"Centras" Nr. 3, 2011

„coming home“

h andwoven outdoor furniture created with weather-resistant de d o n f i b e r

www.dedon.de FAB Furniture Agency Baltics Vidukles str. 13A, LT · 48256 Kaunas, Lithuania T / F +370 37 792929 · M + 370 687 52593 · info@fabaltics.lt

2011: 03

4

www.creations-metaphores.com

Baldų ir interjero salonas ARTAMIS

V. Mykolaičio-Putino g. 10, Vilnius | www.artamis.lt | info@artamis.lt | tel.: +370 5 265 03 04

Interjero salonas DECOSENSE P.Lukšio 32, Vilnius, Domus Galerija

2011: 03

8

2011 : Nr. 3

Turinys Vyriausiasis redaktorius

Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt

INDEX apdovanojimų nominantai – psl. 10

Šį vasaros numerį ruošėme po svarbių dizainui renginių, kurie kasmet vyksta balandžio–gegužės mėnesiais: Milane „iSaloni“, Vilniuje „Dizaino savaitė“,

Vila „Kanousan“ – psl. 12

ICOGRADA „Design week – Spring Vilnius“. Nuo Milano šiemet nusprendėme pailsėti, o „Dizaino savaitėje“ aktyviai dalyvavome. Ko gero buvo?

Linijinis namas – psl. 16

Numeryje rasite kelis įspūdžius ir pamąstymus, o ateityje vis iškils naujų praėjusios šventės aspektų.

Niekur, tik Sadžimoje – psl. 20

Jūsų dėmesiui: „AMUNT l Martenson und Nagel Theissen“ (Vokietija); arch. Nuno Lacerda Lopeso (Portugalija); arch. Joachimo Haslingerio (Austrija); „Yasutaka Yoshimura Architects“ (Japonija); arch.

Namas ant Dunojaus šlaito – psl. 32

Lina Mikužytė lina@interjeras.lt

Kalbos redaktorė Dalia Daškevičiūtė

Reklama ir platinimas Julius Vladička Tel. (8-5) 205 15 71 julius@interjeras.lt

Prižadame.

Surinkome tikrai vertą naujausių objektų kolekciją.

„Just K.“ erdvė 2 suagusiems ir 4 vaikams – psl. 26

Meno redaktorė

Yuusuke Karasawo (Japonija); „Jarmund / Vigsnæs

Autoriai

Arch. Yuusuke Karasawa Agnė Rutkauskaitė Irena Žilionienė Jonas Malinauskas Julius Vladička Marius Dirgėla Vytautas Gurevičius

AS Architects MNAL“ (Norvegija); „Patkau Architects“

Kampuotas namas – psl. 36

(Kanada); „kleyer.koblitz.architekten“ (Vokietija) įvairiose šalyse ką tik realizuoti objektai.

Vertėja

Rasa Gurevičienė vertimucentras@gmail.com

Išskirtinius interviu mūsų žurnalui sutiko duoti

Namas / studija „Smac“ – psl. 42

du grafinio dizaino „grandai“, kurie svečiavosi ICOGRADA organizuotoje „Design week – Spring Vilnius“: Omaras Vulpinari, „Fabrica“ išplėstinių

Keletas dizainerio gyvenimų – psl. 50

medijų vadovas, ir „Zolotaja pčela“ („Auksinė bitė“) plakato bienalės Maskvoje organizatorius, leidėjas ir verslininkas Sergejus Serovas. Šis tokių autoritetų

„Fabrica“: nepatogus dizainas – psl. 56

pripažinimas mums be galo svarbus – einame teisingu keliu.

„Lietuvos dizainas. Pasiekimai“ – psl. 60

Manęs Kaliningrado ir Minsko architektai klausia, o kodėl nepublikuojate lietuviškų interjerų? Atsakau taip: mūsų žurnalo misija ne pasirodyti vieniems prieš kitus (arba prieš save pačius), o pasižiūrėti,

Architektūrines inovacijos konkurse „EKOnamas OPTIMISTUI“ – psl. 64

Žurnalas „CENTRAS“ leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063.

Leidėjas: VšĮ „Aplink tave”, Konstitucijos pr. 23B-12, LT–08105, Vilnius.

Tiražas – 4000 egz.

Pardavimo kaina – 8,99 Lt.

Viršelyje Architektai – „Yasutaka Yoshimura Architects“ Fotografijos: Chiaki Yasukawa

surasti ir parodyti, ko įdomaus yra kitur. Tokiu būdu, manau, tobulėjame, o ne verdame savose

O KAS... jeigu sukurčiau savo šviestuvą – psl. 68

Pozityvai ir spauda UAB „Spaudos praktika” Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama.

sultyse, kur tas viralas vis labiau atsiduoda naftalinu.

Kokybės, o ne nacionalinis aspektas lemia mūsų leidinio turinį. Malonaus skaitymo ir gerų įspūdžių.

Žurnalo partneris

INDEX

apdovanojimų nominantai

INDEX – tai Danijoje įsikūrusi ne pelno siekianti organizacija, įkurta 2002 metais. Jos šūkis – „Dizainas, gerinantis gyvenimą“.

Organizacijos globalus tikslas – skatinti bei taikyti dizainą ir dizaino procesus, kurie turi potencialą gerinti žmonijos gyvenimą pasauliniu mastu.

INDEX yra plačiai pripažįstama globalinės bienalės dizaino apdovanojimų INDEX: Award, teikiančių didžiausią piniginį prizą pasaulyje dizaino srityje, – 500 000 eurų. Dizainas vertinamas penkiose kategorijose: kūnas, namai, darbas, žaidimas ir bendruomenė. Pristatome keletą įdomesnių nominantų.

Projektas HAP (The HAP Project) integruotos daržovių sėklos. Suplėšius dėžę į Kategorija – bendruomenė dalis (kiekvienoje pusėje slypi skirtingų daržoProjektas HAP yra kartoninė dėžė, kurioje vių sėklos), pakuotė pakasama – taip sukuriaintegruotos daržovių sėklos mas sodelis, teikiantis kiekvienai gyvenvietės Dizainas: Aliki Rovithi, Foanto Asouro šeimai šviežių produktų. Šis projektas skirtas vargingų šeimų mitybai gerinti bei minties raHumanitarinės pagalbos pakuotė (angl. mybei dirbant žemę atstatyti. HAP projektas Humanitarian Aid Packaging – HAP) – tai iš sumažina atliekų kiekį ir suteikia vartotojui sveiperdirbto kartono pagaminta dėžė, kurioje yra ko ir šviežio maisto.

lygas aklam vartotojui, kuris galėtų savarankiškai mąstyti bei reaguoti, interpretuoti šiuos duomenis bei saugiai valdyti automobilį. Šiuo metu planuojami keli modelio patobulinimai, tarp jų kėbulo keitimas į elektrinės mašinos, kuri paprastai naudojama policijos pareigūnų kai kuriuose užsienio senamiesčiuose. Visiškai elektrinis automobilis sumažintų vibraciją, Nevizualinė automobilio sąsaja perteikia kuri gali sukelti lazerinio jutiklio trikdžius. Jau realaus laiko informaciją apie vairavimo są- nekalbant apie elementarią taršos problemą.

Aklo vairuotojo automobilis Kategorija – bendruomenė Automobilis, kurį gali vairuoti aklas vairuotojas Dizainas – mechanikos inžinerijos studentų komandos, vadovaujamos dr. Denniso Hongo Gamintojas – Virginia Tech Robotics and Mechanisms Laboratory

įsčių į pasaulį pakeitimas turėtų vykti palaipsniui. Šis staliukas suteikia bei sustiprina artumą tarp vaiko ir mamos. Jis yra panašesnis į kūdikio priežiūros lovytę nei į inkubatorių, nors turi visus bruožus ir funkcijas, su kuTikslas – padrąsinti tėvus būti arčiau vaiko riomis dirba kūdikių namų darbuotojai. Šios ir bendrauti su juo. Įrenginys sprendžia kūdi- funkcijos palengvina tėvų supratimą apie tai, kio gerovės problemas. Aplinkos iš mamos kas vyksta su jų vaiku.

Jenny – kūdikio priežiūros staliukas Kategorija – kūnas Tėvams skirtas kūdikio inkubatorius Dizainas – Thiago Antonelli

– sukurti miesto parkams viešbutį vabalams. Šis viešbutukas kviečia jame apsigyventi elniavabalius, bites, drugelius, plaštakes, vorus, auksaakes bei boružes, sudedant visų šių vabzdžių pageidaujamas aplinkas į vieną Arup Associates laimėjo konkursą „Be- „namą“. yond the Hive“ („Virš spiečiaus“), kurį finansavo Londono miestas, o konkurso tikslas Vabzdžių viešbutis Kategorija – namai Vabalų viešbutis, skirtas Londono parkams Dizainas – Arup Associates

2011: 03

10

Bambukinių dviračių studija Kategorija – darbas Bamboo Bike Studio organizuoja dirbtuves, kuriose gaminami bambukiniai dviračiai Dizainas – Bamboo Bike Studio

Bamboo Bike Studio moko niujorkiečius pasigaminti bambukinį dviratį. Studija sutei-

kia komponentus, bambuko medžiagą bei planus; klientai įdeda tik darbą. Sukūrus tinkamą ir užbaigtą dizainą, kurį galima pritaikyti masinei gamybai, sekantis žingsnis yra nugabenti šią schemą į tokias bendruomenes kaip Gana ar Kenija, kuriose gamyklos, panaudodamos vietinį bambuką, gamintų pigias, patikimas alternatyvas.

ve panaudotas medis iš Paryžiaus apylinkių. Jis skirtas į kambarį patenkančiam orui filtruoti. Skirtingo diametro mediniai žiedai, sukrauti vienas ant kito, sudaro skulptūrišką formą, kuri, apvilkta stiklo kapsule, iš vienos pusės primena gamtą, iš kitos – pabrėžia Šis eksponatas tai oro maišytuvas, sudė- šiuolaikiškumą bei modernių technologijų tas iš medžio ir stiklo, o taip pat šviestuvų bei svarbą. šildymo įrenginių komponentų. Oro maišytuPhilippe’o Rahmo ventiliacija Kategorija – namai Meninė instaliacija, eksponuota Maison & Object parodoje Paryžiuje.

Dizainas – Philippe’o Rahmo

Virdulys Chimney (Kaminas) Kategorija – namai Poetiškos formos išraiškos, bet kasdienio naudojimo elektrinis virdulys Dizainas – Marso Hwasungo Yoo

įmontuotas įjungimas į elektros tinklą. O objektai, iš kurių pagamintas šis virdulys, tai garvežio kaminas, sklendės rankena bei guminis vamzdelis, kurie aiškiai atspinTai elektrinis virdulys, pagamintas pasitel- di vartojimo būdus bei tuo pačiu sukuria kus neįprastus objektus ir reikalaujantis uni- asociacijas su virdulio sudedamųjų dalių kalaus rankenos panaudojimo. Rankenoje istorija.

Paani Kategorija – namai Įrenginys skirtas Indijos lūšnynų vandens kokybei gerinti Dizainas – Alexo Dumlerio

Paani yra vandens grynintuvas, skirtas Indijos lūšnynų gyventojams. Jis sukurtas būtent

Projektas Frog (Varlė) Kategorija – bendruomenė Statybų kompanija, kuri specializuojasi modulinių mokyklų statyboje Dizainas – The Project Frog team

Project Frog gamina technologiškai pažangias, efektyvios energijos modulines sistemas, kurias dažniausiai naudoja mokyklų statybose. Tokios statybos užtrunka daug greičiau, o kaina yra net apie 25 % mažesnė, nei panašių gyvenamųjų struktūrų.

šiai tikslinei auditorijai. Paani leidžia prieiti prie geriamo vandens žmonėms, kuriems to reikia. Tyras vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogui. Paani iš vandens panaikina net 99,9 % kenksmingų organizmų. Ši sistema yra kaip priedas prie vandens talpų, naudojamų lūšnynų virtuvėse.

