Page 1

2019:2 (109) pavasaris Geriausių namų penketukas 3 dizaino viešbučiai 2019 m. tekstilės mados Plytelių tendencijos

Centro interjerų devintukas Amatai ar dizainas?

Kaina 4,90 € ISSN 1392-6063


Turinys

2019: 2 (109)

Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Kalbos redaktorė

Rasa Lajienė Dizainerė-maketuotoja

Živilė Narkevičiūtė

8 Geriausi privatūs namai Lietuvoje

Vyr. redaktoriaus padėjėja

60 Laisvas meno viešbutis

Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt Autoriai:

Gintautė Kisieliūtė Gytautė Ivanauskaitė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Rūta Būtėnaitė Tomas Milkamanavičius

Redaktoriaus žodis

28 Estijos architektūros perlai

68 Kūrybos leitmotyvas – žaidimas

34 Lietuviškų interjerų devintukas

74 2019-ųjų keraminių plytelių tendencijos

52 Amžina saulės šviesa Norgėje

56 Užutėkio viešbučio atgimimas

78 Ar amatai pakeis dizainą?

84 Tekstilės tendencijos 2019

Šiuo numeriu pradedame skaičiuoti 21-uosius mūsų žurnalo metus. Simboliška, kad numeryje daugiau dėmesio skiriame lietuviškai architektūrai ir interjerams, kurių lygis stebina ir žavi daugelį užsieniečių. Atrinkome, mūsų redakcijos manymu, geriausias 5 individualių namų realizacijas. Netikėtos išraiškos priemonės, savotiška stilistika, pasirinkti nestandartiniai sprendimai išskiria šiuos statinius iš bendros masės. „Architektūros“ rubrikoje publikuojama geriausia Estijos architektūra – puikus kontekstas mūsų architektų namams. Leisime jums nuspręsti, kas nugalės amžinose Lietuvos ir Estijos varžybose. „Metų interjero / Auksinės paletės“ konkurso komisija, kurią sudaro vien užsienio architektai, taip pat atkreipia dėmesį į aukštą darbų lygį. Nežinodami galutinių rezultatų, tradiciškai „Centro“ redakcijoje renkame mums įsimintiniausius darbus ir publikuojame pavasario numeryje. Šį kartą – devintukas. Metų pradžioje vyksta daugelis parodų, diktuojančių industrinio dizaino madas. Svarbiausia tekstilės paroda „Heimtextile“ ir tarptautiškiausia plataus vartojimo prekių, indų bei namų apyvokos reikmenų paroda „Ambiente“ vyksta Frankfurte prie Maino. Pasaulines tendencijas pristato du savo srities profesionalai – VDA Tekstilės katedros docentė Rūta Būtėnaitė ir VTDK dėstytojas Jonas Malinauskas. Be šių dviejų renginių apžvalgos, tradiciškai pateikiame naujausias keraminių plytelių madas, kurios iš dalies diktuojamos Valensijoje (Ispanija) vykstančioje, Ispanijos keraminių gaminių asociacijos (ASCER) organizuojamoje parodoje „Cevisama“.

Fotografai:

Adriá Goula Amador Toril Andrius Stepankevičius Alejo Bagué Carlos Gabilondo Darius Petrulaitis Erge Jõgela Ignas Maldžiūnas Javier Callejas Jyri Seljamaa Johannes Parikas Leonas Garbačauskas Madis Tuur Maris Tomba Martin Lumiste Michael Van Oosten Norbert Tukaj Terje Ugandi Tonu Tunnel Vahur Lohmus Vaidotas Darulis Viršelyje – Juros Taubkino iliustracija

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. CENTRO žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105 Vilnius. Tiražas – 4 000 egz. Kaina – 4,90 Eur

Žurnalo partneriai:

Netrukus paaiškės „Metų interjero / Auksinė paletė ’18“ konkurso rezultatai ir gegužį praūš visų mūsų laukiama dizaino savaitė. Be galo įdomu, kokias naujienas atneš šis pavasaris. Gerų įspūdžių su mūsų žurnalu. Vytautas

2019: 2 (109) I 7


i

architektūra

Pavilnio namai Architektai: Živilė Putrimaitė, Darius Romanovskij (A01 architektai) PLOTAS: 170 m2 Realizacija: 2018 m. Nuotraukų autorius: Vaidotas Darulis

8 I 2019: 2 (109)


Pavilnių regioniniame parke, ant Vilnios upės slėnio šlaito, įsikūręs šešetas pabirusios kompozicijos individualiųjų namų. Link jų veda šakelės formos įvažiavimo sistema, kuri įkūnija objektų lokaciją – gamtinį miško kontekstą. Tūriai orientuoti taip, kad galėtų maksimaliai atverti žavingus aplinkinius vaizdus į šalia esantį tvenkinį ir miško paklotę. Žaisminga ir kartu tvarkinga kompozicija leidžia gyventojams pajusti bendruomeniškumo jausmą šiuolaikiškai atskleistos ir jautriai integruotos gamtos apsuptyje. Pabirę gyvenamųjų namų tūriai įstrižai atsukti keliui. Taip judant gatve paliekamos properšos į mišką ir tvenkinį. Pirmo aukšto stiklo vitrinos atveria Pavilnių parko gamtos ir šalia telkšančio tvenkinio perspektyvas. Į šią pusę atsukti visi gyvenamieji kambariai. Likusios techninės patalpos išdėstytos iš kiemo (privažiavimo prie pastatų) pusės. Todėl iš vienos pastatų pusės galima mėgautis gamtos vaizdas, o iš kitos jie atsiriboja tylos ir privatumo sienomis. Dinamiška kompozicija sklype atsveriama racio-

2019: 2 (109) I 9


10 I 2019: 2 (109)


nalia ir logiška architektūra. Objektai susideda tarsi iš dviejų dalių, tamsaus uždaro stogo kiauto ir šviesaus bei atviro antžeminio aukšto branduolio. Visi objektai yra analogiškai suplanuoti. Į pastatus patenkama pro ilgesniojoje plokštumoje esančius įėjimus. Čia, centrinėje dalyje, įsikūrusi rūbinė, sanitarinis mazgas ir katilinė. Paėję tiesiai, iškart atsiduriame didžiąją aukšto dalį užimančioje bendrojoje erdvėje. Svetainė, valgomojo zona bei virtuvė su salele ir atskiromis durimis į sandėliuką. Į lauko terasą galima patekti pro dvi stiklines vitrinas. Kairėje pusėje įkurdintas darbo kambarys ir laiptinė į antrą aukštą. Pakilę randame vaikų kambarius su antresolėmis, didelį miegamąjį ir sanitarinius mazgus. Patalpos išdėliotos perimetru naudojant centrinio koridoriaus sistemą. Pastatų fasadai sukurti dualistiniu principu. Iš išorės medžiagiškai

atskirtos privačios ir viešos namų erdvės. Pirmo aukšto lygyje gelžbetoninės sienos dažytos baltai, antrame aukšte suformuotos čerpinių stogų kepurės, apgaubiančios statinius tarsi kiautu. Namai sukurti skiriant dėmesį detalėms. Griežta ir minimali forma pasižymi tvarkingomis ir aštriomis jungimo briaunom. Pastatai komunikuoja intravertišką ir skandinavišką charakterį bei koncentruotą dėmesį į gamtą. Ažūriška tvora, lauko terasos ir dinamiška orientacija leidžia gyventojams mėgautis interakcijomis kieme, tačiau palieka galimybę į privatų gyvenimą statinių viduje. Pavilnio namai yra dėmesingai suprojektuota civilizacijos oazė natūralios gamtos apsuptyje. Skandinaviškas požiūris į architektūrą ir organiška urbanistika išskiria šią gyvenvietę ir pristato ją kaip patrauklią, socialumą skatinančią kaimynystę.

2019: 2 (109) I 11


i

architektūra

Judantys kubai Architektai: Rolandas Liola, Enrika Geštautaitė, Saulė Liolienė, Arūnas Liola, Edgaras Neniškis (Arches) PLOTAS: 156 m2. Realizacija: 2018 m. Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

12 I 2019: 2 (109)


DIZAINO KELIONĖS

Kas svarbiausia kuriant nedidelės kvadratūros namą? Tokį klausimą sau kėlę architektai išgrynino šiuos tikslus: vienas aukštas, funkcionalumas, estetika – jos vientisumas, humaniškas mastelis, kontekstualumas, vidaus ir išorės erdvių susijungimas, atvirumo bei privatumo suderinamumas, fizinis ir emocinis

i

komfortas, erdvių ir tūrių kitimas (judesys). Sutelkę dėmesį į šiuos elementus, projektuotojai išgrynino racionalią, dinamišką, su aplinka susiliejančią struktūrą. Judantys kubai įsikūrę užmiesčio pušyne. Monumentali ir charakteringa, kankorėžį primenanti struktūra einančius keliu stebi pro

2019: 2 (109) I 13


14 I 2019: 2 (109)


ažūrišką metalinę tvorą. Kontekstualiai įsiliejantis į aplinką statinys aiškiai atliepia miško identitetą. Namas susideda iš kelių prastumtų kubo formos tūrių. Jiems prasislenkant tarpusavyje kuriamos tarpusavio mini erdvės – kiemeliai. Vidaus erdvės atsiveria vis į kitą – asmeninę kiemo erdvę. Dėl didelių vitrinų vidus atsiveria, susijungia su išore, kuria atvirumo ir erdvumo pojūtį, o aklinomis sienomis tarsi užsidengia nuo prašalaičių žvilgsnių. Suskaidytą aklinų sienų ritmiką nuo įvažiavimo pusės keičia atsiveriantis, daug įstiklintų plokštumų turintis kiemo fasadas. Erdvės susijungia. Kiemas tampa neatsiejama vidaus erdvių dalimi, medinė terasa tartum praplečia patalpas. Formų judesys ne tik suteikia pastatui dinamikos, bet ir sudaro sąlygas atsirasti naujiems rakursams ir navigaciniams scenarijams. Vieno aukšto statinio suplanavimas kompaktiškas ir paklūstantis kompozicinei logikai. Tradiciškai šiaurinėje pusėje sutelktos sanitarinių mazgų ir techninės patalpos, bendroji erdvė orientuota į vakarus, miegamieji – vakarinėje pusėje. Koridorius yra tarsi stuburas,

jungiantis skirtingų funkcijų zonas (kubus). Interjero erdvės pripildytos dienos šviesos ir kiekviena turi savą „paveikslą“ – atsivėrimą į išorę. Tūrių smulkumas ir vienaaukštiškumas kuria jaukumo ir saugumo jausmą. Tamsios, horizontalios vitrinų detalės suskaido ir tarsi slepia stogo masyvumą. Didelės vitrinų plokštumos savo lengvumu kuria atsvarą aklinoms tūrių sienoms. Visi sprendiniai tarytum papildo vienas kitą ir kuria bendrą visumą. Charakteringiausias eksterjero bruožas – variu apdailintos sienų plokštumos. Matiškai žvilgėdamos jos tarsi formuoja kiautą, kuris suteikia struktūrai monumentalų ir kontekstualų veidą. Judantys kubai – tai nedidelės apimties projektas, kuriame siekiama harmonijos ir kokybės. Paprastumas, lakoniškumas, humaniškas mastelis. Išskirtinis dėmesys išorės ir vidaus erdvių sąrangai. Kintančių erdvių pulsavimas sukuria judesio, ritmikos pojūtį. Šį „pasakojimą“ tęsia bareljefiniai lauko fasadai, papildo interjero sprendiniai. Kuriamas nedalomo vientisumo ir ryšio su aplinka pojūtis.

2019: 2 (109) I 15


i

architektūra

Namas tiltelis Architektai: M. Vroblevičius, P. Vroblevičius, M. Dagys, D. Birutis (ArchLAB) Interjero dizainas: JP interjero studija Kraštovaizdžio dizainerė: A. Grabauskienė PLOTAS: 170 m2 Realizacija: 2018 m. Nuotraukų autorius: Leonas Garbačauskas

Poetišku pavadinimu apdovanotas pastatas išsiskiria įtaigia ir paprasta koncepcija. Namas suprojektuotas natūralios gamtos, kuri daro tiesioginę įtaką jo architektūrai, apsuptyje. Iš abiejų pusių pušyno įrėmintas, upelio kertamas sklypas užduoda veiksnius, į kuriuos sureagavo namą projektuojantys architektai. Taip gimė Namo tiltelio idėja.

16 I 2019: 2 (109)

Atsižvelgus į tekantį upelį, buvo nuspręsta projektuoti virš jo pakibusį namą, kurio koridoriumi tarsi tiltu galėtum pereiti į kitą korpusą. Taip upelis buvo paverstas namo gyventojų kasdienybės dalimi. Šiuo atveju priėjimas prie pastato architektūros primena amerikiečių modernios architektūros pionieriaus F. L. Wrighto 1930-aisiais suprojektuotą


Namą virš krioklio. Kitas gamtinio konteksto dėmuo – sklype augančios pušys taip pat traktuojamos kaip natūralus gyvenimo būdo elementas. Statant namą išsaugoti spygliuočiai. Perdangose esančios angos įrėmina grakščius jų kamienus ir taip galutinai sujungia pastato architektūrą su aplinka. Šis metodas primena XX a. modernizmą. Pirmą kartą įkomponuoti sklype esančius medžius į Pavillon de L’Esprit Nouveau architektūrą pasiūlė Le Corbusier. Pastatas sukonstruotas iš dviejų korpusų. Juos jungiantis tiltelio motyvas tampa ansamblio ašimi, namo veidu. Architektūra lakoniška ir moderni. Kompozicija susideda iš kelių formą kuriančių baltai tinkuotų ir akmens plokštumų, kurios tarsi kiautas suriša formą tarpusavyje. Viduje suprojektuotos stiklinės

2019: 2 (109) I 17


18 I 2019: 2 (109)


vitrinos formuoja patalpas ir palieka labai nežymią ribą tarp vidaus ir išorės. Vertikali juodų langų rėmų ir kolonų ritmika akompanuoja miško kamienams, o baltas tinkas kuria ramų kontrastą, kuriame atsiskleidžia žaluma. Dviejų korpusų pastatas aiškiai funkciškai padalintas. Pagrindinis tūris skirtas gyventi namo šeimininkams. Antras tūris skirtas poilsiui ir svečiams. Abu korpusai turi išėjimą į terasas su stogu. Eksterjero detalės, kaip antai židinys ir nišos, įkomponuotos išlaikant susikertančių stačiakampių tūrių kompozicinę logiką. Bendras eksterjero apšvietimas padalintas į taškinį ir linijinį. Pastarasis naudojamas tikslingai, pabrėžiant stiklinių tūrių ir „kiauto“ susijungimą. Interjeras, taip pat kaip ir išorė, kurtas naudojant pilkus ir baltus tonus. Voniose dominuoja akmens keramika, kambariuose – tamsaus medžio grindys. Vonios kambariai projektuoti su dideliais vitrininiais langais, siekiant vizualiai nukelti prausimosi patirtį į gamtą.

2019: 2 (109) I 19


Žavus, racionalus ir charakteringas. Toks yra besitransformuojančiame Pavilnio rajone, nedideliame trapecijos formos sklype, suprojektuotas Raudonas namas mediniu karkasu. Iš pietinės pusės sklypas ribojamas asfaltuotos gatvės su medžių eile, rytuose už tvoros įsikūręs kaimynas, tad privažiavimas įrengtas iš šiaurės. Vietovė užmiesčio, rami, reljefas lygus, yra šiek tiek žalumos. Dėl paprastos ir tvarkingos, tačiau išraiškingos kompozicijos naujas pastatas tampa neabejotina teritorijos dominante. Statinys susideda iš trijų pagrindinių archetipinio namo tūrių, ratu išdėliotų aplink jungiamąjį korpusą. Dviejų jų tarpe suprojektuota medinė terasa. Vienas – dviejų aukštų, kitu du statiniai – vienaaukščiai. Namas intravertiškos kompozicijos, tūriai sudėlioti taip, kad formuotų uždaras erdves ir kurtų privatumą. Nors orientuotas į vidų, pastatas atsiveria į jį supančią gamtą, leidžia gyventojams laisvai judėti tarp lauko ir vidaus, be to, savo forma sukuria tam tikrą erdvės „intymumą“, saugią užuovėją nuo aplinkinio pasaulio. Į statinį patenkame pro jungiamąjį tūrį. Čia taip pat įrengta katilinė ir sanitarinis mazgas. Pasukę į kairę, išeitume į viename iš korpusų esantį garažą. Dešiniajame tūryje išdėstytos

Raudonas namas Architektai: Dmitrij Kudin, Laura Malcaitė, Rūta Kazėnaitė, Jurgis Blažinskas (Inblum) PLOTAS: 250 m2 Realizacija: 2018 m. Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

20 I 2019: 2 (109)


architektĹŤra

i

2019: 2 (109) I 21


bendrosios erdvės (virtuvė, valgomasis ir svetainė). Pro stiklinę vitriną galima nueiti į terasą. Iš holo paėję toliau, patenkame į dviaukštį tūrį, skirtą privačioms erdvėms. Pirmame aukšte – šeimininkų miegamasis su išėjimu į drabužinę, o pro ją – į vonios kambarį, pirtį ir SPA. Kildami laiptine antrame aukšte randame svečių-darbo kambarį, miegamuosius ir sanitarinį mazgą. Medžiagiškai šis namas labai charakteringas. Aiškiai vyraujanti danga – molinės čerpės: jomis dengtas ne tik stogas, bet ir išorinės sienos. Stogo krašte įleidus lataką formuojamas modernus siluetas, kuriame čerpės apgaubia tūrius. Centrinis jungiamasis korpusas išskirtas vertikaliai skaidytomis neapdoroto maumedžio lentomis. Taip pat jos panaudotos tvoroje. Toks radikaliai santūrus medžiagų naudojimas leidžia formuoti išraiškingą ir šiuolaikišką pastato įvaizdį. Architektų studija Inblum labiausiai žinoma savo originaliais ir profesionaliai sukurtais interjerais. Namo vidui taip pat skiriamas išskirtinis dėmesys. Sprendimai čia skandinaviški ir neperkrauti. Paprastas medinių grindų ir baltai dažytų sienų derinys leidžia skambėti akcentuojamiems baldams. Bendroji erdvė suformuota ant centrinės simetrijos ašies. Ant jos išdėstyta virtuvės salelė, aštuonvietis valgomasis, sofa ir TV spintelė. Abiejose pusėse užuolaidų mechanizmai paslėpti. Baldai minimalių ir draugiškų formų, virš jų kybo originalus juodas šviestuvas, kurio gijų geometrija mezga dialogą su šlaitinio stogo linijom. Pabrėžtinai asketiška, tačiau charakteringa Raudono namo konteksto dominantinė kompozicija atskleidžia nuoseklų projektavimo procesą ir darnų projektuotojų bei užsakovų dialogą.

22 I 2019: 2 (109)


2019: 2 (109) I 23


i

DIZAINO KELIONĖS

Juodas namas Architektas: Laurynas Avyžius (Nebrau). PLOTAS: 225 m2. Realizacija: 2018 m. Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

24 I 2019: 2 (109)


architektūra

i

Juodas namas pastatytas Nevėžio upės rytiniame šlaite, miško apsuptyje. Teritorija ribojama medžių masyvo, šlaito ir kaimyninio namo tūrio. Netradicinės formos sklypas padiktavo dinamišką ir įstrižinę pastato formą ir funkcinę struktūrą. Laikantis tokios pačios logikos, suformuota neatsiejama namo dalis – gerovės elementai. Tai – tvenkinys, lieptas ir želdynai. Pastato architektūra aiškiai orientuota į darną su aplinką, natūralumą ir ramybę. Siaura, link miško platėjanti sklypo konfigūracija suformavo du pagrindinius – gyvenamąjį ir poilsio – korpusus. Forma prasideda ties įvažiavimu į garažą kaip vientisas elementas, vėliau, reaguodama į sklypą, pasidalina į du tūrius, viduryje sukurdama privačią erdvę terasai su išėjimu į vidinį kiemą. Pastatas vieno aukšto. Šeimininkų poreikiai paprasti, todėl viskas logiškai išdėliota dviejuose tūriuose. Tačiau pradėkime nuo įėjimo. Į teritoriją patenkame siaurąja sklypo dalimi. Čia įeiname per centre esančias duris arba įvažiuojame į vienvietį garažą. Abiem atvejais atsiduriame hole, iš

2019: 2 (109) I 25


kurio veda tiesus kelias į darbo zoną su vaizdu į kiemo erdvę. Pasukę į dešinę, atsirandame bendrojoje erdvėje. Čia patogiai nišoje įleista virtuvė su salele ir pusbariu. Šalia jos įrengtas atskiras produktų saugojimo sandėliukas. Už salelės yra atskira vieta valgomajam stalui. Už jų įkurdinta svetainės zona su stikline vitrina, iš kurios atsiveria vaizdai į kieme tyvuliuojantį tvenkinį. Hole, pasukę į kairę, siauru ilgu koridoriumi patenkame į privačią šeimininkų poilsio erdvę. Čia suprojektuotas pagrindinis miegamasis, vonios kambarys ir svečių kambarys. Viskas sujungta erdviu ir šviesiu koridoriumi su vitrininiais langais į sklypo pakraštyje žaliuojančias tujas. Prie įėjimo strategiškai įkomponuota katilinė ir atskiras sanitarinis mazgas.

