Issuu on Google+

architektūra interjeras dizainas mada

2013: 4 [86]

Pirmasis dizaino viešbutis Lietuvoje

Terasų architektūra

Dizainas arčiau gamybos

Privataus Aktyvaus namo miesto koncepcijos vizija

Kaina 8,99 Lt

ISSN 1392-6063


2013: Nr. 4

TURINYS

„Architizer“ „A+“ apdovanojimai – p. 6 Pirmasis dizaino viešbutis lietuvoje – p. 12 Moderni vyno darykla Toskanoje – p. 18 Namas „Natalia“ – šviesotamsos kūrinys – p. 22 Namas „Beaumont“ – apverstas vaizdas – p. 26 Balta drobė ant žalio stogo – p. 28 Viešbutis – dangaus sodas – p.32 Namas-viešbutis „Bosphorus“ – p. 36 VDA dizaino bakalaurai – p. 38 Racionali elegancija – p. 40 lietuvos dizaino prizas – p. 44 VDA magistrantų projektai – p. 50 XXI a. problemų sprendimas – aktyvūs miestai – p. 52 Pomirtinė artimųjų priežiūra – inovatyviai – p. 54 7 stilingi būdai, ką nuveikti su tuščiu Absolut buteliu – p. 55 „Pop up“ parduotuvė Vilniuje – p. 56

Redaktoriaus žodis

Kontekstas, kuriame buvo kuriamas šis „Centro“ numeris, buvo keistas ir neįprastas. Viena vertus – visuotina atostogų, prie žemės lenkiančio karščio ir ošiančios jūros atmosfera, kita vertus – konkursų rezultatų suvedimas, diplominiai darbai, baigiamieji, stojamieji ir dar, velnias žino, kokie egzaminai. Net ir Vilnius, per porą savaičių sutvarkytomis gatvėmis, stengiasi pasitempti prieš ES funkcionierius, panašiai kaip prieš 30 metų atvykstant Brežnevui. Matyt, žmogui, kaip socialinei būtybei, pasirodymo prieš kitus motyvas ilgai dar bus svarbesnis nei maivymasis prieš save patį. Natūralu – tiems, kurie gerai pasirodo prieš kitus, – prizas, o tiems, kurie lieka svarbūs savyje, – draugija baltais chalatais. šią vasaros poilsio minutę smagu, gulint terasoje, pasvajoti apie savo namų ar biuro interjerą, kuriam vis amžinai kažko trūksta. Pasisemkite idėjų ir drąsos iš pavyzdžių, kuriuos surinkome Jums iš viso pasaulio. Apsidairykite aplink save ir pamatysite, kad ir Jūsų terasa nusipelno dėmesio. Keletas gerų idėjų yra ir jai. „Palangos“ viešbutis – pirmasis lietuvoje save vadinantis dizaino viešbučiu – puikus pavyzdys, kaip dizainas ir originali architektūra sukuria pridėtinę vertę svečiams. šalia viešbučių Singapūre ir Istambule jis atrodo solidžiai, originaliai ir savo vietoje. įtraukite „Palangą“ į savo būsimų dizaino kelionių maršrutą – nepasigailėsite. Architektūros konkursas „A+“ – tai viešas šiuolaikinės architektūros vertinimas, kurio rezultatai atspindi šios dienos pop architektūrą. Smagu konstatuoti, kad tai, ką matome, yra geriau nei galima būtų tikėtis iš viešo vertinimo. Mūsų dizaino rubrika, pripildyta naujausių lietuvos dizainerių darbų, tapo panaši į apibendrinantį katalogą. Ką padarysi, jeigu pavasaris – rezultatų suvedimo metas. Vėliau dalis šių darbų reprezentuos lietuvą Minske, londone, Caene tarptautiniuose festivaliuose ir parodose. Pamažu, bet užtikrintai skinamės kelią į globalias rinkas. Infashion.lt tema: sezono papuošalas – darbas. Parengę šį numerį ir mes jaučiamės pasipuošę, tik ar kas nors tai pastebės? Vytautas Gurevičius

Vyriausiasis redaktorius Vytautas Gurevičius vytautas@interjeras.lt Meno redaktorė lina Mikužytė Mados redaktorės: Gabrielė Vaitkutė gabriele@infashion.lt Katia Merežnikova katia@infashion.lt „Infashion.lt“ dizainas TILDAS Vyr. redaktoriaus padėjėja (reklama ir platinimas) Karina Sėrikova Tel. (8-5) 205 1571 centras@interjeras.lt Autoriai: Jonas Malinauskas Andrius Keizikas Marius Dirgėla Vytautas Gurevičius Karina Sėrikova Diana Abramavičiūtė Justė urbanavičiūtė Rūta švedkauskaitė Fotografai: leonas Garbačiauskas Fernando Guerra Mito Covarrubias Marc Cramer Diana Abramavičiūtė lina Martinkėnaitė Greta Bernotaitė GRITAxGRITA Iliustratorė Justė urbonavičiūtė Pozityvai ir spauda

uAB „Spaudos praktika“ Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti straipsnius, reprodukuoti nuotraukas be leidėjo sutikimo draudžiama. „CENTRO“ žurnalas leidžiamas nuo 1998 m., ISSN 1392-6063. leidėjas Všį „Aplink tave“, Konstitucijos pr. 23B-12, LT-08105, Vilnius. Tiražas – 4000 egz. Kaina – 8,99 lt. Viršelyje – Iceberg apartamentai. Autoriai: JDS/JULIEN DE SMEDT ARCHITECTS, Cebra, SeArch, LPA.

Žurnalo partneriai:


„Architizer“ „A+“ apdovanojimai:

pasaulio architektūros „Eurovizija“

Iceberg apartamentai. Arhuso miestas, Danija. Autoriai: JDS/JULIEN DE SMEDT ARCHITECTS, Cebra, SeArch, LPA. Žiuri įvertintas kaip geriausias vidutinio dydžio gyvenamų namų projektas. Architektų komandai išties pavyko įgyvendinti kone visus keltus tikslus: humanizuoti buvusią uosto konteinerių terminalo teritoriją ir susieti ją su šalia esančiu miesto centru bei sukurti socialiai atsakingą aplinką, kurioje susipintų darbo, poilsio ir gyvenamosios erdvės. Autoriai vadovavosi tokia pastatų išdėstymo ir komponavimo koncepcija, kuria siekė kad objektai vieni kitiems nesudarytų šešėlio ir neužgožtų vaizdo į jūrą, kartu laikantis griežtų aukštingumo apribojimų. Beje, šis objektas kovo mėnesį Kanuose „MIPIM“ parodoje gavo analogišką apdovanojimą, kurioje pripažintas kaip geriausias daugiabutis.

2013: 04

6


Konkursas

Tekstas: Andrius Keizikas

Pavasarį vienas didžiausių architektūros interneto portalų „Architizer“ paviešino jų pačių organizuotų „A+“ architektūros apdovanojimų laimėtojus, kurie varžėsi daugiau nei pusšimtyje skirtingų kategorijų. Gegužės viduryje, kai Europoje įsismarkavo „Eurovizijos“ konkursas, Niujorke buvo apdovanoti net 87 architektūros konkurso nugalėtojai. Kaip ir senajame žemyne, rinkti geriausius buvo patikėta ne tik kompetentingam žiuri, sudarytam iš daugiau nei 200 architektūros žinovų ir profesionalų, bet ir eiliniams portalo lankytojams, kurių į balsavimo pabaigą buvo priskaičiuota net 150 tūkstančių (!).

Yotsuya tenera gyvenamasis namas. Tokijas, Japonija. Autoriai: Akira Koyama + KEY OPERATION INC. / ARCHITECTS Žiuri nuomone, japonai šiais metais nusipelnė geriausio žemaaukščio daugiabučio nominacijos apdovanojimo. Šio projekto autoriai sužibėjo nepriekaištingu medžiagų tekstūrų valdymu, o taip pat itin mažų vidaus erdvių komponavimo išmanymu: viename Tokijo tankaus užstatymo gyvenamų rajonų į 380 m2 bendrąjį plotą jie „įspaudė“ net 12 vienetų 20-30 m2 ploto „L“, „I“, „C“, „T“ formų butų. Nors Japonijos sostinei tokio dydžio gyvenamos erdvės nėra naujiena, pastarasis objektas išsiskiria itin „taupiu“ priėjimų prie butų organizavimu bei viešų-privačių erdvių darna. Atskirų aplodismentų projektuotojai nusipelnė už estetišką inžinerinių įrenginių įkomponavimą į pastato architektūrą.


Poilsio stotelės. Gori, Gruzija. Autoriai: J. MAYER H. Architects Tai daugiausiai eilinių balsuotojų simpatijų pelnęs viešojo susisiekmo kategorijos objektas. Dažniausiai esame įpratę, kad tokio tipo statiniai yra neutralūs, vargiai išsiskiriantys iš aplinkos, nepasižymintys įmantriais sprendimais, nuobodūs. Tačiau vokiečių architektų komanda nepraleido progos visa tai paneigti. Gruzijos teritorijoje, kurią kerta tiesiamas greitkelis iš Azerbaidžano į Turkiją, išaugo keli vieningos stilistikos, nacionalinį šalies charakterį atspindintys objektai. Jie įsikūrė ties keliautojams skirtomis poilsio aikštelėmis, kurių iš viso numatyta 20 vienetų. Jose planuojama įkurti ne tik degalines ar pakelės prekybos centrus, bet ir vietos kultūrą, menus ir amatus reprezentuoti skirtas erdves. Tai puikus pavyzdys kaip per architektūrinę „intervenciją“ ir pastarosios meninę potekstę galima humanizuoti bet kurią nuošalią vietovę.

2013: 04

8

Matyt, tuo populiarios dainos konkurso panašumai su populiarios architektūros konkursu ir baigiasi. Kaip bebūtų, už kilnų tikslą „A+“ konkurso iniciatoriai patys verti apdovanojimo. Jų pagrindinis siekis buvo architektūros kūrinius iškelti į dienos šviesą, kad ir šio amato neišmanantys žmonės galėtų įvertinti bei pateikti savo nuomonę (bei galbūt ją supriešinti su profesionalų nuomone). Be to, buvo atskleista ir pasaulio architektūros įvairovė. Geriausių vertinimų (bei įvertinimų) sulaukusių objektų autoriai įrodė, kad ji išties egzistuoja – pradedant įmantriausių konstrukcijų dangoraižiais, išskirtinėmis galerijomis, konferencijų centrais „iš ateities“ ir baigiant apartamentais Baltijos jūroje ar neįprastomis stotelėmis Kaukazo kalnuose. „Architizer“ direktoriaus Marko Kušnerio (Marc Kushner) nuomone, „Architizer“ „A+“ apdovanojimų misija yra vi-


Konkursas

siems priminti, kad kiekvienas yra architektūros gerbėjas, net jei ir nesupranta jos subtilybių. <...> Daugelis projektų yra ne tik techniškai sudėtingi, bet ir turi kilnių siekių. Tai geriausia architektūra iš viso pasaulio“. Tiesa, toli gražu ne visi konkursui pateikti projektai buvo sukurti arba įgyvendinti paskutiniaisiais metais. Nemenka dalis išties puikių projektų buvo pristabdyti pasaulio ekonominės krizės laikotarpiu, kas padidino jų kiekio koncentraciją pasibaigus šiam laikotarpiui. Kaip bebūtų, tai nesumenkina šio konkurso tikslų bei vertės. „Architizer“ konkurso dalyviai iš viso varžėsi 52-ose kategorijose, suskirstytose į dvi grupes: tipologiniai apdovanojimai ir „plius“ apdovanojimai. Pirmajai priklausė jau esami, baigti per pastaruosius trejus metus, objektai (įvairaus dydžio gyvenamieji, komercinės paskirties, kultūros ir institu-

Nacionalinis turistų kelias. Trolstigenas, Norvegija. Autoriai: Reiulf Ramstad Architects Žiuri nuomone, labiausiai užburiantis ir kvapą gniaužiantis turistų kelias Pasaulyje. Kelias skirtas atskleisti Norvegijos fjordų grožį net neprieinamose jų vietovėse ir suteikia progą atvykusiems pajusti visą gamtos intymumą. Tą užtikrina įrengti priėjimai prie vandens kaskadų, priešpotvyniniai barjerai, tiltai, atodangos, net uždaras kalnų restoranas, galerija ir kt. Visi šie objektai delikačiai įkomponuoti į vyraujantį landšaftą, o pačių kūrėjų yra įvardijami kaip plonytės grandys tarp užburiančių gamtos vaizdų. Objektui įgyvendinti buvo panaudotos ilgaamžės ir itin patvarios medžiagos. Priklausomai nuo vietovės ir joje vyraujančių materijų, turistų keliui įrengti architektai rinkosi tarp oksiduoto plieno ir įvairiausių tekstūrų betono.


ciniai pastatai). Antroje grupėje varžėsi tiek įgyvendintos, tiek dar neįgyvendintos idėjos. Čia didžiausias dėmesys Superkillen. Kopenhaga, Danija buvo kreipiamas į tai, kaip architektūros kūriniai tarnauja Autoriai: BIG - Bjarke Ingels Group, Topotek 1, Superflex šiuolaikinės visuomenės poreikiams. Pirmą kartą vykusio konkurso komisiją sudarė ne tik gerai Kone moderniausias kilometro ilgio parkas, nusipelnęs didžiausių eilinių žmonių pasaulyje žinomi architektai (Steven Holl, Charles Renfsimpatijų landšafto ir sodų kategorijoje. ro, Bjarke Ingels, Rem Koolhaas ir kt.), bet ir ne menkiau Šis statinys driekiasi per itin plačia etnine įvairove pasižyminčias ir didžiausių socialinių vertinami menininkai (ne kartą žurnale „Centras“ aprašytas iššūkių kupinas Kopenhagos erdves. Tai paskatino autorius atspindėti minėtąją kalbinę, religinę ir kitokią įvairovę per vietos gyventojų daugiakultūrinį paveldą ir geriauislandas Olafur Eliasson, žinomiausias architektūros fotosias patirtis iš daugiau nei 60 šalių. Pastarosios atspindėtos mažojoje architektūroje. grafas Iwan Baan ir kt.), kultūros atstovai, verslininkai, reSpalviniai parko erdvių sprendimai žymi skirtingas funkcines zonas: aktyvaus sporto, miantys architektūros vystymąsi visame pasaulyje. rekreacines-parko (skirta vaikų žaidimams) ir turgaus (numatyta ir kaip piknikų vieta). Dvi architektūros kompanijos konkurse pasirodė ypatinVisos jos skirtos viešam kaimynų bendravimui, o taip pat yra puikiai integruotos į gai gerai. Tai „JDS Architects“ (Danija), kurių lyderis ir įkūšiuolaikišką gyvenimo ritmą tiek mikro (gyvenvietės), tiek makro (miesto) mastu.

2013: 04

10


Konkursas

rėjas Julien de Smedt prieš porą metų lankėsi „Vilniaus dizaino savaitėje“, bei „Steven Holl Architects“ (JAV). Abu jie atsiėmė po du apdovanojimus už skirtingus objektus. Iš visų nominacijų tik 14 projektų pelnė tiek komisijos, tiek portalo lankytojų simpatijas. Tarp šių laimingųjų pakliuvo tokios kompanijos kaip „OMA“ (Olandija), „Artech Architect‘s“ (Kinija), „Rafael Vinoly Architect‘s“ (JAV) ir kiti. Deja, visiems nugalėtojams nušviesti mums prireiktų net keleto žurnalo numerių, dėl to paliekame sau teisę prie kai kurių objektų grįžti vėliau. šį kartą Jūsų teismui pateikėme keletą konkursui teiktų darbų.

