Page 1

Ruduo

2019

Tokio filmo dar nėra

Sluoksnis po sluoksnio

Muziejus kaip meno kūrinys

Pokalbis apie Vilnių kine su lokacijų vadybininku Jonu Špoku

Naujamiesčio pastatas, kuriame tilpo ir bažnyčia, ir boulingas

Pasivaikščiojimas po kolekcininko ir optinės dailės meistro Kazio Varnelio namus

Nr. 3


Įdegę ir pailsėję grįžtame į miestą. Į savo glėbį sostinė priima rankose laikydama puokštę kultūrinių renginių. Jei esate iš tų, kurie žurnalus verčia nuo pabaigos, tikriausiai jau žvilgtelėjote, ką žada šis sezonas. Tik skubėdami į renginius neapsigaukite. Kviečiame užsukti į tokias vietas, kurių išorė tarsi slapsto vidų. Visai šalia Rotušės pro nedideles medines duris įžengsite į beveik pusšimčio salių meno labirintą, sukurtą garsaus kolekcininko ir optinio meno meistro („Muziejus kaip meno kūrinys“), o ieškodami teatro ar galerijos Naujamiestyje, pateksite į nebaigtą statyti bažnyčią („Sluoksnis po sluoksnio“). Į Vilniaus erdves kitu kampu pažvelgti kviečia ir kino lokacijų vadybininkas Jonas Špokas („Tokio filmo dar nėra“). Kur Vilniuje galima nufilmuoti Stokholmą, Londoną ar Sankt Peterburgą? Nesirkite, rudenį sostinėje tikrai yra ką nuveikti. Imunitetui stiprinti turime vitaminų („Stiklinė sveikatos ir dėmesio“).


Sluoksnis po sluoksnio Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė

Pilkas sovietinis nuvargęs pastatas. Unikalus atvejis, kito tokio Vilniuje nėra. Du teiginiai, kurie iš esmės prieštarauja vienas kitam, tačiau abu yra visiškai teisingi. Vieta Vytenio g. 6 tokia sluoksniuota ir pilna priešybių, kad atėjus sunku nuspręsti, kur

Kaip bažnyčia virto boulingu 1913 metais architektas Antanas Vivulskis šioje ant kalvelės iškilusioje Naujamiesčio vietoje imasi statyti Švč. Jėzaus širdies bažnyčią. Jos eskizus kūrėjas pradėjo braižyti dar studijuodamas Paryžiuje, įkvėptas Švč. Jėzaus Širdies bazilikos Monmartre

esi – nebaigtoje statyti bažnyčioje,

statybų. Visas šventovės karkasas liejamas

„kultūrnamio“ šokių salėje ar dramos

iš tuo metu Lietuvoje dar menkai naudoto

teatre.

gelžbetonio. A. Vivulskiui tai ypač svarbus projektas – sakoma, kad jis net naktis leisdavo būsimuose maldos namuose. Deja, 1919 metais susirgęs plaučių uždegimu vyras miršta, palikdamas bažnyčią nebaigtą statyti. Gavus vyskupo leidimą, architektas palaidojamas čia pat, savo vizijoje, savo paties rankomis kurtoje šventovėje. Palaidojamas ir jo projektas – tarpukariu nepavyksta užbaigti statybų, juolab padėtis pablogėja sovietmečio pradžioje.

4

Vieta

Vytenio g. 6 fasadą puošia metalinis pano, sovietmečiu miesto valdininkams sukėlęs nepasitenkinimą – esą tai neaiški vakarietiška abstrakcija. Igno Nefo nuotr.

VIETA


Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios nebaigta

plūstančius vilniečius pasitinka ir dar vienas

statyti bažnyčia dar kvėpuoja gyvybe – čia

išskirtinis interjero elementas – pakilus laip-

vyksta pamaldos, krikštynos, net vestuvės.

tais, didžiajame vestibiulyje prieš akis atsive-

Tačiau 1962 metais viskas baigta – Vilniaus

ria dailios tinkuotos arkos. Taip architektas

statybos trestas nusprendžia transformuoti

į naująjį pastatą įpina ankstesnį jo sluoksnį.

šią vietą į modernius kultūros rūmus. Laikan-

Sluoksnį, kuris iš esmės prieštarauja nauja-

tis architekto Algimanto Mačiulio projekto

jam. Nežinia, ar tai visiškai funkcija ir estetika

nugriaunama didelė dalis maldos namų.

grįstas sprendimas, ar tylus pagarbos žen-

Išsaugota tik keletas karkaso elementų –

klas tam, kas privalėjo išnykti.

pilioriai ir arkos. Modernūs rūmai tampa viena pagrindinių „Statybininkų kultūros rūmuose buvo pri-

sovietinio Vilniaus kultūrinių erdvių. Kelis

taikyta daug naujovių. Karšto oro užuolai-

dešimtmečius čia buriasi ansambliai, chorai,

dos virš lauko durų, į grindis įleisti šildymo

vyksta koncertai ir spektakliai. Vieta prisige-

prietaisai, maždaug septynių metrų aukščio

ria gaidų, grimo, šokančių batelių kaukšėji-

vitrina nuo grindų iki lubų“, – apie tuometį

mo. Tačiau netrukus viską uždengia naujas

pastato inovatyvumą pasakoja architektas

sluoksnis. Atgavus nepriklausomybę 600

Kostas Biliūnas, „Open House Vilnius“ metu

raudonų sėdimų vietų pagrindinėje pastato

vietos istoriją atskleidęs ne vienai ekskursan-

salėje pakeičia šeši boulingo takeliai.

tų grupei. Į moderniuosius kultūros rūmus


„Statybininkų kultūros rūmuose buvo pritaikyta daug naujovių. Karšto oro užuolaidos virš lauko durų, į grindis įleisti šildymo prietaisai, maždaug septynių metrų aukščio vitrina nuo grindų iki lubų.“

„Dūšios“ teatras Su teatro „Vilniaus klasika“ vadovu, aktoriumi Albinu Arkausku vaikštome antrajame pastato aukšte. Iš pradžių nelabai suprantu, kur esu – erdvė skendi prietemoje, aplink įvairiausių daiktų, įrankių chaosas. Aktorius kviečia pažvelgti sau virš galvos – boulingo rekonstrukcijos metu įrengtos lubos nuimamos, o virš jų atsiveria išlikusi scenos infrastruktūra. Tai didžioji salė, tik jau be žaidimui skirtų takelių. Erdvės laukia dar viena transformacija. Šį kartą naujas sluoksnis bandys darniai sugyventi su dviem ankstesniais. Albinas žada, kad dar gruodį duris atvers atsinaujinusi teatro salė, vėl sugrąžindama čia aktorius ir žiūrovus. Bus atidengtos ir išlikusios grakščios bažnyčios arkos, kiekvienam užėjusiam priminsiančios apie unikalią

Teatras „Vilniaus klasika“ į pastatą po kurio laiko

vietos istoriją.

sugrąžina aktorius ir žiūrovus. Igno Nefo nuotr.

Teatras – viena iš naujai pastate įsikūrusių kultūros įstaigų. Kol kas „Vilniaus klasikos“ repeticijos ir spektakliai vyksta pirmajame aukšte, kur anksčiau būta šokių salės. „Kiekvienas daiktas čia turi savo „dūšią“, – pabrėžia teatro vadovas, aprodydamas įvairiausias dekoracijas ir atributus. Daug kas čia atkeliavo iš kitų scenų. Pavyzdžiui, išraiškingos teatro kaukės atsivežtos iš Rusų dramos teatro, kai buvo iškraustomas šio butaforijos sandėlis, o nereikalingos dekoracijos tiesiog išmetamos. Viskas kuriama pačių rankomis ir lėšomis. Viskas paprasta, nuoširdu ir atvira. Net spalvotomis lemputėmis nusagstytame teatro bare kava kiekvienam pagal galimybes – dėžutėje palieki tiek, kiek gali.

Ruduo, 2019

7


Po truputį teatre buriasi aktoriai, kuriami

„Cechas Vilnius“ šį sezoną lankytojų lauks

spektakliai tiek suaugusiesiems, tiek vai-

nuo spalio 1 dienos. Rudens paroda, kaip

kams, savo kūrinius pristato ir atvykstantys

sako Karolis, nukreipta į žmogų ir erdvę.

kolektyvai. „Vilniaus klasikos“ vadovas svajoja

„Apie realybės pamiršimą, kur esame dabar,

apie nuolatinę trupę. „Aktorių, ne artistų“, –

apie tai, kas mus supa šiuo metu ir kaip tai

akcentuoja Albinas, kalbėdamas apie siekį

gali atrodyti mūsų sapnuose koreguojant

šioje vietoje kurti tikrą, kokybišką teatrą.

mums patiems, apie mūsų pačių psichodelines būsenas, kurias norom ar nenorom

Viskas paprasta, nuoširdu ir atvira. Net spalvotomis lemputėmis nusagstytame teatro bare kava kiekvienam pagal galimybes – dėžutėje palieki tiek, kiek gali.

sukuriame.“ Vienas iš galerijos siekių – Naujamiestyje meną priartinti prie kiekvienos čia gyvenančios sielos. Planuojamos bendruomenę ir jos mažuosius narius įtrauksiančios meno edukacijos, susitikimai su jaunaisiais tiek Lietuvos, tiek Ukrainos menininkais, kiti įvairaus meno pažinimą skatinantys renginiai. Įdomu, kad į galeriją atvykstantys lankytojai su moderniu meno kūriniu susiduria dar prieš įžengdami į pastatą. Vytenio g. 6 fasade – metalinis pano, Marijos Mačiulienės kūrinys, čia užkeltas dar kultūros rūmų staty-

Meno cechas

bos metu. Anuomet pamatęs šį meno kūrinį, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas

Prieš keletą metų į pastatą įsikėlė ir dar vieni

liepia jį nukelti – esą tai neaiški vakarietiška

naujakuriai – galerija „Cechas Vilnius“. Tai

abstrakcija. Tačiau architektui paaiškinus,

Ukrainos šiuolaikinio meno galerijos „ЦЕХ“

kad pano vaizduoja statybininkus vyrą ir

filialas. „Ieškojome nestandartinės erdvės,

moterį, apsuptus statybinių konstrukcijų,

kurioje būtų galima tinkamai pristatyti me-

skandalas numalšinamas ir kūrinys lieka savo

nininkus jų nevaržant“, – tai, kodėl pasirinko

vietoje. Kaip ir kiti kultūriniai pastato sluoks-

būtent šį pastatą, įvardija galerijos direkto-

niai – tereikia užeiti ir pamatyti tai, ko nebėra,

rius Karolis Gužas.

tai, kas tapo kažkuo kitu.

Įkūrėjams teko atlikti nemažai darbų, kad apleistas buvęs didysis kultūros rūmų vestibiulis taptų tinkamas meno kūriniams eksponuoti. Žinoma, praėjusiame dešimtmetyje stebinusią stiklinę sieną-vitriną teko uždengti, tačiau įėjus į galeriją puikiai matosi lenktų bažnyčios arkų pavidalai.

8

Vieta


Kur? Vytenio g. 6 Teatras „Vilniaus klasika“, pirmas aukštas „Facebook“: Vilniausklasika Galerija „Cechas Vilnius“, antras aukštas Darbo laikas: II–VI 14.00–20.00 www.tsekh.com.ua Meno galerijoje ir šiandien puikiai matomos buvusios bažnyčios arkos. Gytautės Akstinaitės nuotr.


ISTORIJA

Studento garbės reikalai Povilas Andrius Stepavičius

Vieną 1939 metų birželio trečiadienį Vilniaus laikraštyje „Słowo“ pasirodė trumpa žinutė pavadinimu „Tragiška dvikovos baigtis“. Turbūt niekada nesužinosime, kiek vilniečių į šią žinutę atkreipė dėmesį, tačiau galime būti tikri, kad tie, kurie vis dėlto ją

Korporacijos Vilniuje Nors šiuolaikinė studentų korporacijų tradicija tęsiasi nuo XIX a., Vilniuje pirmoji studentiškoji korporacija atsirado tik 1919 metais. Tais pačiais metais, kai buvo atkurtas Vilniaus universitetas (VU). Tik jis buvo prikeltas kitu – Stepono Batoro universiteto – vardu.

perskaitė, pagalvojo viena – „vėl tie

Būtent tais metais į Vilnių persikelia dar

studentai“. Laikraštyje buvo trumpai

1828-aisiais Tartu universitete įkurta lenkų

aprašyta labai liūdnai pasibaigusi dviejų jaunuolių dvikova. Abu jos dalyviai nebuvo paprasti studentai. Garbę gynė korporantai.

studentų korporacija „Konwent Polonia“. Pirmoji pačiame VU susikūrusi studentų korporacija buvo 1922 metais įsteigta „Konwent Batoria“. Taip Vilniaus miestas įsirašo į Baltijos jūros regionui būdingų studentiškų korporacijų žemėlapį. Neturėtų būti keista, kad jos smarkiai paplito ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Suomijoje. Nemažai korporacijų tarpukariu buvo įsikūrusių ir Lietuvoje.

