DON KARLAS
CARLO GIUSEPPE VERDI OPERA
DON
On the day of execution
Only women kneel and smile, At the centre of it all –Your eyes.
(David Bowie Blackstar, 2016)
Egzekucijos dieną Tik moterys atsiklaupia ir šypsosi, Visko centre – tavo akys.
ið
Eric Fennell (Don Karlas), Viktorija Miškūnaitė (Elizabetė)
(David Bowie, Blackstar,
albumo Blackstar, 2016)
yra Opera Europa narys
LNOBT
Giuseppe Verdi (1813–1901)
DON KARLAS
DON CARLO
4 v. opera italų kalba | an opera in 4 acts, sung in Italian
Josephe Mery ir Camille du Locle libretas pagal Friedricho Schillerio dramą| Libretto by Josephe Mery and Camille du Locle after Friedrich Schiller’s play
Muzikos vadovas ir dirigentas | Music Director and Conductor Pierre Vallet (Prancūzija | France)
Dirigentas | Conductor Martynas Staškus
Režisierius | Director Günter Krämer (Vokietija | Germany)
Scenografas ir dramaturgas | Set Designer and Dramaturg Herbert Schäfer (Vokietija | Germany)
Kostiumų dailininkė | Costume Designer Isabel Ines Glathar (Vokietija | Germany)
Režisierė statytoja | Directing Cooperation Jūratė Sodytė Choro meno vadovas | Chorus Master Česlovas Radžiūnas
Premjera 2016 m. kovo 4 d. | Premiere: 4 March, 2016
Vilnius, 2025
Vaidmenys ir atlikėjai | Cast
Pilypas II, Ispanijos karalius
Philip II, King of Spain
Don Karlas, infantas
Don Carlo, Infante
Rodrigas, markizas Poza
Rodrigo, Marquis of Posa
Vienuolis ir Didžiojo Inkvizitoriaus balsas
Monk and Voice of the Grand Inquisitor
Didysis Inkvizitorius
Tadas Girininkas Almas Švilpa
Gaston Rivero
Steponas Zonys
Liudas Mikalauskas
The Grand Inquisitor Albinas Arkauskas (mimanso artistas | supernumerary)
Elizabetė Valua Elisabeth of Valois
Princesė Eboli
Princess Eboli
Viktorija Miškūnaitė
Justina Gringytė
Eglė Wyss
Dausų balsas
Voice from Heaven
Grafienė Arenberg Countess of Arenberg
Flamandų deputatai Flemish Deputies
Monika Pleškytė
Austėja Zinkevičiūtė
Ina Tervydytė (mimanso artistė | supernumerary)
)
Arūnas Malikėnas
Alfredas Miniotas
Mindaugas Tomas Miškinis
Paulius Prasauskas
Arminas Skirvainis
Rokas Šveisteris
Klaudijus Šimkus
Orkestro solistai | Orchestra Soloists
Rokas Vaitkevičius (violončelė, koncertmeisteris | cello, principal)
Roma Jaraminaitė (violončelė, koncertmeisterio pavaduotoja | cello, co-principal)
Mimansas | Supernumeraries
Jokūbas Adamonis, Dmitrijus Babašinskis, Arūnas Bronušas, Skirmantas Galinis, Juozas Janužas, Martynas Kavaliauskas, Dominykas Papovas, Paulius Viščius, Igoris Zaripovas
Siužetas
I dalis
Įkalintas savo tėvo, karaliaus Pilypo II, Karlas klausosi kunigų giedamų niūrių giesmių. Jos skelbia neišvengiamą gyvenimo ir šio pasaulio laikinumą.
Karlo vaikystės draugas Rodrigas, markizas iš Pozos, slapčia įsmunka pas kalinamą bičiulį ir bando jį įkalbėti, kad paskatintų savo tėvą nutraukti Nyderlanduose ispanų vykdomas žudynes. Tačiau Karlą jis randa kamuojamą kančių ir vidinės sumaišties. Pasirodo, prie to jį privedė anaiptol ne politinės peripetijos, o asmeninio gyvenimo drama: jauną vyrą kamuoja neįmanoma meilė savo buvusiai sužadėtinei Elizabetei, kilusiai iš Prancūzijos karalių giminės ir dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių ištekintai už Karlo tėvo Pilypo.