Tekstas Yuusuke Karasawo Fotografijos Koichi Torimuro

Vila Kanousan Tai savaitgalio namelis, įsikūręs giliai kalnuotoje vietovėje Boso pusiasalio centrinėje dalyje. Ši vietovė yra Kanou kalne, Kimitsu mieste. Tradicinės japoniškos tapybos atstovas Kaii Higashiyama (1909–1999 m.) kartą buvo minėjęs, kad tapyti peizažus jį įkvėpė šioje vietoje besidriekiantis didingas tarpeklio vaizdas – šis namelis stovi ant šlaito, žiūrinčio žemyn į tarpeklį.

Pastato eksterjero forma yra paprasčiausias kubas, tačiau interjeras susideda iš dviejų sluoksnių, sudarytų iš tradicinių kvadratinių planų. Kubiniai tūriai yra įkelti taškuose, kuriuose jungiasi sienų, grindų bei lubų paviršiai, dalinantys erdvę. Kiekvieno kubo susikirtimo kampas yra apspręstas taisyklės iš algoritmo, nes taip sukuriama

2011: 03

12

Vieta – Kimitsu, Čiba, Japonija Realizacija – 2009 m.

Architektas – Yuusuke Karasawa („Yuusuke Karasawa Architects“) Struktūrinė sistema – mediena Teritorijos plotas – 459,03 m2 Užstatytas plotas – 51,83 m2 Bendras grindų plotas – 87,69 m2

pastebimiausia šio projekto savybė – gretimi kubai yra pakreipti tiksliu kampu vienas kito atžvilgiu. Kubų sukimosi kampas, nulemtas algoritminės taisyklės, išpjausto interjero tūrį į įvairias erdves. Taip suteikiamos skirtingos erdvinės sąlygos kiekvienam individualiam kambariui.

Interjeras, sukurtas tokiu metodu, turi įvairias savybes kiekvienoje atskiroje erdvėje, nors tuo pačiu visam pastatui perteikiamas tam tikras tvarkos jausmas, kadangi kubų kampų išdėstymas nėra atsitiktinis. Šios sąlygos leidžia patirti tvarkos ir įvairovės koegzistenciją, paradoksą, paremtą fiziniu erdvės pojūčiu. Galima teigti, kad tokia tvarkos ir įvairovės koegzistencija yra ryškiausias algoritminės taisyklės sukurtos architektūrinės erdvės bruožas.

2011: 03

14

Anga stoge atneša į vidų šviesą ir užpildo ja kambarius dieną. Saulės spinduliai, besikirsdami interjere, pasirodo iš nenuspėjamos krypties ir atneša dar daugiau sudėtinių sluoksnių ir taip įvairialypiame interjere. Pradinis kubo sukimosi kampas yra nustatytas atsižvelgiant į vietovės šlaito kampą, tokiu būdu didingas natūralus kraštovaizdis atsispindi ir atsikartoja interjero erdvėse. Namelio gyventojai viduje gali pajusti vienybės su už lango plytinčiu kraštovaizdžiu jausmą. Šis savaitgalio namelis buvo pastatytas naudojant unikalią erdvių konfigūravimo metodologiją – kadangi namelis stovi nuostabioje gamtoje, supanti aplinka buvo įtraukta į vidų. Taip buvo atrasti nauji ir originalūs erdvės pojūčiai ir potyriai.

Linijinis namas

Šešių su puse hektarų ploto sodyba įsikūrusi Salt Spring saloje, esančioje Džordžijos sąsiauryje tarp Vankuverio salos ir žemyninės Britų Kolumbijos dalies, namo teritorija nuo rytų iki vakarų perpjauta ilga brandžių pocūgių juosta. Per sklypą iš pietų į šiaurę driekiasi lengvas šlaitelis. Pietinėje nuosavybės pusėje auga sodas, pilnas įvairių vaismedžių; šiaurinė teritorijos dalis skirta pievai šienauti.

Sklype kadaise stovėjo namelis, kuris buvo parduotas ir iškraustytas į gretimą teritoriją. Dabartinė daržinė, garažas ir studija išliko. Naujasis pastatas tęsiasi 84 metrus tiesia linija išilgai pietinės medžių

2011: 03

16

Realizacija – 2006–2009 m.

Vieta – Salt Spring sala, Britų Kolumbija, Kanada Sklypo plotas – 65 000 m2 Pastato plotas – 340 m2 Architektai: Gregas Boothroydas; Christina Gray; Steffenas Knabas; Hiro Kurozumi; Renee Martin; Johnas Patkau; Patricia Patkau; Peteris Suteris („Patkau Architects“) Fotografas – Jamesas Dowas

Stoglangiai

juostos pusės. Sodas buvo papildytas keletu vaismedžių, kad būtų sustiprintas aiškus sugretinimas tarp kultūrinio kraštovaizdžio pietuose ir natūralaus kraštovaizdžio už šiaurinės namo dalies.

Lauko koridorius dalina naująjį namą į pagrindinę gyvenamąją ir svečių dalis. Namo eksterjeras padengtas anglies spalvos pluoštinio cemento panelėmis, kurios paverčia namą beveik nematomu, jei stebi jį priešais tamsiai žalią pocūgių lapiją. Interjero erdves pabrėžia apšviečiamos vidinės linijos, sudarytos iš peršviečiamų akrilinių

Grindų planas

panelių. Dieną daugiau nei keturiasdešimt stoglangių perneša šviesą į stogo ir sienų konstrukcijas ir sukelia lengvą interjero švytėjimą; o naktį fluorescencinės lempos, instaliuotos stoglangių atsidarymo vietose, paverčia visą interjerą šviesos lauku. Šios apšviestos aplinkinės erdvės yra suskirstytos ir pabrėžtos įterpiant sutvirtinto betono židinį bei medines lentynas / spinteles. Įstiklinti langai nišose, kurių didžiausias – beveik 24 metrų pločio, yra visiškai ištraukiami, kad ilgiau išliekant šiltiems Salt Spring salos orams namą būtų galima transformuoti į atvirą paviljoną.

2011: 03

18

Vertikalūs pjūviai

Niekur, tik Sadžimoje

Vieta – Yokosuka, Kanagawa, Japonija Realizacija – 2010 birželis Teritorijos plotas – 132,09 m2 Pastato plotas – 63,88 m2 Bendras grindų plotas – 176,65 m2 Architektai – „Yasutaka Yoshimura Architects“ Fotografijos: Chiaki Yasukawa, Yasutaka Yoshimura

2011: 03

20

Pirmas aukštas

Antras aukštas

Trečias aukštas

grūdintas stiklas lakštinis stiklas armuotas stiklas terasa

Poilsiavietės aplinka miesto teritorijoje.

Poilsiavietė pavadinimu „Nowhere Resort“ („Niekur“) – tai kurortas, kuriame savaitei nuomojamas atostogų namas. Norint pasiūlyti naują miestietišką gyvenimo būdą, atstumas iki savaitgalio namo buvo sumažintas nuo standartinių 3 val. kelio iki mažiau nei 1 val. Pati aplinka, be abejo, taip pat arti miesto

teritorijos, klausimas tik kyla, kaip atskirti kurortinę teritoriją iš urbanizuotos aplinkos? Todėl svečių namas „Nowhere but Sajima“ („Niekur, tik Sadžimoje“) pastatytas iš ilgų ir plonų, tartum vamzdžių, erdvių, surištų viename pastate. Vamzdžius primenančios erdvės nukreiptos į vandenyno pusę ir atkirstos nuo kaimyninių gyvenamųjų pastatų. Taip pastate suderinti tiek privatumas, tiek puikus vaizdas.

Saulės šviesa

Svečių namai. „Nowhere but Sajima“ suteikia laikinus namus savo svečiams. Savaitinės nuomos paslaugos, teikiamos „Nowhere Resort“ poilsiavietės, yra pakankamai naujas kurortinio apgyvendinimo metodas Japonijoje, kuris suteikia skirtingiems nuomininkams galimybę apsigyventi šiuose namuose savaitei. Tai pakankamai trumpas laikas, lyginant su standartine mėnesine nuoma, bet iš kitos pusės – ilgas, lyginant su apsistojimu viešbutyje. Apsistojimas savaitei pritraukia naujo tipo vartotojus. Tarnaudamas kaip erdvė parodoms, paskaitoms ar vestuvių vakarė-

2011: 03

22

liams, atskiras vienetas gali lengvai būti pritaikytas kiekvieno gyventojo vaizduotei bei kūrybai, o tai savo ruožtu papildo veiklos sąrašą, ką galima veikti tokiuose „namuose“. Kaip ir naudojimas darbo bei verslo funkcijoms, „namai“ ir vėl tampa erdve daugybei gyvenimo įvykių, jei atmesime tiesiog įprastą apsistojimo funkciją. Įgiję tokią naują programą, „namai“ atsikovoja savo turtingumą veiklos, kurią galima juose nuveikti, atžvilgiu.

Pastatas, trikampis blokas, sudėtas iš panašių į vamzdį tūrių, nukreiptas į vandenyno pusę ir pastatytas ant dirbtinai supiltos žemės mažame

Grunto stabilumas ir tikampis.

Siekiant nesudaryti papildomo krūvio jūros apsauginei sienai, prailginant pastato dalį, nukreiptą į vandenyną, buvo būtina pagal trikampį planą nukreipti gravitacijos centrą nuo jūros apsauginės sienos. žvejų miestelyje. Kadangi teritorija ribojasi su jūros apsaugine siena bei tiesiogiai žvelgia į jūrą, ji taip pat yra nukreipta ir į kitus pastatus palei vandenį.

Norint suteikti tinkamą privatumą nenaudojant užuolaidų, siauri vamzdžio formos tūriai buvo surišti tarpusavyje bei nukreipti taip, kad angos žiūrėtų į jūrą. Šių vamzdžių orientacija natūraliai blokuoja vaizdą su šalia esančiais pastatais ir žiūrint tolyn iš vamzdžio matomas tik vandenynas.

Suteikdamas prieglobstį nuo miesto šurmulio, kas paprastai charakterizuojama kaip „kurortas“, pastato dizainas būtent išlaiko pagrindinius kurorto potyrio aspektus. Taip buvo sukurta vieta, iš kurios žiūrint į jūrą mintimis gali pasijusti esąs laivo denyje.

2011: 03

24

Ugnies sklidimo prevencija.

Kiekvieno vamzdžio matmenys ir forma buvo nulemti ne vien jo teikiamo vaizdo efektyvumo, bet taip pat ir stiklo matmenų. Buvo išsamiai įvertinti matmenys, atsižvelgiant į reikalingą stiklo storį, norint įrengti vientisą langą, reikalingus matmenis ugniai atspariems stiklams, statybos reglamentus, sąnaudas bei gamybos metodus; po viso to buvo parinkti individualūs sprendimai kiekvienai atskirai angai.

„Just K.“ erdvė 2 suaugusiems ir 4 vaikams

Nulinės energijos namas su dvejomis atskiromis gyvenamosiomis erdvėmis

2011: 03

26

1. Prieangis 2. Sienelė pasėdėjimui 3. Lauko virtuvė su plautuve 5. Įėjimas su drabužine 6. Laiptai pasėdėjimui 7. Klimatinis šliuzas 8. Virtuvė–gyvenamasis kambarys 9. 12 m2 balkonas 10. Virtuvė ir balkono suolelis 11. Obelis 12. Sandėliukas 13. Svečių tualetas 14. Mini biuras 15. Gyvenamasis kambarys 16. Vietelė priešais langą 17. Panorama į žalumą 18. Laiptai, pakyla 22. Įėjimas į viršutinį gyvenamąjį vienetą 33. Saulės skydai

Apatinio aukšto klimatinė zona. Išskaidyta pagrindinė gyvenamoji erdvė sukuria įvairius kambario aukščius, kurie apriboja apatinį aukštą bei automatiškai sukuria skirtingas klimato zonas žiemą. Šaltas oras iš lauko lieka „užrakintas“ apatinėje įėjimo srityje, tuo tarpu vidutinė temperatūra palaikoma virtuvės– gyvenamojoje zonoje, o poilsio kambaryje, esančiame aukščiau, temperatūra didžiausia.