10

Istorija


Stepono Batoro universiteto korporacijos Didžiajame (Skargos) kieme 1929 metais. „Album obchodu 350-lecia Uniwersytetu Stefana Batorego w Wilnie“, Polona.pl archyvas.

1919–1939 metais skaičiuojama Vilniaus mieste buvus iki 25 studentiškų korporacijų. Jos vienijosi pagal studijuojamą specialybę (pavyzdžiui, studentų medikų korporacija) ir net pagal tautybę (lenkų, rusų, ukrainiečių, žydų). Svarbu paminėti, kad lietuvių studentai savos korporacijos Stepono Batoro universitete neturėjo. Tarpukariu Vilniuje veikė Vilniaus lietuvių studentų sąjunga, kuri, nors ir turėjo tam tikrus studentų korporacijų atributus (kepures, vėliavas), savęs korporacija neįvardijo.

Neakivaizdinis Vilnius

Pirmoji pačiame VU susikūrusi studentų korporacija buvo 1922 metais įsteigta „Konwent Batoria“. Taip Vilniaus miestas įsirašo į Baltijos jūros regionui būdingų studentiškų korporacijų žemėlapį. Ruduo, 2019

11


Studentiškose šventėse – alus ir kava Tikrosios studentų korporacijos savo vidinėmis gyvenimo taisyklėmis gerokai išsiskiria iš įvairių studentų klubų ar kitų draugijų. Šiose organizacijose egzistuoja tripakopė hierarchinė narystės sistema, vyrauja paprastiems žmonėms neviešinamos įvairios elgesio taisyklės, saviti ritualai, tradicijos, šventės. Jokia korporantų šventė tradiciškai neapsieina be alaus. Beveik visas studentiškų korporacijų gyvenimas sukasi aplink šį gėrimą, todėl neturėtų būti keista, kad ir daugelis vidinių šių organizacijų tradicijų buvo susijusios būtent su juo. 1922 metais įsikūrusios „Konwent Batoria“ šventėse egzistavo net ir ritualinė bausmė, kurią turėdavo atlikti šventės metu pažeidęs taisykles korporantas: „szluczek“ – vienas alaus gurkšnis, „halbik“ – pusė alaus bokalo, „ex“ – pilnas alaus bokalas, „pigułka“ – alus su cigaretės pelenais bei „pech“ degtinės taurelės išgėrimas. Be jokios abejonės, panašaus pobūdžio taisyklių turėjo kiekviena Vilniaus korporacija. Vis dėlto, ne visos šventės būdavo paslaptingos ir susijusios su alumi. Vienas puošniausių ir rafinuočiausių Vilniaus miesto pokylių buvo rengiamas Stepono Batoro universiteto studentų korporacijos „Konwent Polonia“. 1920–1939 metais išrinktieji Vilniaus miesto gyventojai (universiteto mokslininkai, kultūros, visuomenės bei meno atstovai, aukšto rango karininkai, žymių giminių atstovai) gaudavo paslaptingus kvietimus į kasmetę „Juodosios kavos“ („Czarna kawa“) šventę. „Juodoji kava“ būdavo švenčiama Bernardinų sode, buvusiame Šlėktų klube, Jurgio viešbutyje (dab. Gedimino prospektas) bei dab. Lietuvos prezidentūroje. Pati pirmoji

12

Istorija

Kvietimas į „Juodąją kavą“ 1934 metais. „Archiwum Korporacyjne“, Polona.pl archyvas.


studentų korporacijos „Konwent Polonia“ „Juodoji kava“ įvyko dar 1911 metais Varšuvoje, Vilniuje – 1914 metais. Pokylio šeimininkas buvo studentas, kuris šventės metu būdavo vadinamas „Baliaus komisaru“. Tai – savotiškas šventės ceremonmeisteris, kuriam priklausė organizaciniai darbai: orkestro priežiūra, rūpinimasis svečių gerove, kvietimai šokti. Tačiau jam pagelbėdavo ir jo kolegos korporantai. Šventės metu svečiai būdavo vaišinami belgišku šokoladu, vilnietiškais pyragėliais

Būtent garbės reikalai šių studentų buvo sprendžiami labai rimtai – dvikovomis. Žinoma, jomis nebuvo siekiama nužudyti savo priešininko, tačiau pasitaikydavo visko.

ir tradiciniu gėrimu – krušonu*. O šventės pavadinimas – „Juodoji kava“ – turėjo ir

Garbei ginti rinkosi ginklus

šmaikščią potekstę. Viename puošniausių Vilniaus pokylių kava buvo patiekiama ne juoda, o su pienu, sausainiais ir labai prabangia vakariene.

Alus, dainos, linksmybės, šventės, ritualai, vidinis korporacijos gyvenimas buvo tik viena studentiškojo gyvenimo dalis. Šalia tokio, iš pirmo žvilgsnio atsipalaidavusio gyvenimo

Paskutinė Vilniaus „Juodoji kava“ įvyko

būdavo akimirkų, kada studentai surimtėda-

1939 metais, o kitos teko laukti net 69

vo. Būtent garbės reikalai šių studentų buvo

metus. Ši tradicija vis dar tęsiama Lenkijoje

sprendžiami labai rimtai – dvikovomis. Žino-

tos pačios studentų korporacijos „Konwent

ma, jomis nebuvo siekiama nužudyti savo

Polonia“.

priešininko, tačiau pasitaikydavo visko.

* Krušonas (kriušonas) – alkoholinis gėrimas, gaminamas maišant brendį, vyną, likerį, vaisių sirupą, šviežius vaisius ir uogas su putojančiu vynu, sidru ar kitu gazuotu gėrimu.

Įprastai studentai savo garbę dvikovoje gindavo špaga. Šis ginklas simbolizuoja tęstinumą su studentų korporacijų pirmtakėmis – viduramžiškų universitetų studentų draugijomis. Špagą simbolizuoja net ir studento nešiojama atributika – per dešinį petį perjuosta korporacijos spalvų juostelė. Pati kova su minėtu ginklu buvo labai aiškias taisykles turintis ritualas. Visgi, dvikovos špagomis labai retai pasibaigdavo mirtimi.

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

13


Kai kurios Lenkijos studentų korporacijos

įprasta studentiškų korporacijų tradicijoje,

buvo išskirtinės tuo, kad į dvikovas eidavo

dvikovai buvo pradėta ruoštis iš karto.

su kitokio pobūdžio ginklais – pistoletais. Anot legendų, šią tradiciją pradėjo minė-

Per porą savaičių buvo suorganizuota

toji „Konwent Polonia“, kuriai pirmieji metai

dvikovos vieta (miškas netoli Jašiūnų),

vokiečių studentų korporantų prisipildžiusia-

surasti priešininkus lydintys sekundantai (jų

me Tartu universitete buvo labai sudėtingi.

buvo 4, po 2 kiekvienai šaliai) bei nustatytas

Bandantiems įsitvirtinti ir garbingą vardą

dvikovos laikas (birželio 19 d.). Dvikovos

užsitarnauti lenkų studentams neliko nieko

ginklais buvo pasirinkti pistoletai. Pagal

kito, kaip sulaukus kvietimo ginti savo naujos

atitinkamas studentiškų dvikovų instrukci-

korporacijos garbę ir eiti į dvikovą, naudo-

jas buvo nustatytos ir minėtosios dvikovos

jantis iškviestojo privilegija pasirinkti ginklą.

taisyklės – priešininkų šūviai bus atliekami ne

Būtent pistoletas ir buvo lenkų studentų

arčiau kaip už 25 žingsnių. Pirmumo teisę (!)

pasirinkimas.

iššauti turėjo iškviestasis į dvikovą liublinietis R. Zdziarskis.

Brangiai kainavęs įžeidimas Sunku pasakyti, kiek studentiškų dvikovų įvyko tarpukario Vilniuje. Turime informacijos tik apie keletą jų. Tačiau teksto pradžioje minėtoji ir tragiškai pasibaigusi yra išskirtinė. Laikoma, kad ji buvo paskutinė Vilniaus mieste. Po dviejų dienų pasirodžiusiame laikraščio „Słowo“ numeryje buvo išspausdintas kiek ilgesnis tekstas apie studentų dvikovą. Pasirodo, kad birželio 19 d. savo santykius aiškinosi dviejų korporacijų – Vilniuje veikusios „Konwent Ruthenia“ (kaip pavadinimas išduoda, vienijo rusų studentus) ir Liubline veikusios „Concordia Liubliniensis“ – nariai. Vienos šventės, surengtos kitos Vilniaus korporacijos „Konwent Leonidania“, metu korporantas iš Liublino, 24-erių metų teisės magistras Ryszardas Zdziarskis įžeidė ne tik būsimąjį savo priešininką Dimitrą Twierdochlebową, bet ir jo atstovaujamą korporaciją. Vėlgi, nežinome, koks buvo tas įžeidimas, tačiau galime neabejoti, kad reakcija į jį šventės metu buvo daugiau nei rimta. Kaip

14

Istorija

Kelyje taip ir neatgavęs sąmonės studentas mirė. Nugalėtojas tą pačią dieną prisistatė į III miesto komisariatą Mickevičiaus g. (dab. Gedimino pr.) ir buvo sulaikytas, o vėliau, ištyrus, kad dvikovos metu buvo elgiamasi pagal garbės kodekso nuostatus, paleistas už užstatą.


Toliau laikraščio straipsnyje perteikiama

namiestį, o jau kelis dešimtmečius skaičiuo-

pačios dvikovos eiga, kurią privalu paci-

jančios lietuviškos studentiškos organiza-

tuoti: „[n]ustačius pozicijas pirmąjį šūvį

cijos, savo tradiciją vedančios iš tarpukario

turėjo Zdziarskis. Šovė ir [likimo] tragizmui

Lietuvos korporacijų. Šiuo metu Vilniuje

panorėjus kulka pataikė, nepaisant to, kad

veikia Vilniaus universiteto studentų istorikų

šaunantysis turėjo prastą regėjimą. Twier-

korporacija „Tilia“ (įkurta 1989 metais), kurios

dochlebowas griuvo apsiliejęs krauju. Kulka

narys yra šių eilučių autorius, taip pat ir VU

pataikė į dešinį šoną ir išėjo kairėje krūtinės

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų

ląstos pusėje.“

instituto korporacija „RePublica“ (įkurta 2001 metais), bei Vilniaus universiteto Teisės

Įžeistasis Twierdochlebowas nė nespėjo iššauti savojo šūvio. Nors sužeistasis iš karto buvo vežamas į Vilnių, į Šv. Jokūbo ligoninę, kelyje taip ir neatgavęs sąmonės studentas mirė. Nugalėtojas tą pačią dieną prisistatė į III miesto komisariatą Mickevičiaus g. (dab. Gedimino pr.) ir buvo sulaikytas, o vėliau, ištyrus, kad dvikovos metu buvo elgiamasi pagal garbės kodekso nuostatus, paleistas

fakulteto ateitininkų korporacija „Iustitia“ (įkurta 1930 metais Kaune, atkurta 2013 metais Vilniuje). Kaune studentiškų korporacijų yra ir daugiau. Beveik per kiekvienas svarbias Lietuvos valstybės ar Vilniaus miesto šventes galima išvysti šiuos studentus, pasipuošusius savo kepuraitėmis ir nešančius savo korporacijos vėliavas. Žinoma, šiais laikais į dvikovas studentai stengiasi vieni kitų

už užstatą.

nebekviesti, o į vykusias pistoletais žiūrima

Per 20 tarpukario metų studentai paliko savo

anksčiau, studentas korporantas laikosi savo

įspaudą Vilniaus mieste. Jie buvo aktyvūs ir dažnai matomi Vilniaus gyventojai. Ypač miestiečių ar miesto svečių dėmesį patrauk-

kaip į praėjusių amžių realiją. Tačiau, kaip ir korporacijos elgesio taisyklių, ritualų, švenčia įvairias šventes ir, žinoma, saugo savo garbę bei yra pasiruošęs ją apginti.

