Už žemę ir žmogų, 2023 m. Nr. 4

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos informacinis leidinys Nr. 4 | ISSN 2538-8274 | 2023 m. vasaris

Kurios partijos išdavė savo rinkėją?

Aurelijus Veryga: „Ar tai, kas skambiai vadinama sveikatos reforma, iš tiesų yra reforma?“

Ramūnas Karbauskis: „Jie siekia paversti Lietuvą šeimoms netinkama gyventi šalimi“

kylančios maisto bei energijos kainos, infliacija, ekonomikos problemos, konfliktai su Kinija, sąjungininkėmis Vokietija ir Lenkija. Taip pat neturinčios precedento patyčios iš Lietuvos žmonių, cenzūra, pati didžiausia ministrų kabineto nekompetencija per visą Nepriklausomos Lietuvos istoriją, korupcijos skandalai. Galų gale, konservatorių parlamentarui kaltinimai pedofilija, kas rodo, kad situacija Lietuvos valdžioje yra labai rimta ir reikalauja valdančiųjų partijų lyderių asmeninės atsakomybės ir kuo skubiau“, – sako jis. Artėjant savivaldybių tarybų ir merų rinkimams, apie visa tai plačiau kalbamės su LVŽS lyderiu.

mavome šešėlinę Vyriausybę, kurioje atsakingai dirba visi ministrai. Norime, kad žmonės matytų, jog galima turėti kitokius sprendimus su kitokiomis pasekmėmis. Matyt šios valdžios planuose nėra gerovės valstybės, todėl ji ignoruoja viską, ką siūlome mes, nes mūsų pasiūlymai vertybiniai, gerai apskaičiuoti ir orientuoti į šalies ekonomikos augimą, saugumą, žmonių sveikatą ir svarbiausia dominantė tame yra šeima, kas valdantiesiems, deja, labiausiai nepatinka. Mes daug dėmesio skyrėme ir neįgaliųjų problemų sprendimams, nes, pasirodo, jų problemos visiškai nedomina šios valdžios.

– Daug klausimų žmonėms kilo, kas nutiko tarp Jūsų ir S. Skvernelio, kad Jūsų keliai išsiskyrė. Jūs išsamiai paaiškinote S. Skvernelio „išdavystės anatomiją“ Youtube Opozicijos Televizijos kanale. Beje, kviečiame visus mūsų skaitytojus šį kanalą sekti ir žiūrėti laidas. Neseniai minėjote, kad iš dalies džiaugiatės, kad taip atsitiko. Kodėl?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis apie valdančiuosius kalba tiesmukai, sakydamas, kad matyti tai, kas daroma Lietuvoje, ir tylėti – jau nebeišeina, o nieko nedaryti ir nedalyvauti artėjančiuose savivaldos rinkimuose būtų didžiulė klaida. „Jie viską griauna iš pagrindų –kalbą, šeimos sampratą, jie nori nuodyti mūsų vaikus narkotikais, jie siūlo vaikams pasikeisti lytį. Konservatorių partija atnešė daug problemų, nerimo, sugrąžino korupciją, sugriovė daugelio žmonių tikėjimą ateitimi. Nesuvaldytos

– Jūs esate šešėlinės Vyriausybės ministras pirmininkas. Surengėte daugiau nei dvi dešimtis posėdžių, kuriuose svarstėte ir teikėte Ingridos Šimonytės Vyriausybei alternatyvas, kurios iš esmės pakeltų Lietuvos ekonomikos, sveikatos, švietimo lygį. Daug dirbote su užsienio ekspertais, vertinote kitų šalių patirtį, susiduriant su buldozeriu stumiamomis šeimos sampratos keitimo idėjomis, narkotikų dekriminalizavimo pasekmėmis. Ar sulaukėte šios Vyriausybės dėmesio, vertinimų, pasiūlymų?

– Ne. Niekada. Mes pasirinkome konstruktyvią darbo formą, t. y. sufor-

– Ar yra kažkokia galimybė, kad opozicijoje esančios frakcijos suvienytų jėgas? Gal tuomet būtumėte labiau girdimi?

– Seimo opozicija yra visiškai nevienalytė savo vertybėmis. Mes turime dvi frakcijas opozicijoje, kurios yra liberalios – socialdemokratai ir Sauliaus Skvernelio frakcija. Jos puikiai dirba su valdančiąja dauguma tam tikrais klausimais ir gauna jų palaikymą. Mes turime kitas tris frakcijas, kurios nėra liberalios, bet jų balsų neužtenka net opozicijos lyderiui išrinkti. Su šiomis frakcijomis galėtume dirbti kartu, nes sutampa mūsų požiūris į tai, kokia turi būti vertybinė politika.

– Skaitydamas žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją – jau kelių dalių tyrimą apie Sauliaus Skvernelio artimiausią aplinką, galimus ryšius su nusikalstamu pasauliu, galimą korupciją ir kitus dalykus, imu suvokti, kad nuo buvusios kadencijos LVŽS frakcijos nuslėptas AB „Ignitis“ privatizavimo faktas tėra tik nedidelis epizodas visko, kas buvo daroma man ir komandai už nugaros ir kaip niekšiškai tam tikros grupės žmonių interesų tenkinimui buvo pasinaudota LVŽS gautu Tautos pasitikėjimo mandatu. Visai neseniai dėkojau Gabrieliui Landsbergiui už jo paatviravimą, jog tuometinis Premjeras S. Skvernelis su juo derindavo veiksmus. Dabar jau aiškiau, apie kokius veiksmus buvo kalbama. Matomai daug kas buvo slepiama nuo tuo metu mūsų Seimo valdančios daugumos, buvo sprendžiama korupciniais metodais, net Tęsinys

Ramūnas KARBAUSKIS, asm. arch. nuotr.

2 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga |

< Pradžia 1 psl.

galimai pažeidžiant įstatymus. Džiaugiuosi, kad S. Skvernelis pripažino, kad jis daug ką darė be „valstiečių“. Manau, kad žmonėms dabar kiek aiškiau, kodėl S. Skvernelio demokratai visada balsuoja taip, kaip palanku konservatoriams. Užtenka prisiminti, kaip jie užtikrino balsus partnerystės įstatymui, suteikiant valstybės vadovo statusą Vytautui Landsbergiui ir kt. klausimais. Manyčiau, jog tai atsitiko ne tik todėl, jog S. Skvernelio partija yra liberalių pažiūrų, kas juos idėjiškai suartina su dabartine valdžia, bet ir todėl, kad yra labai pragmatiškas interesas. Be to neatmesčiau, kad yra ir tam tikro šantažo – konservatoriai žino daugiau apie S. Skvernelio „darbus“, jie juk slepia vieni kitų nuodėmes, o gal ir jomis vieni kitus šantažuoja.

– Korupcijos šešėlis ir neskaidrūs politiniai žaidimai lydi ir matyt vienija šios kadencijos valdžią. Naujausias daug klausimų sukėlęs įvykis – žurnalistai išnagrinėjo įmonių, „pritraukusių“ Taivano investicijas, savininkų ryšius su valdžios partijomis. Pasirodo, ne inovatyvumas ar geras vardas padėjo verslui tapti Taivano investicijų taikiniu, o partijų ir politikų, esančių valdžioje, finansinis rėmimas atvėrė galimybių vartus. Kaip tai vertinate?

– Jaučiu, jog daugelis verslininkų pasišlykštėjo tokiu valdžios elgesiu, kada verslas skirstomas į savus ir nesavus, kada konkurencija praranda prasmę, nes veikia švogerizmo principai. Šita valdžia ne tik bando sunaikinti savo politinius oponentus, bet stengiasi užtikrinti, kad juos remiantis verslas gautų išskirtines sąlygas prieš visą kitą verslą, nežiūrint to, jog valdžia privalo būti vienodai teisinga visiems.

– Bet viešai bandoma pasakyti, kad Taivano investicijos saviems tėra sutapimas?

– O aš galiu savo verslo pavyzdžiais įrodyti, kad tai ne sutapimas, nes mano verslas negauna leidimų investuoti į atsinaujinančią energetiką ir gaminti pigiausią elektros energiją rinkoje. Žinau, kad lygiai tas pats atsitinka su kitais, kurie nežino „kam ir už ką atsilyginti“ arba nėra šios valdžios donorai. Tai, kas vyksta Lietuvoje – viena iš baisiausių korupcijos formų. Prisiminkite, kaip mūsų šalies valstybinės energetikos įmonės padėjo įsikurti Landsbergių privačiam mokyklų ir darželių verslui. Man kyla klausimas –ar už Taivano investicijas koks ministras ar Seimo narys negavo akcijų kurioje nors iš „laimingųjų“ įmonių? Gaila, mes to niekada nesužinosime, nes net negalime sužinoti kiek akcijų valstybės valdomoje įmonėje turi energetikos ministras Dainius Kreivys, o ką bekalbėti apie privačias bendroves. Kita vertus, ką jau bešnekėti apie šitos valdžios moralę ir sąžinę, kai šimtus milijonų mokame už nuomojamą suskystintų dujų terminalą ofšorinei kompanijai ir tikrieji naudos

gavėjai lieka nežinomi. Nestebina, kad tai buvo konservatorių ir liberalų sprendimas ankstesnėje kadencijoje. Pas juos visada viskas vyksta pagal korupcines schemas, o tie prokurorai ir politikai, kurie drįsta apie tai šnekėti, yra sutrypiami, užtildomi.

– O juk kažkas skleidė gandus, kad neva Jūs susitarėte su D. Kreiviu. LVŽS nepalaikys D. Kreiviui interpeliacijos, o Jūs gausite palankias sąlygas savo verslui...

– Girdėjau tokius gandus. Bet interpeliacija, valdantiesiems turint absoliučią daugumą balsų Seime, yra neįmanoma. Tą puikiai žino visi, kaip ir tai, kad valdantieji puikiai buldozeriu stumia visus norimus projektus, net ir narkotikų dekriminalizavimą. Stringa kol kas tik vienalyčių šeimų klausimas, nes dar ne visiems valdantiesiems pavyko išlaužyti rankas. Keli liko principingi. Ar jiems pavyks atsilaikyti, jau bus aišku šio pavasario Seimo sesijoje, kuri prasidės iš karto po savivaldybių tarybų rinkimų. Todėl labai kviečiu žmones įvertinti tai. Todėl tiems, kuriems rūpi tradicinės vertybės, reikia būtinai dalyvauti rinkimuose ir balsuoti ne už liberalų, konservatorių, su jais kolaboruojančių socialdemokratų ir S. Skvernelio demokratų sąrašus bei merus, o už kitas partijas, kurios aiškiai deklaruoja ir dirba šeimos stiprinimo politikos klausimais. Tai labai svarbu, nes savivalda yra arčiausiai žmonių. Be to, tik tokiu būdu galima parodyti valdantiesiems, kad jų politika nepriimtina.

– Nepriimtina ne tik šeimos draskymo politika, bet ir politika kitose srityse. Matant užsienio politiką plačiau, susidaro vaizdas, kad ji nepadeda Lietuvai? Dėl sužlugdytų santykių su Kinija netekome pusės milijardo eurų, vyksta žodžių karas su Vokietija, Lenkija. Atrodo, kad Lietuvai stengiamasi pakenkti?

– Nežinau kodėl iki šiol Prezidentas leidžia G. Landsbergiui veikti teroristinės Rusijos naudai. Dėl to, kad jis Landsbergis? Laikas visa tai sustabdyti, nes Lietuva netrukus gali prarasti visų mūsų strateginių partnerių pasitikėjimą ir atsakomybės už tai vėl niekas neprisiims. Deja, bet Gabrieliaus ir jo svitos, kuri viešumoje apsimeta kovojanti su Rusija, veiksmai agresorei labiausiai šiandien ir padeda. Dvejų metų konservatorių buvimas valdžioje griauna ne tik Lietuvos ekonomines, bet jau ir gynybines galimybes, konservatoriai su savo partneriais tapo tikra dovana agresorei.

Aš parašiau viešą laišką Vokietijos ambasadoriui Lietuvoje ir atsiprašiau už mūsų begalvių valdžioje kalbas, kurios jau ėmė erzinti Vokietiją. Kad tai konservatoriai, pradedant G. Landsbergiu, baigiant ką tik krašto apsaugos ministeriją palikusiu konservatorių viceministru, organizavo sistemiškai ir suplanuotai, nekyla abejonių, ypač po specialiai manipuliatyviai skleidžiamų dvejonių dėl Vokietijos ir Lietuvos įsipareigojimų. Ar

normalu, kad susitikus Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių vadams, užsienio reikalų ministras pradeda viešai abejoti Lietuvos Prezidento ir Vokietijos Kanclerio susitarimais? Ko tokiais savo pareiškimais siekiama? Kad Lietuva, nelaimės atveju, turėtų kuo mažiau ją palaikančių valstybių, ypač gynybos klausimuose? Bet klausant viso Lietuvos kariuomenės vado interviu po susitikimo su Vokietijos kariuomenės vadu, išlieka viltis, kad ir kaip bepolitikuotų politikai, o kariuomenė žino, ką ir kada darys. Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys susitiko su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Eberhard Zorn. Jie aptarė situaciją regione, atgrasymo ir gynybos planus, susijusius su Vokietijos karių rotacinėmis pajėgomis Lietuvoje.

– Na, daugelis skandalų, kurie susiję su valdančiaisiais, greitai nuslopinami. Panašu, kad ir žurnalistinis tyrimas dėl energetikos ministro turimų „Ignitis grupė“ akcijų taip pat sėkmingai užtildytas, ministrui atsisakius komentuoti, o viceministrui pareiškus, kad jo turimų akcijų kiekis yra „nereikšmingai mažas“. O kaip Jūs vertinate tai, kad ministras ir finansų viceministras turi jų pačių kontroliuojamos įmonės akcijų?

– Prieš pasakydamas savo nuomonę, aš noriu priminti skaitytojams, kad konservatorių energetikos ministras D. Kreivys ir finansų viceministras Gediminas Norkūnas nedeklaravo tiesiogiai ar per savo valdomas įmones turintys valstybės valdomos „Ignitis grupės“ akcijų. Ministras D. Kreivys atsisakė registruoti galimą interesų konfliktą dėl „Ignitis grupė“ akcijų turėjimo per savo valdomą įmonę, kurioje jo dalis sudaro 40%. Aš manau, kad po tokių faktų išaiškėjimo, D. Kreivio buvimas energetikos ministru yra neįmanomas dėl neišvengiamo interesų konflikto. O konfliktas jau net įsisenėjęs. Praėjusioje Seimo kadencijoje, uždarame Seimo Energetikos komisijos posėdyje, apie kurį sužinojome tik visai neseniai, vyko svarstymas dėl „Ignitis grupė“ viešo akcijų pardavimo. Tuometinis Seimo opozicinės konservatorių frakcijos narys D. Kreivys dalyvavo ir buvo vienas aktyviausių tokio sprendimo rėmėjų.

Patikslinsiu, kad visi buvę LVŽS frakcijos nariai, dalyvavę tame Seimo Energetikos komisijos posėdyje, dabar yra S. Skvernelio demokratų partijoje arba bendradarbiauja su ja. Taigi, neturėtų stebinti, kad tuometinė Seimo valdanti dauguma apie „Ignitis grupė“ akcijų pardavimą nieko nežinojo.

– Ar galėjo D. Kreivys nežinoti, kad jo valdoma įmonė įsigijo „Ignitis grupė“ akcijų?

– Abejotina, nes jis pats aktyviai dalyvavo sprendime leisti biržoje parduoti dalį „Ignitis grupė“ akcijų. Netgi manau, jog D. Kreivys galimai žinojo, jog naujieji „Ignitis grupė“ akcininkai gali tikėtis iki 6 procentų dividendų nuo investicijų sumos. Išmokėti „Ignitis grupė“ dividendai už 2021 metus aiškiai viršija 5 procentus

įsigytų akcijų vertės, todėl mano teiginys nėra prielaida. Paaiškinsiu situacijos korupcinę sudedamąją. Ilgą laiką bankai nebemokėjo jokių palūkanų už bankuose laikomas žmonių ar įmonių lėšas. Kreditai rimtoms verslo įmonėms siekė maksimum iki 3 procentų. Jei verslas ar paprasti žmonės būtų sužinoję, kad galima investuoti į „Ignitis grupė“ akcijas ir metinė grąža bus virš 5, net iki 6 procentų, tai prie tų akcijų būtų susidariusi didelė eilė. Tačiau. Tai gali būti žinoma tik tiems, kas tą įmonę valdo arba tiems, kam tą įmonę valdantys tai pasako. Keistas sutapimas, bet du „Ignitis grupė“ akcininkai yra tiesiogiai susiję su „Ignitis grupė“ valdymu? Korupcinė dedamoji akivaizdi. Jei Prezidentas G. Nausėda norėtų suprasti, kodėl energetikos ministras D. Kreivys ir finansų viceministras G. Norkūnas negali užimti savo pareigų turėdami nors vieną „Ignitis grupė“ akciją, esu pasiruošęs tai paaiškinti skaičiais ir įvykių seka.

– Ar visuomenė turi reikalauti, kad ministras ir viceministras paviešintų tiesiogiai ar per įmones valdomų „Ignitis grupė“ akcijų kiekį?

– Jei ministras ir viceministras būtų sąžiningi, kokiais dedasi, tai jau būtų padarę. Teigiu, kad dabartinė valdžia tyčiojasi iš žmonių, nes teisina dviejų Vyriausybės narių naudos gavimą iš nepakeliamai aukštų elektros energijos kainų. Jei „Ignitis grupė“ nebūtų pardavusi dalies savo akcijų, tai valstybė galėtų mažinti „Ignitis grupė“ pelningumą, taip kompensuojant elektros pardavimą mažesnėmis kainomis. Dar gali paaiškinti didelių dividendų išmokėjimą valstybei, nes tai papildytų biudžetą, bet dabar milžiniška dividendų suma išmokama privačiam verslui ar asmenims, turintiems „Ignitis grupė“ akcijų, o visi Lietuvos žmonės priverčiami už tai susimokėti. Ar galima patikėti tuo, kad energetikos ministras D. Kreivys ir finansų viceministras G. Norkūnas kenktų patys sau, gindami viešąjį interesą? Jei jie nori pasakyti, kad tai įmanoma, tada turi viešai pasakyti, kokią dalį „Ignitis grupėje“ jie tiesiogiai ar per įmones valdo. Esu įsitikinęs, kad jie to nedarys, nes taps visiškai akivaizdu, kad susidūrėme su dar viena konservatorių korupcine schema, kurią bandoma dangstyti frazėmis –„niekingai mažai“ ar „nieko nežinojau“. Bet aš manau, kad kas jiems „niekingai mažai“, didelei daliai Lietuvos žmonių būtų milžiniška suma. Korupcija šių valdančiųjų dėka toleruojama ir nebelaikoma nusikaltimu. Dėl to jie daro viską, kad žmonės nebesidomėtų politika ir nedalyvautų rinkimuose. Tada ateis tik jų rinkėjai ir juos vėl išrinks.

– Šiai valdžiai būdinga sakyti „nieko nežinau“ ir vengti kalbėti apie jų vidines problemas, tačiau jos vis tiek išlenda į paviršių, ypač jei tai kaltinimai sunkiais nusikaltimais. Sausio pabaigoje Lietuvą sukrėtė pedofilijos skandalas, sunkiais nusikaltimais prieš vaikus kaltinamas konservato -

rių frakcijos narys, „Dviračio žinių“ herojus Kristijonas Bartoševičius. Konservatorių vadovybė nepasmerkė ir praktiškai nieko nekomentavo. Kaip tai vertinate?

– Ši tema verčia rimtai sunerimti, nes nežinia, ką ši partija, kuri nuolat išsisukinėja, yra persmelkta, pasirodo, jau ne vieno vaikų seksualinio išnaudojimo skandalo, dar slepia. Iš pradžių galvojau šios temos neliesiu, nes apie tai ir taip daugelis šneka. Bet pradėjus konservatoriams viešai apie tai kalbėti, matau tą pačią taktiką, kurią jie naudojo gelbėdami Mykolą Majauską nuo kaltinimų dėl seksualinio priekabiavimo. Iš konservatoriaus Lino Slušnio lūpų pasigirdo raginimai neskubėti smerkti, nes daug tokių kaltinimų nepasitvirtina. Tačiau žiniasklaida priminė, kad K. Bartoševičiaus skandalas jau ne pirmas TS-LKD partijoje – konservatorių būstinėje kitas konservatorius rodė pornografiją, po to su vaikais smaginosi pirtyje. Beje, ir apie patį Seimo narį L. Slušnį, tai, kad jis slėpė pedofiliją, rašė žiniasklaida. Ankstesniame L. Slušnio darbe, Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, buvo slepiamas nepilnamečių pardavinėjimas iškrypėliams. Šiuo buvusio konservatorių frakcijos nario atveju, kaip ir M. Majausko atveju, pasirinkta taktika amorali ir nusikalstama – gąsdinti aukas, sakant, kad dažnai tokie atvejai neva nepasitvirtina. M. Majauskas net buvo perėjęs į puolimą prieš savo aukas, kai pats kreipėsi į prokuratūrą. Sunku nusikaltimo aukai, jos artimiesiems atlaikyti puolimą žmonių, kurie turi atramą valdžioje, gal net gali daryti įtaką teisėsaugai ar pasisamdyti pačius brangiausius advokatus. Tokiais atvejais taip ir atsitinka, kaip L. Slušnys sako – kaltinimai nepasitvirtina, nes aukos pabūgsta spaudimo ir atsitraukia nuo savo parodymų. Galimas ir aukos papirkimo variantas. Taigi, tai ką dabar daro L. Slušnys ar anksčiau darė M. Majauską gelbėjantys konservatoriai, yra dar vienas nusikaltimas, nemažiau baisus už tiesioginį nepilnamečių seksualinį išnaudojimą. Valdžios atstovai, bandydami gelbėti savus, ima naikinti tikėjimą, jog Lietuvoje įmanomas teisingumas. Jei auka išgąsdinama ar paperkama, tai tik sudaro pedofilams vaizdą, kad jų nusikaltimai nesulauks teisinio įvertinimo. Tada, kada pedofilija ar nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu yra kaltinami žmonės dirbantys valdžios institucijose, negalima sudaryti net menkiausios spaudimo nusikaltimo aukoms regimybės, jau nešneku apie kreipimąsi į prokuratūrą, kaltinat auką ar rašant straipsnius, kaip dažnai tokie kaltinimai nepasiteisina. Tokios bylos yra labai jautrios, jose turi dirbti profesionalai ir reikia vengti bet kokio išorinio spaudimo. Visko pasitaiko teisinėje praktikoje, bet kada imama spausti silpnąją proceso pusę, tai galime gauti ne faktą, o dvigubą nusikaltimą, kuriame nusikaltėlis laimi, o auka galutinai sugniuždoma.

Kalbant apie konservatorių lyderių elgesį bendrai tokiose situacijose, reikia

pabrėžti, kad jie dar kartą parodė, kad Lietuvai su tokiais politikais ne pakeliui. Jeigu pamenate, pirmąją dieną nebuvo jokios reakcijos iš partijos vadovybės. Nekomentavo nei partijos pirmininkas G. Landsbergis, nei I. Šimonytė. Tyla. Pats pedofilijos skandalo faktas ir konservatorių lyderių elgsena reiškia sistemines konservatorių partijos bėdas, konservatorių laikyseną šeimos sąvokos darkyme, narkotikų dekriminalizavime, siūlymuose leisti vaikams keistis lytį ir t. t. Matyt ne veltui Raseinių skyrius net politinėje reklamoje bando atsiriboti nuo „konservatorių Vilniuje“, teigdami, jog „Vilniaus liberalios konservatorių pažiūros nėra priimtinos Raseinių konservatoriams“. Kad vaikų išnaudojimu kaltinamas K. Bartoševičius nebuvo partijos narys, niekaip nepaneigia, kad jis yra TSLKD partijos bendramintis, gavęs aukštą numerį šios partijos sąraše rinkimuose, jį gyrė I. Šimonytė, kaip puikiai išmanantį jaunimo problemas. Šios partijos veikloje matome didžiulį veidmainiavimą – atsižadėjimas tradicinių vertybių, narkotikų dekriminalizavimo ir pan. Matome ir daug melo – konservatoriai pasakojo žurnalistams, kad sužinojo apie kolegos sprendimą pasitraukti iš Seimo dėl asmeninių priežasčių ir palinkėjo sėkmės. Pats dar būdamas TS-LDK frakcijos nariu K. Bartoševičius apsimeta nieko nežinantis apie kaltinimus. Tai manęs tokie dalykai neįtikina, nes tokių sutapimų nebūna. Faktas, kad K. Bartoševičius norėjo spėti išeiti iš Seimo iki oficialių įtarimų pareiškimo. Netikiu, kad konservatoriai nežinojo priežasties, juolab kai ima aiškėti, kad tyrimas vyksta jau nuo praėjusių metų.

– Atrodo, kad savo veiksmais ir retorika Lietuvoje valdantieji bando paneigti bet kokių tradicinių vertybių, moralės, sąžiningumo būtinumą visuomenės ir valstybės gyvenime. Negana to, jie vis dažniau pasikėsina į fundamentalius dalykus ir didžiuojasi juos išniekindami. Tai gali būti ir Lukiškių aikštės pavyzdys, kuomet ji buvo paversta paplūdimiu. Šiomis dienomis viešojoje erdvėje eskaluojamas naujas „pasipriešinimas“ istorinių asmenybių paminklų statybai, tarp jų ir Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai. Ar reikia tokių paminklų, kaip manote Jūs?

– Mes neidealizuojame šios istorinės asmenybės, nes A. Smetona iniciavo perversmą ir jėga nušalino prie mūsų partijos ištakų prisidėjusį Prezidentą Kazį Grinių. Bet vertinant aplinkybes, kada Vilniaus valdžia Lukiškių aikštę paverčia pliažu, paminklų etalonu laiko surūdijusį vamzdį, o ministerijų langai apkabinti gėjų ir transvestitų vėliavomis, manome, kad paminklo A. Smetonai atsiradimas būtų teisingas sprendimas, kartu sprendžiant ir K. Griniaus įamžinimo klausimą. Mums svarbu, kad žmonės žinotų istoriją, nebijotų vertinti ir mokytis iš jos, kad Tauta turėtų simbolius, kuriuos puoselėtų ir gintų, o ne gėdytųsi ar keistų

juos į tai, kas neturi jokios išliekamosios vertės. O kad prie šios valdžios matysime daugiau bandymų bet kokiomis priemonėmis ištrinti viską, kas mus vienija kaip Tautą, tas akivaizdu iš jų pasisakymų ir darbų. Vien ko verta „neužmirštuolės“ brukimo į žmonių sąmonę istorija. Kovotojų už laisvę simbolį „Laisvės liepsną“ jie jau metai iš metų apgaulės būdu keičia savo prekiniu „neužmirštuolės“ ženklu, kurį užpatentavo dabartinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Jį paskleisti po Lietuvą padėjo A. Landsbergienė per savo mokyklų tinklą, mokinių tėveliams sakant, kad tai vaikų idėja, kas vėliau paaiškėjo, kad tai netiesa, kad yra neužmirštuolės autorius ir savininkas, ir visai tai ne vaikų mintis. Apie tai atvirai pasakojo mokinių mamos, kurios buvo patikėjusios šiuo melu. Akylesni iš karto pastebėjo, kad neužmirštuole norima išspirti iš Tautos sąmonės kovotojų „Laisvės liepsnos“ simbolį, vietoje jo įkišant rusų okupantų pamėgtą neužmirštuolę, kurią savo „pergalių“ atvirukuose propagandistai vaizdavo sovietinio kareivio rankose ar šalmuose. Pseudopatriotams pavyko iš Vilniaus išspirti Vytį. Šį paminklą Lukiškių aikštėje pakeitė smėliukas, gultai, skėtukai ir nuogi užpakaliai prieš pat langus pastato, kuriame žiauriai nukankinta gausybė lietuvių, neišdavusių savo Tautos ir laisvos Lietuvos idėjos. Smėlis Lukiškėse tapo šios valdžios patyčių simboliu iš skaudžios mūsų Tautai praeities. Todėl jau net nestebina, kad jie nori viską sugriauti ir sunaikinti. Nusitaikyta net į Kalėdas – neužmirštuolę užpatentavusi konservatorė Monika Navickienė uždraudė savo vadovaujamoje socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje švęsti Kalėdas, kad neva „niekas neįsižeistų“.