Vieta – Tiubingenas, Vokietija Architektai: Björnas Martensonas, Sonja Nagel, Janas Theissenas („AMUNT l Martenson und Nagel Theissen“) Fotografijos – Brigidos González (www.brigidagonzalez.de) Sklypo plotas – 365 m2 Užstatytas plotas – 138 m2 Bendras grindų plotas – 278 m2 Namo tūris – 583 m3 Statybų išlaidos – 330 000 eurų Realizacija – 2010 m.

Šis 365 kvadratinių metrų sklypas plyti Tiubingene, Vokietijoje, ant į pietus pasvirusio šlaito, apžvelgiančio miestą bei Tiubingeno pilį. Pagal XX a. 7-ojo dešimtmečio vystymo planą, reglamentuotą Federalinio statybų kodo 34-ame punkte, yra numatyta konkreti namo pozicija tiek sklypo, tiek įtraukimo į bendrą aplinką atžvilgiu.

Klientas užsakė namus šeimai – pasyviai šildomą gyvenamąją erdvę dviem suaugusiems ir keturiems vaikams. Efektyvios energijos pasyvaus namo technologijų, natūralus vietinių medžiagų panaudojimas bei protingas vietinių resursų vartojimas užtikrina namo tvarumą. Svarbus aspektas buvo potencialus namo pritaikymas šeimos gyvenimo stiliui.

Kyla klausimas – kas yra „gera“ gyvenamoji erdvė? Kas tai apibrėžia ir ko kiekvienam reikia? Šie

Pietinis fasadas. Pietiniame fasade yra daugiausiai langų, kad patektų kuo daugiau saulės. Kiauro rašto uždangos, esančios nuo grindų iki lubų aukščio langų kraštuose, savotiškai interpretuoja tradicines langines, praturtina interjerą arbą erdvę atmosferiniu šviesos žaismu.

Naujoviškas stogas su įvairaus kampo užlinkimais buvo įrengtas atsižvelgiant į kaimynų reikalavimą palikti atvirą vaizdą į Tiubingeno pilį – tai buvo sklypo pardavimo sąlyga.

Apatinis aukštas

Pietvakarinis fasadas. Sienelė su integruota plautuve supa prieangį, kuris vasarą gali tarnauti kaip lauko virtuvė ar vieta kepsninei. Įėjimas yra tame pačiame lygyje kaip ir kiemelis ir tarnauja kaip šalto oro šliuzas tarp lauko ir vidaus erdvių. Virtuvės–gyvenamojo kambario blokas pakeltas, kad žemiau būtų galima sumontuoti infiltracinę tranšėją bei žemės–oro karščio maišytuvą.

Pirmas aukštas

Šiaurės rytinis fasadas. Išoriniai įėjimo laiptai veda tiesiai į intymų sodelį už namo, kuris vasaros vakarais apšviečiamas saulės iš vakarų pusės.

Antras aukštas

Fasadas. klausimai suteikė architektams požiūrį į namo planą, kuris buvo efektyviai suprojektuotas maksimaliai išnaudoti erdvę, funkcionalumą bei lankstumą.

Autoriai stengėsi sukurti išskirtinę erdvės kokybę, panaudoti minimaliai medžiagų. Kūrybingas erdvių persidengimas buvo sukurtas tam, kad suteiktų gyventojams erdvumo įspūdį, daugialypę atmosferą bei įvairių galimybių sritis.

2011: 03

28

Įtakos faktoriai – kontekstas bei statybų reglamentai Riboto dydžio sklypo matmenys, atstumo tarp objektų reglamentai bei erdvi gyvenamoji zona šešiems asmenims nukreipė namo statybą į viršų lyg bokštą. „Just K.“ šiuolaikiškas ir kompaktiškas fasadas bei išraiškingas stogo tūris siejasi su aplinkiniais pilkais 1920–1930 m. tufo namais.

Tokio naujoviško ir iškraipytos formos stogo užmojis iš vienos pusės kilo dėl noro sukurti maksimaliai erdvų tūrį, o iš kitos pusės dėl kaimynų reikalavimo palikti nekliudomą vaizdą į Tiubingeno pilį – tai buvo sąlyga, norint įsigyti sklypą.

Apatinis aukštas. Įėjimo zonoje įrengta skydinė bei drabužinė; ši zona taip pat veikia kaip šalto oro imtuvas, apsaugantis aukščiau esančias patalpas nuo skersvėjų.

Gyvenamasis kambarys virš žemiau esančio kiemelio keičia orientaciją: per įstiklintą sieną atsiveria vaizdas į vakarus, kur popietę šviečia saulė. Medžių vainikai kaimyniniame sode vizualiai aptveria sklypą.

Palangės taip pat atstoja suolelio vaidmenį.

Didelės stumdomos durys jungia virtuvę– gyvenamąjį kambarį su balkonu; ši erdvė vasarą gali 2 būti pratęsta 12 m į balkoną.

Vidurinis aukštas. Į vidurinį aukštą patenkama per laiptinę, kurioje įkurtas mažas sandėliukas. Mediniai persikertantys paviršiai iš taip pat medinių šlifuotų lentelių atspindi šviesų šios medžiagos charakterį.

Vidurinio aukšto holas. Į vidurinį aukštą iš apatinio patenkama per laiptinę. Kylant laiptinė platėja. Dideli berėmiai langai užtvindo erdvę šviesa. Viduriniame aukšte yra trys kambariai, taip pat vonios kambarys, padengtas turkio poliuretanu, tiesioginis susisiekimas su sodu per lauko laiptinę ir drabužinės.

Išankstinė gamyba, struktūra, paviršiaus apdorojimas Struktūriniai fiziniai reikalavimai pasyviam namui, trumpas statybų periodas bei tvarumo sąlygos – visa tai susijungė į sprendimą statyti šį namą iš grynos medienos, optimaliai panaudojant išankstinės gamybos potencialą. Visas pastatas susideda iš 136 elementų, kurie pagaminti su grioveliais įvairioms jungtims bei apdailai, taip pat išgręžtomis skylėmis bei plyšiais elektros instaliacijai.

Mediena yra pagrindinė medžiaga, nuosekliai panaudota visoje struktūroje bei interjero paviršiuose; ši atsinaujinanti gryna medžiaga pasirinkta dar ir dėl palankaus energijos balanso. Matoma šių medinių paviršių pusė, šie tarpusavyje susikeičiantys mediniai elementai nušlifuoti, taip atspindint medžio šviesumą.

Viršutinis aukštas.

Viršutinio aukšto holas suteikia prieglobstį ir tarnauja kaip skaitymo bei televizijos zona. Dideli įstiklinti paviršiai atsiveria į erdvę rytinėje ir vakarinėje pusėse, pro kurias taip pat patenka saulės šviesa.

Laiptai veda į palėpę – erdvę, kuri tinkama įvairioms paskirtims.

Stogo plakiravimas. Viršutinis ir stogo aukštai plakiruoti „pietvakariečio kepurės“ stogo plokštėmis, kad apsaugotų nuo vėjo ir ardymo. Kaip ir eksterjero siūlės, stogo plokštės susijungia ties briauna ir formuoja keteras, kurios, tarpusavyje sulituotos, apsaugo paviršius nuo vandens.

Eksterjero siūlės. Sutvirtintų keterų interpretacija akcentuoja šio šilto stogo fasadą. Drenažo briaunos ant pakraigės leidžia vandeniui nutekėti stogo plokštėmis lyg nuo kepurės atbrailos.

Išskaidymas. Tvarus ir lankstus namas be didelio vargo gali būti padalintas į du gyvenamuosius vienetus su atskirais įėjimais, jei to prireiktų pasikeitus šeimyninei padėčiai.Bendras namo plotas 138 kvadratiniai metrai; vieno vieneto plotas būtų 81 m2, o antrojo 57. Šiltaisiais metų mėnesiais šis gyvenamasis plotas gali būti padidintas 12 m2 balkonu bei 23 m2 prieangiu.

2011: 03

30

Pjūvis A-A Pagrindinė gyvenamoji erdvė yra suskaidyta į skirtingus aukščius. Vienas iš galimų įėjimų yra žemesniame lygyje, iš kurio palipus keletą pakopų į viršų patenkama į virtuvę– gyvenamąjį kambarį. Žemesnėmis lubomis intymesnė gyvenamoji zona tęsiasi laiptais palipus dar kiek aukščiau.

Per šiltus vasaros mėnesius virtuvė–gyvenamasis kambarys gali būti praplėsti į 12 kvadratinių metrų balkoną greta obels.

Gyvenamasis kambarys virš prieangio keičia savo orientaciją: per pilnai įstiklintą sienelę atsiveria vaizdas į vakarus, iš kur popietę šviečia saulė. Medžių vainikai vizualiai aptveria teritoriją.

Pjūvis A-A

Pjūvis B-B Bokšto tipo namo fasadas vasarą ištraukia šiltą orą iš pastato kamino principu, o šaltas oras įteka per žemiau esantį prieangį. Ant pietų kryptimi nukreipto stogo, pasvirusio 10 laipsnių kampu, įrengti saulės kolektoriai.

Pjūvis B-B

Namas ant Dunojaus šlaito

Sklypas pamiškėje, besileidžiantis stačiu šlaitu Dunojaus link, guli Postlingbergo kalno papėdėje. Apsuptas medžių, laukų ir sodų, sklypas yra gyvenvietės pakraštyje.

Saugojamo miško zona bei vystymo planas suteikia teisę pastatui stovėti Vieta – Lincas, Austrija

tik šiaurės rytinėje sklypo dalyje.

Realizacija – 2010 m.

Tikslas buvo integruoti pastatą į vientisą unikalią miško pakraščio teritoriją,

Architektai – „Destilat“

užtikrinti bendrą atskyrimą nuo gyvenvietės bei sujungimą su vaizdu į

Fotografas – Joachimas Haslingeris

Dunojaus slėnį ir Alpių šlaito kalvas.

2011: 03

32

Pirmo aukšto planas

Antro aukšto planas

Architektūra.

Pastato grindų plano kontūrus jungia langai, o, atsižvelgiant į topografiją, grindys laiptais suskirstytos į skirtingus aukščius, kurie tartum žaidžia su erdve lauke.

Atviro betono blokų fasadas formuoja namo centrinę pusę. Ji atkartoja skirtingo lygio grindis ir yra aiškiai išdėstyta reljefe per visą namo konstrukcijų perimetrą.

Skirtingi grindų lygiai suteikia skirtingus lubų aukščius visuose aukštuose. Vidinis kiemelis, įkirstas viršutiniame aukšte, apšviečia kambarius trijuose lygiuose, palieka kaimynams atsuktą uždarą monolitinį fasadą.

Visiškai įstiklinta pietinė pusė atsiveria viršutiniame aukšte, įrėmintame terasoje, kabančioje virš žemiau augančio darželio. Terasos blokas į išorę ateina iš interjero ir suteikia natūralų šešėlį žemiau esantiems langams bei sodeliui, apsaugo nuo erozijos ir yra dominuojantis dizaino elementas pietinėje fasado pusėje.

Grindų planas.

Galinėje arba kelio pusėje pastatas atrodo lyg būtų vieno aukšto. Konsolinė pastogė žadina smalsumą bei veda svečius įėjimo link.

Įėjimas su prijungtu persirengimo kambariu stebina įstiklintu vaizdu į vidinį kiemą.

Trumpa laiptinė palei atviro betono sieną veda puse aukšto žemyn į namo šeimos susibūrimo vietą.

Virtuvė elegantiškai glaudžiasi prie betoninio kubo, lubos bei iš dviejų pusių įstiklintos sienos supa valgomojo stalą bei atskleidžia vaizdą į Dunojaus slėnį, o per šoninę terasą – į privatų darželį, augantį ketvirčiu aukšto žemiau.

Praėjus pro virtuvę, plati laiptinė veda į keturių metrų aukščio erdvę bei gyvenamąjį kambarį, kuris guli žemiau darželio lygio ir, kaip ir miegamasis,

2011: 03

34

darbo kambarys, yra išdėstyta aplink vidinį kiemelį.

Gyvenamasis kambarys yra prijungtas prie terasos, įkirstos į darželį, su kepsninės vieta ties atramine siena sklypo šlaite.

