Lietuvių šventės animacijoje. Animacinio filmo Užgavėnės gimimas

Page 1



Lietuvių šventės animacijoje

Jūr atė Leikaitė

Užgavėnės Animacinio filmo gimimas

Išmintis

Vil nius, 2015


Le-119

Knygos dailininkė JŪRATĖ LEIKAITĖ

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

ISBN 978-609-8107-05-0

© Iliustracijos, tekstai, Jūratė Leikaitė, 2015 © Fotografijos, Valentas Aškinis, 2015 © Filmų štrichai, 2015 © Išmintis, 2015


Knygą skiriu žmonėms, kurie įkvėpė ir padėjo kurti

Au to rė s

žodi s

Ši knyga daugeliui suteiks galimybę kitomis akimis žiūrėti animacinius filmus, pastebėti smulkias detales ir kitaip vertinti filmo režisieriaus, dailininko dekoratoriaus ar animatoriaus darbą. Kaip gimsta filmo idėja? Kaip autoriaus vizija pasikeičia nuo pradinio sumanymo iki užaigto kūrinio? Kodėl tenka atsisakyti daugelio sugalvotų scenų? Kas yra autorinė sakmės interpretacija? Daugelis neįsivaizduoja, kad animacinio filmo gamybos virtuvė yra sudėtinga, tačiau nustemba, kai filmo titruose pamato daug pavardžių. Ką tiek daug žmonių veikia filmo kūrimo procese? Animacinis filmas yra kolektyvinis darbas. Kiekvienas įneša savo kūrybos dalelę į visumą. Norisi panagrinėti, kaipgi vyksta darbas nuo pradžios iki to momento, kada personažas pradeda savo gyvenimą ekrane.

Knygų serijoje „Lietuvių šventės animacijoje“ pasakoju apie filmus, kuriuos vienija bendra tema – lietuvių šventės. Jos keičiasi, atsinešdamos šiuolaikines tradicijas – vieni dalykai išnyksta, kiti atsiranda. Pažvelgiu į Užgavėnių, Velykų, Joninių, Kalėdų šventes animatorės akimis, jas savitai interpretuodama. Filmai, kuriuos pristatysiu knygų serijoje buvo sukurti 2003–2007 metais. Per šį ilgą laikotarpį atsirado daug technologinių naujovių, pasikeitė kūrybinis kolektyvas ir darbo sąlygos. Norisi apžvelgti tą kūrybos periodą ir jį apibendrinti. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie įkvėpė kūrybai ir prisidėjo prie „Animacinio filmo „Užgavėnės“ gimimas“ knygos leidybos. Ją skiriu savo šeimai: tėvams Marijai ir Juozui, vaikams Ramintai, Šarūnui Ernestui, Rapolui ir vyrui Valentui Aškiniui. Dėkoju visiems, padėjusiems sukurti animacinius ir dokumentinius filmus, kuriuos pristatau šioje knygų serijoje.

3



Turinys

Animacinio filmo „Užgavėnės“ gimimas Įžanga 6 Filmo pradžia 8 Nuo ko prasideda filmas? Kas sieja vilką su Užgavėnėmis? Užgavėnių patiekalai 22 Koks pats svarbiausias patiekalas? Kodėl? Ką visi šventės dalyviai turi paragauti? Kaukės 32 Ką simbolizuoja kaukės? Kokiomis kaukėmis persirengiama ir kodėl? Kokia sakmė pavaizduota filme? 38 Kanapinio ir Lašininio kova 42 Ką simbolizuoja Kanapinis ir Lašininis? Kaip jie atrodo? Kokie šių personažų kovos ginklai? Muzikantai 48 Kokios dainos dainuojamos per šventę? Kaip animatoriai kūrė muzikantų personažus? Morės deginimas 52 Kaip atrodo ir ką reiškia Morė? Kada deginama Morė? Kaip kitaip dar vadinama Morė? Kokius gyvūnus vaizduoja žiemos demonai? Užgavėnių burtai 58 Kiek laiko kuriamas filmas? Kiek piešinių filmui nupiešia animatoriai? Kokių specialybių žmonės piešia animacinį filmą? Dokumentinis „filmas apie filmus“ 62 Ką filme veikia režisierius ir animatoriai?