– Jei niekas nesikeis artimiausiu metu, kokią matote Lietuvos ateitį?

– Apibendrinat galiu pasakyti, kad viskas, kas daroma su užsienio politika, ekonomika, specialiai kurstomos neigiamos nuotaikos, nereguliuojamos kainos, plika akimi matoma akivaizdi korupcija, seksualinio pobūdžio nusikaltimai prieš vaikus, blogėjanti žmonių finansinė padėtis kuria niūrią ateitį. Lietuvą ši valdžia daro nepalankia šeimoms. Jau dabar matome rekordinius emigracijos skaičius ir tas verčia labai sunerimti. Tačiau viską galima pakeisti, reikia ateiti į rinkimus ir balsuoti, nes niekas iš niekur neatsiranda. 2020 metais rinkimus laimėjo konservatoriai, nes daug žmonių pabūgo kovido, kiti tiesiog nesivargino dalyvauti rinkimuose ir juos laimėjo tie, kurių politika šiandien didžioji dalis baisisi. Pasigirstantys siūlymai neiti į rinkimus, neva nieko tai nepakeis, yra valdžios partijų skleidžiama propaganda, siekiant, kad kuo mažiau žmonių dalyvautų rinkimuose. Vienintelė viltis dabartinei valdžiai ir jos kolaborantams laimėti rinkimus –mažas rinkėjų aktyvumas. Ateikite į rinkimus, paraginkite draugus, kaimynus, nes pokyčiai neprasidės savaime, juos turime daryti kartu ir nedelsiant.|

Valdžios 2022-ųjų metų gėdingiausių sprendimų TOP 10

Lietuva atlaikė dar vienus valdžios, kuri save pristato kaip „geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“ valdymo metus.

Baigiantis 2022 metams, išrinkome dešimt labiausiai šokiravusių ir didžiausius iššūkius valstybei keliančių valdžios sprendimų. Tiesa, juos galėtume skaičiuoti šimtukais, nes tiek valdančiųjų Seimas, tiek Vyriausybė kasdien demonstruoja ne tik nekompetenciją, nesprendžia valstybei svarbių klausimų, bet ir „prigamina“ naujų problemų, kurios turi rimtas ekonomines ir socialines pasekmes.

Taigi, šios valdžios 2022-ųjų metų gėdingiausių sprendimų TOP 10:

Valdžia gėdingai neklausė mokslininkų, objektyvių ekspertų, negirdėjo visuomenės ir tai išprovokavo beprecedenčius protestus prie Seimo.

Persekiojimas už kitą nuomonę ir cenzūra Lietuvoje.

Lietuvių kalbos išniekinimas.

Valdžios raginimai nesiskiepijusių nuo COVID-19 gyvenimą paversti pragaru.

Auginama emigracija.

Vytauto Landsbergio paskelbimas valstybės vadovu, prastumiant sprendimą Seime buldozeriu ir konservatorių valstybės užvaldymas. Energetikos kainų šuolis ir ministro bei viceministro „Ignitis grupė“ akcijos.

G. Landsbergio užsienio politikos fiasko.

Bandymai legalizuoti narkotikus ir švelninti alkoholio ribojimus.

Valdžios mėginimai pakeisti šeimos sampratą, įteisinti vienalytes santuokas ir lyties keitimą vaikams.

Yra tik vienas dalykas, kurį ši valdžia daro gerai – palaiko Ukrainą. Tačiau šis vienas klausimas negali tapti valdžios priedanga. Ir faktas, kad vyksta Ukrainoje karas, neturi paversti valdžios ir jų aplinkos neliečiamaisiais, kurie sėkmingai tvarkosi savo asmeninius reikalus valstybės sąskaita. Apie visa tai kalbame mūsų kanale socialiniame tinkle Youtube – „Opozicijos televizija“. Kviečiame žiūrėti.|

Aurelijaus Verygos kalba Seimui svarstant narkotikų dekriminalizavimą

Narkotikų temos negalima lyginti su alkoholiu ar tabaku, nes tai yra absoliučiai skirtingi dalykai, todėl, kad tabakas ir alkoholis yra legalios prekės. Taip, iki tam tikro amžiaus nelegalu, bet iš principo tai nėra kažkoks kriminalas. Todėl yra didelis skirtumas, ir aš nežinau, ar po visų šitų sprendimų, jeigu jie bus priimti, neatsitiks taip, kad ir šitie ginklai atsidurs pas žmones, kurie „kvailioja“ vartodami nelegalias narkotines medžiagas.

Pradėti pasisakymą norėčiau žiūrėdamas į į kolegą Paulių Saudargą ir kitus, kurie tik ką kalbėjo apie valstybės saugumą, apie tai, kad mes turime būti kaip Šveicarija, apie tai, kad turime turėti namuose A kategorijos ginklą.

Aš esu už tai, bet aš nenorėčiau, kad A kategorijos ar kokios nors kitos kategorijos ginklas patektų pas žmogų, kuris dabar nebūtų baudžiamas pagal baudžiamąją atsakomybę, nors žino, kad perka narkotikus iš narkotikų gaujų, remia nusikalstamus verslus, krauna pinigus kažkam, kas prekiauja žmonėmis bei kas užsiima narkotikų kontrabanda.

Aš noriu akcentuoti, kad šitų medžiagų vartojimas kelis kartus padidina šizofrenijos susirgimo riziką. Pacituosiu švedų studiją. 45 tūkstančiai švedų karių buvo stebėti 15 metų ir buvo stebėta ar jie vartojo kanapes, ar nevartojo. Taigi, buvo pastebėta, kad jeigu tas žmogus pavartojo kanapes bent penkis kartus (sutiksite, jog čia nėra daug, jauni žmonės kvailioja tikrai didesnį skaičių kartų), jo rizika susirgti šizofrenija padvigubėjo, o jeigu jis pavartoja bent penkiasdešimt kartų, jo rizika susirgti šizofrenija išaugo penkis kartus.

Tas pats buvo pastebėta ir kitose studijose, kur buvo vertinama kitų psichozinių susirgimų rizika ir panašiai. Tai čia yra ne juokas ir kolegos, ką mes siunčiame visuomenei? Kokią žinią? Išskirdami pirmiausiai vieną medžiagą. Tai mes, kaip Seimas, pasakome, kad yra tokia, suprask, kažkokia, gal lyg ir mažiau pavojinga medžiaga, kas yra šiaip didelė netiesa. Netgi vertinant jūsų siūlymus,

siūlote padidinti baudas. Gal ir atrodytų iš pirmo žvilgsnio teisinga, bet žinot, jeigu narkomanas turėtų pinigų, jisai neitų vogti. Arba kaip Laisvės partijos nariai, kurie siūlo legalizuoti žolę, nerankiotų Palangoje pinigų „kebabams“. Dabar jis nesukrapšto penkių eurų nusipirkti „kebabą“, bet sumokės du tūkstančius eurų baudos kelintą kartą pagautas rūkantis žolę... Tai iš tikrųjų neišspręs šios baudos jokių problemų. Todėl, kad tie žmonės, lygiai kaip neblaivūs vairuotojai, kurie kelintą kartą yra pagaunami vairuojantys be teisių. Iš tokių žmonių teisių antrą, trečią kartą neatimsi. O jų baudų susikaupia net po 15–16 tūkstančių eurų. Turtingų tėvelių vaikus pagavus rūkant žolę, tėvai sumokės tuos 2 tūkstančius eurų ar panašiai. Ir ką tai išspręs? Nieko. Nes tie, kas turi pinigų, tiesiog susimokės baudą ir bus vis tiek nesuinteresuoti jokių problemų spręsti.

Taigi šis klausimas yra visiškai neparuoštas. Jis yra nesuderintas su Prokuratūra, kuri aiškiai indikuoja, kad tokie sprendimai sukurs sąlygas lengvesniam narkotinių medžiagų platinimui. O gal to ir siekiama, nes žmonės, kurie teikia šiuos siūlymus ir viską daro, kad procedūriškai šitas klausimas atsidurtų Seime, neslėpė, kad jų tolimasis tikslas yra legalizuoti narkotines medžiagas, bent jau kanapes.

Jie važinėja po užsienio valstybes, fotografuojasi kanapių parduotuvėse,

pateikia tai kaip nuostabius pavyzdžius ir taip toliau.

Tai neapgaudinėkim nieko ir nespekuliuokim jaunų žmonių įkalinimu. Todėl, kad jie nėra įkalinami už mažo kiekio narkotikų turėjimą, už narkotinių medžiagų vartojimą. Jiems gi nėra skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Kam jūs meluojate ir kam spekuliuojate šitais dalykais?

O jeigu žmogus iš tikrųjų daro kitus nusikaltimus, tai ką jūs siūlote, jų irgi nebausti? Jeigu jis, būdamas priklausomas, sužalos kažką vairuodamas arba apvogs, tai jam irgi gal reikia atsakomybės tada netaikyti?

O šiaip visi žmonės, kurie nori gydytis, jiems jokia atsakomybė atėjus į Priklausomybės ligų centrą nėra, nebuvo ir nebus taikoma. Jokia – nei administracinė, nei baudžiamoji, nei dar kažkokia. Todėl, kad joks gydytojas niekam apie atvykusį pacientą gydytis (net jeigu jis atiduoda su savimi turėtas narkotines medžiagas) neprivalo jo „priduoti“ ir jam nebus jokios baudžiamosios atsakomybės. Mes buvome teikę siūlymą, pagal kurį ne galimybė, o privaloma būtų pagalba, privaloma konsultacija, privalomas gydymas būtų kaip sąlyga išvengti bet kokios, ne tik baudžiamosios, bet gal ir administracinės atsakomybės. Nes iš tikrųjų priklausomą žmogų reikia ne bausti, o gydyti. O šis projektas yra absoliučiai blogas ir tikrai kviečiu balsuoti prieš.|

Kurios partijos išduoda savo rinkėją?

REDAKCIJOS KOMENTARAS

Laisvos visuomenės instituto užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo Lietuvoje atskleidė įdomių faktų apie mūsų visuomenę bei politines partijas.

Apklausos metu daugiau nei 73 proc. gyventojų teigia nepritariantys vienalyčių partnerysčių, dabar vadinamų civilinėmis sąjungomis, įteisinimui. Tačiau minimi procentai yra įdomesni žvelgiant iš laiko perspektyvos.

2022 m. sukako dešimt metų nuo to laiko, kai pirmą kartą lietuvių buvo klausiama, ką jie mano apie vienalyčių porų santykių įteisinimą. 2012 m. tokioms sąjungoms nepritarė 74 proc. Šiemet tokių buvo 73 proc. Visa tai rodo, jog per ištisą dešimtmetį, kurio metu liberalios politinės jėgos ragino pakeisti šeimos sampratą, dosniai fonduose aprūpinamos LGBT organizacijos teikė skundus ir organizavo „pasididžiavimo“ eitynes, o nacionalinis transliuotojas LRT stengėsi visomis išgalėmis įtikinti mus priimti kitas šeimos formas. Jų statistinis pasiekimas – 1

proc. Trumpai tariant – jokio poveikio.

Tokį rezultatą galima paaiškinti tik keliais būdais. Pirma, lietuvių tauta galimai turi ypatingą atsparumo geną bet kokiai propagandai. Mokslinio marksizmo ir leninizmo katedrose išgyvenę lietuviai dabartiniais laikais tapo atsparūs ir moksliniam genderizmui. Antra opcija – mūsų LGBT agitatorių ir jiems atstovaujančių politikų metodai yra atgrasūs ir neįtikinantys visuomenės keisti pažiūras.

Tokį spėjimą patvirtintų ir minėtoje apklausoje išryškėję rezultatai, kurie parodė, kad per pastaruosius porą metų valdžioje dominuojant Laisvės partijos retorikai, palaikymas vienalytėms sąjungoms menksta. Griežtai nepritariančių vienalytėms sąjungoms skaičius išaugo (54 proc.), o abejojančių ar ne taip griež-

tai prieš vienalytes sąjungas pasisakančių asmenų skaičius tirpo (2021 m. tokių buvo 24 proc., šiandien – vos 14 proc.).

KURIOS PARTIJOS ATSTOVAUJA

RINKĖJAMS TINKAMAI, O KURIOS –NE?

Apklausa taip pat parodė, kaip požiūris į vienalytes sąjungas pasiskirstęs tarp įvairių partijų elektoratų ir kaip jų nuostatoms atstovauja išrinkti Seimo nariai.

Kalbant apie valdančiuosius galima pažymėti, kad abi liberalios partijos išties tinkamai ir proporcingai atstovauja savo rinkėjams. Laisvės partijos rinkėjai akivaizdžiausiai Lietuvoje remia partnerysčių įteisinimo klausimą (96,3 proc.) ir jų partijų atstovai nuosekliai dirba šia linkme. Liberalų sąjūdžio atstovavimas rinkėjams ir proporcijos Seime taip pat atspindi jų rinkėjų nuotaikas.

Nors Liberalų sąjūdžio rinkėjus vienalyčių partnerysčių klausimas skaldo (51 proc. pritaria, 43 proc. nepritaria), tą galime matyti ir parlamente, kuriame didesnė liberalų pusė partnerystes remia, tačiau vadinamieji keturi „agroliberalai“

atspindi konservatyvų partijos sparną šeimos klausimais.

Priešingai nei Liberalų sąjūdžio partijoje yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) gretose. Nors didesnė konservatorių rinkėjų dalis nepritaria vienalytėms sąjungoms (46 proc. nepritaria, 37,6 proc. pritaria, kiti – nežino), absoliuti konservatorių dauguma Seime partnerystes remia.

Vienalytės sąjungos išties skaldo šiandieninę konservatorių partiją, bet elektoratui atstovaujanti proporcija Seime visiškai neatitinka realybės. Beveik 40 iš 50-ies konservatorių šiandien balsuoja už civilinės sąjungos ar partnerysčių projektus ir vos kas penktas šios partijos deleguotas Seimo narys susilaiko. Opozicijai priklausančios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Darbo partija, Regionų frakcijos bei Lenkų rinkimų akcijos atstovai savo rinkėjų nuostatas nebalsuoti už tokias partnerystes įgyvendina tinkamai. O S. Skvernelio vadovaujamos „Vardan Lietuvos“ frak-

Aurelijus VERYGA , nuotr. aut. O. Posaškova

4 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

cijos narių pritarimas vienalytėms sąjungoms yra akivaizdi savojo elektorato išdavystė, kadangi net 82 proc. šią partiją palaikančių nusistatę prieš minėtas sąjungas.

Išskirtinio dėmesio opozicijoje verta Lietuvos socialdemokratų partija, kurią galime drąsiai vadinti labiausiai savo rinkėją Lietuvoje išdavusia partija šeimos klausimais. Lietuvos socialdemokratų rinkėjas vienalyčių sąjungų klausimu yra konservatyvesnis (81 proc. prieš) net ir už LVŽS elektorato atstovą (77 proc. prieš), tačiau partijos balsavimai Seime yra priešingi.

Didžioji dalis socialdemokratų frakcijos Seimo narių palaiko vienalyčių reikalavimus, nors jų rinkėjas aiškiai su tuo nesutinka. Skirtingai nei TS-LKD ar Liberalų sąjūdžio atveju tai net nėra skilimas, elektorato daugumos valia yra aiški, tačiau tokiai nuomonei atstovavimas socialdemokratų tarpe yra visiškai menkas.

Dėmesį atkreipti į apklausos rezultatus verčia ir klausimas, kas turėtų spręsti klausimą dėl homoseksualių šeimų įteisinimo. Dauguma gyventojų (57,7 proc.) teigia, kad tokie klausimai turėtų būti sprendžiami ne Seime, bet visuomenės referendumu.

Net ir Laisvės partijos rėmėjai, kurių absoliuti dauguma pasisako už Civilinės sąjungos įstatymo projektą, taip pat palankiau nei kitų partijų atveju jį vertinantys Liberalų sąjūdžio ir TS-LKD šalininkai, kalbant apie homoseksualių šeimų įteisinimo klausimo sprendimą, pasisako ne už minėto įstatymo priėmimą Seime, o už referendumą, kuriame visuomenė balsuotų dėl Konstitucijos pataisos.

Jeigu Laisvės partiją būtų galima pagirti už nuoseklią poziciją keliant patį partnerystės klausimą, metodai, kaip ši partija siekia įteisinti partnerystes Lietuvoje, jų rinkėjų valios neatspindi. 40 proc. Laisvės rinkėjų pasisakant už tokio įstatymo priėmimą Seime, 44 proc. teigia, jog tokį sprendimą gali priimti tik tauta referendumu.

Rudens sesijoje valdantieji vienalyčių sąjungų įteisinimą padarė pirmu savo darbotvarkės uždaviniu. Atsižvelgiant į apklausas ir ankstesnius balsavimus Seime galime konstatuoti: socialdemokratai su konservatoriais – dvi tradicinės, dominuojančios politinės jėgos yra labiausiai išdavusios savo rinkėją šeimos klausimais. Negana to, valdančiųjų pasiryžimas tokius įstatymus „prastumti“ Seime, o ne leidžiant dėl to spręsti tautai, neatitinka nė vienos partijos rinkėjų nuostatų.

Tokios apklausos būtinos tiek politikams, kad galėtų tinkamai įsivertinti ar jie atstovauja savo rinkėjui, bei rinkėjams, kurie kituose rinkimuose galėtų matyti kas juos išdavė, o kas – ne. Ar įsiklausys politikai į savo rinkėjų balsą? Ar turėsime tokių Seimo narių, kurie pakeis pažiūras ir jų dėka bus Lietuvoje įteisinta vienalytė partnerystė? Visą tai sužinosime jau visai netrukus.|

Kas prisiims atsakomybę?

REDAKCIJOS KOMENTARAS

Kol mūsų visų mintys ir dėmesys sutelktas kariaujančioje Ukrainoje, Lietuvos valdantieji ruošiasi ne šalies gynybai, o seksualinės revoliucijos įgyvendinimui.

Nepaisant karo padėties aplink mus, šalį valdantys liberalai sprendžia ne krašto apsaugos klausimus, bet Seimo pavasario sesijoje vėl grąžins visuomenę skaldančius ir šeimos sampratą ardančius įstatymus.

Laisvės partijos nario Tomo Vytauto Raskevičiaus žodžiais tariant, Lietuvai būtina „nedelsiant įteisinti gėjų partnerystę ir tokiu būdu pademonstruoti, kad esame Vakarų, o ne Rusijos pasaulio dalis“.

Turint omenyje, kad homoseksualų partnerysčių įteisinimui nepritaria daugiau nei 80 proc. apklaustųjų Lietuvos gyventojų, tokios iniciatyvios įtemptu metu šalyje yra mažų mažiausiai skaldančios. Dar daugiau, tokiais pareiškimais liberalų atstovas visus, ginančius prigimtinę šeimą, taigi, absoliučią daugumą šalies gyventojų, netiesiogiai išvadina dar ir Vladimiro Putino Rusijos rėmėjais.

Nepaisant to, lyg stengiantis sukurti priešus šalies viduje, už šeimą kovojančios organizacijos Lietuvoje staiga apkaltinamos tarnavimu Kremliui. Siekis prorusiškumo korta „užmušti“ oponentus, ginančius šeimą, yra ypač originali mūsų šalyje.

Visa Europa ir visas pasaulis nusėtas šeimos gynėjų sambūriais ir organizacijomis. Prancūzijos, Italijos ar JAV šeimų gynėjų niekas nekaltina tarnavimu Kremliui, nes tai atrodytų tiesiog juokinga. Tačiau dėl mūsų regiono saugumo iššūkių, Rusiją suvokiant kaip akivaizdų agresorių, prieš šeimos gynėjus ištraukiama „Kremliaus korta“.

Liberalai nutyli elementarią tiesą,

kad šeima visame pasaulyje ginama nepriklausomai nuo Rusijos interesų, o šeimos gynimas jos šalininkų vienareikšmiškai suvokiamas kaip tarnavimas Lietuvos interesams.

Rusijos valdžia gyvena nuolatinėje konfrontacijoje su Vakarais ir todėl stengiasi pasinaudoti bet kuriuo atsiradusiu nesutarimu, įskaitant ir dabartinį ginčą Lietuvoje dėl vienalyčių partnerystės.

Todėl tokie valdančiųjų Seimo narių pasiūlymai ir epitetai šiuo metu turėtų būti vertinami ne tik „kultūrinių karų“, bet ir nacionalinio saugumo kontekste. Ne tik kaip valstybės ląstelę – šeimą silpninantys ir gyventojus kiršinantys veiksniai, bet ir kaip papildomi veikimo įrankiai, kuriuos suteikiame V. Putinui.

Liberalų Seimo nariai ignoruoja, kad būtent jų Lietuvoje stumiamos LGBT reformos ir seksualinė revoliucija formuoja Rusijos propagandai palankią terpę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų, nepritariantys liberalų siekiams ardyti šeimos sampratą, jaučiasi visiškai ignoruojami Lietuvos valdžios ir tampa ypač paveikūs tokią seksualinę revoliuciją kritikuojančios rusų propagandos.

Lietuvoje naikindami šeimos sampratą, mes patys leidžiame Rusijai užimti tradicinių vertybių gynėjos vaidmenį, savo kanalais aiškinant apie vis labiau pūvančius Vakarus, degraduojančią mūsų šalį ir sėjant nepasitikėjimą mūsų rinktais politikais bei valstybe apskritai.

V. Putinui pasitarnauja ir liberalia pasaulėžiūra grįsta „vertybinė“ Lietuvos užsienio politika.

Vyriausybės šalininkams smalsu, kodėl vertybinės užsienio politikos kritikai pritilo. Nepaisant to, kad karinės įtampos metu kritikams nėra priimtina nuolatos „kalti“ valdžią, viešoji erdvė tiesiog pritvinkusi valdžios šalininkų liguistų įrašų apie „nutildytus užsienio politikos

kritikus“.

Gluminantis šis noras provokuoti savo vidaus politinius oponentus karo metu. Ar valdžiai karas neegzistuoja, tik jos kritikams? Šiuo metu vertybinės užsienio politikos formuotojai į jos turinį įtraukia bet kurį vidaus politikos klausimą, dėl kurio Lietuvoje kildavo ginčai, tokiu būdu nuslėpdami ne tik savo pačių klaidas, bet ir visus kritikus įvardindami Rusijos agresijos rėmėjais.

Tačiau dedant faktus ant stalo apie valdžios vykdytą „vertybinę“ užsienio politiką, šiandien galime ne tik kalbėti, bet ir matyti tiesiog pragaištingus tokios politikos rezultatus. Ir ne tik Lietuvai. Visiškai nuo bet kokių santykių su Vakarais izoliuotas ir vertybinės užsienio politikos kūrėjų į Rusijos glėbį įstumtas Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka tapo de facto eiliniu Rusijos generolu.

Jeigu patys ukrainiečiai net neįsivaizdavo, kad gali būti bandoma okupuoti Kijevą, įvedant armiją iš Baltarusijos teritorijos, tai šiandien tas tapo realybe. Remiantis klasikais, kas galėtų paneigti, kad būtent toks Lietuvos užsienio politikos rezultatas ir sudarė Rusijai kaip niekada palankias sąlygas suduoti smūgį Ukrainai ne tik iš Rytų, bet ir iš Šiaurės?

Todėl kyla dar aktualesnis klausimas: ar „vertybinės“ užsienio politikos kūrėjai ir vykdytojai yra šiandien pasiruošę pripažinti klaidas ir prisiimti savo atsakomybę Ukrainos okupacijos kontekste?

Kovoti prieš V. Putiną būsime pajėgūs tik tada, kai nustosime ieškoti vidaus priešų ir atmesime liberalias seksualines reformas mūsų Seime bei užtikrinsime, kad kitos šalys, mūsų vykdomos politikos dėka, nebus stumiamos į Rusijos glėbį |

Arvydo Nekrošiaus komentaras apie infliaciją

Visi pamename, kad per pandemiją buvo rekordiškai prispausdinta pinigų, jie paleisti į rinką ir gausiai bei lengva ranka dalintos paskolos. Tuo metu tai atrodė logiškas sprendimas norint suvaldyti infliaciją. Tačiau verslininkai, jausdami padidėjusią žmonių perkamąją galią, pradėjo auginti kainas, taip iškreipdami rinkas. Taip užsisuko infliacijos spiralė, kurią sustabdyti įmanoma tik mažinant pinigų kiekį apyvartoje. Metų gale apie Europos centrinio banko bazinių palūkanų normų kėlimą ir pinigų kiekio mažinimą panešė Lietuvos laisvosios rinkos institutas.

Nuo š. m. kovo mėnesio eurosistemoje žadama nebereinvestuoti visos sumos, gautos iš banko supirktų ir laikomų vertybinių popierių. Numatoma, kad šiuo metu apie 5 trln. eurų sudarantis obligacijų portfelis bus mažinamas apie

15 mlrd. eurų per mėnesį. Tai reiškia, kad nors ir lėtais tempais, bus bandoma bent iš dalies „susiurbti“ ir į rinką nebegrąžinti per pandemiją rekordiškai prispausdintų pinigų. Manoma, kad per keletą metų pinigų kiekis euro zonoje išaugo ketvirtadaliu, ir tai yra esminė infliacijos priežastis. Rekordinis prekių kainų augimas tik išryškino tikrąją pigių pinigų kainą.

Bet ar šie numatomi sprendimai realiai sumažins rinkų perkaitimą pamatysime ateityje. Nes šiai akimirkai tai atrodo tik kosmetiniai pakoregavimai, baiminantis imtis rimtesnių veiksmų. Nes neatsargūs veiksmai perkaitusioje ekonomikoje gali sukelti labai rimtų pasekmių – ekonomikos augimo sumažėjimo ar visiškos stagnacijos. O visa tai vertinant energetinės krizės ir karo Europoje kontekste atrodo labai grėsmingai.|

< Pradžia 4 psl.

