Viršūnėmis beržų... Viršūnėmis beržų išaugęs ilgesys alsuoja vėju per naktis į Tavo langus byra lietumi tarp žemės ir dangaus pakibęs liūdesys į Tavo delnus leidžias viltimi tarp melo ir tiesos užmigus praeitis sapnuoja tango auštančios dienos laukiniam šurmuly viršūnėmis beržų išauga ilgesys...
Ten...
Dar kiek pabūsiu tyloje...
Gelsvam take įspaustos pėdos – varvantys pušų sakai jas užklijuoja amžiams... vėl ir vėl tenai – kur saulė leidžiasi rytuos, o mėnuo vakaruose teka – paklydę dienos išplasnos drugiais ten, kur pražilę sodai ryto ūkanose šnekas... kur pievų rasos dalgį prausia, o traukinio netyla dundesys... ten, kur palaukėje aguonos šnibždas ir girgžda seno šulinio pavargęs rentinys... kur eglių šakos nerimą šukuoja... beržų kamienais vejas ilgesys... ten vėjas sielos dainą atkartoja – į šį pasaulį tegali trumpam sugrįžt...
Dar kiek pabūsiu tyloje... Klausysiuos, kaip purienos žiedas skleidžias... Atplaukia kloniais drumzlina migla... Kaip nerimas pušų spygliais ateina Ir už langinių braižos vienuma... Išgirsiu kaip į delnus sapnas leidžias... Kaip slenka užmarštin palaiminta diena... Siela kaip nusidėjus kantriai meldžias Ir kaip užgimsta rytmečio rausva žara... Dar kiek pabūsiu tyloje...
Vega Tenikienė
2013 Vasaris
MAMA ir TĖTIS
47