ĮŽANGA Užgavėnės, žiemos palydų ir grįžtančio pavasario šventė, švenčiamos likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų – nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos, priklausomai nuo Velykų datos. Kitą dieną po Užgavėnių, Pelenų dieną, prasideda Gavėnia, krikščionių pasninko ir apsivalymo laikotarpis. Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Mūsų protėviams – tai buvo didžioji pavasario ir gamtos atbudimo šventė, gyvybės pergalė prieš mirtį, vėliau tapusi ir svarbiausia krikščioniškąja – Kristaus prisikėlimo švente. Joninės arba Rasos nuo XIX a. pabaigos minimos birželio 24-ąją, Švento Jono dieną, nors seniau jas švęsdavo nuo gegužės pabaigos iki pat birželio galo. Tai vasaros saulėgrįžos, trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos laikas, kai saulė pasiekia aukščiausią pakilimo tašką, o visa augmenija yra vešliausia ir kupliausia. Kalėdos, senoji žiemos saulėgrįžos šventė, trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metas, paplitus krikščionybei pradėtos švęsti gruodžio 25-ąją kaip Kristaus gimimo diena. Matome, kaip susipynę šie abu kalendoriai – senųjų tikėjimų ir krikščioniškų švenčių kalendorius. Naujųjų laikų žmogui jie abu tarsi susilieję. Tačiau panašu, jog dažnam lietuviui ir iki šiol tikruoju kalendorinių švenčių pagrindu tebėra gamtos gyvenimo ciklai. Kiekviena šventė, laikui bėgant kinta, įgauna naujovių. Svarbu, kad jaunoji karta išsaugotų protėvių puoselėtas tradicijas.

Užgavėnės – nuo senų laikų visoje Europoje žinoma žiemos išlydėjimo šventė, apipinta įvairių magiškų apeigų ir ritualų, turėjusių išvaryti žiemos demonus. Kiekvienas Užgavėnių elementas – pavyzdžiui, kaukės, persirenginėjimai, laistymasis vandeniu, Lašininio ir Kanapinio kova – mūsų senoliams turėjo gilią simbolinę ir magišką prasmę. Visos pastangos buvo dedamos tam, kad pažadintų iš miego žemę ir prišauktų pavasarį.

Kadras iš filmo „Šokančios Vilniaus verbos“ (rež. ir dail. J. Leikaitė, V. Aškinis)

Kadras iš filmo „Paparčio žiedas“ (rež. ir dail. J. Leikaitė) 6


Esame nedidelė tauta, apsupta kitų tautų kultūros įtakų, gyvenimo būdo kaitos, nesulaikomu tempu besivystančių technologinių naujovių. Siekdami, kad jaunimas pažintų Lietuvos kultūrines tradicijas, kuriame knygas ir filmus pagal mūsų tautosaką ir mitologiją. Sukūrėme animacinių filmų ciklą apie laumes, remdamiesi lietuvių liaudies sakmėmis „Marti iš jaujos“ ir „Taip Laima lėmė“. Filme „Marti iš jaujos“ atgaivinome garsaus lietuvių grafiko Viktoro Petravičiaus iliustracijas. Filmas „Taip Laima lėmė“ apie mitinę lietuvių deivę Laimą, kuri ką tik gimusiam kūdikiui paskiria jo lemtį. Trijuose animaciniuose filmuose – „Užgavėnės“, „Margučių rytas“ ir „Paparčio žiedas“ – mėginome įsigilinti į lietuviams svarbių kalendorinių švenčių prasmę. Patiems mažiausiems žiūrovams siūlome filmą pagal Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“. Tai pirmoji šiuo metu kuriamo filmų ciklo „Lietuvių poetai animacijoje“ dalis. Dokumentinėse apybraižose – „Filmas apie filmus“, „Filmas po „Margučių ryto“, „Joninės Kernavėje“, „Šokančios Vilniaus verbos“, „Animacijos magija“ – atskleidžiame ne tik kūrybinį filmų gimimo kelią, bet ir kalbame apie švenčių tradicijas. Trylikos minučių filme neįmanoma atskleisti visų šios spalvingos šventės aspektų. Teko atsirinkti tai, kas atrodė įdomiausia. Ypač sunku buvo „išgryninti“ scenarijų, nes iš pradžių atrodė, kad kiekvienas šventės epizodas yra labai svarbus. Nemažai sugalvotų motyvų ir scenų liko už kadro. Filmo pasiruošimo periodas truko apie metus, o pati gamyba – dvejus metus. Per visą šį laikotarpį įvyko daug įdomių dalykų, apie kuriuos ir norėčiau papasakoti šioje knygoje. Kiekvienas, atėjęs švęsti Užgavėnių, improvizuoja ir savaip kuria „savo kaukės vaidmenį“. Gal todėl ir filme ieškau savito požiūrio į šią šventę. Vilko įvaizdis ir jo motyvas, keliaujantis per filmą, pasakojantį apie Užgavėnes, yra mano asmeninio požiūrio dalis. Jis atkeliavo iš mano ankstyvųjų tapybos ir grafikos darbų.