Bridge Bounce. Paryžius, Prancūzija Autoriai: Atelier Zundel Cristea Pozityvumu dvelkianti tilto per Senos upę koncepcija – labiausiai papirkusi „Architizer“ svetainės lankytojus miesto transformacijų kategorijoje. Šiuo pasiūlymu autoriai akcentavo dabartinį miestų viešų erdvių transformacijos procesą. Pavyzdžiu jie įvardijo Paryžiaus Senos upės krantinių zonas, kurios išmainė besidriekusias transporto arterijas į palmėmis apsodintus paplūdymius bei kitas aktyviam poilsiui tarnaujančias erdves. Kūrėjų siūlomas tiltas – tai architektūriškasis atsakas į pasikeitusią erdvių paskirtį ir joje tvyrančias nuotaikas, o taip pat galimybė lankytojams pažvelgti į „meilės miestą“ ne tik iki šiol nežiūrėtu kampu, bet ir iš kone 30 metrų aukščio.


Pirmasis dizaino viešbutis Lietuvoje Fotografijos: Leonas Garbačiauskas Vytauto Gurevičiaus interviu su „Palangos“ viešbučio direktore Loreta Geciene ir architektu Donatu Rakausku

V. G. Praeidamas pro šalį gali pastebėti, kad šis naujasis „Palangos“ pastatas skirtingas nuo pirmojo. Visus stebina pasvirusios pastato aukštų grindys ir išskirtiniai dizaino sprendimai. Kodėl vieno viešbučio korpusus darėte skirtingai? L.G. Liepos 11 d. mums sukanka dešimt metų. Kai statėme pirmąjį korpusą, turėjome aiškią koncepciją ir tikslą, kad tai turi būti viešbutis, kuriame mes norėtume gyventi patys. Tam įtaką padarė nuostabi suaugusių pušų, parko aplinka. Pastatas buvo suprojektuotas ir pastatytas taip, kad išsaugotų tas pušis. Iš čia atsirado lenkta forma, kuri sukuria lengvumo įspūdį. Norėjosi įrengti tiesiog ramybės ir gamtos oazę. Antrasis pastatas yra ne tokioje dėkingoje vietoje, nes yra arčiau gatvės, greta turime kaimynus. Sąmoningai norėjome padaryti, kad viešbučio korpusai būtų skirtingi, kad

2013: 04

12

mūsų pastovus klientas galėtų pasakyti „Aš myliu „senąjį“ korpusą“ arba „Aš myliu naujo dizaino korpusą“. V. G. Sprendimas visuomeninės paskirties verslo objekte įrengti pasvirusias grindis – drąsus žingsnis. Kokie jūsų klientų įspūdžiai? L.G. Šį korpusą klientai, visų pirma, renkasi dėl išskirtinio, kokybiško detalių dizaino, antra, nes daugeliui patinka ir yra priimtinas tas pakrypimas. Kai pradėjom statyti, visi aplinkiniai šnekėjo: „Ką jūs darot, juk jums papildomai teks investuoti daug pinigų, kas gyvens šitame korpuse?“. Šis pakrypimas leido mums sukurti nepakartojamas bendras erdves. Jei mes viską būtume ištiesinę, mes šito išskirtinio erdvių susikirtimo neturėtume. Manau, kad šiuo drąsiu žingsniu mes labai laimėjom. Tačiau literatūrinio atsakymo, kodėl pasielgėme būtent taip, iki šiol neturime. Šį atsaky-


Objektas

mą pabandė suformuluoti vienas mūsų klientas. Jis gyveno, gyveno ir sako: „Aš supratau, kodėl jūs taip padarėt – taigi čia jūra. Taigi esam Palangoj. Kaip jūros bangos eina? Juk jos viena kitą kerta. Čia aukštai ir erdvės persipina lyg bangos. Čia jauti, kad tu gyveni prie jūros“. Man patinka toks jo apibūdinimas ir pastebėjimas. V. G. Ką galėtumėte pasakyti apie naujojo korpuso kambarių kokybę? L.G. Siūl��me viešbutį įvertinti keliems konkursų organizatoriams ir tarptautinių tinklų atstovams. Visi ekspertai pastebi, kad nesugadinus originalios architektūros ir dizaino pavyko išlaikyti puikų santykį tarp kambarių ploto, šviesos ir baldų. Mums pavyko įrengti be galo patogius ir ergonomiškus vonios kambarius. Dizainerio Dariaus Budrio, kuris projektavo kambarius, dėka gavome puikų rezultatą. Sienų

ir baldų apdailai buvo panaudotas alyvmedis, kurio ryškus raštas ir faktūra suteikė prabangos ir išskirtinumo kambarių interjerui. Taip pat labai svarbi detalė – patogi lova. Juk žmogus atvykęs į viešbutį daug laiko praleidžia būtent joje. Teko pasirūpinti ir kambariuose papildomai pastatyti plačias sofas, ant kurių galėtų pernakvoti vaikas. Dėl pasvirusių grindų neturime galimybės pastatyti standartinių papildomų lovų, o dabar čia įrengtos sofos, beje, kaip ir visi kiti kambario baldai, skirtingų aukščių kojomis. V. G. Apie pasvirimo idėją paklausime architekto. Koks yra gyvenančių šiame ir senAjame korpusuose klientų santykis? L.G. Naująjį korpusą renkasi jaunesni žmonės, o konservatyvesni klientai dar labiau pamilo senąjį pastatą. Kelis kartus net teko perkelti žmones į senąjį korpusą, nes jų


vestibiuliarinis aparatas atsisakė priimti šį išbandymą. Bet taip įvyksta labai retai. Yra žmonių, kurie nuo šiol išskirtinai renkasi tik naująjį korpusą, tačiau nepasakyčiau, kad jis yra lyderis. Klientai pasidalina maždaug po lygiai. Abu pastatai ateityje susijungs į vieną bendrą kompleksą. Rūpindamiesi klientų patogumu, taip išspręsime jų susisiekimo su SPA ir restorano zonomis klausimą. Nesvarbu, kuriame korpuse gyvens, žmonės jausis kaip vientisame paslaugų ir poilsio komplekse, kur priklausomai nuo nuotaikos galės migruoti ir patirti įvairiausių įspūdžių. Tuo pačiu praplėsime restoraną, kuris kartais sunkiai sutalpina visus svečius. Šiuo metu jau turime 74 kambarius. Situaciją gelbsti mums priklausantis, kitoje gatvės pusėje esantis, viešbutis „Vandenis“, kurį taip pat pamilo „Palangos“ klientai.

2013: 04

14

V. G. Pastatai statyti skirtingu metu. Ar skiriasi jų įrengimo, eksploatacijos kokybė? L. G. Žinoma. Šis korpusas didesnis ir plotu, ir tūriu, be to, čia įrengtas SPA centras, čia turime baseinus, žiemąvasarą vandenį šildome iki 30 laipsnių temperatūros. Naujų, modernių technologijų dėka naujame korpuse energijos sąnaudos mažesnės 20 procentų negu senajame. Abu pastatus šildome dujomis, bet naujajame įrengta naujausios kartos katilinė. Mūsų pasididžiavimas – nuosavas mineralinis vanduo, kurį iš 524 metrų gylio tiekiame tiesiai į savo SPA zoną. Klientai gali mėgautis įvairiausiomis procedūromis: povandeniniu masažu, perlinėmis ir atpalaiduojančiomis voniomis. Taip pat galime pasigirti, kad mūsų vandens druskingumas kelis kartus viršija Druskininkų vandens mineralų koncentraciją. Kieme esame įrengę iš Kare-


Objektas

lijoje nukirstų stačiomis sudžiovintų 42 cm skersmens rąstų suręstą lietuvišką tradicinę pirtį, kurioje įrengta etnografinė pirties krosnis, analogiška Rumšiškių dvaro pirties krosniai. Čia dirbo tie patys meistrai. Šios pirties dėka kai kurie viešbučio gyventojai atrado savo gyvenimo hobį. Naudotis pirtimi, neišklausius apmokymo, klientui nerekomenduojame. Mūsų pirtyje tikrai ypatingas garas, o šimtamečiai rąstai spinduliuoja nepakartojamą energiją. Žmonės čia tokie atsipalaidavę, niekur neskuba, geria arbatą. Iš čia visi išeina tarsi nušvitę. V. G. Įdomu sužinoti, kokias medžiagas naudojote įrengiant viešbutį ir SPA? L. G. Įrengdami viešbutį laikėmės vieno principo – naudojome tik natūralias medžiagas. Jeigu tai medis, tai natūralus

alyvmedis, jeigu plytelės, tai akmuo – marmuras. SPA centre yra taip pat panaudotas medis, grindys – alyvmedžio parketas, ten esančios lentynos irgi iš alyvmedžio. Daug dizaino elementų buvo sukurta specialiai šiam objektui. Turėklus su gėlėmis pagal užsakymą gamino lietuviai. Juodo metalo surūdijusi tvora aplink viešbutį – tų pačių meistrų darbas. Italų apšvietimo kompanija „Catellani & Smith“ ir baldų gamintojai „Paola Lenti“ inspektavo mūsų objektą, prieš sutikdami parduoti savo išskirtinius gaminius. Po šių vizitų šviesos specialistai sukūrė specialius šviestuvus holui, o mūsų lauko baldai buvo fotografuojami jų naujausiam prekybiniam katalogui. Bendrą stilių suteikė italų gamintojo „Baxter“ ypatingo patogumo ir matmenų sofos, kurių rinktis važiavome tiesiai pas gamintojus. Ten pat radome ir registratūros, baro baldus bei veidrodį virš židinio.


Kaliningrade reziduojantis architektas Donatas Rakauskas į klausimus atsakė telefonu. V.G. Pastato šeimininkė prašė tavęs paklausti, kodėl pastato grindys yra pasvirusios? D.R. Ši idėja man kilo dar 2004 metais, kai buvo statomas pirmasis „Palangos“ korpusas. Norėjosi, kad žmogus atvažiavęs čia, pasijustų visiškai kitaip, tam pasitelkiant ne vien tik dekoravimą ar kitas dalines priemones, bet ir fizikos dėsnius – žemės trauką. Patalpos – įprastinės žmogaus buvimo aplinkos – grindų pasvirimas – labai stiprus psichologinis veiksnys, bet labai svarbu surasti ribą, neperlenkti lazdos. Tuo tikslu buvo padaryti maketai, net biure pasidariau šabloną, ant kurio bandžiau užsilipęs pajusti būsimą įspūdį. 4 % pasvirimo kampas – tai riba, kai žmogus dar jaučiasi komfortiškai. Mažuose maketuose šio kampo net nebuvo galima pastebėti, tačiau, kai išliejome perdangas,

2013: 04

16

kartu su šeimininkais pamatėme, kad tai ryškus moralinis ir materialinis iššūkis. Pradžioje jie bandė įkalbėti mane viską ištiesinti, tačiau man pavyko įtikinti to nedaryti, nes prarastume tai, kas daro šį pastatą išskirtinį, kitokį ir yra viso architektūrinio sumanymo šerdis, diktuojanti visus kitus sprendimus. Manau, kad dabar jie dėl to nesigaili. Šis pasvyrimas buvo pagrindinė ir svarbiausia sąlyga visiems: inžinieriams, statybininkams ir baldininkams. Tai buvo visų kitų sprendimų priežastis ir didelis profesinis iššūkis. Savo sumanumą turėjo pademonstruoti visi su šiuo projektu dirbę žmonės. Visų jų įdėtas darbas liko pastate, tai turėtų jausti ir viešbučio lankytojai. V.G. Kuriems subrangovams teko didžiausias iššūkis? D. R. Kaip minėjau, darbo turėjo visi, bet daugiausiai „nukentėjo“ fasadų statybininkai, apdailininkai ir baldžiai. Fasa-


Objektas

das yra lenktas plane ir visos detalės yra ne taisyklingo stačiakampio, o lygiagretainio arba trapecijos formos. Abudu pagrindiniai fasadai yra lenkti plane, todėl tai dar vienas įtaką darantis faktorius. Vidaus apdailos meistrų dėka ypatingai gražiai sujungtos lubos koridoriuose, kur susikerta aukštai. Baldininkams iš įmonės „Virūna“ teko gaminti trapecines duris ir ne stačiais kampais jungti durų apvadus, kambarių apdailos paneles ir sieninių spintų detales. V.G. Žinau, kad šis pastatų kompleksas pasipildys stikliniu tuneliu – tiltu, jungiančiu abudu korpusus. Kaip jis atrodys? D. R. Taip tai bus dar vienas iššūkis statybininkams. Betoninė konstrukcija, kuri bus lenkta kaip kaspinas, pratęsdama naujojo korpuso pasvyrimą, įsikirs į senąjį korpusą ties antruoju jo aukštu. Konstrukcija – gelžbetonio su įtempia-

mais lynais. Visa tai bus „įvilkta“ į skaidrų struktūrinio stiklo kevalą. Ši detalė dar labiau pabrėš antrojo korpuso pasvyrimą. V.G. Dauguma tavo projektuotų pastatų Palangoje – architektūriškai turtingas, kokybiškas ir originalus pastarojo laikmečio paveldas. Kaip pats vertini šį savo darbą Donato Rakausko Palangos miesto objektų kontekste? D. R. Antrasis „Palangos“ viešbučio korpusas – geriausias mano darbas. Architektūriniai sprendimai jame „švariausi“, darbas vientisas architektūrine, dizaino ir inžinerine prasme. V. G. Dėkoju už pokalbį.


vyno darykla Toskanoje Moderni

Projektas: Alvisi Kirimoto + Partners Vieta: San Casciano dei Bagni, Sienos provincija, Italija Fotografijos: Fernando Guerra

