materialiu prisirišimu, ir lieka ten amžinai, niekada nebegrįždama ištirpdyti širdžių saldžioje palaimoje. Kai miršta jūsų tėvai ir prarandate jų meilę, ir kai pasenstate ir nebejaučiate santuokinės meilės aistros, prisiminkite – pati meilė nedingo. Tikra meilė vis dar slepiasi kiekviename gyvame sutvėrime – net gėlėse ir tyliose žvaigždėse. Dievas paslepia Savo meilę ten, kad vėl ją atrastumėte, švytinčią amžinu grožiu. Kodėl gamta priverčia mus taip stipriai pamilti kai kuriuos žmones, kad vėliau atimtų arba paslėptų juos nuo mūsų? Dieviška meilė žaidžia su mumis slėpynių gyvenime, o vėliau pasislepia ir po mirties šydu, kad mes jos toliau ieškotume ir atrastume slaptame Visa Apimančios Būties sode. Meilė veda mus nesibaigiančiais gyvenimo ir mirties labirintais į Tobulos Meilės šalį, kur ji šviečia skaisčiausiai. Išties, meilė išlieka net mirtyje. Mėnulis juokiasi iš įsimylėjėlių, žadėjusių vienas kitam amžiną meilę, nes dabar jų kaulai tyli, išbarstyti po žemę. 67