Page 1

„Perkopiau visas pietinio Jangdzės kranto kalvas, ir, priėjęs dar vieną kalvą, nutariu čia apsistoti; keliaudamas vienas, nešuosi mažą, apskritą lyg mėnuo dangaus gabalėlį, visuomet pasirengęs ragauti iš antro pagal gerumą žmonių pasaulio šaltinio. Akmenuotas takas vinguriuoja lyg devynių drakonų nugaros keteros, atspindžiai vandenyje žvilga lyg penki dangaus ežerai; atsiskyrėlis Sun Dengas nepratarė nė žodžio, taigi grįžtu tuščiomis rankomis, tačiau pusiaukelėje, leisdamasis nuo kalvagūbrio, išgirstu pušų ošimą, sklindantį po nesuskaičiuojamą daugybę tarpeklių.“ Lankau atsiskyrėlį Čin (Qin) ant Hui kalno; mes verdame arbatą „Mažasis drakonas“, po to užkopiame ant aukščiausios jo keteros ir žvalgomės į Tai ežerą tolumoje. Su Dongpo, XI a.


Iš anglų kalbos vertė

Jurga Grunskienė

MINTIS VILNIUS


UDK 008(091) Ma-179

Versta iš Victor H. Mair, Erling Hoh The True History of Tea Published by arrangement with Thames and Hudson Ltd, London © 2008 Thames & Hudson Ltd, London

ISBN 978-5-417-01014-9

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jurga Grunskienė, 2010 © Meninis apipavidalinimas, Romas Dubonis, 2011 © MINTIS, 2011


5

TURINYS

... ...... ............. .........

Įžanga

Arbata – pažinimo lapelis

7

1

Botaninis ekskursas. Arbatos varžovai

16

2

Tautinis pasididžiavimas. Pietryčių Azija ir arbatos kilmė

25

3

Jogurto vergijoje. Arbata I–VI m. e. a.

34

4

„Eik, išgerk arbatos!“ Tangų dinastija

42

5

Debesų pėdsakai kiškio kailio puodelyje. Sungų dinastija

61

6

Taika mainais į dangiškąjį gėrimą. Prekyba arbata ir žirgais

76

7

Dzen skonis – kaip arbatos. Japonija XII–XV amžiuje

90

8

Arbatos meistras Sen Rikju. Japoniškos arbatos ceremonijos ištobulinimas

102

9

Han Sin skaičiuoja karius. Arbata Mingų ir Čingų dinastijos metais

118

10

Dalai Lamos vardo kilmė. Arbatos briketai Tibete ir Mongolijoje

133

11

Mes išradome samovarą! Arbatos prekyba Rusijoje

147

12

Užkariaujant naujas žemes. Arbata islamo pasaulyje

162


6

13

Gydytojų patvirtintas gėrimas. Arbata pirmą kartą pasirodo Europoje

176

14

„Šio žymaus augalo kelionė“. Arbata ir opijaus karai

194

15

Arbatinukų meistro nakties žygis. Arbata Amerikoje

211

16

Finest Tippy Golden Flowery Orange Pekoe. Arbata Indijoje ir Šri Lankoje XIX a.

