__MAIN_TEXT__

Page 1


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Versta iš: Simone Troisi, Cristiana Paccini, Siamo nati e non moriremo mai più. Storia di Chiara Corbella Petrillo.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

© by Edizioni Porziuncola, 2013 Via Protomartiri Francescani, 2, 06081 S. Maria degli Angeli – Assisi (PG), Italia (ISBN 978-88-270-1015-0) © Vertimas į lietuvių kalbą, Asta Žūkaitė, 2019 © Magnificat leidiniai, 2019 ISBN 978-609-8197-16-7


Turinys

Įžangos žodis „Tai, ką matėme“ .................................................................................................... 7 Pratarmė „Kad nepamirštume“ ........................................................................................... 9 Įvadas Artima draugystė .................................................................................................. 13 I skyrius „Galbūt nieko nesupratau“ .......................................................................... 21 II skyrius „Gyventi ir priimti meilę“.............................................................................. 33 III skyrius „Nieko netobulo“ ................................................................................................ 57 IV skyrius Frančeskas ir drakonas ..................................................................................... 77 V skyrius Rugsėjo 21-oji ..................................................................................................... 113 VI skyrius Malonė patirti malonę .................................................................................. 119 Padėka ...................................................................................................................... 157 Nuotraukos ........................................................................................................... 158


Įžanginis žodis

„Ką matėme“

„D

augelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius“ – tokiais žodžiais prasideda Evangelija pagal Luką. Lygiai taip ir Simonas su Kristijana galėtų pradėti Kjaros Korbelos Petrilo biografiją. Noras pažinti Kjarą buvo stiprus nuo pat pradžių, ir per jos laidotuves, kai pamokslo pabaigoje buvo pasakyta: „Jeigu norite sužinoti daugiau, ateikite, ir mes papasakosime“, daugybė žmonių atsiliepė į kvietimą, taip paskatindami mus visus metus skelbti liudijimus, interviu ir kitą su Kjara susijusią medžiagą. Iškart pastebėjome, kad žmonės noriai klausosi apie ją, apie jos gyvenimą – stulbinantį ir drauge gąsdinantį, žavintį. Apie nutikusius įvykius buvo daug pasakojama nacionaliniuose dienraščiuose, tam buvo skirti ištisi knygų skyriai, diskusijos tinklaraščiuose... Tačiau, kaip dažnai atsitinka tokiais atvejais, kai norima suprasti (teisėtai) neturint pakankamai žinių, atsirado laisvė interpretacijoms, buvo pasakojamos detalės, neturinčios nieko bendra su tikrais faktais. Turint omeny visa tai ir kad Enrikui neįmanoma susidoroti su iš visų pusių sklindančiais prašymais, kilo mintis parašyti šią knygą kaip priemonę skleisti žinią apie jųdviejų istoriją – tokią, kokia iš tikrųjų nutiko. –7–


Įveikę natūraliai kilusį vidinį pasipriešinimą, kad Kjaros gyvenimu teks dalytis su minia tikinčiųjų ir pašalinių žmonių, sumanėme kreiptis į Simoną ir Kristijaną, kad jie, kalbant šv. Luko žodžiais, rūpestingai viską nuo pradžios ištyrę surašytų sutvarkytą pasakojimą (plg. Lk 1, 3). Puslapiai, kuriuos skaitysite, atspindi ne tik dviejų žmonių požiūrį į tai, kas nutiko, bet ir stropumą, su kuriuo Simonas surinko prisiminimus giminaičių ir draugų, kurie, būdami šalia, matė ir išgyveno tai, kas vyko su Kjara. Dėl to ši knyga tampa Bažnyčios skelbiamo tikėjimo liudijimu, pasakojančiu apie amžinąjį gyvenimą ir įprasminančiu šv. Jono žodžius iš Evangelijos: „Mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme“ (Jn 3, 11). Tėvas Vitas D’Amatas

