Page 1

2020:1 (112) ŽIEMA

Namo ir gamtos santykis Lietuvos ambasada Prahoje Tekstilės tendencijos 2020

NAPA nugalėtojai Kaip ir kodėl aš vOgiau svetimą dizainą

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063


Modelis: Daydreamer Dizainas: Joachim Nees Konfiguratorius: www.jori.com/configurator

Sėdėjimo komforto vardas: JORI

Pamatykite ir išbandykite mūsų naujame salone veneks interjero akcentai Vytenio g. 51, Vilnius. Tel. +370 615 85000

www.veneks.lt


Turinys

2020:1 (112)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė 8

Tvarūs ir jautrūs aplinkai sprendimai

50 Ten, kur atsiskleidžia Tirolio tradicijos

Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė Vyr. redaktoriaus padėjėja

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

20 Kontekstuali prabanga

Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Marius Dirgėla Rasa Balaišė Rūta Būtėnaitė Tomas Milkamanavičius

54 Gyvenimas išmaniajame name – įdomesnis

Redaktoriaus žodis

Fotografai:

24 Namas viršukalnėje

56 Heimtextil 2020

28 Svirnas, kuriame slypi mistika

62 Slovėnų moderniosios architektūros pradininkas

34 Lietuvos ambasada Prahoje

38 Apartamentai Clifton 301

66 Maison&Objet 2019

72 Lietuviškas dizainas Budapešte

Aplinka, kurioje apsigyvena nauja architektūra, jai priešinasi arba ją priima. Dažnai tam reikia laiko arba pakanka autoritetingos profesionalų nuomonės. Ko gero, tuo tikslu ir yra organizuojami įvairūs konkursai, kurių pasekmė – apdovanojimai, leidžiantys autoriams išvengti savotiško visuomenės linčo teismo. Kasmetinis konkursas RIBA šiemet pasižymėjo kontekstualumu, todėl nagrinėjant jo finalininkus, norisi atkreipti dėmesį ne tik į pačius pastatus, bet ir į tai, kaip jie komunikuoja su aplinka. Šiame kontekste pasirinkome ir kitus numerio objektus. Tarp jų – du lietuviški objektai. Studijos Plazma sukurtas namas Turniškėse ir studijos In Arch įgyvendinta Lietuvos ambasados rekonstrukcija Prahoje išsiskiria stiliumi ir santykiu su aplinka. Pirmasis – gyvenamasis namas – puikiai įsilieja į gamtinę, o antrasis interjeras – į istorinę pastato architektūrą. Dažnas autorius klausia, kaip patekti į „Centro“ puslapius su savo darbais. Atsakymas vienas – kokybė. Žengdami į naują dešimtmetį, dalijamės Rasos Balaišės įspūdžiais iš Maison&Object parodos, o Rūta Butėnaitė anonsuoja Heimtextile ’20 tendencijas. Šiemet tapome NAPA apdovanojimų, kurie jau išaugo į Baltijos šalių pakuotės dizaino konkursą, partneriais. Rezultatai – jūsų dėmesiui. Marius Dirgėla provokuoja diskusijai, kada galima vogti svetimą dizainą. Malonaus skaitymo ir gerų 2020-ųjų.

42 Prabanga ir harmonija Niujorke

74 Paskelbti geriausi Baltijos pakuotės dizaino darbai

46 Viešbutis, tapęs meno centru

80 Kaip ir kodėl aš vogiau svetimą dizainą

Vytautas

Alex Filz Alina Luther Bruce Damonte Diana Didyk Donal McCann Edgaras Marozas Edmund Sumner Eglė Jasiukaitytė Elis Lilleõis Ernesta Doroškevičienė Holger Kilumets Irmantas Savulionis James Brittain Jānis Andersons Kernius Pauliukonis Leonas Garbačauskas Mantas Zinkevičius Marius Dirgėla Melissa De Freitas Niel Vosloo Norbert Tukaj Peter Bruyns Viršelyje – Leono Garbačausko nuotrauka

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius. Tiražas – 4 000 egz. Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:


i

Architektūra

Tvarūs ir jautrūs aplinkai sprendimai Estetika, ryšys su gamtine ir istorine aplinka bei šiuolaikinėje architektūroje naudojamos išmaniosios technologijos yra svarbios temos. Tačiau vis dar retai visos šios ypatybės atsispindi viename įgyvendintame objekte. Jei naujas namas pasižymi visomis išvardytomis savybėmis, jis laikomas išskirtinai kokybišku. Būtent tokie yra šie trys pastatai, kuriuos Karališkasis britų architektūros institutas (RIBA) paskelbė 2019 m. Nacionalinių apdovanojimų pretendentais. Subjektyviai pasirinkę pačius įdomiausius, apžvelgiame Foster Lomas architektų A Restorative Rural Retreat for Sartfell, Hall McKnight architektų CTC Transport Hub ir architektų Hugh Broughtono ir Martino Ashley The Painted Hall projektus. Visus vienija stiprus tapatumas su gamtiniu arba istoriniu kontekstu, panaudotos tvariosios technologijos ir aukšto lygio estetinė kokybė. Tekstas: architekto TomO Milkamanavičiaus

Sartfelio poilsio namas 8 I 2020: 1 (112)

Projekto autoriai: Foster Lomas Vieta: Meino sala, Škotija Įgyvendinta: 2018 m. Fotografijų autoriUS: Edmund Sumner


Šis sudėtinės formų kompozicijos gyvenamasis namas maksimaliai atskleidžia kvapą gniaužiantį vaizdą į Airijos jūrą. Ilgas horizontalus plyšio pavidalo langas ir masyvios betoninės bunkerio sienos suteikia interjerui saugų charakterį. Atidžiai į unikalų kontekstą sureagavę, stiprią viziją puoselėję Foster Lomas architektai suformavo ypatingą vietą. Naujas tūris atrodo tarsi išaugęs iš aplinkos. Akmeningas pakrantės reljefas diktuoja griežtą formą ir bunkerio tipo monumentalią architektūrinę išraišką. Grubi ir laužyta forma projektuojama siekiant sukurti panoraminius vaizdus į gamtinę aplinką. Ilgi dvigubo stiklo horizontalūs juostiniai langai, pro kuriuos galima įvertinti vaizdą, svarbūs siekiant sutelkti natūralios šviesos srautą atvirojo plano gyvenamosiose patalpose. Žvelgiant iš aukščiau esančio kelio, plokšti namo

2020: 1 (112) I 9


stogai leidžia pastatui organiškai įsilieti į kalvą. Patalpų išdėstymas laužytoje formoje projektuojamas remiantis išilgai pakrantės einančia pagrindine pastato ašimi. Jos kryptimi į namą atveda laiptuotas takas ir įvažiavimas į garažą. Iš čia pro šalimais esantį sanitarinį mazgą patenkame į bendrąją erdvę, esančią kompozicinio lūžio taške. Viename gale įkurdinta virtuvė su didele salele, o kitame – svetainės erdvė su mažu balkonu. Sandūroje įkomponuotas apvalus aštuonių vietų valgomasis stalas. Pakilę į viršų, standartiškai randame privačią miegamųjų zoną, kurioje suprojektuoti mažasis ir didysis sanitariniai mazgai. Pastato fasadus charakterizuoja industrinės medžiagos, kaip antai skaldyto akmens apdaila ir rūdinto metalo langų apvadai. Bunkerio

10 I 2020: 1 (112)


įspūdį kuria pripildyto tūrio ir angų santykis. Kruopščiai parinkti langai nukreipti į aplink tvyrančio miško ir jūros vaizdus. Architektūra sukuria saugios aplinkos aurą, kurioje taip pat suprojektuota jauki vidinė erdvė. Tai pasiekta per masyvią vidinę lieto betono konstrukciją ir poliruotas grindis. Siekiant išlaikyti medžiagų harmoniją ir olos pavidalo betoniniam interjerui suteikti jaukumo, korpusiniams baldams parinkta medienos apdaila. Įdomiu apdailos akcentu tampa lubos. Dvitėjo profilio metalinės sijos perdengiamos tašais – taip sukuriamas lengvumo įspūdis. Erdvumą padidina skaidrūs perforuoto metalo laiptai ir grakštus metalinis turėklas. Griežtas ir grubus stilius yra pagrindinis vidaus erdvių leitmotyvas. Šiame interjere nėra vietos beprasmiam dekorui, visi elementai skirti įgyvendinti funkciško, palankaus aplinkai, patogaus ir tvaraus namo koncepcijai. Apibendrinant galima pasakyti, kad laužyta forma yra puikus atsakas į vietos kraštovaizdį ir klimatą, o klasikinis „storas“ pastatas, įsodintas į kalną, pasižymi dideliu energiniu naudingumu. Objektas yra išskirtinės ir kontekstualios architektūros, iki detalių ištobulinti interjero ir eksterjero sprendimai leidžia įtraukti šį gyvenamąjį namą į kokybiškos architektūros objektų gretas.

2020: 1 (112) I 11


i

Architektūra

Miesto transporto centras Projekto autoriai: Hall McKnight Vieta: Belfastas, Šiaurės Airija Įgyvendinta: 2019 m. Fotografijų autorius: Donal McCann

12 I 2020: 1 (112)


Šis Hall McKnight architektų biuro sukurtas pastatas ir su juo susijusi aikštė yra pirmieji kūriniai, įgyvendinti remiantis bendruoju planu, numatančiu reikšmingą regeneraciją Vakarų Belfasto srityje, Šiaurės Airijoje. Nors statinys bus susijęs su nauju urbanistiniu mastu vykdomu greitojo tranzito projektu, pastatas veiks kaip pagrindinė teritorijos dominantė, aplink kurią bus ruošiamas bendrasis planas. Nauja erdvė taps vietinės bendruomenės renginių ir susibūrimo vieta. Žvelgiant iš viršaus, teritorijos užstatymą formuoja du granitiniai kvadratai – nauja viešoji aikštė ir pastatas. Anot architektų, ši geometrija buvo pasirinkta siekiant

sureaguoti į tiesioginio konteksto trūkumą, nes erdvė iš esmės buvo laikoma problemine „niekieno žemė“, esančia tarp dviejų kaimyninių teritorijų, kurios atspindi Belfasto istorines ribas. Naujas kelias žymi pietinę aikštelės ribą ir atveria galimybę kursuoti autobusams, suteikdamas jiems posūkio spindulį. Atsižvelgiant į šį miglotą fizinį kontekstą, dviejų kvadratų kompozicija sudaro sistemą, kuria remiantis galima planuoti ir vystyti projektavimo programą. Pastatas yra kvadrato formos tūris su išlenktais kampais, virstančiais į šiaurės ir vakarų pakilimus, orientuotus į viešąją aikštę ir pagrindinį kelią. Pastato projekcijos

2020: 1 (112) I 13


14 I 2020: 1 (112)


formuojamos kuriant stačiakampės formos įtraukimus, virstančiais stiklinėmis vitrinomis. Kai kurios jų pabrėžiamos atskirais įrėminimais. Fasadas dengtas granito elementais, kurie komponuojami į vertikalias ir horizontalias grupes. Taip pabrėžiamas pastato vienalytiškumas ir konstruktyvumas kuriant vizualų stabilumą abiem kryptimis. Įtraukimuose esantys langai projektuoja solidaus ir monumentalaus tūrio įspūdį, kurio didžiąją dalį sudaro šaltas ir kietas granitinis kiautas, vietomis pro atsiveriančias properšas žibantis šilta ir jaukia šviesa. Kontrasto principu sukurto pastato interjero pagrindinė apdailos medžiaga pagaminta iš vietoje sumaišyto betono, dažyto terakotos spalvos pigmentu. Danga atkartoja Viktorijos laikų plytų mūro tonus, charakterizuojančius netoliese esančios Belfasto istorinės šerdies identitetą. Du langai išsikiša iš raudono interjero ir patenka į pagrindinius viešojo naudojimo aukštus. Vertikalus langas nukreiptas į naująją viešąją aikštę, o pakeltas horizontalus – į pagrindinį kelią ir parko teritoriją priešingoje pusėje. Nepaisant nedidelio mastelio, pastatas suprojektuotas taip, kad suteiktų tvirtumo, pastovumo ir pilietinio identiteto pojūtį, teritorijos bendrojo plano vystymosi pradžioje nustatytų ryžtingą kryptį. Tikimasi jog naujojo statinio komunikuojamas monumentalumas ir patikimumas taps vertybėmis, kurios įkvėps ir formuos tolimesnį kvartalo užstatymą.

2020: 1 (112) I 15


Salė, serginti ilgaamžę tapybą

Projekto autoriai: Hugh Broughton Architects, Martin Ashley Architects Vieta: Londonas, Jungtinė Karalystė Įgyvendinta: 2019 m. Fotografijų autoriUS: James Brittain

Šis įkvepiantis projektas atkūrė ir išsaugojo sero Džeimso Thornhillso 3 700 m² tapytus paviršius, kurie patenka tarp svarbiausių baroko stiliaus interjerų Europoje. Išradingai restauravus pastatą, stabilizavosi vidinė aplinka, todėl ši nuostabi erdvė dabar yra lankytina Londono vieta. Dėmesys detalėms ir meistriškumas visame projekte liudija sėkmingai užmegztus ryšius tarp užsakovo ir architekto. Atsitiktinai rastos Henriko VII rūmų liekanos restauravimo darbų metu sėkmingai panaudotos erdvėje. Jos dar labiau išplečia lankytojų patirtį.

16 I 2020: 1 (112)


INTERJERAS

i

2020: 1 (112) I 17


18 I 2020: 1 (112)


Vidinę tapytos salės aplinką reikėjo stabilizuoti, nes ją sugadino pradinių durų atidarymo ir uždarymo temperatūros bei drėgmės svyravimai. Jautrus ir atidus projektavimas leidžia naujai panaudoti pastato apatinę dalį, pašalinant 1950-ųjų virtuvę ir grąžinant jos pirminę funkciją valgyti ir bendrauti. Dabar šioje vietoje yra kavinė, parduotuvė ir lankytojų priėmimo erdvė. Kad padidėtų įskaitomumas ir prieinamumas, drąsus sprendimas buvo pašalinti originalias plytas ir įstatyti platforminius keltuvus. Atvėrus salę lankytojams, smarkiai pagerėjo bendra erdvės kokybė. Lankytojų patirtis buvo sustiprinta didingai atveriant ištapytą erdvę, kai prie jos artėjama iš apačios. Naujas apšvietimas, šildymas ir ventiliacija buvo sumaniai paslėpti, atkreipiant dėmesį į kruopščiai parinktas detales. Siekta, kad šios sistemos sklandžiai įsilietų į istorinę salę. Pagirtinas jų derinimas visoje erdvėje. Naujoji šildymo sistema sukuria optimalią aplinką paveikslams ir kartu suteikia komfortą lankytojams. Salė buvo atidaryta visuomenei 2019 m. kovo mėn. Konservavimo darbai leido daugiau nei 80 000 lankytojų stebėti šią ekspoziciją ir sukūrė reikšmingą naują kultūrinį traukos tašką Londone.

2020: 1 (112) I 19


i

architektūra

Kontekstuali prabanga

Vieta: Vilnius, Lietuva Architektai: architektūros studija Plazma Projekto architektai: R. Mikulionis, M. Pantelejeva Plotas: ~ 300 m2 Metai: 2019 Nuotraukų autorius: Norbert TukaJ

Kokybiškos architektūros gyvenamieji namai prestižiniuose miesto rajonuose architektų studijai Plazma nėra naujiena. Neseniai pasaulį išvydo dar viena stipri jų idėjos realizacija. Turniškių ir Valakampių sandūroje pastatytas Smilgų namas yra kompaktiškas, monumentalios, tačiau tvarkingos ir jautrios architektūros statinys. Projektavimo paslaptimis ir atsiradimo istorija dalijasi projekto autoriai Rytis Mikulionis ir Margarita Pantelejeva.

Ką mums reikėtų žinoti apie Smilgų namo kontekstą? R. M. Sklypas yra ties Valakampių ir Turniškių riba, nedidukas, maksimaliai užstatytas. Kontekstas – prestižinis rajonas, kuriame dominuoja aukšto architektūrinio lygio pastatai. Jie įvairaus stiliaus, kiekvienas atspindi savininkų prabangos ir grožio sampratą. Tokia yra mūsų realybė – Lietuvoje nedaug vientisų kvartalų, šis taip pat ne išimtis. Kai pamini pavadinimą Valakampiai arba Turniškės, dažniausiai viskas tuo ir būna pasakyta – tai vieni brangiausių sklypų Vilniaus mieste. M. P. Gana svarbus sklypo konteksto elementas yra gamtinė aplinka. Nors reljefas lygus ir nesukuria papildomų iššūkių, sklypą supantis miškas skatina labiau atsiverti santykiui su aplinka.

20 I 2020: 1 (112)

Kuo projektavimas Turniškėse buvo išskirtinis? Su kokiais sunkumais susidūrėte? Ar rajonas įpareigoja? R. M. Apylinkėse projektuojame ne pirmą namą, čia statomi aukščiausios klasės pastatai. Įpareigoja tai, kad klientas tikisi išskirtinės architektūros kokybės, funkcijos ir estetikos dermės. Tokioje vietoje neieškoma tipinio projekto. Kaip minėjo Margarita, situacija yra gamtinė, todėl ypatingų iššūkių, siekiant architektūrą derinti prie aplinkinių pastatų, šioje situacijoje nekilo. Kadangi sklypas nedidelis, apsuptas žalumos, buvo kreipiamas dėmesys į tai, kad namas būtų gražus kaip atskiras kūrinys esamoje aplinkoje. Tad pagrindiniu iššūkiu tapo užduotis sukurti aukštos architektūrinės vertės pastatą, tenkinantį ir užsakovo išsakytus funkcinius poreikius.

