KL AS IK A 15
16
17 18
19
Nors tai, kad miesto gyventojai visà laikà siekia vadovo tikslo, gali atrodyti be galo despotiðka, bet nereikia pamirðti, kad dorybingojo miesto vadovo tikslas yra bûtent miesto ir jo daliø laimë. Sunku pasakyti, kà al-Fârâbî nori tuo pasakyti. Galbût jis turi galvoje, kad kai kurie esiniai nupuolë þemiau negu derëtø pagal rangà, bet, sekdami Pirmuoju, gali pakilti ir turëti jiems prideramà rangà. Menas èia suprastinas viduramþiø artes prasme, o ne dabartine meno prasme. Tuo atveju, kada viena atskirybë vaizduojama imituojant jà kita atskirybe, turime galvoje paprastà alegorijà. Suvokus, kà tokia alegorija reiðkia, mes paprasèiausiai galime alegoriná atvaizdà atmesti ir pereiti prie tikrovës. Taèiau tokiu atveju, kai imituojamos suvokiamybës, ypaè aukðèiausiojo rango Dievas ir atskirtosios substancijos vaizdavimas imituojanèiu, analoginiu, simboliniu bûdu gali bûti vienintelis bûdas jas pavaizduoti. Net ir þmonëms su puikiu intelektiniu suvokimu simboliai paprastai yra reikalingi kaip atramos taðkas. Al-Fârâbî èia trumpai iðdësto savo gana sudëtingà intelekto teorijà, pasak kurios, intelektà sudaro net penki lygiai: 1) prigimtinë sàranga (hay a abi`iyya), kuri, matyt, yra suprastina kaip intelekto pagrindas þmogaus kûniðkoje prigimtyje; 2) pasyvusis intelektas, kuris, bûdamas netobulas , tëra paprastas gebëjimas priimti suvokiamybes; 3) aktualusis intelektas, kuris ne tik yra gebëjimas suvokti, bet ir aktualus to suvokimo veiksmas. Kad galëtø suvokti, potencialios suvokiamybës turi bûti apðviestos veikianèiojo intelekto skleidþiama intelektualine ðviesa ir paverstos aktualiomis suvokiamybëmis. Tada intelektas suvokia suvokiamybes, panaðiai kaip akis mato ðviesos apðviestus daiktus; 4) ágytasis intelektas tai intelektas, kurá sudaro aktualiosios suvokiamybës. Skirtingai nuo aktualiojo intelekto, kuris turi atlikti suvokimo operacijà, t.y. abstrahuoti suvokiamybæ ið vaizdinio, suformuoti sàvokà ir t.t. kiekvienà kartà, kada nori suvokti kokià nors suvokiamybæ, ágytajam intelektui to nereikia aktualios suvokiamybës jame jau yra gatavos formos. Apie toká intelektà galima pasakyti, kad jis yra ir intelektas, ir suvokiamybë aktualiai;
10 11
12
13
5) veikiantysis intelektas. Tai þemiausias, deðimtas, kosminis intelektas Pirmosios Prieþasties emanacijos grandinës pabaiga. Iðskyrus antràjá, kiti (1, 3, 4, 5) sàveikauja taip, kad kiekvienas þemesnysis ið jø yra aukðtesniajam kaip materija, o aukðtesnysis jo atþvilgiu kaip forma. Prieðingai negu Ibn Ruðdas, Al-Fârâbî visas intelekto formas, iðskyrus veikiantájá intelektà, laiko individualiomis. Ibn Ruðdas, kaip þinia, materialøjá/pasyvøjá intelektà taip pat, kaip ir veikiantájá intelektà, laikë bendru visiems þmonëms. O Tomas Akvinietis ir veikiantájá intelektà laikë individualia galia. Skliausteliai yra originalo tekste. Nors tekste ir vartojama þodis ¥alla, kuris reiðkia ásikûnijimà apsigyvenimo kame nors, áëjimo á kà nors prasme, vis dëlto atrodo, kad alFârâbî nemano, kad veikiantysis intelektas tampa sudedamàja tokio þmogaus sàrangos dalimi. Kalbama èia ne apie visiðkà sutapimà ar buvimà vieno kitame, bet apie labai glaudø susilietimà, be atskirumo ir susimaiðymo, kuriame veikiantysis intelektas yra forma, o þmogaus ágytasis intelektas materija. Ðiek tiek panaðu á Kristaus dviejø prigimèiø sampratà ortodoksalioje krikðèionybëje, tik veikiantysis intelektas ir þmogus nesudaro vienos asmenybës/hipostazës. Kaip matyti, jau al-Fârâbî suformulavo filosofinës ir religinës tiesos paralelizmo idëjà, kuri vëliau buvo iðplëtota Ibn Ruðdo. Prieðingai negu lotyniðkieji averoistai, kurie teigë, kad egzistuoja dvi nepriklausomos tiesos filosofinë ir religinë, ir jos gali viena kitai prieðtarauti, abu musulmonø iðminèiai teigë, kad egzistuoja viena tiesa, turinti skirtingas intelektualinæ filosofinæ ir vaizduotinæ-simbolinæ religinæ iðraiðkas, tarp kuriø ið principo egzistuoja harmonija, o susidûrimai ir prieðtaravimai kyla dël nepakankamo vienos ar abiejø ið jø, ar jø ryðio supratimo. Pagrindinë idëja yra ta, kad religinë tiesa iðreiðkia tiesà ne tiesiogiai, bet simboliais ir analogijos pagalba, todël prieinama daugybei þmoniø ir gali bûti efektyvus socialinio reguliavimo bei kreipimo á laimæ árankis, o filosofija, nors ir iðreiðkia tiesà tiesiogiai ir be metaforø, bet suprantama tik nedideliam bûreliui þmoniø su didþiausiomis intelektinëmis galiomis, ir pastariesiems tenka slëpti filosofijos atradimus, kad nepapiktintø ir nesutrikdytø masiø. Miesto-valstybës samprata, kuria remiasi alFârâbî, be abejo, yra paimta ið graikø filosofø LOGOS 33
2003 BALANDIS BIRÞELIS
215