Arvydas NEKROŠIUS, nuotr. aut. O. Posaškova

Aušrinė Norkienė: „Šiai Vyriausybei trūksta ne tik rūpesčio

LVŽS frakcija pritaria energetinei šalies nepriklausomybei, didesniam krašto apsaugos finansavimui, kokybiškoms ir visiems prieinamoms viešosioms paslaugoms, didesnėmis investicijomis į kultūrą, protingai ir racionaliai užsienio politikai, veiksmams, mažinantiems socialinę atskirtį. Visada ragina valdančiuosius aktyviai veikti minėtose srityse.

Apžvelgus visus nepriklausomos Lietuvos metus, akivaizdu, kad konservatoriams niekada Lietuvoje nereikėjo ramybės, kurią sukurtų saugumas, auganti ekonomika, geri žmonių atlyginimai, patogi gyvenimui infrastruktūra, laimingos šeimos, laimingi žmonės, ori senatvė.

Patys konservatoriai sukurti tokios gerovės anksčiau ir dabar nesugeba, o ir kitiems jos sukurti nenorėjo ir dabar nenori leisti. Nes akivaizdu – tuomet žmonės labiau gerbs tuos, kurie moka ir žino, kaip auginti valstybę.

Tad tikėtis, kad laukia ramesni laikai, tikrai nereikia. Daug aplinkybių kaitina atmosferą tiek parlamente, tiek ir Vyriausybėje.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narius pribloškė savo atsakomybę neigiantis ir žmonių atžvilgiu arogantiškas Premjerės Ingridos Šimonytės komentaras. Kai „Perlas Energija“ vienašališkai panaikino fiksuotos kainos planus, I. Šimonytė lyg niekur nieko pareiškė, kad įmonė neįvertino savo galimybių, tačiau ir patys gyventojai turėjo rinktis atsakingiau ir įvertinti ne tik kainą. Šis pareiškimas puikiai iliustruoja visą šio Seimo darbą – aroganciją, nesiskaitymą su kita nuomone, paprastų žmonių norų ir lūkesčių ignoravimą.

PROJEKTAI STUMIAMI BULDOZERIU

Daugelis įstatymų projektų ar šios Vyriausybės darbų tiesiog stumiami buldozeriu, visiškai neatsižvelgiama į daugelio gyventojų pastabas ir pasiūlymus.

Žmonėms dalis produkcijos per pusmetį tapo prabangos prekėmis ir ne vieną priartino prie skurdo ribos. Kodėl mes iš tikrųjų turime vieną didžiausių Europos Sąjungoje (ES) maisto kainų kilimą, kodėl tie patys maisto produktai užsienyje kainuoja gerokai pigiau nei šalyje? Kodėl ši Vyriausybė kratosi atsakomybės, nenori imtis veiksmų ir išaiškinti visuomenei tikrųjų priežasčių?

Kodėl šiame Seime Narkotikų dekriminalizavimas sėkmingai skinasi kelią, o su būdinga arogancija neįsiklausoma į neįgaliųjų prašymus ir poreikius? Jau tapo tradicija grubiai atmesti ir kitus opozicijos pasiūlymus, kurie gali prisidėti prie šalį užklupusių krizių sprendi-

mo, prie šeimos politikos stiprinimo.

Susidaro toks įspūdis, kad šios kadencijos valdantieji nesugeba teigiama kryptimi vystyti valstybės, kompetentingai spręsti problemas, priimti reikalingus visuomenei sprendimus. Todėl iš šios kadencijos valdančiųjų teigiamų pokyčių jau nesitikime. Įdomu ar visuomenė laimi, kai nė vienas ministras nėra atstatydintas ir deklaruojama, kad Vyriausybė ištvėrė opozicijos ir visuomenės spaudimą.

BĖDA – IR SILPNI MINISTRAI

Mums nepavyko išklibinti nei energetikos ministro Dainiaus Kreivio, nei konservatoriams vadovaujančio užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kėdės.

Jau tik pavasarį bus grįžta prie ministrų interpeliacijų, atstatydinimo procedūrų sulauks ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė arba bus pasiruošta skelbti nepasitikėjimą visai I. Šimonytės Vyriausybei. Šiai Vyriausybei trūksta supratimo ir atjautos. Premjerė mėgsta sakyti – tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks.

Natūralu, kad Lietuvoje norime kurti valstybę, kurioje būtu gera gyventi visiems. LVŽS siekia, kad Lietuvos žmonės būtų patenkinti gyvenimu ir didžiuotųsi savo šalimi.

SIEKIAME RAMYBĖS IR GĖRIO VISIEMS

OPOZICIJOS SUSITIKIMAI SU PREZIDENTU

Nelengvu valstybei metu reikia susitelkti ir spręsti iškilusias problemas. Opozicija pademonstravo, kad nenusišalina nuo sprendimų priėmimo ir jei formatas „Vyriausybė–opozicija“ rezultatų neduoda, tai pasiūlėme kitą formatą –opozicijai kartu su Prezidentūra vieningai ieškoti sprendimų, aišku, paliekant atviras duris Vyriausybei.

KREIPTASI Į VYRIAUSYBĘ

Kai kilo skandalas dėl nepriklausomų elektros energijos tiekėjų patikimumo, LVŽS frakcija kreipėsi į Vyriausybę, prašydama, kad vartotojai, kurie dar yra nepasirinkę nepriklausomo elektros energijos tiekėjo, galėtų tą padaryti laisvai, o iki tol jiems būtų užtikrinamas visuomeninis elektros tiekimas ir nebūtų taikomas 25 proc. antkainis, t. y. – bauda.

Rašte buvo prašoma konsultuotis su Lietuvos banku ir kartu sukurti nepriklausomų elektros tiekėjų garantinį fondą ir jį įtvirtinti teisės aktuose. Iš šio fondo būtų galima finansuoti susidariusius nuostolius vartotojams, jei nepriklausomas elektros tiekėjas išeitų iš rinkos, taptų nemokus ar dėl savo veiklos prarastų licenciją.

ANTIINFLIACINIS PLANAS

Antiinfliacinį paketą LVŽS frakcija paruošė ir pateikė dar praėjusią žiemą, tačiau valdantieji siūlymus blokavo dar pateikimo stadijoje, taip palikdami gyventojus ir verslus kapstytis savo

jėgomis.

LVŽS frakcija pateikė daug pasiūlymų, taip pat daug kartų frakcijos nariai bandė įrodyti dabartinei Vyriausybei, kad būtina mažinti pagrindinių maisto produktų pridėtinės vertės mokesčio tarifą, pasinaudoti Lenkijos patirtimi ir ją įgyvendinti mūsų šalyje, bet valdžia ir šį pasiūlymą atmetė.

BIUDŽETAS: VYRIAUSYBĖ PASIŪLĖ RIZIKINGĄ VARIANTĄ

2023 metų biudžetą Vyriausybė parengė remdamasi optimistinėmis prognozėmis, nors dalindama skolintus pinigus sparčiai žengia link valstybės deficito raudonų ribų. Viršijus 5 procentų deficitą valstybei gali tekti mokėti didesnes palūkanas ne tik už naujas, bet ir dabartines skolas. O tai gali būti nepakeliama našta mūsų šaliai. Šis biudžetas yra trumpalaikių problemų sprendimas, nes visos skolos bus perkeliamos ateitiems kartoms, kitoms Vyriausybėms.

Toks įspūdis, kad ši Vyriausybė dirbti Lietuvai ilgiau neplanuoja. Praskolins ir paliks kapanotis kitiems. Įdomu ar Premjerė, planuodama šį biudžetą, neveda Lietuvos link dar vienos krizės?

DABAR NE LAIKAS VISUOTINIŲ MOKESČIŲ ĮVEDIMUI

Šiuo sunkiu laiku reikėtų galvoti tik apie projektus, kurie palengvintų žmonių gyvenimą. Dabar turime padėti išgyventi visai tautai. Būtina priimti tokius sprendimus, kurių dėka šeimos kišenėje liktų kuo daugiau pinigų.

Jei į Seimą bus atneštas nekilnojamojo turto (NT) mokestis ar didesnis mokestinių pakeitimų paketas, tai reikėtų atidžiai vertinti, tikrinti, ar tie mokesčiai dar labiau nedidins gyventojų socialinės atskirties, nes iki šiol neišsprendžiamas Lietuvos mokesčių sistemoje užkoduotas socialinis neteisingumas.

Labai kruopščiai vertinsime būtinus įsipareigojimus dėl infliacijos. Aiškinsimės dėl kompensacijų, reikalausime mokestinės naštos gyventojams mažinimo.

Galėtume pradėti svarstyti NT mokesčio pajamų perdavimą savivaldybėms. Šis sprendimas galėtų būti įgyvendintas kartu su fiskalinės drausmės pataisomis, kurios atlaisvintų savivaldai galimybes skolintis ES projektams. Tai palaipsniui didintų savivaldybių savarankiškumą ir padėtų kurti darbo vietas regionuose.

APSIMESTINĖ PAGALBA REGIONAMS

Per dvejus metus nepadidėjo nei patrauklumas, nei pasitikėjimas regionais. LVŽS valdymo laikotarpiu buvo priimtas Regioninės plėtros įstatymas. Buvo aiškiai apibrėžta kokiais įrankiais turi būti

žmogumi, bet ir elementaraus supratingumo“

Aušrinė NORKIENĖ , asm. archyvo nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

stiprinami regionai. Tarp kitų nutarimų, regionams turėjo būti skirta 30 procentų ES investicinių lėšų. Dabar šio įsipareigojimo nesilaikoma. Savivaldybės įspaustos į rėmus – privalo vykdyti tik nurodytus projektus. Dėl šios priežasties praranda papildomas lėšas.

VALSTYBĖS TARNYBA VIRSTA

PRIVAČIA BENDROVE

Visas valstybės tarnybos valdymas atiduodamas į vadovų rankas. Vadovams bus galima susikurti atskirą savo įstaigos darbo apmokėjimo sistemą, kurios nereikės derinti nei su darbo taryba, nei su profesine sąjunga. Vadovui bus suteikiamos visos galios. Ar tikrai valdantieji ruošiasi steigti „auksines lesyklėles“ savo išrinktiems žmonėms?

LVŽS frakcijos nariai siūlo nebloginti eilinių tarnautojų darbo ir atlygio sąlygų bei dar kartą apsvarstyti Valstybės tarnybos įstatymo tikslingumą. Būtent šiuo metu, kai Lietuva patiria daug geopolitinių neramumų, išgyvena rekordinę infliaciją.

NEAIŠKU KAIP VEIKS NEĮGALIŲJŲ

SISTEMA

LVŽS frakcija viešai pristatė visus ginčytinus klausimus bei pateikė pasiūlymus, kaip taisyti įstatymo projektą, tačiau pasiūlymai, kuriems pritarė dalis žmonių su negalia, nevyriausybinės organizacijos, savivaldybės, dalis Seimo narių, dalyvaujančių svarstymuose po įstatymo projekto pateikimo, Seime buvo atmesti.

Dabar neaišku kaip faktiškai veiks sistema. Atsiras daugiau neaiškumo, nustatant neįgalumą, bus sukurtas biurokratinis paslaugų neįgaliam asmeniui aparatas be vidurinės grandies, sumenkintas savivaldybių socialinių paslaugų centrų atliekamas darbas. Dabar darbuotojai, gavę iš negalią turinčio asmens dokumentus apie nustatytą diagnozę, sėdėdami kabinete, nebūdami žmogaus su negalia gyvenamojoje vietoje, kontroliuos, kaip teikiamos paslaugos neįgaliesiems ir informaciją teiks savivaldybės koordinatoriams. Jų funkcija visiškai neaiški – atvejo vadyba jie neužsiims.

Bus atsisakyta darbingumo ir neįgalumo lygių. Vietoje jų, darbingo amžiaus ir sulaukusiems pensinio amžiaus žmonėms bus nustatomas „dalyvumo“ lygis. Neaišku ar jų dabar turimas darbingumo lygis atitiks „dalyvumo“ lygį, ar bus mažesnis, ar bus didesnis. Nuo šio lygio nustatymo iš esmės priklausys šių žmonių gyvenimas, galima parama jiems ir kitos išmokos.

NEPAPRASTOJI PADĖTIS: Į

LIETUVĄ PLŪSTANTYS RUSIJOS PILIEČIAI

Atvykstančiųjų į Lietuvą Rusijos piliečių statistika kelia nerimą ir susirūpinimą. Nei nutarimas, nei vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės pažadas, kad „Lietuva netaps prieglobsčiu nuo

mobilizacijos gimtinėje bėgantiems rusams“, neduoda jokių teigiamų rezultatų ir menkina Lietuvos išreikštą griežtą poziciją Rusijos atžvilgiu.

NEPAPRASTOJI PADĖTIS: IŠ

PASIENIO ATŠAUKTI KARIAI

Gruodžio 16 d. kariuomenės vadas nuo pasienio su Baltarusija atšaukė savo karius. LVŽS frakcijos nariai viešai paklausė krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko dėl kokių priežasčių buvo tai padaryta? LVŽS frakcijos Seimo nariai siekė gauti konkrečius atsakymus ir iš vidaus reikalų ministrės A. Bilotaitės, nes pasienio apsauga priskiriama šiai ministerijai.

ŠVIETIME NAUJESNIŲ IDĖJŲ NĖRA

Švietimo bendruomenei reikalingi kitokie sprendimai. Vienas iš jų būtų galiojančių teisės aktų peržiūra ir koregavimas taip, kad jie padėtų ar bent jau netrukdytų užtikrinti, kad bus įmanoma pareikalauti realios atsakomybės už mokyklos taisyklių nesilaikymą ar mokinio pareigų nevykdymą.

Kitas kelias – iš naujo formuoti visuomenės nuomonę apie mokymąsi, įtikinant, kad mokymasis yra sunkus ir nebūtinai įdomus darbas, kad į mokyklą einama ne pramogauti, o mokytojas neprivalo būti artistu ir kiekvienai pamokai prigalvoti žaidimų ir naujų triukų, kad sudomintų mokinius atlikti savo pagrindinę pareigą. Ir šis kelias, deja, ilgas, reikalaujantis atskiros viešos ir ilgalaikės diskusijos.

IR TOLIAU GINS LIETUVIŲ KALBĄ

Ką daro valdantieji laisvoje Lietuvoje? Praėjusioje sesijoje Seime priėmė gėdingą nutarimą, kuris yra pavojingas Lietuvos valstybinės kalbos likimui. Todėl kreiptasi dėl X , Q ir W raidžių į Konstitucinį teismą. Dėl lietuvių kalbos daug kartų ir labai aiškiai Konstitucinis Teismas pasisakė, kad asmenvardžių užrašymas tapatybės dokumentuose nelietuvių kalba reikštų, pirma, valstybinės kalbos statuso, nustatyto Konstitucijos keturioliktame straipsnyje, paneigimą, antra, piliečių lygybės įstatymui principo, nustatyto Konstitucijos dvidešimt devintame straipsnyje, paneigimą.

Tikimės, kad teismas priims teisingą sprendimą ir sustabdys valdančiųjų buldozerį, kuris naikina visus lietuvybės pamatus.

LIETUVOS PILIETYBĖS ATĖMIMAS

Sumanymas pradėti Seime svarstyti Pilietybės įstatymo pataisas kilo po Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago šokio Sočyje Putino atstovo spaudai sutuoktinės renginyje. Nes pagal dabartinę tarptautinę teisę negalima pilietybės savavališkai atimti. Kitaip tariant, turi būti pagrindas, kuris dera su pilietybės principais, su tarptautinės teisės principais. Vienas iš tų pagrindų yra veikimas prieš savo valstybę.

LVŽS frakcija mano, kad Seimui pateiktas naujas projektas yra tobulintinas tiek teisiniu, tiek techniniu aspektu. Taip pat matomas ir pačio mechanizmo netobulumas, nes neaišku kaip bus gaunami duomenys, kas juos įvertins, koks subjektas priims sprendimą dėl pilietybės netekimo.

CIVILINĖS SĄJUNGOS PROJEKTO TEISINIS VERTINIMAS

LVŽS nariai surinko Seimo narių parašus, kad būtų teisiškai įvertintas Civilinės sąjungos įstatymo projektas.

Seimo nariai nori gauti tikslius atsakymus, kaip siūlomas Civilinės sąjungos įstatymas tiesiogiai paveiks teismus, Lietuvos žmonių gyvenimą ir bendras nuotaikas visuomenėje. Taip pat prašoma išanalizuoti ir tiksliai įvertinti galimas grėsmes teismų sistemai, jeigu, pavyzdžiui, siūlomu reguliavimu nepatenkinti asmenys kreiptųsi į tarptautinius teismus.

JEI GRIUS ŠI VYRIAUSYBĖ?

Jei ši Vyriausybė grius arba I. Šimonytė pavargs dangstyti savo ministrų bėdas, tai tikrai opozicija ras būdų ir išminties kaip susitarti ir kaip pakreipti šalies vairą teisinga linkme. Nuo pat kadencijos pradžios opozicija stipriai gilinasi į visas šalies problemas, susitinka su įvairių sričių atstovais, girdi jų pasiūlymus, tinkamai reaguoja, nuolat siunčia dabartinei Vyriausybei savo pastabas ir patarimus. Labai gerai supranta kaip gyvena žmones regionuose. Su kokiomis problemomis jie susiduria ir kokios pagalbos jiems reikia.

Dėl problemų valstybės viduje valdantieji dangstosi karu Ukrainoje, laikosi įsikibę postų ir sako, kad šiuo metu valdžioje esantys – geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai, tarsi visuomenė kvaila, jei to nesupranta.

Panašu, kad Vyriausybėje daugiau pokyčių nebus, nebent ant dar kelių ministerijų bus iškeltos spalvingos vėliavos, kurios neturi nieko bendra nei su valstybėmis, nei su valstybingumu.

Tai, apie ką drąsiai ir viešai prabilo buvęs Viešojo saugumo tarnybos vadas generolas Ričardas Pocius, nėra tik kažkoks konfliktėlis su vidaus reikalų ministre A. Bilotaite dėl procedūrų. Tai generolo aiškus ir nedviprasmiškas pareiškimas, kad šita valdžia naikina vidaus reikalų sistemą. Ir, anot R. Pociaus, šita valdžia tai daro grubiausiu būdu žemindama bei taikydama mobingą aukštiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams.

Tikriausiai niekam nereikia priminti kieno tai metodai, kuomet siekiama palaužti žmogų, jo pagarbą valstybei ir vertybėms, atimant iš jo garbę ir orumą. Ir šiandien jau kyla klausimas ne dėl ministrės ar visos vyriausybės nekompetencijos, bet KODĖL šitos valdžios atstovai visais būdais siekia susilpninti teisėsaugą ir visą visuomenę.|

Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas priėmė sprendimą dėl aplinkos ministro Simono Gentvilo įsakymo, kuriuo gyventojai apmokestinami dvigubai.

Teismas tenkino Ligitos Girskienės pareiškimą, kurį pasirašė ir kai kurie kiti Seimo nariai bei naikina aplinkos ministro liberalo Simono Gentvilo įsakymą dėl dvigubo gyventojų apmokestinimo už pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymą.

Teismas, kuriame Seimo narių grupei atstovavo Ligita Girskienė, teigia, kad „aplinkos ministras viršijo savo įgaliojimus ir kompetenciją nustatydamas Įsakymo 2.2.2 papunkčio reguliavimą, nors aiškaus ir konkretaus įstatyminio pavedimo priimti tokį teisinį reguliavimą neturėjo, t. y. priimdamas šią poįstatyminio teisės akto nuostatą aplinkos ministras nesivadovavo įstatymu“.

Teismas taip pat konstatavo, kad „Simono Gentvilo įsakymo „Dėl Pakuočių atliekų, susidarančių komunalinių atliekų sraute, rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos teikimo būtinųjų reikalavimų ir pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo ir finansavimo sutarties būtinųjų sąlygų patvirtinimo“ 2.2.2 papunktis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.

„Tokiu būdu aplinkos ministras įsiterpė į savivaldybės biudžeto, į kurį patenka vietinės rinkliavos, paskirstymo procesą, ir tai taip pat nepatenka į aplinkos ministro kompetencijos ribas“ –sprendime pažymėjo Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas.|

Ligita GIRSKIENĖ, asm. archyvo nuotr.

Ligita Girskienė:

„Teismas naikina aplinkos ministro

S. Gentvilo įsakymą, kuriuo gyventojai apmokestinami dvigubai“

Ramūnas Karbauskis: „Kieno pusėje valdžia – Lietuvos žmonių ar elektros monopolio?“

Europos valstybės ieško skubių sprendimų ir sprendžia gyventojų bei verslo problemas kompensacijomis ar energetinių resursų kainų lubomis, užtikrinant galimybes apmokėti sąskaitas. Gaila, kad Lietuvoje vietoje skubių planų energetikai užsitikrinti girdime tik pareiškimus, kad verslas turėjo įvertinti rizikas, o gyventojams nėra jau taip blogai, nes Ukrainoje blogiau. Taip, Ukrainoje vyksta karas. Ten agresorius naikina energetinę infrastruktūrą. Tačiau tai vyksta ten, o mums reikia Ukrainai padėti pagal mūsų galimybes ir pasirūpinti savo valstybe.

KĄ BŪTINA PADARYTI, SIEKIANT SUVALDYTI DABARTINĘ SITUACIJĄ IR ATEITYJE TOKIOJE NEBEATSIDURTI?

Pirmiausia, būtina kompensuoti gyventojams ir verslui energetinių resursų kainas, kad gyventojai nepanirtų į energetinį skurdą, o verslas galėtų tęsti veiklą ir išliktų konkurencingas. Šiam tikslui geriausiai tiktų kainų lubos, kompensuojant energijos gamintojams skirtumą tarp jų gamybos kaštų, galimybės uždirbti minimalų pelną iki nustatytų kainų lubų. Akivaizdu, kad tam gali trukdyti faktas, jog didžiausia energetikos įmonė AB „Ignitis“ buvo dalinai privatizuota. Reikalinga skubiai priimti įstatymo pataisas, kad energetikos rinkoje, įvykus pokyčiams, kurie gali daryti įtaką ir didinti gyventojų energetinį skurdą, mažinti verslo konkurencingumą, visos energetinės įmonės, kuriose valstybei priklauso ne mažiau kaip 50 proc. akcijų, turi dirbti visuomenės interesams, atsisakant pelno maksimizavimo tikslų.

Elektros rinkos liberalizavimas būtų įmanomas tik tada, kada AB „Ignitis grupė“ prarastų monopolio padėtį ir į elektros energijos rinką ateitų savivaldybių įmonės, kurios galėtų sudaryti ilgalaikes

sutartis su energetikos projektų vystytojais. Jos taip pat galėtų prisiimti garantijas, kurios reikalingos bankams, jog šie galėtų finansuoti naujus energetinius projektus. Atkreipiu ypatingą dėmesį į ilgalaikes sutartis ir garantijas, nes bankai gali pareikalauti valstybės garantijų savivaldybių įmonių sudaromoms sutartims, ko nepadarius, „Ignitis“ ir toliau diktuos sąlygas elektros rinkoje, o mažos kainos ilgalaikėse energijos tiekimo sutartyse bus nepasiekiamos savivaldybių įmonėms ir tų savivaldybių gyventojams. Kalbos apie savivaldybių įmonių investicijas į energetikos resursų gamybą skamba labai optimistiškai, bet nukelia kainų mažėjimo efektą dar keleriems metams. Optimaliausias kelias į energijos kainų mažėjimą yra kombinuotas, kada ilgalaikėmis sutartimis užtikrinamas savivaldybių energetinis poreikis, o investiciniai projektai orientuojami į savivaldybių įmonių galimybes aprūpinti gyventojus pigia elektros energija.

Elektros rinkos liberalizavimo efektas galimas tik tuo atveju, kai rinkoje ims veikti ne kelios, o keliasdešimt įmonių, dalis jų turi siekti ne maksimizuoti pelną, o tenkinti visuomenės poreikį apsirūpinti pigia elektros energija. Tai, kas dabar vyksta energetikos sektoriuje, panašu į sąmoningą sabotažą, nes didžiosios energetikos įmonės stabdo naujų energetikos projektų įgyvendinimą, siekdamos išsaugoti savo monopolinę padėtį energetikos rinkoje ir naudotis gaunamais viršpelniais.

VALSTYBĖ TURI LEISTI VERSLUI IR SAVIVALDYBĖMS IEŠKOTI SPRENDIMŲ

Valstybė turi skatinti verslo ir savivaldybių įmones investuoti į energijos gamybą. Valstybė taip pat turi sutelkti maksimalias pastangas į elektros energijos perdavimo galimybių didinimą, skatinti investicijas į energijos kaupimą

ir atsinaujinančios elektros energijos virtimą bazine elektros energija. Valstybė privalo minimizuoti elektros kainų svyravimus, susijusius su jos gamybos pikais ir mažesniu kiekiu.

Teigiama, kad investicija į saulės elektrines ant žmonių stogų išgelbės visą Lietuvą nuo energetinio skurdo. Bet pamirštama pasakyti, kad ketinama padidinti energijos palaikymo tinkle kainą, kuri elektros gamybą savo saulės elektrine gerokai pabrangins. Taip pat netolimoje ateityje dėl intensyvios saulės elektrinių plėtros mažos įtampos tinkluose turėsime didelių problemų su tinklu žmonėms, kurie norės pasistatyti elektromobilių krovimo stoteles ar pasididinti įvado galią, tai itin brangiai atsieis. Todėl labai svarbu ieškoti mažiau tinklus apkraunančių technologijų, labiau orientuotis į aukštesnės įtampos tinklus. Taip pat labai svarbu skatinti biometano gamybą. Tai neišnaudotas potencialas, kuris leistų nors dalinai tenkinti ne tik dujų poreikį, bet ir gamintų stabilius elektros bei šilumos energijos kiekius. Taip būtų vienu šūviu nušaunami du zuikiai – gaminama elektra bei šiluma ir kartu sprendžiama nuotekų išvalymo, organinių atliekų sutvarkymo, kvapų panaikinimo ir kitos panašios problemos regionuose.

VĖJO JĖGAINĖ JŪROJE – NEGERAS SPRENDIMAS

Kalbant apie vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje, ekspertai tai vertina neigiamai. Padidėjo galingumai antžeminėse vėjo jėgainėse ir vertinant aptarnavimo, statybos kaštus jūroje –nebeapsimoka to daryti. Jūroje išgauta energija pagal savo kainą bus daug didesnė, nei pagaminta ant žemės. Būtų gerai, kad valdžia, kuri šiandien mato tik vieną projektą ir jį stumia, iš karto garsiai ir viešai pasakytų, kokią jūroje pagamintos energijos kainą jie garantuos vartotojams. Kol kas to

negirdime ir tai kelia dar daugiau abejonių. Jei Vyriausybė ir toliau, atmesdama verslo, savivaldybių projektus, stums tą jūros projektą, tada galėsime teigti, kad jie bando eilinį kartą išplauti pinigus, o ne išspręsti brangios energijos problemą. Net neabejojama, kad statant vėjo jėgainių parką jūroje, susidursime ir su ekologinėmis problemomis, todėl visada yra išeitis ieškoti gamtai draugiškų projektų.

