Centras/ Interjeras.lt pataria (03) 2025

2025: 3 (133) RUDUO / ŽIEMA

Kaina

Berker R.8

Trys milimetrai tobulumo.

Tiek tereikia, kad Berker R.8 išsiskirtų savo lengvumu, elegancija ir viena grakščiausių formų rinkoje. Principo „mažiau yra daugiau“ įkvėptoje serijoje preciziškas dizainas dera su aukščiausios kokybės medžiagomis. Rėmeliai beveik susilieja su siena, suteikdami erdvei harmonijos ir elegancijos pojūtį.

www.utugroup.com/lt

TURINYS

ir dangaus

20

54 „Heimtextil Trends 2026–27“

„Jaunojo dizainerio prizas 2025“

REDAKTORIAUS ŽODIS

Šiųmetis ruduo kupinas įvykių, kurie daro didelę įtaką mūsų mąstysenai ir NT rinkai. Tai galima teigti todėl, kad turbulencija, prasidėjusi politikoje ir ekonomikoje, įnešė neapibrėžtumo ir chaoso į visas sritis. Ko gero, namai lieka vienintelis stabilus, pagrindą po kojomis leidžiantis jausti dalykas. Tvarūs ir ilgalaikiai sprendimai, vystymasis strategiškai apgalvota kryptimi suteikia vilties ateičiai. Žiemos numeryje siūlome jums įvertinti į geriausius fasadų pavyzdžius, visuomenei matomą ir patrauklią, šiuolaikinę architektūrą. Atkreipiame dėmesį į Kauno miesto strategiją vystant infrastruktūrą, kuri leidžia privatiems investuotojams kurti ir plėtoti projektus greta pagrindinių upių. Šį rudenį mus paliko iškilus Kauno architektas Audrys Karalius, su kuriuo asmeniškai teko „sėti“ miesto atsigręžimo į upes temą įvairių miestų valdžioms. Audrys taip pat bus geru žodžiu minimas straipsnyje apie Nacionalinį architektūros institutą, kuris be jo tiesiog nebūtų buvęs įkurtas Kauno pašto pastate. Greta atviras pokalbis su Palangos veidą pakeitusiu ir į kitą lygį visą kurortą pakeliančiu architektu Donatu Rakausku.

Interjerui ir dizainui skirtose temose pristatome jums tarptautinio konkurso Restaurants & Bars Awards rezultatus, pagal Heimtextile parodos medžiagą parengtas spalvų ir faktūrų tendencijas. „Dizaino istorijos“ rubrikoje prisimename Joną Prapuolenį, kuris dar tarpukariu „garsino Lietuvą užsieniuose“. Simboliška, kad viename žurnale yra ir konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ darbai.

Vytautas Gurevičius

VYRIAUSIASIS REDAKTORIUS

Vytautas Gurevičius

vytautas@interjeras.lt

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA

Živilė Narkevičiūtė

AUTORIAI:

Vytautas Gurevičius

Gytautė Ivanauskaitė

Rūta Būtėnaitė

Jonas Malinauskas

Gintautė Kisieliūtė

KALBOS REDAKTORĖ

Rasa Lajienė

FOTOGRAFAI:

Cieran Murphy

SJB

Migdał Studio

Roganic

Sebastian van Damme

Tom de Kort

Emile Hoens

Mart Goossens

A. Aleksandravičius

I. Rudžionytė

Francisco Nogueira

Pion Studio

Kauno m. savivaldybės ©STAR-BOARD

Adrià Goula

Andrius Gudelis

Norbert Tukaj

Irmantas Gelūnas

Leonas Garbačauskas

POZITYVAI IR SPAUDA

UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius.

Tiražas – 4 000 egz. Kaina – 7,90 Eur

ŽURNALO PARTNERIAI:

8 Tarsi nulipdytas rankomis

12 Vila Mirje – seno ir naujo dialogas

16 5-ojo fasadų grožio konkurso „FACadE’25“ rezultatai

Kaunas atsigręžė į vandenį. Kauno NT perspektyvos

26 Lizos Meitner aikštė: aikštė, kurios niekada neturėjo būti

32 Džiunglių oazė danguje

36 2025-ųjų restoranų ir barų apdovanojimai

24 Upės apartamentai

28 Tarp vandenyno

50 Didysis žaliakalnio dailidė

TARSI NULIPDYTAS RANKOMIS

VIETA: OVERHOEKS, AMSTERDAMAS

PROJEKTAVIMO METAI: 2017

ĮGYVENDINIMO METAI: 2024

PLOTAS: 12 275 m²

PASKIRTIS: MIŠRIOS PASKIRTIES PASTATAS

ORANGE ARCHITECTS PROJEKTAVIMO KOMANDA: JEROEN SCHIPPER, BAS KEGGE, MAX HISSINK, MARIO ACOSTA, ANGELIKI CHANTZOPOULOU, DIRK HOVENS, LARS FRAIJ, ATHANASIA

KALAITZIDOU, ANNA KOLASA

URBANISTINIS PROJEKTAS: GEURST & SCHULZE

KONSULTANTAI: DIOCON, MABUTEC, DGMR, BASALT BOUWADVIES, DIGIBASE, RIENKS BOUWMANAGEMENT, BUREAU SANT EN CO

RANGOVAS: KONDOR WESSELS AMSTERDAM

FOTOGRAFAI: SEBASTIAN VAN DAMME, TOM DE KORT, EMILE HOENS

Naujajame Overhoeks rajone, Amsterdamo šiaurėje, iškilęs įspūdingas gyvenamasis pastatas The Bow. Jame yra 67 nuomojami ir 41 nuosavi būstai. Namas stovi ant šiaurinio IJ upės kranto, tiesiai priešais centrinę Amsterdamo stotį. Ši vieta dinamiška, daugiafunkcės paskirties – ji arti miesto centro ir visų miesto patogumų. Čia tarsi universiteto miestelyje išdėstyti pastatai ir žaliosios erdvės sukuria patrauklią ir įvairią gyvenamąją aplinką.

The Bow suprojektuotas kaip monolitinis plytų tūris su dviem grakščiais įdubimais iš šonų. Juose suformuotos gyvenimo kokybę gerinančios žaliosios oazės. Kiekvienas sodas pasižymi savita atmosfera ir suteikia prieigą prie erdvaus įėjimo vestibiulio pirmame aukšte. Šis vestibiulis yra tarsi bendruomenės svetainė, skirta gyventojų susitikimams ir socialiniam bendravimui. Po pastatu įrengta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, du vidiniai dviračių sandėliai ir komercinė patalpa pirmame aukšte...

Pastato fasadai orientuoti visomis kryptimis, todėl kiekviena jo pusė aktyviai veikia. Pro įdubas dienos šviesa patenka giliai į pastatą. Pro didžiulius fasado langus atsiveria stulbinantys vaizdai į vidinius sodus. Stačiakampio tūrio kampai suapvalinti, todėl elegantiškos formos The Bow harmoningai įsilieja į modernų Overhoeks rajoną.

Viršutiniuose aukštuose statinys siaurėja į viršų – jame suformuotos erdvios stogo terasos. Dėl šio sprendimo yra pakankamai dienos šviesos tiek gatvės lygyje, tiek aplinkinių pastatų apatinėje dalyje. 108 butai išdėstyti aplink tris vertika-

lius komunikacijų branduolius. Toks planas kartu su laiptuotu aukštų išdėstymu leidžia pasiūlyti platų butų tipų ir dydžių spektrą.

The Bow pastatas tarsi nulipdytas rankomis. Šį įspūdį sustiprina rafinuotos ir išskirtinės plytų fasado faktūros. Fasadai turi ne tik reljefinius paviršius, bet ir keičia spalvą nuo apačios į viršų. Pasirinktos keturios plytų spalvos: pilkai ruda – apačioje, pamažu pereinama į kapučino atspalvį, o „penthauso“ lygyje

naudojama blizgi balta. Horizontalių linijų ornamentus sukuriantys balkonai ir turėklai dar labiau sustiprina metropolitinį pastato charakterį.

Ant The Bow stogo įrengtos saulės baterijos ir šiluminės energijos kaupimo sistema (TES) žiemą šildo butus, o vasarą vėsina. Vėdinimo sistema su šilumos grąža užtikrina komfortišką ir sveiką vidaus klimatą.

Pro didelius fasado langus gausiai plūsta dienos šviesa, todėl sumažėja dirbtinio apšvietimo poreikis. Įvairių tipų ir dydžių butai skatina socialinę sanglaudą kaimynystėje. Be to, erdvios ir lengvai pasiekiamos dviračių stovėjimo vietos tarsi ragina rinktis sveiką ir tvarų gyvenimo būdą.

VILA MIRJE –SENO IR NAUJO DIALOGAS

VIETA: LIUBLIANA, SLOVĖNIJA

PROJEKTAS – 2022

STATYBŲ PABAIGA: 2025

SKLYPO PLOTAS: 660 m²

UŽSTATYMO PLOTAS: 510 m²

ARCHITEKTŪRA IR INTERJERAS: ROK OMAN, ŠPELA VIDEČNIK, ROK DOLINŠEK, JANEZ MARTINČIČ, ANDREJ GREGORIČ, MARIEKE VAN DORPE, VLADYSLAV BONDARENKO, NADA KODELA

PASKIRTIS: PRIVATUS GYVENAMASIS NAMAS

TĘSTINUMAS, POKYTIS IR ŠIUOLAIKINIS GYVENIMAS

Kuriant ir perprojektuojant XX a. pradžios miestiečių vilą, neišvengiamai susiduriama su nuolatine įtampa tarp kaitos ir pastovumo. Iš pradžių kaip stabilumo ir statuso simbolis suprojektuotos vilos atspindėjo Vidurio Europos buržuazijos gyvenimo būdą – reprezentacinės salės, ašinės erdvių jungtys, iškilmingi laiptai ir puošnūs fasadai. Tačiau per XX a. tokie namai buvo daug kartų pertvarkyti: po Antrojo pasaulinio karo,

keičiantis politinėms bei socialinėms realijoms, jie virto daugiabučiais, biurais ar nuomojamais butais.

Vila Mirje atspindi šį sluoksniuotą paveldą. Renovuojant ne tik gerbiamas architektūrinis autentiškumas, bet ir saugomas laiko ženklas – netobuli papildymai, improvizuoti sprendimai, gyvenimo būdo kaita. Užuot buvę ištrinti, šie sluoksniai tampa pasakojimo dalimi – liudijimu apie kintančias vertybes.

Šiandien iššūkis – šią sudėtingą istoriją perkelti į šiuolaikinį gyvenimą. Vila išlaiko savo orumą, tačiau turi prisitaikyti prie naujo gyvenimo, kurį formuoja išplėstos darbo ir lais-

valaikio ribos, skaitmeninė jungtis ir dirbtinis intelektas. Sukurta architektūra leidžia erdvėms būti lanksčioms, atviroms, įsileidžiančioms pokyčių. Čia susilieja istorija su dabartimi.

URBANISTINIS KONTEKSTAS –

MIRJE, ROMOS SIENOS

IR PLEČNIKO PALIKIMAS

Vila įsikūrusi Liublianos Mirje rajone, kuriame susipina skirtingi istorijos sluoksniai. Čia romėniškos Emonos liekanos susilieja su XX a. pradžios buržuaziniais namais, o Jože Plečniko intervencijos įprasmina miesto praeitį modernioje urbanistinėje struktūroje. Pastatas,

Rytų fasadas

Antro aukšto planas

Pirmo aukšto planas

Pietų fasadas

esantis netoli Plečniko įamžintos Romos sienos, įsitraukia į dialogą su vienu ikoniškiausių miesto ženklų. Taip vila tampa istorinio palimpsesto dalimi, kur susilieja romėniškas paveldas, tarpukario architektūra ir šiandienos interpretacijos.

VILA

Vilos Mirje rekonstrukcija – tai apgalvotas dialogas tarp paveldo ir šiuolaikinio gyvenimo. XX a. pradžioje šalia Plečniko Romos sienos inžinieriaus Miroslavo Kasalo pastatytas namas gražiai įsipina į istorinį Liublianos audinį. Projektas buvo vertinamas ne tik kaip techninė rekonstrukcija ar seisminis sustiprinimas, bet ir kaip kultūrinė interpretacija, įprasminanti vilą platesniame miesto tapatybės kontekste. Atveriant vilą į sodą ir pridedant skaidrius paviljonus, iš naujo apibrėžiamos ribos tarp namo, sodo ir miesto.

SODAS IR PAVILJONAI

Du skaidrūs paviljonai suprojektuoti kaip kontrastas istorinei vilai. Iš 2 cm plieno profilių pagaminti paviljonai primena trimatį vielos modelį – erdvinį tinklą, kuriame tūris kuriamas ritmu ir sluoksniavimu, o ne masyviomis sienomis. Vienas paviljonas tiesiogiai jungiasi su gyvenamąja erdve, išplėsdamas interjerą į sodą, kitas – pastatytas buvusio sodo paviljono vietoje. Taip atmintis atkuriama nauja forma.

INTERJERAS

Interjero struktūra išlaiko buržuazinės vilos logiką. Pirmame aukšte – reprezentacinės erdvės: prieškambaris, svetainė, valgomasis ir virtuvė. Autentiški akmens laiptai iš Podpeč kalkakmenio, kaip ir Plečniko kūriniuose, jungia aukštus vertikalia seka: miegamieji aukščiau, svečių kambariai – palėpėje. Baldai kuriami specialiai – ne imituojant praeitį, o siekiant suteikti kontrastą. Metalinės plokštumos tampa ne tik funkcija, bet ir šviesą atspindinčiomis bei kuriančiomis architektūros dalimis.

SENO IR NAUJO DIALOGAS

Kur įmanoma, išsaugotos originalios medžiagos: pusė langų restauruota, kita dalis – atkurta pagal istorinius pavyzdžius. Rekonstruoti žalvariniai rankenų fragmentai, tvoros dalys, lipdybos elementai. Nauji įterpiniai –vartai į sodą, paviljonai, šiuolaikiniai baldai – kuria sąmoningą kontrastą. Tai ne imitacija, o papildymas, kuriame darniai sugyvena sena ir nauja.

Vilos Mirje atnaujinimas – tai ne vien konservacija, bet ir sluoksniuota architektūrinė istorija. Ji išsaugo esminius elementus, integruoja laiko pėdsakus ir prideda naujų, išplečiančių erdvines bei simbolines galimybes. Ši vila tampa istorijos liudininke ir šiuolaikinio gyvenimo scena, giliai įsišaknijusia Mirje tapatybėje, tačiau atvira naujoms interpretacijoms.

5-OJO FASADŲ GROŽIO KONKURSO

„FACADE’25“ REZULTATAI

Jau penktus metus iš eilės parodoje ARCHzona architektai, projektuotojai, NT vystytojai, interjero dizaineriai bei naujakuriai rinko estetiškiausius pastatų fasadus. Konkursas „FACadE’25“ tradiciškai vyko parodų rūmuose „Litexpo“. Šiemet „FACadE’25“ varžėsi 23 Lietuvoje ir užsienyje įgyvendinti projektai: gyvenamųjų pastatų kategorijoje – 11, komercinių ir visuomeninių pastatų kategorijoje – 12. Balsavime iš viso dalyvavo beveik du tūkstančiai parodos lankytojų. Jie išrinko labiausiai patikusius fasadų projektus ir taip padėjo išryškinti naujausias architektūros tendencijas.

Kaip ir kasmet, konkurso tikslas – priminti, jog pastato fasadas yra ne tik inžinerinė konstrukcija, bet ir kūrybinės minties išraiška, formuojanti mūsų gyvenamosios aplinkos kokybę. Fasadas atspindi kūrėjo individualumą ir architektūros kryptis, kurias diktuoja šiuolaikinės estetikos bei tvarumo tendencijos.

„FACadE’25“ konkursas surengtas bendradarbiaujant su Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija (LNTPA) ir Lietuvos architektų rūmais (LAR).

GYVENAMŲJŲ PASTATŲ KATEGORIJOS LAIMĖTOJAI

I VIETA. OBJEKTAS: SAUSERIAI. ĮKVĖPTI GAMTOS

VIETOVĖ: SAUSERIAI, KRETINGOS R., LIETUVA

VYSTYTOJAS: „ĮKVĖPTI GAMTOS“, MB

FASADO RANGOVAS: „BETONIKA“, UAB

ARCHITEKTAS: „DO ARCHITECTS“, UAB METAI: 2023

FASADO GAMYBAI NAUDOTOS MEDŽIAGOS:

BETONO MONOLITAS, „BETONIKA“, UAB

Sauseriai išsiskiria modernia tradicinės lietuviškos sodybos interpretacija. Gyvenvietė įsikūrusi itin vaizdingoje Salantų regioninio parko vietoje. Sauserių poilsio erdvę sudaro tipiniai tokioms sodyboms pastatai, joje pasitelkiamos šiai vietovei būdingos architektūrinės formos bei tūriai.

Kartu Sauseriuose eksperimentuojama su netikėtais medžiagų deriniais: šiaudiniais stogais, atviro betono sienomis bei dideliais panoraminiais langais, pro kuriuos atsiveria raminantys ir inspiruojantys vaizdai.

NORBERT TUKAJ

II VIETA. OBJEKTAS: „VILLA O“

VIETOVĖ: TRAKŲ R., LIETUVA

VYSTYTOJAS: PRIVATUS

FASADO RANGOVAS: „BROLIS TIMBER“, UAB

ARCHITEKTAS: „YCL STUDIO“

RANGOVAS: „LYGMUO“, UAB

METAI: 2024

FASADO GAMYBAI NAUDOTOS MEDŽIAGOS:

DEGINTA MEDIENA, BETONAS.

„Villa O“ įsikūrusi gamtos apsuptyje, erdviame sklype prie ežero. 237 m² namas žvelgia į keturias pasaulio šalis. Nuo standartinės namo formos atsietas apvalus tūris tampa architektūrine skulptūra –organiška reakcija į neapibrėžtą aplinką. Keturi pusiau uždari, įgilinti kiemeliai įsilieja į struktūrą, natūraliai sujungdami vidų su išore.

Plano centre – „pliuso“ formos erdvė, dalijanti apskritimą į keturias dalis. Centrinė dalis yra ryškiausias namo akcentas: atvira, šviesi ir dinamiška gyvenamoji erdvė. Kiekvienas „pliuso“ langas atveria vis kitokį vaizdą: vienas – į įvažiavimą, kitas – į miškelį, trečias – į gamtos tolius, dar vienas – į ežerą. Subtiliai pasvirusi betoninė siena yra labiau skulptūrinis pasirinkimas, suteikiantis interjerui unikalumo, o eksterjerui – įdomų siluetą.

III VIETA. OBJEKTAS: NAMAS ANTAKALNYJE

VIETOVĖ: VILNIUS, LIETUVA

VYSTYTOJAS: PRIVATUS

FASADO RANGOVAS: „ALIUMINIO KONSTRUKCIJOS“, UAB

ARCHITEKTAS: ARCHITEKTŪROS STUDIJA „PLAZMA“, UAB

RANGOVAS: „DARBŠTŪS VYRAI“, UAB

METAI: 2025

FASADO GAMYBAI NAUDOTOS MEDŽIAGOS:

ALIUMINIS, STIKLAS, KLINKERIS (WIENERBERGER)

Projektuojamas pastatas – lakoniškos architektūros, vienšlaičiu stogu: žemesnė pastato dalis (uždaru plytiniu fasadu) orientuota į šalia esantį gyvenamųjų namų kvartalą; aukštesnė pastato dalis (stikliniu fasadu) nukreipta į Antakalnio šilo miško parką. Dėl to stikle atsispindint miškui pastatas labiau susilieja su gamta.

Gyvenamasis namas yra vienaaukštis, su mansarda ir cokoliniu aukštu. Visų kambarių langai žvelgia į pietryčių – parko – pusę. Pastatas stovi šlaite, dėl to iš kiekvieno aukšto yra galimybė išeiti į lauką.

NORBERT TUKAJ

LEONAS

KOMERCINIŲ IR VISUOMENINIŲ PASTATŲ KATEGORIJOS NUGALĖTOJAI

I VIETA. OBJEKTAS: „VIA VIKA“

VIETOVĖ: OSLAS, NORVEGIJA

VYSTYTOJAS: „STOREBRAND EIENDOM“, AS IR „ASPELIN RAMM“, AS FASADO RANGOVAS: „STATICUS“, UAB ARCHITEKTAS: „SCHMIDT HAMMER LASSEN ARCHITECTS“ RANGOVAS: „VEIDEKKE ENTREPRENØR“, AS METAI: 2021

FASADO GAMYBAI NAUDOTOS MEDŽIAGOS: DVIGUBAS STIKLO IR ALIUMINIO FASADAS SU UŽDARA ERTME, ELEMENTINIO FASADO DALYS SUDERINTOS SU CCF SISTEMA, RAŠTUOTAS NERŪDIJANTYSIS PLIENAS „RIMEX ROSY GOLD T22“, PLOKŠTĖS, KLIJUOTOS BE MECHANINIŲ TVIRTINIMO DETALIŲ, NATŪRALIOS KALKAKMENIO PLOKŠTĖS, „STATICUS“ PAGAMINTAS ELEMENTINIS FASADAS, INTEGRUOJANT TIEK CCF, TIEK SSF SISTEMAS.

Osle, Norvegijoje, esantis „Via Vika“ – pirmasis ir vienintelis statinys Šiaurės bei Rytų Europoje, kuriame pritaikyta Closed Cavity Façade (CCF) technologija. Šis įspūdingas, didelio masto komercinis pastatas išsiskiria ne tik architektūriniu dizainu ir dydžiu, bet ir energiniu efektyvumu – jis yra sertifikuotas pagal BREEAM-NOR „Excellent“ standartą.

Dėl techninių sprendimų „Via Vika“ 2022 m. SFE „Façade Design and Engineering Awards“ (Jungtinė Karalystė) buvo nominuotas dviejose kategorijose: „International Project of the Year – Innovation“ ir „International Project of the Year – New Build“.

III VIETA. OBJEKTAS: „FORSKAREN“

VIETOVĖ: STOKHOLMAS, ŠVEDIJA

VYSTYTOJAS: „VECTURA“

FASADO RANGOVAS: „STATICUS“, UAB ARCHITEKTAS: 3XN

RANGOVAS: „ZENGUN“, AB METAI: 2023

FASADO GAMYBAI NAUDOTOS MEDŽIAGOS: ACCOYA MEDIENA; FANERUOTOS MEDINĖS PLOKŠTĖS; CIRCAL PERDIRBTO ALIUMINIO

PROFILIAI; STIKLO PAKETAI

„Forskaren“ – 10 aukštų biurų pastatas Stokholme veikia kaip gyvybės mokslų centras, suburiantis pasaulio sveikatos priežiūros inovacijų ir mokslinių tyrimų ekspertus. Pastato paskirtis – būti atviram ir kviečiančiam, o fasadas atlieka svarbų vaidmenį siekiant šio tikslo.

Statinys įkūnija dinamišką architektūrinę viziją: apvalios formos struktūroje įrengti biurai, parodų erdvės, restoranai ir kavinės, o kiekvienas aukštas išsikiša daugiau nei 1 metru į išorę. „Staticus“ iššūkis buvo rasti sprendimą, leidžiantį sumontuoti visiškai surenkamą fasadą, atsižvelgiant į pastato formą.

Projektas sulaukė tarptautinio įvertinimo: nominuotas „Best Office 2024“ („World Architecture Festival“), įtrauktas į SFE apdovanojimų finalininkų sąrašą, tapo „WAN Awards“ finalininku bei pripažintas „Stokholmo metų pastatu 2025“.

II VIETA. OBJEKTAS: „HERO“

VIETOVĖ: VILNIUS, LIETUVA

VYSTYTOJAS: „REALCO“, UAB

FASADO RANGOVAS: „STATICUS“, UAB

ARCHITEKTAS: „CLOUD ARCHITEKTAI“, UAB

RANGOVAS: „REALCO STATYBA“, UAB

METAI: 2025

FASADO GAMYBAI NAUDOTOS MEDŽIAGOS: ŠILTA ELEMENTINĖ ALIUMINIO IR STIKLO FASADO SISTEMA („WICONA“)

Vilniaus centrinėje dalyje iškilęs verslo centras „Hero“ ne tik darniai įsilieja į čia jau esančią „architektūrinę kalvą“, bet ir siūlo NT rinkai sveikesnę darbo aplinką. Architektams pavyko suderinti modernią verslo centro išvaizdą su žaliosiomis erdvėmis bei išmaniaisiais sprendimais.

Pastato architektūra išsiskiria tiek savo konfigūracija, tiek išskirtiniu fasadu, kurį sudaro daugiau nei pusantro tūkstančio elementų. Išorinės tūrinės jų apdailos detalės pagamintos iš aliuminio kompozito lakštų. Iš viso įrengta beveik 14 tūkst. m² elementinio fasado konstrukcijų ir daugiau nei 2 tūkst. m² surenkamojo fasado su struktūriniu stiklinimu.

Bus siekiama, kad verslo centras gautų tarptautinį sveikųjų pastatų sertifikatą WELL bei tvarių pastatų „BREEAM Excellent“ sertifikatą.

IRMANTAS

GELŪNAS

ANDRIUS

GUDELIS

KAUNAS ATSIGRĘŽĖ Į VANDENĮ

KAUNO

NT PERSPEKTYVOS

MIESTAS JUNGIASI PER UPES

Vieni ryškiausių Kauno infrastruktūros pokyčių vyksta Neries pakrantėje – ties P. Vileišio tiltu formuojamas naujas susisiekimo mazgas bei pėsčiųjų ir dviratininkų tiltas. Po šiuo tiltu jau montuojamos spraustasienės, kurios laikys būsimą gatvę, o visai šalia pradėti pėsčiųjų ir dviratininkų tilto, sujungsiančio Brastos gatvę su Senamiesčiu, paruošiamieji darbai. Neries pakrantė iš „tranzitinės zonos“ taps vis labiau urbanistiniu koridoriumi, kuriame bus galima planuoti viešąsias erdves, rekreacijos zonas ir gyvenamuosius kvartalus.