2013: 04

18


Architektūra

Kas yra keliavęs po Italijos vyno daryklas ir viešėjęs pas vyndarius, yra pripratę prie klasikinio itališko stiliaus (namas uždaru kiemu, apsuptas vynuogynų) sodybų. ši netradicinės architektūros vyninė yra įkurta tarp vynuogynų Sienos provincijos pakraštyje, netoli Viduramžių kaimo San Casciano dei Bagni. Jos įkūrėjai – šeima Bulgari – nusprendė ne imituoti praeities, o pastatyti modernų, funkcionalų ir energiją tausojantį pastatą, skirtą gamybai, vyno laikymui ir sandėliavimui, patogų personalui ir lankytojams. į pastatą veda du įėjimai: vienas, tarnybinis įėjimas, įrengtas netoli krovimo zonos, antras, prie stovėjimo aikštelės, skirtas lankytojams bei personalui. Kadangi pagrindinis kelias šakojasi į vietos kelią, architektams pavyko išvengti srautų tarp pagrindinio ir specializuoto eismo persipynimo. zona rytinėje vyno daryklos dalyje yra pirmoji automobilių stovėjimo aikštelė. Privažiavimo kelias toliau kyla į kalną antros stovėjimo aikštelės link ir baigiasi trečioje automobilių

stovėjimo aikštelėje, skirtoje darbuotojams ir lankytojams. Ant praėjimo per pagrindinę pakrovimo stotelę, kairėje, išdėstytos trys pagrindinės statinio sritys: cisternų rūsys, statinių rūsys ir vyno rūsys, kur sandėliuojami vyno buteliai ir vynas paliktas brandinti; dešinėje koridoriaus pusėje, išskyrus zonas, kur vykdomi paskutiniai vyno gamybos etapai, suprojektuoti laiptai į viršutinius aukštus, vandens rezervuarus bei sandėliavimo patalpą, kur yra plaunamos statinės. 6,1 metro aukščio erdvė sukuria eilę tarpinių zonų, tokių kaip mechaninės patalpos virš pagrindinės gamybos erdvės, darbuotojų persirengimo kambarys, lankytojų tualetai bei laboratorijos. Pastarosios yra prieinamos atskirais laiptais, kurie taip pat veda į biurus. Virš fermentavimo zonos įkurtas 5.3 metrų aukščio vyno ragavimo kambarys. Didelės stiklo plokštės, sukomponuotos iš abiejų kambario pusių, leidžia gerai matyti statinių sandėlį bei sodą, kuris yra atitvertas dviem betono plokštėmis bei šlaitais iki paskutinio


statinio aukšto. Rampa šiame lygyje taip pat leidžia pasiekti vyno gamyklos išorę ir toliau tęsti pažintį su kraštovaizdžiu lėktuvu. Platūs įėjimai tarnauja kaip vestibiuliai žmonėms, kurie pasiekia erdvę laiptais, bei tiems, kurie ateina iš lauko. Per stiklines duris dar kartą atsiveria pagrindinis koridorius su vaizdu į terasą. Vyno ragavimo kambarys, susitikimų kambariai, biurai su šešiomis darbo vietomis bei tualetai gali būti pasiekti iš abiejų pastato pusių. Gamybos zonos bei posėdžių kambariai yra atskirti didelėmis stiklinėmis sienomis, iš kurių matosi terasa, klota daugiausia trinkelėmis, o kitas statinio zonas dengia savitas žaluma apaugęs stogas. Šešėliai yra savitos pastato detalės. Sumanytas kaip šviesaus metalo rėmo konstrukcija, jie uždengia įėjimą, tam tikrose vietose veikia kaip stogas ir apsaugo biuro patalpas nuo tiesioginės saulės šviesos. Pirmame aukšte didelės

2013: 04

20

stiklo plokštės apima visą kambarių plotį ir vizualiai prijungia cisternų sandėlį su eksterjeru, kurie derliaus nuėmimo metu yra transformuojami į dinamišką erdvę ir yra viena iš įdomiausių lankytinų vietų pastate. Pastato statybinės medžiagos buvo pasirinktos integruoti architektūrą kiek tik įmanoma į aplinką ir kraštovaizdį. Neapdorotas betonas, plytos, klinkeris, lakuotas plienas, stiklas yra tos medžiagos, kurios charakterizuoja vyninės eksterjerą. Ilgos sienos, charakteringos pastatui, yra nudažytos molio atspalviais, kurie yra artimi Toskanijos žemei; panašu į tai, kad jie ką tik iškilo iš žemės namo, senesnio net už etruskų, pavidalu. Pastatas ir toliau puoštas žaliuojančiu stogu, o šešėliai apsaugo nuo saulės biurus ir pagrindines gamybos patalpas. Tai leidžia taupyti energiją, skirtą vėsinti patalpas.


Priekinis fasadas

Galinis fasadas

Namas „Natalia“ – šviesotamsos kūrinys Projektas: Agraz Arquitectos Vieta: Gvadalachara, Jalisco, Meksika Fotografijos: Mito Covarrubias Tekstas: Vytautas Gurevičius

2013: 04

22


Architektūra

„Galima sakyti, kad namas „Natalia“ yra „Agraz Arquitectos“ politikos instruktažas, kadangi jis savyje sukaupęs kūrėjų ideologijos pagrindinius bruožus. Atokioje vietovėje šiaurės-pietų kryptimi buvo suprojektuotas vieno išilginio tūrio namas, pridedant jį stabilizuojantį sparną. Buvo nuspręsta pašalinti automobilius iš architektūrinio peizažo, patalpinant juos po namu, kas optimizuoja žemės sklypo paviršiaus plotą, leidžiant jį išnaudoti tik gyventojų poilsiui ir kiemo gėlynams. Architektams teko papildomai nuleisti rūsį puse aukšto žemiau ir pakelti namą dar puse aukšto būsimam garažui, kuris dalinasi vietą su namo prižiūrėtojų kambariu, skalbykla bei inžinerinių įrenginių zona. Iš žemiausio taško laiptinė, at-

siplėšusi nuo garažo aplinkos, nutįsta į viršų, apjungdama visus tris namo aukštus. Laiptinė visuose aukštuose sujungia namo interjerą į vientisą kūrinį. Pirmame aukšte svetainė ir valgomasis nusitęsia į jaukų bendrąjį šeimos kambarį ir terasą, kuri gali tarnauti kaip puiki bendravimo vieta dėl jos galimybių virsti visiškai autonomiška, o reikalui esant, būti atitvertai nuo lauko stumdomomis stiklo plokštumomis. Čia taip pat stovi talpus valgomojo stalas ir patogus minkštas kampas. Priklausomai nuo poreikių, ji gali būti sujungta arba atskirta nuo likusios zonos ir ji turi atskirą įėjimą. Pirmojo aukšto traukos centras – virtuvė, kurioje įrengta talpi baldų sala su svarbia baro-valgomojo funkcija. Virtuvės


kambarys nuo bendros erdvės nesunkiai gali būti atskirtas stumdoma stikline pertvara, kuri meistriškai paslėpta mediniame nišos apvade. Ši detalė akcentuoja įėjimo į virtuvę zoną ir tarnauja, norint atriboti ją nuo valgomojo ir svetainės. Taip pat pirmąjame aukšte rasite šeimos-svečių kambarį, kuriame atsiskyrus ar jaukiai sukritus kartu galima mėgautis muzika ar leisti laiką prie televizoriaus. Šalia jo patogiai įrengtas sanitarinis mazgas, todėl čia bet kada čia gali apsistoti atvykusi uošvienė ar koks kitas giminaitis. Svečių kambario vonios patalpa yra suprojektuota tinkamu atstumu, tam kad suteikti kambario gyventojams privatumo. Tikru komplimentu galime pavadinti šį šeimos-svečių kambarį, kuris ateityje galėtų tapti namo šeimininkų mėgstamiausia vieta.

2013: 04

24

Pritaikytas šeimai, kurią sudaro tėvai bei jų vienturtė duktė, viršutinis aukštas iš esmės skiriasi nuo kitų. Čia yra vos du, tačiau be galo funkciškai patogūs, kambariai, pasižymintys erdviniu dosnumu. Kiekvienas kambarys turi savo atskirą sanitarinį mazgą ir drabužinę. Kadangi tėvų ir vaiko miegamieji yra įrengti skirtingose namo pusėse, todėl jie yra visiškai izoliuoti buitinėmis ir WC patalpomis. Šiame aukšte virš terasos įrengta skaitykla, nedidelė gimnastikos salė bei sandėlys. Vertikalius priestatas, talpinantis laiptines, iš vidaus bei iš išorės yra padengtas metalinėmis ir medinėmis langinėmis, suprojektuotomis menininko Adrian Guerrero. Šis dekoro ir meno elementas sukuria individualų, nepakartojamą namo stilių ir šešėlių žaismą, suskaido šviesą į daugybę


Architektūra

Rūsio planas

Pirmo aukšto planas

Antro aukšto planas

Namo eksplikacija: 1. Garažas; 2. Personalo kambarys; 3. Skalbykla; 4. Personalo WC; 5. Rampa; 6. Kiemas; 7. Pagrindinis įėjimas; 8. Prieškambaris; 9. Virtuvė; 10. Podėlis; 11. Laiptinė ir koridorius; 12. Valgomasis; 13. Svetainė; 14. Terasa; 15. Šeimos-svečių kambarys; 16. Gimnastikos salė; 17. Skaitykla; 18. Pagrindinis miegamasis; 19. Techninė patalpa; 20. Kiemas; 21. Vaikų miegamasis.

neįtikėtinų linijų. Mistinės žaliuzės leidžia name kontroliuoti perteklinę saulės šviesą. Horizontalus, tankus sudalinimas, ant stiklų uždedant medines lenteles, o langinėse išpjaunant analogiškos formos kiaurymes, sukuria raibuliavimo ir planų persidengimo įspūdį, leidžiantį ištrinti erdvių ribas ir pasijusti tarsi kelių matavimų tūryje. Be to, jos kontroliuoja privatumą ir sudaro sąlygas poetiškam dialogui tarp medžio, metalo, stiklo bei plieno. Tas pats horizontalių detalių motyvas panaudotas gaminant pagrindinio įėjimo duris ir uždengiant dirbtinės šviesos šaltinius, kurie savo apšvietimu papildo pagrindinę natūralią šviesą ir įsilieją į vieningą stilių. Vienatūris su priestatu namas „Natalia“ tapo tikru architektūros kūriniu, susietu su kasdieniais šeimos norais bei jos gyvenimo įpročiais.


Namas „Beaumont“ – apverstas vaizdas Vieta: Monrealis, Kanada Architektas: Henri Cleinge Realizacija: 2011 Fotografijos: Marc Cramer Išilginis pjūvis

2013: 04

26


Architektūra

Pirmas aukštas

Antras aukštas

Sukurtas patirti visus penkis pojūčius, betoninis namas „Beaumont“ vystėsi kaip tyrinėjimo projektas. Šis projektas išsidėstęs mišrioje kaimynystėje, kur kartu stovi dviaukščiai gyvenamieji namai bei nuo mažo iki vidutinio dydžio pramoniniai pastatai. Nepaisant projekto integracijos, jo funkcionalumas atskiria projektą nuo kitų pastatų šioje vietovėje. Priešingai tipiniams kotedžams patalpų struktūroje išdėstytoje pirmame ir antrame aukštuose, namas „Beaumont“ prieštarauja šiai erdvinei kompozicijai, sukurdamas modulinį planą, kurio vienas blokas išsidėstęs pirmame ir antrame aukštuose, o kitas blokas – antrame ir trečiame aukštuose. Šis erdvinis žygdarbis yra atsakas į projektą bei saulės judėjimą, leidžiantis kiekvienam blokui atskleisti tris, o ne dvi, kryptis, tam kad

Trečias aukštas

pasinaudoti visais pietinės saulės privalumais. Labiausiai pastebimas namo bruožas, kaip bebūtų, yra tai, jog beveik visos eksterjero ir interjero sienos yra betoninės. Grindims naudotas natūralus akmuo ir betonas, lubos – medinės. Didelėse modulinėse erdvėse, gausiai apšviestose natūralios šviesos, suderinus daug pagrindinių priemonių, namas sutalpina seriją įrėmintų patirčių. Centrinė namo erdvė yra didžiausios apimties ir čia įkurta dviaukštė svetainė, kurią skiria betono bei medžio paviršiai. Riešutmedžio spintelių ir kedro lubų minkštumas kontrastuoja su griežtos tekstūros betoninėmis sienomis. Medžiagų paletė nedidelė ir disciplinuota. Antriniai elementai, tokie kaip riešutmedžio baldai juodo granito paviršiumi, yra charakteringi šiam interjerui.


Balta drobė ant žalio stogo Dizainas: Martine Brisson Vieta: Monrealis, Kanada Fotografijos: Marc Cramer

2013: 04

28

Marine Brisson suprojektavo buvusios dailininkės Betty Goodwin rezidencijos ir studijos stogo terasos landšaftą, už kurį dizainerė neseniai buvo apdovanota Grands Prix du Design 2012 apdovanojimų kategorijoje „Terasa“. Galvodama apie šilumos jausmą, funkcionalumą bei paprastumą, Brisson sukūrė lauko aplinką, kuri yra susieta, bet tuo pačiu ir atvira, kur skirtingos funkcionalumų zonos (virtuvė, svetainė, vonios kambarys, sodas ir t.t.) dera tarpusavyje taip pat natūraliai, kaip ir kambariai interjero erdvėje. Sujungus du pusiau atskirtų buvusių gaiviųjų gėrimų ga-


Interjeras

myklų stogus, buvo gauta stogo terasa, užimanti ~300 m2. Buvo nuspręsta formuoti gyvenamąją lauko erdvę aplink mansardą, kuri atlieka perėjimo tarp interjero erdvės pirmame aukšte ir skirtingų funkcionalumų terasos kambarių, vaidmenį. Nors juodo metalo kiautas iškart demonstruoja gyvenamosios vietos fasadą, vidinė ąžuolo apdaila atsikartoja gyvenamosios zonos poilsio kambaryje bei virtuvės-valgomojo zonoje, o taip pat visą terasą juosiančiuose turėkluose. Nors mansarda yra interjero erdvė, ji yra atvira iš trijų pusių dėl didelio erkerio bei dviejų dvigubų stiklinių durų. Virtuvėsvalgomojo zona bei gyvenamasis kambarys-poilsio kambarys yra susieti kedro grindimis, tačiau jų išorinės ribos ~

aiškiai apibrėžtos. Virtuvės-valgomojo zoną riboja pavėsinė, kurios struktūrą sudaro gėlių vazos su jose augančiais augalais, formuojantys žaliuojančią sienelę. Gyvenamasis ir poilsio kambarys paslėptas nuo kaimynų dvimetriniais krūmais ir visžaliais augalais, pratęsiančiais nuo pirmo aukšto iki virš stogo išaugusių medžių lapiją. Kitur ilga kedro gėlių dėžė atstoja turėklą bei sukuria fizinę jungtį tarp gyvenamųjų erdvių, kurias sieja medinės grindys bei žaliosios zonos, apsodintos daugiamečiais augalais. Projekto autorė suformavo terasos erdvę pasitelkdama paprasčiausius geometrinius tūrius – lyg ji būtų supriešinusi eilę tuščių funkcinių dėžių, kurių kiekvieną apibrėžia jos baldai. „Sėkminga erdvė“, – pasak jos, „yra ta, kuri vystosi;


ta, kurioje gyvenantys žmonės galėtų prisitaikyti bei keisti ją, vardan to, kad palengvinti savo gyvenimą“. Turėklas-gėlių dėžė buvo sukurta būtent tam. Dėl didelio ploto, skirto augalams, galima pritaikyti augalinę sienelę. Be to, apjungiant dvi funkcijas, taip išvengiama terasos erdvių apkrovimo. Tai susiję su erdvės supaprastinimu iki tokio taško, kur terasos natūralumas atsispindi net per medžiagų parinkimą: kedras, akmuo (marmurinis virtuvės stalviršis bei kvarcas ir marmuras vonios kambaryje) bei daugiamečiai ir visžaliai augalai. Dėl šio paprastumo suformuotos dėžės-erdvės tampa amžinos. Tik jų turinys gali pasenti. Geras to pavyzdys yra terasos vonios kambarys. Jame viskas švelnu, lygu ir neišpuošta, tartum balta drobė. Dizainerė pasinaudojo buvusio

2013: 04

30

lifto struktūra vandens iš dušo drenažui, kuris paslėptas po marmurinėmis grindimis, taip išvengiant aukščio pakitimo, kuris sutrikdytų paviršių linijiškumą. Kvarco ir marmuro monolitas – vonios kambarys – neturi jokio akivaizdaus atskyrimo nuo kitų erdvių, išskyrus į sieną atsidarančias duris. Kad dar labiau supaprastinti erdvę, Brisson panaudojo vieną ilgą praustuvą, kuris persvertas iš dušo zonos į tualetą. Kadangi pastaroji erdvė labai ankšta, ji nusprendė įdiegti specialią potinkinę santechnikos įrangą. „Aš mėgstu kurti dėžes, tartum juvelyriškas dėžutes, kurias klientas gali komponuoti pagal savo pačių vaizduotę“, – sako dizainerė.