Atviro betono siena tartum plūduriuoja dviejų metrų dvidešimties centimetrų aukštyje virš gyvenamojo kambario – tai skirtingų lygmenų priešprieša. Į žemę įkirstas svečių vonios kambarys, įrangos kambarys bei studija. Pastaroji yra pusantro aukšto dydžio, ji sujungta su vidiniu kiemeliu ir tarnauja gyventojams kaip kūrybinė erdvė.

Paskutinį kartą trumpi jungiantys laiptai veda į

rūsį, kuriame yra vaikų kambariai su pagalbinėmis patalpomis, o šio lygio išėjimas veda į terasos darželį su akmenine siena, kuri atriboja nuo likusio sklypo.

Atviro betono baseinas yra drąsiai pridengtas po laikančiąja akmenine siena bei atitveria terasos darželį nuo aukščiau esančio privataus darželio.

Medžiagos.

Fasadui parinktas grublėtas tinkas iš akmens, smėlio, klinties, keramikos su žėručio bei rinktinių

grūdelių priemaiša, kuris savo žemiška spalva pabrėžia individualų pastato charakterį.

Jis kontrastuoja su nuosekliai balta namo interjero spalva, kas atviram betono fasadui suteikia akivaizdaus elegantiškumo.

Pušies lentos buvo panaudotos apatinėms pastogių dalims bei terasoms; tai suteikė lauko erdvėms ypatingą jausmą.

Grindų spalva buvo išlaikyta šviesi, naudojant, o vėliau tarkuojant, baltą cementą.

Medžio ir aliuminio langai viduje balti, o lauke padengti pilku aliuminiu.

Vieta – Kolbotn, Norvegija Realizacija – 2008 m.

Architektai: Einaras Jarmundas, Håkonas Vigsnæsas, Alessandra Kosberg („Jarmund / Vigsnæs AS Architects MNAL“) Asistentas – Claesas Cho Heske‘as Ekornaasas Plotas – 160 m2 Fotografijos: Ivano Brodey, Nilso Petterio Dale‘o

Pjūvis Sekcija A

Kampuotas namas 2011: 03

36

Vakarinis fasadas

Šiaurinis fasadas

Šis namas stovi pietiniame Oslo priemiestyje Kolbotn. Architektai, propaguodami natūralumą ir demonstruodami akivaizdžias sąsajas su aplink namą esančiomis uolienos formomis, „pakabino“ jį virš šlaito tarsi svarbiausią daugiabriaunį kalno akmenį. Žiūrint iš šalies atrodo, kad pastatas turi potencijos nusiristi, bet jo lengvi konstrukciniai fasadai suteikia

pusiausvyros ir stabilumo garantijas.

Klientai – jauna porelė, įsigijo sklypą, kurio aukščio skirtumas tarp įėjimo nuo kelio pusės iki kiemo yra 8 metrai. Tokį aukštį kasdien po keletą kartų tenka įveikti vieno „maršo“ laiptine, kuri lyg zondas iš apačios įsiterpia į namo erdvę. Tie patys įėjimo laiptai kyla šlaitu aukštyn per namą ant plynaukš-

Pjūvis Sekcija B

Pietvakarių fasadas

tės. Toks sprendimas suteikia pastatui dinamikos ir verčia ateityje pagalvoti ir apie galimybę įrengti liftą, kuris jau pasenusius šeimininkus kilnotų aukštyn.

Norint išsaugoti plotą ant plynaukštės, pastatą teko nustumti link rytinės sklypo pusės ir, atrėmus jį plonomis plieninėmis kolonomis, „pakabinti“ virš šlaito. Dvi visiškai skirtingos nuotaikos apima žiūrint į pastatą iš priešingų pusių. Pirma – žaliuojančios pievos ramybė, tolygiai pereinanti į pastato grindis, antra – nerimas: agresyvus virš laiptų išsikišęs kristalo formos luitas, kurio stabilumą garantuoja tik kelios liaunos atramos. Toks efektas visiškai logiškas

2011: 03

38

„savų“ ir „svetimų“ atžvilgiu. Jeigu pateksi į pastatą kaip šeimininkas ar svečias – galėsi nusiraminti, o jeigu neteks – pabūk šiek tiek nustebęs ir įsitempęs. Įėjimo sąlygos ir potyris būnant viduje lyg ir pabrėžia šį tarpusavio žaismą.

Tokia strategija padeda išvengti brangaus sprogdinimo, kuris neišvengiamas uolėtame šlaite. Šalyje, kur akmens uolos nieko nestebina, tai nėra estetiškai unikalus sprendimas, bet įsivaizduokite, kokia tai būtų vertybė mūsų lietuviškame peizaže. Prisitaikymas prie esamo landšafto, harmoningai įsiliejant į gamtą, – principinė nuostata, kuri turi būti būdinga

Planas

šiuolaikinei architektūrai. Be to, tokie sprendimai yra tikrai praktiški ir ekonomiški. Tuo pačiu taip išsaugomi esamos vietovės bruožai, sukuriamas dramatiškas žaismas tarp tūrio ir vietovės.

Laiptuose paslėptos komunikacinės ir techninės jungtys taip pat sprendžia praktiškus uždavinius. Pakanka teisingai izoliuoti nuo peršalimo ar kitokio poveikio, o taip pat sudaryti galimybę pasiekti bet kurį komunikacijų mazgą, ir toks eksploatacijos sprendimas tampa be galo patogus.

2011: 03

40

Kompaktiškas interjeras yra išdėstytas horizontaliai viename lygyje aplink trikampę išpjovą laiptams.

Visi miegamieji, turintys atskirus išėjimus į pievelę, sąmoningai nukreipti į ramų vidinį kiemą, o vonios kambarių erdvės, svečių–darbo kambarys, virtuvė ir svetainė orientuoti į „efektingąją“, vaizdingąją pusę.

Juk taip malonu gulint vonioje ar ruošiant maistą pro langą matyti miesto panoramą. Tuo pat metu žiūrint į planą matyti, kad miegamieji ir vonios kambariai pastato viduje veiksmingai išdėstyti palei koridorių.

Svetainės pakreiptas planas ir didelė bendra erdvė su virtuve išduoda šiuolaikišką šeimininkų gyvenimo būdą.

Pastato apdaila tiek iš vidaus, tiek iš išorės gali pasirodyti per daug paprasta, bet šiuo atveju viskas nulemiama gana aštrių formų ir detalių geometrijos, kuriai tikrai padeda „siūlėtas“ apdailos plokščių (viduje – beržo faneros, išorėje – pluoštinio cemento) išdėstymas tvirtinant ir neslepiant tvirtinimo detalių

galvučių. Pagrindinės struktūros – iš plieno, grindys – iš poliruoto betono plokščių.

Ypač įspūdingai interjeras atrodo esant dirbtiniam apšvietimui, kuris šiaurėje esančioje Norvegijoje yra labiau aktualus, o ir šeimininkai namie dažniausiai būna vakarais. Šiltas medžio faneros atspalvis jaukiai kontrastuoja su aplinkinėmis atšiauriomis uolomis ir pilku niūriu fasadu. Štai ir vėl kontrastas, pabrėžiantis šio pastato kūrimo esminius principus.

Planai

Kubas ir „medžiaginis apvalkalas“.

Gyvenamasis namas pastatytas kaip paprastas dviejų aukštų plieninis kubas. Vidinės sienos ir lubos tiesiog įmontuotos į šią angaro formos konstrukciją.

Neutralus „apvalkalas“ suteikia statiniui santūrumo.

Jis pagamintas iš didelių tekstilės fasado plokščių, kurios dalinai yra stumdomos ir apgaubia visą pastatą. Tik pastūmus (atidarius) fasado plokštę galima pamatyti už jos esančią raudonai nutinkuotą išorinę

sieną. Atvirų ir uždarų erdvių žaismas, taip reikalingas kasdienybėje, puikiai pagyvina pastato išvaizdą. Per dieną, besikeičiant šviesos sąlygoms, kartu keičiasi ir namo išvaizda. „Apvalkalas“ vienu metu tarnauja kaip apsauga nuo saulės ir nuo pašalinių žvilgsnių. Naktį pastatas tampa šviečiančiu kūnu, leidžiančiu nuspėti jo vidų.

Medžiagos ir trukmė. „Medžiaginis apvalkalas“ suteikia namui lengvumo. Ironiška, kad iš architektūros dažniausiai reikalaujamas pastatų ilgaamžiškumas šiuo atveju lyg

2011: 03

44

ir nebuvo pateisintas. Tačiau svarbu, kad pastatas labai lengvai ir be didelių pastangų gali pakeisti savo „kostiumą“.

Dėžė dėžėje.

Namo vidus yra padalintas medine konstrukcija, pritvirtinta prie lubų. Lipant vienpusiais laiptais, atsiveria viršutinis aukštas, kuriame išdėstytos vidinės patalpos: miegamasis, svečių kambarys, du vonios kambariai, drabužinė ir sauna. Pirmame aukšte yra viena didelė erdvė su atvira virtuve, kurią šeimininkai gali lanksčiai pritaikyti tiek poilsiui, tiek ir darbui.

Pjūvis

Konstrukcijos paprastumas.

Plieninių sijų konstrukcija yra lengvai ir nesudėtingai montuojama, ją galima keisti, išmontuoti, perdirbti. Namo statybai nereikia daug technikos. Sąmoningai vengta vėdinimo ir elektrinių užtemdymo įrengimų.

Energijos sąnaudos.

Kubo formos statinys apšildomas didelio efektyvumo vienos grandinės „Scroll“ šildymo siurbliu, papildomas šildymo įrengimas nereikalingas. Medžiaginio „kostiumo“ dėka namas apsaugomas nuo perkaitimo vasarą ir, susidariusio apsauginio oro tarpo dėka, nuo šalčio žiemą.

2011: 03

48

„Medžiaginis apvalkalas“.

Nuolatinę erdvės priežiūrą sąlygoja atitinkama aplinka. Tvirtos, atsparios medžiagos įpareigoja.

Gerai valdoma, ši teritorija kaip erdvė išlaikys laiko išbandymus. Tekstilės architektūros potekstėje glūdi maža kultūrinė vertė, kuri tik sąlyginai atitinka reprezentacinės architektūros reikalavimus. Ludwigo Wittgensteino mintį, kad „architektūra turi išreikšti epochos didybę, o jeigu epochoje nėra didybės, tai architektūrai nėra ką išreikšti“, galima šiuo atveju pritaikyti pačia geriausia prasme: tekstilės architektūra nėra amžinoji architektūra ir savo momentiškumu nėra viešpataujanti, tačiau labai tinkama dėl savo minkštumo, aiškumo ir lankstumo.

Keletas dizainerio gyvenimų Sergejus Serovas

Tiek Lietuvoje, tiek ir kaimyninėse valstybėse nedaug rasime aktyviai praktikuojančių vyresnės kartos dizainerių.

Tiktai stiprios ir kūrybingos asmenybės sugebėjo neužmigti ant laurų, įsisavinti skaitmenines technologijas, prisitaikyti prie socialinių permainų. Apie patirtus pokyčius su Rusijos dizaino senbuviu, leidėju ir verslininku Sergejumi SEROVU kalbasi „Centro“ leidėjas Vytautas GUREVIČIUS.

2011: 03

50

Norėčiau paklausti, kaip klostėsi Jūsų kūrybos kelias ir kokius jo periodus esate išgyvenęs, kaip sakoma, savo kailiu?

Turiu tokį įprotį – viską dalinti į tris dalis. Tokią tipologiją galima taikyti bet kokiai istorijos atkarpai – nuo vienos darbo dienos iki visos grafinio dizaino istorijos, prasidedančios nuo spaudos proceso išradimo. Taigi, tą didžiąją istoriją galima suskirstyti į tris etapus: klasiką, modernizmą ir postmodernizmą.