Pasprukęs Karlas susitinka su Elizabete ir karštligiškai maldauja atsiliepti į jo meilės šauksmą. Jo prašymai darosi vis absurdiškesni ir agresyvesni, ir moteris turi sukaupti visą valią, kad pajėgtų atsispirti mylimajam.
Pilypas ištremia Arembergo grafienę, nes ši išdrįso palikti karalienę be priežiūros.
Po šio įvykio pasigirstantis Pilypo ir Rodrigo duetas bei juo išreiškiama politinė konfrontacija formuoja šios Verdi operos centrą. Paaiškėja, kad Pilypas gana palankiai vertina šį Prancūzijos ir Nyderlandų markizą, retkarčiais apsilankantį Ispanijos rūmuose. Jis pradeda su jaunuoliu diskusiją, kurioje, viena vertus, pritariama Nyderlandų tautos nepriklausomybės siekiui ir ryžtui bet kokia kaina ją iškovoti, kita vertus, reiškiamas susirūpinimas, kad nepriklausomybė gali kelti pavojų Ispanijos karalystės saugumui. Nors pašnekovų nuomonės išsiskiria, vis dėlto užsimezga atsargūs, bet akivaizdžiai draugiški karaliaus ir Rodrigo santykiai. Pilypas tuo pasinaudoja ir prikalbina Rodrigą sekti jo jaunąją žmoną (t. y. sužinoti, ar ji myli Karlą).
Dar viena šnipinėtoja, kurią priverčia sau tarnauti Pilypas, –tai grafienė Eboli, Elizabetės rūmų dama. Jos užduotis –pasitelkus erotines viliones aptikti silpnąją Karlo vietą. Jos bandymai žlunga, kai Rodrigas ryžtasi įsikišti ir apsaugoti draugą nuo tamsių gundytojos kėslų
AUTODAFĖ
Autodafė – tai didžioji šventinė ispanų inkvizicijos (katalikų teismo, persekiojančio religiją vienaip ar kitaip išdavusius asmenis) institucija. Didžiulės minios akivaizdoje rengiamasi įvykdyti mirties bausmę šešiems nuteistiems eretikams. Jie pasmerkiami mirti laužo liepsnose, mat bažnyčia teigia, kad ugnis padeda tautai atsikratyti nekrikštų ir netikinčiųjų
Rengiantis egzekucijai kyla sumaištis: Karlas grasina nužudyti tėvą ir Rodrigui tik paskutinę akimirką pavyksta išgelbėti karalių. Mirties bausmės ceremonija vyksta toliau.
Pertrauka
II dalis
Pilypas, didysis katalikų pasaulio ir politinis valdovas, kuriam paklūsta didžioji dalis Europos ir Ispanijos kolonijos užjūryje, niūriai mąsto apie nelaimingą asmeninį gyvenimą ir kankinasi, kad žmona Elizabetė taip jo ir nepamilo.
Jaunoji karalienė bando maištauti – ji atvirai smerkia nuolatinį šnipinėjimą ir rausimąsi po jos asmeninius
daiktus. Į kampą įspraustas karalius, apimtas įsiūčio, negailestingai partrenkia žmoną ant žemės.
Grafienė Eboli (tai ji slapta perdavė Pilypui Elizabetei priklausančius daiktus), prisipažįsta karalienei, kad dabartinę tragediją iš dalies lėmė nuodėmingas jos ryšys su Pilypu. Karalienė nusigręžia nuo jos, ir nelaimingoji moteris pranyksta politinio pasaulio užribiuose.
KARDINOLAS INKVIZITORIUS
Kardinolas Inkvizitorius – labai senas, ant mirties slenksčio stovintis žmogus. Nors jo kūnas kone miręs, protu Kardinolas Inkvizitorius yra tikras pabaisa – jį užvaldęs katalikiškas troškimas išgyventi bet kokia kaina. Šis asmuo pasiryžęs paaukoti ir sunaikinti visa, kas kelia grėsmę jo bažnyčiai. Akistatoje su Pilypu (jų pokalbyje dalyvauja sekretorius), Inkvizitorius verčia karalių grįžti į visuotinės Katalikų bažnyčios kelią.