O kadangi gretimybės yra gana modernios, tad ir mūsų pastato išraiška pasuko link abstraktaus modernizmo. Įdomu tai, kad užsiminėte apie formą. Jei įpareigojančio architektūrinio konteksto nėra, kas tuomet lėmė ortogonalios ir monumentalios formos pasirinkimą? R. M. Buvo keli veiksniai. Kai užsakovas kreipiasi į mus prašydamas suprojektuoti individualųjį gyvenamąjį namą, dažnai klausiame, koks turėtų būti pastato siluetas: tradicinis šlaitinis ar, kaip dabar madinga, su interpretuotu šlaitiniu stogu, ar orientuojamasi į sutapdintą stogą. Tai buvo atspirtis, nuo kurios prasidėjo idėjos rutuliojimas. M. P. Taip, užsakovų žvilgsnis krypo į modernios architektūros su plokščiais


DIZAINO KELIONĖS

sutapdintais stogais pavyzdžius, tad ir tęsėme šia linkme. R. M. Ateidamas užsakovas dažnai atsineša ir savo viziją. Tada žaidžiame žaidimą, kas gražu, o kas negražu. Šiuo atveju nuo pat pradžių buvo aiškiai išreikštas noras matyti kubistinę architektūrą. Statūs kampai leidžia maksimaliai išnaudoti plotą, o žaidimas stogų šlaitais dažnai kažką nupjauna. Kai sklypas didesnis ir yra dar daugiau gamtos,

viskas lengviau. Tačiau šiuo atveju galimas užstatyti plotas buvo vienas iš namo formos pasirinkimą lėmusių veiksnių. Kaip suprantu, projektavimo gairės eiti į ortogonalią formą taip pat atėjo iš užsakovo pusės. R. M. Taip. Jie rodė pavyzdžius, kokia architektūra yra siektina. Sprendimams įtakos turėjo ir užsakovo norai, funkcinė namo programa, kontekstas.

i

Turint mažą sklypuką, nėra kur maivytis. Pažiūrėjus į sklypo planą, viskas pasidaro aišku. Šiuo atveju saulėta pusė su gražiu vaizdu yra priešingoje pusėje nei įvažiavimas, natūraliai formuojami ūkinis ir rekreacinis kiemai. Ar projektavimo metu patyrėte eureka momentą? Tarkim, pradžioje kalbėjote vienaip, o diskusijų metu suvokėte, kad yra kokia nors ypatinga sklypo savybė,

2020: 1 (112) I 21


galinti tapti projekto raktu, o gal užsakovas suprato savo giliai paslėptą norą, kuris apvertė viską aukštyn kojom? R. M. Manau, apie kiekvieną projektą būtų galima papasakoti įdomių dalykų. Kadangi sklypas nedidelis, o mes projektavom dar pagal seną detalųjį planą, namo konsolių nereikėjo įskaičiuoti į užstatymo plotą. Tai mums suteikė daugiau laisvės kūrybai. Tačiau iš tiesų viskas labai paprasta. Pastato forma – paprastas stačiakampis gretasienis, tik išpjaustytas. Pagrindinis užsakovo noras buvo turėti aukštą bendrąją erdvę, apie kurią būtų dėstomos visos funkcijos. Namas gana nedidelis, todėl jo programa šiuo atveju yra suspausta. Garažas vienam automobiliui, trys miegamieji ir darbo kambariukas. Jokių pirčių arba SPA nėra. Pagal namo klasę jis labai kompaktiškas. M. P. Aš manau, kad su užsakovais bendravome labai sklandžiai būtent dėl to, kad nebuvo nepagrįstų fantazijų, ko jie norėtų name, todėl viskas, ko reikia, gana lengvai tilpo į kompaktišką tūrį. R. M. Pradžioje turėjom dvi idėjas. Pirmosios teko atsisakyti dėl užstatymo ploto apribojimų, o antrajai buvo pritarta, tad plėtojome ją toliau.

22 I 2020: 1 (112)


Kaip vyksta interjero ir eksterjero dialogas? Kokį vaidmenį jis atlieka bendroje namo koncepcijoje? R. M. Kalbant apie architektūrinį komponavimą, pradėjome nuo didžiosios erdvės, kuri atsiveria į gamtą ir kartu į saulėtąją pusę. Buvo norima įtraukti stiklinę plokštumą gilyn, siekiant išvengti vidaus patalpų perkaitinimo. Priešingu atveju namas būtų apkarstytas žaliuzėmis ir kitais papildomais fasado elementais. Idėja pagrįsta tuo, kad suformuota konsolė vasarą gesins kaitrą, mesdama šešėlį, o žiemą, kai saulė žemiau, atvers šviesos kelią giliau. Iš vienos pusės namas yra uždaresnis – į šiaurę nukreiptas garažas, holas, skalbykla, drabužinė ir vienas kambarys. Pastatas uždaresniu fasadu projektuojamas į gatvę, o atviresniu, skaidresniu, atsisukęs į kiemą, gamtą. Fasade buvo nuspręsta pasirinkti egzotinės medienos apdailą, kurią, vos sumontavus, atsiskleidžia ryški raudona spalva, o laikui bėgant mediena ruduoja ir galiausiai gražiai papilkėja. Taip paprasta dėžutė virsta žaismingu kūriniu. Interjere taip pat naudojama mediena. R. M. Užsakovei imponavo mid-century stilius. Mums pasirodė, kad tai gana kontekstualu siūlomoje architektūroje. Apdailai naudojome tiko medienos elementus, tai tipiškas mid-century stiliaus bruožas. Lietuviški interjerai dažnai turi itališko glamūro dvelksmo iš Pietų ir skandinaviško santūrumo iš Šiaurės. Dažniausiai užsakovai nenori rizikuoti, renkasi tvarkingą estetiką, tačiau neretai prašo pridėti šiek tiek buržuazijos žavesio.

kontekstui. Tarkim, projektuodami senamiestyje galime ryžtis ir citatoms iš praeities. Šioje situacijoje pasirinkti modernūs sprendiniai, o kuo jis ypatingas, pasakys kiti. M. P. Manau, ypatingesnis atvejis tuo, kad buvo aiškiai išreikšta aukšta centrinė erdvė. R. M. Tiesa, prie tokio dydžio bendrosios erdvės dažniausiai projektuojamas daug didesnio ploto namas. Šis įdomus tuo, kad savo plotu yra panašus į standartinį namą, tačiau turi išskirtinę didelę bendrąją erdvę, aplink kurią ir sukasi visas gyvenimas. Užsakovai nebuvo apsisprendę dėl apdailos, tačiau norėjo švarios modernios architektūros, taip pat aukštos bendrosios erdvės. Tai tapo kertiniais veiksniais, kuriais rėmėsi namo projektavimas. M. P. Įdomus architektūrinis momentas – labai didelis kontrastas tarp bendrosios erdvės ir aplinkinių kambariukų. Esate studija, kurios darbų portfolio gali pasigirti aukštos architektūrinės kokybės įvairių tipologijų ir mastelio objektais. Projektavote viešbučio „Artagonistas“ interjerą, daugiabutį Gedimino prospekte, aibę išskirtinių individualiųjų gyvenamųjų namų. Koks projektas jums vis dar yra iššūkis?

R. M. Kiekvienas projektas yra iššūkis, o ypač tas, prie kurio dirbi šiuo metu. Visi mūsų darbuotojai yra įgiję architekto specialybę, nors, kaip pastebėjote, kuriame daug interjerų, kurie mūsų veiklos pradžioje atnešė studijai pripažinimą. Tik susikūrę, dirbome su kitų architektų projektuojamų namų interjerais, vėliau pradėjome ir patys projektuoti pastatus. Juos visada stengiamės pabaigti iki dekoracijų lygmens. Kalbant apie individualiųjų namų žanrą, stengiamės neatskirti vidaus ir išorės. Atvirkščiai, žvelgiame į architektūrą ir interjerą kaip į nedalomą visumą. Kuo objektas mažesnis, tuo ši riba labiau menama. Dirbdami prisiliečiame prie skirtingo mastelio objektų. Pavyzdžiui, projektuodami dideles parduotuves supratome, kad procesas pagrindiniais projektavimo principais niekuo nesiskiria nuo urbanistinio miesto ar kvartalo projektavimo. Dažniausiai projektuojame nišinius objektus – pastatus saugomosiose teritorijose, miestų centruose, didesnius visuomeninius interjerus. Tokie projektai reikalauja daugiau paieškų, įsijautimo į kontekstą, taip pat keliami aukštesni reikalavimai jų architektūros estetinei vertei. Ačiū už pokalbį.

Ar interjero koncepciją galima vadinti kontrastine namo eksterjero atžvilgiu? R. M. Tikrai taip. Nors namo išorė gana vienalytė, įtrauktos pastato dalys pratęsia vidines sienas bei lubas, baltomis plokštumomis „išeidamos“ ir už vidaus erdvių ribų. Šios šviesios plokštumos kontrastuoja su fasado mediena ir nejučia įtraukia žvilgsnį į kiek ryškesnį interjerą. Kuo išskirtinis šis namas kitų jūsų projektų kontekste? R. M. Tikiuosi, visi mūsų projektuoti namai kažkuo įdomūs. Pažiūrėjus į studijos darbus matyti, kad visi jie gana skirtingi. Stengiamės būti jautrūs

2020: 1 (112) I 23


i

DIZAINO KELIONĖS

Namas viršukalnėje Projekto autoriai: Mork-Ulnes Architects Vieta: Fovangas (Fåvang), Norvegija Įgyvendinta: 2019 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Bruce Damonte

24 I 2020: 1 (112)

Architektų studijos Mork-Ulnes Architects įkūrėjai Casperas ir Lexie Mork-Ulnesai dar šiemet sau ir savo dviem vaikams įrengė naujus namus – modernią kalnų trobelę Norvegijos slidinėjimo kurorte, kuriame 1994 m. vyko olimpinės varžybos. Ant šlaito stūksantis statinys pro langus demonstruoja nuostabias snieguotas kalnų grandinės keteras. Besidriekiančiame slėnyje, kalvos apačioje, palei upės

vingį, šiltuoju sezonu ganosi avių bei karvių kaimenės. Architektūriniai elementai buvo pasitelkti laikantis tradicijų, interpretuojant senus ir išrandant naujoviškus sprendinius. Ant pastolių pakylėtas namas leidžia grožėtis panorama iš aukšto, o snieguotuoju sezonu smagu šokti ant slidžių ir tiesiai pro duris sliuogti iki trasų, parduotuvės ar restorano. Grįžti galima kalnų funikulieriumi. Dėl pakylos žiemą nereikia kasti


Architektūra

i

sniego aplink langus ir duris. Jau daugybę metų šiuose plotuose besiganantys gyvuliai įprato nuolat kirsti sklypą, rupšnoti čia žolę, būriuotis. Naujieji šeimininkai jokiu būdu nenorėjo natūralaus proceso sutrikdyti. Būtent todėl sprendimas pakelti pastatą ant pastolių net tik nesukėlė problemų, bet ir suteikė gyvūnams prieglobstį: esant darganai, vėjui ar kepinant saulei, čia jie gali pasislėpti. Architektai neturėjo konkrečių nuostatų ir siekė įgyvendinti įvairias

idėjas, atrasti, eksperimentuoti, leisti sau sukurti tai, ko paprastai prisibijo užsakovai. Vienintelę aiškią kryptį diktavo meilė apylinkėms, noras į jas įsilieti, regėti ir justi. Fasadą nutarta apkalti įstrižomis lentelėmis – panašiu raštu vietinėse apylinkėse gyvulių augintojai aptveria ganyklas. Žiemą, kuomet gausu sniego, šis užpildo bent dalį tarpų tarp lentelių ir pastatas įgyja minkštesnę faktūrą, o kartais kone paskęsta fone. Sniegui nutirpus, apželdintas stogas padeda paslėpti architektūrą, žvelgiant į ją iš viršaus. Viename pailgo statinio šone įrengtas tarsi atskiras svečių korpusas su vonios kambariu ir miega-

2020: 1 (112) I 25


muoju, kurį nuo likusio namo skiria lauko terasa su stogu. Pro ją patenkama į namą. Pagrindinėje šeimos zonoje koridorius skiria vaikų miegamuosius nuo vonios kambario ir pirties, tuomet įžengiama į didžiausią laisvalaikio patalpą: svetainės, virtuvės bei valgomojo erdvę, o tada atsiduriama šeimininkų sparne su erdviu miegamuoju, drabužine ir vonios kambariu. Interjere kone visi paviršiai mediniai. Taip norėta sukurti kuo natūralesnę aplinką, neįsileidžiant importinių apdailos medžiagų ir „egzotiškų“ gaminių. Siekta išsaugoti autentiškumą, pritaikyti vietinės kilmės produktus ir kuo paprastesnėmis priemonėmis sukurti komfortiškus namus. Pagrindiniu dekoro elementu čia, be jokios konkurencijos, tapo vaizdas pro

didžiulius langus. Svetainėje įstiklintos abi didžiosios sienos leidžia pasijusti gamtos dalimi. Žvilgsnis nuolat viliojamas stebėti tolį, apsnigtas egles, kalnų grandinę, o vasarą – žaliuojančius šlaitus ir slėniuose žolę šlamščiančias gyvulių kaimenes. Architektai, mylintys gamtą, organišką išraišką, pusiausvyrą tarp komforto ir natūralumo, sukūrė dailius namus sau ir savo atžaloms. Čia puikiai dera jaukus poilsis ir aktyvi sportinė veikla, o noras prisitaikyti ir prie besiganančių sklypo svečių poreikių kelia žavesį bei jausmą, jog visi galime tilpti po vienu stogu.

26 I 2020: 1 (112)


2020: 1 (112) I 27


i

Interjeras

Svirnas, kuriame slypi mistika Projekto autoriai: NOA (Network of Architecture) Vieta: Bolcanas (Bolzano), Italija Įgyvendinta: 2017 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autorius: Alex Filz

Šlerno (Sciliar) kalno papėdėje, vaizdingame, Alpių grandinės supamame Bolcano miestelyje, tvyro savita atmosfera. Šioje atmosferoje atgimė senas svirnas, kuriame šiandien kurstoma unikalių namų dvasia. Projekto autoriai – studija NOA. Pagrindinis projekto tikslas buvo išjausti Pietų Tirolio tradicijas ir jas susieti su stebinančiais vidaus bei išorės sprendiniais, perteikiamais per architektūrą, estetiką ir funkcionalumą. Kitaip tariant, siekta sukurti netikėtas erdves, magišką nuotaiką, menančią pasakiškus vaikystės prisiminimus. Tokia užduotis projekto autoriams atvėrė daugybę kūrybinių durų. Pasitelkus vaizduotę, teko ją derinti prie tradicijų, taigi atspirties tašku tapo vietovė, jos istorinės šaknys. Tačiau kartu norėta žengti į priekį ir sukurti tų tradicijų tąsą, suformuoti naują, originalų identitetą, nestandartines gyvenamųjų patalpų struktūras, įkvėptas apylinkėse išgyventomis užsakovo jaunystės patirtimis. Fantaziją ribojo ir senojo svirno, išlikusio dar nuo

28 I 2020: 1 (112)

1850 m., karkasas bei konteksto situacija – viduryje miestelio riogsantis statinys negalėjo tapti akį rėžiančiu, nepatraukliu objektu kaimynams, taigi reikėjo atsižvelgti ir į aplinkinių lūkesčius. Miestelį įtraukus į Unesco paveldosaugos projektą, buvo privaloma išsaugoti vietos identitetą. Gerbiant seną istorinį pastatą, nuspręsta nekeisti jo mastelio ir padėties miesto plane. Pagrindiniu išoriniu, tradicijas pabrėžiančiu motyvu tapo medinių lentų ažūras, menantis tvorų kompozicijas, naudojamas galvijų aptvarams. O štai viduje nutarta sulaužyti tradicijas ir paskęsti magiškos atmosferos kūrimo procese. Interjeras gali būti apibūdinamas kaip impulsyvių vizijų įkūnijimas, iš standartinių schemų išlaisvintos erdvės, persidengiančios patalpos, sudarančios pralaidumo įspūdį, kosmiški spalvų deriniai, ažūrinės plokštumos, pro kurias šviesa keliauja per visą pastato tūrį, tekstūrų gausa, patalpas atitveriančios audinių klostės, suteikiančios mistikos pojūtį...


2020: 1 (112) I 29


Pirmajame aukšte įrengta pagrindinė laisvalaikio erdvė driekiasi kone iki pat verandos. Erdvi, išskirtinio dizaino, turkio spalvos virtuvė, dekoruota molinėmis plytelėmis, bei didžiulis valgomojo stalas kviečia gaminti gurmaniškus patiekalus ir vakarieniauti su draugų kompanija, o šalia esanti sodriai žalia kampinė sofa siūlo poilsį gėrintis ugnimi, liepsnojančia didžiuliame židinyje, pačioje kambario šerdyje. Visos kitos patalpos – originaliai suformuotos struktūros, laužančios nusistovėjusias klasikines patalpų

30 I 2020: 1 (112)


išdėstymo taisykles. Erdvės išdėstytos vertikaliai, lyg kybančios dėžutės, į kurias patenkama laiptais per skirtingus aukščius – šitaip norėta priminti kopinėjimą kalnuose vingiuotu takeliu tikslo link. Vienintelė uždara patalpa – tualetas. Tiek miegamieji, tiek vonios kambariai su dušais ar laisvai pastatomomis voniomis yra atviri. Iš viso name yra trys miegamieji. Jų interjeras sukurtas kaip ats-

kirų „mikronamukų“, turinčių savitą dizaino koncepciją. Iš visų lengvai patenkama į vonios erdves. Viršutiniame aukšte įrengta sauna, pro kurios įstiklintą sieną matyti Alpių panorama, o ant stogo terasos burbuliuoja masažinė vonia, iš kurios galima ne tik grožėtis kalnų grandine, bet ir uosti gaivų orą.

2020: 1 (112) I 31


Šalia saunos įtaisyta skaitymo zona, greta jos jaukiai pleška senovinė krosnelė – toliau gyvuojantis svirno palikimas. Interjero dekorui pritaikytos vietinės apdailos medžiagos. Kiekviena jų nepasižymi unikalumu, tačiau stebinantys deriniai sukuria itin efektingą nuotaiką. Mediena ir akmuo – tai tradicijas tęsiančios medžiagos. Jas papildė varis, molinės plytelės, o štai plieniniai laiptai – arabų tradicijos dovana, nebūdinga Alpių apylinkėms. Visi baldai – vietos gamintojų, o skrupulingas dėmesys detalėms renkantis originalius ir funkcionalius sprendimus pareikalavo papildomo laiko bei energijos išteklių. Teatrališką atmosferą interjere kuriantys audiniai ir gobelenai atlieka intriguojantį vaidmenį. Besidriekiančios mėlynos klostės atrodo tarsi scenos užuolaidos, už kurių slypi nepažįstamos erdvės, naujos vaizdinės perspektyvos. Skirtingų tekstūrų audiniai pritaikyti ir kybančiose miegamųjų „dėžėse“, dekoruotose melsvai pilkais, geometrinėmis formomis

32 I 2020: 1 (112)


puoštais tapetais. Užuolaidomis galima pridengti patalpą ir sukurti intymesnę nuotaiką. Ją taip pat padeda pabrėžti švelnus, blausus apšvietimas, skatinantis gyventi pagal gamtos ritmą: didžiuliai langai strategiškose vietose įleidžia dienos šviesą, o vakare, sutemus, name tvyro ramybės atmosfera. Čia vietinį apšvietimą sukuria kabamieji ir pastatomieji ar sieniniai šviestuvai. Įstabų pastatą suprojektavusi NOA komanda stebina gebėjimu pritaikyti suformuotas taisykles, jas interpretuoti ir priimti unikalius sprendimus. Iš konteksto neišsiskiriantis, tačiau labai įspūdingas privatus namas viduje slepia kai ką neįprasto ir pasakiško: netradicines erdvių kompozicijas ir mistišką interjerą, kuriame tarsi turėtų gyventi itin charakteringi personažai. Šiame projekte atsispindi pagarba praeities tradicijoms ir stipriai patobulinta jos tąsa, pritaikyta šiuolaikinėms asmenybėms.

2020: 1 (112) I 33


i

Interjeras

Lietuvos ambasada Prahoje Interjero projekto autorė: interjero architektė Indrė Dorofėjūtė, interjero studija In Arch Nuotraukų autorius: Leonas Garbačauskas

pritaikantis patalpas diplomatinės atstovybės reikmėms ir deramam atstovavimui Lietuvai.