223

17

Kliperių klestėjimo dienos. Arbatos reikšmė britams

240

18

Literatūrinės pasaulinio kaimo miniatiūros. Arbata mūsų dienomis

258

A priedas

Mokytojo Lu autobiografija

277

B priedas

Arbatos ir alaus ginčas

279

C priedas

Žodžio „arbata“ kilmė

284

Padėka

295

Iliustracijų šaltiniai

298

Citatų šaltiniai

299

Bibliografija

300


7

ĮŽANGA ............................... A r bata – pažin imo l ap elis

Vieną šaltą, giedrą 1773 m. gruodžio naktį grupė laisvę mylinčių bostoniečių, persirengę indėnais, įsiveržė į miesto uostą, kur stovėjo prišvartuoti britų laivai Dartmouth, Eleanor ir Beaver su arbatos kroviniu. Šie „laisvės sūnūs“ užpuolė laivus, atidarė triumuose laikomas dėžes ir į jūrą išpylė visas jose rastas arbatžoles. Netrukus uostą užtvindė apie 40 500 kg aromatingų lapelių. „Tai didingiausias veiksmas... Šis arbatos sunaikinimas yra toks narsus, akiplėšiškai drąsus, tvirtas, nepalenkiamas žingsnis, neabejotinai turėsiantis svarbių ir ilgalaikių pasekmių. Aš jį prilyginčiau net ištisai istorijos epochai“, – rašė tuometis Bostono prekybininkas Johnas Adamsas, kuriam kiek vėliau buvo lemta tapti antruoju naujosios respublikos prezidentu*. Tą istorinę naktį po Bostono uostą pasklidusios arbatžolės auštant buvo surinktos atokioje Kinijos provincijoje, vėliau – vytintos, vartytos, po oksidacijos – džiovintos, supresuotos ir supakuotos į medines, švinu padengtas dėžes, po to gabentos sandalais avinčių nešikų, skanautos * Jungtinių Amerikos Valstijų. Čia kalbama apie Šiaurės Amerikos konfliktą su Didžiosios Britanijos administracija, vadinamąja „Bostono arbatėle“, dėl kurios prasidėjo kolonistų kova su metropolija (vert. past.).


8

ĮŽANGA

ir nupirktos iš apkūnių kinų prekeivių, keturis mėnesius keliavusios drėgnuose „Rytų Indijos bendrovės“ laivų triumuose aplink Gerosios Vilties kyšulį į Londoną, vėliau ten sandėliuotos ir laikytos, tik tada jos leidosi į naują, lemtingą kelionę per Atlantą. Kadaise pradėjęs augti Pietryčių Azijos laukinėje gamtoje, Himalajų prieškalnėse, sveikatą stiprinantis arbatos augalas netrukus paplito po atokiausius mūsų planetos kampelius, jį ėmė vartoti beveik visos Žemės tautos. Gerokai anksčiau, prieš įsiplieskiant Amerikos Nepriklausomybės karui, arbata didingiems pasiekimams įkvėpė Kinijos poetus, prasiskverbė iki pačių Japonijos gyventojų sielos gelmių, guodė nuvargusius jakų piemenis Tibete, palaikė garsių naktimis mąstančių Didžiosios Britanijos išradėjų jėgas, daugybei Rusijos valstiečių rodė kelią į blaivybę. Slinko amžiai, ir arbata, saugiai stimuliuojantis gėrimas, vaidino išties nemenką vaidmenį istorijoje: slopino epidemijų protrūkius, lengvino ir darė žmonių gyvenimą perpildytuose miestuose apskritai įmanomą. Ir mūsų dienomis ji – neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis šimtams milijonų žmonių, pradedant nuo Kamčiatkos pusiasalio (Rusija) koriakų, baigiant Šiaurės Kenijos samburu valstiečiais. Ši neaprėpiama ir įspūdinga arbatos kelionė visuomet gerokai apsunkindavo užduotį jos istorijos rašytojams. Turint galvoje arbatos kaip augalo ir gydomąsias savybes, su ja susijusius religinius, kultūrinius, ekonominius, antropologinius, socialinius, politinius aspektus, giliausią senovę siekiančias šaknis, visišką atstumų bei kalbos kliūčių nepaisymą, užduotis daugybę gijų susieti į vientisą, eiliniam skaitytojui suprantamą pasakojimą visuomet atrodė gana bauginanti ir Vakarų, ir Rytų rašytojams. Nepaisant to, pasaulio bibliotekų saugyklose, interneto archyvuose sukaupta šūsnys knygų ir žurnalų su skrupulingais, aistringais poetų, istorikų, mokslininkų bei humanistų darbais, kurių kiekviename stengiamasi atversti vieną ar kitą arbatos istorijos puslapį. Pasitelkdami istorinius dokumentus ir šaltinius (prieinamus ne viena Vakarų ar Rytų šalių kalba), šioje knygoje Tikroji arbatos istorija mes stengiamės atskirti tikrus faktus nuo tradicinių liaudies pasakojimų, išsklaidyti daugybę klaidingų teiginių apie šį visų mėgstamą gėrimą, pagaliau, išgryninti visą mūsų sukauptą medžiagą į tokį pasakojimą, kuris būtų įdomus kiekvienam besidominčiam arbata ir išskirtine jos vieta žmonijos istorijoje.


