MOKSLINË MINTIS
pæ mirtinais prieðais nuo tada, kai jis sukilo prieð jø visø mokytojà Anzelmà Lanietá. Pasak jø, ðiame traktate, remiantis visiðkai netinkamomis analogijomis, paneigiami visi skirtumai tarp Ðvenèiausios Trejybës asmenø. Neva Abelaras teigiàs, kad taip, kaip màstyme galima iðskirti didþiàjà premisà, maþàjà premisà ir iðvadà, taip ir Dievo esmëje egzistuoja Tëvas, Sûnus ir Ðventoji Dvasia. Traktate tokio teiginio nëra, bet, kaip Abelaras pats raðo, galbût panaðø palyginimà jis panaudojo dëstydamas þodþiu4. Reimso vyskupas Raulis (vadinamas dar kitu vardu Rodolphe), á kurá kreipësi Alberikas ir Lotulfas, suorganizavo Suasone nedidelá susibûrimà, kuris tapo Suasono susirinkimu, raðo Abelaras Paguodos laiðke5. Susirinkime dalyvavo popieþiaus legatas Prancûzijoje Konanas (Conan). Ten nuvyko ir pats Abelaras. Paguodos laiðke jis raðo, kad jo prieðai, skleisdami apie já gandus, neva jis árodinëjàs trijø Dievø buvimà, taip sukurstæ prastuomenæ, jog atvykæs filosofas vienuolis (Abelaras) vos nebuvo uþmëtytas akmenimis6. Tæsdamas ðá pasakojimà, Abelaras pabrëþia, kad laimei jis liko sveikas ir gyvas ir pasimatë su legatu, kuriam áteikë savo traktatà, sakydamas, jog pasitikás jo nuomone. Be to, Abelaras jam nurodë, kokie teiginiai galëtø bûti suprasti kaip prieðtaraujantys katalikø tikëjimui, ir ið anksto juos paneigë. Taèiau legatas traktatà gràþino atgal ir liepë perduoti já Reimso vyskupui Abelaro prieðui. Paguodos laiðke filosofas legatà apibûdina kaip silpnà ir kvailà þmogø, nesugebantá suprasti nieko, kas raðoma traktate7.
Susirinkimas uþsitæsë, nes teisëjai nesutarë dël argumentø, kuriais remiantis bûtø galima apkaltinti Abelarà erezija. Màstytojas nusprendþia tuo pasinaudoti ir pradeda vieðai aiðkinti savo doktrinà, palenkdamas visuomenës nuomonæ á savo pusæ. Sunerimæ prieðai stengiasi paspartinti teismo procesà. Susitikæs su Abelaru, Alberikas paspendþia jam spàstus pateikdamas klausimà: kodël jis neigiàs, kad Dievas gimsta pats ið savæs 8. Á ðá klausimà, kaip paþymi Paguodos laiðke Abelaras, reikëtø atsakyti, kad jeigu Dievas negali gimti pats ið savæs, vadinasi, Sûnus negali gimti ið Tëvo, ir Sûnus nëra Dievas 9. Taèiau Abelaras nepasiduoda ir á ðià provokacijà atsako, pacituodamas Ðv. Augustino þodþius ið veikalo Apie Trejybæ: Tas kuris mano, kad Dievas gali gimti pats ið savæs, smarkiai klysta 10. Ásiþeidæs ir supykæs Alberikas pasitraukia. O tuo metu prie Abelaro kaltinimo erezija pridedamas naujas kaltinimas, kad Abelaras nusikalto, vieðai skaitydamas savo knygà ir platindamas jà be vyresnybës leidimo (be imprimatur. D.M.S.) 11. Paskutinæ Susirinkimo dienà Ðartro vyskupas Þofrua (Geoffroi) bando nuraminti ásikarðèiavusius teisëjus. Jis pasiûlo pakviesti Abelarà (iki tol teisëjai knygà svarstë tarpusavyje) ir leisti jam pasiaiðkinti bei apsiginti. Ðis pasiûlymas buvo atmestas, kadangi prieðai þinojo, jog neiðvengiamai pralaimëtø debatà su kaltinamuoju, pasiþyminèiu neáprasta iðkalba. Tada Þofrua pasiûlë kità iðeitá: kadangi teisëjams dar daug kas neaiðku, tegul susirinkime dalyvaujantis Ðv. Denis vienuolyno abatas liepia savo vieLOGOS 33
2003 BALANDIS BIRÞELIS
141