Lauko fasadas vakare

Šių metų lapkričio 4 d., po dvejus metus trukusio renovacijos proceso, atidaryta Lietuvos ambasada Prahoje. Kuriant rekonstrukcijos projektą buvo siekiama sujungti tarpukario architektūros, tautinės kultūros ir modernaus dizaino elementus taip, kad kiekvienas lankytojas suprastų esąs Lietuvos diplomatinėje atstovybėje ir čia jaustųsi laukiamas. Renovuotose ambasados reprezentacinėse erdvėse planuojama rengti šventes, seminarus, verslo susitikimus ir kultūrinius renginius. 1920 m. statybos pastatą Lietuva įsigijo 1993-aisiais. Ilgainiui iškilo būtinybė atlikti kapitalinį remontą, todėl buvo parengtas rekonstrukcijos projektas, geriau

34 I 2020: 1 (112)

Priėmimų erdvė

Pastato plotas – apie 550 m², jį sudaro 4 aukštai bei palėpė. Vidaus erdvių išdėstymas perprojektuotas pagal poreikius: cokoliniame aukšte įrengtas konsulinis skyrius, kabinetas, biblioteka, darbuotojų virtuvė bei pagalbinės patalpos, pirmajame – pagrindinės reprezentacinės erdvės, valgomasis-posėdžių kambarys, virtuvė bei sanitariniai mazgai, antrajame – ambasadoriaus bei kitų darbuotojų kabinetai, trečiajame – butas, pritaikytas gyventi diplomatui ir jo šeimai.


Vidaus apdailos medžiagos pakeistos iš esmės: grindys, sienos, lubos, durys, baldai, šviestuvai. Mažiausiai pakitusi liko laiptinė, čia atnaujintos dekoratyvinio betono dangos aikštelės, laiptai bei turėklai. Interjero projektas atliktas atsižvelgiant į projektavimo užduotį – sukurti jaukias, ergonomiškas, modernių etninių elementų turinčias erdves, kurios čia atvykstantiems užsienio ir Lietuvos piliečiams reprezentuotų tai, kas yra Lietuva ir kuo galima didžiuotis. Spalvų gama ir medžiagos pasirinktos kuo natūralesnės – daug ąžuolo elementų, harmoningai išsi-

Laiptinė

Biblioteka

Ambasadoriaus kabinetas

Bibliotekos lubų apšvietimo detalė su verpstės motyvu

2020: 1 (112) I 35


Priėmimų erdvė. Vytis su kryželiu išsiuvinėtais elementais bei metalinė etnoraštų siena COKOLINIS AUKŠTAS

Konsulinio skyriaus dekoratyvinio betono siena su etniniais raštais

I AUKŠTAS

II AUKŠTAS

Valgomasis-pasitarimų kambarys

36 I 2020: 1 (112)

III AUKŠTAS


skiriančių švarioje baltoje aplinkoje; interjerą pagyvina natūralios tekstilės, šiaudo ir juodos spalvos akcentai bei žali baldų bei augalų intarpai. Daugelis lietuviškų raštų ir elementų sukurti iš netikėtų medžiagų, todėl suskamba moderniai. Apie juos atskirai: Konsuliniame kabinete, dekoratyvinio betono sienoje, subtiliai įspausti lietuviški raštai. Jų tekstūra pabrėžta LED apšvietimu iš viršaus. Bibliotekoje tarp autentiškų kesoninių lubų įmontuotas specialiai tai erdvei suprojektuotas šviestuvas, primenantis lietuviškos verpstės motyvą. Pagrindinėje reprezentacinėje pirmo aukšto erdvėje per visą sieną sumontuotos metalinės plokštės su specialiai suprojektuotu ir frezuotu lietuvišku raštu. Norint jį pabrėžti, įrengtas akcentinis apšvietimas, o medinė apdaila pratęsiama ant

lubų plokštumos.Metalas pasirinktas neatsitiktinai – ši siena galės tarnauti ir kaip ekspozicinė erdvė nuotraukoms ar piešiniams tvirtinti su magnetukais. Vytis taip pat specialiai pagamintas ir suprojektuotas ambasadai. Medžiaga – ąžuolo masyvas, paviršius perforuotas skylutėmis bei lininiais siūlais išsiuvinėta Vyčio forma. Tai vėlgi lietuviško siuvinėjimo kryželiu elementas, pateiktas kitokia forma. Reprezentacinėje bei valgomojo-pasitarimų erdvėse pasirinktos kėdės su ratano intarpais nugarėlėse – tarsi aliuzija į šiaudą, taip būdingą lietuviškai etninei kultūrai. Ne veltui virš stalo kabo lietuviško sodo formos šviestuvas, pagamintas iš žalvarinių vamzdelių. Ambasadoje gausu etniniais raštais margintų kilimų, darniai papildančių interjero visumą.

Dekoratyvinis šviestuvas „Sodas“

2020: 1 (112) I 37


Projekto autoriai: OKHA Vieta: Keiptaunas, PAR Įgyvendinta: 2018 m.

Peter Bruyns

Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Fotografijų autoriai: Niel Vosloo, Peter Bruyns, Melissa de Freitas

Žinoma interjero dizaino studija OKHA pristato Keiptaune naują apartamentų projektą pavadinimu Clifton 301. Šis, kaip ir kiti studijos kūriniai, pasižymi prabanga, elegancija, modernumu ir daugybe tekstūrų bei apdailos medžiagų derinių. Rafinuotą dviejų miegamųjų tūrį, atgręžtą į Atlanto vandenyną, miesto bei uosto vaizdus, sukūrė garsi architektų firma SAOTA. Prašmatnus būstas, skirtas pabėgti nuo kasdienybės, atsipalaiduoti, svajoti ar gerai praleisti laiką su smagia kompanija žvelgiant į nuostabią miesto ir gamtos panoramą. Interjere vyraujančią ramią žemės spalvų gamą siekta praturtinti įvairiais paviršiais, faktūromis, medžiagomis ir dekoru. Būtent tuo tikslu projekto autoriai nemažą dalį dekoratyvių baldų ar dizaino elementų projektavo pagal užsakymą – taip buvo sukurta ne tik prabangi, bet ir unikali stilistika. Individualūs gaminiai leido suformuoti originalią spalvų paletę, nes visi paviršiai galėjo būti derinami itin smulkmeniškai, o bendras vaizdas tapo labai raminantis, priešingai nei ekspresyvi architektūrinė dalis, atsispindinti didžiulėse lauko terasose. Be to, šiltus interjero atspalvius nuolat papildo žydro vandens fonas bei saulės spinduliais nudažytos vidaus erdvės. Dėl natūralios šviesos skirtingu dienos metu interjero koloritas kinta. Subtilūs pilkšvi, žalsvi, smėliniai tonai mena apylinkių kraštovaizdžio koloritą. Jį dizaineriai papildė ir vietovei tipinėmis, grubiomis natūraliomis apdailos medžiagomis,

38 I 2020: 1 (112)

Niel Vosloo

Niel Vosloo

Apartamentai Clifton 301


i

Niel Vosloo

Niel Vosloo

Interjeras

2020: 1 (112) I 39


40 I 2020: 1 (112)

Niel Vosloo

Niel Vosloo


Niel Vosloo

Melissa de Freitas

Niel Vosloo Niel Vosloo

tokiomis kaip juodas granitas, vietinė mediena, akmuo ir įvairūs metalai, kontrastuojantys su velveto gobelenais, lininiais audiniais. Kompozicijos sukuria juslingą, tačiau neperkrautą atmosferą. Atsižvelgus į aštrių kampų architektūrą, viduje ši tendencija kiek kartojama, tačiau, siekiant sukurti jaukius namus, pusiausvyra išlaikoma ir naudojama nemažai plastiškų, suapvalintų, lenktų geometrinių formų. Intrigos suteikia matinių ir blizgių paviršių derinimas greta. Kadangi apartamentuose gausu langų, nepabijota sienas dengti tamsios medienos plokštėmis, dažyti pilkai ar dekoruoti tamsesniais tekstiliniais tapetais. Saulės šviesai užliejus patalpas, spalvos tampa šviesesnės, tačiau išlieka jų sodrumas, sukuriantis tai, ko autoriai ir siekė – gilių, gamtoje pasitaikančių atspalvių derinius, atrodančius tarsi subtilūs tapybiški potėpiai. Saulei nusileidus, interjeras prigęsta, pamažu nuteikia poilsiui ir giliam miegui. Malonūs liesti paviršiai leidžia pajusti erdvių charakterius – nuo glotnaus veliūro ir slidaus stiklo ar metalo, iki reljefiško granito ir medienos apdailos. Visa pasakoja originalaus uostamiesčio legendą, kurioje susiplakė daugybė kultūrų, tautybių ir rasių, lėmusių klestėjimą bei gėrybių gausą šiandien. Apartamentai Clifton 301 – tai puikiai Keiptauną kaip miestą atspindintis interjero projektas. Jame išryškėja neapsakoma gamtovaizdžio vertė, taip pat – aukšto lygio dizaino, meistriško meno, turtingos civilizacijos, daugiakultūriškumo ir modernaus krašto atvaizdas.

2020: 1 (112) I 41


Prabanga ir harmonija Niujorke Projekto autoriai: Rockwell Group Vieta: Niujorkas, JAV Įgyvendinta: 2019 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės

Lasvit Lighting

Fotografijos: Equinox Hotel, Lasvit Lighting

42 I 2020: 1 (112)


Equinox Hotel

Lasvit Lighting

Equinox Hotel

Žinoma architektų bendrovė Rockwell Group visai neseniai atskleidė pirmojo viešbučio tinklo Equinox projekto dizainą. Viešbutis įsteigtas Niujorke, Hudson Yards rajone. Interjeras išsiskiria aukštos klasės komfortu, leidžiančiu užimtam keliautojui prabangiai ilsėtis ir gyventi sveiką gyvenimo būdą net ir lankantis svečioje šalyje ar mieste. Architektai rėmėsi koncepcija, atsižvelgdami į vis populiarėjantį žmonių gyvenimo būdą: darbo – laisvalaikio – kelionių – poilsio – sveikatingumo junginį, reikalaujantį atitinkamo pobūdžio sprendimų. Toks asmuo nenori išsimušti iš vėžių net keliaudamas. Jam itin svarbiais trimis gyvenimo aspektais ir buvo

i

Equinox Hotel

DIZAINO KELIONĖS

remtasi projektuojant Equinox interjerą: judėjimas, visavertė mityba, regeneracija. Siekiant sukurti visapusiškai humanistinę patirtį, didžiulis dėmesys buvo skirtas ne tik miegamiesiems, bet ir bendrosioms erdvėms, restoranui. Norint padėti svečiams prisitaikyti prie vietinės laiko juostos, įvestas aiškus ryto, dienos ir vakaro ritmas. Jis atsispindi visose bendrai naudojamose zonose per šviesą, garsą, patiekiamus maisto produktus. Tokiu būdu norėta natūraliai nuteikti žmones smalsauti, bendrauti ir ilsėtis, priklausomai nuo paros meto. Viešbutyje yra net 212 miegamųjų, trys didžiulės bendrosios erdvės, restoranas. Visur naudojamos prabangios, elegantiškos medžiagos, netikėti jų deriniai ar sprendimai, pvz., epoksidinės dervos paviršiai, lankstytos metalo plokštės, akmuo, oda. Lankytojai jaučiasi tarsi patekę į ištaigingą industrinę erdvę. Spalvų paletė išsiskiria ramumu, solidumu, malonia variacija tarp šviesių ir tamsių atspalvių. Keletas prigesintos indigo spalvos detalių patalpas pagyvina, tačiau nerėžia akies. Tokioje aplinkoje žvilgsnis nešokinėja nuo vienų elementų prie kitų, viskas maloniai susipina į bendrą foną. Miegamuosiuose vyrauja tamsesni, ramybei ir poilsiui nuteikiantys atspalviai, užlieti blausaus apšvietimo. Norėdami, kad niekas

2020: 1 (112) I 43


44 I 2020: 1 (112)

Equinox Hotel

Equinox Hotel

Equinox Hotel

Equinox Hotel

nedrumstų svečių miego, architektai pasirūpino net smulkiausiomis detalėmis – jie panaikino visas jungiklių bei rozečių švieseles, o užuolaidoms parinko storą, šviesos nepraleidžiantį audinį. Tylai sukurti sienoms buvo panaudotos aukščiausios klasės garso izoliacijos medžiagos. Kambariai padalyti į dvi pagrindines zonas: miego ir bendrąją-laisvalaikio, prausimosi erdvę, kurioje yra drabužinė bei kiti patogumai. Toks erdvės formatas suteikia galimybę užsiimti joga, meditacija ar mankšta, o papildoma sofa leidžia patogiai įsitaisius skaityti ir ruoštis miegui arba dirbti. Lauko terasoje eksponuojami meno kūriniai suteikia šiuolaikiškumo ir kultūriškumo, o kai jie būna apšviesti vakarėjančios saulės spindulių, tampa gyva, mirguliuojančia instaliacija ir svečius hipnotizuoja lyg ugnies liepsna. Recepcijos baldas, pagamintas iš epoksidinės dervos, stebina organišku piešiniu, o šalia esantys žemi minkštasuoliai sukuria svetingumo nuotaiką. Visi viešbučio paviršiai spindi prabanga: juodo akmens grindų plokštės, Venecijos lipdiniai ant lubų, medžio masyvo sienų plokštės, didžiulės kolonos, lankstytas metalas, stiklinės pertvaros, dengtos šilku su metalo gijų siūlais. Projekto autoriai Rockwell Group sukūrė efektingą, solidų viešbučio interjerą, skirtą komfortą mėgstančiam žmogui, kuriam svarbu laikytis kasdienio režimo. Šioje aplinkoje žavi elegantiški formų, paviršių ir natūralių tonų deriniai, padedantys išlaikyti pusiausvyrą dirbant ir keliaujant. Labai aiškiai suformuota tikslinė auditorija pasufleravo savitus poreikius, o architektai juos puikiai perteikė vizualiai.


2020: 1 (112) I 45


i

Interjeras

Viešbutis, tapęs meno centru Vieta: Torontas, Kanada Įgyvendinta: 2017 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design HotelsTM grupės narys

46 I 2020: 1 (112)

Kai kurių viešbučių vardu teigiama, esą šie buria bendruomenes, tačiau retas tampa kūrybos ir bendruomenės centru, varomąja jėga, stiprinančia svečių ir kaimynystės gyventojų bendrystę bei ryšius. Toronte, unikaliame XIX a. pastate, įsikūręs Drake viešbutis traukia lankytojų dėmesį eklektiška, nuolat atnaujinama, dinamiška vizualinio meno scena, parodų pristatymais, performansais ir kaskart vis kitokia kūrybos programa. Vos įžengus į pastatą, žvilgsnį prikausto didingi variniai laiptai. Juos supa ekspresyvi modernaus meno ekspozicija, sukurianti energijos ir šurmulio pojūtį, mat aplink ją nuolat sukiojasi smalsūs svečiai ir vietos gyventojai. Šis kūryba besižavinčių žmonių judėjimas netrukus buvo pastebėtas ir garsiame Vogue žurnale Toronto’s West Queen West bendruomenė įvardyta kaip antra šauniausia bendruomenė pasaulyje. Devyniolikos miegamųjų ir vienų apartamentų viešbutis išsiskiria gyvos muzikos vakarais, sveikatingumo programomis, kūrybinėmis studijomis, artistų paskaitomis, jogos pamokomis ir įvairiomis kitomis veiklomis. Čia galima rasti didžiulę miegamųjų įvairovę – nuo 9 iki 35 m² ploto. Visi kambarius užsisakę svečiai gauna nemokamą galimybę naudotis jogos studija ir dviračių klubu su dviračių saugojimo vieta. Pastate vyrauja unikalus interjero dizaino stilius. Modernia atmosfera alsuojančios erdvės papildytos varinėmis detalėmis, mediena, odos gaminiais, ryškiaspalviais gobelenais, turtingos istorijos (tiek senesnės, mums nepažįstamos, tiek pastarųjų dešimtmečių) motyvų.


DIZAINO KELIONĖS

i

Trijų aukštų pastatas sujungė praeities užuominas su šiuolaikiniu menu, o eklektiška išraiška padėjo sukurti jaukų, savitą butiko stiliaus interjerą, kuriame vienos erdvės gali atrodyti itin prabangios ir elegantiškos, o kitos – labai buitiškos, grubios. Tokiu principu siekta suteikti ne tik estetinį malonumą svečių akims, bet ir patirtis, juntamas visu kūnu, – juk tokios išlieka atmintyje daug ilgiau. Spalvingi, ryškūs gobelenai ir audiniai interjere maloniai dera su natūraliomis medžiagomis, kaip antai juodu granitu, medžio masyvu, stiklu. Retro baldai puošia kiekvieną miegamąjį: siekta jį sukurti kaip unikalų mažą pasaulėlį viešbučio viduje, dekoruotą vis kitokiais meno kūriniais. Apatiniame viešbučio aukšte yra atviras baras, kuriame sukurtos kelios skirtingo pobūdžio zonos: dviviečiai staliukai, jaukūs kampai šeimoms ar poroms, suapvalinti minkštasuoliai bičiulių būriui ir eilė stalų, kuriuos galima sustumti didžiulei kompanijai. Neutralų medinį baro baldą ir jo fone esančią raudonų plytų sieną supa itin ryškių spalvų elementai, pabrėžiantys nuotaikingą atmosferą: ryškiai geltonos plieninės baro kėdės, siuvinėti audiniai su įvairiais šmaikščiais užrašais, samanų spalvos minkštasuoliai. Palypėjus į viešbučio kavinę, galima pajusti kiek subtilesnę nuotaiką – čia pagrindiniu ir pačiu efektingiausiu interjero elementu tampa rudų aptrupėjusių plytų siena, puošta metaliniais rakandais, klasikiniais paveikslais, elnių ragais. Nepaisant daugybės detalių, erdvė neatrodo perkrauta, nes visa jos siena ir net lubos yra įstiklintos.

2020: 1 (112) I 47


Kai kuriuose miegamuosiuose sienų apdailai pritaikytos senos plytos arba mediena, o kituose – kiek elegantiškiau sienas dengia ornamentais puošti tapetai. Bendra kambarių nuotaika panaši – drąsios, ryškios spalvos, derinamos su tamsiomis. Taip pasiekiama puiki pusiausvyra ir sukuriamas gyvo, tačiau nevarginančio stiliaus interjeras. Visur parinkta ryški, kone oranžinė, mediena, suskambanti tiek prie šviesių, tiek prie tamsių atspalvių. Ryškiaspalviai, geometrinėmis formomis, raštais ar piešiniais marginti kilimai perteikia kūrybišką nuotaiką, o šmaikštumo suteikia kiekviename kambaryje ant lovos svečių laukiantis minkštas, žaislinis rankų darbo herojus. Dušo kabinos, įrengtos tiesiog priešais lovas, nuteikia vėjavaikiškai ir nerūpestingai. Originalus, meniškas ir dinamiškas viešbučio interjeras aiškiai parodo savo poziciją ir kviečia neabejingus, kūrybiškus žmones prisijungti bei patyrinėti pasaulį per žaismingą požiūrio prizmę. Netikėti spalvų ir apdailos medžiagų sprendimai ir šmaikštūs interjero elementai, provokuojantys meno kūriniai viešbutį Drake išskiria iš pilkos masės pernelyg rimtų interjerų. Juk ypač keliaujant norisi patirti kažką nauja ir spalvinga!

