Page 1

DIZAINO KELIONĖS

i

1300 INTERJERŲ

Zaha Hadid inkliuzas Kengo Kuma namas bendruomenei Kokie bus sporto rūmai? Dizaino kelionės 10 įspūdingų interjerų

Kaina 4,03 € / 13,90 Lt ISSN 1392-6063 2015: 4 (95) I 1


1

INTERJERO DETALĖS Originalumo ir ypatingų interjero dizaino sprendimų paieškos tapo esmine „Linea“ vertybių dalimi. Kūrybiškų ir estetiškų idėjų ieškantys salonų klientai yra stimulas bendrovei pasiūlyti įspūdingų šiuolaikiškų interjero atradimų.

2

MODERNIAM VONIOS DIZAINUI Pirmasis Lietuvoje vonios kambario interjero aukštosios mados salonas „Senso“ vienintelis šalyje bendradarbiauja su tokiais garsiais gamintojais kaip „Antonio Lupi“, „Catalano“, „Devon&Devon“, „Gessi“, „Jacuzzi“, „THG Paris“. Talentingi šių firmų meistrai gilinasi į šiuolaikinį dizainą ir technines galimybes, tačiau nuošalyje nepalieka ir klasika tapusių interjero detalių gamybos tradicijų.

Naujieji Vilniuje įsikūrę „Linea“ ir „Senso“ salonai klientams siūlo modernaus dizaino, aukščiausios kokybės sienų ir grindų plyteles, mozaikas, parketą, vonios kambario interjero idėjas. Jie taip pat pristato pasaulyje žinomų ir pirmaujančių gamintojų kolekcijas, inspiruotas šiuolaikiško gyvenimo būdo, miesto ir gamtos kultūrų.

5 FAKTAI APIE...

„LINEA“ ir „SENSO“

3

4

KOLEKCIJOS Neseniai duris atvėrusiame „Senso“ salone jau galima pamatyti naujausias kolekcijas, kurių dizainas, spalvos ir tekstūros peržengia laiko ir mados ribas. Viena iš naujausių bei įspūdingiausių Prospero Rasulo kolekcijų išsiskiria stilinga elegancija. Ji turi viską, kad taptų dizaino ikona.

TRIMATIS EFEKTAS Trimatę erdvę kuriantis keramikinių ,,3D Wall Design“ plytelių paviršius įkūnija neeilines galimybes ir naujausias tendencijas. Lygius ar banguotus paviršius įrėmina ir dėmesio centru paverčia natūrali ar dirbtinė šviesa. Įspūdį kuria skaidri spalva, blizgus paviršius ir blizgančio vandens iliuziją sukurianti tekstūra. Efektinga išorė dera su gaminių funkcionalumu ir patogumu. Galimi kreidos baltumo, matiniai ir blizgūs, smėlio, nakties tamsumo atspalviai.

5

APSILANKYKITE Naujieji modernūs salonai „Linea“ ir „Senso“ yra įsikūrę Kęstučio g. 53, Vilniuje.


VONIOS ĮRANGOS SALONAS www.senso.lt

Plytelės Mozaika Parketas Kiliminė danga www.linea.lt

Naujas modernus salonas Kęstučio g. 53, Vilnius!


Turinys

2015: 4 (95) Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

10 Architektūra ateities architektams

Mados redaktorė Gabrielė Vaitkutė

54 Naujos itališkos tradicijos

gabriele@infashion.lt

Kalbos redaktorė Žydrė Dargužytė stilius@interjeras.lt

Dizainerė-maketuotoja Živilė Narkevičiūtė 16 Z. Hadid inkliuzas Oksfordo universitete

58 Džinsinis viešbutis

Vyr. redaktoriaus padėjėja Gintautė Kisieliūtė centras@interjeras.lt

Redaktoriaus žodis

22 Kengo Kuma duoklė bendruomenei

26 Apie Vilniaus sporto rūmų rekonstrukciją iš pirmų lūpų

30 Loftas viengungiui

62 Viešbutis atgimusiame mieste

66 Kitokia skandinaviška prabanga

74 Architektas, pasukęs į šoną

34 Rafinuota elegancija Strasbūre

78 10 gero dizaino principų pagal D. Ramsą

40 Studija dviems

82 Naujoje parodoje – dar nepatirtas Kauno modernizmas

44 Komunikabilus Shopify biuras

84 Interviu su fotografe A. Gintalaite

Tradiciškai rudeniniame numeryje šalia privačių objektų daugiau dėmesio skiriame biuro interjerams. Veikiausiai tai turėtų atitikti jūsų darbines rudens nuotaikas. Darbo vietoje mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo, todėl aplinka, kuri supa darbe, mums turėtų būti ne mažiau svarbi nei namuose. Tyrimais įrodyta, kad darbo vietos kokybė turi tiesioginės įtakos darbo našumui, o monotoniškos beveidės biurų patalpos vis dažniau verčiamos į kūrybiškas, žaismingas erdves. Architektų biurai, aukštųjų mokyklų interjerai, tarsi kelrodės žvaigždės būsimiems biurų vystytojams, o pasaulinių architektūros žvaigždžių (Zaha Hadid, Kengo Kuma ir kt.) publikuojami objektai tikrai nusipelno jūsų dėmesio. Šalia pasaulinio garso vardų visai neprastai atrodo ir Lietuvos architektų kuriami projektai. Šiame numeryje pristatome būsimo kongresų centro, kuris įsikurs Vilniaus sporto rūmuose, projektinius pasiūlymus. Interviu su architektu Sigitu Kuncevičiumi būtent apie tai. Dar keli interviu su fotografijos ir dizaino asmenybėmis leis geriau suprasti, kuo gyvena šiuolaikiniai kūrėjai. Dizaino kelionių rubrikoje pakviesime pasižvalgyti po naujus viešbučius ir restoranus. Šią rubriką ypač pamėgo mūsų žurnalo partneriai iš Lietuvos restoranų ir viešbučių asociacijos, taip pat Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos nariai. Kartu su jais dalyvausime pirmojoje „Būsto mugėje“, bandysime supažindinti publiką su interjerus kuriančiais žmonėmis. „Dizaino istorijos“ skiltis papildyta tarpukario interjero parodos Kaune anonsu bus dar gyvesnė ir įdomesnė. Mūsų žurnalas tapo šios parodos informaciniu rėmėju, nes manome, kad tas periodas turėtų būti labai svarbus lietuviško modernizmo gerbėjams. Malonaus skaitymo Jums linki Vytautas Gurevičius

48 Brutalus biuras

88 INFASHION. V. Jokubausko fotosesija

50 Dinamiškas biuras

96 INFASHION. Marina Žuravliova

Autoriai: Gabrielė Vaitkutė Gintautė Kisieliūtė Jonas Malinauskas Kristina Noreikienė Laurynas Žakevičius Žydrė Dargužytė Viktorija Petkevičiūtė Fotografai: Agnė Gintalaitė Andrius Stepankevičius Anna Stathaki Claudia Calegari Kenta Hasegawa Koray Erkaya Leonas Garbačauskas Luke Hayes Paula Wilson Peter Bennetts Rix Ryan Vaidas Jokubauskas Yoav Gurin Viršelyje – Peter Bennetts nuotrauka.

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. Leidėjas VšĮ „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 4,03 Eur / 13,90 Lt

Žurnalo partneriai:


Architektūra

Peter Bennetts

i

Architektùra ateities architektams

Vieta: Kvinslandas, Australija. Realizacija: 2013 m. Plotas: 2500 kv. m. Fotografijos: Peter Bennetts, Rix Ryan Projektuotojų komanda: Sir Peter Cook and Gavin Robotham, Mark Bagguley, Jenna Al-Ali, Ting-Na Chen, Lorene Faure, Yang Yu, Tim Culverhouse. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

APDoVANoJIMAI AIA Kvinslando visuomeninio pastato apdovanojimas 2014 AIA Auksinis uostas ir Šiaurinės upės „Metų pastatas 2014“ AIA Auksinis uostas ir Šiaurinės upės „Tautos pastatas 2014“ Nacionalinis MBA visuomeninio (10 – 50 mln. dolerių vertės) pastato apdovanojimas 2014 Kvinslando valstijos MBA apdovanojimas už geriausią (10 – 50 mln. dolerių vertės) sveikatos ir ugdymo įstaigą 2014 Auksinio uosto MBA apdovanojimas už meistriškumą 2014 Auksinio uosto MBA apdovanojimas už geriausią (10 – 50 mln. dolerių vertės) sveikatos ir ugdymo įstaigą 2014

12 I 2015: 4 (95)


ros klimatui palaikyti, buvo atsisakyta projektuoti fasadą, reikalaujantį estetinio išskirtinumo, nes didesnę reikšmę turėjo funkcija bei technologijos. Iš lauko galima matyti savotišką ritmą – besikeičiančias plačias vertikalias stiklo bei betono juostas ir tarsi vietomis susibūrusius plonų plieninių ar fanera apkaltų kolonų spiečius. Ritmiškumo suteikia ir didžiuliai langai, padalinti į įvairaus dydžio stačiakampius. Dėl karšto klimato pastate suprojektuota naši oro ventiliacija, padedanti universitetui „kvėpuoti”. Lokacija bei kryptys buvo kruopščiai numatytos, atsižvelgiant į stipriausią šilumos poveikį. Daugiausiai langų pasukta ten, kur tiesioginiai saulės spinduliai mokyklos vidaus nepasiekia. Aukštų lubų bei iš betono išlietų pertvarų paskirtis ne tik estetinė – šiais sprendimais buvo siekta palaikyti žemesnę temperatūrą bei sukurti vėsesnę aplinką, leidžiančią produktyvesnį mokymąsi.

Rix Ryan

Abedian architektūros mokykla buvo pavadinta iraniečių tautybės australų verslininko Soheil Abedian, parėmusio mokyklos projektą, garbei. Mokslo įstaiga yra įsikūrusi universiteto studentų miestelyje, kurį 1980 m. suprojektavo japonų architektas Arata Isozaki. Ši mokykla – tai architektūros ir dizaino fakulteto dalis. Pagrindiniai koncepcijos autoriai – tai Peter Cook ir Gavin Robotham (CRAB studio), daug metų dėstę įvairiuose universitetuose. Tokia patirtis projektuojant padėjo įvertinti, pakeisti bei įgyvendinti tam tikrus konstrukcinius bei komunikacinius sprendimus, nuo kurių priklausė studentų socialinė aplinka bei veikla. Šis pastatas yra išskirtinis tuo, jog dėl išorėje esančių kolonų, padedančių išlaikyti pailgintą stogą, metantį šešėlį, tarsi dingsta architektūros mokyklos fasadinė dalis, – ji tiesiog ištirpsta liaunų kolonų tankmėje. Siekiant pateisinti logiškus sprendimus ir sudaryti sąlygas tinkamam vidaus temperatū-

2015: 4 (95) I 13


DIZAINO KELIONĖS

Rix Ryan

i

14 I 2015: 4 (95)


Peter Bennetts Rix Ryan

CRAB studio suprojektuota mokslo įstaiga – tai ilgas, erdvus, dviejų-trijų lygmenų architektūrinis tūris, susidedantis iš apibrėžtų uždarų struktūrų, kurios gali būti panaudotos kaip patalpos, skirtos kasdieniniams susirinkimams ar susitikimams. Šios zonos išsirikiuoja lygiagriačiai ir suformuoja savotišką centrinę gatvę, kylančią į viršų, o „gatvėje” išsidėsčiusios didesnės erdvės pereina į lauko terasas, primenančias laivo denius. Architektų komanda siekė sukurti mokslo įstaigą, kurioje asmenybė galėtų identifikuoti save, savo veiklą ir priskirti visa tai norimai erdvei – vieni turi galimybę darbuotis uždarose studijose, kiti – zonose, primenančiose kišenes, taip pat norima veikla galima užsiimti lauko terasose – „deniuose” bei privatesnėse, nuošalesnėse vietose, kurių čia sukurta norintiems ramybės, susikaupimo. Toks aplinkos pasirinkimas skatina jaunimą ne tik mokytis savarankiškai bei ieškoti būdų, kaip tai daryti jiems yra geriausia, bet taip pat ir bendradarbiauti, komunikuoti tarpusavyje, organizuoti debatus, diskusijas, paskaitas, nes suformuotos erdvės yra patrauklios ir neformalios, neįpareigojančios. Masyvios, stambiagabaritės betoninės struktūros neatrodo grėsmingai dėl savo plastiškų formų. Dėl tos pačios priežasties ir purvinas betono paviršius atrodo estetiškai bei

2015: 4 (95) I 15


16 I 2015: 4 (95)

Peter Bennetts

Peter Bennetts

Peter Bennetts


Rix Ryan

jaunatviškumo bendram vaizdui. Taip buvo išvengta monotoniškos nuotaikos, kurią sukuria betono ir faneros toninė dermė. Taigi baldai atlieka gana svarbaus elemento vaidmenį, nors ir nekrenta į akis kaip individualūs objektai, o veikia lyg fono dalis, suteikianti kompozicijai pilnatvės. Planinga patalpų išdėstymo schema ir funkcinė sistema suteikia mokslo įstaigai aiškumo ir atsisako pernelyg sudėtingų, komplikuotų sprendimų. Išskirtinės suformuotos zonos, tokios kaip „kišenės“, leidžia sukurti teatrą primenančią, solidžią, tačiau intriguojančią atmosferą. Šviesūs ir spalvingi baldai suteikia laisvumo, gyvybingumo – to, kas atspindi jauną, kūrybingą žmogų. Projekto rezultatas – tai dinamiška bei funkcionali mokslo įstaiga, kurioje architektūros studentai gali atsiskleisti ir kaip individualios asmenybės, ir kaip grupės dalis.

Rix Ryan

patraukliai, o su pilkais tonais kontrastuojantys ryškūs tonai ir languotos fanerinės lubos sukelia žaismingą nuotaiką ir paįvairina atmosferą, sukuria įdomias spalvines, tekstūrines bei formų kompozicijas. Tą papildo ir laiptų apačia, palikta neuždengta ir suteikianti grafišką, šešėliais pabrėžtą šviesos ir tamsos piešinį. Pagrindinės naudotos apdailos medžiagos – betonas, stiklas, fanera, o pilką ir rusvą koloritą praturtina efektingos, sodrios spalvos – oranžinė, raudona bei geltona. Norėta naudoti grynus, neapdorotus ir ne pernelyg dekoratyvius paviršius, paliekant pagrindines estetines jų savybes bei natūralią tekstūrą, spalvą, faktūriškumą. Spalvų gamą papildo CRAB studio dizainerių projektuoti baldai – taip erdviame tūryje atsirandantys nedideli ryškūs akcentai atrodo tarsi potėpiai, suteikiantys žavesio, dinamikos bei

2015: 4 (95) I 17


Zaha Hadid inkliuzas Oksfordo universitete

Luke Hayes

Vieta: Oksfordas, Didžioji Britanija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 1580 kv. m. Fotografijos: Luke Hayes, FRENER + REIFER. Tekstas: parengta pagal Zaha Hadid Architects medžiagą.

18 I 2015: 4 (95)


Architektūra

mis tendencijomis, nebijant išsiskirti iš masės. Būtent todėl architektės sumanymas ir buvo suprojektuoti dinamišką statinį, primenantį monumentą. Plastiškų formų fakultetas driekiasi taip, jog nereikėtų naikinti nei kitų pastatų, nei saugomų medžių, tokių kaip šimtametė sekvoja. 2 mm storio plieninėmis plokštėmis apvilktas karkasas, kuriame numatyti 25 stoglangiai, leidžia dienos šviesai patekti ir per viršų, o tai ypač svarbu mokslo įstaigoje. Blizgus fasadas švelniai atspindi saulės spindulius bei šalia esančius pastatus, žalumą, integruojasi į vietovę, senųjų pastatų kompozicijai suteikdamas blizgesio, švytėjimo. Taip net ir modernia architektūra sugebėta išlaikyti miestovaizdį nesudarkytą ir pernelyg nepakeistą. Vienas iš pagrindinių tikslų kuriant šį projektą – sukurti erdvę, kuri būtų sveika ir maloni, kurioje maksimalų potenci-

Luke Hayes

J

au nuo 1957 m. Vidurio Rytų centras Šventojo Antonijaus kolegijoje yra pripažintas kaip Oksfordo universiteto fakultetas, kuriame mokomieji dalykai yra susiję būtent su arabų pasauliu, Iranu, Izraeliu bei Turkija. Šioje įstaigoje yra surinktas ir saugomas didžiulis dokumentų archyvas bei istorinių nuotraukų kolekcija, taip pat įrengta erdvi specializuota biblioteka, 117 vietų teatro auditorija, o egzempliorių saugojimui sukurtos tinkamos sąlygos, kad jie kuo ilgiau išliktų nepažeisti. Paskutiniais metais itin didėjantis Vidurio Rytų studijų populiarumas paskatino universitetą plėstis. Naujasis architektės Zaha Hadid sukurtas pastatas sudarė galimybes priimti daugiau studentų, o seminarų bei paskaitų metu – ir laisvų klausytojų. Projekto išvaizda norėta perteikti ir pabrėžti centro šiuolaikiškumą bei gebėjimą žengti koja kojon su naujausio-

i

2015: 4 (95) I 19


20 I 2015: 4 (95)

Luke Hayes

Frener + Reifer

Frener + Reifer


Luke Hayes

alą galėtų atskleisti ir studentai, ir centro darbuotojai. Turint tai omenyje, nemažas dėmesys buvo skirtas tinkamam mikroklimatui užtikrinti. Didžiojoje auditorijoje numatyta ventiliacinė sistema, veikianti per terminį labirintą. Tokiu būdu buvo suformuotas pasyvaus vėdinimo mechanizmas, užtikrinantis komfortišką temperatūrą vasaros metu. Archyvo sandėliavimo zonoje suprojektuota požeminė šilumos pompa, kuri leidžia palaikyti ne tik reikalingą patalpų temperatūrą, bet ir suteikia galimybę reguliuoti drėgmės lygį. Šitaip stengtasi apsaugoti istorinius dokumentus nuo atmosferos poveikio. Kadangi pastate numatytos įvairios funkcinės zonos – fojė, biblioteka, skaitykla, auditorija, administracinės patalpos – buvo būtina apgalvoti ir akustines problemas. Vietomis panaudotos itin storos betono pertvaros, kitur – tinkuotos plokštės. Šitaip suformuotas atitinkamas plokštumų išdėstymas, dėl kurio garsai neatsimuša ir nekeliauja tunelį primenančiu pastatu, kuriame triukšmą kontroliuoti yra ne taip ir paprasta. Architektai netgi atliko bandymą su šešiomis skirtingomis minkštų baldų, skirtų auditorijoms, kolekcijomis, kol išrinko geriausiai garsą sugeriančius baldus. Dalis sienų apkaltos estetiškai atrodančiomis medinėmis lentjuostėmis, dengiančiomis triukšmą sulaikančias medžiagas, o bibliotekoje papildomai šią funkciją atlieka pačios knygos. Pastato vidus atrodo ne ką mažiau įspūdingai nei blizgus, lenktas fasadas. Pagrindinė struktūra pagaminta iš sutvirtinto betono, leidusio suformuoti įvairiausias formas bei plyšius langams, pro kuriuos labai grakščiai sklinda šviesa. Didžioji auditorija, esanti žemesniame lygyje, buvo suprojektuota visiškai be kolonų, o jos plotis kai kur siekia net 10 metrų. Koridoriuose bei pereinamose patalpose naudojamos dvigubos V formos kolonos atrodo elegantiškai, veikiau kaip architektūrinis dekoro elementas, o ne būtina konstrukcinė detalė. Iš betono suformuoti plastiški tiltai suskirstė pastato vidų į tris aukštus, esančius virš žemės lygmens, bei papildomą patalpą, esančią požemyje. Iš viso aktyviai naudojamo ploto čia yra 1127 kv. m. Didžiojoje auditorijoje, esančioje žemutiniame aukšte, mediena dengtos sienos atrodo

2015: 4 (95) I 21


Luke Hayes Luke Hayes

estetiškai, tvarkingai ir solidžiai, o lentjuostėmis paslėptos ventiliacinės angos negadina vaizdo, veikiau sukuria savotišką ritmą, suteikia daugiau simetrijos. Tą pabrėžia ir lubose suformuota angų eilė. Tarpai, atrodantys tarsi įplyšimai, kuriuose suprojektuotas intensyvus apšvietimas, primenantis besiskverbiančią saulės šviesą, taip trūkstamą patalpai be langų. Virš šios auditorijos įrengta multifunkcinė erdvė, skirta neformaliems susitikimams, paskaitoms, debatams, renginiams. Fasadinė siena yra stiklinė, todėl dienos metu erdvė skendi šviesoje, o vakare, įjungus dirbtinį apšvietimą,

22 I 2015: 4 (95)

rodos, lyg masyvus, sunkus plieninis fasadas plūduriuoja ant viena kolona paremto stiklinio karkaso. Zaha Hadid suprojektavo Oksfordo universiteto dvasią atspindintį Vidurio Rytų studijų centrą, kuriuo perteikiama šiuolaikinė architektūros kultūra, akcentuojami ir istoriniai motyvai bei pabrėžiamas universiteto polėkis drąsiai žvelgti į ateitį. Šiuo pastatu projekto autorė siekė papasakoti kolegijos, universiteto bei viso miesto vystymosi, keitimosi istoriją ir šią interpretaciją įamžinti per šiuolaikinį architektūrinį paminklą.