26 I 2019: 2 (109)


Eksterjere naudojama viena išraiškinga ir pastato pavadinimą įteisinanti medžiaga – juodo medžio dailylentės. Tvarkingu vertikaliu skaidymu dengtas fasadas kuria solidaus ir uždaro objekto įvaizdį. Kita vertus, objektas labai tikslingai atsiveria miško panoramai, vidiniam kiemui ir augalijai. Terasai ir lieptui suformuoti naudojamos šviesios medienos lentos. Natūralumui ir sklandžiam perėjimui iš civilizuotos aplinkos į ramią gamtą sukurti naudojami akmens rieduliai. Namo interjerui tradiciškai pasirinkta šviesaus medžio grindų apdaila ir baltos švarios sienos. Orientuojant pastatą į miško panoramą, tokia nuosaiki interjero strategija akompanuoja išraiškingiems natūralios gamtos vaizdams. Bendra atmosfera – natūrali ir harmoninga. Atsitvėręs nuo triukšmingos aplinkos, objektas kuria savyje meditatyvią oazę, kurioje gali pasijusti ramus ir laisvas nuo miesto šurmulio. Juodas namas – tai racionali kompozicija, solidus fasadas ir orientacija į gamtinį kontekstą. Tapę pagrindiniais šios architektūrinės formulės dėmenimis, šie elementai kuria jaukumą ir programuoja darnų ir harmoningą gyvenimo būdą.

2019: 2 (109) I 27


i

Architektūra

Tekstas: architekto Tomo Milkamanavičiaus

Pagrindinis prizas: Estijos filmų muziejus Architektai: BOA Architects

Jyri Seljamaa

Nuotraukų autoriai: Jyri Seljamaa, Vahur Lohmus, Martin Lumiste

28 I 2019: 2 (109)

Jyri Seljamaa

Prieš porą mėnesių vykusioje apdovanojimų ceremonijoje, kurią organizavo Estijos kultūros paramos ir labdaros fondas, Estijos architektūros asociacija, Estijos interjero architektūros asociacija ir Estijos kraštovaizdžio architektų sąjunga, buvo atskleisti geriausi šalies 2018-ųjų architektūros objektai. Pagrindinis prizas atiteko Estijos filmų muziejaus realizacijai, taip pat pasižymėjo A. M. Liuterio baldų fabriko Mašinų salės rekonstrukcija ir Piligrimų namas. Kraštovaizdžio kategorijoje nugalėjo Tartu Vaksali aikštės projektas. Pagarba gamtiniam ir istoriniam kontekstui, lakoniškos ir struktūros, šiuolaikiškos architektūrinių naratyvų interpretacijos yra šiuos kūrinius lydintys bruožai. Ar tokios pat tarptautiniame lygmenyje vertinamos architektūros savybės? Kas yra šiuolaikinė estiška architektūra? Analizuodami architektų darbus, gvildename kokybės, šiuolaikiškumo ir identiteto klausimus.

Jyri Seljamaa

Estai įvertino kokybišką architektūrą

2012 m. Estijos istorijos muziejus paskelbė architektūrinį konkursą, skirtą Estijos filmų muziejaus pastatui. Konkursą laimėjo vietiniai projektuotojai BOA Architects. Pagrindinis projekto pasiūlymas buvo darniai įpinti naują struktūrą į esamą istorinį urbanistinį audinį ir papildyti teritoriją nauju, moderniu sluoksniu. Estijos filmų muziejus įsikūręs Taline, Marjamejės (Maarjamäe) rajone, kultūros paveldo teritorijoje. Kartu su kaupimo ir saugojimo funkcijomis, muziejus turi edukacinę paskirtį. Kino menas pristatomas ir atskleidžiamas organizuojant temines parodas bei renginius. Žvelgiant į urbanistinį Marjamejės kontekstą, galima lengvai pastebėti, kaip naujas statinys darniai įsilieja į esamą teritoriją. Iš išorės kaip trijų atskirų tūrių linijinė kompozicija suvokiamas muziejaus pastatas „panardintas“ į reljefą, o požeminiame aukšte susijungia į vieną darnią struktūrą. Filmų muziejaus architektūra labiausiai įkvėpta


Vahur Lohmus, Martin Lumiste

mazgai, laiptinė ir liftai. Pakilę į antžeminį aukštą, randame ekspozicijų erdvę ir kino salę. Viršutiniame aukšte įsikūrusi administracija ir auditorija. Pastato fasadas minimalus ir santūrus. Dauguma angų paslėptos, tik įėjimo vieta „pažymėta“ langų vitrinomis. Fasadų skaidymo ritmiką, kaip ir pačią tūrių kompoziciją, padiktavo aplinkiniai istoriniai pastatai. Užsakovui buvo labai svarbu, kad fasadas reikalautų kuo mažiau priežiūros. Inspiruotas šių sąlygų, pastatas buvo padengtas rūdinto plieno plokštėmis. Iš esmės muziejus yra monolitinio betono struktūra, tai atvirai eksponuojama viduje. Saugyklos patalpa suprojektuota naudojant plienines konstrukcijas. Estijos filmų muziejaus pastatas yra racionali ir lakoniška struktūra, pasižyminti estišku santūrumu ir pagarba istoriniam kontekstui, jautrumu ir atidumu kino menui. Statinys pretenduoja į „EUmiesaward19“ tarptautinį apdovanojimą.

Jyri Seljamaa

egzistuojančių istorinių pastatų, jų tūrių ir ritmikos. Pagarbiai nuo sklypo centro atsitraukę, rytinėje pusėje išilgai išdėlioti statiniai veikia išvien su vakaruose esančiais tokios pačios konfigūracijos istoriniais Marjamejės rūmų ir arklidžių pastatais. Taip suformuojamas teritorijos perimetrinis užstatymas, centre paliekant rekreaciniams tikslams skirtą kiemą. Jame suprojektuotas „raudonas kilimas“ – takas, vedantis tiesiai pro pagrindinį įėjimą. Nors nauji pastatai įsilieja į teritorija tvarkinga ir aiškia ortogonalia geometrija, vidinis kiemas kurtas laisvai. Filmų muziejaus planinė konfigūracija aiški ir griežta. „Raudonu kilimu“ atėję lankytojai laiptais leidžiasi į požeminiame aukšte esantį įėjimą, kuris kerta struktūrą pačiame jos centre, kartu padalindamas korpusus. Centre esančiame hole paskirstomas lankytojų srautas. Tiesiai – kavinė, kairėje išdėstyta rūbinė ir techninės patalpos, dešinėje suprojektuoti sanitariniai

2019: 2 (109) I 29


Tonu Tunnel

Buvusi A. M. Liuterio baldų fabriko Mašinų salė buvo rekonstruota ir konvertuota į šiuolaikinę darbo erdvę. 1912 m. pastatyto industrinio pastato charakteris išsaugotas ir šiuolaikiškai pabrėžtas akcentuojant didelę atvirą erdvę. Originali mašinų salė yra A. M. Liuterio baldų fabriko, kuris egzistavo 1877–1940 m. laikotarpiu ir buvo žinomas dėl lenktos faneros baldų, dalis. Mašinų salės architektai – Nikolajus Vasiljevas ir Aleksejus Bubyras iš Sankt Peterburgo. Fabrikas gamino baldus ir fanerą sovietmečiu, bet 2004-aisiais nutraukė produkcijos gamybą ir persikėlė už miesto. Nors visi pastatai pateko į paveldosaugos sąrašus, 1997-aisiais jie buvo apleisti ir tokie stovėjo daugiau nei 10 metų, iki buvo sugalvota juos konvertuoti į darbo erdves. Avarinės būklės pastato sienos skendo, betonas buvo sudūlėjęs, metalinės konstrukcijos surūdijusios, visur pilna vandens. Abejota, ar verta išsaugoti pastatą. Paveldosaugos reikalavimas – eksponuoti atvirą erdvę įstiklinant stogą ir įleidžiant į patalpą dienos šviesą. Tai suteikė patalpai mistinę ir monumentalią aurą ir padarė erdvę panašesnę į bažnyčią nei į fabriką.

A. M. Liuterio baldų fabriko Mašinų salės renovacija

30 I 2019: 2 (109)

Johannes Parikas

Madis Tuur

Nuotraukų autoriai: Tonu Tunnel, Madis Tuur, Johannes Parikas

Tonu Tunnel

Architektai: HG (Hayashi-Grossschmidt) Arhitektuur OÜ


Madis Tuur Madis Tuur Madis Tuur

harmonijos. Atšiaurios industrinės medžiagos sušvelninamos erdvėje plaukiančiais žiediniais šviestuvais. Medžiagų paletė šioje rekonstrukcijoje minimali, tačiau prasmingai atrinkta. Išlikusi betono konstrukcija eksponuojama kaip bazinė medžiaga. Kolonos ir stogo gegnės užduoda charakteringą ir šiurkščią originalią faktūrą, kuriai akompanuoja naujai išlietos švelnesnės tekstūros betono grindys. Industriniam charakteriui pabrėžti naudojamos metalinės, juodai išryškintos laikančiosios konstrukcijos, tai pat juodai dažyti ventiliacijai ir elektros laidams skirti vamzdžiai, perforuoto metalo plokštės. Ir galiausiai buvusiai patalpos funkcijai ir istoriniam identitetui pabrėžti faneros plokštės panaudotos ne tik apdailos elementuose, bet ir stacionariuose balduose. Rekonstruota mašinų salė yra subtilaus ir jautraus projektavimo paveldo teritorijoje pavyzdys. Interjero koncepcija sukurta remiantis esamu kontekstu, pagarbiai konvertuojant ir papildant jį originalų charakterį pratęsiančiais šiuolaikiniais elementais. Šis projektas taip pat pretenduoja į „EUmiesaward19“ tarptautinį apdovanojimą.

Tonu Tunnel

Pagrindinė architektūrinė idėja laviravo tarp paveldosauginių reikalavimų įgyvendinimo ir naujos biurų erdvės formavimo ilgoje ir gilioje buvusio fabriko pastato patalpoje. Šiuolaikiškai interpretuojant industrinį paveldą buvo pratęstas originalios architektūros galiojimo laikas – ji tapo aktualia ir atraktyvia naujos funkcijos dalimi. Atvira centrinė nava tapo aikšte, skirta susitikimams ir poilsiui. Biurai buvo suskirstyti į dvi rūšis – viename lygyje įkurdintas pagrindinis nuomininkas ir per tris aukštus išdėstytos patalpos smulkesniems nuomininkams. Abi rūšys organizuojamos perimetru aplink aikštę ir viršutiniame aukšte paliktą angą šviesai patekti. Praėjus ją patenkama į atskirą erdvę, kurioje fanera dengtuose pabirusiuose organiškuose tūriuose įrengti privatūs susitikimų ir posėdžių kambariai. Architektūrinių formų raiška interjere užduota pirminės struktūros. Iš dalies organiškas šlaitinį stogą formuojančių betono konstrukcijų charakteris derinamas su ortogonaliu ir griežtu langų skaidymu. Kuriant naujas patalpas taip pat ieškoma griežtų metalo konstrukcijų ir švelnių, ovalių, lenktos faneros lakštais dengtų tūrių

2019: 2 (109) I 31


Maris Tomba Terje Ugandi

Terje Ugandi

Kultūros centras Piligrimų namas Architektai: KAOS Architects

32 I 2019: 2 (109)

menančios pilies griuvėsių. Piligrimų namas buvo projektuotas atsižvelgiant į šiuos veiksnius. Aštriabriaunis trapecijos formos tūris įleistas į landšaftą formuojant atskirus įėjimus abiejuose aukštuose. Nors objekto perimetras yra kampuotos trapecijos formos, vidinis suplanavimas projektuotas ortogonaliai. Iš bendrų patalpų suformuoti keli pagrindiniai vitrininiai langai, pro kuriuos atsiveria vaizdas į slėnį ir išėjimas į terasą. Kiti langai labiau primena šiuolaikiškai interpretuotas viduramžių pilių šaudymo angas. Fasadas dengtas grubiomis, kniedėmis sutvirtintomis rūdinto metalo plokštėmis. Tai ne tik įveda objektą į aplinkinį kontekstą, bet ir komunikuoja atšiaurią ir rūsčią viduramžišką realybę.

Terje Ugandi

Piligrimų namu vadinamas kultūros centras įsikūręs pietryčių Estijoje, Vanos-Vastselynos (Vana-Vastseliina) vietovėje, Veru (Võru) apskrityje. Aštriabriaunis ir rūstus statinys darniai įkomponuotas į landšaftą ir mezga dialogą su aplinka. Pastato architektūra šiuolaikiškai komunikuoja viduramžišką Vastselynos vietovės identitetą. Visi elementai – nuo lokacijos iki detalių, nuo drabužių pakabų iki technologinių sprendimų – jungiami į aiškią, charakteringą ir vientisą istoriją. Pastato lokacija padiktuota kelių esminių parametrų: stačiais šlaitais pasižyminčio Piusos (Piusa) upės išgremžto reljefo, vingiuotos palei teritoriją einančios gatvės, lapuočių medžių ir viduramžių laikus

Terje Ugandi

Nuotraukų autoriai: Terje Ugandi, Maris Tomba


Tartu Vaksali aikštė Architektai: Mirko Traks, Henn Runnel, Karin Bachmann (Cinema Landscape Architects) Nuotraukų autorė: Erge Jõgela

Erge Jõgela

liukais, žibintais ir šiukšliadėžėmis. Suoliukai su ranktūriais laviruoja tarp tradicinio dizaino, tačiau formos abstrahuotos, vengta dekoratyvumo. Namuose naudojamus baldus primenantys ranktūriai kuria jaukią ir saugia atmosferą. Apšvietimas ir šiukšliadėžės paprastos ir kokybiškos, vengta dekoratyvumo. Bendras aikštės vaizdas primena logišką ir racionalią sistemą, kurioje grožis yra ne ypatingumas ir jo demonstravimas, o suvaldyta ir asketiška kompozicija. Varijuodami paprastais kraštovaizdžio elementais architektai sugebėjo sukurti šiuolaikiškumu dvelkiantį santūrų landšaftą. Ramia aura alsuojanti viešoji erdvė kviečia miesto gyventojus patirti paprastus, kokybiškos architektūros teikiamus džiaugsmus.

Erge Jõgela

Pagrindinis įėjimas į pastatą yra pirmame aukšte: pro vestibiulį patenkame į bendras ekspozicines erdves, kavinę, turinčią ryšį su terasa. Kildami į viršų randame poilsio erdvę, viduramžių atmosfera alsuojantį vonių kambarį ir to meto principu sukurtą bendrą miegamąjį. Interjeras ir eksterjeras Piligrimų name kurtas kaip vientisa ir nedaloma visuma. Grubus ir medžiagiškai išraiškingas, tačiau kontekstualus fasado sprendimas viduje stebina sterilumu ir meditatyvia ramybe. Tokioje aplinkoje dėmesys kreipiamas į eksponuojamus viduramžiškus artefaktus ir pro stiklines vitrinas matomą slėnio panoramą. Vientisumo prideda akmens keramikos danga, kuri iš kiemo plaukia į vidų surišdama erdves ir kurdama pilies atmosferą. Moderni apšvietimo ir santechnikos įranga taip pat parinkta šiuolaikiškai interpretuojant pilies charakterį. Kadangi viduramžiais nebuvo atliekami tikslūs konstrukciniai skaičiavimai, buvo projektuojamos labai storos sienos. Jose buvo galima aptikti slaptų praėjimų, tunelių. Toks slapto tunelio motyvas inspiravo architektus sukurti originalią laiptinę. Už sienos paslėptos pakopos, pasukus už kampo, tampa tarsi netikėtu atradimu. Piligrimų namas yra santūri, šiuolaikiškai viduramžius interpretuojantis pastatas. Savo vidumi ir išore vientisas statinys, integraliai įkomponuotas gamtiniame kontekste, tampa atraktyviu ir edukaciniu nuotykiu visiems smalsiems kultūros bei autentikos ieškantiems lankytojams.

Prizas už kraštovaizdžio architektūrą atiteko santūriai, tačiau labai kokybiškai intervencijai, už kurią atsakingi autoriai Mirko Traksas, Hennas Runnelis, Karin Bachmann. Iš pirmo žvilgsnio nedidelė Vaksali geležinkelio stoties aikštė Tartu mieste buvo atgaivinta aiškiais ir minimalistiniais apželdinimo sprendiniais. Salelėje, kurią juosia žiedinė sankryža ir kerta iš geležinkelio stoties ateinantis pėsčiųjų srautas, sukurta rekreacinė zona. Linijinis, salelės formai akompanuojantis išilgai sunertų akmenų grindinys padalytas į dvi žalias zonas abipus tako. Augalų rūšys atskirtos juostinių stačiakampių grupėmis, kurios formuoja tvarkingą ir racionalų aikštės skaidymą. Ortogonali želdynų kompozicija papildoma mažosios architektūros elementais – suo-

2019: 2 (109) I 33


i

interjerų devintukas

Santūraus biuro interjeras Interjero autoriai: Normundas Vilkas, Dovilė Paunksnytė, Dovilė Piekytė Studija: AKTA Nuotraukų autorius: Darius Petrulaitis

Normundas Vilkas

Dovilė Paunksnytė

Dovilė Piekytė

34 I 2019: 2 (109)

Viršutiniame pastato aukšte įrengtas dviejų skirtingų įmonių biuras – tai dar vienas interjero projektas, atsispindintis studijos AKTA kūrybinį braižą, originalumą ir ilgalaikius, o ne madas sekančius sprendimus. Vizualines kompozicijas inspiravo plastiškos architektūrinės formos bei supančios miesto panoramos vaizdai. Sėkmingą rezultatą lėmė kruopščiai parengta užsakovo užduotis, aiškiai nurodyti funkciniai poreikiai ir įmonių plėtros planai (pastarieji padiktavo funkcinių zonų paskirstymą) bei visiškas pasitikėjimas. Kadangi biuro darbuotojai yra įvairaus profilio, buvo nuspręsta sukurti saikingą, namų jaukumą menančią aplinką. Akcentine interjero apdailos medžiaga tapo rusva medienos sienų apdaila – faneruotės skydai. Būtent ši detalė padėjo aiškiau suvokti erdves, jas sujungti ir paslėpti daugybę detalių: su faneruote susiliejo sanitarinių mazgų, techninių patalpų durys, taip pat apdailoje pasislėpė ir įvairių komunikacijų durelės. Akmens masės plytelės bei panašaus tono kiliminė danga leido sukurti pilkšvą spalvinę bazę, papildytą grafito spalvos aliuminio lubų konstrukcija, priderinta prie stiklinių pertvarų rėmų. Didžioji baldų dalis buvo suprojektuota lietuvių gamintojų, o tai padėjo išlaikyti stiliaus vienovę, prisitaikyti prie sudėtingų, dinamiškų, nestandartinės formos erdvių. Atidus dėmesys skirtas darbo baldams, ypač stalams, kurių aukštį galima reguliuoti. Ergonomiški baldai ne tik patogūs dirbant, bet ir estetiškai įsilieja į interjerą. Atviros, pertvaromis neatskirtos darbo vietos leidžia nesunkiai bendradarbiauti ir bendrauti tarpusavyje, be to, dailiai atrodo. Laisvalaikiui ar kitokioms veikloms palikta nemažai erdvės, nes norėta sudaryti sąlygas darbuotojams jaustis laisvai, nevaržomai ir patogiai. Vėliau šį plotą bus galima panaudoti naujoms darbo vietoms kurti, konferencijoms rengti ar kitokiems naujiems poreikiams tenkinti. Virtuvėje svarbų vaidmenį atlieką didelis bendras stalas, leidžiantis kolegoms tiesiogiai bendrauti ar užmegzti draugystę. Vadovų kabinetai suprojektuoti reprezentatyviausiose biuro vietose, tačiau dėl stiklinių pertvarų gražiausios miesto panoramos vaizdas atsiveria tiek kiekvienam darbuotojui, tiek svečiui. Advokatų kontoros darbo pobūdis padiktavo labiau segmentuotą darbo vietų, pasitarimų kambarių bei kitų erdvių zonavimą. Pasitarimų, priimamojo erdvėse ir sanitarinėse patalpose buvo įrengtos visos technologijos, būtinos moderniam biurui funkcionuoti, o dėl techninių ir saugumo reikalavimų sumontuotos komunikacijos lubose buvo išmaniai paslėptos ažūrinėse lubose iš aliuminio konstrukcijos. Apšvietimas biure valdomas pagal erdvės poreikius – darbinei atmosferai, konferencijoms ar pranešimams, šventiniams renginiams. Kiekvienas darbuotojas savo stalinį šviestuvą prisitaiko individualiai. Solidus, švarus, malonaus kolorito ir medžiagiškumo biuras išsiskiria iš pastaruoju metu itin išpopuliarėjusių ryškiaspalvių, detalių perkrautų interjerų. Tai atrodo kaip labai skoninga, ramybe dvelkianti, susikaupti leidžianti vieta kokybiškam darbui.