Interjeras

Prieš pradedant studijuoti interjero dizainą, Brisson buvo profesionali dainininkė sopranė. Būtent per savo tarptautinius turus ji pastebėjo savo potraukį dizainui bei meilę architektūrai ir erdvei. „Aš visuomet turėdavau mažą užrašų knygutę ir pieštuką, kad galėčiau piešti savo lankytų vietovių eskizus“, – prisimena ji. Iš savo meniškos ir kūrybinės patirties autorė pasiėmė skonį paprastoms, į žmogų orientuotoms erdvėms. „Vietoj to, kad šokiruoti vaizduotę“, – pabrėžia ji, „erdvė turi leisti žmogui gerai jaustis“. Taip, vietoj to, kad prikišti savo stilių, ji mėgina suprasti savo klientų skonius ir poreikius bei pasiūlyti jiems „nekaltą“ erdvę, kurioje jie galėtų išreikšti save. „Mano klientai atneša man muzikos kūrinį, o aš esu orkestro dirigentė“.


2013: 04

32


Dizaino kelionės

Viešbutis –

dangaus sodas Vieta: Singapūras Realizacija: 2013 m. Architektūra ir interjeras: „WOHA“

Suprojektuotas kaip viešbutis bei biuras sode „Parkroyal“, projektas Upper Pickering gatvėje, yra studija, kuri parodo, kaip mes ne tik galime tausoti žalumą aukštais pastatais apstatytame miesto centre, bet ir ją padauginti architektūriškai ryškiu, integruotu bei darniu būdu. Viešbutis įkurtas Singapūro centre, sklypas yra centrinio verslo rajono, spalvoto Kinų rajono ir komercijos centro „Clarke Quay“ sandūroje bei susikerta su „Hom Lim Park“ parku. Kontūrinė pakyla reaguoja į gatvės skalę, piešdama įkvepiantį kombinuotą bonsų, natūralus gamtovaizdžio bei kalnų uolienų, o taip pat žaliavinių ryžių laukų piešinį. Šie kontūrai yra buvę gamykliniai betono elementai. Ant žemės kontūrai sukuria dramatiškas lauko aikšteles bei sodus, kurie vientisai įsilieja į interjerus. Žaluma iš parko

sudaro slėnių, daubų ir krioklių formą. Kraštovaizdžio kūrimas taip pat užmaskuoja požeminės automobilių stovėjimo aikštelių angas, paliekant priėjimą orui ir natūraliai šviesai. Pakylos viršus yra sodriai apželdinta terasa su ten įkurtais baseinais, iš kurių atsiveria vaizdas į miestą. Paukščių narvus primenančios kabanos įtaisytos virš vandens prideda intrigos bei žavesio. Aiškūs bei aptakūs blokiniai bokštai dera su aplinkiniais aukštų biurų pastatais. Jie yra palengvinti dėl atviro kiemo konfigūracijos, griaunančios „pastatų sienos“ efektą ir padidinančios dienos šviesos kiekį pastate. Mėlyni ir žali stiklai sukuria paraleles, kurios primena greta srūvenančius Singapūro upės vandenis. Didingi 4 aukštų dangaus sodai suteikia sultingos žalumos tiesiai į kambarius ir skaido


vientisą pastato mąstą. Koridoriai, vestibiuliai bei bendri WC ir higienos kambariai yra suprojektuoti kaip sodo erdvės, prie kurių išdėlioti akmenys, sodo bei vandens užuominos, kurios sukuria viliojančią kurorto atmosferą, kupiną natūralios šviesos bei gryno oro, užuot įprastų visą parą kondicionieriumi vėdinamų patalpų. Ilgos užuolaidos kartu su vešlia augmenija atskiria šias erdves nuo vandens ir tiesioginių saulės spindulių. Čia įsikūrę dangaus sodai, spindintys baseinai, kriokliai, augalais apsodintos terasos bei žaluma apsodintos sienos sutelpa į 15 000 kvadratinių metrų plotą; ši dviguba aikštelė yra parko „Hong Lim Park“ pėdsakas. Rūšių įvairovė, pradedant nuo įvairiaspalvių medžių, aukštų palmių, žydinčių augalų, lapuotų krūmų, visur kabančių vijoklių, susijungia tam, kad sukurtų sodrią atogrąžų aplinką, kuri yra patraukli ne tik žmonėms, tačiau taip pat vabzdžiams bei paukščiams,

2013: 04

34

emigravusiems iš žalių šalia esančio natūralaus parko erdvių ir plečiančių biologinę įvairovę mieste. Lanšaftai suprojektuoti egzistuoti savarankiškai ir pritaikyti tik minimaliai naudotis papildomais ištekliais. Lietaus vandenys, surinkti iš aukštesnių aukštų, drėkina žemesniuose aukštuose esančius augalus, taip pat papildant negeriamu perdirbtu vandeniu, kuris bus panaudotas kitoms funkcijoms. Fotovoltinės lastelių matricos ant stogo pakraus lempas, sudarys minkštą peizažą, sukurdami šį Singapūro ir greičiausiai viso pasaulio pirmąjį jokios energijos nereikalaujantį dangaus sodą! Šis projektas yra apdovanotas Singapūro „Green Park“ platininiu medaliu, nacionaliniu aukščiausiu gamtos apsaugos sertifikatu. Viešbutis oficialiai atidarytas 2013 metų sausį.


Dizaino kelionÄ&#x2014;s


Namas-viešbutis

„Bosphorus“ Projektas: „Autoban“ Vieta: Stambulas, Turkija Realizacija: 2011 birželis desigh hotelTM grupės narys

2013: 04

36


Dizaino kelionės

Namas-viešbutis „Bosphorus“, turintis 26 svečių kambarius bei pasižymintis neprilygstama krantine netoli Ortakoy mečetės, yra trečiasis turkų verslininkų Canan Özdemir ir Ferit Baltacioglu viešbutis. Suprojektuotas tos pačios architektų, kurie sukūrė keletą Stambulo geriausių Osmanų pastatų, dinastijos, šis puošnus prieglobstis jungia vietinės dizaino grupės „Autoban“ sukurtus interjerus, kuriuos gaivina vaizdas į Bosforo sąsiaurį, skiriantį Europą nuo Azijos. Panašų vaizdą gali pasiūlyti ir kiti šioje Stambulo dalyje įsikūrę viešbučiai, tačiau nė vienas jų nėra toks jaukus arba elegantiškas kaip šis miesto prieglobsčio apdovanojimą laimėjęs viešbutis, kuris buvo įtrauktas į Jungtinės Karalystės bei Jungtinių Amerikos valstijų „Condé Nast Traveler’s 2012“ geidžiamiausiųjų sąrašą. Atvėrę priekines metalu įrėmintas viešbučio duris, svečiai pasijus kaip naujame pasaulyje, kur

klasikiniai baldai ir drąsūs modernios prabangos žybsniai susilieja į tobulą harmoniją. „Autoban“ architektų mėgstamos ir jų skiriamosios medžiagos (žalvaris, ąžuolas ir riešutmedis), panaudotos lignito salone, papildo pagal užsakymą suprojektuotą židinį. Dauguma baldų ir interjero detalių taip pat sukurta pačių interjero autorių. Viršutinis viešbučio aukštas atiduotas trijų panoraminių mansardų apartamentams, kurių pavadinimai įkvėpti legendinių architektų. Iš terasos, kuri eina aplink viešbutį, jo svečiai gali matyti Europą, Aziją ir istorinio Ortakoy akmenimis grįstas gatveles. Apsistokite name-viešbutyje „Bosphorus“, meistriškai „Autoban“ iš pakrantėje esančių Osmanų rūmų transformuotame į vieną iš Stambulo garsiausių rajonų.


Patogu atsigauti

1

Kartas nuo karto kiekvienam iš mūsų prireikia reabilitacijos. Tarkim, po streso. Arba po sunkios sesijos. Arba po... Žodžiu, prireikia. Būtent šiam procesui buvo sukurta Živilės Lukšytės sofa „Reabilitacija“. Saugi, nedidelė, pusiau uždara erdvė, minkšta sėdimoji dalis, maloni žydra spalva, puikiai atliktos medinės detalės – ko daugiau reikia, kad atgautum dvasinę pusiausvyrą? Nors baldas yra skirtas viešosioms Dailės akademijos erdvėms, prireikus jį galima išridenti kur nors į gamtą. Tuo tikslu viename „Reabilitacijos“ gale pritvirtinti karučio ratukai, o kitame – neštuvų rankenos. Netgi trapi, dietos ir studijų proceso iškankinta mergina gali be jokio vargo nuridenti sofą į tolimiausią Sereikiškių parko kampą. Galvojant apie projekto tiražavimą, tokių sofų nuoma turėtų būti ne mažiau pelninga, nei jų pardavimas – ypač savaitgaliais. 1. VDA sofa „Reabilitacija“, stud. Živilė Lukšytė, d. vad. doc. Julija Mazūrienė. 2. Levitacinis šviestuvas, stud. Austėja Semaškaitė, d. vad. doc. Šarūnas Šlektavičius. 3. Patefonas „Reed precision“, stud. Karolis Bakūnas, d. vad. doc. Juozas Brundza. 4. „Baldas, palengvinantis kasdienybę“, stud. Vita Vaitiekūnaitė, d. vad. prof. dr. Vytautas Kibildis.

VDA DIZAINO BAKALAURAI: arčiau gamybos Tekstas: Jonas Malinauskas

Kaip ir kasmet, Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedra šios vasaros pradžioje išleido būrį jaunų specialistų, pasiryžusių dirbti baldų ir pramonės gaminių dizaino srityje. Stiprėjant dizaino paklausai šalies įmonėse, didėja bakalaurų baigiamųjų projektų įvairovė ir jų serijinio įgyvendinimo galimybės.

KABO KABIKAS

2

Levitacija, arba gebėjimas kaboti ore, visais laikais buvo priskiriamas magiškoms savybėms. Diplomantė Austėja Semaškaitė nusprendė suteikti šiam reiškiniui tvirtą techninę bazę ir suprojektavo šviestuvus „Kabo“ bei „Kerai“, besilaikančius ore magnetų atostūmio jėgos pagalba. Nors magnetai tik atstumia arba pritraukia šviestuvų korpusus prie plokštumos, o jų padėtį erdvėje fiksuoja skaidraus valo atotampos, levitacijos iliuzija išeina ganėtinai įtaigi. Be to, šviestuvui atitrūkus nuo sienos, stipriai padidėja jo skleidžiamos šviesos srautas, tad magnetų poros atlieka ir savotiško trimerio vaidmenį.

2013: 04

38

ARISTOKRATIŠKAS GARSAS

3

Atgyjant analoginio garso populiarumui, auga ir vinilo plokštelių grotuvų paklausa. Diplomantas Karolis Bakūnas pasiryžo sukurti grotuvą firmai „Reed“, besiverčiančiai grotuvų aukštos klasės tonarmų (garso atkūrimo galvučių laikiklių) gamyba. Kaip ir dera aukštos klasės grotuvui, čia yra panaudota tiesioginė, rankiniu būdu kalibruojama disko pavara, stabilus pagrindas iš poliruoto organinio stiklo ir specialus tvirtinimo diskas, leidžiantis naudoti skirtingo ilgio ir tipo tonarmus. Taurus juodo anoduoto aliuminio, skaidraus poliruoto plastiko ir blizgaus chromuoto plieno santykis pabrėžia išskirtinę atkuriamo garso kokybę ir atitinka grotuvo pavadinimą – „Reed Precision“. Gynimui diplomantas pristatė veikiantį prototipą, atgaivinantį lietuviškos buitinės garso technikos dizaino tradicijas.

BALDAS, PALENGVINANTIS KASDIENYBĘ

4

Taip pavadinta Vitos Vaitiekūnaitės sukurta kėdė, palengvinanti vos vieną veiksmą, svarbų pagyvenusiems žmonėms, – atsikėlimą nuo jos pačios. Veiksmas atliekamas paprastai – žmogus pasvyra į priekį, kėdė atsiremia į grindis dviem papildomomis kojomis, kūnas įgauna pagreitį ir, atsirėmus į pailgintus porankius, nebelieka nieko kito, kaip tik atsistoti ir pradėti eiti. Asociacija su Lietuvos dizaino ikonos – P. Vitkausko kėde „Kudirka“ – akivaizdi, bet anas baldas yra labiau skirtas pramogai, tuo tarpu čia pateikiama graudi metafora: į senatvę sumažėja ir kėdžių kojų, ir pramogų galimybių...


Naujienos

5. Kokteilių maišymo aparatas, stud. Aistė Sabaliauskaitė, d. vad. prof. Arkadijus Varanka. 6. Kvadrokopteris, stud. Simona Gluškevičiūtė, d. vad. doc. Juozas Brundza. 7. Mobili vėjo jėgainė, stud. Justyna Kelbovska, d. vad. doc. Šarūnas Šlektavičius.

7

ELEKTRINĖ UŽANTYJE

Nedidelių autonominių elektros prietaisų maitinimui paprastai naudojamos kaprizingos saulės baterijos. Diplomantė Justyna Kelbovska sukūrė joms įdomią alternatyvą – lengvai surenkamą mobilią vėjo jėgainę. Rombo pavidalo plastiko lapas sudalintas sektoriais taip, kad sukant viena kryptimi susisuka į ruloną, o kita – sudaro standų burės paviršių, fiksuojamą atotampom. Belieka įtvirtinti burę generatoriaus lizde, pagauti vėją – ir elektrinė pradeda veikti. Reikalui esant, tiesiog ant burės galima sumontuoti papildomas saulės baterijas. Įrengimas lengvai telpa į automobilio bagažinę ir gali aprūpinti elektros energija nedidelės iškylos dalyvius.

KOKTEILIAI LYG SAVAIME

5

Aistės Sabaliauskaitės baigiamasis darbas – jauno bendraminčių kolektyvo „nuo nulio“ sukurta funkcinė kokteilių maišymo automato koncepcija, gimusi programos „Atverk“ komandinio darbo metu ir įgavusi pilnai veikiančio komercinio produkto formą. Realizuojant pradinį sumanymą, Aistei ir jos kolegoms pavyko ne tik įgyvendinti techninę pusę, bet ir suteikti aparatui grakščią atvirą formą, leidžiančią vizualiai stebėti skysčių maišymo procesą. Kol kas kokteilių receptūrą reikia programuoti iš anksto, bet jau kuriama galimybė pageidaujamą gėrimo sudėtį pasirinkti „iPad‘o“ ekrane. Nors liko neišspręsta keletas pagalbinių funkcinių problemų (ledo dozavimas, vamzdžių dezinfekavimas), aparatas, pavadintas „Friday Paradise“, jau buvo sėkmingai išbandytas uždarų korporatyvinių vakarėlių metu ir pelnė teigiamą vartotojų įvertinimą.