Šiemet Europos Sąjunga 0,5 mlrd. eurų skyrė Europos įmonėms, kurios plėtos žaliojo vandenilio projektus. Kaip žinia, žaliasis vandenilis gali pakeisti iškastinį kurą ar gamtines dujas tiek pramonės sektoriuje, tiek buityje, taip sumažinant anglies dioksido emisiją iki nulio. Žaliasis vandenilis yra priemonė saugoti susidariusį elektros perteklių. Dabar gi sakoma, kad neturime kur saugoti iš atsinaujinančių energijos išteklių susikaupusios perteklinės energijos. Būtent žaliasis vandenilis sprendžia švarios elektros energijos saugojimo problemą. Perteklinę elektros energiją pavertus žaliuoju vandeniliu, jį būtų galima tiekti į dujų perdavimo sistemą, ten laikyti ir saugoti vamzdynuose iki tol, kol prireiks. Tuomet iš šio vandenilio vėl būtų galima pasigaminti švarią energiją, kurią būtų galima panaudoti net kaip kurą transportui arba kaip žaliavą pramonei. Tačiau iš valdžios tokių iniciatyvų negirdime, o visas progresyvus pasaulis sparčiai orientuojasi į žaliojo vandenilio pusę.

Sakydamas, kad tai galimybių metas, noriu pasakyti, jog Lietuva netolimoje ateityje gali tapti elektrą eksportuojančia šalimi, o jos savikaina būtų viena mažiausių Europos Sąjungoje, tačiau valdžia turi priimti atitinkamus sprendimus, kurie būtų naudingi Lietuvai. Darbo imitacijoms nėra laiko, o pinigų plovimas projektams, kurie šiandien šaliai ekonomiškai nenaudingi, labiausiai nuskriaus elektros vartotoją – tai jau yra nusikaltimas.|

Deivido Labanavičiaus komentaras dėl valstybės sektoriaus

įmonių privatizavimo

Valdančiųjų parengtas valstybės sektoriaus mažinimo planas, kuris sukuria prielaidas privatizuoti ir iš esmės atsisakyti, tame skaičiuje ir strateginių, valstybės įmonių, vertintinas neigiamai. Jau net nekalbant apie tai, kad žinant valdančiųjų praktiką į atsakingas pareigas paskirti sau palankius asmenis, bet ir įvertinus itin nepalankią paskutiniųjų metų geopolitinę situaciją ir nacionalinio saugumo poreikius. Taip pat svarbu paminėti ir tai, kad greta įsivaizduojamo didesnio efektyvumo, ekonominės naudos siekio, būtina matyti bei įver-

tinti vartotojų interesus, nes privatus investuotojas, net ir turintis labai mažą akcijų dalį, bus suinteresuotas didinti pelną ir jam nebūtinai rūpės piliečių ir vartotojų gerovė. Kaip pavyzdys tinka įmonės „Ignitis“ dalies akcijų pardavimas. Dabar turime faktą, kuomet net dalis politikų turi šios įmonės akcijų ir net neketina to deklaruoti dėl galimo interesų konflikto bei toliau tiesiogiai dalyvauja politinių sprendimų priėmime šios įmonės atžvilgiu. Negana to, Lietuva jau turėjo pavyzdžių, kai strateginių įmonių privatizavimas neatnešė laukto

rezultato. Prisiminkime „Lietuvos dujų“ privatizavimą. Tada kalbėta, kad pardavus įmonę kris kaina, paspartės plėtra, tačiau atėjo „E. On“ ir „Gazprom“, ir mes mokėjome daugiausiai Europoje.

Susisiekimo ministras didžiuojasi, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija, kuri iki šiol gavo itin didelį finansavimą (lėšos pirmą kartą suplanuotos ateinančių 3 metų laikotarpiui), tampa akcine bendrove. Jo teigimu, šis statusas suteiks galimybę greičiau priimti sprendimus, veikti efektyviau ir reaguoti į

Dovilas Petkus: „Užsienio politika yra lošimas Lietuvos žmonių gyvenimais“

Nacionalinio saugumo raktas neretai slypi ne šalies viduje, o jos išorėje. Tik stabili, prognozuojama, nacionalinius interesus atitinkanti užsienio politika gali garantuoti tikrą saugumą ir užtikrintą šalies pažangą. JAV vis rečiau besižvalgant į Europą ir vis daugiau į Aziją, kaistant karinei padėčiai Ukrainoje, turėtume kaip niekada susirūpinti, kokią užsienio politiką šiandien vykdo mūsų valdantieji.

Lietuvoje užsienio politika gyventojų dažnai net nedomina, esą, ką ta Lietuva gali pakeisti didžiųjų žaidime. Reikia pasakyti, kad tokioms kalboms būta pagrindo anksčiau. Įstojus į NATO, rodėsi, atėjo užsienio politikos pabaiga.

Atvirai grasinančių šalių mums nebeliko, didžiojo brolio iš Vašingtono globa leido pernelyg nebegalvoti apie krašto apsaugos stiprinimą. De facto, nebuvo labai svarbu ant ko Lietuva pyksta, kokias grėsmes įvardija ar su kuo draugauja, visa tai niekaip negalėjo kažko itin suerzinti ar sumenkinti mūsų solidžių saugumo garantijų.

Prieš aštuonerius metus prasidėję karo veiksmai Ukrainoje privertė sunerimti pirmąkart, o dabar slenkantis JAV fokusas iš šio regiono į Pietų Kinijos jūrą ir Aziją rodo mums rimtus pavojaus signalus. Tuo pačiu metu mūsų valdantieji griebiasi pavojingų eksperimentų.

Tris dešimtmečius, kaip inercija nuo sovietmečio vykęs Rusijos stabdymas Europoje, panašu, netenka savo aktualumo Vašingtone. Telkiant frontą aplink Kiniją, kuri supila salas vidury Pietų Kinijos jūros tam, kad galėtų išplėsti savo teritorinius vandenis ir kontroliuoti apie trečdalį pasaulio prekių judėjimo, JAV nebepajėgia vykdyti efektyvios politikos visuose pasaulio kampeliuose. Siekiant mažinti kariaujamų frontų skaičių, staiga pasitraukta ir iš Afganistano.

Kaip į tai reaguoja mūsų valdantieji?

Suvokdami tolstantį JAV dėmesį, griebiasi žaidimo va bank. Suprantant Kinijos raudonas linijas dėl Taivano, griebiamasi konflikto taktikos su Pekinu, siekiant parodyti, jog esame Amerikai vis dar svarbūs. Lietuvos ūkis, verslas yra pastatomi į rizikos būklę tikintis, kad JAV nepraras dėmesio mūsų problemoms.

Dar daugiau, visam tam sugalvojamas hipnotizuojantis pavadinimas –

rinkos teikiamas galimybes. Klausimas, o kas iki šiol tai įmonei trukdė veikti tinkamai? Negana to, šios įmonės misija – kurti ir užtikrinti visuomenei saugų, patogų, draugišką aplinkai ir išmanų susisiekimą Lietuvos keliais. Tai niekaip nekoreliuoja su įmonės teisinio statuso keitimu, o kaip tik iškelia klausimą, ar už kelius ir važiavimą jais kiekvienas papildomai mokėsime iš asmeninių lėšų?

vertybinė užsienio politika, turinti pateisinti tokius žingsnius lietuvių akyse. Labiausiai tikėtina, kad toks išsišokimas liks geriausiu atveju paplekšnojimu per petį, nes JAV savo intereso dėmesį nuo šiol skirti Kinijai dėl mūsų „performanso“ tikrai nepakeis.

Tokiu atveju reiškia, jog atsiduriame dar pavojingesnėje padėtyje, kur didesnio JAV susidomėjimo nesulauksime, bet priešų skaičių savo sudėtingoje geopolitinėje situacijoje dar labiau pagausinsime. Priešų gausinimas su dabartine Vyriausybės politika neapsiriboja vien Kinijos provokavimu. Dar nuo 2020 m. yra tęsiamas ir net gilinamas konfliktas su Baltarusija.

Kažkada neutralia valstybe ir buferiu nuo Rusijos vadinta šalis dabar praktiškai atsidūrusi ant karo slenksčio su Lietuva. Jeigu po prasidėjusių konfliktų Ukrainoje kalbėjome apie Rusijos grėsmę iš Kaliningrado, šiandien nieko jau nestebina scenarijus apie Rusijos puolimą per Baltarusijos teritoriją ir dar Baltarusijai padedant. Būtent šis pavyzdys demonstruoja ko su Baltarusija „pasiekė“ vertybinė užsienio politika.

Jeigu Lietuvos tikslas yra stabdyti Rusijos agresiją, Lietuva turėtų išmokti susitelkti ties savo siekiais, o ne stengtis išplėsti savo konflikto lauką net ir ten, kur jis nebuvo būtinas, žvelgiant nacionalinio intereso akimis. Jeigu jau net ir JAV telkia savo dėmesį į Kiniją, mažindama konfliktų skaičių kitose pasaulio šalyse, kodėl mūsų Vyriausybė lieka akla tokiai strategijai?

Nerūpestingi laikai užsienio politikoje, menkstant užnugariui ir agresyvėjant Rusijai, yra baigti, tačiau mūsų politikai, panašu, nusiteikę eksperimentuoti ir toliau. Tokie neprognozuojami bandymai tampa pavojingu lošimu Lietuvos žmonių gyvenimais. Tačiau didelė visuomenės dalis vis dar to nesuvokia,

O jei pardavus bent dalį „Lietuvos oro uostų“, „Oro navigacijos“, „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos“ įmonių akcijų, privatus investuotojas iš tiesų bus sudėtinė prieš Lietuvos valstybę vykdomo nedraugiškų valstybių hibridinio karo dalis? Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui bei didelę reikšmę valstybei turinčios valstybės įmonės yra šalies nacionalinio saugumo objektas, todėl bet kokie sprendimai, ypač susiję su šių įmonių privatizavimu, turi būti priimti itin apgalvotai.|

kuomet yra užburiami burtažodžiais apie vertybes užsienio politikoje.

Kuomet teigiama, jog Lietuvos užsienio politika turi būti vertybinė, kyla klausimas kodėl A. Lukašenkos pripažinti Prezidentu negalima, o Rusijos rinkimus pripažinti ir diplomatinius santykius palaikyti galima? Kodėl baltarusiškų trąšų gabenti per Klaipėdos uostą negalima, o rusiškas dujas įsigyti galima? Kuo Kinija yra mažiau demokratinė už Bisau Gvinėją ar Vietnamą, su kuriuo Lietuva sėkmingai mezga naujus diplomatinius santykius? Kuo mūsų partnerėje NATO – Turkijoje kalintys politiniai kaliniai prastesni už tuos, kurie sėdi Minsko rūsiuose?

Atsakius į tokius klausimus akivaizdu, kad vertybinė užsienio politika yra neegzistuojantis reiškinys, skirtas pateisinti konkrečius siekius su konkrečiomis šalimis, tik Lietuvos atveju dar ir nesėkmingus siekius.

Verta priminti ir tai, kad Lietuva tiek Baltarusijos, tiek Kinijos atveju kartoja, jog ji nieko nepakeitė savo politikoje, esą pats Pekinas ir Minskas elgiasi agresyviai. Tai yra melas. Lietuva daugybę metų smerkė Baltarusijos režimo smurtą prieš protestuotojus, nelegitimius rinkimus, suteikė užuovėją politiniams pabėgėliams. Tai niekaip nesugadino santykių su Minsku iš esmės. Vis dėlto visiškas A. Lukašenkos nepripažinimas Baltarusijos vadovu ir S. Tichanovskajos paskelbimas gudų Prezidente Lietuvos Seime tas ribas peržengė.

Lietuva ne kartą kritikavo Kinijos politiką Tibete ar kitais žmogaus teisių klausimais. Tai niekaip iš esmės nepakeitė Pekino požiūrio iki tol, kol kirtome liniją, apie kurią žinojome – Taivano atstovybės atidarymas, iš principo nevadinant jos Taipėjaus atstovybe.

Taigi, teigti, kad dabartiniai konfliktai su Baltarusija ar Kinija vyksta be mūsų provokacijos ir yra inicijuoti tik iš jų pusės, yra melas. Lietuvos valdžia sąmoningai pasirinko tokias kovas, klausimas tik kuo jos gali būti naudingos mūsų šaliai.

Ką Lietuvai daryti? Visų pirma šioje nedėkingoje geopolitinėje padėtyje Lietuva turėtų nustoti eksperimentuoti su užsienio politika, atsargiau rinktis taiki-

nius, žodžius ir priešus, nustoti meluoti savo žmonėms apie vertybinius siekius užsienio politikoje.

Lietuva turi eiti lankstesnės užsienio politikos ir didesnės krašto gynybos keliu. Lietuva privalo išvengti visų galimų papildomų konfliktų, tokių kaip su Baltarusija ar Kinija. Taip pat, galbūt menkstant JAV dėmesiui, neturime jo bandyti susigrąžinti desperatiškai, tačiau pirmiausia kreiptis į tuos, kurių geopolitiniai siekiai sutampa su mūsiškiais.

Rusijos grėsmės akivaizdoje Lietuva turi ieškoti naujų papildomų saugumo formatų su Baltijos šalimis, Lenkija, Vidurio Europa, Skandinavija ar net Turkija. Sveikintinas pirmas žingsnis yra Prezidento Gitano Nausėdos vizitas saugumo klausimais Švedijoje, kuri iš esmės stiprina savo pozicijas Baltijos jūroje ir geopolitiškai svarbiame jūros taške – Gotlando saloje. Nieko neturėtų stebinti, jog skandinavai ir net turkai šiandien mums gali būti artimesni nei vokiečiai ar prancūzai, kurie su Rusija siekia atvirai bendradarbiauti.

Įvertinusi savo padėtį, ruošdama namų darbus, nustojusi ieškoti papildomų priešų ir atsisakiusi rizikingos eksperimentavimo politikos, siekiant desperatiškai į save atkreipti dėmesį, Lietuva galės užtikrinti savo žmonių ir valstybės saugumą.|

Dovilas PETKUS Politologas, LVŽS kandidatas į Vilniaus miesto tarybą , nuotr. aut. O. Posaškova

< Pradžia 8 psl.

Guoda Burokienė: „Demokratijos likučių paieška „trijų greičių Lietuvoje“

valdančiųjų partijos biudžeto, ramina: „Būkite ramūs – Lietuva juda pirmyn“. Manęs dažnai rinkėjai klausia: „o kur veda tas pirmyn?“ Nes sąskaitos už įvairias paslaugas, maistą išaugo nei daug, nei mažai – 30 proc., o eilės prie „Maisto banko“ išaugo dvigubai. Ir tai mes kalbame tik apie maistą, o juk žmogui ne tik duonos reikia. Nors gal tik regionuose čia tokios bėdos? Juose gyvenančių žmonių problemų iš Vilniaus bokštų juk nesimato.

Guoda BUROKIENĖ , Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narė

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnės pirmoji pavaduotoja, nuotr. aut. O. Posaškova

Apibūdinimą „dvi Lietuvos“ jau keičia „trijų greičių Lietuva“. Deja. Jei prieš metus dar klausinėjome vienas kito kas gi atsitiko, kad esame skatinami atsisakyti tradicinių vertybių, šeimos, papročių, tai jau po dviejų ritimosi bedugnėn metų aišku – esame prievarta bandomi įstatyti į liberalizmo bėgius.

Akis bado antraštės spaudoje – „Gyventojai kabina dantis ant lentynos“: apmoka ne visas sąskaitas, kad pinigų liktų maistui“. Nors tekstai reklaminiuose stenduose, apmokėtuose vienos iš

O ekskursijomis į regionus valdančiųjų nelabai ir suviliosi – ten neskraido prabanga dvelkiantys verslo klasės lėktuvai, tokie, kuriais nemokamai tik ką skrido į Taivaną. Važiuoti mašinomis taip pat nepatrauklu, nes regionų keliai dar daug kur neasfaltuoti, duobėti, dulkantys, apsemti ar dėl kitų priežasčių nepravažiuojami. O ir ką ten tuose regionuose pamatysi – ligoninės naikinamos, pašto paslaugų atsisakyta, net pašto dėžutės kaimo žmogui nepaliko. O kam? Laiškus rašykit kompiuteriu. Kaip ir daugelį paslaugų teikėjų dabar pasiekti galima tik skaitmeninėje erdvėje. Regionuose praktiškai jau neįmanoma „žmoniškai“ pabendrauti su banko tarnautojais, elektros tiekėjais ir pan.

Jaunų žmonių į „kitos“ Lietuvos regionus be darželių, mokyklų, ligoninių ir kitų svarbiausių paslaugų nebepriviliosi. Nors praėjusią kadenciją įdėjome begalę pastangų, kad jaunos šeimos ir verslai

matytų puikias galimybes ir ilgalaikes perspektyvas įsikurti regionuose. Stebint naujausius duomenis, matome, jog Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus mažėjo gimstamumas ir vėl po poros metų pertraukos didėjo emigracija. Nors ir išaugo imigracija, tačiau tai lėmė įvykiai Ukrainoje bei Baltarusijoje. O kas gi daroma, kad nekiltų minčių emigruoti, o išvykusieji norėtų sugrįžti atgal? Kas daroma, kad investicijos nenusėstų tik keliuose didžiuosiuose miestuose, bet būtų paskirstomos ir regionuose? Kas daroma, kad didėtų gimstamumas, ilgėtų sveiko gyvenimo trukmė? Ogi siūloma didinti imigraciją iš trečiųjų šalių. T. y., kai visos senosios Europos šalys, susiduriančios su panašiomis problemomis, ieško būdų kaip prisikviesti tautiečius grįžti į savo šalį, kaip skatinti gimstamumą, Lietuvai to nereikia. Einama lengvesniu keliu – siūloma lengvinti darbo leidimų išdavimą imigrantams iš kitų šalių.

Vis garsiau ir daugiau kalbama apie tai, kad Lietuvoje pensinį amžių reikėtų ilginti iki 72 metų. Viešoje erdvėje šalies gyventojų ateitis piešiama vis tamsesnėmis spalvomis. Skaičiuojama, kad jaunų, darbingo amžiaus gyventojų bus vis mažiau, o tų, kuriems teks mokėti pensijas – vis daugiau. O kur dingo jauni Lietuvos žmonės? Kodėl jie nenori dirbti savo šalyje? Kokie sprendimai juos privertė dirbti ir mokėti mokesčius svetur?

Klausimų kyla vis daugiau ir daugiau, o atsakymų ir sprendimų, deja, turime mažai.

Žmones laikyti darbo rinkoje galima ir iki 100 metų. Tuomet nereikėtų mokėti net ir tų bene mažiausių pensijų visoje Europoje. Tačiau apie kokį pensinio amžiaus ilginimą galima kalbėti, kai jau šiandien darbdaviai į darbą priimti nenori nesulaukusių nė 50-ies. Maža to, neretai penkiasdešimtmečių net nebekviečia į pokalbius.

Taip pat turime atsižvelgti į tai, jog vyrai vidutiniškai gyvena iki 70, o moterys – iki 80 metų amžiaus. Tuo tarpu sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje tesiekia 57 metus. Kol nėra užtikrintos ir tinkamos darbo bei įdarbinimo sąlygos vyresnio amžiaus žmonėms, kol nesprendžiama sveiko gyvenimo trukmė, apie pensinio amžiaus ilginimą negali būti nė kalbos.

Gyvenant geopolitiškai itin neramiu laikotarpiu, turėtume kaip niekada būti vieningi. Bet su valdančiųjų brukamais narkotikais, partneryste ir kitais priverstiniais tradicinių vertybių laužymais vienybės nepasieksime. Niekas neturi teisės už mus nuspręsti kokios vertybės mums svarbios, negali užgniaužti nuomonės, noro diskutuoti, perrašyti Konstitucijos savo naudai ir kelti pavojaus mūsų ir mūsų vaikų sveikatai, identitetui, saugumui.|

Ar ribojama teisė pasirinkti šeimos gydytoją sumažins eiles?

Sveikatos apsaugos ministerija rengiasi keisti prisirašymo pas šeimos gydytoją tvarką. Apribojus paciento teisę rinktis, tikimasi sumažinti eiles. Šeimos gydytoją bus galima pasirinkti tik toje savivaldybėje, kurioje žmogus gyvena. Vargu ar toks sprendimas pasiteisins.

Prisirašant prie šeimos gydytojo, įtakos turės dvi aplinkybės: šeimos gydytojo pacientų skaičius (apylinkės dydis) ir gyvenamoji vieta. Šiuo metu nei viena, nei kita nėra reglamentuota, ir dėl to esą kyla bėdų. Sveikatos apsaugos ministeriją galima pagirti bent/nebent už tai, kad neskuba priimti sprendimo, o šiuos metus skiria analizei, viešoms konsultacijoms ir diskusijoms. Pokyčių galime laukti nuo kitų metų sausio 1 d.

BIUROKRATINIAIS SPRENDIMAIS

TOLI NEVAŽIUOSI

žmogus prisirašo pas šeimos gydytoją Vilniuje, o alytiškis – Kaune, be abejonės, yra. Toks pasirinkimas, matyt, turi logikos. Tarkime žmogaus deklaruota ir gyvenamoji vieta nesutampa. Studentas prisiregistravęs pas tėvus kur nors rajone, tačiau mokosi Vilniuje. Specialistas gyvena Jiezne, tačiau kasdien važiuoja į darbą Kaune, tad jam pasiekti gydytoją po darbo yra paprasčiau nei vakare grįžus namo. Objektyvios aplinkybės lemia, kad šiems žmonėms patogiau pasirinkti šeimos gydytoją ten, kur studijuoja, dirba ar dėl kitų asmeninių priežasčių.

Kiek žmonių pasirenka gydytoją kitoje savivaldybėje tik dėl to, kad šis yra žinomas, patyręs, populiarus ir pan., t. y. daugiau dėl subjektyvių priežasčių?

gydytojo. Tokiu būdu valdyti pacientų srautus būtų įmanoma tik palaipsniui –naujai prisirašantiems pacientams nurodžius grįžtį į savo savivaldybę arba šiems sutikus dėl didelio atstumo negauti tam tikrų paslaugų (slaugos, lankymo namuose ir pan.).

Nesolidžiai atrodo ir ministerijos numatomas įvesti atstumo kriterijus – nutolus 200 kilometrų pacientui leidžiama prisirašyti, o nutolus 201-ą kilometrą –jau nebegalima?

Apibendrinama manyčiau, kad ilgas eiles ir milžiniškus šeimos gydytojų krūvius lemia ne paciento teisė rinktis, o kur kas rimtesnės ir gilesnės, sisteminės bėdos, kurių biurokratiniais sprendimais neįveiksi. Pirmiausia – specialistų trūkumas.

Rimantė ŠALAŠEVIČIŪTĖ , Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė, nuotr. aut. O. Posaškova

Šiuo metu Lietuvos gyventojai gali prisirašyti pas bet kurį šeimos gydytoją. Žinoma, dauguma renkasi arčiau savo gyvenamosios vietos. Juk neprivažinėsi kaskart kelių šimtų kilometrų dėl kompensuojamųjų vaistų receptų, siuntimo, konsultacijos ar dėl elementarių tyrimų.

Atvejų, kai Klaipėdoje gyvenantis

Šios statistikos sveikatos apsaugos ministerija nepateikia. Tokie atvejai lemtų didžiules eiles ir krūvius šeimos gydytojams tik vienu atveju – jei panašių pasirinkimų būtų kritiškai daug.

Dabar gi sumanyta kone prievarta (tiesa, jau kalbama apie „rekomendaciją“) grąžinti pacientus į savo gyvenamąsias savivaldybes, nors nėra jokio teisinio būdo „atrišti“ pacientą nuo pasirinkto

DENGIAME STOGĄ, NETURĖDAMI TVIRTŲ PAMATŲ?

Pagal šiuo metu galiojančią pacientų prisirašymo tvarką, visiems pacientams, pageidaujantiems prisirašyti prie gydymo įstaigos ir norimo gydytojo, gydymo įstaigų vadovai turi užtikrinti tokią

10 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

galimybę, neatsižvelgiant į įstaigos ir gydytojų darbo krūvius.

Biržų poliklinikoje šiuo metu dirba 11 šeimos gydytojų, sklandžiam darbui reikėtų dar 5 papildomų medikų. Tada vienam šeimos gydytojui tektų po 1 tūkstantį pacientų.

Rokiškio poliklinikoje dirba 9 šeimos gydytojai. Poliklinikos vadovės teigimu, eilės pas šeimos gydytojus sumažėtų pirmiausia išsprendus šių medikų trūkumą. Kai specialistų trūksta, tada ir eilės didelės, ir labai didelės apylinkės pas šeimos gydytojus.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto išvažiuojamojo posėdžio metu pernai rudenį susipažinome su Alytaus savivaldybės sveikatos priežiūros įstaigų sistema. Akivaizdi ryškiausia problema ir ten – šeimos gydytojų ir specialistų (chirurgų, dermatologų ir kt.) trūkumas. Jis glaudžiai susijęs su rezidentų stygiumi, nors įstaigose yra paruoštos rezidentūros bazės, kuriose jie galėtų derinti

mokslą su praktine veikla. Atsižvelgiant į paslaugų poreikį ir pobūdį, rajonuose ir regionuose galėtų būti koncentruojamasi į šeimos gydytojų parengimą, universiteto ligoninėse šeimos gydytojams paliekant trumpiausią mokymosi rezidentūroje trukmę.

Be kita ko, mažindama medikų darbo krūvius, sveikatos apsaugos ministerija numato formuoti šeimos gydytojo komandas, kurias sudarytų slaugytojas, akušeris, kineziterapeutas, gyvensenos medicinos specialistas, socialinis darbuotojas, atvejo vadybininkas, administratorius. Slaugytojoms ir akušerėms bus suteikta daugiau savarankiškų funkcijų, pavyzdžiui jos galės pratęsti receptus kai kuriems medicininiams preparatams bei išduoti siuntimus į prevencines programas. Dabar tai gali atlikti tik šeimos gydytojai.

Komandų formavimo planas teiktų vilčių, jei… pakaktų pačių šeimos gydytojų.

Jei planuojama, kad iki 2030 metų visi šeimos gydytojai turės dirbti su pil-

nai suformuota komanda, vadinas iki to laiko turi nebetrūkti šeimos gydytojų. Jei nerandama būdų, kaip pritraukti medikus į regionus, tai komandų nebus prie ko ir iš ko formuoti. Kitaip tariant, dengiame stogą, neturėdami tvirtų pamatų.

Peršasi išvada – pastangos rengti daugiau šeimos gydytojų ir specialistų būtų kur kas efektyviau nei riboti paciento teisę rinktis. Tai spręstų eilių ir medikų didžiulių krūvių problemą. Kol to nėra, imtis tik kosmetinę naudą duodančių sprendimų – neverta.

RIBOTI AR NERIBOTI APYLINKĖS DYDĮ?