2019: 2 (109) I 35


i

interjerų devintukas

„Nüman“ restorano interjeras Interjero autoriai: Aušra Maldžiūnė, Gabrielė Jankutė Studija: Anòther Studios Nuotraukų autorius: Ignas Maldžiūnas

Aušra Maldžiūnė

Gabrielė Jankutė

36 I 2019: 2 (109)

Jeigu restorano stilistiką reikėtų įvardyti kuo įmanoma tiksliau, sakytume, kad tai veikiausiai New Nordic. Šiam stiliui būdingas autentiškumas ir natūralių medžiagų naudojimas, o būtent tai interjere norėta atskleisti ir pabrėžti. Interjero autorės nesivaikė tendencijų kulto, o įsigilino į architektūrinį kontekstą, kuris ir pasufleravo tinkamiausią koncepciją. Atspirties tašku tapo plytos, atsivėrusios atidengus sienų paviršių. Raudonos plytos yra tipiškas bohemiško senamiesčio interjero elementas, tačiau norėta sukurti šviesią, skandinavišką erdvę, todėl jos buvo išbalintos. Kitas dominuojantis dekoro elementas – veidrodžiu dengta baro antresolė. Veidrodžio atspindžiai panaikino baldo tūrį ir masyvumą. Ryškiausia dekoratyvia detale tapo augalai, kurie savo sodria žaluma itin išsiskiria iš subtilaus, natūralių atspalvių kolorito ir sukuria miško pasakos įvaizdį. Šviesių plytų fone kontrastingai išryškėjo garintas, balintas, beicuotas ar tamsus ąžuolas, taip pat betono plokštumos ir žalvario, odos motyvai, pagyvinti blizgiais stiklo bei veidrodžio paviršiais. Norint neperkrauti erdvės, parinkta daug vienspalvių ir matinių paviršių. Interjero koncepciją papildė nespalvotosios Igno Maldaus fotografijos. Siekiant sukurti šiaurietišką interjerą, patrauklų pasaulietiškiems lankytojams, didelis dėmesys buvo skiriamas kokybei, natūralioms medžiagoms, autentiškoms detalėms. Būtent todėl projekto autorėms teko nemažai bendrauti su vietos meistrais: skulptoriais, metalo amatininkais, staliais ir pan. Šviestuvai, stalo, baro apdaila, stiklinis tambūras – tai autoriniai Anòther Studios kūriniai, kuriuos vietos meistrai pagamino šiam projektui. Apšvietimo taškai interjere taip pat buvo kruopščiai parinkti. Pagrindiniu šviesos šaltiniu tapo nuo aukštų lubų nuleisti dideli žalvario šviestuvai, kurių šviesos intensyvumą galima reguliuoti. Jų dizainą sukūrė interjero studija. Papildomos šviesos suteikia į akis nekrintantys prožektoriai, pritvirtinti prie medinių sijų. Tinkamoje vietoje pritaisytas veidrodis atspindi pro stoglangius sklindančius saulės spindulius ir taip padeda išgauti kuo daugiau natūralios šviesos. Projekto autorių vizija tikėję ir pasitikėję užsakovai leido kūrėjoms suformuoti autentišką, vientisą koncepciją: pabrėžtos pačios gražiausios erdvės detalės įgavo naują prasmę. Šiaurietiškai subtili, tačiau itin jauki aplinka tapo puikia vieta pavakarieniauti su gera kompanija ir pasimėgauti malonia atmosfera.


2019: 2 (109) I 37


i

interjerų devintukas

Baltas minimalizmas Interjero autoriai: Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Justė Surplytė Studija: YCL studio Nuotraukų autorius: Andrius Stepankevičius

Tomas Umbrasas

Aidas Barzda

Tautvydas Vileikis

Justė Surplytė

38 I 2019: 2 (109)

Baltos spalvos gausa 60 m² buto interjerą skatina priimti kaip itin pozityvų, šviesų, skaidrų ir lengvą. Subtilios detalės, elegantiškos ir grakščios arkos, neapkrautos erdvės, leidžiančios grynam orui laisvai judėti po patalpas. Žaismingumo ir netikėtumo jausmą minimalistiniame, lofto tipo interjere kuriantys elementai sustiprina šiuolaikiškumo įspūdį, o skulptūriškos detalės žadina smalsumą. Pradinį buto planą projekto autoriai pakoregavo protingu sprendimu – duris perkėlė iš centrinės sienos dalies į vietą palei langą. Toks pakeitimas leido minimaliai kištis į architektūrinę situaciją, tačiau kategoriškai pakeitė erdvinę koncepciją. Atsivėręs šviesos koridorius palei langą tapo žavingu buto išskirtinumu, o keturios pusinės arkos, sudarančios dvi vientisas, suteikė namams ypatingą žymę. Arka – tai istoriškai pagrįsta tvirta forma, simbolizuojanti harmoningą dviejų žmonių sąjungą po vienu stogu, kurią ir norėta perteikti. Medienos tekstūra šildo miegamojo ir svetainės zonoje, o palei langą parinkta kone balta grindų danga – norėta, kad langų juosta su sava šviesa taptų dar erdvesnė ir šviesesnė. Švariose erdvėse kur ne kur paliktas namo konstrukcijų, kaip antai betono, medžiagiškumas. Pageidauta, kad tekstūrų būtų nedaug ir kad jos tarpusavyje derėtų, nekontrastuotų, veikiau būtų neutralios. Meistriškai paslėpti rekuperacinės sistemos vėdinimo kanalai lubose leido išsaugoti betonines lubas, kurios interjerui suteikia pusiausvyros. Visi paviršiai matiniai, nes norėta išvengti papildomo gylio ar atspindžių  – siekta pabrėžti vienintelį trimatį vaizdą – kraštovaizdį, matomą pro langus. Kadangi stengtasi išsaugoti kuo panašesnes tūrines erdvių formas, visose patalpose teko projektuoti skirtingus šviesos šaltinius tam, kad jie nevirstų pernelyg svarbiais akcentais ir neužsifiksuotų kaip koncepciniai interjero elementai. Prieškambaryje įrengti įleidžiamieji šviestuvai, vonios kambaryje – reguliuojamasis stulpelis, virtuvės zonoje – didelis kabamasis, o svetainėje ir miegamajame  – skirtingo dydžio lubų šviestuvai. Minimalistinis, švara ir tvarka spinduliuojantis interjeras stebina subtiliomis formomis bei jų simbolika ir leidžia mėgautis iš pažiūros lakonišku, tačiau itin racionaliai suprojektuotu būstu. Jame yra viskas, ko reikia – charakteris, puikiai išdėstytos erdvės, jų tarpusavio ryšys ir galimybė nesudėtingai pritaikyti butą naujiems poreikiams.


2019: 2 (109) I 39


i

interjerų devintukas

Grafinių linijų ritmu Interjero autoriai: Eglė Mišinytė Studija: Me2architects Nuotraukų autorius: Leonas Garbačauskas

Eglė Mišinytė

40 I 2019: 2 (109)

Senamiesčio ir naujamiesčio sandūroje esančio jaunos šeimos buto interjeras atspindi istorinių motyvų bei modernaus stiliaus elementų sąjungą. Senos statybos name siekta performuoti erdves ir sukurti naują būsto planą, pritaikytą naujų gyventojų poreikiams, o kartu perteikti vietos kontekstą atspindinčią dizaino viziją. Itin pasiteisino paprastas, tačiau teisingas patalpų išdėstymas, kuomet triukšmingesnės erdvės (virtuvė ir vonios kambarys) atsidūrė vienoje pusėje, o ramesnės (miegamasis ir vaiko kambarys) – kitoje. Jas skiria bendra svetainės ir prieškambario zona. Kadangi norėta sukurti kuo šviesesnę aplinką, ramus koloritas derintas su kontrastingomis, efektingai suskambančiomis detalėmis. Visos buto sienos nudažytos šviesiai pilka spalva, nes norėta išvengti sterilaus balto įvaizdžio, vyraujančio interjerų madose. Rami pilkšva spalva dera prie ritmiškai pasikartojančių medienos faktūros ar juodo metalo elementų bei skaisčiai žalių akcentinių detalių, tokių kaip fotelis ir pagalvėlės. Šis iš konteksto išsiskiriantis spalvinis papildinys atsirado pačioje projekto pabaigoje tarsi paskutinis potėpis, įkvepiantis namams gyvybės. Šiuolaikiškumo suteikė lieto betono grindys, atskiriančios prieškambario ir virtuvės zonas nuo svetainės, kuriai buvo parinkta jaukesnė medinė grindų danga. Siekiant išsaugoti stilistinį vientisumą, virtuvės baldų fasadai, imituojantys betono paviršių, buvo derinami prie grindų. Ryškiausiu interjero dekoro elementu tapo grafiškos linijos. Tiek horizontalios, tiek vertikalios, jos kartojasi balduose, kituose interjero elementuose, suskaido nuobodžias plokštumas, išryškina daiktų formas, spalvų kontrastą. Anot projekto autorių – siaura juoda linija yra lengvesnė nei dėmė, ji nėra tokia agresyvi. Būtent todėl atidžiai parinktomis, apgalvotomis, tačiau paprastomis priemonėmis buvo sukurta linijų grafika, besikartojanti visame interjere. Sprendimai, kurių baldų briaunas daryti kontrastingas, juodas, o kurių – neišsiskiriančia spalva, tapo vienu svarbesnių uždavinių. Šitaip buvo suformuota įdomi, kiek dinamiška, tačiau harmoninga nuotaika. Kadangi norėta sukurti interjerą, atitinkantį vietos kontekstą, buvo paliktos kelios istorinės užuominos: išsaugoti ir nepaslėpti senieji radiatoriai bei vamzdžiai ar sulig langų linija dažytos sienos. Senų ir naujų elementų dermė puikiai atsispindi labai jaukiame, šiltame jaunos šeimos būste, kuriame grafiškas linijų, spalvų ir faktūrų ritmas sudaro harmoningą, gyvybe pulsuojančią atmosferą.


2019: 2 (109) I 41


i

interjerų devintukas

Monumentali itališka klasika Interjero autoriai: Vaida Kandratavičiūtė, Kristina Balaišytė Studija: IDAS Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Vaida Kandratavičiūtė

Kristina Balaišytė

42 I 2019: 2 (109)

Namo interjero projektas keturių asmenų šeimai truko ilgai – nuo statybų iki pat fotografijų kabinimo. Diskusijų metu gimusi idėja būste atspindėti monumentalios itališkos klasikos stilistiką paskatino priimti esminius dizaino sprendimus, kaip antai išrinkti grindų dangą. Būtent todėl gyvenamųjų erdvių grindims buvo pritaikytos ne lietuviams būdingos parketlentės, o plytelės su eglutės motyvu. Miegamuosiuose jaukumo ir minkštumo suteikia ilgo plauko kiliminė danga. Monumentalumą pabrėžia netipinių dydžių italų dizaino baldai. Dar vienas svarbus dekoro elementas – sodri įvairių rūšių augalų žaluma, suteikianti interjerui skaistumo ir gyvybės. Projekte dominuoja rafinuoti rusvi, pilkšvi tonai, grafito atspalviai ir juodos detalės. Beveik visi paviršiai matiniai, todėl išvengta atspindžių, dėl kurių interjere juntamas savotiškas triukšmas. Vos kelios blizgios detalės, tokios kaip santechnikos prietaisai ar vazonai, kontrastingai išsiskiria iš aplinkos ir sudaro pusiausvyros įspūdį. Prabangos, minkštumo ir jaukumo vaizdą sudaro užuolaidų klosčių gausa. Minimalistinių, aiškių formų korpusiniai baldai harmoningai ir atidžiai derinami su minkštaisiais. Privatus namas padalytas į du korpusus – viename atskirtas pagrindinis miegamasis su itin erdviu sanitariniu mazgu, o kitame įrengti du vaikų kambariai ir jiems skirtas vonios kambarys. Korpusus jungia bendrai naudojamos zonos – svetainė, valgomasis, virtuvė. Šeimininkų vonios kambario sienos išklotos originalaus reljefo plytelėmis su subtiliu, grafišku augalinio motyvo piešiniu. Sienos išklijuotos specialiais drėgmei atspariais tapetais ne plytelėmis. Žaisminga, ovalios formos, laisvai pastatoma vonia, tualetas, bidė ir du praustuvai sudaro komfortiškos erdvės įvaizdį. Vaikų vonios kambario dizainas skiriasi. Čia vyrauja balta ir žydra spalvos. Sienos dekoruotos baltais, melsvais taškeliais margintais tapetais, o baldai ir dalis sienų plokštumų atkartoja šią spalvą. Gaiva ir švara alsuojanti erdvė atrodo subtili ir neperkrauta. Bendrosiose patalpose didžiuliai baldai atspindi stabilumą, komfortą ir kokybę. Ramūs tonai sukuria harmoningą atmosferą, o korpusinių baldų gausa sudaro galimybę juose sandėliuoti asmeninius daiktus, kad šie neblaškytų laikomi atviri. Tvarkos ir ritmo jausmą perteikia visame name kur ne kur pasikartojantys kietųjų baldų fasadų elementai, sudaryti iš vertikalių medžio drožlių plokštės tašelių reljefo. Prašmatnus, monumentalus, itališka klasika alsuojantis interjeras ilgai išsaugos savo tvarų įvaizdį, nes šis stilius nemiršta.


2019: 2 (109) I 43


i

interjerų devintukas

Estetika meno pagrindu Interjero autoriai: Tomas Jasiulis, Laurynas Žakevičius, Urtė Ieva Šabliauskaitė Nuotraukų autorius: Leonas Garbačauskas

Tomas Jasiulis

Laurynas Žakevičius

Urtė Ieva Šabliauskaitė

44 I 2019: 2 (109)

Nuo pat projekto pradžios daug diskusijų kėlę nestandartiniai trijų aukštų apartamentai su mansarda privertė architektus pasukti galvas, kaip patogiai išdėstyti patalpas. Galiausiai buvo nutarta atgaivinti nenaudojamas mansardos erdves ir jas prijungti prie būsto. Išardžius dalį perdangos, buvo suformuoti įdomūs laiptai, kurie savo išskirtine apdaila – medinės pakopos, o likusi konstrukcijos dalis – balta – atrodo lengvai, nepaisant to, jog driekiasi net per keturis aukštus. Mansardiniame aukšte įrengtas kambarys ir sanitarinis mazgas dukrai. Taip pat čia liko vietos ir techninei patalpai. Antrasis aukštas skirtas sūnaus ir tėvų miegamajam su atskirais vonios kambariais ir drabužinėmis. Pirmame aukšte įrengtas prieškambaris, svečių kambarys, virtuvė ir valgomasis, iš čia taip pat patenkama į lauko terasą, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į senamiesčio panoramą. Cokoliniame aukšte suprojektuota svetainė, bendravimo bei poilsio zonos, svečių vonios kambarys ir techninė patalpa. Paties interjero stilistika remiasi trimis pagrindiniais principais: švara, estetika ir funkcionalumu. Kita svarbi savybė – meno kūrinių gausa apartamentuose. Kadangi siekta harmoningo fono, dekoratyvumo norėta išvengti, taigi visos apdailos medžiagos – medis, akmuo, audiniai, blizgūs paviršiai – buvo itin kruopščiai parinkti, viskam rasta tinkama, praktiška vieta, o erdvės išlaikytos subalansuotos ir neperkrautos. Trijuose aukštuose visa sujungiančia apdaila tapo ąžuolinės grindys, suklotos klasikiniu būdu, tačiau apskritai interjere nenorėta nukrypti į dirbtinę klasiką. Cokoliniame aukšte grindis išklojus akmens masės plytelėmis buvo sudaryta neutralesnė aplinka, tinkamesnė meno kūriniams eksponuoti. Čia pagrindiniu interjero elementu tapo ryškiaspalviai tapybos darbai. Balta buvo pasirinkta kaip pagrindinė bazinė spalva, nes ji leidžia atsiskleisti kitiems erdvių elementams, tūriams, taip pat ir menui. Kadangi būste jaučiamas šviesos trūkumas, teko panaudoti nemažai atspindinčių plokštumų: dažytų ir poliruotų medžio drožlių plokščių, veidrodžių, stiklo. Taip pavyko išgauti įdomių apžvalgos kampų, pro kuriuos senamiesčio vaizdai patenka ir į namus. Puikiai suvaldytos keturių aukštų apartamentų erdvės, kuriose išlaikyta jaukumo ir švaros pusiausvyra, – tai puikus pavyzdys, kaip neperkrovus interjero galima sukurti komfortišką ir stilingą atmosferą.


2019: 2 (109) I 45


i

interjerų devintukas

Palėpėje muzikos ritmu Interjero autoriai: Janina Avreicevič (Basova), Eivina Lazickaitė Studija: Kubinis metras Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Janina Avreicevič (Basova)

Eivina Lazickaitė

46 I 2019: 2 (109)

Būsto savininkai – daug dirbanti, aktyvi, sportinėmis ir kultūrinėmis veiklomis užsiimanti pora, užauginusi ir į pasaulį išleidusi vaikus. Pagrindinis palėpės interjero kūrėjų uždavinys buvo funkcionaliai išdėstyti patalpas. Kadangi jos nestandartinės, svarbus tapo kiekvienas kampelis, mat norėta neapsikrauti daiktais, išsaugoti kuo daugiau tuščios erdvės. Paprasti, tačiau gudrūs sprendimai padėjo ne tik sutilpti į biudžetą, bet ir patogiai išnaudoti esamą plotą ir pritaikyti jį komfortiškam gyvenimo būdui. Medienos apdaila tapo pagrindiniu buto akcentu – ja dengta laipiojimo sienelė virto dėmesio centru. Danga atsiduria ne tik ant sienelės: ji tęsiasi iki pat lubų, šlaito ir leidžiasi priešingoje kambario pusėje. Šitaip sudaryta įdomi, trimatiškumo suteikianti trapecijos forma, pabrėžianti unikalią plokštumų struktūrą. Medienos apdaila pritaikyta ir miegamojo sienai išskirti – taip išsaugota idėjinė tąsa ir išryškinta laužyta sienos bei lubų forma. Pagrindinė interjero koncepcija rėmėsi siekiu akcentuoti buto erdves, lubų formas, lūžius, jų briaunas. Dėl šios priežasties buvo pasirinktas neutralių spalvų fonas: baltos sienos, pilkos plytelės, pilkšvi ar melsvi įmontuojami, tarsi išnykstantys ir labiau kaip tūriai, o ne plokštumos tarnaujantys baldai. Pagrindiniai interjero elementai, padėję išgauti norimą įvaizdį, buvo medienos apdaila ir šviesa, o ryškios spalvingos detalės pagyvino erdves  – bute juntama dinamika, judesys, energija. Ant laipiojimo sienutės išbarstyti kabekliai suteikia žaismingumo ir spalvingumo, todėl interjere tarsi atsirado galimybė pritaikyti platesnę spalvų gamą, o ne prisirišti prie tam tikros schemos. Dėl to atsirado netikėtų, ryškesnių detalių, sustiprinančių buto charakterį. Šviesa galima sukurti atitinkamas nuotaikas ar šviesą naudoti pagal poreikį. Projekto autorės parinko du pagrindinius apšvietimo tipus: bendrąjį ir taškinį. Nišose paslėptos akcentinės LED juostos tarnauja kaip nuotaikos apšvietimas, kuriuo paryškinamos nestandartinės erdvių formos, o bendrojoje erdvėje ant sijų viršaus sumontuotos juostos skleidžia nematomą, vientisą šviesą, padedančią pabrėžti lubų aukštį. Bendrajam apšvietimui pritaikyti taškiniai, pastatomieji, sieniniai bei kabamieji šviestuvai. Visame bute buvo įdiegta garso sistema, valdoma nuo stiprintuvo ar patefono svetainėje, taip pat nuo atskirų reguliatorių miegamajame ir net vonios kambaryje. Visose patalpose naudojami skirtingi kolonėlių tipai – svetainėje pastatomosios, miegamajame – sieninės, vonioje – įmontuotos. Galimybė kokybiškai klausytis muzikos visame bute primena, jog šioje palėpėje gyvenimas verda muzikos ritmu!