Bendras požiūris į transporto srautus į vieną grandinę susieja keletą investicinių projektų. Vilijampolės transporto mazgas – tai dar vienas žingsnis į kompleksiškesnį miesto planavimą. Numatyta, kad baigus sankryžų ir naujos gatvės įrengimą, susisiekimas su miesto centru taps sklandesnis, o tranzitinis eismas bus išskirstytas racionaliau. Šios investicijos neišvengiamai pakeis miesto judumo dinamiką, atvers galimybių aplinkinėms teritorijoms –tiek būsto, tiek komercinių projektų plėtrai. Tai rimta tolimesnio dešiniojo Neries kranto konversijos proceso prielaida.

Per pastaruosius kelerius metus Kaunas kryptingai kuria į vandenį atsukto miesto tapatybę. Investuojama ne tik į atskirus objektus, bet į visą infrastruktūrą: jungtis per upes, sporto ir mokslo centrus, viešąsias erdves prie Nemuno, Neries ir Kauno marių. Šiandien

jau galima kalbėti apie aiškų Kauno infrastruktūros ir NT plėtros stuburą, formuojamą aplink vandenį.

TEKSTAS: VYTAUTO GUREVIČIAUS

NUOTRAUKOS: KAUNO M. SAVIVALDYBĖS

VEIKSMAS NEMUNO SALOJE

Pirmoji kregždė – „Žalgirio arena“. Apie ją savo žurnale rašėme dar 2007 m. Kauno tuometinei valdžiai besiginčijant dėl būsimos jos vietos. O vėliau, architektus iš Prancūzijos nugalėjus arch. Eugenijaus Miliūno biuro projektui ir buvusio „Kauno sąvartyno“ salą nusprendus vystyti kaip centrinį traukos magnetą, ledai pajudėjo.

Greta arenos 2022 m. rugsėjo 7 d. Nemuno saloje oficialiai atidarytas to paties biuro suprojektuotas vandens sporto centras su olimpiniu baseinu – vienas moderniausių vandens sporto objektų Lietuvoje. Naujoje erdvėje įrengtas Tarptautinės plaukimo federacijos (FINA) reikalavimus atitinkantis 50 metrų olimpinis baseinas su dešimčia takelių, taip pat papildomas 25 metrų baseinas su dviem sekliais takeliais, skirtais vaikams mokytis plaukti. Baseinas pritaikytas tarptautinėms varžyboms, o jo tribūnose varžybas gali stebėti per 500 žiūrovų. Be sporto infrastruktūros, čia įrengta SPA zona: 11 pirčių, sūkurinės, masažinės vonios, muzikinis baseinas, restoranai ir kavinės.

2024 m. gruodžio 13 d. atidaryta unikalios, bendros SMAR Architecture Studio ir „G. Natkevičius ir partneriai“ architektū-

ros, šiuolaikinės muziejinės koncepcijos Mokslo sala – interaktyvi erdvė, kurioje lankytojai gali patys išbandyti eksponatus, susipažinti su technologijomis, tvarumo ir ateities miestų temomis. Šeimoms ir moksleiviams tai tampa regiono traukos objektu, o miestui – aiškus signalas, kad Kaunas save pozicionuoja ne tik kaip sporto, bet ir kaip mokslo bei inovacijų centrą.

NT rinkos požiūriu, toks objektas stipriai didina aplinkinių teritorijų patrauklumą. Gyventi ar vystyti projektą šalia salos, kur vienoje vietoje susitelkę arena, baseinas, Mokslo sala ir viešosios erdvės, tampa aiškia konkurencine miesto ir investuotojų stiprybe.

CENTRUI ANT NEMUNO KRANTO

Vienas naujausių ir ambicingiausių projektų – M. K. Čiurlionio koncertų centras. Architektūrinį konkursą laimėjo „Paleko archstudijos“ projektas. Čia suprojektuotos: didžioji koncertų salė, kamerinė salė, repeticijų ir edukacinės zonos bei viešosios erdvės miestiečiams. Pastatas turėtų tapti nauju Kauno kultūros simboliu ir dar vienu nacionalinės reikšmės objektu Kaune. 2025 m. lapkričio 11 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė skundą ir patvirtino, kad Kauno savivaldybė rangovą – bendrovę „Autokausta“ – parinko teisėtai. Tikėtina, kad netrukus sulauksime statybų pradžios.

NT požiūriu, M. K. Čiurlionio koncertų centras gali tapti katalizatoriumi platesnei Nemuno pakrantės konversijai – nuo Aleksoto šlaitų iki Senamiesčio prieigų. Tai reiškia ateities investicijas į viešbučius, kultūros ir konferencijų infrastruktūrą, gyvenamuosius loftus ir mišrios paskirties kvartalus.

VIRSMAS IŠ UŽDAROS TERITORIJO Į ATVIRĄ ERDVĘ

Kauno marių Neptūno įlankoje rugsėjo 6 d. buvo oficialiai atidaryta moderni „Bangpūčio“ buriavimo bazė, kurią suprojektavo „Šarūno Kiaunės projektavimo studija“. Šis projektas svarbus, nes paverčia ilgus metus buvusią uždarą („už tvoros“) teritoriją atvira, visiems prieinama viešąja erdve. Tai iškart kilsteli ir gretimų terasinių, individualių bei rekreacinių NT projektų potencialą – tiek Kauno marių pakrantėje, tiek Aukštųjų Šančių ir Rokų kryptimis. Sporto mokyklos „Bangpūtys“ kompleksas skirtas profesionaliems buriuotojams ir jauniesiems sportininkams ugdyti. Čia įrengta sporto salė, mokomoji klasė, rūbinės, specialios buriavimo aprangos džiovyklos, elingai laivams bei inventoriui, kapitonatas, dirbtuvės. Greta pastato – terasa vasaros renginiams, kavinei ir inventoriaus parduotuvei skirtos zonos. Tai ir kol kas didžiausias vidaus vandenų uostas Lietuvoje, kuris talpina net 420 laivų. Čia pat įrengta degalinė ant vandens, stacionarus kranas burinėms ir motorinėms jachtoms, sutvarkytos krantinės. Rytinėje ir vakarinėje prieplaukose įrengtos pontoninės prieplaukos su serviso kolonėlėmis, nuo kurių į prisišvartavusius laivus tiekiama elektra ir vanduo.

ĮŽVALGOS IR SCENARIJAI KAUNO NT

IR MIESTO PLĖTRAI 2026–2030 M.

Upių ir marių pakrančių urbanistinis intensyvinimas

Neries, Nemuno ir Kauno marių pakrantėse laipsniškai daugės mišrios paskirties projektų: gyvenamoji statyba derės su viešosiomis erdvėmis, sportu, kultūra ir edukacija.

Infrastruktūros ir NT sinergija

Nauji tiltai, sporto bazės ir koncertų centras sukurs taškus, aplink kuriuos natūraliai kompaktiškės plėtra, – ji nevyks chaotiškai.

Specializuotų kvartalų formavimasis

Žaliakalnyje – sporto ir sveikatingumo, Nemuno saloje – mokslo, kultūros ir laisvalaikio, Kauno marių pakrantėje – rekreacijos ir vandens sporto kryptys.

Stiprėjantis Kauno konkurencingumas

Turėdamas tokį infrastruktūros „branduolį“, Kaunas gali sėkmingiau konkuruoti su artimiausiomis sostinėmis Vilniumi ir Ryga dėl tarptautinių renginių, konferencijų, sporto čempionatų, o tai tiesiogiai veikia investicijų pritraukimą.

Linkime sėkmės Kaunui.

UPĖS APARTAMENTAI –

NAUJAS PREMIUM KLASĖS NT OBJEKTAS KAUNE

Kaune, dešiniajame Nemuno krante, įgyvendintas prestižinis, premium klasės dviejų daugiabučių projektas „Upės apartamentai“. Projekto vystytojas UAB „KTG Asset Management“ praneša, jog statybos ir aplinkotvarkos darbai baigti. Projektą kūrė architektų studija „Nebrau“ drauge su architektu Laurynu Avyžiumi. Jų darbas jau sulaukė ir tarptautinio įvertinimo – objektas pelnė „Architecture MasterPrize 2024“ apdovanojimą daugiabučių kategorijoje, buvo nominuotas „Archicon 2025“ konkurse ir pripažintas „Archbook“ skaitytojų mėnesio projektu. „Tai įrodymas, kad kokybė, estetika ir tvarumas gali sukurti išskirtinę gyvenamąją aplinką. Siekiame, kad „Upės apartamentai“ taptų nauju prestižinės klasės būstų kokybės standartu Kaune ir visoje šalyje“, –teigia projekto vadovė Indrė Jovaišienė.

NUOTRAUKOS: A. ALEKSANDRAVIČIAUS IR I. RUDŽIONYTĖS

NUO BUTŲ SU TERASOMIS

IKI „PENTHOUSE“ SU IŠSKIRTINIU VAIZDU

„Upės apartamentai“ – nedidelis, į kokybę orientuotas 40 būstų kompleksas, įsikūręs Brastos gatvėje ties Kauno upių prieplauka, prie Nemuno kranto. Statybos ir infrastruktūros kūrimo darbai finišą pasiekė rudens pradžioje, o 40 proc. būstų – jau parduoti.

„Rengdami šį projektą pirmiausia galvojome apie žmogų, kokybę ir funkcionalumą. Siekiame, kad mūsų sukurtoje aplinkoje formuotųsi stipri, savo tradicijas puoselėjanti bendruomenė, o gyventojus sietų bendras požiūris į kokybišką gyvenimą mieste. Džiaugiamės regėdami, kaip šis siekis virsta realybe – gyventojai patenkinti maža bendruomene, kurioje susibūrė išskirtiniai žmonės. Tarp jų – ir talentingiausi Lietuvos sportininkai, menininkai, verslininkai“, – sako projekto vadovė.

Apartamentų plotas siekia nuo 51 iki 163 m², tačiau didžioji dalis jų – per 70 proc. – didesni nei 90 m², todėl itin patrauklūs šeimoms. Šiuo metu pirkėjai dar gali rinktis iš įvairaus tipo objektų – nuo pirmojo aukšto apartamentų su privačiomis terasomis į vidinį kiemą iki išskirtinių „penthouse“ tipo butų viršutiniuose aukštuose. Pastarieji išsiskiria erdviomis 20–60 m² terasomis ir įspūdingais į Nemuną atsiveriančiais vaizdais.

SPRENDIMAI PATOGIAI KASDIENAI

Kauno premium klasės būstų rinkoje projektas garsėja aukštos kokybės įrengimu. Pagrindiniai akcentai – aukštos lubos, kokybiški aliuminiu kaustyti mediniai langai, išskirtinai gera garso izoliacija, rekuperacijos ir kondicionavimo sistemos bei kruopščiai apgalvotos smulkmenos: gyventojų patogumui jau apželdintos erdvios terasos. Jose išvedžiota laistymo įranga padės puoselėti želdinius – smilgas, uogakrūmius, prieskonines žoleles.

Naujakuriai vertina ne tik išskirtinius architektūrinius sprendimus, bet ir praktišką, kasdieninį patogumą užtikrinančią infrastruktūrą. Tarp pirkėjų dažniausiai išskiriamų privalumų rikiuojasi požeminiame „Upės apartamentų“ garaže įrengta dviratinė su bendrai naudojamais dviračiais, sandėliukai (kai kurie gyventojai

juos pavertė vyno saugyklomis), uždaras rakinamas kiemas su vaikų žaidimo aikštele bei „vieno rakto“ sistema, leidžianti visas duris atrakinti su vienu raktu ir išmaniąja programėle.

Tiesa, anot Indrės Jovaišienės, kaip pagrindinį projekto privalumą pirkėjai išskiria „Upės apartamentų“ vietą – ramią ir žalią erdvę prie upės, tačiau labai arti Senamiesčio ir centro.

SPARČIAUSIAI MIESTE BESIKEIČIANTI INFRASTRUKTŪRA

Dešinysis Nemuno krantas – viena sparčiausiai besikeičiančių Kauno vietų. Greta „Upės apartamentų“ formuojama nauja miesto infrastruktūra: statomas pėsčiųjų tiltas į Senamiestį, baigiamas statyti Kėdainių tiltas, pradėti įgyvendinti P. Vileišio tilto apvažiavimo darbai. Visa tai dar labiau pagerins susisiekimą su pagrindinėmis miesto arterijomis bei traukos centrais – tiek automobiliu, tiek pėsčiomis ar dviračiu.

Daugiau informacijos https://upesapartamentai.lt/

Išrinkti ir paskelbti geriausi Lietuvos NT projektai

NUOTRAUKOS: IRMANTAS GELŪNAS

Lietuvoje plėtojami nekilnojamojo turto (NT) projektai tradiciškai varžėsi dėl geriausiųjų titulo Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) ir Darnios plėtros akademijos partnerių rengiamame konkurse „Lietuvos NT apdovanojimai. Už darnią plėtrą“.

18-tąjį kartą organizuojamame konkurse buvo renkami geriausi gyvenamosios, komercinės, visuomeninės ir daugiafunkcės paskirties NT projektai, kurie buvo įgyvendinti per pastaruosius metus.

Šiais metais konkursas sulaukė gausaus dalyvių skaičiaus –net 34 NT projektai siekė tapti geriausiais savo kategorijose: 14 varžėsi Pagrindinio prizo kategorijoje ir 20 siekė laimėti Ateities prizo apdovanojimą.

Projektų geografija apima Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir šių miestų rajonus, Palangą, Nidą, ir Druskininkus, Pervalką Neringoje, tad šiemet konkursas atspindi plačią šalies miestų plėtros panoramą.

Projektų, kurie pretendavo laimėti Pagrindinį prizą, bendros investicijos siekia apie 0,5 mlrd. Eur. Atskirai investicijos į viešąją infrastruktūrą – daugiau nei 7,3 mln. Eur. Šios kategorijos NT projektai bendrai į rinką įliejo apie 186 tūkst. kv. m ploto, skirto veiklai ir gyvenimui bei sukūrė daugiau nei 2500 automobilių stovėjimo vietų.

Mindaugas Statulevičius, LNTPA prezidentas ir konkurso komisijos pirmininkas, pabrėžia, kad dalyvių gausa rodo Lietuvos NT rinkos atsparumą ir gebėjimą kurti kokybišką, visuomenei vertingą aplinką nepaisant pastarųjų metų iššūkių:

„Pažymėtina, kad šiandien vertinome projektus, kurių įgyvendinimas prasidėjo po COVID-19 laikotarpio ir karo Ukrainoje

pradžios – tai metai, kurie išbandė sektoriaus lankstumą, finansinį tvarumą ir gebėjimą prisitaikyti. Šių aplinkybių kontekste pasiekti rezultatai išties įkvepia – jie liudija, kad Lietuvos NT plėtra tapo brandžiu, sisteminį požiūrį turinčiu verslu.“

Taip pat matome itin svarbų pokytį – NT verslo ir bendruomenių santykio evoliuciją: „Jei anksčiau diskusijos apie plėtrą dažnai būdavo įtemptos, šiandien vis dažniau kalbame apie dialogą, bendradarbiavimą ir abipusį supratimą. Tai brandos ženklas, kai miesto kūrimas tampa bendru tikslu, o ne interesų kova,“ – kalba LNTPA prezidentas.

Darnios plėtros principai išlieka konkurso ašimi. Organizatoriai pabrėžia, kad tvarumas šiuolaikinėje NT rinkoje tapo ne papildomu priedu, o privalomu kokybės rodikliu.

„Tvarumo klausimas šiandien nėra papildomas pasirinkimas –tai privalomas konkurencinis pranašumas. Matome, kaip NT sektorius per kelerius metus išmoko jungti architektūros kokybę, technologinį pažangumą ir atsakomybę už poveikį aplinkai. Tai ženklas, kad rinka bręsta, o miestuose formuojasi vis aukštesni gyvenimo kokybės standartai“, – sako M. Statulevičius, LNTPA vadovas.

Kaip ir kasmet, projektus vertino nepriklausoma komisija, kurią šiemet sudaro įvairių sričių ekspertai: LNTPA prezidentas Mindaugas Statulevičius, komisijos pirmininkas, urbanistė dr. Dalia Bardauskienė, Aplinkos ministerijos Architektūros ir statybos politikos grupės vadovė Asta Rokickienė, Lietuvos statybininkų asociacijos ekspertas Alvydas Kvedaravičius, VILNIUS TECH Architektūros fakulteto profesorius ir Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narys prof. Linas Naujokaitis,

Nugalėtojų statulėlė

Apdovanojimų svečiai

VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto prodekanas dr. Kęstutis Čiuprinskas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys Julius Šeibokas ir AB „Swedbank“ NT, energetikos ir infrastruktūros klientų skyriaus vadovas Martynas Trimonis.

Tradiciškai savo favoritą rinko ir visuomenė – naujienų portalo 15min.lt skaitytojai lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje galėjo balsuoti už labiausiai patikusį objektą.

Mindaugas Statulevičius LNTPA prezidentas

KONKURSO REZULTATAI

Gruodžio 3 d. Vilniuje iškilmingoje konkurso Lietuvos NT apdovanojimai „Už darnią plėtrą“ ceremonijoje paskelbti ir apdovanoti geriausi 2025 metų NT projektai Lietuvoje.

Gyvenamosios paskirties kategorijoje geriausias pripažinti du NT projektai: bendrovės „Realco“ įgyvendintas projektas Vilniuje „Algirdo 3“ (arch. prof. dr. Edgaras Neniškis, „Arches“) ir įmonės „Etapas group“ projektas Kaune „Alėja 18“ (arch. Mindaugas Miliukštis, „M.Miliukštis“).

Komercinės paskirties NT kategorijoje triumfavo bendrovės „YIT Lietuva“ projektas „Sky Office“ Vilniuje (arch. prof. Gintaras Čaikauskas, Simonas Klezys, Simonas Čaikauskas, „Architektūros linija“).

Geriausio gamybos ir logistikos NT projekto apdovanojimas buvo įteiktas pramonės inovacijos parkui „VMG Technics R&D

park“ Klaipėdos rajone (arch. prof. dr. Edgaras Neniškis, Arūnas Liola, Rolandas Liola, Artūras Mažeika, Toma Bačiulytė, Karolina Masalskaitė, Rūsna Vaineikytė, Akvilė Brazauskaitė, „Arches“; projekto vadovas Rimantas Bogdžiūnas; arch. Lauras Ruseckas, Rita Girgždytė, „Neoforma“(sklypo planas). Projektą įgyvendino bendrovė „VMG Technics“.

Geriausiu visuomeninės paskirties NT projektais pripažinti taip pat du projektai: „Vilniaus universiteto Medicinos mokslo centras“ Vilniuje (arch. Jovilė Porvaneckaitė – Dagelienė, Antanas Dagelis,„Cloud architektai“) ir bendrovės „Lietuvos oro uostai” projektas „Naujasis Vilniaus oro uosto išvykimo terminalas“ (arch. Artūras Asauskas, „Vilniaus architektūros studija“). Abu projektus išplėtojo bendrovė „Eika construction“.

Geriausiu Ateities projektu pripažintas Memelio miestas (arch. prof. dr. Edgaras Neniškis, Žilvinas Urbas, „Arches“, prof. dr. Tomas Grunskis, Jūratė Kindurytė, Martynas Mankus, „AEXN“) Klaipėdoje. Projektą įgyvendina bendrovė „Stemma group“.

Naujienų portalo 15min.lt skaitytojai rinko savo geriausiuosius. Publikos simpatijas laimėjo Pervalkoje išplėtotas projek-

Nugalėtojai „Antai statyba ir „G.A.L. architektai“, „LG projektai”

tas „12 Terasų“ Pervalkoje, Neringoje („G.A.L. architektai“, „LG projektai”). Projektą įgyvendino bendrovė UAB „Antai Group“ ir UAB „Pervalkos terasos“.

Konkursas „Lietuvos NT apdovanojimai. Už darnią plėtrą 2025“ ne tik įvertino geriausius šalies projektus, bet ir atspindi, kaip NT sektorius keičiasi – išmokęs derinti ekonominį efektyvumą, architektūros kokybę, aplinkosaugą ir socialinę atsakomybę. Šių metų dalyvių įvairovė bei brandus požiūris į miestų kūrimą rodo, kad Lietuvos NT rinka pasiekė etapą, kai darnumas tapo natūralia plėtros kryptimi, o ne siekiamybe.

LNTPA komanda

Konkurso vertinimo komisija

LIZOS MEITNER AIKŠTĖ:

AIKŠTĖ, KURIOS NIEKADA NETURĖJO BŪTI

PROJEKTO AUTORIAI:  BOARD  (BUREAU OF ARCHITECTURE, RESEARCH, AND DESIGN)  IR STAR STRATEGIES + ARCHITECTURE NUOTRAUKOS: ©STAR-BOARD

Lizos Meitner ( Lise Meitner ) aikštė yra Ivri prie Senos (Ivry-sur-Seine), Didžiosios Paryžiaus aglomeracijos teritorijoje, įgyvendinamo eksperimentinio START gyvenamųjų namų projekto dalis, apimanti penkis gyvenamuosius pastatus. Iš pradžių šios aikštės planuose net nebuvo. Kad ji atsirastų, teko įveikti griežtus apribojimus, susijusius su dviem 1500 metrų gylio geoterminiais gręžiniais, aprūpinančiais šiluma didelę miesto dalį. Iš pradžių ši zona turėjo būti aptverta, nepralaidi ir neprieinama.

Toks sprendimas būtų smarkiai pabloginęs beveik 300 START-Ivry gyvenančių šeimų gyvenimo kokybę. Šiuo metu geoterminė energija, šalia saulės ir vėjo energijos, yra viena labiausiai miestuose naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių. Po ilgų derybų su geoterminio įrenginio operatoriumi techninis apribojimas buvo paverstas prasmingu miesto privalumu – 2600 m² viešąja erdve.

NUO

APRIBOJIMO IKI DOVANOS MIESTUI

Nors Lizos Meitner aikštės forma padiktuota griežtų techninių sąlygų, galiausiai ji tapo dovana kaimynijai – tai visiškai atvira ir įtrauki viešoji erdvė. Ji užima išskirtinę vietą Senos upės pakrantėje: vos už 400 metrų nuo būsimo Santakos parko (Parc-de-la-Confluence), pačiame ZAC Ivry-Confluences urbanistinės plėtros zonos centre.

Aikštės dizainas išryškina geoterminę sistemą pačiame jos centre. Medžiagos parinktos taip, kad atitiktų griežtus priežiūros reikalavimus, o spalvų paletė priderinta prie START-Ivry gyvenamųjų būstų. Trišalė aikštės forma sujungia ją su aplinkinėmis viešosiomis erdvėmis, o du nauji pėsčiųjų praėjimai

kerta pastatų cokolius, sujungdami aikštę su pagrindine gatve ir įrėmindami vaizdą į ikoninį pėsčiųjų kabelinį tiltą per Seną.

Dėl su gręžiniais susijusių techninių apribojimų aikštėje buvo draudžiama sodinti želdinius ar montuoti stacionarius baldus, o didžioji paviršiaus dalis turėjo išlikti nelaidi vandeniui ir ypač tvirta, pritaikyta sunkioms techninės priežiūros transporto priemonėms. Be to, kadangi aikštė nebuvo numatyta pirminiame projekte, jai įrengti nebuvo skirta jokio biudžeto. Tačiau glaudžiai bendradarbiaujant su START-Ivry projekto architektu, pavyko užsitikrinti reikiamą finansavimą.

NAUJA MIESTŲ REINDUSTRIALIZACIJOS FORMA

Nedaug kas būtų tikėjęsis, kad po dešimtmečių deindustrializacijos į Vakarų miestus vėl grįš pramonė. Per pastaruosius keturis dešimtmečius didelė dalis pramoninės infrastruktūros, ypač sunkiosios, buvo išardyta arba perkelta kitur. Tačiau pastangos kovoti su klimato kaita į miestų audinį grąžino tam tikrus industrinius elementus, tokius kaip geoterminiai gręžiniai.

Kadangi atsinaujinančios energetikos infrastruktūra vis dažniau diegiama tiesiog gyvenamuosiuose rajonuose, architektams ir urbanistams tenka spręsti vis sudėtingesnę užduotį – integruoti šias sistemas nepabloginant viešųjų erdvių kokybės. Tai galima vadinti daline Vakarų reindustrializacija – šis procesas atitinka daugelio Vakarų valstybių siekį „atgaivinti ir reindustrializuoti“, kaip teigiama Prancūzijos politiniame diskurse. Lizos Meitner aikštė įkūnija naują urbanistinės reindustrializacijos formą, kur energetinė infrastruktūra ir viešasis gyvenimas egzistuoja vienoje erdvėje.

NUO INFRASTRUKTŪROS IKI VIEŠOSIOS ERDVĖS

Lizos Meitner aikštė atspindi didesnį šiandienio urbanistinio projektavimo poslinkį – techninės infrastruktūros pavertimą visavertėmis viešosiomis erdvėmis. Čia anksčiau slėpti miesto mechanizmai – energijos, paslaugų prieinamumo, aplinkos priežiūros – tampa matoma ir prasminga kolektyvinio gyvenimo dalimi. Toks požiūris lėmė projektavimo procesą. Šis remiasi trimis pagrindinėmis temomis: geotermine energija, keturiais takais ir trimis „zonomis“. Kartu jos paverčia techninę būtinybę erdvine tapatybe ir kasdieniu potyriu, parodančiu, kaip infrastruktūrinis apribojimas gali tapti pilietinio dosnumo šaltiniu.

GEOTERMINĖ ENERGIJA

Pirmoji ir ryškiausia tema – geoterminė energija. Aikštės struktūra, ypač jos saugos perimetras, paprastai suvokiamas kaip techninis apribojimas, šiuo atveju tampa pagrindiniu projekto akcentu. Jis materializuotas oranžinio asfalto žiedu, žyminčiu emblematišką ovalią aikštės formą. Centre esantis platus juodo asfalto plotas įgauna žmogiškumo per tris skirtingas grindų žymes, padarytas specialiais, itin atspariais dažais, naudojamais pėsčiųjų perėjoms. Kiekviena žymė atlieka ir vizualinę, ir simbolinę funkciją.