2015: 4 (95) I 23


i

Architektūra

Kengo Kuma duoklė bendruomenei

Vieta: Tovada, Japonija. Realizacija: 2014 m. Plotas: 1875 kv. m. Architektūra: „Kengo Kuma“. Fotografijos: Kenta Hasegawa. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

T

ōhoku regione, Aomori prefektūroje, įsikūręs Towada miestas turi negausią, mažesnę nei 67 000 tūkst. gyventojų populiaciją, todėl žmonių tarpusavio santykiai ir jų veikla bei užimtumas yra svarbi gyvenimo dalis. Architektų kompanija „Kengo Kuma” suprojektavo bendruomenės centrą, padėsiantį ne tik užmegzti ar sustiprinti vietinių gyventojų tarpusavio ryšius, bet ir užimti juos įvairiomis veiklomis, praturtinančiomis laisvalaikį ir pakeliančiomis gyvenimo kokybę. Vienas iš esminių, išskirtinumą pastatui suteikiančių bruožų, – tai fasadas. Projekto autoriai atsižvelgė į kaimynystėje vyraujantį miestovaizdį, landšaftą, išanalizavo gyventojų poreikius ir nutarė, jog tinkamiausias sprendimas yra statyti

24 I 2015: 4 (95)

neaukštą pastatą, primenantį vieną šalia kito išsirikiavusius nedidukus namukus. Apdailai buvo panaudotos trys pagrindinės medžiagos: stiklas didžiuliams langams, medinės lentos fasado dekorui bei plienas, leidęs suformuoti šlaitinių stogų virtinę. Ir lauko, ir vidaus medienai buvo naudotas vietinis kedras, kuris savotiškai priartina gyventojus prie bendruomenės centro idėjinės kultūros. Fasadą dengiančios lentos atlieka ne tik dekoratyvią funkciją, jos taip pat veikia ir kaip žaliuzės, užstojančios tiesioginius saulės spindulius, tačiau taip pat praleidžiančios šviesą. Dėl jų dar labiau sustiprintas fasado padalijimas tarsi į atskirus namelius. Zigzaginis stogas ne tik susiliejo su miestovaizdžiu, suteikė savitumo, bet ir padėjo apsispręsti, koks bus patalpų išplanavimas, nes


kiekviename nuožulniausiame taške galėjo atsidurti pertvara, skirianti vis kitos paskirties erdvę. Bendruomenės centre galima rasti didžiules vaikų žaidimo aikšteles, kurios ypač pasitarnauja šaltuoju metų laiku, kai vaikai negali ilgai būti lauke. Čia jiems sukurta tinkama aplinka lakstyti bei bendrauti, o įvairūs paviršiai tinkami ne tik laipioti, bet ir čiuožinėti. Grindys suformuotos taip, kad primintų kalvotą vietovę ar architektūrinį landšafto maketą. Žaidimų aikštelė slepiasi po šlaitinių stogų sudūrimu, todėl patalpa atrodo dar labiau deformuota, nes ir grindų, ir lubų paviršius yra nelygus, laužytų formų. Visas žaidimams skirtas plotas padalintas į dvi dalis – mažesnioji yra skirta jauniausiems vaikams, kuriems reikalinga atidesnė priežiūra. Šalia

2015: 4 (95) I 25


26 I 2015: 4 (95)


jos įrengti trys tradiciniai japoniški Tatami kambariai, kurie slankiojančiomis širmomis gali būti sujungti į vieną didžiulę patalpą. Šie kambariai yra skirti atsipalaidavimui ir poilsiui, meditacijai, skaitymui, o grindys juose išklotos specialia danga, pagaminta iš ryžių šiaudų. Bendruomenės centre yra ir kulinarijos studija, kurioje galima mokytis gurmaniškų patiekalų gamybos, perimti patirtį vieniems iš kitų, eksperimentuoti. Pastate numatyti ir keli biurai bei parodų salė, kurioje rengiamos įvairios meno kūrinių ekspozicijos, o didžiuliame hole per renginius yra galimybė sutalpinti daugybę žmonių, todėl čia gali vykti koncertai ar šventiniai pristatymai. Bendruomenės centro stilistika pasižymi tradiciškomis tautos kultūrinėmis taisyklėmis, pagal kurias svarbiausia sukurti švarias erdves, struktūriškai perteikti griežtas formas. Stogo konstrukcija padeda monotoniškoms erdvėms netapti nuobodžiomis, nes įlinkusios lubos atrodo itin originaliai ir netgi padeda nukreipti apšvietimą patogesniu kampu. Kai kuriose stogo dalyse sumontuoti stoglangiai, dėl kurių yra galimybė džiaugtis dienos šviesa netgi tuomet, kai lauke šalta. Daugiausiai naudota baltos spalvos ir šviesios kedro medienos, tačiau kai kur pasirinkti skaistesni rausvi akcentai. Kadangi langai driekiasi iki pat grindų, už jų esanti pievelė atrodo tarsi žalias kilimas, persikeliantis į vidaus spalvinį koloritą. Apšvietimui pritaikyti arba įmontuojami apvalūs šviestuvai, ar balti kūgiai – tačiau visose patalpose stengtasi taikyti tas pačias taisykles ir neišskirti patalpų dėl jų dizaino, o didžiausią dėmesį kreipti į erdvės funkciją. Taip lankytojai gali lengviau susikaupti norimai veiklai, nesiblaškyti ir didžiausią dėmesį skirti savęs tobulinimui bei bendravimui su kitais. „Kengo Kuma” architektų suprojektuotas bendruomenės centras – tai duoklė čia gyvenantiems žmonėms. Dabar jie turi galimybę susiburti, spręsti įvairius klausimus, aptarti miesto problemas, džiaugtis kraštiečių pasiekimais, kartu švęsti bei tobulėti.

2015: 4 (95) I 27


i

INTERVIU

Apie ViLniaus sporto rūmų rekonstrukciją iš pirmų lūpų Interviu su rekonstrukcijos projekto autoriumi, architektu, VGTU architektūros katedros vedėju Sigitu Kuncevičiumi.

Kokia rekonstrukcijos idėjos istorija? Idėja Vilniaus sporto rūmus paversti konferencijų ar kongresų centru tvyrojo seniai – nuo 2008 metų. Buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kuriame mes dalyvavome su devizu: „Kongresų rūmų parkas“. Vaikščiodami po rūmų terasą, įsivaizdavome, kad vykstant dideliems tarptautiniams renginiams, išėjus į terasą, atsiveria nuostabus vaizdas į piliavietę, arsenalą, Vilnelės žiotis. Šis unikalus siluetas kartu su Katedros stogo kontūrais užburia. Tai yra viena iš geriausių vietų parodyti Vilnių pasauliui svarbių renginių metu. Vėliau šią mūsų idėją keletą kartų buvo pasigavę įvairių institucijų atstovai. Tikriausiai 2010 metais Vilniaus miesto savivaldybė kartu su VGTU svarstė galimybę šiame pastate įkurti „Konferencijų ir mokslo

28 I 2015: 4 (95)

centrą“. Tuometinė Vyriausybė šiam objektui suteikė ypatingo svarbumo valstybinio objekto statusą. Pirmajame etape kartu su tuometiniais savininkais buvo nuspręsta pastatą prižiūrėti taip, kad jis neirtų: ketinome sutvarkyti stogą ir terasą, nes tai pagrindinės esamos konstrukcijos, pro kurias atmosferiniai krituliai patenka į vidų. Buvo numatyta pakeisti langus. Mūsų biuras tuo metu parengė techninį projektą, buvo gautas leidimas. Tuo pat metu po rinkimų pasikeitusi Vyriausybė objekto finansavimą sustabdė. Po krizės ir savininkų kaitos tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyva bandyta pastatą sugrąžinti miestui. Tai buvo neabejotinai labai pozityvus sprendimas, todėl ir dabartinė miesto administracija palaiko kongresų centro įkūrimą šiame pastate.


DIZAINO KELIONĖS

Ar šiuo metu yra konkretus veiksmų planas, ką daryti toliau? Veiksmų planai, mano žiniomis, dabar kuriami. Gegužės mėnesį VĮ „Turto bankas“, kuris taip pat investuos į rekonstrukciją ir naujo konferencijų centro įkūrimą, pristatė dvi galimas plėtros vizijas – rūmuose įrengti tik naują tarptautinius standartus atitinkantį konferencijų centrą, numatant galimybę patalpas nuomoti, arba kartu organizuoti kultūrinius renginius, festivalius, koncertus. Pirmu atveju investicijų suma siektų apie 18,3 mln. eurų, o antru – 19,7 mln. eurų. Pirmuoju atveju 2018 metais naujajame centre būtų surengtas 81 renginys, antruoju – 131, o prognozuojami turistų srautai per 15 metų siektų atitinkamai 714 tūkst. ir 2,783 milijono. Centrą 10 metams ketinama išnuomoti paskelbus konkursą pasirinktam operatoriui.

Ar sudėtingas tokio objekto rekonstrukcijos projektavimas? Jei kalbėtume apie patį pastatą, pakeitimai galimi atsižvelgiant į tai, kad jis yra įtrauktas į paveldosaugos registrą. Pastatas atspindi tuo metu Vakaruose madingo moder-

i

nizmo-brutualizmo stilių, kurio vis mažiau Lietuvoje išlieka. Visai neseniai savininkų buvo nugriautas architekto G. Telksnio projektuotas „Bangos” restorano pastatas Palangoje, Basanavičiaus gatvės pradžioje. Išties Sporto rūmų pastato architektūra yra vertinga, todėl fasadai bus tik restauruojami, be to, keisime senus langus į naujos konstrukcijos struktūrinį stiklo fasadą. Kadangi pastato fojė esantys elementai bus matomi per vitriną ir iš lauko, berėmė stiklo konstrukcija dar labiau turėtų išryškinti vidaus erdvių ir išorės architektūros santykį.

Ar šalia dabartinio pastato atsiras papildomų tūrių? Pastatas apribotas iš trijų pusių buvusių žydų kapinių teritorijos, todėl plėtra galima tik iš rytinės pusės ir yra numatyta, kad atsiras dar vienas papildomas tūris. Iš atviro baseino pusės buvo ūkinis privažiavimas ir įgilintas žemėje priestatas. Tai yra vienintelė galimybė, kur mes papildomai galėtume praplėsti salės plotą. Numatytas priestato dydis maždaug 30 x 30 m. Tai yra papildomas 900 kv. m plotas. Kadangi pastato architektūra pakankamai ekspresyvi, priestatą įsivaizduotume neutralų ir,

2015: 4 (95) I 29


derinant šoniniams fasadams būdingus piliastrus, šiuolaikišką.

Kokia numatyta būsimo Kongresų centro funkcija? Paminklosauginiai reikalavimai saugo pastato išorės architektūrą ir viduje suformuotas erdves, t.y. mes privalome sieti viską su esamomis patalpomis ir išsaugoti 3000 vietų tribūną didžiojoje salėje. Kita vertus, mes turime pritaikyti

30 I 2015: 4 (95)

erdves pagal šiuolaikinius reikalavimus – erdvės turi būti transformuojamos ir pritaikomos įvairaus dydžio ir formato renginiams. Mūsų atveju keliami tarptautiniai reikalavimai, kad būsimame Kongresų centre galima būtų organizuoti dideles (iki 3000 žmonių) konferencijas ar plenarinius posėdžius. Iki šiol tokių renginių Lietuvoje nevykdavo, nes nebuvo tam pritaikytų erdvių. Pasiūlėme universalią, kintančią pagal poreikius, erdvės struktūrą, kuri leis, įskaitant praplėstą salę,


naujajame priestate organizuoti ir tokio didelio masto renginius. Jei atsirastų mažesnių erdvių poreikis, jos būtų suformuojamos modulinėmis 7 m aukščio pertvaromis. Yra suplanuoti ir numatyti įvairūs scenarijai, iš kurių vienas nurodo sukonstruoti koncertams pritaikytą sceną.

Ar teko semtis patirties iš užsienio? Scenarijus ir renginių poreikius studijavome Berlyno kongresų centre, mano žiniomis, buvo surengtos užsienio ekspertų konsultacijos, mūsų projektą analizavo specialistai, kurie patarė net ir pirmojo aukšto buvusias 4 metrų aukščio holų patalpas pritaikyti ne tik parodoms ir ekspozijoms, bet ir konferencijoms. Atsižvelgdami į jų pastabas, sumažinę rūbinių ir sanitarinių mazgų plotus, dar išplėsime holų pritaikymo galimybes. Eksperai taip pat patarė atsisakyti sudėtingų maitinimo organizavimo mazgų, nes praktika parodė, kad maitinimas dažnai organizuojamas mobilus pagal individualius kiekvieno renginio poreikius. Esame numatę papildomas vertikalaus susisiekimo priemones – liftus, ketiname pritaikyti pastatą žmonėms su fizine negalia. Tai nebuvo numatyta anksčiau. Dabartiniai projektiniai pasiūlymai pritaikyti galimybių įvertinimui, todėl apie detales dar ankstoka kalbėti.

Ar atsiras vietos lietuviškam dizainui? Norėtųsi ir interjere išsaugoti to laikmečio dvasią. Mūsų karta dar prisimena T. Baginsko kurtą bufetą, kuris buvo dekoruotas naudojant dirbtinės odos ir veidrodžių elementus. Ketiname išsaugoti cokolinio aukšto ir holų mozaikinio betono (teraco) grindis, dar išlikusį antrojo aukšto hole įmontuotą didelį banguojančių medžio juostelių pano (dail. R. Kavaliauskas) ir kitus autentiškus elementus, kurie atitiktų funkcinę jų paskirtį. Tikrai neketiname daryti „euroremonto”. Kadangi šiame objekte, kuris pastatytas 1971 metais, daugelis elementų buvo gaminami pagal individualų užsakymą, teks pritraukti vietinių baldų ir kitų interjero detalių kūrėjų, kad jie galėtų pasiūlyti to laikmečio dvasią atitinkančių savo kūrinių.

Priminkite „Centro“ skaitytojams, kas pastato autoriai? Beje, kokia tais laikais buvo Sporto rūmų paskirtis? Architektams ir inžinieriams vadovavo architektai Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmantas Liandzbergis, inžinieriai Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius, Sofija Kovarskaja. Unikaliausias šio statinio elementas – vantinė salės perdangos konstrukcija, „kuri anuomet prilygo geriausiems konstrukciniams projektams pasaulyje. Net ir šiais laikais, norėdami suformuoti iš betono pasvirusią konstrukciją, susiduriame su statybininkų nepasitenkinimu, o šiuo atveju išlieta kabanti sienos konstrukcija ir milžiniškas amfiteatras. Neužmirškime, kad tais laikais nebuvo tokių modernių klojinių sistemų, visi klojiniai buvo sukalami iš lentų. Be to, buvo įrengta unikali transformuojama aikštė su 46 tonas sveriančia scena, kuri, reikalui esant, būdavo sulenkiama tarsi knyga ir pastatoma vertikaliai prie salės galinės sienos. Priklausomai nuo renginio pobūdžio – galimas skirtingas žiūrovų skaičius – pavyzdžiui, žaidžiant ledo ritulį, salė talpino 3176 žmonių, o suvažiavimo metu – 6000, krepšinio varžybas galėjo stebėti 4520 žiūrovų, įrengus bokso ringą, – 5400 žmonių.

Dėkojame už išsamius atsakymus ir linkime sėkmės. Ačiū!

2015: 4 (95) I 31


i

DIZAINO KELIONĖS

Loftas viengungiui Vieta: Istambulas, Turkija. Realizacija: 2012 m. Plotas: 180 kv. m. Fotografijos: Koray Erkaya. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

32 I 2015: 4 (95)


Interjeras

i

D

izainerių Yasemin Arpac ir Sabahattin Emir (iš studijos Ofist) rekonstrukcinis projektas – penthouse tipo būstas sostinėjė, – priklausantis 45-erių metų amžiaus viengungiui. Pro lofto langus matosi sena armėnų bažnyčia Getronagan, o panorama aprėpia ir Galata bokštą. Namo lokacija – komercinis Karakoy rajonas bei gyventojo asmenybė, jo gyvenimo būdas ir poreikiai, – tai pagrindiniai aspektai, pagal kuriuos buvo kuriamas projektas. Šiandien šis rajonas darosi vis aktyvesnis: įsikūrė naujų meno galerijų, boutique parduotuvių, restoranų, viešbučių, o loftas yra viso judėjimo epicentre. Būtent tai bei judrus užsakovo gyvenimo būdas išprovokavo pagrindinių apdailos medžiagų ir funkcinių zonų išdėstymo pasirinkimus. Natūralumas, neutralumas, komfortas, praktiškumas – tai yra esminiai raktiniai žodžiai, apibūdinantys projektą. Kūrėjų struktūrinė idėja – atverti erdves, įsileisti kiek įmanoma daugiau šviesos bei atskleisti nuostabią panoramą, plytinčią priešais. Seniau priekiniame fasade buvę maži langai tapo didesniais ir slankiojančiais, šitaip atsirado galimybė sustūmus juos, svetainę paversti balkonu, kurio lofte trūksta. Taip pat buvo suprojektuotas didžiulis stoglangis iš trijų kvadratų dėl kurio kambarį tiesiog užtvindo dienos šviesa. Dizaino stilistika bei įvaizdis buvo paremtas tuo, jog norėta nepersistengti. Atsižvelgiant į tai, kad būstas skirtas vienam asmeniui, erdves nuspręsta apjungti, todėl nebuvo ir poreikio taikyti skirtingų interjero principų. Pasirinktos pagrindinės idėjos buvo panaudotos visame plote, taip sukuriant vientisą, individualizuotą interjerą. Viena iš išilginių sienų buvo panaudota kaip daiktų talpykla, kuriai įrengti pasirinkta labai elementari varinių strypų kombinacija, sumontuota per abu lofto aukštus. Ši lentynų schema išrikiuota per visą sieną, nepaisant to, kokios paskirties zona yra šalia – ar tai svetainė, ar virtuvė, ar biblioteka, ar miegamasis. 60x60 cm lentynų tinklas sudarė salygas šiuos kubus panaudoti kaip tik nori – juose sumontuoti lentynas, kurių aukščius galima reguliuoti pagal poreikius ir sandėliuojamus daiktus, kubus papildyti vertikaliomis plokštėmis ir suskaidyti į smulkesnes ertmes, naudoti jas drabužiams kabinti, knygoms, virtuvės reikmenims ar kitiems daiktams laikyti. Priešais esanti