2019: 2 (109) I 47


i

interjerų devintukas

Unikalus, mozaikiniu betonu puoštas butas Interjero autorės: Andrė Baldišiūtė, Marija Steponavičiūtė, Dovilė Skrupskelienė Studija: Do Architects Nuotraukų autorius: Norbert Tukaj

Andrė Baldišiūtė

Marija Steponavičiūtė

Dovilė Skrupskelienė

48 I 2019: 2 (109)

Originalios stilistikos butas skirtas daug keliaujančiam, daug pasaulio mačiusiam piliečiui, turinčiam itin gerą skonį. Jam svarbus erdvės įspūdis, kiekviena maža detalė ir savoje aplinkoje prijaukinti daiktai. Projekte susipina galybė motyvų: siekta išgauti kuo įmanoma švaresnę, vientisesnę erdvę, kurioje patys paviršiai kurtų būsto charakterį ir nereikėtų bereikalingų papildomų dekoro priemonių. Tam labiausiai tiko natūralios medžiagos, šviesus, natūralus koloritas, minimalistinis, modernistinis stilius su šiuolaikinės ar 6-ojo dešimtmečio stilistikos baldais. Už stiklinio fasado kylanti saulė iki pat vakaro žaismingai slenka mozaikinio betono (terrazzo) grindimis.  Šios sukurtos iš skirtingų spalvų ir formų, didelių gabaritų natūralaus akmens, griežtų, nuskeltų briaunų marmuro, granito bei travertino luitų, paskandintų balto betono mišinyje. Mozaikinio betono grindų piešinys tapo fonu pagrindinėje gyvenamojoje erdvėje regimoms detalėms. Smulkios, grubios tekstūros sienos ir gelsvo atspalvio, sunkaus audinio užuolaidos, saugančios nuo tiesioginės saulės šviesos, tarsi sušildo erdvę, traukia dienos šviesą, o nerūdijančiojo plieno paviršiai ją atspindi. Skirtingas erdves atskiriančios, medžiu apmuštos sienos suteikia būstui dar daugiau jaukumo.  Natūralaus betono laiptai veda į antrą aukštą. Skirtingoms gyvenimo funkcijoms skirtas matinio ir blizgaus paviršiaus balto betono grindis atskiria jose įmontuota siaura aliuminio juostelė. Vaizdas į miesto panoramą lydi ir intymiausioje namų erdvėje – šeimininko vonios kambaryje. Joje yra papildomas šviesos šaltinis – stoge iškirstas langas. Čia krintanti šviesa dar labiau sušildo erdvę, o greta šaltų mozaikinio betono, marmuro, betono, stiklo ir nerūdijančiojo plieno paviršių erdvei papildomo jaukumo suteikia medžiu išmuštos sienos bei lubos. Paslėpta techninė ir funkcinė įranga leidžia nesuardyti švarių, detalėmis neperkrautų erdvių, būtent todėl šviesos šaltiniai – taip pat nematomi. Keletas ryškių, akcentinių, erdvę skrodžiančių linijinių apšvietimo juostų ar smulkių prožektorių išsaugo bei tausoja interjero idėją, o jaukumą kuriantys, žaismingi pastatomieji šviestuvai papildo bendrą interjero stilistiką. Vientisumo įvaizdį padeda sukurti medienos apdaila, naudojama virtuvės, miegamojo baldams, vonios kambario sienoms, durims, luboms apmušti. Baldų apačia ir viršus virtuvės zonoje dengti mediniais tašeliais: jie paslepia vėdinimo angas ir kartu pagyvinti interjerą. Vientisą, itin originalų apartamentų interjerą kūrusios autorės leido susidaryti visai kitokio būsto sampratą, gerokai nutolusią nuo tradicinio. Nestandartiniai sprendimai, dominuojančios ekspresyvios apdailos medžiagos, 6-ojo dešimtmečio motyvai, šiuolaikiškas komfortas bei kokybė – visa tai virto unikaliu, įsimintinu projektu.


2019: 2 (109) I 49


i

interjerų devintukas

Ilgaamžiškumu alsuojantis interjeras Interjero autorė: Jovita Jankauskienė Nuotraukų autorius: Vaidotas Darulis

Jovita Jankauskienė

50 I 2019: 2 (109)

Jaunai, išskirtinį stiliaus pojūtį turinčiai porai suprojektuotas būstas jau iš pirmo žvilgsnio atrodo itin erdvus, jaukus, glostantis akį malonia spalvų gama. Čia persipina modernūs ir klasikiniai motyvai, todėl interjere atsispindi ne tik šiuolaikiškumas bei jaunatviškumas, bet ir solidumas, prabanga. Kadangi siekta sukurti vientisą įvaizdį, patalpose pritaikyti panašūs spalvų deriniai, kurie, priklausomai nuo patalpų, tarsi banga vilnija nuo šviesesnės gamos iki tamsesnės. Koridoriuje ir miegamajame suformuota jauki, kiek tamsesnė atmosfera, o darbo zonoje ir svetainėje – šviesi, papildyta išskirtiniais pripažintų dailininkų Raimundo Sližio, Roko Beržiūno ir jaunos, talentingos menininkės Aurėjos Neveraitės tapybos darbais. Vonios kambariuose išlaikyti ramūs žemės atspalviai, dailiai išryškinantys blizgias metalizuotas detales. Vienas iš ryškiausių interjero elementų – koridoriaus sienos apdailinimas medinėmis plokštėmis, kuriose pasislepia dvejos iki lubų suprojektuotos durys į kambarius bei didžiulė spinta. Toks medienos panaudojimas bendrai stilistikai suteikė griežtumo ir tamsesnių tonų. Drabužinę perkėlus į koridoriaus pusę, miegamuosiuose atsirado daugiau erdvės, o specialus novatoriškas Hettich InLine bėgelio mechanizmas paslėpė baldą sienoje, nes viskas išsirikiavo vienoje plokštumoje. Koridoriuje dėmesį patraukia ir originalus autorinis Roberto Stundžio dekoras – faktūrišką betoną atvaizduojanti lubų apdaila. Bute norėta išlaikyti erdvumą, patalpų neužgožti nereikalingais baldais. Siekta į vidų įsileisti gamtos vaizdus, šalimais tekančios upės ramybę. Anapus langų siūruojančių medžių šakų piešinys atsikartoja užuolaidų audinyje, o siena virš vokiškos virtuvės stalviršio dekoruota vientisu veidrodžiu. Jis suteikia patalpai gylio, atspindi šviesą ir lauko vaizdą. Stengtasi sukurti interjerą, kuriame vyrautų ramus koloritas su kur ne kur pasitaikančiais mėlynais ar pelenų rožės spalvos akcentais. Stilistika pagyvinama įmantriomis juodomis ar blizgiomis detalėmis ir dekoracijomis, o jas būsto savininkai gali savarankiškai keisti pagal nuotaiką, papildyti meno kūriniais. Pagrindiniai šviestuvai pasirinkti dekoratyvūs: itališkas Gino Sarfatti sietynas virš valgomojo stalo, stalinės Eichholtz lempos ir toršerai, išsibarstę po visą butą, o kontrastinga miegamojo puošmena – auksinė Tom Dixon trijulė. Visi jie ne tik suteikia interjerui netikėtų formų bei kompozicijų, bet ir skleidžia jaukią šviesą. Bendram apšvietimui įrengtos paslėptos LED juostos, besidriekiančios palei lubas ir išryškinančios paviršių faktūriškumą. Be to, dėl šio sprendimo būste vyrauja klasikos ir modernumo harmonija. Darnus, švaria erdve ir malonia spalvų gama alsuojantis interjeras atrodo gaivus, jaukus ir sukurtas remiantis ilgaamžiškumo principais. Išlaikyta pusiausvyra tarp ilgas tradicijas turinčių ir šiuolaikinių tendencijų leido suformuoti būstą, patrauklų kokybę ir harmoningą gyvenimą mėgstančiam žmogui.


2019: 2 (109) I 51


i

DIZAINO KELIONĖS

Amžina saulės šviesa Norgėje Projekto autoriai: Concrete. Vieta: Bergenas, Norvegija. Įgyvendinta: 2018 m. Nuotraukų autorius: Wouter van der Sar. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. V2com-newswire grupės narys

52 I 2019: 2 (109)


Scandic – tai didžiausias Šiaurės šalių viešbučių tinklas, turintis 280 taškų šešiose šalyse ir galintis pasigirti 55 000 jau veikiančių arba ruošiamų kambarių, siūlančių viešnagę ir poilsį savo svečiams. Europoje vyrauja tam tikros viešbučių interjero tendencijos bei stilistika, tačiau ji įvairuoja skirtingose žemyno dalyse. Šalyse, kuriose vyrauja šiltas klimatas, viešbučiai yra atviri, kone susiliejantys su išore, šviesūs, gaivūs, erdvūs. Šiauriau svečiams labiau norisi užuovėjos, šilto kampelio, kuriame būtų galima pasislėpti nuo žvarbaus oro ir čia pat, nekišant nosies laukan, nuveikti kažką prasmingo. Viešbutis Norge ne tik pasakoja Bergeno miesto istoriją ir papildo ją šiuolaikinio Norvegijos gyvenimo atspindžiais, bet ir sudaro sąlygas atvykusiems svečiams pramogauti neiškėlus kojos, nes šaltuoju sezonu daug veiklų perkeliama į vidų. Vienas pagrindinių akcentų – fojė ir joje kabantis didžiulis, saulę simbolizuojantis šviestuvas. Šilti tonai užlieja didžiules viešbučio šerdies erdves. Šviesos srautų atspalvius galima reguliuoti atsižvelgiant į sezoną ir dienos metą, tačiau akivaizdu, jog tai – labai efektingas būdas perteikti saulės šilumą ir šviesą ten, kur jos šitaip trūksta.

Norge – tai ne tik vieta keliautojams, bet ir vietiniams, norintiems pasprukti nuo prasto oro, niūraus miesto ir tamsos. Originalios erdvės, nutviekstos įvairiais šviesos potėpiais, suteikia patalpoms autentišką bei išskirtinę atmosferą, o restoranas stebina Šiaurės šalių skonių įvairove ir pagal senąsias tradicijas paruoštais patiekalais. Viešbutis įsikūręs pačiame miesto centre, tarp kalnų ir mėlynos jūros, taigi urbanistika bei gamta – ranka pasiekiama. Bendrai naudojamų erdvių yra be galo daug ir įvairių – skirtų didelėms kompanijoms, poroms, norintiems pabūti vieniems, atvirų ir

2019: 2 (109) I 53


privačių. Čia savo kampelį rastų bet koks svečias – tiek norintis ramiai paskaityti ar padirbėti, tiek geidžiantis užmegzti naujų pažinčių ar gerai praleisti laiką su antrąja puse arba draugų kompanija. Pirmame aukšte gausu detalių. Šviesiose erdvėse pilkšvas akmuo ir baltos, „tobulai netobulos“ rankų darbo glazūruotos keraminės plytelės puikiai dera su ąžuolo mediena ir žalvarinėmis detalėmis: laiptų turėklais, baldų fasadais, grindjuostėmis, šviestuvais, tekstais ar kitais blizgiais elementais. Šią solidžią kombinaciją papildo mėlyna, žalia bei lašišos rausva, o prigesintas apšvietimas tarsi viską sujungia. Antrame aukšte galima rasti barą ir daugybę skirtingų vietų gastronomijos ar gėrimų mėgėjams. Čia vyrauja tamsios spalvos ir kone rausvas apšvietimas. Juodos, metalizuoto blizgesio turinčios grindys, anglies tamsumo oda, deginta mediena bei sodrūs atogrąžų žalumos ar benzino mėlynumo tonai ir raudonojo vyno akcentai sukuria rafinuotą, prabangią, tačiau itin modernią aplinką, kurioje žaismės bei šmaikštumo suteikia lentynose

54 I 2019: 2 (109)

išrikiuoti... botai. Saulės imitacijos rutulys ir salėje išdėstyti vazoniniai medžiai sukuria įspūdį, tarytum sėdėtum sode vėlyvą vasaros vakarą. Kambarių interjeras visiškai kitoks – švelni medienos tekstūra, pasteliniai natūralūs gobelenų atspalviai, natūrali oda, juodos detalės ir minimalistiniai baldai neapkrauna kambario įvaizdžio. Šilumos suteikia iš laidų susukti užrašai bei parketlentės, apdailinančios sieną, pridengiančios jaukų apšvietimą. Kaip ir visame viešbutyje, papildančia akcentine spalva pasirinkta vyno raudonio, o bazine – žalsva. Dalis sienų miegamuosiuose dažytos itin originaliai – ombre būdu: link lubų spalva po truputį šviesėja ir galiausiai tampa balta. Šiaurės šalių architektai bei dizaineriai puikiai išmano, kaip sukurti jaukų viešbučio interjerą. Studija Concrete, inspiruota saulės trūkumo, sukūrė žavingą būdą pradžiuginti Norge svečius šviesos terapija. Taip pat buvo suformuota gausybė erdvių, leidžiančių maloniai leisti laiką, kai oras laukan nevilioja. Projekto autoriai praskaidrino viešnagę ne vienam keliautojui.


2019: 2 (109) I 55


i

DIZAINO KELIONĖS

Istorinis Sonomos uosto viešbutis vėl priima svečius. Tarp Dženerio miesto, Bodegos įlankos ir Jūros rančos įsikūręs Timber Cove Resort tapo žinomas dėl visai šalia, pakrante, besidriekiančių šiaurinės Kalifornijos vyno regionų. 25 akrų teritorija svečiams leidžia ne tik pasimėgauti viešbučio patogumais, bet ir komfortiškai praleisti laiką gamtoje, grožintis

Užutėkio viešbučio

atgimimas Projekto autoriai: architektai Gensler, dizaineriai The Novogratz Vieta: Dženeris (Jenner), JAV Įgyvendinta: 2016 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės „Design HotelsTM“ grupės narys

pulsuojančiomis ir į uolas dūžtančiomis vandenyno bangomis, tyru oru, ilgamečiais medžiais. Suformuotos žaismingos poilsio vietos ir laužavietės suteikia galimybę komfortiškai leisti laiką lauke. Renovuotame viešbutyje galima justi originalią šeštojo dešimtmečio atmosferą ir laukinę dvasią, papildytą šiuolaikiškais, vietovės meno ir dizaino sceną atspindinčiais motyvais. Nuo Anselio Adamso

56 I 2019: 2 (109)


DIZAINO KELIONĖS

i

fotografijų iki žymiojo daugiau nei 28 metrų aukščio Bufano obelisko, kuris tarsi kelrodis švyturys, įsitaisęs ant uolų, rodo kelią į viešbutį. Už atnaujintą architektūrinę išraišką atsakinga įmonė Gensler ir Los Andželo dizaino studija The Novogratz. Bendradarbiaujant buvo sukurta šiuolaikiška, bet kartu apie septintojo dešimtmečio istoriją bylojanti aplinka. Dizaine-

riai siekė interjero neatskirti nuo supančios aplinkos, veikiau naudoti natūralias medžiagas, grubius paviršius, menančius vaizdą anapus langų. Taip patalpose atsirado netašyti raudonmedžio rąstai, masyvūs akmenys, džiuto kilimai. Jaukumo interjerui suteikia modernūs ir retro stiliaus baldai, o spalvingi gobelenai erdves papildo gaivališku jaunatviškumo polėkiu. Iš viso viešbutyje yra 46 miegamieji, iš kurių 8 – apartamentai su vaizdu į kvapą gniaužiantį vandenyną bei

miškus. Medienos gausa kambariuose sukuria namelio medyje nuotaiką, žadina nostalgijos pojūtį. Maloniai šildantys židiniai įrengti kone visuose dviviečiuose kambariuose, minkšti lyg pūkas patalai, vintažiniai vinilinių plokštelių grotuvai ir nuostabus gamtovaizdis pro langus per visą sienos aukštį – sielą ir kūną puoselėjanti aplinka. Viešbutis sudarytas iš kelių korpusų, o jo fasadas padengtas sendintomis lentomis. Apylinkių trobas menanti pastato forma

2019: 2 (109) I 57


rausvais paviršiais sudaro itin šiltą gamą. Ją praturtina gaivios detalės. Kambariuose koloritas subtilesnis ir lengvesnis. Šviesiai kreminės sienos ir užuolaidos, riešutmedžio grindys bei juodi elementai, papildyti sodria mėlyna ar žalia tekstilės spalva, sudaro tvarkos įspūdį. Didesniuose miegamuosiuose, siekiant priminti apie viešbutį supančią gamtą, sienos dengtos medinėmis lentomis, o kilimai pinti iš natūralaus džiuto pluošto. Restorane, kuriame tiekiami pusryčiai, dominuoja dvi pagrindinės medžiagos: natūralus ąžuolas bei ryškiai mėlyni gobelenai – tokia gama kiek primena jachtos kajutę. Šių spalvų kombinaciją dizaineriai parinko ne atsitiktinai, o norėdami užsiminti, jog viešbutis yra visai prie pat Sonomos uosto. Tarsi ant pasaulio krašto įsitaisęs viešbutis dailiai pritapo prie supančio vietovaizdžio. Jis pakeri natūraliomis apdailos medžiagomis, fasado spalviškumu, lauko erdvėmis ir interjero sąsajomis su praeitimi bei aplinka. Timber Cove Resort atgimė ir dar tvirčiau įleido šaknis į šlaitą, nuo kurio atsiveria neaprėpiami vandenys.

šlaitiniu stogu ir koloritas neiškrinta iš vietos konteksto, tačiau priėjus arčiau parodo ir savo šviežią veidą – įstiklintą didžiąją centrinio pastato sieną, žvelgiančią į vandenyną. Fojė galima akimirksniu pasijusti lyg svečiuose: čia išdėstytos skirtingų modelių ir gobelenų sofos bei foteliai, o ant akmenų krūvų suformuota minkštoji dalis kviečia prisėsti tarsi ant suoliuko. Milžiniškas židinys, apdailintas uolienų nuotrupomis, kaipmat suteikia šilumos, jaukumo ir kviečia pasimėgauti ramybe. Vyraujanti medaus atspalvio medžio tekstūra, papildyta garstyčių akcentais, vandenyno mėlio potėpiais bei

58 I 2019: 2 (109)


2019: 2 (109) I 59


i

DIZAINO KELIONĖS

Laisvas meno viešbutis Projekto autoriai: architektas Günther Domenig Vieta: Gracas (Graz), Austrija Įgyvendinta: 2000 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės „Design HotelsTM“ grupės narys

Atvykus paviešėti į kitą šalį ar miestą, natūraliai kyla noras ne tik patirti komfortą – tai šiais laikais jau tapo pirminiu poreikiu. Jį papildo troškimas pajusti kultūrą, įkvėpimą, patirti nuostabą, susižavėjimą. Ne visada naujoje vietoje spėjame apžiūrėti muziejus ar galerijas, todėl Graco mieste įsikūręs viešbutis Augarten Art Hotel išsiskiria menine verte. Austrija – tai itin aukštos kultūros šalis, turtinga menininkų. Vietiniai puikiai išmano įvairių epochų šalies autorių kūrinius, taigi profesionaliai atlikta selekcija sudaro galimybę susipažinti su pačiais geriausiais ir pamatyti įspūdingiausius darbus, kurių viešbutyje yra net apie 400. Eklektiškas, išskirtinės architektūros, stiklo ir metalo struktūromis pasižymintis meno viešbutis apsuptas gotikos, renesanso ir baroko stiliaus pastatų, todėl jau iš išorės galima pastebėti jo originalumą, net savotišką akiplėšiškumą. Unikali idėja viešbutyje eksponuoti daugybę meninių kūrinių turi sąsajų ir su tuo, jog miesto kontekste architektūra taip pat norėta pabrėžti kitoniškumą. Pastato autorius Güntheris Domenigas siekė perteikti atvirą komunikaciją, bendravimą tarp vidinio pasaulio ir išorinės aplinkos. Augarten Art Hotel demonstruoja ne tik tapybos darbus, bet ir skulptūras. Visos erdvės buvo įtrauktos į meno galerijos vaidmenį – tiek miegamieji, tiek baras, tiek baseinas ar lauko terasa. Anot pastato kūrėjo Güntherio Domenigo, tikra architektūra yra neatskiriama nuo talpumo, ekonomiškumo ir idėjinio stoto. Suderinus kone veidrodinio spindesio blizgius paviršius, pakrypusias vidines plokštumas bei lauke esančių laiptų zigzagą, gautas originalus rezultatas. Netrukus jis buvo įvertintas Austrijos prizu (angl. Austrian State Prize) už architektūrą. Struktūrų lengvumas ir skaidrumas, atidžiai papildytas šviesos žaismu, padėjo sukurti idealios proporcijos pastatą, kurį miestas mielai priėmė, nepaisant jo kitoniškumo.

60 I 2019: 2 (109)


Viešbutyje yra 57 miegamieji, kai kurie jų yra net 80 m² ploto. Visuose galima rasti karališko dydžio lovas, vonias bei darbo stalus – kambariai pritaikyti tiek poilsiui, tiek komandiruotėms. Daugelis miegamųjų turi balkonus, terasas, virtuvėles, o kai kurie prabangesni numeriai – net valgomuosius bei svetaines. Į penthouse tipo kambarius patenkama per atskirus liftus. Kambariuose vyrauja negausus koloritas, pritaikyti stambūs, komfortiški, stabilūs tokių prekių ženklų kaip Cappellini, Ligne Roset baldai.

2019: 2 (109) I 61


Kadangi pagrindiniai akcentai patalpose yra meno kūriniai, interjere gausu neutralios baltos, juodos ir pilkos spalvos bei natūralios medienos tekstūrų. Papildomų akcentinių spalvų suteikiama per tapybos darbus. Interjeras atrodo itin subtiliai ir ilgaamžiškai. Viešbutis neseka naujausiomis tendencijomis, veikiau kliaujasi tvarumu, kokybe ir modernia stilistika, kuri neturi amžiaus cenzo ir ribų, o laikmečius ar kintančią nuotaiką atspindėti galima per meną – dėl jo erdvės atrodo šiuolaikiškai, elegantiškai, o kai kur – šmaikščiai ar net kandžiai. Švariose šviesiose patalpose visos apdailos medžiagos, gobelenai, tekstilė bei tekstūros atsiskleidžia kontrasto principu, todėl net minimalistiniai sprendimai atrodo efektingai. Bendrai naudojamose erdvėse kai kurie baldai ar šviestuvai ypač originalūs, labiau primena skulptūras, o ne interjero elementus, tačiau savo forma ar paviršiumi praplečia dizaino idėjų gamą ir sudomina svečius. Architektūrinė išraiška viešbučio svečius tarsi perkelia į kitą realybę – tą, kurioje menas yra kur kas didesnė kasdienybės dalis. Drąsi, iš miesto konteksto iškrintanti pastato išvaizda padeda nuteikti svečius naujiems potyriams ir kartu leidžia pritaikyti suformuotas erdves meninių kūrinių ekspozicijoms. Güntherio Domenigo žodžiais tariant, „menininkas privalo būti laisvas“. Būtent taip ir atrodo Augarten Art Hotel.

