Giuseppe Forlai. Skaistumo akibrokštas

Sekti KristĹł

Giuseppe Forlai

Skaistumo akibrokĹĄtas Kas yra skaistumas ir kaip jis mus gydo

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Visos teisės saugomos.

Versta iš:

Giuseppe Forlai, Spudorata castità.

Cos‘è, come si vive, come ci guarisce, Edizioni San Paolo, 2016

Viršelio iliustracija: Votas su ranka ir širdimi. Šamotas, glazūros © Vaidotas Žukas, 2017 © 2016 Edizioni San Paolo s.r.l.

Piazza Soncino 5 – 20092 Cinisello Balsamo (Milano) – ITALIA www.edizionisanpaolo.it © Vertimas į lietuvių kalbą, Jurga Gaižauskaitė, 2020 © Magnificat leidiniai, 2020 ISBN 978-609-8197-26-6 ISSN 2669-0926

Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.

Gal 5, 23

Kas yra tyrumas? Tai širdis, jaučianti gailestingumą kiekvienam kūriniui. Šv. Izaokas Ninevietis Skiriu Simonei, Francescui, Guensonui, Danielei, Andreai, Diegui, Michelei Z., Giorgiui B., Ottaviui, Giorgiui, Raffaelei, Reginaldui, Manueliui, Jude’ui, Antoniui, Emanuelei, Lorenzui, Alessandrui, Gabrielei, Francescui V., Gabrielei ir Michelei

ÄŽvadas

7

Šiek tiek perkopus keturiasdešimt, nustojama būti mokytojais ir pradedama rimtai mąstyti apie kelionę Namo. Man taip atsitiko ir, turiu pasakyti, jaučiuosi puikiai. Be to, kalbant apie skaistumą, manau, kad dažniausiai skaistumo žinovai ir sublimacijos1 ekspertai yra pradedantieji šamanai. Šioje srityje žinovų nėra. Čia tik nuolankūs mokiniai. Mes visi – taip pat ir ganytojai bei ugdytojai – esame kaip mokiniai, kurie mokosi skaistumo ir veltui dovanojamos meilės abėcėlės sunkiai tardami raides. Rašydamas šią knygelę apie krikščioniškojo skaistumo kelią – ją parašyti prieš šešerius metus manęs paprašė mano brangus brolis kunigas Marinas Clericas (Marino Clerico) – negaliu būti mokytojas, esu tik budėtojas – galiu tik nurodyti klasę mokyklos koridoriaus gale, kai kam nors parūpsta išmokti vienintelio Mokytojo pamoką.

Mylėtis išmokstama… Taip pat ir būti skaistiems. Pradėdami mokytis tiek vieno, tiek kito meno, turime priimti jį kaip dovaną, kuri mums kelia nuostabą ir, laikui bėgant, drausmina. Šiandien krikščioniškasis skaistumas (ne Psichoanalizės sąvoka, vienas psichinės gynybos mechanizmų: asmenybės nepriimtinų potraukių nesąmoningas transformavimas ir realizavimas visuomenės sankcionuota veikla (vert. past.).

1

8

Skaistumo akibrokštas

tas, kurio laikomasi dėl gero tono ar vengiant bendraminčių paniekos) nebėra vertinamas. Vis dėlto būti skaisčiam, kaip ir priimti mirtį, tebėra vienas iš labai nedaugelio būdų išlikti žmonėmis ir pasipriešinti žmogaus kaip prekės vertinimui.

Remdamasis visų pirma vienuolinio gyvenimo tėvais, norėčiau kalbėti apie „akiplėšišką“ evangelinio skaistumo poreikį, kurį jaučia mūsų visuomenė, išgyvenanti posthumanizmą. Šio evangelinio skaistumo gali laikytis visi pakrikštytieji – tai gali būti viso gyvenimo pasirinkimas arba tam tikro laikotarpio (sužadėtuvių, našlystės, sutuoktiniui sergant ir t. t.) būsena.

Pirma dar norėčiau tarti keletą žodžių siekdamas išrauti kai kurias lytiškumo srityje įsišaknijusias nuostatas, kurios, mano nuomone, neleidžia sąžiningai ir laisvai nagrinėti krikščioniškojo skaistumo temos. Įgimto laukiniškumo mitas. Esame pernelyg įpratę lytiškumo srityje painioti tai, kas žmogiška, su tuo, kas natūralu. Todėl dauguma žmonių pasirašytų po tokia fraze: „Patenkinti lytinį potraukį yra normalu.“ Iš tiesų tai, kas natūralu, ne visiškai sutampa su tuo, kas žmogiška. Imkime pavyzdį: valgyti žmogui yra natūralu, to reikia, kad išgyventų. Bet kompulsyviai įnikti į maistą nėra žmogiška. Kitas pavyz-

Įvadas 9

dys: žmogui natūralu tarti žodžius. Bet nuolat meluoti tikram žmogui nebūdinga. Priešingai, turbūt tam, kuris moka tik meluoti, reikalingas psichoterapeutas. Taigi esame kviečiami išgyventi lytiškumą ne tiesiog natūraliu būdu, bet žmogiškai ir ugdydami žmogiškumą, tai yra laisvai ir protingai. Nesame gyvūnai, kurie kergiasi, kai rujoja.