–8–


Pratarmė

„Kad neužmirštume“

I

r štai aš čia, tavo kambaryje, tavo paskutiniame kambaryje. Miegojai čia vos vieną naktį, bet dabar šis kambarys tavo. Kaip tik čia atsivėrė durys, kaip tik čia Jis atėjo tavęs pasitikti. Šiame kambaryje jūsų įsimylėjusios akys pagaliau susitiko. Taigi stoviu šioje šventoje vietoje, ir pamažėle iškyla prisiminimai. Prabėgo vos metai nuo tų paskutinių ir vienintelių šiame kambaryje aukotų šv. Mišių. Esu sujaudintas tos didžiulės meilės, kurią būdami kartu gavome ir padovanojome, ir suvokiu, kad vėl įsimylėjau tave ir Jį. Galbūt dabar man lengva tokiam būti, nes pernelyg gerai maitinausi. Valgiau, Biblijos žodžiais tariant, „uolų medų“. Sakyčiau, pats puikiausias valgis. Būtent čia per paskutiniąsias Mišias Evangelijoje Jis mums pasakė: „Jūs žemės druska, jūs pasaulio šviesa.“ Jo raginimas mums buvo ir yra šis: „Eikite ir skelbkite Evangeliją.“ Pasaulis myli tave neįprastai. Tu esi artima kenčiantiesiems, jie meldžiasi į tave, tarytum jau būtum pripažinta šventąja. Nors ir neabejoju, kad tokia esi, norėčiau, kad jie nepersistengtų. Tau pasisekė gauti Viešpaties įspaudą. Jis tarsi sako: „Čia aš praėjau, tai mano turtas.“ Žinai, mieloji, mūsų meilė tebegimdo vaikus (man tai pasakė tėvas Vitas). Mes turime jų tiek daug, kad aš nepajėgiu nė įsiminti –9–


vardų. Tai ne kraujo ryšiu susieti vaikai, bet vis tiek vaikai, Viešpaties vaikai. Tikiuosi, Frančeskas atleis, kad atplėšiau jam skirtą dovaną – tavo laišką gimtadienio proga. Aš taip pat šį tą įrašiau laiške ir pamaniau, kad turiu jį perduoti ir kitiems vaikams, tiems tolimesniems. Tikiuosi, nesuklydau taip padaręs. Pamaniau, kad tikrai neatimsiu tavo meilės iš Fransio, jus sieja kraujo ryšys. Žinai, yra ir tokių žmonių, kurie norėtų, kad tavęs niekada nebūtų buvę, nes nelengva būti akylai stebimam Dievo per tave: tavo akyse, tavo tvarstyje, tavo šypsenoje, tavo tobulame grožyje visuomet yra Jis. Todėl ši knyga reikalinga. Ši knyga apie tave, mano meile, mes vis dar tavimi stebimės! Knyga, kurioje nereikia nei aiškinti tiesos – ji puikiausiai pati išaiškėja, nei juolab reklamuoti tavęs (kaip daugelis norėtų). Niekada visos tiesos nepasakys tas, kas nori ką nors parduoti, bet tu – kas kita, tu gali pasakyti, nes padovanojai visa, ką galėjai – savo gyvenimą. Reikėjo, kad numirtum, mano meile, reikėjo. Kad aklieji praregėtų, trokštantieji atsigertų, išdidieji pasinertų į savo širdies mintis ir kad Jo tauta žinotų – vergystė pasibaigė, Karalius ateina šlovinamas. Ši knyga yra liudijimas tiems, kurie nori atverti širdį – Dievas yra geras ir galima mirti laimingiems. Ypač man, kad nepamirščiau. Mačiau, vien per malonę, tai, ką daugelis pranašų ir karalių būtų norėję regėti, bet neregėjo. Nusikalsčiau, jei tylėčiau. Turiu liudyti. Aš iš šiapus, tu – iš anapus, jungiami meilės, kuri mums nauja, kitokia, bet tikrai ne silpnesnė. Pagalvojau, kad šią knygą geriausiai parašytų Simonas su Kristijana – kas, jei ne jie, artimi draugai, su kuriais dalijomės daugybe savo sielos paslapčių, eidami drauge ta pačia kryptimi, kalbėdami ta pačia kalba, be to, dar ir tiesioginiai šios nuostabios istorijos liudininkai. Pagalvojau apie juos ir tikrai tikiu, kad padariau gerai. Man – 10 –