BAISIAI ZYZIA

6

Kita nepelnytai užmiršta lietuviško dizaino šaka – skraidymo aparatų projektavimas – netikėtai įgavo naują išraišką Simonos Gluškevičiūtės baigiamąjame darbe, taip pat kilusiame iš projekto „Atverk“. Kartu su kolegomis iš VGTU mergina suprojektavo kvadrokopterį – keturių sraigtų elektra varomą malūnsparnėlį, skirtą vaizdo kamerai ar kitam nedideliam prietaisui transportuoti. Kadangi techninėse sąlygose buvo numatyta, kad kvadrokopterį bus galima transportuoti pėsčiomis, teko sugalvoti jo kompaktiško sulankstymo būdą, o taip pat ir prietaiso pakrovimo aikštelės transformaciją. Išraiškinga, kiek agresyvi aparato korpuso forma buvo inspiruota vabzdžių ir kitų nariuotakojų kūno linijų. Tiesa, pirmasis veikiantis aparato prototipas išskrido nežinia kur, užtat per gynimus pademonstruotas maketas, pavadinimu „BZ (baisiai zyzia)“, po metų taps visaverčiu malūnsparniu, sugebančiu atlikti savarankiškus skrydžius nedalyvaujant operatoriui.

KORIDORIAUS LEGO

8

Prieškambario baldų pasiūla mūsų šalies rinkoje nėra gausi. Ypač vargsta tie, kas dažnai keliasi iš vieno buto į kitą – kaskart tenka iš naujo įrengti ankštą pereinamą erdvę. Patenkinti tokių žmonių pageidavimus, studentė Dovilė Ivaškaitė sukūrė savotišką konstruktorių – medinių lentynų sistemą, iš kurios paprasto sunėrimo būdu galima surinkti ir suolą, ir atviras lentynas, ir negilias uždaras spinteles. Rūbų pakabinimui naudojamos vertikalios plokštumos su lenkto metalo kilpomis, tinkamomis tiek drabužių, tiek kepurių, šalikų ir rankinių kabinimui. Pagalvota ir apie patogias smulkmenas, pavyzdžiui, fiksuotą medinį dubenėlį raktams sumesti. Turint keletą raktų ryšulių, tokia saugykla tampa labai aktuali. Nors potencialiai tikslinei auditorijai – jaunimui ir studentams – tektų pradėti ne nuo dubenėlio, o nuo pačios trumpiausios lentynos...

SĖDYNĖ SU POSŪKIU

9

Visoms šalies aukštosioms mokykloms yra aktuali viešųjų erdvių baldų ir įrangos problema. Diplomantė Gintautė Šakalytė siūlo alternatyvą beveidžiams biudžetiniams tvariniams – lengvą staliuką „U.Ž.E.I.K.“, skirtą darbui nešiojamu kompiuteriu, bendravimui, kūrybinių dirbtuvių rengimui. Šio baldo „razinka“ – lanksti kampinė stalo ir suoliuko jungtis, leidžianti reguliuoti atstumą iki darbo paviršiaus ne stumdant, o pasukant sėdynę. Laminuotos faneros plokštės (viso labo tik 6 detalės ir 2 jungtys) yra išradingai supjaustytos ir patikimai suleistos tarpusavyje, tad staliukas palieka lakoniško ir patvaraus baldo įspūdį. Autorės apskaičiuota kukli gaminio kaina (170 Lt) atrodo konkurencinga netgi artėjančios „IKEA‘zacijos“ akivaizdoje, tad staliukas gali paplisti toli už VDA ribų. 8. Modulinė prieškambario sistema, stud. Dovilė Ivaškaitė, d. vad. prof. Tadas Baginskas. 9. VDA viešoji erdvė, stud. Gintautė Šakalytė, d. vad. doc. Juozas Brundza.


Raimondas Loui (1893-1986)

RACIONALI ELEGANCIJA „Niekada nepalikite pakankamai gerų dalykų vienumoje“ R. Loui Tekstas: Jonas Malinauskas

Kritikai sakydavo, kad geriausi jo dizaino pavyzdžiai – aukštyn besistiebiančios gaminių pardavimo kreivės. Raimondui Loui bene geriausiai iš XX a. menininkų sekėsi sujungti naujas kūrybines idėjas su komercija, pasiekti, kad dizainas taptų neatsiejama rinkos ekonomikos dalimi. Raimondas Loui (Raymond Loewy) gimė Paryžiuje 1893 metais. Būdamas paaugliu susižavėjo aviamodelizmu, sukūrė ir užpatentavo lėktuvo modelį, varomą tamprios gumos varikliu. Sėkmingas šio modelio pardavimas žaislų gamybos kompanijai įtikino jį, kad „dizainas gali būti malonus ir pelningas“. Uždirbti pinigai leido jam studijuoti Paryžiaus universitete, o vėliau Ecole de Lanneau, kurią baigęs, 1918 m. jis gavo inžinieriaus diplomą. Po metų jis paliko Prancūziją ir persikėlė į JAV, kur akis į akį susidūrė su didžiuliu kontrastu tarp puikios pramonės gaminių kokybės ir jų formų gremėzdiškumo, nerangumo ir menkos estetikos. Kurį laiką padirbėjęs parduotuvių vitrinų apipavidalintoju, jis pradėjo „malonią, bet paviršutinišką“ mados žurnalų iliustratoriaus karjerą. Bendradarbiavimas su garsiais leidiniais Vogue, Vanity fair ir Harper‘s Bazaar padėjo išlavinti estetinį R. Loui skonį ir nepaprastą vizualinio pateikimo eleganciją,

2013: 04

40

pasitarnavusią tolesnei menininko karjerai. Bet inžinieriaus išsilavinimas darė savo ir Raimondas nusprendė imtis pramonės gaminių dizaino. Pirmasis jo klientas buvo anglų verslininkas Zigmundas Gestetneris (Sigmund Gestetner), gaminęs rotatorius – anų laikų dauginimo aparatus. Pirminio gaminio vaizdas buvo stačiai baisus – tai buvo grubus techninės paskirties įtaisas, iš kurio korpuso į visas puses kyšojo rankenos ir svertai, darbo metu tryško dažai ir alyva. R. Loui ėmėsi tvarkyti ne tik įrenginio išorę, bet ir vidaus struktūrą, siekdamas paversti jį harmoninga erdvine kompozicija. Judančios mechaninės dalys buvo uždengtos apvaliais gaubtais, o pats prietaisas užkeltas ant baldinės spintelės, faneruotos šviesiu medžiu. Daili rotatoriaus forma tapo savarankiška vertybe ir suteikė jam rimtą pranašumą prieš konkurentus – net 20 metų Gestetnerio rotatorius neturėjo sau lygių Britanijos rinkoje. „Geresnė išvaizda padeda parduoti“ – tokią išvadą iš šio projekto padarė pats Loui, panaudojęs šį šūkį savo verslo reklamai. Būtent tuo metu, Jungtinėms Valstijoms sunkiai lipant iš Didžiosios depresijos duobės, šis šūkis tapo šalies ekonomikos atgaivinimo


Dizaino istorija

receptu, o nuolatinė gaminių formų kaita, kitaip vadinama stailingu, tapo vartojimo industrijos varikliu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad skirtingai nuo daugelio „stilistų“, R. Loui savo projektuose siekė ne tik madingų formos pokyčių, bet ir esminių gamybos bei vartojimo savybių pagerinimo. Žinomiausias tokios veiklos pavyzdys – buitinis šaldytuvas Coldspot, kurį dizaineris 1932 m. suprojektavo Sears Roebuck firmos užsakymu. Ankstesnių modelių šaldytuvai panašėjo į grubias metalines spintas šleivomis kojomis, tuo tarpu naujasis Sears gaminys, smarkiai pakeistomis proporcijomis ir užapvalintais korpuso kampais, priminė monumentalų statinį, nudažytą spindinčia balta emale ir papuoštą elegantiška chromuota rankena. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šaldytuvo formos originalumą didžia dalimi lėmė nauja gamybos technologija: būtent R. Loui pasiūlė gaminti jo korpusą iš gaubtų štampuotų plokščių, 1. Šaldytuvas Coldspot (fragmentas), 1932 m.

3. Automobilio Studebaker Avanti koncepcinis eskizas, 1961 m.

1

2

primenančių automobilio kėbulo dalis. Pertvarka palietė ir šaldytuvo vidų: jame atsirado didelis šaldiklio skyrius bei ištraukiami stalčiai atskiroms maisto rūšims sudėti. Šaldytuvų pardavimai ūmai šoktelėjo aukštyn, o pats Coldspot ilgiems dešimtmečiams tapo kokybės standartu ir konkurentų pamėgdžiojimo objektu (prisiminkime kad ir tarybinius Dniepr arba ZIL-Moskva). Kita sėkminga R. Loui veiklos sritis – transporto priemonių dizainas. Jis vienas pirmųjų pastebėjo augantį aptakių aerodinaminių formų populiarumą ir sėkmingai pritaikė jas lengvųjų automobilių, autobusų, geležinkelio lokomotyvų ir netgi upinių laivų dizainui, o vėliau pavertė universaliu formodaros principu, naudojamu ir paprastiems buitiniams gaminiams. Pirmas jo sukurtas lengvojo automobilio prototipas Hupmobile (1932 m.), turėjęs kėbulą su integruotais sparnais bei priekiniais žibintais, nesulaukė publikos pri-

3

2. Kosminės stoties Skylab maisto ruošimo kaitlentė, 1973-74 m.


pažinimo, tačiau vėlesnieji modeliai buvo kur kas sėkmingesni. Ypač vaisingas buvo R. Loui bendradarbiavimas su kompanija Studebaker, kurios modelis Starliner (1953 m.) buvo pelnytai pripažintas Amerikos automobilizmo ikona, o savitos išvaizdos Avanti išsilaikė gamyboje net iki 1982 m. (pats R. Loui paskutiniais gyvenimo metais vairavo būtent šį modelį). Tarp vėlyvųjų R. Loui automobilinių projektų yra ir automobilio Moskvič eskizas, atliktas 1975 m. Ne mažiau sėkmingas buvo dizainerio bendradarbiavimas su autobusų transporto kompanija Greyhound, kuriai dizaineris sukūrė pirmąjį pasaulyje vadinamojo vagoninio tipo autobusą Silverside, sukėlusį furorą 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje. Autobuso kėbulas nebuvo tobulos aerodinamikos, tačiau jo ryšys su aviacija pasireiškė kitaip – per gofruotu aliuminiu aptaisytus bortus, nuo kurių ir kilo šio autobuso modelio pavadinimas. Kita vertus, autobuso viduje keleiviams buvo pasiūlytas kone aviacinis komfortas.

Bet žymiai didesnį įspūdį nei automobiliai ir autobusai amžininkams darė R. Loui sukurti aptakiųjų geležinkelio lokomotyvų projektai: GG-1 (1934 m.), grakštusis eksperimentinis S-1 (1938 m.) ir paskutinis Pensilvanijos geležinkelių monstras T-1 (1942 m.). Nenuostabu – juk anais laikais garvežiai buvo savotiški šalies ekonominės galios simboliai ir įspūdingiausios paties Raimondo to laikmečio nuotraukos yra darytos būtent „autorinių“ lokomotyvų fone. Būtina paminėti, kad R. Loui buvo vienas pirmųjų dizainerių, susirūpinusių asmeninio įvaizdžio sklaida. Jis puikiai suprato, kad jo asmenybės ir iškilių darbų populiarumas masinės informacijos priemonėse prideda papildomos vertės jo naujiesiems projektams. Svarbus žingsnis šia kryptimi buvo žengtas 1934 m., kuomet Niujorko Metropolitan muziejuje buvo įrengtas jo futuristinio ofiso maketas, paliudijęs gabaus menininko tapsmą dizaino įžymybe. Minėtoje Niujorko pasaulinėje parodoje R. Loui buvo

4. Automobilio Moskvič eskizas, 1975 m. 5. R. Loui ant eksperimentinio garvežio S-1, 1938 m. 6. Autobusas Greyhound Silversides, 1940 m. 4

7

5

7. Dizaineris prie radio imtuvo Fantasy, 1947 m. 8. R. Loui karikatūra, pašiepianti „raketinį“ automobilių stailingą, 6-as deš.

6

2013: 04

42

8


Dizaino istorija

9

10

12

11

13

14

9. Exxon kompanijos logotipas, 1966 m.

12. Lucky strike cigarečių pakelis, 1942 m.

10. „Aerodinamiškas“ pieštukų drožtukas, 1934 m.

13. Coca-Cola pilstymo įrengimas, 1947 m.

11. R. Loui portretas Time žurnalo viršelyje, 1949 m.

14. Gestetnerio rotatorius, 1929 m.

vienas iš keleto asmenų, pristatančių ateities vizijas kino ekrane. šlovės apoteozė buvo pasiekta 1949 m., kuomet Raimondas tapo pirmuoju dizaineriu, įamžintu Time žurnalo viršelyje. Ir tais metais, ir vėliau publiką žavėjo jo nepriekaištinga išvaizda, įtaigi kalba ir nepakartojamas prancūziškas akcentas, kurio autorius neatsikratė iki pat mirties. Pokariu R. loui verslas augo kaip ant mielių. 1945 m. jis įkūrė kompaniją Raymond Loewy Ace, o 1953 m. gimtajame Paryžiuje įsteigė savarankišką kompaniją CEI R. Loewey, nutaikytą į Europos rinką. 5 dešimtmečio pabaigoje bendras kompanijų darbuotojų skaičius jau viršijo 150 žmonių, kurių dauguma dirbo ne projektinį, o tiriamąjį darbą. įmonėje buvo ne tik atliekami dizaino projektai, bet ir gaminami prototipai, bandomieji produkcijos pavyzdžiai. Išvystyta struktūra leido imtis stambių kompleksinių užsakymų. Nuo iliustratoriaus darbo laikų R. loui neapleido grafinio dizaino srities, sukurdamas tokius ikonografinius projektus, kaip Lucky strike cigarečių pakelis (1942 m.). Pokariu, suintensyvėjus stambiųjų korporacijų veiklai, iškilo poreikis formuoti jų įvaizdį tarptautiniu mastu, tad R. loui pradėjo

kurti nuoseklius ir visa apimančius firminio stiliaus projektus tokioms kompanijoms kaip Shell, Exxon, British Petroleum. Vykdant šiuos užsakymus, darbų apimtis neretai smarkiai išsiplėsdavo: pavyzdžiui, keičiant Shell grafinį stilių, teko naujai suprojektuoti visą benzino kolonėlių tipologinę eilę, siekiant parodyti, kad „svarbiausi kompanijos klientai yra žmonės, o ne automobiliai“. Gyvenimo pabaigoje R. loui teko atlikti keletą prestižinių interjero dizaino projektų. Vienas jų – JAV prezidento lėktuvo Air Force One interjero pertvarkymas, atliktas asmeniniu Džono F. Kenedžio užsakymu, o kitas – amerikiečių kosminės stoties Skylab interjeras. Pastarasis darbas buvo įdomus ir netikėtas tiek savo intensyvumu, tiek ypatingomis sąlygomis – juk daugybę įprastų funkcinių procesų reikėjo pritaikyti nesvarumo sąlygoms. R. loui vadovaujamas kolektyvas puikiai susidorojo su šia užduotimi, suteikdamas stoties interjerui originalią, su moksline fantastika susijusią išraišką ir nutiesdamas savotišką tiltą į ateinančio XXI a. dizainą.


Ką turim geriausio: Lietuvos dizaino prizas „Geras dizainas“ Jau antrą kartą surengtas Lietuvos dizaino prizo „Geras dizainas“ konkursas. Jo nugalėtojai paskelbti gegužės 3 d. vakare Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje Dizaino savaitės atidarymo renginyje.