2015: 4 (95) I 33


34 I 2015: 4 (95)


siena buvo dekoruota juodai pilkomis, skirtingo dydžio akmens plokštėmis, sukuriančiomis švelnų mirgėjimą, tačiau pernelyg neužgožiančiomis kambario įvaizdžio bei nekonkuruojančiomis su lygiagrečiai nusidriekusia lentyna, pilna įvairių daiktų. Grindų dangai taip pat pasirinktos stambios, 60x60 cm dydžio, melsvai pilkos akmens masės plytelės. Tokia danga yra itin praktiška ir atspari, todėl puikiai tinka mėgstantiems aktyvų socialinį gyvenimą, rengiant vakarėlius ar dažnai sulaukiant svečių. Vienintelė patalpa, kurioje grindų danga skiriasi, – tai svečių miegamasis, atsigręžiantis į šiaurinę pusę. Čia paklotos natūralaus medžio parketlentės, suteikiančios šilumos ir jaukumo. Antresolėse grindys išlietos iš betono per visą antrą aukštą, nes ten išsidėsčiusios poilsio zonos, po kurias malonu vaikštinėti basomis. Taip pat ši danga padėjo suformuoti originalų sprendimą – išlieti didžiulę vonią visai šalia lovos. Vienintelis daugiau dekoratyvus nei praktiškas sprendimas – tai fasadinės sienos ir lubų apkalimas prabangia, tropine Iroko mediena iš vakarinių Afrikos regionų. Ilgos medinės lentos vizualiai pailgino patalpą, o ta pačia apdaila dengta siena atrodo itin aukšta. Likusios purvino betono sienos ir holo lubos primena apie čia gyvenančią modernią ir jaunatvišką asmenybę, o siekiant išlaikyti švaraus, estetiško interjero įvaizdį, virtuvės zonos lubos bei dalis sienų dažytos sterilia balta spalva. Taip dizaineriai sukūrė dinamišką plokštumų, tekstūrų ir spalvinių sprendimų kompoziciją. Į loftą patenkama tiesiai iš lifto. Būsto gyventoją čia pasitinka jaukus holas žemomis lubomis, ekspresyvūs paveikslai bei iš talpių spintų suformuota erdvė. Taip pat čia yra pirmojo aukšto tualetas. Peržengus šią zoną, atsiveria didžiulis pirmojo aukšto plotas, kuriame pirmiausiai į akis krenta didžiulė virtuvė, kurioje visi reikmenys, įrankiai bei indai išdėstyti atvirose lentynose taip, tarsi atskleistų pagrindinį gyventojo siekį, – turėti tik tai, kas nuolat naudojama. Virtuvėje yra didžiulė sala maistui gaminti, o prie jos prijungtas šešiavietis valgomojo stalas susirinkusiai kompanijai. Čia pat įrengtas iš visų pusių puikiai matomas židinys, kuris gali suteikti ne tik šilumos, bet ir grožio bei jaukumo. Svetainės zonoje didžiausią įspūdį sudaro atsivėręs lubų aukštis bei daugybė šviesos nuo didžiulio fasadinio lango ir stoglangio. Taip pat šviesa vakarais čia aprūpina visas tuntas pakabinamų Dixon skrybėlės formos šviestuvų, po kuriais numatyta laisvalaikio zona su didžiule, bene dešimtviete, sofa. Šalia esantis stambus akmeninis žurnalinis staliukas ir spalva, ir tekstūra dera prie grindų dangos, o prie jo išrikiuoti apvalūs juodos odos pufai ant chromuotų kojyčių suteikia dar daugiau modernumo. Į antrą aukštą palydi tarsi sklendžiantys laiptai bei labai estetiškas, prie lubų pritvirtintas apsauginis turėklas. Antresolėje karaliauja būsto šeimininkas. Čia šiek tiek kontrastuoja tam tikri dizaino sprendimai – lovą atstoja čiužinys, tačiau šalia esanti stiklinė pertvara į vonios kambarį atrodo itin prabangiai ir estetiškai, o tuo pačiu nenaudojant pertvaros išsaugomas erdvumo įspūdis. Nors dušo zona yra už stiklo, tualetas slypi už dar vienų matinių durų, taigi privatumo vis dėlto paisoma. Čia dominuoja balta spalva bei šviesiai pilkšvas marmuras, daug blizgaus chromo, purvinai betoninės sienos ir šalia nusidriekusi medinė siena bei lubos. Dizaineriai Yasemin Arpac ir Sabahattin Emir atskleidė čia gyvenančio žmogaus asmenybę, atsižvelgę į jo gyvenimo būdą bei poreikius, sukūrė modernų, praktišką, tačiau ir labai jaukų būstą, kuriame tvyro maloni, šilta atmosfera. Lofto erdvių vientisumas tapo ne išimtiniu sprendimu, o unikaliu projekto privalumu, primenančiu, jog namus verta kurti ne pagal standartines schemas.

2015: 4 (95) I 35


i

Interjeras

Rafinuota elegancija Strasbūre

Vieta: Strasbūras, Prancūzija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 114 kv. m. Architektų komanda: Tomas Umbrasas, Aidas Barzda, Tautvydas Vileikis, Rokas Kontvainis. Fotografijos: Andrius Stepankevičius. Tekstas: parengtas pagal YCL medžiagą.

A

rchitektų studija YCL peržengė Lietuvos ribas ir Prancūzijoje sukūrė interjero projektą, kuriame rafinuota senoji elegancija susipina su šiuolaikiniu dizainu. Architektams buvo svarbu sukurti funkciškai komfortišką ir estetišką gyvenamąją aplinką, išsaugant autentiškus buto interjero elementus ir šiuolaikiškai interpretuoti klasiką. Šiame Strasbūro kvartale yra gausi žydų bendruomenė su mažomis krautuvėlėmis ir didelėmis šeimomis, o žmonės čia malonūs, mandagūs ir smalsūs. Butas yra senamiečio zonoje, nuošalyje turistų pamėgtų vietų, kur

36 I 2015: 4 (95)

ramiau, tyliau. Ilgos prancūziškos gatvės su senais fasadais ir parduotuvėlėmis sankryžose, kavinukėmis palei gatvę, sukuria užburiančią atmosferą, kviečiančią atsipalaiduoti ir užsukti išgerti raudono vyno taurę. Užsakovo butas yra įsikūręs senos statybos name, todėl buvo siekta atskirti kelis svarbius elementus – tai, kas nauja, ir tai, kas autentiška. Visa buvo derinta pasirenkant kelis spalvinius derinius: kas nauja, yra tamsaus atspalvio, o kas sena, išliko balta. Nepabijota įterpti ir įvairesnių derinių, tačiau architektams pavyko suformuoti tvarkingą sena ir nauja kompoziciją. Didžiulis dėmesys


DIZAINO KELIONĖS

buvo skirtas sprendimams, kurie leido kuo mažiau keisti autentiškas detales. Pagrindiniai kambariai buvo koreguojami minimaliai. Vienas iš didesnių pokyčių – atvertas praėjimas iš svetainės į židinio kambarį. Toks sprendimas buvo svarbus norint pabrėžti erdvės pojūtį bei suformuoti didingą holą. Nepaisant to, jog butas yra itin erdvus, buvo numatytas tik vienas miegamasis, nes būstas kol kas skirtas vienam žmogui. Taip antras miegamasis tapo pagrindinės svetainės tęsinys, kuriame galima maloniai leisti vakarus prie židinio. Naująją vonios patalpą norėta paversti erdviu kambariu, kuriame būtų daug šviesos, įsikomponuotų didelė ištaiginga vonia, vieta prisėsti ir balkonas, kuriame galima atsivėsinti po karšto dušo. Vienu iš sudėtingiausių buto objektų tapo įspūdingas, trijų metrų ilgio metalinis virtuvės baro stalas-skulptūra. Stengtasi sukurti baldą, kuris taptų naujojo interjero dalimi, o kartu ilgomis, taisyklingomis linijomis ištirptų bendrame kontekste, sukurtų lengvos, išraiškingos konstrukcijos vaizdą. Buto plane pakito vonios kambario ir virtuvės zonos. Prieš tai numatyta virtuvės patalpa nepasiteisino, o, be to, užsakovas norėjo turėti atskirą vonios kambarį su balkonu. Miegamajame įrengta didžiulė, talpi drabužinė, o trys pagrindinės patalpos (virtuvė, svetainė, židinio kambarys), nors ir paliktos kaip atskiros, turi perėjimus iš vienos erdvės į kitą. Architektai išsaugojo kiek įmanoma daugiau autentikos, o kartu sukūrė šiuolaikiškai interpretuotą klasikinį interjerą, kurio vienas iš

i

svarbiausių elementų – skulptūra tapęs virtuvės baras-stalas. Neapsieita ir be originalių, gana modernių sprendimų, o pats unikaliausias – veidrodžiais įrėminta perėjimo tarp kambarių niša. Ryšys, kuris buvo sukurtas tarp svetainės ir židinio kambario, buvo naujas, todėl ir norėta užsiminti, jog tai – nauja jungtis, kuri turėtų būti užfik-

2015: 4 (95) I 37


suota kaip būsima būsto istorijos detalė, tačiau tuo pačiu ištirptų bendrame buto kontekste ir savotiškai susilietų tarp skirtingų erdvių, o tokius reikalavimus puikiai įgyvendino veidrodinis paviršius. Pasirinkta nauja grindų danga, nes senoji tapo nereprezentatyvi. Bendras buto nelygumas privertė autorius ištiesinti grindų pagrindą ir tęsiant darbus buvo pasirinktas naujas parketas, atitinkantis ir užsakovo norus, ir architektų sumanymą. Deginto ąžuolo masyvo parketas klotas „herringbone“ maniera („eglute”). Holo erdvė ir vonios kambarys apjungti bendros „juoda- balta“ plytelių manieros, atskiriant purvinesnę ir drėgnesnę lauko zoną nuo jaukios, medinės, gyvenamosios ir miego erdvės. Interjere naudotos dvi pagrindinės spalvos, o ryškiaspalviai, forma ar stilistika išsiskiriantys akcentai, tokie kaip

38 I 2015: 4 (95)


DIZAINO KELIONĖS

i

2015: 4 (95) I 39


i

DIZAINO KELIONĖS

raudonos kėdės ar krištoliniai šviestuvai, sukūrė savotišką prabangos iliuziją, kurią neakivaizdžiai ir norėta perteikti. Visos buto dekoro detalės buvo atkurtos ar restauruotos, nebuvo nieko naujo ar „pridurto“. Kuriant autentiškumu dvelkiančią atsmosferą, istorinių elementų dirbtinai mėgdžioti nenorėta. Pagrindinė idėja buvo ta, jog viskas, kas sena ir vertinga, neabejotinai lieka. Architektų studija YCL sukūrė aristokratišką, elegancija pulsuojantį erdvaus buto interjerą, kuris ne tik pasižymi šiuolaikiška estetika, tačiau taip pat perteikia ir kvartalo dvasią, interpretuotą klasikinį puošnumą bei moderniais sprendimais papildytas kompozicijas.

40 I 2015: 4 (95)


i

Interjeras

Studija dviems Vieta: Tel Avivas, Izraelis. Realizacija: 2015 m. Plotas: 700 kv. m. Fotografijos: Yoav Gurin. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

N

aujasis biuras-studija – tai architektūros ir dizaino firmos „Roy David Studio” projektas, kurio užsakovai – „Jelly Button Games” ir „Hamutzim Studio”. Dvi kompanijos dalijasi ne tik vienu stogu, bet ir įvaizdžio stiliumi, todėl architektui Roy David buvo tikras iššūkis sukurti vieningą koncepciją, atitinkančią dviejų klientų poreikius bei pageidavimus. Patalpos yra įsikūrusios industriniame loftų pastate Tel Avivo Pietuose, pasižyminčiuose „low-fi” (angl. „lowfidelity“, liet. „nežymus tikslumas“) industriniu, urbanistiniu stiliumi, kurio esminis išskirtinumas slypi netobulume. Pagrindinis projekto autorių uždavinys buvo sukurti aplinką, kurioje abi komandos turėtų nuošalias darbo vietas, funkcinį privatumą, tačiau tuo pačiu ir galimybę komunikuoti tarpusavyje, dalintis patirtimi, diskutuoti. Šia biuro koncepcija siekta suvesti kūrybingus žmones į vieną vietą tam, kad šie skatintų bei motyvuotų vieni kitus svajoti ir tas svajones įgyvendinti.

42 I 2015: 4 (95)


Įžengus į biurą, maloniai stebina akinančiai baltos sienos, apie pramonines patalpas primenančios lubos su medinėmis sijomis ir nešvarios betoninės grindys, atstojančios foną, kuriame išryškėja mediniai baldai bei kitos interjero detalės. Elektros instaliacijai buvo pritaikytas originalus ir estetiškas sprendimas – iš palei lubas išvedžioto bėgelio ties kiekviena darbo vieta nusileidžia po varinį vamzdelį, kuriame paslėpti visi reikalingi laidai. Toks minimalistiškas ir eklektiškas interjero autorių sumanymas primena, kad genealu yra tai, kas paprasta. Visi baldai, dekoro elementai bei apšvietimo įrenginiai buvo pagaminti iš natūralių medžiagų: ąžuolo, vario ar medžio drožlių plokščių. Laikančios kolonos atlieka ne tik konstrukcinę paskirtį. Roy David nutarė jas pagražinti pasikvietęs žinomus

700 kv. m ploto, 3,5 m aukščio loftas seniau buvo gyvenamasis būstas bei meno studija. Šiandien čia įrengtas biuras yra suskaidytas į tris funkcines zonas: viešas, pusiau viešas ir privačias. Toks suskirstymas primena raibuliuojančius vandens ratilus, nes biuro centre yra suformuota bendra erdvė, kuria naudojasi abiejų kompanijų darbuotojai. Ši vieta yra atskirta nuo kitų, nes joje vyksta aktyvus bendravimas, triukšmingi pokalbiai bei šventės. Iš abiejų pusių už šios zonos yra pusiau viešos poilsio erdvės, skirtos vietiniams darbuotojams, o labiausiai nuo triukšmo nutolusios – individualiam darbui, susirinkimams bei pasitarimams. Darbo ir laisvalaikio zonos taip pat atskirtos ir grindų lygiais – tokiu būdu aiškiai nubrėžiama įsivaizduojama riba, taip pat suformuojama galimybė atvirai vizualinei komunikacijai. Suprojektuotos medinės pertvaros labiau primena širmas, kurios leidžia skirtingoms zonoms dinamiškai persipinti ir perteikti viena kitai tvyrančią nuotaiką.

2015: 4 (95) I 43


44 I 2015: 4 (95)


gatvės menininkus „Ink injection”. Jų sukurti piešiniai suteikia urbanistinės stilistikos, o margintos plokštumos tampa ne tik patalpų akcentais, bet ir paveikslais, atspindinčiais darbuotojų asmenybes bei jų sukurtą biure tvyrančią laisvą atmosferą. Vietomis apdailai panaudotos netvarkingai dažytos medinės lentos dera prie kolonų ir sustiprina spalvingos aplinkos įvaizdį. Čia taip pat yra ir grubių plieninių įvairiaspalvių kėdžių, primenančios low-fi sampratą, kuria remtasi kuriant interjerą. Tačiau žvelgiant į darbo vietų furnitūrą, galima pastebėti atidumą kiekvienai smulkmenai – pagal užsakymą suprojektuoti korpusiniai baldai atrodo itin tvarkingi, o kėdės – ergonomiškos, užtikrinančios patogumą. Skandinaviško stiliaus baldai derinami su industriniais tarsi sudaro pusiausvyrą tarp akiplėšiškumo, netvarkos ir jaukumo bei komforto. Šviesiame fone dominuoja natūralūs, švelnūs tonai su sodriais akcentais, pagyvinančiais interjerą. Dinamikos taip pat suteikia ir tokios detalės kaip išvedžioti variniai vamzdžiai, kurie vietomis slepia elektros laidus, o kitur yra tik dėl dekoratyvumo. Juodi zigzagai suteikia grafiškumo, kurį papildo įvairių formų ryškiaspalviai pakabinami šviestuvai ar dekoro elementai. Šiuolaikiniame pasaulyje neretai pastebime skubėjimą, įtampą, nelaimingus žmonių veidus, tačiau vis daugiau dėmesio yra skiriama mūsų aplinkai, nuo kurios priklauso savijauta, o nuo jos – ir veiklų rezultatai. Architektų kompanija „Roy David Studio” padėjo dviems įmonėms sukurti draugišką bei inspiruojantį biurą, kuriame dirbant jaučiamas idėjų dvelksmas, keliaujantis po platųjį pasaulį ir padedantis įgyvendinti sumanymus ne tik darbo vietoje. Šviesios patalpos su spalvingais, įdomiais akcentais – tai lyg jauno žmogaus potencialo su besimezgančiomis idėjomis atspindys.

2015: 4 (95) I 45


i

DIZAINO KELIONĖS

Komunikabilus

Shopify biuras Vieta: Torontas, Kanada. Realizacija: 2015 m. Plotas: 930 kv. m. Fotografijos: Paula Wilson. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

46 I 2015: 4 (95)

Kanadiečių dizaino firma „MSDS Studio” dar šiemet įgyvendino estetišką ir spalvingą projektą – sukūrė „Shopify” komunikacijos kompanijos būstinės interjerą. Čia turėjo būti sutalpinta 90 darbo vietų, registratūra bei parduotuvė, valdybos pasitarimų kambarys, 3 didžiuliai ir 6 mažesni susirinkimų kambariai, dvi pokalbių telefonu patalpos, valgykla, virtuvė, kavinė, galerija, žaidimų kambarys, poilsio erdvė bei neformalios darbo vietos. Taigi, nors biuro plotas pakankamai nemažas, išdėstyti tokią gausybę zonų taip, kad būtų funkcionalu ir techniškai logiška, buvo didelis iššūkis. Pagrindinė interjero koncepcija pasirinkta atsižvelgiant į užsakovo norus bei pageidavimus: užsibrėžta išlaikyti skaidrumą, atvirumą bei galimybę darbuotojams nesudėtingai keistis informacija. Tai išanalizavus, interjero kūrėjai sudarė planą, pagal kurį darbo zonos buvo atskirtos nuo kitų, o siekiant pertvaroms sunaudoti kuo mažiau vietos, jos buvo


Interjeras

i

daromos ne iš gipso kartono plokščių, o iš medienos. Šios pertvaros veikiau primena stambias žaliuzes, kurios leidžia sukurti privačias darbo zonas, taip pat sudaro sąlygas vizualinei komunikacijai bei informaciniams srautams. Kitas svarbus aspektas, paskatinęs pertvaras daryti būtent tokio pobūdžio, – langai: dabar visas biuro plotas skęsta šviesoje, nes monolitinės sienos jos neužstoja. Sukūrę ganėtinai atvirą išplanavimą, dizaineriai sumažino ir triukšmą – buvo pasirinkti garsą sugeriantys baldai, audiniai bei triukšmui nepralaidus stiklas. Pagrindinė dizaino idėja – perteikti skirtingas zonas pagal šiuolaikinio verslo mechanizmo metaforą: priekinė biuro dalis bei registratūra simbolizuoja rinkodarą ir vadybą; galinė – produktų gabenimą bei pristatymą, o trečiasis aukštas (šiuo metu dar įrenginėjamas) – tai gamybos proceso atspindys. Centrinė biuro dalis skirta atsipalaidavimui  – galerija, žaidimų kambarys, laisvalaikio zona. Čia pat yra ir virtuvė, kuri gali būti lengvai transformuojama į barą, skirtą šventėms, pristatymams, vakarėliams bei verslo partnerių sutikimams. Biuro projekto autoriai taip pat nepamiršo atsižvelgti ir į tai, jog produktyvus žmogus – tai sveikas žmogus, o tokiam reikalingas judėjimas. Būtent todėl pačiame biure yra įrengta dviračių stovėjimo aikštelė. Spalvinė paletė buvo parinkta pagal konteinerių, kuriuose transportuojama produkcija, koloritą. Švelnūs tonai neįkyri  – sukuriama gaivumu bei jaunatviškumu spinduliuojanti atmosfera. Daug kur šias tonines dermes papildo didžiuliai balti plotai, kurie kartu su saulės šviesa praskaidrina nuotaiką. Natūralaus ąžuolo parketas bei pertvaros iš klevo medienos priduoda lengvumo, laisvumo, o natūraliuose atspalviuose bei tekstūrose kur ne kur išryškėjantys sodresni akcentai suteikia dinamikos bei kontrasto aplinkai, kupinai jaunimo. Urbanistinio stiliaus suteikia aliuminės sijos, baltai dažyti, palei lubas išvedžioti vingiuojantys vamzdeliai, slepiantys elektros laidus, didžiuliai ventiliacijos vamzdžiai bei šachtos – visa tai primena standartinį, tačiau dar nepabodusį lofto scenarijų. Pramoninę idėją čia taip pat atspindi ant lubų tankiai išdėstytos horizontalios, dekoratyvios medinės

2015: 4 (95) I 47


sijos, primenančios didžiulę paletę, naudojamą produkcijai gabenti. Nepaisant daugybės langų, interjero kūrėjai didelį dėmesį skyrė apšvietimui – ir dekoratyvių, ir praktiškų, ir intensyvią bendrą šviesą skleidžiančių šviestuvų čia yra labai daug, o jų formos ir medžiagiškumas priklauso nuo funkcinių zonų. Baldų dizainas pasižymi skandinavišku stiliumi. Minkštos, subtilios formos, natūralios medžiagos bei žemės tonų paletė pramoninių sprendimų kontekste įneša tvarkos ir taip suteikia interjerui harmoningą, profesionalų įvaizdį.