Tą patį galima pasakyti ir apie mano asmeninę kūrybos biografiją. Dar dešimtajame dešimtmetyje savo daktaro disertacijoje ankstesnius metus suskirsčiau taip: septintasis dešimtmetis – stalininės sitemos irimo pabaiga, tai yra klasika; aštuntasis dešimtmetis – modernizmo suklestėjimas; o devintasis dešimtmetis – naujoji postmodernizmo banga. Grafinį dizainą galėtume vadinti savotiška „lengvąja kavalerija“, ne taip smarkiai susaistyta gamybos apribojimų kaip industrinis, juolab architektūrinis, dizainas ir sparčiau reaguojančia į pokyčius, numatančia ateities tendencijas. Tačiau grafinis dizainas kartu yra ir vienas konservatyviausių, nes niekur kitur taip atkakliai neužsilaiko vakarykštės dienos tendencijos, kaip čia. Toks ištęstumas iš praeities į ateitį sąlygoja dizainerių darbo paradoksus: pavyzdžiui, septintajame dešimtmetyje keletas mano draugų, tuo metu jaunų dizainerių, atėjo į knygų leidybą, tikrąjį konservatyviosios „kvaziklasikos“ liūną, kuriame „chruščioviškas“ modernizmas nė nebuvo prasidėjęs. Mat industriniai aspektai grafiniame dizaine pradėjo vystytis kur kas anksčiau, negu kitose dizaino srityse, – dar prieš 500 metų, atradus Gutenbergo spausdinimo presą.

Jau tuomet atsirado stambių leidinių tiražų, beveik konvejerinis šrifto rinkimas ir jam pritaikyta estetika, kuri tarybiniais metais buvo gerokai apardyta – matyt, taupumo sumetimais. Tačiau septintojo

9-osios grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ ekspozicijos fragmentas. Maskva, 2010 m.

dešimtmečio viduryje jau ėmė rastis modernistų kūrybinių susivienijimų, naujųjų mokymo įstaigų (Stroganovo, Muchinos mokyklų dizaino skyriai, Vilniaus dailės instituto Dizaino katedra ir kt.), ir naujai paruoštų specialistų ieškojimai vyresniųjų buvo vertinami kaip suirutė ir pasikėsinimas į „klasikinio“ dizaino pamatus. Naujuose leidinių maketavimo būduose buvo įžiūrima žalinga Vakarų įtaka. Tokiomis sąlygomis startavo daugelis vyresnių mano kolegų, o aš 1974 m. baigiau studijas Maskvos ryšių inžinierių institute (MIIS), mano pirmajame humanitariniame universitete, kuriame teko išeiti ne tik profesinės, bet ir pilietinės brandos mokyklą gniaužiamo „atšilimo“ sąlygomis. Priešprieša stiprėjančiam totalitarizmui įgaudavo ir estetinį pavidalą. Savo taikiniu pasirinkom būtent tą „kvaziklasiką“, kuri mums asocijavosi su stalinizmo likučiais. Tuo metu daugelyje techninio profilio aukštųjų mokyklų kūrėsi humanitarinės, meninės pakraipos bendrijos, savotiški klubai pagal interesus, jungiantys kūrybingus žmones. Tarp „fizikų“ radosi vis daugiau „lyrikų“. Į jų tarpą patekau ir aš, supratęs, kad techninė ryšių sfera yra man svetima.

Ar tuo metu tokia neformalia veikla jau siekėte kažkokių platesnių meninių ar kitokių tikslų? Įvairūs susivienijimai, būreliai siekė skirtingų tikslų, tarp jų buvo ir giliai užkonspiruotų disidentinių grupių, bet dauguma buvo nukreiptos į kultūrinių tradicijų atgaivą – dažniausiai be jokio pagrindo, be tradicijų, kadangi ryšys su senąja inteligentų karta buvo negrįžtamai nutrūkęs. Mūsų Institute savaime aktyvizavosi literatūrinė-meninė veikla, buvo pradėti rengti vakarai, dailės bei plakatų parodos. Aš domėjausi grafika nuo pat pirmo kurso, tad aktyviai įsijungiau į šią veiklą. Vienas kūrėjų pavyzdžių man buvo Stasys Krasauskas, kurį netgi stengiausi pamėgdžioti. Vėliau, dirbdamas Sąjunginiame techninės estetikos institute (STEMTI), aš įstojau į I. Repino vaizduojamosios dailės akademiją Leningrade, bet paaiškėjo, kad tikrieji pagrindai kūrybai buvo pakloti pirmojoje mokykloje – Ryšių institute, kadangi būtent čia buvo raškomi tie pirmieji pažinimo vaisiai, o daugeliu dalykų buvo domimasi kur kas giliau, nei reikalavo akademinių studijų programa. Maždaug III kurse, 1972 m., aš pirmąkart išgirdau žodį „dizainas“. Šiaip taip baigęs ryšių

9-osios grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ ekspozicijos fragmentas. Pirmame plane – prancūzų dizainerio Alaino Le Quernec’o plakatai.

Maskva, 2010 m.

Žurnalo „Reklama“ viršeliai, apdovanoti Brno bienalės sidabro medaliu (diz. V. Čaika, 1988 m.)

studijas, gavau paskyrimą į vieną iš „pašto dėžių“ (karinės paskirties tyrimų institutą – red. past.), tačiau ten užsiėmiau ne ryšių, o techninės estetikos (taip tuomet vadinome dizainą) klausimais. Pradėjau lankyti konsultacijas STEMTI, kuris tuomet buvo laikomas tarybinio dizaino „Olimpu“; kiek vėliau, 1976 m., man pavyko ten įsidarbinti. Institutas turėjo filialų daugelyje pramonės centrų ir sąjunginių respulikų sostinėse, tarp jų ir Vilniuje, tačiau man daugiau teko bendradarbiauti su šakiniu Taros ir pakuotės projektavimo-konstravimo biuru (vadinamuoju Taros PKB – red. past.). Ideologinį spaudimą patyrę žmonės mielai rinkdavosi dizainą, todėl per STEMTI kalvę perėjo neįtikėtinai daug kūrybingų jaunuolių.

Aišku, ir čia pasitaikė nuobaudų, represijų, tačiau, lyginant su kitomis įstaigomis, šis Institutas buvo tikra laisvamanybės sala. Devintojo dešimtmečio pradžioje, pabaigęs studijas I. Repino vardo akademijoje, vėl grįžau į STEMTI, šįkart į vadovaujančias pareigas.

Ir kokiam gi barui vadovavote?

Vadovavau metodinių tyrimų grupei. Teko dalyvauti daugelyje tuo metu STEMTI vykdomų programų. Savo laiku Institutas buvo įsteigtas prie Sąjunginio mokslo ir technikos komiteto, tad jo veikla buvo orientuota į objektyvių dizaino dėsnių taikymą, į mokslinę-techninę paradigmą. Tuos

2011: 03

52

metus galėčiau pavadinti modernizmo klestėjimo laikotarpiu. Tuo tarpu mano draugai laisvamaniai telkėsi Dailininkų sąjungos taikomosios grafikos dirbtuvėse,vadintose „PromGrafika“, kurių vertininimo komisiją sudarė prisiekę stalinizmo likučių griovėjai. Bendraudamas su jais, pradėjau nebepasitikėti racionalizmo nuostatomis, ieškoti alternatyvios grafinės išraiškos. Vėliau pasirodė informacijos apie amerikiečių „Naujosios bangos“ ir italų „Memphio“ grupės kūrybines paieškas, kurios paskelbė postmodernizmo pradžią. Ūmai ir aš susivokiau esąs postmodernistas. Tokiu būdu per ganėtinai trumpą laiką – nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios iki devintojo vidurio – aš išgyvenau visas tris kūrybos paradigmas: klasiką, modernizmą ir postmodernizmą. Jų tema dešimtojo dešimtmečio pradžioje apsigyniau daktaro disertaciją, o taip pat paskelbiau nemažai straipsnių žurnale „Reklama.

Teorija ir praktika“, kurį mes bendromis pastangomis pavertėme savotišku grafinio dizaino centru ir avangardinio dizaino klubu, nors paties žodžio „dizainas“ tada Tarybų Sąjungoje dar nebuvo – kaip ir žodžio „seksas“...

Ar jūs buvote vienas iš žurnalo „Reklama“ įkūrėjų?

Deja, ne – šį žurnalą kukliu tiražu leido Prekybos ministerija, o dizaino pažangos kryptimi

jis pasuko tuomet, kai vienas mano draugų, Vasilijus Cygankovas, 1983 m. įsidarbino jame meno redaktoriumi. Žurnalo apimtis buvo kukli – viso labo tik 24 puslapiai kas du mėnesius, ir geriausiais laikais pavykdavo kokį trečdalį leidinio atsikovoti grafinio dizaino publikacijoms. Per labai trumpą laiką žurnalo tiražas padidėjo net iki 50 tūkst. egzempliorių – vizualinio bado ir ideologinio spaudimo sąlygomis žmonės ilgėjosi šiuolaikinės grafinio dizaino kultūros. Už vieno leidinio viršelio dizainą 1988 m. mano garsusis kolega Vladimiras Čaika gavo prestižinę premiją – Brno grafinio dizaino bienalės sidabro apdovanojimą. Gavome kvietimą į apdovanojimų ceremoniją ir konferenciją, kurioje man teko skaityti pranešimą savo disertacijos tema.

Pasaulio grafinis dizainas priėmė mus kaip sau lygius, ir tai buvo tikras šokas! Grįžtant į Maskvą, mums kilo specializuoto grafinio diziano žurnalo idėja, kurią nedelsdami ėmėmės įgyvendinti.

Sugalvojom pavadinimą – „ЭЮЯ“ (3 paskutinės rusų abėcėlės raidės – red. past.), pasiėmėm paskolą, išsinuomojom patalpas ir pradėjom leisti.

Vėliau mus parėmė stambi reklamos agentūra, kuri pareikalavo pakeisti žurnalo pavadinimą į „Greitis“.

Jis buvo panašus į mūsų dievinamo šveicarų žurnalo „Graphis“ pavadinimą, tad nepuolėme prieštarauti. Šį žurnalą leidome 1992–1994 m., kol mus remianti agentūra neiširo. Apskritai tais audringais laikais buvo kuriama begalė projektų, kurių dauguma,

deja, liko neįgyvendinti. 1992 m. aš įkūriau Grafinio dizaino akademiją ir pradėjau organizuoti „Auksinės bitės“ bienalę, kuri dvidešimčiai metų tapo pagrindiniu mano vykdomu projektu. Abu šie projektai buvo skirti išsaugoti šalies grafinio dizaino potencialui visuotinės griūties sąlygomis. Kurdamas „Auksinės bitės“ koncepciją, iš dalies rėmiausi Brno bienalės patirtimi – ne tiek organizacine, kiek kontaktų skatinimo, kūrybinio potencialo išsaugojimo. Juk susiformavus rinkos ekonomikai, į reklamos ir grafinio dizaino verslą plūstelėjo tūkstančiai naujų žmonių, stokojančių profesinio pasiruošimo ir praktinės patirties. Aukštos prabos profesionalai tiesiog paskendo vidutinybių jūroje, o rinkos ekonomika parodė sugebanti susidoroti su „nepatogiais“ talentais kur kas geriau Šrifto kompozicija. Aukštosios už ankstesnę totalitarinę sistemą. Tiesa, atsirado akademinės grafinio dizaino mokyklos dizainas kaip socialinis kultūrinis reiškinys, tačiau išties studento darbas. 2010 m. kūrybingų asmenybių nepadaugėjo. Mūsų Akademija teturi 25 narius, tačiau visi jie yra brandaus amžiaus profesionalai. Kaip ir anksčiau, tikrasis dizainas turi atsispirti sistemos diegiamai niveliacijai.

Sistema – dizaino priešas?

Na, gal ir ne kiekviena, bet mūsiškė iškreipta rinkos sistema tikrai yra ne mažiau pavojinga dizaino vystymuisi, nei anksčiau minėta „kvaziklasika“. Apskritai šiuolaikinėje Rusijos visuomenėje apstu „kvazidalykų“, pradedant parlamentu ir pačiu prezidentu... O po blizgiais fasadais slepiasi tamsa ir nuosmukis...

9-osios grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ ekspozicijos fragmentas. Pirmame plane – suomio Kari Piippo plakatai.

Maskva, 2010 m.

9-osios grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ informacinis stendas ir reklaminis plakatas. Maskva, 2010 m.

O iš šalies žiūrint į Lietuvą ar nesusidaro panašus įspūdis?