Kadras iš filmo „Margučių rytas“ (rež. ir dail. J. Leikaitė)

Kadras iš filmo „Taip Laima lėmė“ (rež. ir dail. J. Leikaitė)

Kadras iš filmo „Senelės pasaka“ (rež. J. Leikaitė, V. Aškinis)

Kadras iš filmo „Užgavėnės“ (rež. ir dail. J. Leikaitė)

Kadras iš filmo „Marti iš jaujos“ (rež. J. Leikaitė) 7


At s i s ve i ki ni m as s u ži e m a. An i mac i n i o fi l m o „U žgavė n ė s“ g i m i m as Filmas prasideda paslaptinga scena. Pro tirštai krintantį sniegą kamera iš lėto slenka baltais Lietuvos laukais, pro vienišus medžius, nuo vienos sodybos prie kitos. Apsnigtos trobos, kai kur pradėjęs tirpti sniegas. Lyg vaiduokliai iš baltos sniego miglos išnyra medžių kamienai, išsiraičiusios plikos medžių šakos kimba į plaukus ir akis. Lėtai mirgančiame baltume išryškėja tarp kalvų kiūtanti pilka, susigūžusi trobelė. Ši pirmoji filmo „Užgavėnės“ scena buvo komponuojama beveik du mėnesius. Kompiuteris kriokė ir dažnai „nulūždavo“. Prie jo dirbęs kompiuterių operatorius Mindaugas Daugėla juokaudavo, kad dėl per didelio informacijos kiekio kompiuteriui „viduriai užkietėjo“. Senukas kompiuteris stenėjo net keletą mėnesių, kol baigė „virškinti“ pirmąją „Užgavėnių“ filmo sceną. Juk vien sningančio sniego sluoksnių scenoje buvo net šešiolika! Filmas buvo kuriamas

2004–2005 metais, kai Lietuvoje dar nebuvo nei galingų kompiuterių, nei darbą palengvinančių animacinių programų. Nebuvo ir lėšų joms įsigyti. Kompiuterių specialistai taip pat buvo suskaičiuojami ant pirštų. Daugelį, rodos, paprastų dalykų tekdavo išradinėti lyg dviratį, po keletą kartų kartoti ir perdarinėti tas pačias filmo scenas. Kiekvienas menine prasme sudėtingesnis vaizdas reikalavo išmanumo ir kantrybės. Filmą pradėjome kurti jau po Lietuvos kino studijos privatizavimo, 2004-aisiais, po ką tik įkurtos viešosios įstaigos „Filmų štrichai“ stogu. Pasiskolinta aparatūra, animacijos stalai, skeneris, juodraščių filmavimo kamera buvo suvežti į mano šeimos namą. Studija daugeliui animatorių tapo lyg antrieji namai, čia pat valgėme ir dirbome, čia ir su draugais bendravome, ir studentus mokėme, čia tarp montažo kompiuterių augo ir pamokas ruošė mano vaikai.

Kadrai iš filmo epizodo „Gili žiema“. Ant belapių laukinių obelų šakų raudonuoja sušalę obuoliukai.

8


Šis tušu atliktas piešinys buvo reikalingas komponuojant pirmos filmo scenos dekoraciją. Štricho linijos trukdė spalvinti personažus, todėl sugalvojome, kad kitame lape viena linija reikia apvedžioti personažo formą ir ją spalvinti atskirai. O tik po to „suklijuoti“ kompiuteryje. Todėl kiekvienas filmo kadras buvo dėliojamas lyg sumuštinis iš kelių sluoksnių.

9


vilkas – tai vienas seniausių mitinių personažų, o daugelyje senųjų religijų, tarp jų ir baltų, egzistavo vilko kultas. Vilkas buvo gerbiamas kaip genties protėvis, dalyvaujantis pasaulio sukūrimo, sunaikinimo ir atsinaujinimo cikle, jis buvo kviečiamas prie Kūčių stalo, siejamas su žmonių vaisingumo ir augalų vegetacijos galiomis (Rolandas Petkevičius). Kadruotės pavyzdyje parodytas variantas, kaip galvojau pradėti filmą: bendras kaimo vaizdas, artėjame link sodybos, tada pro trobos langą patenkame į virtuvę, kur šeimininkės kilnoja puodų dangčius, ruošia stalą, viename iš puodų garuoja šiupinys.