būtų patikę parašyti knygą pačiam, tačiau retą visiško sąžiningumo akimirką aš tariau sau: „Bet kada? Juk dar nė nesupratau, kuriame stalčiuje laikau kojines, o kuriame – trumpikes! Geriau tegu rašo jie.“ Jie yra nuostabūs. Pasidalijau sumanymu su tėvu Vitu, ir šis jį palaimino. Taigi aš pasirinkau juos: jie meldžiasi, yra tyros širdies ir trokšta gero. Jie visuomet buvo tokie, nuo tada, kai susipažinome Asyžiuje, kai dar buvo sužadėtiniai. Mes dalyvavome jų tuoktuvėse, o jie – po mėnesio – mūsų. Jie meldėsi už durų, kai gimė Marija, paskui – jos „laidotuvėse“, jie buvo ten, kai gimė Davidas, ir buvo jo „laidotuvėse“; jie dalyvavo krikštijant Frančeską ir galiausiai – per mūsų Velykas, kai viskas baigėsi. Kas geriau nei jie galėjo parašyti šią knygą?! Simonas studijavo leidybą, turėjo viską, ko reikėjo, kad įtaigiai parašytų tavo istoriją; Kristijana – draugė, su kuria daugiausia dalijaisi savo tikėjimu. Ji žino kai kurias tavo širdies paslaptis... Pokalbiai tarp aukštesnio intelekto moterų – koks grožis, kokia Apvaizda. Taigi jie parašė knygą. Buvo sunku. Kas rytą, prieš imdamiesi darbo, jie drauge meldėsi; valandų valandas klausėsi surinktų artimiausių draugų liudijimų. Jie iššifravo įrašus, rūpestingai viską sudėliojo ir pabaigė rašyti – ne, ne romantišką knygą, o pirmą knygą, kurioje kalbama apie tave, apie Dievą, kaip Jis mus myli. Tai tik pirmoji knyga, jau žinau, kad bus parašyta daugybė kitų, kitomis kalbomis. Esi man pasakiusi minčių, sunkių kaip teologiniai tomai. Nežinau, ar sakydama jas tai suvokei... Tikiu, kad tikrai suvokei. Kad neužmirščiau, stropiai jas užsirašydavau. Būtent, kad neužmirštume. Enrikas Petrilas – 11 –


2 SKYRIUS

Gyventi ir priimti meilę

Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris mane yra siuntęs. (Mk 9, 37)

N

epraėjus nė mėnesiui po vedybų, grįždami iš povestuvinės kelionės, Kjara ir Enrikas sužino, kad laukiasi. Žinią priima su džiaugsmu, nors neslepia, kad yra šiek tiek sunerimę. Ji ką tik įstojo į politikos mokslų magistrantūrą, ir vienintelis dirbantis iš jųdviejų buvo Enrikas. Jis dirbo fizioterapeutu nepagydomų onkologinių ligonių skyriuje. „Svarstėme, ar pajėgsime išgyventi, ar išsiversime padidėjus išlaidoms... Tačiau buvome tikri, kad kaip Viešpats padėjo mums susituokti, taip padės ir per nėštumą.“ Kjara nebuvo užsiregistravusi pas jokį gydytoją. Kai atėjo metas pirmajai apžiūrai, prisiminė, kad, ieškodami būsto pagal skelbimą, susipažino su viena sutuoktinių pora. Daniela buvo ginekologė, ir Kjara su ja iškart pajuto ryšį. „Tai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus: vos tik peržengėme jų namų slenkstį, pasijutome priimti, peržiūrėjome jų nuotraukas iš misijų Peru, viskas mums padarė didelį įspūdį.“ Danielos vyrui Masimiljanui tiedu jaunuoliai taip pat paliko įspūdį. Tą vakarą, atsisveikinant, jis pajuto impulsyvų – 33 –