Pirmoji – „Super-Zebra“ – nenutrūkstamas zebrų rašto kilimas šiaurės vakarų sektoriuje, pabrėžiantis pėsčiųjų erdvę ir vizualiai jungiantis atskirai stovintį bokštą su likusiais keturiais.

Antroji – „Mini-Masterplan“ – aikštėje atkartoja penkių START-Ivry pastatų planą maždaug 1:30 masteliu, leisdama lankytojams skaityti architektūrą vietoje.

Trečioji – „Citata“ – į grindinį įrašo prancūzų rašytojos ir antropologės Françoise Héritier citatą iš knygos „Gyvenimo druska“ (Le Sel de la vie, 2012), suteikiančią projektui poetinį aspektą.

KETURI TAKAI

Antroji tema – keturi takai, sudarantys aikštės judėjimo ir prieigos struktūrą. Du nauji pėsčiųjų praėjimai kerta pastatų cokolius ir sujungia pagrindinę gatvę su aikšte. Šiaurinis takas atveria vaizdą į kabelinį tiltą. Abu takai iškloti beicintu, deaktyvuotu smėlio spalvos betonu. Čia stovi penki suolai, kurių forma atitinka aplinkinių pastatų planus.

Trečiasis takas – pietinis – 6 metrų pločio šiurkštaus betono juosta, skirta techninei prieigai. Ketvirtasis – šiaurinėje pusėje, taip pat deaktyvuoto betono, įrėmina aikštę greta esančio pastato.

TRYS ZONOS

Trečioji tema – trys apskritos zonos, skirtos įvairiai veiklai: sportui, mankštai, kavinių terasoms. Kiekviena zona išskiriama skirtinga danga: raudona minkšta danga, šviesiu deaktyvuotu betonu ir žema veja. Likusi teritorija apsodinta vidutinio aukščio žolėmis ir daugiametėmis gėlėmis, kurios kuria švelnius perėjimus tarp zonų.

Dėl priežiūros apribojimų sodinimas ribojamas augalais nuo 50 cm iki 1 m aukščio, priklausomai nuo sezono. Vyrauja dekoratyvinės žolės: svidrės, eraičinai, lendrūnai. Melsvą akcentą suteikia avižuolės, subtiliu ritmu siūruoja žali ir violetiniai varpelių žiedynai. Vasarą laukinės žolės sukuria ramią, gyvastingą aplinką, pritraukia bites, drugelius ir paukščius. Tai papildo biologinės įvairovės elementai: išgręžti rąstai, lengvi akmenys, smėlio kauburiai ir inkilai.

MIESTO INVENTORIUS IR APŠVIETIMAS

Dėl geoterminių apribojimų aikštėje negalima montuoti stacionaraus inventoriaus, todėl sporto įranga ir kėdės yra lengvai pernešamos. Sporto įranga įrengta dviejose zonose, o kėdės – aikštės šiaurinėje dalyje. Jose dera spalvotas metalas ir mediena, jos sudaro mažas, natūralias grupes.

Geoterminiai gręžinių galvaičiai apsaugoti specialiais cinkuoto plieno aptvarais, kurie gali būti naudojami ir mankštai.

Apšvietimas susideda iš dviejų tipų:

• aukštas – 5 metrų stulpai su reguliuojamais šviestuvais aplink aikštę;

• žemas – maršrutus pabrėžiantys 2,5 metro stulpeliai kas 5 metrus palei praėjimus ir vieną taką.

TARP VANDENYNO IR DANGAUS

VIETA: ERICEIRA, PORTUGALIJA. PROJEKTO AUTORIUS: ASTET STUDIO, LUIS PEDRA SILVA. FOTOGRAFIJOS: FRANCISCO NOGUEIRA, PION STUDIO

Gamtos apsuptyje pompastikai vietos nėra, didžiausia prabanga – tai ramybė. Ant stačios 40 metrų aukščio pakrantės uolos stūkso Aethos. Viešbutis, gimęs iš buvusios sodybos, įkūnija naują svetingumo filosofiją, bylojančią ne apie perteklinį komfortą, o apie harmoniją, sąmoningumą ir ryšį su gamta. Čia pro langus atsiveria beribis horizontas, krantus skalauja Atlanto vandenynas, o minimalistinę architektūrą ir interjerą papildo art deco menančios detalės.

Projekto autoriai – Astet Studio iš Barselonos ir vietinis architektas Luís Pedra Silva. Komanda ištyrinėjo vietovės istoriją ir interpretavo ją pagal išsikeltas vertybes bei šiuolaikinę estetiką. Viešbutis susilieja su peizažu. Jo siluetas tarsi seka reljefo liniją, leisdamas uolos formai diktuoti architektūrinių struktūrų ritmą. Gerbiant laukines apylinkes, suprojektuoti žemi, horizontaliai ištęsti pastato tūriai.

Iš išorės – santūrus, šviesus, smėlį atkartojantis, beveik asketiškas fasadas, molinėmis čerpėmis dengtas stogas viduje slepia įvairesnę spalvų gamą, išraiškingas tekstūras ir natūralias, prabangias medžiagas. Matinis tinkas, šiurkštūs akmens paviršiai, šiltas medžio raštas bei tekstilės gaminiai sukuria kontrastingus apdailos derinius. Stiklinės plokštumos atspindi

šviesą taip, kad vidus ir išorė nuolat mainytųsi vietomis. Mediniai takai veda vandens link – tarsi viešbutis gyvuotų saulės bei vandenyno ritmu ir juo sekti skatintų atvykusius svečius. Pagrindinėje fasado sienoje – penki arkos formos langai, virš kurių išsirikiavę stačiakampiai. Šis originalus išdėstymas leidžia senąsias pastato detales subtiliai sujungti su nauja,

minimalistine architektūra. Viduje esanti laisvalaikio erdvė –įspūdingo aukščio, o pro langus atsiveria nuostabus vandenyno ir dangaus mėlis. Kabančios ažūrinės pertvaros abipus laukiamojo zonos atrodo lyg architektūrinis paveikslas ar skulptūra. Šviesa plyšiuose patalpai suteikia jaukumo ir gelmės. Poilsio zoną įrėmina kiliminė danga, o kitur grindys išklotos prabangiu dviejų raštų chevron parketu: vienas – medaus atspalvio, o kitas – balintas, tarytum saulės nutviekstas. Toks sprendimas padeda pabrėžti skirtingų paskirčių interjero ribas, taip pat imituoja šviesos ir šešėlių žaismą.

Interjere prabanga slepiasi ne daiktuose; ji – ne demonstratyvi, o įsiklausanti į žmogaus pojūčius. Mediena, oda, švelnus veliūras, linas, akmuo – įvairūs paviršiai susilieja į visumą, kurioje patyrimas svarbiau už viską. Koloritas šviesus, prisodrintas natūralių smėlio, molio, pilkšvų bei gintarinių tonų, kuriuos subtiliai išryškina pro langus sklindantys šviesos blyksniai. Norint atkartoti gamtos kontrastus, didesnėse erdvėse lyg akibrokštas kur ne kur komponuojami tamsesni ar marginti baldai. Projekto autoriai pasirinko daugybę vietinių dizainerių kurtų interjero elementų, rankų darbo keramikos, audinių.

Viešbutyje yra 50 kambarių ir apartamentų. Miegamuosiuose vyrauja subtili pajūrio elegancija, karaliauja šiltos smėlio, šviesaus medžio, kreminės ir baltos spalvos. Šiuos tonus papildo sodresni akcentai – giliai mėlyni pagalvėlių ir minkštųjų baldų audiniai, atkartojantys jūros motyvą. Parinktos medžiagos, turtingos tekstūra: natūralus medis, pintas ratanas, linas, vilna. Formos – aiškios, suapvalintais kampais, baldų dizainas minimalistinis, tačiau jaukus. Lovos kambariuose nukreiptos į langus – tai tarsi priminimas, kad gamta čia yra pagrindinis akcentas. Kiekvienas elementas įsilieja į bendrą estetiką, kurioje dera funkcionalumas, ramybė ir šiuolaikinė stilistika.

Aethos juntama švelni, raminanti, bet ir smalsumą žadinanti nuotaika – būdinga keliaujant, kai kiekvienas žingsnis, kiekvienas prisilietimas leidžia atrasti naujų pojūčių. Gamtos didybė atveria širdį, o interjeras kviečia tyrinėti, pastebėti, išjausti.

DŽIUNGLIŲ OAZĖ DANGUJE

INTERJERO DIZAINAS: EL EQUIPO CREATIVO. PROJEKTO VADOVAI: DANIEL TRUJILLO, MARCOS MERINO. PROJEKTO KOMANDA: RICARD FABREGAT, RAFAELA ARANZAENS, MICHELE SOARES, YESICA PEÑA, MARIA DI BELLO. NUOTRAUKOS: ADRIÀ GOULA

2011 m. Barselonoje įkurtas architektų Oliverio Franzo Schmidto, Natali Canas del Pozo ir Lucas’o Echeveste Lacy biuras El Equipo Creativo yra tarptautiniu mastu pripažinta interjero architektūros ir dizaino studija. Jų filosofija remiasi idėja, kad erdvės turi pasakoti istorijas ir įkvėpti, o kiekvienas projektas privalo turėti tvirtą konceptualų pagrindą. Studijos kūryba pelnė daugiau nei 70 tarptautinių apdovanojimų, tarp jų –Restaurant & Bar Design Awards, FRAME Awards ir Best of Year Awards. FRAME žurnalas įtraukė juos tarp 20 įtakingiausių pasaulio dizainerių.

DIZAINO KONCEPCIJA –DŽIUNGLIŲ OAZĖ DANGUJE

Amsterdame, 24-ajame „Nhow Hotel“ aukšte, įsikūręs restoranas Selva siūlo Lotynų Amerikos virtuvę su atogrąžų prieskoniu. Jo interjeras papildo kulinarinį konceptą – organiškos formos, natūralios medžiagos ir sodrios spalvos sukuria egzotišką atmosferą.

„Nuoga“ erdvė atrodė šalta ir industrinė – ją nuo išorės skyrė įspūdinga stiklo vitrina nuo grindų iki lubų, suprojektuota architektų biuro OMA (vadovas – olandų architektas Rem’as Koolhaas). Iš čia atsiveria stulbinantys vaizdai į miesto pakraščius – greitkelius ir naujus pastatus. Šis urbanistinis peizažas tapo pagrindiniu iššūkiu, kaip šaltą, techninę erdvę paversti šilta, džiunglėmis alsuojančia dvasia.

Visas interjeras kuriamas žalio fono principu – organinės grindų formos, gausi augalija ir banguotos medinių elementų linijos sukuria miško tankmės įspūdį. Šie elementai atlieka suolų ir pertvarų funkciją, zonuoja erdvę ir suteikia jai jaukumo. Banguoti kontūrai kviečia tyrinėti, sukuria natūralius takus ir švelnina pirminį patalpų griežtumą.

PIRMASIS ĮSPŪDIS

Užėję po spalvingomis augalais apaugusiomis lubomis, lankytojai regi kabantį, šviesą atspindintį objektą – jis primena atogrąžų upę. Ši stiklo šviestuvų grupes ir augaliją jungianti gyvatės formos struktūra suteikia erdvei gylio ir sluoksniškumo.

Metaliniai, stikliniai ir keraminiai paviršiai atspindi šviesą tarsi vandens paviršius, o tai sustiprina atogrąžų miško atmosferą ir sąveikauja su stiklinės fasado šviesos žaismu. Apšvietimas subtiliai pabrėžia šiltų ir šaltų elementų kontrastus.

SPALVOS IR MEDŽIAGOS

Erdvės charakterį formuoja ryškios, šiltos spalvos, įkvėptos atogrąžų vaisių, paukščių ir gėlių, dažnai vaizduojamų Lotynų Amerikos mene. Baro priekinė dalis, išklota spalvingomis, tradicinius Pietų Amerikos audinius primenančiomis plytelėmis,

tampa centriniu akcentu. Didysis baras tęsiasi per visą restoraną – nuo įėjimo iki privačios patalpos. Jis sujungia atvirą virtuvę ir gėrimų zoną, suteikdamas vietai energijos ir gyvybės.

NATŪRALUS FILTRAS IR ŠVIESOS ŽAISMAS

Stiklo fasadas iš dalies padengtas vytelių, virvių ir medžio skydais: filtruodami saulės šviesą jie sukuria minkštus lapijos šešėlius. Šis sprendimas suteikia ritmą, šilumą ir intymumą moderniai pastato architektūrai. Selva Restaurant stebina lankytojus natūralumu, spalvingumu ir gausa, leisdamas mėgautis ne tik atogrąžų atmosfera, bet ir įspūdingais Amsterdamo vaizdais.

2025-ŲJŲ

RESTORANŲ

IR BARŲ

APDOVANOJIMAI

Jau 17 metų „Restaurant & Bar Design Awards“ išlieka svarbiausiu ir įtakingiausiu maitinimo įstaigų dizaino konkursu pasaulyje. Tai vieninteliai apdovanojimai, skirti maisto ir gėrimų erdvių architektūrai bei interjerui – nuo prabangiausių fine dining restoranų iki konceptualių barų ar kūrybiškų miesto kavinių. Kiekvienais metais konkursas suburia tarptautinę dizaino bendruomenę: kūrėjus, aukščiausią kompetenciją turinčią komisiją bei kitus šios srities atstovus, tendencijų sekėjus. Taip dėmesingai ir sąmoningai formuojama šiuolaikinės gastronomijos ir dizaino kultūra.

TEKSTAS: GINTAUTĖS KISIELIŪTĖS

Konkursas tapo pasauliniu kokybės ir kūrybiškumo etalonu, skatinančiu ieškoti naujų erdvės interpretacijų ir drąsių dizaino sprendimų. Architektai ir interjero dizaineriai čia varžosi ne tik dėl estetikos, bet ir dėl gebėjimo sukurti išskirtinę jausminę patirtį – tokią, kuri išlieka atmintyje ilgiau nei pats apsilankymas. Restoranai ir barai suvokiami kaip vienos kūrybiškiausių vietų pasaulyje – jose fantazija, estetika ir jutimai susilieja į visus penkis pojūčius įtraukiančią patirtį. Viso pasaulio dizaino bendruomenei ši platforma tampa įkvėpimo šaltiniu, kasmet skatinančiu permąstyti tradicijas ir atrasti naujų būdų, kaip funkcionalumą jungti su estetika. Vis daugiau dėmesio skiriama tvarumui, natūralių medžiagų naudojimui ir erdvės santykiui su aplinka, o tai tampa svarbia šiuolaikinio dizaino kryptimi. Šių metų dalyviai dar kartą įrodo, kad gastronomijos pasaulyje dizainas nėra tik fonas – tai patirties esmė, kuri kviečia sustoti, pajusti ir įsitraukti.

Šių metų laimėtojų projektai išsiskiria ypatingu vizualiniu intensyvumu ir medžiagiškumo įvairove. Dominuoja sodrios spalvos, prabangiai žaižaruojantys paviršiai, ryškus LED apšvietimas ir išraiškingos formos.

Dizaineriai drąsiai derina skirtingas tekstūras – nuo šilto medžio iki blizgaus metalo, akmeninių ar stiklinių paviršių, kuriančių kone scenografinį įspūdį. Tokiose erdvėse šviesa tampa itin svarbiu emociniu elementu, formuojančiu nuotaiką ir pabrėžiančiu architektūrines linijas. Tai dizainas, kuriame prabanga įgauna naują formą, – čia nevengiama vizualinio pertekliaus, o subtilumas užleidžia vietą teatrališkumui, tarsi kiekvienas elementas varžytųsi dėl žiūrovo dėmesio.

Paradoksalu, tačiau šiame blizgiame kontekste išryškėjo ir keletas subtilesnių, brandesnių, nuosaikesnių interjerų. Tarp jų – kaimynų lenkų co-working projektas, freskomis ir grafičiais dekoruotas viešbučio restoranas Amsterdame, išskirtinai žemiška ir tvari kavinė Honkonge ir net du australų interjerai, iš kurių vienas pelnė net kelis apdovanojimus. Galiausiai būtent šis kontrastas primena, kad įkvėpimo galima semtis iš abiejų pusių – tiek iš subtilumu išsiskiriančių interjerų, tiek iš drąsesnių, vizualiai perkrautų objektų. Galbūt čia ir slypi tikroji dizaino jėga: kūrybiškumas neturi vienos teisingos krypties, o sužadinti emocijas galima įvairiausiomis priemonėmis.

GERIAUSIAS NETINKLINIS RESTORANAS:

ITALIJOS DIDYBĖ, ATGIMUSI PO AUSTRALIJOS SAULE

VIETA: BRISBEINAS (BRISBANE), AUSTRALIJA. PROJEKTO AUTORIUS: TOM MARK HENRY. FOTOGRAFIJOS: CIERAN MURPHY

Cucina Regina – tai vieta, kur itališkas rafinuotumas susitinka su australišku atsipalaidavimu. Brisbeno Queen’s Wharf kvartale įsikūręs restoranas, kurio pavadinimas reiškia „Karalienės virtuvė“, balansuoja tarp prabangos ir jaukumo, tarp rūmų teatrališkumo ir šiuolaikinio miesto kasdieniškumo. Studijos Tom Mark Henry komanda sukūrė erdvę, kviečiančią patirti šiltą klasikos stiliaus interpretaciją – be klišių, su pagarba tradicijai, papildant ją žiupsneliu žaismingumo.

Vos įžengus į vidų, pasitinka šilta šviesa. Ji sklinda pro gelsvo, rifliuoto stiklo vitrinas nutvieksdama sienas auksu – regis, jog saulė nuolat šildo šią erdvę. Aukšta centrinė arka ir skliautuotos lubos kuria didingumo įspūdį, o kabantis žalvarinis šviestuvas stebina netikėtais veidrodiniais atspindžiais. Interjeras akimirksniu atskleidžia savo esmę – ne formalią prabangą, o žaismingą iškilmingumą ir dinamiškumą.

Restorano erdvės išdėstytos tarsi maži rūmų kambariai – kiekvienas turi savitą nuotaiką, bet visi pasakoja vieną istoriją. Kreminiai, balti, smėlio tonai tampa šviesiu fonu sodriems audiniams, rankų darbo freskoms, užuolaidoms, blizgiems paviršiams ir įvairioms detalėms išryškinti. Palei sieną besidriekiantys minkštasuoliai

kviečia pietus paversti ilgu, lėtu ritualu. Nupoliruoti stalviršiai, tarytum vandens paviršius, atspindi šviesą, o pasitelkus veidrodžius, žalvarines detales ir metalizuotus tapetus sukuriamas elegantiškas apdailos žaismas.

Interjere nebijota dekoratyvumo, tačiau projekto autoriai jį subtiliai suvaldė neperkraudami erdvių. Rankomis tapytos sienos, moarė (moiré) rašto užuolaidos, antikiniai veidrodžiai, margintos grindų plytelės – viskas sluoksniuojama taip, kad interjeras būtų turtingas, bet ne triukšmingas. Kiekvienas šviestuvas –lyg mažas papuošalas, papildantis interjerą žalvario detalėmis ir metaliniais akcentais, o apgalvoti šviesos šaltiniai suteikė atmosferai teatrališkumo ir intymumo.

Cucina Regina – tai tarsi šiuolaikinė pasaka apie Italiją: be pernelyg griežtų formų, su daug pojūčių, šilumos ir gyvybės. Tai – ne muziejus, o gyva, kvėpuojanti erdvė, kurioje derinamos kelios istorijos linijos –itališkos vilos prabanga, pajūrio saulė ir nerūpestingas australiškas gyvenimo būdas. Šiame restorane galima lėtai gerti espresą ar švęsti gyvenimą su taure burbuliukų, o kasdienybė įgauna karališkos kasdienybės atspalvį, nes čia prabanga neatstumia, ji – artima, jauki ir žmogiška.

GERIAUSIAS VIEŠBUČIO IR AUSTRALIJOS BARO INTERJERAS: NUO KAVOS IKI KOKTEILIO

VIETA: AUSTRALIJA, SIDNĖJUS. PROJEKTO AUTORIUS: SJB. FOTOGRAFIJOS: SJB

Tarp Surry Hills ir Redfern rajonų, naujame Wunderlich Lane kvartale, įsikūręs Bar Julius jungia europietišką bistro tradiciją su šiuolaikine Australijos energija. Tai erdvė, kurioje ryto kava natūraliai pereina į vakaro kokteilį, o elegantiška estetika įgauna ryškių, netikėtų akcentų. Nors baras įsikūręs The Eve Hotel komplekse, jis veikia kaip atskiras pasaulis – lyg tiltas tarp viešbučio ir miesto. Čia susikerta vietinių lankytojų ir svečių keliai. Ne veltui šis projektas laimėjo geriausio viešbučio bei Australijos ir Ramiojo vandenyno restorano ir baro (Best Australia & Pacific Restaurant/Bar) kategorijose, taip pat buvo vienas iš geriausio lubų dizaino kategorijos finalininkų.

Įėjimas – pirmasis architektūrinis gestas, atskleidžiantis baro charakterį. Burgundiško atspalvio grublėta siena, puošta blizgiomis plytelėmis, elegantiška arka ir glazūruoto fajanso rankenos tarytum įveda į kitą dimensiją. Šis akcentas užsimena, jog, pravėręs duris, atsidursi netikėto klasikinio ir šiuolaikinio istorinio žaismo apsuptyje. Balta viešbučio fojė – lyg trumpa pauzė, padedanti susiorientuoti, perkelianti nuo miesto triukšmo į baro šurmulį. Vos įžengus vidun, Bar Ju lius atsiskleidžia tarsi atskira ekosistema, kurioje spalvos, šviesa ir faktūros įgauna ritualinę reikšmę. Interjero pažiba – skliautuotas lubų segmentas, ištapytas vietinės menininkės

Louise Olsen freska Still Life. Sienos ir lubos tarsi pulsuoja, o piešinys suteikia baro atmosferai dinamikos, žaismingumo ir kūrybinės laisvės. Tai ne tik dekoratyvus akcentas, bet ir emocinis tonas visai erdvei.

Spalvų gamą diktuoja australiškas medis – rausvai rudi tonai kuria sodrų, šiltą foną, primenantį klasikinius Europos restoranus. Rusvą paletę papildo parketo raštas, išraiškingi akmeniniai paviršiai, o erdvę tarytum apgaubia švelniai tviskančios gintarinės lubos. Šviesa restorane taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Įtempiamųjų lubų paviršiaus skleidžiamas šiltas, subtilus švytėjimas pabrėžia apdailos medžiagų grožį. Visa sluoksniuojama taip, kad būtų ir jauku, ir vizualiai įspūdinga. Aplink stalus vingiuojantys minkštasuoliai kuria sulėtėjusio laiko tėkmės nuotaiką: svečiai kviečiami paskęsti pašnekesiuose.

Bar Julius yra šiuolaikinės klasikos manifestas – vieta, kur rafinuota estetika kartu yra ir žaisminga. Čia bistro paveldas susilieja su saviraiškos laisve, o kiekviena detalė bei dekoratyvus meninis eksperimentas byloja apie dizaino galią sukurti efektingą atmosferą. Tai – ne minimalistinis, o gyvybinga energija spinduliuojantis interjeras.

GERIAUSIA BENDRADARBYSTĖS ERDVĖ: POSTFARMACINĖ LABORATORIJA

VIETA: VROCLAVAS, LENKIJA. PROJEKTO AUTORIUS: CUDO. FOTOGRAFIJOS: MIGDAŁ STUDIO

Pirmasis high-end bendradarbystės centras Vroclave įsikūrė simbolinėje vietoje – buvusiame Farmacijos fakultete. Ieškodama būdų atgaivinti modernizmo dvasią ir įkvėpti jai šiuolaikinio jausmingumo, CUDO studijos komanda istorinį kontekstą pavertė viso projekto stilistiniu pamatu. Architektūrinė praeitis čia susilieja su naujo tipo darbo kultūra, kurioje svarbus ne tik produktyvumas, bet ir jutiminis erdvės patyrimas.

Erdvės centre buvo suformuotas bendruomenės branduolys – šviesus baras, apgaubtas monumentaliu, pusiau skaidraus stiklo cilindru. Jo variniai atspalviai ir švelniai banguojantis, su šviesa žaidžiantis paviršius sukuria šiltą, beveik laboratorinę aurą. Šis elementas tapo erdvės epicentru – „kolba“, kurioje gimsta naujos idėjos ir socialiniai ryšiai.

Ją supa tarsi skirtingi mikrointerjerai – nuo neformalių poilsio zonų iki susitikimų erdvių. Stambi, garstyčių atspalvio sofa kontrastuoja su griežtais architektūriniais elementais ir suteikia erdvei minkštumo. Autorių užuomina į 7–8 dešimtmečio retro epochą – nugludintų, suapvalintų formų baldai.

Apšvietimas LABO interjere ne tik atlieka funkciją, bet ir sukuria visa apgaubiančią, šiek tiek mistišką atmosferą. Šviesa čia sklinda netiesiogiai – atsispindi nuo stiklo, lubų ir kitų paviršių, tad erdvė atrodo šilta

ir viliojanti. Natūralios ir dirbtinės šviesos srautai susilieja ir išryškina paviršių medžiagiškumą, tekstūrų derinius. Tai – apgalvota atspindžių choreografija, suteikianti interjerui ramybės pojūtį.

Itin kruopščiai parinktos medžiagos – šviesus rievėtas medis, lygūs, matiniai paviršiai, dekoratyvios frezuotos plokštės ir rifliuotas stiklas – padėjo sukurti harmoniją tarp natūralumo ir technologinio preciziškumo. Kiekvienas paviršius – atsa-

kingai ištirtas, o kiekviena detalė – ir apgalvota, ir išjausta.

Šis interjeras tapo pavyzdžiu, kaip galima naujai interpretuoti darbo erdvių tipologiją. LABO – ne biuras, o gyvas organizmas, jungiantis funkciją ir emociją, praeitį ir ateitį. Projekto autoriai įrodė, kad net statiška architektūra gali tapti kūniška ir jauki, o dizaino jėga yra gebėjimas įkvėpti –nesvarbu, ar tai būtų stiklo atspindys, ar aksominės sofos linkis.