Baimingas moralizavimas. Tikint įgimto laukiniškumo mitu patenkama į nenatūralaus spontaniškumo spąstus, o baimingo moralizuotojo suklupimo akmuo – biheviorizmas: kitaip tariant, moralizuotojas mano, kad ugdyti lytiškumą – tai reiškia jį varžyti, nukreipti, palenkti betiksliam puritoniškumui. Taip atsitinka dėl klaidingų ir infantilių idėjų apie lytį arba iš baimės dėl visko, kas su ja susiję. Pirmu atveju viena kita pakeičiamos sąvokos „normalu“ ir „natūralu“, o šiuo atveju dažnai „natūralu“ supainiojama su „netyra“. Moralizuotojas kelia klausimą: „O varge, kur suklydau?“ Dvasinis žmogus klausia: „Ką apie mane pasako mano elgesys?“ Slogi tyla. Dauguma žmonių, susidūrę su lytiškumu, svyruoja tarp įgimto laukiniškumo mito ir moralizavimo. Neturėdami apie šį dalyką teisingo ir aiškaus supratimo, pamažu pasineria į slogią tylą: apie lytiškumą geriau nekalbėti.

10

Skaistumo akibrokštas

Kiekvienas tesitvarko, kaip išmano. O vis dėlto reikėtų kalbėti! Mūsų kultūroje daug kalbama apie seksą, bet ne apie lytiškumą, emocijas ir jausmus. Paprastai nagrinėti šį klausimą būtų didžiulis lūžis. Su apgaule kovojama ne tyla, bet tiesos žodžiais ir romumu. Žiūronų efektas. Geriausias būdas sumenkinti žmogaus lytiškumą – stebėti jį su žiūronais, t. y. priartinus vaizdą – ir tik tam tikrą jo dalį. Kitaip sakant, žiūronų efektas gaunamas, kai lytinis lygmuo apima visą jausminės panoramos horizontą. Toks siauras žvilgsnis brangiai atsieina, nes viską sumenkina iki funkcijos, iki techninio ir biologinio dalyko. Priešingai, kuo plačiau žvelgiame, tuo labiau galime džiaugtis panorama. Dauguma žmonių nėra patenkinti savo lytiniu gyvenimu, nes yra sumenkinę jį iki gebėjimo arba negebėjimo „užsiimti seksu“.

Jei nesame nusiteikę atsisakyti minėtų išankstinių įsišaknijusių nuostatų, ši knygelė bus visiškai nenaudinga, nes, kaip mokė palaimintasis Jokūbas Alberionė (Giacomo Alberione), dėl įsitvirtinusių klaidingų idėjų, kurios saugomos kaip aksiomos, visos pastangos keistis tampa paviršutiniškos. Taip pat prisiminkime, kad, siekiant gyventi skaisčiai, reikia sveiko optimizmo, gero humoro jausmo ir gebėjimo

Įvadas 11

nuolankiai mokytis iš savo patirties. Tas pats palaimintasis Alberionė primindavo, kad „jokio dvasinio vadovo nepakaks, jei nesimokysi iš savo gyvenimo patirties, kuri yra tavo teisingos gyvensenos mokytoja“.

Keturios pastabos prieš pradedant.

— Šis tekstas pirmiausia skiriamas tiems, kurie, įkvėpti malonės, nori pasišvęsti tobulo skaistumo dėl Dangaus Karalystės gyvenimui. Vis dėlto ši knygelė gali būti labai naudinga ir tiems, kurie trokšta gyventi skaisčiai sužadėtuvių laikotarpiu iki santuokos, taip pat tiems, kurie laikinai gyvena vieni arba našlauja.

— Kad būtų paprasčiau, dažnai vartosiu sąvoką „geismingumas“ neaprašydamas visų galimų atspalvių (svetimavimo, autoerotizmo, pornografijos ir pan.), taip pat dažnai laisvai vartosiu sąvokas „evangelinis skaistumas“ ir „evangelinis mergeliškumas“, nors jos nėra visiškai tapačios.

— Niekas labiau už sakramentus nepadeda ugdyti dorybių ir puoselėti Šventosios Dvasios dovanų. Ypač Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentas mus patraukia į dieviškąjį gyvenimą, kur visa yra bendrystė ir ramybė.

Tai galioja ir evangeliniam skaistumui. Visiškai atsidavę eikime šiuo karališku panašėjimo į

Kristų keliu kaip vaikai, kurie žaidžia vandenyje plūduriuodami. Visa kita ateis savaime.

— Malonus skaitytojau, šiuos puslapius skaitydamas visada turėk galvoje didžio vienuolio Jono Klimako iš Sinajaus kalno vienuolyno žodžius: „Jeigu, pripažinęs savo nepajėgumą, aukosi Viešpačiui savo prigimties silpnumą, nepastebėsi, kaip gausi skaistumo dovaną.“