Mums Baltijos šalys visom prasmėm buvo Tarybų Sąjungos Vakarais; didžioji meno avangardo dalis pasiekdavo mus būtent iš ten, o taip pat ir iš Rytų Europos šalių. Pavyzdžiui, pažangus tarybinis plakatas yra išaugęs iš lenkų plakato mokyklos.

Dešimtąjį dešimtmetį nutrūkę ryšiai atsinaujina tik dabar. Didelė estų dizainerių grupė buvo atvykusi užpernai pas mus į „Auksinę bitę“, estų plakatai dukart iš eilės pelnė bienalės apdovanojimus. Mūsų bendradarbiavimas daugiausiai plėtojamas estų dizainerio Dmitri Makonneno, jau kurį laiką dirbančio Maskvoje. Tiek tarptautinis, tiek ir tarpasmeninins bendradarbiavimas davė pradžią dar vienam projektui – Aukštajai akademinei grafinio dizaino mokyklai (AAGDM), kurios dėka aš ir mano kolegos įsitraukėme į pedagoginę veiklą. Pagrindinis mokyklos kredo – studentų įtraukimas į praktinę veiklą, remiantis ne tiek patvirtintomis programomis, kiek betarpišku bendravimu su profesionalais.

Kiek metų jau veikia ši mokykla? Kiek specialistų kasmet išleidžiama?

AAGDM veikia jau 14 metų, kasmet paruošiama apie 20 specialistų, dirbančių įvairiose dizaino srityse. Pastaraisiais metais mano veikla yra susijusi būtent su šia mokykla.

Minėjote tris pagrindinius grafinio dizaino raidos etapus. Ar galima tikėtis, kad jų bus daugiau?

Ne, kaip minėjau, trejetas yra baigtinis skaičius, ir daugiau mūsų grafinio dizaino raidos etapų nenumatoma.

Tai ką, dizaineriai pasmerkti dirbti postmodernizmo paradigmos sąlygomis?

Taip, didžiulės postmodernizmo erdvės atsiradimą sąlygojo radikali techninė pažanga, visų pirma, skaitmeninių technologijų diegimas, atpalaidavęs dizainerį nuo tampraus ryšio su

2011: 03

54

„geležimi“, t. y. spaudos technologijomis. Visos šiuolaikinės stilistinės tendencijos, įskaitant ir mano paskaitų metu minėtą naująjį minimalizmą, telpa šioje erdvėje.

Ar netekęs techninių bei ekonominių apribojimų grafinis dizainas netaps grynojo meno, suabstraktintos autorių saviraiškos rūšimi?

Dizainas ir taip jau yra meno rūšis. Šiandien jis pavaduoja kadaise galiojusią vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje kanono sąvoką, kuri visiškai niveliavo autoriaus kūrybinį braižą. Tik atskirų autorių vardai per atsitiktinumą pasiekė mūsų dienas. Šiandien dizainas – tai savotiškas kultūrinis filtras, kuriame autorių pavardės irgi ne visada iškyla į paviršių, bet jei daiktas (objektas) nėra perleistas per kultūrinio konteksto apmąstymo prizmę, tai jis neįgyja nei praktinės, nei išliekamosios vertės.

Visgi turėtume pasakyti, kad dizainas šiandien yra skirtas ne tiek meninei saviraiškai, kiek praktiniam pritaikymui, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų...

Na, jei nebus saviraiškos, nebus ir kultūros. O praktinio pritaikymo tikslingumas šiandien irgi kinta: nuo materialiųjų objektų kūrimo pereinama prie įvaizdžių, vaizdinių perteikimo, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina būtent grafinis dizainas. Vyksta daiktų ir netgi architektūros virtualizacija, žmogaus aplinka humanizuojasi, pasaulis iš „fizinio“ tampa „lyriniu“, dizainas kaip toks tampa šio humaniškumo laidininku, o grafinis dizainas, gimdantis vaizdus ir idėjas, virsta projektinės kultūros lyderiu, smarkiai įtakojančiu kitas dizaino rūšis. Grafiniai simboliai įgaudami visiškai kitą mastelį virsta baldais, pramoniniais įrenginiais ir netgi architektūros objektais. Tačiau ankstesnio laikotarpio dizaino tvarkingumas ir nuspėjamumas užleidžia vietą improvizacijoms ir netikėtumui. Pavyzdžiui, leidinio modulinis tinklelis buvo naudojamas tam, kad pervertęs kelis žurnalo puslapius, skaitytojas

Fabrica:

„nepatogus“ dizainas

Šių metų gegužė Vilniuje buvo dar intensyvesnė, nes Lietuvos dizaino organizacijos 2011-uosius paskelbė Dizaino metais. Greta tradicinės „Dizaino savaitės“ ir inovacijų festivalio „IF... Vilnius“ įvyko ICOGRADA (Tarptautinės grafinio dizaino asociacijų tarybos) dizaino savaitė. O į ją suvažiavo grafinio dizaino esami ir būsimi grandai, korifėjai ir guru iš viso pasaulio. Susipažinkite.

Omaras Vulpinari, „Fabrica“ išplėstinių medijų vadovas. Gimęs San Marine, užaugęs JAV, Omaras Vulpinari šiandien yra Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos organizacijos konsultantas, ICOGRADA viceprezidentas ir IUAV – San Marino Venecijos universiteto – vizualinių komunikacijų dėstytojas.

Jis vadovavo „Fabrica“ vykdytiems PSO, UNICEF, UNESCO, Pasaulio banko, „Amnesty International“, „Reporteriai be sienų“, „The New Yorker Magazine“, „Design Issues–MIT Journal“, Cult TV–FOX International užsakytiems projektams.

2011: 03

56

„Fabrica“ darbai vizualinių komunikacijų srityje publikuoti svarbiausiuose pasaulio dizaino (ir ne tik!) leidiniuose, eksponuoti, be kita ko, ir Pompidou centre, Vienos MAK, Milano trienalėje ir t. t.

PSO ir UNICEF komunikacinė kampanija „Saugokime vaikus“, kurios kūrimui jis vadovavo, neseniai žurnalo „Graphis Magazine“ buvo apdovanota platininiu „G“ ženkleliu už socialinę reklamą.

Kas yra „Fabrica“ – trumpai?

Tai žmonės. Šiuo metu „Fabrica“ nuolat reziduoja apie 40 jaunų kūrėjų iš viso pasaulio, jie paskirstomi į šešias sritis: vizualinę komunikaciją, fotografiją, filmavimą, produkto dizainą, interaktyvųjį dizainą ir garsą. Grupės iš 4–8 žmonių.

O iš kur šių jaunųjų talentų atsiranda?

Nuolat gauname norinčių pas mus reziduoti portfolio ar šiaip idėjų. Šimtus. Ne bet kas ir ryžtasi siūlytis, ir, aišku, ne visus priimam. Pradedame nuo portfolio, gyvenimo aprašymo ir rekomendacijų.

Jei tai sudomina, pasikviečiame dviem savaitėms.

Dvi savaites jie dirba su mumis, vykdo tuos pačius projektus, kaip ir kiti rezidentai, ir tai yra tarsi išbandymas abiem pusėms – na taip, „Fabrica“ garsi, bet mes neduodame diplomų, neskaitome paskaitų…

Bepigu jums tuomet blizgėti kūrybiškumu – vis nauji ir nauji talentingiausieji prisideda prie įvaizdžio kūrimo.

Visi tie socialiniai projektai, kuriuos darome, net ir labiausiai provokuojantys, agresyvūs, yra praktinio kūrybiškumo mokykla... Mes demonstruojame, kad visada yra vietos naujai, kitokiai, netikėtai ir nugalinčiai idėjai, demonstruojame tikėjimą idėjos ir estetikos poveikiu.

Yra galvojančių, kad „Fabrica“ tėra provokuojantis „Benetton“ blizgutis – kaip kitaip tokia įstaiga galėtų išsilaikyti?

Paprastas atsakymas – negalėtų. Mes tikrai priklausomi nuo „Benetton“, bet ne nuo kompanijos, o nuo žmogaus. Šio kūrybinio akvariumo egzistavimas priklauso nuo Luciano Benettono valios ir yra jo išlaikomas.

Bet „Benetton“ vis dėlto kuriate?

Labai nedaug – gal tik vieną du projektus per metus. Tai vis dėlto yra korporacija su savo stiliumi, o mes – kūrybiškumo šiltnamis. Galbūt mums sekasi ir todėl, kad turime mažai apribojimų.

Po „Fabrica“ jūsų studentams, turbūt, visur žalia šviesa?

Tikriausiai taip, tačiau įdomu tai, kad mažai kas iš jų benori korporatyvinio darbo. Laisvo kūrybininko profesija jiems ir patrauklesnė, ir, galbūt, naudingesnė finansiškai. Kažkada labai panašiai atsitiko man: jau buvau susiradęs darbą Kalifornijoje, tiesiogine to žodžio prasme sėdėjau ant lagaminų, kai sulaukiau skambučio ir pasiūlymo imtis to, ką ir šiandien darau. Neilgai priešinausi pats sau.

Tai ką gi jūs iš tiesų darote?

Aš tarsi kūrybos projektų vadovas. Padedu kūrybiškumą paversti į kūrybą, kuri veikia.

Kažkaip visada atrodė, kad ir „Benetton“, ir „Fabrica“ jaunatviškumas ir provokuojantis nenuoramos stilius nedera prie jūsų būstinės – istorinio paminklo ir gyvojo klasiko simbiozės, kaip elektrinė gitara prie fortepijono.

Taip. Trevizas yra už pusvalandžio kelio nuo Venecijos, vos 100 tūkst. gyventojų, bet labai turtingas buržuazinis miestelis. Iščiustytas senamiestis, stilingi žmonės... Skamba idealiai? O, pasirodo, šiame mieste ir šiame krašte daugybė problemų, kurias reikia nedelsiant spręsti. Mes esame pripratę prie laisvių neribojimo. Idėja „jei kenkiu tik sau, vadinasi, nekenkiu niekam“ atrodo labai patraukliai. Bet ar iš tiesų visada yra taip? Trevize labai daug geriama. Alkoholis yra tapęs neatsiejama bendravimo dalimi. Iš dalies taip yra dėl jo, sakyčiau, nusikalstamo prieinamumo. Kiekvienas studentas gali sau leisti populiarų kokteilį. Ar du. Ar tris. Ar kas ginčijasi, kad alkoholis daro žiaurų poveikį naujai gyvybei, apie kurios atsiradimą dažnai dar nežino ir motina?

Mes netikėtai radome tarsi akivaizdų sprendimą. „Antireklaminė“ kampanija „Blaivi mama – blaivus vaikas“ buvo nepaprastai paveiki. Tikėsimės, kad efektas neišblės.

Taip, tai stipru. Bet ir čia, ir PSO kampanijoje, skatinančioje naudoti ne tik tekstinę, bet ir vizualinę atgrasymo priemones ant cigarečių pakelių. Ar nemanote, kad „antireklama“, kuri

tik gąsdina, negali veikti ilgai – žmogus natūraliai saugosi neigiamų emocijų...

Vizualinėmis priemonėmis iškelti problemas, parodyti jas tokiu kampu, kuris neleistų nusukti akių, – tiek padaryti šiandien mes galime. Aš tikiu, kad kūrybiškumo nei numatyti, nei išsemti neįmanoma.

Pasaulio sveikatos organizacija, UNESCO. Nemažai dirbate jiems. Tokia organizacija dėl to ir pasaulio, kad darytų įtaką įvairiausiose šalyse, įvairiausiose kultūrose. Taip pat ir jūsų plakatais.

Ar tikrai manote, kad Trevize sugebate sukurti universalią vaizdinę kalbą, o gal netyčia primetate europietišką mąstymą ir stumiate globalizaciją?