TVARUMO KATEGORIJOS NUGALĖTOJAS:

MIŠKO MANIFESTAS MIESTO ŠIRDYJE

VIETA: HONKONGAS, KINIJA. PROJEKTO AUTORIAI: ATELIER E, HK TIMBERBANK. FOTOGRAFIJOS: ROGANIC

„Michelin“ ir „Green Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto virtuvės šefo Simono Rogano vizija skleidžiasi ir už lėkštės ri bų. Jo vardu pavadintas Roganic restoranas Honkonge įkūnija tą pačią filosofiją, kuri apibrėžia jo virtuvę, –pagarbą vietai, gamtai ir tvarumui. Dizaino studija Atelier E drauge su vietine ekoįmone HK Timberbank suprojektavo interjerą, kuriame tvarumas nėra tik idėja. Čia architektūra, gamta ir gastronomija susilieja į pojūčių pynę, o kiekvienas interjero elementas liudija sąmoningą kūrimą, vietos istoriją ir savitą estetiką. Neatsitiktinai projektas pelnė apdovanojimą tvarumo kategorijoje – Roganic įrodo, kad atsakomybė ir dizainas gali būti neatsiejami.

Pirminė projekto idėja gimė iš poreikio paslėpti keturias plienines kolonas. Dizaineriai jas transformavo į masyvius, medžio kamienus primenančius tūrius – taip problema tapo visos interjero koncepcijos raktu. Autoriai kaip statybinę medžiagą naudojo po taifūnų išvirtusius vietos medžius, grindis išklojo perdirbtu marmuru, o baro baldą nudažė dažais, pagamintais iš austrių kriauklių ir mineralų. Dėl šių sprendimų interjeras tapo ne tik estetiškas bei autentiškas, bet ir etiškas.

Esminis akcentas – per taifūnus išrauti ar dėl infrastruktūros plėtros nukirsti vietiniai medžiai. Jie naujai atgimė Timberbank dirbtuvėse ir virto nuo grindų iki lubų erdvę apgaubiančiomis dinamiškomis skulptūromis. Organiškos formos kelia jausmą, lyg sėdėtum tarp medžių kamienų. Kiekvienas stalviršis – unikalus savo forma, raštu ir istorija.

Projekto autoriai šviesą pasitelkė kaip subtilų įrankį nuotaikai sukurti. Dienos metu ji sklinda pro langus ir švelniai slysta mediniais paviršiais, o vakare erdvę užlieja jauki atmosfera – šiltas, prigesintas apšvietimas tarsi apgaubia tylia ramybe. Čia šviesa tampa ne akcentu, o natūralia visumos dalimi – tyliai pabrėžiančia medžiagų grožį ir laiko tėkmę.

Spalvų paletė – šilta ir žemiška: sodrūs riešutiniai tonai jungiasi su smėlinėmis, pilkomis ir terakotos detalėmis. Grindys iš perdirbto marmuro tapo papildomu akordu, subtiliai suteikiančiu žaismės subtiliai aplinkos rimčiai. Ši spalvinė dermė kuria harmoniją tarp miesto ir gamtos – tarp autentiškumo ir rafinuotumo.

Roganic interjeras nėra tik graži valgymo aplinka. Čia kiekvienas paviršius primena, kad grožis slypi cikle – nuo gimties iki atgimimo. Tai tylus dialogas tarp žmogaus ir gamtos, virtęs įspūdingu pasakojimu apie sąmoningą prabangą.

GERIAUSIAS VIEŠBUČIO RESTORANAS: GĖLIŲ SODAS MIESTO APSUPTYJE

VIETA: AMSTERDAMAS, OLANDIJA. PROJEKTO

Vos keli žingsniai nuo Amsterdamo centrinės stoties, pirmame viešbučio DoubleTree by Hilton aukšte, įsikūręs We Are EDN viešbučio restoranas pasitinka šviesa, spalvomis ir atviru suplanavimu. Čia miesto ritmas susipina su ramesne, gamtos įkvėpta atmosfera. Projektas laimėjo viešbučio kategorijoje. Tai vienas iš finalininkų, kurio interjere panaudotos freskos ir grafičių technika. Koncepcijos pagrindas – EDN (sutrumpinimas iš Engage, Develop, Nurture). Ši trijų žodžių filosofija tapo interjero struktūros ašimi. Engage –įtraukti – atsispindi atvirose, drauge būti kviečiančiose erdvėse. Develop –vystyti – perteikiamas per formų tęstinumą ir natūralius procesus

primenančią medžiagų kaitą. O Nurture – rūpintis – išreiškiamas šilta, jaukia spalvų palete. Visa tai susilieja į vientisą dizaino kalbą, kurioje pojūtis toks pat svarbus kaip estetika, o kiekviena detalė turi emocinį svorį.

Restorano širdis – baras, apdailintas sodriai žaliomis plytelėmis. Aplink jį telkiasi visa erdvės energija: viršuje kabantis šviesų tinklas subtiliai veda link stalų, o švelni, nugludinta baro forma atkartoja gamtos linkius. Čia atsiskleidžia projekto esmė – plastiškos formos dera su architektūriniu griežtumu.

Spalvinė paletė alsuoja žeme –molio ir samanų tonai susilieja su akmens bei šviesaus medžio paviršiais. Ši dermė kuria ramią, harmoningą nuotaiką, o tekstilės, pintų detalių ir blizgių paviršių deriniai suteikia erdvei gyvumo ir subtilaus kontrasto.

Atvira valgomojo zona subtiliai padalyta ažūrinėmis širmomis. Jos tapo vienu ryškiausių interjero akcentų. Metalinio tinklo paviršius dengia spalvoti audiniai, kuriuose išryškėja gėlių motyvai. Šios širmos veikia lyg vizualios jungtys – praleidžia šviesą, bet sykiu kuria intymumo pojūtį. Jos suteikia erdvei žaismės, lengvo judesio ir netikėto meniškumo. Interjero stilistiką papildo stambiomis stilizuotomis gėlėmis puošta siena. Širmų raštas ir freskos piešinys tarsi įtraukia svečius į sodą restorano viduje: ryškios formos ir spalvos sustiprina erdvės dinamiškumą.

We Are EDN parodo, kad interjeras gali būti gyvas organizmas – ne tik šalta architektūrinė struktūra, bet ir emocijomis įkrauta aplinka, sąveikaujanti su žmogaus patyrimais. Čia dizainas nėra baigtinis – jis gyvena, kinta ir perteikia vidinius svečių išgyvenimus atspindinčią patirtį.

DIZAINAS, TECHNOLOGIJA

IR KASDIENIO KOMFORTO ESTETIKA

„AXOR ONE“ –NAUJAS VANDENS VALDYMO POJŪTIS

Dizaino studija „Barber Osgerby“, pristatydama naujus „AXOR One“ kolekcijos gaminius, tęsia amžinos elegancijos ir novatoriško dizaino tradiciją. Ši visiškai ištobulinta kolekcija vonios kambariui ir dušo zonai suteikia dar daugiau įvairovės ir universalumo, nes išlaiko išskirtinį funkcionalumą ir paprastumą, būdingus „AXOR One“.

„Nauji „AXOR One“ dizaino elementai pasižymi šiai serijai būdingomis inovacijomis, kartu siūlo naują požiūrį į jau įsitvirtinusią kolekciją“, – aiškina Edwardas Barberis ir Jay Osgerby.

„Mūsų tikslas buvo patenkinti vartotojų, ieškančių universalių sprendimų įvairiems vonios kambariams, poreikius, pasiūlyti jiems dar daugiau lankstumo ir didesnes individualizacijos galimybes.“

Keletas pagrindinių naujovių daro šią kolekciją dar universalesnę, įkvepiančią ir lengviau pritaikomą nei anksčiau. Kolekcija papildyta naujomis kryžminėmis ir svirtinėmis rankenėlėmis, kurios, pasak dizainerių, „sujungia tradiciją ir modernumą“. Tai –alternatyva jau esamoms rankenėlėms. „AXOR One“ įvairovę dar labiau padidina gausybė naujų produktų, įskaitant potinkinį termostatinį modulį ir virštinkines dušo sistemas, puikiai tinkančias visoms vonios kambario zonoms.

„AXOR SHOWERSPHERE“ –ERDVINIS DUŠO POTYRIS

Naujoji „AXOR ShowerSphere“ sistema išplečia dušo patirtį ir perkelia ją į visiškai naują dimensiją. Dėl pažangios sferinės formos vandens purkštukai sukuria apgaubiantį, tolygų vandens debesį, primenantį šiltą lietų. Tvarūs sprendimai leidžia sumažinti vandens sąnaudas, išlaikant visavertį komfortą. Kaip teigia kūrėjai, ši koncepcija gimė siekiant sukurti „vandens architektūrą“, kurioje žmogus ir elementai susilieja į pojūčių vienovę. Antonio Citterio dizainerio sukurta naujausia dušo programa „AXOR ShowerSphere“ žavi unikaliu elipsės formos dizainu. Dviejų srovių dušo galva išsiskiria reguliuojama dušo alkūne, leidžiančia tiksliai reguliuoti vandens srauto kampą. Todėl dušo galvą galima naudoti kaip galvos arba pečių dušą. Tai leidžia patirti įvairias prabangaus dušo galimybes. „AXOR ShowerSphere“ yra išsami, nepaprasta, bet universali dušo programa, kuri puikiai tinka beveik bet kokioje vonios kambario aplinkoje ir harmoningai dera su kitais AXOR asortimento gaminiais bei kitomis „AXOR Citterio“ kolekcijomis.

TVARUMO KRYPTIS

Visi trys produktai sukurti vadovaujantis tvaraus dizaino principais – naudojant ilgaamžes medžiagas, mažinant energijos ir vandens suvartojimą bei užtikrinant maksimalų patvarumą.

AXOR dar kartą patvirtina savo, kaip dizaino ir technologijų lyderio, poziciją, įkvepiančią viso pasaulio architektus ir interjero kūrėjus.

„AXOR

BIDETTE“ –

MODERNUS KOMFORTAS

IR INTYMUMO ESTETIKA

Asmeninei higienai skirtas „AXOR Bidette“ rankinis dušas –šiuolaikinio vonios kambario inovacija, sujungianti funkcionalumą ir subtilų dizainą, kurį sukūrė studija „Barber Osgerby“. Gaminys pasižymi ergonomiška forma, išmanių vožtuvų sistema bei lengvai prižiūrimu paviršiumi. Tinka tiek klasikiniams, tiek minimalistiniams interjerams. Ši naujiena atspindi AXOR požiūrį į asmeninį komfortą: mažas, tačiau reikšmingas kasdienybės ritualas tampa estetišku patyrimu, papildančiu bendrą vonios erdvės harmoniją.

75 METAI SKANDINAVIŠKO MEISTRIŠKUMO SU ASKO

ASKO istorija – tai pasakojimas apie aistrą, inovacijas ir tobulybės siekį. Ji prasidėjo nuo sūnaus meilės savo motinai –1950-aisiais jaunas švedų ūkininkas Karlas-Erikas Anderssonas sukūrė skalbimo mašiną, skirtą jos kasdieniam gyvenimui palengvinti. Šis patvarus, funkcionalus ir aukštos kokybės prietaisas tapo prekių ženklo, šiandien įkvepiančio vartotojus visame pasaulyje, pagrindu.

Nuo tada ASKO nuolat iš naujo apibrėždavo namų komforto prasmę. Kiekvienas produktas – nuo skalbyklės ir orkaitės iki šaldytuvų ir indaplovių – atspindi skandinaviško minimalizmo, atsakingo požiūrio į aplinką ir dėmesio detalėms filosofiją. ASKO prietaisai sukurti ne tik tam, kad tarnautų ilgus metus, bet ir tam, kad suteiktų harmonijos bei elegancijos interjerams. Šiais metais savo 75-ąjį jubiliejų švenčianti ASKO pagerbia skandinaviškos precizikos ir inovatyvaus dizaino paveldą. Ši sukaktis sutampa su naujos kartos skalbyklių, džiovyklių ir džiovinimo spintų – Scandinavian Laundry Care 2.0 – pristatymu.

Ši pažangi linija nustato naujus tekstilės priežiūros standartus: patvarios medžiagos, novatoriškos technologijos ir minimalistinis dizainas leidžia sukurti funkcionalius, ilgaamžius ir elegantiškus gaminius.

ASKO – tai ne tik prekių ženklas, tai – gyvenimo būdas. Jos prietaisuose skandinaviškas paprastumas derinamas su technologine precizika ir atsakingu požiūriu į aplinką. Vietoj plastiko naudojamas nerūdijantysis plienas, o kiekvienas gaminys yra išbandytas, kad tarnautų iki 20 metų.

ASKO asortimentas apima visą namų ūkį – nuo skalbyklių ir džiovyklių iki indaplovių, pažangių orkaičių ir kaitlenčių, kavos aparatų ir vyno šaldytuvų. Visiems produktams būdingas neprilygstamas kokybės, patvarumo ir laiko patikrinto skandinaviško dizaino derinys.

DIDYSIS ŽALIAKALNIO DAILIDĖ

Globalinės stilių maišaties ir postindustrinio ištižimo metu dažnai padūsaujame, kad nepavyksta, o gal net ir neverta kurti unikalaus lietuviškojo dizaino, perteikiančio mūsų tautinio identiteto bruožus. Tačiau vienas žmogus praeitame amžiuje tai darė nuosekliai ir rezultatyviai – kalbame apie Joną Prapuolenį (1900–1980), atkakliu darbu pavertusį baldų dizainą išskirtine taikomosios dailės ir nacionalinės kultūros dalimi.

TEKSTAS: JONO MALINAUSKO

Jono Prapuolenio kūrybos kelias yra panašus į daugelio pirmosios nepriklausomybės laikotarpio menininkų likimą. Mažažemio amatininko šeimoje Šakių apskrities, Tupikų kaime, gimęs kūrėjas nuo mažumės ne tik pritapo prie kaimo buities, bet ir perėmė iš tėvų – patyrusio dailidės ir visoje apylinkėje garsios audėjos –pagarbą ir meilę liaudies meno tradicijoms. Anksti mirus motinai, Jonui teko imtis varginančių ūkio darbų, tačiau jį labiau viliojo amatai – pynimas, drožyba, staliaus darbai. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su broliais Antanu ir Pranu jis savanoriu išėjo ginti atgimstančios Lietuvos nepriklausomybės, o karui pasibaigus persikėlė į Kauną, įsikūrė Eivenių gatvėje Žaliakalnyje ir išgyveno ten iki pat 1980 m.

1921 m. Jonas pradėjo lankyti Amatų mokyklos Medžio plastikos skyrių, o 1924 m. įstojo į Kauno meno mokyklą – vienintelę tuomet dailės profilio mokyklą Lietuvoje. Čia jo mokytojais tapo tokie žymūs veikėjai kaip tapytojai K. Sklėrius ir J. Šileika, architektas V. Dubeneckis, grafikas P. Galaunė. Pastarasis, įvertinęs Jono

amatinius gabumus, parūpino jam pirmąjį užsakymą – padaryti rėmus M. K. Čiurlionio paveikslams.

Studijų metais šalia savo gyvenamojo namo pasistatęs medžio dirbtuves, J. Prapuolenis vertėsi staliaus darbais, greta durų ir langų gamino kėdes bei stalus, taip pat medinius antkapinius paminklus – krikštus. Šie jį paskatino įsigilinti į liaudies ornamentų simbolinę prasmę. 1928 m. baigęs studijas, J. Prapuolenis įsteigė savo studiją ir išplėtė baldų gamybą įstaigoms bei privatiems asmenims.

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Kaunui apsipratus su faktiniu Lietuvos sostinės statusu, mieste prasidėjo naujų statybų bumas ir atitinkamai išaugo baldų bei interjero dizaino poreikis. Turtingesnieji miestiečiai orientavosi į visoje Europoje sparčiai populiarėjantį art deco stilių, tačiau nevengė ir sumodernintų lietuvių liaudies meno apraiškų. Savo baldų projektuose Jonas Prapuolenis sugebėjo jautriai derinti abi stilistines tendencijas, atsižvelgdamas ir į individualius užsakovų pageidavimus, ir būtinuosius funkcionalumo reikalavimus.

J. Prapuolenis neapsiriboja vien tik gamyba ir ima aktyviai dalyvauti parodose. 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune už „dailiuosius medžio darbus“ jis pelnė aukso medalį, o po dvejų metų surengė labai aukšto spaudos ir visuomenės įvertinimo sulaukusią pirmąją personalinę parodą.

Meistro meninį bei technologinį akiratį smarkiai praplėtė 1934–35 m. stažuotė Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokykloje (Conservatoire National des Arts et Métiers), kurioje dar gyvavo garsiojo baldininko, „raudonmedžio dievo“ Emile’io-Jacques’o Ruhlmanno (1879–1933) kūrybinė dvasia. Pasinėrimas į bohemiškąjį meno pasaulį, susipažinimas su naujausiais art deco stiliaus pavyzdžiais bei moderniomis baldų gamybos technologijomis paskatino tolesnius kūrybinius ieškojimus. Vienetiniuose kūriniuose dizaineris pradėjo plačiau naudoti

medžio intarsiją, kaulo ir metalo inkrustacijas, ažūrinį kiaurapjūvį. Prieš įgyvendindamas kiekvieną projektą, J. Prapuolenis atlikdavo daugybę technologinių eksperimentų, tikrindamas, ar pavyks pasiekti sumanytą atlikimo kokybę. Kai kurie jo sukurti dekoro elementai tapdavo ne tik baldų papuošimais, bet ir savarankiškais lietuviškojo art deco stiliaus grafiniais simboliais.

Išplėtęs savo gamybos pajėgumus, šiuo laikotarpiu J. Prapuolenis kūrė ne tik monofunkcius baldus, bet ir reprezentacinius jų komplektus, skirtus kelių paskirčių patalpoms. Korpusiniai, sėdimieji ir minkštieji baldai formuodavo įvairias funkcines zonas, neprarasdami stilistinio vientisumo. Pagrindinis vaidmuo atitekdavo svetainėms ir „vaišių baldų“ kampeliams, taip pat bendriesiems daugiafunkciams kambariams. Iš to meto projektų pažymėtini dailininko A. Galdikio, režisieriaus A. Olekos, bibliografo V. Steponaičio, skulptoriaus B. Zalenso užsakymu sukurti komplektai. Juose korpusiniai baldai išsiskyrė geometriniu monumetalumu, o stalai ir sėdimieji baldai pasižymėjo elegantiška konstrukcija bei subtiliomis lietuvių liaudies motyvų interpretacijomis: šios tapo „firminiu“ dizaino bruožu.

Išskirtinis kūrinys – 1936 m. su grupe menininkų realizuotas stambaus visuomeninio interjero – Kauno įgulos karininkų ramovės Vytauto seklyčios projektas (arch. J. Kovalskis). Nors įspūdinga

gotiškojo stiliaus sienų apdaila puikiai derėjo su profesoriaus J. Mackevičiaus paveikslų batalinėmis scenomis, o seklyčios parketo raštų projektas vėliau pelnė Paryžiaus parodos sidabro medalį, apskritai gotikinis interjeras neatitiko bendrosios rūmų koncepcijos. Tos pačios Ramovės birutiečių kambariui J. Prapuolenis sukūrė visai kitokio dizaino baldus. Stilistinė painiava nesutrukdė jam viešai sukritikuoti pagrindinio Ramovės interjerų projektuotojo Gerardo Bagdonavičiaus sukurtų baldų už „lietuviško charakterio nebuvimą“.

1. Baldų projektų eskizai. Nuotrauka iš J. Prapuolenio asmeninio archyvo. R. Juškevičiūtės nuotr. 2. Minkštasuolis, 1929 m. 3. Dailininko A. Galdikio namams skirtų svetainės baldų komplektas, 1929  m. 4. Etnografės M. Glemžaitės namams sukurti baldai, 1929 m. 5. J. Prapuolenis su architektu J. Viraku prie parodos Žemės ūkio rūmuose plakato, 1930 m. 6. Sofa A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje. T. Biliūno (BNS) nuotr. 7. Vaišėms skirtas baldų komplektas Jurginas, 1932 m. 8. Technologiniai bandymai J. Prapuolenio dirbtuvėje, 1933–34 m.

Palaipsniui Jonas Prapuolenis pasiekė savotiško haut couture dizainerio statusą: turėti namuose jo sukurtą baldą arba komplektą buvo ne mažiau prestižiška, nei šiandien, pavyzdžiui, pasirodyti viešumoje vilkint Juozo Statkevičiaus sukurtą kostiumą. Prieškario laikotarpio, o ir viso gyvenimo profesinės karjeros viršūne tapo 1937 m. pelnytas Paryžiaus pasaulinės parodos Grand Prix už sėdimųjų baldų komplektą. Trys kėdės, pagamintos iš skirtingų lietuviško medžio rūšių, turėjo neabejotinų nacionalinio stiliaus bruožų, įskaitant elegantišką atlošų dekorą. Vieną iš šių kėdžių šiandien galima pamatyti Art Deco muziejuje Kaune. Metais vėliau Berlyno tarptautinėje parodoje valgomojo baldų komplektą pristatęs J. Prapuolenis gavo ne mažiau svarų apdovanojimą „už amato meistrystę“.

Pirmieji sovietinės okupacijos metai buvo kupini dramatiškų įvykių. Jonas Prapuolenis buvo suimtas, tardytas ir smarkiai sumuštas, o jo brolis Antanas, vadovavęs Valstybės archyvui, žuvo net nepasiekęs tremties vietos Sibire. Vėliau, matyt, atsižvelgus į „proletariškąją“ kilmę, Jonas buvo paleistas į laisvę ir net neturėdamas akademinio išsilavinimo (egzaminus išsilaikė eksternu 1945 m.) buvo paskirtas naujai sukurto Valstybinio taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto baldų kompozicijos dėstytoju. Hitlerinės okupacijos laikotarpiu 1943 m. uždarius institutą akademinė veikla nutrūko, tačiau baldų gamyba dirbtuvėje slapčia tebevyko. 1948 m. architektūrines specialybes iškėlus į Vilnių, J. Prapuolenis

liko Kaune ir perėjo dirbti į St. Žuko taikomosios dailės technikumą, kur ėmėsi vadovauti Dailiųjų medžio darbų skyriui. Ruošimasis paskaitoms skatino jį kaupti iliustracinę medžiagą, aktyviai domėtis muziejuose ir privačiose rankose esančiomis liaudies meno kolekcijomis, nagrinėti lietuviškų baldų pavyzdžius.

Nors atrodė, kad naujoji visuomeninė santvarka iš pašaknų pakirs prestižinių baldų rinką, iš tikrųjų to nenutiko – tik vietoje privačių užsakovų atsirado valstybinės institucijos. Jau 1946 m. J. Prapuoleniui yra užsakomas baldų komplektas Trakų pilies menei. Ąžuolo masyvo stalas ir drūtos kėdės pratęsė liaudies meno tradicijas, o paprasta ir kartu ergonomiška išpjova kėdės atlošo centre tapo ryškiausiu šio kūrybos periodo grafiniu ženklu. Vietinės nomenklatūros atstovai, siekdami įsiteikti SSRS centrinei valdžiai, ėmė užsakinėti ištaigingus baldus įvairioms Maskvos institucijoms. Pasak šeimos padavimo, vienas J. Prapuolenio staliukas buvo parodytas net pačiam J. Stalinui. Šis įvertino baldą gana palankiai. Vienas ištaigingiausių ir skaitlingiausių baldų komplektų buvo skirtas Lietuvos vyriausybės atstovo prie TSRS Ministrų Tarybos apartamentams (1953 m.) – be rašomojo stalo ir pusminkščių kėdžių, jam priklausė dvi sofos-lovos, spintos, staliukas televizoriui ir netgi užuolaidų karnizai. Įdomu, kad stalininio totalitarizmo saulėlydžio laikotarpiu dizaineris sugebėjo išvengti ideologinės simbolikos apnašų – kėdžių atlošai ir korpusiniai baldai buvo skoningai dekoruoti stilizuotais augaliniais motyvais su žalvario ir gintaro inkrustacijomis. Nacionalinio autentiškumo baldams suteikė ir taikliai parinkti minkštųjų dalių gobelenų raštai, sukurti garsaus tekstilininko Juozo Balčikonio. Maskvos užsakymų dizainerio kūrybinėje biografijoje pasitaikė ir vėliau – pavyzdžiui, 1965 m. jis sukūrė valgomojo baldų komplektą TSRS kultūros ministerijai. Tačiau vien prestižiniais užsakymais gyvas nebūsi – juolab 1956 m. pašlijus sveikatai J. Prapuoleniui teko palikti pedagoginį darbą. Projektinės veiklos jis neapleido, netgi atvirkščiai: pradėjus įgyvendinti masinės gyvenamųjų namų statybos programą, Lietuvos baldų pramonei reikėjo naujų, modernių ir nebrangių baldų. 1960 m. surengtoje personalinėje dizainerio parodoje Vilniuje buvo eksponuojama net 18 baldų komplektų, sukurtų ankstesniais metais, taip pat pavieniai baldų prototipai ir papuošalai. Daugelis Jono Prapuolenio kūrybos tyrinėtojų pažymi jo potraukį naudoti išskirtinai lietuviškas medienos rūšis. Anksčiau minėta kėdė, pelniusi Paryžiaus parodos aukso medalį, buvo pagaminta iš kriaušės medienos su slyvos

medžio intarsijomis. Savo baldų gamybai J. Prapuolenis paprastai rinkdavosi ąžuolą, beržą, uosį, o kartais tokius medžius, apie kuriuos šiandien esame mažai tegirdėję, – skirpstą, vinkšną bei Lietuvoje retai aptinkamą kareliškąjį beržą. Jonas turėjo pažįstamų miškininkų, tad neretai pats keliaudavo po miškus, stengdamasis pajausti medžių dvasią, atrinkti naujiems kūriniams tinkamą medienos tekstūrą. Kiekvieną savo rankomis išskeltą lentą jis čiupinėdavo, ieškodamas kuo išraiškingesnio rievių žaidimo. Šiuo požiūriu galėtume palyginti J. Prapuolenį su garsiuoju suomių baldų dizaineriu Tapio Virkkala. Netgi tokiame „biudžetiniame“ projekte kaip svetainės baldų komplektas Pušelė (1962 m.) atlošas buvo formuojamas taip, kad lenta su raiškesniu piešiniu atsidurtų jo centre ir sudarytų simetrišką dekoratyvų piešinį.