62 I 2019: 2 (109)


2019: 2 (109) I 63


i

REKOMENDUOJAME

Taip gimė klasikinis jungiklis

K

lasika diktuoja standartus. Jos negali nugalėti laikas ar trumpalaikės mados tendencijos. Apie tai galvojo vokiečių dizaineris Herbertas W. Richteris, sukūręs naują platų klasikinį šviesos jungiklį LS 990. Tačiau net ir jo klasikos interpretacija tiems laikams, 1968-iesiems, buvo gana revoliucinga. Juk iki tol įprastinis svirtinis šviesos jungiklis buvo vos platesnis už pirštą, o didelis rėmas aplink jį pirmiausia buvo skirtas apsaugoti sienai ar tapetams nuo pirštų pėdsakų. Įkvėptas bauhauzo stiliaus filosofijos, vertinančios funkcionalumą, patogumą ir aiškias formas, H. W.  Richteris maksimaliai išgrynino naujojo jungiklio dizainą. Jis nusprendė panaudoti bazinę geometrinę formą – kvadratą. Kūrėjas išlieka kuklus ir sako, kad klasikinė forma gimė savaime. „Technologų pasiteiravau, kokie didžiausi paviršiai yra galimi. Naudojant didžiausią galimą vidinį 71 x 71 mm matmenį ir 81 x 81 mm išorinį dangtelį, gimė bazinis dizainas: 70 x 70 mm dydžio jungiklis, kurį juosia 5 mm išorinis rėmelis“, – apie kūrybos procesą pasakoja H. W. Richteris. Praėjo jau 50 metų, o LS 990 išliko populiariausiu įmonės JUNG dizaino gaminiu. Dabar galima įsigyti įvairių jo variantų, pagamintų iš skirtingų medžiagų. Nepakitusi jungiklio forma atlaikė laiko išbandymus ir yra puikiai pritaikoma įvairių stilių interjeruose.

64 I 2019: 2 (109)


i

REKOMENDUOJAME

Naujuosiuose „Lono namuose“ – ypatingas dėmesys profesionalams

Jau 25-erius metus šeimos vertybėmis ir tradicijomis besiremiančios Lietuvos įmonės „Lonas“ vardas asocijuojasi su miegamojo erdve ir jos įrengimu, pradedant spintelėmis ir pufais, baigiant rankų darbo čiužiniais ir lovomis. Jubiliejinius, 2018-uosius, metus įmonė užbaigė išties svarbiais pokyčiais, įprasminusiais sėkmingą ir ilgametę „Lono“ veiklą bei verslo filosofiją ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Pernai įmonė atidarė du naujus salonus Latvijos sostinėje Rygoje: interjero centre „mc2“ ir „Domina Shopping“ centre. O pačioje metų pabaigoje Vilniuje, Ogmios mieste, Lukšio g. 17, duris atvėrė „Lono namai“. Apie naująjį saloną, jo koncepciją bei įgyvendintas idėjas kalbamės su „Lono“ direktoriumi Domu Jakučiu ir architektu Jokūbu Jurgeliu („2XJ architects“). Tekstas: Kristinos Noreikienės Nuotraukos: Dariaus Petrulaičio

„Lono namai“ – jau ne pirmas įmonės salonas sostinėje, tačiau jam, rodos, skirtas ypatingas dėmesys. Koks buvo pagrindinis tikslas Ogmios mieste įrengiant „Lono namus“? Domas Jakutis: „Lono namai“ – jau vienuoliktasis „Lono“ salonas Lietuvoje ir trečiasis – Vilniuje. Visgi būtent šį saloną norėjome išskirti kaip pagrindinį, į jį sudėdami viską, ką turime geriausia. Siekėme įrengti patogią ir patrauklią erdvę tiek interjero profesionalui, tiek privačiam klientui, ieškančiam komforto bei stiliaus. Būtent todėl stengėmės sukurti jaukią – namų – atmosferą, kad čia užsukę žmonės jaustųsi laisvai ir patogiai – ne kaip lankytojai, o kaip tikri „Lono“ svečiai. Jokūbas Jurgelis: Su „Lonu“ bendradarbiaujame jau penkerius metus, tad esame puikiai susipažinę su įmone ir jos gaminama produkcija. Šįkart, rengdami „Lono namus“, turėjome bendrą tikslą – sukurti išskirtinį saloną. Nors visuose „Lono“ salonuose siekiama išlaikyti bendrumą, visgi kiekviename iš jų istorija kuriama ir dėliojama savitai. Naujoji prekybos ir bendradarbiavimo erdvė

66 I 2019: 2 (109)

Ogmios mieste stipriai skiriasi nuo kitų „Lono“ salonų ir išties geriausiai reprezentuoja pačią įmonę. Salone vyraujanti namų atmosfera puikiai atspindi įmonės požiūrį ir vertybes. Žinoma, įtakos idėjai turėjo ir erdvė, kurioje įkurtas salonas. Tai – buvęs sandėlis, išsiskiriantis tūriu ir aukščiu bei įspūdingais konstrukciniais sprendimais. Taigi šįkart, naudodamiesi patalpų privalumais bei teikiamomis galimybėmis, norėjome atskleisti naujovišką firmos požiūrį, parodyti gaminamus produktus, taip pat išplėsti prekybos salono sampratą ir sukurti pridėtinę vertę lankytojams.   „Lono namuose“ ypatingas dėmesys skiriamas profesionalams – architektams. Kaip naujajame salone paskirstytos erdvės, kokias funkcijas jos atlieka? J. Jurgelis: Naujasis salonas pasitinka didžiule, 500 m2 erdve, išsidėsčiusia per du pastato aukštus. Pirmajame įrengta ekspozicinė erdvė su produktų testavimo zona, skirta pristatyti ir iš arčiau susipažinti su gaminamais produktais. Čia sukurta kintanti ekspozicijos

dalis, kur kūrėjai bus kviečiami sukurti išskirtinę miegamojo viziją, naudodami „Lono“ produktus. Mes, kaip interjero autoriai, pradėjome šią įdomią užduotį ir tikimės perduoti estafetę kitiems. Antras aukštas skirtas bendradarbystei ir renginiams – tai erdvė, galinti kisti pagal poreikius. D. Jakutis: Norėdami parodyti išskirtinį dėmesį profesionalams ir sukurti patrauklią vietą bendradarbiauti, pirmame salono aukšte įrengėme architektų kūrybos zoną, kurioje bus galima įgyvendinti pačias originaliausias miegamojo įrengimo idėjas. O štai antrame pastato aukšte įkurta erdvė „Lono“ dizaineriams: čia bus galima rengti mokymus, organizuoti susitikimus su klientais ir pan. Akivaizdu, jog, kuriant salono interjerą, daug dėmesio skirta medžiagoms. Tarkime, vos įėjus į „Lono namus“, į akis krinta pagrindinis interjero akcentas – juodas minkštas marmuras, pagamintas iš porolono likučių. Kokią įmonės poziciją tai atspindi?


Praėjusiais metais atidarėte ir du salonus kaimyninėje Latvijoje. Tai gražus jubiliejinių „Lono“ metų įprasminimas. Kokių planų turite artimiausiai ateičiai?

D. Jakutis: Idėja kilo siekiant atspindėti vieną iš prioritetinių tikslų, kuriuos įmonė atsakingai įgyvendina jau ne vienus metus. Tai – gamybos atliekų mažinimas visose „Lono“ grupės įmonėse. Marmurinis porolonas – tik vienas iš netikėtų atradimų kartu su architektu J. Jurgeliu. Manau, šis sprendimas skatina ir įkvepia kūrybiškai pažvelgti į porolono panaudojimo galimybes naujose, netikėtose terpėse. J. Jurgelis: Teracinis porolonas tapo pagrindiniu projekto akcentu tiek dėl estetinių, tiek dėl idėjinių savybių. Be to, tai dar nematytas, naujas šios medžiagos panaudojimo būdas interjere. Įgyvendinant šį projektą, iš teracinio porolono pagaminti visi pagrindiniai elementai: recepcija, dalies sienų apdaila, ekspoziciniai baldai, sėdimosios vietos, akustinės sistemos ir dekoro detalės. D. Jakutis: Ekspozicijoje mums buvo svarbu pademonstruoti žaliavas, kurios naudojamos mūsų produktų gamyboje – ne tik poroloną, bet ir kitas. Tarkime, pakylos pagamintos iš faneros, iš kurios daromi tvirti lovų konstrukcijos rėmai. J. Jurgelis: Įrengiant šį „Lono“ saloną, medžiagoms skirta išties daug dėmesio. Dalis medžiagų, tokių kaip fanera ar lininiai siūlai, atspindi gaminamus produktus. Kitos naudotos medžiagos demonstruoja įmonės vertybes. Tarkime, porolonas ar perdirbta guma rodo įmonės požiūrį į tai, jog šiame – vartojimo – amžiuje itin svarbu atrasti

būdų ir vietų, kur galima būtų šias medžiagas pritaikyti, kuriant originalią erdvę ir, žinoma, prisidėti prie kitokios, atsakingesnės, vartojimo kultūros formavimo.

D. Jakutis: Latvija yra artima rinka. Seniai norėjome plėstis į Baltijos šalis ir pagaliau tam subrendome. Pernai Latvijoje atidaryti du prekybos salonai, elektroninė parduotuvė – tai pirmieji žingsniai. Šiemet pradedame antrąjį sezoną Latvijoje – laukia daug iššūkių. Vienas iš pagrindinių – kurti ir didinti lojalių klientų ratą. Be abejo, tikslai ir ambicijos dideli – būti žinomam miegamojo prekės ženklui ne tik Baltijos šalyse, bet ir Europoje. Kitas svarbus tikslas – ir toliau glaudžiai bendradarbiauti su architektais bei interjero dizaineriais, kurie vis dažniau pirmenybę teikia „Lono“ gaminiams. Štai pernai mūsų lovas pasirinko daugiau nei 60 profesionalų. Prognozuojame, kad šiemet šis skaičius tik augs. Tačiau tam, kad tai pasiektume, laukia dar daug darbų. Dėkoju už pokalbį. Linkime sėkmės siekiant ir įgyvendinant išsikeltus tikslus. www.lonas.lt


i

G

DIZAINO ISTORIJA

yvenimas dažnai koreguoja tiek verslo, tiek kūrybos planus. Tęsdamas dizaino istorijai skirtų straipsnių ciklą, ketinau žvalgytis po Šiaurės ir Vidurio Europos

kraštus, tačiau liūdna proga privertė vėl atsisukti į dizaino Meką – kūrybingąją Italiją, kur vasario pradžioje užgeso vieno įstabiausių XX a. menininkų  – Alessandro Mendini gyvybė. Savo kūrybos diapazono aprėptimi, teorinių ir praktinių žinių sąveikos galia jis išsiskyrė net tarp ryškiausių italų dizaino žvaigždžių. Pagerbdami išskirtinį Maestro talentą, pabandykime apžvelgti jo kūrybinį palikimą permainingame meno epochų sandūros kontekste.

Tekstas: Jono Malinausko

Alessandro Mendini (1931–2019)

Kūrybos leitmotyvas – žaidimas

2 1

3 4

68 I 2019: 2 (109)

Visas Alessandro gyvenimas prabėgo Milane. Čia jis gimė 1931 m., čia baigė architektūros studijas ir netrukus tapo garsiojo „Olivetti“ dizainerio Marcello Nizzoli verslo partneriu. Po keleto intensyvios praktikos metų A. Mendini susidomėjo metodine veikla ir tapo vienu žymiausių dizaino avangardo teoretikų. Drąsioms autoriaus mintims reikėjo sklaidos priemonių, tad Alessandro pasinėrė į leidybą, dirbo „Casabella“ (1970–1976), „Modo“ (1977) ir galų gale „Domus“ (1979–1985) žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi. Būtent pastarasis leidinys tapo sunkiuoju postmodernizmo pabūklu, griovusiu sustabarėjusio modernizmo pamatus ir įkvėpusiu jaunąją architektų kartą netgi kitoje geležinės uždangos pusėje, tarp jų ir Lietuvoje. Teoriniai teiginiai liktų gryna scholastika, jei nebūtų pritaikomi praktinėje veikloje ir nebūtų perduodami jaunajai kartai. Šios užduoties ėmėsi judėjimas „Global Tools“ (1973–1975), į kurio gretas aktyviai įsitraukė A. Mendini, nuolat skelbęs Andrea Branzi, Ettore Sottsasso ir kitų ideologų atsišaukimus savo redaguojamame „Casabella“ žurnale. Anot jų, šio judėjimo švietimo priemonės turėtų sutapti su tiesiogine technikos ir statybos patirtimi, originalių darbo procesų fiksavimu bei tobulinimu. „A school of formation, not of information“, – toks buvo judėjimo šūkis. Pagrindinė mokymo priemonių idėja turėjo tapti eksperimentas, jungiantis pramonės ir meno inovacijas, ir naujo tipo žinių skleidimo sistema be studentų ir be mokytojų. Aišku, tokie radikalūs pasiūlymai buvo nepriimtini konservatyviai Italijos valdžiai, tad maištingasis Alessandro vėl grįžo į praktinės veiklos lauką. Gilėjant modernizmo krizei Vakarų Europoje, pradėjo sparčiai plisti postmodernizmo idėjos. Jas aktyviai skleidė tokios studijos kaip „Archigram“, „Archizoom“ ir „Superstudio“. Norėdamas įsilieti į avangardo gretas, A.  Mendini 1978 m. įkūrė naująją „maišto laboratoriją“ – studiją „Alchimia“. Tai buvo „daugialypė tarpdisciplininė grupė“, kurios nariai plėtojo įvairiausią meninę veiklą – nuo architektūros iki videoeksperimentų, nuo drabužių mados iki paskaitų ir performansų. Skirtingu metu grupės veikloje dalyvavo ne tik minėtas Ettore Sottsass, bet ir tokie šiandienos dizaino korifėjai kaip Michele De Lucchi ir Paola Navone. Visgi grupės širdimi ir pagrindiniu idėjų generatoriumi buvo Alessandro Mendini. Alternatyvų dalykiškam ir nuobodžiam modernizmui jis ieškojo žaidime, burleskiniame vaidinime, atgaivinančiame itališkas „Comedia dell’arte“ tradicijas. Dizaino srityje tai reiškė posūkį į dekoratyvumą, sąmoningą funkcinio tikslingumo paneigimą. „Šiandien originali kokybė jau nebeegzistuoja. Naujųjų formų išradimą keičia dekoravimo ir paviršių kaitaliojimas. Dizainas tampa antriniu dizainu (redesign), dizaino


kūrimas – dekoravimu“,  – šie A.  Mendini žodžiai tapo „Alchemia“ veiklos ideologiniu pagrindu. Kliuvo daugeliui modernizmo stabų – nuo Michaelio Thoneto iki Gerrito Rietveldo, tačiau aršiausios pagiežos susilaukė funkcionalizmo kalvė – Bauhauso mokykla. Jos atminimui 1978 m. net buvo surengta speciali ekspozicija „Bau.Haus uno“ (kita paroda, surengta po dvejų metų, vadinosi „Bad.haus due“). Pavyzdžiui, vienas garsiausių parodos eksponatų – M. Breuero kėdė „Vassily“ – buvo apauginta pelėsių spalvos debesėliais, anot Alessandro, „susikaupusiais iš Desau (Dessau) miestelėnų ašarų“. Pats žinomiausias to laikotarpio A. Mendini kūrinys patraukė per dantį ne modernizmą, o žymiai ankstesnį meno laikotarpį. Fotelis „Proust“, sukurtas barokinio prototipo pagrindu, pirmąkart buvo parodytas 1978 m. Rankomis dekoruotų „pikselinių“ gobelenų žaidimas aštriai konfrontavo su barokinių medžio raižinių įmantrumu. Į klausimą apie klasikinės formos suniokojimą Alessandro pašaipiai atsakė, kad „kompozicija negali būti prasta, jei kiekviena jos dėmė yra tobula“. Įsisiūbavus postmodernizmui, 1994 m. firma „Cappelini“ pradėjo gaminti šį fotelį (su kiek pakeista gobelenų grafika) stambesnėmis serijomis, o 2011 m. firma „Magis“ galutinai nuvainikavo barokinę prabangą, pradėjusi „Proust“ gamybą iš spalvoto polietileno išcentrinio liejimo būdu. 1980 m. gruodyje E. Sottsassui įkūrus legendinę „Memphis“ grupę ir į ją perėjus daugeliui bendražygių, Alessandro kažkodėl prie jų neprisijungė. Ieškodamas naujų iššūkių jis grįžo į pedagogikos sferą ir 1982 m. įkūrė garsiąją Domus akademiją, netrukus tapusią viena žymiausių Europoje post graduate lygio aukštųjų dizaino mokyklų. To paties pavadinimo žurnalas, kuriam A. Mendini dar tebevadovavo, pasitarnavo ir kaip studentiškų idėjų sklaidos tribūna, ir kaip pačios mokyklos reklamos kanalas. 1989 m. kartu su broliu Francesco, taip pat architektu, jis perėmė „Atelier Mendini“ valdymą ir daugiau dėmesio ėmė skirti architektūriniams projektams. Jie atliko daugybę parduotuvių ir parodų salių projektų firmoms „Swatch“ (kurioje Alessandro ėjo meno vadovo pareigas) bei „Bisazza“. Vienas įdomesnių to meto unikaliųjų projektų – parodų salė Casa della Felicita, sukurta Alberto Alessi užsakymu, bendradarbiaujant su Achille Castiglioni ir Aldo Rossi.

5

6

7

8

10

9

1. Žurnalo „Casabella“ viršelis su judėjimo „Global Tools“ narių grupiniu portretu, 1973 m. 2. Leidinys, skirtas grupės „Alchimia“ parodai Japonijoje, diz. Kazuko Sato, 1987 m. 3. Vyriausiojo redaktoriaus portretas „Domus“ žurnalo viršelyje, 1981 m. 4. Darbo saugos priemonių eskizas grupės „Global Tools“ leidiniui, 1974 m. 5. G. Rietveldo kėdės „Zig Zag“ transformacija, 1978 m. 6. Modelis iš drabužių kolekcijos, skirtos ekspozicijai „Furnishings as Clothes” firmos „Fiorucci“ salone Milane, 1982 m. 7. „Kandissi“ sofa, 1979 m. 8. M. Breuero kėdės „Wassily“ transformacija, 1978 m. 9. Fotelis „Proust“, 1978 m. 10. Plastikiniai foteliai „Proust“ įmonės „Magis“ stende, 2016 m.