norą padovanoti jiems ką nors, kas galėtų praversti. Žinodamas, kad jauni žmonės netrukus susituoks, Masimiljanas davė jiems žmonos vizitinę kortelę, sakydamas: „Ji ginekologė, dirba akušerijos srityje, tad paimkite kortelę – gal pravers ateity.“ Taigi, Kjara vos pastojusi kreipėsi į Danielą. Mes susitikome Kjarą ir Enriką, iš Romos atvykusius į Asyžių pavesti nėštumą Marijos globai. Tai įvyko Porciunkulės bažnytėlėje. Jie norėjo nedelsdami įtraukti Mergelę Mariją į šią istoriją. Sėdėdami kavinėje netoli Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bazilikos juokais kalbėjome apie tai, kad būtų buvę gerai palaukti dar keletą mėnesių, kad susivoktų jau esą sutuoktiniai. Jie buvo labai patenkinti, bet Kjaros elgesyje kažkas jaudino ir šiek tiek kėlė nerimą. Ji laukėsi kūdikio, bet buvo labai rimta, susimąsčiusi. Klausėme jos, gal tai dėl netikėto nėštumo, kuris ją paskatino greičiau užaugti, vienu ypu subręsti. Kjara atsakė, kad laikui bėgant ji ėmė jaustis keistai: „... tarsi šis kūdikis būtų ne mano, tarsi ne man skirtas...“ Ji kalbėjo taip rimtai, kad mes suakmenėjome ir tą vakarą apie nieką kitą negalėjome galvoti. Vėliau tie žodžiai mums vis iškildavo atmintyje tarsi kvietimas melstis už juos. Pirmasis apsilankymas pas gydytoją praėjo gerai. Per antrąjį apsilankymą, po Kalėdų, Kjaros nerimui atsirado paaiškinimas. Kjara tuomet poliklinikoje buvo su mama, Enriko nebuvo. Iškart po vestuvių Enrikas pradėjo skųstis skaudamu dantimi. Kadangi skausmas nesiliovė, jis pasidarė tyrimus. Panoraminėje rentgeno nuotraukoje aiškiai matėsi darinys žandikaulyje. Pamatęs nuotrauką Enrikas pabalo iš baimės ir teištarė: „Ar galite pakviesti mano žmoną?“ Nebuvo aišku, ar tai ne auglys. Kjara buvo susirū– 34 –


pinusi: tą patį rytą sužinojo, kad yra nėščia. Vienu metu sužinoti, kad laukiesi, ir susidurti su baime dėl vyro ligos buvo didelis smūgis. Iš tiesų tai buvo danties šaknies cista, kurią reikėjo pašalinti. Taigi Enrikas gėrė vaistus nuo skausmo, kol buvo paguldytas į ligoninę. Tai nutiko prieš pat antrąjį Kjaros apsilankymą pas gydytoją. Echoskopijos tyrimas nieko blogo nerodė, Daniela pasakė Kjarai, kad beveik aišku, jog gims mergaitė ir kad jai tuo metu eina keturiolikta savaitė. Stebėdama ekrane, kaip mažylė juda, Daniela staiga persimaino – jos giedras veidas apsiniaukia ir nuliūsta. Kjara tai pastebi, ji supranta, kad kažkas ne taip, bet neklausia, kas blogai, o tik: „Ar čia galvytė?“, taip tarsi padėdama Danielai nustatyti diagnozę. Tada ramiai, tyliai laukia, kol Daniela prabils. Ši skausmingai paaiškina: „Matai, Kjara, deja, yra apsigimimas, kurio negalima išgydyti. Kol kas negaliu nieko daugiau pasakyti, reikia kuo skubiau atlikti tyrimą aukštesnės raiškos echoskopu, kad būtų galima nustatyti pažeidimo dydį ir sužinoti, ar nepaliesti ir kiti organai.“ Diagnozė – anencefalija. Mergaitė neturi kaukolės skliauto. Tokiu atveju įstatymas leidžia atlikti abortą – dėl medicininių indikacijų. Šv. Jonas Paulius II rašė, kad kūnas „sukurtas į regimąją pasaulio tikrovę pernešti nuo praamžių Dieve slypinčią paslaptį, taigi yra jos ženklas“6. Kūnas sako, kad esame sukurti dovanoti save, duoti meilę ir ją gauti. Tas mažas kūnelis, judantis Kjaros pilve, mums praneša, kad ši misija yra neatidėliotina ir kilni. Daniela paklausia Kjaros, ar jos vyras laukiąs už durų, ji, rami ir tvirta, atsako, kad ne. Sujaudinta jos ramybės, gydytoja prisimena, kad Kjara nė akimirkai neabejojo, ar pasilikti mergytę, ar ne.

Semen Yves. La spiritualità coniugale secondo Giovanni Paolo II. Cinisello Balsamo: Edizioni San Paolo, 2011, p. 19.

6

– 35 –

Profile for Magnificat leidiniai

Simone Troisi, Cristiana Paccini „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“  

Knygoje pasakojama įkvepianti jaunos šeimos istorija apie gyvybės svarbą ir nesibaigiantį džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievu.

Simone Troisi, Cristiana Paccini „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“  

Knygoje pasakojama įkvepianti jaunos šeimos istorija apie gyvybės svarbą ir nesibaigiantį džiaugsmą ir pasitikėjimą Dievu.

Advertisement