Gailestingumo palyginimai

UDK 272-184.6 Ga-159

popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba

Gailestingumo palyginimai

Versta iš: Conseil Pontifical pour la promotion de la nouvelle évangélisation.

Les Paraboles de la Miséricorde.

Viršeliui panaudotas Vincento van Gogho paveikslo „Gerasis samarietis“ fragmentas © Popiežiškoji Naujosios evangelizacijos taryba © „Magnificat leidiniai“, 2016 ISBN 978-609-8197-02-0

2016

ĮŽanGos ŽoDis Bulėje Misericordiae Vultus dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo1 popiežius Pranciškus nurodo, kad tik pakėlę žvilgsnį į Jėzų ir Jo gailestingąjį veidą, galime priimti Trejybės Meilę. Jėzaus iš Tėvo gauta misija ir yra atskleisti tą meilę, atsiduodančią visiems be jokių išimčių: „Viskas jame byloja apie gailestingumą ir atjautą.“ (MV 8) Toks gražus pasakymas ragina tinkamai apmąstyti šį pastoracijos įrankį, dėl to gimė knyga Gailestingumo palyginimai. Ją skaitydami sutriksime. Įsigilinti į palyginimą nereiškia vien suprasti, ko ten mokoma, pirmiausia reikia atpažinti, koks mūsų vaidmuo tame pasakojime. Nėra nie1

2015 m. Toliau – MV.

ko geriau už palyginimus, keliančius skaitytojui klausimų, padedančius atrasti juose slypintį egzistencinį matmenį ir vedančius už rankos gyvenimo pokyčių link.

Bulėje Misericordiae Vultus popiežius Pranciškus taip pat ragina suvokti gelminę palyginimų žinią: „Palyginimuose apie gailestingumą Jėzus Dievo prigimtį atskleidžia kaip Tėvo, kuris niekada nenurimsta, kol atjauta bei gailestingumu neišsklaido nuodėmės ir nenugali atmetimo.

Iš šių palyginimų geriausiai žinomi trys: apie paklydusią avį, apie pamestą drachmą ir apie tėvą bei du jo sūnus (Lk 15, 1–32). Šiuose palyginimuose pirmiausia pabrėžiamas Tėvo džiaugsmas atleidimo akimirką. Tai – Evangelijos ir mūsų tikėjimo šerdis, nes gailestingumas pateikiamas kaip visa nugalinti, širdį meilės pripildanti ir atleidimu paguodžianti jėga.“ (MV 9) Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba nuoširdžiai dėkoja monsinjorui Antonio Pitta, sutikusiam parašyti šį komentarą. Tik dėl gilaus jo Biblijos išmanymo ir jautraus rašymo, rankose laikome svarbų pastoracijos įrankį. Šis komentaras yra labai svarbi dvasinė pagalba, turinti didelės kultūrinės vertės, skirta asmeniniam apmąstymui, katechezei arba lectio divina. Ragindami visus išgirsti Gailestingumo palyginimus, Šventuosius metus nugyvenkime pasiryžę savo gyvenimu liudyti tai, ką išpažįstame tikėjimu. + Rino Fisichella Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkas 5

i JĖZus, GailestinGumas iR palyGinimai

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) – tai vienas drąsiausių Jėzaus teiginių. Žydų tauta gerai žinojo, kad Dievas Tėvas yra gailestingas, bet mąstyti, kad žmogiškos būtybės galėtų būti kaip Jis, buvo sudėtingiau. Ar galėtume vieną dieną tapti gailestingi kaip mūsų Tėvas? Ir dėl kokių priežasčių turėtume būti gailestingi kaip Jis? Luko evangelija kartais vadinama „Gailestingumo Evangelija“, nes gailestingumas joje yra pagrindinė pasakojimo apie Jėzaus gyvenimą gija.

Prieš pradėdamas kalbėti apie gailestingumą, Jėzus leido jį paliesti ir išvysti. Vienas pirmųjų Jo stebuklų padarytas raupsuotajam: „pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį.“ (Mk 1, 41) Apimtas gailesčio Jėzus nebijo užsikrėsti liga.

Jericho neregio šauksmas yra stipresnis nei aplink stovinčių žmonių raginimai nutilti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs…“ (Lk 18, 38) Jėzaus susitikimai su ligoniais ir nusidėjėliais kupini gailestingumo. Iš gailesčio Jis išlaisvina prostitutę, pasmerktą užmėtyti akmenimis ( Jn 8, 11); tai, kaip Jis leidžiasi liečiamas nusidėjėlės, sukelia fariziejaus Simono pasibjaurėjimą (Lk 7, 36–50). Jėzus apie gailestingumą nekalba abstrakčiai, tuo labiau nepateikia apibrėžimo, o pasakoja pasitelkdamas palyginimus. Kokie tie palyginimai? Kodėl apie gailestingumą kalbama palyginimais, kaip tai daroma ir kam skirta?