Ieškodama įdomių meninių sprendimų jaučiausi laisva improvizuoti ir eksperimentuoti. Vienas iš svarbesnių, paslaptingų ir intriguojančių filmo motyvų buvo persikūnijimas į „kito kailį“, „žmogaus virtimas kito pasaulio būtybe“. Žiemos varymas nėra vien paprastas kvailiojimas su išvirkščiomis skrandomis ar kaukėmis. Tai rimtas, prasmingas ritualas, kuriame susiduriama su pačiomis gūdžiausiomis gamtos jėgomis. Puslapio viršuje kadras iš filmo epizodo „Vilkas virš kaimo“. Milžiniškas vilko siluetas, tarsi pakibęs virš kaimo, simbolizuoja žiemos sąstingį ir gūdumą. Bet ne tik. Etnologai mano, kad

10


Eskizas filmui iš ciklo „Vilkolakių akys“(mišri technika, popierius, 60x80, 1986)

11


Viršuje paveikslas „Lyžtelėjimas“ (aliejus, drobė, 77x77, 1990) Vilkolakiai turi žmogaus protą, bet negali kalbėti. Su tikrais vilkais nebendrauja, dažnai laikosi netoli gyvenamųjų vietų, net apsigyvena svirnuose. Kad nebadautų, turi maitintis kaip tikri vilkai. Dešinėje paveikslas „Vilkolakio akys“ (mišri technika, 60x80, 1998) Kai kuriuose pasakojimuose vilkolakiai taikūs, nedaro nieko blogo. Pavojingesni tie, kurie vilkolakiais tapo savo noru.

Jau seniai mane persekioja toks keistas jausmas, jog mane stebi vilkolakis. Ypač kai vakare išeinu pasivaikščioti į mišką arba nuo kalvos žiūriu į žemai vingiuojantį keliuką, medžių viršūnes, praeinančius žmones. Vilkolakis buvo daugelio mano anksčiau nupieštų paveikslų personažas, dideliu liežuviu laižantis keliaujančios procesijos figūras, stebintis pasaulio chaosą, apsamanojęs, apaugęs maurais ir susiliejęs su gamta. Mano piešiami vilkolakiai yra labiau fantazijos vaisius, nei lietuvių liaudies mitų ar sakmių personažai. Jie mistiški, paslaptingi, bet neturi tų antgamtinių galių ar tokių atributų kaip bal-

ta dėmelė po kaklu ar trumpa uodegėlė, kokius priskirdavo jiems mitų kalba mąstęs senovės žmogus. Liaudies sakmėse galima rasti įvairių keisčiausių nutikimų, į kuriuos vienaip ar kitaip įsipainiojęs vilkas. Pavyzdžiui, pasakojama, kad kai vestuvininkai karieta važiuodami per griovį peršokdavę, iš karietos iššokdavę du vilkai. Vieno iš jų nugara būdavo tokia lyg nuotakos veliumas. Kitose sakmėse kalbama apie užburtus gluosnio kelmus, per kuriuos peršokęs gali vilkolakiu pavirsti. Sakmių apie vilkais pavirtusius žmones yra daug ir įdomių, galbūt ateityje kuri nors iš jų taps mano naujo animacinio filmo siužetu.

12


13


Le-119

Leikaitė, Jūratė Lietuvių šventės animacijoje: Užgavėnės: animacinio filmo gimimas / Jūratė Leikaitė; [dailininkė Jūratė Leikaitė]. – Vilnius: Išmintis: Filmų štrichai, 2015. – 68 p.: iliustr. Jūratės Leikaitės filmografija: p. 66. – Bibliogr.: p. 66 ISBN 978-609-8107-05-0 Knyga skirta supažindinti su lietuviškomis Užgavėnių šventės tradicijomis ir animacinių filmų kūrimo užkulisiais. Režisierė Jūratė Leikaitė išsamiai aprašo animacinio filmo „Užgavėnės“ idėją ir jos įgyvendinimą, atsako į pagrindinius klausimus apie animacinių filmų kūrimą. Leidinys gausiai iliustruotas kadruotės fragmentais, nuotraukomis iš kūrybos proceso. Autorė pateikia atsakymus į klausimus, koks yra animacinio filmo kūrybinis procesas nuo idėjos iki galutinio sumanymo įgyvendinimo, už ką atsakingas filmo režisierius ir dailininkas. UDK 791.43-252.5(474.5)

Jūratė Leikaitė Lietuvių šventės animacijoje UŽGAVĖNĖS Animacinio filmo gimimas Dailininkė Jūratė Leikaitė Redaktorė Rūta Mėlinskaitė Techninis dizaineris Valentas Aškinis Meninis redaktorius Romas Dubonis Maketuotoja Danutė Navickienė Tiražas 500 egz. Išleido UAB „Išmintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius Knygos internetu www.mintis.eu „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius ISBN 978-609-8107-05-0




Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.