Ar bata – p ažin im o l ap el is

9

Pirmame skyriuje pasakojame apie daugybę kitų augalų, kuriuos, kaip ir arbatą, žmonės išbandė, ieškodami gaivaus ir žadinančio ryto gėrimo, alkį ir troškulį malšinančios priemonės, religinės patirties ar kūrybos įkvėpimo. Antrame skyriuje pristatome botanikų iš Pietryčių Azijos kildinamą arbatos augalą, kurį įvairios šio regiono tautos iš pradžių vartojo kaip kramtomą ir net konservuojamą daržovę, pasakojame, kaip žinios apie gerąsias arbatos savybes paplito į šiaurę, tarp ba tautos atstovų Kinijos Sičuano regione. Trečiame skyriuje toliau sekame arbatos kelionės pėdsakais, tik šį kartą į rytus, Jangdzės upe, aiškinamės, kaip šį augalą priėmė budistai, taoistai, žolelėmis gydę žiniuoniai, kaip, remiantis istoriniais šaltiniais, jį imta vartoti vietoje alkoholio ar net kaip išblaivinamąją priemonę. Tuo pat metu šiaurės Kinijoje arbata iš pradžių neprigijo, nes ją valdę klajokliai tabgačiai kur kas labiau mėgo fermentuotą kumelės pieną. Tangų dinastijos laikotarpio viduryje (apie tai pasakojama ketvirtame skyriuje) arbata įsitvirtino kaip mėgstamiausias kinų gėrimas. Šį faktą liudija nuostabūs arbatos indai, archeologų rasti Fameno šventykloje, imperatoriaus įvestas arbatos mokestis, Lu Ju išleistas Traktatas apie arbatą. Vėlesnės Sungų dinastijos laikotarpiu (penktame skyriuje) pagrindinis arbatos gamybos centras persikėlė į pietinę Kinijos provinciją Ramiojo vandenyno pakrantėje, tada kartu su malkomis, aliejumi, ryžiais, druska, sojų padažu ir actu arbata paskelbta viena iš „septynių būtiniausių kasdienio vartojimo reikmenų“. Vėliau buvo įsteigtas drakoniškas prekybos arbata monopolis, ir, kadangi kaimyninės tibetiečių, mongolų, uigūrų ir kitos tautos jau buvo pasidavusios arbatos kerams, vienu svarbiausių Kinijos užsienio politikos aspektų tapo arbatos mainai į karo žirgus (šeštas skyrius). Netrukus iš Kinijos arbata ėmė plisti po visą pasaulį trimis svarbiausiais keliais: visų pirma, į rytus, pasiekdama Japoniją; antra, į vakarus, sausumos keliais, iš pradžių į Tibetą, Mongoliją, Vidurinę Aziją ir Iraną, vėliau – į Rusiją ir kitus slavų kraštus, ir, pagaliau, per Didžiąją Britaniją (taip pat ir kitas Europos valstybes) jūrų keliais – po visą pasaulį: Vakarų Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Indoneziją, Indiją, Šri Lanką (Ceiloną), Australiją, Naująją Zelandiją, Fidžio salas, Maroką ir Rytų Afriką. Vos tik arbata pasiekė Japoniją (apie tai pasako-


100 ir daugiau 80–99 60–79 40–59 20–39 0–19 Duomenų nėra

Vieno asmens arbatos suvartojimas pasaulyje (litrais per metus, 1994–1996 m. duomenys)

-----------------------------------------------------------------------------------


