oforto niuansus. Tik paties menininko nuojauta ir patirtis gali jam padėti išsirinkti labiausiai artimą raižybos būdą tiesiog užsispyrus jį tyrinėjant ir bandant perprasti. Ne mažiau svarbu domėtis, kartais tyrinėti net po didinamuoju stiklu geriausius senuosius ir šiuolaikinius (!) raižybos meno pavyzdžius.
Oforto ėsdinimas Ėsdinimo esmė – metalų ypatybė reaguoti su rūgštimis arba druskomis. Beveik visi metalai atsižvelgiant į rūgščių ar druskų stiprumą ir laiką dalinai arba visiškai tirpsta jose. Veikiamų metalų pagrindu atsiranda druskos tirpalai. Tai elementari, nesudėtinga cheminė apsikeitimo reakcija. Oforto atveju, rūgštimis veikiami metalo plotai (išraižytos vietos), o kiti plotai padengti rūgštims atspariu laku ar kita danga, išraižytose vietose rūgštis išėda metalą, metalo plokštėje atsiranda įgilinimų. Kuo stipresne rūgštimi buvo veikiamas metalas, tuo įgilinimai didesni. Šis cheminis procesas ir yra vadinamas ėsdinimu. Ofortams ėsdinti naudojamos įvairios rūgštys ir įvairių druskų tirpalai. Kartais, jei metaluose esama įvairių priemaišų, gali būti naudojami įvairūs rūgščių mišiniai. Taip kartais gali būti išgautas tolygesnis jų ėsdinimas. Ėsdinimas, kaip jau minėta anksčiau, į antrą planą nustumia ofortinės adatos vaidmenį. Svarbiausiu įrankiu čia tampa rūgštis arba druskos tirpalas, kurių stiprumą ir ėsdinimo laiką gali reguliuoti pats ofortistas. Vario ar cinko ofortai dažniausiai ėsdinami azoto, druskos rūgštimis, geležies chlorido tirpalu ir kai kuriomis kitomis, dabar jau rečiau naudojamomis rūgštimis. Vario plokštes geriausia ėsdinti kaip tik rūgščių mišiniu, kurios tolygiai veikia visas šiame metale esančias priemaišas. Taip štrichai ėsdinami raiškiau ir giliau, ne taip smarkiai plečiasi. Be to, varį labai gerai veikia geležies chlorido tirpalas. Cinko plokštės ne tokios reiklios ėsdinimo procesui, todėl dažniausiai yra ėsdinamos azoto rūgšties tirpalu.