Paul Claudel, Albrecht Dürer „Kryžiaus kelias“

L

ietuvos auditorijai jau pažįstamas prancūzų rašytojas Paulis Claudelis (1868 m. rugpjūčio 6 d. –1955 m. vasario 23 d.) buvo daugiabriau-

nė asmenybė – poetas, dramaturgas, diplomatas. Kilęs iš katalikiškos šeimos, paauglystėje apleido tikėjimą, bet sulaukęs aštuoniolikos, 1886-ųjų gruodžio 25 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje klausydamasis vakarinių pamaldų patyrė atsivertimą: „Akimirką mano širdis buvo palytėta ir aš įtikėjau.“ Tikėjimo neapleido visą gyvenimą.

Jaunystėje P. Claudelis ruošėsi tapti benediktinų vienuoliu, bet persigalvojo – pasirinko diplomato kelią. Tačiau malda ir apaštalavimas rado vietą rašytojo kasdienybėje – jis gausiai susirašinėjo su konvertitais ir Dievo ieškančiaisiais, nebijojo liudyti tikėjimą savo asmeniniu pavyzdžiu. Puikiai suvokdamas Krikštu gautą misiją, skleidė tikėjimą pirmiausia tarp kitų rašytojų, o per savo kūrybą – ir visame pasaulyje.

Claudelio poetinis stilius išskirtinis – tiek forma, tiek temų pasirinkimu. Poetinis pamaldumas – tikriausiai šie žodžiai tiktų autoriaus kūrybiniam palikimui apibūdinti. „Katalikybės“ sąvoka atrakina Claudelio pasaulį taip, 2

kaip Gilberto Keitho Chestertono – „ortodoksija“. Be katalikybės doktrinos ši kūryba būtų sunkiai suprantama, bet teologiniai pamatai netrukdo P. Claudeliui kurti įtaigių poetinių vizijų, kurios užmojais primena katedrų architektūrą – poetas dažnai atmeta tradicinį metrą ir rašo ilgomis, sodriomis eilutėmis, kurioms įkvėpimo sėmėsi iš lotyniškojo psalmių vertimo. „Kryžiaus kelią“ Claudelis parašė 1911 m., grįžęs į tėvynę po trylikos Kinijoje praleistų metų. Autorius į šį kūrinį sudėjo daug širdies ir talento, kad parodytų, kuo pats tiki: „Dievo Sūnus atėjo ne sunaikinti kančią, o kentėti kartu su mumis. Jis atėjo ne sunaikinti kryžių, bet būti ant jo prikaltas.“ Šį kūrinį pats poetas laikė malda, ilgu Kristaus kančios apmąstymu, todėl norėjo, kad tekstai būtų skaitomi einant Kryžiaus kelią. Autoriaus valia įspūdingai pagerbta 2000-aisiais, perskaičius šį kūrinį per Didžiojo penktadienio iškilmes Romoje, prie Koliziejaus.

Jūsų rankose pirmasis šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą.

Tomas Taškauskas

3

Pirmoji stotis

8

JĖZUS NUTEISIAMAS MIRTI1

B

aigta! Teisėme Dievą ir pasmerkėm mirčiai.

Nebenorim Jėzaus Kristaus, dėl Jo žodžių mes širstam.

Nebeturim kito įstatymo, tik kraują ir auksą; kito karaliaus, tik Cezarį!

Nukryžiuokit, jei norit, tik išlaisvinkit mus!

Išveskite Jį!

Tolle! Tolle! Tebūnie! Jei reikia, greičiau Jį aukokit ir duokit Barabą!

Piloto krasė stovi vietoje, vadinamoje Gabbatha. „Ar nieko neatsakysi?“ – klausia Pilotas. Jėzus tyli. „Nerandu Jame jokios kaltės, – taria Pilotas, – bet teima kryžių, Jei reikalaujat! Atiduodu Jį jums. Ecce homo.“ Štai žmogus, karūna ant galvos ir purpuras ant pečių raudonas.

Kraujas ir ašaros akyse – Jis žvelgia į mus paskutinį sykį!

Ar pakeisti ką galim? Nepavyks ilgiau Jį čia išlaikyti. Žydams buvo skandalas, mums Jis – kvailystė.

Laikas – bausmė paskelbta kalbomis hebrajų, graikų, lotynų.

Ir mes regim teisėją, kuris nusiplauna rankas, ir rėkiančią minią.

9

Originale Kryžiaus kelias pateiktas be stočių pavadinimų (vert. past.).

1

Antroji stotis

10

JĖZUS PAIMA NEŠTI KRYŽIŲ

Š

tai grąžinti drabužiai, štai atneštas kryžius. „Sveikas, – taria Jėzus, – o Kryžiau, kurį nešti seniai aš ryžaus!“ O tu, krikščioni, žiūrėk ir drebėk! Ak, kokia iškilminga akimirka, Kai Kristus pirmą sykį amžiną kryžių prisiima! Šią dieną Rojaus medžio prakeiksmas pranyko! Žvelk, nuodėmingasis, kas tavo nuodėmės padaryta.

Jau nelieka kalčių be iškeltojo Dievo ir kryžiaus be Kristaus!

Nors ir didelis vargas žmogaus, bet nėra ką prikišti, Nes iškeltas Dievas, kurs atėjo ne įsakinėti, o išpildyti viską.

Jėzus priima Kryžių, kaip mes priimam šventąją Eucharistiją: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais“, – kaip sakė pranašas Jeremijas.

Ak, koks ilgas tas kryžius, koks didelis ir sunkus!

Koks kietas! Šiurkštus! Nelengva nešti nuodėmingus tarnus!

Kaip ilgai reiks žingsniuoti, kad iškeltas ant jo mirtum!

Ar Tu vienas jį visą kelią neši, Viešpatie Jėzau, iš tikro?

Nešti medžiui, kurį teiksiesi skirti, suteik ir kantrybės, Nes ir mums tenka panešėti kryžių, kol kryžius nešti mus ima.

11