Sutinku, kad pavojinga vizualizuoti tikrai globalias problemas. Taip nesunku suabstraktinti reiškinius, perkelti tarsi į teorinį lygmenį. Bet mes niekada to nedarome. Kiekviena globalinė problema turi realų poveikį konkretiems žmonėms. Kitas klausimas, ar tokios organizacijos sugeba įvertinti ir aprobuoti ryškesnes idėjas jų nenužudydamos. Bet jūs neįsivaizduojate, kokia neįkainojama mokykla yra, pavyzdžiui, plakato komentarai iš skirtingų šalių. Net jei jie koreguoja, pavadinkim, loginius aspektus. Bet būna ir grynai kultūrinių skirtumų – pavyzdžiui, pateikėme du kovos su seksualiniu išnaudojimu ir prostitucija plakato variantus: vieną grynai, kaip sakote, europietišką, simbolišką, o kitą sukūrė menininkas iš Kubos – su daug teksto, sakomo pirmu asmeniu. Ir vertintojai pasidalijo: europiečiams labiau imponavo europietiškas, lotynų amerikiečiams – savas.

Galiausias buvo naudojami abu.

Vakar (kalbėjomės gegužės 12 d. – aut. past.) startavo Pasaulio sveikatos organizacijos kampanija YOURS (You+Road+Safety). Yra penki aspektai: būk matomas, užsisek saugos diržą, dėvėk šalmą, nevairuok išgėręs, neviršyk leistino greičio. Parodėme tai kitaip – taip, kad kalbėtų.

Kita nesena kampanija – „Saugokim vaikus“. Tiesiog stebėtina, kaip skirtingai pasaulyje suvokiamos vaikams kasdien iškylančios grėsmės. Vakariečiai tik gūžčioja pečiais, kai jiems sakoma, kiek vaikų kasdien nuskęsta: kur nuskęsta? Baseine prie namų? O žūva nukritę – kur? Nuo sofos? Tai rodo, kiek mažai mes dar gebame pažvelgti ir esame pasiryžę veikti už savo pasaulėlio ribų.

Geras dizainas padeda matyti toliau?

Ir suprasti, kas matosi.

Apie „Fabrica“ Tai socialinių komunikacijų tyrimų centras, įkurtas siekiant sujungti kultūrą bei pramonę ir finansuojamas „Benetton Group“. Jis siūlo jaunuoliams iš viso pasaulio galimybę kurti ir dalytis kultūra. „Fabrica“ įsikūręs Italijos Trevizo mieste, pastatų komplekse, kurį atnaujino ir išplėtė Tadao Ando. „Fabrica“ kviečia jaunus menininkus ir dizainerius ir suteikia jiems galimybę mokytis, naudotis resursais ir neįkainojamais ryšiais. Jaunieji menininkai rezidentai, vadovaujami ekspertų, vysto kultūrinės ir socialinės komunikacijos projektus dizaino, vizualinių komunikacijų, fotografijos, sąveikos, vaizdo, muzikos ir leidybos srityse.

Praėję griežtą atranką, kai kurie iš jų gauna stipendijas ir imasi realių projektų, remdamiesi idėja, kad komunikacija visomis savo formomis yra socialinės kaitos variklis. „Fabrica“ siekia sukurti tam tikrą „kūrybinių socialinių katalizatorių“ tipą. Pasisėmę patirties centre, tokie žmonės veiktų visuomenę kiekvienas savarankiškai ir savaip aktyviai.

2011: 03

58

„Lietuvos dizainas.

Pasiekimai“ Prielaidos parodai atsirasti Tekstas Irenos Žilionienės Nuotraukos Dariaus Gumbrevičiaus

2011: 03

60

2011 dizaino metų pavasarį žaliuojantis Vilnius kupinas įvykių. Šiais metais lepinomės išskirtiniais renginiais, vykusiais dizaino tema. Jau baigėsi turinti nemažą stažą „Dizaino savaitė“ bei naujokas mūsų šalyje inovacijų festivalis „IF... Vilnius“. Įvairios paskaitos, parodos, pasirodymai vyko skirtingose Vilniaus vietose, ir džiugina tai, kad dizaino tema Lietuvoje yra kas kartą liečiama ir plėtojama.

Prasidėjus šiems renginiams, gegužės mėnesį Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje buvo pristatomos trys rimtai nuteikiančios parodos: baltarusių grafinis–plakatinis menas, parodos kuratoriai Lena Karpilova ir Anastasija Kulaženko; Šiaurės šalių dizaino daiktų ekspozicija „Architektai kuria dizainą“, parodos kuratorius architektas Andrius Keizikas; „Lietuvos dizainas. Pasiekimai“, parodos kuratorė menotyrininkė Irena Žilionienė (parodos dalyviai: J. Brundza, T. Jasiulis, J. Jurgaitis, N. Dervinytė, M. Žilionis, R. Kazokaitė, Ž. Grigonytė, E. Ugintaitė, L. Ruškys, M. Mikulskienė, T. Ivaškevičius, „Made in Moon“ ir kt.). „Lietuvos dizainas. Pasiekimai“ parodos koncepciją formavo tie veiksniai, kurie ilgai glūdėjo organizatorių (Lietuvos dizaino forumo) sąmonėje. Pirmo plano veiksnys – glaustai, bet aiškiai apžvelgti 10 metų Lietuvos dizaino padangėse sumirgėjusius šviesulius, kurie buvo įvertinti ir pastebėti mūsų šalyje ir užsienyje. Antrame plane liko užduotis sujungti ekspozicijoje mokslą, meną ir verslą, atsirenkant turimus pavyzdžius. Taip atsirado ir keli objektai, kurie dar nespėjo gauti kokių nors apdovanojimų, bet yra gerai pažįstami visuomenei, gaminami Lietuvoje ir sėkmingai realizuojami tiek vietinėje rinkoje („Vodka Ozone“ grafinis sprendimas), tiek užsienyje („BračaSport“ gaminami irklai viso pasaulio sportininkams). Čia ir glūdi ta amžinoji iškasta fronto linija tarp sunkiai pagaminamo, bet už idėją įvertinto ir plačiai paplitusio, adaptuoto masinei gamybai daikto. Regis, šios dvi vieno medžio šakos yra žymiai arčiau viena kitos, nei buvo manyta Lietuvoje dar prieš dešimtmetį. O dizaino sąvoka – kaip išskirtinio daikto su skulptūros funkcija interjere, brangiai ir ilgai gaminamos, jau miršta. Reiškia, mes jau tą pirmąjį naivumo laiptelį peržengėme. Nieko nepadarysi, dizaineriui visais laikais reikėjo paklusti rinkos dėsniams, taikytis prie vartotojų ir tam tikra prasme kurti populiariąją kultūrą.

Tačiau laikui bėgant visada paralelės susipina, dažnai grįžtama prie emocinės uždangos, akcentuojant daikto idėją, kol funkcija pasitraukia į antrą planą. Kol kas nėra iki galo aišku, kur ta periferijos linija, kuri dalina mūsų dizainą ir jo suvokimą. Ir labai įdomu, kaip mūsų lietuviško dizaino realijos atrodys po 50 metų.

Ruošiantis parodai, nuolat lydėjo analizuojantis požiūris į tai, ar mes jau pasirengę turėti Nacionalinį dizaino prizą. O grįžtant į praeitį, mintis apie svarų apdovanojimą lietuviškam dizainui jau buvo inspiruota prieš penkerius metus Vilniaus rotušėje. Galbūt įtakojo tam tikri sutapimai ar paralelės, kurie(-ios) at-

vėrė akis ir suteikė atspirties tolimesniems įvykiams rutuliotis. Tuo metu įvyko jungtinė ADI (Italijos industrinio dizaino asociacijos „Compasso d’Oro“ renginys) ir LDF (Lietuvos dizaino forumo) organizuota „10 kartų geriau“ paroda. Tuomet italai šventė „Compasso d‘Oro“ penkiasdešimtmetį. Ši data parodos kontekste ir buvo paminėta Vilniaus rotušėje. Tąkart mes tik minties krašteliu prisilietėme prie temos, jog patys neturime jokio svaraus apdovanojimo šioje srityje. Lygiai po 5 metų surengiama paroda „Lietuvos dizainas. Pasiekimai“ ir pristatoma puokštė mūsų dizainerių, kurie per tą laiką kūrybiškai ir rezultatyviai dirbo. Tačiau dalis jų per ilgą laiką išsibarstė po platų pasaulį ir kartu su savimi nusinešė savo įdirbius ir nuopelnus, kurie Lietuvos dizaino kultūrai akivaizdūs.

Parodoje buvo pristatyti ir grafinio dizaino geriausi pavyzdžiai – kurti lietuvių dizainerių logotipai.

Paruošti du stendai: viename išdėstyti komerciniai (užsakovai, įmonės ir įv. organizacijos) ir nekomerciniai logotipai. Šiuos darbus atrinko dizaineris, VDA dėstytojas Robertas Jucaitis.

Svarūs eksponatai yra Ritos Kazokaitės drabužis besilaukiančioms moterims, praėjusiais metais Vokietijoje pelnęs „Red Dot“ apdovanojimą, ir Izraelyje gyvenančios dizainerės Žydrūnės Grigonytės sukur-

2011: 03

62

ta (išrasta) medžiaga „Zidra“, parodoje eksponuojama kaip „Xplok“ šviestuvo prototipo apdaila. Su šiuo neaustiniu audiniu dizainerė dirba jau aštuonerius metus, eksperimentuoja ir ieško vis įvairesnių galimybių. Audinys buvo pastebėtas Italijoje, ten pat Tekstilės institute buvo atlikti fizikiniai ir mechaniniai tyrimai. Prasiplėtė audinio pritaikymo galimybės, dabar jis naudojamas ne tik kuriant drabužius, bet ir interjere, dekoruojant sienas, kuriant patalynę, užuolaidas. O Italijoje leidžiamas Milano žurnalas „Collezioni“ paskelbė tekstilės gamintojų dešimtuką, 2010 metais diktuosiantį madą pasaulio rinkoje, – tarp jų pateko ir lietuvės sukurta bei patentuota medžiaga „Zidra“.

Pats šviežiausias ir labai įdomus darbas yra Eglės Ugintaitės „Asistentas“ („The Aid“). Į parodą pateko paskutinę akimirką, kadangi konkurso rezultatai Japonijoje sutapo su parodos Lietuvoje atidarymu. Šis darbas buvo pastebėtas ir atrinktas net iš 3354 dalyvavusių dizainerių iš viso pasaulio ir įvertintas pagrindiniu prizu portalo „Designboom“ bei japonų kompanijos „Fujitsu“ organizuotame tarptautiniame konkurse „Fujitsu Design Award 2011“. Užduotis tikrai ne iš lengviausiųjų: reikėjo sukurti naujos kartos kompiuterinių technologijų prietaisą, kuris padėtų

suformuoti naują gyvenimo būdą, kuriantį naujus ryšius tarp žmonių, įtraukiant ne tik produkto dizainą, bet ir naują paslaugų dizaino modelį. O bendradarbiaujant su „Nokia“ atstovais Lietuvoje, ekspozicijoje atsirado lietuvio dizainerio Tomo Ivaškevičiaus kurta „Nokia C7“ (pav.

6) bei spalvingų dėklų šiam telefono modeliui, kurtų dizainerių Gabrielės Januškevičiūtės, Seržo Gandžumiano, Jolantos Rimkutės ir Ievos Ševiakovaitės.

Dizaino paskirtis yra tarnauti žmogui. Gražinti, gerinti jo gyvenimo kokybę ir buitį. Tai iliustruoja Tomo Jasiulio „Rankenėlė“ (pav. 5), Juozo Brundzos kabykla „Auga“ (pav. 4), J. Jurgaičio sofa „Alien“ (pav. 1), Neringos Dervinytės stalelis „Romance“ (pav. 3), Mindaugo Žilionio transformuojamas baldas „SOSS“ (pav. 2). Pastarasis prieš ketverius metus sužavėjo tarptautinę komisiją, kuri buvo suformuota, kai „Litexpo“ parodų rūmuose vyko konkursas „neformate“. Vienas iš buvusios komisijos narių – žymus italų dizaineris Roberto Palomba. Tai unikali dizainerio sukurta (išrasta) sistema, kurios dėka detalių segmentai suneriami tarpusavyje. Taip galima formuoti sėdimą baldą, šezlongą, stalelį. Mazgas yra universalus, jį galima naudoti ne tik daiktams gaminti, bet ir žaislams, statyboms ir kt.