Darbo stalas su multifunkciniu šviestuvu Vilniaus dailės akademija diz. Viktorija Čegytė, 2012 Darbo erdvę organizuojantis stalas su multifunkciniu šviestuvu. Stalo korpuse įrengtos dvi spintelės, viena jų skirta elektros instaliacijai, laidams ir smulkiems įrenginiams saugiai laikyti, o kita – kanceliarinėms ar kitoms darbo priemonėms. Įrengta ir papildoma plokštuma po stalviršiu dokumentams ar nešiojamajam kompiuteriui. Šviestuvas papildomai veikia kaip darbo priemonių laikiklis, gali būti konfigūruotas tiek dešiniarankiams, tiek kairiarankiams.

Konkursas „Geras dizainas“ yra skirtas geriausiam dizainui – Lietuvos įmonių produkcijai ir Lietuvos dizainerių darbams – atrasti ir pažymėti. Juo siekiama pristatyti visuomenei inovatyvius, kokybiškus naujus gaminius, profesionalius Lietuvos ir užsienio dizainerius. „Gero dizaino“ apdovanojimas – tai papildomas motyvas verslininkams naudotis dizainerių paslaugomis nuo pat produkto vystymo ciklo pradžios. Gero produktų, gaminių, paslaugų dizaino pripažinimas leistų gerą dizainą naudojančioms įmonėms ir jį kuriantiems dizaineriams susikurti konkurencinį pranašumą bei padėtų ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio rinkose. Prizas ir teisė naudoti „Gero dizaino“ konkurso nugalėtojo ženklą komunikacijoje bei dalyvauti nugalėtojų parodose Lietuvoje ir užsienyje skiriamas 12 geriausių dizaino objektų bei tris nerealizuotus dizaino projektus. Papildomai skiriama iki 15 diplomų. Vertinamas daiktų dizainas, įskaitant pakuotes, grafinis dizainas, drabužio dizainas, tekstilės dizainas, interjero dizainas, daugialypės terpės dizainas. Paraiškas konkursui tinklalapyje www.dizainoprizas.lt kviečiami teikti Lietuvoje dirbantys dizaineriai, nebūtinai šalies piliečiai, bei Lietuvoje veikiančios įmonės. Kasmet vertinami per dvejus metus iki konkurso užbaigti darbai.

Kilimas „Eccentric“ BOTEH kilimai / UAB „Fashion colours LT“ diz. Rūta Būtėnaitė, 2013 Reljefinio paviršiaus kilimui panaudotos natūralios medžiagos – 100 % Naujosios Zelandijos vilna, pagrindas – 100 % linas. Taftinginė kilimų technologija.

2013 metų konkurso nugalėtojai > (prizai pažymėti ) Sulankstomas miesto dviratis UAB „Miromax“ diz. Asta Sadauskaitė, 2012 Šio dviračio sulankstymo schema skiriasi nuo kitų esančių rinkoje: pagrindinė lenkimo ašis sutampa su dviračio sėdynės ašimi. Panaudoti 16 colių ratai, „Stringdrive“ diržinė pavara, reguliuojama sėdynė. 2013: 04

44


Dizainas

Kėdė Nr. 004 AB „Venta LT“ diz. Nauris Kalinauskas, 2013 Minimalistinio dizaino kėdės yra skirtos daugiausia viešosioms erdvėms – kavinėms, viešbučiams, biurams. Gaminamos iš uosio arba beržo masyvo, su minkšta, gobelenu arba dirbtine oda aptraukta sėdyne. Pastambinti kampiniai mazgai padėjo išspręsti medienos masyvo jungimo problemas. Kėdė išlaikė kontraktiniams baldams keliamus atsparumo bandymus.

„Varnas“ Vilniaus dailės akademija diz. Vilius Dringelis, 2013 Daiktų susidėjimo objektas „Varnas“ gali būti integruotas tiek prieškambaryje, tiek kitose erdvėse. Prie atviros lentynėlės iš šonų pritvirtinti du krepšiai, kuriuos galima lengvai nuimti nuo pakabų ir kartu su daiktais transportuoti į kitą erdvę“. Lengvos konstrukcijos baldas susirenka iš kelių detalių: lentynėlės su pakabomis, dviejų krepšių ir kojų su jungiamosiomis dalimis.

Supamasis krėslas Vilniaus dailės akademija diz. Aleksandr Dubickij, 2012 Supamasis krėslas yra ekonominės klasės baldas, surenkamas kaiščiais ir konfirmatais. Iš vieno standartinio 21 mm storio faneros lakšto CNC staklėmis galima išpjauti trims krėslams reikalingas detales. Krėslas sėkmingai atlaikė supamųjų krėslų standartizacijos reikalavimų testą.

Minkštieji baldai „Light“ UAB „Ergolain projektai“ diz. Arūnas Sukarevičius ir Inesa Malafej, 2012-2013 Tarpusavyje derinamos skirtingos medžiagos (natūralus medis, dažytas MDF, audinys) suteikia galimybę baldus pritaikyti įvairiuose interjeruose. Aukšta nugarėlė atlieka ir optinio patalpos atskyrimo funkciją.

„Tadam!“ Keraminiai papuošalai, aksesuarai „Tadam!“ Diz. Deimantė Litvinaitė, 2012 Papuošalai „Tadam!“ atrodo lyg ką tik iškepti skanėstai, nes yra realaus dydžio ir „skanios“ faktūros – kaip riestainis, šokolado gabalėlis, kokosinis saldainis... Lipdomi iš balto arba juodo molio, degami krosnyje. Atvėsę dengiami įvairiomis glazūromis ir vėl degami. Trečią kartą degami tie papuošalai, kurie dekoruojami tikro aukso arba platinos liustru.

Lentyna „Audžiu“ Vilniaus dailės akademija diz. Rapolas Gražys, 2012 Tai modulinė pastatoma lentyna iš kaiščiais sutvirtintos faneros, sukurta remiantis lietuvių liaudies tekstilės ornamentika. Pagal poreikį galima lengvai „išausti“ įvairias segmentų kombinacijas. Funkcionalus yra ir vienas atskiras segmentas.


Sieninis kalendorius UAB „Antalis“ diz. Emilija Užukauskienė, 2012 2013-ųjų metų vieno lapo sieninis kalendorius, sukurtas ir pagamintas kaip dovana kompanijos klientams bei verslo partneriams, atspausdintas plačiaformate skaitmenine spauda ant drobės „Coala Canvas“. Pakuotei panaudota kartoninė tūta su firminiu lipduku. Kalendoriaus dydis – 320x580 mm.

„Virtuvės mitų griovėjų“ duonos gaminiai UAB „Biržų duona“ diz. Edvardas Kavarskas, 2012 Pakuočių dizaino gaires padiktavo „Virtuvės mitų griovėjų“ kulinarinė filosofija – griauti standartus. Todėl buvo atsisakyta javų laukų, staltiesių ir praeities įvaizdžių. Jau egzistavęs logotipas pasufleravo ir spalvinį pakuotės sprendimą. Monochrominių pakuočių akcentu tapo vaiskiai žalių grafinių ženklų sistema ir stiprų charakterį turintis „Museo“ šriftas. Minimalizmas, santūrios spalvos ir aiški pakuotės konstrukcija su dideliu langeliu kampe prioritetą pakuotėje suteikia duonai.

Mini ausinės „Jungle“ UAB „ACME Europe“ diz. Moses Kang ir Julius Bučelis (UAB „ACME Europe“), 2012 „Jungle“ ausinės iš naujosios „Urban harmony“ gaminių serijos. Pagrindinė ausinių ypatybė – specialus laido tvarkytuvas. Ausinių konstrukcija itin paprasta ir lengva, medžiagos – elastingos. Spalvos: dūmų juodumo, pieno baltumo, dumblo mėlynumo ir koralo raudonumo. 2013: 04 46

Surenkamas stalas Vilniaus dailės akademija diz. Aušrinė Augustinaitė, 2013 Surenkamas darbo stalas iš penkių detalių – keturių kojų ir plokštumos. Pritaikytas kompaktiškam transportavimui: kojos susideda į stalviršyje išfrezuotas išdrožas, todėl bendras supakuoto stalo storis yra tik 6 cm. Naudojamos medžiagos – klijuota fanera ir plienas.

Krėslas „Eggy“ diz. Vytautas Puzeras, 2013 Fotelis pagamintas iš trijų vienodu spinduliu lenktų elementų. Šis dizaino sprendimas suteikia ne tik savitą išvaizdą, bet ir sėdėjimo komfortą. Nugarinė fotelio dalis tarsi apglėbia prisėdusį žmogų, o galvūgalis pagerina akustines savybes, sugerdamas aplinkinį triukšmą. Fotelis tinka ir dalykiniams pokalbiams atviruose holuose, ir atpalaiduojančiam poilsiui namuose.

Drabužių kabykla diz. Vytautas Gečas, 2010 Kabykla. Medis, betonas.


Dizainas

3D veidrodinė plokštė UAB „Ekspozicijų sistemos“ diz. Skirmantė Vaitkevičiūtė, 2012 3D veidrodinė plokštė skirta interjero ir eksterjero apipavidalinimui. Plokštė pirmą kartą panaudota Sartų regioninio parko Lankytojų centro ekspozicijoje. Sukurtos technologijos esmė – trimatis kompozitinių medžiagų „Dibond“, „Neobond“ formavimas, naudojant skaitmenininį modelį. Maksimalus plokštės dydis – 1,2x4 m. Gaminio technologai – E. Rimkus, D. Sribikė, V. Lunevičius

„Lithuanian Vodka“ Originali degtinė AB „Stumbras“ diz. UAB „Adell reklama“, kūrybos vadovai: T. Karpavičius, D. Žilėnas, vyr. meno vadovas – Gytis Giniotis. Dizaineriai – Daniele Gulla, Aurimas Šandaris, 2013. Butelio dizainą, sukurtą specialiai Velykoms, įkvėpė senovinė margučių dažymo technika ir novatoriškas požiūris į lietuviškas tradicijas.

Modulinė rūbų kabykla „Vijoklis“ Vilniaus dailės akademija diz. Audronė Drungilaitė, 2013 Modulinė nerūdijančio plieno kabykla „Vijoklis“ yra lengvai transportuojama ir surenkama, nes jos segmentinės dalys susijungia sriegio principu. Tvirtinama prie lubų, taip išsprendžiant balanso problemą. Gali būti naudojma įvairiose erdvėse interjere ir lauke. Rūbai gali būti kabinami už pakabos arba gali jos net neturėti.

Virtuviniai rakšluosčiai UAB „Lincasa“ diz. Lina Jaruševičiūtė, 2012 Žakardinio audinio 47x70 cm dydžio rankšluosčių sudėtis – 100% linas arba 50% linas ir 50% medvilnė. Kolekcijoje – „8 pasaulio žuvys“, „Aušrinė žvaigždė“, „Elniai devyniaragiai“, „Etno Kalėdos“, „Etno raštas“, „Ledų porcijos“, „Nautical“, „Ornamentas“, „Ropės“, „Svogūnai“, „Tulpės“, „Vištos“, „Žirgai“, „Žuvų migracija“.

Knyga „Architektūrinė kompozicija“/ “Architectural composition” Prof. M. Šaliamoras diz. Aušra Lisauskienė, 2012 Knygos tekstas lietuvių ir anglų kalbomis yra komponuojamas kairėje ir dešinėje pusėse. Iliustracijos, paaiškinančios tekstą, komponuojamos laisvai atvarte. Knygą sudaro devyni skyriai, kurie yra skiriami atvartais. Juose architektoniškai įkomponuoti skaičiai nuo 1 iki 9.

Baro kėdė „Pirst“ UAB „KiTAIP“ diz. Dalius Razauskas, 2011-2012 Baro kėdė gaminama iš balta, raudona, juoda spalva dažytos arba lakuotos faneros bei nerūdijančio plieno detalių. Kolekcijoje dar yra taburetė, pusiau baro kėdė ir suolas dviems.


Minkštieji baldai „Pixel“ UAB „Sedes Regia“ diz. architektūros studija „Plazma“ – Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, 2012 Minkštieji baldai „Pixel“ – tai šiuolaikinio minimalizmo bei šeštojo dešimtmečio stiliaus interpretacija, pritaikyta viešosioms erdvėms. Vienvietį, dvivietį ar trivietį baldą sudaro dviejų dalių faneros karkasas su spyruoklėmis sėdynėje, aukšto atsparumo putų poliuretano kamša bei dažyto metalo kojelės.

Šviestuvas „Trololo“ Vilniaus dailės akademija diz. Eglė Stonkutė, 2012 Šuniuką primenantis „Trololo“ korpusas pagamintas iš lazeriu išpjautų ir suklijuotų balto pleksiglaso detalių. Įmontuota LED juostelė, laidas („pavadėlis“) aptrauktas tekstile.

„LessLoss Tunnelbridge PSU“ UAB „LessLoss“ diz. „Fono“, Mindaugas Jokubauskas, 2011 Sistemą sudaro atskiras maitinimo blokas, tiekiantis švarią, reikiamos įtampos elektros energiją tarpblokinių kabelių elektronikai bei specialios konstrukcijos tarpblokiniai kabeliai. Korpusui naudojama panzerholz – aukštame slėgyje impregnuota, ypač tanki, vibracijas slopinanti ir kartu dekoratyvi fanera. Frezuoto, smėliu purkšto, anoduoto ir lazeriu graviruoto aliuminio skydeliai su trimis integruotomis kojelėmis maksimaliam konstrukcijos stabilumui ir struktūrinių vibracijų drenavimui.

Lentyna „Foldin“ UAB „EMKO“ diz. Inesa Malafej, Arūnas Sukarevičius, 2012 Įvairioms gyvenamojo būsto erdvėms skirtos modulinės lentynos susideda iš rėmo ir sulankstomų lentynų, pagamintų iš sutvirtintų veltiniu trijų klijuotos beržo faneros lentučių. Rėmas – iš beržo masyvo, nuo vienos iki dvylikos sekcijų. Lentynos įdedamos ir išimamos be įrankių, sulankstomos transportavimui. Viena gali išlaikyti iki 25 kg svorį, be to, tuščios erdvės gali būti panaudotos kaip kabykla, ant rėmo pakabinant papildomus kabliukus.

2013: 04

48

Veltinio šlepetės vaikams „My feltboots“ UAB „Diversus LT“ diz. Daiva Zgrabskė, 2011 Šlepetės skirtos ir mergaitėms, ir berniukams. Prisitaikantis gumos bei vilnos užkulniukas ir natūralios odos vidinis kulniukas. Dėl unikalios vilnos savybės sugerti ir išgarinti drėgmę, veltinio šlepetės tinkamos avėti žiemą ir vasarą. Sudėtis – natūrali vilna, natūrali oda.


Dizainas

Medžiagų porėtumo analizės prietaisas UAB „Elinta“ diz. Deividas Juozulynas, 2011 Visiškai naujas ultragarsinis laboratorinis aparatas, skirtas išsiaiškinti žmogui pavojingų mikroplazmų kiekį grūduose. Prietaisas turi integruotą kompiuterį ir signalų generavimo bei analizės elektroniką. Jungiamas prie asmeninio kompiuterio. Prietaiso formos inspiracija – grūdai, išorės dizainas suderintas su vidine sandara.