Neribojant apylinkės dydžio, šeimos gydytojams prirašomas neribojamas kiekis pacientų. Dėl to pas kai kuriuos susigrūda eilės, pacientai pyksta, gydytojai turi mažiau laiko konsultacijai, kyla įtampos, jie pervargsta. Pas kitus srautai mažesni, nors prisirašiusiųjų yra pakankamai. Tai priklauso ir nuo apylinkės struktūros. Tarkime, jei vyrauja 18–40 metų amžiaus gyventojai, į medi-

kus jie kreipiasi rečiau.

Sveikatos priežiūros įstaigos finansavimas, gaunamas iš ligonių kasų, priklauso nuo prisirašiusiųjų pacientų skaičiaus. Tvarką, kaip iš šių lėšų apmokama šeimos gydytojui bei jo komandos nariams, nustato įstaigos vadovas. Kai kuriems vadovams, sukūrus finansinių paskatų sistemą, pavyko savo įstaigose srautų problemą daugiau ar mažiau suvaldyti.

Ar reikia priverstinai riboti šeimos gydytojo apylinkės dydį? (Tokia tvarka buvo anksčiau, bet buvo panaikinta). O gal būtų tikslingiau reglamentuoti darbo krūvį ir prisirašiusiųjų skaičių? Nustatyti kiek šeimos gydytojas pacientų priima per dieną, suteikiant galimybę dirbti daugiau valandų, didesniu krūviu ir už tai deramai atlyginant? Išnagrinėti koks optimalus prisirašiusių pacientų kiekis duotų geriausią rezultatą tiek pacientams, tiek šeimos gydytojams?

Kol į šiuos klausimus atsakymų nėra, negalima riboti pacientų teisės pasirinkti šeimos gydytoją.|

Europos Parlamento narys Bronis Ropė:

„Atsikovojome regionams priklausančius pinigus“

Įtampa žemės ūkio sektoriuje vis kyla. Apie tai, kiek kainuoja žemdirbio „dyka duona“, kas laidojama ūkininkų laukuose po kryžiais ir koks patarimas praverstų Prezidentui

Gitanui Nausėdai, kalbamės su Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

praeitų metų trečiąjį ketvirtį prieš mokesčius sudarė 1984,6 eurų sumą, tuo tarpu, pavyzdžiui, Tauragės apskrityje toks užmokestis siekė tik 1401,6 eurus. Kodėl gražindami regioninių miestų ir miestelių infrastruktūrą iš europinių pinigų pamiršome svarbiausią – žmones, kuriems reikia darbo vietų, gerai apmokamo kvalifikuoto darbo ir sveikatos bei švietimo paslaugų? Kas norės likti gyventi miestelyje, jei vaiką iki mokyklos reikės kas rytą vežti 20 km ar vos sudurti galą su galu dėl gerokai mažesnio atlyginimo nei sostinėje už tą patį darbą?

LIETUVOS PADALINIMAS Į 2

REGIONUS

Regioninės politikos gairės pradėtos formuoti dar prieš daugiau nei dvidešimtį metų, kai buvo priimtas Regioninės plėtros įstatymas. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuva, pasinaudojusi Europos Sąjungos parama regionų infrastruktūrai gerinti, išleido milijardus eurų.

Regionuose matome naujomis trinkelėmis išklotus šaligatvius ir atnaujintas viešąsias erdves, tačiau čia nėra darbo vietų, o užmokesčio skirtumai lyginant su gaunamu Vilniaus mieste skiriasi gerokai. Remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, mėnesinis darbo užmokestis Vilniaus apskrityje

Ryškus pajamų atotrūkis skirtingose Lietuvos teritorijose turi neigiamos įtakos visos šalies ekonominiam išsivystymui. Šiandien Vilniaus apskrityje bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui pasiekė beveik 112 proc. ES vidurkio, o tai yra gerokai daugiau nei Vidurio ir vakarų Lietuvos regione, kur BVP vienam gyventojui svyruoja nuo 42 proc. iki 77 proc.

Nors prieš skirstant Sanglaudos lėšas 2021–2027 metams, Vilniaus BVP buvo mažesnis nei šiandien, iškilo reali grėsmė, kad lėšos regioninės politikos įgyvendinimui gali sumažėti dėl page-

rėjusio pragyvenimo lygio sostinėje. Pirmajame Europos Komisijos pasiūlyme dėl ES daugiamečio biudžeto, Lietuva buvo traktuojama kaip ekonomiškai išsivysčiusi šalis, kuri pateko į pereinamąjį laikotarpį, todėl jai buvo pasiūlyta skirti 2 mlrd. eurų mažesnę paramą.

Matydamas šią grėsmę Lietuvai netekti ES paramos bei atsižvelgęs į skirtingą pragyvenimo lygį atskiruose šalies regionuose, Europos institucijoms stengiausi įrodyti, kad egzistuoja ir „antroji“ Lietuva, kuriai būtina skirti didesnę sumą pinigų dėl gerokai menkesnio ekonominio išsivystymo lyginant su sostine.

Teko belstis į ne vienas duris, parašyti šūsnį dokumentų ir parengti ne vieną viešą pranešimą, kol pagaliau pavyko pradėti oficialiai teikti Europos Sąjungos institucijoms Lietuvos kaip dviejų atskirų statistinių regionų (Vilniaus ir likusios Lietuvos) duomenis, siekiant gauti fondų lėšas. Dviejų Lietuvos regionų statistika atskirai pradėta rinkti ir skelbti nuo 2018 metų.

Dabartinė daugiametė finansinė Sanglaudos politikos programa 2021–2027 metų laikotarpiui yra paskaičiuota pagal atnaujintą statistiką apie valstybių socioekonominę situaciją, kuri leido Lietuvai ES paramą gauti pagal palankų naują regionų klasifikavimą. Lietuvą padalinus į du skirtingo išsivystymo regionus, pavyko išlaikyti maksimalią galimą ES paramą šalies regionams.

Lietuva tapo viena iš keturių ES valstybių narių, kuri yra išskirstyta į du regionus – labiau išsivysčiusį Sostinės regioną ir likusį, mažiau išsivysčiusį Vidurio ir Vakarų Lietuvos regioną.

Pagal šį skirstymą ekonomiškai mažiau pažengusiam Vidurio ir Vakarų regionui skirta didesnė ES parama, todėl paramos gavėjams teks prisidėti mažiau nuosavų lėšų nei labiau išsivysčiusiame Vilniaus regione, kur ES kofinansavimas bus 50 proc.

PETICIJA LEIDO ATSIKOVOTI REGIONAMS PRIKLAUSANČIUS PINIGUS

Tam, kad šalies regionų ekonomika pasivytų Vilniaus – gyvybiškai svarbu išlaikyti finansavimą iš Europos Sąjungos fondų. Neatsižvelgdama į pajamų ir socialinę atskirtį tarp regionų ir Vilniaus, dabartinė Lietuvos Vyriausybė, nederindama su Europos Parlamentu, sumąstė Europos Komisijai pasiūlyti iš Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono perkelti 679 mln. eurų Sostinės regionui. Vyriausybės teigimu, Sostinės regionas turi didelių ES investicijų poreikių dėl Vilniaus savivaldybės ir aplinkinių savivaldybių vidaus skirtumų ir migrantų iš Baltarusijos srauto. Taip pat teigiama, kad Sostinės regionas yra ekonomikos centras, turintis didelį inovacijų potencialą, kuris didina visos šalies konkurencingumą. Neva, Vilniuje investicijos reikalingos labiau, nei, pavyzdžiui, Tauragėje, nes tai „Lietuvos ekonomikos centras, turintis inovacijų potencialą“. Aš manau, toks požiūris atrodo ciniškai tiek Tauragės, tiek kitų Lietuvos regionų atžvilgiu. Jis dar labiau gilina atskirtį tarp Vilniaus ir „kitos“ Lietuvos. Negalėdamas taikstytis su tokia

Bronis ROPĖ , asm. arch. nuotr.

< Pradžia 10 psl.

neteisybe, drauge su iniciatyviais šalies piliečiais inicijavau peticijos parengimą, kurioje reikalaujama užkirsti kelią pinigų perkėlimui iš Vidurio ir Vakarų regiono, tokiu būdu diskriminuojant čia gyvenančius ir dirbančius žmones, kurie verčiasi gerokai skurdžiau nei vilniečiai. Vidurio ir Vakarų Lietuvos regiono gyventojams kyla reali rizika susidurti su skurdu ir nedarbu. Skurdo rizikos lygis

Vidurio ir Vakarų regione siekė net 23,7 proc., o nedarbas 2021 metais sudarė

8,2 proc. Palyginimui skurdo rizika sos-

Prof. Adas

tinės regione buvo beveik dvigubai mažesnė ir siekė – 4,8 proc.

Peticijoje akcentavome, kad tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam Sostinės regiono gyventojui, siekia daugiau nei 16 tūkst. eurų, tuo tarpu Vidurio ir Vakarų Lietuvos regione – nesiekia net 5 tūkst. eurų. Šis skaičius vienas prasčiausių Tauragės apskrityje – čia gyventojui tenka vos 838 eurų investicijų. Minėtą peticiją, kurią pasirašė šimtai Lietuvos gyventojų, praeitų metų sausio 15 dieną pateikėme Europos Parlamento Peticijų komitetui.

Išties džiugina, kad triūsas renkant

Dažnai susimąstau: kur eina Lietuva? Koks vaidmuo skirtas lietuvių tautai šiuolaikiniame pasaulyje? Ar per šių dienų politikus, besivaikančius modernybių, mūsų šalis nepraras orumo, savasties ir ateities? Galvoje kirba ir daugybė kitų klausimų, reikalaujančių atsakymo. Nepriklausomi esame jau 33 metus. Pasiekėme Kristaus amžių. Atrodytų, su kiekvienais metais turėtume būti brandesni, išmintingesni, labiau konsoliduoti. Deja, taip nėra. Kodėl?

Dalį visuomenės yra paveikęs gaivalas, svetimas lietuvių tautai, atėjęs kartu su globalizacijos iššūkiu. Nusisukama nuo pamatinių tradicinių vertybių, jaunimui jos tampa „nemadingos“, ne „cool“. Lietuvių kalba stumiama į paraštes. Lietuvių literatūros klasikų knygas į rankas paima retas jaunuolis. Kodėl taip atsitiko? Kodėl lietuvių tauta, šimtmečiais kūrusi savo identitetą, palaipsniui jį praranda ar yra dirbtinai skatinama jo atsisakyti? Kas buvo balta, kai kurių veikėjų akyse tampa juoda, ir tokį savo matymą jie stengiasi primesti visuomenei, ypač į gyvenimą dar tik žengiančiai jaunajai kartai. Jaukiamas šeimos institutas, jaunimui bandoma įdiegti laisvės be jokios atsakomybės sampratą, dekriminalizuoti lengvuosius narkotikus, brukamos kitos neigiamos svetimybės. Mano pažįstamas, gyvenantis priešais vieną Vilniaus gimnaziją, neseniai pasakojo, kad kiekvieną rytą aplink šią mokymo įstaigą sukiojasi įtartinos išvaizdos žmonės, siūlantys moksleiviams „žolės“ ar stipresnių kvaišalų. Kas laukia jaunimo, kuris palaipsniui pripras prie narkotikų? Koks tautos genofondas bus po 20 ar 50 metų?

Nors apie tai banalu kalbėti, Sąjūdžio idealai ir vertybės pakito labai greitai. Susikūrus Sąjūdžiui, daugelis mūsų matėme kitokią Lietuvos ateitį, bandėme atsikratyti svetimųjų primestų pseudovertybių. Tada buvom vieningi idealistai ir romantikai. Vyresni žmonės puikiai prisimena anų laikų dvasią. Kas pakrypo ne taip, kada širdys nustojo plakti unisonu? Ar idealai, kuriais gyvenome ir pradėjome kurti valstybę prieš

parašus peticijai atsipirko su kaupu – balandžio 26 dieną gavome atsakymą, kad Europos Komisija su Lietuvos Vyriausybe pasiekė kompromisą ir į Sostinės regioną perkels ne 679 mln., o tik 363,88 mln. eurų, o tai reiškia, kad regionų gyventojams atkovojome 314,9 mln. eurų, kurie liks Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui.

Pats gyvenu Ignalinoje ir kiekvieną savaitgalį, po darbo Europos Parlamente, čia sugrįžtu. Nuoširdžiai noriu, kad vis daugiau Lietuvos miestų, tokių kaip Tauragė, Utena, Marijampolė ir kiti atsigautų ir būtų gyvybingi. Vis dėlto, tai

pavyks įgyvendinti, jei žmonės čia galės dirbti ir užsidirbti, o tai galima pasiekti turint išsiskyrus kryptį ir jos siekiant, atsižvelgus į regiono potencialą. Vieni iš regionų gali garsėti ir pritraukti užsieniečius savo turizmu ar sveikatingumo paslaugomis, dar kiti – pasiūlyti kvalifikuotą darbo jėgą besikuriančioms užsienio kapitalo įmonėms. Galimybių nemažai, svarbu tik nepamesti krypties ir nuoširdžiai dirbti savo kraštui. Linkiu mūsų miestams ir miesteliams išsirinkti ūkišką, racionalų, savo kraštą mylintį miesto šeimininką ir savivaldybės tarybos komandą.|

trisdešimt metų, dar gali būti prikelti? Neseniai minėjome tragišką mūsų tautai ir valstybei datą – sausio 13-ąją. Lietuvos kariuomenės Heraldikos skyriaus vedėjas Giedrius Reimeris specialiai šiai progai sukūrė ženklą „Laisvės liepsna“. Į jį tilpo ir Gediminaičių stulpai – Lietuvos kovų simbolis, ir Trispalvė, – ženklai, kurie Laisvės gynėjų buvo segimi 1991 m. sausio įvykių metu. Pagrindiniai vaizdiniai, kurie asocijuojasi su Sausio 13-osios atminimu, yra laužai. Todėl ženklelis „Laisvės liepsna“ žmonių, sausio įvykių metu dalyvavusių ginant parlamentą ar saugant televizijos bokštą, buvo vieningai priimtas ir pripažintas. Tačiau 2014 m. šį sausio 13-osios simbolį pasistengta pakeisti kitu – neužmirštuolės žiedu. Iš vaikystės prisimenu sovietinius atvirukus su neužmirštuole ir juodai ruda Georgijaus juostele, skirtus paminėti gegužės 9-ąją švenčiamai Sovietų Sąjungos pergalei prieš nacistinę Vokietiją. Keista ir visais atžvilgiais kenksminga asociacija. Mums ši data žymi ilgus okupacijos metus, masines tremtis į Sibirą ir partizaninį pasipriešinimą. Tad ką bendra turi Sausio 13-oji ir neužmirštuolė? Mano nuomone, nieko.

Bandoma pasikėsinti ir į tautinę Trispalvę, sakant, kad visos bėdos su valstybės įvaizdžiu prasidėjo nuo „afrikietiškos“ vėliavos. Veikėjai, kurie taip kalba, užmiršta, kad būtent Trispalvė 1988 m. žadino lietuvių tautos viltis prisikelti ir atkurti savo valstybę. 2000-aisiais Dainius Liškevičius šia tema sukūrė performansą „Kliaksas“/„Restartas“, Trispalve nusivalydamas šokoladu išteptą veidą. O 2009 m. socialiniame tinkle Facebo -

ok susikūrė grupė „Pakeiskime Lietuvos vėliavą“. Tos grupės įkūrėjai, skelbdami savo tikslus, rašė: „<...Užteks tos nemokšiškai pagamintos trispalvės, kuria netiki nei vienas lietuvis...>“. Gal jau pakaks kėsintis į pagrindinius Lietuvos simbolius?

Kodėl juodinami iškiliausi šalies žmonės? 2021 metais, vadovaudamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Seime surengiau spaudos konferenciją, kurios metu nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus reputacijos nuploviau dėmę, kurią jam bandė priklijuoti politikų inspiruoti istorijos tyrinėtojai. Esą, kardinolas galėjęs bendradarbiauti su KGB.

Lietuviai ilgiausiai iš visų sovietų pavergtų tautų priešinosi okupantų režimui. Paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis žuvo 1965 m. kovo 17 d. Tarpukario Lietuvos gyvenimo tradicijos buvo gyvos ir gajos daugelio žmonių atmintyje. Dėl to Lietuva ir išliko nenutautinta. O praėjusiais metais iš Laisvės premijos laureato Albino Kentros ir „Lietuvos laisvės kovų - Miško brolių draugijos“ narių buvo begėdiškai atimtas Totorių gatvėje esantis pastatas, kuriame jau kūrėsi Pasipriešinimo muziejus. Nors 1999 m. Seimas priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, skirdamas jai pagrindinės reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės statusą ir numatydamas joje laisvės kovų memorialinius akcentus, 2020 m. vasarą šioje aikštėje buvo įrengtas paplūdimys – „smėlio dėžė“, papiktinusi dalį visuomenės. 2020 m. birželio 29 d. Seimui patvirtinus Vilniaus Lukiškių aikštės memorialinio statuso įstatymą, joje turėtų atsirasti valstybės simbolį vaizduojantis monumentas – Vytis kartu su memorialu, skirtu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti. Monumentas turėtų tapti pagrindiniu reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės akcentu. Visa aikštės erdvė galėtų virsti ne tik memorialine, bet ir rekreacine bei piliečių bendravimo zona. Norėtųsi tikėti, kad ši idėja bus įgyvendinta artimiausiu metu.

Mano giliu įsitikinimu, neteisingai elgiamasi su istorine atmintimi, Vilniuje panaikinus Kazio Škirpos alėją. Prisiminimas apie šią istorinę asmenybę turi būti išsaugotas, Kazio Škirpos alėjos pavadinimas privalo būti atstatytas. Negalima pamiršti, kad 1919 m. sausio 1 d. savanorių grupė, vadovaujama šio Lietuvos patrioto, iškėlė trispalvę Gedimino pilies bokšte, parodydama, jog Vilnius priklauso Lietuvai ir bus jos sostine. Šalies sostinėje Vilniuje turėtų atsirasti partizanų vadų Jono Žemaičio –Vytauto ir Adolfo Ramanausko – Vanago, kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę, gatvės. Taip pat turėtų būti pastatytas paminklas

Tautos dainiui Justinui Marcinkevičiui, atsirasti vietos Prezidento Antano Smetonos paminklui, įamžinti ryškūs istorijos įvykiai ir pagerbtos kitos Vilniuje gyvenusios iškilios asmenybės.

Nenorėčiau, kad ateityje pasikartotų sprendimai, panašūs į tuos, kuriuos priėmė Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija, neleisdama pagerbti teatro ir kino legendos Regimanto Adomaičio, iškabinant atminimo lentą ant sienos namo, kuriame jis gyveno. Deja, tokio pat likimo Vilniuje sulaukė siekis įamžinti iškilaus dirigento Sauliaus Sondeckio ir pirmojo olimpinio čempiono Dano Pozniako atminimą.|

Jakubauskas: „Nustokime naikinti tautos simbolius ir istorinę atmintį“

Prof. Adas JAKUBAUSKAS, nuotr. aut. O. Posaškova

Aurelijus Veryga: „Ar tai, kas skambiai vadinama sveikatos reforma, iš tiesų yra reforma?“

Valdantieji nesibodėdami skleidžia žinią, kad jiems pavyko priimti sveikatos sistemos reformą reglamentuojančius teisės aktus. Tai esą leis padidinti sveikatos paslaugų teikimo kokybę, sumažins pacientų laukimo eiles ir priartins paslaugas arčiau gyventojų. Tačiau kokios prielaidos tiems skambiems pažadams yra sukurtos? Ar jos iš viso sukurtos?

Pradėkime nuo pozityvių dalykų. Kas iš tiesų startuoja, tai greitosios medicinos pagalbos sistemos reforma. Tai tikrai galima vadinti reforma, nes keisis ir paslaugų organizavimas, į tai bus investuojama, o ir logika aiški. Vietoje kelių dešimčių skirtingų steigėjų įstaigų atsiras viena tarnyba. Tokia, kaip policija ar priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Ji turės užtikrinti ir vieningą automobilių parko atnaujinimą, ryšio užtikrinimą, veiksmingus pagalbos algoritmus, darbuotojų mokymą bei techninį aprūpinimą, efektyvesnį ekipažų išdėstymą. Bus didinamas ir budinčių brigadų skaičius. Viskas tam, kad pagalba žmones pasiektų greičiau ir būtų labiau kvalifikuota. Viskas aišku. Ši reforma buvo suplanuota ir aptarta dar praėjusioje kadencijoje, tačiau jos įgyvendinimui sutrukdė COVID pandemija. Dabar ji juda ir turi ne tik valdančiųjų, bet ir opozicijos palaikymą. Juo labiau, kad reformai skirtos kelios dešimtys milijonų eurų europinių investicijų.

Na, o kas vyksta kitose srityse, sunkiai gali paaiškinti ir kiti skambiai įvardinamos reformos architektai ir organizatoriai.

Pradėkime nuo ligoninių. Pirmiausia sveikatos apsaugos ministerija, gra-

sindama savivaldai tuo, kad nebus skiriamos europinės investicijos, sugebėjo įtikinti devynias savivaldybes, kad jų ligoninių dalininke taptų ir sveikatos apsaugos ministerija. Tai reiškia, kad norint priimti kokį nors sprendimą dėl ligoninės veiklos, jos struktūros ir pan. reikės jau ne tik savivaldybės tarybos, bet ir ministerijos pritarimo. Teigiama, kad taip bus užtikrintas geresnis bendradarbiavimas, geriau nusprendžiama kur ir kokias paslaugas vystyti ir pan. Tačiau ar tikrai taip? Ministerija vis tiek tarsis su kiekviena savivaldybe atskirai, o tai nesukuria jokių prielaidų skirtingų savivaldybių gydymo įstaigoms bendradarbiauti tarpusavyje. Tai nesukuria jokio tinklo, kaip buvo siūloma praėjusioje kadencijoje, kuomet buvo siūloma jungti ligonines į regioninius tinklus, jų centre turint vieną didelę galingą ligoninę, kuri būtų galėjusi padėti mažesnėms savo partnerėms personalu, kompetencija ir kt. Dabar vietoje to ministerija įsivelia į įstaigų mikrovadybą, o ne į politikos formavimą. Paprastai kalbant, savivaldybės sprendimai tampa labiau riboti, o papildomos vertės tai nesukuria. Dar įdomiau, kad ministerija tapo tik papildomai devynių gydymo įstaigų dalininke, o tai taip pat tam tikras signalas mažesnėms ligoninėms, kurių dalininke ministerija tapti nepanoro. Panašu, kad jose nematoma ir įstaigos ateities. O tai ne didintų, bet mažintų paslaugų prieinamumą.

Vienas iš pačių kontraversiškiausių ir žalingiausių sprendimų – tai įstatyminis leidimas sujungti šeimos klinikas ar poliklinikas ir ligonines. Tai neatsitikti-

nai vadinama sistemos posūkiu 30 metų atgal, nes sujungus įstaigas į tokius darinius, kiltų grėsmė, kad vargstančios ligoninės, kuriose yra nedaug pacientų, pradėtų siurbti pinigus iš šeimos gydytojų, kurių regionuose ir taip trūksta. Sumažėjus finansinėms paskatoms, gali tapti dar sunkiau pritraukti į regionus šeimos gydytojus. O tuomet tai taptų tikra sveikatos katastrofa. Nes nesant šeimos medicinos, kaip ir švietimo, tas regionas būtų pasmerktas greitam išnykimui, nes jokia jauna šeima nenorėtų vykti ten gyventi. Dar keisčiau atrodo visokios fantazijos dėl įstaigų bendradarbiavimo sutarčių, nes jos bendradarbiauja ir dabar. Reformos kūrėjai neturi atsakymų kaip išvengs mano išvardintų grėsmių, kurių jie ir neneigia, nes iki šiol neaišku kaip būtų finansuojami tokie nauji dariniai.

Teigiama, kad tai leis išplėsti šeimos gydytojo komandą. Tačiau šie sprendimai niekaip nesusiję su šeimos gydytojo plėtra. Dar praėjusioje kadencijoje komanda buvo išplėsta, įtraukiant į ją tokius specialistus, kaip kineziterapeutas, burnos higienistas, gyvensenos medicinos specialistas ir pan. Tam nereikėjo jokios reformos. Vienintelis dalykas kurio trūko, tai finansų, kad visus tuos specialistus būtų galima įdarbinti. Todėl didinome šeimos medicinos finansavimą. Teigiama, kad jis didės ir toliau, tik labai nedaug. Kasmet papildomai planuojama skirti apie 10 milijonų eurų. Tai yra juokingai maža suma, nes ji tikrai neleis išpildyti duodamų pažadų. Vietoje to, sveikatos sistemos rezerve yra sukaupiama apie 500 milijonų eurų, kurie visus

metus gulės nenaudojami.

Taigi tam, kad būtų geresnė šeimos medicina, nereikėjo jokios reformos, tereikėjo ir toliau didinti šios srities finansavimą bei mažinti biurokratiją. Tačiau biurokratija nemažinama, o finansavimas augs tik simboliškai.

Dar viena labai svarbi sritis – tai slaugos ir globos integracija, apjungiant dvi sistemas: socialinę ir sveikatos. Tai reiškia, kad atsirastų vieninga sistema, kuri parinktų tai, kas žmogui tuo metu reikalinga. Nebebūtų blaškymosi tarp slaugos namuose, slaugos ligoninių bei ilgalaikės globos namų. Kol žmogus galėtų būti namuose, jam ir turėtų būti teikiamos slaugos paslaugos namuose. Prireikus, jis būtų guldomas į slaugos ligoninę, bet būklei pagerėjus, galėtų vėl grįžti namo. Ir tik tais atvejais, kai nėra rimtų sveikatos problemų, bet reikia labiau socialinės priežiūros, būtų nukreipiama į ilgalaikę globą. Tačiau panašu, kad ši reforma jau užbuksavo, nes sveikatos apsaugos ministras nerodo jokios lyderystės, o gal ir neturi šitoje srityje jokios kompetencijos. Tuo tarpu politiškai stipresnė socialinės apsaugos ir darbo ministerija kaip visuomet randa milijonus priežasčių, kaip procesą stabdyti. Taigi, abejotina ar ši reformos dalis iš viso prasidės.

Na, o visi kiti sprendimai yra kosmetiniai ir nieko iš esmės nekeičia. Tai daugiau tuščios kalbos ir nedideli pakeitimai. Todėl regionams prireiks didelės išminties ir lankstumo, kad jų turima sistema nebūtų sugriauta ir sugadinta, kad šeimos medicina neišnyktų dėl nemokšiškų centrinės valdžios sprendimų.|

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų bei Latvijos Žaliųjų ir valstiečių sąjungų

memorandumas

Sausio 20 dieną Lietuvos Respublikos Seime Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kartu su Latvijos Žaliųjų ir valstiečių sąjunga (Zaļo un Zemnieku savienība) pasirašė memorandumą, kuriuo įsipareigoja glaudžiai bendradarbiauti siekiant bendrų tikslų.

Susitarimo šalys įsipareigojo palaikyti nuolatinį ryšį, siekiant operatyviai keistis aktualia informacija, dalintis iniciatyvomis dėl veiksmų nacionaliniuose parlamentuose ir Europos Parlamente.