davo studentų korporacijų namai. Korporantų būdavo galima sutikti dab. Gedimino prospekte, netoli Mažojo Teatro, Trakų g. (Umiastovskių rūmuose), Universiteto, Dominikonų, Barboros Radvilaitės (būstinė virš Žaislų muziejaus), Pamėnkalnio gatvėse – tai tik kelios vietos, susijusios su tarpukario Vilniaus korporantais. Šiandien žingsniuojant šiomis gatvėmis jokių studentiškų ženklų nebeaptiksime, tačiau galime įsivaizduoti, kaip tose gatvėse plazdėjo pakabintos trispalvės korporantų vėliavos, kabėjo korporacijų herbai, o viduje aidėjo studentiškos dainos. Net ir šiandieniame Vilniuje galima sutikti studentų korporantų. Tai ne kokios praėjusių laikų šmėklos, klaidžiojančios po Vilniaus se-

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

15


16

Istorija

Norintis tapti visateisiu korporacijos nariu, vadinamu senjoru, naujokas turėdavo atlikti keletą išbandymų. Pirmiausia jis tapdavo korporacijos junijoru, nevisateisiu korporacijos nariu, ir gaudavo teisę nešioti tik juodos spalvos studentiško tipo kepurėlę. Po nustatyto laikotarpio junijoras būdavo vertinamas vyresniųjų, kurie nuspręsdavo, ar šis vertas tapti visateisiu nariu, ar ne. Tapimas senjoru būdavo pažymimas iškilminga švente, kurios metu studentui būdavo suteikiama korporacijos spalvų kepurėlė, juostelė ir kiti atributai. Tai studentui nebuvo paskutinis žingsnis savos korporacijos gyvenime. Egzistuoja ir trečioji – filisterių – kategorija. Juos galėtume įvardyti kaip korporacijos alumnus. Dažniausiai tai būdavo jau studijas baigę ir nuo universiteto atitolę nariai. Kadangi korporacijos gyvenime visateisiais laikomi tik senjorai, studentas, tapdamas filisteriu, įgaudavo patariamojo balso teisę organizacijos gyvenime. Šie, pabaigę studijas ir įsidarbinę, buvo įpareigoti remti korporaciją finansiškai.

mūvi baltas progines pirštines ir dėvi tradicines kepurėles. Asmeninio albumo nuotr.

Viduramžius siekiančios studentiškos tradicijos išraiška, galutinai savo formą įgijusi XIX a. Vokietijoje. Tai – savotiškos studentų draugijos, kurios vienija studentus pagal įvairius kriterijus: universitetą, fakultetą (specialybę), miestą, kalbą, religiją ir t. t. Pagrindiniai studentų korporantų atributai – korporacijos spalvomis papuošta studentiško tipo kepuraitė, perpetinė korporacijos spalvų juostelė, ženkliukai, žiedai ar net kiti aksesuarai. Pačiais svarbiausiais korporacijos atributais buvo laikomi vėliava ir herbas.

Kaip tapti korporacijos nariu?

VU „Korp!Tilia“ Latvijos 100-mečio studentų korporantų eitynėse neša savo vėliavą, ryši vėliavininkų juostas,

Studentų korporacijos


18

Kadras

Lietuvos fotomenininkų sąjungos parodų kuratorė

Vilma Samulionytė

Metas nuklysti

KADRAS


Saulius Žiūra. „Minčių lietuje“, 2017.


Ruduo fotografams susijęs su išvykimu iš

Taip sau nuklysti leidžiame tikriausiai kiekvie-

miesto, klaidžiojimu rūkuose, „minkštos“

nas. Net ir intensyviau panyrantys į naują te-

šviesos ieškojimu, archyvų tvarkymu lyjant

atrų, parodinio gyvenimo, knygų pristatymų

lietui ir suintensyvėjusiu parodų bei kitų

sezoną – ruduo pilnas įvykių, į kuriuos sunku

kultūrinių renginių kalendoriumi.

suspėti, jie negailestingai grūdasi kalendoriuje ir, jei nors kiek domiesi kultūra, tikrai

Vienas didesnių – tarptautinis fotografijos

eini bent į pusę jų. Ir tikrai ne vieną kartą

simpoziumas NIDA. Ir Saulius Žiūra

pasvajoji, kad norėtum lietingą dieną sėdėti

(g. 1970 m.), ir Marijus (Marius) Baranauskas

savo jaukiuose namuose ir truputį nieko

(1931–1995 m.) yra tikrai ne vieną kartą jame

neveikti. Tiesiog stebėti vienas kitą vejančius

dalyvavę, tik turbūt visiškai skirtingomis epo-

vandens lašus ant stiklo. Įdomiausia tai, kad

chomis. Nepaisant to, abu tikrai ten šnekėjo

tuos lašus gali stebėti turbūt tiek pat, kiek

apie fotografiją ir ja gyveno.

prisiminti įsivaizduojamą pasivaikščiojimą parke. Labai ribotą laiko tarpą. Bet jei tarp

Ir šie du darbai lyg atstovauja skirtingam laikotarpiui, bet susitinka rudenį. „Pavasaris rudenį“ persismelkęs pavasario laukimu, o

ištisinio bėgimo gyvenimu neturėsime tos trumpos nuklydimo mintimis valandėlės, ar beišgalėsime toliau skubėti?

„Minčių lietuje“ – visiška atmosferine būsena, kai pakeli galvą nuo tvarkomų negatyvų

Rudeniniame Vilniuje raskite minutę su savi-

archyvo ir pažvelgi pro lašeliais nusėtą

mi prie to aplyto lango ar lėtai pavaikštinėti

langą. Abi būsenos yra sąlyginės, nebūtinai

lapų kilimu.

egzistuojančios kiekvieno gyvenime, tačiau fotografinis vaizdas mums leidžia pasinerti į prisiminimus ir asociacijas. O ruduo tuo ir palankus, kad, vėstant orams ir prasidedant lijundroms, vis gali ilgiau smarksoti, svajoti, prisiminti ir įsivaizduoti. Leidi sau atsisėdęs praklausyti pašnekovą, kažkur toli nunešti mintims. Kad ir įsivaizduoti tą pasivaikščiojimą parke, kur čežantys klevo lapai po kojomis nebūtinai nurodo į sezono kismą, o kaip tik rudeninį pasivaikščiojimą sušildo savo nuspėjama geltona spalva.

20

Kadras


Marijus (Marius) Baranauskas. „Ruduo dviese / Ruduo / Pavasaris rudenį“, 1969. Skaitmeninė atvaizdo kopija priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

21


VILNIETIS

Tokio filmo dar nėra Auksė Podolskytė

„Vilnius labai įvairus – miesto

Jonai, kaip susidomėjote kinu? Kuo

istorijoje yra lenkiškų motyvų,

patraukė kino vadybos studijos?

carinės Rusijos, šiek tiek tarpukario ir modernizmo, sovietmečio“, – teigia filmavimo vietų ieškantis Jonas Špokas ir prisimena, kaip kartą per vieną dieną čia yra tekę

Jau nuo paauglystės domėjausi kultūra ir menu – grojau būgnais, vaidinau teatre, patiko fotografija, rašiau, buvo bandymų ir kažką filmuoti. Baigęs mokyklą bandžiau stoti į aktorinį, o kai nepavyko, nebuvo, ką rinktis. Per

nufilmuoti scenas, vykusias trijuose

tuos metus gana greit ir aiškiai supratau, kad

žemynuose. Apie tai, kur sostinėje

norėčiau kurti kiną, bet tikrai nenorėjau būti

slepiasi Vašingtonas, Meksika, ir kitas chameleoniškas miesto transformacijas su juo ir kalbamės.

režisieriumi. Kai sužinojau apie kino vadybos studijas, pasirodė, kad čia kaip tik man. Gerą pusmetį prieš stodamas jau dirbau vienoje kino gamybos kompanijoje – labai patiko nuo pat pradžių. Manau, kad jau nuo paauglystės labiausiai mėgau istorijas, kurias galima papasakoti. Labai domėjausi ir tebesidomiu muzika, vėliau atėjo ir fotografija. Kinas pasirodė kaip unikali galimybė sujungti viską, ką mėgstu, į vieną.

22

Vilnietis


Tik užėjus į Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmus (VRM rūmus) galima išvysti pagrindinius laiptus, kurie puikuojasi istorinio filmo „Eichmano šou“ plakate, ir įspūdingą Kazimiero Simanonio kurtą žalvarinį sietyną. Agnės Katmandu nuotr.

Iš Alytaus į Vilnių atvykote gyventi prieš

kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, daugiausia

trylika metų. Koks miestas buvo tada, kai

laiko praleisdavau tarp Žirmūnų ir Lazdynų,

atsikraustėte studijuoti?

Savanorių prospekte. Tad tuo metu sostinė asocijuodavosi su šiais rajonais. Turbūt tik

Pirmi prisiminimai apie Vilnių yra iš anksčiau,

praleidęs čia penkerius metus, pradėjau

kai su klase važiuodavome į įvairius rengi-

atrasti senamiestį – gilintis ir domėtis. Prie

nius, „Akropolį“. Atmintyje – Konstitucijos,

to labai prisidėjo laikotarpis, kai filmavome

Savanorių prospektai, industrinės arba nau-

daug istorinių filmų – Jeruzalę Vilniuje atkū-

jesnės miesto dalys. Senamiesčio visiškai

rėme filme „Eichmano šou“ („The Eichmann

nežinojau, ten nevažiuodavome. Net paskui,

Show“, 2015), vėliau vyko BBC serialo „Karas ir taika“ („The War & Peace“, 2016) filmavimai.

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

23


Pats stebiuosi, koks per visą istoriją miestas buvo atviras – ir savo, ir ne savo noru. Nuo 2012-ųjų, kai buvo filmuojama romantinė drama „Laiškai Sofijai“, pradėjote dirbti lokacijų vadybininku, t. y. ne tik kino, bet ir reklamos projektams ieškoti eksterjerų ir interjerų visose Baltijos šalyse, koordinuoti su tuo susijusias detales. Gauti leidimus, metus su kolegomis įkūrėte šią veiklą vykdančią įmonę. Manau, kad turėjote puikią galimybę tapti sostinės pokyčių liudytoju. Ką per tą laiką pastebėjote? Pokyčiai neįtikėtini. Kai tik pradėjau dirbti kine, 2009–2010 metais, būdavo tokių vietų, į kurias atėjęs tiesiog pastatydavai kamerą ir filmuodavai, pavyzdžiui, XX a. pradžios namai). Filmuose ši vieta tampa Rusija, Rytų Vokietija. Igno Nefo nuotr.

Socialistinio realizmo pavyzdys – 1961 metais iškilusi Lietuvos medicinos biblioteka (buvę Politinio švietimo

informuoti gyventojus ir pan. Prieš trejus

sceną. Dabar Vilnius įgavo tarsi skandinaviško miesto įvaizdį ir nuotaiką. Iš Rytų Europos virto Šiaurės Europa, bet ne visai. Senamiestis tapo daug tvarkingesnis, sterilesnis. Tai nėra blogai – šiai miesto daliai pavyko išsaugoti savo dvasią, tačiau dingo autentiškumas. Tokių pokyčių tikriausiai neįmanoma

gatvė. Kai buvo uždarytas Lukiškių kalėjimas, pradėjome domėtis, klausinėti, kas ir kaip čia bus. Iškart pasiruošiau sąrašą užsienio prodiuserių, dailininkų, režisierių ir operatorių, kad praneščiau, jei galėsime tokią lokaciją pasiūlyti filmavimams. Kodėl užsienio prodiuseriai filmavimams renkasi sostinę? Vilnius labai įvairus – miesto istorijoje yra lenkiškų motyvų, carinės Rusijos, šiek tiek tarpukario ir modernizmo, sovietmečio. Pats stebiuosi, koks per visą istoriją miestas buvo atviras – ir savo, ir ne savo noru. Pradedant Gediminu, kuris kvietė atvykti pirklius ir amatininkus, stipria žydų bendruomenės įtaka, baigiant tuo, kad per jį viena po kitos eidavo armijos. Žinoma, pirmiausia užsienio kūrėjai turi nuspręsti, ar nori filmuoti autentiškai. Tarkime, BBC „Karą ir taiką“ galėjo kuo puikiausiai nufilmuoti paviljone, bet jie norėjo tai padaryti autentiškai, t. y. lokacijose. Rinktis Rusijos jie negalėjo, nes nežinia, kuo ten viskas pasibaigtų. Tad viena jų pasirinkimo priežasčių buvo saugumas?

išvengti.