48 I 2020: 1 (112)


2020: 1 (112) I 49


i

DIZAINO KELIONĖS

Ten, kur atsiskleidžia Tirolio tradicijos Vieta: Kicbiuhelis (Kitzbühel), Austrija Įgyvendinta: 2019 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės Design HotelsTM grupės narys

Viešbutyje yra net 162 kambariai ir apartamentai, kurių plotas svyruoja nuo 20 iki 170 m². Beveik visuose stovi karališko dydžio lovos, odiniai baldai, įtaisytos vonios ir dušai. Išskyrus keletą mažųjų numerių, visi kiti turi nuostabius balkonus arba terasas, iš kurių galima grožėtis baltuojančiomis kalnų smailėmis, mėgautis tyru oru ir gamtos garsais. Didžiųjų apartamentų terasose įrengti atviri lauko židiniai šildo žvarbią dieną, o jaukiose, privačiose svetainės tipo erdvėse smagu leisti laiką su šeima netrukdomiems svetimų žmonių. Ant šlaito matyti didžiulės vietinės rūšies gyvulių – gemzių – kaimenės. Šis unikalus žinduolis tapo

Tik penkios minutės nuo miesto centro įsikūręs Kitzhof viešbutis ir sveikatingumo centras dovanoja galimybę grožėtis Austrijos Alpių grožiu, supančiu iš visų pusių. Įkvėptas senoviškos Tirolio fermų tradicijos, šis elegantiškas pastatas žavi įstabiu, šiltu stiliumi ir natūralumu. Atvykę svečiai čia gali ne tik patirti komfortą, bet ir pasisemti nepakartojamų įspūdžių, mat šioje legendomis apipintoje vietovėje išlikę seni papročiai. Vietinės kilmės apdailos medžiagos ir iš jų pagaminti baldai, čia pat užauginti maisto produktai, galimybė išmokti amatų ar stebėti jų procesą – visa tai po vienu stogu.

50 I 2020: 1 (112)


DIZAINO KELIONĖS

i

savotišku viešbučio simboliu: jis atsirado tiek logotipuose, tiek audinių bei gobelenų raštuose. Dizainu rūpinosi viešbučio bendraturtė Uschi Schelle-Müller. Sienų plokštės ir dalis grindų dangos buvo pasiskolintos iš senos fermos – stengtasi sukurti ne tik dailų, bet ir tvarų, kuo ekologiškesnį interjerą. Taip pat siekta neimportuoti produktų, todėl čia tinkamas vietas surado apylinkių amatininkų nuausti pledai, apdirbti elnių ragai, tarnaujantys kaip teminis dekoro elementas, bei odos gaminiai, pasakojantys apie čionykštes tradicijas. Pasirinkus austriškus produktus, interjere pavyko perteikti autentišką,

tirolietišką pojūtį ir atmosferą. Kambariai nebuvo kopijuojami – kiekvienas išsiskiria savitu stiliumi, baldų išdėstymu. Siekta sukurti viešbutį, kuriame būtų išsaugotas unikalumas ir senoviški motyvai, o ne, kaip dabar populiaru, pateikti komfortišką, visiems tinkančią ir patinkančią modernią versiją. Tiek pastato išorėje, tiek viduje vyrauja išraiškingos faktūros mediena. Greta šios medžiagos dailiai priderinta vilna, veltinio audiniai, kailiai. Akcentinė spalva – gili raudona. Užuolaidose, kilimuose, pagalvėlėse, lovatiesėse ir dalyje fasado kaip skiriamasis ženklas pri-

2020: 1 (112) I 51


taikyta nacionalinė spalva interjere atrodo stebėtinai jaukiai. Grubūs baldai, suderinti su modernesniais, švelnesnių formų elementais, sudaro harmoningą bendrą vaizdą. Juos papildo medinės grindys, sienos ir lubų sijos. Languoti gobelenai, menantys pižaminį audinį, miegamuosius paverčia itin mielais akiai. Miegamųjų vonios kambariuose randamos kūno priežiūros priemonės pagamintos iš natūralių medžiagų, baseino vandeniui šildyti naudojama saulės energija, medus – tiesiai iš avilio, o pusryčiams tiekiamas šalimais besiganančių karvių pienas, apdorotas senoviniu būdu. Tokie niuansai parodo atidumą kiekvienai detalei ar veiksmui ir skatina svečius sekti pavyzdžiu ar juo tiesiog žavėtis. Nenuostabu, jog šis viešbutis jau turi ištikimų lankytojų grupę, dažnai atvykstančių pasisvečiuoti. Natūralumas reiškia ne tik grožį, bet ir kokybę, neapsakomą skonį, malonią tekstūrą, aromatą – tokiomis priemonėmis siekiama sužadinti atvykėlių pojūčius ir taip sustiprinti malonias patirtis.


Kaip kilo mintis įsirengti išmaniojo namo sistemą?

Gyvenimas išmaniajame name – įdomesnis Ignas Rėksnys – vilnietis verslininkas, kuriam namai yra pagrindinis gyvenimo akcentas. Dėl to vyras ryžosi įsikurti išmaniajame name ir pasakoja, kad tokiame gyventi yra žymiai įdomiau.

54 I 2020: 1 (112)

Kai nusprendėme statytis namą, norėjome tokio, kuris po penkerių ir daugiau metų vis dar patenkintų mūsų poreikius. Juk technologijos greitai kinta, užtenka pažiūrėti į tai, kaip dažnai keičiame savo telefonus. Turiu klientų, kurie po 5–7 metų keičia baldus, nes šie paprasčiausiai atsibosta. Su namais lygiai tas pats. Norėjosi, kad namas tiek savo interjeru, tiek technologine įranga atlieptų naujausias tendencijas ir po keleto metų netaptų atgyvena. Pradėjau domėtis, ką pagal šiuolaikines galimybes galima sudėti į namą, kad jis būtų patogus, įdomus, neatsibostantis. Išgirdau įvairiausių požiūrių ir nuomonių, esą tai bus kilometrinio ilgio laidai, nepaprastai daug kainuos, niekas neveiks tinkamai ir pan. Tuomet nusprendžiau pats išsiaiškinti ir kreipiausi į JUNG atstovus. Taip sužinojau, kad yra organizuojami KNX (išmaniojo namo sistemos) kursai. Nors kursai skirti specialistams, man jie pasitarnavo kaip trumpas pradžiamokslis, leidžiantis geriau suprasti, kas yra tas išmanusis namas. Išklausęs paskaitas supratau, kad viskas daug paprasčiau ir apie jokius kilometrinius laidus nėra net kalbos.

Tai kas vis dėlto yra tas išmanusis namas? Iš esmės tai – daug įvairių funkcijų ir detalių, kurios suteikia tiek komforto, tiek saugumo jausmą. Naudojant KNX išmaniojo namo technologiją, visi svarbiausi namo elementai – apšvietimas, šildymas, signalizacija, kameros, užuolaidos – yra sujungti į vieną sistemą ir valdomi per telefoną ir valdiklius, jungiklius namuose. Ir nereikia nei daugybės pultelių, nei programėlių – atsivertęs vos vieną programėlę telefone gali valdyti ir matyti situaciją kiekviename namo kambaryje: kur kokie šviestuvai įjungti, kokia oro temperatūra kambaryje ir pan.


REKOMENDUOJAME

i

Kokie išmaniojo namo elementai jums patys vertingiausi? Apšvietimas. Man tai smagiausia dalis ir didžiausias privalumas. Išmaniajame name pagal dienos laiką gali nusistatyti, kiek šviesos tuo metu reikia. Visa šviesa įsijungia ir išsijungia teatriniu principu, t. y. palaipsniui, kas labai malonu akiai. Be to, išeinant iš namų užtenka paspausti vieną mygtuką ir visos šviesos išsijungia. Gali susikurti ir užprogramuoti apšvietimą įvairiems gyvenimo atvejams. Aš kartais namo grįžtu vėlai, tad visą savo trajektoriją nuo garažo iki miegamojo esu susiprogramavęs taip, kad tokiu metu jose įsijungtų silpna šviesa. Taip matau, kur eiti, bet nebudinu namiškių. Apšvietimas – vienas vertingiausių dalykų išmaniajame name, iš tiesų kiekvienam siūlyčiau įsirengti bent dalelę išmaniojo namo, kuri reguliuotų apšvietimą.

Kokio papildomo komforto suteikia įvairios išmaniojo namo funkcijos? Na, tarkime, jeigu laukiu siuntos, man tereikia telefonu atrakinti garažo vartus ir įleisti paštininką. Telefone regiu vaizdą, tad, jam išvykus, uždarau vartus – fiziškai man nereikia būti namuose. Kiekvienas kambarys yra tarsi atskira zona, kurioje gali nustatyti skirtingą apšvietimą, šildymą. Užuolaidų taip pat nereikia nuolat užtraukti ar atitraukti rankomis. Pavyzdžiui, esame nustatę, kad temstant vaikų kambariuose užuolaidos automatiškai užsitrauktų, o auštant svetainėje atsitrauktų ir pan. Namuose veikia rekuperacinė sistema, anglies dvideginio daviklis kontroliuoja oro kokybę. Įdiegus „Ekey“ namo užrakinimo sistemą, vienu piršto pabraukimu įjungiama ir išjungiama signalizacija. Be to, išvykstant galima nustatyti atostogų režimą ar buvimo namie imitavimo scenarijų. Taip, pavyzdžiui, savaitę, namas atkartos savo įprastinę rutiną: įsijungs šviesos, užsitrauks užuolaidos ir pan., nors jūsų namie ir nebus.

Ar dabar, kai jau įsirengėte išmanųjį namą, jį rekomenduotumėte ir kitiems? Aš pats išmaniuoju namu esu patenkintas 100 proc. Yra žmonių, kurie tokio namo nenori paprasčiausiai dėl to, kad nežino, kaip veikia sistema, ko galima tikėtis. Tiems, kurie norėtų, – tikrai rekomenduočiau, o abejojantiems patarčiau tiesiog daugiau pasidomėti. Manau, toks namas padaro gyvenimą įdomesnį. Juk tai tampa įdomia naujove ne tik tau pačiam, bet ir aplinkiniams, artimiesiems.

Protingi sprendimai –

pasiteisina

Investicija į ateitį. Išmanusis namas yra mažiau pavaldus laikui, mat įdiegta būsto automatika ne tik pati yra ilgaamžė – ji gali būstą paversti užtikrinta investicija į ateitį, kuri apsaugos nekilnojamąjį turtą nuo nuvertėjimo. Tipinis išmanusis namas – neegzistuoja. Kiekvienas, kuriantis savo namus, gali juose turėti tiek išmanumo, kiek norisi: vieniems svarbus išmanusis apšvietimas, kitiems – nuotoliniu būdu valdoma rekuperacinė sistema, tretiems – viskas kartu. Todėl ir galimybės pritaikyti namą sau – neribotos. Taupo kaštus? Pastatų automatika leidžia išmaniojo namo šeimininkui taupyti ar reguliuoti energijos suvartojimą, paskirstyti kaštus. Vis dėlto išmanusis namas nebūtinai yra taupus, tačiau tikrai individualus, atitinkantis gyventojų poreikius. Jei norėsite – taupysite, jei ne – galėsite ir išlaidauti. Populiariausios funkcijos – šildymo ir apšvietimo valdymas. Toliau – saugumas ir galimybė kontroliuoti energetinius išteklius, vaizdo, garso aparatūrą. Didžiausi privalumai: gyvenimo komfortas ir kokybė, namo sistemų valdymas nuotoliniu būdu ir neribotos galimybės susikurti maksimaliai savo poreikius atitinkančius saugius, jaukius ir ilgaamžius namus.

2020: 1 (112) I 55


i

tendencijos 2020

Į KELIONĘ LAIKU

„Heimtextil“ – 50 kartą 2020 m. sausio 7–10 d. namų tekstilės pramonės lyderiai iš viso pasaulio, architektai ir dizaineriai jau 50-ąjį kartą susitiks Frankfurte prie Maino. Pusė amžiaus – beveik amžinybė taip greitai besikeičiančios tekstilės pramonės kontekste, unikalus reiškinys ir net fenomenas, o kartu rimta priežastis rezervuoti šias dienas savo kalendoriuose ir aplankyti daugiau nei 3 0 00 parodų dalyvių, pateiksiančių didžiausią pasaulyje interjero tekstilės gaminių asortimentą, ir išvysti nuolat atsinaujinantį bei kintantį dizaino šou – kone teatralizuotą ateities namų tekstilės tendencijų „Trend Space

Specialioje ekspozicijoje parodos rengėjai pristatys pastarųjų 50 metų dizaino klasiką ir kvies leistis į kelionę laiku per penkis „Heimtextil“ istorijos dešimtmečius – kurs scenografiją, paremtą šio laikotarpio interjero žurnalų redakcijomis. Keturios erdvės sujungs praėjusio laikotarpio spalvų derinius, tekstilės raštus, faktūras ir tekstūras, baldus ir dizaino objektus.

GEROS GIJOS: TVARUMAS „HEIMTEXTIL 2020“ Akivaizdu, kad šiandieniniai interjero tekstilės vartotojai jau nebėra atsiriboję nuo gamybos procesų ir nori ne tik žinoti, kaip gaminys gaminamas, bet ir iš kur gaunama jo žaliava. Iki šiol rėmėmės natūraliomis žaliavomis, paverstomis produktais, kuriais mėgaujamės tik ribotą laiką. Nūnai ieškomas protingesnis, cikliškas požiūris į medžiagas, priešingais dabartiniams linijiniams santykiams su medžiagomis: „Imk, daryk, išmesk.“ Užduodami klausimai, ar šiandienos atliekos yra rytojaus žaliava? Ar žmonių ir gyvūnų atliekos gali būti tiriamos kaip gausus, tvarus žaliavų šaltinis? Ar galime „auginti“ žaliavas, o ne „jas gaminti“, naudodami inžinerines naujoves, kad sukurtume visiškai naujas medžiagas, pvz., iš laboratorijoje užaugintos grybienos ir bakterijų?

2020/2021“ ekspoziciją. Parengė: VDA dizaino krypties meno daktarė, Tekstilės meno ir dizaino katedros docentė Rūta Būtėnaitė

ATEITIES MEDŽIAGŲ BIBLIOTEKA Tvariai pagamintą tekstilę parodoje „Heimtextil“ pristatys daugiau nei 250 įmonių („Žaliasis katalogas“ – atskira tvariai gaminančių parodos dalyvių rodyklė), ir šis skaičius yra gerokai didesnis nei bet kada anksčiau. Pažangius, tvariai pagamintus audinius taip pat bus galima pamatyti naujojoje Ateities medžiagų bibliotekoje, Tendencijų erdvės („Trend Space“) dalyje, kur lankytojai turės galimybę tyrinėti inovatyvių medžiagų pobūdį ir gamybos būdą. Daugiausia dėmesio skiriama perdirbtiems audiniams ir auginamai, vadinamajai gyvajai tekstilės medžiagai. Kiekviename demonstruojamame pavyzdyje bus pateikiama tiksli informacija apie kiekvienos neapdorotos medžiagos kilmę, gamybos procesą ir galimą potencialų afterlife – antrinį panaudojimą. O „Green Village“ centras skiriamas visiems su žaliąja tema susijusiems klausimams – nuo sertifikavimo iki paramos teikimo.

INTERAKTYVI ATEITIES TENDENCIJŲ ERDVĖ Besidomintiems dizainu – maždaug 2 000 m² Tendencijų salėje („Trend Space“) pristatoma pagrindinė šių metų tema „Kam aš priklausau?“ („Where I Belong“) – namų tekstilės tendencijos ir įkvėpimo šaltinis – daugybė medžiagų naujovių, spalvų tendencijų ir naujų dizaino pavyzdžių. Tvarumas čia taip pat bus pagrindinis prioritetas: šios ekspozicijos tekstilę ir medžiagas po renginio galima pakartotinai naudoti. Konceptualios instaliacijos kvies lankytojus leistis į įkvepiančią atradimų kelionę, kurią lydės pokalbių ir ekskursijų programa, suteikianti plačią įžvalgą apie naujus dizaino projektus.

56 I 2020: 1 (112)


SKAITMENINĖ REVOLIUCIJA – DIZAINO SAVITUMUI ATSKLEISTI „Textile Technologies“ ekspozicija, pristatanti esminius namų tekstilės technologinius gamybos pokyčius – nuo naujausių skaitmeninių spausdintuvų, programinės įrangos ir atitinkamų priedų iki tekstilės apdirbimo mašinų. Pirmą kartą vyks paskaitų programa „Textile Technology Talks“ su pramonės ir tyrimų ekspertais. Pranešėjų gvildenamos temos – nuo skaitmeninimo išmaniuosiuose namuose iki žmonių ir robotų bendradarbiavimo.

VISUOMENINIŲ INTERJERŲ TEKSTILĖS SPECIFIKA Architektų, interjero dizainerių, NT vystytojų laukia apie 370 gamintojų, nauja audinių bei medžiagų biblioteka visuomeniniams interjerams, tarp jų ir specializuoti audiniai ligoninėms. Bus pristatytos degimui bei dilimui atsparios medžiagos, vandenį atstumiantys ar garso izoliacijos funkciją turintys audiniai ir pan.

SVEIKAS MIEGAS: SUKLUSTI VERČIANČIOS IŠVADOS IR NAUJAUSI PRODUKTAI Miegas tampa nauja šiandienos kūno rengybos, jogos ir veganiškos mitybos sveikatos tendencija. Miegas stiprina mūsų imuninę sistemą ir daugeliu atvejų yra geriausias vaistas, gerina nuotaiką, darbo kokybę, o gilus miegas skatina kūrybiškumą, didina intelektą. Tačiau šios stulbinančiai universalios gamtos būsenos neįvertiname, iki neužklumpa nemiga. Miego stygius sukelia psichinį disbalansą, lemia širdies ir kraujagyslių bei medžiagų apykaitos sutrikimus, didina riziką susirgti peršalimo ligomis, tikimybę padaryti daugiau klaidų, taip pat sumažina vaisingumą. Todėl „Heimtextil“ miego temą įtraukia į svarbiausią darbotvarkę: produktų segmente „Smart Bedding“ mugė siūlo naujų įžvalgų apie sveiką miegą ir pristato konkrečius gaminius. „Miego! Ateities forumo“ (Sleep! The Future Forum) lankytojai gali laukti diskusijų su įvairių sričių miego ekspertais progresyviomis miego skaitmeninimo temomis: „Kaip optimizuoti miegą ir pabudimą?“, „Kaip valdyti poilsio veiklą?“

Bartas Hessas. „Heimtextil“ 2020–2021 m. tendencijų katalogo viršelis

2020–2021-ųjų tendencijos. tapatybės paieškos „Stijlinstituut Amsterdam“, Londono studijos „FranklinTill“ ir Danijos agentūros „SPOTT Trends & Business“ tendencijų tyrinėtojai jau sudarė interjero dizaino pasaulinės rinkos prognozę 2020–2021 m. ir pateikė ateities gyvenimo būdo, medžiagų, spalvų ir dizaino tendencijų apžvalgą, o kartu pristatė ir naująjį „Heimtextil Trendbuch“ katalogą.