Kad įrodytų ištikimybę, Pilypas priverstas paaukoti inkvizicijai jaunuolius, kurie, Inkvizitoriaus nuomone, yra maištininkai. Tai Rodrigas, Karlas ir Elizabetė. Nematydamas kito kelio, Pilypas paklūsta diktatoriui.
Günter Krämer
Synopsis
Part I
Locked away by his father Philip II, Carlo is listening to the dark songs of the priests. They are singing about the transience of life and the world.
Rodrigo, Marquis of Posa, who remained Carlo‘s friend ever since their childhood, secretly sneaks in and is trying to convince Carlo to intervene in the security policy of his father to stop the massacre of Spaniards in Flanders. However, he finds his friend emotionally torn and in an internally troubled state. It appears that such situation arises not from the political, but rather from his personal problems: the young man is tortured by his unrequited love for Elisabeth, his former fiancée from the French royal house of Valois, who had to marry the Spanish king, Carlo‘s father Philip II, due to political reasons.
Carlo escapes to meet with Elisabeth and implores her to answer his call of love. His pleas are becoming so ludicrously aggressive that the woman has to muster all her strength of will to escape her beloved‘s importunity.
Philip banishes the Countess of Aremberg for abandoning the queen during the incident and leaving her unprotected.
The subsequent duet between Philip and Rodrigo, and the political confrontation that it conveys, is at the very centre of Verdi‘s opera. It appears that for some reason Philip is quite fond of this Marquis of France and Flanders, who sporadically visits the Spanish court. In this respect, Philip allows him to enter into a discussion: on the one hand, there is the self-determination and desire of independence that arises from the Flemish people, on the other hand and on Philip‘s side – there is major concern that this desire for freedom endangers the internal security of his kingdom. Despite conflicting opinions, a kind of a cautious personal rapprochement is created between the King and the young Rodrigo, and Philip uses it to make Marquis of Posa to spy on his young wife Elisabeth (does she love Carlo or not?).
The other spy employed by Philip is Countess Eboli, Elisabeth‘s lady-in-waiting. She is supposed to find out Carlo‘s soft spot by using erotic seduction, and yet her attempts end in utter failure when Rodrigo steps in and protects his friend from the intentions of the temptress.
THE AUTODAFÉ
The autodafé is a festive establishment of the Spanish Inquisition (Catholic court for persecution of religious deviations). Six heretics are to be executed in front of a crowd. They are condemned to be burned, since the church perceives fire as a cleansing power that helps to get rid of the unbaptized and the unbelieving.
During the preparations for the execution, events take an allarming turn: Carlo is threatening to murder his father and Rodrigo saves Philip only in the last moment. Despite this incident, the ceremonious execution of heretics continues.
Intermission
Part II
Philip, the master of the Catholic world and the political ruler of large parts of Europe and the Spanish colonies overseas, desperately contemplates his personal misfortune and expresses anguish over the fact that his wife Elisabeth doesn’t love him.
Elisabeth, on the other hand, is rebelling against the constant spying and the investigation of her pers onal
items. Driven into a corner, Philip is overcome with hatred and strikes his wife down onto the ground.
Countess Eboli, who secretly gave Philp Elisabeth’s belongings, now confesses to her queen that it was she who partly evoked this disaster through her close and sinful relationship with Philip. Elisabeth turns away from her, and Eboli disappears into the wasteland of the political world.
THE INQUISITOR-CARDINAL
The Inquisitor-Cardinal is an ancient, almost dying, old man. He may be a dead man physically, but his mind is a monstrous representation of the Catholic will to survive: the Inquisitor sacrifices everything in life that he perceives as a threat to his church. And in the confrontation with Philip (led by his Secretary) the Inquisitor forces the King to get back on the rightful path of the universal Catholic church.
To prove his loyalty, Philip is ordered to sacrifice the young people, who are perceived as rebellious in the eyes of the Inquisitor: Rodrigo, Carlo and Elisabeth. Philip doesn’t have another choice and submits to the dictatorship.
Günter Krämer
Luciano Batinić (Pilypas), Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas)
Muzikos vadovas ir dirigentas Pierre Vallet
Prieš pirmąjį susitikimą su Günteriu Krämeriu, kurio metu turėjome kalbėtis apie Don Karlą, perskaičiau labai daug G. Verdi laiškų, rašytų operos kūrimo metu, taip pat gilinausi į įvairius amžininkų prisiminimus, atkeliavusius iš šios operos pirmųjų repeticijų laikotarpio.