Sparčiai plintat modernizmo stilistikai, baldų gamybos įmonių vadovai ėmė nuosaikiau žiūrėti į J. Prapuolenio kultivuojamą liaudiškąjį stilių, „pernelyg aktyvų“ dekoro naudojimą. Kai kurie dizainerio baldai, pavyzdžiui, 1958 m. sukurtas svetainės baldų komplektas Pasaka, atrodė šiek tiek archajiškai būtent dėl liaudiškų motyvų. Be to, labai svarbūs buvo gamybos technologiškumo kriterijai –pradėta plačiai naudoti drožlių plokštė, kad ir faneruota brangiu lukštu, visiškai netiko drožybai, o esant stambesnėms gamybos apimtims – ir intarsijai.

Būdamas jau garbaus amžiaus, maestro iš pagrindų peržiūrėjo savo kūrybinę koncepciją: atsisakė ryškesnio dekoro, smarkiai palengvino baldų konstrukcijas, perkėlė akcentus į natūralių tekstūrų ir spalvų žaismą. Antai 1970 m. sukurto svečių kampelio apvalaus stalviršio grafiką formuoja ritminga „vieno medžio“ uosio lukštas, o jungtuvių ceremonijai skirto padėkliuko (1966 m.) paviršių puošia kontrastingos ožekšnio lukšto juostos su gintaro inkrustacija.

Prisiminęs savo sunkią ir kartu romantišką jaunystę 1961 m. Jonas Prapuolenis sukūrė vieną elegantiškiausių savo baldų – vytelėmis apipintą poilsio kėdę, primenančią šiuolaikinius etnodizaino objektus. Nors šis ir daugelis kitų septintojo dešimtmečio J. Prapuolenio projektų atitiko modernizmo stilistiką, deja, jie prarado intuityvų dekoratyvumo pojūtį, formavusį unikalų dizainerio braižą.

J. Prapuolenio kūrybos apžvalga liktų neužbaigta, jei nepaminėtume jo juvelyrikos dirbinių – įvairiais laikotarpiais sukurtų segių ir pakabukų, kuriuos kurdamas jis derino liaudies meno tradicijas su inkrustavimo meistryste. Kompozicijos centre paprastai buvo gintaras, preciziškai aprėmintas ažūrinėmis žalvario arba kaulo formomis. Norėdamas atsikvėpti nuo baldų kūrimo, Jonas Prapuolenis kartais užsidarydavo savo dirbtuvėje ir prisimindavo iš tėvo gautas pamokas – droždavo paminklinius koplytstulpius. Keletą vėlyvojo jo kūrybos periodo paminklų dar ir šiandien galima pamatyti Petrašiūnų bei kitose Kauno apylinkių kapinėse. Vertinant šių drožinių subtilumą, į galvą ateina žodžiai „didysis dailidė“, kuriuose slypi ir pagarba amatinei meistrystei, ir nenutrūkstama sąsaja su viskuo, kas yra dailu.

9. Kėdė, laimėjusi Paryžiaus parodos Grand Prix, ir šios parodos sertifikatas Art Deco bute-muziejuje. T. Biliūno (BNS) foto. 10. Skulptoriaus Br. Zalenso namams skirtas staliukas, 1938 m. 11. Kauno įgulos karininkų ramovės Vytauto seklyčios interjero fragmentas. 12. J. Prapuolenis prie Karininkų ramovės birutiečių kambariui sukurto baldų komplekto, 1936 m. 13. Kėdė iš Trakų pilies menei skirto baldų komplekto, 1946 m. 14. Pusminkštė kėdė iš reprezentacinio baldų komplekto, 1953 m. 15. Medžiotojo kampelio baldai (ruplys, klevas), 1968 m. 16. Dekoratyviniai papuošalai (kaulas, gintaras), 1954–56 m. 17. Kėdė iš svetainės komplekto Pasaka, 1958 m. 18. Pintinė poilsio kėdė, 1961 m. 19. Baldai vaišėms, 1967 m.

Straipsnio iliustracijoms panaudotos nuotraukos iš LRT, Lietuvos literatūros ir meno bei asmeninio B. Prapuolenio archyvų, taip pat iš K. Čerbulėno knygos „Jonas Prapuolenis“ (V., „Vaga“, 1970)

„HEIMTEXTIL TRENDS 2026–27“ –KUR SUSILIEJA DI IR MEISTRIŠKUMAS

Kaip visuomet, rugsėjo mėnesį sulaukiame pirmųjų tekstilės dizaino tendencijų ir jas inspiravusių meno bei dizaino kūrinių, procesų bei kūrybos metodų ateinantiems dvejiems metams. Nors tikslus ir efektyvus dirbtinis intelektas jau seniai yra tapęs dizaino proceso dalimi, vis stipriau, kaip atsvara, auga rankų darbo, žmogiškos intuicijos ir paprasčiausio natūralaus netaisyklingumo poreikis. „Heimtextil Trends 26/27“ pagrindinė tema – „Amatas yra veiksmažodis“ („Craft is a verb“) – atskleidžia, jog aukštosios technologijos ir meistriškumas ne prieštarauja vienas kitam, o atveria naujas kūrybines perspektyvas.

PARENGĖ VDA DOC. DR. RŪTA BŪTĖNAITĖ

Su „ChatGPT 4.0“ pagalba, remiantis šių metų tekstilės tendencijomis, studijos „Alkova“ ir „Heimtextil“ sukurti tekstilės pavyzdžiai

Antrus metus iš eilės „Heimtextil“ bendradarbiauja su italų dizaino studija „Alcova“, kurios kūrybai svarbus jautrumas atmosferai, sluoksnių ir pokalbių prasmės, įsišaknijusios atminties kupinose erdvėse. Todėl tekstilės dizaino tendencijos aprėpia ne tik audinių paviršių ar stilių, bet ir sistemas, istorijas bei žmones, kuriems jos tarnauja. 2025–2026 m. tendencijas „Alkova“ pristatė kaip cikliškus (o ne linijinius) praeities troškimų atgarsius, atgimstančius per naujas technologijas ir besikeičiančius kultūrinius kontekstus, o 2026–2027 m. šį eksperimentą ji išplės. Žvelgiama į vis platesnį dirbtinio intelekto taikymą: kaip jis veikia ne tik tada, kai mes projektuojame, bet ir kai priskiriame vertę, atsekame autorystę ir bendraujame su mus supančiomis medžiagomis. Nuo audinių dizaino iki pluošto atpažinimo perdirbimo sistemose. Mes ne tik priimame jo teikiamas inovacijas, optimizuojame procesus, didiname tvarumą ir suteikiame galimybę taikyti personalizavimą bet kokiu mastu, bet ir matome kai ką kita: iš naujo įvertiname tai, ko dirbtinis intelektas atkartoti negali. Rankų darbo. Neįprasto. Su „klaidomis“. Kuo labiau pasikliaujame idėjų generavimo įrankiais, tuo labiau trokštame to, kas atrodo tikra. Objektų, suformuotų žmogaus prisilietimo, intuicijos ir ketinimų.

Kartu su „Alcova“ įkūrėjais „Heimtextil“ pristato šešių tendencijų pasaulį, kuriame susilieja meistriškumas ir skaitmeninio dizaino metodai. Apčiuopiamos tekstūros susilieja su generatyviais raštais, natūralios struktūros – su algoritminiu tikslumu. Taip sukuriamas ne kontrastas, o veikiau sąveika: ten, kur tradicinės amatų technologijos pasiekia ribas, dirbtinis intelektas atveria naujas galimybes. Taip atsiranda naujo tipo žaidėjai: technoamatininkai. Skaitmeninius įrankius jie vertina ne kaip konkurenciją, o kaip savo priemonių rinkinio išplėtimą.

„Heimtextil Trends“ spalvų paletė 2026–27 svyruoja nuo žemiškų iki „skaitmeniškai dirginančių“ atspalvių. Smėlio, molio, suodžių, alyvuogių ir medžio žievės atspalviai perteikia stabilumą, medžiagiškumą ir atspalvių tarpusavio ryšį. Tačiau šią natūralią ramybę sąmoningai trikdo aštrūs, sintetiniai akcentai, kaip antai rūgščiai žali, skaitmeniniai alyviniai ir ryškūs ekrano mėlynumo tonai. Šie „trikdžiai“ sukuria įtampą ir paverčia spalvų schemą gyvybingu pareiškimu.

„RE: MEDIA“

Šią tendenciją atspindinti tekstilė sukuriama sąveikaujant skaitmeniniam dizainui ir rankų darbui: piešiniai pirmiausia perkeliami į skaitmeninius atvaizdus, o paskui vėl paverčiami žakardo raštais arba rankomis siuvinėtais ornamentais. Taip gimsta kūriniai, atskleidžiantys įtampą tarp skirtingų medijų. Audinių motyvai yra įkvėpti „klaidų“ estetikos – įvairiausių techninių nesklandumų. Vyrauja išblukusios pikselių spalvos, raštai, piešti ranka bei perdaryti skaitmeniniu būdu, muaro efektai ir tekstūros, primenančios skaitmenines klaidas arba mažos raiškos pėdsakus.

„crash.jpeg“ serijos kūrėjas Jonas Hejdukas į tekstilės pasaulį perkelia pažeistų failų estetiką: iškreipti raštai, išsiliejusios spalvos ir techninio teksto fragmentai tampa vizualinės leksikos dalimi. Naratyvinė hipotezė yra provokuojanti: kas būtų, jei į Žemę atsitrenktų meteoritas ir visi objektai būtų suspausti lyg vaizdo žaidimo failas?

Trijuose Stefanios Ruggiero kilimuose „Ember and Bonfire“ rankinio audimo technologija suskaido dizainą į vizualinius pikselius. Dizainerė tyrinėja ugnies temą ir apmąsto simbolinę bei socialinę šilumos prigimtį – taigi ir dvejopą ugnies prigimtį: buvimo kartu komfortą ir pasinėrimo mintyse į vienatvę. Liepsnos yra abstrahuojamos, dekonstruojamos, piešiamos skaitmeniniu būdu, o paskui paverčiamos į rankomis austą tekstilę. Pikseliai virsta mazgais, nes rankinio audimo technika natūraliai „sufokusuoja“ mažos raiškos vaizdą.

„VISIBLE CO-WORK“

Dizainas kuriamas padedant dirbtiniam intelektui ir užbaigiamas pasitelkiant kvalifikuoto rankų darbo meistriškumą. Tekstilės dizaine ribos tarp tradicijų, meistriškumo ir kodų tampa sunkiai pastebimos. Pavyzdžiui, skaitmeniniu būdu išsiuvinėtas linas, 3D megzti skiautiniai ir generatyvūs raštai ant klasikinių audinių. Šia, remiantis Frankenšteiną primenančia jungčių logika sukurtų jaudinančių derinių galime tikėtis išvysti vis daugiau: sąmoningų kontrastų, kai viename objekte egzistuoja pridėtinės technologijos, dirbtinis intelektas ir meistriški rankų gestai. Juose siekiama įtampos, o ne harmonijos.

Natalijos Triantafylli vazos, kuriose porėtas, rankomis modeliuotas keraminis korpusas yra sujungtas su 3D spausdintuvu atspausdintomis lygiomis, šaltomis, skulptūriškai dirbtinėmis rankenomis ir apdaila, puikiai atskleidžia šios tendencijos kūrybinį metodą. Jungties taškai yra gerai matomi ir sąmoningai palikti nenudailinti. Vazos nesistengia nuslėpti joms būdingų technologinių prieštaravimų – priešingai, jie eksponuojami kaip naujos dizaino kalbos dalis, kuria objektas atvirai pasakoja savo daugiasluoksnių procesų istoriją.

Venecijos bienalėje „Bjarke Ingels Group“ (BIG) pristatė „Ancient Future“ –drauge su Butano vyriausybe sukurtą instaliaciją, paremtą kontrastinga drama. Pusę medinio rombo rankomis išraižė Butano amatininkai, kitą pusę  – amatininkus imituojanti 3D roboto ranka. Šio projekto rezultatu tapo disonansinis procesas, kuriame išryškėjęs atotrūkis bei trintis tarp skirtingų epochų, – buvo ne tik materialus, bet ir emociškai paveikus.

„SENSING NATURE“

Reaguojant į generuojamą dirbtinio intelekto galią, stiprėja kontranaratyvas: gamtos kaip pirminės kuriančiosios jėgos. Algoritmo vaidmuo yra ne kurti, o dekoduoti – įprasminti. Gamtos formos, ritmai ir struktūros atskleidžia įvairovę, kuri laukia, kol bus iššifruota ir taps interpretuojamais raštais. Skaitmeniniai įrankiai atlieka vertėjų vaidmenį: jie leidžia mums perskaityti, išskirti ir performuluoti gyvojo pasaulio sudėtingumą ant tekstilės paviršių. Vandenyno paviršiaus vaizdas nugula į tekstilės audinį, kaip kerpių, augančių ant uolų, raštai algoritminio apdorojimo būdu virsta ornamentų motyvais, žievės šiurkštumas ar garso vibracija tampa audimo struktūros pynimu.

Dizaineris Marco Loi sujungia fotografiją ir garsą kilimų serijoje, sukurtoje naudojant Sardinijos pibionų (reljefinis audimas, kai raštas sukuriamas iškeliant kilpeles virš lygaus audinio paviršiaus) techniką. Perdirbdamas kaimo kraštovaizdžiuose užfiksuotus vaizdus ir garso bangas, Loi kuria tekstilę, kurioje užfiksuota žemė įgyja apčiuopiamosios atminties formą. Tekstilės paviršius tampa emociniu žemėlapiu, erdve, kurioje kartu egzistuoja skaitmeniniai įrankiai ir rankų darbas.

Ryškus pavyzdys – A. A. Murakami bendradarbiaujant su „Trame Paris“ sukurtas „A Thousand Layers of Stomach“. Kūrinį įkvėpė gyvūnų vidaus organų morfologija: tiksliau, senovinio Asari moliusko kiautas. Hipnotizuojantys šio jūrinio organizmo raštai įkvepia apmąstymams apie gamtos ir technologijų sankirtą. Menininkų dueto sukurtas generatyvinis kodas imituoja kriauklės biologinį augimo ir stratifikacijos procesą. Rezultatas – megztų gaminių serija, atspindinti evoliucinį natūralių raštų grožį – abstraktų, sluoksniuotą, kuriamą bėgant laikui ir paverčiamą medžiaga.

Patricijos Urquiolos „Cryptid“ kolekcijoje, skirtoje „cc-tapis“, iš subtiliai pereinančių spalvų fono išnyra ryškūs biomorfiniai motyvai keistais kontūrais. Kuriamas tekstilinis peizažas, kuriame gyvena sunkiai apibūdinamos formos – iš dalies organiškos, iš dalies abstrakčios. „Cryptid“ kilimai sukurti pasitelkiant skaitmeniniu būdu ranka pieštus, siuvinėtus motyvus, primenančius žemiškas arba plūduriuojančias jūros būtybes. Lygaus audimo kilimų tikslas yra siekti minimalių gamybos atliekų ir maksimalaus pasakojimo, kad detalės taptų emocijų perteikimo priemone.

„A PLAYFUL TOUCH“

Dabartiniame amžiuje, kuriame dominuoja funkcionalumo, optimizavimo ir efektyvumo estetika, dekoratyvios detalės sugrįžta kaip atitrūkimas nuo normos. Ne praktiniais sumetimais, nes nėra „naudingos“, o skirtos tiesiog malonumui. Raukinys ant minimalistinės užuolaidos, neoninis elementas ant natūralios spalvos lininės antklodės ar netikėtai uždėtas kutas: tokie gestai veikia kaip apgalvoti akcentai, kurie sutrikdo vienodumą, įnešdami absurdo, netikėtumo ir vizualinio humoro. Jie primena, kad džiaugsmas tebėra esminė dizaino dalis.

Laurids’as Gallée vadovaujasi panašia minčių eiga, jis žaidžia su tekstūromis, nenatūraliomis spalvomis ir dekonstruotomis simbolinėmis formomis. Jo objektuose gausu naivių ir vaikiškų motyvų: sąmoningai ekscentriškų, iš dalies animacinių ar net panašių į klaidas. Dekoratyvūs elementai niekada nekomponuojami centrinėse ar nuspėjamose vietose, tačiau atrodo kruopščiai apgalvoti.

„THE UNCANNY VALLEY“

Dizaine, kuris paveikė šią tekstilės tendenciją, susiduriame su hiperperkurtais tekstilės gaminiais: vizualiai atpažįstamais, tačiau subtiliai trikdančiais. Kartais jie atrodo lyg neapibrėžto laiko reliktai; poliruotos detalės labiau primena posthumanišką estetiką nei buitinę funkciją. Dizainas atsigręžia į vidų, tyrinėdamas įrenginio neskaidrumą: jo barokinį sudėtingumą, kibernetinę beprotybę. Techniniai elementai, tokie kaip laidai, jungtys ir ritės, nebeslepiami – jie sąmoningai demonstruojami. Jie tampa matomomis detalėmis ir atkreipia dėmesį į mašinos vidinį veikimą, o ne į nepriekaištingą jos išorę. Taip sukuriami dizaino objektai, atskleidžiantys tai, kas paslėpta, ir žaisminga išraiška išskleidžiantys ką nors keisto, beveik svetimo.

„Made by Astronauts x Serapis“ sukurtuose objektuose chromuotos kojelės sujungtos su mutuojančiomis formomis ir raštais, primenančiais nusidėvėjimą ir eroziją, kaip laiko išraižytą senovinį audinį. Dviprasmiškomis, neįskaitomomis nuotraukomis margintos užuolaidos, kabančios ant ragų formos skulptūrinių kabliukų, sukuria įtampą tarp dramos ir dekoratyvumo.

Jeano-Baptiste’o Durand’o darbuose nagrinėjama pramoninių ir tekstilės elementų hibridizacija – instaliacijos, kuriose elektros laidai, metalinės konstrukcijos bei sintetinės medžiagos susipina ir tampa panašios į povandeninius elektroninius reliktus. Estetika šalta ir klaidinanti. Prie standžių konstrukcijų pritvirtinami minkšti kūnai – atrodo, tarsi suakmenėjusios būtybės, fosilijos, nervų sistema būtų sujungta su apšvietimo įrenginiu.

„CRAFTED IRREGULARITY“

Audinių tendencijoje vertinamas nenuoseklumas, netobulumas, žymės, jog tekstilė yra pagaminta rankiniu būdu. Įdubimai, mazgeliai, netolygus dažymas, matomos siūlės, asimetrinė apdaila: netolygumas tampa dizaino vertybe ir autentiškumo žymekliu. Netikėtumai, dažnai audėjo judesio ar nukrypimo pasekmė, yra priimami kaip neatsiejama bendros formos dalis. Šios medžiagos neslepia žmogiškojo meistriškumo, veikiau jį pabrėžia kaip sąmoningą priešpriešą nepriekaištingai tobulam, dirbtiniu intelektu paremtam dizainui.

Aliki van der Kruijs darbuose netaisyklingumas yra gilaus įsiklausymo į medžiagą ir kontekstą rezultatas. Jos projektuose oras, lietus, šviesa, drėgmė, kuriantys kartu, transformuojasi į audinį. Audinių pynimai yra tarsi meteorologinių įvykių ir aplinkos sąlygų atspaudai, kurių neįmanoma atkartoti: kiekvienas kūrinys yra unikalus, reaguojantis į nepasikartosiančią situaciją.

Emmos Terweduwe tekstilėje atsisakoma simetrijos ir vienodumo – pirmenybė teikiama grubiam subtilumui ir neištobulintai estetikai. Jos gobelenai bei tekstilės instaliacijos atrodo tarytum sustingusios gesto judesyje: sąmoningos klostės, gyvos siūlės, audiniai minkštais arba neapdorotais kraštais. Tai sustabdyta estetika – intuicija ir netobulumas.

„JAUNOJO DIZAINERIO PRIZAS 2025“

Jau penkioliktą kartą rengiamas konkursas šiais metais sulaukė 99 baigiamųjų darbų.

Šie pasiskirstė penkiose kategorijose: produkto, komunikacijos, mados, interjero dizaino ir dizaino tyrimų.

ORGANIZATORIUS: Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras.

Konkursą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

PARODOS STRUKTŪRĄ IR ERDVĘ SUPROJEKTAVO: dizaineris Vytautas Gečas ir Ana Litvin

GRAFINIS DIZAINAS: Brigita Elena Kudarauskaitė

PARTNERIAI: LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Panevėžio miesto dailės galerija, Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba, intelektine.lt, žurnalas „Centras“, „Terasima“

RĖMĖJAI: „Fiskars group“, „Nordcurrent“, „Jung“, „Audimas“. Informacinis rėmėjas LRT

NEPRIKLAUSOMA TARPTAUTINĖ KOMISIJA  – architektė Jolanta Starzak, dizaino tyrimų specialistas Marco Ferrari, industrinio dizaino atstovė Meret Wacker, įvairių mados prekių ženklų kūrybos vadovas Michaelis Kampe bei tvarumo ekspertas Vinay Bhajantri –nominavo 15 perspektyviausių projektų, kurie buvo eksponuojami konkurso darbų parodoje.

„Naujos kartos dizaineriai parodoje drąsiai žvelgia į vidinį žmogaus pasaulį ir sudėtingus socialinius reiškinius. Projektuose daug dėmesio skiriama psichologinės gerovės, socialinio teisingumo, bendruomeniškumo, tapatybės ir atminties temoms. Tai dizaineriai, kurie ne bėga nuo problemų, o siekia jas suprasti, įvardyti ir pasiūlyti jautrius, empatija grįstus sprendimo būdus“, – šių metų projektus apibendrina konkurso kuratorė, Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centro projektų vadovė Daina Eičaitė.

MUZIEJUS ATVERIA ERDVĘ JAUNIESIEMS KŪRĖJAMS

Trečius metus iš eilės konkurso apdovanojimų ceremonija ir darbų paroda vyko LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Partnerystė su muziejumi jauniesiems dizaineriams tampa svarbiu jų karjeros žingsniu – suteikia galimybę pristatyti darbus nacionaliniame kontekste ir įgyti vertingos profesinės patirties.

„LNDM su džiaugsmu atveria duris „Jaunojo dizainerio prizo“ kūrėjams, kurių drąsa bei vizionieriškas žvilgsnis peržengia įprastas ribas, ir kviečia mus iš naujo atrasti dizaino galią. Ši paroda – tarsi gyvas kūrybinis pulsas, kuriame susipina jaunosios kartos talentas, empatija ir socialinė atsakomybė. Būdami partneriai, mes ne tik suteikiame erdvę naujoms idėjoms, bet ir švenčiame dizainą kaip tiltą, jungiantį akademinį polėkį su visuomenės ateities vizija“, – sako LNDM generalinio direktoriaus pavaduotoja parodoms ir edukacijai Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

PARODOS ARCHITEKTŪRA: TARP RIBŲ IR LAISVĖS

Parodos struktūrą ir erdvę suprojektavo dizaineris Vytautas Gečas. Atvira parodos konstrukcija sutelkė dėmesį į „Jaunojo dizainerio prizo“ konkurso eksponatų tipologinę įvairovę ir jų autorių kūrybinio požiūrio savitumą. Atrodytų, neužbaigta, nuolat besikeičianti parodos struktūra, įgavusi tinklelio išraišką, schematiškai nužymi ribas tarp projektų skirtumų, reprezentuodama skirtingus būdus traktuoti ir matyti.

„Tinklelio struktūrą įkvėpė kelios skirtingos situacijos – tai ir filmo „Dogville“ scenografija, apibrėžianti kiekvieno kūrinio veikimo erdves, bet naikinanti tarpusavio ribas; tai ir pakylos sau formavimas neperžengiant edukacinių institucijų programų rėmų; tai ir lysvės, skirtos būsimiesiems talentams bei jų kūrybiškumui auginti ir puoselėti“, – kūrybinę koncepciją pristato architektas.

KONKURSAS, FORMUOJANTIS

NAUJĄ DIZAINERIŲ KARTĄ

Jau daugiau nei dešimtmetį „Jaunojo dizainerio prizas“ yra vienas svarbiausių Lietuvos dizaino ekosistemos įvykių. Konkursas veikia kaip tiltas tarp akademinės bendruomenės ir profesionaliosios rinkos, suteikdamas jauniesiems kūrėjams unikalią galimybę pristatyti savo idėjas verslui, industrijai ir plačiajai visuomenei. Šis matomumas tampa svariu tolesnės profesinės karjeros postūmiu, o pats konkursas skatina sveiką konkurenciją ir prisideda prie bendro Lietuvos dizaino lauko kokybės augimo.

INTERJERO DIZAINAS

B-LONG. Įrankiai bendruomeninei

vietos kūrybai

Krystyna Kruhova

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė doc. Laura Malcaitė-Survilė

Šis projektas – tai praktinis įrankių rinkinys erdvėms, skatinančioms megzti ryšį ir patirti priklausymo jausmą, kurti. Jis kviečia bendruomenes bendradarbiauti žaismingu, bet prasmingu būdu – analizuoti, įsivaizduoti galimybes ir drauge rengti erdves, atspindinčias jų bendrus poreikius ir viziją. Dalyviai ne tik užmezga gilesnį ryšį vieni su kitais, bet ir su pačia erdve ir rezultatais, prie kurių prisideda.

Įrankis skirtas bendruomenėms: fasilitatorius padeda permąstyti erdvinius sprendimus, ugdyti atsakomybę, rūpestį ir buvimo pojūtį. Taip atsiranda naujos vietos ir suteikiama galimybė pagaliau pajausti, kad kam nors priklausai.