2019: 2 (109) I 69


11 12

Ko gero, žinomiausiu A. Mendini architektūriniu projektu tapo Groningeno miesto muziejaus pastatas, atvėręs duris 1994 m. Rėmėjų pageidavimu projektas turėjo atspindėti tuo metu itin populiarios „Memphio“ grupės kūrybinį stilių, o kas gi kitas nei artimas grupės narių draugas galėtų įtaigiausiai jį perteikti? Tiesa, Alessandrui atiteko tik pagrindinio įėjimo paviljonas; kitas dvi dalis ėmėsi projektuoti vokiečių įmonė „Coop Himmelb(l)au“ ir visur spėjantis Philippe’as Starckas. Nepaisant aršių vietos gyventojų (bijojusių savo turto nuvertėjimo būsimojo monstro pašonėje) protestų, autoriai ir rangovai šiaip taip sugebėjo pasiekti konsensusą ir užbaigti statybą. Muziejaus atidarymas tapo žymiu įvykiu architektūros pasaulyje, o Mendini sukurtas Auksinis bokštas tapo ne tik muziejaus, bet ir viso miesto vizualiniu akcentu, įtrauktu į rinkinį „1001 pastatas, kurį turite pamatyti iki savo mirties“. Postmodernaus vizualinio ryškumo idėjos taip pat buvo realizuotos „The Paradise Tower“ projekte Hirošimoje (1989, kartu su Yumiko Kabayashi) bei Steintoro tramvajaus stotelės paviljone Hanoveryje (1994). Vienu drąsiausių ir poetiškiausių Maestro šuolių į pramonės gaminių dizaino pasaulį galėtume laikyti šviestuvo Amuleto projektą, 2013 m. sukurtą prekės ženklo „Ramun“ užsakymu. Anot dizainerio, šviestuvo idėja kilo iš jo pokalbių su smalsiu anūku apie šviesos kilmę ir poveikį. Trys pagrindiniai žiediniai elementai simbolizuoja trijų dangaus kūnų – Saulės, Mėnulio ir Žemės vienovę ir šviesa paremtą jų sąveiką. Žiedai gali būti permatomi arba nuspalvinti skirtingomis spalvomis – šviestuvo dalių gamybai naudojamas tiek plastikas, tiek mineralinis stiklas. Belaidis šviestuvas yra toks lengvas ir lankstus, kad jį patraukti ar pareguliuoti gali net vaikas. Patentuota vidurinio žiedo konstrukcija, leidžianti lengvai keisti šviestuvo kampą, neturi nei spyruoklių,

13

15

16

70 I 2019: 2 (109)

17

14


nei išorinių sąvaržų, o viršutinis žiedas, papuoštas 45 šviesos diodais, tamsoje primena spindintį limbą. Bendradarbiaudamas su garsiu stiklo gamintoju „Venini“, tam pačiam užsakovui A. Mendini sukūrė keletą žaismingų dekoratyvinių šviestuvėlių, kartu atliekančių ir šviestuvo, ir žvakidės vaidmenį. Kalbant apie šiuolaikinį italų dizainą, nevalia nepaminėti firmos „Alessi“. Juolab kad A. Mendini, tapęs jos meno vadovu, padarė ryžtingą posūkį nuo „rimtųjų“ metalo dirbinių prie žaismingųjų virtuvės reikmenų ir stalo įrankių kolekcijų, dėl kurių „Alessi“ įgavo savo šiandieninę reputaciją. Prie firmos stūmimo į dizaino šlovės viršūnes Maestro prisidėjo konkrečiais veiksmais, dar 1982 m. inicijavęs jungtinį projektą „Coffee and Tea Plaza“. Nuo 1994 m. Alessandro kūrė moters figūrą primenančią virtuvės įrankių seriją „Anna G.“, pavadintą dizainerio draugės Annos Gili garbei, o vėliau ją papildė autoportreto bruožų turinčia „vyriška“ serija „Alessandro M“. Nepaisant solidžios kainos, žaismingieji personažai susilaukė didžiulio populiarumo, o abiejų serijų kamščiatraukiai (neklauskite kodėl) tapo ryškiausiomis XX a. pabaigos italų dizaino ikonomis. Iš vėlesnių „Alessi“ skirtų projektų galima būtų paminėti legendinio kavinuko „Mocca“ dizaino atnaujinimą (2011 m.), kurio formos harmonijai ne iš tolo neprilygsta Davido Chipperfieldo šiemet atlikta modernizacija. Ne mažiau populiariu, kad ir be „alesiškos“ antropomorfijos, tapo pirkinių krepšių serijos XL dizainas, sukurtas kartu su Christina Maria Hamel garsios vokiečių firmos „Koziol“ užsakymu. Autoriai atsisakė dekoratyviojo margumo, tačiau numatė galimybę papuošti krepšių šonus prekybos centrų logotipais ir kitokia grafika. Kiek kitaip sprendžiamas dekoro klausimas viename iš paskiausių Mendini darbų  – sieninių laikrodžių serijoje „Crystal Palace“ (2017 m.): visas dėmesys čia sutelkiamas į tekstūrų ir reljefo žaismą. Viename paskutinių savo interviu, duotų dailės kritikui Giuseppe Frangi, Alessandro teigė, kad „˂...˃ dizainas turi sudirginti, sukrėsti ir priversti užduoti klausimus. Dizainas, skirtas vien tik funkcijai, yra menkavertis. Jis visada turėtų siekti įžiebti stebuklingąją kibirkštį. Štai kodėl aš pridedu savo objektams akis – kad jie žiūrėtų į mus.“ Tad žaviosios „Alessi“ figūrėlės savo paikiais žvilgsniais ne tik praskaidrina gyvenimo kasdienybę, bet ir verčia prisiminti savo kūrėją, žaidimą pavertusį gyvenimo leitmotyvu.

23

18

19

20

22

21

24

25

11. Groningeno miesto muziejaus pagrindinis įėjimas („Aukso bokštas“), 1994 m. 12. Tramvajaus stotelės paviljonas Hanoveryje, 1994 m. 13. Dekoratyvi keraminė figūrėlė, vaizduojanti A. Mendini iš serijos „Most Illustrious Collection“, diz. Elena Salmistraro, gam. „Bosa“, 2018 m. 14. Dekoratyvinė stiklo skulptūra „Cavallino“, gam. „Venini“, 2010 m. 15. Kėdė-skulptūra „Lassu“, 1983 m. 16. A. Mendini savo studijoje Milane, 2010 m. 17. Įvairūs šviestuvo „Amuleto“ spalviniai sprendimai, 2013 m. 18. Kamščiatraukio „Alessandro M“ variantas, skirtas Milano pasaulinei parodai, gam. „Alessi“, 2015 m. 19. Kamščiatraukis „Anna G“, gam. „Alessi“, 1994 m. 20. Vaikiškų stalo įrankių rinkinys „Alessini“, gam. „Alessi“, 2016 m. 21. Kavinukas „Moka“, gam. „Alessi“, 2011 m. 22. Someljė kamščiatraukis „Parrot“, gam. „Alessi“, 1994 m. 23. Sieninis laikrodis „Crystal Palace“, gam. „Magis“, 2017 m. 24. Laikrodžio „Crystal Palace“ eskizai, 2017 m. 25. XL serijos pirkinių krepšiai, gam. „Koziol“, 2015 m.

2019: 2 (109) I 71


i

konkursas

Architektūros kategorija

1

TYle of Spain awards

2

Žiemą tradiciškai keraminių plytelių prekybininkai renkasi Valensijoje (Ispanija). Čia jau 37 kartą vyko tarptautinė keramikos paroda „See you in Valencia. Cevisama 2019“. Joje savo gaminius eksponavo 793 įmonės iš 36 šalių. Iš viso pasaulio suvažiavę verslininkai, architektai, interjero dizaineriai, dekoratoriai, žurnalistai ir kiti parodos lankytojai galėjo mėgautis įspūdingomis ekspozicijomis, atspindinčiomis šių metų keramikos tendencijas. Parodą kuruoja Ispanijos keraminių plytelių gamintojų asociacija ASCER. Tarp daugelio renginių, paskaitų, konferencijų buvo paskelbti ir konkurso „Tile of Spain“ nugalėtojai. Kompetentinga komisija išrinko geriausius projektus architektūros, interjero dizaino ir šių sričių studentų baigiamųjų darbų kategorijose. Parengta pagal ASCER medžiagą

3

1

Projekto pavadinimas: „New entrance to Palma’s International Station“ (Naujasis Palmos tarptautinės stoties įėjimas) Autorius: Joan Miquel Seguí Colomar Nuotraukos: Adriá Goula, Carlos Gabilondo

Įėjimo į stotį projektas komisijos narius labiausiai sužavėjo keraminių plytų „pinučiais“. Tai įėjimą į stotį žyminti, urbanistinę erdvę ir pastato infrastruktūrą jungianti detalė. Plytų pynė tarsi atkartoja Viduržemio regionui būdingus raštus ir integruoja naują pastatą į tradicinę aplinką. Šis vientisas raštas – idealus sprendimas, kaip atsverti neišvaizdžias struktūrines pastato detales.

2 3

Projekto pavadinimas: „Laan Van Spartaan Amsterdam student housing“ (Studentų bendrabutis) Autorius: „Studioninedots Amsterdam“ Nuotrauka: Michael Van Oosten

Bendrabučio projektą žiuri išskyrė ir įvertino už labai didelį potencialą turinčią idėją keramines plyteles naudoti kaip didelio formato jungiamuosius elementus. Projekto pavadinimas: „Sports hall and classrooms. Francisco de Vitoria University“ (Sporto salė ir klasės) Autorius: Alberto Campo Baeza Nuotrauka: Javier Callejas

Komisija išskyrė ne tik puikią šio projekto idėjos realizaciją, bet ir aiškiai kūrėjo suvoktą keraminių medžiagų pritaikymo galimybę, padedančią išryškinti pastato, kuriame svarbiausia yra detalių dermė, modernumą.

72 I 2019: 2 (109)


Interjero dizainO kategorija

1

Projekto pavadinimas: „House over looking the sea“ (Namas, žvelgiantis į jūrą) Autoriai: Xavier Martí, Lucía Ferrater Nuotrauka: Alejo Bagué

Namo projekte žiuri dėmesį patraukė keraminėmis plytelėmis grįstos grindys, į visumą siejančios daugelį erdvių ir lygių, taip pat puikiai derančios su kitomis interjero medžiagomis.

2

Projekto pavadinimas: „Integral renovation of Casa Artium“ (Integralioji Casa Artium renovacija) Autorė: María Fernández Torrado („Torrado Arquitectura“) Nuotrauka: Amador Toril

Komisija specialiuoju prizu apdovanojo ir Maríos Fernández Torrado („Torrado Arquitectura“) projektą. Šiame išskirtiniame projekte naudojamos didelio formato į marmurą panašios keraminės plytelės. Nepaisant nemenkų gabaritų, plytelės sukuria lengvumo įspūdį ir transformuoja paprastą koridorių į namus puošiančią erdvę.

1

2

Studentų baigiamųjų darbų kategorija Pagrindinis prizas: „A positive happening“ (Teigiamas įvykis) Autorius: Manuel Bouzas Barcala (Madrido architektūros mokykla)

Visi žiuri nariai labai teigiamai įvertino autoriaus kūrybiškumą ir troškimą eksperimentuoti. Skiriant apdovanojimą, vienas iš svarbiausių veiksnių buvo idėjų, kuriomis grindžiamas projektas, aiškumas ir originalus, architektūriškas keraminių plytelių pritaikymas. Taip pat teisėjų buvo išskirti darbai „La Val, a hallway to Barcelona“, kurio autorė – Clàudia Calvet Gómez (Barselonos architektūros mokykla), ir „The Limit. A School of Arts and Crafts in Chinchón“, kurio autorius – Carmenas Martínas Hernando (San Paulo universiteto Politechnikos mokykla). Vertindama projektą „La Val, a hallway to Barcelona“, komisija išskyrė keraminių plytelių panaudojimą kupolų bei cilindrinių stoglangių apdailai, siekiant požeminių metro erdvių ir gatvės zonų jungties, kitaip tariant, architektūrinių ir socialinių funkcijų sąveikos. Projektas „The Limit. A school of Arts and Crafts in Chinchon“, žiuri narių nuomone, ypatingas dėl lenktų lubų apdailai naudotų keraminių plytelių idėjos.


i

tendencijos

2019-ųjų keraminių plytelių tendencijos Parodoje „Cevisama 2019“ Ispanijos keraminių plytelių gamintojai pristatė naujojo sezono produktus, žengiančius koja kojon su besikeičiančiomis madomis, gamybos technologijomis ir estetikos reikalavimais. Naujasis dizainas užtikrina plačias keraminių plytelių pritaikymo galimybes sienų ir grindų apdailai. Pritaikomumas ir funkcionalumas – štai dėl ko šios namų apdailos detalės išsiskiria jau daugelį metų.

1

Atgimusi klasika

Naujausios keraminių plytelių mados atskleidžia tradicinio stiliaus atgimimą moderniuose interjeruose. Didelio formato cemento imitacijos plytelės savo šviesiais spalvų tonais perteikia ypatingą emociją. Nuo šiol interjero dizaineriai ir architektai drąsiai renkasi keramines plyteles, kurios anksčiau buvo skirtos tik lauko erdvių apdailai, ir perkelia jas į vidaus patalpas, taip kurdami naują, įspūdingą namų apdailą.

74 I 2019: 2 (109)


2

Ilgaamžiškumas

Terakotinė keramika jau nebėra skirta tik tradicijoms puoselėti. Šios rūšies plytelės atrado naują vietą šiuolaikiniuose interjeruose. Nors naujieji gaminiai vis dar remiasi į praeities interjero sprendimus, bet jie jau neatsilieka nuo šiuolaikinio interjero idėjų. Terakotinių plytelių natūralumas skoningai kontrastuoja su baldų modernumu.

3

Geometrija

Pastaruoju metu didėjantis susidomėjimas išskirtiniais namais skatina ypatingą dėmesį skirti sienų ir grindų dizainui. Griežtas geometrinis dizainas kuriamas keraminėmis plytelėmis, jų spalviniais tonais ir formomis. Tai originalumo ir rafinuotumo derinys, šiek tiek atspindintis praeities nostalgijos.

2019: 2 (109) I 75


4

Tamsūs tonai

Šiais metais namų aplinkoje atgyja spalvos, nesvarbu, ar kalbėtume apie sienas, ar apie grindis. Rudi, juodi, mėnesienos mėlynumo atspalviai grįžo į madą keraminių plytelių pasaulyje. Šio stiliaus plytelės perteikia šilumos pojūtį ir solidumo įvaizdį.

76 I 2019: 2 (109)


5

Forma

Norėdami sukurti elegantišką ir originalų interjerą dizaineriai pradėjo rinktis ne tik klasikines kvadratines plyteles. Penkiakampės, šešiakampės plytelės, imituojančios gamtos formas – medžio raštus, korius ir daugelį kitų, skleidžia eleganciją ir harmoniją namų apdailoje.

6

Tekstūra

Vienas populiariausių apdailos stilių pastaruoju metu – skirtingų tekstūrų kontrastas: derinamos poliruotos ir šiurkščios, lygios ir grublėtos, matinės ir blizgios plytelės. Tekstūros derinimas – tai būdas atskirti erdvę ir atkreipti akis į sienas ir grindis. Ši tendencija ypač patraukli tiems, kurie yra jautrūs šviesos atspindžiams ir trokšta subtilių kontrastų elegancijos, paverčiančios paviršius autentiškais meno kūriniais.

2019: 2 (109) I 77


i

dizainas

Amatai – dizaino ateitis? Šių metų vasario pradžioje Frankfurte (Vokietija) vykusi namų apyvokos reikmenų, dovanų ir interjero detalių paroda „Ambiente“ sukėlė didelį specialistų ir plačiosios publikos susidomėjimą ir sumušė tiek dalyvių, tiek lankytojų ankstesnių metų rekordus. Iš dalies tai lėmė naujo, 12-o, Frankfurto parodų centro paviljono atidarymas, iš dalies  – sėkmingas ekspozicijų perplanavimas, leidęs dar daugiau vietos skirti aukštos kokybės ir gero dizaino gaminiams. Susidomėjimą paroda padidino dar pernai paskelbtas šalies-partnerės pasirinkimas: šįkart ja tapo Indija. Tačiau niekas nesitikėjo, kad platus ir išsamus šios šalies pristatymas ne tik pakeis pagrindinius „Ambiente“ akcentus, bet ir privers susimąstyti apie globalines pramoninės gamybos perspektyvas. 3

Tekstas: JonO MalinauskO

1

78 I 2019: 2 (109)

2


6

7

1. Rankų darbas ir jokio dizaino

4

5

Indijos amatų ir gamybos kultūros pristatymo epicentru tapo specialus „įvaizdinis“ stendas, suręstas vienoje pagrindinių „Ambiente“ galerijų. Jo autoriui, jaunam dizaineriui Ayushui Kasliwalui (studija AKFD, Džaipuras), užpultam minios žurnalistų priešakyje su Messe Frankfurt guru profesoriumi Hansjorgu Maieriu-Aichenu, teko ne tik pristatyti tradicinius tekstilės, juvelyrikos ir metalo gaminius, bet ir atsakyti į nelengvus klausimus apie amatų ir šiuolaikinio dizaino santykį, gamybos ekologiškumą ir vaikų darbo išnaudojimą. Anot Ayusho, šis stendas buvo sukurtas ne tiek gaminiams eksponuoti, kiek mažųjų daiktų istorijoms atrasti. Pasak jo, daugeliui eksponatų nereikėjo jokio dizaino – užteko pasiremti giliomis amatinėmis tradicijomis keičiant daiktus tik tam, kad jie atitiktų naujuosius iššūkius. Indijai būdingą orientaciją ne į pramoninę, o į amatinę gamybą dizaineris paaiškino būtinybe lanksčiai atitikti skirtingų vartotojų grupių poreikius, taip pat duoti darbo milijonams nagingų žmonių. Kas dėl vaikų įdarbinimo, tai A. Kasiwalas pripažino, kad Indijoje tai dažnas reiškinys, tačiau jis vyksta ne išnaudojimo, o „šeimyninės rangos“ diegimo ir profesinės patirties perdavimo tikslais. Indijos amatinės gamybos potencialą liudija kad ir toks faktas: sąlyginai nedidelės eksporto firmos „Allegiance Overseas Export House“ stende „Ambiente“ parodoje buvo pateikta apie 5  000 (!) originalių stiklo indų modelių, kuriuos sukūrė 1 200 smulkių įmonių ir pavienių amatininkų. Dar didesnę įvairovę buvo galima pamatyti namų tekstilės bendrovių stenduose, kur dominavo pinti ir rišti gaminiai. Dauguma indų taikomosios dailės kūrinių išlaikė savitą nacionalinį koloritą ir tuo maloniai skyrėsi nuo kiniškų analogų, kaip visada uoliai kopijuojančių vakarietiškus pavyzdžius.

1. Profesorius Hansjorgas Maieris-Aichenas kalbina dizainerį Ayushą Kasliwalą. 2. Indijos amatų ekspozicijos fragmentas. 3. Namų tekstilė – stiprioji Indijos pramonės pusė. 4. Bendrovė The Rug Republic gamina rištinius kilimus iš seno džinsinio audinio. 5. Indijos amatų ekspozicijos logotipas. 6. Indijos amatų ekspozicijos fragmentas. 7. Eksporto firmos Allegiance Overseas Export House (Indija) stendo fragmentas

2019: 2 (109) I 79


8

9

2. Kuro bačkos ir pavieniai traktoriai 10

11 12

Vienas iš neabejotinų amatinės gamybos privalumų, ypač paplitęs trečiojo pasaulio šalyse, – efektingas atliekų ir sendaikčių panaudojimas naujų daiktų gamybai. Tai, kas Europoje laikoma hipsterių ir botanikų pramanu, daugybei Azijos ir Afrikos gyventojų jau seniai tapo stabiliu pragyvenimo šaltiniu. Kadangi paisoma šiokių tokių tvarumo rodiklių, tai viena populiariausių žaliavų yra nebenaudojamos kuro statinės: jų metalas storas, bet ganėtinai minkštas, o paviršiuje dar būna užsilikę dažų likučių. Vienos iš daugelio Indijos įmonių, išdidžiai pavadintos „MGA Designs“, stende buvo galima išvysti iš metalo statinių išpjautų ir kalinėtų gyvūnų bei augalų figūrų. Atsižvelgiant į kainą, jie galėtų gerokai pastūmėti tradicinius nykštukus Vokietijos biurgerių sodeliuose. Afrikos šalyse statinių „mėsinėjimas“ dar populiaresnis. Bendrovė „Moogoo“, importuojanti skardos gaminius iš Burkina Faso, parodė visą gamą stilingai palamdytų metalinių suoliukų, padėklų ir dekoratyvinių lėkščių. O unikaliai komodai, primenančiai poapokaliptinius Pašėlusiojo Makso rakandus, tenykščiai dizaineriai netgi pritaikė keletą senų traktorių kapotų. Pirmąkart „Ambiente“ parodoje dalyvavę Senegalo atstovai taip pat prilankstė iš skardos grakščių kavos stalelių bei komodų ir dar parodė keletą originalių skulptūrų iš plastiko ir metalo atliekų. Tuo tarpu savamoksliai dizaineriai iš Malio kėdėms ir staleliams vietoje skardos tiesiogiai naudojo ratų diskus, padangas ir dviračių detales, papildydami jas vietinės mistikos simboliais. Aišku, kelias iš Juodojo žemyno yra ilgas ir vingiuotas, tad, nepaisant gamybos pigumo, daugelis tokių baldų, pasiekę Europą, tampa prieinami tik aukštesniojo lygio vartotojams. Beje, kažką panašaus bandė parodyti ir europiečiai, pavyzdžiui, danų firma „Trademark Living A/S“, savo dizainą priskyrusi „žaliaviniam vintažiniam stiliui“, tačiau jos gaminiai buvo ne tokie natūralūs ir dar brangesni.

13

80 I 2019: 2 (109)


14

16

15

3. Oda, popierius ir karniena Kiekvienoje „Ambiente“ parodoje netrūksta įmonių, bandančių pritaikyti antrines žaliavas drabužiams ir galanterijai siūti. Pageidautina, kad žaliavos nieko nekainuotų – tai leistų gerokai sumažinti Europoje siuvamų gaminių kainą. Po nurašytų karinių palapinių ir išplautų cemento maišų šiemet atėjo eilė reklaminiams tentams. Deja, juos pristačiusiai bendrovei „Waste Studio“, nepaisant Olandijos fondų paramos, nepavyko pasiekti bent vidutinio Europos kokybės lygio – rankinės ir kuprinės savo niūrumu ir dramatiška asimetrija priminė sovietmečio gaminius. Kur kas geriau sekėsi kitų šalių įmonėms, siuvančioms galanteriją iš specialaus impregnuoto popieriaus: iš vienos pusės, gaminiai įgavo dirbtinei odai prilygstantį standumą, o iš kitos pusės – madingą „ekologinę“ išvaizdą. Kainos, beje, gerokai atsiliko nuo odinių gaminių. Įmonės „Yike Technology Co.LTD“ atstovų teigimu, jų gaminius galima netgi skalbti, nors iš kinų lūpų šie tvirtinimai nuskambėjo nelabai įtikinamai... Popierius – gerai, bet oda – visgi geriau. Vadovaudamasi šia mintimi, katalonų firma „Soruka“ Indijoje supirkinėja nekondicinės odos likučius ir ten pat mažomis partijomis siuva rankines, dėtuves ir kuprines. Anot jos atstovų, atliekų pasiūla nuolat kinta, tad kone kiekvienas gaminys įgyja nepakartojamą spalvų ir faktūrų žaismą. Panašios taktikos laikosi ir argentiniečių bendrovė „Vacavalente“. Kadangi odos atliekų įvairovė šioje šalyje gerokai didesnė, firma sugeba prigaminti iš jų nedidelių indų ir netgi... kalėdinių puošmenų. Kartkartėmis „Ambiente“ parodoje greta antrinių atsiranda ir „pirminių“ ekologiškų medžiagų. Šiemet maloniai nustebino mūsų kaimynai: latvių dizainerė Sarmite Polakova Talentų zonoje pristatė keletą objektų, pagamintų iš pigios medienos perdirbimo atliekos – pušų žievės luobo. Medžiaga labai ekologiška  – natūraliais minkštikliais apdorojus karnieną, jos paviršius padengiamas bičių vaško tirpalu. Kol kas dizainerė naudoja luobą padėklams, kilimėliams ir pintiems krepšiams. „Jei namuose klojame žvėrių kalius, tai kodėl vietoje jų negalime panaudoti medžio „kailio“?  – retoriškai klausia Sarmite. Nemokamas luobo naudojimo „bonusas“ – malonus natūralios medienos kvapas, sklindantis nuo gaminių paviršiaus. Ateityje šią medžiagą dizainerė ketina naudoti ir kaip užpildą plastmasėms lieti.