Didžiulį įspūdį man paliko galybė Verdi kūrybai taikytų apribojimų. Stengiausi kiek įmanoma labiau įsigilinti į originalią Don Karlo medžiagą, kad galėčiau aiškiau matyti visas vėliau darytas partitūros variacijas ir kupiūras. Neįtikėtina, kiek daug muzikos buvo palikta užribyje, kai
Paryžiuje dienos šviesą išvydo 5 veiksmų operos versija. Vėlesnis jos perrašymas, 4 veiksmų versija, dainuojama italų kalba – taip pat labai įdomi, jei lygintume ją su paryžietiškąja, be to, greičiausiai būtent šis variantas labiausiai patiko ir pačiam kompozitoriui.
Naujo kūrinio kūrimas Paryžiaus operai – paties Verdi pavadintai „didele krautuvėle“ – reiškė daugybės Grand Opera (kurios didžiausi meistrai buvo G. Meyerbeeris ir J. F. Halévy) būdingų taisyklių priėmimą. Šios taisyklės griežtai apsprendė tipines situacijas, reikalavo maršų, didingų chorų, paradų, gyvūnų pasirodymų ir, žinoma, baleto numerio, kurį turėjo atlikti visos Operos mecenatų remiamos balerinos. Don Karlo partitūroje labai aiškiai girdėti, kuriose vietose Verdi nusilenkė konvencijai, o kur pats buvo savo darbo šeimininkas. Natūraliai kyla klausimas, kaip ši opera būtų skambėjusi, jei jai nebūtų pritaikyti jokie apribojimai. Tai išsiaiškinti pasiryžome mudu su Günteriu. Mes pabandėme įelektrinti operos vyksmą, suteikti draminei kūrinio medžiagai dar daugiau įtampos. Atlikome kai kurias muzikines kupiūras, siekdami sustiprinti muzikos poveikį, taip pat apkeitėme vietomis kai kurias scenas vardan darnesnės įvykių tėkmės. Esame tikri, kad pačiam Verdi ši Don Karlo versija būtų pasirodžiusi artima ir intriguojanti.
Pierre Vallet Muzikos vadovas ir dirigentas
Before my first meeting with Günter Krämer to talk about Don Carlo, I read G. Verdi’s correspondence spanning the writing and creation of the opera as well as the testimonies during the rehearsal period.
I was struck by all the constraints that Verdi was under. I also read as much of the original musical material as possible to see all the variations and the various cuts. It’s incredible the amount of music that was not retained for the 5 act Paris version. The subsequent rewriting for the 4 act version in Italian is also fascinating when compared to the Paris version. In the end, it seems that Verdi preferred this 4 act version the best.
Composing for the Paris Opera – “la grande boutique”, as Verdi nicknamed it – meant accepting a whole string of conventions part of the Grand Opera of which G. Meyerbeer and J. F. Halévy were the grand masters. They included typical situations, marches, big choruses, parades, animals and of course the famous ballet made of all the ballerinas that the Opera patrons were supporting. In Verdi’s score one can hear many times when he bowed to convention and when he is his own master. It is worth wondering how the opera would have sounded without all these conventions. This is what Günter and I embarked to do. We tightened the action and increased the tension of the drama. We made musical cuts to intensify the impact of the music and we sometimes rearranged the order of the scenes for greater continuity. We feel confident that Verdi would have been quite excited about this version.
Pierre Vallet Music Director and Conductor
DON KARLAS
Ją išvydau, ir jos šypsena
Man lyg naują dangų atvėrė!
Ak! Ta širdis atskirta amžinai,
Ją išplėšė mano tėvas – karalius!
Jau nežada laimingų dienų
Mano gyvenimo tolis blyškus.
Tu pagrobei, užbūrus mane, Širdį, meilę ir sapnus visus!
DON CARLO
When I first saw her, I felt like I was in Heaven.
Now the father, the King
Took her away from me ... forever!
There will not be
One happy day in my life anymore.
Like a witch, you stole
My heart, my hopes, my dreams, my love!
RODRIGAS
Tu kliaukis manimi ir išliki narsus!