48 I 2015: 4 (95)

Interjero autoriai iš 100 metų senumo sandėlio sukūrė nuotaikingą, jaukų ir modernų biurą, kuriame nėra griežtų taisyklių, o dominuoja stiprūs darbuotojų tarpusavio komunikacijos ryšiai, aktyvus bendravimas bei pulsuojanti, dinamiška atmosfera. Užsakovų pageidavimai buvo įgyvendinti ir patalpos dabar ne tik racionaliai išdėstytos, o iš tiesų atspindi kasdienius kompanijos procesus, kurių neatsiejama dalis yra kūrybiškos asmenybės, idėjas produktyviau generuojančios įkvepiančioje aplinkoje.


rekomenduojame

i

Koncepcija „BathGallery“ – minimalistinė harmonija Praustuvas, vonia ir penkių ryškių spalvų aksesuarai – regis, tiek tereikia tobulame vonios kambaryje, sukuriančiame žmogui minimalistinę harmoniją. Tokį sprendimą pateikė čekų dizaineris Kryštof Nosal, kurio koncepcija „BathGallery“, 2015-aisiais pristatyta Lietuvoje, sulaukė gausybės tarptautinių apdovanojimų.

Laisvė kurti 190 cm ilgio voniai galima pritaikyti natūralaus medžio, dirbtinio akmens mozaikos ar keraminių plytelių apdailą, nes pati vonia neturi apdailos plokštės. Vonia ir praustuvas yra pagaminti iš lieto marmuro, o tai užtikrina ilgą naudojimą ir nepamirštamas atsipalaidavimo akimirkas vonioje.

Vonios ir praustuvo specifinė ypatybė – išryškinta briauna aplink praustuvą ir vonią, kuri neleidžia netyčia nukristi higienos reikmenims ir tarsi harmoningai apibrėžia jų laikymo vietą. „Tai – elementų simbiozė, kur svarbiausia – daiktų harmonija. Kiekvienas daiktas turi savo vietą, o elementai, būtini vonios kambaryje, suderinti taip, kad klientui, įsigijusiam praustuvą ar vonią, nereikėtų atskirai ieškoti aksesuarų”, – teigia kolekcijos autorius, laimėjęs 2013 metų Czech Grand Design titulą.

Spalvingi vonios aksesuarai iš patvaraus plastiko „Perspex“ stebina lengvu švytėjimu – tamsoje atspindi savo kontūrus. Koncepcijos harmoniją užbaigia speciali spalvinga praustuvo dugno plokštė, kurią labai paprasta įstatyti ir išimti. Stačiakampio formos koncepcijos daiktai sukuria griežtą geometrinę kompoziciją. Siekiantiems įsirengti išskirtinio dizaino vonios kambarį, RAVAK BathGallery gali tapti puikiu pasirinkimu, leidžiančiu išvengti eklektikos erdvėje, ir sukuriančiu rafinuotą vonios kambario aplinką.

Praustuvą puošia specialiai šiai kolekcijai sukurta muilinė ir dantų šepetėlio laikiklis. Muilinės ir laikiklio spalvą galima derinti su praustuvo dugno plokštės spalva arba sukurti kontrastingus derinius. Estetišką kompoziciją papildo plati lentyna, aiškiai nurodanti daiktų vietą.

2015: 4 (95) I 49


i

DIZAINO KELIONĖS

BRutalus biuRas Objektas: UAB „Airwave Lietuva“ biuro interjeras. Autoriai: Tomas Jasiulis, Laurynas Žakevičius. Metai: 2015 m. Plotas: 108 kv. m. Vieta: Vilnius. Fotografas: L. Garbačauskas. Tekstas: arch. Laurynas Žakevičius.

K

ur pažvelgsi – viskas balta, trūksta čia nebent asfalto. Iš tikrųjų tai asfalto tikrai trūksta, bet ne pačiame biure, o iki jo, nes kol pasieki pastato duris, tenka įveikti ilgą „asfaltuotą“ kelią, kuris turi visas galimas asfalto formas: daugiasluoksnis ištrupėjęs, duobėtas, kažkada čia buvęs. Na, tikrai tai nebuvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis kuriant šį interjerą, bet emociją, kurią patiri važiuodamas buvusios kuro aparatūros teritorija, labai norėjosi apibūdinti. Būtent šioje gamybinėje erdvėje isikūręs „Airwave Lietuva“ biuras. Viso pastato fasadas yra renovuotas naujai, o patalpos buvo paliktos tokios, kokios ir buvo, tai yra visiškai „nudrožtos“, kitaip neįmanoma pavadinti. Pradžioje tai šiek tiek šokiravo, bet ilgiau pabuvus pačioje erdvėje, kilo įdėja nesunaikinti gamybinių patalpų autentikos, o

50 I 2015: 4 (95)


Interjeras

i

kaip tik ją pabrėžti, todėl ne itin grakščios gelžbetoninės konstrukcijos ir silikatinės plytos šiame interjere tampa labiausiai eksponuojamais elementais. Tai paryškinti padeda baltos, lygios sienos ir lubos. Pilkos medžio imitacijos grindys atlieka praktiškumo vaidmenį. Skaidriomis vitrinomis atskiriamas kabinetas ir pasitarimų kambarys, todėl šios patalpos išlieka šviesios, bet dalyvauja bendrame ervės pojūtyje. Liuminescenciniai šviestuvai kabo erdvėje ir šviečia dviem kryptimis: į lubas ir į apačią, taip yra kokybiškai apšviečiamas visas biuras.

Darbo ir poilsio zonas skiria neukšta spintelė. Stalai projektuojami taip, kad atrodytų lengvi ir neužgožtų erdvės, todėl ir čia išlaikomas minimalistinis stilius. Veltiniu aptrauktos atitvaros ant darbastalio tarnauja kaip akustiniai elementai, be to, jie suteikia privatumo darbuotojams. Biuro gale yra atitverta virtuvės zona. Nuosaikios medžiagos, švarios geometrinės baldų formos biurui suteikia minimalią ar net asketišką stilistiką ir tik išlikusių konstrukcijų medžiagiškumas: nelygus betonas ir kreivai sumūrytos silikatinės plytos šiame interjere yra suvokiami kaip „minkšti elementai“. Kartais betonas ir silikatinė plyta gali šildyti...

2015: 4 (95) I 51


i

Interjeras

DiNAMiškAs biuras

Vieta: Barselona, Ispanija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 300 kv. m. Fotografijos: Nieve. Tekstas: parengta pagal Nook architects medžiagą.

52 I 2015: 4 (95)


DIZAINO KELIONĖS

A

rchitektūros kompanija Nook architects jau kurį laiką ieškojo vietos, kur patiems įsirengti studiją, ir priėmė sprendimą – kooperuotis su buvusiu klientu – kita įmone „Zamness“. Suradus tinkamas, erdvias patalpas, neribojamas pertvarų bei kolonų, buvo išsikeltas didžiulis uždavinys: parengti interjero projektą, įvertinti sąnaudas ir įgyvendinti konstrukcinius darbus per itin trumpą laiką – tris mėnesius. Poble Nou rajone esančių namų išplanavimas yra būdingas daugeliui 70-aisiais statytų pramoninės paskirties pastatų. Rajone išsibarstę didžiuliai loftai su vitrininiais langais, kuriuose įsikūrusios įvairios studijos, suteikia rajonui industrinį charakterį bei kūrybišką nuotaiką. Ši atmosfera atspindi praeitį, atgimstančią šiandieniniame kontekste. Būtent tokį įvaizdį, praturtintą šiuolaikiško dizaino elementais, ir bandyta suformuoti biuro interjere.

i

Patalpos plotas buvo išskaidytas į tris struktūrines dalis: priešinguose kraštuose numatytos abiejų kompanijų darbinės erdvės, o arčiau centro – susirinkimų patalpos bei laisvalaikio zonos, kuriomis abu kolektyvai gali naudotis bendrai. Dizaineriai erdves suskaidė ir spalviniu principu – arčiausiai langų esančiose zonose buvo panaudota tamsiai pilka spalva, o kuo toliau nuo jų, tuo pilki tonai šviesėja. Susirinkimų kambariai suformuoti į konteinerius primenančias „dėžes“ plokščiais stogais – poreikiai buvo minimalizuoti bei sukonkretinti, todėl ir pasirinktos lakoniškos struktūros, o skirta kvadratūra apskaičiuota taip, kad būtų patogu, bet neliktų nepanaudotos vietos. Vonios kambariai suprojektuoti šalia įėjimo į biurą ir pakelti į aukštesnį lygį tam, kad nuotekos kuo lengviau patektų į vienintelę seno pastato kanalizaciją. Ir tualetų, ir vonios kambarių, ir susirinkimų patalpoms formuoti, karka-

2015: 4 (95) I 53


54 I 2015: 4 (95)


sams buvo naudotas stiklas ir geltonai dažytos medžio drožlių plokštės, pasižyminčios ilgalaikiškumu ir atsparumu vandeniui. Stiklas pasirinktas siekiant užtikrinti atvirumą, lengvą komunikaciją bei natūralios šviesos sklaidą. Darbo zonoje palei sienas išrikiuotos lentynos, skirtos knygoms, dokumentams, kanceliarinėms priemonėms laikyti bei dekoro elementams išdėstyti. Laisvalaikio zonos pasižymi namų atmosfera – jaukumui sukurti buvo panaudoti vazoniniai augalai, minkšti baldai bei kilimai. Biuro gale suprojektuota patogi, didelė virtuvė su ilgu baru bei erdviomis talpomis, skirtomis indams ir kitiems reikmenims. Tai yra erdvė, skirta socializavimuisi, abiejų kompanijų darbuotojų bendravimui, idėjų generavimui ar proginiams vakarėliams švęsti. Biure dominuoja balta ir pilka spalvos, kuriose sodrių spalvų detalės tampa grakščiais akcentais. Itin išryškėja

augalų žaluma bei šviesi mediena, kuri atsiskleidžia ne tik savo atspalviu, bet ir tekstūriniu piešiniu. Kita dominuojanti spalva – tai skaisčiai geltona, kuria dažytos nemažos susirinkimų kambarių sienų plokštumos, taip pat biure gausu kitų saulėtų dizaino elementų – kėdžių, vazonų, pagalvėlių, indų. Tai yra biuras, kurio pagrindinė idėja – nuolatinis kitimas, transformacija, dinamiškas prisitaikymas prie situacijos. Būtent todėl buvo pasirinktos ne monolitinių pertvarų konstrukcijos, o stumdomos dėžutės, kurių išdėstymą galima keisti priklausomai nuo darbuotojų skaičiaus ir darbo, užduočių, projektų pobūdžio. Autoriai Nook architects ir sau, ir įmonei Zamness sukūrė greitą ir ekonomišką laisvos stilistikos biuro interjerą, skirtą kūrybiškoms asmenybėms, nereikalaujančioms tipiškų darbo vietų bei formalios aplinkos. Šis loftas tapo vieta, kurioje bendraminčiai susirenka, generuoja, aptaria ir įgyvendina idėjas bei kartu čia pat gali pasidžiaugti pasiektais rezultatais.

2015: 4 (95) I 55


i

DIZAINO KELIONĖS

56 I 2015: 4 (95)


Interjeras

i

Naujos

itališkos tradicijos Vieta: Trezzo D’adda, Italija. Realizacija: 2015 m. Plotas: 100 kv. m. Fotografijos: Claudia Calegari. Tekstas: parengta pagal iarchitects pateiktą medžiagą.

Šiaurinėje Italijoje, netoli Milano, mažame miestelyje Trezzo D’Adda, architektų komanda, pavadinimu iarchitects, transformavo buvusį teminį XIX a. geležinkelio darbuotojų klubą į PCube barą-restoraną. Pagrindinė projekto idėja buvo išlaikyti bendruomenišką pastato bei interjero atmosferą, tačiau detalėmis ir baldais praturtinti ją šiuolaikišku polėkiu, modernizuoti esamą situaciją, išsaugant istorines vertybes. Trys patalpos, numatytos pagal originalų pastato planą, buvo išlaikytos, tačiau suskirstytos funkcinėmis zonomis: neformalių pietų, vakarienės ir baro. Tik įėjus restoranas PCube lankytojus pasitinka didžiuliu baro baldu, puoštu akmeniniu stalviršiu, šalia išrikiuotomis aukštomis geležinėmis kėdėmis bei masyviu mediniu dešimtviečiu stalu, skirtu didelėms kompanijoms ar komunikabiliems miestelio žmonėms. Žengiant gilyn pereinama į kiek jaukesnę patalpą, kurioje išdėstyti kavos staliukai, foteliai, o priešais – gamin-

2015: 4 (95) I 57


siekta perteikti industrinę stilistiką bei pastato charakteristiką. Akmeninis baro stalviršis bei grindys pakartoja tradicines Lombardijos apdailos medžiagas, plytelėmis išklotos grindys taip pat pabrėžia vintažinę atmosferą. Per tam tikras apdailos medžiagas bei paviršius buvo palaikomas atviras dialogas tarp praeities ir dabarties, sukurta melancholiška aplinka. Mediena turi ypatingą istorinę reikšmę, nes laikui bėgant, ji tampa vis gražesnė. Grubūs, neapdoroti paviršiai kontrastuoja su glotniu metaliniu ar geležiniu spindesiu bei blizgesiu. Baro fasadinė dalis apkalta mediena, prilaikoma juodo metalo vyriais, o sienos, išklijuotos spalvingomis ornamentinėmis plytelėmis, primena apie vietines miestelio tradicijas.

tojo Chesterfield sofa, šalia kurios suformuota intymesnė zona mažai grupei žmonių. Kadangi pastatas yra siauras ir pailgas, dėl abiejose pusėse esančių langų patalpos tiesiog pripildytos saulės šviesos ir būtent todėl nebijota naudoti grynos juodos spalvos elementų ar netgi juodai dažytų interjero detalių, plokštumų. Rekonstrukcijos metu, nulupus pakabinamas gipskartonio plokščių lubas, buvo atidengtos senosios medinės, „puoštos“ aptrupėjusiomis sijomis, suteikiančiomis plokštumai ritmikos ir sukuriančios savotišką piešinį. Architektų komandai pamačius jų estetišką įvaizdį bei žavesio suteikiantį ryšį su praeitimi, nutarta palikti lubas atviras bei panaudoti kaip dekoro elementą, padedantį sukurti norimą atmosferą. Kita intriguojanti bei įkvėpianti interjero projekto detalė yra ta, jog visi mediniai stalai buvo pagaminti pačių restorano savininkų Jacopo ir Nicolò Pepe bei šefo Giorgio Perego rankomis, o medžiagoms panaudotos medinės lentos, išlikusios po griovimo darbų. Interjere ir baldų, ir dekoro elementų apdailos medžiagų sąraše dominuoja metalas (geležinės baro kėdės, metalinės pakabinamos lempos, plieniniai tvirtinimo elementai), nes

58 I 2015: 4 (95)

Kuriant PCube restorano interjerą, buvo siekta atskleisti Trezzo D’Adda miestelio sielą, šarmą bei skiriant dėmesio tam tikroms detalėms, norėta identifikuoti vietos charakterį bei perteikti jo nuoširdumą, individualumą. Mažo Italijos miestelio ir aukšto lygio itališkų šiuolaikinių baldų derinys padėjo sukurti modernų interjerą, turintį nepaviršutiniško vėjavaikiškumo, nes būtent istoriniai elementai suteikia laisvės ir gyvybės gurkšnį.


Egger gaminių naujienos – dekoruose ir formoje

Austrų Egger koncernas parodoje „Interzum’2015“ pristatė naujos kartos blizgius, matinius baldinių plokščių bei autentiškus stalviršių dekorus. Egger stalviršių naujienos Dominuoja autentiški, ryškaus charakterio, gilios tekstūros ir labai artimi natūraliems medžio dekorai bei natūralių tonų akmens ir granito dekorai. Evoliucionuoja ir stalviršio krašto forma – šalia įprastinio suapvalinto radiuso Egger pristato stataus krašto stalviršius, kaip galimybę platesnėms interjero dizaino improvizacijoms. Daugiau informacijos dėl produkto ir tiekimo terminų bei sąlygų suteiks vietiniai Egger atstovai.

Egger „PerfectSense“ – naujos kartos blizgūs dekorai Egger kartu su „Hymmen“ atstovais sukūrė savitą MDF plokštės laminavimo technologiją. Dėl jos plokštės paviršius tampa ypač lygus ir atsparus trinčiai. Todėl Egger „PerfectSense“ blizgios plokštės gali būti naudojamos didesnio žmonių srauto objektuose – ir ieškant sienų apdailos sprendimų, ir gaminant korpusinius baldus.

Matiniai dekorai be pirštų anstpaudų Interjere pastebima tendencija kontrastuoti blizgius dekorus su matiniais. Matiniai paviršiai bei dekorai ypač aktualūs prabangos segmento baldų gamyboje. Egger „PerfectSense“ matiniai dekorai malonūs savo lygiu ir švelniu paviršiumi, ant kurio dėl aukštųjų techologijų panaudojimo nelieka pirštų antspaudų.


i

DIZAINO KELIONĖS

Džinsinis viešbutis Vieta: Frankfurtas, Vokietija. Realizacija: 2008 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotelsTM grupės narys

Viešbučių tinklas „25 Hours hotel“ pasižymi originalumu ir unikaliu stiliumi, skirtu išskirtinumo nebijantiems, jaunatviškiems keliautojams. Šis Frankfurte, biurų pastate, įsikūręs grupės narys nei kiek nenusileidžia kitiems ir taip pat žavi spalvingumu, žaisminga stilistika bei intriguojančiomis detalėmis.

60 I 2015: 4 (95)

Pastato fasado bei erdvių projektavimu užsiėmė architektas Karl Dudler. Jo dėka eksterjeras pasižymi švariomis linijomis, paprastomis formomis bei chromuotais akcentais – tuo, kas atspindi profesionalumą ir kosmopolitiškumą. Interjero dizainu rūpinosi Delphine Buhro ir Michael Dreher, kurie minimalistinę stilistiką paįvairino dinamiško-


Erdviame viešbutyje įrengti 76 charakteringi kambariai (71 standartinis bei 5 itin didelės studijos), praturtinti įvairiais mėlynos spalvos tonais ir pustoniais bei išraiškingais rokenrolo epochos akcentais, kurie itin susiję būtent su džinsiniu audiniu. Amerikietiška kultūra taip pat turi sąsajų su populiariuoju Chez IMA restoranu, pasižyminčiu gaiviu, šviesiu interjeru bei neištaigingais, tipiniais XX a. 3 – 8 dešimtmečio patiekalais, užsimenančiais apie senesnius laikmečius. Tokia aplinka suteikia komforto jausmą lygiai taip pat, kaip dažnas jaučiasi apsivilkęs patogius džinsus. Pagrindinė interjero kūrėjų idėja – papasakoti istoriją apie tai, kaip Levis Strauss ir jo sukurti mėlyni džinsai pakeitė

mis detalėmis, įkvėptomis gretimo kaimyno – Amerikos vokiečių įmonės Levis Strauss, kuri pirmuosius mėlynus džinsus pasiuvo dar 1873 metais. Originalus sprendimas sugretinti drabužių liniją su interjero dizainu leido sukurti atmosferą, atspindinčią amerikietišką kultūrą, kuri, kaip ir mėlyni džinsai, yra neišeinanti iš mados bei atspindi komfortą, neformalumą. Šis viešbutis primena mados namus, o kultūra ir stilius apima laikotarpius nuo 1930-ųjų iki 1980-ųjų. Kad būtų įdomiau, visi šeši viešbučio aukštai yra skirti vis kitam dešimtmečiui ir papildyti atitinkama spalvine palete, baldais, faktūromis, apdailos medžiagomis, netgi muzika.