17

18

19

20

8. Kabykla, diz. Trademark Living, Danija. 9. Komoda TV de Luxe, diz. Hamedas Ouattara, gam. Moogoo, Burkina Fasas. 10. Sieninė spintelė, gam. Trademark Living, Danija. 11. Įmonės Xtremeupcycle (Gana) ekspozicijos fragmentas. 12. Metaliniai lauko papuošimai, gam. MGA Designs, Indija. 13. Skardiniai lauko baldai jungtinėje Senegalo ekspozicijoje. 14. Popierinė kuprinė ir rankinė, gam. Yike Technology Co.LTD, Kinija. 15. Rankinė, pasiūta iš naudoto reklaminio rento, gam. Waste Studio, Olandija. 16. Kilimėlis iš medžio luobo, diz. Sarmite Polakova, Latvija. 17. Pintas krepšys iš karnienos, diz. Sarmite Polakova, Latvija. 18. Kuprinės iš odos atraižų, gam. Soruka, Ispanija. 19. Odinė kalėdinė puošmena, gam. Vacavalente, Argentina, 20. Baldai iš naudotos medienos, gam. One World Interiors, Olandija

2019: 2 (109) I 81


21 22

4. Kokybės instinktas Alternatyvus vartojimo prekių gamybos scenarijus numato itin tvarių ilgo naudojimo daiktų gamybą. Kaip pavyzdį galėtume prisiminti Europos Sąjungos institucijų ryžtą plastikinius kokteilių šiaudelius pakeisti daugkartinio naudojimo stikliniais. Tvaru, bet ar patogu? Bendrovė „Leonardo“ jau įsisavino stiklo šiaudelių gamybą, bet kol kas jų kaina smarkiai pranoksta plastikinius analogus. Nenuostabu – juk, anot klasiko, „už tikrą kokybę tenka brangiai sumokėti  – bent jau pradžioje“. Prie tvarumo ideologijos šalininkų prisijungė kai kurie parodos dalyviai iš Japonijos, siekiantys idealios kokybės bet kokia kaina. Pavyzdžiui, „Suwada“ įmonės atstovo teigimu, jų gaminamų premium klasės nagų karpiklių kaina siekia 260 Eur. Nejučia susimąstai, ar būtent šis manikiūro įrankis yra tas daiktas, kurį norėtum palikti savo anūkams... Firma „Anaori Carbon Co“ virtuvinių puodų gamybai naudoja aukštoje temperatūroje sukepintą anglies pluoštą  – dėl jo maistas paruošiamas perpus greičiau, užtat gaminių kaina kone tris kartus didesnė nei plieninių. Įmonė „Wincess“ įkūrė prekės ženklą „Zero“ tam, kad plėstų naująją plono sintetinio audinio panaudojimo sferą: greta plonųjų pirštinių, naudojamų dažant automobilius, dabar dizainerio Satoshi Umeno pastangų dėka firma gamina neįtikėtino tvirtumo ir beveik nulinio svorio rankinių ir dėtuvių kolekciją. Virtuvinių peilių gamintoja „Youshida Hamono“ kokybės ieško ne ateities, o praeities technologijose: firmos įkūrėjas Seiji Yoshida kadaise mokėsi fechtavimo ir metalo apdorojimo iš patyrusių ginklakalių, tad nenuostabu, kad vien pamačius Damasko raštais išmargintus ašmenis, pasąmonėje iškyla žodis „charakiri“. Nors peilių geležtės gaminamos pramoniniu būdu, tačiau ašmenys poliruojami ir galandami rankomis, kad suteiktų peiliui archaiško amatinio produkto įvaizdį. Panašios taktikos laikosi ir švedų firma „Kockums“, sąmoningai grįžusi prie archetipinių glazūruotų indų formų. Ir netgi garsusis britas Tomas Dixonas (beje, pirmąkart dalyvavęs „Ambiente“ parodoje), nuolatos šlovinęs „senosios gerosios Anglijos“ pramonines technologijas, leido sau įterpti į ekspoziciją keletą rankdarbių pavyzdžių. Taigi Indijos sužadintas „amatų bumas“ perdėliojo „Ambiente“ parodos akcentus ir vaizdžiai parodė, kad dar bent keletą dešimtmečių Vakarų šalių gyvenamąją aplinką formuos ne tik išmaniosios technologijos, bet ir unikalūs „trečiojo pasaulio“ šalių amatininkų gaminiai.

26 27

82 I 2019: 2 (109)

23

24 25

21. Daugkartinio naudojimo stikliniai šiaudeliai, gam. Leonardo (Vokietija). 22. Virtuviniai puodai iš anglies kompozito, gam. Anaori Carbon Co, Japonija. 23. Variuotų indų rinkinys Brew Family, diz. Tomas Dixonas, D. Britanija. 24. Rankinės iš sintetinio pluošto Zero, gam. Wincess, Japonija. 25. Kalinėto metalo vazos iš serijos Bash Collection, diz. Tomas Dixonas, D. Britanija. 26. Tradicinio dizaino emaliuoti indai, gam. Kockums, Švedija. 27. Kalto metalo peiliai, gam. Youshida Hamono, Japonija


2019: 2 (109) I 83


i

TENDENCIJOS

„Heimtextil 2019“: grafiniai raštai, daugiasluoksniai 3D, sveikatai palankūs audiniai ir keliai link asmeninės utopijos Tekstas: RūtOS BūtėnaitėS, VDA Tekstilės katedros docentės, dizaino krypties meno daktarės

Audiniai – kaip šokoladas. Sunku pasirinkti tik vieną... („Heimtextil“)

LINK UTOPIJOS. 2019–2020

Kiekvienais metais sausio pirmomis savaitėmis vykstanti didžiausia tarptautinė „Heimtextil“ paroda (Frankfurtas prie Maino, Vokietija) – vienas svarbiausių metų įvykių viso pasaulio namų tekstilės ir sienų dangų gamintojams, dizaineriams, architektams, prekybininkams bei visiems tiems, kurių įkvėpta „Heimtextil“ komanda išrado naujus terminus santykiui su tekstile apibūdinti:

Nauji metai visada tapatinami su naujais tikslais, pažadais ir planais, naujus metus interjero dizaino srityje visada skelbia tekstilės (kuria taip nesudėtinga neatpažįstamai pakeisti bet kurių gyvenamųjų ar visuomeninių erdvių stilių) tendencijos. „Heimtextil“ – tai sienų dangos, užuolaidų audiniai, baldų apmušalai, miegamojo, valgomojo, vonios dekoravimo tekstilė, šviestuvai, kilimai, pagalvėlės, patys įvairiausi interjero tekstilės akcentai. Nauji spalvų, raštų, tekstūrų ir faktūrų deriniai, atspindintys šiuolaikinio gyvenimo ritmo tendencijas, paremtas kultūrinėmis, politinėmis, socialinėmis aktualijomis, mokslo inovacijomis bei techninių galimybių plėtra, nėra tik dekoratyvūs interjero sprendiniai – tai apskritai šiandieninės filosofijos ir gyvenimo būdo kryptys. „Heimtextil“ taip pat daro įtaką Milano dizaino savaitė, nauji architektūros, interjero objektai, kostiumo dizaino kolekcijos bei menininkų kūryba. Bene didžiausio susidomėjimo susilaukia būtent „Heimtextil“ parodoje kiekvienų metų sausį paskelbiamos tendencijos, kurias lydi teatralizuoti ir interakyvūs, įtraukiantys visus žiūrovus scenografijos šou bei išsamus katalogas, kuriame yra visa informacija: nuo inspiracijų, gilaus teorinio pagrindimo iki konkrečių spalvų palečių ir jau atrinktų audinių bei sienų dangų derinių pavyzdžių. Šią informaciją iš anksto gauna parodoje dalyvaujantys gamintojai, kad galėtų pasiruošti ir pristatyti naujus, nūdienos aktualijas atspindinčius gaminius. Vieni jų stengiasi neatsilikti, kiti, tarsi ignoruodami, kuria savo asmenines tendencijas, savitą stilių, naujas technologijas, kurios galbūt ateityje virs kitų metų inspiracijomis. Teisingumo dėlei verta paminėti, kad šios pagrindinės kryptys parodoje ne vienintelės: buvo galima susipažinti ir su viešbučių interjerų dekoro tendencijomis bei su vietinėmis decoteam.com (Vokietijos pramonininkų bendrija) pristatomomis interjerų stilistinėmis prognozėmis, jau įrengtais interjerais kaip konkrečiais pavyzdžiais.

– „Fabriholic“ – tas, kuris nepajėgia atsispirti norui pirkti audinius, net neturėdamas projekto. Ir vėl... „Fabracadabrah“  – mistinis žodis, apibūdinantis įspūdį, aplankius „Heimtextil“; pakerėtas tekstilės.

1

Šiais metais tarp 3 025 dalyvių iš 65 šalių skirtinguose sektoriuose sėkmingai parodoje dalyvavo ir 19 tekstilės įmonių iš Lietuvos (VVK, Algirdo Valiuškio įmonė, Vytauto Valiuško įmonė „Irmco“, UAB „Nostra“, „Klasikinė tekstilė“, A. R. Baumilų TŪB; UAB „Drobė Textile“, UAB „Barker Textiles“, UAB „Kvarkas“, UAB „Decoflux“, UAB „Lincasa“, UAB „A grupė“, Lietuvos ir Švedijos UAB „Interscalit“, UAB „Tessuti Naturali“, UAB „Veika“, UAB „Merkys“, UAB „Linas“, UAB „Kurima“, UAB „Audėjas“, UAB „Flokati“, UAB „Lanalita“), kas paskatina jau dabar pradėti domėtis perspektyvomis ateinančiais metais dalyvauti ir kitiems Lietuvos dizaineriams bei gamintojams. O tiems, kas nė karto nesilankė šioje spalvų bei raštų fiestoje, pasižymėti kalendoriuje 2020 m. 7–10 d. kaip jau suplanuotas.

84 I 2019: 2 (109)


3

2

2019–2020 m. tendencijos UTOPIJOS LINK nagrinėja dabartinį gyvenimą neapibrėžtumo, nepasitikėjimo, netikrumo laikais, kai susiduriame su įvairiausiais būties iššūkiais. „Edelman“ pasitikėjimo barometras („Edelman Trust Barometer“) – kasmetinis pasaulinis pasitikėjimo tyrimas, rodo – jog 2017 m. pasitikėjimas vyriausybe, verslu, žiniasklaida netgi nevyriausybinėmis organizacijomis daugelyje šalių pasiekė visų laikų žemiausią lygį – gyvename netikrumo ir nepasitikėjimo amžiuje. „Heimtextil“ šiuolaikinės utopijos samprata paremta pagarba tiek atskiram žmogui, tiek ir mus supančiam pasauliui, o kaip vienas svarbiausių iššūkių įvardijamas tvarumas. Nustatyta, jog 57 % pasaulio vartotojų renkasi prekės ženklus dėl jų pozicijos politiniais arba socialiniais klausimais. 2018 m. Pasaulio ekonomikos forume Davose buvo paskelbta, kad iki 2025 m. arba anksčiau jau 11 pasaulinių prekių ženklų sieks naudoti 100 % pakartotinai naudojamas, perdirbamas ir kompostuojamas pakuotes („Amcor“, „Ecover“, „Evian“, „L‘Oréal“, „Mars“, „Marks & Spencer“, „PepsiCo“, „Coca-Cola“, „Unilever“, „Walmart“ ir „Werner & Mertz“ bendrovės), kurių apyvarta kartu sudaro daugiau kaip 6 mln. tonų plastikinių pakuočių per metus. Šiuo metu moksliniai tyrimai vyksta su iš bakterijų gautu fermentu, kuris galėtų suskaidyti PET (polietileno tereftalatas plačiai naudojamas gaiviųjų gėrimų, mineralinio vandens buteliams ir įvairioms kitoms vartojimo prekių talpoms gaminti) plastiką, kas taptų viena iš vandenyno valymo galimybių. Diegiamos novatoriškos, holistinės utopinės idėjos –

4

Saudo Arabijos kronprincas Mohammedas bin Salmanas 2019 m. numato inovatyvaus tvaraus miesto Neomo prie Raudonosios jūros pakrantėse statybas, o „Funkisfabriken“ gamyklos pastatas Diö, esantis Švedijos pietuose, bus reorganizuotas į tvarumo tyrimų centrą. Tendencijų prognozuotojai meninį įkvėpimą derina su stipriu socialiniu kontekstu, pateikia išsamią naujų spalvų istorijų analizę ir skatina įkvepiantį tikėjimą menine ir estetine dizaino spalvų galia. Kasmet sekdamas tendencijų kaitą, pajunti tam tikrus dėsningumus ir taisykles, leidžiančias saugiai ir komfortiškai pasijausti skirtingų, dažniausiai 5 stilių (tradicinio-istorinio; natūralaus, susijusio su gamta bei ekologija; žaismingo spalvingo; futuristinio bei minimalistinio) skonių ir gyvenimo būdo

atstovams, nes tendencijos varijuoja labiau ar mažiau išsiplečiančiame stilistikų lauke, nors, kita vertus, kiekvieną kartą liekame nustebinti.

1. „Pursue Play“ tendencijos ekspozicija. Messe Frankfurt GmbH, nuotr. aut. Pietro Sutera 2. „Seek Sanctuary“ tendencijos ekspozicija. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė 3. „Escape Reality“ tendencijos ekspozicija. Messe Frankfurt GmbH, nuotr. aut. Pietro Sutera 4. „Go off Grid“ tendencijos audiniai. Messe Frankfurt GmbH, nuotr. aut. Pietro Sutera 5. „Link utopijos“ bendras vaizdas. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė

5

2019: 2 (109) I 85


7 8 2

embrace indulgence 1

3

5

6

4

9

1, 2, 3, 4. „Embrace Indulgence“ audiniai. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė. 5, 6. Audinių inspiracijos. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 7. „Giles Miller Studio“ audinys. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 8. „Celine“ kolekcijos modelis. Ruduo–žiema 2018 m. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 9. „Chez Nina“ architektė India Mahdavi. Sukurta ir eksponuojama „Nilufar Gallery“. Messe Frankfurt GmbH nuotr.

Visada rasime tendenciją, kurioje kiekvienais metais atsigręžiama į vieną konkretų istorinį stilių, vienaip ar kitaip jį transformuojant ar netikėtai pateikiant. Vienais atvejais ši mada praslenka greitai, tarytum nepastebėta, kitais atvejais užsibūna ilgą dešimtmetį. Šiųmetė „Embrace Indulgence“, atsigręžusi į stilingąjį art deco, atsisveikina su užsibuvusiais barokiniais Damasko raštais, Provanso ar shabby chic stiliumi, su neoklasicizmo stiliaus dryžuotomis vertikalių juostų kombinacijomis audiniuose ir tapetuose. Embrace indulgence – labai „teisingas“ organiškas, atliepiantis miestietišką identitetą stilius, o mums tai puiki proga dar kartą atsigręžti ir į tarpukario Lietuvos architektūrą, interjerą, gyvenimo būdą (ir prisiminti puikias neseniai vykusias parodas „Kaunas. Art deco. Nostalgija & Spindesys“, „Art deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“, „Kasdienybės geometrija. Art deco Kauno interjeruose“) su nostalgija mūsų senelių namų stiliui. Juolab kad britų „The Guardian“ Kauną įtraukė į Europos miestų 10-uką, kur geriausiai atsiskleidžia tarpukario art deco stilius, o to paties laikotarpio Kauno modernizmo statiniai tikisi vieną dieną sulaukti garbingo UNESCO titulo. Tačiau šiandieniniame art deco nerasime įprastų raštų ar jų replikų, pasiliekama prie gana taupaus ir elegantiško, subtilių, smulkių geometrinių motyvų raštų stiliaus (simetriškai komponuojami rombeliai, apskritimai, trikampiai, ruoželiu austi audiniai, nepamirštant įpinti naujų tekstilės technologijų galimybių: ant audinio nusėda aukso purslai, o dirbtinė oda tarytum suplisuojama tuo pačiu tradiciniu ruoželiu. Didžiausias dėmesys teikiamas audinio tekstūrai ir faktūrai, „malonumui“ juos liečiant, dominuoja įvairiausių struktūrų aksomas, minkštučio dirbtinio kailio akcentai, trikotažas, žakardo audiniai, blizgus atlasas, prabangus šilkas ir švelnus aksomas spinduliuoja jausmingą šilumą, kviečia mus tarsi susivynioti į kokoną ir visiškai pasinerti į potyrius, leisti sau malonumą mėgautis prisilietimų ir regėjimo pojūčiais, nepamirštant užuolaidų kutų, begalės pagalvėlių, ir, žinoma, aukso! Amatai, vėl atsigręžia į audinių struktūrą, sugrąžina susidomėjimą dimensija – grįžtama prie erdvinių 3D audimo būdų struktūrų, austų ir perforuotų (pjaustytų lazeriu) detalių. Audiniai labiau panašėja į austus rankomis nei į mašininę produkciją.

86 I 2019: 2 (109)

Tekstūrų kontrastai parodomi netikėtomis kombinacijomis, pvz., prabangus aksomas šalia neapdirbtos medienos. Naudojant šiuos kontrastus sukuriami ypač taktiliški interjerai, suteikiantys rankai tiek pat malonumo, kiek akiai džiaugsmo. Panašus požiūris matomas madoje, kur audinys toks pat svarbus kaip ir pats rūbo siluetas. Šis nostalgijos jausmas automatizavimo amžiuje lemia naują rankų darbo meistrystės vertę – asmeninis prisilietimas tapo nauju prabangos požymiu. Jonatanas Andersonas iš Ispanijos mados namų „Loewe“, „Loewe Craft Prize“ („Loewe“ amatų prizas) steigėjas, pastebi didėjantį susidomėjimą dizaino amatais kaip reakciją į skaitmeninių technologijų plitimą. „Mes esame taip priklausomi nuo skaitmeninių medijų, kad turime priešintis kažkuo dar labiau žmogišku. Mes savo prigimtimi norimi liesti dalykus. Mes matome tiek daug dvimačių vaizdų internete, o amatai – tai trimatis priešnuodis“, – sakė jis „Guardian“ 2018 m. Interjero dizaine („Sella Concept“, „Dimore Studio“) ima klestėti pojūčių architektūra formuojant įtraukiančias, įkvepiančias ir visas jusles sužadinančias erdves. Remiamasi Dianos Vreeland, legendinės mados redaktorės posakiu, kad „akis privalo keliauti“ (angl. „the eye has to travel“). „Giles Miller Studio“, kurios specializacija – kurti žaismingus novatoriškus paviršius, sužadina vaizduotę nagrinėjant architektūros ir skulptūros kūrinių charakterį. Sunku atsispirti jų nepalietus. Panašias tendencijas jau galima buvo pastebėti Milano dizaino savaitėje („The Chez Nina Club by India Mahdavi“, „Nilufar“ galerija bei „Club Unseen“, „Studiopepe“ projektas). Prašmatniai įrengti interjerai, pagal užsakymą pagaminti baldai bei šilko tapetai kūrė intymią rafinuotą atmosferą. Šiuolaikinis interjeras skelbia komfortą, apsaugo, įsupa ir lepina, pataikauja jausmams, grąžina prie tradicinės meistrystės prabangos ir kokybės. Svarbiausią žodį šioje tendencijoje vis dėlto taria spalvos ir jų deriniai. Turtinga spalvų paletė skelbia, jog grįžtama prie tradicinės „jaukios prabangos“ traktuotės. Ištaigingi burgundiško vyno atspalviai derinami su tamsia ochra ir aukso tonais, o gaivi alyvinė tarsi pakylėja paletę ir suteikia daugiau šiuolaikiškumo užuominų.