„Mano skaitymo kėdė“ UAB „EMKO“ diz. Arūnas Sukarevičius, 2012 Krėslas sudarytas iš dviejų dalių – karkaso ir jo „rūbo“. „Rūbas“ turi kišenes, skirtas smulkiems daiktams sudėti arba ...tiesiog šiltai susikišti rankas. Standartinei krėslo bazei galima pritaikyti daugybę skirtingų medžiagų ir spalvinių variacijų. Taigi baldas nesunkiai gali kisti pagal vartotojo charakterį – nuo kukliu švarku „apsivilkusio“ iki pankuojančio krėslo.

Drabužių kolekcija „Suvaržymai“ Vilniaus dailės akademija diz. Sandra Ajutytė , 2012 Kolekciją sudaro trys modeliai, kuriuose origami principu formuojamas rūbo gofruotu paviršiumi siluetas, pabrėžiant judančias vietas ar tyčia jas sukaustant. Komponuojant objektus žaidžiama optine iliuzija – atsiranda vietų, kur visiškai statiška detalė gofrų suformuotų linijų pagalba kuria išlenktos formos įspūdį. Panaudoti žmogaus kūno dalių fotografiniai atspaudai. Sudėtis – 100 % medvilnė.

Elektronikos atliekų surinkimo konteineris UAB „EMP Recycling“ diz. „Entech group“, Mindaugas Užkuraitis, 2012 Konteineris gaminamas iš atskirų segmentų, naudojant plastiko liejimo ir vakuuminio formavimo technologijas, ir pritaikytas statyti patalpų viduje. Visos gaminio dalys yra perdirbamos. Konteinerio segmentai universalūs. Juos jungiant nesunkiai gaunamos ir kitos formos, gaminiai, aplinkos ir interjero detalės.


Gražina Komarovska Darbo vadovas doc. Robertas Jucaitis

„Teksto tekstūros“ – kinetinis tipografikos projektas, kuriuo analizuojamos estetinės kinetinio kūrinio suvokimo/interpretacijos ribos. Prancūzo filosofo J. Derrida teiginys „Nėra nieko, išskyrus tekstą“ tapo idėjiniu atspirties tašku. Skamba taip, tarsi visas pasaulis yra tekstas, nėra materialių objektų, tik idėjos. Iš tiesų, tai išeitis iš klasikinio teksto suvokimo. Tekstas – tai kažkas, per ką mes turime pereiti tam, kad suprastume pirminę jo esmę. Tekstas turi būti interpretuojamas. Interpretacija – tarsi linzė, per kurią mes matome pasaulį, tiesa, deformuotai, nes bet koks tarpininkas deformuoja realybę. Nėra realybės, kuri nebūtų interpretuojama. J. Derrida tekstų interpretacija iliustruojama vizualiai, taikant vandens būsenų analogiją. Kiekviena darbo dalis-kompozicija yra tarsi naujas audinys, audžiamas iš ankstesnių citatų.

Rokas Cicėnas Erdvinės tipografikos projektas „Aerofont“ Darbo vadovas prof. Aušra Lisauskienė

Tipografika ir muzika – sujungus šias dvi sritis, gimė tipografinis projektas „Aerofont“. „Aerofont“ – tai erdvinės „muzikinės raidės“, kurias galima perskaityti, išgirsti ir jomis pagroti. Raidžių funkcionalumas imituoja aerofonų (pučiamųjų) instrumentų šeimos sintezatoriaus veikimo principą, nes jomis galima perduoti intertekstinio pobūdžio žinutes. Šiomis raidėmis siekiama perteikti estetinę muzikos žinutę be paties autoriaus/atlikėjo, kitaip tariant, kiekvienas naudodamasis „Aerofont“ raidėmis tampa atlikėju, nes tiek raidžių naudojimas, tiek ir garso skleidimas sukuria sąryšį tarp subjekto ir objekto arba leidžia perteikti ir sintezuoti estetinius bei kultūrinius potyrius.

Komunikacija vaizdais 2013 metų Vilniaus dailės akademijos Grafinio dizaino katedros magistrantų projektai Tekstas: VDA Grafinio dizaino katedra

Neturėtų stebinti, kad atėjus į VDA Grafinio dizaino katedros magistrų baigiamųjų darbų gynimą „Titaniko“ parodų salėse, nematėme tradiciškai šiai dizaino sričiai priskiriamų darbų, tokių kaip prekių ženklai ir logotipai, firminiai stiliai, periodiniai leidiniai ir kodeksinės knygos, socialiniai ar komerciniai plakatai. Iš tiesų jie niekur nedingo – liko studijų proceso dalimi, objektais, kuriuos reikia žinoti ir pažinti, mokėti juos tobulai sukurti. Bet tai yra mažoji dalis. Magistrantūros studijų metu keliami kur kas didesni komunikaciniai uždaviniai, kuriuos jauniesiems dizaineriams siūlo XXI amžius. Kuriami informacinės visuomenės gyvenimo būdą ir vizualiosios komunikacijos formas atitinkantys projektai, kurie šiandien dar atrodo neįprastai prie tradicinių sprendimų pripratusiems vartotojams, rytoj taps įprasta komunikacijos forma, kurioje naujos reikšmės kuriamos sintezuojant prieš tai buvusiąsias ar apjungus kelias. Spartus naujųjų technologijų ir medijų vystymasis leidžia pamatyti, suprasti, ištirti ir vizualizuoti

2013: 04

50

vis gilesnius objektų ir reiškinių sluoksnius makro ir mikro lygiuose. Baigiamųjų teorinių darbų metu magistrantai tiria pasirinką dizaino lauką, sintezuoja gautus duomenis, o išvados tampa prielaidomis praktiškai patikrinti ar įtvirtinti savo įžvalgas. Žinios apie netiesiogiai suvokiamas esmines daiktų ir reiškinių savybes yra apibendrinamos, perkoduojamos ir perduodamos per vizualiosios-grafinės komunikacijos projektus. Lietuvių dizainerių darbai – tai kultūrinis palikimas ir šiandienos kultūros atspindys, atskleidžiantis kūrybinį savitumą bei šio meto pasaulėjautą. Vaizdus padedančios kurti technologijos, naudojami inovatyvūs modeliai, nuolat besikeičianti auditorija, profesionalaus meno ir kasdieninės kultūros susiliejimas, sudėtingesnių vaizdų kūrimo gebėjimas ir kategorijų bei stilių nykimas yra svarbiausi veiksniai magistrantų darbuose.


Dizainas

Miglė Baltrūnaitė

Mažvydė Šakalytė

Konceptualus komunikacinis projektas „Grūde“

Darbo vadovas prof. Audrius Klimas

Darbo vadovas prof. Aušra Lisauskienė

Visose kultūrose stinga objektyvios savireflekcijos. Sunku sąžiningai kalbėti apie save, savo šalį, jos kūrybą – nusakyti, kokie mes iš tiesų esame bei kokius mus mato kiti. Kultūra, kaip ir dizainas, – tai procesas. Projekto esmė – atskleisti lietuviško dizaino išskirtinumą ir pabrėžti tapatumo bruožus. Lietuvos grafinio ir industrinio dizaino dinaminio identiteto kūrimas – galimybė sukurti kintantį reprezentacinį „gyvą“ prekės ženklą. Dinamika, šiuo atveju, yra vizualinių elementų kaita. Ja kuriamas raštas, kuris atlieka reprezentacinę funkciją, apima dizaino sklaidos elementus, gali būti pritaikomas įvairiems projektams, norint pristatyti lietuvišką dizainą. Vizualiniai elementai – tai šalies sėkmingiausiai kuriančių dizainerių darbų fragmentai. Galimi įvairūs šių elementų savitarpio derinimo variantai, atskirų elementų pakartojimai – atsiranda objektai, dizainerių veidai, audinių raštų motyvai. Tokiu atveju nėra stagnacijos – kuriamas dizainas tampa gyvu, kintančiu organizmu, kuriame koduojama informacija apie Lietuvos dizaino kūrėjų darbus, pristatoma jų įvairovė. Lietuviško dizaino identiteto koncepcija apima tai, kas suteikia jam reikšmę, unikalumą. Lietuvių dizainerių darbai – tai kultūrinis palikimas ir šiandienos kultūros atspindys, atskleidžiantis kūrybinį savitumą bei šio meto pasaulėjautą.

Gamta ir kultūra, maiste užkoduotas jų ryšys – pagrindiniai šio darbo dėmenys. Maisto tematikai šiame darbe perteikti pasirinktas grūdas – pirmapradė forma. Grūdas interpretuotas kaip gamtinės ir kultūrinės patirties talpykla, kurią reikia suprasti, „išpakuoti“, kad atrastum ir suvoktum jame glūdintį kultūrinį paveldą. Grikio kruopoje įžvelgtas trikampis tapo vizualiu grūdo simboliu. Kvadratas šiame darbe – kultūros dėmuo, atkeliavęs iš lietuvių liaudies audinių raštų. šie simboliai tarpusavyje sudaro ornamentus. Trikampis raštas transformuojamas į keturkampius liaudies ornamentų motyvus, paraleliai simbolizuoja iš grūdo „išaugančią“ kultūrinę informaciją, ryšį tarp maisto, gamtos ir kultūros. Svarbu, jog raštas apjungia vizualią formą ir turinį, leidžia stilizuoti, sukurti formas nematerialiems dalykams. Šviesos bei „augančios“ daugiasluoksnės kompozicijos pagalba erdvėje kuriama vizualaus identiteto koncepciją perteikianti aplinka. Erdvinė konstrukcija vizualiai perteikia grūdo, kaip pakuotės, atidarymą, išlankstymą, abstrakčios informacijos augimą į kultūrinių simbolių atradimą ir supratimą. Ant konstrukcijos projektuojami raštai suteikia dinamikos ekspozicijai bei sustiprina transformacijos pojūtį. Stilizuoti, erdvėje pakabinti objektai atkartoja konstrukcijos elementus, ją pratęsia erdvėje.

Lina Šiškutė Darbo vadovas prof. Aušra Lisauskienė

Konceptualus projektas „Ryšio matematika“ – tai įvaizdintas magistrantūros studijų teorinis darbas, susidedantis iš trijų dalių. Projekte iš dizainerio pozicijų objektyviai žvelgiama į šiandienos aktualijas: tyrinėjamas prekės ženklo fenomenas, jo grafika, psichologinis poveikis ir šių komponentų ryšiai.


XXI a. problemų sprendimas – aktyvūs miestai Karinos Sėrikovos interviu su „Architektūros [aktualijų] fondo“ ir „Dviračių Iniciatyvos LT“ organizuotos paskaitos „Kopenhaga-Vilnius. Aktyvaus miesto receptai“ lektoriumi iš Danijos Rasmus B. Andersen, architektūros studijos „Active City Transformation (ACT)“, užsiimančios netradicine kraštovaizdžio architektūros ir viešųjų erdvių dizaino praktika, įkūrėju bei vadovu. Architektas Rasmus B. Andersen

2013: 04

K. S. Koks Jūsų vizito Vilniuje tikslas? R. B. A. Buvau pakviestas į Vilnių papasakoti apie tai, kaip

K. S. Kaip teisingai naudoti viešąsias erdves? R. B. A. Šiais laikais viešos vietos visuose miestuose yra

galima panaudoti viešas erdves ir paskatinti žmonių bendravimą juose. Paskaitos metu parodysiu keletą aktyvaus miesto bei kitokių projektų ir pristatysiu skirtingus viešos erdvės panaudojimo potencialus bei privalumus. Veikla bei miesto gyvenimas yra svarbi miestų planavimo bei dizaino dalis, į kurią vis dar nėra kreipiamas didelis dėmesys. Tai sukelia ne tik nenaudingų bei nežinomų miesto erdvių atsiradimo, tačiau, blogiausiu atveju, ir socialinių bei sveikatos problemų. Mums trūksta inovatyvaus mąstymo, orientuoto į viešąsias erdves. Šių dienų fizinis aktyvumas nėra apribotas tradicinių sporto pastatų. Didelė dalis kasdienio judėjimo vyksta tiesiog mieste. Sportinė veikla, tokia kaip parkūras, gatvės golfas, plaukimas bei važinėjimas dviračiu, padeda transformuojant miestus. Tendencingos yra tos veiklos, kurios nereikalauja brangios įrangos bei atskiro laiko, specialių vietų ar daug erdvės, kurios iš principo gali vykti visur, kur tik norime. Daugelis tokių naujų veiklų panaudoja miesto viešųjų erdvių privalumus.

labai panašios. Dažnai tai yra plati atvira erdvė, trinkelių danga, su šiek tiek žalumos bei keletu suolelių ar medžių. Dažnai viešos vietos net neturi specialios funkcijos, todėl lieka tuščios bei nenaudojamos. Jos būna suprojektuotos estetiniu, o ne funkciniu požiūriu. Aš tikiu, kad viešųjų erdvių plėtra greitu metu pakils vienu laipteliu aukščiau ir pradės spręsti šiuolaikines miestų problemas bei iššūkius, tokius kaip tarša, vandens kilimas, o svarbiausia – sveikata. Viešosios erdvės bei vis dinamiškesnis miesto gyvenimas, kur svarbią vietą užima sportas ir įvairios veiklos, turi būti priimtas kaip svarbus miestų elementas, galintis prisidėti prie miesto gyvenimo bei įvairovės, užtikrinsiančios viešą sveikatą. Sveikas pasirinkimas turėtų būti lengvai prieinamas pasirinkimas. Miesto planavimo ir viešos erdvės dizainas gali sukurti šios struktūros pagrindą.

52


Vizijos

K. S. Kaip atrodo aktyvus miestas? R. B. A. Aktyvus miestas pasižymi geromis klimato sąlygo-

mis, gera infrastruktūra dviratininkams ir pėstiesiems, geru socialiniu kapitalu, vysto bendruomenės jausmą, jam būdingas nedidelis atstumas tarp įvairių veiklos galimybių, jame integruoti žalumos bei vandens elementai, miestas privalo būti ekologiškai ir energetiškai tvarus, įtraukiantis vartotoją. Šiuolaikiniai miestai yra skirtingų kultūrų, socialinio statuso, amžiaus, poreikių bei troškimų vartotojų sambūris. Todėl svarbu, kad miestas pasiūlytų erdvių, kuriuose visi vartotojai galėtų susitikti ir bendrauti. Tai vieta, kur žmonės jaučia, kad turi teisę būti ir gali čia išreikšti save. Miestų planavimas ir plėtra suteikia puikią galimybę išspręsti eismo, klimato ir sveikatos problemas. K. S. Kodėl yra svarbu integruoti veiklas į žmo-

nių kasdienes patirtis? R. B. A. Vis daugiau ir daugiau dėmesio skiriama miesto gyvenimui bei kokybiškai miesto erdvių plėtros naudai, dėl ko mes labai džiaugiamės. Tačiau daugybė miestų vis dar susiduria su pagrindiniais iššūkiais, susijusiais su visuomenės sveikata. Tai problemos, į kurias negalime nekreipti dėmesio. Privalome pakeisti mūsų suvokimą apie miestą bei būdą, kuriuo kuriame savo visuomenę. Mes privalome pereiti prie CO2 neutralių miestų, kur viešos erdvės užima reikšmingą padėtį ir kur miesto aplinka daro įtaką socialinėms veikloms bei patirtims. Pastebimas akivaizdus poreikis planuoti ir organizuoti miestus bei viešąsias erdves tam, kad jie galėtų įgyti naujas veiklos bei bendravimo formas, kurios yra įtrauktos į mūsų kasdienį gyvenimą bei leidžia žmonėms paprastai ir saugiai judėti miestu. Tai būtų naudinga visuomenės sveikatai, aplinkai ir ekonomikai.

