Dalia Čiočytė, Gediminas Mikelaitis „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius“

Dalia Čiočytė Gediminas Mikelaitis

Netituluotas Bažnyčios ambasadorius:

atsiminimai apie

kunigą Vaclovą Aliulį MIC

Knygos leidybą iš dalies finansuoja

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

© Dalia Čiočytė, Gediminas Mikelaitis, sudarymas, 2020 © Vytautas Landsbergis, Šarūnas Adomavičius, Aldona Aliulytė-Kvedarienė, Antanas Buračas, a. a. Petras Kimbrys, Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, kun. Kęstutis Brilius MIC, Eglė Čigriejūtė-Strolienė, ses. Marija Jurgė Albina Pajarskaitė MVS, ses. Adelė Petraškaitė MVS, kun. Aušvydas Belickas, ses. Marija Lina Vanagaitė CSC, Vytautas Toleikis, Laima Abraitytė, Donata Dielininkaitytė-Linčiuvienė, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gabrielė Kutelytė, Gediminas Mikelaitis, Stasė Dzenuškaitė, Vilius Maslauskas, Indrė Klimkaitė, ses. Ona Šalnaitė, Dalia Čiočytė, Vaida Juodėnienė, Bronislava Kisielienė, 2020 © Nuotraukos: Antano Žilėno, Dainiaus Trinkūno, Dalios Čiočytės, Evgenios Levin / bernardinai.lt, Romualdo Požerskio, Vytauto Toleikio; iš Aldonos Aliulytės-Kvedarienės, Bronislavos Kisielienės, LMA Vrublevskių bibliotekos, Marijos Aliulytės-Krutulienės, ses. Adelės Petraškaitės MVS, Šarūno Adomavičiaus, Švč. Marijos globos namų, Viliaus Maslausko archyvų © VšĮ „Magnificat leidiniai“, 2020 ISBN 978-609-8197-21-1

Turinys Dalia Čiočytė Įvadas. Vaclovas Aliulis MIC – intelektualų kunigas ir Bažnyčios ambasadorius / 9 Vytautas Landsbergis Tėvas Aliulis / 33 Šarūnas Adomavičius Tėvelis / 51 Aldona Aliulytė-Kvedarienė Prisiminimai / 59 Antanas Buračas Vaclovo Aliulio tautinio atgimimo aura / 69 a. a.

Petras Kimbrys Nenutapyto atvaizdo apmatai / 79 Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė, Liudvika Vildžiūnaitė-Pociūnienė Apie diplomatiją ir išmintingumą / 87 Kun. Julius Sasnauskas OFM Protingai, švelniai, iki galo / 93 Kun. Kęstutis Brilius MIC Prisiminus tėvą Vaclovą Aliulį MIC / 101 Eglė Čigriejūtė-Strolienė Apie kunigą Vaclovą Aliulį / 109 Ses. Marija Jurgė Albina Pajarskaitė MVS Nuoseklus Palaimintojo Jurgio Matulaičio nuostatų vykdytojas / 115 Ses. Adelė Petraškaitė MVS Pogrindžio teologijos kursai / 125 Kun. Aušvydas Belickas Tikras Viešpaties vynuogyno darbininkas / 129

Ses. Marija Lina Vanagaitė CSC Pogrindžio studijos / 135 Vytautas Toleikis Tėvelis Vaclovas / 141 Laima Abraitytė Akimirkos / 157 Donata Dielininkaitytė-Linčiuvienė Netekome didelio Draugo... / 163 Viktorija Daujotytė-Pakerienė Likau dėkinga / 179 Gabrielė Kutelytė Vaclovo Aliulio eseistika / 189 Gedimino Mikelaičio pokalbis su kunigu Vaclovu Aliuliu MIC 2011 m.