2015: 4 (95) I 61


mados pasaulį, jos sampratą bei perteikti, kaip išpopuliarėjusi kultūrinė banga savotiškai pakeitė ir pačią Ameriką, kurią ir bandyta atskleisti šia interjero koncepcija. Dizainerių tikslas buvo atgaivinti vakarykštės Amerikos kultūrą ir padovanoti ją šiandienos Frankfurto svečiui. Koloritui buvo panaudota plati mėlynų atspalvių paletė – nuo gilaus kobalto, dangiško mėlynumo ar paslaptingo indigo, iki sodraus turkio tonų. Hole sukurta drąsi, dinamiška vaivorykštinė spalvų kompozicija, kurioje Delphine Buhro ir Michael Dreher nepabijojo šalia derinti žalių, oranžinių, rožinių bei geltonų plotų – tokia akiplėšiška, taisyklių nepaisanti dermė sukuria nuotaiką, jog čia priimami ne standartiniai, o idėjiniai sprendimai.

62 I 2015: 4 (95)

Frankfurto viešbutyje visi interjero elementai išdėstyti neatsitiktinai – visi iš jų yra vienodai svarbūs. Viešėdami čia, lankytojai retai pamatys kituose viešbučiuose šiuo metu itin populiarias baltas sienas. Ši spalva itin retas reiškinys, ji panaudota tik ten, kur norisi pabrėžti higieną, švarą, pavyzdžiui, sniego baltumo patalynei, santechnikos įrenginiams. Taip pat ne daug kur panaudota mediena (kita itin populiari apdailos medžiaga). Kambariuose basas pėdas džiugina švelnios kiliminės dangos, o bendro naudojimo zonose – atsparios akmens masės plytelės. Mediena pasirinkta tik restoranuose bei hole, kur faktūriškas natūralus grindų piešinys suteikia pusiaus-


vyros spalvingam fonui ar virtuvės rakandų spindesiui prigesinti. Kambariuose galima rasti ne vien būtiniausių daiktų, tačiau su detalėmis interjero kūrėjai nepersistengė. Siekta esminiais akcentais perteikti norimą epochos nuotaiką, todėl tokie elementai kaip automatiniai patefonai, paauksuoti veidrodžiai, žinomų žmonių – Merlin Monro, Franko Zapos ir kt. – plakatai ar fotografijos – visa tai tiesiog pulsuoja žavinga retro atmosfera, o vietomis iš praeities panaudotas dekoras sukuria prabangesnį boutique įvaizdį. Daug kur sienų apdailai naudoti tapetai, neretai puošti efektingais ornamentais, suteikia šiek tiek kičo, tačiau

dizaino estetiką išlaiko šalia esančios vienspalvės plokštumos ar solidūs, lakoniškų formų odiniai baldai chromuotomis detalėmis. Daugelis viešbučių interjero kūrėjų stengiasi suformuoti aplinką, skirtą ramybei, poilsiui, atsipalaidavimui ir visa tai bando perteikti per natūralumo, prisilietimo prie gamtos prizmę, demonstruodami harmoningą peizažą už langų, skatindami prisėsti prie židinio ar pasidžiaugti sūkurine vonia, tačiau „25 Hours hotel” nuolat siūlo prisiminti, kad esame miestiečiai ir mums urbanistinė aplinka ne trukdo ilsėtis, o tik suteikia daugybę galimybių kaip tai padaryti. Tapdami istorijos dalimi bei besidžiaugdami, savotiškai žaisdami, viešbučio svečiai čia gali persikūnyti į praeities personažus ir taip pailsėti nuo šiandienos rutinos bei problemų.

2015: 4 (95) I 63


i

DIZAINO KELIONĖS

Gdanskas –

Viešbutis atgimusiame mieste Vieta: Gdanskas, Lenkija. Realizacija: 2015 m. Fotografijos: Anna Stathaki. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės.

64 I 2015: 4 (95)

tai miestas, kuris buvo visiškai nuniokotas per Antrąjį pasaulinį karą, tačiau šiandien jis sparčiai stojasi ant kojų, plėtojasi ir tampa verslo bei turizmo centru. Pačioje senamiesčio šerdyje įsikūręs jau ketvirtasis viešbučių tinklo „Puro” narys – 4 žvaigždučių, išsiskiriantis, Lenkijos kultūrą atspindintis viešbutis, kurio architektūrą suprojektavo vietinė kompanija „KD Kozikowski Design”, o interjerą kūrė dizaino studija „DoubleDecker“. Pagrindinė dizaino koncepcija buvo perteikti šalies ir miesto kultūros raidą, todėl interjere galima pamatyti daugybę praeities detalių bei šiuolaikinių elementų. Ir fasade, ir priimamajame bei bendro naudojimo zonose akcentuojamos raudonos plytos, primenančios senamiesčio tematiką. Norint suteikti modernumo, jos išdėstytos kai kur praleidžiant po plytą, o tuose tarpuose paliekant juodus plotus, sukuriamas ritmiškas raštas. Viduje gausu kokybę perteikiančių detalių, tačiau vengta banalių, prašmatnių sprendimų. Dominuoja retro stilistika, kuri yra patraukli ir šiandienos keliautojui, ir solidžiam elegancijos mėgėjui. Bendro naudojimo zonose dizaino kūrėjai derino masiškas daugybės baldų, interjero detalių, tekstūrų bei medžiagiškumų kompozicijas. Siekiant užtikrinti harmoningą ir neperkrautą vaizdą, buvo pasirinkta neutrali, žemės tonų paletė, primenanti rudens sezoną. Taip pat pagalvota ir apie baldų išdėstymą – dalis baldų yra išrikiuoti pagal griežtą tvarką, lygiagriačiai vieni šalia kitų, o kitų lokacija labiau nukreipia į privatesnes, laisvalaikiui skirtas zonas, nes tarsi užpildo netaisyklingus laisvus plotus. Natūralaus medžio parketlentės vietomis uždengiamos kilimine danga, primenančia prigesintus žinomo vokiečių dai-


DIZAINO KELIONĖS

i

lininko Piet Mondrian paveikslus, pabrėžia didžiulį patalpų plotą. Čia pat stovintis stambiagabaritis medžio masyvo stalas, abipus kurio išrikiuoti odiniai, garstyčių atspalvio natūralios odos krėslai, o viršuje, ant suvytų virvių, pakabinti trys plataus diametro šviestuvai plieniniais gaubtais – visa ši solidi komplektacija primena verslo klasės pasitarimų kambario scenarijų. Konstruktyvumo priduoda medžio apdaila dekoruotos sienos, dažytos švelnia žalsva spalva bei šalimais pakabinta didelio formato įrėminta viešbučio statybų nuotrauka, kurioje matosi fasado konstrukciniai darbai. Kitoje patalpos pusėje, ant sienos, sukabinti įvairaus dydžio itin blizgūs, auksu tonuoti apvalūs veidrodžiai, o šalia – nusidriekusi ilga apelsininė sofa, puošta geometriniais raštais išmargintomis pagalvėlėmis.

2015: 4 (95) I 65


66 I 2015: 4 (95)


Kavinėje-restorane vienas iš labiausiai akį patraukiančių dizaino elementų – tai iš stambių, sidabru, auksu ar variu blizgančių trikampių sumodeliuota skulptūra, veikianti ir kaip monolitinis meno kūrinys, ir kaip pertvara, skirianti erdves. Kavinėje dominuoja mediniai baldai, o minkštasuolių atramos dryžuotos vertikaliomis spalvingomis juostomis. Čia įsiterpia variniai interjero akcentai bei juodai dažytas plienas, o ant šviesių virvių pakabinti nedideli juodi šviestuvai tarsi kabo ore. Baras atskirtas tuščiavidurėmis lentynomis plieniniu, juodai dažytu korpusu. Lentynose išdėlioti įvairūs eksponatai bei dekoratyvūs indai, primenantys Lenkijos ir Gdansko istorinę raidą. Kadangi miestas tampa vis didesniu verslo centru, čia suprojektuotas ir pasitarimų kambarys. Labai minimalistiškas, tačiau nenuobodus – į jį patenkama per slankiojančias stiklines duris, pro kurias galima matyti visa, kas vyksta anapus. Juodi odiniai krėslai, supantys plieniniu rėmu apkaltą medžio masyvo stalą, sukuria rimtą, intelektualią, statišką atmosferą. Sienos taip pat apkaltos stambiomis, vertikaliai išdėstytomis dailylentėmis, o prie vienos iš jų suformuotos minimalistinės stačiakampės, įvairių dydžių (vėlgi panašiai kaip Piet Mondrian tapyba) plieninės lentynos, kuriose išdėliotos smulkios, pavienės dekoro detalės. Virš stalo centro pakabinti trys šviestuvai šiaudiniais gaubtais, skleidžiantys jaukią, ne per daug intensyvią šviesą. Šio kambario stengtasi neperkrauti smulkmenomis

ir ekspresyviais interjero sprendimais, nes buvo siekta sukurti rimtą, neblaškančią atmosferą. Miegamuosiuose, skirtingai nei bendro naudojimo zonose, detalių yra mažiau. Kaip ir kitose patalpose, dominuoja pilkšvos ar švelnių, blankių žemės tonų sienos, minkštos lovos odiniais atlošais, minimalistiniai natūralaus medžio korpusiniai baldai bei jaukumo suteikiantys kilimai. Čia bendras vaizdas nerėžia akies ir leidžia svečiams atsipalaiduoti bei pailsėti. Didžiausią įspūdį suteikia vonios kambariai stiklinėmis sienomis. Paprastai, tačiau estetiškai atrodo skaidraus stiklo pertvaros, dekoruotos smulkiais matiniais kvadratėliais, suteikiančiais privatumo, o šią zoną pabrėžia juodai dažytas vonios kambario rėmas. Pačiame vonios kambaryje išklijuotos baltos plytelės, kurių ritmą pabrėžia tamsus glaistas tarpeliuose. Prie to priderinta ir tamsios medienos spintelė bei ovalus veidrodis juodu apvadu. Gdanskas atgimė iš naujo, o su juo į miestą atkeliauja ir nauji šiuolaikiniam žmogui pritaikyti dizaino objektai. Džiugu, kad galima pasigėrėti ne eiliniu moderniu viešbučio interjeru, o tokiu, kuriame perteikiama tautos kultūra bei užsimenama apie praeities įtaką dabarčiai. „DoubleDecker“ dizaineriai sukūrė retro stilistika dvelkiantį interjerą, kuriame buvo suderinta tai, kas iš tiesų nėra taip paprasta, – prabanga ir subtilumas.

2015: 4 (95) I 67


i

DIZAINO KELIONĖS

Kitokia

skandinaviška prabanga Vieta: Stokholmas, Švedija. Realizacija: 2010 m. Tekstas: Gintautės Kisieliūtės. Design hotelsTM grupės narys.

Du

didžiuliai akmeniniai XIX a. pastatai, išlikę nuo Švedijos industrinės revoliucijos laikų, seniau naudoti kaip gyvenamieji namai, o dabar čia įsikūręs Nobis viešbutis, kuriame įrengtas 201 kambarys. Ši senamiesčio vieta, esanti šalia Norrmalmstorg aikštės, visad buvo itin patraukli bei vertinga, todėl norėta, kad fasadas tai atspindėtų. Architektūros ir dizaino sprendimus pri-

68 I 2015: 4 (95)

ėmė vietinė kompanija „Claesson Koivisto Rune”, perteikusi prabangią skandinavišką stilistiką ir suformavusi viešbučio įvaizdį. Vos įžengus į katedros tipo laukiamąjį, atima žadą: 25 m aukščio, moderniai ir spalvingai margintos lubos bei 800 kv.  m erdvė atrodo įspūdingai ir didingai. Šis holas veikiau primena vidinį kiemą po stogu nei pastato vidų. Čia


DIZAINO KELIONĖS

i

liai, o per jutimus. Dizaineriai suderino tradicijas su šiuolaikiška estetika, vengė per ryškių, dominuojančių kontrastų ir šiame kontekste kompozicijas papildė aiškių, lenktų formų baldais. Daugiausiai buvo naudotos natūralios medžiagos, kurios su amžiumi tampa vis gražesnės: vilna, mediena, akmuo, oda, stiklas. Aukštos lubos visuose kambariuose sukuria erdvumo ir gaivumo pojūtį, o prislopinti šviesiai pilki, rudi, smėliniai bei balti atspalviai sukelia norą poilsiauti. Kambariai yra prabangūs, tačiau ne paviršutiniška, ne pompastiška prasme, kai puošnumą imituoja auksas, krištolas ar lovos su baldakimais. Čia visos apdailos medžiagos pulsuoja aukšta kokybe, baldai pasižymi ne tik estetika, bet ir maksimaliu komfortu, o patalpose didžiulė reikšmė skirta funkcionalumui, patogumui bei praktiškumui.

kabo milžiniškas sietynas, skleidžiantis šiltą šviesą bei suteikiantis dar daugiau prabangos. Dizainerių pagrindinis tikslas tokią atmosferą sukurti nenaudojant standartinių puošnių elementų: auksinio dekoro, velvetinių audinių bei raudonų kilimų. Tinkamai nuotaikai suformuoti buvo pasirinktos Stokholmo žiemos sezono spalvos – prigesinti, diskretiški tonai suteikė kambariams ir bendro naudojimo zonoms charakteringumo, o harmoninga atspalvių dermė sukūrė jaukią aplinką atsipalaidavimui bei poilsiui. Kruopščiai parinkti dizainerių baldai padėjo individualizuoti kambarius, tačiau stengtasi neperkrauti miegamųjų pernelyg ekspresyviais egzemplioriais, nes vengta muziejaus ar boutique įvaizdžio. Kambarių interjeras perteikia skandinavišką požiūrį, pagal kurį elegancija ir prabanga labiau atsispindi ne vizua-

2015: 4 (95) I 69


tematiką ar nuotaiką, buvo pritaikyti unikalūs sprendimai. Auksiniame bare, kuriame auksu tonuoti veidrodžiai dengia sienas ir lubas, originaliai suformuotas šviesos žaismas, sukuriantis itin intymią nuotaiką, o sklindanti šviesa slysta per veidrodžius ir sukuria spinduliuojančią, tviskančią atmosferą. Daug kur naudojamos „Claesson Koivisto Rune” sukurtos Baklava lempos, pasižyminčios trijų audinio sluoksnių technologija dėl kurios šviesa tampa rausva, švytinti, primenanti dangaus pašvaistę leidžiantis saulei. Vonios kambariai iškloti itališku Carrara marmuru, kurio šiltas, šviesus pilkumas yra ypač malonus akiai, o akmens piešinys tarsi voratinklio siūlai suteikia sienoms ir grindims natūralų, dinamišką, tačiau neįkyrų piešinį. Kitas subtiliai dekoratyvus dizaino elementas – tai reljefiškumu pasižyminčios drabužinių durys, kurių medžio masyve išraižyta lakoniška ornamentika atrodo žavingai, suteikia tūrinį efektą bei paryškina medienos grožį. Kambariuose grindys išklotos tamsiomis parketlentėmis arba natūralaus ąžuolo parketu, kurio raštai primena praeities tradicijas. Apie jas užsimena ir lubų lipdiniai, tačiau bendrą stilistiką pagyvina modernūs šviestuvai bei kur ne kur pasitaikančios smagios, netgi kiek komiškos ančių skulptūrėlės. Skandinaviška prabanga buvo perteikta itin skoningai bei subtiliai, o derinant sena ir nauja, istorines detales su moderniais baldais, interjero kūrėjai suformavo aplinką, kuri būtų tinkama ir romantinėms viešnagėms, ir verslo kelionėms. Toks interjeras turi išliekamąją vertę, nes jame galime rasti patrauklių praėjusio laikmečio detalių, suderintų su šiuolaikiška kokybe.

Šviesa Švedijoje turi didžiulę reikšmę, nes jos nėra daug, būtent todėl jai buvo skirtas didžiulis dėmesys. Kiekviename kambaryje yra numatyta net po 5 (o apartamentuose – 10) šviesos šaltinių, kuriuos kiekvienas gali reguliuoti pagal savo nuotaiką bei veiklą. Stengtasi nenaudoti spiginančio bendro, o taikyti vietinį, konkrečioms zonoms skirtą apšvietimą. Svečių kambariuose šviestuvų, sukurtų žinomų dizainerių, tokių kaip David Chipperfield ar Ilse Crawford, stilistika yra kiek subtilesnė, o išdėstymo schemos elementarios, praktiškos, tačiau bendro naudojimo zonose pasistengta lankytojus nustebinti. Kiekvienai kavinei, atsižvelgiant į norimą perteikti

70 I 2015: 4 (95)


Special Edition „Ocean Blue“

Dizainas, įkvėptas Švedijos salų. „Hästens Ocean Blue“ – suapvalintos formos, švelni, grūdėta tekstūra, subtilios detalės – gyvenimo harmonijos ir atsinaujinančių jėgų šaltinis. Kaip ir kiekviena Hästens rankų darbo lova, „Hästens Ocean Blue“ pagaminta naudojant tik aukščiausios kokybės natūralias medžiagas, gamybos technologija tobulinama perduodant ją iš kartos į kartą, pasitelkiant geriausias Hästens gamybos tradicijas. Komfortas, neapsakomas žodžiais, kurį reikia pajausti.

Hästens Vilnius, Rūdninkų g. 16, Vilnius, mob.: +370 611 25600, +370 613 95386. https://www.facebook.com/HastensLietuva www.hastens.com


i

DIZAINO KELIONĖS

„Genius Loci“ virtuvės modelis išsiskiria ne tik ergonomiškumu, bet ir erdvės poetika, sprendimų elegancija.

Kas bendra tarp virtuvės ir rašomojo stalo, arba kasdienybės magija itališkai „Vienas žymus filosofas kartą pasakė: „Jūs esate vieta, kurioje gyvenate“. Tikiu, kad mes, dizaineriai ir architektai, turime moralinę pareigą sukurti pozityvią Genius Loci. Mes privalome kurti erdves, kuriose žmonės galėtų mąstyti ir svajoti“, – taip savo naują, genialų kūrinį bendrovei „Valcucine“ pristato šių dienų Leonardo da Vinči vadinamas dizaino genijus ir vienas iš bendrovės įkūrėjų – Gabriele Centazzo. Jo sukurtas naujas virtuvės modelis pavadintas „Genius Loci“ (lot. „Vietos dvasia“) spinduliuoja erdvės poetiką, kuri, dizainerio teigimu, jam yra svarbi ne mažiau nei ergonomiškumas. Tai – virtuvė, sukurta tam, kad vartotojas jaustųsi ne tik patogiai ir užtikrintai, ruošdamas maistą, bet ir tam, kad virtuvė ne varžytų, o atvirkščiai – išlaisvintų jo kūrybiškumą, mintis, įkvėptų ir atskleistų kasdienybės magiją. Tekstas: Kristinos Noreikienės. Nuotraukos: bendrovės „Valcucine“.

72 I 2015: 4 (95)

Virtuvė, įkvėpta rašomojo stalo Naujojo virtuvės modelio „Genius Loci“ vizualinę išraišką įkvėpė „sekreteras“, arba tradicinis rašomasis stalas, kurio neįsivaizduojame be stalčių – matomų ar paslėptų. Kaip rašytojas, filosofas, mokslininkas savo darbo stalčiuose kaupia idėjas, brėžinius, eskizus, juodraščius, planus, svajones, taip „Valcucine“ kviečia atrasti maisto ruošimo, lyg nepakartojamo kūrybinio proceso, malonumą, kai viskas, ko gali prireikti, yra čia pat, po ranka, kai viskas, iki smulkiausių detalių, turi savo vietą.

Minimalistinė versija: užvėrus stalčių, šis susilieja su stalviršiu, išnyksta.


Stalčius – tai esminis šio virtuvės modelio akcentas, savotiška centrinė ašis. Gabriele Centazzo pristato du estetinius sprendimus: tai – minimalistinė versija, kai, užvėrus stalčių, jis tarsi susilieja su stalviršiu, išnyksta, tampa nepastebimas. Kitas variantas – stalčiaus kraštelis šiek tiek išlenda – taip sukuriama rankena jam atidaryti. „Genius Loci“ virtuvės stalčiai gali būti kuriami individualiai, pagal vartotojo poreikius – jų apdailai naudojamos medžio inkrustacijos, drožinėjimas, taip pat rankenėlės gali būti padengtos variu, žalvariu, dramblio kaulu. Na, o siekiant sukurti „įrėminimo“ įspūdį, tarsi užbaigiantį visą virtuvės kompoziciją, pakreiptų stalčių rankenėlių motyvą įmanoma pakartoti ant specialių panelių.

REKOMENDUOJAME

i

Stalčius – svarbiausias naujojo virtuvės modelio elementas.