Dviejų giminingų politinių jėgų atstovai taip pat aptarė žaliųjų strategijos perspektyvas ir sutarė dėl abiejų partijų veiklos koordinavimo dalyvaujant tarptautinėse organizacijose.

Susitarimą pasirašė abiejų partijų vadovai: Ramūnas Karbauskis ir Armands Krauze.

„Džiaugiuosi, jog dvi valstiečių žaliųjų partijos, kurių istorinės ištakos siekia dar tarpukario laikus, sutarė dėl dalykiško bendradarbiavimo ginant bendras tradicines vertybes“, – teigė LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

„Nors mūsų pavadinimuose nėra žodžio „konservatoriai“, būtent mes esame tie tikrieji tradicinių vertybių atstovautojai Lietuvos ir Latvijos politikoje. Tad sutarėme, jog mūsų partijos kartu ieškos kelių į Europos politines šeimas“, – kalbėjo LVŽS pirmininko pirmasis pavaduotojas Aurelijus Veryga.

Latvijos Žaliųjų ir valstiečių sąjunga buvo įkurta 2002 metais, susijungus Latvijos valstiečių sąjungai ir Latvijos žaliųjų partijai. Šiuo metu Latvijos Saeimo politinei jėgai atstovauja 16 parlamentarų.|

Dainius Gaižauskas: „Šalies nacionalinis saugumas šiandien ir rytoj“

Apie tai ir ne tik su Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (toliau NSGK) pirmininko pavaduotoju, LVŽS šešėlinės Vyriausybės krašto apsaugos ministru Dainiumi Gaižausku (toliau D. G.) kalbasi prof. Arūnas Gumuliauskas (toliau A. G.).

A. G.: – Gyvename neramiais laikais, kada nacionalinio saugumo klausimai tampa ne tik prioritetiniais valstybės vidaus ir užsienio politikoje, bet ir reikalauja profesionalumo jų sprendimui. Kiek žinau, Jūs – ne naujokas šioje srityje.

D. G.: – Nuo 1996 m. dirbau vidaus reikalų sistemoje, kėliau profesinę kvalifikaciją Vokietijoje, Suomijoje, Lenkijoje, JAV. Turiu ir tarptautinio darbo patirties, dalyvavau JT taikos įvedimo misijoje Kosove. Praeitą Seimo kadenciją

vadovavau Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijai, o po to NSGK, kuriame dirbu jau septinti metai. Tiek pat laiko priklausau Seimo delegacijai NATO Parlamentinėje Asamblėjoje.

A. G.: – Na, Jūsų kompetencija ir darbo patirtis tikrai nekelia abejonių. Kita vertus, esate LVŽS narys. O koks partijos požiūris į šalies nacionalinį saugumą, nes viešojoje erdvėje apie tai tikrai mažoka informacijos?

D. G.: – Šioje kadencijoje esame opozicijoje. Todėl informacijos apie partijos veiklą viešojoje erdvėje natūraliai turėtų būti mažiau. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Antai neretai matome, kad žiniasklaidos priemonės specialiai blokuoja informaciją apie mūsų iniciatyvas, atliktus darbus. Tikriausiai ir šiandien mažai kas žino, jog esame pasirašę (ant

atskiro lapo) Parlamentinių partijų susitarimą dėl gynybos. Na, o praeitų metų gruodį LVŽS Taryba patvirtino Užsienio politikos gairių metmenis, kuriuose didelis dėmesys skiriamas ir nacionalinio saugumo klausimams. Pastarajame dokumente aiškiai akcentuojame, kad „Lietuvos Respublikos, užimančios labai svarbią geopolitinę padėtį, tiek vidaus tiek užsienio strateginis tikslas – nacionalinio saugumo užtikrinimas. Jungtinės Amerikos Valstijos – strateginis Lietuvos partneris saugumo gynybos ir užsienio politikos srityse, kurio indėlis į gynybos ir atgrasymo stiprinimą regione yra nepakeičiamas. Kad būtų užtikrintas patikimas atgrasymas nuo karinės agresijos ir kad būtų užtikrinta valstybės gynyba, būtina stiprinti transatlantinį ryšį ir plėsti NATO kolektyvinės gynybos garantijas, atsakant į Rusijos ir Baltarusijos karinę grėsmę“.

A. G.: – Tačiau karo Ukrainoje eiga gali ženkliai pakoreguoti šio dokumento turinį.

D. G.: – Numatėme ir tai. Antai š. m. sausio 19 d. Seime vykusioje konferencijoje „NATO valstybių vadovų susitikimas Vilniuje: iššūkiai ir galimybės Lietuvai“ pateikiau tris karo baigties scenarijus:

1. karas užsitęsia arba fronto linija įšaldoma ties Donbaso linija; 2. karą laimi Ukraina, išlaisvinus visą savo teritoriją 1991 m. sienų ribose; 3. karą laimi Rusija. Šie scenarijai reikalauja ir specifinių sprendinių. Čia akcentavau, kad

1. būtina NATO stiprinti visą rytinį

flangą (Švedija ir Suomija priimamos į NATO, o Lietuvoje dislokuojami JAV ir Vokietijos kariniai daliniai); 2. privalome maksimaliai sustiprinti oro gynybą (keičiant oro policijos statusą į gynybinę misiją) ir pagreitinti nacionalinių vidutinio nuotolio oro gynybos sistemų įsigijimą ir pajėgumų vystymą; 3. pasirūpinti šalies gynybos pramone; 4. numatyti biudžete iki 3 % BVP gynybai. Be to, labai svarbu sudaryti galimybes į NATO įstoti Ukrainai. Tam mūsų diplomatija privalo ieškoti sąjungininkų, ypač Vidurio Rytų Europoje, atsisakant bet kokios konfrontacijos.

A. G.: – Planai geri. Bet, net juos realizavus, neišnyks mums simboliškai vadinama Suvalkų koridoriaus grėsmė.

D. G.: – Taip. Todėl nuolatinis NATO ir JAV karinių pajėgų buvimas Lietuvoje yra ilgalaikio priešakinio NATO rytinio pakraščio gynybos įtvirtinimo Suvalkų koridoriaus grėsmių likvidavimui garantas. Šis uždavinys sietinas su Baltarusijos ir Rusijos karinės grėsmės apribojimu bei, galiausiai, panaikinimu. Tai – ilgas ir nelengvas procesas, kurio būtina pirminė sąlyga – Ukrainos pergalė kare su Rusija. Užsienio politikoje privalome sutelkti visas pastangas, kad pokariniai geopolitiniai pokyčiai būtų jaučiami ir mūsų regione (Kaliningrado srities demilitarizacija ir politinio režimo pasikeitimas Baltarusijoje).

A. G.: – Ačiū už pokalbį ir sėkmės nelengvame darbe.|

Jaunimas regionuose – misija įmanoma!

Kas galėjo patikėti, kad dar 1991 metais buvęs Lietuvos 3,7 milijono gyventojų skaičius sumažės iki 2,8 mln. gyventojų 2022-aisiais.

Šį skaičių lemia vis labiau auganti emigracija, mirtys, per paskutinį dešimtmetį net 20 000 gyventojų miršta daugiau, nei gimsta.

Neįtikėtina, bet per visą Nepriklausomybės trisdešimtmetį sugebėjome sumažinti Lietuvą 24,3 procentais. Mažėjantis gimstamumas, sparčiai senstanti visuomenė – ženkliai blogėjantys demografiniai rodikliai, skatina nedelsiant ieškoti sprendimų, kaip sustabdyti tokį spartų padėties blogėjimą, kaip padėti jaunimui įsitvirtinti, kaip skatinti jaunuolius kurti šeimas, gimdyti ir auginti vaikus, ir visa tai daryti regionuose.

O ką daro valdantieji šiandien? Kiekvieną dieną girdime valdančiųjų stumiamus sprendimus dėl ugdymo įstaigų

regionuose uždarymo, nes pritrūko vieno vaiko iki privalomos klasės komplektacijos, medicinos paslaugų siaurinimo arčiau gyventojų ir perkėlimo į didžiuosius miestus, nes matai, gimdančiųjų vos pora per metus pasitaiko. Vis labiau ir labiau viešosios paslaugos dirbtinai tolinamos nuo kiekvieno gyventojo. O kas belieka jaunam žmogui – gyventi ir kurti šeimą, kur nėra nei mokyklos, nei gydytojo netoliese, ar bėgti su visa manta iš nutolusių kampelių į didmiesčius ar užsienį, nes ten tikrai bus geriau – bus laisvė, viskas ranka pasiekiama, augs dangiškieji migdolai ant betoninėse aikštėse supiltų smėlio krūvų...bus didesnis darbo užmokestis, platesnis galimybių pasirinkimas. Bet ar iš tiesų taip ir yra?

Jaunimo gyvenimas ir galimybės kaime bei mieste skiriasi. Todėl jau nieko nebestebina, kad baigusieji mokyklas pakelia sparnus į užsienį ar didžiuosius Lietuvos miestus. To rezultatas – sparčiai

senstanti kaimo bendruomenė, uždaromos mokyklos ir vaikų darželiai, kaip vaiduokliai užkaltais langais akis badantys namai.

Pakalbintas jaunimas atvirauja –nėra ką veikti tuštėjančiam gimtajam kaime, nėra nei darbo, nei pramogų, nei sporto salės, nėra kultūrinės veiklos –nieko, draugai seniai išsilakstė kas kur. Jei nesi iš sėkmingai ūkininkaujančios šeimos ar koks verslininkas, neturi darbo vietos, neturi nei savų namų, tad ir šeimos kurti nesinori, ieškai kur išvykti – ar iki didmiesčio kokio ar iš viso emigruoti į užsienį, ten bent algos geresnės – užsidirbsim ir grįšim tėviškėn, arba ne – jei paaiškės, kad ten geriau...

Siekdama sukurti geresnes sąlygas šeimoms apsirūpinti pirmuoju būstu ir paskatinti jaunas šeimas likti regionuose, praeitoje kadencijoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iniciavo ir Tęsinys 15 psl. >

Dainius GAIŽAUSKAS, nuotr. aut. O. Posaškova

Eglė STASIŠKIENĖ , Kandidatė į Vilniaus rajono meres, asm. arch. nuotr.

Prof. Arūnas GUMULIAUSKAS , nuotr. aut. O. Posaškova

< Pradžia 14 psl.

sėkmingai įgyvendino programą, skirtą teikti paramą jaunai šeimai pirmam būstui įsigyti. Nuo 2018 metų penki tūkstančiai jaunų šeimų pasinaudojo galimybe ir įsigijo būstus, dar tūkstantis jaunų šeimų laukia eilėje. Valdantieji nėra dosnūs finansuodami šią programą. Jaunimo regionuose jiems nereikia. Nereikia ir regionų jiems.

Tuo tarpu jaunimas sako atvirai ir drąsiai: mums reikia galimybės išsilavinimą įgyti regionuose – nevyksim į didesnį miestą, mums reikia pagalbos įsigyjant pirmuosius namus – galėsime ir turėsime kur kurti šeimą, reikia gydymo paslaugų arti ir ugdymo įstaigų mūsų būsimiesiems vaikams reikės. Norime kultūros arčiau namų ir sveiko gyvenimo galimybių – sporto salių, baseinų, aikštynų.

Pakalbintas jaunimas atsako, kad išvykę mokytis į miestus pasiilgsta šeimos ir namų, kad mielai įgiję išsilavinimą

kurtų tėviškėje šeimas, vystytų verslus ar sėkmingai dirbtų. Jei būtų kur ir už ką. Jei savivaldos institucijos bei bendruomenės padėtų – įkurti vietas pramogauti, pasportuoti, užsiimti papildoma veikla ar leisti laisvalaikį, įkurti mažą versliuką ar ūkininkauti, dirbti kitiems už orų atlyginimą, nusipirkti savus namus ir kurti šeimas.

Viskas ko reikia – tai savivaldos institucijoms susiimti, ir sukurti sąlygas, jaunimui įgyti išsislavinimą, padėti įkurti darbo vietą sau, paskatinti užsiimti verslu ir padėti jį vystyti, užtikrinti trūkstamų viešųjų paslaugų gavimą, padėti apsirūpinti būstu ar net gi jį suteikti iki šeima atsistos ant kojų, paskatinti sukurti šeimą ir gimdyti vaikučius. Savivaldos institucijos ir bendruomenės turėtų stengtis padėti jaunimui atrasti savirealizacijos ir turiningos veiklos galimybes, kad jaunimui nekiltų noras pasukti populiaresniu ir lengvesniu –emigracijos ar persikėlimo į didžiuosius

miestus, keliu. Valstybės vykdomos socialinės politikos dalis – skatinti šeimas įsigyti būstą Lietuvoje, ne emigracijoje, skatinti jaunimą kurtis regionuose ir padėti jam – turėtų tapti prioritetu. Kiekvieną jauną žmogų, jauną šeimą turime išlaikyti Lietuvoje, išvykusius skatinti grįžti į Lietuvą. Aktuali ir svarbi skurdą ir socialinę atskirtį patiriančių asmenų, šeimų ir jaunimo problemų efektyvi vadyba. Bet vien to nepakanka. Nuo mažų dienų puoselėjanti vaiko priežiūra ir aplinka yra investicija į jo vystymąsi, šeimos darną, gimstamumo didinimą, ateities darbo jėgą, valstybės nuoseklią socialinę raidą. Socialinė politika turėtų apimti ir gimstamumo skatinimo programas, vaikų gerovės augimo skatinimą. Nepakanka prisidėti tiek, kad žmogus galėtų vos išgyventi, valstybė turi prisidėti prie pilnavertiško vaiko vystymo, kad jis augdamas atsiskleistų ir išskleistų savyje glūdintį potencialą, norėtų ir ga-

Vilniaus priekabiautojai

Prieš penkerius metus paaiškėjo, kad Mykolas Majauskas, 2009–2012 metais eidamas premjero A. Kubiliaus patarėjo pareigas ir būdamas moksleivių, besidominčių politika, mentoriumi, seksualiai priekabiavo prie merginų. Neįtikėtina, tačiau tapęs Seimo nariu, jis ėmėsi vadovauti Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai, kuri atsakinga ir už seksualinio smurto prevenciją. Ko jis siekė – išpirkti nuodėmes, ar įbauginti savo aukas?

ginas, nubrauktų viską, ką darė iki tol“. Tačiau praėjus vos kelioms dienoms, jas vis tik „užčiaupė“ – kreipėsi į prokuratūrą, kuri inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl tariamo šmeižto. Kaip paaiškėjo, tai padaryti jį paragino TS-LKD frakcijos nariai. Merginos pabūgo ir nutilo, nes M. Majauską parėmė viena įtakingiausių politinių jėgų šalyje.

„Toks elgesys gilina žmonių nepasitikėjimą politika ir politikais... Seimo narys paniekino pačią kovos su seksualiniu priekabiavimu idėją... Tik drąsių ir principingų jaunų moterų dėka šie įvykiai iškilo viešumon“. Tai – teisingi žodžiai, apibendrinantys visą situaciją. Jų autorė – tuometinė Seimo Moterų grupės vadovė, dabartinė Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė.

Tačiau taip A. Armonaitė rašė ne apie M. Majauską, o apie K. Pūką, dar vieną Seimo seksualinį priekabiautoją.

Pateikus nutarimo projektą dėl K. Pūko apkaltos komisijos sudarymo, „už“ balsavo visi 97 balsavime dalyvavę Seimo nariai.

Neapsikentusios tokios neregėtos politiko veidmainystės ir įžūlumo, merginos nutarė prabilti. Pradžioje M. Majauskas dievagojosi, kad jas supranta ir nesiims jokių priemonių, nes „jei užčiauptų mer-

Tačiau balsuojant dėl analogiško, mano inicijuoto nutarimo projekto dėl apkaltos komisijos sudarymo M. Majausko veiksmams ištirti ir įvertinti, balsavimo rezultatai buvo visiškai kitokie. Du

lėtų rūpintis ne tik savimi, bet ir aplinka. Šis klausimas nėra vien materialinę paramą, bet ir politinį, ekonominį, socialinį kontekstą, apimantis klausimas. Šis kontekstas leidžia nulemti, kokioje aplinkoje vaikas augs, kokių rezultatų jis sieks jaunystėje ir pasieks tapęs suaugusiu. Konstitucijoje aiškiai įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis piliečių vaikyste, motinyste ar tėvyste, numatytos aiškios garantijos ir apsauga.

Juk nėra sudėtinga suprasti, kad taip mes kursime Lietuvą, ją auginsime ir ja rūpinsimės, atgaivinsime Lietuvos kaimus ir regionus, auginsime laimingus vaikus stipriose šeimose, gražioje ir išpuoselėtoje aplinkoje. Juk sėkmingas gyvenimas gali būti ir ne tik didmiesčiuose, ar emigracijoje, o gimtajame krašte.

Kviečiu Lietuvos savivaldybes priimti iššūkį ir į savuosius kraštus susigrąžinti jaunimą, kad Tu, Šeima ir Tavo kraštas klestėtų!|

kartus jie pasiskirstė po lygiai, o balsuojant trečią kartą, salėje jau buvo daugiau M. Majausko „draugų“, nei palaikančių apkaltos komisijos sudarymą. Viena iš M. Majausko „draugių“ – A. Armonaitė, aukščiau cituotų žodžių autorė. Apkaltos nepalaikė ir kiti liberalai, įskaitant ir vadinamuosius socialdemokratus.

Paskatinę M. Majauską panaudoti institucinį smurtą prieš nukentėjusias merginas ir taip išsprendę partijos reputacijos problemas, po 2020 metų Seimo rinkimų TS-LKD vadovai jį paskyrė Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku. Taip jie dar kartą pademonstravo, kad nuo politikų nukentėję žmonės jiems visiškai nerūpi. Be to, taip elgdamiesi jie politiškai normalizavo kitų savo frakcijos narių seksualinį priekabiavimą. Todėl visiškai dėsninga, kad po TS-LKD pastangų dėka įvykusios M. Majausko „reabilitacijos“ su šia partija savo ateitį susiejo ir K. Bartoševičius, kuris įtariamas prievartavęs vaikus. Visiems žinoma, kad nebaudžiamumas gimdo naujus, dar sunkesnius nusikaltimus ir naujus nusikaltėlius.

Kaip paaiškėjo, ir A. Armonaitės vadovaujama Laisvės partija turi savąjį priekabiautoją. Tai – Tomas Vytautas

Raskevičius. 2019 metais jis priekabiavo prie savo tiesioginio pavaldinio, kuomet dirbo Lygių galimybių (!) kontrolieriaus tarnybos skyriaus vadovu. Tai tyrimo metu nustatė pati tarnyba. Tai fiksuota ir 2020 m. vasario 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Teismas pripažino, kad šis darbuotojas buvo neteisėtai atleistas bei patyrė žalą ir tai susiję su neleistinais jo tiesioginio vadovo T. V. Raskevičiaus veiksmais.

Negana to, kad tokius veiksmus T. V. Raskevičius atliko dirbdamas tarnyboje, kuri privalo užtikrinti, kad visų teisės Lietuvos Respublikoje būtų lygios, praėjus vos keliems mėnesiams po teismo sprendimo ir išrinktas į Seimą, jis kaip Laisvės partijos atstovas buvo deleguotas vadovauti Žmogaus teisių komitetui. Tai, kaip ir M. Majausko atveju, yra neįtikėtinas įžūlumas ir veidmainystė bei priekabiavimo normalizavimas. Todėl privalome saugoti savo vaikus nuo Vilniaus priekabiautojų, nes atsitikus nelaimei ir vėliau bandant ieškoti teisybės teismuose, priekabiautojų pusėje bus ne tik brangiai apmokami advokatai, bet ir priekabiavimą normalizavusios politinės partijos.|

Stasys JAKELIŪNAS, Europos Parlamento narys, LVŽS kandidatas į Vilniaus merus, asm. arch. nuotr.

Bendruomenės jėga: kaip mažas kaimelis tapo traukos centru

Noriu pabrėžti, kad tai nebuvo mano vieno sprendimas. Naisių kaimas nelabai skyrėsi nuo kitų kaimų Lietuvoje – visko jame buvo. Tačiau visa bendruomenė priėmė sprendimą, kad visi renginiai mūsų kaime bus blaivūs ir į kultūros namus negalės ateiti išgėrę žmonės. Nors iš pradžių ir buvo pasipiktinimo, galiausiai pamatėme, kad tai veikia. Žmonės pradėjo keistis. Blaivi kultūra Lietuvai labai reikalinga. Mes pradėjome nuo Naisių, o paskui atsirado ir kitos savivaldybės, kurios taip pat nusprendė atsisakyti alkoholio renginiuose.

– Ar prisimenate pirmąjį Naisių vasaros festivalį?

kol yra Baltų skulptūrų parkas, skulptūros stovi be jokio įbrėžimo. Žmonės, kurie čia atvažiuoja, nieko neniokoja, nes supranta, kad čia gyvena žmonės, kuriems rūpi juos supanti aplinka. Mes neorganizuojame gražiausių sodybų rinkimų, nes visos jos yra labai gražios – būtų labai sunku išrinkti tik vieną. Noras tvarkytis, gyventi gražiai, puoselėti aplinką ateina iš kiekvieno žmogaus, reikia tik nedidelio postūmio.

– Simboliška, kad Naisių kaimas buvo pirmoji Mažoji Lietuvos kultūros sostinė.

Šiaulių rajone esančiame Naisių kaime kasmet apsilanko daugiau nei 100 tūkstančių žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Jame galima rasti daugiau nei 25 lankytinus objektus, taip pat čia verda aktyvus kultūrinis gyvenimas: vyksta Naisių vasaros teatro pasirodymai, teikiamos literatūrinės premijos, lankosi įvairūs garbūs svečiai, vyksta blaivus Naisių vasaros festivalis ir daugybė kitų renginių.

Kaimas, kuriame reguliariai gyvena apie 500 žmonių, dažnai yra vadinimas fenomenu, tačiau Naisiuose gimęs ir augęs verslininkas bei politikas Ramūnas Karbauskis įsitikinęs, kad toks gali būti bet kuris Lietuvos kampelis. Pasak jo, tai, kokie šiandien yra Naisiai, yra didelės vizijos bei kryptingo bendruomenės darbo rezultatas.

– Naisiai dažnai yra vadinami pavyzdiniu Lietuvos kaimu. Kodėl Jums yra svarbu, kad jis toks būtų?

– O kaip gali būti kitaip: aš čia gimiau, augau. Iš vaikystės atsimenu, kad Naisiuose nieko nebuvo – nei kalnų, nei ežerų. Todėl aš sugalvojau viziją, kaip iš nieko padaryti viską. Tai, ką šiandien matote Naisiuose, yra sukurta kartu su bendruomene. Čia supylėme Baltų areną, iškasėme Laimės ežerą, pastatėme Naisių krašto istorijos muziejų, įrengėme Baltų dievų skulptūrų parką po atviru dangumi, nutiesėme Miško žiedų taką ir sukūrėme daugybę lankytinų objektų tam, kad šeimos su vaikais galėtų čia leisti laiką įdomiai, aktyviai ir turiningai.

Vos per dešimt metų kaimas pasikeitė neatpažįstamai. 2014 metų pabaigoje mes įkasėme į žemę kapsulę su Naisių krašto gyventojų laišku ateities kartoms. Po šiek tiek daugiau nei metų mes jau rengėme šventes ant 200 metrų ilgio,

160 metrų pločio kalno, kurio šlaitai siekia 16 metrų aukštį.

– Ar supilti Baltų areną buvo Jūsų idėja?

– Pirmasis Baltų arenos projektas buvo nupieštas ant popierinės servetėlės. Atsimenu, kaip pietavome su atlikėju Andriumi Mamontovu, man kilo idėja, kaip galėtų atrodyti vieta po atviru dangumi, kuri sutalpintų iki 15 tūkst. žmonių. Pasiėmiau servetėlę ir ant jos nupiešiau, kaip būtų galima sąlyginai nebrangiai supilti areną iš žemių. Šią mano idėją kartu su bendruomene įgyvendinome per metus. Būdavo tokių kuriozinių situacijų, kai žmonės, kurie retai važinėdavo pro Naisius, net apsisukdavo galvodami, kad ne tuo keliu pasuko. Daugelis tiesiog negalėjo patikėti savo akimis – anksčiau buvo plynas laukas, o dabar – kalnas stūkso!

– Naisių kaime galime rasti daug baltiškos kultūros apraiškų. Kodėl?

– Man yra labai svarbu, kad nepamirštume savo šaknų, kurios yra unikalios, iš kurių galima pasisemti įkvėpimo ir stiprybės. Naisių literatūros muziejuje į sieną yra įmūrytas autentiškas aukų dubuo. Tie, kurie jį ten įmūrijo, tikriausiai norėjo, kad mes jį rastume. Labai įdomus sutapimas, kad mes jau buvome įsteigę Baltų dievų muziejų, kai radome tą akmenį. Priėmėme tai kaip patvirtinimą, kad einame teisingu keliu.

– Naisius labiausiai išgarsino čia vykstantis festivalis. Jis sukėlė visuomenėje daug ažiotažo, nes buvo pirmasis, kuriame buvo nuspręsti neprekiauti alkoholiniais gėrimais.

– Naisių festivalis atsirado kaip projekto dalis. Kai mes sugalvojome rengti blaivų festivalį, Lietuvoje tokių nebuvo.

– Labai gerai prisimenu, kaip mus visi gąsdino, kad niekas nesusirinks į festivalį, kuriame nebus alkoholio. Nežinojome, kaip viskas vyks ir ar pavyks – bet darėme tai, kuo tikėjome. Pirmajame festivalyje dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių. Tada mes ir supratome, kad tikrai reikia renginių, į kuriuos galėtų rinktis šviesūs, blaivūs, laimingi žmonės, gražios šeimos. Atsimenu, per pirmąjį festivalį juokiausi matydamas, kaip kaimo vyrai nežinojo, kur dėti rankas. Nebuvo plastikinių bokalų su alumi, o rankas reikėjo kažkur padėti. Tai antrajame festivalyje pradėjo žmonas, vaikus už rankų laikyti. Dabar jau nebėra tokios problemos, kur tas rankas dėti.

– Kartu su aplinka keičiasi ir pats kaimas, jo žmonės. Kokius didžiausius pokyčius pastebite Jūs pats?

– Šiandien Naisiai yra geriausias pavyzdys, kaip gali atrodyti Lietuvos kaimas. Jis buvo sukurtas visos bendruomenės pastangomis gražiam, saugiam gyvenimui ir maloniam laiko leidimui. Aš beveik nesutinku nei vieno žmogaus, kuris sakytų, kad nenorėtų gyventi Naisiuose, ar, kad čia yra negera būti.

Tačiau tokius Naisius galima sukurti bet kur, reikia tik įdėti darbo ir bendruomenės pastangų. Gal kažkam atrodo, kad čia yra nusamdyti žmonės, kurie viską tvarko, bet iš tiesų tai daro patys žmonės. Pavyzdžiui, per dešimt metų,

– Dabar tokių sostinių būna paskelbiama po dešimt kiekvienais metais. Vadinasi, per pastaruosius metus jų jau turėtų būti daugiau nei septyniasdešimt. Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimas buvo mano sumanymas, todėl labai džiaugiuosi, kad jis yra sėkmingai įgyvendinamas ir verčia mažas bendruomenes pasitempti.