Drauge 90-mečio proga / 201 Stasė Dzenuškaitė Tėveliui atminti / 211 Vilius Maslauskas Turtingas ir kuklus, tvirtų įsitikinimų ir tolerantiškas / 215 Indrė Klimkaitė Nuo Betliejaus iki Romos su Tėveliu Aliuliu / 219 Ses. Ona Šalnaitė „Viską dovanokim!“ / 223 Dalia Čiočytė, Gediminas Mikelaitis Kunigas Vaclovas Aliulis: „Studijuokime, skleiskime, vilkimės“ / 227 Vaida Juodėnienė, Bronislava Kisielienė Vaclovo Aliulio rašto darbai / 231

Kun. Julius Sasnauskas OFM

Protingai, švelniai, iki galo Atsitiktinumas, bet vis tiek man labai gražu, reikšminga, kad šįvakar, kai pradedu rašyti apie Vaclovą Aliulį, yra rugsėjo 28-oji, šv. Vaclovo kankinio diena. Netyčia sutapo, nesirenkant, nes visi terminai, pažadėti knygos sudarytojai, buvo beišsenką tą savaitgalį. Kunigas Vaclovas savo vardadienį švęsdavo, mėgdavo sulaukti sveikinimų ta proga ir turėjo džiaugtis gavęs sau dangiškuoju globėju šventą kankinį.

Gal jis ir yra sakęs savo prisiminimuose, kodėl pavadintas Vaciuku.

Vienu metu prieš karą tas vardas Lietuvoje buvo labai populiarus.

Paskui nunyko. Per visą ketvirtį amžiaus nepakrikštijau nei Vaclovo, nei Česlovo. Nors Kaziukų, Stasiukų, net Juozukų dar pasitaiko.

Bohemijos kunigaikštis Vaclovas visai nebuvo banali gipsinė šventojo statula, kaip dabar piešia mūsų liturginis kalendorėlis. Labai jis primena karalaitį Kazimierą. Ir kad žuvo visai jaunutis. Kad čekai iki šiol jį vadina geruoju karaliumi Vaclovu. Kad tūkstantį metų savo laisvės kovose laikė jį globėju ir užtarėju. Garsioji „aksominė revoliucija“, mūsų Atgimimo sesuo, prasidėjo nuo mitingų Prahoje šalia šv. Vaclovo paminklo. Jis net senųjų kalėdinių giesmių personažas. X amžiaus knygos iliuminacija vaizduoja jo nužudymą. Boleslovas, jaunesnysis jo brolis, sąmokslo sumanytojas, užsimojęs kalaviju, o vargšas Vaclovas puola bažnyčion, mėgina gelbėtis. Deja, baltos kunigo rankos iš vidaus uždaro bažnyčios duris.

93

94

N e t i t u l u o ta s B a ž n y č i o s a m b a s a d o r i u s

Keista, bet pradžioje, susitinkant pirmąsyk ir tarsi jau susipažįstant, irgi buvo paminėtas tas vardas. 1977 metais Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje jis su kitais kunigais šventė kažkokią sukaktį, buvo ilgos pamaldos, dar sveikinimai. Tuo metu patarnaudavau per šv. Mišias, jau sukosi galvoje mintys apie kunigų seminariją, stebėdavau kunigus, ir visa, kas tik kunigiška, būdavo be galo įdomu. Taigi ir tąsyk, pasibaigus šv. Mišioms, apsivilkęs baltą kamžą, sukinėjuosi tarp kunigų bažnyčios presbiterijoje, vaidinu savą žmogų. Nei iš šio, nei iš to prieina pliktelėjęs kunigas ir tiesia ranką: „Vacys.“ Gal jau kas ir anksčiau buvo rodęs ir sakęs, kad tai liturginių knygų ir Šventojo Rašto vertimų redaktorius, buvęs seminarijos dėstytojas, nugrūstas valdžios klebonauti į kažkokią lenkišką užkampio parapiją. Jau pažinojau Joną Lauriūną, kitą populiarų ir saugumo sekamą kunigą. Tada vertinau kunigus pagal tai, ar jie sako drąsius pamokslus ir kovoja su okupacine valdžia. Nors Vaclovas Aliulis nelabai tiko (ir pats nesitaikė) į kompaniją pogrindinės Kronikos leidėjams, bet vis tiek buvo tarp tų, kurie valdžiai atrodė politiškai nepatikimi, kaip tuomet sakyta – nelojalūs.