Nauji ergonominiai bei estetiniai sprendimai Naujasis virtuvės modelis išsiskiria plonesniu stalviršiu bei žemesne grindjuoste – dėl to apatinės spintelės tapo erdvesnės: jų talpa padidėjo beveik 15 proc. (dabar apatinėje spintelėje galima laikyti sustatytus aliejaus, acto, padažų ir pan. butelius). Siekiant, kad virtuvė būtų dar funkcionalesnė, ji gali būti papildyta Air Logica sistema – tai itin ergonomiškas panelis, kuris leis sutalpinti visus virtuvės reikmenis ir tuo pačiu metu juos paslėps. Čia vietą ras ir indų džiovyklė, ir svarstyklės, elektros lizdai, virtuvinio rankšluosčio laikiklis, maišytuvai, kabliukai. Reikia pasakyti, kad dizaineriui itin svarbus ne tik stalčių, bet ir spintelių atidarymo mechanizmas – jis siekia, kad virtuvė būtų patogi vartotojui. Naudodamas ore sklendžiančių į viršų spintelės durelių mechanizmą, suteikdamas galimybę nuleisti, užverti virtuvės dureles ir stalčius baigus gaminti, išlaikydamas švarų estetinį vaizdą, Gabriele Centazzo žaidžia su šviesa, sukuria šviesos išsisklaidymo, vibravimo efektą. „Šviesa man simbolizuoja laisvę – kurti, judėti, gyventi“, – sako G. Centazzo. Galimi du „Genius Loci“ virtuvės modeliai – montuojamas prie sienos bei virtuvės sala. Pastaroji versija turi papildomą lentyną, kuri pasitarnauja ne tik virtuvės rakandams, indams susidėti, bet ir papildomam apšvietimui įrengti – čia sumontuoti LED šviestuvai, apšviečiantys darbastalį ir maisto ruošimą padarantys dar patogesnį, malonesnį.

Tempting Art instaliacija Milano baldų parodoje 2015 metų Salone del Mobile parodoje, vykusioje Milane, tarp kitų naujienų buvo pristatytas ir bendrovės „Valcucine“ naujasis virtuvės mode-

Tal Lancman: „Valcucine baldų estetika remiasi minčių, proto elegancija. Tai – savotiška paslaptis tarp varto� tojo ir dizainerio, kurį įkvepia kasdienybės magija“.

Kurdamas „Genius Loci“, diz. Gabriele Centazzo žaidė su šviesa, kuri suteikia virtuvės modeliui gyvybės, vibracijos, išlaisvina mintis.

Itin aukštos kokybės medžiagos ir racionalūs sprendimai lemia neabejotiną virtuvės funkcionalumą.

„Genius Loci“ vizualinę išraišką įkvėpė „sekreteras“, arba tradicinis rašomasis stalas, kurio neįsivaizduo� jame be stalčių – matomų ar paslėptų.

lis „Genius Loci“ bei Tempting Art instaliacija, kurios autoriai – Maurizio Galante ir Talas Lancmanas. Ši instaliacija apima dvidešimt dviejų architektų, dizainerių, tapytojų, poetų, kūrybininkų darbą. Jiems buvo suformuluota užduotis sukurti darbus maisto tema, atskleidžiančius emocijas, susijusias su tam tikrais produktais. „Mes esame įsitikinę, kad patiekalas yra tam tikras kūrybinio proceso rezultatas, įgyvendinamas naudojantis tokiais sprendimais kaip „Valcucine“ virtuvė. Todėl norėjome sukurti savotišką fantastinį valgiaraštį. Dalyviams buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė, dėl to kiekvienas jų sukurtas daiktas turi savo istoriją, emocinį užtaisą. Kiekvienas iš šių objektų stebina, žavi, provokuoja ir įkvepia, juos malonu liesti, jie pažadina tam tikrus prisiminimus“, – teigia vienas iš instaliacijos autorių – Maurizio Galante. Talas Lancmanas sako, jog „Valcucine“ baldų estetika remiasi minčių, proto elegancija. „Tai švarios erdvės prabanga, kuri, rodos, tik ir laukia, kai bus užpildyta mūsų kūrybiškumu. „Valcucine“ virtuvė išsiskiria ne tik estetiniu vaizdu, kuris prikausto dėmesį vos ją išvydus, bet ir įkūnija savotišką paslaptį tarp vartotojo ir dizainerio, kurį įkvepia kasdienybės magija“, – teigia Talas Lancmanas. Daugiau informacijos: www.valcucine.it; www.idnvilnius.lt; www.facebook.com/IDNVilnius.

www.idnvilnius.lt

2015: 4 (95) I 73


i

rekomenduojame

VOLKSWAGEN TOUAREG EXECUTIVE: vertinantiems kokybę ir komfortą Interjero dizaino ir dekoro kūrėja Elžbieta Skunčikienė papasakojo apie savo kūrybinį darbą, įkvėpimą bei bandomojo važiavimo „Volkswagen Touareg Executive“ įspūdžius.

dekoruoti jų saloną. Ir taip iš lūpų į lūpas, per rekomendacijas manęs ėmė ieškoti žmonės – tokia buvo pradžia. Visa tai atrodė kaip labai didelė avantiūra – nemokėdama, neturėdama įgūdžių bandžiau daryti tai, kas man patinka. Ir viskas pasisekė taip, kad ilgainiui pamačiau, jog viena susitvarkyti nebespėju. Ir štai jau penkeri metai, kai turiu savo interjero dizaino studiją, kurioje šiandien dirbame trise.

Suprantu, kad didžiausias įkvėpimas Jums – Provansas. Kas dar Jus įkvepia kurti?

Elžbieta, kaip Jūsų gyvenime atsirado kūryba, polėkis interjero dizainui ir dekorui? Visa tai greičiausiai atėjo iš tėvų ir jų aplinkos – jie abu yra menininkai, tad nuo vaikystės gyvenau „meniškoje“ terpėje, šalia kūrybiškų ir kuriančių žmonių. Toks gyvenimas man atrodė ir gražus, ir šiek tiek erzinantis: žinote, tas menininkų chaosas, meniškumas, klasikiniai baldai, daug antikvarinių daiktų, paveikslų. Visąlaik svajojau: aš gyvensiu kitaip – švariai, be senienų, nereikalingų daiktų, kad mano namai būtų švarūs, šviesūs, šilti, su dideliais langais...

Nuo ko pradėjote savo, kaip interjerų kūrėjos, veiklą? Kai baigiau studijas, su mama atidarėme interjero detalių parduotuvę, kurioje prekiavome lietuvių autorių darbais ir ilgainiui supratau, kad man visada žymiai smagiau padėti kažkam dekoruoti namus nei dirbti prie kompiuterio ir užsakymų. Kai gimė dukra, ją namuose auginau ketverius metus ir visą laiką mąsčiau, ką čia įdomesnio gyvenime nuveikus. Kartą su šeima išvažiavome į Provansą ir aš labai susižavėjau tuo regionu – aplinka ir atmosfera. Man labai patiko kiemų durys, suolai, sendaikčių turgeliai, gražūs Provanso daiktai. Supratau, kad aš norėčiau gyventi būtent taip. Grįžusi iš kelionės, sėdau prie kompiuterio ir savomis jėgomis ėmiau gvildenti įvairias interjero kūrimo programas, pradėjau visiems garsiai kalbėti apie tai, kad labai noriu kurti interjerus, kol vieną dieną gavau kvietimą iš vieno interjero salono vadovų

74 I 2015: 4 (95)

Aš labai daug keliauju. Keliaudama atrandu įvairiausių įkvepiančių dalykų ir grįžusi namo sugalvoju ką nors nauja, įdomaus, ką galiu pritaikyti dirbdama interjero dizainere. Mėgstu senosios Europos šalis – Italiją, Prancūziją, taip pat Belgiją ir Olandiją. Pastarosiose gausu gražių parduotuvėlių, senamiesčio butikų, kuriuose vien pasivaikščiojus gaunu daug įkvėpimo, kūrybinių minčių, polėkio savo darbui. Ką jau kalbėti apie tų šalių architektūrą, namus, jų fasadus, spalvingumą, istoriją. Būna, kad savaitgaliui išskrendu į užsienį idėjų pasisemti. Gal kam atrodys keista, bet nors ir kuriu interjerus, mano pačios namuose nerastumėte nieko ypatingo – juose nemažai masinės gamybos baldų, prieš daugelį metų pirktų daiktų, kurie vis atgaivinami. O ir Provansu mano namuose jei ir dvelkia, tai labai minimaliai. Tikrai žinau, kad ateityje, kai įsirenginėsiu savo namus, tikrai samdysiu kitą interjero dizainerį, nes pati tai daryčiau turbūt šimtą metų.

Sakote, kad Jūsų namuose nerastume nieko ypatingo, tačiau vairuojate 2010-ųjų metų Jaguar XF – automobilį, kurio šeimininkas, sakyčiau, turėtų mėgti prabangą, įmantrumą… Iš esmės esu itin didelė komforto mėgėja. Kasdien automobiliu važinėju iš objekto į objektą, tad automobilyje praleidžiu išties daug laiko. Todėl jei bent viena detalė jame mane erzina, kenčia visi! (Juokiasi) Nors niekada nesvajojau apie tokį automobilį, turiu pripažinti, kad man patinka gražūs daikčiukai, į kuriuos ir gražu pažiūrėti, ir kurie suteikia maksimalų komfortą. Tai man labai svarbu, nes esu didelė vairavimo ir jo teikiamo malonumo mėgėja. Vairuodama turiu laiko viskam: galvoju, svajoju, mąstau, susidėlioju darbus.

Kas Jums svarbiausia automobilyje? Man svarbi ir estetinė automobilio išvaizda, ir jo viduje jaučiamas komfortas. Jei kalbėtume apie automobilio


saloną, man svarbu, kad jis būtų šviesus, ne juodas, kad automobilis ir viduje atrodytų erdvus, ne tik iš išorės. Nemėgstu sėstis į purviną automobilį, tad ir švara man jame labai svarbus aspektas – tai padeda gerai jaustis. Taip pat labai reikšmingas dalykas man yra muzika – jos automobilyje turi būti geros (žinoma, tai priklauso nuo paties) ir ji turi skambėti kokybiškai. Norėjau ir visą gyvenimą svajojau turėti automobilį su šildomu vairu, nes labai nemėgstu pirštinių! Mano svajonė išsipildė. Ir automobilio eksterjere, ir interjere mane visada žavi aptakios jo formos. Žinoma, koks nors džipas, nors ir didelis ar kartais griežtas, turi savo privalumų – į jį labai patogu įlipti ir iš jo išlipti. Tai ypač aktualu man, nes iš esmės visą laiką aviu aukštakulnius. Mano nuomone, automobilis yra įvairių detalių, kurios turi būti dermėje, visuma.

Neseniai išmėginote bandomąjį važiavimą „Volkswagen Touareg Executive“. Kokie šio važiavimo įspūdžiai? Tai buvo puiki patirtis. Bandymui turėjome visą savaitgalį, tad pasivažinėjome ir mieste, ir autostradoje, užmiestyje. Visų pirma labai patiko tai, kad šis Touareg yra ypač „minkštas“, lengvas, labai tikslus ir dinamiškas: jis tuoj pat padaro tai, apie ką pagalvoji, tarsi važiuotų „kartu“ su mano mintimis. Gal taip ypač vaizdžiai apibūdinsiu, bet šis automobilis man primena plaktos grietinėlės pyragą – toks minkštutis, lengvas, bet taip pat labai tvirtas ir tikslus. „Touareg Executive“ man atrodo toks universalus, unisex automobilis – moteris prie jo vairo jausis moteriška, o vyras – vyriškas. Taip pat žavi šio automobilio sportiškumas: nors nesu greičio mėgėja, šis automobilis leidžia jaustis komfortiškai važiuojant ir didesniu greičiu. Labai patiko tai, kad atsidaro automobilio stogas – jei planuočiau įsigyti šį automobilį, tikrai pasirinkčiau komplektaciją su panoraminiu pakeliamu ir stumdomu stoglangiu. Manau, kad kiekvienas šio „Touareg“ automobilio

savininkas turėtų mėgti ir vertinti komfortą ir kokybę. Tai – svarbiausia.

O koks, kalbant bendrai, yra Jūsų interjero dizaino paslaugų klientas? Dauguma mano užsakovų yra vyrai. Provanso stilistika tikrai nėra tik moteriška stilistika, kaip galbūt galima susidaryti įspūdį. Taip, šiame stiliuje yra įvairių romantiškų detalių – gėlių, vazonų, žvakių, užuolaidėlių, bet tai nėra tik moterų mėgstamas stilius. Provanso stilius, galima sakyti, yra lengvas „bardakėlis“, todėl jis tinkamas laisviems žmonėms – menininkams, keliautojams, visoms laisvos sielos, šeimyniškoms asmenybėms, šeimoms. Žmonėms, mėgstantiems jaukumą, subtilumą ir šviesą. Visų pirma pagrindinė vizija mano darbe yra ta, kad aš kuriu namus žmogui. Kaip kūrėja stengiuosi atsiskleisti maksimaliai suprasdama žmogų, niekada klientui „nekišu“ savo minčių ir idėjų, kai jaučiu, kad jam tai nepatinka, kad tai jam kelia nemalonių emocijų. Vadovaujuosi idėja, kad turiu sukurti namus, kuriuose žmogui būtų gera ir miela gyventi, todėl privalau įsiklausyti ir išgirsti, kas mano klientui patinka, ką jis mėgsta ir vertina. Kurdama interjerus, stengiuosi kuo daugiau su užsakovais bendrauti ir juos pažinti, pajausti. Mano siekiamybė yra ta, kad žmogui visada būtų miela ir gera grįžti į namus. Mano nuomone, labai svarbu kuo daugiau su klientu bendrauti ir suprasti, kaip jis jaučiasi, kokios detalės jam sukuria teigiamų emocijų, o kurios – atbaido, griauna jaukumą. Kurdama interjerą, visada stengiuosi apsvarstyti, kokią paskirtį tuose namuose turi vienas ar kitas daiktas, ar jis naudingas, ar jis mielas klientui. Tik taip galima sukurti namų aplinką, į kurią norisi sugrįžti, kurioje gali pailsėti po dienos darbų. „Volkswagen Touareg Executive“ kaina „Moller Auto Vilnius“ salone – nuo 58 305 EUR. Daugiau informacijos: www.mollerauto.lt

2015: 4 (95) I 75


i

Interviu

Architektas,

pasukęs

i˛ šoną

Prieš penkerius metus pašnekovo įkurta įmonė „PM Screen“ pradėjo kurti 3D projekcijas pastatams – jas išvysti buvo galima pasaulinio garso muzikos žvaigždžių Moby, David Guetta, Pure Future, SEL ir kt. koncertuose, taip pat viešuose kalėdiniuose miestų renginiuose ar privačiuose naujų įmonių produktų pristatymo vakarėliuose. Vėliau savo veiklos kryptį „PM Screen“ keitė ir šiandien yra susikoncentravę ties 3D holograminių vaizdo sprendimų bei turinio virtualios realybės akiniams kūrimu. Apie savo įmonės kuriamą produkciją, 3D hologramų ypatybes bei pasaulio rinkų užkariavimą „Centrui“ papasakojo Adomas Bulavas, kurio kompanijos sukurtas produktas – 3D holograminės piramidės, pasak įkūrėjo, nustebino net visko kasdien reginčią Ameriką. „Lietuvos mums nepavyko nustebinti, tačiau pavyko nustebinti Ameriką“, – teigia A. Bulavas.

76 I 2015: 4 (95)

Koks buvo pirmasis Tavo prisilietimas prie aukštųjų technologijų? Viskas prasidėjo, kai studijavau architektūrą paskutiniame kurse. Kartą tėtis man atsiuntė nuorodą į filmuką internete, kuriame projektoriais ant vienos Vokietijos galerijos fasado buvo vaizduojamos 3D projekcijos. Tai – buvo patys pirmieji 3D projekcijų žingsniai pasaulyje. Pamenu, po to ėmiau ieškoti informacijos apie tą projektą ir technologiją, daug tuo domėjausi, nes įžvelgiau neblogą šio reikalo perspektyvumą. Niekaip negalėjau pamiršti filmuko ir sau pasakiau: reikia padaryti pirmąjį savo projekcijų bandymą. Akademijoje susiradau nereikalingą kažkieno batų dydžio maketą ir nutariau pabandyti pakartoti tai, ką mačiau tame filmuke, man buvo įdomu, ar gautųsi tokiu pačiu principu sukurti vizualizacijas ant to maketo. Visi iš manęs juokdavosi, kai per naktis kompiuterių klasėje bandydavau kurti vizualizacijas. Po mėnesio ar dviejų laikinai sustabdžiau moks-


lus, padariau testą ir man pavyko. Tai buvo nerealus jausmas. Aišku, dabar žvelgiant į tai juokinga ir pačiam, nes tai, ką tada padariau, buvo labai primityvu, bet tuo metu ne daug kas žinojo tos technologijos veikimo principą, kuris šiandien šou pasaulyje yra dažnai naudojamas. Tokia buvo pradžia.

Kaip viskas vyko toliau? Studijuodamas architektūrą, ėmiau suvokti, kad tai – nevisai mano pasaulis, kad norėtųsi gyvenime nuveikti kažką prasmingo. Nenorėjau visą likusį gyvenimą praleisti dirbdamas su daugiabučių Šiaurės miestelyje statybomis. Turėjau du pasirinkimus: ieškoti darbo 3D srityje pagal specialybę tokiose architektūros studijose kaip „Libeskind bei Hadid“, arba pasirinkti turbūt sun-

kesnį kelią, ir sukurti kažką savo. Man visada norėjosi daryti tai, kas nuskambėtų per pasaulį, kad senatvėje sėdėdamas nesigailėčiau, kad kažko nepadariau. Šiandien mūsų jau nebestebina, kad bendraujame ir su „Libeskind“ studija. Visada kėliau sau aukštą kartelę. Ėmiau kurti planus ateičiai, kuriuos siejau su šou ir verslo pasauliu. Galvojau, kad būtent šou pasaulyje 3D projekcijos sulauktų didelio pripažinimo. Pradžia buvo Lietuvoje: ėmiau kalbėtis su Vilniaus naktinių klubų savininkais, didžėjais, siūlyti jiems savo instaliacijų ir projekcijų idėjas ant pastatų, automobilių ir interjeruose. Taip ir prasidėjo – renginys po renginio... Vėliau pradėjo rastis klientų poreikis įvairiems interaktyviems sprendimams, prie kurių teko daug padirbėti. Naudojome įvairaus tipo liečiamų ekranų technologijas, kurdami

2015: 4 (95) I 77


dien tie akiniai yra toks išradimas, kaip kad prieš kelis dešimtmečius buvo pirmieji mobilieji telefonai, vidutinio lagamino dydžio. Tikiu, kad virtualių akinių technologija padės išspręsti daug problemų architektūros ir verslo pasaulyje. Standartines vizualizacijas pradedame keisti į virtualios vizualizacijos pojūtį taip, kad vartotojas gali pajausti mastelį ir pajusti realų pojūtį esant pastato viduje ar išorėje. Technologine prasme galime naudoti 3D aplinką arba 360 laipsnių filmuotą objekto medžiagą. Šiuo metu kaip tik dirbame su tokiu projektu Omane.

interaktyvų turinį, pavyzdžiui, renovuojamų daugiabučių projektams pasiūlėme interaktyvią sistemą, kuri mūsų klientams padėdavo parodų metu, panaudojant interaktyvias vizualizacijas, pristatyti statybos etapus. Tačiau ilgainiui, pastebėję, kad įgavome pakankamai daug žinių, tapome stipri komanda ir atradome investicijų galimybių, nusprendėme pakelti sparnus ir pradėti verslo plėtrą. Laikui bėgant, pasaulyje daug kas ėmė kurti 3D projekcijas ant pastatų, vidinė mūsų kompanijos filosofija diktavo norą būti išskirtiniais ir ieškoti naujų sprendimų. Taip ir tapome savo srities lyderiai. Žinoma, mūsų kuriami produktai yra tik pirmieji žingsniai plačiuose vandenyse, nes didesnę plėtrą užsienyje pradėjome vos prieš vienerius metus, tačiau drąsiai galiu teigti, kad tai, ką šiandien siūlome, jei kalbėtume apie mūsų produktą, – 3D holograminius ekranus – jie yra aukščiausios kokybės, kokią galite rasti rinkoje.

