Sprendžiant neformaliojo švietimo problematiką, privalu žvelgti į mokslą ir mokymo(si) procesą kaip daugiadisciplinį, įvairius intelektinius tipus vienijantį darinį, kuriame architektūra, kaip viena priemonių, leidžia atskleisti ir išnaudoti privalumus ar identifikuoti ir permąstyti trūkumus, bei atrasti naujas santykio su pažinimu formas. Baigiamajame magistro darbe nagrinėjama neformaliojo švietimo pastatų architektūros tema, kuri glaudžiai apjungia edukacinės architektūros ir nerformaliojo švietimo santykį. Projektuojamas eksperimentinis projektas – menų ugdymo centras Vilniuje, kurio rezultate pasitelkiant architektūros formą atskleidžiamas ir iš naujo permąstomas neformaliojo švietimo ir žmogaus santykis konkrečioje situacijoje.