NAUJAUSIOS INTERJERO TEKSTILĖS KOLEKCIJOS Svarbiausias „Heimtextil“ akcentas – platus baldų ir interjero dekoravimo audinių, odos ir dirbtinės odos, užuolaidų, kilimų, sienų dangų, miego bei stalo tekstilės, saulės apsaugos sistemų asortimentas, naujos kolekcijos, taip pat geriausi gamintojai bei ne ką mažiau įdomūs startuoliai. Svarbu nepraleisti dizaino dialogų (Design dialogue) su žinomais savo srities specialistais, o Tekstilės dizainerių erdvėje (Textile Design Area) aplankyti daugiau nei 250 savitą braižą turinčių dizaino studijų, kurios pristatys audinių dizaino projektus.

Šių metų tendencijų prognozės tema – TAPATYBĖ. Šiandien savęs identifikavimo procesas atrodo sudėtingesnis nei bet kada. Tapatybės dabar formuojasi per patirtį, kuri tuo pat metu įgaunama skirtinguose lygmenyse: vietiniame, nacionaliniame, globaliame, tiek internete, tiek ir neprisijungus prie interneto tinklo, visi asmenys gali turėti daugiasluoksnį identitetą. Tendencijų tyrinėtojai nagrinėjo lyčių ir kultūrų įvairovę bei toleranciją.

2020: 1 (112) I 57


Menininkas vizionierius iš Kongo kuria fantastiškus utopinius pastatų ir miestų projektus, atspindinčius svajones apie savo šalį, žemyną ir pasaulį darnesnei ateities visuomenei. Ryškios, ambicingos Kingelezo skulptūros yra sukurtos iš neįtikėtinų kasdienio naudojimo medžiagų ir rastų daiktų – spalvoto popieriaus, komercinių pakuočių, plastiko, sodos skardinių ir butelių kamštelių.

Bodys Isekas Kingelezas. „Ville Fantôme“ (liet. „Miestas fantomas“). Fot. aut. Maurice’as Aeschimannas. Jeano Pigozzi kolekcija „Images Courtesy of CAAC“

WHERE I BELONG. „KAM AŠ PRIKLAUSAU?“ Pagrindinė tendencijų tema atskleidžia, kad negali būti vienos, visiems tinkamos koncepcijos. Siekdamas informatyviai ir įkvepiančiai kiekvienam asmeniui iššifruoti skirtingus mūsų tapatybės sluoksnius, Amsterdamo „Stijlinstituut“ pakvietė keturias dizaino studijas ir du fotografus, norinčius užfiksuoti tam tikros temos esmę. Kiekvienu atveju kūrybai buvo skirta tema, geriausiai atitinkanti jų filosofiją, praktiką ir požiūrį, leidžiantį istorijoms suteikti asmenišką ir autentišką aspektą. Temos „Kam aš priklausau?“ pranešėjai atskleidė sudėtines tapatybes ir pristatė penkis tendencijų pasaulius: Maximum Glam – sujungia eklektišką efektingumą ir technologijų žavesį, Pure Spiritual – atranda gamtos ir mistikos pusiausvyrą, Active Urban – rodo tinkamus, pritaikomus sprendimus, Heritage Lux išaukština tradicijas ir turtingą istorinį palikimą bei Multi-Local apima lokalaus ir globalaus pasaulio kultūrų įtakas.

MAXIMUM GLAM Ši tendencija apima kandumą, ekstravaganciją kičą, eklektiką, išlaisvintą ekspresiją ir, be abejo, individualumą – tai tarsi dekadanso chaosas, išaukštinantis netobulumą. Tekstilės raštai tarytum atgyja pasaulyje, kuriame dominuoja technologijos, kuriančios vaizduotę pranokstančias 3D formas. Sapnai paverčiami realybe. Bendradarbiauta su dizaineriu Bastiaanu de Nennie, kūrusiu vizualų tendencijos pristatymą, nuskenavus tekstilę 3D spausdintuvu: iš šios virtualiosios erdvinės tekstilės konstruojami koliažai ir asambliažai – nauja realybė. Maximum Glam malonumo ieškotojai mėgaujasi teatrinių įtakų ir efektingų šou kupinomis estetikos formomis, fantastiška jungtimi tarp amatų meistrystės ir skaitmeninių interpretacijų. Tekstilė demonstruoja „daugiau yra daugiau“ (angl. „more is more“) požiūrį, sumaišydama glamūrą, spalvinių perėjimų ir spektro spalvų derinius, dirbtinių kailių, kutų, žakardinių audinių ir fantastinių spausdintų audinių raštų jungtis. Žvilganti kičinė spalvų gama tampa tiesiog brutaliai blizganti dėl elektrinio sintetinio mirgėjimo, skaitmeninių technologijų klaidų ar defektų.

Dizainerio Bastiaano de Nennie vizualus tendencijos pristatymas

Guillermo Santomà. „Greenshit“. 2019. Madrido „Cerralbo“ muziejus. Fot. aut. José Hevia Blachas, „Side“ galerijos leidimu Kitas satyrinis ir žaismingas projektas, turintis gilesnę ir tamsesnę prasmę, – autoChrisas Schanckas. „Puff & Stuff“. Aliuminis, polistirenas, derva, moheris. Fot. aut. Michelle ir Chrisas Gerard’ai, Friedman Benda Tendencija įkvėpimo semiasi iš amerikiečių menininko Chriso Schancko brutalių skulptūros ir baldų hibridų-asambliažų, sujungiančių biomorfines formas ir kruopščiai konstruojamą simboliką, paveiktą art deco architektūros, senovės Egipto, Anatolijos ir actekų ikonografijos. Nuo rafinuotumo ir tobulumo atsiribojusios Chriso Schancko monolitinės skulptūros primena mokslinės fantastikos filmus, ateivių vizijas ar kosminę operą.

58 I 2020: 1 (112)

riaus Guillermo Santomà Madrido „Cerralbo“ muziejuje eksponuojamos 13 provokuojančių instaliacijų. Jo salėse pastebimas ryškus skirtumas tarp pigių medžiagų, kaip antai plastiko, ir meistriškai pagamintų gipso dirbinių ar auksavimo, atskleidžia kandžiai aštrius sugretinimus ir rodo gąsdinančią distopinę viziją.


PURE SPIRITUAL Idealistai siekia tobulumo ir grynumo, atkurdami sąsajas su natūralia gamta. Ieškodami asmeninio rojaus prieglobsčio, jie įtraukia technologijas, įgalinančias perėjimą tarp realizmo ir mistikos. Pure Spiritual iš kitų su gamta susijusių tendencijų išsiskiria gebėjimu žengti kur kas giliau, tai – grynoji dvasinė tendencija. Norint atkreipti dėmesį į atnaujintą jautrų ryšį su gamta, organinėmis medžiagomis ir žaliavomis, pasirenkama natūrali tekstilė, pasižyminti gamtos pėdsakais, organinėmis struktūromis ir nelygumais. Audinių atspalviai – sukurti žemės ir sukultūrinti žmogus – šilti, šviesūs ir gaivūs. Siekdama išvengti stereotipiškai traktuojamos temos, tendencijos kūrėja „Raw Color“ studija derina grubius organiškus, lygius bei geometrinius paviršius ir taip sukuria netikėtą kontrastą. Medžiagos, pagamintos iš natūralių žaliavų, pvz., grybienos, dumblių ir pušų žievių, derinamos su tikra ir dirbtine oda, taip pat tekstilės audiniais iš klasikinių natūralių pluoštų, tarkim, džiuto ir vilnos. Medžiagų ir spalvų deriniai skirti interjerams, orientuotiems į susikaupimą ir ramybę, siekia išgrynintos ikonoklastinės (be raštų ir dekoratyvumo) stilistikos ir kartu kontrastingos atmosferos.

Christien Meindertsma. Biologiškai skaidi Flax (lino) kėdė prekės ženklui „Label / Breed“. Fot. aut. Mathijsas Labadie ir Roelis van Tour Flax kėdė – tai dizainerės Christien Meindertsma, prekės ženklo Label / Breed inicijuoto bendradarbiavimo su natūralaus pluošto specialistais iš Enkev rezultatas. Naujos sudėties medžiaga buvo sukurta naudojant keturis sluoksnius lininio audinio ir penkis sluoksnius naujai sukurtos veltos linų pluošto medžiagos. Minkšti audiniai termiškai suspaudžiami, sujungiant linus ir PLA (biologiškai skaidus plastikas) į standžią kėdės formą. Naujus gamybos procesus tyrinėjantI dizainerė siekė sukurti ekologišką, biologiškai skaidų, vietoje pagaminamą produktą už prieinamą kainą.

„Resurrecting the Sublime“. Christina Agapakis („Ginkgo Bioworks Inc.“), Alexandra Daisy Ginsberg ir Sissel Tolaas su „IFF Inc“ parama, Harvardo universiteto herbariumo „Ginkgo Bioworks, Inc.“ ir Harvardo universiteto Arnoldo medelyno leidimu

„Tinctorial Textiles“. Studijos „Raw Color“ projektas Grafinį gaminio dizainą ir fotografijas kuriantys Nyderlandų menininkai Daniera ter Haar ir Christophas Brachas („Raw Color“ studija) naratyvų spalvų ir medžiagų ieško atlikdami įvairius tyrimus ir eksperimentus. Laikui bėgant jie sukūrė savitą vaizdinę kalbą, o jų prekės ženklo grynumas atsispindi darbuose su „Arco“, „Nanimarquina“, „Textiel Museum Tilburg“ ir „Adidas“ bendrovėmis. Lotyniškas terminas „tinctorial“ įvardija organinius dažiklius, naudotus šiame projekte – Rubia tinctorum rausviems atspalviams, Isatis tinctoria – melsviems, o Reseda luteola gelsviems atspalviams. Dažikliai naudoti skirtingomis koncentracijomis, siekiant gauti nevienodo ryškumo audinius, o nauji atspalviai sukuriami dažant audinius dviem dažikliais: taip gaunami žalsvi, purpuriniai ir apelsino atspalviai.

Tendencija semiasi įkvėpimo iš menininkės dr. Alexandros Daisy Ginsberg, kvapų tyrinėtojos ir dailininkės Sissel Tolaas bei biotechnologijų įmonės „Ginkgo Bioworks“ inžinierių bei tyrėjų komandos projekto Resurrecting the Sublime. Atlikus neįtikėtinus tyrimus, atgaivinti jau nebeegzistuojančių augalų kvapai. Naudodama Harvardo universiteto herbariume rastą nedidelį kiekį DNR, „Gingko“ komanda susintetino genų sekas, galinčias koduoti kvepalus gaminančius fermentus, o Sissel Tolaas rekonstravo gėlių aromatus su identiško kvapo molekulėmis. Vėliau šie atradimai virto įspūdinga menine instaliacija, kurios metu žiūrovai kviečiami ne tik apmąstyti, ką praradome, bet ir tai, ką turime išsaugoti ateityje.

2020: 1 (112) I 59


ACTIVE URBAN Su spartaus gyvenimo tempo, greitai besikeičiančios aplinkos iššūkiais susiduriantys miestiečiai ieško utilitarių, pritaikomų sprendimų. Turimais ir atsinaujinančiais ištekliais išmaniai besinaudojantys žmonės vertina pažangias technologijas. Prioritetas teikiamas funkcionalumui, puikiai išvaizdai ir sėkmingam darbui. Tekstilėje – interjero ir sportinės aprangos hibride – dominuoja lygūs paviršiai ir žaismingų grafiškų tekstūrų deriniai. Tendencijos paletė derina uniformų mėlyną, asfalto pilką ir vikšrinio traktoriaus geltoną spalvas. Vizualų „Activ Urban“ tendencijos dizainą kūrė dizaino studijos „Envisions“ kolektyvas, audinių derinius pateikdamas skaitmeninėje virtualioje realybėje jaunesniems, dizainą vertinantiems vartotojams, kuriems svarbus funkcionalumas, universalumas, pritaikomumas.

Working Girl estetika paprastą utilitarinį stilių sujungia su tvirtomis medžiagomis, apgalvotu detalumu, komfortu ir akivaizdžiu funkcionalumu. Working Girl Lounge kėdė. Dizaineris Davidas Irwinas. Prekės ženklas „Deadgood Trading Limited“

„Activ Urban“ tendencijos dizainas. „Envisions“ dizaino studija, meno vadovės Sanne Schuurman ir Emma Wessel

HERITAGE LUX

Bartas Hessas. Heritage Lux tendencijos vizualusis dizainas

Ledynų, kraštovaizdžio abstrakcijų po kelionių į Patagoniją ir Didįjį kanjoną įkvėpta Drift kolekcija jungia paprastumą ir eleganciją. Mėlynų tonų tarsi begalinio horizonto Spalvų paletėje dera dažyto smėlio ir šilko aksomo faktūros.

Fernando Mastrangelo. Drift sofa. Fot. aut. Cary Whittier

Jausmingumą, slėpiningą šiurpų nušvitimą ir tamsą vertinantys istorinio palikimo saugotojai siekia visiškai naujų, svaiginančių potyrių. Šis naratyvas atskleidžia meilę prabangai, spindesiui, dekoratyvumui ir puošybai. Deklaruojamas grožio atradimas istorijoje ir gamtoje, naudojant ornamentuotą tekstilę ir viliojančius paviršius. Gilinantis į senovės istoriją, sukurta spalvų paletė, kurioje dera mįslingas kraujo raudonis, safyro mėlis ir žvilgantis perlamutras. Vizualų Heritage Lux dizainą kūrė Bartas Hessas – menininkas, ypač taktiliško ir intuityvaus mistiško fantazijos pasaulio kūrėjas, jungiantis fotografijos, video-, vaizduojamojo meno, animacijos ir tekstilės sritis, ieškantis pusiausvyros tarp grožio ir pasibjaurėjimo ar siaubo.

Britų dizainerio Johno Pawsono puošnaus vienuolyno ir ligoninės rekonstrukcija į viešbutį istorinėje Tel Avivo Jaffos dalyje. Bendradarbiaudamas su Izraelio architektu ir gamtosaugininku Ramy Gillu, jis sujungė architektūros stilių įvairovę – arabų ir neoromanų – su šiuolaikiniais elementais.

Johnas Pawsonas. Viešbučio „Jaffa“ koplyčia. Tel Avivas. Fot. aut. Amitas Geronas


MULTI-LOCAL Hiperlokalūs vietiniai gyventojai tampa globalūs per apropriacijas. Gerbdami tradicinius amatus, priimdami įdėmų pasaulio spoksojimą jie stengiasi apimti mainus, kūrybinį vientisumą, integralumą ir skirtingas tapatybes. Vietinis stilius patiria globalias įtakas. Tai amatininkų meistrystės ir autentiškų dekoratyvių raštų šventė – nuo genčių ir folkloro iki geometrinių ir abstrakčių. Tekstilės spalvos tampa platesnio kultūrinio naratyvo, susieto su vietos bendruomene, kultūros paveldu ir asmenine tapatybe, dalimi.

Provokatorius ir popmuzikos žvaigždė Charly Boy (Charlesas Oputa) savo namuose Abijoje, Nigerijoje. Fot. aut. Stephenas Tayo, Janas Hoekas

Nors Londone gyvenančios Norvegijos menininkės Damselfrau (Magnhild Kenedy) dauguma vaizdų yra autoportretai, mes niekada neišvystame jos veido. Taip yra todėl, kad Kennedy dėvi kruopščiai puoštas, įmantriai karoliukais dekoruotas specialias kaukes, kurias ji kuria savo studijoje iš įvairių medžiagų – nuo antikvarinio šilko, kutų iki virtuvinių pašluosčių ir rafijos. Ribas tarp meno, mados ir kostiumų dizaino ištrinanti unikali Kennedy kūrybos estetika jungia baroko ir poapokaliptinį stilių, tarpkultūrinį folklorą ir mokslinę fantastiką.

Lagos Futurism. Willy Verse’as (Williamas Ukohas) Viljamas Ukohas, taip pat žinomas kaip Willyverse’as, – Toronte įsikūręs fotografas, kuris autentiškiau nei kas kitas nagrinėja afroturizmo reiškinį – naują afrikietišką estetiką, kuomet jungiami miesto gatvės drabužiai su proginiais rūbais, kai tinklinės striukės ir folija pakeičia damastą ir brokatą.

Autoportretas. „Damselfrau“ (Magnhild Kenedy). Fot. aut. Magnhild Kenedy

IKEA pirmą kartą bendradarbiavo su Kenijos, Senegalo, Pietų Afrikos ir Dramblio Kaulo Kranto dizaineriais, kurdama kolekciją, jungiančią šiuolaikinį afrikietišką ir skandinavišką dizainą.