Go off grid. Antroji, tiesiog būtina ir kasmetė tendencija visada orientuojama į žmogaus ir gamtos santykį, ekologiją, natūralias medžiagas ir spalvas. Tačiau šiais metais tema nesiejama su pusiausvyra, ramybe, buvimu gamtoje ar pastoraliniais motyvais. Gamta – tai sudėtinga stichija, su kuria siekiame gyventi harmonijoje, nors ji kelia nemenkus išgyvenimo reikalavimus. „Chosen“ kelionių bendrovė, tapusi šios krypties įkvėpimo šaliniu, rengia rizikingas ir kupinas nuotykių keliones, skirtas tyrinėti pasauliui ir vietovėms, kur ieškantys adrenalino asmeniškai pajaučia evoliuciją bei gamtos stichijų galią. Kelionėse išjungiamas interneto ryšys, o keliautojams pažadama „laisva nuo išmaniųjų telefonų“ patirtis ir pažintys su įkvepiančiais žmonėmis. Kiti projektai atkreipia dėmesį į ekstremalias sporto šakas, populiarėja žygiai, kaip antai 2017 m. 648 alpinistų susitikimas Everesto kalno viršūnėje. Žurnalas „Sidetracked“, pristatantis nuotykių kelionių, išvykų ir ekspedicijų asmenines paskyras, siekia užfiksuoti emocijas ir rizikingus patyrimus  – nuo 85 kilometrų pėsčiųjų žygio pietine Tasmanijos pakrante iki stovyklavimo Kanados Arktyje – siekiant įkvėpti kitus keliautojus. Tiems, kas nori pajusti riziką virtualiai, „Icaros“ giroskopinis treneris per treniruotes suteikia skridimo, nardymo ar kritimo per erdvę pojūtį. Emocijos sustiprėja varžantis su kitais „Icaros“ naudotojais. Išgyvenimą laukinėse sąlygose palengvina Slovakijos studijos „Nice & Wise“ sukurta atsitraukimo ekokapsulė. Tai savarankiškas mikronamas, valdomas saulės ir vėjo energija, kur du žmonės gali patogiai gyventi be interneto ryšio, naudodamiesi „viešbučio kambario prabanga“, įskaitant tualetą su karštu vandeniu, dušo kabina ir virtuve su tekančiu vandeniu iš kapsulės lietaus vandens surinkimo ir filtravimo sistemos. „Envelope Architects“ projektuoja pastatus be interneto tinklo, su saulės jėgainėmis, galinčiomis aprūpinti energija daugelį gyventojų aukštose vietovėse. Dizaineriai padeda išplėsti ribas, kad mes stiprintume fizines galias ir patirtume naują santykį su gamtos pasauliu. Įkvėpti darbo drabužių, patvaraus dėvėjimosi tekstilės gaminių tendencijos, audinių deriniai padrąsina mus pasitikėti savimi gamtoje.

Tvirtas tvilo (austa medžiaga, pasižyminti glotniu paviršiumi ir ilgalaikiu nenusidėvėjimu) pynimas ir gumuota apdaila audiniams suteikia patvarumo ir ilgaamžiškumo garantijas, ypač derinant juos su oda ir zomša. Iš gamtos perimtos spalvos ir raštai išaukština natūralumo netobulumą. Dizaineris Jonathanas Olivaresas sukūrė stulbinančią subtilių atspalvių audinių kolekciją, įkvėptą natūralių uolienų atspalvių. Audinių dizaineriai siekia tech look (techninės išvaizdos), derindami audinius, inspiruotus funkcionalių sportinių drabužių savybių bei senųjų klasikinių pynimų mokyklinių tvilo audinių, tarsi grįžta į laikus, kai buvo paplitę įvairūs užsiėmimai lauke. Siekiama, kad veikla lauke ir vėl taptų kasdienio gyvenimo dalimi. „Išgyvenimo gyvenimas“ – naujo futuristinio audinių dizaino kolekcijos šūkis. Ji atrodo taip, tarsi tiktų tiek ant Mėnulio ir Marso paviršiaus, tiek ir žemiškajame kalnų, uolų ar upių kraštovaizdyje. Tiek viduje, tiek lauke naudoti pritaikyta praktiška utilitarinė estetika su tinklelio struktūra (kuri tarsi įprastesnė lauko drabužiuose). Tvirtumu ir funkcionalumu pasižymintys tinklo struktūros audiniai persikelia ir į interjerą. Šie miesto šarvai suteikia patikimą saugumo ir apsaugos jausmą. Kolekcijoje derinami veltinio technologijos audiniai bei kilimai, žakardas ir tokie aktualūs natūralūs 3D struktūrų audiniai, grubus siuvinėjimas bei aplikacijos, kamufliažo, tartano (languotas vilnonis audinys, kilęs iš Škotijos) elementai, lauko drabužius (striukes) primenantys dygsniuoti audiniai. Spalvos, įkvėptos veiklos lauke, kariuomenės kamufliažo (giliai mėlyna, žalia ir chaki), derinamos su pilkais ir oranžiniais „miesto“ akcentais. Ryškiai oranžinė su stipriu zesty (kontrastuojančiu, aštriu) akcentu suteikia energijos betono pilkos, grietinėlės ir smėlio spalvoms. Ši tendencija vienintelė, kuri buvo pristatoma be konkrečių jau sukurtų interjerų inspiracijų, tad galima tik svarstyti, ar ji labiau orientuota į gyvenimą ir išgyvenimą gamtoje, ar į platesnį interjerų spektrą, juolab kad audinių ir sienų dangų pasiūla gana plati ir joje galima varijuoti kuriant intriguojančius derinius.

1

go off grid

1. Ecocapsule, sukurta „Nice & Wise“. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 2, 3, 4, 5. Tendencijos audiniai. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė. 6. Tendencijos audiniai. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 7. „Agnona“ kolekcijos modelis. Ruduo–žiema 2018 m. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 8. „Ucon Acrobatics“ kolekcijos modeliai. Ruduo–žiema 2018 m. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 9. „Yeezy Season & Footwear“ avalynė. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 10. Copper audinys. Diz. Jonathanas Olivaresas prekės ženklui „Kvadrat“. Messe Frankfurt GmbH nuotr.

2

3

4

6

8

9

7

10

5

2019: 2 (109) I 87


Pursue play tendencija įkvėpta interjero, produktų bei kostiumo dizainerių kūrinių, kupinų žaidimo dvasios, siekio eksperimentuoti bei taktiliškumo – su nemaža humoro injekcija. Formos ir koloritas inspiruoti siurrealizmo, „L’art pour art“ (meno menui) koncepcijos. Ryškios spalvų paletės ir abstrakčios formos mums meta nemenką iššūkį įsivaizduoti, sukurti asmeninius pasakojimus, naratyvus ir patiems pranykti paprastame, intuityviame bendravime. Parodos ir meno instaliacijos drąsina žaismingai dalyvauti, griaudamos tradicinės galerijos įvaizdį. Šiuolaikiniai menininkai, kuratoriai ir galerininkai kviečiami atsikratyti austere façade (liet. rimtos išvaizdos), pasinerti į bendradarbiavimą su auditorija. Specialiai „Bjarke Ingels“ suprojektuotuose Lego namuose, Bilunde (Billund), Danijoje (kur 1932 m. buvo sukurtos lego konstruktoriaus detalės), žaidimams skirtas 12 000 m² pastatas. Lego gerbėjams siūlomas maksimalus žaidimo potyris su daugybe interaktyvių žaidimų erdvių – 25 mln. lego detalių laukia lankytojų, norinčių išlieti savo kūrybiškumą. 2017  m. rugsėjo mėnesį atidarytas namas per pirmąsias 100 dienų sulaukė neįtikėtino populiarumo, jį aplankė 70 000 lankytojų. 2018 m. Milano dizaino savaitės akcentas – „Mini Living – Built By All“, sukurtas ,,Studiomama“, spalvingas, kompaktiškas, modulinis gyvenamųjų patalpų kompleksas, kuris gali būti perkonfigūruotas ir pritaikytas skirtingam gyvenimo būdui, kas paverčia savininkus į aktyvius kūrėjus. „Galerie Party“, kurią sukūrė „Studio GGSV“, pakvietė Pompidu centro Paryžiuje 40 metų jubiliejaus svečius į fantastinę interaktyvią žaidimų aikštelę-siurrealistinį sodą, įkvėptą tokių menininkų kaip Magritte ir Miró. Dizainerio Yinkos Ilori naujoji biblioteka ir pokalbių erdvė Etnografiskamuseet Stokholme, Švedijoje bei bendradarbiavimas su „Hangmen“

kūrybine studija buvo įkvėptas Burkinos Faso ir Hausos architektūros Nigerijoje. Vyrauja žaismingų spalvų konstrukcijų ir nesudėtingų formų derinys, kuris pritraukia lankytojų šypseną ir kviečia žengti į vidų. Skaitmeninės spaudos dizainerės Camille Walalos „Walala x Play“ instaliacija „Now Gallery“ Grinviče, Londone, – tai labirintas, kur pasitelkiant spalvas, raštus ir paviršius kuriamas kitas – patirčių ir įspūdžių pasaulis-„stebuklų šventykla“. Tai leidžia lankytojams geriau suvokti savo kūną ir mintis per žaidimą. Visi šie nepretenzingi, patrauklūs projektai nori parodyti, kad dizaineriai turi rimtai žiūrėti į žaidimą. Pagrindinės pirminės spalvos  – gryna ryški raudona, geltona ir mėlyna, papildytos antrine žalia spalva, naudojamos žaismingai linksmai ir net naiviai. Daugiau rafinuotumo suteikia derinys su pasteline rožine ir alyvine, o juodi tonai suteikia dizainui daugiau svorio, pabrėžia tipišką Memfio (1980 m. Ettore Sottsasso įkurtos italų dizainerių ir architektų grupės, kūrusios postmodernius baldus, audinius, keramiką, stiklą ir metalo objektus, stilius, kurį inspiravo art deco, popartas 1950 m. kičas bei futurizmas – aut. past.) stiliaus aurą. Turtingų, žaismingų tekstūrų kombinacijų koliažas, pūkuoti, skylėti, porėti, purūs, grublėti – daugelio audinių dizainas panašėja į mažų vaikų žaislų formas, faktūras ir tekstūras, transformuotus į audinius, kurie taip pat gali žavėti ir suaugusiuosius. Pirminės geometrinės formos, stipriai blizgantys deriniai su matinėmis tekstūromis, 3D kreivės ir suapvalintos formos sukuria taktiliškumo pojūtį, skatina mus liesti paviršius. Memfio stiliaus inspiruoti postmodernūs deriniai, stulbinantys taškai, juostelės, brūkšneliai ir zigzagai ryškioje, pirminių spalvų skalėje panašėja į klouno drabužius ir avalynę, o smagūs baldai atrodo lyg džiaugsmingas ir spontaniškas raštų maištas.

1. Mrs. Rainbow skulptūra. Aut. Zanellato/Bortotto prekės ženklui „Altreforme“. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 2. Conny Gum Trainer avalynė prekės ženklui „Acne“. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 3. „Arthur Arbesser“ kolekcijos modelis. Ruduo–žiema 2018 m. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 4. Walal A X Play instaliacija. Aut. Camille Walal, eksponuota „Now Gallery“, nuotr. aut. Charlesas Emersonas, Messe Frankfurt GmbH nuotr. 5, 6, 7. „Pursue Play“ tendencijos audiniai. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė

1

2

5

6

3

pursue play 4

88 I 2019: 2 (109)

7


3

1

2

4

5

9

8

10

seek sanctuary

6

7

1. A-Place „Thisispaper Studio“ interjeras. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 2, 3, 4, 5, 6, 7. „Seek Sanctuary“ audiniai. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė. 8. „Laura Biagiotti“ kolekcijos modelis. Ruduo–žiema 2018 m. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 9. The Duet skulptūra. Aut. Hanne G. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 10. Cross Vault & Bolder kėdė, sukurta „Destroyers / Builders“. Messe Frankfurt GmbH nuotr.

Seek sanctuary tendencijos inspiruoti dizaineriai siekia subtilios rafinuotos esencializmu paremtos estetikos, anot kurios būtent paslėpta daikto esmė nulemia jo juntamąsias, išorines savybes. Atsisakoma puošmenų ir komplikuotų sprendimų, siekiama sukurti ramybės jausmą. Derindami minimalistinę spalvų paletę su dėmesingai apgalvotu tekstūriniu detalių sprendimu, audinių ir sienų dangų dizaineriai išlaiko raminančią šilumą. Ieškoma būdų, kaip sulėtinti gyvenimo tempą, kurti pauzes per taurių medžiagų, meistrystės ir apgalvotų ritualų jungtį. Tai skatina dizainerius sutelkti dėmesį į efemeriškumo poveikį jų kūriniuose, eksperimentuojant su šviesos, laiko ir erdvės poveikiu. Išmanus manipuliavimas skaidrumu ir šviesos sklaida emocinėje dvasinėje dimensijoje užtikrina tarytum kosminės erdvės ramybės jausmą. Varšuvos „Studio Thisispaper“ sukūrė „A-Place“ estetiškai minimalistinius apartamentus nuomai, kuriuose pirmenybė teikiama formos funkcijai ir grynumui. Naudojamos natūralios medžiagos, kaip antai mediena, plienas, keramika ir neutralių spalvų paletė. Viešbučiai taip pat siūlo atsipalaiduoti – „Sister City“ („Atelier Ace“), atidarytas 2018 m. rudenį Niujorke, apibūdinamas kaip „esencializmo eksperimentas“, semiasi įkvėpimo iš Japonijos ir Skandinavijos dizaino funkcionalumo ir minimalizmo estetikos, tačiau stengiasi atliepti esminiams šiuolaikinio keliautojo poreikiams. Jis yra įkvėptas filosofijos „mažiau, bet geriau“, patirti pasitenkinimą turint „pakankamai“. Norėdami pajusti ramybę, turime atsijungti. Pripažįstama, kad miegas toks pat svarbus kaip maistas ir gėrimas. Dizaineriai padeda pasiekti ramios nakties su įvairiomis technologijomis, skirtomis ramiam miegui. „Airplane Mode“, sukurta „Branch“ ir „Concreteworks“, ovalus betono

dėklas, skirtas mobiliajam telefonui laikyti ir padaryti jį neveiksmingą, todėl jo savininkas gali sutelkti dėmesį į kitus dalykus. Nepoliruotas eksterjeras viduje paminkštintas oda, kas paverčia jį patraukliu ir maloniu liesti daiktu. „Nokia Sleep“, pristatytas CES („The global stage for innovation“) 2018 m., yra klojamas po čiužiniu. Naudodamas Wi-Fi, jis aptinka ir analizuoja miego ciklus, stebi širdies ritmą, pritemdo šviesas prieš miegą, padidina kambario temperatūrą, kai ateina laikas keltis, ir fiksuoja bei reguliuoja knarkimą. Panašus minimalistinis daiktų išorės požiūris aptinkamas daugelyje buities prekių. Pilką paletę renkasi „Laura Biagiotti“, „Arket“, „H&M“ aprangos ir gyvenimo būdo prekės ženklas. Klesti minimalistinė spalvų paletė, tačiau tekstūra ir atspalviai ypač išraiškingi: matinė guma, blizgus chromas, minkšta tekstilė ir terrazzo akmuo (dirbtinis apdailos akmuo, gaminamas iš aukštos kokybės marmuro, granito ar žvirgždo skaldos, surišant šias medžiagas cementu). Neutralūs, harmoningi smėlio, pilkos ir baltos, grietinėlės tonai ir jų deriniai sukuria nesenstantį švaros, šviežumo ir ramybės kupiną stilių, eliminuoja bet kokį chaoso įspūdį. Pasikartojančios tinklinio ir dryžuoto paviršiaus tekstūros teikia tvarkos jausmą. Netikėtas šviesos atšvaitų žaismas ir atspindžiai kuria gelmę. Išlaisvintas nuo nereikalingų ornamentų, šis tylus raminantis stilius kreipia žvilgsnį į esminius dalykus ir neperkrauna pojūčių. Minkštas minkštame minimalizmas be jokių aštrių kampų. Prislopintus neutralius tonus dar labiau sušvelnina taktiliniai tekstilės deriniai, išlaikantys visus minimalistinio stiliaus reikalavimus – santūrumą ir eleganciją. Suapvalinti kampai, gilus amortizuojantis, pagalvės efektas, paminkštinimai suteikia šiam minimalizmui jaukų, draugišką, o ne šaltą charakterį.

2019: 2 (109) I 89


1

2

11

escape reality

3

4

5

6

10

7

9

8

1. „Transcending Boundaries“ paroda, aut. „Teamlab“. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 2, 3, 4, 5. „Escape Reality“ audiniai. Nuotr. aut. R. Būtėnaitė 6, 7, 8. „Escape Reality“ audinių inspiracijos. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 9. Another Plaid, sukurta „Buro Belén“ 10. „Sies Marjan“ kolekcijos modelis. Ruduo–žiema 2018 m. Messe Frankfurt GmbH nuotr. 11. Liquefy Tables, aut. Patricia Urquiola prekės ženklui „Glas Italia“

Escape reality. Remiantis „Nielsen“ tyrimu, 2016 m. JAV suaugusieji vidutiniškai praleido po 10 valandų ir 39 minutes per dieną vartodami įvairias žiniasklaidos priemones, o 2017 m. laikas padidėjo dar pusvalandžiu. Mūsų apetitas informacijai atrodo nepasotinamas. Pasak „Citi GPS“, virtualiosios realybės techninės įrangos rinka 2025 m. sieks 692 mlrd. JAV dolerių. Įvairių sričių dizaineriai naudoja virtualiosios realybės galimybes, jungdami tikrą ir nerealų pasaulius. „Google“ 2018 m. pateikė žemėlapių duomenis žaidimų kūrėjams: dabar jie gali lengvai įvaizdinti mūsų pasaulį kaip viduramžių fantaziją, burbulinės gumos ir saldainių pasaulį arba zombių užtvindytą poapokaliptinį miestą. Žaidėjai, kad ir kur būtų, gali persikelti į bet kurį planetos kampelį. Dizaineriai siekia skaitmeninio realumo tokiuose projektuose kaip „Kita realybė: paslėptos dimensijos“ (angl. „Field’s Second Nature: Hidden Layer“). Skaitmeninio meno studijos „Field“ (Londonas) sukurtame filme tiriama, ką reiškia būti žmogumi, keliančiu klausimus apie tapatybę sintetinėje virtualiojoje ateities realybėje. Juostos kūrėjai kviečia mus žiūrėti į moterį-pagrindinę veikėją ir pamatyti vaizdus iš jos perspektyvos. Vartotojų dėmesio nuolat siekiantys prekybininkai skaitmeniniame amžiuje ieško būdų, kaip perkelti savo prekės ženklus į gyvenimą skaitmeninėje erdvėje, kurioje klientai dažniausiai pirmiausia susipažįsta su produktu. Vienas pavyzdžių – Lucy Hardcastle hipnotizuojantis, įsukantis į verpetus „Freedom to Move“ filmas „Adidas“ bendrovei, kuriame animuojami Adidas Warp Knit besiūlės technologijos jutimai bei fizinis suvokimas. 2018 m. balandį „Valentino Garavani“ kolekciją „Candystud“ pristatė ir šurmuliuojančiame Pekino prekybos centre, ir virtualiojoje 3D parduotuvėje „Tmall Space“, internetinėje „Luxury Pavilion“ platformoje. Dide-

90 I 2019: 2 (109)

lio masto projektai pakelia skaitmeninį teatrą į naują lygį. 2018 m. vasarą „TeamLab Borderless“ Mori pastate Tokijuje atidarė Skaitmeninio meno muziejų. Ši 10 000 m² ploto pirmoji nuolatinė „TeamLab“ vieta atskleidžia Japonijos patirtį naudojant skaitmenines technologijas kaip meno formą. Ribos panaikinamos ne tik tarp meno formų, bet ir tarp pačių lankytojų, kurie kviečiami kurti naujus patyrimus kartu su kitais lankytojais ir tyrinėti naują pasaulį, meną be sienų – naudojant savo kūną. „Sony“ bendrovės „Hidden Senses“ paroda 2018 m. Milano dizaino savaitės metu siekė išnaikinti ribas tarp žmogaus ir technologijų vaikštant penkiuose kambariuose tarp kasdienių buities objektų ar paveikslų, besitransformuojančių į neįtikėtinus vaizdinius, garsinius ir taktilinius pojūčius. Vaivorykštės spalvų mirguliavimas ir kito pasaulio, padedančio užmiršti kasdienybę, estetika, švytinčios audinių apdailos technologijos kuria optimizmo jausmą. Žibančiame žvilgesyje spalvos tarytum šoka, keičiasi, sukuria judesio ir šviesos efektus. Žvilgantys paviršiai atspindi ir laužia šviesą, kurdami nematerialią, tarsi srūvančią dinamiką. Mes sruvename kartu lyg upėje. Daugiaspalvės metalo-folijos ir eteriškos (benzino efekto) apdailos plokštumos, perlamutrinis efektas ir ypatingas blizgesys kuria dinamikos įspūdį, atrodo, net neįmanoma užfiksuoti to srūvančio lyg skystis vaizdo, o audinys tarsi skystis gali pats išnykti, sruvendamas kaip kitapusinis fluidas. Raštuose vyrauja verpetai, hipnotizuojanti virtuali estetika. Eteriniai šviesių pastelinių atspalvių deriniai sukuria siurrealistinę, hiperrealią nuotaiką. Tarp fizinio ir skaitmeninio pasaulio nykstanti riba atskleidžiama sūkuriuojančiomis švelniomis, beveik svaiginančiomis rožine, melsva ir šviesiai alyvine spalvomis.


Profile for CENTRAS

"Centras" Nr. 2, 2019  

Šiuo numeriu pradedame skaičiuoti 21-uosius mūsų žurnalo metus. Simboliška, kad numeryje daugiau dėmesio skiriame lietuviškai architektūrai...

"Centras" Nr. 2, 2019  

Šiuo numeriu pradedame skaičiuoti 21-uosius mūsų žurnalo metus. Simboliška, kad numeryje daugiau dėmesio skiriame lietuviškai architektūrai...

Advertisement