INTERJERO DIZAINAS

PAGRINDINIO PRIZO NUGALĖTOJA

„Sutvirtinti ryšiai“. Maisto gamyba kartu

Gabija Paulauskaitė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė doc. dr. Karolina Jašinskaitė

Šiame darbe nagrinėjama tradicinio lietuviško maisto samprata: ką pripažįstame kaip savo? Maistas ir jo gamyba – universalus, visus mus siejantis procesas, suteikiantis progą socializuotis, skatinantis žmones bendrauti ir padedantis megzti naujus ryšius. Atliekant tyrimą ieškoma būdų, kaip padėti vartotojui iš naujo pamėgti ar prisiminti tradicinę lietuvišką virtuvę ir įtraukti ją į savo kasdienybę. Kaip burti bendruomenę, pasitelkiant maistą kaip ryšių stiprinimo priemonę? Kaip maisto ruošimą paversti prasmingu socialiniu veiksmu? Šiuo tikslu kuriama lauko virtuvės erdvė, skirta maistui ruošti ant laužo. Projektas remiasi perdirbimo principu: naudojami nurašyti maisto padėklų vežimėliai įgauna naują formą ir funkciją – tampa senųjų tradicijų ir šiuolaikinio bendrystės poreikio jungtimi.

INTERJERO DIZAINAS

„Dizainas, kuris gyvena ant stogo“

Paulina Kiliūtė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovas lekt. Vytautas Gečas

Projekte nagrinėjama architektūra ant šlaitinių stogų ir kūryba iš atliekų: kuriamos rankų darbo „antstoginės“ konstrukcijos, tvirtinamos nesudėtingu bei visiems prieinamu būdu. Stogas –nepasiekiamas, užslėptas ir užmirštas paviršius; vienintelė jo paskirtis – apsaugoti nuo kritulių. Šiame projekte keliamas klausimas: kaip padaryti jį pasiekiamą, įprasminti jo būtį, kad jis taptų ne tik priemone uždengti, paslėpti, bet ir įrankiu atverti, apžvelgti viską iš aukščiau? Su asmenine gyvenimo filosofija sutapusi studentiška finansinė padėtis lėmė projektavimo metodą: statymą iš atliekų. Medžiagoms sujungti pasirinktas senasis tvirtinimo būdas – rišimas. Projekto rezultatas – vadovėlis su instrukcijomis, pavyzdžiais ir įkvėpimu, kviečiantis kiekvieną savarankiškai pasistatyti platformą ant šlaitinio stogo.

KOMUNIKACIJOS DIZAINAS

Renginio vizualinis identitetas tarptautiniam kino festivalių tinklui „Films for Change“

Roberta Einorytė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovas doc. Andrejus Repovas

Tinklo, vienijančio dokumentinio kino festivalius iš Šiaurės ir Baltijos šalių, sukurtas vizualinis identitetas. Festivalio „Nepatogus kinas“ inicijuotas tinklas siekia sustiprinti kino poveikį, suburdamas kino profesionalus kūrybinėms dirbtuvėms, skirtoms ilgalaikėms pokyčių strategijoms rengti. Identiteto simbolis – kėdė, būdinga tiek kino salėms, tiek konferencijoms. Ji perteikia bendrystę, iniciatyvą ir kolektyvinę patirtį. Tuščia kėdė tampa atvirumo ir kvietimo metafora – vieta, kuri kviečia prisijungti prie pokalbio. Skambūs, tvirti šūkiai ir nuosekli, lanksti grafinė kalba perteikia tinklo vertybes, kviečia prisijungti, įsitraukti ir būti pokyčio dalimi.

KOMUNIKACIJOS DIZAINAS

PAGRINDINIO PRIZO NUGALĖTOJA

Vizualinis identitetas, svetainė ir komunikacijos strategija

„Fondas teisinei pagalbai nukentėjusioms nuo seksualinio smurto“

Ieva Sutkutė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė doc. dr. Kristė Kibildytė-Klimienė

Tai – socialinis grafinio dizaino projektas: hipotetinis fondo prototipas, jo vizualinis identitetas, interneto svetainė ir komunikacijos strategija. Fondo veikla apima teisinę pagalbą – jo lėšomis aukos atstovaujamos teisme kompetentingų advokatų.

Kita svarbi kryptis – visuomenės švietimas apie aukos kaltinimą ir prievartos kultūrą. Vizualinė sistema paremta lietuvių folkloru: posakiai „tyla – gera byla“ ir „išlindo yla iš maišo“ transformuoti į skyrybos ženklus – tyla (.), byla (:), yla (!) –simbolizuojančius progresą nuo tylos iki teisingumo.

KOMUNIKACIJOS DIZAINAS

„Padaras“: audiovizualinis projektas apie tarmės ir tapatybės santykį

Ugnė Bungaitė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovas doc. Marius Žalneravičius

„Padaras“ – audiovizualinis projektas, nagrinėjantis vidinį konfliktą, kylantį kalbant tarme. Pasitelkiant tipografinius iškraipymus ir minimalistinę animaciją, perteikiama įtampa tarp socialinės gėdos ir asmeninės tapatybės. Balsas, ritmas ir judesys čia tampa priemonėmis atskleisti, kaip tarmė gali būti jaučiama, – nuvertinta ir nepageidaujama, bet kartu autentiška ir neatsiejama nuo žmogaus savasties.

PRODUKTO DIZAINAS

Baldų kolekcija „Board Again“

Anna Abdrashitova

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė doc. Gintarė Černiauskaitė

PRODUKTO DIZAINAS

PUBLIKOS PRIZO NUGALĖTOJA

Šviestuvas sensoriniam kambariui: šviesos ir emocinio poveikio sąveika

Justina Trepuilaitė

Vilnius TECH

Darbo vadovas doc. Donaldas Andziulis

Šviestuvas sukurtas kaip interaktyvus, vizualiai aiškus ir emociškai saugus objektas, aktyviai dalyvaujantis formuojant sensorinę aplinką. Šviestuve yra trys režimai: šiltos baltos šviesos, kvėpavimo vedlio ir spalvų kaitos, leidžiančios pasirinkti nuotaiką atitinkančią spalvą. Šviestuve integruotas kvėpavimo metodas „4–7–8“, plačiai taikomas stresui mažinti ir dėmesingumui lavinti. Šviesos animacija vizualiai seka kvėpavimo ritmą: šviesa ritmiškai kyla (įkvėpimas), pulsuoja (sulaikymas) ir leidžiasi (iškvėpimas). Tai – aiškus, bet neapkrautas vizualinis vedlys, kuris padeda vartotojui natūraliai sekti ritmą, raminti nervų sistemą ir malšinti nerimą. Konstrukcija paremta moduliškumo principu: šviestuvą galima lengvai išardyti ir perkonstruoti.

„Pasidaryk pats“ baldų kolekcija, pagaminta kūrybinėse dirbtuvėse iš baldinių plokščių atliekų. Medžiagai suteikiamas antras gyvenimas. Geros kokybės plokščių atraižos dažnai deginamos biokurui, nes galimybės jas panaudoti dar kartą yra ribotos. Šiam projektui iš gamyklų ir perdirbimo centrų gautos atliekos naudotos baldų gamybos dirbtuvėse, laikantis tam tikrų instrukcijų. Dalyviai gamina baldus, atitinkančius jų įgūdžių lygį, mokosi taisymo ir gamybos technikų. Skatindamas emocinį prisirišimą ir praktinį mokymąsi, „Board Again“ ilgina baldų gyvavimo laiką ir remia restauravimo, o ne utilizavimo kultūrą.

PRODUKTO DIZAINAS

PAGRINDINIO PRIZO NUGALĖTOJA

„Pamažu“. Pagalbiniai dizaino objektai valgymo sutrikimams gydyti

Morta Vileikytė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovas doc. Deividas Juozulynas

Valgymo sutrikimai – tai tylus, vos pastebimas kūno ir sielos konfliktas, kuriame maistas ir valgymo procesas tampa emocijų, kontrolės ir vidinio skausmo kalbos forma. Siekiant palengvinti gijimo procesą, siūlomas subtilus, išgrynintas dizaino sprendimas – moduliniu principu sukonstruotų indų rinkinys, skirtas iš naujo susipažinti su maistu, taip priešinantis valgymo sutrikimų balsui. Pritaikius 3D maisto technologiją, kuriama vizuali iliuzija, leidžianti pradiniame gijimo etape mažame kąsnelyje sutalpinti visas būtinas maistines medžiagas. Šie dizaino objektai tampa nebyliu pagalbininku – tiltu tarp žmogaus ir jo kūno, kviečiančiu pamažu pradėti švelnų gydantį dialogą su maistu.

MADOS DIZAINAS

Mados kolekcija „Home Sweet Home“

Greta Žukauskaitė

Vilniaus dailės akademija Darbo vadovas doc. Dainius Bendikas

„Home Sweet Home“ – tai eksperimentinė mados kolekcija, dekonstruojanti daugiasluoksnę namų sąvoką masinės migracijos, geopolitinių ir ekologinių pokyčių kontekste. Kolekcijos emocija tarsi švytuoklė siūbuoja tarp harmoningo jaukumo ir agresyvaus sunkumo: namai čia suvokiami ne kaip statiška fizinė erdvė, o kaip nuolat kintantis emocinis kraštovaizdis, formuojamas asmeninių ir kolektyvinių sentimentų bei patirčių. Per spalvą, medžiagiškumą ir konstrukciją kiekvienas modelis tampa platesnio vizualinio apmąstymo apie daugiasluoksnę šiuolaikinio žmogaus tapatybę fragmentu. Ir kaip asmeninių namų bei savosios vietos paieškų alegorija veikianti kolekcija kelia klausimą: ką reiškia priklausyti vietai pasaulyje, kuris nuolat juda ir keičiasi?

MADOS DIZAINAS

Mados kolekcija „Netobula kasdienybė“

Ermina Toločkaitė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė prof. Jolanta Talaikytė

Ši kolekcija tyrinėja netobulumo estetiką ir kasdienybės grožį, perteikdama juos per drabužių formas, tekstūras ir spalvas. Romualdo Požerskio, Antano Sutkaus ir Vito Luckaus fotografijų įkvėpta kolekcija kviečia priimti paprastumą, atsitiktinumą ir tikrumą. Languoti raštai, permatomi audiniai ir dėvėjimo žymės tampa vizualiniu pasakojimu apie autentišką gyvenimą – neidealų, bet gyvą ir jausmingą. Tai – mados ir dokumentinės fotografijos, praeities prisiminimų ir šiuolaikinio jautrumo dialogas, leidžiantis grožiui atsiskleisti kiekviename netobulume.

MADOS DIZAINAS

PAGRINDINIO PRIZO NUGALĖTOJA

Mados kolekcija „Ežero istorijos“

Austėja Martišiūtė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė lekt. Rūta Kvaščevičiūtė-Mikalauskė

Mados dizaino kolekciją „Ežero istorijos“ įkvėpė Nepirių ežero ir jo pakrantėse gyvenančių žmonių istorijos. Mano šeimos archyvinės nuotraukos nuo 1920 iki 1970-ųjų atskleidžia kasdienio gyvenimo ir aprangos prie ežero ypatumus. Fotografijos parodo gyvenimą šalia ežero – sielių plukdytojų darbą, žmonių kasdienybę ir svarbiausias gyvenimo šventes. Kolekcija jungia du pagrindinius įkvėpimo šaltinius – nostalgiją ir cottagecore estetiką. Gyvenimo prie ežero nostalgija – tai kūrybinio įkvėpimo ieškojimas, o cottagecore, romantizuojantis gyvenimą kaime, kviečia iš naujo atrasti artumą su gamta ir sulėtinti gyvenimo tempą. Šie du įkvėpimo šaltiniai susilieja jausminiame lauke, kuriame siekiu iš naujo – šiuolaikiniu žvilgsniu – interpretuoti nostalgiškas istorijas apie gyvenimą paežerėje.

DIZAINO TYRIMAI

„Vilniaus psichogeografinė sintezė“

Rokas Vainiūnas

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovas prof. Robertas Jucaitis

Tai dizaino tyrimas, analizuojantis miesto tapatybę ne per prekių ženklo sklaidą, o per emocinį santykį su aplinka. Dvi savaites parodos lankytojai galėjo rašyti, kaip jaučiasi konkrečiose Vilniaus vietose, – šie tekstai buvo projektuojami ant nufilmuotų miesto fragmentų. Fasadai čia veikia kaip tušti lapai, ant kurių rašomos kolektyvinės patirtys. Visi įrašai dokumentuoti ir sudaro gyvą miesto jausmų archyvą. Projektas jungia teorinį tyrimą, vizualinę instaliaciją ir aktyvų žiūrovo dalyvavimą, siekdamas atskleisti, kaip miestas gali būti kuriamas ne per formą, o per išgyvenimą. Instaliacija tampa tyrimo tąsa – gyva struktūra, tikrinančia teorines įžvalgas per realias reakcijas.

DIZAINO TYRIMAI

PAGRINDINIO PRIZO NUGALĖTOJA

Animacinis filmas „Laikai“

Patricija Kell

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovė doc. dr. Rūta Mickienė

Šiame darbe nagrinėjamas senovės baltų laiko suvokimas – cikliškas, tekantis kartu su gamta, formuojamas ritualų ir papročių, valdomas

Saulės ir Mėnulio. Mitologinis laikas egzistuoja greta šiuolaikinio, linijinio. Kaip yra sakęs mitologas Libertas Klimka, „gyvename dviejuose laikuose – istoriniame ir archajiniame“. Animacinis filmas „Laikai“ paremtas senoviniu tikėjimu: kai piktosios žiemos jėgos užtemdo Saulę ir užgniaužia gyvybę, mitologinis laikas sustoja. Tik gilus žmo gaus ryšys su mitiniu pasauliu gali atkurti metų ciklą. Šis darbas atspindi baltų paveldą ir tikėjimus, įsišaknijusius mitologiniame laike, kuris leidžia ne tik pažinti tradicijas, bet ir jas patirti.

DIZAINO TYRIMAI

„Neveiklumo laboratorija“

Živilė Aleknavičiūtė

Vilniaus dailės akademija

Darbo vadovas doc. Marius Žalneravičius

„Neveiklumo laboratorija“ – tai kritinio dizaino instaliacija, nagrinėjanti senatvės stigmatizavimą našumo kulto kontekste. Pasitelkdama rastus objektus, erdvinį dizainą ir spekuliatyvius pasakojimus, ji kelia klausimus apie spaudimą nuolat išlikti „naudingam“. Senos vaikštynės ir biuro kėdės hibridas, močiutės balsu įgarsintas vaizdo įrašas bei mito įkvėpta „jaunystės fontano“ infuzijos sistema atskleidžia įtampą tarp senėjimo, produktyvumo ir biohakingo kultūros. Instaliacijoje integruotas QR kodas nukreipia į fiktyvų puslapį, siūlantį įsigyti „jaunystės vandens“ – ironizuojamą sveikatingumo rinkodaros produktą. „Neveiklumo laboratorija“ kuria daugiasluoksnį reikšmių lauką ir kviečia kritiškai permąstyti senėjimo sampratą kapitalistinėje Vakarų visuomenėje.

Projekto partneris „EMP Recycling“.

Autorinės teisės ir dirbtinis intelektas (2025 m. lapkritis)

Autoriai:

advokatas Rokas Janauskas ir teisininkė Alvina Daktaraitė (janauskas.lt), advokatas Gediminas Pranevičius, patentinis patikėtinis (IP forma).

Finansuoja: Ldf leidėjas:

2025: 3 (95) RUDUO / ŽIEMA

D.RAKAUSKAS –ARCHITEKTAS, PAKEITĘS PALANGOS VEIDĄ

NAI ĮSIKURS

KAUNO PAŠTE

4 NAUJI LIETUVIŠKI INTERJERAI

ŠVARA NAMUOSE

KAIP SUKURTI

PATOGIĄ DARBO

APLINKĄ?

INTERJERAS.LT PATARIA

2025: 3 (95)

REDAKTORIUS

IR PROJEKTO VADOVAS

Vytautas Gurevičius

info@interjeras.lt

AUTORIAI:

Vytautas Gurevičius

Gytautė Ivanauskaitė

Algirdas Šapoka

FOTOGRAFAI:

Norbert Tukaj

Antanas Štrimaitis

Aistė Rakauskaitė

Arvydas Čiukšys

Algimantas Kalvaitis

Gintaras Česonis

Darius Matonis

Andrius Aleksandravičius

Gražvydas Jovaiša

Francisco Ascensão

MAKETUOTOJA

Živilė Narkevičiūtė

REKLAMA

info@interjeras.lt

Viršelyje –

Norbert Tukaj nuotrauka

POZITYVAI IR SPAUDA

UAB „Spaudos praktika“ Žurnalas leidžiamas nuo 2007 m. Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo yra draudžiama. ISSN 1822-8186

Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, Vilnius

Tiražas 4 000 egz.

Architektas, keičiantis Palangos veidą 4/

Nacionalinis architektūros institutas Kaune: dešimtmečius trukęs valdžios įkalbinėjimas ir naujas

Lietuvos architektūros centras 8/ 4 nauji lietuviški interjerai 12/

Patarimai 28/

Architektas, keičiantis Palangos veidą

Nuotraukos: Norbert Tukaj, Aistės Rakauskaitės, Algimanto Kalvaičio. Vizualizacijos: Donato Rakausko

Arch. Donatą Rakauską kalbino Vytautas Gurevičius

V. G. Kalbamės Tavo naujame, bet dar iki galo neįrengtame name. Kada pradėjai ir kaip sekasi jį įsirenginėti?

D. R. 2021-aisiais pradėjome sklypą valyti. 2023 pabaigėme statybas. O interjeras – tai ilgas procesas, bet tai nemaišo mums čia būti.

V. G. Girdėjau, kad dalyvauji arch. Algimanto Lėcko 1968 m. projektuoto „Žilvino“ poilsio namų tvarkybos projekte. Ar tai bus tiesiog paprastas remontas?

D. R. Mano galva, tai geriausias architektūros objektas ne tik Palangoje. Tvarkyboje sąvokos „paprastas remontas“

nėra: yra remontas, restauracija arba konservavimas. Taigi, čia bus tvarkybos darbai – remontas ir tvarkomieji statybos darbai – kapitalinis remontas. Jo metu bus sprendžiami klausimai, nesusiję su objekto vertingosiomis savybėmis (inžinerija, pertvaros, pritaikymas ŽN). Tvarkybos tikslas – remiantis išlikusiais autoriaus brėžiniais, padaryti jį tokį, koks jis buvo sumanytas. Mano kūrybinio indėlio šiame objekte neturi būti, tiesiog bandau gilintis į tai, kas buvo sugalvota ir kas buvo įvykdyta, o su laiku dar ir pakeista. Turi būti atkurta fasadų architektūrinio sprendimo visuma, kuri yra šio objekto vertingoji savybė. Norisi atkurti anksčiau buvusius langų dalinimus, balko-

nų aptvarus. Šiuo metu viskas padaryta taip, kaip buvo patogiau langininkams, tad bendras vaizdas sudarkytas. Langai „Žilvine“ turėjo varstytis ant horizontalios ašies, be to, buvo sumanyta daug visokių smulkių detalių. Teko atlikti betoninių konstrukcijų tyrimus: po jų tapo aišku, ką reikės stiprinti arba pakeisti.

Šio pastato konstruktyvas unikalus, nes yra daug kabančių dalių, o pastatas dirba kaip vientisa nedaloma struktūra. Interjere norėtųsi atkurti teraco grindis. Dabar jos uždengtos akmeniu, o ant viršaus užklota kiliminė danga. Net ne-

žinau, ką po tais sluoksniais rasime. Tikiuosi, viską pavyks įgyvendinti, nors suprantame, kad veikiančiame pastate tai gali ilgai užtrukti. Galiausiai jo planuotė keisis nežymiai.

V. G. Norėčiau pereiti prie Palangos įvaizdžio pasikeitimų. Žinau, kad Tau teko prisidėti prie šviestuvų Basanavičiaus gatvėje keitimo proceso?

D. R. Įmonė „Ignitis“ ir Palangos savivaldybė sutarė, kad miestui nekainuos šviestuvų pakeitimas, o mane įtrau-

kė į darbo grupę parenkant naujus šviestuvus. Prieš tai buvę ryškūs geltoni šviestuvai atspindėjo to meto skonį ir daugeliui jie tada patiko. Tačiau laikas eina. Pasiūliau prancūzų gamintojo „Technilum“, kuris įgyvendino daug žinomų pasaulyje viešųjų erdvių apšvietimo projektų, produktus. Viską projektavo Donato Baltrušaičio vadovaujama MB „Bauland“ komanda, kurios specializacija – landšafto architektūra. Ji viską skaičiavo, o aš tik pasėdėjau ir pakalbėjau, todėl mano indėlis nėra didelis. Prieš metus buvome nuvykę pas gamintojus ir iš jų asortimento išrinkome šviestuvus, kurie savo raštais puikiai įsilieja į gatvės kontekstą.

Džiaugiuosi, kad miestas tvarko viešąsias erdves, nes visų miestiečių turto vertė išauga. Neteisingas požiūris: tvarkytis tik iki savo tvoros, o kas už jos – man nesvarbu. Dabar su mielu noru ir pats lankausi Basanavičiaus gatvėje, nes pakilo jos kokybės kartelė. Dar dirbdamas darbo

grupėje pasiūliau idėją miestui vietoje suoliukų Basanavičiaus gatvėje pastatyti kėdes. Jos galėtų būti skirtingų spalvų, bet to paties modelio. Prieitas kompromisinis variantas – dalis suoliukų, dalis kėdžių, kai kurios iš jų raudonos.

V. G. Ką įdomaus šiuo metu projektuoji pats?

D. R. Neseniai pabaigiau apartamentų pastatą greta „Gintaro“ vaikų sanatorijos. Aukcione prieš porą metų buvo parduotas dabar stovintis geltonų plytų bendrabutis. Vietoje jo bus naujas poilsio paskirties apartamentų kompleksas. Aš pats užaugau vadinamajame „Bame“ Palangoje, kur dominavo geltonų plytų fasadai, todėl man jos kelia nekokias asociacijas. Nekokybiškos plytos turėjo savybę šaudyti ir trupėti, o po kojomis būdavo pritrupėję daug šukių. Nuspręsta nugriauti bendrabutį ir statyti naują modernų pastatą. Planuojame po žeme įrengti 60 automobilių stovėjimo vietų, patalpų aukštis bus 3 metrai 70 centimetrų, viršuje – „penthausai“ su didelėmis terasomis.

Pastatas, kaip ir dabar esantis, yra keturių aukštų, tačiau, siekiant praeiviui sukurti lengvesnės, žemesnės architektūros įspūdį ir numatyti erdvias terasas, viršutinis aukštas sumažintas – tarsi įtrauktas į pastato vidų. Man svarbu, kad naujas namas harmoningai įsilietų į parko kaimynystę, nes keturi aukštai Palangoje jau formuoja ryškesnį urbanistinį akcentą. Šiuo metu svarstau daryti aplinką atspindinčią fasado medžiagą. Jis turėtų tarsi prapulti tarp suaugusių pušų ir jas atspindėti. Svarstome apie tikro metalo poliruotus paviršius, kuriuose nebūtų iškraipomas vaizdas. Neseniai lankydamasis Amsterdame mačiau Danieliaus Libeskindo suprojektuotą memorialą Holokaustui, kurio fasadas padarytas iš veidrodinių nerūdijančiojo plieno lakštų. Atrodo išties įspūdingai.

V. G. Bet juk tokie fasadai yra paukščių žudikai?

D. R. Dabar sprendžiame šią problemą. Galvoju apie įvairius technologinius sprendimus: nuo ultravioletinės dangos ant stiklo ir fasadų (paukščiai mato ultravioletiniame spektre) iki mechaninių, vos plika akimi įžiūrimų, kas 3 cm išraižytų juostelių. Šią technologiją išvydau Šveicarijos Alpėse, ji buvo pritaikyta gamtoje stovinčiame veidrodiniame pastate. Paukščių elgseną analizuojantys inžinieriai tokiu mechaniniu būdu puikiai išsprendė problemą.

V. G. Paminėk ryškiausius savo kurtus objektus. Ar Tu projektuoji tik Palangoje?

D. R. Pastaruoju metu projektuoju tik Palangoje. Tai Palangos senojoje dalyje mano projektuoti objektai: „Pa-

langa Spa Hotels“ ir dar 7 objektai aplink ją, „Žuvinė“, „Eglė“, „Viešnagė“ ir neseniai priduota vila „Lūšis“. Kadangi dirbu vienas, tai tikrai nemažas sąrašas.

V. G. Kaip suteikiami pavadinimai Tavo objektams?

D. R. Kiekvienas pavadinimas turi arba istorinį, arba asociatyvų kontekstą. „Lūšis“ – dėl asociacijos su lūšies ausis primenančių stogo smailių, „Palanga“ – dėl to, kad toks vardas nebuvo užimtas ir registruotas, „Viešnagė“, nes ten ir buvo poilsio namai „Viešnagė“, kaip ir „Eglė“. Naujasis apartamentų pastatas bus pakrikštytas „Inkliuzo“ – pavadinimu, kurio prasmė kyla iš gintaro ir simboliškai įtvirtina ryšį su šia pajūrio vieta.

V. G. Ačiū už pokalbį. IP

Nacionalinis architektūros institutas Kaune:

dešimtmečius trukęs valdžios įkalbinėjimas

ir naujas Lietuvos architektūros centras

Kad ir kaip norėtųsi, nuo šio lapkričio pabaigos

į svečius buvusiuose Kauno centrinio pašto rūmuose nebeužeisime – durys užvertos, paskutiniai renginiai ir ekskursijos praėjo, o jau netrukus čia įsisuks paveldo tvarkybos darbų specialistai: per 2 metus jie turės prikelti architektūrinį pasididžiavimą naujam gyvenimui. Laiko nedaug, o pokyčiai – didžiausi šio pastato, vieno žymiausių Lietuvos, istorijoje.

Kas čia bus? Šįkart žurnalo rubrikoje „Svečiuose“ – Nacionalinis architektūros institutas, naujausia Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įstaiga, kuri bus atsakinga už mūsų šalies architektūros istorijos ir meno saugojimą, plėtrą, aktualizavimą ir populiarinimą. Vienintelis Lietuvos architektūros centras, kurio 5 tūkst. kvadratinių metrų tilps įvairios kultūrinės funkcijos.

Nuotraukos: Gintaro Česonio, Dariaus Matonio, Andriaus Aleksandravičiaus, Gražvydo Jovaišos, Arvydo Čiukšio, Francisco Ascensão

Kaip gimė NAI idėja ir kokia jo misija Lietuvos kultūros kontekste?