Överallt kolekcija. Dizaineriai „Laduma Ngxokolo & Michael Axelsson“, bendradarbiaujant su IKEA. Fot. aut. IKEA

2020: 1 (112) I 61


i

DIZAINO ISTORIJA

Slovėnų moderniosios architektūros pradininkas Tekstas: Jono Malinausko

1

Architektūros ir urbanistikos istorijoje nedažnai nutinka taip, kad stambaus miesto ar net regiono įvaizdis būtų siejamas su vieno architekto vardu. Prisiminkime kad ir charizmatiškąjį Antonio Gaudí, sukūrusį žinomiausius Barselonos architektūros paminklus, arba Stokholme pasireiškusį Gunarą Asplundą. Tokio masto architektūrinei saviraiškai reikalingas ne tik savitas kūrybinis braižas, nepaprastas darbštumas, bet ir plataus istorinio bei urbanistinio konteksto suvokimas. Visus šiuos bruožus nedvejodami galime priskirti ir garsiam slovėnų architektui Jožei Plečnikui (1872–1957), pelnytai vadinamam „slovėnų šiuolaikinės architektūros patriarchu“. Jožė Plečnikas gimė Liublianoje, tuometinėje Austrijoje–Vengrijoje, baldų konstruktoriaus šeimoje. Tėvas nuo vaikystės ruošė sūnų perimti savąjį verslą, tad pasiuntė jį mokytis į Graco prekybos ir amatų mokyklą. Vėliau Jožė dvejus metus dirbo Vienoje, kur pramoko techninės braižybos amato. 1893 m. neįstojęs į Vienos taikomosios dailės mokyklą, užsimanė tapti architektu ir jau po metų įsidarbino garsiojo

architekto Otto Vagnerio biure. Pirmoji jam tekusi užduotis – gyvenamojo namo projektas – pasirodė pernelyg sunki, tačiau jaunuolis nenustojo vilties ir po metų, Wagnerio paragintas, pradėjo studijas Vienos dailės akademijos Architektūros katedroje. Po trejų studijų metų atliktas baigiamasis darbas nebuvo aukštai įvertintas, tačiau padėjo Jožei laimėti vadinamąją Romos premiją. Ji suteikė galimybę apsilankyti Italijoje, o vėliau Ispanijoje ir Prancūzijoje. Grįžęs į Slovėniją, jis negavo bent kiek svarbesnių užsakymų, tad vėl patraukė į Vieną, kur atnaujino darbą pas Otto Vagnerį, o vėliau pradėjo kurti bendrą projektą su jo sūnumi. Tačiau bendradarbiavimas vyko sunkiai, tad netrukus Jožė jį nutraukė. Apžvelgiant tolesnę architekto kūrybą, reikia pripažinti, kad funkcionalioji Otto Vagnerio bei jo bendraminčių estetika labai smarkiai paveikė Plečniko kūrybinį braižą: jis atsikratė romantiškojo sentimentalumo, išmoko vertinti tuščių plotų ir stačiakampių formų estetiką. Daugelyje vėlesnių Plečniko projektų matomos akivaizdžios sąsajos su gar-

2

62 I 2020: 1 (112)

3


siųjų Vienos architektų projektais – O. Vagnerio Vienos pašto banku bei J. M. Olbricho Vienos „Secesiono“ parodų sale. Be to, iš Vagnerio Plečnikas išmoko dar vieno svarbaus dalyko – kartu su pastato tūriu ir interjerais kompleksiškai kurti baldus bei mažosios plastikos elementus, tokiu būdu įgyvendinant gesamtkunstwerk – universaliojo meninio projektavimo principą. Vienu iš įspūdingiausių statinių, išgarsinusių J. Plečniką Vienoje, galėtume laikyti vadinamąjį Zacherlhausą (1903–1905) – turtingo verslininko finansuotą daugiaaukštį biurų pastatą. Šiame projekte architektas žengė drąsų žingsnį nuo eklektikos monumentalaus modernizmo link, fasadą išklojęs poliruoto granito plokštėmis, o viduje harmoningai stilizavęs laiptinių ir liftų metalines konstrukcijas. Vienoje taip pat buvo įgyvendintas vienas pirmųjų sakralinių J. Plečniko projektų – Šventosios Dvasios bažnyčia, pastatyta Ottakringo rajone 1910–1912 m. Tai buvo vienas pirmųjų kulto statinių

4

5

7

8

9

6

Austrijos–Vengrijos teritorijoje, pastatytų iš monolitinio gelžbetonio. Tiesa, jo tūrio proporcijos išėjo kiek dramblotos, tačiau bažnyčios vidų papuošė įspūdinga sieninė tapyba, atlikta charakteringu Vienos secesijos stiliumi. Įgyvendinęs dar keletą gyvenamųjų namų projektų Vienoje, J. Plečnikas persikėlė į Prahą, kur tęsė architekto bei dizainerio karjerą. Po Čekijos nepriklausomybės atkūrimo pirmasis šalies prezidentas Tomašas Masarikas jį asmeniškai pakvietė vadovauti stambiausio Rytų Europoje pilių komplekso – Prahos Hrado – pertvarkymui į šalies prezidento būstinę. Darbai užtruko net iki 1935 m. Dirbant prie šio kompleksinio objekto Plečnikui prireikė tiek funkcionalizmo, tiek klasikinės architektūros paveldo žinių; pvz., įrengiant pagrindinių rūmų kolonų salę bei vieną iš apžvalgos aikštelių, pavadintą Belvederiu, jis sumaniai panaudojo klasikinio orderio principus. Taip pat Jožei puikiai pasisekė suderinti skulptoriaus ir dizainerio pareigas, modernizuojant rūmų kiemuose esančius fontanus, stogelius ir kitas mažosios architektūros formas. Gebėjimą derinti klasikinės architektūros elementus su šiuolaikiniais tūriniais sprendimais Jožė Plečnikas pademonstravo įgyvendindamas unikalųjį Prahos periodo objektą – Jėzaus Švenčiausios Širdies bažnyčią Vinohradų rajone (1928–1932 m.). Šios bažnyčios projekto konkurse dalyvavo Jožės mokiniai, tačiau vėliau jų paskatintas maestro perėmė iniciatyvą į savo rankas. Formaliai pastatas turi vienanavės bazilikos planą, tačiau kelios esminės detalės radikaliai skiria jį nuo istorinių analogų. Visų pirma, tai per visą pastato plotį išplėstas

1. Jože Plečnikas (1872–1957 m.). 2. Zacherlhauso fasado fragmentas. Viena, 1903–1905 m. 3. Zacherlhauso interjero fragmentas su laiptine ir lifto šachta. 4. Belvedrio apžvalgos aikštelė Prahos Hrade, apie 1928 m. 5. Prahos pilies rūmų kolonų salė (1928–1932 m.). 6. Šv. Dvasios bažnyčia. Otakringas (Ottakring), Viena, 1910–1912 m. 7. Otakringo bažnyčios altorinė dalis. 8. Gyvenamasis namas pagrindinėje miesto aikštėje. Kamniko miestelis, Slovėnija, 1903 m. 9. Obeliskas vienoje iš Prahos Hrado aikščių, apie 1932 m.

2020: 1 (112) I 63


varpinės bokštas su jame įtaisytu tiesiog kiklopiško dydžio laikrodžiu (ciferblato skersmuo – 7,6 m), kurio įstiklintas paviršius naudojamas kaip varpinės bokšto langas. Antra, tai megalito statinį primenančios aklinos išorinės raudonųjų plytų sienos, kiek pasvirusios į vidų ir dekoruotos spalvotų plytų kyšuliais, imituojančiais karališkos mantijos dekorą. Ir trečia, tai originalios skulptūros ir liturginiai objektai (kurių dalis sukurta paties Plečniko), griežtu ritmu išskirstyti po altorinę bažnyčios dalį. Bažnyčios aplinkai nukentėjus nuo karo slėptuvių ir metro linijų statybos, susidomėjimas ja buvo gerokai atslūgęs, bet šiuo metu ji vėl laikoma vienu įstabiausių Prahos kulto statinių. Lygiagrečiai Jožė Plečnikas atnaujino savo architektūrinę praktiką gimtajame mieste – Liublianoje. Čia buvo kur pasireikšti: miestas smarkiai nukentėjo nuo 1895 m. žemės drebėjimo, daugelis senųjų pastatų buvo avarinės būklės. Jožė ne tik ėmėsi architektūrinių projektų, bet ir sukūrė miesto centro urbanistinį planą, išskirdamas kelias pagrindines ašis ir detalizuodamas Liublianicos upės krantinių zoną. Šio plano gairių buvo laikomasi tiek tarpukario, tiek ir pokario laikotarpiu.

12

10

11

Garsiausiu ir lankomiausiu Plečniko statytu objektu tapo vadinamasis Trigubas tiltas (Trimostje) per Liublianicą pačiame senamiesčio centre. XIX a. 4-ąjame dešimtmetyje italų architekto G. Pikko pastatytas akmeninis tiltas po šimto metų jau nebeatlaikė miesto transporto srauto, tad buvo nuspręsta jį praplėsti. J. Plečnikas, ėmęsis šio projekto 1932 m., nusprendė nestatyti naujo tilto, o nutiesti du gelžbetoninius pėsčiųjų tiltus abiejose senojo tilto pusėse ir dekoruoti juos venecijietiško stiliaus marmurinėmis baliustradomis ir šviestuvais. Tad dabar Liublianos centrinę Prešernovo aikštę puošia net trys vienas šalia kito pilies kalno link besidriekiantys tiltai. Nuo 2007  m. uždraudus transporto eismą visame Liublianos senamiestyje, jais juda tik pėsčiųjų srautai, o į klausimą, kodėl tiltų tiek daug, miesto gyventojai linksmai atsako: „Taigi aišku, kad trys yra geriau nei vienas!“ Be šio ansamblio, J. Plečnikas suprojektavo Slovėnijos sostinėje dar keletą mažesnių tiltų, taip pat daugybę monumentų, iš kurių išsiskiria paminklas Napoleonui, suteikusiam Slovėnijai (tuomet vadintai Illirija) nepriklausomybę nuo Habsburgų imperijos. Šalimais esantis ir į urbanistinį planą lengva ranka įkomponuotas Nacionalinės ir Universiteto bibliotekos pastatas, žvelgiant į jį iš greta esančios Novi Trg aikštės, tiesiog pribloškia savo monumentalumu. Didžiulio penkiaaukščio statinio tūris iš išorės padengtas mišriu akmens plokščių ir apdailos plytų dekoru. Viduje lankytojams atsiveria didingas pagrindinių laiptų tūris bei erdvios skaityklų salės. Greta šių monumentaliųjų grožybių Jožė Plečnikas skyrė dėmesį ir mažoms, bet jaudinančioms detalėms. Pavyzdžiui, dauguma durų rankenų bibliotekos pastate yra žirgo galvos formos. Anot architekto, tai yra sparnuotojo žirgo Pegaso, nunešančio kūrėjus į Parnaso kalną, metafora.

13

14

64 I 2020: 1 (112)

15

16


Tarpuose tarp stambiųjų projektų Plečnikas vertėsi smulkesniais užsakymais, kuriuos atlikdamas taip pat skyrė daug dėmesio baldų bei smulkių detalių projektavimui. Ketvirtojo dešimtmečio gyvenamųjų namų projektams jis sukūrė knygų lentynėlę Maiko, fotelį Elza ir keletą kitų baldų. 1940 m. Henriette Freyer prašymu Jožė Plečnikas įrengė parduotuvę Liublianos centre, kuri vėliau kritikų buvo pripažinta viena gražiausių Balkanuose. Ponia Freyer taip pat paprašė architekto suprojektuoti kelis objektus, kuriuos galėtų pasiūlyti savo klientams kaip suvenyrus. Reaguodamas į jos prašymą J. Plečnikas suprojektavo beveik šimtą (!) skirtingų rūšių žvakidžių, dėžučių, puodelių bei kitų medinių daikčiukų. Originaliausios iš jų yra mažos medinės eglutės, suprojektuotos 1942 m. Kurdamas šiuos objektus, J. Plečnikas siekė suvienyti nacionalinę meninę tradiciją su šiuolaikinio meno kalba ir kartu išryškinti estetinį medžiagos potencialą.

19 19

17

Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus politinei situacijai, J. Plečnikas liko tėvynėje ir bandė prisitaikyti prie naujosios valdžios poreikių. Jo paruoštame Slovėnijos parlamento pastato projekte (1949) bandoma suderinti totalitariniam stiliui būdingą gigantomaniją su nuosaikiu klasikinės architektūros paveldu. Šis sumanymas liko neįkūnytas, bet maestro realizavo dar nemažai individualių namų ir visuomeninių pastatų projektų. Be to, jis noriai konsultavo savo mokinius, tarp kurių buvo tokie garsūs socializmo periodo architektai kaip Savinas Severis, sugebėjęs praktiškai įgyvendinti savo mokytojo teorines idėjas.

18

20

Architektas, suprojektavęs tiek daug kulto statinių, negalėjo likti nuošalyje nuo egzistencinių tikėjimo klausimų. Greta architektūros projektų kurti bažnyčios liturginių reikmenų modeliai pasižymi struktūros aiškumu ir sakraliniu paslaptingumu. Surinkti į vieną vietą ir papildyti architekto laiškais bei dienoraščių ištraukomis, jie tapo parodos „Plečnikas ir šventenybės“ („Plečnik in sveto“) pagrindu. Šią vasarą paroda buvo eksponuojama Vatikano muziejuje ir sulaukė paties popiežiau Pranciškaus dėmesio. Per visą gyvenimą nuolat supamas mokinių ir pasekėjų Jožė Plečnikas taip ir nesukūrė šeimos, nes atsidavė pagrindinei savo aistrai – architektūrai. Žinomiausioje nuotraukoje architektas pavaizduotas su savo mylimu šuniuku Sivko. Paskutinius gyvenimo metus jis praleido savo kukliame name Liublianos Trnovo rajone. XXI  a. pradžioje vėl kilus susidomėjimui Plečniko kūryba, miesto valdžia skyrė nemažai lėšų šio namo rekonstrukcijai ir muziejui įrengti. 5-ajame dešimtmetyje atlikta fotofiksacija leido ne tik tiksliai rekonstruoti minimalistines namo erdves, bet ir atkurti autorinius baldus ir netgi architekto naudotus braižybos įrankius. 2017 m. duris atvėręs namas-muziejus tapo miestelėnų lankoma vieta ir pelnė keletą tarptautinių apdovanojimų už išskirtinę restauracijos kokybę. A. Gaudí pavardę straipsnio pradžioje paminėjome ne be reikalo. Žinomas austrų architektūros kritikas Friedrichas Achleitneris apibūdino Jožę Plečniką taip: „Kaip ir Gaudí, jis gyveno pasienio zonoje tarp skirtingų kultūrų; jis buvo „architektūrinis fundamentalistas“, bet kartu ir amatininkas, technikas, išradėjas bei naujai sukurtos nacionalinės architektūros strategas.“

10. Jėzaus Šv. Širdies bažnyčia Vinohraduose. Praha, 1928–932 m. 11. Jėzaus Šv. Širdies bažnyčios interjeras. 12. Trigubas tiltas per Liublianicos upę (vaizdas iš oro). Liubliana, 1931–1932 m. 13. Nacionalinės ir Universiteto bibliotekos pastatas. Liubliana, 1936–1941 m. 14. Durų rankenos bibliotekos pastate vaizduoja Pegaso žirgą. 15. Knygų lentynėlė „Maiko“, apie 1930 m. 16. Fotelis „Elza“, 1934 m. 17. Slovėnijos parlamento pastato maketas, 1949 m. 18. Suvenyrinių medinių eglučių projektas ir modeliai, 1942 m. 19. Liturginių indų serija, XX a. 4 deš. 20. Parodos „Plečnikas ir šventenybės“ Vatikane plakatas, 2019 m.

2020: 1 (112) I 65


i

PARODA

„Maison & Objet“ kaip vyšnia ant torto

1 2

3

4

Du kartus per metus Paryžiuje vykstanti tarptautinė gyvenimo būdo, interjero dizaino ir dekoravimo mugė savo pradžią skaičiuoja nuo 1995-ųjų, tad ateinančiais metais minės 25-ąjį, jubiliejinę, sukaktį. Šia prasme mūsiškė lietuviška „Litexpo“ baldų paroda prancūzus net šiek tiek aplenkė, nes savo 25-metį paminėjo jau šiemet. Tačiau visomis kitomis prasmėmis ir statistiniais parametrais prancūzai vis dėlto nepralenkiami – ši mugė yra viena pagrindinių šios srities parodų pasaulyje. Kasmet čia savo produkciją pristato apie 3 000 dalyvių, o lankytojų skaičius siekia apie 85  000. Geografinė įvairovė taip pat gana iškalbinga: rudeninėje parodoje, vykusioje rugsėjo 6–10 d., savo gaminius pristatė 69 skirtingų šalių atstovai, joje sulaukta lankytojų iš 160 šalių. Iš tiesų džiugu, kad kasmet sėkmingai dalyvauja vis gausesnis Lietuvos gamintojų ir dizainerių būrys. Bet statistika lieka statistika – namų dekoro mugė visų pirma yra erdvė, kurioje įspūdžiai vizualūs, liečiami, uodžiami, patiriami. Tai beribiai ekspozicinių salių plotai su nesuskaičiuojamu namams ir jų dekorui skirtų daiktų kiekiu. Ryškūs įspūdžiai čia garantuoti. Tekstas: Rasos Balaišės

66 I 2020: 1 (112)


5

ŠIŲ METŲ AKCENTAI

6 7

8

Prancūzai šiemet nusprendė, kad užteks daryti kavos pertraukėlės – pats laikas priminti sau ir kitiems apie darbą. O jei rimčiau – tai buvo kvietimas nauju žvilgsniu pažiūrėti į šiuo metu sparčiai kintančią darbo aplinką, erdves, kuriose dirbama, ir žmonių darbo stilių. Speciali tema pavadinimu „Work!“ išgvildenta visapusiškai: keliaujant šiuo ženklu pažymėtais maršrutais buvo galima rasti pačių įvairiausių šiuolaikiniam biurui skirtų pasiūlymų. Išskirtinė 1 000 m² erdvė buvo skirta iš įvairių įmonių atrinktiems išskirtinai su darbu susijusiems objektams eksponuoti, o temai sustiprinti vyko daugybė aktualių konferencijų. Prancūzai, ypač gyvenantys Paryžiuje, pirmaujančio regiono centre, yra tikri dinamiškai kintančios darbo specifikos ekspertai. Šiuo metu regione skaičiuojama apie 7 700 startuolių, 2 216 inkubatorių ir 171 bendradarbystės erdvė. Skaitmeninis amžius leido žmonėms tapti laisviems nuo fiksuotos darbo vietos ir tai iš tiesų sukėlė revoliuciją biurų srityje. Pastaruoju metu iššūkiai, su kuriais susiduria naujas darbo aplinkas formuojantys architektai, interjero specialistai ir darbdaviai, reikalauja didelio kūrybiškumo ir šviežių įžvalgų. Statistika byloja, kad net du trečdaliai parodą lankančių interjero specialistų dirba būtent biurų įrengimo srityje. Tad darbo aplinkos kūrimo tema buvo tikrai aktuali ir laiku iškelta. „Maison & Objet“ parodoje jau tapo tradicija kasmet pasirinkti kurią nors pasaulio šalį ir jos ryškėjančius talentus pakviesti pristatyti savo gaminius išskirtinių svečių teisėmis. Šiųmetis žiuri pasirinkimas „Kylančių talentų“ (Rising Talent Award) kategorijoje – Jungtinių Amerikos Valstijų dizaineriai. Buvo išrinkti 6 individualiai praktikuojantys dizaineriai ir bendrovės. Amerikos dizainui labiau būdingas low tech modelis, o gaminio kūrėjas dažnu atveju viename asmenyje yra dar ir amatininkas, įvaldęs meistrystės įgūdžius, reikiamus idėjai įgyvendinti. Baldų, šviestuvų, aksesuarų srityje su retomis išimtimis pasitaiko variantų, kai dizaineris Amerikoje kuria tik projektą, o gamybos estafetę perduoda pramonės įmonei. Tą iliustravo ir kylantys talentai – jų darbai labiau priminė funkcionalius meno kūrinius. Visų dėmesį ypač traukė dizainerės Rossie Li kūriniai Bubbly Table Lamp. Kaip teigia pati autorė, kuriant gaminius jos tikslas yra distiliuoti idėją iki išgrynintos formos.