Tai yra labai svarbu, nes yra sunku įvaizduoti Lietuvą be kaimo. O kaimo žmonėms reikia visko – ir kultūrinių renginių, ir gražios, sutvarkytos aplinkos.

– Iki koronaviruso paplitimo, į Naisių vasaros festivalį susirinkdavo daugiau nei 100 tūkstančių žmonių. Kai pagaliau buvo atlaisvinti suvaržymai ir visi tikėjosi didelės šventės – paskutinėmis dienomis vienas po kito ėmė atsisakinėti festivalyje turėję dalyvauti atlikėjai. Kas, Jūsų akimis, tuomet įvyko?

– Susidūrėme su ypač grubiu politikų bandymu sužlugdyti festivalį. Jame turėję koncertuoti Lietuvos atlikėjai buvo gąsdinami, kad jeigu pasirodys Naisiuose – daugiau niekur nebekoncertuos. O ukrainiečiams buvo pasakyta, kad jeigu jie surengs pasirodymą festivalyje, jų daugiau nebeįsileis į Ukrainą. Jiems buvo meluojama, kad tai yra neva prorusiškas festivalis, kurio organizatoriai, esą, susiję su šia šalimi agresore. Žmonės, kurie bent truputį domisi politika, labai gerai supranta, kad tai yra visiškas

Naisiai, asm. archyvo nuotr.

Naisiai, asm. archyvo nuotr.

16 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

melas. O iš kur ukrainiečiams tai žinoti, kai jie čia negyvena?

Aš pirmąjį kartą susidūriau su tokiu puolimu. Nors jis buvo nukreiptas prieš mane, kaip asmenį, iš tiesų labiausiai nukentėjo žmonės, kurie visus metus dirba prie šio festivalio organizavimo ir tie, kurie jame dalyvauja.

Jaučiausi jiems visiems skolingas, be to esu žemaitis, lengvai nepasiduodu. Todėl kartu su bendruomene suorganizavome antrąjį, dar didesnį ir dar geresnį festivalį. Aš džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra daugybė drąsių žmonių, kurie nebijo grasinimų, pasitiki savo vertybėmis ir nepasiduoda provokacijoms. Žmonės tarė savo žodį – per Žolinę vykęs antrasis Naisių vasaros festivalis buvo didžiausias per visą jo istoriją.

– Nuveikta daug, tačiau, norint įgyvendinti visas idėjas reikia ne tik laiko, pastangų, bet ir finansinių išteklių. Ar Jums šios veiklos atsiperka?

– Man kažkas yra pasakęs, kad jeigu darai kitus žmones laimingus – visos pastangos grįžta su kaupu. Jeigu tai yra tiesa – aš esu labai laimingas. Kai grįžtu į Naisius ir matau šimtus tūkstančių laimingų žmonių, man tai yra svarbiausias atsakymas, kodėl visa tai darau. Pinigai yra svarbu, tačiau be bendruomenės, be palaikančių žmonių, jų užsidegimo ir entuziazmo, vienas aš nieko nepadaryčiau.|

Knygos vaikams – šviesiai vaikystei

„Gera knyga yra raktas į vaiko sielą“, –tuo yra įsitikinęs labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ įkūrėjas Ramūnas Karbauskis. Vienas iš pagrindinių šio fondo tikslų yra aprūpinti miestų ir kaimų vaikų bibliotekų fondus geriausiais lietuvių autorių literatūros kūriniais.

2013 metais įkurtas labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ per savo veiklos laikotarpį išleido 67 lietuvių autorių knygas, kurių bendras tiražas siekia 1 381 000 egzempliorių.

Pasak R. Karbauskio, fondo vykdoma veikla yra kur kas daugiau nei leidyba. Ne mažiau svarbi yra ir jo misija palaikyti šalies kūrėjus, taip pat suteikti jiems galimybę pasakoti savo istorijas ir dalintis su skaitytojais.

Kiekvienas metais, bendradarbiaujant su Lietuvos rašytojų sąjunga ir Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi, yra skelbiamas „Nacionalinis vaikų literatūros konkursas“, kuriame vidutiniškai dalyvauja 56 kūrėjai, pateikiantys 75 kūrinius.

Iš jų visų atrenkami geriausi kūriniai, o jų autoriai apdovanojami piniginėmis premijomis ir tautodailininko Marijaus Stošio kaldintomis gandrų statulėlėmis. Konkurso nugalėtojų bei antros ir trečios vietų laureatų knygos yra išleidžiamos mažiausiai 15 tūkst. egzempliorių tiražu serijoje „Vaikų bibliotekėlė“ ir nemokamai dalijamos bibliotekoms, mokykloms, darželiams bei kitoms bendruomenėms.

Kiekvienais metais „Vaikų bibliotekėlės“ komplektai pasiekia 1 373 bibliotekas ir jų filialus bei daugiau nei 2 000 kitų įstaigų.

Pasak R. Karbauskio, vaikams yra būtinos naujos ir įdomios knygos, nes jos žadina norą pažinti pasaulį, moko vertybių, lavina kūrybingumą ir plečia pasaulėžiūrą.

„Kasmet išleidžiame mažiausiai po devynias naujas lietuvių autorių knygas, kurios kartu sudaro apie 170 tūkst. egzempliorių tiražą. Tokiu būdu mes palaikome ne tik skaitymo kultūrą, bet ir motyvuojame rašytojus aktyviai kurti. Džiugu, kad fondo išleistos knygos yra vertinamos, ne viena jų yra patekusi į „Metų knygos rinkimų“ geriausiųjų sąrašus ar pelniusi pagrindinį vaikų literatūros apdovanojimą“ – sako fondo įkūrėjas.

Fondo „Švieskime vaikus“ veikla –ypač plati. Jo iniciatyva yra organizuojami knygų pristatymai, rašytojų susitikimai su skaitytojais, vizitai mokyklose, viešose erdvėse bei kitos kultūrą puoselėjančios iniciatyvos.

Pavyzdžiui, 2018 metais fondas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga šalies vaikų darželiams įteikė ypatingą dovaną – šiuolaikiškus stilizuotus tautinius kostiumus. Juos, atsižvelgdamas į kiekvieno Lietuvos etninio regiono unikalumą, spalvas, audinių ir juostų raštus kūrė dizaineris Juozas Statkevičius. Specialiai šiam projektui, pagal autentiškus pavyzdžius, buvo išaustos

šiuolaikiškos juostos. Aukštaitijos darželiams buvo pagaminti 6592, Dzūkijos –5132, Suvalkijos – 1172, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos – 5104 kostiumai. Iš viso fondas pagamino ir padovanojo net 18 tūkst. kostiumų vaikams.

„Vaikai yra mūsų ateitis, todėl labai svarbu, kad jie didžiuotųsi savo šaknimis, kilme ir puoselėtų tradicijas. Pagrindinės žmogaus vertybės formuojamos nuo mažų dienų, todėl, kuo aplinkoje daugiau įkvėpimo, šviesos, įdomių istorijų ir kultūros, tuo gražesnį pasaulį jie norės ne tik matyti, bet ir patys kurti“, – savo iniciatyvų prasme neabejoja R. Karbauskis.

Ar nepatinkanti pavardė yra pakankamas argumentas ignoruoti nuveiktus darbus?

Lietuvos Respublikos kultūros ministerija kasmet priima paraiškas Nacionalinio mecenato vardui suteikti. Jo teikėjai turi pateikti dokumentus, įrodančius projektų reikšmę visuomenei, taip pat pateikti projektų mecenavimui skirtų lėšų duomenis.

Yra numatyti konkretūs reikalavimai, kuriuos atitinkantiems projektų, iniciatyvų bei įvairių veiklų iniciatoriams ir rėmėjams, už jų indėlį visuomenei ir kultūrai, yra skiriamas mecenato vardas.

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, kurį mecenuoja Ramūnui Karbauskiui priklausanti įmonė „Agrokoncernas“, atitinka šiuos reikalavimus, todėl buvo nuspręsta teikti paraišką.

Baigiantis metams Lietuvos Respub-

likos kultūros ministerija atsiuntė atsakymą, kad 2022 m. lapkričio16 d. vykusio Mecenavimo tarybos posėdžio metu nutarta susilaikyti nuo rekomendacijos Nacionalinio mecenato vardą suteikti UAB „Agrokoncernas“ ir mecenuojamojo projekto statusą Labdaros ir paramos fondui „Švieskime vaikus“.

Šis sprendimas buvo priimtas remiantis tarybos narių balsų dauguma: 3 „už“, 1 „prieš“ ir 4 susilaikė.

„Koks yra „susilaikė“ statusas? Jeigu kalbine prasme jis reiškia dvejonę, balsavimuose „susilaikė“ yra traktuojamas kaip nepritarimas. Ir nuo kada sprendimai apie Nacionalinio mecenato vardo suteikimą yra priimami balsavimu? Kiek man žinoma, yra labai aiškūs reikalavimai, kuriuos privalo atitikti siekiantys Nacionalinio mecenato vardo. Todėl natūraliai kyla klausimas ar sprendimas buvo priimtas objektyviai ir laikantis visų taisyklių, ar vis tik jį lėmė politiniai motyvai ir nepatinkanti pavardė paraiškoje?

Kultūros ministerija nesiteikė atsakyti į mūsų klausimus ir prašymą patikslinti paraiškos vertinimo kriterijus bei sprendimų priėmimo tvarkos, todėl kreipsimės išaiškinimo į teismą. Bet kokiu atveju, mes ir toliau vykdysime projektus bei ilgametes iniciatyvas, o šį klausimą norime išspręsti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų paraiškų teikėjų. Norime tikėti, kad sprendimai valstybinėse institucijose yra priimami objektyviai, o ne pagal politines simpatijas ir antipatijas“, – susidariusią situaciją komentuoja R. Karbauskis.|

Naisiai, asm. archyvo nuotr.

„Naisių vasaros teatras“ – vienintelis toks Lietuvoje

Jauni, talentingi, diplomuoti ir ne kartą apdovanoti aktoriai prieš 12 metų buvo suburti į trupę tam, kad gaivintų ir skleistų teatro meną visuose Lietuvos regionuose. „Naisių vasaros teatras“ yra toks vienintelis Lietuvoje, nes spektakliai ir kitos kultūrinės programos žiūrovams yra rodomos visiškai nemokamai.

Šis teatras yra surengęs daugybę pasirodymų tiek mažose, tiek didelėse scenose, tačiau dažniausiai vis tik keliauja po kaimus ir miestelius, kuriose žmonės turi mažiausiai galimybių pamatyti profesionalių teatrų pasirodymus.

Idėja suburti tokį netradicinį teatrą Ramūnui Karbauskiui kilo reaguojant į jo gimtojo kaimo bendruomenės poreikius. Žmonėms trūko kultūrinių renginių, o profesionalius kūrėjus prisikviesti į nedideles gyvenvietes dažnai yra sudėtinga.

„Kodėl nesubūrus tokios trupės, kurios misija ir būtų skleisti kultūrą ten, kur jos labiausiai trūksta? Kai subūrėme „Naisių vasaros teatrą“ daugeliui atrodė, kad čia tik laikinas projektas. Lietuvoje iki šiol tokio teatro nebuvo, kuris rengtų profesionalius pasirodymus ir jie būtų rodomi visiškai nemokamai. Tai, kad tiek metų teatras vykdo savo veiklą rodo, kad žmonėms jo tikrai reikia“, –sako R. Karbauskis.

Nuo spektaklių vaikams ir suaugusiems, iki muzikinių pasirodymų ir kultūrinių renginių – nors teatro pavadinime simboliškai minima vasara, jis savo veiklą vykdo visus metus. Per savo gyvavimo laiką „Naisių vasaros teatras“ žiūrovams yra pristatęs daugiau nei 17 premjerų.

Dar vienas šio teatro išskirtinumas –dėmesys šalies kūrėjams. Teatrui spektaklius, pagal lietuviškus kūrinius, statė tokie režisieriai kaip Regina Steponavič iūtė, Arvydas Lebeliūnas, Gytis Pade-

gimas, Vytautas V. Landsbergis, Evaldas Jaras, Inga Norkutė, Almantas Vaišnys ir kiti.

Vidutiniškai per metus trupė surengia daugiau kaip 100 pasirodymų įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose, kaimiškose vietovėse. Spektaklius kasmet išvysta apie 30 000–50 000 žmonių.

„Naisių vasaros teatro“ veiklą finansuoja verslininko ir politiko valdomos įmonės. Jo veikla nebuvo nutraukta net ir karantino laikotarpiu – paskelbus gyvų pasirodymų draudimus aktoriai tobulinosi individualiai, trupė buvo pilnai išlaikoma.

„Blogi laikai ateina ir praeina, o tai kas svarbu, turi būti tęsiama“, – savo sprendimą komentuoja R. Karbauskis.

Vadovaudamasis šiuo požiūriu pernai kovą jis priėmė dar vieną sprendimą. Rusijai užpuolus Ukrainą verslininkas, politikas ir kultūros mecenatas ėmėsi realios pagalbos kūrėjams, pasiūlydamas ukrainiečių režisieriui Stanislav Moisejev su nuo karo bėgančių aktorių trupe apsistoti ir kurti Naisiuose.

Net ir labai emociškai sudėtingu laikotarpiu naujai įkurta trupė pastatė spektaklį „Karo spiralė“, kuriame pasakoja sukrečiančias žmonių istorijas. Pasak spektaklio režisieriaus S. Moisevej, jam teko spręsti sudėtingą dilemą, apie ką turi kalbėti aktoriai, kurių visos mintys, kaip ir jo paties – Ukrainoje.

Šiuo metu ukrainiečių teatro trupė keliauja po Lietuvą su muzikine programa „Gražiausios ukrainietiškos dainos“.

„Manau, jog teatras gali ir turi būti ginklu prieš karą, naikinančiu bet kokį abejingumą tam, kas šiandien vyksta Ukrainoje. „Naisių vasaros teatro“ ukrainiečių trupė keliauja po visą Lietuvą, jos pasirodymai žmonėms taip pat yra nemokami. Tai mano mažas indėlis į būsimą Ukrainos pergalę, kuria nuošir-

džiai tikiu ir kurios labai laukiu“, – sako R. Karbauskis.

Jis įsitikinęs, kad kultūra, jos sklaida ir palaikymas yra ypač svarbus ginklas

prieš agresiją, taip pat suteikia žmonėms gerų emocijų ir tikėjimo, kad pasaulyje šalia blogio egzistuoja ir labai daug gerumo.|

Mobilioji kraujo laboratorija gelbėja gyvybes

2011 metais į kelią išriedėjo mobilioji „Medicina practica laboratorija“, kuri jau suteikė galimybę pasitikrinti dėl prostatos vėžio daugiau 40 tūkst. vyrų visoje Lietuvoje. 11 proc. iš jų buvo nustatytos padidintos prostatos specifinio antigeno reikšmės. Tai reiškia, kad šiems vyrams buvo rekomenduota nedelsiant kreiptis į specialistus dėl prostatos vėžio gydymo programos.

Projektą, kurį remia Ramūno Karbauskio verslo įmonės, įgyvendina UAB „Medicina practica laboratorija“. Iniciatyva „Išsaugokime vyrus“ jau išgelbėjo ne vieną gyvybę. Mobilios laboratorijos darbuotojai pastebi, kad ne visi vyrai drįsta kreiptis dėl prostatos vėžio tyrimų į specialistus, be to, mažesniuose miestuose ir atokesniuose regionuose dažnai būna sudėtinga gauti šias paslaugas arba

jos visai nėra teikiamos.

Tai, kad per visus laboratorijos veiklos metus nemažėja vyrų skaičius, kuriems nustatomas padidintas prostatos specifinio antigeno kiekis, parodo, kokia yra svarbi ankstyvoji diagnostika. Todėl mobilioji laboratorija siekia ne tik patikrinti kaimo vietovių vyrų sveikatą, bet ir informuoti apie kitas ištyrimo galimybes, profilaktines sveikatos programas ir pagalbą susidūrus su sveikatos problemomis.

Pastebėjus didelį sveikatos specialistų konsultacijų poreikį, prieš kelerius metus projektas „Išsaugokime vyrus“ buvo išplėstas. Šiuo metu po regionus keliaujančioje laboratorijoje yra atliekami nemokami tyrimai ne tik vyrams, bet ir moterims pagal specialiai sukurtas programas.

Vyrams siūloma pasidaryti bendrą kraujo tyrimą, kreatininą, prostatos specifinį antigeną (PSA), cholesterolį ir gliukozę. Moterims – bendrą kraujo tyrimą, kreatininą, tireotropinį hormoną, gliukozę ir cholesterolį.

Vien per 2022-uosius metus buvo patikrinta beveik 7 tūkst. vyrų ir moterų. Jiems kartu bendrai atlikta beveik 350 tūkstančių tyrimų. Mobili „Medicina practica laboratorija“ aplankė net 19 Lietuvos miestų ir rajono savivaldybių. Aktyviausiai tyrėsi Kėdainių, Kupiškio bei Panevėžio rajono savivaldybių gyventojai. Šiuo metu, kaimo žmonių „autobusėliu“ vadinama mobili tyrimų laboratorija lanko Telšių rajono gyventojus.

Pagrindinis šio projekto tikslas yra priminti žmonėms, kad sveikata yra brangiausias turtas. Laboratorijos ant

ratų atliekami tyrimai padeda pamatyti grėsmes ir laiku kreiptis pagalbos. Pavyzdžiui, po karantino buvo pastebėtas padidėjęs tiriamųjų cholesterolio kiekis. Tai reiškia, kad padidėja rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Pasak medikų, laiku pastebėtos sveikatos problemos padeda užkirsti kelią įvairiems negalavimams, o gauta profesionali konsultacija suteikia žmonėms žinių apie jų sveikatos būklę. Tai yra labai svarbu, nes ne visose vietovėse specialistai yra lengvai pasiekiami, be to, ne visi gali sau leisti atlikti mokamus tyrimus.

Projekto vykdytojai pabrėžia, kad mobilioje laboratorijoje žmonėms atliekami tyrimai yra nemokami. Mobiliajai laboratorijai padeda ir savanoriai.|

Naisių teatro Lietuvos ir Ukrainos aktoriai, asm. archyvo nuotr.

Inovacijomis grindžiamas verslas patinka ne visiems

tręšiame tik ten, kur yra būtinybė. Vis tai mums leidžia gerokai sumažinti trąšų ir pesticidų poreikį.

– Jūsų įkurtas „Agrokoncernas“ ilgą laiką buvo puolamas dėl Jūsų dalyvavimo politikoje, kas pasikeitė dabar?

– „Agrokoncernas“ yra viena inovatyviausių įmonių Lietuvoje, veikianti žemės ūkio sektoriuje. Man būnant Seimo nariu, tuometinė opozicija, dabartinė valdžia, siekė visais įmanomais būdais diskredituoti mane ir su manimi susijusį verslą. Apie „Agrokoncerną“ buvo rašomi straipsniai, kaip apie įmonę, neva prekiaujančią tik rusiškomis prekėmis, veikiančią galimai neskaidriai.

Tie, kurie kūrė neigiamą „Agrokoncerno“ įvaizdį, uždavinėdavo absurdiškus klausimus ir nenorėjo girdėti jokių atsakymų, stengėsi iškraipyti faktus, o dažniausiai tiesiog melavo. Tikslas buvo suprantamas – kaip nors pakenkti man. Toks puolimas buvo beprecedentis ir „Agrokoncernas“ atsilaikė ir netgi sėkmingai plėtė savo veiklą todėl, kad turi nepriekaištingą reputaciją ir skaidriai veikia rinkoje jau kelias dešimtis metų.

Antai buvo skleidžiamas melas, neva „Agrokoncernas“ nuvaro ūkininkus nuo žemės. Tačiau tų neva nuvarytų žemdirbių žurnalistai taip ir nerado, kadangi tokių tiesiog nebuvo.

Dar vienas sukurptas ir iki šiol palaikomas mitas yra apie „Agrokoncerno“ priklausomybę nuo Rusijos. „Agrokoncerno“ įmonių grupė buvo viena pirmųjų Lietuvoje, visiškai nutraukusių bet kokius ryšius su Rusija ir Baltarusija – tai buvo paskelbta pirmomis atviros Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis. Tačiau rezultatas toks, kad mūsų rinkos dalis net

padidėjo. Priežastis paprasta – skirtingai nei teigė prokonservatoriška propaganda, „Agrokoncerno“ veikloje rusiška produkcija sudarė labai nedidelę dalį apyvartos, nes tai nėra inovatyvi produkcija ar technika.

Ryžtingai ir sąmoningai priėmus sprendimą nutraukti prekybinius ryšius su Rusija ir Baltarusija operatyviai buvo rasti alternatyūs tiekėjai ir tai dar labiau paspartino inovatyvių sprendimų įgyvendinimą. Taigi, akivaizdu, jog „Agrokoncerno“ veikla visiškai neatitinka to įvaizdžio, kurį bandė formuoti priešiška propaganda.

– Gal galėtumėte plačiau pristatyti Jūsų verslo veiklą?

– Pirmiausia esame žemdirbiai. Auginame aukščiausios kokybės žemės ūkio produkciją, kuri yra vertinama ir perkama visame pasaulyje. Grūdai eksportuojami į visus žemynus, o pienas perdirbamas Lietuvoje. Jei į vagonus supiltume visus mūsų išaugintus grūdus, susidarytų 2500 vagonų eilė. Tokius kiekius ir skaičius mes pasiekiame dėl įgyvendintų inovacijų.

„Agrokoncernas“ turi nuosavą Inovacijų ir tyrimų centrą, kuriam priklauso mokslinė laboratorija, turinti pasaulyje vertinamą kokybės sertifikatą. Baigiamas bendrovės „Ateities ūkis” projektas. Šiame pavyzdiniame ūkyje bus taikomos technologijos, kurios visuotinai bus naudojamos tik po 20-30 metų. Virš mūsų laukų skraido dronai, jų surinkta informacija patenka į traktorius, purkštuvus, trąšų barstytuvus. Purškiame laukus ir

Ir nereikėtų galvoti, kad tai prieštarauja „Agrokoncerno“ tikslui parduoti daugiau trąšų ir pesticidų, nes tikslas yra visiškai kitoks – ūkininkams pateikiame tokius technologinius ir agrocheminius sprendimus, kad mažiausiomis sąnaudomis būtų galima išauginti didžiausią kiekį kokybiškiausios produkcijos. „Agrokoncernas“ vykdo tūkstančius bandymų su naujomis sėklų veislėmis, tiria naujausius agrocheminius preparatus.

Šiais metais ūkininkams bus pasiūlytas biopreparatas, kuris leis augalui iš oro kaupti azotą ir taip 15-20 procentų sumažinti azotinių trąšų poreikį. Šių metų pavasarį į „Agrokoncerno“ laukus išvažiuos pirmas Lietuvos istorijoje traktorius-robotas, kuris dirbs be žmogaus tiesioginio dalyvavimo, pagal jam nustatytą darbų planą.

Projektuojamas ir po dviejų metų turėtų atsidaryti „Agrokoncerno“ Inovacijų ir technologijų centro demonstracinis paviljonas, kur kelių tūkstančių kvadratinių metrų plote kiekvienas norintis galės susipažinti su moderniausiomis žemės ūkio technologijomis ir inovacijomis. Šį projektą pirmiausiai orientuojame į vaikus ir jaunimą, kurie, rinkdamiesi ateities profesijas, galėtų suprasti, koks yra modernus šiuolaikinis žemės ūkis ir kokie pokyčiai šiame sektoriuje vyks ateityje.

Tai tik mažytė dalis tos veiklos, kurią vysto „Agrokoncernas“, bet jos svarba yra daug didesnė, nei įmanoma įsivaizduoti. Pasaulyje sparčiai didėja gyventojų skaičius, dėl miestų plėtros ir šiltėjančio klimato mažėja dirbamų žemių plotai, tad žemės ūkiui kyla vis didesni iššūkiai, kaip sugebėti aprūpinti pasaulį maistu ir apsaugoti mus supančią gamtą.

– Jūsų veikla grindžiama inovacijomis, kokie artimiausių metų Jūsų planai?

– Didžiausias ir inovatyviausias yra UAB „Agrokoncernas GDP“ projektas. Šiuo metu yra projektuojama giluminio grūdų perdirbimo gamykla, kuri gamins krakmolą, glitimą, antros kartos bioetanolį, biometaną, biotrašas. Visa gamyba vyks žiedinės ekonomikos principu, grūdai procese bus pilnai perdirbami, o iš jų gaunami tarpiniai maisto ir bioenergetiniai produktai. Tai gerokai padidins grūdų panaudojimo galimybes bei kurs jų pridėtinę vertę.

Taip pat yra projektuojami vėjo jėgainių parkai, kurie turėtų gerokai prisidėti prie pigios atsinaujinančios elektros pasiūlos Lietuvoje.

Projektuojami pieno gamybos kompleksai, kuriuose bus naudojamos visos įmanomos priemonės, užtikrinančios

galvijų gerovę ir didinančios gamybos efektyvumą. Lietuvoje situacija tokia, kad katastrofiškais tempais mažėja pieno gamintojų skaičius, iš gamybos traukiasi vyresnio amžiaus smulkieji pieno gamintojai. Jei nedarysime investicijų į pieno gamybą, netolimoje ateityje lietuviško pieno nebeužteks ne tik eksportui, bet ir vidaus rinkos poreikiams.

Prie fermų pradedamos statyti biometano jėgainės, kurios gerokai sumažins karvių mėšlo skleidžiamo kvapo intensyvumą, tuo pačiu iš mėšlo išsiskiriančias biometano dujas leis panaudoti šildymui arba kaip kurą transportui.

Apibendrinant, galiu pasakyti, jog „Agrokoncernas“ buvo, yra ir bus verslu, kuris veda Lietuvos žemės ūkį į priekį diegdamas inovacijas ir didindamas gamybos efektyvumą. „Agrokoncerno“ pagalba per praėjusius 30 metų buvo išauginta tiek grūdų, kad jais būtų galima pamaitinti visus Europos gyventojus net dvejus metus.

Belieka apgailestauti, kad yra politikų ir jų interesams tarnaujančių veikėjų, kurie, bandydami sumenkinti kitus, savo tarpe nepastebi tvirkintojų, pedofilų, atviros korupcijos ir nekompetencijos. Dažniausiai tie, kurie gyvenime nėra nieko reikšmingo nuveikę, ima žeminti visus aplinkui, taip bandydami demonstruoti savo išskirtinumą.

Aš Lietuvą įsivaizduoju klestinčia šalimi, kurioje savo gerovę kuria jos piliečiai, todėl kasdieniu savo darbu versle, politikoje einu šio tikslo link.|

Ramūnas KARBAUSKIS, asm. archyvo nuotr.

„Agrokoncerno“ grupė, asm. archyvo nuotr.

Ramūnas Karbauskis atvirai pasakoja, kodėl jo verslo nemėgsta valdantieji.

20 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

ir žmogų!