Paskui praėjo beveik dešimtmetis, visa ko pilnas, kol vėl keliai susikirto. Laikas keitėsi, man leido mokytis seminarijoje, o kunigas V. Aliulis vėl dirbo Vilniuje. 1988 m. vasarą jis gražiai, jautriai palaidojo mūsų senelę, ilgametę kaimo mokytoją. Tuomet jau nebeskirsčiau kunigų tik į kovotojus ir kolaborantus, bailius. Prisimenu jo pamokslą per šv. Mišias už Antaną Maceiną, mirusį Vokietijoje. Kalbėjo, kalbėjo ramiai, monotoniškai apie jo darbus, nuopelnus filosofijai, suprasti sunku ir neįdomu. Bet paskui sako: „O kai filosofas nutildavo ir neturėdavo ką pasakyti, tada prabildavo poetas.“ Ir pradėjo atmintinai deklamuoti A. Maceinos eilėraščius, pasirašytus Antano Jasmanto slapyvardžiu. Pats atgijo ir, žinoma, klausytojai. Krikščionybės ir poezijos jungtis dar buvo nauja, neįprasta tema iš sakyklos.

Kun. Julius Sasnauskas OFM. Protingai, švelniai, iki galo

Pusę metų kunigų seminarijoje jis mums dėstė kalbos kultūrą. Esu jau ne kartą citavęs jo žodžius per paskaitą, kad, girdi, taisyklinga lietuvių kalba žmonių į bažnyčią neprisiviliosi, bet nemokėdamas kirčiuoti, tikrai gali ką nors iš jos išvaryti. O šiaip jis daugiausia ragino klierikus skaityti ir patiems lavinti plunksną, rasdavo gražių pavyzdžių. Sakė, kad pats išmokęs rašyti ir redaguoti tekstus, stropiai konspektuodamas kiekvieną paskaitą ar pranešimą. Tada buvo dvasinio pakilimo metas, palankus tiek kalbėti, tiek rašyti, atsirasdavo vis naujų leidinių. Kai kunigas Vaclovas davė klierikams užduotį aprašyti Vilniaus katedros atgavimo iškilmes, dėl emocijų pertekliaus ėmiau eiliuoti. Toks ir buvo mano rašinys. Dėstytojui patiko, patarė nešti į Katalikų pasaulį. Išspausdino. Nors toliau nemėginau to žanro, bet liko geras pojūtis, kokiais keliais ateina poezija.

Seminarijoje mums užteko Aido Marčėno eilėraščių.

Tikra legenda yra tapęs jo darbas Katalikų pasaulyje – tiek žurnalo redakcijoje, tiek leidykloje. Jis pats sakydavo, jog visa redakcija tuomet tilpdavusi jo portfelyje. Turėjo pagalbininkų, savo kampą buvusioje kurijoje šalia Mikalojaus bažnyčios, bet aišku, kad to darbo pradžia ir pabaiga buvo pats redaktorius. Žurnalas išeidavo dukart per mėnesį, milžinišku tiražu. Sunku suprasti, kaip vėliau žymiai gausesnės redakcijos pajėgos iš kelių kartų nesugebėjo nieko panašaus. Ar vien dėl finansų stokos?

Katalikų pasaulio kūrėjas labai krimtosi ir liūdėjo žurnalui užgesus. Ir užtat vis pagirdavo „Mažąją studiją“, kad laikosi, nesitraukia.

Nebuvo greitas nei girti, nei garsiai dėkoti. Dažniau pamokydavo ir pataisydavo. Pasiklauso šeštadienį mūsų radijo laidos ir pirmadienį jau skambina. Viskas labai gerai, bet… Tai tas, matai, buvo netikslu, ne visai pagal Bažnyčios mokymą, tai kas nors per daug moderniška, žmonės nesuprasią. Man nusibodo tos pastabos, ir sykį, jam atėjus į studiją, sakau: „Tėveli, mes abu mylime Kristų. Gal nevienodai, bet mylime.“ Dar kažką pridūriau. Jis patylėjo nuleidęs galvą. Ir nuo to laiko neieškojo klaidų.

95