Arbatos tėvyne laikoma Pietryčių Azija, Šiaurės rytų Indija ir Pietvakarių Kinija

-----------------------------------------------------------------------------------


12

ĮŽANGA

jama septintame skyriuje), buvo pasėta sėkla, iš kurios išaugo unikali arbatos kultūros tradicija, vėliau įkūnijusi visus išskirtinius šios, salose įsikūrusios, valstybės bruožus. Šlovės viršūnę japonų arbatos gėrimo ceremonijos filosofija ir estetika pasiekė XV–XVI a. dėl Sen Rikju talento (aštuntas skyrius). Šis žmogus „vieno puslapio testamente“ tariamai įmantriausią, griežtomis taisyklėmis ribojamą, žmonių sukurtą ceremoniją glaustai apibūdino vienu neįtikėtinu sakiniu: „Viskas, ko reikia, – tai paprasčiausiai gerti arbatą, žinant, kad vandeniui užkaitus tavo troškulys bus iš tiesų numalšintas. Daugiau nieko.“ Mingų dinastijos laikotarpiu (devintas skyrius) mėgstamiausiu gėrimu Kinijoje tampa plikoma palaidų lapelių žalioji arbata. Tuo metu jau imama po truputį kontroliuoti natūralų lapelių oksidacijos (fermentacijos) procesą, pradedama gaminti iš dalies fermentuota turkio spalvos arbata, paprastai vadinama ulongo arbata (oolong) ir visiškai fermentuota juodoji arbata. Mūsų laikais visame pasaulyje būtų galima išskirti šias arbatos gėrimo kultūrą propaguojančias šalis: žaliosios arbatos – Kiniją, Japoniją, Maroką, juodosios arbatos – Didžiąją Britaniją ir buvusias jos kolonijas, Rusiją, Artimuosius Rytus ir Rytų Afriką, taip pat ulongo – Taivaną ir, galiausiai, presuotos arbatos – Tibetą, Mongoliją ir Vidurinę Aziją. Kalbant apie tibetiečius, kurie nuo seno valgė sunkiai virškinamą jakų mėsą ir miežinius papločius, reikia pastebėti, kad jie iš karto labai pamėgo presuotą arbatą dėl virškinimą gerinančių savybių. Šios arbatos, paskanintos sviestu ir druska, Tibete buvo išgeriami iš tiesų dideli kiekiai (dešimtas skyrius). XVI a. Tibete iškilo įtakingiausia budistų grupė Geltonosios kepurės. Kai šio amžiaus pabaigoje mongolai antrą kartą atsivertė į Tibeto budizmą, jie iš tibetiečių perėmė paprotį ilgai virti arbatą, kad ji būtų kuo stipresnė ir sodraus skonio, tik vietoje jakų sviesto ėmė ją gardinti kumelių pienu. Maždaug tuo pačiu metu sparčiai į rytus ėmė plėstis Rusijos miestas valstybė Maskva (vienuoliktas skyrius), todėl rusai neišvengiamai turėjo susidurti su Kinijos imperija. Po kelių pirmųjų susirėmimų šios dvi šalys užmezgė gana draugiškus ir palankius prekybos santykius. Kupranugarių karavanai ir jaučių traukiamų vežimų vilkstinės atgabendavo arbatos krovinį per Gobio dykumą prie Mongolijos sienos, į pietus nuo Baikalo ežero. Ten