Savivaldos rinkimuose mero posto sieks 52 LVŽS kandidatai

Kovo 5 dieną vyksiančiuose savivaldos rinkimuose Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) kelia 52 kandidatus į merus visoje Lietuvoje. Tarp jų –profesoriai, gydytojai, Seimo nariai ir dabar pareigas einantys merai.

LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis kviečia žmones aktyviai išreikšti savo pilietinę poziciją, nes mažas rinkėjų aktyvumas – tai dabartinės centrinės valdžios viltis ir tikslas. R. Karbauskio teigimu, pilietinis aktyvumas rinkimuose yra efektyviausia protesto forma, prieš kurią valdžia nepanaudos nei vandens patrankų, nei plastikinių kulkų.

„Džiaugiuosi, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga į merus ir savivaldybių tarybas rinkimuose iškėlė tokius kandidatus, kuriems pati valdžia nėra tikslas, o tik priemonė įgyvendinti vertybinę politiką, siekiant kiekvieno žmogaus gerovės, nepriklausomai kurioje savivaldybėje jis begyventų.

Savivalda yra valstybės struktūriniai pamatai, todėl labai svarbu, kad savivaldybėse dominuotų tradicinėms vertybėms atstovaujantys politikai, kuriems šeima, bendruomenė, saugumas nėra tik bereikšmiai žodžiai, kaip liberalioms partijoms, dominuojančioms nacionaliniame lygmenyje“, – pastebi LVŽS pirmininkas.

R. Karbauskis kviečia visus Lietuvos žmones rinktis savo būsimus atstovus savivaldose pagal jų vertybines nuostatas, patirtį ir ryžtą tarnauti žmonių gerovei.

KANDIDATŲ Į MERUS SĄRAŠAS:

Alytaus rajone Petras VALIŪNAS

Prienų rajone Laimutė JANČIUKIENĖ

Raseinių rajone Arvydas NEKROŠIUS Šakių rajone Raimondas JANUŠEVIČIUS

Klaipėdos mieste Ligita GIRSKIENĖ

Klaipėdos rajone Bronius MARKAUSKAS Kretingos rajone Dalia MARTIŠAUSKIENĖ

Palangoje Darius KUBILIUS

VERYGA

Kauno rajone Artūras ORLAUSKAS

Kėdainių rajone Dalius SERAFINAS

Savivaldybių tarybų ir rinkimuosemerųLVŽS sąrašai bus pažymėti

Ateikite į rinkimus KOVO 5 D. !

NELEISKITE SUNAIKINTI ŠEIMOS, KALBOS, VALSTYBĖS!

Marijampolėje Kęstutis TUMELIS

Vilkaviškio rajone Algirdas KARALIUS

Biržų rajone Audrys ŠIMAS

Kupiškio rajone Vidmantas PALIULIS

Panevėžio mieste Deividas LABANAVIČIUS

Panevėžio rajone Edmundas TOLIUŠIS

Pasvalio rajone Igoris MALINAUSKAS

Rokiškio rajone Mindaugas PETKEVIČIUS

Akmenės rajone Artūras PEKAUSKAS

Joniškio rajone Nijolė VALUCKIENĖ

Kelmės rajone Rita KAVALIAUSKAITĖ

Pakruojo rajone Alvydas ŽUVININKAS

Radviliškio rajone Vytautas KRIKŠČIŪNAS

Šiaulių mieste Valerijus SIMULIK

Šiaulių rajone Česlovas GREIČIUS

Pagėgiuose Edgaras KUTURYS

Šilalės rajone

Vitalija JANKAUSKAITĖMILČIUVIENĖ

Tauragės rajone Virginija EIČIENĖ

Mažeikių rajone Eimantas SALATKA

Plungės rajone Andriejus STANČIKAS

Telšių rajone Imantas MOTIEJŪNAS

Anykščių rajone Kęstutis TUBIS

Ignalinos rajone Laimutis RAGAIŠIS Visagine Erlandas GALAGUZ

Utenos rajone Vidas ŽVINYS

Zarasų rajone

Gediminas GAIDAMAVIČIUS

Elektrėnuose Raimondas IVAŠKEVIČIUS

Švenčionių rajone Dovilė ŽIŽIENĖ

Trakų rajone Daiva GRIŠKEVIČIENĖ

Ukmergės rajone Juozas VARŽGALYS

Vilniaus mieste Stasys JAKELIŪNAS

Vilniaus rajone Eglė STASIŠKIENĖ

22 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga | Už žemę ir žmogų!

Ką mes norime padaryti savivaldybių lygmenyje?

LVŽS rinkimų programa grįsta tradicinėmis vertybėmis

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) – gilias istorines šaknis ir tradicijas turinti politinė jėga. LVŽS yra Pirmosios Lietuvos Respublikos politinių tradicijų tęsėja ir viena seniausių politinių partijų Lietuvoje. Tai vidurio arba centristinė politinė šalies jėga. Jai artimos Kazio Griniaus ir Romualdo Ozolo politinės bei moralinės idėjos.

Valstybės ir Tautos išsaugojimo bei stiprinimo politika yra LVŽS stiprybės pagrindas. Ilgaamžė partijos istorija įpareigoja puoselėti tradicinę šeimą, papročius, kultūrą ir kitas pamatines lietuvių Tautos vertybes. Kiekvienoje visuomenėje išpažįstamos skirtingos vertybės, o partijos atstovauja skirtingiems požiūriams apie tai, kas svarbu ir siektina sėkmingai valstybės raidai. Nuosekli ir sąžininga XXI amžiaus partija privalo viešai deklaruoti vertybines pozicijas aktualiausiais klausimais, dėl kurių galimas esminis visuomenės nesutarimas.

LVŽS yra partija, aiškiai matanti jautriausias vertybines takoskyras ir kiekvienoje iš jų užimanti nuosekliais balsavimais įrodytą poziciją. Svarbiausia vertybinė mūsų amžiaus takoskyra bus nacionalumo ir globalumo susidūrimas. Globalizacija yra neišvengiamas procesas. Valstybės tikslas – išsaugoti tapatumą, istoriją, kalbą ir kultūrą. Valstybinė kalba yra Lietuvos piliečius telkiantis pamatas. Mes esame vienintelė iš visų parlamentinių partijų, nuosekliai ginanti valstybinės lietuvių kalbos statusą.

Iš šio principo – išlikti savimi – kyla kitos mūsų pamatinės vertybės: vyro ir moters šeima, o ne lyčių pasirinkimas, pagarba žodžio laisvei ir religijų įvairovei, o ne vienos tiesos diktatas, demokratija, o ne autoritarizmas, piliečių įgalinimas ir įtraukimas dalyvauti valstybės gyvenime, o ne įsakinėjimas ir panieka piliečių nuomonei. Pagaliau esame už sveiką gyvenimą, o ne laisvę narkotikams ir kitoms priklausomybėms, už visas elgesio normas, kurios skatina pagarbų sugyvenimą visuomenėje, o ne vis stipresnę priešpriešą. Savo principų laikymasis ir pagarba kitokiems ir kitaip mąstantiems yra neatsiejama LVŽS politinio kodekso dalis.

Šiandien kaip niekada svarbu rinktis pamatinėms Tautos vertybėms ištikimus žmones, todėl rinkdamiesi balsuoti už LVŽS būsite tikri, kad nacionalinėje politikoje ir savivaldoje Jums atstovaus kompetentingi ir savo pažiūrų nekeičiantys žmonės. Mūsų stiprybė – ištikimybė principams ir kompetencija. Atiduodami balsą už LVŽS kandidatus, balsuojate ne tik už geriausius Jūsų atstovus regionuose, bet ir užtikrinate, kad regioninė politika išliks prioritetu ir nacionaliniu –Seimo ir Vyriausybės – lygmeniu.

NACIONALINĖS VERTYBINĖS POLITIKOS ASPEKTAI

1. Valdymas, planavimas, administravimas

Savivaldybė – tai arčiau žmonių esanti valdžios institucija, todėl labai svarbu, jog ji būtų atvira ir pasiekiama visuomenei, savo veikloje taikytų aukščiausius efektyvios vadybos bei skaidrumo standartus, iki minimumo sumažintų biurokratizmą, miesto ir infrastruktūros plėtrą planuotų atsižvelgiant į savivaldybės gyventojų poreikius bei atsakingai disponuotų bendraisiais finansiniais ištekliais. Todėl užtikrinsime į vietos gyventojų poreikius orientuoto savivaldybės biudžeto sudarymo ir tvirtinimo procedūrų skaidrumą.

Aktyviai informuosime visuomenę ir skatinsime dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose dėl vietinių rinkliavų nustatymo, savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymo, naudojimo bei disponavimo; biudžetinių įstaigų steigimo ir išlaikymo, viešųjų įstaigų, savivaldybės įmonių bei kitų savivaldybės juridinių asmenų, regionų plėtros tarybų steigimo klausimais. Įtrauksime bendruomenių deleguotus atstovus į savivaldybės įmonių valdymo organų sudėtį.

Sieksime, kad savivaldoje visi sprendimai būtų priimami atvirai, skaidriai ir būtų įsiklausyta į žmonių nuomonę. Šiam tikslui įgyvendinti įsipareigojame skirti dalį savivaldybės biudžeto lėšų, kurios būtų naudojamos bendruomenių idėjų įgyvendinimui (dalyvaujamasis biudžetas).

2. Švietimas ir pagalba švietimui Svarbiausias LVŽS prioritetas ir tikslas švietimo srityje – vienodai kokybiškas išsilavinimas visiems Lietuvos vaikams – tiek gyvenantiems didmiesčiuose, tiek ir regionuose, todėl, vykdydami savarankiškąsias savivaldybės funkcijas, mes užtikrinsime savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymąsi pagal privalomojo švietimo programas. Ypatingą dėmesį skirsime ikimokyklinio ugdymo užtikrinimui. Sieksime užtikrinti kokybiškam ugdymo procesui organizuoti reikalingos infrastruktūros įrengimą ir priemonių

įsigijimą savivaldybės ugdymo įstaigose, pavežėjimo nuo namų iki ugdymo įstaigos paslaugos teikimą. Rūpinsimės, kad vaikai ugdymo įstaigose gautų sveiką maistą, stiprinsime žalingų įpročių prevencijos programas. Skatinsime ir stiprinsime tautiškumo ir pilietiškumo ugdymą. Daug dėmesio skirsime mokyklų bendruomenėms, aktyviam mokytojų, tėvų ir mokinių tarpusavio bendravimui. Sieksime, kad mokyklų tarybose į tėvų nuomonę svarbiausiais vertybiniais klausimais būtų įsiklausoma. Sudarysime galimybes kiekvienam vaikui kartą per metus dalyvauti nemokamoje vasaros stovykloje.

Organizuosime ir koordinuosime švietimo pagalbos teikimo mokiniui, mokytojui, šeimai, mokyklai, vaiko minimaliosios priežiūros priemonių vykdymą. Tenkindami mokinių pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius bei norėdami padėti vaikams tapti aktyviais visuomenės piliečiais, skatinsime neformalųjį vaikų švietimą. Skatinsime suaugusiųjų mokymąsi visą gyvenimą. Didelį dėmesį skirsime pedagogų kompetencijų tobulinimui.

Inicijuodami švietimo reformą valdantieji iš esmės siekia sukurti elitinių mokyklų tinklą, kadangi valstybės finansinę paramą gauna ir taip stiprios mokyklos. Be to, formuojama palanki erdvė privataus švietimo sektoriaus suklestėjimui nuskurdinto, sumenkusio, sumažėjusio valstybinio švietimo sektoriaus sąskaita. Atsižvelgiant į tai, kokią potencialią žalą švietimo bendruomenei gali atnešti valdančiųjų veiksmai, LVŽS priešinsis visoms be išimties iniciatyvoms, kurios ne tik sudarytų sąlygas Lietuvoje atsirasti elitinių privačių ugdymo įstaigų tinklui, bet ir lemtų švietimo įstaigų regionuose naikinimą bei švietimo atitolinimą nuo šeimos gyvenamos vietos.

3. Socialinė rūpyba

Užtikrinsime, kad kiekvienas bendruomenės narys gautų jam reikalingas paslaugas, rūpinsimės, jog pažeidžiamiausi bendruomenės nariai neliktų vieni, sprendžiant iškilusius sudėtingus klausimus, susijusius su jų gyvenimo aplinkybėmis, su kuriomis jie be išorinės pagalbos negali susidoroti. Skatinsime saugią kaimynystę, bendruomeniškumą ir tarpusavio pagalbą bei palaikymą.

Atsakingai planuosime ir organizuosime socialines paslaugas, kontroliuosime bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę, taip pat socialinių paslaugų įstaigų steigimą ir išlaikymą. Rūpinsimės sąlygų savivaldybės teritorijoje gyvenančių neįgaliųjų socialiniam integravimui į bendruome-

nę sudarymu.

Rūpinsimės, jog socialinės pašalpos ir kompensacijos, nustatytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, būtų teikiamos operatyviai. Sieksime priartinti bendruomenės nariams socialinių, švietimo (ypatingą dėmesį skiriant Trečiojo amžiaus universitetams, vaikų dienos centrams, bendruomenės švietimo ir užimtumo centrams), sveikatos priežiūros įstaigų bei kitų įstaigų teikiamas paslaugas. Organizuosime ir plėsime Šeimos kortelės programos įgyvendinimo priemones, taip siekiant gerinti regiono demografinę situaciją.

4. Kultūra, etnokultūra, turizmas ir poilsis, visuomenės informavimas

Bendruomenės gyvenimo kokybė glaudžiai susijusi su kultūros plačiąją prasme lygiu. Todėl įsipareigojame rūpintis savivaldybei pavaldžių kultūros įstaigų infrastruktūra, aprūpinimu, pritaikymu įvairius poreikius turintiems bendruomenės nariams.

Užtikrinsime organizacinę, materialinę bei kt. paramą kultūros sklaidai. Rūpinsimės gyventojų bendrosios kultūros ugdymu ir etnokultūros puoselėjimu, informacine visuomenės plėtra, gyventojų poilsio organizavimu, sąlygų verslo ir turizmo plėtrai sudarymu.

Vienas iš LVŽS prioritetų savivaldybėse – kultūros paveldo ir istorijos pažinimo skatinimas, kultūros vertybių bei kultūrinio paveldo apsauga, identifikavimas. Skirdami finansavimą vystysime vietinį turizmą, įvairias veiklas, skatinančias pažinti kultūros paveldo objektus, susipažinti su jų istorija (ypatingą dėmesį skiriant vaikams). Raginsime vietos bendruomenes įsitraukti į vietos įžymybių bei turizmo objektų žymėjimo, aptarnavimo ir informavimo veiklas. Vystysime partnerystę su kitais Lietuvos, Europos, pasaulio miestais, siekiant geriau apsaugoti kultūros paveldą, pasidalinti gerąja patirtimi įveiklinant, pritaikant pakartotiniam naudojimui kultūros paveldo objektus, bei skleisti žinią apie turimas kultūros vertybes.

Siekdami skatinti tiek vietinį, tiek atvykstamąjį turizmą, vykdysime turizmo paslaugų įvairovės ir infrastruktūros plėtrą, turistinio potencialo ir žinomumo užsienio rinkose didinimą. Inicijuosime regioninių turizmo klasterių steigimą bei patariamųjų turizmo tarybų prie savivaldybių administracijų sudarymą. Skatinsime kaimo turizmą, lokalios gyvenimo kultūros, kulinarinio paveldo puoselėjimą bei pažinimą.

5. Sveikata ir gydymo įstaigos

Teisė į sveikatą ir jos apsaugą yra fundamentali žmogaus teisė. Akcentuodami, kad žmogaus sveikata turi būti gerbiama ir saugoma nuo gyvybės pradžios iki jos pabaigos, pasisakome už sveikatą visose politikose. Sveikatos išsaugojimas turi būti esmine sąlyga tiek miestų planavime, tiek švietimo sistemoje, tiek kitose srityse. Todėl, nuosekliai tęsdami savo sveikatos politiką, pasisakome už tai, kad būtų sudarytos visos sąlygos šeimoms susilaukti ir auginti sveikus vaikus, o savivaldoje veikiančios sveikatos priežiūros įstaigos gautų naujagimiui palankios ligoninės statusą; kiekvienoje ugdymo įstaigoje būtų užtikrintas sveikatai palankus vaikų maitinimas ir reikiamas fizinis lavinimas; aplinka planuojama taip, kad prisidėtų prie visuomenės sveikatos stiprinimo, o ne jos griovimo.

Žmogui susirgus sveikatos priežiūros paslaugos turi būti profesionalios ir kaip įmanoma arčiau vietos gyventojų. Todėl pasisakome prieš dabartinės valdžios sprendimus, kurie kelia esminę grėsmę šeimos medicinai ir kitoms sveikatos priežiūros paslaugoms regionuose. Švietimo ar socialinių paslaugų mažinimas regionuose mažina jų patrauklumą ir skatina gyventojų judėjimą į didžiuosius miestus. Siekiant išlaikyti regionų gyvybingumą, juose būtina išlaikyti ne tik sveikatos priežiūros, bet ir švietimo, socialines, aplinkosaugines ir kitas įstaigas.

Dėl šios priežasties LVŽS įsipareigoja remti tik tokias ligoninių tinklų optimizavimo sąlygas, kurios sąlygotų optimalų sveikatos apsaugos įstaigų prieinamumo ir paslaugų kokybės santykį. Kiekvienas Lietuvos gyventojas – nesvarbu ar jis gyvena mieste, ar kaime –turi teisę į vienodai kokybiškas ir priei-

namas gydymo paslaugas. Mes atsakingai vykdysime savivaldybei priskirtas funkcijas sveikatos priežiūros srityje, rūpinsimės sveikatinimo priemonių planavimu ir įgyvendinimu, parama savivaldybės gyventojų sveikatos priežiūrai.

6. Aplinka ir ekologija, architektūra, keliai ir transportas Siekdami įgyvendinti konstitucines, Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų teisės aktuose įtvirtintas piliečių teises į sveiką ir švarią aplinką, nuosekliai ir atsakingai įgyvendinsime Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiojoje programoje numatytas priemones. Didelį dėmesį skirsime išsamiam aplinkos monitoringui, piliečių, visuomeninių organizacijų, kitų fizinių ir juridinių asmenų įtraukimui į sprendimų dėl aplinkosaugos priemonių planavimo bei įgyvendinimo priėmimą. Skatinsime visuomenės švietimo ir mokymo aplinkosaugos klausimais priemonių įgyvendinimą, skirdami papildomą finansavimą visuomeninių organizacijų projektams. Rūpinsimės savivaldybėms priskirtu triukšmo prevencijos ir triukšmo valstybinio valdymo įgyvendinimu.

Planuodami miestų ir regionų plėtrą pagal galimybes vadovausimės tvarumo bei žiediškumo principais. Didelį dėmesį skirsime tinkamai želdynų, žaliųjų rekreacinių zonų, parkų bei miškų sanitarinei priežiūrai ir plėtrai, biologinės įvairovės, gamtinio kultūros paveldo išsaugojimui. Skatinsime visuomeninio taršaus transporto keitimą į aplinkai draugišką transportą, darnaus judumo priemonių įgyvendinimą. Skatinsime savivaldybės įmones ir įstaigas diegti atsinaujinančios energijos priemones, siekiant taupyti energijos išteklius bei

modernizuoti pastatus, siekiant didinti energetinį pastatų efektyvumą.

Sieksime, kad aplinka, kurioje gyvena mūsų bendruomenė, būtų ne tik patogi, bet ir estetiška. Todėl atsakingai vykdysime savivaldybei priskirtas funkcijas kaip teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, specialiųjų architektūros reikalavimų nustatymas ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimas, statinių naudojimo priežiūra. Aktyviai dalyvausime darbo grupių, rengiančių regionų plėtros planus, veikloje. Ypatingą dėmesį skirsime savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugai, priežiūrai ir tvarkymui, būklės stebėsenai. Parengsime ilgalaikius želdynų ir želdinių tvarkymo planus savivaldybėse.

Didelį dėmesį skirsime vietinės reikšmės keliams ir gatvėms, dviračių ir pėsčiųjų takams, daugiabučių namų kiemų vidaus keliams (gatvėms) ir jų automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), susisiekimo infrastruktūrai, vedančiai į lankytinus objektus įrengti (taisyti).

Skatinsime savivaldybės ir visuomenės bendradarbiavimą, partnerystę, siekiant sparčiau atnaujinti nusidėvėjusią ir šiandienos poreikių neatitinkančią infrastruktūrą.

Plėtosime elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą savivaldybėse.

Diegsime modernias, saugų eismą užtikrinančias priemones. Sudarysime ir peržiūrėsime pavojingų vietų sąrašus ir nedelsiant imsimės sprendimų saugiam eismui užtikrinti.

LVŽS prioritetas – susisiekimo tarp miestų ir atokiausių regionų didinimas, todėl didelį dėmesį skirsime tarpmiestiniam susisiekimui pagerinti. Nuostolingais maršrutais organizuosime pavežėji-

mo paslaugą (socialinis taksi), ieškosime būdų kooperuotis su aplinkinėmis savivaldybėmis, teikiant šią paslaugą bendrai visam regionui.

7. Ekonomika

Lietuvos miestai ir regionai turi tapti geriausia vieta gyventi, dirbti, ilsėtis ir investuoti. Įgyvendindami savivaldybėms priskirtas savarankiškąsias funkcijas, kursime ilgalaikes inovatyvias vietos plėtros strategijas, numatydami vietos ekonomikos stiprinimą kaip prioritetinę veiklos kryptį. Planuodami plėtrą ir teritorijų vystymą numatysime vietas laisvų pramonės ekonomikos zonų įsikūrimui. Gerinsime investavimo sąlygas tiek smulkiam ir vidutiniam verslui, tiek stambiajai pramonei bei užsienio investuotojams, sieksime sumažinti mokestinę naštą.

Siekiant į savivaldybę pritraukti investuotojus, daugiau dėmesio skirsime kokybiškos infrastruktūros įrengimui bei pritaikymui. Ne mažiau svarbu ieškoti sprendimų palankios aplinkos talentams ir aukštos kvalifikacijos specialistams pritraukti, sukūrimui. Siekdami mažinti jaunimo išvykimą iš regionų į didžiuosius miestus ar užsienį, skatinsime plėtoti startuolių ekosistemą, sudaryti sąlygas kūrybinių industrijų veiklos plėtrai, laisvai samdomų specialistų įsikūrimui savivaldybėje.

Stiprinsime viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės galimybes nevyriausybiniam sektoriui, sudarydami sąlygas teikti dalį socialinių paslaugų.

Savivaldybėje sudarysime palankias sąlygas vietos smulkiajam verslui, vietos ūkininkų produkcijos realizavimui, palengvinsime prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkas savivaldybės ar jos valdomų įmonių administruojamose turgavietėse ir viešose vietose.|

Seimo valdantieji šviesmečiais nutolę nuo Lietuvos

žmonių bėdų

Mes, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nariai, tikime, kad Lietuvos žmonės daug ką teisingai supranta, ir tikimės, kad dabartinės valdančiosios daugumos sukeltas košmaras baigsis su ateinančiais rinkimais.

Nežinia, ar Vyriausybės nekompetencija, ar daug gilesnės bėdos Lietuvą veda keliu, kuris kelia nerimą daugeliui žmonių. Valdantieji visiškai prarado ryšį su mūsų krašto žmonėmis – visaip riboja ne tik daugelio institucijų, bet ir opozicijos galimybes atstovauti Lietuvos žmonių interesams.

Opozicinių frakcijų atstovai praėjusiuose Seimo rinkimuose surinko tik kiek mažiau nei pusę rinkėjų balsų. Todėl dabartinė Seimo dauguma tiesiog arogantiškai ignoruoja pusės Lietuvos rinkėjų valią. Iš valdančiosios Seimo pusės tarsi jaučiame nuolatines patyčias, kurios skirtos ne tik mums, bet ir didelei daliai Lietuvos žmonių. Protestuodami dėl nesiskaitymo su rinkėjų nuomone, dvi savaites posėdžiavome istorinėje Kovo 11-osios salėje.

Ką daro valdantieji laisvoje Lietuvoje? Praėjusioje sesijoje Seime priėmė gėdingą nutarimą, kuris yra pavojingas Lietuvos valstybinės kalbos likimui (LVŽS siekė pasekti Latvijos pavyzdžiu, kitų šalių asmenvardžius adaptuojant pagal lietuvių kalbos reikalavimus). To -

dėl kreiptasi į Konstitucinį teismą (dėl X, Q ir W raidžių). Tikimės, kad teismas priims teisingą sprendimą ir sustabdys valdančiųjų „buldozerį“, kuris naikina visus lietuvybės pamatus.

Lietuvos piliečių skaičius mažėja, o valdantieji kalba tik apie svetimtaučių imigraciją. O juk reikia dėti visas pastangas ir susigrąžinti po visą pasaulį išsibarsčiusius emigrantus lietuvius.

Valdantieji konservatoriai ir liberalai per daugiau kaip dvejus metus valdžioje parodė, kad jiems visiškai nerūpi šalies gyventojų gyvenimo kokybė ir tradicinės, šimtmečiais puoselėtos lietuviškos vertybės, o dauguma „buldozerio“ principu priimamų sprendimų uždengiama skambiais politiniais šūkiais.|

Jonas JARUTIS, Lietuvos Respublikos Seimo narys, Seimo Pirmininkės pavaduotojas, asm. arch. nuotr.

24 Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga |

Mes – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga –visada kovojome ir kovosime, kad Lietuva būtų vieninga. Nėra kelių Lietuvų ir niekada nebus, net jei tai yra kažkurių politikų sumanymuose. Mums visi – Lietuvos žmonės. Gerbiame kiekvieną, kuris atsakingai dirba savo darbą. Gerbiame seną ir jauną. Visi mes – Lietuva. Už jos ateitį esame atsakingi visi.

LVŽS sako TAIP:

LVŽS sako NE:

tradicinei šeimai, kiekvieno žmogaus saugumui, saugiai ir švariai aplinkai, augančiai ir tvariai valstybės ekonomikai, atsinaujinančiai energetikai, tvariam ir konkurencingam žemės ūkui, kultūrai, kalbos puoselėjimui, regionų plėtrai ir infrastuktūros gerinimui, švietimo ir medicinos prieinamumui regionuose, vidaus ir užsienio politikai, grindžiamai diplomatija ir kompetencijomis. visuomenės skaldymui, kalbos ir tradicijų niekinimui, tradicinės šeimos, kaip konstitucinės normos ir valstybės pamato, neigimui, regioninės politikos žlugdymui, mokyklų ir gydymo įstaigų regionuose uždarymui, narkotikų dekriminalizavimui ir alkoholio prieinamumo didinimui, kompetencijų stokai valstybės valdyme, nepamatuotai užsienio politikai ir diplomatinių kelių atsisakymui, teisės pamynimui, politikų įtakai žiniasklaidoje ir žiniasklaidos priemonių išnaudojimui propagandos tikslais.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos. Užs. Nr. 12. Tiražas 340 000 egz. Spausdino Polska Press Sp. z o.o.

LVŽS informacinis leidinys, 2023 m. vasaris, Nr. 4 / ISSN 2538-8274

Redakcija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos komunikacijos grupė, el. p. info@lvzs.lt