Nacionalinis architektūros institutas buvo įsteigtas 2023 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Vyriausybės nutarimu, Kultūros ministerijos iniciatyva, siekiant sukurti centrą, skirtą architektūros žinioms kaupti, parodoms ir susitikimams rengti. Misija – ne tik atspindėti visuomenės lūkesčius ar architektų vizijas, bet ir skatinti vaizduotę, provokuoti naujus sprendimus, eksperimentuoti ir formuoti gilesnį architektūros suvokimą.

Vienas pagrindinių šios įstaigos iniciatorių ir ilgamečių idėjos puoselėtojų – a. a. arch. Audrys Karalius, kuris NAI būtinybę pradėjo kalbėti dar 2006 m. likvidavus Architektūros muziejų Vilniuje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Jis, beje, buvo vienas seniausių tokio tipo muziejų

Europoje – jam buvo likę tik 2 metai iki 50-ojo gimtadienio. Vis dėlto įtikinėjimai užtruko 20 metų, o buvusi muziejaus kolekcija – išparceliuota ar sunaikinta.

NAI idėja įsisiūbavo 2019 m. AB „Lietuvos paštui“ išsikėlus iš istorinio Kauno centrinio pašto pastato ir nutarus jį privatizuoti. Kauno architektų bendruomenės nariai ir pavieniai kultūros lauko aktyvistai susibūrė į visuomeninį judėjimą „Paštininkai“. Tikslas buvo išsaugoti vieną iškiliausių Kauno tarpukario modernizmo pastatų ir suteikti jam naują paskirtį – įkurti architektūrai puoselėti skirtą centrą.

2020 m. Lietuvos Respublika perėmė Kauno centrinio pašto rūmus visuomenės poreikiams ir perdavė juos valdyti patikėjimo teise Kultūros infrastruktūros centrui (KIC). Tuomet Kultūros ministerijos užsakymu buvo parengta ir pastato įveiklinimo galimybių studija. Joje pateiktos trys skirtingos architektūros centro įkūrimo alternatyvos padėjo pagrindus tolesniems sprendimams.

Na, o kaip jau minėta teksto pradžioje, prieš 2 metus padėtas pagrindinis taškas – pasirašė Vyriausybė. Natūralu, kad naujai įstaigai reikia ir naujo vadovo. 2024-aisiais Kultūros ministerijos paskelbtą konkursą eiti NAI vadovo pareigas birželio 6 d. laimėjo menotyrininkas, parodų kuratorius ir ilgametis Šiuolaikinio meno centro Vilniuje direktorius Kęstutis Kuizinas.

Kodėl NAI įsikurs būtent istoriniame pastate ir kokia jo simbolinė reikšmė?

Kauno centrinis paštas – simbolinė atgimimo ir komunikacijos metafora. Pastatas, spinduliuojantis tarpukario

entuziazmą, atvirumą ir energiją. Skirtingai nuo daugelio kitų centrų užsienyje, įsikūrusių naujose ar industrinėse erdvėse, NAI užims reprezentacinį paveldo objektą. Tai ne tik didelė atsakomybė tiek kauniečiams, o ir visiems lietuviams, bet ir paskata įgyvendinti viziją.

Kol vyksta darbai, NAI veikia laikinosiose patalpose Kęstučio g. 19 – čia daugiafunkcė erdvė su skaitykla, nedideliu archyvu, tinkanti viešiesiems renginiams ir nedidelėms parodoms. Ji taps NAI vitrina, formuojančia komunikaciją su bendruomene ir visuomene, o 2028 m. pradžioje institutas užims istorines tautinio modernizmo dvasia alsuojančias erdves. Per pirmus veiklos metus jau sukaupėme nemažai knygų, kas mėnesį pakviečiame į renginį.

2025: 3 (95) INTERJERAS PATARIA 9

Kokios pagrindinės NAI veiklos kryptys?

Pagrindinės NAI veiklos kryptys – architektūros menas ir istorija; tyrimai, paveldas, iniciatyvos, idėjos ir diskusijos. Instituto veikla neapsiriboja muziejine ar galerine funkcijomis: čia norima įkurti visapusišką architektūros centrą, kuriame tilptų ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis. Kuris būtų atviras ir plačiajai visuomenei, ir profesinei auditorijai, ir miesto svečiams, ir studentams ir kt. besidomintiems.

Pirmajame pastato aukšte bus skiriamas didelis dėmesys istorijai – čia, puošniosios operacijų salės perimetre, įsikurs nuolatinė modernios Lietuvos architektūros istorijos ekspozicija. Joje bus pristatomi svarbiausi statiniai, jų maketai, brėžiniai, nuotraukos ir vaizdinė medžiagą. Salės viduryje, bendradarbiaujant su vietos ir užsienio kūrėjais, bus eksponuojami specialiai sukurti erdviniai projektai ir instaliacijos.

Netoliese, už vieno iš ikoninių lenktų pašto langų, įsikurs specializuotą architektūros leidinių skaitykla-bibliote-

ka. Tikėtina, kad ši taps didžiausia tokia tipo vieta Baltijos šalyse. Kitoje aukšto pusėje, už kito lenkto lango, įsikurs kavinė, skirta lankytojams atsipalaiduoti, mažesnio tipo renginiams organizuoti, kameriniams pokalbiams rengti ir svečiams, kūrėjams, vietos bendruomenei priimti.

Antrasis pastato aukštas pritaikytas laikinosioms parodoms: ekspozicijos turėtų keistis 2–4 kartus metuose. Jos būtų tiek autorinės, surengtos NAI, tiek atvykstančios  –rengiamos kartu su užsienio galerininkais, archyvistais kuratoriais ir architektais. Šių parodų programa jau pradėta kurti ir startuos sykiu su nuolatine Lietuvos architektūros istorijos ekspozicija bei instituto atidarymu.

Institute taip pat tilps auditorija – paskaitoms, seminarams ir konferencijoms; rezidencijų studijos – jauniems architektams ir tyrėjams; skaitmeninis kambarys – interaktyviam turiniui; vaikų kambarys – edukacinei šeimų veiklai. Cokoliniame aukšte: kūrinių saugykla, archyvai ir fondai, eksponatų ruošimo vietos, restauravimo dirbtuvės, sandėliavimo patalpos, sanitariniai mazgai ir techninės erdvės.

Kaip formuojama NAI komanda ir struktūra?

Kaip jau minėta, pirmasis NAI darbuotojas – Kęstutis Kuizinas. Kaune gimęs menotyrininkas grįžta prisidėti prie miesto ateities. Prie jo netrukus prisijungė architektūros istorikė dr. Viltė Migonytė-Petrulienė, kuri anksčiau kuravo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ architektūros programą „Modernizmas ateičiai“. Jie tapo įstaigos pagrindu, pradėjusiu formuoti institutą nuo nulio 2024 m. antrojoje pusėje.

Visgi, galima teigti, kad 2025 m. – Nacionalinio architektūros instituto veiklos pradžia. Nors tikslią gimtadienio

datą išrinkti sunku, tačiau būtent praėjusių metų pabaigoje, paskelbus vizualinio įvaizdžio konkursą, išsirinktas įstaigos logotipas, į darbą priimtas komunikacijos specialistas, suformuotas pirmasis darbų sąrašas. Po truputį imta formuoti visa kūrybinė komanda, vieša programa ir kt.

Prie komandos taip pat prisijungė kaunietis paveldo entuziastas Algirdas Šapoka. Rinkinio kuratoriumi tapo dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis, ilgametis KTU ASI bendradarbis. Parodų kuratore tapo architektė, buvusi Architektūros fondo vadovė Sandra Šlepikaitė. Skaityklos kuratorė – Kembridžo alumnė, architektė Ieva Davulytė. Edukacijų vadovas – architektas, profesionalus gidas, jau beveik dr. Algimantas Grigas.

Netrukus po veiklos pradžios NAI tapo ir Naujojo Europos bauhauzo programos nacionaliniu kontaktų tašku. Šią programą kuruoja Gabrielė Janilionytė. Taip pat prisijungė skaitmeninės komunikacijos specialistas Darius Matonis, personalo vadybininkė, finansininkė, administracijos vadovė. Tokia sudėtimi Nacionalinis architektūros institutas veiks iki 2028 m.

Planuojama, kad Nacionalinis architektūros institutas turės iki 20 pareigybių. Be to, sudaryta ir įstatuose reglamentuota taryba, kurią sudarys 11 deleguotų narių ir NAI direktorius. Trejiems metams po atstovą delegavo Kultūros ministerija, Aplinkos ministerija, Lietuvos architektų sąjunga, Architektų rūmai, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, VDA, VGTU, KTU, VDU ir „Architektūros fondas“.

Kas sukūrė NAI vizualinį stilių?

2024 metų spalio mėn. paskelbėme atvirą konkursą logotipui ir vizualiniam identitetui sukurti – ieškojome stipraus tarptautinį ir vietinį identitetą atitinkančio dizaino. Konkurse galėjo dalyvauti kūrybos agentūros, grafikos dizaineriai, architektai ir komunikacijos specialistai. Aktyvumas nustebino mus pačius: iki lapkričio 15 dienos 43 dalyviai pateikė 56 pasiūlymus, tad išsirinkti užtrukome.

Vertinimą atliko ekspertų komisija, sudaryta iš Audriaus Klimo, Giedrės Lisauskaitės, Luko Rekevičiaus, Kęstučio Kuizino ir Viltės Migonytės-Petrulienės. Konkurso nugalėtoja tapo dizaino ir architektūros studija „Acid“ (dab. „Praktika“), surinkusi daugiausiai – 460 –komisijos balų. Studiją sudaro dizaineris-menotyrininkas Rokas Sutkaitis ir architektas-dizaineris Julius Seniūnas, turintys patirties ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Nugalėtojų dizainas įkvėptas Kauno centrinio pašto interjero – tarpukario modernizmo ir tautinio stiliaus sąveikos. Juodi ir balti tautinių raštų motyvai perkelti į mo-

dernistinę sistemą, naudojant tinklelio principą, kuris leidžia dizainą pritaikyti įvairioms medijoms ir masteliams.

Komisija pabrėžė dizaino drąsą, žaismingumą ir lankstumą – jis atspindi institucijos atvirumą ir tarptautiškumą.

Ką NAI nuveikė per pirmus veiklos metus?

Vienas svarbiausių pirmų metų darbų – aktyviai pradėtas kaupti Lietuvos architektūros istorijos rinkinys. Visiškai nuo nulio pradėtas darbas davė vaisių: NAI archyvas pasipildė (ar dar pildosi) Vytauto Dičiaus, Jono Palio, Algimanto Mačiulio, Vytauto Vieliaus, Kęstučio Kisieliaus, Sauliaus Lukošiaus, Edvardo Beinorto, Algimanto Bublio ir kt. žinomų Lietuvos kūrėjų artefaktais, atsiminimais, užrašais ir t. t.

Labai svarbi ir Nacionalinio architektūros instituto viešosios programos pradžia. Pavasarį atidarėme biurą išlydėdami Lietuvos nacionalinį paviljoną į Venecijos architektūros bienalę. Visai neseniai pirmuosius metus vainikavome sausakimšu renginiu: paskaitą skaitė portugalų architektūros ateljė „Fala“ įkūrėjas F. Magalhães’as. Šiemet skaitykloje sulaukėme Kazio Varnelio, Pippo Ciorros, Oxanos Gourinovitch.

Aktyviai dalyvavome ir kituose renginiuose, pvz., Europos paveldo dienose. Taip pat gausiai lankytame renginyje visuomenę pakvietėme į savotišką atsisveikinimą su buvusiais Kauno centrinio pašto rūmais – istoriniame pastate prieš didžiausius jo egzistavimo pokyčius apsilankė 8 didelės grupės. Be to, dalyvavome ir visuotiniame kultūrininkų streike: visą naktį mirksėjęs paštas sulaukė daug dėmesio.

Be abejo, buvo atlikta ir daug mažiau matomo, bet ne mažiau svarbaus darbo: imta ruošti nuolatinės ekspozicijos koncepcija, pradėta tam rinkti medžiaga, mezgami kontaktai dėl laikinųjų parodų, įgyvendintos įvairios partnerystės, pateikti net keli finansavimo projektai įvairiems kitų metų renginiams, parengtos priemonės architektūrinei vaikų edukacijai ir t. t.

Linkime sėkmės visai NAI komandai. IP

TYLUS KONTRASTAS:

VARIO, MEDŽIO IR SMĖLIO HARMONIJA PAJŪRIO KONTEKSTE

Architektūra ir interjero dizainas: Aya Voišnis ir Gediminas Kirdeikis (Very Good Architecture Company)

Nuotraukos: Antanas Štrimaitis

Tekstą parengė: Gytautė Ivanauskaitė

Vaizdingoje Klaipėdos pakraščio teritorijoje, vos kelios minutės nuo jūros, įsikūręs privatus gyvenamasis namas yra subtilus architektūros ir interjero dermės pavyzdys. Nors iš pastato jūros tiesiogiai nematyti, jos dvasia juntama kitomis juslėmis – per šviesą, vėją, medžiagas ir aplinkos kontekstą. Būtent šis jutiminis ryšys su pajūrio aplinka lėmė ir planinę namo struktūrą. Aiškaus vizualinio orientyro nebuvimas paskatino Very Good Architecture Company architektus reaguoti į sklypo kontekstą: kaimyninius pastatus, vyraujančias vėjo bei saulės kryptis ir, svarbiausia, augančius medžius. Vienas jų, kerojęs sklypo centre, tapo esminiu planinės struktūros formavimo tašku – būtent dėl jo pasirinktas medžio šaknis tausojantis kryžiaus formos planas. Nors per statybas medis neišgyveno, jo vietoje buvo pasodinta nauja, simbolinį tęstinumą kurianti pušis. Žvelgiant iš viršaus, pastato planas atrodo paprastas, tačiau tūriškai jis išskaidytas į mažesnius elementus – taip sumažinamas vizualinis masyvumas ir kuriamas subtilus proporcijų balansas. Tūrio skaidymą sustiprina ir fasado medžiagos: oksiduotas varis – dinamiškas, gyvas ir kintantis – kontrastuoja su tamsiomis, statiškomis plytelėmis. Šių medžiagų sąveika kuria architektūrinį dialogą tarp šviesos ir šešėlio, tarp laiko žymės ir stabilumo. Smulkūs vertikalūs plyšiai fasade, atsikartojantys ir tvoros dizaine, suteikia visam ansambliui ritmikos ir lengvumo.

Architektė ypatingą dėmesį skyrė konstrukciniam sprendimui – konsolėms ir jų atramoms. Ten, kur buvo įmanoma, tūriai „išleidžiami“ be atramų, o ten, kur jos būtinos, kuriamas išskirtinis kolonų dizainas, papildantis fasado daugiasluoksniškumą. Varinio fasado ritmas subtiliai pereina į interjerą: šis perėjimas – ne atsitiktinis, o sąmoningai kurtas ryšys tarp išorės ir vidaus. Jį sustiprina centrinė ašis – pagrindinė judėjimo kryptis, vizualiai sujungianti paradinį ir vidinį kiemus.

Įžengus į namą, patenkama į šviesų, skaidrų holą, kuris švelniai veda iš lauko į vidų. Nuo jo atsiveria tiesioginė vizualinė perspektyva iki pat galinio kiemo. Pirmojo aukšto interjere vyrauja tamsesni, sodresni tonai – gilus ąžuolo lukštas, tamsus parketas, akcentinis žalsvas akmuo. Antrajame aukšte tonacija šviesėja – čia dominuoja lengvumo ir natūralumo įspūdį kuriantis rankų darbo molio tinko dekoras. Medžiagiškumas interjere tiesiogiai atspindi pajūrio aplinką: tamsus ąžuolas primena pušų kamienus, žalsvas akmuo – jų blizgančius spyglius, o molio tinkas –kopų smėlį. Laiptinė išskirta kaip atskiras tūris – visos jos plokštumos (sienos, grindys, lubos) dengtos ąžuolo faneruote, kuri aiškiai apibrėžia vertikaliąją ašį. Antrojo aukšto miegamieji orientuoti į skirtingas puses, kad kiekvienas turėtų savitą šviesos ir vaizdo charakterį. Pagrindiniame miegamajame įrengta atskira drabužinė, o visus kambarius jungia erdvus, aiškios struktūros vonios kambarys su išskirtine vonios zona.

Interjeras kurtas brandžiai porai, vertinančiai kokybę ir subtilumą. Čia dera garsūs italų dizaino šviestuvai, premium klasės baldai, variniai maišytuvai ir dekoratyviniai akcentai, tęsiantys fasado medžiagiškumo temą.

Kontrasto principas išlaikomas ir aplinkos sprendimuose. Paradinis kiemas – minimalistinis, racionalus, su

aiškiai išskirta automobilių aikštele ir kruopščiai sukurta landšafto kompozicija. Vidinis kiemas –gyvas, funkcionalus, čia numatytos valgomojo, poilsio ir maisto ruošimo zonos, įleista lauko sūkurinė vonia su dušu, o kiek atokiau – išskirtinio dizaino betoninė lounge zona.

Šis projektas – tai pasakojimas apie architektūros ir interjero vientisumą, apie jų tarpusavio dialogą, kuriame išorė ir vidus vienas kitą papildo: kartais atkartodami tas pačias natas, kartais kontrastuodami, o kai kada – subtiliai improvizuodami.

IP

JAUSMINGAS ISTORINIO PAVELDO

IR ŠIUOLAIKINĖS ESTETIKOS DIALOGAS

SENAMIESČIO APARTAMENTUOSE

Šis senamiesčio buto interjeras – jausmingas istorinio paveldo ir šiuolaikinės estetikos dialogas, kuriame subtiliai susilieja autentiškumas, modernumas ir komfortas. Projektas išsiskiria išsaugota pastato dvasia bei jautriu požiūriu į senųjų detalių restauraciją – čia kiekvienas lipdinys, karnizas ar sienų reljefas atgaivintas taip, kad natūraliai suskambėtų greta nūdienio dizaino elementų. Pagrindinė interjero koncepcija – išlaikyti istorinį charakterį, bet sukurti šviesią, šiuolaikiniam gyveni-

Interjero autorės: Viktorija Puodžiūtė-Jurkšaitė, Rugilė Palevičiūtė (Nordinary architects). Nuotraukos: Aistės Rakauskaitės. Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

mui pritaikytą erdvę. Interjero dizaino autorės pasirinko santūrią, natūralią spalvų gamą: šviesūs smėlio, pilkšvai rusvi, kreminiai atspalviai kuria vientisumo, vizualinės ramybės įspūdį ir leidžia atsiskleisti archi-

tektūriniams elementams. Lubų lipdiniai, atkurtos rozetės ir dekoratyviniai karnizai tapo pagrindiniu estetiniu akcentu – kiekvieną erdvę įrėminančiu istorijos ženklu.

Erdvės struktūra atvira ir kvėpuojanti – svetainė, valgomojo erdvė ir virtuvė natūraliai pereina viena į kitą, todėl šviesa laisvai sklinda per visą būstą. Dideli langai, lengvos lininės užuolaidos ir aukštos lubos sustiprina šviesos pojūtį. Proporcijos išlaikytos itin tiksliai – nuo baldų mastelio iki apšvietimo aukščio, todėl senovinė architektūra atrodo gyva, o ne dekoratyvi.

Svetainėje dominuoja šiuolaikinės formos baldai –žemi, minkštų linijų, iš natūralių audinių. Jie harmoningai įsilieja į aplinką ir suteikia interjerui lengvumo bei patogumo. Akcentiniai elementai – grafiški žalvario šviestuvai, modernūs meno kūriniai, subtilūs žalumynai – suteikia gyvumo ir šiuolaikiškos energijos. Viskas čia sukurta taip, kad senoji architektūra būtų ne fone, o visavertiškai sąveikautų šiuolaikiniu dizainu.

Virtuvė ir valgomasis pasižymi balansu tarp prabangos ir funkcionalumo. Marmurinės faktūros akmens paviršiai, tamsaus medžio apdaila ir žalvario intarpai sukuria solidumo įspūdį, tačiau bendra erdvė išlieka jauki ir šviesi. Ilgas valgomojo stalas tarsi jungia dvi gyvenimo puses – kasdienybę ir šventę, buitiškumą ir estetiką.

Miegamasis – tai ramybės vieta, kurioje išryškėja subtili klasikinės architektūros plastika. Išsaugotos lipdinių detalės ir atnaujintos sienos su molio ar kalkinio tinko apdaila kuria šiltą, gerą mikroklimatą. Modernus, su istorinėmis lubomis kontrastuojantis grafiškų linijų šviestuvas ir suteikia interjerui šiuolaikinės įtampos. Baldai ir tekstilė – santūrūs, tačiau jaukūs: švelnūs audiniai, natūralios tekstūros, neperkrautos formos, Hastens prekių ženklo lova ne tik užtikrina maksimalų komfortą bei išskirtinumą, bet ir sukuria viešbučio atmosferą. Išraiškinga žirgo skulptūra tampa ne tik meno instaliacija, bet ir emocionalia detale.

Vonios kambarys – vizualiai vientisa, išgryninta erdvė, kurioje natūralus akmuo ir šiltas apšvietimas sukuria elegantišką minimalizmą. Įspūdingas veidrodis iki grindų vizualiai išplečia erdvę, o žalvario detalės

sustiprina prabangos pojūtį. Visa erdvė atrodo it ramus fonas, leidžiantis atsipalaiduoti po intensyvios dienos. Bendra projekto nuotaika – rami, subalansuota, išgryninta, bet ne sterili. Jo stiprybė yra gebėjimas išlaikyti istorijos pėdsakus ir kartu suteikti jiems naują kontekstą. Šiame interjere nėra nei atsitiktinumo, nei pertekliaus – kiekviena detalė apgalvota, kiekviena medžiaga parinkta dėl savo tekstūros, šviesos atspindžio ar pojūčio prisilietus.

Šie namai atspindi šiuolaikinį požiūrį į istorinį paveldą – ne bandymą jį pakeisti, o pagarbų santykį, leidžiantį senajai architektūrai gyventi dabartyje. Tai interjeras, kuriame klasika įgauna naują kvėpavimą, o modernumas tampa tylus, rafinuotas ir natūraliai įaugęs į laiką. 2 3

IP

BABYTĖS PASAKA

Interjero autorės: Santa Simonavičiūtė ir Monika Kinderytė (SantaMonika interjerai)

Nuotraukos: Arvydo Čiukšio

Tekstas: Gytautės Ivanauskaitės

Šio buto istorija prasideda nuo moters – stilingos, ryškios, charizmatiškos, asmenybės, gyvenančios Šveicarijoje ir kolekcionuojančios paveikslus, skulptūrėles bei persiškus kilimus. Ji – meno mylėtoja ir gyvenimo estetikos ieškotoja, o kartu švelni, rūpestinga močiutė, kuriai svarbiausia – jaukumas, šeima ir gyvas ryšys su artimaisiais. Butą Prienuose šeimininkė norėjo išlaikyti sklidiną meno. Šis atkeliavo iš senųjų namų, taip gimė ir projekto pavadinimas „Babytės pasaka“ – interjeras, kuriame atsispindi jos asmenybė, pasaulėjauta ir meilė menui.

Nuo pat pradžių buvo aišku: šio būsto dizainerių tikslas – sukurti funkcionalią erdvę ir į ją įlieti šeimi-

ninkės dvasią. Pradėdamos projektą, interjero autorės Santa Simonavičiūtė ir Monika Kinderytė pirmiausia paprašė šeimininkės sudaryti kolekcinių daiktų sąrašą su nuotraukomis ir matmenimis – taip prasidėjo kūrybinis procesas, kuriame kiekvienas objektas tapo įkvėpimo šaltiniu. Siekta, kad šiose erdvėse praeitis ir dabartis ne kovotų, o kalbėtųsi tarpusavyje, kurtų emocinę dermę, pasakotų istoriją apie spalvą, šviesą, daiktų reikšmę ir jų atmintį.

Architektės juokauja, kad šie namai primena „Alisą stebuklų šalyje“ – juose daug siurprizų, spalvų, netikėtų derinių ir paslėptų istorijų. Nors butas nedidelis – vos 65 kvadratinių metrų – čia telpa viskas, ko reikia pato-

giam ir įkvepiančiam gyvenimui: atskiras miegamasis su drabužine, vonios kambarys ir bendra svetainės bei virtuvės erdvė.

Sukurti tokį eklektišką, ekspresyvų, bet harmoningą interjerą – tikras kūrybinis iššūkis. „Babytės pasaka“ alsuoja sodriais tonais – čia susitinka oranžinė, mėlyna ir žalia spalvos, o skirtingos medžiagos bei tekstūros –plytelės, tapetai, riešutmedis, tekstilė – kuria vizualinį daugiasluoksniškumą. Net knygų viršeliai palikti atviri, kad išlaikytų vientisą spalvinį ritmą ir organišką kompoziciją.

Kiekvienas kambarys turi savo charakterį, tačiau visi jie susisieja per spalvinius tiltus: koridoriuje dominuojanti žalia subtiliai atsikartoja vonioje, o virtuvės zonos kampe vėl išryškinta žalia švelniai pereina į sodriai oranžinį toną svetainėje. Dvivėrės skirtingų spalvų durys veda į miegamąjį su drabužine, kur oranžinė spalva pereina į žalsvus ir mėlynus tonus. Dėl tokios spalvų choreografijos susidaro įspūdis, lyg vaikščiotum spalvų terapijos keliu – nuo vienos emocijos prie kitos, nuo ryškumo iki ramybės.

Ne mažiau išraiškingas ir vonios kambarys – čia skirtingos plytelės, tapetai, molio tinkas suteikia sienoms šilumos ir jaukumo. Net ir funkcionalūs sprendimai tampa dizaino dalimi – viskas įrengta taip, kad erdvė būtų gyva ir dinamiška.

Šiuose namuose beveik viskas sukurta individualiai – nuo korpusinių baldų iki apdailos detalių. Kiekvienas paviršius ir daiktas turi savo vietą ir prasmę. Tokia kūrybinė laisvė reikalauja subtilumo, nes eklektiškas stilius lengvai gali virsti chaotišku. Todėl architektės itin kruopščiai derino tonus, proporcijas ir faktūras, kad spalvų gausa ne vargintų, o kurtų darnų ritmą.