Koks yra jūsų produktų konceptas? Mūsų produktai yra dinamiški, priklausomai nuo požiūrio į kūrybiškumą, rinkoje siūlomas aukštąsias technologijas ir įgyjamus klientus. Mums svarbiausia kūrybiškumą supinti su aukštosiomis technologijomis ir taip pateisinti kliento lūkesčius, išsprendžiant problemas. Į priekį mane veda tas, kad man įdomu tai, kas kol kas nėra įmanoma, arba neseniai atsirado rinkoje. Turime kelis originalius produktus. Šiandien kuriame turinį virtualiems akiniams ir tai yra tai, kas stebina mus pačius. Stebina todėl, kad šian-

78 I 2015: 4 (95)

Tačiau pagrindinis mūsų produktas, jau žinomas pasauliniu lygiu, yra pilnas 3D holograminių ekranų sprendimo paketas klientų produktams: mes siūlome 3D hologramines piramides, kurios, kuriant 3D animaciją ir naudojant mapping technologiją bei garsinius sprendimus, kliento produktui gali suteikti naują išskirtinį įvaizdį arba išspręsti tam tikrą problemą. Pavyzdžiui, parodant, kad produktas yra atsparus vandeniui ar smūgiams. 3D vandens ar ugnies simuliacija sukuria tikro vandens ar ugnies efektą, taip saugiai ir išskirtinai išsprendžiama kliento problema. Taip pat dažnai randasi ir ekskliuzyvinių klientų, kuriems reikia būti išskirtiniams, sukurti WOW efektą. Šiuo metu dirbame su pasaulinį pripažinimą pelniusiais prekiniais ženklais, tokiais kaip Altec, Best Buy, Omantel, Toyota ir kt. Vienas iš žinomesnių 3D projekcijų projektų, su kuriuo dirbome, buvo pasaulio ledo ritulio čempionato atidarymo ceremonijos šou.

Kaip veikia 3D holograminis ekranas? Žinoma, jei galima atskleisti jo veikimo principus... 3D holograminės piramidės veikimo principas yra toks, kad panaudodami aukštąsias technologijas, „apžaidžiame“ objektą – produktą, esantį piramidės viduje. Naudojame 3D Mapping technologiją, tokiu būdu galime sukurti trimatę grafiką, sąveikaujančią su realiu fiziniu objektu, esančiu ekrano viduje. Praėjo ne vieneri metai, kol buvo atrastas būtent toks ir ne kitoks stiklas, kuris leidžia išgauti aukščiausios kokybės holograminį vaizdą. Daugiau pasakodamas galiu atskleisti paslapčių... Bet vieną atskleisiu: šių ekranų gamyba ir kokybės priežiūra yra susijusi ir su Bang & Olufsen. Šį vardą žinantiems apie produkto kokybę pasakoti veikiausiai nebereikia.


Kokios jūsų kuriamų hologramų ir virtualių akinių perspektyvos? Na, didžiausias perspektyvas ir akivaizdžią naudą matau verslui, nes mes padedame generuoti didesnius pardavimus arba sukurti produktui „naują veidą“. Klientų spektras gana platus: nuo ekskliuzyvinių laikrodžių iki vonios kranų, todėl turime tikrai dar daug ką nuveikti. Tikiu, kad gali atsirasti ir įnoringų klientų, kurie užsinorės ir savo namuose įsirengti tokio tipo ekranus, kaip interjero ar eksterjero akcentą. Jei omenyje turime kokį nors produktą apskritai, kas tai bebūtų – baldo detalė, maišytuvas, garso kolonėlė, lūpdažis, – pasitelkiant 3D hologramas, galima sukurti produkto pristatymą – tarptautinėse parodose, renginiuose ar prekybos vietose. Ir tą produktą pristatyti taip, kad jis paliktų įspūdį. Turint idėjų, galima sukurti iš esmės bet kokį poreikį – galėtume ir kokį nors degantį akmenį, kaip ekskliuzyvinių interjerų detalę „sukonstruoti“. Kaip pavyzdį, jei kalbėtume apie mūsų kuriamos produkcijos galimybes interjere ar architektūroje, galiu pateikti virtualios realybės akinius Oculus ar Samsung Gear VR. Na, pavyzdžiui, galima sukurti jiems turinį, kuris leistų vir-

tualiai aplankyti kokį nors objektą – namą, butą, prekybos centrą, t.y. jau esamų ar dar kuriamų objektų planus, kad projektuotojai ar jų klientai galėtų pajausti erdvę, atmosferą, pamatyti, ar projektas pateisina lūkesčius.

Į kurias rinkas orientuojatės? Ar turite klientų Lietuvoje? Jei kalbėtume apie mūsų šalies rinką, tai pasakysiu trumpai: su mūsų produktais dirbti Lietuvos rinkoje yra tas pats, kas atidaryti Lamborghini saloną ir tikėtis didelių pardavimų. Orientuojamės į Amerikos, Viduriniųjų Rytų bei Rusijos rinkas. Vienas iš didžiausių mūsų produkto laimėjimų yra tas, kad Amerikoje dirbame su visame pasaulyje žinoma elektronikos prekių korporacija BEST BUY. Prie įsiliejimo į rinkas reikšmingai prisideda dalyvavimas įvairiose technologijų parodose. Šiemet savo 3D holograminius ekranus pristatėme CES (Consumer Electronic Show) buitinės elektronikos parodoje Las Vegase ir MedPi parodoje Monake, mums tai buvo reikšmingi įvykiai. Tokie pasaulinio lygio renginiai, kaip kad CES, yra galimybė viešai pasirodyti vienai ar kitai rinkai, sulaukti parodos lankytojų susidomėjimo, rasti naujų klientų.

2015: 4 (95) I 79


i

DIZAINO ISTORIJA

10 GERO DIZAINO PRINCIPŲ Pagal Diterį Ramsą Griežti apibrėžimai bei papunkčiui numeruoti bruožai, atrodo, mažiausiai tinka kūrybinės veiklos sritims. Vis dėlto dizainui, esančiam meno, pramonės ir marketingo sferų sankirtoje, nuoseklus esminių principų įvardijimas gali suteikti aiškumo ir naudos – ypač jei tai padaro patirties ir išminties nestokojanti asmenybė. Tekstas: JonO MalinauskO.

„Mano širdis priklauso detalėms. Manau, jos yra svarbesnės už visumą. Be detalių niekas neveikia – jos yra kokybės pradmuo.“ Dietrer Rams

Radiola SK 4, 1956 m.

Portatyvinė Braun radioelektronika: plokštelių grotuvas TP 1 (1959 m.), radijo imtuvai Lectron ir SK 2 (1955 m.)

80 I 2015: 4 (95)

Vokiečių dizaineris Diteris Ramsas (Dieter Rams, g. 1932) priklauso pokarinei, vadinamajai „Ulmo mokyklos“ dizainerių kartai. 1947 – 1953 m. jis studijavo architektūrą ir interjero dizainą Visbadeno meno mokykloje, vėliau dvejus metus dirbo architekto Otto Apelio studijoje. 1955 m., laimėjęs konkursą, pateko į Braun kompanijos Dizaino skyrių, kuriame praleido beveik 4 dešimtmečius – iki 1995 m. Pradėjęs nuo firmos parodų stendų ir prekybos įrangos projektavimo, vėliau jaunasis dizaineris ėmė vis labiau domėtis daiktų dizainu. Nors Ramsas nestudijavo Ulme, tačiau jo kūryboje ši mokykla, nuosekliai tęsusi legendinio Bauhauso tradicijas, paliko žymų pėdsaką. Jau pačioje savo karjeros pradžioje Diteris tapo svarbaus technologinio lūžio dalyviu: būtent 6-ajame XX a. dešimtmetyje, pradėjus masiškai diegti tranzistorius vietoje senųjų katodinių lempų, ėmė sparčiai keistis buitinės radioelektronikos įvaizdis – iš gremėzdiškų baldų plokštelių grotuvai ir radioaparatai virto kompaktiškais prietaisais, reikalaujančiais visiškai kitokių dizaino sprendimų. Vieną iš pirmųjų savo projektų D. Ramsas atliko kartu su Ulmo mokyklos dėstytoju H. Gugelotu šioje srityje pritaikydamas radiolai SK 4 daugybę inovacijų. Sunkus medinis korpusas buvo pakeistas štampuotu metaliniu, valdymas perkeltas iš priekio į viršų, o garso kolonėlės iškeltos į atskirus tūrius, kad būtų sumažinti prietaiso gabaritai. Plokštelių grotuvą buvo ketinama uždengti plieniniu gaubtu, bet jis rezonavo nuo garso, tad Diteris pasiūlė pagaminti gaubtą iš skaidrios plastmasės. Nors dėl šios detalės radiola gavo „Snieguolės karsto“ pravardę, tačiau ilgainiui tokie skaidrūs gaubtai tapo privalomu kiekvieno grotuvo elementu.


Kurdamas garso aparatūrą, Ramsas įvedė ir daugiau naujovių, ilgainiui tapusių neatsiejamais šios gaminių rūšies bruožais. Pavyzdžiui, jis pirmąkart suvienodino garso kolonėlių, juostinio magnetofono ir stiprintuvo gabaritus, o tai leido juos dėlioti vertikaliai, horizontaliai arba net kabinti į eilę ant sienos. Taip pat buvo unifikuoti daugelio prietaisų valdymo organai, įvestas jų spalvinis kodavimas, nustatytos dėstymo panelėse taisyklės. Dėl šių naujovių atskiri prietaisai arba funkciniai blokai natūraliai derėjo vienas su kitu, be to, neįgudusiems vartotojams būdavo lengva suprasti, kaip juos valdyti. Modulinis komponavimo principas nulėmė buitinės radioelektronikos dizaino raidą keliems dešimtmečiams; kai kuriose kategorijose jis sėkmingai taikomas ir šiandien. Nuosekli gaminių unifikacija davė pradžią visos kompanijos dizaino programai – vieningo produkcijos ir išorinės komunikacijos įvaizdžio kūrimui, dėl kurio Braun 7-ojo dešimtmečio viduryje išsikovojo techninės pažangos ir dizaino lyderio reputaciją. D. Ramsui taip pat pavyko pasiekti, kad Dizaino skyriaus atstovai dalyvautų priimant visus svarbiausius gamybinius sprendimus. Vyriausiojo dizainerio veikla neapsiribojo vien tik garso aparatūros kūrimu, tad D. Ramsui teko nuolat diegti inovacijas ir kitose buitinių prekių kategorijose. Jos rėmėsi ne tik menine intuicija, bet ir sisteminga, netgi pedantiška vartotojų poreikių ir elgesio stereotipų analize. Daugelis originalių Ramso idėjų prigijo buityje ir šiandien atrodo savaime suprantamos: pavyzdžiui, į priekį atlenkta plaukų feno rankena arba išgaubti buitinio kalkuliatoriaus mygtukai. Kurdamas kavos virimo aparatą, Ramsas pasiūlė vertikalią jo komponuotę su kavos filtru vandens bakelio viduje, taupančią vietą virtuvėje, o projektuodamas elektrinę barzdaskutę – nuimamą metalinį peiliukų bloką. Be utilitarinių dalykų, daug dėmesio skirta estetikai – Braun gaminiai ėmė patekti ne tik į parduotuvių lentynas, bet ir į dizaino muziejų ekspozicijas. Pasiekti aukštą produkcijos dizaino lygį padėjo nuoseklaus funkcionalizmo postulatų įgyvendinimo programa, kurią D. Ramsas apibrėžė kaip „10 gero dizaino principų“, ir kurių stengėsi laikytis visos savo profesinės karjeros metu.

Braun radioelektronikos ekspozicija, 1972 m.

Pirmasis modulinis Braun garso aparatūros kompleksas (1962-1964 m.)

Radijo imtuvas Braun T1000 (1964 m.)

Plokštelių grotuvas PS500

Plaukų džiovintuvai Braun HLD 4 (1970 m.)

Kavos virimo aparatas KF20 Aeromaster (1972 m.)

Tiuneris-stiprintuvas Regie 510 (1968 m.)

2015: 4 (95) I 81


Taigi, anot Diterio Ramso, geras dizainas turi būti: 1. Inovatyvus

Žadintuvas su mobiliojo telefono garso stiprintuvu, inspiruotas Diterio Ramso radijo imtuvo RT 20 formos (diz. Evan Rayan, 2012 m.)

Šiuolaikinių technologijų raida leidžia dizaineriams drąsiai eksperimentuoti ir ieškoti naujų originalių sprendimų. Dizaino naujovės yra glaudžiai susijusios su technologijų raida ir negali atsirasti atskirai nuo jų. Taigi, naujos technologijos gimdo naujas formas.

2. Nepavaldus laikui Dizainas neturi remtis trumpalaikėmis mados tendencijomis. Jis turi būti aktualus bet kuriuo laikmečiu; dizainas, paremtas naujomis mados idėjomis, sparčiai nuvertėja, atslūgus susidomėjimui.

3. Ekologiškas Išties kokybišku gali būti laikomas tik dizainas, numatantis gamtos resursų ir aplinkos išsaugojimą. Rūpinimasis ekologija teigiamai veikia gamybos aplinką, vartotojų sveikatą ir daiktų naudojimo trukmę. Kavos malūnėlis KSM 1 ir elekrinis skustuvas Sixtant SM2 (diz. R. Weiss, D. Rams, 1967 m.)

Laikrodis Classic (1978 m.)

4. Bet kurį gaminį paverčiantis patogiu Kadangi dauguma daiktų yra sukurti naudoti, dizainas visų pirma turi rūpintis būtent tuo. Kitaip tariant, dizainas turi būti funkcionalus, atitikti visus ergonominius, higieninius ir psichologinius reikalavimus.

5. Bet kurį gaminį padarantis suprantamą Kokybiškas dizainas turi paaiškinti gaminio esmę ir struktūrą, atsakyti į visus vartotojui rūpimus klausimus.

6. Apgalvotas Kalkuliatorius Braun ET 22 (diz. D. Rams, D. Lubs, 1976 m.) Akustinė kolonėlė LE 1 (1965 m.)

Gero dizaino gaminys turi darniai apjungti visus reikalingus elementus bei detales, pašalindamas visus atsitiktinius ar nereikalingus dalykus.

7. Estetiškas Greta esantys kasdienio vartojimo daiktai veikia mūsų nuotaiką, privalo įtakos asmenybei. Dėl to jų dizainas turi kelti malonius pojūčius, būti gražus ir stilingas.

8. Sąžiningas Dizainas neturi kalbėti apie tai, ko nėra – apie nesamas naujoves, kokybę ir funkcijas, neturi skelbti didesnės daikto vertės nei yra iš tikrųjų, kitaip tariant, dalinti neįvykdomų pažadų.

9. Dizainas neturi būti įkyrus Geras dizainas turi būti santūrus ir rezervuotas. Jis privalo sudaryti sąlygas žmogaus saviraiškai, bet neturi panašėti į vaizduojamosios dailės kūrinį ar dekoro objektą.

10. Kuo mažiau dizaino, tuo geriau.

Televizorius Braun FS80 (1964 m.)

82 I 2015: 4 (95)

Perdėtas dizaino akcentavimas trukdo susitelkti į gaminio paskirties uždavinius ir aktualias jo taikymo problemas. Nereikia komplikuoti daikto formos, reikia siekti paprastumo ir funkcionalumo.


Didžiulė D. Ramso patirtis, sukaupta buitinės technikos dizaino srityje, ir nusistovėjęs Braun etatinių dizainerių kolektyvas turėjo ir savų pliusų, ir minusų: kaip ir kiekviena siauros specializacijos komanda, jie puikiai žinojo visas įmonės galimybes, technologinius niuansus ir vartotojų poreikius, tačiau nesugebėjo griebtis radikalių permainų. Dizaino istorijos vadovėliuose Braun „etatinio dizaino“ strategijai įprastai priešpastatoma italų firma Olivetti, klestėjusi maždaug tuo pačiu metu, tačiau besiremianti laisvai samdomų specialistų bei nepriklausomų dizaino studijų paslaugomis. Naudojant tokią „šviežio kraujo“ strategiją, atveriančią plačias kūrybines galimybes, yra sunkiau išlaikyti vieningą produkcijos stilių, bet lengviau manevruoti rinkos pokyčių sąlygomis. Deja, ir kultūroje, ir ekonomikoje vyksta nuolatinė prioritetų kaita, lemianti ne tik techninę pažangą, bet ir naujųjų vertybių iškilimą. Kad ir kokie neginčijami atrodė D. Ramso suformuluoti gerojo dizaino bruožai, nulėmę Braun produkcijos patogumą ir praktiškumą, ilgainiui Europos vartotojams vis dėlto pabodo jos racionalus asketizmas, nekeliantis jokių emocijų, stokojantis intrigos ir žaismingumo. Perpildytų rinkų išjudinimui nepakako vien loginės argumentacijos, reikėjo subjektyvumo, ryškių emocijų. Postmodernizmo judėjimas architektūroje ir dizaine, prasidėjęs nuo fantastinių „Archizoom“ vizijų bei šmaikščių „Alchemia“ grupės eksperimentų, dalinai užpildė šią spragą, o ortodoksalusis funkcionalizmas pradėjo sparčiai prarasti savo pozicijas. Kai atrodė, kad įvairiaspalvių plastikinių „žaisliukų“ banga galutinai užliejo buitinių prietaisų rinką, elektronikos srityje pasirodė nauja sensacija: 1976 m. Kalifornijoje du kuklūs vaikinai – Stefanas Vozniakas (Stephen Woźniak) ir Stivas Džobsas (Steve Jobs) sukonstravo pirmąjį personalinį kompiuterį, tapusį galingosios Apple imperijos pradininku. Marketingisto talentą turintis Džobsas nuo pat pradžių siekė, kad kompanijos gaminami kompiuteriai, o vėliau ir kiti elektroniniai prietaisai, būtų valdomi kuo paprasčiau, kone intuityviai, o lakoniška, santūri jų forma neatbaidytų net pačių „žaliausių“ vartotojų. Panašius uždavinius, kaip pamename, sprendė ir Diteris Ramsas – tik trimis dešimtmečiais anksčiau. Tad nieko nuostabaus, kad vyriausiojo Apple dizainerio Džonotano Aivo (Jonathan Ive) sukurtas iPod grotuvas, tapęs praeito dešimtmečio dizaino ikona, savo forma smarkiai primena radijo imtuvą T3, D. Ramso sukurtą dar 1958 m, o legendinis iMac, kuriame pirmą kartą visa elektroninė dalis buvo patalpinta tiesiai už plokščiojo ekrano, panaši į elektrostatinę akustinę kolonėlę LE 1, pagamintą 1965 m. Vienas garsus D. Ramso kolega kartą pašmaikštavo, kad S. Džobsas turėtų būti jam skolingas krūvą pinigų už autorinių teisių pažeidimus, tačiau dizaineris atrėžė, kad „imitacija yra nuoširdžiausias pataikavimo būdas“. G. Hustwit’o 2009 m. sukurtame dokumentiniame filme Objectified Ramsas pareiškė, kad „Apple yra viena iš nedaugelio kompanijų, kurios produkcija visiškai atitinka 10 mano įvardintų gero dizaino principų“. Apple programuotojai iš pagarbos Ramsui sukūrė specialų iPhone app‘są, kuriame pagrindinis grotuvo meniu turi minėto radijo imtuvo T3 pavidalą. Pastaruoju metu Diteris Ramsas prašo nevadinti jo dizaineriu, pasiteisindamas tuo, kad šiais laikais šią profesiją galime rasti kas antroje vizitinėje kortelėje. Gyvoji dizaino legenda labiau mėgsta vadinti save architektu arba projektuotoju – jo nuomone, šie žodžiai žymiai tiksliau atspindi kūrybinę veiklą. Garsiųjų dizaino principų įgyvendinimas dar ir šiandien užtikrina daugelio Ramso sukurtų ir jau klasika virtusių Braun gaminių populiarumą tarp vartotojų.

Kino kamera Braun Nizo 801: maketas, prototipas ir serijinis gaminys.

Universali lentynų sistema 606 (1959 m.)

Kėdė ir pufas 620, gam. Vitsœ, Švedija (1962 m.)

iPhone ekrano užsklandos Ramsified (diz. H. K. Froschauer, 2011 m.)

Radijo imtuvo T3 ir iPod formos palyginimas.