Taip. Tai buvo svarbu ir HBO kanalui. Jie su-

Nuo šios vasaros po Vilnių pradėjau važi-

jie gaus viską. Amerikiečių požiūriu, visoje

nėtis dviračiu. Dairausi ir stebiu, kas vyksta. Yra labai daug vietų, kurios yra ant esminių pokyčių ribos: Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninė Žvėryne (Birutės g. 1), buvusi Raudonojo Kryžiaus ligoninė ir Žygimantų rūmai (Žygimantų g.), Profsąjungų rūmai,

sisiekė su BBC, kurie patikino, kad Lietuvoje Ukrainoje vyksta karas. Ne mažiau svarbus yra kainos ir kokybės santykis, kuris maždaug prieš penkerius metus galbūt buvo perpus mažesnis. Dabar to nebėra, tačiau santykis tebėra labai geras. Dėl to pas mus dažnai atvažiuoja suomiai, švedai, norvegai.

Verkių popieriaus fabrikas, keičiasi Bokšto

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

25


Pasitelkus kino magiją, Vilnius gali virsti šių laikų Stokholmu.

no prospektui – Kaštonų. Ten ir Švedija, ir Rusija gali būti. Einant nuo Lukiškių aikštės, tos pačios gatvės pabaigoje yra Lietuvos medicinos biblioteka. Tinkama vieta filmuoti Rusiją, Rytų Vokietiją. Paėjus šiek tiek toliau, yra vieni iš nedaugelio tarpukariu ar pokariu statytų namų, turinčių šiek tiek „art deco“

Minėjote, kad miestas vizualiai šiek tiek

stiliaus elementų. Jie labai patinka švedams.

suskandinavėjo. Kur šio regiono kūrėjai

Visas tas kvartalas yra labai įdomus. Nuo

Vilniuje randa būtent tokių eksterjerų?

Aukų iki Vasario 16-osios gatvės tėra vos dvi minutės kelio, bet tie kvartalai labai skiriasi...

Pasitelkus kino magiją, Vilnius gali virsti, tarkime, šių laikų Stokholmu. Kelis tokius projektus filmavome Jogailos ir A. Smetonos gatvių kampe. Iš pastarosios žvelgiant į

Labai įdomus yra Naujamiestis, mūsų dar nepakankamai atrastas. Tiesa, jis nėra labai kinematografiškas, reikia paieškoti kampų, kiemų.

Jogailos gatvės pusę, atsivers Skandinavija. Taip pat tam tikrose Gedimino prospek-

Mažajame Paryžiuje aplink stotį kartais pafil-

to atkarpose galima rasti tinkamų vietų.

muojame Sankt Peterburgą. Be galo įdomi

Pavyzdžiui, Lietuvos kooperatyvų sąjungos

tarp Šv. Onos bažnyčios ir Pilies gatvės

administracinis pastatas yra švedų favoritas.

esanti Bernardinų gatvė. Ji primena Vokietiją,

Jis atitinka Švedijos vyriausybinių pastatų

ten ne kartą kūrėme Paryžių, kažkada – Aus-

stilių 8-ajame dešimtmetyje.

triją. Dar viena gana universali vieta – Pasažo skersgatvis. Važiuojant nuo Jaunimo teatro

O kuriose Vilniaus vietose teko atkurti kitus užsienio miestus? Buvo įdomi patirtis, kai amerikiečių televizijos kanalui ABC filmavome serialą „Informatoriai“ („The Assets“, 2014). Jo veiksmas vyko keliuose žemynuose. Buvo tokia diena, kai Pamaskvę nufilmavome Valakampiuose ir nuvažiavome į Vasario 16-osios gatvę filmuoti Vašingtono, nes viskas aplink Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Aukų gatvė yra gana amerikietiška. Tada J. Basanavičiaus gatvės atkarpoje prie Lietuvos rusų dramos teatro nufilmavome Italiją, o dieną užbaigėme filmuodami Meksiką „Vichy“ vandens parke.

Filharmonijos link yra gatvės vartų arka, kur galima įžvelgti Paryžių, Sankt Peterburgą, tai tinkama vieta filmuoti stotį. Prieš kelerius metus vokiečių kanalas SDF filmavo Džeką Skerdiką. Vilniuje turėjome atkurti XVIII a. pab.–XIX a. pr. Londoną. Ieškojome čerpinių stogų, aukštesnių pastatų. Bokšto gatvėje tokių buvo keletas, ten ir sukūrėme Londoną. Po filmo pakalbinau režisierių – man buvo įdomu sužinoti, koks buvo jo įspūdis, kai prodiuseriai pasakė, kad Londoną reikės filmuoti Vilniuje. Jis atsakė, kad jam jokio skirtumo, nes Džeko Skerdiko Londonas ir šių laikų yra visiškai skirtingi.

Taigi per vieną dieną Vilniuje nufilmavome Rusiją, Ameriką, Italiją ir Meksiką (šypsosi).

Siauriausia senamiesčio gatvė, Subačiaus yra labai įdomios. Vienas mano mėgsta-

Labai įdomi gatvė yra lygiagreti Gedimi-

26

Vilnietis

miausių namų – Subačiaus g. 8.


Kuri sostinės vieta dažniausiai pasikartoja

Labai sunku sulyginti, nes kiekvienas miestas

kine?

skirtingas. Pirmiausia, skiriasi šalių kino industrijų lygiai. Lietuvos yra labiausiai pa-

Jei skaičiuotume nuo moderniosios Lietu-

žengusi. Mes daug dirbame su tarptautiniais

vos kino industrijos, kai atvažiavo filmuoti

projektais, todėl žmonės įgyja patirties ir taip

holivudinio daugiaserijinio filmo „The New

kyla industrijos lygis. Manau, kad Lietuva yra

Adventures of Robin Hood“ (serialas pasiro-

pirmoje vietoje, estai šalia. Latviams šiek tiek

dė 1997 metais – aut. past.), manau, kad vis

sunkiau.

dar pirmautų Šv. Dvasios gatvė. Kita vieta tikriausiai būtų Lietuvos rašytojų sąjunga

Kitas dalykas yra mokesčių lengvata. Lietu-

(K. Sirvydo g. 6). Kai ten važiuojame su

voje ji veikia tikrai gerai, Estijoje vidutiniškai,

užsienio prodiuseriais, darau eksperimentą –

bet po Christopherio Nolano filmo (garsus

nieko apie šią lokaciją nepasakoju. Ateiname

britų režisierius Estijoje filmavo dalį nau-

ir matome namą, kuris niekuo neišsiskiria iš

jausio filmo „Tenet“ – aut. past.) bus tikrai

išorės. Įžengę į vidų ir pamatę, kaip viskas

geriau. Latvijoje lengvatos nėra, taip pat

atrodo, dažniausiai apie 60 proc. pasako,

ir kino biuro. Dėl to iš visų trijų šalių Latvi-

kad čia jie privalo kažką nufilmuoti. Tuo metu

jos sostinė gauna mažiausiai apkrovos iš

nežino, ką, bet reikia. Ši lokacija dažna ir

tarptautinių projektų. Vietiniai neturi resursų

lietuviškuose filmuose.

daryti kažką ambicingo, kas keltų lygį. Pavyzdžiui, toks lietuvių filmas „Šventasis“ kaip

Verkių rūmai yra viena mano mėgstamiausių

galutinis produktas ir meniškai yra geras, bet

filmavimo vietų. Ji labai kinematografiška.

industrijos lygio – tokių žmonių kaip lokacijų

Beje, dėl labai įdomios priežasties. Ją supra-

vadybininkai, transporto koordinatorius,

tau tada, kai „skautavome“ lokacijas filmui

gamybos vadovas, biuro koordinatorius, t. y.

„Karas ir taika“. Nuėjus ten su dailininku, šis

visų tų, nuo kurių priklauso sklandus darbas,

pastebėjo, kad su pastatu kažkas ne taip,

nepakelia.

keistos formos kambariai. Sako, ar nebus taip, kad rūmų pastatas nėra pagrindinis.

Kaip lokacija Ryga yra labai didelė ir įvairi,

Tada pradėjau ieškoti informacijos ir sužino-

bet ten, tarkime, nėra viduramžių sena-

jau, kad iš tikrųjų rūmai turėjo būti tokie kaip

miesčio. Jei Latvijos sostinę būtų pasirinkusi

Versalio, t. y. „u“ formos, tik to pagrindinio

„Černobylio“ („Chernobyl“, 2019) komanda,

niekada taip ir nepastatė. Tas korpusas, kurį

jų biuras, sakykime, būtų kažkur centre, kaip

dabar laikome rūmais, buvo šoninė dalis, dėl

buvo Vilniuje, o filmuoti reikėtų Fabijoniškių

to kambariai yra siauri ir ilgi, todėl kinemato-

atitikmenyje, prasidėtų problemos – Rygoje

grafiški. Kamera mėgsta „gylį“. Ši lokacija pa-

išvažiuoti į užmiestį sunku. Talinas – skan-

tinka visiems, nes nėra padaryta nereikalingų

dinaviškas miestas, ten daug ko nėra, tad

renovacijų, remontų, vietiniai žmonės labai

„Neflix“ mini serialo „Paskutiniai carai“ („The

šaunūs, draugiški, todėl malonu sugrįžti.

Last Czars“) autentiškai nufilmuoti nepavyktų.

Galbūt galėtumėte palyginti Vilnių su Ryga ir Talinu? Kaip Vilnius atrodo Baltijos

Estams labai pasisekė, nes šalia jie turi suo-

šalių lokacijų kontekste?

mius ir rusus. Suomiai filmuoja labai daug ir

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

27


visko, tad Estijoje klesti reklamos industrija.

Kuriame filme pavaizduotas Vilnius jums

Rusai ten išleidžia labai daug pinigų – in-

paliko daugiausia įspūdžių?

dustrijos palaikymo prasme tai estams labai

Dar nėra tokio filmo, kuriame Vilnius būtų kaip mano atsiminimuose – kur susijungtų sena ir nauja, kuriame Vilnius būtų personažas.

Dar nėra tokio filmo, kuriame Vilnius būtų kaip mano atsiminimuose – kur susijungtų sena ir nauja, kuriame Vilnius būtų personažas. Tarsi fotografo Andrejaus Vasilenko darbuose, kuriuos naudojame kaip įkvėpimą. Jis puikiai pagauna miesto „vaibą“ – einantis į kažkur. Lietuviškame filme „Šventasis“ bandyta sukurti kažkas panašaus – ten pagrindinis veikėjas gyveno rajone. Filme „Važiuok“ („Drive“, 2011) labai gerai perteiktas Los Andželas. Yra keletas puikių filmų apie Niujorką, kur, rodos, tą miestą užuodi. Filmas apie Vilnių turėtų vykti tokiuose rajo-

Vilnių išmanote labai gerai. Jei

nuose kaip Naujamiestis, Žvėrynas. Reikėtų

vestumėtės užsienio svečius į turą po

ieškoti kinematografiškiausių vietų, kuriose

Vilnių, ką jiems parodytumėte? Kokias

atsispindi šiuolaikinio miesto dvasia. Ne ta

vietas įtrauktumėte į tokios ekskursijos

klasikinė, kuri yra senose juostose. Tai turėtų

sąrašą?

būti filmas, kuris ištrauktų dabartinį Vilniaus identitetą. Nežinau, koks jis tiksliai yra, bet

Būtų sunku padaryti kelių vietų sąrašą. Jis

būtų įdomu išsiaiškinti. Manau, kad apie Kau-

priklausytų nuo pačių svečių, tačiau manau,

ną sukurti filmą būtų lengviau. Jis yra mažiau

kad ieškočiau nestandartinių objektų su

kelionėje negu Vilnius, norintis būti Europos

istorija kaip Vilniaus koncertų ir sporto rūmai

miestu, įpareigotas daug ką reprezentuoti,

ar Lukiškių kalėjimas. Žinau vieną „fainą“

dėl to ir sunku. Dalis jo nori būti modernia

butą Montvilos kolonijoje, J. Savickio gatvėje.