1. Teminė 1 000 m² ploto instaliacija Work iš darbui skirtų objektų. 2. Virtualiosios realybės, patiriamos per vaizdą ir garsą, įrenginys. 3. Kėdės Mister T. Dizainas Olos Geirtzo ir Rogerio Duverello, gamintojas „Materia“. 4. Šviestuvas Bubbly Table Lamp. Dizainas ir gamyba Rossie Li, „Rising Talent Award“ ekspozicija. 5. Stalo aksesuarų kolekcija Theatre. Dizainas Jaime’io Hayono, gamintojas „Bosa“. 6. Lietuvos parodinio stendo fragmentas. Produktų ir stendo dizainas Rasos Balaišės, gamintojas „Gergama“. 7. Metų dizainerės titulą pelniusios paryžietės Lauros Gonzalez stendas. 8. Laikrodžiai Face Clock. Dizainas AC/AL, gamintojas EO

2020: 1 (112) I 67


9

10

11

12

13

14

15

9. Margaspalvis italų gamintojo „Seletti“ stendas. 10. Drabužių kabykla Kite. Dizainas Louise Hederström, gamintojas „Maze“. 11. Kėdės ir staliukas Elephant. Dizainas Marco Venoto, gamintojas EO. 12. Sūpynės Elk, mini ir maksi versijos iš Zoo kolekcijos. Dizainas ir gamyba „Belsi“. 13. Žurnalų laikiklis Paper Pet. Dizainas ir gamyba Frederiko Roijé. 14. šviestuvai Giraffe in Love. Dizainas Marcantonio Raimondi Malerbos, gamintojas „Qeeboo“. 15. Žaismingas įmonės „Vitra“ ekspozicinis stendas. 16. Sietynas Monkey Chandelier. Dizainas Marcantonio Raimondi Malerba, gamintojas „Seletti“. 17. Mini ir maksi žaislai Whale iš Zoo kolekcijos. Dizainas Ionnos Vautrin, gamintojas EO. 18. Kabyklos-šviestuvai Solar System. Dizainas „Diesel Living“, gamintojas „Seletti“. 19. Šviestuvas Teddy Boy. Dizainas Stefano Giovannoni, gamintojas „Qeeboo“. 20. Pufas Resting Bear. Dizainas „Front“, gamintojas „Vitra“

68 I 2020: 1 (112)


16

17

Paryžiaus parodoje kasmet renkami Metų dizaineriai. 2019-aisiais Metų dizainerės titulą pelnė paryžietė architektė Laura Gonzalez, jau spėjusi palikti įsimintiną ir ryškų kūrybos pėdsaką tarptautiniu mastu. Jos kuriami restoranų, barų viešbučių ir parduotuvių interjerai, išskirtiniai baldai pasižymi nepakartojamu charakteriu ir drąsiais sprendimais. Šios kūrėjos kūrybos moto – niekada nedaryti to paties antrą kartą.

VIS LABIAU RYŠKĖJANTIS ŽAISMINGUMAS

18

19

Nors namų ir objektų mugėje nestigo solidumo, prabangos, klasikos ir visų kitų rimtų pareiškimų, neįmanoma buvo nepastebėti, kad dar neseniai tik kur ne kur į save atkreipiantis dėmesį žaismingumas vis labiau įsigali tiek aksesuarų, tiek ir baldų srityse. Zoomorfiniai, biomorfiniai ir antropomorfiniai pavidalai – tiek margaspalviai, dekoratyvūs, tiek labai stilizuoti ir minimalistiniai – dabar karaliauja jau daugelio įmonių gaminių asortimente. Kai kurie gamintojai siūlo išskirtinai dizaino objektus, greta utilitarios paskirties turinčius papildomą šmaikštų ar žaismingą charakterį. Būtent tokie yra italai „Seletti“. Jų stendas – tikros kūrybos džiunglės, kur nuo margumo net akys raibsta. Ši ilgus metus gyvuojanti bendrovė bendradarbiauja su gausiu būriu kūrybingų dizainerių. Ne vienas jų jau yra sukūręs gausių ir įsimintinų daiktų kolekcijų ir kasmet jas papildo. Šįmet čia kūrybines jėgas išmėgino ir labiau aprangos srityje žinomas gamintojas „Diesel“. Dviejų įmonių bendradarbiavimo rezultatas iš tiesų kosminis: šviestuvų-kabyklų, įgavusių planetų pavidalus, bei Žemės planetos lėkščių kolekcijos lankytojų dėmesio tikrai nestokojo. Nuo jų ne ką atsiliko ir olandų bendrovė „Fatboy“, kitados startavusi su gigantiškais sėdmaišiais, bet dabar jų fantazijos polėkiai jau sunkiai sustabdomi. O vos prieš kelerius metus italų dizainerio Stafano Giovannoni įkurta įmonė „Qeeboo“ ir jos pristatomi nuotaikingi gaminiai jau spėjo „užaugti“ visomis prasmėmis. Čia kai kurių gyvūnus imituojančių gaminių mastelis akivaizdžiai didesnis nei 1 : 1. Stendo akcentu tapusių ilgakaklių žirafų gabaritai iš tiesų pribloškiantys – gerai, kad parodinių angarų lubos aukštos. Šveicarų firma „Vitra“ – ne išimtis. Ji kasmet plačia savo aksesuarų portfolio ir greta jau klasika tapusių gaminių įterpia vis daugiau margaspalvių, žaismingų objektų. Aksesuarų liniją šiais metais „Vitra“ papildė švedų dueto „Front“ sukurta Resting Animals kolekcija, kurią sudaro stilizuotos miegančių lokių, katinų ir paukščių figūrėlės. Surinkus visus parodoje eksponuotus stilizuotų gyvūnų pavidalus į vieną vietą, tikriausiai būtų buvę įmanoma surengti solidaus zoologijos sodo instaliaciją. Nieko nuostabaus, kai tokie žaismingi dekoratyvūs objektai aptinkami vaikams skirtų gaminių kategorijoje. 20

2020: 1 (112) I 69


22

21

Tačiau šį kartą „žaislai“ skiriami ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Tai iliustruoja jau ne vienos bendrovės asortimente greta vaikiškų objektų atsirandančios ir šių gaminių maksi versijos, kurias vis drąsiau į savo aplinką įsileidžia ir solidūs suaugusieji.

DAIKTAI SU ISTORIJOMIS Vis labiau ryškėjančia tendencija tampa daiktai, kurie greta savo praktinės funkcijos turi vienokią ar kitokią už formos slypinčią istoriją. Individualumo išsaugojimo ir akcentavimo poreikis šių dienų pasaulyje vėl tampa aktualus. Tą pabrėžia ir išskirtinį charakterį turinti prancūzų įmonė „Ibride“, drąsinanti pasiryžti būti kitokiems, tyrinėti tai, kas keista, ir su pasididžiavimu priimti savo išskirtinumą. Pasidairius po parodą atidžiau, buvo galima išvysti ne vieną naują gaminį, už kurio formos slypi labiau ar mažiau akivaizdi potekstė, inspiracija ar net archetipas. Dizaino vizionierius Marcelis Wandersas, neapsiribojantis vien objektų ar interjerų projektais, nusako naujas gaires pačiai dizaino misijai ir kelia aktualius klausimus. Jis retoriškai klausia: „Jei poezija yra apie meilę, ir menas yra apie meilę, ir teatras yra apie meilę, ir opera yra apie meilę, kodėl mes galvojame, kad dizainas yra... apie funkcionalumą?“ Atsakymus į šį kiek retorinį klausimą pateikia patys dizaino objektai. Akivaizdu, kad bent jau jausmingumo čia tikrai nestinga. Marcelio Wanderso jau tiek daug, kad į moooi rėmus jis jau seniai nebetelpa. Dabar visi, kas tik įstengia, siekia pas šį

23 24

26

25

70 I 2020: 1 (112)


madingą dizainerį užsisakyti vienokį ar kitokį produkto projektą. Tad Paryžiuje šį kartą galima buvo išmėginti naujuosius M. Wanderso krėslus Troy, sukurtus firmai „Magis“. Ypatingo dėmesio susilaukė ir 13 skirtingų pasaulio miestų įkvėpta tapetų kolekcija Wanderlust, kurią garsusis olandų dizaineris sukūrė bendrovei „Londonart“. Ši kolekcija – tai būdas pakviesti tarytum į menamą kelionę, kuri praplečia horizontus ir patenkina žmogiškąjį troškimą tyrinėti. Gal tai ir sutapimas, bet iš ne vieno parodoje matyto pavyzdžio susidarė įspūdis, kad apipinti daiktus už jų slypinčiomis istorijomis būdinga būtent olandų dizaineriams. Kaip archetipinė šios tendencijos iliustracija galėtų būti kito olando Frederiko Roijé kurtų objektų kolekcijos, kurias vainikuoja laukui skirtas ugniakuras, turintis stilizuotą gamyklos kamino pavidalą. Įvairove ir daiktų kategorijų gausa pasižyminčioje mugėje visko peržvelgti tiesiog neįmanoma, tad gal tie daiktai, už kurių formalios išvaizdos glūdi papildoma idėja, nevalingai labiau patraukia dėmesį. Tad šį kartą apie namus ir objektus – kiek žaismingiau. Ir tai tik keli daugiabriaunio reiškinio aspektai. O visas diapazonas – nuo pirmapradžio autentiško amato iki virtualios realybės, nuo išgryninto minimalizmo iki barokinėmis įmantrybėmis mirguliuojančių formų, nuo malonių smulkmenų iki didžiulių investicijų reikalaujančių sprendimų. Visa tai, ką pristato „Maison & Objet“ paroda Paryžiuje, būtų galima apibūdinti metafora „vyšnia ant torto“ – nors tai dažnu atveju ne pirmos būtinybės daiktai, tačiau be jų gyvenimas būtų gerokai pilkesnis.

27

28

29

21. Šviestuvas Cupolone – hiperrealistinė Šv. Petro bazilikos Romoje kupolo kopija. Dizainas „AMeBE“, gamintojas „Seletti“. 22. Šviestuvų kolekcija, inspiruota žvejo plūdžių Beaming Bobber. Dizainas ir gamyba Frederiko Roijé. 23. Dekoratyvinės vyšnios Cherry Magenta. Autorė Lisa Pappon. 24. Stalo indų rinkinys Palace, įkvėptas italų renesanso architektūros. Dizainas Alessandro Zambelli, gamintojas „Seletti“. 25. Sofa Golden Kids, pufai, stalelis ir dubuo Macaron. Dizainas ir gamyba Helenos Darbujanovos. 26. Krėslas Botanical Diva. Dizainas Marcantonio Raimondi Malerbos, gamintojas „Seletti“. 27. Lauko ugniakuras, inspiruotas gamyklos kamino Smokestack. Dizainas ir gamyba Frederiko Roijé. 28. Tapetai Capetown iš Wanderlust kolekcijos. Dizainas Marcelio Wanderso, gamintojas „Londonart“. 29. Virtuvinis rankšluostukas ir kolekcijos Ren – šiuolaikinė šiaurietiško folkloro interpretacija. Dizainas Sofios Bordoni, gamintojas „Normann Copenhagen“

2020: 1 (112) I 71


i

DIZAINAS

Lietuviškas dizainas – Budapešto dizaino savaitėje Budapešto dizaino savaitėje pristatyta Lietuvos dizaino forumo parengta paroda „Design Lithuania“. Lietuva kartu su Latvija, Estija dalyvavo kaip garbės viešnios, tad nemažai dėmesio skirta bendram Baltijos šalių paviljonui. Anot Budapešto dizaino savaitės organizatorių, Baltijos šalių dizainas ypatingas tuo, jog gerbia ir kartu reformuoja tradicijas, greitai pritaiko inovatyvias technologijas ir medžiagas kūryboje. Įkvepianti Baltijos šalių dizaino ekosistema daugeliu aspektų atspindi vietinius Vengrijos pavyzdžius, tad dizaino savaitė buvo puiki galimybė pasikeisti įspūdžiais ir nuomonėmis. Lietuvos dizaino stendas atliepė festivalio temą „Tėkmė“ (angl. Flow) – pristatyti darbai suskambo jaukumu, natūralumu

ir subtiliu gamtos pojūčiu, o namų būvį menanti ekspozicijos erdvė sustiprino šias emocijas. Parodoje pristatyta daugiau nei 20 talentingų lietuvių dizainerių, kurių veikla apima keletą sričių: keramikos, mados aksesuarų, baldų, šviestuvų, interjero dizaino. Kartu eksponuoti organinių formų interjero elementai, sukurti įsitvirtinusių dizaino profesionalų drauge su jaunųjų dizainerių juvelyrika. Lietuvos stendą Budapešte papildę tradiciniai lietuviški užkandžiai ir gėrimai – šakotis, obuolių sūris, lietuviškas varškės sūris, šokoladas, midus – papirko lankytojus kitonišku skoniu. „Kurdama parodos konceptą, mąsčiau apie itin jaukią, namus primenančią ekspoziciją, kad parodos lankytojai pajustų ryšį su objektu, jo išraiška ir stiliumi. Knietėjo parodyti lietuviško dizaino

Barboros Adamonytės-Keidūnės (NAMUOS) žvakidės Eclipse & Half Moon, Luko Avėno Memento vitae, Evelinos Kudabaitės Shiver

KARTU kuprinė Amalas, MUISTA kėdė Muista, KITAIP stalas Wavy, Justino Shirino iliustracijos

72 I 2020: 1 (112)

EMKO veidrodis Dew mirror, Vitos Vaitiekūnienės keramika Bangos


Marijos Puipaitės rankinių kolekcija Sinuous, Viliaus Dringelio lopšys Gegutė, Evelinos Kudabaitės šviestuvas Giria, SEDES REGIA fotelis Bunny, Jokūbo Jurgelio ir Jurgos Marcinauskaitės (2XJ ARCHITECTS) perdirbto porolono objektas, EMKO veidrodis Dew mirror, Vitos Vaitiekūnienės keramika Bangos

įvairovę, todėl parodoje pristatyti tiek jaunųjų dizainerių, tiek profesionaliosios dizainerių kartos darbai: ir vienetiniai, ir masiškai gaminami dizaino objektai. Visus juos vienijo natūralių medžiagų panaudojimas objekte, šilti atspalviai bei namuose aptinkamos tekstūros – tekstilė, keramika, medis, metalo detalės. Lankytojai buvo itin smalsūs, todėl jiems daug kartų aprodėme parodą, pasakojome apie kiekvieną eksponatą ir jame glūdinčią istoriją“, – teigė parodos kuratorė, Lietuvos dizaino forumo direktorė Gražina Bočkutė. Baltijos šalių parodų atstovai buvo pakviesti prisistatyti plačiau. Agnė Balkė, UAB „Kitaip“ dizainerė, pateikė įmonės darbus, pasidalijo mintimis apie lietuviško dizaino kelią ir pademonstravo savo pačios kurtus dizaino objektus. Gražina Bočkutė auditorijai plačiau papasakojo lietuviško dizaino istoriją ir raidą. Keliaujantis lietuviško dizaino parodų ciklas „Design Lithuania“, organizuojamas nuo 2012 m., iki šiol buvo pristatomas garsiausiose Europos miestuose (Paryžiuje, Londone, Stokholme,

Minske ir kt.). Projekto tikslas – supažindinti tiek su dizaino profesionalų, tiek su jaunųjų dizaino kūrėjų darbais svarbiausiuose Europos dizaino renginiuose, atkreipti dėmesį į Lietuvos potencialą bei dizaino išteklius. „Iniciatyva „Design Lithuania“ itin aktuali, nes įgyvendinant projektą sukurta kultūrinio, meninio ir intelektinio kapitalo sinergija suteikia pristatomiems dizaino objektams papildomos vertės bei platesnių sklaidos galimybių, užmezgami tarptautiniai ryšiai su užsienio partneriais. „Ši „Design Lithuania“ paroda išskirtinė tuo, jog pristatyta kartu su Latvijos ir Estijos šalių dizaino ekspozicijomis. Buvo įdomu susipažinti su šalių – kaimynių dizaino darbais bei jų dizaino kultūra“, – pasakojo parodos kuratorė, Lietuvos dizaino forumo direktorė Gražina Bočkutė. Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos. Projekto partneris: Lietuvos Respublikos ambasada Vengrijoje.

2020: 1 (112) I 73


Konkursas

Konkursą organizuoja Lietuvos grafinio dizaino asociacija (LGDA) kartu su Lietuvos parodų ir kongresų centru („Litexpo“). Daugiau informacijos apie apdovanojimus ir konferenciją galite rasti interneto svetainėje www.napa.lt, taip pat socialiniame tinkle facebook.com/pakuotes.

74 I 2020: 1 (112)

Alina Luther / Elis Lilleõis

Penktą kartą Lietuvos grafinio dizaino asociacijos (LGDA) rengiamame tarptautiniame pakuotės dizaino konkurse „NAPA Baltic“ komisija išrinko 22 geriausius darbus 9 kategorijose. Didžiąją dalį prizų gavo Lietuvos dizaineriai ir agentūros, taip pat apdovanoti 3 Estijos bei 1 Latvijos atstovų darbas. Auksiniai įvertinimai šiemet atiteko Aurimo Kadzevičiaus sukurtai valgomai alaus etiketei, Estijos „Koor“ agentūros sukurtai Kalev Classic kalėdinei saldumynų serijai, agentūros „Critical“ sukurtai Bukli plaukų priežiūros priemonės pakuotei. Auksinius įvertinimus taip pat gavo studijos „Creata“ sukurta Stumbro Starka Darkside pakuotė, agentūros „Not Perfect | Y&R Vilnius“ Burių burtų bei IPA diena serijos pakuotės bei estų dizainerių Alinos Luther, Andres Siemo ir Piret Lauri Hiiumaa Kitchen and Bakery pakuotės. Visas visų laimėtojų sąrašas skelbiamas toliau. Tarp užsakovų šiemet rekordinį apdovanojimų kiekį susižėrė „Švyturys-Utenos alus“. Ši bendrovė laimėjo pirmas tris vietas silpnųjų alkoholinių gėrimų kategorijoje ir auksą bei bronzą riboto leidimo kategorijoje. „Komisijos darbas šiemet kaip niekad buvo aktyvus, o darbų vertinimas išprovokavo ilgas diskusijas. Be vizualinio sprendimo, komisija atidžiai vertino ir produkto pardavimo kontekstą, medžiagiškumą, išpakavimo momentą. Džiaugiamės, kad „NAPA Baltic“ daugėja apdovanojimus laiminčių darbų, kuriuos autoriai pateikia savarankiškai. Šiek tiek stebimės, kad į mūsų regioną jau kiek vėluoja užsukti tvaresnių ir ekologiškesnių pakuočių tendencijų vėjai“, – komentuoja Algirdas Orantas, LGDA valdybos pirmininkas. Darbus vertino 7 narių komisija iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Šiemet joje tokios dizaino ir ženklodaros žvaigždės kaip buvusi „PepsiCo“ dizaino lyderė Silke Bochat ar prekių ženklų konsultacijų agentūros „Re“ partneris Darrenas Bowlesas. Taip pat – latvių studijos „Asketic“ kūrybos vadovas Mikelis Bastiksas, estų dizaineris, buvęs ilgametis DDB kūrybos vadovas Meelis Mikkeris, lietuviai Mantas Velykis, „Truth“ agentūros kūrybos vadovas Tomas Karpavičius, „Ogilvy Vilnius“ kūrybos vadovas ir dizaineris Aurimas Kadzevičius. Iš viso šiais metais „NAPA Baltic“ konkursui buvo pateiktas 121 darbas. Komisija atrinko 60 finalininkų. Iš jų apdovanoti 22 darbai, įskaitant 7 minėtus aukso apdovanojimus. Lietuvos kūrėjai ir konkursui pateikė 80, iš Estijos sulaukta 29, iš Latvijos – 12 pakuotės dizaino projektų. Kartu su „NAPA Baltic“ konkursu šiemet vyko ir tradicinė pakuotės dizaino tendencijų bei aktualijų konferencija „NAPA Talks“. Ji sulaukė daugiau kaip 250 dalyvių – kūrėjų, užsakovų, gamintojų ir kitų maisto ir gėrimų pramonės atstovų.