„Babytės pasaka“ – tai ne tik interjeras, bet ir emocinė patirtis. Šie namai gali atrodyti drąsūs ar net netikėti, tačiau jie spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, individualumą ir meilę menui. Tai spalvinga atsvara neutraliems, monochrominiams būstams – vieta, kurioje kiekvienas kampelis turi savo istoriją, o kiekviena detalė – charakterį.

Architektės juokais sako: jos stengėsi sukurti tokį interjerą, kad šeimininkė kuo greičiau panorėtų sugrįžti į Lietuvą. Ir iš tiesų – šie namai tampa ne tik poilsio vieta, bet ir jausmų žemėlapiu, kuriame susipina prisiminimai, grožis, švelnumas ir kūrybos dvasia. Tai pasaka, kurioje gyvena žmogus – su visa savo istorija, šiluma ir žavesiu.

IP

ŠIUOLAIKINĖS MOKYKLOS CENTRAS –KAI ARCHITEKTŪRA KALBA ISTORIJA, SPALVOMIS IR MUZIKA

Interjero dizainas: Akiko Tutlys, Jūratė Norkutė, Miglė Šalnaitė, Vida Miškūnaitė-Jarošienė (studija ArchDesign) ir Aurelija Slapikaitė-Jurkonė (AForm Studio)

Pastato architektūra: Do Architects (projekto vadovė Gilma Teodora Gylytė)

Nuotraukos: Norbert Tukaj Tekstą parengė: Gytautė Ivanauskaitė

Kai penkios architektės iš studijų ArchDesign ir AForm Studio ėmėsi kurti Šiuolaikinės mokyklos centro (ŠiMC) interjerą, jų tikslas buvo ne tiesiog įrengti mokyklą. Per šešis intensyvaus darbo mėnesius jos sukūrė 3100 kvadratinių metrų erdvę, kurioje kasdien gyvena, mokosi ir kuria daugiau nei 490 mokinių ir 50 mokytojų. Ši mokykla – ne pastatas, o gyvas, kvėpuojantis organizmas, išsidėstęs per kelis aukštus: nuo cokolio su projektų zona iki mansardos su atviromis klasėmis ir net amfiteatru pirmame aukšte. Kiekviena patalpa čia byloja apie mokymąsi – kūrybišką, įtraukiantį ir tarpdisciplininį. Kaip yra pasakęs garsus architektas Louis’as Kahn’as, „mokykla prasidėjo, kai žmogus po medžiu paklausė klausimo. Architektūra turi tai įamžinti.“ Ši mintis tapo viso projekto ašimi – ŠiMC interjeras tarsi įamžina tą pirmąjį klausimą, tą smalsumą, iš kurio gimsta pažinimas.

Pirmiausia, ši mokykla kvėpuoja muzika. Čia menas nėra priedas prie ugdymo – jis yra jo esmė. Architektės pasitelkė mokyklos miuziklo priedainį ir perkėlė jį į architektūrinę kalbą: autorinių šviestuvų sistema atkuria „muzikos bangą“, o šios ritmu pulsuoja visa erdvė. Šis motyvas tampa ne tik estetiniu akcentu, bet ir skirtingus aukštus bei patirtį jungiančia gija.

Taip pat šiame interjere spalva yra daugiau nei dekoras – ji tarsi tampa emocine ir pedagogine architektūros kalba. Mažųjų mokyklinukų zonose vyrauja žaismingos, energingos spalvos, skatinančios judėjimą ir kūrybiškumą, o vyresniųjų – švelnesnės, susikaupimą palaikančios tonacijos. Net sanitarinėse patalpose nestinga spalvų – kiekviena detalė čia kuria aplinką, kuri džiugina ir žadina smalsumą.

Dabartinio Šv. Jokūbo kvartalo dalimi tapusios mokyklos erdvėse anksčiau buvo įsikūrusi ligoninė, tad architektės kartu su kolege Aušra Gvildiene nusprendė ne slėpti istoriją, o priešingai – ją atverti. Atidengtos autentiškos plytos, ypač matomos vienoje iš pirmojo aukšto klasių, išryškina senojo laiptų kontūro pėdsakus, taip pat atkurtos langų angos. Kalkinis tinkas, toks pat kaip Sapiegų rūmuose, leidžia sienoms kvėpuoti ir suteikia unikalią akustiką. Šios sienos – tarsi gyvas istorijos vadovėlis: čia dera 260 m² riedulių mūro, 280 m² plytų ir net 910 m² tinkuotų paviršių. Net senų komunikacijų pėdsakai palikti kaip tylūs, bet prasmingi praeities ženklai, padedantys suprasti dabartį.

Pirmuose aukštuose klasės, koridoriai ir universalios zonos susijungia į vientisą, nuolat kintančią siste-

mą, kurioje mokymasis vyksta visur – net tarp pamokų. Centrinė ašis – vingiuojantis gyvatės formos šviestuvas – veda mokinius nuo vieno taško prie kito ir suteikia jiems įvairios patirties. Trečiajame aukšte stiklinės pertvaros išlaiko atvirumo pojūtį, o žalios spalvos akcentai teikia ramybę. Po šlaitinėmis lubomis įrengtos erdvės pasižymi itin gera akustika. Cokolyje eksponuo-

jamas autentiškas riedulių mūras, pokario laikų sienos, o cementas pakeistas kalkiniu tinku. Įterpta mikrocemento juosta su plytelėmis subtiliai jungia sena ir nauja, praeitį ir dabartį.

Projektų zona įkvėpta olandų menininko Pieto Mondriano kūrybos – čia dominuojanti raudona, geltona ir mėlyna spalvos sukuria energijos ir kūrybos atmosferą. Šviestuvų profiliai braižo grafiką ore, tarsi vaizduotės brėžinius. Įvairiai veiklai – nuo sporto iki dirbtuvių ar scenos menų – pritaikyta erdvė išlaiko puikią akustiką ir vizualinę dinamiką.

Amfiteatras ir kavinė tampa mokyklos širdimi. Per stiklines sienas atsiveria vaizdai į upę ir vidinį kiemą –tai vieta, kur susitinka mokykla, miestas ir gamta. Amfiteatras talpina apie 130 žmonių ir tampa ne tik renginių ar susitikimų, bet ir kasdienio pasibuvimo erdve.

Šiuolaikinės mokyklos centras – tai daugiau nei švietimo įstaiga. Tai vieta, kur architektūra virsta edukacijos dalimi, kur istorija ne konkuruoja su dabartimi, o ją papildo. Čia spalva ne tik džiugina, bet ir ugdo, garsas ne tik skamba, bet ir moko klausytis. Tai mokykla, kuri skatina bendruomeniškumą, kūrybiškumą ir drąsą būti savimi – architektūra, kalbanti vaikų kalba: gyva, jautria, daugiasluoksne ir kupina prasmės. IP

APŠVIETIMO SPRENDIMAI NAMAMS IR VERSLUI

KAIP SUKURTI DARBUI

PATOGIĄ APLINKĄ

Apie darbo vietos interjerą, kur žmonės dirba fizinį darbą, per mažai kalbame ir per mažai darome, kad jį galėtume pavadinti žmogui palankia aplinka.

Daugelį dalykų reglamentuoja darbo saugos taisyklės. Tačiau švedų ergonomiškų baldų gamintoja, kompanija „AJ Produktai“, žengia kur kas toliau. Ji kuria baldus, įrangą ir interjero detales, kurios palengvina darbą, padeda tausoti jėgas, taupyti laiką, sudaro komfortiškas darbo sąlygas.

PRITAIKYTI ŽMOGUI IR JO DARBUI

Pasak kompanijos padalinio Lietuvoje, bendrovės „AJ Produktai“, generalinės direktorės Eglės Gasiūnienės, kiekvienas darbo aplinkai skirtas baldas turi funkcionalią detalę, dėl kurios jis tampa labiau pritaikytas žmogui. Pavyzdžiui, sandėliuose, kur pakuojamos prekės, tenka kilnoti ir vartyti dėžes. Kad būtų lengviau ir paprasčiau, gamintojas sukūrė stalą su įmontuotais rutuliais. Pasidėjus ant jų bet kokį daiktą jį lengva perstumti, apsukti, nereikia papildomų fizinių pastangų. Pakavimo darbams pritaikyti darbastaliai turi priedus, lentynas, nuo kurių patogu pasiekti reikalingus daiktus, dėžes. Po lentynomis įrengtas pakavimo medžiagų dozatorius, kur telpa kelios skirtingos medžiagos. Jas patogu atsipjauti ant stalo įmontuotu slankiojančiu peiliu. Medžiagų dozatorius gali būti po stalu. Kad smulkūs daiktai, kurių gali prireikti, būtų lengvai pasiekiami ir nepasimestų, įtaisyti stalčiai, lentynos

viršuje arba iš šonų. Tai yra tos gaminio dizaino detalės, kurios baldą daro ergonomišką, maksimaliai pritaiko jį patogiam ir lengvesniam darbui.

PATARIA STOVĖTI ANT SPECIALIŲ KILIMĖLIŲ

Darbastalių aukštį galima keisti, todėl kiekvienas prie jo dirbantis gali jį prisitaikyti pagal savo ūgį. Tokius darbus žmonės paprastai dirba stovėdami. Kad mažiau vargtų keliai ir nugara, patartina stovėti ant paminkštinto pagrindo. Specialiai sukurti kilimėliai iš minkšto kaučiuko ar porėtos gumos pagrindu amortizuoja judesius, leidžia keisti pėdų padėtį. Net ir daug valandų stovint ant tokio kilimėlio, kojos nepavargsta. Tie patys kilimėliai gali būti naudojami tiek biuruose, tiek ir gamybinėse patalpose, sandėliuose, parduotuvėse, visuomeninio maitinimo virtuvėse, visur, kur tenka ilgai stovėti. Gamybos patalpoms yra pritaikyti skirtingi stovėjimo kilimėliai. Be amortizavimo, jie atlieka ir dar kitą funkciją: antistatiniai, išsklaidantys elektros iškrovą, apsauginiai, apsaugantys grindis nuo alyvos, atsparūs karštoms suvirinimo žiežirboms ir metalo drožlėms, apsaugantys nuo drėgmės, su drenažo funkcija, skirti darbui šlapiose patalpose.

TVARKĄ UŽTIKRINA GERAS

RŪŠIAVIMAS

Kiekvienas daiktas, kol pasiekia galutinį vartotoją, pereina ilgą įvairius darbus dirbančių žmonių ir procesų grandinę. O vienas dažniausiai pasikartojančių procesų yra rūšiavimas: jis lydi daiktą nuo jo gamybos, surinkimo iki sandėliavimo ir pardavimo. Geram rūšiavimui reikalinga sistema, tvarka. Ji yra sukuriama pasitelkiant pačias įvairiausias priemones: nuo paletinių stelažų iki įvairaus dydžio dėžių. Darbo proceso optimizavimui tvarka svarbi ir dėl to, kad ji taupo laiką, nes nieko nereikia ieškoti.

„Visai šiai gausybei daiktų laikyti skirtų produktų negalime vadinti baldais. Tai visiems, ir biurams, ir pramonės įmonėms reikalinga ir naudinga įranga, kuria iš tiesų didžiuojamės, nes galime padėti surūšiuoti pačios įvairiausios paskirties, svorio, dydžio, medžiagiškumo daiktus, nuo sąvaržėlių iki mašinų variklių. Mūsų daiktų saugojimo produktų asortimente sau tinkamų gali rasti ir grožio salonai, parduotuvės, projektavimo biurai, autoservisai, ir pramonės įmonės“, – pastebėjo E. Gasiūnienė.

Jos teigimu, Lietuvos pramonės įmonių vadovai ir darbo interjerus jiems kuriantys specialistai dažnai nu-

stemba atradę tokių baldų ir sprendimų, apie kuriuos nei girdėjo, nei žinojo. Kadangi asortimentas yra labai didelis, pirmiausia ji pataria pasikonsultuoti su bendrovės darbuotojais. Tai svarbu ne tik dėl to, kad išsirinktų geriausiai poreikius atitinkančius baldus bei įrangą, bet ir dėl to, kad neprisipirktų, ko iš tiesų nereikia.

„AJ Produktų“ gaminiai pasižymi stilingu skandinavišku dizainu ir gera kokybe, nes yra gaminami iš patvarių, ilgai tarnaujančių medžiagų. Jiems suteikiama 7 metų garantija. IP

AR LIETUVIAI TVARKINGA TAUTA?

Tarptautinis „Kärcher“ tyrimas atskleidė, kad lietuviai išsiskiria atsakingu, bet santūriu požiūriu –jie valymui skiria daugiau laiko nei daugelis kitų tautų, tačiau į švarinimąsi žvelgia praktiškiau –kiti po tokio darbo būtinai pasilepina maistu ar gėrimais.

LIETUVIAI TVARKOSI DAUGIAU NEI DAUGUMA EUROPIEČIŲ

Lietuviai – tarp tų tautų, kurios švarai skiria daugiausia laiko. Trečdalis (33 proc.) gyventojų teigia, kad namų tvarkymui per savaitę skiria 1–2 valandas, ketvirtadalis (25 proc.) – 2–3 valandas, o beveik tiek pat (24 proc.) – daugiau nei tris valandas. Tik penktadalis (19 proc.) apsiriboja viena valanda, o 2 proc. nesitvarko patys ir kreipiasi pagalbos į kitus. Tai reiškia, kad dauguma lietuvių namus tvarkosi patys – reikšmingai daugiau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Japonijoje, kurių gyventojai švarai per savaitę skiria tik valandą.

SUSITVARKĘ JAUČIASI FIZIŠKAI AKTYVESNI, GERESNĖS NUOTAIKOS IR MAŽIAU ALERGIŠKI

Net 62 proc. apklaustų lietuvių teigė po tvarkymosi besijaučiantys fiziškai aktyvesni, 21 proc. prisipažino geriau miegantys, o 7 proc. pastebi sumažėjusius alergijos simptomus. „Švarūs namai geidžiami visame pasaulyje, tačiau pats valymas – mažiau, todėl įvairi pagalba priimama noriai. Lietuviams tvarkymasis – tai daugiau nei kasdienė pareiga. Tai būdas pasirūpinti savimi, savo aplinka ir gera nuotaika. Nors technologijos gali padėti, švaros pojūtį vis dar kuriame patys – savo rankomis ir pastangomis“, – sako „Kärcher“ vadovas Lietuvoje Mindaugas Levickas.

Lietuviai švarą suvokia ir kaip emocinės pusiausvyros garantą. 82 proc. teigia, kad tvarkingi namai pakelia nuotaiką, 37 proc. jaučia mažiau streso, o 26 proc. tvirtina, kad švarūs namai padeda aiškiau mąstyti. 25 proc. sako po tvarkymosi turintys daugiau energijos, o 22 proc. mini pasiekimo jausmą.

NETIKĖTI SVEČIAI PASKATINA

SUSIMĄSTYTI APIE TVARKĄ

Socialinis aspektas taip pat svarbus – net 64 proc. lietuvių pripažįsta jaučiantys įtampą, kai netikėtai apsilanko svečiai, o namai nėra tvarkingi. Dar 27 proc. apklausos dalyvių stresą dėl nelauktų lankytojų patiria bent kartais. Tai artina lietuvius prie britų ir amerikiečių, iš kurių apie 40 proc. taip pat susirūpina namų švara ir skuba tvarkytis, jei sužino apie atvyksiančius svečius.

VISAME PASAULYJE: ŠVARI PATALYNĖ

IR TVARKINGAS TUALETAS –HIGIENOS VIZITINĖ KORTELĖ

Atsakydami į klausimą, ką reiškia švara, lietuviai daugiausia dėmesio skiria virtuvei (60 proc.), paklotai lovai (52 proc.) ir

šviežiam orui namuose (43 proc.). Švarus tualetas svarbus 37 proc., o grindų priežiūra – 41 proc. Tarptautiniu mastu švari patalynė išlieka vienu pagrindinių komforto simbolių: ją vertina 77 proc. vokiečių, 80 proc. austrų ir 83 proc. olandų. Tualeto švara taip pat laikoma universaliu higienos ženklu – net 74 proc. vokiečių, britų ir prancūzų teigia, kad nešvarus tualetas jiems nepriimtinas. 79 proc. japonų ir 77 proc. prancūzų prisipažino, kad vertina aplinką be dulkių.

TECHNOLOGIJOS – PAGALBININKĖS, TAČIAU ŽMONIŲ RANKŲ DAR NEPAKEIČIA

53 proc. lietuvių naudoja elektrinius valymo prietaisus, o 26 proc. – robotus-siurblius. Nepaisant technologinės pažangos, net 91 proc. vis dar tvarkosi patys, be įmonių ar kitų žmonių pagalbos. Šis skaičius gerokai viršija Vakarų Europos vidurkį, kur namų tvarkytojai ar profesionalios paslaugos vis dažnesnės.

„Nors robotai ir išmanieji įrenginiai palengvina kasdienybę, švaros ritualas išlieka žmogiškas. Tai veikla, kuri suteikia pasitenkinimą, leidžia matyti akivaizdų rezultatą ir kartu primena, kad namai – mūsų atsakomybė ir ramybės vieta“, –sako M. Levickas.

Mindaugas Levickas, „Kärcher“ vadovas Lietuvoje IP

*Lietuvos gyventojų apklausa apie namų tvarkymą buvo surengta 2025 m. spalio 8–13 dienomis; joje savo nuomonę internetu pateikė apie 1 000 dalyvių. Kasmet vykdomas tarptautinis „Kärcher“ tyrimas buvo atliktas š. m. rugpjūtį dešimtyje pasaulio šalių: Vokietijoje, JAV, Australijoje, Austrijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Nyderlanduose, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

NAUJOS IŠRAIŠKOS GALIMYBĖS SU LAUFEN:

ASORTIMENTĄ PAPILDĖ

GLAZŪRUOTAS PLIENAS

Ispanijos „Roca Group“, viena iš pasaulinių vonios kambario įrangos dizaino ir gamybos lyderių, po savo sparnu glaudžianti tokius prekių ženklus kaip LAUFEN (Šveicarija) ir ROCA (Ispanija), 2023 m. įsigijo Vokietijos įmonę „Alape GmbH“. „Alape“ yra pripažintas premium klasės prekių ženklas, skaičiuojantis daugiau nei 125 metų istoriją ir garsėjantis išskirtinio dizaino vonios kambario įranga iš glazūruoto plieno.

Šiais metais nuspręsta, kad nuo 2026-ųjų sausio bemaž visi „Alape“ produktai bus įtraukti į LAUFEN asortimentą. LAUFEN katalogas bus papildytas maždaug 600 naujų gaminių – tai atvers naujas galimybes kurti išskirtinius prausimosi zonos sprendimus.

Ką tai reiškia LAUFEN vonios kambarių planuotojams ir kūrėjams?

DAUGIAU DIZAINO LAISVĖS. Nuo šios LAUFEN galės pasiūlyti ne tik keraminių, SaphirKeramik ar dirbtinio akmens (kompozito) praustuvų, bet ir modelių, pagamintų iš aukščiausios kokybės plieno, dengto ypatinga glazūra ar PVD danga.

VISKAS IŠ VIENŲ RANKŲ. Keraminiai, plieniniai, baldai, maišytuvai, veidrodžiai, apšvietimo įrenginiai, aksesuarai ir montavimo sistemos – viskas darniai dera ir kalba viena dizaino kalba.

„ALAPE“ DARBŲ TĘSTINUMAS. Visos pagrindinės šio Vokietijos gamintojo produktų serijos bus prieinamos (kai kuriais atvejais keisis tik jų pavadinimai), o prie jų prisidės nauji produktai, sukurti jau esant „Roca Group“.

Šiuo žingsniu LAUFEN dar kartą pabrėžia savo, kaip aukščiausios klasės prekių ženklo, kuris į vonios kambarį –nuo praustuvo zonos detalių iki visos gyvenamosios erdvės dizaino – žvelgia holistiškai, poziciją. IP

MURESTA X IJANDESIGN:

2026 METŲ VONIOS KAMBARIO TENDENCIJOS IR INTERJERO DIZAINERĖS JULIJOS NARADAUSKAITĖS-BRUNICKĖS ĮŽVALGOS

Interjero dizaino pasaulis nuolat keičiasi, tačiau vienas dalykas išlieka nekintamas – mūsų noras kurti erdves, kuriose gera būti. Vonios kambarys šiandien nebėra tik funkcijos vieta – tai mažas asmeninis prieglobstis, oazė, kurioje prasideda ir baigiasi mūsų diena. Būtent čia subtilumas, medžiagiškumas ir dizaino sprendimai susilieja į vieną visumą.

Drauge su „Muresta“, viena didžiausių vonios kambario įrangos ir plytelių tiekėjų Lietuvoje, savo įžvalgomis apie 2026 metų tendencijas ir rekomendacijomis, kaip sukurti jaukius, išskirtinius interjerus, dalijasi Julija Naradauskaitė-Brunickė, „IJANdesign“ interjero dizainerė.

Interjeruose vis dar vyrauja gamtos elementai ir organiškos formos. Ši kryptis išliks aktuali ir 2026-aisiais. Gamtoje randamos formos ir spalvos suteikia erdvei ramybės ir harmonijos pojūtį. Minkštos linijos, tarsi švelniai nušlifuotos laiko, atsispindi tiek kriauklių, tiek vonių formose. Tokios organinės formos sukuria harmoniją tarp funkcijos ir emocijos – jos leidžia erdvei kvėpuoti.

Spalvų paletė 2026 m. išliks natūrali ir raminanti: bus madingi smėlio, molio, švelniai pilki, šilti žalsvi ir dramblio kaulo tonai. Jie dera su akmens masės paviršiais, šviesiu medžiu ir subtiliais metaliniais akcentais. Šis stilius tinka tiems, kurie vertina estetiką be perdėto dekoratyvumo – tikrąją ramybės eleganciją.

DRĄSIEMS – PAA & KARIM RASHID: DIZAINO DUETAS, KURIANTIS CHARAKTERĮ

Vis dėlto ne visi nori tylos ir ramybės. Kai kurie klientai – tikros miesto asmenybės, gyvenančios greitu tempu ir mėgstančios, kad jų namai atspindėtų drąsą bei modernumą. Būtent jiems siūlyčiau atkreipti dėmesį į

PAA & Karim Rashid kolaboraciją, kurią galima rasti „Vonios dizaino namų“ salone „Domus galerijoje“, Vilniuje.

Tai unikalus duetas, jungiantis meistrystę ir pasaulinio lygio dizaino viziją. Jų sukurti gaminiai – tarsi meno objektai, papildantys vonios kambario erdvę savo formomis, spalvomis ir energija. Šios kolekcijos praustuvai, vonios ar baldai yra ne tik funkcionalūs, bet ir išskirtinai estetiški – tai objektai išskirtiniams žmonėms. Drąsios spalvos, netikėti siluetai ir inovatyvios medžiagos – visa tai suteikia interjerui charakterį. Tokie gaminiai tampa ne fonu, o akcentu – vonios kambaryje atsiranda stilingas objektas.

SPALVOS INTERJERE: DETALĖ, KURI KEIČIA VISKĄ

Kaip dizainerei, Julijai labai patinka, kai vonios kambaryje nuspalvintos ne tik sienos ar aksesuarai, bet ir kai

spalvos pasirodo per funkcinius elementus – maišytuvus, keramiką ar net vonios baldus. Tai subtilus, bet labai efektyvus būdas suteikti interjerui savitumo.

„Muresta“ siūlo neįtikėtiną spalvų ir tekstūrų įvairovę, todėl dažnai su klientais ten važiuojame rinktis savo favoritų. Spalvoti maišytuvai, pastelinių ar kontrastingų atspalvių praustuvai, juodi ar šampaninio aukso aksesuarai leidžia kurti savitą stilių.

Mano patarimas – rinktis spalvą atsakingai: jei norisi drąsos, tegu ji būna subtili. Vienas akcentas – pavyzdžiui, žalvario maišytuvas ar pastelinio rožinio atspalvio keraminis praustuvas – gali suteikti vonios kambariui visai naują išraišką. Svarbiausia – balansas tarp neutralumo ir išskirtinumo.

Spalvos, kaip ir formos, kuria emociją. Todėl jų pasirinkimas susijęs ne tik su estetiniais, bet ir su psichologiniais veiksniais – spalvos lemia, kaip mes jaučiamės savo erdvėje.

PATOGUMAS, KAI VISKAS PO VIENU STOGU

Kita priežastis, kodėl man, kaip dizainerei, „Muresta“ yra nepakeičiama partnerė, – patogumas klientui. Šiandien, kai laikas yra didžiausia vertybė, galimybė rasti viską vienoje vietoje tampa tikru privalumu.

Čia galima išsirinkti viską, ko reikia vonios kambariui:

• plyteles,

• santechniką,

• maišytuvus,

• keramiką,

• aksesuarus.

Toks komplektavimas leidžia išlaikyti vientisą stilių, o klientui – sutaupyti marias laiko. Be to, profesionalūs

konsultantai padeda priimti racionalius sprendimus, išsirinkti ne tik estetiškus, bet ir praktiškus gaminius.

„Muresta“ – tai erdvė, kur susitinka kokybė, dizainas ir patirtis. Kai viskas po vienu stogu – tiek kūrėjui, tiek klientui tampa lengviau įgyvendinti svajonę nuo idėjos iki realybės.

APIBENDRINANT

2026 metų vonios kambario tendencijos – tai gamtos įkvėptas natūralumas, derinamas su moderniu drąsumu. Organinės formos, švelnios spalvos, subtilūs akcentai ir išskirtinio dizaino objektai leis sukurti erdvę, atspindinčią jūsų gyvenimo būdą.

Interjero dizainerė Julija rekomenduoja: „Muresta“ –viskas jūsų vonios kambariui. Šiame įrengimo procese ji tampa ne tik tiekėja, bet ir tikra partnere – čia gimsta sprendimai, įkvėpimai ir dizaino istorijos. Mėgaukitės kokybe kasdien. IP