Keletas architektūros studijos „Active City Transformation (ACT)“ viešųjų erdvių projektų

K. S. Koks, kaip Jūs manote, yra dviračio vaidmuo moderniame mieste? R. B. A. Dviračių kultūra yra esminis dalykas kiekvieno dano gyvenime. Čia žmonės dviračiu važiuoja į mokyklą, į darbą, važinėdami leidžia laisvalaikį. Dviratis labai integruotas į mūsų gyvenimą, ypač miestuose, kadangi jis yra patogus ir greitas, visi įstengia jį turėti. Dviratis augančiuose miestuose reiškia tą patį, ką kažkada reiškė mašina, ir net daugiau. Jis greitas, produktyvus, sveikas, pigus, saugantis aplinką bei jo savininko ir visos visuomenės ekonomiką. Važiuoti dviračiu saugiau nei automobiliu, o taip pat žmogus mankštinasi, sutaupo, nes nereikia mokėti ne tik už degalus, bet ir automobilio bei kelių mokesčių. Dviratis turi daug potencialo. Danijos miestuose pastatyta puikių greitkelių dviratininkams. K. S. Ar yra sunku prikelti apleistas viešąsias erdves? R. B. A. Ne, aš manau, kad tai labai lengva, kadangi yra tiek daug naujų būdų būti aktyviems, naujų sporto šakų, naujų komunikacijos, saviraiškos formų, todėl, mano nuomone, yra labai svarbu, kad šios naujos tendencijos, socialinis bei aktyvus žmogaus elgesys būtų integruoti į miestą, viešas erdves, parkus, pastatus ir t.t. „ATC“ požiūris visada prasideda išsamiu kartografavimu bei vietos ir konteksto analizavimu. Miesto bei skirtingų jo vietų ir erdvių analizė suteikia mums daug informacijos, kurią mes galime panaudoti mūsų programavime ir projektavime. Taip tampa aišku, ko šioje vietovėje yra ir ko trūksta. Mes bandome išsiaiškinti, ko gyventojai nori ar ko reikia, ar yra kažkas, ką mes galime padaryti, kad jų kasdienis gyvenimas taptų patogesnis, socialus ir aktyvus.


Dizainas

Projekto autoriai A. Sadauskaitė ir L. Papantoniou

Pomirtinė artimųjų priežiūra – inovatyviai

2013: 04

54

Jauna lietuvė dizainerė (Vilniaus dailės akademijos, Dizaino katedros 2012 m. absolventė) Asta Sadauskaitė kartu su kolega Loucas Papantoniou neseniai sėkmingai sudalyvavo tarptautiniame dizaino konkurse „Design for death (liet. – dizainas mirčiai)“, kur dizainerių projektas „Family Tree (liet. – šeimos medis)“ vienoje iš kategorijų laimėjo pirmąją vietą. Tarptautiniame dizaino konkurse „Design for death“ dalyvavo 2050 dizainerių iš 96 pasaulio šalių. Interneto svetainės „designboom.com“ kartu su fondais „Lien Foundation“ ir „ACN Foundation“ organizuoto bei asociacijos NFDA remiamo konkurso kompetetingai komisijai vadovavo žinomas architektas ir „Pritzker“ prizo laimėtojas Richard Meier bei populiarus skaitmeninio meno meistras Ray Caesar. Jų sprendimu šešiems konkurso bei specialaus žiuri prizo laimėtojams buvo išdalintas 80 tūkstančių eurų prizinis fondas. Konkurso rengėjai akcentavo norintys, jog konkurso „Mirties dizainas“ dalyviai sukurtų ateities tendencijas šiai temai bei pabandytų pateikti visiškai naujus būdus pomirtinei artimųjų priežiūrai, atsisveikinimo ceremonijai, kremacijai bei memorialams atspindėti. Konkursas metė iššūkį dizaineriams išvystyti inovatyvius produktus bei įkvėpti naujas patirtis, kurios kurtų naujas reikšmes, apjungtų interaktyvumą bei technologijas mirties tema. Dizainerių tikslas – sukurti sistemą, kurioje galėtų ilsėtis amžinojo atilsio išėję žmonės, taip pat kiek labiau sumažinti baimės faktorių besirūpinantiems išėjusiais Anapilin bei pamėginti pakeisti nusistovėjusį požiūrį į pomirtinę priežiūrą. Konkurso rengėjai paskelbė dvi potemes: draugiškas aplinkai dizainas ir interpretacijos, kaip dizainas gali geriau įprasminti išėjusius ir išlaikyti jų atminimą. Pastarojoje projektas „Family Tree“ užėmė pirmąją vietą. Inovacijos mirties tema gali būti paveikios ateičiai bei daryti įtaką kasdieniam gyvenimui. Pavyzdžiui, Jungtinėje karalystėje terminė krematoriumų energija dabar paverčiama į energiją, kuri naudojama kasdien. Tokie pavyzdžiai įkvepia ir skatina įnešti inovacijas ir į šią sritį. Projektas „Family Tree“ – tai sistema šeimoms, skirta pagerbti ir išlaikyti išėjusių atminimą bei įprasminti jų laiką, praleistą drauge su artimaisiais. Pagrindiniu motyvu pasirinktas bičių medaus korys. Tai geometrinė ir aiški struktūra, pasiskolinta tiesiai iš gamtos. Memorialinėje sienoje išdėstytos šešiakampės urnos, kurios sukuria stilizuoto medžio įspūdį. Kiekvienas šeimos medis yra skirtingas ir unikalus, nes jį asmeniškai formuoja patys šeimos nariai. Kiekvienas medis turi tokios pat šešiakampio formos lentynas, skirtas gėlėms ar kitiems atributams padėti. Visos urnos turi OLED ekranėlius, kuriuose patalpinta pagrindinė informacija apie amžinojo atilsio išėjusį žmogų bei įdiegta programėlė, kurios pagalba galima tiesiai iš mobiliojo telefono parašyti ant artimojo urnos sentenciją, citatą ar asmeninį išgyvenimą. Tai leidžia žmonėms komunikuoti su prarastais artimaisiais. Ekranėliai taip pat skleidžia jaukią pulsuojančią šviesą, kuri sukuria intymią ir jautrią aplinką. Kiekvienoje lentynoje įdiegtas apšvietimas, kad tamsiu paros metu subtiliai matytųsi padėti atminimui skirti daiktai ar gėlės.


Konkursas

1

2

3

4

5

6

7

1.„ABSOluT K.I.S.S.“ Autorius Mantas lesauskas Butelio sukimas yra vakarėlių žaidimas, kurio metu žaidėjai sėdi/ stovi/ klūpi ratu. Butelis būna rato centre. žaidėjas jį pasuka ir turi pabučiuoti žmogų, ties kuriuo sukamas butelis sustoja. šis žaidimas yra populiarus tarp paauglių ir daugumai yra gėdingas.

4. „ABSOluT y“. Autoriai Marius Morkūnas, Donatas Dovydavičius už…tru..k….au, reik…alas link n…amų! Forma puikiai tinka paimti už kakliuko. laikant įspūdis užtikrintas – daiktas. Integravus šviesos šaltinį butelio viduje su išoriniu mygtuku išpildoma reikalinga situacijai funkcija: prožektoriaus, pastatomo šviestuvo.

2. „ABSOlIuT ON THE AIR“ Autorius Nauris Kalinauskas ...gryno produkto kvapas puikiai tinka Jūsų namams! ypač, jei įlašinsite keletą lašų mėgstamo aromato ekstrakto.

5. „ABSOluT BAG“ Autorė Daiva urbonavičiūtė Dviejų formų žaismė, dekoratyvus ir intuityvus, spėjamas ir aiškus.

3. „ABSOluT COOl OuTSIDE“ Autorius Juozas Brundza šaldymo padėklas – skirtas mėgautis šiltu oru ir vėsiu gėrimu lauke, ant žolės, ir po velnių, atsakingai!

6. „ABSOluT SPRy“ Autorius nežinomas Daiktas, tinkantis gėlių priežiūrai, langų valymui arba oro drėkinimui... 7. „ABSOluT GlASS“ Autorė laura Dailidėnienė Prieš tai – butelys, dabar – taurė.

7 stilingi būdai, ką nuveikti su tuščiu

ABSOLUT buteliu

Pripažinti industrinio, grafinio bei mados dizaino specialistai iš viso pasaulio jau daugiau nei porą dešimtmečių kuria drauge su švedų stipriojo alkoholio gamintoju ABSOluT. šį pavasarį spalvingą ABSOluT meno kolekciją papildė žinomų lietuvos dizainerių darbai. „Dizaino savaitės“ metu vykusio kūrybinio ir ekologinio konkurso ABSO-

luT uSEFul dalyviai ieškojo sprendimų, ką nuveikti su tuščiais buteliais, juos žaismingai interpretavo ir prikėlė antram gyvenimui. Jūsų dėmesiui 7 nauji, estetiški ir neįtikėtini būdai, kaip paversti ABSOluT butelį stilinga interjero detale ar patraukliu buities daiktu.


„Pop up“

parduotuvė Vilniuje

Tekstas: Indrė Viltrakytė Fotografijos: Leonas Garbačauskas

Balandžio pabaigoje prekybos centre „Europa“ Vilniuje buvo atidaryta neįprasta parduotuvė. Ne gana to, jog ji turėjo veikti tik mėnesį, jos vidus: sienos, lubos, kiti objektai buvo išpinti iš realios kino juostos. Šios momentinės parduotuvės idėjos autorius ir įgyvendintojas – dizaineris Robertas Kalinkinas. Vadinamosios „pop-up“ parduotuvės – tai iš JAV kilęs fenomenas, kuomet spontaniškai netikėtose miesto vietose ir labai ribotam laikui atidaromas tam tikras traukos objektas: nuo prabangiausių parduotuvių iki meno galerijų ar kavinių. Mėnuo, savaitė ar vos viena diena – tik tiek vienoje vietoje „pabūna“ šis darinys, o vėliau dingsta per naktį – taip pat staigiai kaip ir atsirado. „Prieš pusantrų metų buvome vieni pirmųjų atnešę „popup shop“ tendenciją į Lietuvą. Tuomet parduotuvę atvėrėme pačiame Vilniaus centre, Vokiečių gatvėje, prieškalėdiniam laikotarpiui. Tokia laikina parduotuvė sulaukė labai didelio pasisekimo – žmonėms tai buvo įdomu, nauja, nematyta“, – pasakoja R. Kalinkinas.

2013: 04

56


Interjeras

Vienas svarbiausių momentinės parduotuvės bruožų – sugebėjimas stebinti, sudominti. Interjeru, lokacija, asortimentu. Tokiu principu Robertas vadovavosi ir kurdamas šią vietą – parduotuvės interjero įgyvendinimui sunaudota 24 kilometrai kino juostos. Ši – su tikrais filmais, nuo „Pearl Harboro” iki „8 ½ savaitės“. „Visi mano draugai ir pažįstami žino, kad renku pačius keisčiausius daiktus – pirmiau susivežu viską pas save, o tik vėliau galvoju, ką su tais daiktais daryti. Tad jei pas kažką atsiranda atliekamų daiktų, pirmiausia skambina man – taip esu gavęs dėžes nenaudotų medicininių kolbų, kurias dabar naudoju aksesuarų pakavimui, kėdžių, popieriaus, senovinių šviestuvų. Taip prieš keletą metų ir kino juostos pas mane atsirado – jos gautos iš uždarytos kino studijos dovanų. Iš pradžių iš jų gaminau rankines ir kompiuterių dėklus, o dabar, pasitaikius progai, įgyvendinau šią seniai turėtą idėją“, – pasakoja R. Kalinkinas. Juostų pynimas užtruko apie mėnesį. Dizaineris sako, turėjęs pagalbininkų, tačiau ne vieną bemiegę naktį bepinda-

mas sienų apmatus praleido ir pats. Tokia iš juostų supinta siena yra pritvirtinta ant medinio karkaso, tad šį kambarį būtų įmanoma išmontuoti ir vėl surinkti kitoje vietoje. „Mane visada traukė kino kamera – pats esu dirbęs kino filmų gamybos procese, reklamų filmavimuose. Mėgstu kinematografinį vaizdą – viską sukurti realybėje, o postprodukcijos palikti minimaliai. Būtent dėl to pirma mintis, kai sužinojau, kad prekybos centre „Europa“ turėsime momentinę parduotuvę, buvo: „Štai kur keliaus visos mano kino juostos“, – priduria Robertas. Todėl kuriant parduotuvę ir nebuvo pasirinktas paprasčiausias būdas – nudažyti gipso kartoną ir sukurti dar vieną estetiškai gražią, bet idėjiškai tuščią erdvę. Kino juosta yra dinamiška medžiaga, jau turinti savo istoriją, patirtį, emocinį krūvį. R. Kalinkinas interjero idėją aiškina paprastai: „Gal šiek tiek netgi netyčia susidėliojo konceptuali situacija: kino juosta yra 35 mm, parduotuvę įrengėme per 35 dienas, pagal pradinį sumanymą ji veikti turėjo irgi 35 dienas. Pa-


vadinimas turėjo būt „Robert Kalinkin ‘35“, tačiau galiausiai nusprendėme „neprisirišti“ prie skaičiaus, ir pasilikome jį tik mintyje“. Parduotuvės lankytojų reakcija į interjerą įvairi. Yra tokių, kurie net nepakelia akių į sienas, tačiau pasitaiko atvejų, kada tenka papasakoti visą istoriją smalsiam klausytojui. Interjeras, atrodo, ypač patinka vaikams – jie nesidrovėdami klausia, liečia, domisi, tyrinėja. Labai smagu tai matyti“. Po pirmojo veiklos mėnesio, kuomet parduotuvę jau turėjo uždaryti, R. Kalinkinas iš prekybos centro sulaukė pasiūlymo ją palikti bent iki metų pabaigos. Ir nedvejodamas sutiko dar vienam eksperimentui – laikiną parduotuvę paversti nuolatine. Tai, kad momentinė parduotuvė tapo stacionaria, Roberto manymu, tik įrodo, jog idėja pasiteisino. Vieta ištestuota,

2013: 04

58

klientai interjerą įvertino ir priėmė, o dabar rekomenduoja ir savo draugams aplankyti, tad žinia sklinda iš lūpų į lūpas. Ilgesnė interjero eksploatacija itin artima ir visam dizainerio kūrybos braižui – perdirbimui. Pratęsus susitarimą, šios vietos sienos įgijo naują prasmę – antrinis daiktų panaudojimas buvo sėkmingas ir dar kurį laiką rodys pavyzdį, ką iš, regis, visai nereikalingų medžiagų galima sukurti. Yra toks angliškas posakis: „Once seen, cannot be unseen“. Jis čia labai tinka – kartą supratęs, iš ko viska pagaminta, nebegali žiūrėti į sienas ar lubas paprastai. Norisi paliesti, įžiūrėti kadrus, atspėti filmą. Ši parduotuvė skatina interakciją, dėmesingumą. Robertui visada patiko stebinti, kurti netikėtumo efektą, suteikti atradimo ir pažinimo džiaugsmą. Atrasti čia tikrai yra ką.


architektūra interjeras dizainas mada

2013: 4 [86]

Pirmasis dizaino viešbutis Lietuvoje

Terasų architektūra

Dizainas arčiau gamybos

Privataus Aktyvaus namo miesto koncepcijos vizija

Kaina 8,99 Lt

ISSN 1392-6063


"Centras" Nr.4, 2013