Skandinavija, kita – „Kablys“, „Loftas“ tempia į

Jame nuo pat gimimo iki šiol gyvena močiu-

priešingą pusę.

tė, kurios namus pastatė lenkai. Ji prisimena, kad čia gyveno J. Pilsudskio brolis ar kitas giminaitis. Nusivežčiau į Vilniaus rajonus, Kabiškes, Vievio apylinkes, kur istorija dar gyvena – pavyzdžiui, yra buvęs kolūkis ar kažkas panašaus. Kai vyko turas po „Černobylio“ vietas, man asmeniškai viena įdomiausių vietų buvo Pravieniškės. Ten šiaip tikriausiai niekada nenuvažiuotum.

28

Vilnietis

Mėgstamas Jono pastatas Subačiaus gatvėje – ažūrine tvorele apjuostas Germaizovų namas (1913 metai). Igno Nefo nuotr.

padeda.


SKONIS

Stiklinė sveikatos ir dėmesio Auksė Podolskytė Igno Nefo nuotr.

Gerti šviežiai spaustas sultis šiandien nėra taip madinga kaip šviežiai skrudintą kavą iš nedidelių ūkių. Galbūt dėl to specializuotų sulčių vietų mažiau, o ir esamas galima padalyti į dvi stovyklas. Norėčiau atsigręžti į tas senbuves, už kurių baro ne pirmus metus kasdien zuja tos pačios moterys, mintinai žinančios savo klientų norus ir vardus. Šias vietas žmonės žino nuo seno, todėl jokios reklamos „Facebook“ joms nereikia.

30

Skonis


Vitaminų sala Kalvarijų turguje

„Šviežios sultys“ – taip paprastai lietuviškai vadinasi turgaus vitaminų sala. Žalią prijuostę

Gerokai po pietų užsuku pas ponią Kristiną

užsirišusi p. Kristina sako, kad čia dirba

į Kalvarijų turgų. Šiandien antradienis, todėl

penkerius metus. Iki turgavietės remonto

turguje žmonių mažiau. Kadangi čia dažnokai

apie metus ji darbavosi šalia esančiame

apsipirkinėju, žinojau, kad ankstesnę valandą

pastate, po to persikėlė į Rūkytų gaminių

ramiai pakalbinti sultininkės nepavyktų.

paviljoną, kuriame dabar ir esame. Savinin-

Įprastai prie jos punkto, esančio paviljono

kė kasdien (išskyrus pirmadienį, kai turgus

viduryje, driekiasi eilutė. Dalis lūkuriuotojų –

ilsisi) spaudžia sultis ir ruošia sveikuoliškus

etatiniai.

kokteilius. Kai reikia laisvadienio ar atostogų, ją pavaduoja dukra.

Nedidelėje žalioje Kalvarijų turgaus sulčių oazėje ruošiami sveikuoliški kokteiliai.


Kalbamės su intarpais. „Prieš pradėdama

Kristina pasakoja, kad sultys – maistas,

dirbti Kalvarijų turguje, spaudžiau sultis kitur.

todėl pataria vartoti saikingai. Jos manymu,

Jau tada man labai patiko. Šis darbas susijęs

300 ml stiklinės per dieną tikrai pakanka,

su sveikata, malonu žmonėms gaminti, da-

nereikėtų persistengti.

ryti kažką gero“, – apie savo motyvaciją imtis tokio verslo kalba moteris.

Populiariausios sultys: apelsinų.

Mums šnekučiuojantis prieina man ne kartą

Kristinos favoritas: „Mėgstu sumaišyti

matytas vyras, garbaus amžiaus moteris

salierą, pomidorą ir papriką. Čia toks iš

užsuka apsirūpinti pakeliu juodgrūdžių sėklų,

naujausių. Iš pat pradžių mėgstamiausias

kurių įsigyti parekomenduoja ir man, vis pri-

buvo „Žaliasis“, kurį geriant pavyko susima-

eina koks kolega iš turgaus. Čia visai smagu,

žinti blogojo cholesterolio kiekį. Ateidavo ir

pagalvoju.

viena tokia moteriškė, kurios hemoglobino lygis buvo žemas, dažnai pirkdavo šį kokteilį.

„Anksčiau taip sulčių nepirkdavo. Pasikeitė

Vėliau dėkojo, nes atsistatė.“

įpročiai – žmonės labiau žiūri, ką valgo. Ateina ir pensininkų, nors ne visi gali leisti

Populiariausi sulčių kokteiliai: „Derinys

nusipirkti šviežių sulčių, ir jaunimo. Savait-

iš senų laikų – morkų, obuolių ir burokėlių

galiais, pavyzdžiui, perka kitus gėrimus, ne

sulčių kokteilis. Naudingas kraujui, pravalo

dėl sveikatos. Žmonės atvažiuoja apsipirkti į

kraujagysles. Paprastas, bet geras“, – šią

turgų iš toliau, renkasi brangesnius gėrimus,

kombinaciją mėgsta ir garbaus amžiaus

ateina šeimos su vaikais“, – apibendrina.

senjorai. Iš įdomesnių ir sotesnių – jau minėtas „Žaliasis“. Turi daugiausia vitaminų, jį

Kristinos žalios spalvos oazė nedidukė, bet

sudaro trylika ingredientų: apelsinų, obuolių

vienam žmogui erdvės pakanka. Dairantis

ir moliūgų sultys, lapiniai „kale“ kopūstai,

atrodo, kad viskas turi savo vietą – ant krašto

mėtos, špinatai, petražolės, liucernų daigai,

išstatyti žalėsiai, užmerktos ispaninių šalavijų

ispaninių šalavijų sėklos, linų sėmenys, sėle-

sėklos, plastikiniai šiaudeliai ir, žinoma, me-

nos, ciberžolė, bananai.

niu. Pavartau – sulčių, pieno, ledų kokteiliai, TOP, linksmieji kokteiliai (pavadinimai irgi

Svarbu: atsiskaityti galima tik grynaisiais.

visai žaismingi – „Saldainiukas“, „Rytas Havajuose“ ir pan.) ir, aišku, vaikams (ar pirktumėte sau „Šreką“ ar „Raudonkepuraitę“?). Klausiu, kaip sezonai reguliuoja sulčių asortimentą, į kokius gėrimus patenka vietinės augintos daržovės ar vaisiai. „Rudenį atsiranda lietuviškos gėrybės – burokai, morkos, obuoliai, pavasarį – dilgėlės, spygliukai, garšvos, pienės. Ką galiu, tą naudoju iš savo daržo. Daigus, mėtas, lapinį „kale“ kopūstą, petražoles, moliūgus auginu pati“, – man atsako.

32

Skonis

Kur? Kalvarijų g. 61, Vilnius Rūkytų gaminių paviljonas Darbo laikas: II–VII 8.00–15.00


Kalvarijų turgaus sulčių spaudėja Kristina žalėsius užaugina pati.

Svečiuose pas ponią Jeleną iš Halės

Kartu su tuomečiu sutuoktiniu, kuris prisidėjo finansiškai, moteris verslą pradėjo nuo

Kita mano pašnekovė bazuojasi seniausiame

nulio – tuo metu informacijos apie šviežių

miesto turguje. Tai – ponia Jelena, gimusi

sulčių spaudimą nebuvo: „Sultis spausti

Rusijoje ir į Vilnių atvykusi, kaip sako, jau

sugalvojau ne aš, o mano buvęs vyras. Jis

suaugusi, prieš 31-erius metus.

pamatė, kad želmenų sultis spaudžia Janina Davidonienė (šių sulčių pradininkė Lietuvo-

„Čia gyvenu ilgiau nei savo gimtajame mies-

je – aut. past.). Šią idėją ji parsivežė iš Ameri-

te“, – sako ji.

kos. Taigi prieš keturiolika metų nuo želmenų

Turgavietėje dirbti Jelenai patinka. Ji

bangos pradžia, kuri vėliau sugrįžo komer-

darbuojasi „Jėgoje“ – užėję pro pagrindinį įėjimą, sukite į kairę. „Turgus – kaip Bermudų trikampis. Čia visko pilna, tuo jis ir įdomus, savotiškas. Jaučiuosi kaip Europos kryžkelėje“, – juokiasi.

Neakivaizdinis Vilnius

viskas ir prasidėjo. Tai buvo pati žaliosios cializuotu pavidalu. Iš pradžių dvejus metus dirbau sulčių bare Antakalnyje, likusius dvylika – Halės turguje. Galiu pasigirti, kad mano sulčių baras buvo trečiasis Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Pirmasis atsirado Totorių gatvėje, dar vienas buvo „Operos“ vaistinėje.“

Ruduo, 2019

33


Nuvažiavusi į vietą Totorių gatvėje, moteris

Kokteilis. Verta išmėginti seniausią kokteilį

su ten dirbančiųjų pagalba pažindinosi su

iš apelsinų, mėtų, imbiero, citrinų ir medaus.

sulčių spaudėjos darbo subtilybėmis.

Jis buvo sukurtas tik vasarai, bet klientų pageidavimu gaminamas iki šiol. Populia-

Šiandien p. Jelenos receptų knygoje – per

riausiu lietuvišku p. Jelena vadina morkų,

150 mišinių. „Už juos visus atsakau savo

obuolių ir burokėlių kombinaciją. Paklausta,

galva“, – teigia autorė. Ji prisimena ir tuos

ką pasiūlytų rudens sezonui, sultininkė įvar-

laikus, kai žmonės jai nešdavo medžiagą, esą

dija porą variacijų. Tai – šaltalankių, morkų

želmenų sultys kenksmingos.

ir medaus bei salierų, špinatų, braškių ir kriaušių kokteilį.

„Kiekvienas žmogus skirtingas. Neįmanoma to paties rekomenduoti kiekvienam. Jei rūgštingumas aukštas, citrusinių vaisių kokteilio ar sulčių nesiūlysi. Naujokus reikia pakalbinti, nes svarbiausia nepakenkti. Sultys – rimtas maistas. Diabetikui negalima labai ruošti kažko itin saldžiai – iškart sukils cukrus. Todėl kokteilius reikia „pagražinti“ salierų ar topinambų sultimis“, – ir priduria, kad pusė stiklinės topinambų sulčių gali nugalėti rėmenį. Prieš tai kalbinta p. Kristina buvo minėjusi, kad vaikai dievina kokteilius su braškėmis, o p. Jelena sako pastebėjusi, kad berniukai ir vyrai mėgsta visas sultis ir kokteilius, kuriuose yra obuolių. „Jaunesnė auditorija domisi sveiku gyvenimo būdu ir mane geranoriškai pamoko, nes jie visur važinėja, turi daug idėjų.“ Vienas tokių pamokymų – įvesti mokestį už popierinius šiaudelius, plastikinius maišelius ir indus išsinešti. Už juos reikės primokėti 0,1 Eur. Sultys. Sveikatai, tonusui pakelti – želmenų. Kiekvienam pakaks 10 ml normos. Jelenos favoritas. Grynos morkų sultys ir greipfrutų su ananasais kokteilis.

34

Skonis


Kur? Pylimo g. 58, Vilnius Darbo laikas: III–VII 7.00–16.00 Seniausias tebeveikiantis sulčių baras Vilniuje – ponios Jelenos. Sveikatai, tonusui pakelti ji rekomenduoja želmenų sultis.


Baras, kuriame nėra apelsinų sulčių

pasišnekėti. Tad atėjus pirmai darbo dienai, nuskubėjau. Užėjusi vidun iškart susipažinau

Kitapus Lietuvos nacionalinio operos ir ba-

su ponia Danguole, kuri prie sulčių pulto

leto teatro esantis sulčių baras – dar vienas

pluša antrąjį sezoną. Iš jos sužinau, kad

tų senukų, apie kuriuos noriu papasakoti.

atostogų metu baras spėjo atsinaujinti. Buvo

Gyvuoja dvyliktus metus. Kadangi informa-

atliktas kosmetinis remontas – sienos pasi-

cinis lapelis ant durų skelbė, kad baras kone

puošė naujais subtiliai blizgančiais tapetais.

mėnesį atostogaus, nebuvau tikra, ar pavyks


Šis „taškas“ kitoks. Ne todėl, kad yra pačiame

Paklaustas, ar nebuvo rizikinga sulčių baro

miesto centre ir ne turguje. Esminis skirtu-

atidaryti šalia kito, jau anksčiau vaistinėje

mas – sultys čia spaudžiamos tik iš lietu-

veikusio, atsakė, kad tada to fakto nežinojo.

viškame ūkyje užaugintų vaisių ir daržovių.