Plakate parodoje eksponuojami ir emocijai tarnaujantys konceptualus Marijos Mikulskienės darbas „Akmenų sriuba“, laimėjęs konkurse „Nagoya Design Do!“, bei Luko Ruškio automobilio dekoras, laimėjęs III vietą „Citroen Creative Awards“ konkurse.

Mano nuomone, susidariusios prielaidos atsirasti parodai „Lietuvos dizainas. Pasiekimai“ nenumaldomai liudija, kad kuriasi Lietuvos dizaino kultūra, kurią jau reikia suvaldyti ir kreipti reikiama kryptimi. Mes jau turime priežastį – kūrybiškai brandžių ir įvairiose šalyse įvertintų profesionalų, kurie jau keletą metų kryptingai dirba savo srityse bei turi suformuotą braižą. Net patys jauniausieji lietuviško dizaino atstovai pajėgūs stebinti tarptautiniuose konkursuose. Prisiminkime kad ir tarptautinį koncepcinės buitinės technikos dizaino konkursą „Design Lab‘09“, kur į pusfinalį pateko ir trys lietuviai, o laimėtoja tapo VDA bakalaurė Toma Brundzaitė su sienine indaplove „Bifoliate“. Remiantis išvardintais pavyzdžiais, mes, lietuviai, galime drąsiai savo idėjomis konkuruoti tarptautiniu mastu. Nors Lietuvoje nėra gilių dizaino tradicijų kaip Šiaurės šalyse arba Italijoje, tačiau visada buvo ir yra galimybė joms susiformuoti. Nenoriu juokauti, bet pasaulio istorijoje yra daug pavyzdžių apie tai, kaip žlunga senos ir susikuria naujos civilizacijos arba sujungiamos padrikos gentys ir sukuriama valdymo sistema su tam tikromis tradicijomis. Tačiau mums patiems iki galo dar neaišku, kur slypi mūsų profesionalaus produkto dizaino ištakos. Negalima neįžvelgti, kad daug metų jau kažkas kuriasi ir intensyviai vystosi šalia mūsų. Dirva jau seniai suakėta ir apsėta...

Parodą parėmusi Lietuvos Respublikos kultūros ministerija įsiterpia į dizaino plėtrą ir skatinimą. Šitas dėmesys ir globa labai reikalingi. Reikėtų tikėtis, kad atsiras šioje srityje aiški sistema ir galbūt pagaliau turėsime aktualų ir svarbų įvertinimą – Nacionalinį dizaino prizą.

Pagaliau ši „Dizaino savaitės“ tradicija vystoma kas metai, ir visi dizaineriai jungiasi bendradarbiavimui, atsiranda bendras siekis ir suvokimas, kad jie kuria Lietuvos dizaino kultūrą visi kartu, tačiau šio svarbaus proceso ištakos prasideda atskirai kiekvieno jų dirbtuvėse su pieštuku rankose.

1. Darbas apdovanotas 2008 metais „Baltic Furniture“ parodoje Latvijoje I-ąja vieta.

2. Darbas apdovanotas 2007 metais „Litexpo“ parodų rūmuose I-ąja vieta tarp „neformatų“. Įvertinta tarptautinės komisijos (atstovai iš Italijos, Graikijos, Lietuvos).

4. Darbas apdovanotas 2008 metais „Litexpo“ parodų rūmuose I -ąja vieta tarp „neformatų“. „Baltic Furniture“ 2008 metais Geriausio industrinio dizaino nominacija Latvijoje.

3. Darbas įvertintas 2004 metais „Litexpo“ parodų rūmuose I -ąja vieta.

6. „Dizainas turi sukelti pozityvias emocijas telefono turėtojui“ , – diz. T. Ivaškevičius.

5. Darbas apdovanotas 2010 metais „Pamar“ dizaino konkurse I-ąja vieta.

Architektūrinės inovacijos konkurse „EKOnamas

OPTIMISTUI“ Parengė Agnė Rutkauskaitė

Gegužės 11 d. Lietuvos architektų sąjungoje vykusiame konkurse „EKOnamas optimistui“ buvo apdovanoti konkurso nugalėtojai. Žurnalas „Centras“, 2010 m. pradėjęs organizuoti konkursą „NAMAS OPTIMISTUI“, šią misiją perdavė „EKOcentrui“, kuris, šiek tiek pakeitęs konkurso kryptį, paskatino architektus kurti ne tik optimistiškus, bet ir ekologiškus, ekonomiškus namų projektus. Šiais metais konkursui buvo pateikta 30 darbų, iš kurių net devyni buvo apdovanoti.

Visus konkurso darbus vertino kompetentinga tarptautinė komisija, kurią sudarė Lietuvos architektai Rolandas Palekas, Rokas Kilčiauskas, „Viessmann“ atstovybės Lietuvoje vadovas Žygimantas Maleckas bei du užsienio svečiai – pasaulyje pripažinti architektai Thomas Sandellas (Švedija) bei Einaras Olafssonas (Islandija). Komisijos narys architektas R. Kilčiauskas atskleidė, kad vertindama darbus komisija labiausiai atsižvelgė, jog projektas atitiktų sąvokas EKO ir OPTIMISTAS. Lietuvos ir užsienio komisijos atstovų vertinimai buvo skirtingi, todėl be trijų pagrindinių prizinių vietų buvo įsteigtos penkios papildomos nominacijos. R. Kilčiausko favoritu tapo pirmąją vietą užėmęs Vlado Balsio projektas „Tušti namai“. Kaip teigė projekto autorius, EKOnamas – tai erdvė, kurioje kardinaliai siekiama pakeisti gyvenimą: atsisakyti vartojimo ir besaikio kaupimo idėjų.

Kaip projekto „Tušti namai“ idėją V. Balsys įvardino skatinimą susimąstyti, kiek vietos užima daiktai Jūsų namuose ir kiek jos lieka Jums. Pirmosios vietos laimėtojui prizą įsteigusios UAB „Uponor“ atstovas Ignas Jankauskas teigiamai įvertino patį konkursą, dalyvaujančius projektus, tačiau paminėjo, kad didžioji dalis konkurso projektų realiai neįgyvendinami.

Projektuose buvo atskleista daugiau architektūrinė pusė ir mažiau dėmesio skirta įdomiems techniniams sprendimams, pavyzdžiui, kaip sutaupyti CO2 emisiją. I. Jankauskas skatintų glaudesnį architektų bendradarbiavimą su inžinieriais, kad projektuojant EKOnamus būtų panaudojami inovatyvūs inžineriniai sprendimai.

2011: 03

64

Antrąją vietą laimėjusiam projektui „NIF NIF’O eko namas“ prizą įsteigęs „Viessmann“ atstovybės Lietuvoje vadovas Ž. Maleckas džiaugėsi, kad šio darbo architektai Lauryna Remeikytė ir Povilas Daugis savo idėja atskleidė, kaip paprastai galima įgyvendinti sudėtingus sprendimus, ir pridūrė, kad jo atstovaujama įmonė visuomet siekia, jog jų šildymo sprendimai tausotų aplinką. „NIF NIF’O eko namas“ architektė L. Remeikytė tiki, kad jos su kolega kurtas milžiniško žaginio projektas, pasitelkus tam tikras technologijas, gali būti realiai įgyvendintas.

Trečiąją vietą laimėjo trijų architektų komandos sukurtas projektas „Debesis“. Architektai pateikė ore skraidančio ir metano dujas nukenksminančio būsto idėją. Vienas iš projekto kūrėjų L. Valančiūnas ironizavo, kad ekologiškiausia būtų nieko nestatyti, bet jeigu jau statai, reikia stengtis, jog projektai būtų draugiški aplinkai. Trečiosios vietos laimėtojams prizą įsteigė UAB „Durisol group“.

Konkurso dalyviams buvo įsteigtos papildomos penkios nominacijos: už praktiškumą, mobilumą, šilumą, tvarumą, kūrybiškumą. Andrius Ropolas, pelnęs nominaciją „Už šilumą“, pasiūlė idėją kaip viešuosius objektus (pvz., autobusų stoteles) rekonstruoti į dviejų funkcijų statinius ir taip išspręsti laikinojo socialinio būsto problemas. A. Ropolas teigia, kad technologiniai sprendimai negali būti EKOnamo pagrindu, nes po 5–10 metų bus naujų, geresnių sprendimų ir toks namas jau nebebus ekologiškas. Nominacijai už šilumą prizą įsteigusios UAB „Junaja“ direktorė Neringa Gastevičienė džiaugėsi, kad tikros ekologiškos architektūros idėjos Lietuvoje yra gyvos ir jei pasiūlyti projektai virs tikrove, ilgaamžiškumas mums garantuotas!

Konkurso metu organizuotos parodos lankytojai ir konkursui skirtos edukacinės konferencijos dalyviai publikos nominaciją paskyrė UAB „A01 architektai“ už projektą „Kupeta“. Autoriams žurnalas „Centras“ padovanojo metinę prenumeratą.

1

6

2

7

3

8

O KAS...

4

9

5

10

1. PAULIUS VENCKŪNAS šviestuvas „Aštuonkojis“ 2. BEATRIČĖ KIAUNYTĖ šviestuvas „Ameba“ 3. RASA SALTONAITĖ šviestuvas „Vilnius 360“ 4. EDVINAS BAGURSKAS šviestuvas „Maišas / švarkas“ 5. LINA VENCKUTĖ šviestuvas „Fire Flies“ (su LED) 6. MILDA BŪDAITĖ toršeras „Galaktika Notte S9“ 7. KOTRYNA ŽVIRONAITĖ „Šviestuvas–stalas“ 8. JUSTĖ MIKELKEVIČIŪTĖ perskeltas šviestuvas 9. EMILIJA ARMAKAUSKAITĖ šviestuvas „Elis – 21e“ 10. DONATAS REMEIKA ir GINTARĖ NARKŪNAITĖ šviestuvas „Diada“

jeigu sukurčiau savo šviestuvą! Šis retorinis kūrybinių dirbtuvių pavadinimas įgavo kūną – sukurta dešimt šviestuvų, išrinktas nugalėtojas, galbūt jis jau pabuvojo Venecijoje, o gal kaip tik šiuo metu vaikštinėja po ją... Tokio puikaus prizo steigėjas, šviestuvų gamintojas PRANDINA, dešimčiai antro kurso VDA Architektūros katedros studentų padovanojo galimybę kurti ir laimėti. Ir ne tik. Laimingai suvedė su šviestuvų salono LA FORMA žmonėmis, o jie ir buvo dirbtuvių organizatoriai, studentų globėjai, konkurso kuratoriai ir vieta, kurioje buvo galima pamatyti sukurtus šviestuvus.

Kokie buvo namų darbai?

Garsus italų gamintojas studentams pateikė šviestuvus nuostabiai gražiu pavadinimu NOTTE. Užduotis buvo sukurti ir pagaminti visiškai naują šviestuvo variantą, pritaikyti jį savo interjere. Salono kuluaruose vyko kūrybinės dirbtuvės…

O gegužės 12 dieną buvo išrinktas konkurso nugalėtojas.

Tiesą sakant, pateiktas šviestuvas buvo tobulai tinkamas kūrybai. Švarus ir didelis. Nenuostabu,

2011: 03

68

kad jis tapo šešėlių teatro mini scena, skaniu olandiško sūrio gabalu, baro staleliu, šviestuvo detale, galaktikos gabalėliu, Vilniaus siluetu, raudonu jaukiu vakaro palydovu, išradinga LED instaliacija, netikėta deformacija, tautiniu ornamentu, „Neringos“ laikų abstrakcija...

Ketvirtadienio, gegužės 12 d., popietė salone LA FORMA buvo smagi. Smalsūs žiūrovai ir studentų palaikytojai vos tilpo.

Iš 10 puikių išradingų darbų komisijai teko išrinkti 4 pretendentus. O senas geras būdas – burtų traukimas – padėjo surasti laimėtoją.

Prizas – kelionė į Veneciją, atiteko VDA antro kurso studentei Kotrynai Žvironaitei.

Jos darbas iš tiesų originalus. Šviestuvas virto baro staleliu, kuris šviečia.

Vakare dalyvavo ir vakarą kartu su Aidu Launikoniu vedė Marius Pranas Šaliamoras, architektas, Vilniaus dailės akademijos profesorius ir Architektūros katedros vedėjas.