2015: 4 (95) I 83


i

PARODA

Naujoje parodoje –

dar nepatirtas Kauno modernizmas Kartu su spalio mėnesiu į istorinę Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovę įžengė nauji vėjai – viename iš monumentaliausių tarpukario modernistinės architektūros pastatų atsirado vietos ir jaukiai baldų ir interjero parodai „ART DECO KAUNE 1919 – 1940: NAMŲ JAUSMAS”. Ją bus galima aplankyti 2015 m. spalio 1 – gruodžio 27 d. Tai – galimybė išgyventi laike sustingusią grožio minutę. Specialiai iš Kauno žurnalui „Centras“

kiškumo suteiks Deivio Slavinsko paveiksluose pavaizduotos Kauno „aukso amžiaus“ interpretacijos. Kaip sako parodos „ART DECO KAUNE 1919 – 1940: NAMŲ JAUSMAS” iniciatorius, VDA skulptūros studijas baigęs Dainius Lanauskas (pats neseniai persikėlęs gyventi „neįprasta kryptimi“ – iš Vilniaus į Kauną), ekspozicijai pavyko sutelkti nemažai Art deco mylėtojų – privačių kolekcionierių, tarpukario laikotarpio baldus saugojusių lyg tarp kitko, po keliais užraktais. Atkurti interjerus padėjo ir ne viena savo giminės baldus išsaugojusi kelintos kartos kauniečių šeima.

Įkvėpimo sėmėsi iš Art deco sostinės

Pirmąjį kartą visuomenei ir gero skonio mylėtojams XX a. 3-ajame ir 4-ajame dešimtmetyje suklestėjęs Kauno modernizmas atsiskleidžia ne tik architektūros pastatų brėžiniuose ar industrinio dizaino pavyzdžiuose, bet ir namų aplinkoje – čia, laikinojoje sostinėje, pagamintuose balduose, puošybos ir interjero detalėse.

Išvys tai, kas dar nebuvo eksponuota Šalia „Karininkų ramovės“ Mažosios menės sienas puošiančių Viduramžių kunigaikščių portretų atsivers visai kita nuotaika – galėsime pajusti, kaip karininkija, tarpukario inteligentai jautėsi namuose. Tam padės ir autentiški XX a. 3-ojo ir 4-ojo dešimtmečio kilimai iš Lauros Bohne kolekcijos, šiuolai-

84 I 2015: 4 (95)

„Art deco“ stilius žymus tuo, kad modernizmo (kubizmo, ekspresionizmo, fovizmo, dadaizmo) idėjas perkėlė į meninę plastiką, kūrė gražesnio kasdieninio, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo aplinką. Jei Kauno architektai sekė ir amerikietiška Art deco kryptimi, atspindėjusia visuomenių pastatų funkcionalumą ir progresyvumą, tai baldų ir interjero kūrėjams svarbi buvo ir prancūziškoji modernizmo šaka, kuri šlovino individualizmą. Jei Kauno modernizmo architektūrą suformavo pirmiausiai architektai Funkas, Kudokas, Landsbergis-Žemkalnis, tai iškiliausiu tarpukario, o gal ir viso XX amžiaus baldų kūrėju laikytinas Jonas Prapuolenis, kurio darbai – išskirtinis tarpukario Kauno menininkų indėlis į „Art deco“ stiliaus išsiskleidimą to meto Europoje. Beje, parodą „ART DECO KAUNE 1919 – 1940: NAMŲ JAUSMAS” remia jo sūnus ir tiesioginis tradicijų paveldėtojas bei skleidėjas, Kauno kolegijos Dailės kūrinių konservavimo ir restauravimo katedros vedėjas, dėstytojas Bangutis Prapuolenis. Jono Prapuolenio kūrybinėje biografijoje vieną iš įdomiausių vietų užima tai, kad jis, studijuodamas Paryžiaus Naconalinėje meno ir amatų konservatorijoje, išgirdo žymiausio to meto baldų ir interjero kūrėjo Žako Emilio Rulmano (Jacques Emille Ruhlmann) paskaitas. Rulmanas „Art deco“ epochoje išgarsėjo kaip neprilygstamas perfekcionistas ir nepalenkiamas grožio ideologas. Savo amžininkus jis šiurpino prisipažinimais, kad meno kūriniams negalioja „biudžeto ribojimai“, o pats Rulmanas dažnai buvo pasirengęs pridėti


ketvirtadalį kainos ir meno kūrinius parduoti pigiau nei kainavo medžiagos. Bendraudamas su žurnalistais, dažnai kalbėdavo apie tai, kad visa tai tikrai atsipirks po keliasdešimt metų. O savo meistrus jis grūdino nepalenkiamu atsisakymu pripažinti, kad kokios nors detalės „neįmanoma pagaminti“ – pagalbininkai žinojo, kad darbai bus baigti tik tada, kai maestro sušuks: „Nelieskite, tai tobula“. Sužinojęs apie neišgydomą ligą 1933 metais, Rulmanas įsakė tik užbaigti priimtus užsakymus, o po jo mirties – jo dvidešimt metų puoselėtą firmą uždaryti.

iltimis, tai Kaune inkrustacijai naudotas vietinis perlamutras, metalas ir, be abejo, jau „tikrai tautiškas“ gintaras. ,,Ir kas gali būti gražesnio, kaip baldai, pagaminti iš mūsiškių medžių, išpuošti istorišku juodu ąžuolu ir gintaru“, – žavimasi to meto spaudoje. Kaip pastebi menotyrininkė Aistė Dičkalnytė, Prapuolenis ir kiti meistrai nebijojo viename baldų komplekte kūrybiškai derinti lakoniškus, žemus, aukštais porankiais minkštus fotelius ar konstruktyvius kampuotų ar aptakių paviršių korpusinius baldus su dirbiniais, interpretuojančiais „liaudiškus“ motyvus.

„Raudondmedžio rojus“, sukurtas Kaune

Išmokti gyventi gražiau

Į Kauną sugrįžusiam Jonui Prapuoleniui, kitiems to meto meistrams 4-ajame dešimtmetyje atsivėrė puikios galimybės – pasaulinės krizės sąlyginai nepaliestos Lietuvos sostinės elitas norėjo naujos estetinės savo gyvenamosios aplinkos kokybės. Niekas nenorėjo gyventi kaip carinės Rusijos dvarelyje ar tenkintis atsitiktinai nusipirktais baldais. Tarp to meto interjero kūrėjų ir baldininkų užsakovų – ne tik aukščiausi Vyriausybės asmenys ir įstaigos, bet ir karininkija (visų pirma aviacijos korpusas), garsūs gydytojai ir teisininkai, inžinieriai ir, be abejo, to meto turtuoliai (garsėjo brolių Vailokaičių kolekcija). Raudonmedžio rojaus simbolį galima suprasti ir tiesiogiai – to meto baldo meistrai naudojo pažangiausias medienos faneravimo, intarsijos ar inkrustacijos technologijas. Lygius medienos paviršius pasiekti leisdavo to paties raudonmedžio ar riešutmedžio lukšto panaudojimas.

Parodoje „ART DECO KAUNE 1919 – 1940: NAMŲ JAUSMAS” demonstruojamuose balduose išvysime ne tik Art deco stiliui būdingas geometrines formas ir puošybą, bet ir kitas to meto interjero tendencijas – inovatyvumo, išradingumo elementus. Tarpukario buto interjerą dažnai puošė ir specialiai kuriami, užsakovo asmenybei pritaikomi šviestuvai, spintelės, staliukai, kitos baldų konstrukcijos ir formos inovacijos. Vienas iš esminių tarpukario Kauno namų aplinkos pertvarkymo siekių – jo kompleksiškumas. Naujoji laikinoji sostinė – tai ne tik įvestas vandentiekis, elektra ir telefonas; to meto baldų meistrų aprašuose matome, kad tik retais atvejais buvo įsigyjamas vienas atskiras baldas, dažniausiai buvo gaminami baldų komplektai net keliems kambariams arba atliekamas viso kambario apstatymas, įskaitant šviestuvus, karnizus, kitus dekoratyvinius interjero elementus. Tarpukario baldų meistrai neišvengiamai susidurdavo su situacijomis, kai dėl „patriotiško nusiteikimo“ interjere atsirasdavo papildomos „tautiškos“ akis badančios detalės. Vientisas interjero stilius atspindi tarpukario modernizmo vieną iš pagrindinių siekių – išvengti perkrauto, eklektiško interjero.

Baldai, suskambėję unikaliomis formomis Paroda „ART DECO KAUNE 1919 – 1940: NAMŲ JAUSMAS” rodo tai, kad lietuviškasis modernizmas nebuvo vien aklas sekimas „Paryžiaus madomis“, jis taip pat išsiskiria ne tik baltišką folklorą atspindinčia puošyba – saulutėmis, eglutėmis, lelijų raižiniais. Pastabi akis konstruktyvių, geometriškų formų balduose atpažins ir lietuviško baroko linijų. Kauno stilius unikalus ir tuo, kad čia kūrybai naudotos ir grynai vietinės medžiagos – juodasis ąžuolas, skroblas, beržas, guoba. Jei Rulmano meistrai baldus puošė iš egzotinių Afrikos kolonijų atgabentomis dramblio kaulo

Vietoje pabaigos Aplankę parodą pajaus, kad tarpukario Kauno interjerų modernizmas yra tarsi rankų darbo. Jis niekaip neperėjo į sovietinę „masinę interjerų gamybą“. Šiandien, norint atrasti jo perlų, tenka surinkti atskiras mozaikos detales.

2015: 4 (95) I 85


i

INTERVIU

Fotografė Agnė Gintalaitė:

„Tikrai gera nuotrauka turi sukelti emocijų ir įstrigti atmintyje“ Gyvenimas, kasdienybė, rutina – Agnė Gintalaitė sako, kad idėjos ateina ramybėje ir tyloje. Leidiniui „Centras“ jauna ir ambicinga fotografė papasakojo apie santykius su fotografija, apie tai, kas jai yra kūryba, ir kaip kilo idėja fotografuoti garažų vartus.

86 I 2015: 4 (95)


Kaip gimė tavo santykis su fotografija? Kiek laiko tuo užsiimi? Mano ryšys su fotografija prasidėjo vaikystėje, su tėčiu tūnant tamsioje vonioje, vos šviečiant raudonai lemputei, ir stebint, kaip į chemikalų indą įmestas popieriaus lapas tampa nuotrauka.

Kokie yra tavo kriterijai renkantis ką, kaip, kada fotografuoti?

Kas tau yra tikrai gera nuotrauka? Ji turi sukelti emocijų ir įstrigti atmintyje.

Kokiais Lietuvos ir užsienio fotografais pati žaviesi?

Kiekvieną kartą tai keičiasi. Vieni pasimiršta, pastebiu kitus. Man artima Viviane Sassen estetika, ironiški flirtai su madų pasauliu. Iš lietuvių kolegų dabar džiūgauju įsigijusi Dovilės Dagienės serijos „Berniukas su lazda“ Giclée atspaudą.

Mano darbas yra nufotografuoti tai, ką užsako žurnalų redaktoriai ar reklamos agentūrų meno vadovai. Tuomet kriterijai yra aiškūs, racionalūs, priklausantys nuo to, koks tikslas, kokia nuotrauka turi būti padaryta. Kadangi prie tokių projektų dirba komanda, mano darbas ne tik pačiai žinoti tiksliai ko reikia, bet ir perduoti tai kitiems komandos nariams.

Kodėl gerai ar negerai dirbti fotografu Lietuvoje?

Kas kita yra kūryba. Idėja tiesiog ateina. Fotografuodama dokumentuoju ir mėginu pati kažką suprasti, išsiaiškinti. Garažų vartus fotografavau norėdama suprasti, kodėl jie gražūs. Ar jie gražūs tik man asmeniškai, ar tai bendražmogiškas, archetipinis grožis? Tam, kad išsiaiškinčiau, parodžiau juos žiūrovui „išpreparuotus“ – atskirtus nuo skurdo, šiukšlių, konteksto, kuris stereotipiškai nepatrauklus, ir sudėliotus į spalvines gamas. Šiandien jau turiu atsakymą – taip, tai bendražmogiškas fenomenas – jie yra gražūs ne tik man vienai.

Jei turėtum galimybę nufotografuoti bet ką, ką pasirinktum?

„Užsikabinusi“ už vienos ar kitos temos, ilgai jos nepaleidžiu, tyrinėju, seku pasakojimą, kurį pasakoja vaizdai. Man norisi, kad pasakojimas taptų aiškus ir švarus, todėl atrenku nuotraukas ir jas sudedu tam tikra tvarka.

Neįmanoma atsakyti į šį klausimą. Juk fotografai visi tokie skirtingi. Jei fotografuoji vestuves, turi metro ilgio objektyvą ir gerai moki „bliūrinti“ su „fotoshopu“, tai, manyčiau, kad labai gerai dirbti fotografu Lietuvoje. O visiems kitiems šiek tiek sunkiau.

Jau pusvalandį galvoju atsakymą į šį klausimą. Niekada netroškau nufotografuoti kažko, ko negaliu. Nesu akimirkų medžiotoja, dažniausiai vaizdus dėlioju pati arba renkuosi statiškus objektus, faktūras, spalvas. Vaizdus kolekcionuoju, kaip pašto ženklus, dedu vieną prie kito panašius objektus. Tiesa, kartą mačiau labai labai liesą tatuiruotą žmogų ir pagalvojau, kad būtų gražu jį nufotografuoti nuogą, bet paprašyti neišdrįsau.

Kas tave pačią įkvepia darbams? Gyvenimas, kasdienybė, rutina. Idėjos ateina ramybėje, tyloje.

2015: 4 (95) I 87


88 I 2015: 4 (95)


2015: 4 (95) I 89


Fotografo Vaido Jokubausko nuotraukos dažniausiai būna tamsios, juodai baltos ir turinčios labai „stiprią“ nuotaiką. Šį kartą jis pristato „Ona, būk plona“ autorę Justiną Jarutę, kuri ne vieną įkvepia ne tik rengtis gražiau, bet ir kitaip į save pažiūrėti – sportuoti ir rūpintis savo kūnu.


i

DIZAINO KELIONĖS

94 I 2015: 4 (95)


Nuotraukos: Vaido Jokubausko. Modelis: Justina JarutÄ—.

2015: 4 (95) I 95


i

interviu

Dizainerė ir stilistė Marina Žuravliova:

„stilius sklinda ir iš akių“ „Tribe“ dizainerė Marina Žuravliova, kaip pati sako, rodos, tik KURĮ laiką gali gyventi ramiau ir nedidelis stresas darbe, kai reikia daug ir greitai veikti, jai patinka. Kaip ji atsidūrė stilistĖS „kailyje“ ir kokius DARBUS IŠBANDĖ – MŪSŲ POKALBYJE. Tekstas: Gabrielės Vaitkutės. Nuotraukos: iš asmeninio Marinos archyvo.

Susipažinome ir pirmą kartą šnekėjomės, kai su „Tribe“ dalyvavote „Injekcija“ konkurse, po kurio patekote į „Mados infekciją“. Kas, žvelgiant tavo akimis, pasikeitė nuo to laiko pačios ar „Tribe“ kūrybiniame gyvenime? Labai daug kas. Iš esmės nuo tada ir prasidėjo tikrasis kūrybinis darbo laikotarpis ne tik „TRIBE“ gyvenime, bet ir mano. Be bendrų darbų su Donata, esu dirbusi kostiumų kūrėja seriale, televizijos projekte „Chorų karai“, taip pat pavieniuose reklaminiuose projektuose.

Be to, kad kuri drabužius, dirbi ir stiliste. Ar prisimeni, koks buvo tavo, kaip stilistės pirmasis darbas? Dabar tiksliai neprisimenu, kas prasidėjo anksčiau, bet turbūt „LRT“ televizija. Mes buvome visiškai jaunos ir „žalios“, kai ten pradėjome dirbti. Aprengti „Labas rytas“ vedėjus atrodė didžiausias iššūkis. Televizijos specifika yra visai kitokia, todėl „įsivažiuoti“ reikėtų metų ar daugiau. Tik dabar, kai dirbame ketvirtus metus, jaučiamės stabiliai. Taip pat pamenu pirmąją herojės fotosesiją viename žurnale. Fotografavome moterį jau

96 I 2015: 4 (95)

brandžiame amžiuje. Didžiausias klausimas buvo „kaip parinkti drabužius nestandartinių formų moteriai, kuri yra gerokai vyresnė ir tikrai geriau žino, kas jai tinka, nei aš?“. Pamenu, streso buvo daug. Kai jautiesi dar visai jaunas ir tau reikia bendrauti su seniai daug ko pasiekusiais žmonėmis – jauti didelę atsakomybę ir baimę. Todėl kuo daugiau patirties – tuo labiau supranti, kaip prieiti prie žmonių, ką daryti, ir kad kartais visai ne tragedija, jeigu žmogus tau tiesiog pasako, ką konkrečiai jam atnešti.

Ar galėtum įvardinti esminius stilisto darbo pliusus ir didžiausius minusus? Privalumai – dinamika, daug įdomių žmonių ir pažinčių. Ir nuolatiniai iššūkiai, kurie kartais vargina, tačiau kai jų nebūna – pradedi nuobodžiauti. O minusai – sunkus fizinis darbas. Kartais turi nešti labai daug maišų. Ir dar atgal juos grąžinti, viską tiksliai sužiūrėti, ar niekas nesusigadino, neišsipurvino... Pastebėjau, jog jauni stilistai apie šią darbo pusę net nenumano, kai kurie, pasijutę „krovikais“, „nešikais“ tiesiog meta šią profesiją.


2015: 4 (95) I 97


Ar galėtum palyginti, kuo skiriasi stilisto darbas skirtingose srityse? Visur sava specifika. Televizija turi aiškias taisykles: spalvų, formų ir panašiai. Kiekviena laida yra savita, todėl turi savo stilių. Viskas yra stabiliau, juk čia yra tam tikras tęstinumas. Kiekvieną sezoną po truputį atsinaujini, tačiau laidos stilistika vis tiek lieka ta pati. Žurnaluose – „kaip diena – taip naujiena“. Viskas kinta labai greitai. Herojus po herojaus, fotografavimo stilistika keičiasi, mados keičiasi, reklamos pobūdis... Nuolatinės naujovės. O reklama – nervų išbandymas. Juk bet kokia kaina reikia įtikti klientui. Jeigu netyčia „pataikai“ ne į tą pusę – gali tekti smarkiai pasinervinti. Ir labai dažnai visai nėra kūrybos. Turi tiesiog surasti daiktus, kurie atitiktų kliento viziją. Dar kitoks darbas yra televizijos seriale. Tai buvo labai sunkus, bet itin įdomus metas. Ten reikia kurti personažus labai kūrybiškai ir pagal scenarijų dėlioti drabužių derinius.

Kokiais žinomais Lietuvos ar užsienio stilistų darbais pati žaviesi?

98 I 2015: 4 (95)

Tiesą pasakius, nesidomiu stilistais. Visada stebiu televiziją. Taip pat visuomet žinau, kas yra laidos stilistas, tačiau jų neseku. Taip pat nagrinėju ir užsienio televizijas.

Jei turėtum galimybę pasirinkti kokią nori asmenybę, kuriai galėtum sukurti sceninį įvaizdį, ką pasirinktum? Pirmiausia kas šovė į galvą, tai – „Oh land“ grupė. Pagrindinė atlikėja labai įdomiai rengiasi pati ir kuria savo sceninį įvaizdį. Būtų labai įdomu su ja padirbti, nes atrodo, jog jai nėra netinkamų daiktų.

Ką manai apie Lietuvos atlikėjų sceninį įvaizdį? Negalėčiau pasakyti, kad kažkas labai blogai atrodo. Nekalbu apie pop sceną, nes nelabai domiuosi tuo, kas ten vyksta. Nors, žinoma, labai ryškių asmenybių trūksta.

Stilingas žmogus – koks jis tau? Gyvenantis įdomų, aktyvų gyvenimą. O kuo jis apsirengęs – visai nesvarbu. Stilius sklinda ir iš akių.


"Centras" Nr.4, 2015  

Tradiciškai rudeniniame numeryje šalia privačių objektų daugiau dėmesio skiriame biuro interjerams. Veikiausiai tai turėtų atitikti jūsų dar...

"Centras" Nr.4, 2015  

Tradiciškai rudeniniame numeryje šalia privačių objektų daugiau dėmesio skiriame biuro interjerams. Veikiausiai tai turėtų atitikti jūsų dar...

Advertisement