Tava žvaigždė aukštybėse dar švyti. Maldauki Dievą ištvermės, jėgų!
RODRIGO
By my side, encourage your soul! Let your bright light shine again, Request strength from Heaven!
Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas)
Režisierė statytoja Jūratė Sodytė, režisierius Günter Krämer, muzikos vadovas Pierre Vallet
RODRIGAS
Eikš arčiau manęs, stiprinki dvasią!
DON KARLAS ir RODRIGAS
Kartu gyvenime ir kartu mirtyje!
Mūsų paskutinis šūkis bus laisvė!
RODRIGO
Come, with me your heart will be stronger!
DON CARLO AND RODRIGO
Together we will live, and together we will die!
Our final cry will be liberty!
Eugenijus Chrebtovas (Rodrigas), Eric Fennell (Don Karlas)
DON KARLAS
Man oras šis slogus ir žadina savaime
Miglotą nuojautą nelaimės. Turiu išvykt!
Teįsakys karalius man
Į Flandriją keliauti.
Šykštus dangus sušvito tik trumpam –Ir vėl širdy tamsa!
DON CARLO
Life in this country oppresses me, tortures me, Like the memory of a crime. I have to leave! It is necessary!
Let the king send me to Flanders. Heaven gave me only one happy day, And it was gone so quickly!
Eric Fennell (Don Karlas)
DON KARLAS
Deja! Jokio žodžio, šiltesnio žodžio
Vargšui, kuris tremtin išvyksta.
Ak! Kas gailestį jūsų užgožė, Kas jūsų širdy viešpatauja!
Aiman! Sielą kausto kančia, Širdis pavirto ledu...
Deja! Veltui raudos, veltui malda, Kalbėjau su marmuro šaltu kapu.
ELIZABETĖ
Kam kaltinat širdį, neva ji abejinga?
Mano tylėjimą taurų juk turit suprasti.
Lyg kelrodė žvaigždė sužibo pareiga, Viltis man – Dievas ir dalia garbinga!
DON CARLO
What! Not a single word, not one, For the poor, who is going into exile! Why do I not hear some pity Speaking from your heart? You are killing my soul, My heart is frozen... I have prayed in my delirium
To the cold marble of the tomb.
ELISABETH:
Why do you accuse This heart to be cold? You should understand my silence. I only follow my duty.
Reþisieriaus padëjëja Laima Kvasaitë, solistas Liudas Norvaiðas, dirigentas Alvydas Ðulèys
ELIZABETĖ
Iš Ispanijos tu ištremta, Bet aš nepamiršiu tavęs. Tenepalies blakstienų tau Nebyli rauda.
Tu grįši Prancūzijon, Liūdės širdis mana.
ELISABETH
You have been banished from Spain, But not from my heart. Do not speak of my suffering, Of the tears in my eyes.
Return to our beloved country, My heart will follow you.
Valdis Jansons (Rodrigas)
RODRIGAS
Neseniai grįžau iš flamandų
Kadais žydėjusios šalies.
Krauju pasruvus ji šiandien, Tai dykuma, šiurpi, klaiki!
Vaikai miršta iš bado, Be namų, be jokios globos.
Miesto gatvės virto griuvėsiais, Ir kaimai nusiaubti.
Pasruvusios upės raudonuoja –Į vandenis liejas kraujai.
Motinos rauda, balsu aimanuoja
Guli kapuos jų vaikai.
Garbė tau, didis Dieve, Kad įkvėpei man valią
Apie baisingąsias kančias
Papasakot karaliui.
PILYPAS
Kraujas sutvirtins taiką mano karalystėj.
Tiktai mirtis juos atves į tikrą kelią!
Pažvelgtum geriau į Ispanijos kraštą!
Ištikimybė karaliui čia niekur nemąžta –
Tyli pamaldūs miestiečiai
Ir liaudis iš kaimų, Šią ramybę dovanoti ir Flandrijai noriu.
RODRIGAS
O, tai šiurpi ramybė, tikra kapų rimtis!
Argi jūs taiką skelbiate pasauliui?
Čia viešpatauja siaubas ir žudynės!
Kunigai – budeliai tikri,
O jūsų kariauna – žudikai!
Varge ir sielvarte žūva flamandai, Klaiki dykynė karalystė jūsų, Karaliau, jūsų vardą keiks tauta!