O kai sužinojo, jau buvo vėlu. Nebuvo, kur

Prieš Kalėdas pasirodo netgi ir vietiniai

trauktis. Vis dėlto R. Baubliui šią vietą išlaikyti

graikiniai riešutai. Vieninteliai iš parduotu-

pasisekė, o „Operos“ vaistinės sulčių baras

vės atkeliaujantys ingredientai – citrinos ir

buvo uždarytas.

imbiero šaknis. Sultys. Meniu aiškus ir trumpiausias iš visų „Kartais ateina ir paprašo ananasų sulčių, bet

matytų, tad išvardysiu viską, kas surašyta:

atsakau, kad pas ūkininką tokie dalykai kol

morkų, obuolių, burokėlių, kopūstų, bulvių,

kas dar neauga“, – juokiasi moteris.

pomidorų, agurkų ir moliūgų sultys. Mažesniais kiekiais spaudžiamos salierų, petražolių,

Šnekučiuojantis su sulčių spaudėja įvyksta

pastarnokų, kviečių želmenų. Sužinau, kad

netikėtas sutapimas – įžengia p. Teresė, de-

pastarąsias reikia gerti lėtai, palaikant ant

šimtmetį buvusi šios vietos siela. Energijos

liežuvio (!). Klientai labiausiai mėgsta gaivias

kupiną moterį klientai prisimena iki šiol, per

sultis – iš morkų, obuolių, moliūgų ir, jei

Danguolę jai siunčia linkėjimus.

norisi rūgštelės, su gabalėliu citrinos. Kas mėgsta, prašo įdėti mėtų.

„Ji buvo mano geriausia klientė. Labai daug metų. Po to, kai išėjau, Danguolė išreiškė

Kokteilis. Kai atšąla ar skauda gerklę, vertė-

norą mane pakeisti. Jai puikiai sekasi. Ji myli

tų išbandyti „žaliąjį brendžiuką“ – taip šiame

žmones ir ją myli. Viskas čia gerai. Matote,

bare vadinamas stebuklingas želmenų ir

čia smagu kaip namuose. Tai jau jos įdirbis.

imbiero derinys, nes „želmenys stiprina

Tik šitas daiktas mano (rodo į paveikslą ant

organizmą, o imbieras užmuša bacilas“.

sienos – aut. past.), daugiau niekas“, – kalba p. Teresė, dabar savo laiką skirianti tapybai,

Svarbu: atsiskaityti galima tik grynaisiais.

Per atostogas sulčių baras A. Vienuolio g. atsinaujino.

įvairiems menams. Alytuje gyvenantis šio baro savininkas verslininkas Rosvaldas Baublys pasakojo, kad mintis imtis tokio verslo kilo natūraliai, nes turi žemės tiek prie namų, tiek Varėnoje. „Pirmą sulčių barą atidariau Alytuje prieš trylika metų... Kokie dvylikti „eina“ ir šiam Vilniuje. Dabar jis tapo vieninteliu. Turiu idėją barą Alytuje dar atkurti. Tik kitoje vietoje. Tad tai tik laiko ir vietos klausimas“, – pasidalijo planais.

Neakivaizdinis Vilnius

Kur? A. Vienuolio g. 12, Vilnius Darbo laikas: I–V 7.30–16.00

Ruduo, 2019

37


RAKURSAS

Muziejus kaip meno kūrinys Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė Igno Nefo nuotr.

Stoviniuodama greta vieno seniausių Rotušės aikštės pastatų žvelgiu į nedideles medines duris ir kuklų stilingą užrašą „Kazio Varnelio namaimuziejus“. Atrodo, kad netrukus užeisiu į nedidelį gyvenamąjį butą, o viduje lauks garbaus asmens

Rinko kolekciją Lietuvai „Tai nėra memorialinis muziejus“, – pabrėžia menotyrininkė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė, mums dar stovint fojė. Apie šių meno namų įkūrėją profesorių Kazį Varnelį galima kalbėti dviem kryptimis – tai optinio meno kūriniais Jungtinėse Amerikos Valstijose

darbo stalas, knygų lentyna, na, ir

išgarsėjęs tapytojas, lygiai taip išskirtinį skonį

dar keli asmeniniai daiktai. Nežinant

turėjęs kolekcininkas. Nuo pastarosios asme-

nė neįmanoma įsivaizduoti, kad už šių durų – beveik du tūkstančiai kvadratinių metrų ekspozicinių erdvių, keturios dešimtys į meno labirintą susipynusių salių ir stebinantys optinės dailės kūriniai.

nybės pusės ir pradėjome. Tik užėjus į muziejų jau prieangyje ant sienų galima išvysti pirmuosius K. Varnelio sukauptai kolekcijai priklausančius XVI–XVII a. Lietuvos žemėlapius. Senosios grafikos kolekciją menininkas pradėjo kaupti dar 1943– 1945 metais studijuodamas Vienos vaizduojamojo meno akademijoje. Pokariu išvykęs į JAV toliau išskirtinį dėmesį skyrė lituanistinėms vertybėms – knygoms, grafikos, dailės kūriniams, žemėlapiams. Pastarųjų rinkinys vienas turtingiausių Lietuvoje, susidedantis iš daugiau nei 300 egzempliorių.

38

Rakursas


Apie šių meno namų įkūrėją profesorių Kazį Varnelį galima kalbėti dviem kryptimis – tai optinio meno kūriniais Jungtinėse Amerikos Valstijose išgarsėjęs tapytojas, lygiai taip išskirtinį skonį turėjęs kolekcininkas.

Vėliau Varnelio kolekcijoje atsiranda ir Vakarų Europos menininkų kūrinių. Pirmajame muziejaus aukšte galima išvysti XV–XIX a. garsių skulptorių, tapytojų, keramikų darbų. „Jis norėjo, kad Lietuva turėtų aukšto lygio kolekciją. Tai, ką galima pamatyti Vakaruose, kad ir mažesniu masteliu“, – priduria Aistė.

K. Varnelio tapybos studija po menininko mirties taip pat tapo ekspozicijos dalimi. Tai neabejotinai paveikiausia muziejaus erdvė.


„Jis norėjo, kad Lietuva turėtų aukšto lygio kolekciją.”

paties pastato architektūra – unikalūs šio muziejaus bruožai, dėl kurių, anot menotyrininkės, jis pats savaime turėtų būti vertinamas kaip meno kūrinys. Išskirtinis kolekcininko dėmesys vizualumui atsiskleidžia ir namų-muziejaus bibliotekoje.

Svajonė parvežti ir padovanoti savo vertybių

Knygos čia išdėstytos ne pagal autorius ar

rinkinį laisvai Lietuvai išsipildė. 1998 metais

temas, o pagal savininko vizualinį suma-

profesorius grįžo ir pats ėmėsi kurti būsimo

nymą. Tai veikianti biblioteka – joje galima

muziejaus erdves. Tai, kaip įrengtos ekspozi-

lankytis studijų, mokslo tikslais iš anksto

cijos, taip pat atskleidžia išskirtines Varnelio

susitarus. Tačiau nenuostabu, kad taisyklės

estetines pažiūras. Netikėti deriniai tarp sena

itin griežtos – tik viena knyga iš lentynos

ir nauja, vizualiniai žaidimai su spalvomis ir

vienu metu. „Autentiška struktūra, apgalvo-


tas išdėstymas, forma, ritmas... Tai taip pat

Garsus optinio meno kūrėjas

yra meno kūrinys“, – bibliotekos išskirtinumą apibūdina Aistė. Varnelio sukauptas knygų

Rinkdamas vertybes į savo kolekciją K. Var-

rinkinys svarbus visos Lietuvos mastu – kai

nelis tuo pat metu ir pats aktyviai kūrė.

kurie dabar fonduose saugomi XVI–XVII a.

Gyvendamas Čikagoje jis buvo produktyvus

egzemplioriai yra vieninteliai pasaulyje.

ir geidžiamas tapytojas. Būtent tuomet, 7–8 dešimtmetyje nutapyti paveikslai išgar-

Lankytojams muziejus duris atvėrė po trejų

sino Čikagos koledžo profesorių kaip optinio

metų kūrybinio proceso – 2001 metais, o

meno kūrėją. Labai griežta kompozicija,

pats profesorius su žmona įsikūrė tame pa-

aštrūs kampai ir nematyti jokio potėpio –

čiame pastatų komplekse. Šiandien galima

sunku patikėti, kad darbai sukurti tik teptuku.

aplankyti gyvenamuosius šeimos kambarius,

Įspūdingi didelio formato kūriniai įtraukia

kuriuose išlikę nemažai autentikos.

žiūrovo akis į žaidimą geometrinėmis figūromis, šešėliais. Įdomu, kad tapytojo įkvėpimu neretai tapdavo lietuvių liaudies ornamentikos motyvai.

Tapytojas išgarsėjo savo optinio meno kūriniais.

Vėlesniu gyvenimo etapu, K. Varneliui palikus didelio miesto šurmulį ir persikėlus į sodybą Stokbridže, stilius keitėsi. Darbuose atsirado daugiau laisvės, neapibrėžtumo, Gatvės meno projektas „Sienos prisimena“ prikelia tarpukario žydų gyvenimo akimirkas.

įvairių su gamtos pasauliu siejamų simbolių.

Labai griežta kompozicija, aštrūs kampai ir nematyti jokio potėpio – sunku patikėti, kad darbai sukurti tik teptuku. Nors abiejų laikotarpių kūryba tikrai skiriasi, abu menininko tapybos stiliai ir šiandien atrodo labai novatoriški. Prabėgo 3–4 dešimtmečiai, tačiau paveikslai puikiai dera prie modernaus interjero. Apie išliekamąją K. Varnelio kūrybos vertę spręsti leidžia ir tai, kad jo kūrinių yra įsigijęs garsusis Gugenheimo

Ruduo, 2019

41


muziejus Niujorke. Lietuvos meno rinkoje šis

pastato dalis kūrėjui esant gyvam nebuvo

tapytojas kol kas girdimas retai, tačiau, pa-

kruopščiai apgalvotos muziejaus ekspozi-

sak menotyrininkės, susidomėjimas auga ir

cijos dalis, dabar vizualinis ir atmosferinis

tai tik laiko klausimas. Menininko žinomumą

poveikis neabejotinai stipriausias čia.

tikrai sustiprins ir šio muziejaus sprendimas plačiau atverti duris visuomenei – du de-

Studijoje ant lentynos padėta paties me-

šimtmečius čia pavykdavo apsilankyti tik iš

nininko portretinė nuotrauka. „Man tai yra

anksto susitarus, o nuo šios vasaros galima

vienas gražiausių K. Varnelio atvaizdų, labai

laisvai atvykti ir įsigijus bilietą apžiūrėti dalį

gerai atskleidžiančių jo charakterį. Labai

ekspozicinių erdvių.

stilingas žmogus, ir tas kipšiukas akyse“, – trumpai apie tapytojo ir kolekcininko asme-

Prabėgo 3–4 dešimtmečiai, tačiau paveikslai puikiai dera prie modernaus interjero. Keliaujant per parodų erdves verta atkreipti dėmesį į paveikslų pavadinimus. Tai dar vienas menininko kūrybos žaidimas. Dalis pavadinimų nieko nereiškia, kai kur galbūt galima įžvelgti nuorodų į senąsias civilizacijas, tačiau svarbūs yra patys garsiniai Muziejuje galima išvysti netikėtų derinių tarp sena ir nauja.

sąskambiai. Muzika, ritmas K. Varneliui buvo labai reikšmingi. Kurdamas jis visada klausydavo klasikinės muzikos, ypač mėgo Giuseppe Verdi. Aistė atskleidė, kad ateityje muziejaus lankytojus turėtų pasitikti profesoriaus mėgtas muzikinis takelis. Ypač muzika nuskambėtų K. Varnelio tapybos studijoje, kuri šiandien taip pat yra muziejaus ekspozicijos dalis. Grįžęs į Lietuvą menininkas toliau kūrė čia, savo namuose. Šiandien įžengus į studiją apima nuostaba. Didžiulė prietemoje skendinti erdvė, sienose atidengti buvusių gotikinių pastatų frontonai, menininko darbai ir įrankiai – nors ši

Neakivaizdinis Vilnius

nybę užsimena menotyrininkė, su šypsena pridurdama, kad šis mėgo bendrauti ir pašnekovus vaišindavo „atomine“ kavute – po trečio puodelio jau sukdavosi galva.

