MOKSLINË MINTIS
vas reikðmæ, Dievo buvimas pasidaro þinomas 20 . Juk tai, kad protas suvokia, kas yra þymima vardu Dievas, nereiðkia, jog Dievas egzistuoja kitaip, negu tik intelekte 21 . Taèiau turint omenyje interpretacijø gausybæ, galima pamanyti, kad beveik kiekvienas þodþiui Dievas suteikia kitokià reikðmæ. Tad reikia paaiðkinti Dievo sàvokà. Didþiausià Dievo sàvokos problemiðkumà lemia tai, kad Dievas yra nepaþinus þmogaus protui. Jei galime kalbëti tik apie tai, kà paþástame, o kalbos pagrindà sudaro vardo ratio, þyminti paþinto daikto sàvokà, vadinasi, apie Dievà visiðkai nieko negalima pasakyti. Mat vardo ratio remiasi bent minimaliu daikto esmës (prigimties, quidditas) þinojimu22 . Kas yra prigimtis, þymima vardu Dievas ?23 Arba: kà suprantame vardu Dievas? 24 Ðie du klausimai Tomui yra lygiaverèiai. Tomas daþnai kalba apie dieviðkàjà prigimtá (natura divina), apie Dievo esmæ, tapaèià jo egzistencijai, taèiau kartu aiðkiai sako, jog Dievo esmë, kas yra Dievas, yra visiðkai mums neþinoma 25 . Kas daiktas yra, þinoma ið jo apibrëþimo26 . Taèiau, pasak Tomo, akivaizdu, kad Dievas negali bûti apibrëþtas 27 , maþa to, substancijos vardas negali bûti tikràja prasme taikomas Dievui 28 . Vis dëlto jis yra taikomas, ir Dievo esmë predikuojama Dievui sakant, kad Dievas yra savo paties esmë 29 . Tomas pats suvokia savo kalbëjimo problemiðkumà: Kas yra? galima paklausti tik apie daiktà-substancijà, taèiau bûtent tuo Dievas ir nëra. Ðiaip ar taip, jei neturime jokio pozityvaus þinojimo apie Die-
và, kaip gali bûti Dievo konceptas ir jo vardo ratio? Pasak Carnapo, jei sakoma, kad þodis þymi sàvokà (tomistinëje kalboje tai bûtø konceptas ), tai reiðkia, kad konkreèioje kalboje ðis þodis turi turëti referencijà (Bedeutung), jo suprantamà kaip reikðmë (signifikacija)30 . Tomui referencija nëra tiesiogiai susieta su kalbos prasmingumu, taèiau su konceptu ji gali bûti susieta kaip bûtina paþinimo prielaida. Carnapo poþiûriu visa signifikacijos problema iðkyla kaip epistemologinë: reikðmæ gali turëti tik toks diskursas, kurio referencija yra verifikuojama tikrovës patyrimu. Kai þodis turi tik tariamàjà reikðmæ, tuomet, pasak Carnapo, susiduriame su tariamàja sàvoka . Ið pradþiø kiekvienas þodis turi reikðmæ, nes kiekvienas þodis buvo iðrastas tam tikrai sàvokai þymëti. Su tuo sutiktø ir Tomas. Tariamoji sàvoka atsiranda, jei þodis praranda senà reikðmæ neágydamas naujos , sako Carnapas31 . Atrodo, bûtent tai ir atsitiko þodþiui Dievas . Jei jo reikðmæ matome kaip ágytà tik dël áproèio , jis nesunkiai gali jà prarasti. Carnapui þodis Dievas turi reikðmæ tik mitologiniame kontekste, ir tai net empirinæ reikðmæ ( dievai yra dvasinës bûtybës , kurios vienaip ar kitaip pasirodo regimo pasaulio daiktuose ir ávykiuose ir todël yra empiriðkai aptinkamos 32 ). Ðià empirinæ reikðmæ praradæs metafiziniame kontekste þodis Dievas Carnapui tampa tariamàja sàvoka , nes elementarus teiginys x yra Dievas neatitinka jo sintaksiniø ir verifikaciniø reikalavimø. TeologiniaLOGOS 33
2003 BALANDIS BIRÞELIS
125