Jūs kaip Dievas galėtumėt žemėj rojų sukurti, Dvasia pakilkite aukščiau visų valdovų!
Pasauliui neškit džiaugsmą, Duokit laisvę!
RODRIGO
I have come from Flanders, That country, once so lovely, Now an ashen desert, A place of horror, a tomb!
Lost children somewhere in the ruins, Weeping. No home, no shelter. Steel and fire destroyed everything. There is no pity anymore. The river is red from blood. The cry of the mothers echo For their dying children. God be blessed, who let me tell of this cruel agony to the King.
PHILIP
Safety has to be paid with blood. Death by this hand will bring a better future, Peace and silence. Look at Spain! Look at the people. They are serving God and me.
Peace and silence! I want that for Flanders, too.
RODRIGO
What a horrible silence. The silence of a cemetery. This you call peace? This is terror. Your priests are hangmen, Your soldiers are murderers. Your people die, Your empire is a horrible desert. The name Philip is a curse now! Like a god you could create a new world. Fly higher than any King before! Give freedom to the world!
PILYPAS
Keistas svajokli!
Kitaip galvotum, jei žmonių širdis
Permatytum taip, kaip permato Pilypas!
PHILIP
Strange dreamer!
You would change your mind
If you knew peoples’ heart like I do.
Luciano Batinić (Pilypas)
EBOLI
Kokią šmėklą išvydot?
Ar mano širdim abejojat?
Ji plaka tik jums!
Nežinot jūs, turbūt dar nežinot,
Kokios žiaurios pinklės jums paspęstos!
O virš galvos akimirką kiekvieną
Juodas dangus žaibais pratrūkti gali!
EBOLI
What spectre rises between us?
Don’t you believe in my heart
That beats only for you?
Perhaps you never learned
To be aware of dangers...
At any moment a thunder from Heaven
Could crash on your head!
Eglë Ðidlauskaitë (Eboli)
Adam Diegel (Don Karlas), Eglë Ðidlauskaitë (Eboli)
PILYPAS
Ant galvos užsidėjęs šią karūną, Aš prisiekiau Dievui, Kad nešiu mirtį tiems atskalūnams, Ugnimi naikinsiu juos.
CHORAS
Sveikas, karaliau! Šlovė tau!
PHILIP
When the crown was put on my head, I swore to Heaven who gave it to me, To sentence the guilty to death By fire and the sword.
CHORUS
Glory to Philip! And glory to Heaven!
Luciano Batini ć (Pilypas)
VIENUOLIAI
Tikri tai išdavikai, Jie prieš Dievą! Jie pasmerkti kaip maištininkai! Rūstus karalius juos nubaus!
FLAMANDŲ ATSTOVAI
O Dieve, Tu leidi tai, Tu leidi degint žmones! Neduok savęs įžeist, Neduok sudegt ugny!
MONKS
They are unfaithful, They don’t believe in God. They are rebels! May the King’s fury destroy them.
FLEMISH DEPUTIES
And you allow this, o Heaven! God does not put out these flames! The fire burns in His name!
Jûratë Sodytë, Liudas Mikalauskas (Vienuolis)
PILYPAS
Ne, nemyli ji manęs, Šalta man jos širdis, Nemyli, ne!
Miegas ateis, kai paskutinįsyk Žmonės lydės mane į amžinybę.
Miegas ateis, kai baigsis mano kančios, Užmigsiu šalto Eskorialio kape.
Ak, jei galėčiau pažvelgt žmogaus širdin, Skaityti jo mintis, Ką vienas Dievas tiktai gali!..
Kada karalius miega, vien klasta jo sostą gaubia.
Praranda jis karūną, žmoną, garbę
PHILIP
She has never loved me!
Her heart is closed to me.
No, she does not love me!
When my last day has come, I will sleep alone
In the tomb of the Escurial.
If only my royal crown
Could give me the power
To read hearts. God can do it!
The prince is sleeping...
The traitor awakes...
The King loses his crown, His wife, his honour.
Luciano Batinić (Pilypas)
Pažvelk aukštyn, aš danguje Turiu randų, kurių nematyti.
(David Bowie, Lazarus, iš albumo Blackstar, 2016)
Look up here, I’m in heaven I’ve got scars that can’t be seen.