Kur? Kazio Varnelio namai-muziejus, Didžioji g. 26, Vilnius. Darbo laikas: II–VII 10.00–18.00. Bilieto kaina asmeniui – 3 EUR (galimos nuolaidos). Pastaba: įsigijus standartinį bilietą lankytojams atvira dalis ekspozicijos. Norint patekti į visas muziejaus erdves (įskaitant tapytojo studiją, biblioteką) būtina iš anksto užsisakyti išplėstinę ekskursiją. Platesnė informacija lnm.lt.

Ruduo, 2019

43


Raketų išradėjui atminti

KURIU VILNIŲ

44

Kuriu Vilnių

„Kuriu Vilnių“ – tai antrus metus vykstanti Vilniaus miesto savivaldybės programa, remianti įvairius meno projektus ir instaliacijas viešosiose sostinės erdvėse.

Keliaudami į / iš oro uosto Dariaus ir Girėno gatvės pašonėje pastebėkite raketą. Žinoma, netikrą, granitinę, tačiau atvaizduojančią tikro garsaus raketų išradėjo kūrinį. Mažai kam žinoma, kad XVII a. Lietuva turėjo mokslininką, artilerijos inžinierių, kuris savo idėjomis pralenkė laiką ir išradimais stebino visą Europą.


S. Žiūros nuotr.

Kazimieras Simonavičius Vilniaus bei Ams-

Daugiapakopę raketą vaizduojantį paminklą

terdamo universitete studijavo matematiką,

sukūrė Nacionalinės kultūros ir meno pre-

mechaniką, hidrauliką, architektūrą, optiką

mijos laureatas Vladas Urbanavčius. Idėjos

bei taktiką, dirbo Lietuvos ir Lenkijos kariuo-

autorius – menininkas Saulius Paukštys.

menės karališkosios artilerijos vado pavaduotoju. Savo žinias mokslininkas sudėjo į veikalą „Didysis artilerijos menas“. Tai buvo pirmoji knyga pasaulyje, sistemingai pateikianti žinias apie daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos kūrimą, svarbiausias šios srities vadovėlis, daugiau nei 200 metų studijuotas viso pasaulio artileristų. Tuo metu K. Simonavičius neabejotinai buvo vienas ryškiausių Europos mokslininkų ir išradėjų.

Neakivaizdinis Vilnius

Kur? Dariaus ir Girėno g. 21, Vilnius

Ruduo, 2019

45


Kinas patiltėje Igno Nefo nuotr.

Primirštos viešosios miesto erdvės gali

Erdvė, kurią paprastai tik skubiai praeiname

originaliai transformuotis ir virsti bendruo-

ar pravažiuojame dviračiu, kviečia stabtelė-

meniška patirčių aikštele, tereikia pažvelgti

ti – po tiltu sukonstruota žiūrovų ložė, ant ko-

kitu, kūrybišku kampu. Būtent tai ir padarė

lonų kabo ekranas, instaliuota garso sistema.

skulptoriai Andrius Labašauskas ir Rytis Ur-

Iki rugsėjo vidurio kiekvieną savaitę čia vyks

banskas, Liubarto patiltę Žvėryno krantinėje

filmų peržiūros, susitikimai su režisieriais ar

pavertę muzikos ir kino sale.

kitais renginių ciklo svečiais iš užsienio ir Lietuvos, skambės muzika.


Kur? Po Liubarto tiltu Žvėryno krantinėje emptybrainresalt.us


MARŠRUTAS

Pavilnyje nerasime daugiabučių

Kituose puslapiuose rasite keletą

kvartalų ar didelių verslo įmonių, tai

buvusios Kolonijos stotelių, o viso

tankiai individualiais namais užstatyta

maršruto „Pavilnys“ ieškokite Vilniaus

teritorija. Skamba ne itin intriguojančiai?

turizmo informacijos centruose bei

Neapsigaukite, čia tikrai yra ką

Neakivaizdinisvilnius.lt

pamatyti! Pirmiausia verta grįžti laiko ratu kelis šimtus metų atgal – žinoma, kad ilgus metus dabartinis Pavilnys ir jo apylinkės priklausė didikų Pacų giminei. Tai buvo mėgstama vilniečių iškylų vieta. Miestelėnus žavėjo medžių paunksmė, gaivinantis Vilnios slėnis, o dėl išraiškingo reljefo vietovė vadinta „Pacų kalnais“. Naujas etapas prasidėjo 1906-aisiais – tais metais Vilniaus geležinkelininkai sukūrė šūkį

Pilies g. 2

„Dirbk mieste, gyvenk Kolonijoje!“,

(restoranas „Grey“) kasdien

kuris atspindėjo siekį įsteigti atskirą

9.00–12.00,

šios profesijos atstovų gyvenvietę kiek

13.00–18.00

atokiau nuo miesto centro ir turinčią visus miesto ir kaimo privalumus.

Didžioji g. 31

Pasivaikščioję šiuo maršrutu netruksite

(Rotušė) kasdien

įsitikinti, kad prieš daugiau nei šimtą

9.00–13.00,

metų čia kūrėsi idėjų kupinas miesto

14.00–18.00

elitas.

48

Vilniaus turizmo informacijos centrai:

Maršrutas

Pavilnio bažnyčia – vieninteliai mediniai katalikų maldos namai Vilniuje. Igno Nefo nuotr.

Pavilnys


Pavilnio bažnyčia J. Kolaso g. 34

Tarpukariu Vilnius buvo ypač religingas miestas, todėl natūralu, kad Kolonijos gyventojai panoro turėti nuosavą šventovę, juolab kad visos kitos katalikų bažnyčios buvo gana toli. Šventyklos statyba imta rūpintis 1927 metais, tačiau procesas buvo itin permainingas: parinkus vietą ir surinkus lėšų gautas netinkamas inžinieriaus Trojano projektas, jo neaprobavo Vilniaus valdžia, todėl idėjos įgyvendinimas užstrigo. Taip pat virė atkaklios diskusijos, ar Kolonijai tikrai reikia bažnyčios, ar vis dėlto užtektų ir koplyčios. Po ilgų ginčų priimtas sprendimas statyti bažnyčią, tačiau medinę. Projektą Kolonijai padovanojo vienas ryškiausių tarpukario architektų Stefanas Narembskis. 1933 metų gegužę buvo pakloti pirmieji akmens luitai, o 1935 metų liepos 7 d. bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta. Įdomus faktas – bažnyčia statyta iš kalnų atkeliavusiu Zakopanės stiliumi, o Pavilnys praeityje taip pat vadintas Kalnais, t. y. Pacų kalnais. Tai yra vienintelė medinė katalikų bažnyčia Vilniaus mieste.

Pavilnio kapinės 54.673803, 25.356541

Paprastai, išvydę mažas kapinaites, spėjame, kad tai senos kokio nors kaimo kapinės, kurių įkūrimo datą vargu ar beįmanoma atsekti. Tačiau kapinės Pavilnyje susijusios su karšta 1944 metų liepa. Tuo metu virė įnirtingi mūšiai tarp nacių, sovietų ir „Armijos Krajovos“ (AK) pogrindininkų. Nemažai Kolonijos gyventojų prisijungė prie AK dalinių ir žuvo kovose, tačiau tuo metu senosios Gurių kapinės (prie Juodojo kelio ir Gurių g.) buvo atskiros vidine fronto linija ir buvo nuspręsta AK karius iš Pavilnio laidoti naujoje vietoje (paminklus jiems kapinėse rasite nesunkiai). Žmonės čia buvo laidojami ir vėliau, taip pat ir šiomis dienomis.

50

Maršrutas


Kolonijiniai namai

Tuputiškių serpantinas

Vandens g. 37

54.673743, 25.357614

Iki Antrojo pasaulinio karo nemažai Kolonijos

Siekiant sujungti žemutinę ir aukštutinę

sklypų taip ir liko neužstatyti, todėl šiandien

Kolonijos dalį bei įveikti stačią įkalnę, 1911

vaikštant senosiomis gyvenvietės gatvėmis

m. inžinieriaus Semaško rūpesčiu buvo

galima pamatyti ne visai vykusių vėlesnės

nutiestas akmenimis grįstas serpantinas.

architektūros pavyzdžių. Tačiau atidesnė

Kartais vaizdžiai paminima, kad tai –

akis pastebės ne vieną iš tarpukario

vienintelis tikras kalnų kelias Lietuvoje. Iš

atkeliaujantį žavų medinį namą įdomiais

tiesų, net kelis staigius vingius darančio

laužytais stogais ir dailiais prieangiais. Be

kelio, kuriuo galėtų eiti ne tik pėstieji, bet

abejo, čia buvo statomi ir mūriniai namai,

ir pravažiuoti automobiliai, mūsų šalyje

kai kurie jų turi bokštelius su vėtrungėmis,

vargu ar berasime. Tai istorinę vertę turintis

išdidžiai skelbiančiomis garbingai brandžią

technikos paminklas, saugomas valstybės.

namo statybos datą.

Kolonijos namas Tuputiškėse. Alberto Kazlausko nuotr.


Pulsas

Kultūrų studijos Rugsėjo 10–15 d.

„nowJapan“ Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilniaus g. 30; S. Žiūros nuotr.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilniaus g. 41 Pasikeitus Japonijos imperatoriui, pokyčių neišvengia ir į vienuoliktus metus žengiantis vienintelis Tekančios Saulės kultūros festivalis. Muzikantų ir šokėjų pasirodymai, „Cosplay“ konkursas Šv. Kotrynos bažnyčioje

Spalio 3–13 d.

ir kiti renginiai. Festivalį uždarys savaitgalinė

Lenkų kino festivalis

mugė, kur daug dėmesio bus skiriama Japonijos gastronomijai. www.nowjapan.lt

Įvairios vietos 19-ąjį kartą rengiamas festivalis šiemet siūlo pasimėgauti lenkų kino „crème de la crème“: pagrindinėje programoje vilniečių ir miesto svečių laukia naujausių ir verčiausių dėmesio lenkų filmų premjeros bei susitikimai su jų kūrėjais, o specialiojoje – kino klasiko režisieriaus Kazimierzo Kutzo filmų retrospektyva. www.lenkukinas.lt

52

Pulsas


Menai

Rugsėjo 12–15 d.

Rugsėjis–lapkritis

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“

Lietuvos fotomenininkų sąjungos parodos

Kino centras „Skalvija“, A. Goštauto g. 2 „Pirmoji banga“ šiemet į Vilniaus ir Kauno

„Prospekto“ galerija, Gedimino pr. 43;

kino sales grąžins 11 ankstyvojo kino juostų.

Vilniaus fotografijos galerija, Stiklių g. 4

Vienos jų buvo rodytos Lietuvoje tarpukario laikotarpiu, kitos – visai nematytos arba tik

„Prospekto“ galerijoje bus pristatomi

neseniai prikeltos naujam gyvenimui. Visus

Justino Vilučio (rugpjūčio 20–rugsėjo 21 d.),

seansus pristatys ne tik Lietuvos, bet ir

Violetos Bubelytės (rugsėjo 24–spalio 26 d.)

užsienio šalių kino profesionalai, nebylaus

ir Gyčio Skudžinsko (spalio 29–lapkričio

kino seansus įgarsins profesionalūs

30 d.) darbai, o Rotušės pašonėje esančioje

muzikantai.

galerijoje bus galima susipažinti su Claudios Corrent (rugsėjo 3–spalio 12 d.), Roko

www.pirmojibanga.lt

Pralgausko (spalio 15–lapkričio 9 d.) ir Artūro Jendovickio (lapkričio 12–gruodžio 7 d.) kūryba. Lankymas nemokamas.

Rugsėjo 12–15 d.

Tarptautinis gatvės teatrų festivalis „Mozaika“

www.photography.lt

Įvairios vietos Vilniaus senamiesčio teatras kasmetinę gatvės teatro šventę kuria kaip mozaiką – iš įvairių šalių atvykusių artistų, scenos menų, metodų, erdvių. Jų pasirodymuose ugnis kaip gyvybės, šviesos simbolis atsiskleidžia savo grožiu. Dalyvavimas nemokamas.