Ar bata – p ažin im o l ap el is

13

1727 m. įkurtas prekybinis Kiachtos miestelis netrukus išaugo į vieną turtingiausių Rusijos imperijos miestų. Pradėta gabenti senuoju Šilko keliu, kuris ribojosi su milžiniška Takla Makano dykuma, Pamyro kalnais ir driekėsi per derlingą Ferganos slėnį, arbata pamažu išstūmė šilką, per Samarkando ir Bucharos turgus naujasis gėrimas paplito Irane (tuo metu – Persija) ir Afganistane (dvyliktas skyrius). Islamas ne tik draudė gerti vyną, bet abejojo ir kavos tinkamumu, taigi, XIX a. arbatą pradėjus auginti Indijoje, ji tapo kur kas lengviau pasiekiama ir surado nemažai prisiekusių savo gerbėjų Artimuosiuose Rytuose. Karingų klajoklių mongolų ir tiurkų tautos ėmė brautis į vakarus dar pačioje antrojo tūkstantmečio pradžioje, ir, galiausiai, Anatolijoje iškilus turkų Osmanų imperijai, karavanų keliai, kuriais Indijos prieskoniai pasiekdavo Europą, pateko į Vakarų priešų rankas. Tai tapo stimulu didžiesiems Europos atradimams. Kristupas Kolumbas išplaukė į vakarus, o Vasco da Gama – į rytus, abu ieškoti jūrų kelio į Indiją, kurio nekontroliuotų nenuspėjami tarpininkai (tryliktas skyrius). Portugalų, olandų, anglų laivams pradėjus plaukioti Kinijos ir Japonijos vandenyse, namo jie grįždavo su viena egzotiškiausių prekių – arbata. Tuo metu, kai Europos gydytojai plačiai diskutavo apie naujosios vaistažolės gerąsias ir blogąsias savybes, Anglija po pirmojo flirto su kava stačia galva puolė į meilės romaną su arbata, pavertusį ją daugiausiai arbatos išgeriančia valstybe visoje planetoje. XVIII–XIX a. arbatos suvartojimas Didžioje Britanijoje didėjo taip sparčiai, kad ekonomistai net ėmė baimintis, jog mainais į šiuos lapelius tauta atiduoda pernelyg daug sidabro (keturioliktas skyrius). Vietos sąlygomis šį augalą bandė auginti ir žymus švedų botanikas Karlas Linėjus, bet jo pastangas niekais pavertė žvarbi Skandinavijos žiema. Galiausiai britams pavyko sidabrą pakeisti Indijos opijumi, kuriuo imta mokėti už arbatą. Todėl jų santykiai su Kinija vis prastėjo, kol, galų gale, 1840 m. prireikė net pabūklų – prasidėjo Opijaus karai. Priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, tikrai ne piktavalis arbatos vaidmuo jauną Amerikos Respubliką, siekiančią nepriklausomybės, pavertė kavos mėgėjų šalimi – arbata Amerikoje išliko populiari dar visą XIX a. (penkioliktas skyrius). Tačiau tuo metu amerikiečiai gėrė žaliąją