Paruoštų vartoti produktų kategorija

Auksas Hiiumaa Kitchen and Bakery Autoriai: Alina Luther, Andres Siemas, Piret Lauri užsakovas: OÜ „Hiiumaa Köök ja Pagar“

Jānis Andersons

Paskelbti geriausi Baltijos pakuotės dizaino darbai

Sidabras Kalve Coffee Autoriai: „Field Design Studio“ užsakovas: SIA „Kalve Coffee“

Eglė Jasiukaitytė

i

Bronza Gyvas medus Autoriai: Evelina Baniulytė, Gabija Platūkytė Užsakovas: „Gyvas medus“. MB Kilkų ūkis


Bronza Food on Foot Autoriai: „Étiquette“ užsakovas: UAB „Mantinga“

Holger Kilumets / Diana Didyk

Šviežio maisto produktų kategorija

Auksas Autoriai: „Koor“ užsakovas: AS „Orkla Eesti

Užkandžių ir konditerijos produktų kategorija

Kernius Pauliukonis

Sidabras „Pergalės“ Unique šokoladai Autoriai: „Not Perfect | Y&R Vilnius“ užsakovas: AB „Vilniaus pergalė“ Not Perfect Vilnius

Kernius Pauliukonis

Kalev Classic Kalėdų serija

Bronza Laroché šokoladai Autoriai: Martinas Naumanas užsakovas: UAB „Larochė“

2020: 1 (112) I 75


Sidabras Autoriai: „Étiquette“ užsakovas: UAB „Švyturys-Utenos alus“

Kernius Pauliukonis

Not Perfect Vilnius

Švyturys Ekstra new look & feel

Irmantas Savulionis

Silpnųjų alkoholinių gėrimų kategorija

Auksas Serija IPA diena Autoriai: „Not Perfect | Y&R Vilnius“ užsakovas: UAB „Švyturys-Utenos alus“

Bronza Utenos new look & feel Autoriai: „Étiquette“ užsakovas: UAB „Švyturys-Utenos alus“

Edgaras Marozas

Diana Didyk

Stipriųjų gėrimų kategorija

Auksas

Sidabras

Stumbro Starka Darkside

Herbert Bitter Herb Liqueur

Autoriai: studija „Creata“ užsakovas: AB „MV Group Production“

Autoriai: „Koor“ užsakovas: UAB „Liviko“

76 I 2020: 1 (112)


Kernius Pauliukonis

Auksas Bukli Autoriai: „Critical“ užsakovas: „Bukli Haircare“

Sveikatos ir grožio produktų kategorija Irmantas Savulionis

Sidabras Atnaujintas Ecodenta dizainas Autoriai: „Étiquette“ užsakovas: UAB „Biok laboratorija“

Ernesta Doroškevičienė

Kitų produktų kategorija

Sidabras Odoro Autoriai: Ernesta Doroškevičienė užsakovas: UAB „Promo Aroma“

2020: 1 (112) I 77


i

DIZAINO KELIONĖS

Auksas Burių burtai

Not Perfect Vilnius

Autoriai: „Not Perfect | Y&R Vilnius“ užsakovas: UAB „Švyturys-Utenos alus“

Riboto leidimo produktų kategorija

Sidabras Džion Borna

Kernius Pauliukonis

Not Perfect Vilnius

Autoriai: „Dundulis“ užsakovas: UAB „Panevėžio alus“, „Dundulis“

Bronza Mišri Įgula & Girių Marios Autoriai: „Not Perfect | Y&R Vilnius“ užsakovas: UAB „Švyturys-Utenos alus“

Truth

Kernius Pauliukonis

Kernius Pauliukonis

Artizaninių produktų kategorija

Auksas

Sidabras

Bronza

Valgoma alaus etiketė

Red Bull Tropical Box

SUL VHS brošiūros pakuotė

Autoriai: Aurimas Kadzevičius užsakovas: „Kalnapilio-Tauro grupė“, „Vilkmergės alus“

Autoriai: McCann Vilnius užsakovas: AB „MV Group Production“

Autoriai: Aurimas Kadzevičius užsakovas: „SUL Education Ltd“

78 I 2020: 1 (112)


i

dizainas

Kaip ir kodėl aš vogiau svetimą dizainą Teksto ir fotografijų autorius : Marius Dirgėla

Pirmiausia – ne aš vienas Ar žinote, kad net 70 proc. dizaino studentų savo pagrindine profesine užduotimi laiko naujovių kūrimą? O gal nustebote, kad tiek mažai? Ir išties: kam išradinėti dviratį? Kam kartoti pirmtakų pasiekimus? Aišku, niekam. Tik va čia yra įsivėlusi logikos klaidelė: dizaino objektai yra netobuli, bet jie jau yra, ir iš jų netobulumo galima ir reikia mokytis. Pasilypėti ant klaidų. Nebereikia kurti nuo nulio, tik tobulinti. Taigi – iš pradžių padaryti taip pat, o tada – pagerinti. Tai labai pagreitina progresą. Kaip manote, per kiek laiko išmoktumėt važiuoti dviračiu, jei niekas nepamokytų? Taigi. Kopijuoja arba imituoja, kad tiesiogine ir perkeltine prasme išgyventų, visi: nuo ką tik išsiritusių geltonpūkių ančiukų iki karių mūšio metu. Kur šiandien būtume, jei sąmoningai ir nesąmoningai nekopijuotume kitų (ir savo pačių) sėkmingų veiksmų? Juk pasakyta: kvailys yra tas, kas kartodamas tą patį veiksmą tikisi skirtingo rezultato. Pridurčiau – ir tas, kas nekartoja sėkmingo sprendimo (ruletės lošėjai – tai ne jums). Taigi sutariam, kad kopijavimas yra naudingas įgūdis. Impresionistų tapybos originalumas atsirado tik po daugybės valandų kopijuojant Luvro šedevrus.

Autorius ar kūrinys? Jau nuo Bauhauso laikų visi skanduojame: Problema > Tyrimas > Sprendimas... Problema > Tyrimas > Sprendimas... Sprendimas – po tyrimo, Eureka! – po žinių kaupimo. Bet ar tikrai taip darome? Moksle – taip: pirmiausia – literatūros apžvalga, o jau tuomet – hipotezė. Nauji sprendimai ir atradimai gimsta iš ankstesniųjų studijavimo ir kritikos. Bet va mene yra kitaip. Čia mums svarbu, ne kas padaryta, o kas tai padarė. Kas autorius. Ir kodėl. Ir kaip tuo metu jautėsi. Kur gyveno. Su kuo. Prisiminkite literatūros pamokas mokykloje: Žemaitės kūryba vertinga todėl, kad ją parašė Julija Žymantienė, kuri... Rolandas Barthes’as (The Death of the Autor) su tuo nesutinka (na, netiesiogiai), kaip nesutiko Benjaminas Walteris. Nesutiko, matyt, ir Miesas van der Rohe, teismo keliu pasisavindamas vamzdinės kėdės autorystę ir tuo pat metu Bauhausui priskirdamas studentų darbus. Na ir kas? Mes ir toliau studijuojame menininkų biografijas, nebesugebėdami atskirti Van Gogh’o gyvenimo ir jo kūrybos. Visa tai mums yra viena, ir kūryba tampa (arba privalo tapti) unikali, kaip ir jos autoriaus asmenybė. Visuomenės progresui nuolat reikia idėjų. Kur jų gauti? Na, reikėtų pasidomėti, iš kur jos galėtų kilti. Viena – iš būtinybės, iš sty-

80 I 2020: 1 (112)

giaus. Pastebėta, kad alkanos pelės darosi išradingesnės. Jos atkakliau ieško būdų pasiekti skanėstą. Vadinasi, žmogų taip pat galima paskatinti kurti, jeigu ne marinant badu, tai bent jau projektuojant jo laukiančio geresnio gyvenimo miražą? Toks Homo economicus kuria tik tada, jei žino, kad kūrybos vaisiai liks jam, ir niekam kitam. Kuo didesnis žadamas atlygis, tuo gilesnės „čakros“ atsiveria. Į tokius kūrėjus orientuotas instrumentalistinis modelis: užtikrinkime autoriams kuo ilgesnį teisių apsaugos laikotarpį ir jie kurs nevaržomi ir laisvi. Kas pasakė, kad tikras menininkas turi būti alkanas ir sirgti džiova? Tikrai ne Maslow. Bet stop. Juk mes kalbame apie meną. Apie kūrybinę saviraišką, kurios centras ir matas yra pats kūrėjas. Bet dizainas – tai ne menas. Jo menu nelaikė nei Williamas Morrisas, nei Bauhauso tėvai, nei Dieteris Ramsas, nei juo labiau Don Normanas, kurio knyga „Kasdieninių daiktų dizainas“ (The Design of Everyday Things) pagaliau atitraukė dizainą nuo technokratinio problemų sprendimo, nuo Ramso paties sugalvotų įsakymų, nuo radikaliojo dizaino pasekėjų socialinės kritikos, nuo Victoro Papaneko saviplakos ar „Memphis“ žaidimų su istorija ir parodė kukliai šalia stovintį žmogelį: štai tavo tikslas ir tavo darbo prasmė. Dirbk jam. Daryk taip, kaip jis nori. Ir paaiškėjo, kad jis nori kažko pažįstama ir kartu nauja. Raymondo Loewy tai vadino MAYA principu. Pasiūlyk tai, kas pažangiausia, bet dar priimtina. Nes, kaip ir dizaineris, jo kūrybos vartotojas privalo turėti atskaitos tašką. Naujoves gebame suvokti tik tada, kai žinome kontekstą. Vadinasi, dizaineriui kaip ir iki šiol itin svarbu įsisavinti tai, kas jau sukurta. Iki tam tikro taško kartoti tai, kas jau sukurta geriausio, arba naujai suderinti ankstesnius atradimus ir tada pasiūlyti patobulinimą. Taip atsirado visos dizaino naujovės nuo „Volkswagen“ vabalo ar „Citroen DS“ iki „Apple“ kompiuterio. Net naujasis „Teslos“ pikapas irgi pilnas citatų iš B-2 bombonešio ir „Zumwalt“ klasės kreiserio. Mokėjimas kopijuoti dizaine yra gyvybiškai svarbus. Ar mes tai mokame? Ne, nelabai. Nes to nesimokome. Aukštosiose mokyklose dizaino istorija daugeliui yra laikas eskizuoti ir snapchat’inti – o jeigu ir būtų kitaip, iš paveikslėlių pažinti, suvokti ir išmokti dizaino neįmanoma. Galima tik studijuoti išorinius pavidalus, simbolius. Dreifuojame nuo realių daiktų kūrimo link vartotojų patirčių, nuo sąžiningo pasikeitimo link iliuzijų mugės. Jonathanas Ive’as (ex „Apple“) tokią dizaino studijų padėtį vadina tragiška. Iš dizaino mokyklų mes tikimės dviejų dalykų – kūrybingumo ugdymo ir solidžių profesijos pagrindų arba abstrakčių, nors ir esminių tyrimų ir kartu – problemų sprendimo įgūdžių. Populiarėjantis Dunno ir


2020: 1 (112) I 81


Raby spekuliatyvusis dizainas duoda visa ką kita: dizainas iš atsakymų davėjo virsta klausimų kėlėju. Klausinėti smagu. Ir lengva. Taip pat lengva yra ir klausinėti, kodėl atsisakėme kopijavimo kaip studijų metodo. Sunkiau – pabandyti rasti atsakymą, ar tokia veikla būtų naudinga. Ką gi, pamėginkim kopijuoti dizainą ir pažiūrėti, kur tai nuves. Savo „auka“ pasirinkau Philipo Mainzerio taburetę (arba staliuką) Backenzahn. Visų pirma dėl to, kad tai visiems žinomas dizainas. Be to, rodėsi, kad bus lengva – keturios identiškos geometrinių formų detalės: išpjovei, suklijavai, ir viskas. Trečias dalykas – daiktas visgi netobulas: didelis svoris, aštrios briaunos, ypač kampai, nepatogus nešti, siauruose plyšiuose kaupiasi dulkės ir pan. Gal pavyks pagerinti? Nuo 2015 m. vasaros iki 2019 m. rudens daugiausia Vilniaus dailės akademijos meno ir dizaino laboratorijoje iš viso sutvėriau 14 su Backenzahn susijusių objektų – nuo maksimaliai tikslios kopijos iki eksperimentų su gamybos atliekomis. Ką supratau?

Kopijuoti negražu Kai tikslas – pagaminti kopiją, pradedant darbą sunku „peržengti per save“, net paprasčiausiai imti matuoti. Nors jau daug dešimtmečių egzistuoja moralinis kopijavimo pagrindimas, pats ėjimo kažkieno pėdomis faktas yra trikdantis. Tačiau jau turint pirmąjį kopijos egzempliorių šis nepatogumas beveik išnyko – savo rankomis pagamintas daiktas tapo „įvaikintas“.

Kažkaip panašiai Jei būtų pateikiamos kiekvieno kūrinio gamybos instrukcijos, kopijavimo (plagijavimo) procesas prarastų savo žavesį. Pradedant projektą ir gaminant kuo įmanoma tikslesnes kopijas, tai buvo tarsi portretas iš natūros (tiksliau, iš nuotraukos). Vėliau pavyko gauti brėžinius. Paaiškėjo, kad ir to maža: nežinant proceso, kopijuojamo objekto idealiai atkartoti neįmanoma. Nukrypimai yra užprogramuoti. Tai iš principo skiriasi nuo kūrybinės dizaino praktikos, kuomet „šaudoma į judantį taikinį“, t. y. rezultatas nėra žinomas, iki bus realizuotas. Bet padaryti „beveik taip pat“ ir apgauti originalą mačiusius tik paveikslėlyje galima nesunkiai.

Bus gerai Kopijuojant dingsta „autoriaus garbė“ – tai, dėl ko autoriniuose darbuose siekiame maksimalios kokybės. Tarsi savaime norisi pripažinti, kad kopija niekuomet negali prilygti originalui. Tai buvo netikėta patirtis, bet koreguoti rezultatų nesistengiau, kiekvienas objektas paliktas toks, koks pavyko. Manau, šia įžvalga galima grįsti draudimą kopijuoti dizainą dėl to, kad, nesant tikrojo autoriaus indėlio, kopija neišvengiamai bus prastesnė už originalą. Be autoriaus noro realizuoti, atskleisti savo asmenybę, lieka tik pastanga atsižvelgti į vartotojo ar kliento interesus, kurie gali būti labai įvairūs... Atrodo, kad Williamas Morrisas buvo teisus: meno ir technologijos sandūroje tik autorystė garantuoja kokybišką rezultatą.

Veikiančio laikrodžio krapštymas Darant kopiją nuolat norisi kažką patobulinti, padaryti savaip, „geriau“, įdomiau, kyla idėjos atkartoti estetinius, konstrukcinius principus, „dvasią“ kitomis medžiagomis, technologijomis, formomis. Atsirado eksperimentų su betonu, plastiku, tolesniu struktūros modulizavimu. Bet greitai paaiškėjo, kodėl autorius pasirinko būtent tokį optimalų dydžio, formos ir medžiagos derinį. Tai dar vienas kopijavimo aspektas – susitapatinimas su autoriumi,

82 I 2020: 1 (112)

pagarba. Dizaino studijose kopijavimo užduotis galėtų būti naudinga lavinant empatiją ir gebėjimą pažvelgti į aplinką kito akimis – savybes, itin reikalingas dizaineriui.

Kopijuoji? Šaunuolis! Dauguma aplinkinių į kopijavimą žiūri su tokia pat pagarba kaip į autorinę kūrybą. O gal net ir didesne? Pavyzdžiui, gamybos meistrų akyse bandymas prilygti jau įsitvirtinusiam, žinomam ir vertinamam autoriui yra ne mažiau vertingas nei senų baldų restauravimas. Siekiamas rezultatas yra žinomai kokybiškas, todėl kopijuojančiojo veikla jiems asocijuojasi su pastangomis siekti idealo, tobulėti, o ne išreikšti savo abejotinai vertingą asmenybę. Nauja ir įdomu tai, kad toks mąstymas iki šiol bent man atrodė labiau būdingas Tolimųjų Rytų kultūroms, ypač Kinijai.

Taigi... Eksperimentui baigiantis galima trumpai konstatuoti, kad dizaino objekto kopijavimas pavienės kopijos būdu yra įdomus ir naudingas, stimuliuojantis kūrybiškumą procesas, net jeigu sustojama po pirmojo etapo – maksimaliai tikslios kopijos padarymo. Naudingas jis ir siekiant pažinti pagrindines gamybos technologijas, mokantis verslui būdingo veikimo konkurencinėje aplinkoje, kurioje į konkurentų gaminius tenka atsakyti savo analogais, o kad juos sukurtum – padaryti taip pat ir išbandyti visokias technologines alternatyvas, galinčias pagerinti daikto savybes – estetinį patrauklumą, konstrukcinį atsparumą ir kt. – arba supaprastinti ir atpiginti gamybą. Galimos dvi kopijavimo kaip metodo panaudojimo dizaino studijose kryptys. Pirma – daikto „kūno“ ir „dvasios“ kopijavimas, siekiant proceso niuansuose ir klaidose patirti įžvalgų, atveriančių naujų eksperimentų kryptis. Įkvėpimo paieškos ne žiūrint, bet darant – kaip kūrybos įgūdžių lavinimo treniruotė, atliekant tariamai visiškai nekūrybišką darbą. Lyg ego suvaldymo pratybos. Antra – naujų objektų kūrimas remiantis daikto medžiagiškumo, technologijos ir estetikos atpažįstamumo (prekės ženklo tęstinumo) būtinybe. Tokia veikla atitinka daugumos mokymo įstaigų pramoninio dizaino srityje vykdomą kūrybinę praktiką. Studentų vertybės nevienodos ir tokia kopijavimo užduotis patiktų ne visiems. Vieni apsidžiaugtų, kiti – priimtų tai kaip įžeidimą. Tai žinau iš dizaino studentų pažiūrų į profesiją statistinio tyrimo. Bet apie tai – gal kitą kartą.


2020: 1 (112) I 83


Matteo Thuno ir Antonio Rodriguezo sukurta naujoji D.1 maiĹĄytuvĹł serija

Profile for CENTRAS

"Centras" Nr. 1, 2020  

Advertisement
Advertisement
Advertisement