S. Žiūros nuotr.

„Facebook“: Mozaika

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

53


Rugsėjo 19–29 d.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) Kino centras „Skalvija“, A. Goštauto g. 2 Festivalyje bus pristatyti ryškiausi pastarųjų metų dokumentiniai darbai, rodomi šiemet Davido Baltzero nuotr.

iškeliavusio nepriklausomo kino kūrėjo Jono Meko portretai, išskirtinis dėmesys teks pasaulinio garso dokumentininkui Herzui Frankui. Programoje „Baltijos kelias“ – lietuvių, latvių ir estų filmai, ypatinga proga filmuoti prieš 30 metų. Jie bus rodomi nemokamai. www.vdff.lt

Spalio 10–20 d.

„Nepatogus kinas“ Rugsėjo 25–spalio 13 d.

Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“

Įvairios vietos Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis šiemet pasiūlys platų

Įvairios vietos „Ryšio klaida“ – tokiu šūkiu teatro mėgėjus 16-ąjį kartą kviečia atsinaujinęs Vilniaus tarptautinis teatro festivalis. Tarptautinėje programoje bus pristatyti 6 darbai, lietuviškoje vitrinoje – Yanos Ross, Oskaro Koršunovo ir Jo Strømgreno kūryba, taip pat – jaunųjų kūrėjų Pauliaus Markevičiaus ir Adomo Juškos spektakliai. Šiemet daug festivalio renginių („Sirenų klubas“) vyks už tradicinės teatro scenos ribų. www.sirenos.lt

54

Pulsas

nepatogaus kino repertuarą. Pirmą kartą festivalyje pristatoma virtualiosios realybės dokumentikos instaliacija, plati vokiečių menininko Haruno Farocki retrospektyva ir per 50 kitų svarbiausiuose tarptautiniuose festivaliuose dalyvavusių ir Lietuvos bei pasaulio aktualijas tiriančių filmų, kuriuos lydės specialūs renginiai ir diskusijos. „Nepatogus kinas“ kviečia į pokalbį apie tai, kas iš tiesų yra svarbu. www.nepatoguskinas.lt


Spalio 16–20 d.

Lapkričio 7–24 d.

Tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Jazz“

Europos šalių kino forumas „Scanorama“

Lietuvos rusų dramos teatras,

Įvairios vietos

J. Basanavičiaus g. 13

Kiekvienais metais festivalis pateikia

32 metus rengiamo vienintelio Lietuvoje

žiūrovams žemėlapį, padedantį keliauti po

šiuolaikinio džiazo ir improvizacinės muzikos

gero kino erdves, suvokiant ne tik geografinį,

festivalio programoje – išskirtiniai džiazo

bet ir meninį Europos kino lauką. Naujausi

projektai ir atlikėjai iš Prancūzijos, JAV,

ir pripažinimą pelnę europietiški filmai iš

Izraelio, Portugalijos, Norvegijos, Argentinos,

Berlyno, Kanų, Venecijos ir kitų prestižinių

Belgijos, Vokietijos ir Lietuvos. Istorinis įvykis

festivalių, kino drąsuolių ir taisyklių laužytojų

Vilniaus džiazo mėgėjų laukia spalio 17-ąją,

darbai, Lietuvos kino naujienos ir kino

kai į Rusų dramos teatro sceną įžengs vienas

gurmanų draugija.

šlovingiausių JAV ir viso pasaulio džiazo scenos kolektyvų – 50-metį švenčianti

www.scanorama.lt

legendinė avangardinio džiazo grupė „Art Ensemble of Chicago“. Paskutinę džiazo fiestos dieną bus renkama stipriausia šių

Lapkričio 13–17 d.

metų jaunoji džiazo grupė.

Tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mamma Jazz“

www.vilniusjazz.lt

Šiuolaikinio meno centras, Vokiečių g. 2 Šių metų festivalio adresas – Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2). Čia vyks visi festivalio koncertai, diskusijos, konferencija, „jam session“ ir kiti renginiai. Pirmieji atlikėjai jau atskleisti, belieka sulaukti.

João de Sá nuotr.

www.vilniusmamajazz.lt

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

55


Architektūra Rugpjūčio 2–rugsėjo 21 d.

Paroda „Konstruoti Niujorką“ Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51 Parodos menininkų – vokiečio Ulricho A. Liugos nuotr.

Wüsto, Lietuvos fotografų Marijono Baranausko ir Romualdo Rakausko, amerikiečių Barbaros Kasten ir Johno Divolos, vienos žymiausių pasaulio architekčių japonės Itsuko Hasegawos, taivaniečio Wei-Li-Yeh – ir jų kūrinių selekcija atliepia architektūrą kaip nuolat kintantį ir takų reiškinį. Lankymas nemokamas. Lapkričio 22–2020 m. sausio 12 d.

Paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22 Eimuntas Nekrošius buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos kūrėjų, susiejusių nacionalinę tapatybę su pasaulio kultūros paveldu ir reikšmingai paveikusių šiuolaikinio teatro raidą. E. Nekrošius dirbo įvairiuose pasaulio teatruose, bet daugiausia dėmesio

56

www.lnb.lt

Istorijos Rugpjūčio 30–rugsėjo 15 d.

Vieno eksponato paroda „Vilnius – istorijų ir legendų miestas“ Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51

skyrė savo įkurtam teatrui „Meno fortas“,

Olandų spaustuvininkas Pieteris van der

kuris jam reiškė ne tik vietą, į kurią jis nuolat

Aa garsėjo žemėlapių ir atlasų spauda.

sugrįždavo, bet ir jo kūrybinę poziciją.

1729 metų atlase „Galerie Agréable du

Parodoje pristatomi spektakliai „Hamletas“,

Monde“ buvo išspausdintas ir Vilniaus miesto

„Makbetas“, „Otelas“, „Metai“, „Giesmių

planas. Bibliotekoje eksponuojama kone

giesmė“, „Faustas“, „Idiotas“. Eksponuojami

identiška XVI a. Georgo Brauno Vilniaus plano

režisieriaus kūrybinių bendražygių Nadeždos

kopija. Planas yra unikalus ankstyvųjų naujųjų

Gultiajevos ir Mariaus Nekrošiaus piešiniai,

amžių pavyzdys, demonstruojantis autorių

eskizai, kostiumai, scenografijos elementai

teisių ribų lankstumą ir aptakumą, autoriaus ir

iš spektaklių ir fotografijos iš asmeninių

leidėjo santykių kompleksiškumą. Lankymas

archyvų.

nemokamas.

www.ndg.lt

www.lnb.lt

Pulsas


Lapkričio 2 d.

Vilniaus mikrorajonų garso takelių perklausa Kirtimų kultūros centras, Dariaus ir Girėno g. 69 Renginio metu bus galima išgirsti „Sonic Vilnius“ nuotr.

garso menininko, kompozitoriaus Yiorgio Sakellariou ir radijo žurnalistės Marielle Vitureau kurtus įvairialypius Vilniaus mikrorajonų garso takelius. Audiomontažuose panaudoti garsai iš 2019 metais vykusių Kirtimų kultūros centro projekto „Sonic Vilnius“ garsinių pasivaikščiojimų po Šnipiškes, Senamiestį, Spalio 5–2020 m. vasario 23 d.

Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Markučius ir iš kūrėjų asmeninio archyvo. Perklausoje dalyvaus abu menininkai. Dalyvavimas nemokamas. www.kirtimukc.lt

MO muziejus, Pylimo g. 17 Pirmasis Lietuvos laisvės dešimtmetis buvo ne vien šalies, bet ir mūsų pačių naujų istorijų pradžia. Ši paroda – tai visų sunešti

Gamtos mokslai

„archeologiniai“ atsiminimai apie neoficialų

Rugsėjo 12–20 d.

valstybės radimąsi, apie gimusią naują

Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“

kultūrą. Tai ir atsakymai apie jos kilmę, ir apie tai, kodėl šiandien esame būtent šiame evoliucinės spiralės taške. Kaip laukinis ir euforijos kupinas 10-asis dešimtmetis pakeitė mus ir mūsų mąstymą? Parodoje naujai ir interaktyviai pristatomas jau istorija tapęs Lietuvos 10-asis dešimtmetis – didelių lūžių ir pokyčių dešimtmetis. www.mo.lt

Įvairios vietos Geriausi Lietuvos mokslininkai ir būsimi tyrėjai, taip pat gimnazistai ir vėl kvies paragauti žmogiškojo išradingumo vaisių. Festivalis prasidės nuo „N2 Challenge“ žaidynių VU Centrinių rūmų erdvėse, o pasibaigs renginiais už Vilniaus ribų net šešiolikoje miestų. „Facebook“: mokslofestivalis.eu

Neakivaizdinis Vilnius

Ruduo, 2019

57


Rugsėjo 27 d.

Lapkričio 28–gruodžio 1 d.

„Tyrėjų naktis“

Tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“

Įvairios vietos Atrasti ir susipažinti su mokslininkų

Įvairios vietos

kasdienybe kvies daugiau nei 80 renginių:

Kokias temas gliaudena šiuolaikinė

ekspresyvieji chemikų eksperimentai,

animacija? Geriausius nekomercinius

daugybė interaktyviųjų veiklų ir galimybių

darbus, besiskiriančius savo stiliumi ir

pažinti ir atrasti, paliesti, užuosti, išbandyti,

mokyklomis, pristatys kasmetinis festivalis

pajusti, kurti, modeliuoti, stebėti ar tyrinėti

„Tindirindis“. Be filmų peržiūrų, skirtų ne

viešosiose miesto erdvėse ir mokslininkų

tik vaikams, vyks parodos ir kūrybinės

laboratorijose. Išsirinkti iš gausybės renginių

dirbtuvės. Pernai festivalyje daugiau

bus galima nuo rugsėjo 15 d., kai bus

dėmesio buvo skiriama animacinei

paskelbtas renginio žemėlapis.

dokumentikai, šių metų naujovė – taikomosios animacijos kategorija.

www.tyrejunaktis.lt „Facebook“: Animacinių-filmų-festivalisTindirindis

Vaikų ugdymas

Literatūra

Spalio 4–13 d.

Rugsėjo 21 d.

Vilniaus tarptautinis vaikų ir jaunimo kino festivalis

„Open Books“ Nacionalinė dailės galerija,

Įvairios vietos

Konstitucijos pr. 22

Pirmas ir vienintelis Lietuvoje kino festivalis

Kurias naujausias knygas verta skaityti? Į šį

vaikams ir jaunimui pristato nekomercinį

klausimą padės atsakyti naujas literatūros

kiną, skatina juo domėtis, aktyviai dalyvauti

festivalis, siekiantis tapti kokybiškesnio

bei išsakyti savo nuomonę. Žiūrovai – nuo

skaitymo orientyru ir sukurti erdvę autorių

pradinukų iki abiturientų – kasmet renka

bei jų pastaraisiais metais išleistų kūrinių

labiausiai patikusį filmą, dalyvauja atvirame

pristatymui. Renginyje ketinama pristatyti

jaunųjų kino kritikų klube. Mokyklų klasėms

apie 50 pastaraisiais metais išleistų knygų,

siūlomi edukaciniai filmų seansai.

kurių didžiąją dalį sudarys grožinė literatūra. Taip pat čia bus apžvelgtos literatūros

„Facebook“: Vilniaus-tarptautinis-vaikų-ir-

pasaulio aktualijos, vyks teminės diskusijos.

jaunimo-kino-festivalis www.openbooks.lt

58

Pulsas


www.neakivaizdinisvilnius.lt FB: Neakivaizdinisvilnius IG: neakivaizdinis_vilnius

Leidinys apie mažiau atrastas Vilniaus erdves ir asmenybes. LEIDĖJAI: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Užsienio ryšių ir turizmo skyrius AUTORIAI: Auksė Podolskytė, Povilas Andrius Stepavičius, Viktorija Bružaitė-Kazlauskienė Vilma Samulionytė VIRŠELIS: Igno Nefo nuotr. TURINIO REDAKTORIAI: VšĮ „Gatvės gyvos“ DIZAINAS: FOLK TIRAŽAS: 15 000 egz. (platinamas nemokamai) ISSN 2669-025X

Profile for neakivaizdinis_vilnius

Neakivaizdinis Vilnius | Ruduo 2019  

Trečiasis "Neakivaizdinio Vilniaus" žurnalo numeris. Daugiau apie alternatyvaus Vilniaus pažinimo platformą - www.neakivaizdinisvilnius.lt...

Neakivaizdinis Vilnius | Ruduo 2019  

Trečiasis "Neakivaizdinio Vilniaus" žurnalo numeris. Daugiau apie alternatyvaus Vilniaus pažinimo platformą - www.neakivaizdinisvilnius.lt...

Advertisement