14

ĮŽANGA

arbatą, kurią atšaldydavo neseniai išrastuose šaldytuvuose, patiekdavo kaip arbatos punšą, paskanintą vaisių sultimis ir alkoholiu. Maždaug tuo pat metu britai pradėjo auginti arbatmedžius Indijos provincijos Asamo plantacijose, vėliau – ir Šri Lankoje. XIX a. pabaigoje Indija jau lenkė Kiniją kaip didžiausia pasaulyje arbatos eksportuotoja (šešioliktas skyrius). Paskutinis britų arbatos prekybos su Kinija istorijos puslapis deramai skirtas kliperiams – gražiausiems ir greičiausiems buriniams laivams, puošusiems septynias jūras (septynioliktas skyrius). Gegužės mėnesį, pakrauti šviežia naujo sezono arbata, tviskantys poliruotu variu ir tikmedžiu, vadinamieji arbatos kliperiai kasmet iš Fudžou Pagodos prieplaukos leisdavosi į ilgą kelionę aplink Gerosios Vilties kyšulį. 1869 m. atidarius Sueco kanalą, kelias namo, į Londoną, sutrumpėjo tūkstančiais mylių. Tai garlaivių eros pradžia. Aštuonioliktame skyriuje aprašoma mūsų dienų arbatos istorija – lyg daugiasluoksnis ir intriguojantis Picasso paveikslas. Pavyzdžiui, Australijoje, ruošiant arbatą, arbatinis tris kartus apsukamas aplink galvą, kad arbatžolės nusėstų į dugną, ir tik tada arbata pilstoma į puodelius. Japonijoje, ruošiant arbatą, vadovaujamasi maždaug 1 000 variantų temae – kūno judesių taisyklių, kurių būtina paisyti vykstant japonų arbatos ceremonijai. Antrojo pasaulinio karo metais arbata vaidino labai svarbų vaidmenį britams kovojant prieš Trečiąjį reichą. Mao skalavo burną žaliąja arbata, o šiais laikais tarp jaunųjų Pekino karjeristų ypač populiarus žaliosios arbatos ir Chivas Regal kokteilis. Amerikoje aromatizuota arbata populiarumu varžosi su kava tarp naujosios kartos stilingų kosmopolitų. Sacharos Afrikos tuaregų tautelėje paplitęs paprotys stiprią žaliąją arbatą į puodelius pilti iš gana didelio aukščio, kad susiplaktų viliojančios putos. Taigi, ir šiuolaikinis pasaulis turi išties turtingų arbatos gėrimo tradicijų. Siekdami atiduoti pagarbą arbatos meno ir mokslo pradininkui Lu Ju (Lu Yu), A priede pateikiame jo autobiografijos vertimą. 1900 m. Vang Juanlu (Wang Yuanlu), prižiūrėjęs Dunhuango budistų olas, esančias į vakarus nuo Didžiosios kinų sienos, atrado slaptavietę su tūkstančio ar net daugiau metų senumo budistų rankraščiais. Tarp jų buvo ir seniausia žinoma spausdinta knyga, ksilografinėmis klišėmis užrašyta Deimantinė sutra, šiuo metu saugoma Britų bibliotekoje Lon-


Ar bata – p ažin im o l ap el is

15

done, taip pat nuostabieji Arbatos ir alaus debatai (B priedas). Pagaliau, kaip didžiausią skanėstą kalbos gurmanams pateikiame įžvalgųjį, autoritetingąjį ir tikrai nuotaikingą traktatą apie įvairių kalbų žodžių, reiškiančių „arbatą“, kilmę (C priedas). Arbata simbolizuoja tikrą nuolankumo pergalę. Joks kitas gėrimas nėra geriamas iš tiek įvairių puodų, puodelių ir kitos paskirties indų. Jokio kito gėrimo nepuošia tokia įvairių ritualų gausa. Kiekvienas jų lyg veidrodis atspindi tą kultūrą, iš kurios kilo. Šiuo metu arbata yra pelninga prekė milžiniškoms tarptautinėms korporacijoms, ją augindami pragyvena milijonai Rytų Afrikos, Indijos, Šri Lankos, Indonezijos, Kinijos, Irano, Turkijos, Gruzijos ir daugelio kitų šalių ūkininkų ir plantacijų darbininkų. Nesvarbu, ar dar vienas puodelis arbatos, kurį ketinate gerti, yra paruoštas iš PG Tips, Dongding ulongo, Gunpowder, Biluochun, Earl Grey ar japoniškos Gyokuro arbatos, jame vis tiek yra to paties kuklaus krūmo lapelių. Taigi, siurbčiodami aromatingąjį gėrimą, pasigėrėkime jo spalva, prisiminkime, kokį ilgą laiko ir erdvės kelią teko nukeliauti arbatžolėms, trumpai pamąstykime apie jų istoriją, kaip jos keitė žmonių įsitikinimus, kokius kultūrinius pokyčius atnešė, apie tą ramybę, kurią jos skleidžia. Minutėlę pasvarstykime, kad tą pačią akimirką prie puodelio arbatos kur nors biure, arbatinėje ar net dykumoje milijonai žmonių ilsisi po dienos darbų, mėgaudamiesi malonia atokvėpio akimirka, kurią jiems gali suteikti tik arbata.

Tikroji arbatos istorija  

Sinologas V. H. Mairas ir rašytojas E. Hohas atskyrė tikrus faktus nuo tradicinių liaudies pasakojimų, išsklaidė daugybę klaidingų teiginių...