(David Bowie Lazarus from the album Blackstar, 2016)
)
Èeslovas Nausëda (Didysis inkvizitorius
ELIZABETĖ
Jums vietos čia nėra!
Rytoj jūs turite palikti rūmus šiuos!
Pasirinkt vienuolyną
Arba tremtį!
EBOLI
Man nebėra jokios vilties, Jau niekas nepaguos manęs, Nes per sunki mana kaltė!
ELISABETH
Give me back the cross!
You must leave the court at daybreak. You may choose between Exile and a cloister!
EBOLI
Hopeless, I will have to suffer. My crime is so horrible That it will stay with me forever.
Eglë Ðidlauskaitë (Eboli)
Nebeturiu ko prarasti, Aš taip aukštai, kad mano protas sūkuriuoja.
(David Bowie, Lazarus, iš albumo Blackstar, 2016)
I’ve got nothing left to lose, I’m so high it makes my brain whirl.
(David Bowie Lazarus from the album Blackstar, 2016)
INKVIZITORIUS
Už maištininko gyvastį
Svarbiau šalies taika.
PILYPAS
Negi galiu žudyti
Savo sūnų aš, krikščionis?
INKVIZITORIUS
Dievas taip pat atidavė už mus Sūnų
PILYPAS
Bet juk sąžinė nerims! Juk netylės širdis!
INKVIZITORIUS
Jausmai tikėjimui paklusti turi.
INQUISTOR
The peace of the empire is worth the life of a rebel.
PHILIP
Can I, a Christian, Sacrifice my son for the world?
INQUISTOR
God sacrificed his own, to save us all.
PHILIP
Will my heart, my blood remain silent in me?
INQUISTOR
All must be silent when faith speaks.
Eric Fennell (Don Karlas)
Kostiumø dailininkë Isabel Ines Glathar, reþisierius Günter Krämer
PILYPAS
Skaudžiai apviltas, trokšdavau paguodos. Veltui ieškojau čia, Tarp šių šaltų sienų, Žmogaus tyros širdies. Aš ją radau!
INKVIZITORIUS
Žmogaus ieškojai? Kam vadinies karalium, Jei ieškai tik žmogaus?
PHILIP
To get through my sad days, I have searched in my court for a sure friend... A man with a pure heart... I found him!
INQUISTOR
Why a man?
Why do you call yourself King, If you have equals?
Èeslovas Nausëda (Didysis inkvizitorius), Liudas Mikalauskas (Vienuolis)
Dievai užmiršo, kad mane sukūrė, Taigi ir aš juos užmiršau.
(David Bowie, Seven, iš albumo Hours..., 1999)
The Gods forgot they’ve made me, so I forgot them, too.
(David Bowie Seven from the album Hours..., 1999)
Scenografas ir dramaturgas Herbert Schäfer
DON KARLAS
Gyviesiems jau nesu naudingas!
Bet tu išgelbėti juos dar gali, Numesti jungą!
RODRIGAS
Tu gelbėki flamandus! Žmonėms atgauti laisvę Padėti privalai, O jiems nauji laikai ateis tik per tave! Tau skirta viešpatauti, man – mirti už tave.
DON CARLO
No, I can do no more for the mankind!
But you can still save them... They will no longer be oppressed.
RODRIGO
No, save yourself for Flanders, For our work, You must complete it... The new golden age will be born... You must reign, and I must die for you.
Adam Diegel (Don Karlas)
ELIZABETĖ
Sudie, laimės sapnai, jūs taip staiga išnykot!
Visko, kas taip brangu, turiu atsisakyti!
Sudie, jaunyste, kodėl mus palikai?
Man tik viena viltis –
Kapų ramybė!
ELISABETH
Farewell, golden dream, lost illusion! Every link binding me to earth is broken. Farewell, years of my youth. My heart has only one desire, The peace of the tomb.
Reþisierius Günter Krämer
Laisvės giesmė
Kiekviena tauta i š gyvena laikus, kai kova u ž laisv ę tampa jos kasdienine duona. Antroji XX a. pusė kaip tik toks metas buvo daugeliui tautų, tarp jų ir italams.