Kokie yra gailestingumo palyginimai?

Susipažinusiems su Biblija žmonėms išgirdus apie „gailestingumo palyginimus“, iškyla trys pasakojimai iš 7

Luko evangelijos (Lk 15, 1–37): apie pasiklydusią ir surastą avelę, pamestą ir surastą drachmą ir sūnų palaidūną.

Bet gailestingumo samprata gilinama ir kituose Jėzaus palyginimuose: apie du skolininkus ir skolintoją (Lk 7, 41–43), gailestingąjį samarietį (Lk 10, 29–37), turtuolį ir elgetą Lozorių (Lk 16, 19–31), neteisingą teisėją ir įkyrią našlę (Lk 18, 2–8), ir galiausiai apie fariziejų ir muitininką šventykloje (Lk 18, 10–14).

Aštuoni Jėzaus palyginimai, esantys trečiojoje Evangelijoje, gailestingumą aptaria iš skirtingų pusių. Septyni palyginimai pasakomi per Jėzaus kelionę į Jeruzalę (Lk 9, 51 – 19, 46). Ir tik vienas trumpas palyginimas apie du skolininkus ir skolintoją (Lk 7, 41–43) išgirstamas Jam pamokslaujant Galilėjoje. Kadangi Luko evangelijoje kelionė yra labiau vidinė nei išorinė, svarbu taip pabrėžti gailestingumą. Gailestingumas nėra natūrali dorybė, priklausanti nuo žmogaus būdo: ar tas, kuris yra geresnis, bus ir gailestingesnis? Tai greičiau vidinė nuostata, auganti drauge su Jėzumi: gailestingumo išmokstama sekant paskui Jėzų! Žinoma, ne visi Jėzaus palyginimai kalba apie gailestingumą, ir Jėzus apie gailestingumą kalba ne tik palyginimuose. Tačiau gailestingumo palyginimai nusipelno ypatingo dėmesio: raginimas būti gailestingiems, kaip ir Tėvas yra gailestingas – pagrindinis jų supratimo raktas.

Kam apie gailestingumą kalbėti palyginimais?

Kam, kalbant apie gailestingumą, pasitelkti palyginimus, o ne kitas priemones? Ir kodėl palyginimų apie gailestingumą tiek daug? Kodėl nepakanka palyginimo apie

sūnų palaidūną, kuris šiandien dažniau vadinamas „gailestingojo Tėvo palyginimu“? Prie artimo meilės, išminties išaukštinimo galima pridėti ir gailestingumo išaukštinimą.

Jei turime būti gailestingi kaip Tėvas (nes Tėvas yra gailestingas), negalime kalbėti apie gailestingumą skyrium nuo žmonių, kurie jį priima ar jį atmeta. Jei Jėzus mieliau renkasi pasakoti apie gailestingumą, o ne jį apibrėžti, Jis turi tam priežasčių, ir pamėginsime jas išsiaiškinti.

Gyvenimo atspindys Visi Jėzaus palyginimai, ir šie, kalbantys apie gailestingumą, įsišakniję gyvenime, jį aiškina. Būtų klaidinga manyti, kad palyginimus reikia aiškinti juos perskaičius.

Viskas atvirkščiai: tai palyginimai aiškina kiekvieno mūsų gyvenimą ir kelia klausimus!

Palyginimą apie du skolininkus ir skolintoją (Lk 7, 41–43) įkvėpė nejauki situacija, susiklosčiusi fariziejaus Simono namuose: Jėzus leidosi, kad jo pėdas plautų ir bučiuotų nusidėjėlė. Palyginimas atskleidžia, kad skolininkas, kuriam dovanota didesnė pinigų suma, bus dėkingesnis skolintojui nei tas, kuriam dovanota maža skola. Jei nusidėjėlė mazgoja Jėzui kojas, tai todėl, kad Jis jai atleido nuodėmes, o ne atvirkščiai; iš tiesų, jai atleidžiama ne dėl to, kad ji numazgojo Jam kojas.

Trys palyginimai, vadinami „gailestingumo palyginimais“ (Lk 5, 1–32), paremti tuo, kad Jėzus valgo su nusidėjėliais: jie paaiškina, kodėl Jėzus taip elgiasi ir ragina priešiškai nusiteikusius žmones peržvelgti savo įsitikinimus. Išdidumas žmogaus, manančio, kad yra pašlovintas

8

9