Kompozitorius Verdi Italijoje tada jau buvo pasiekęs tokį populiarumą, kad laiškus jam buvo galima adresuoti tiesiog taip: Giuseppe Verdi, Italija. Tačiau Verdi garsėjo ne vien kaip muzikas – jis buvo laikomas Italijos išsilaisvinimo kovos iš Austrijos nacionaliniu didvyriu. Artėjant
eilinei kompozitoriaus kūrinio premjerai, Italijos miestų pastatai pasipuošdavo šūkiais „Viva VERDI!“ Tai buvo žodžių „Viva Vittorio Emanuele, Re di Italia!“ („Tegyvuoja Viktoras Emanuelis, Italijos karalius!“) akronimas.
Linkėdami savo mylimam kompozitoriui laimingo gyvenimo, tai turėjo mintyse italai, bet to negalėjo įrodyti nuo sienų šiuos užrašus skubantys nuvalyti austrų policininkai… Viva Verdi, kuriantis ilgiausią savo operą Don Karlas
„Gražiausi laisvės sapnai sapnuojami kalėjime. Sakyk, bičiuli, kur geriau ir natūraliau būtų galėjęs gimti drąsiausias humaniškos respublikos, visuotinio pakantumo ir sąžinės laisvės idealas, jei ne šalia Pilypo II ir jo inkvizicijos?“ – rašė Friedrichas Schilleris „Laiškuose apie Don Karlą“.
Po ypač garbinamo Shakespeare’o Verdi laikė Schillerį didžiausiu dramaturgijos genijumi nuo graikų tragedijos laikų. Pagal Schillerio dramas jis sukūrė keturias operas –Žaną d’Ark (pagal Orleano mergelę, 1845), Plėšikus (1847), Luizą Miler (pagal Klastą ir meilę, 1849) ir Don Karlą (1867).
Nė viena iš šių operų nesulaukė tokios sėkmės, kokia lydėjo Trubadūrą, Traviatą ar Rigoletą. Tačiau šioje
Schillerio dramoje glūdėjo tai, kas būdinga vėlyvosioms
Verdi operoms, – nuo teatrališkų išorinių dramų ir romantiškų aistrų kupinų libretų kompozitorius pasuko vidinio tragizmo link; išorinio veiksmo šiuose kūriniuose maža, bet juose siekiama išreikšti vidinius išgyvenimus, tiesos paieškas ir žmoniškumo ilgesį Šia opera Verdi įžengė į vėlyvąjį savo kūrybos laikotarpį Don Karlas –dvidešimt trečioji iš jo sukurtų dvidešimt šešių operų; po jos kompozitorius dar parašė Aidą, Otelą ir Falstafą
Nors dėl pastatymų prašmatnumo ir pompastiškumo
Paryžiaus Grand Opera Verdi sarkastiškai vadino „Didžiąja krautuvėle“ („Grande boutique“) ir ne pernelyg žavėjosi jos tradicijomis, vis dėlto Don Karlas buvo ne pirmoji jo premjera šiame teatre. Paryžiaus operoje 1847 m. įvyko jo Jeruzalės (tai Lombardiečių pirmajame kryžiaus žygyje nauja redakcija), o 1855 m. – Sicilijos mišparų premjera. 1865 m. Paryžiaus italų teatras parengė naujos Makbeto redakcijos premjerą. Kaip tik tada Grand Opera ir pasiūlė Verdi sukurti naują veikalą artėjančiai 1867 m. Pasaulinei parodai. Buvo apsistota prie F. Schillerio dramos Don Karlas. Ispaniška tema Paryžiaus operai pasirodė labai romantiška, o Verdi Schillerio dramoje rado tai, kas buvo svarbu jam pačiam, – neeilinius charakterius neeilinėse situacijose, vidinio pasaulio įvairovę, spalvingą teatrališkumą, gilinimąsi į žmogiškumą ir veiksmo įtampą. Tikra
drama! Susidomėjimą sustiprino ir 1863 m. Verdi kelionė į Ispaniją. Čia jis atrado tai, kas keliautojus šioje šalyje pakerėdavo anuomet ir kas tebežavi juos mūsų dienomis, – tai stiprių nacionalinių charakterių šalis, romantiška čigonų ir toreadorų, hidalgų ir vienuolių tėvynė ir didelių istorinių įvykių arena.
Prasidėjo libreto rašymas. Kompozitorius savo libretistui J. Mery, o po šio mirties – darbą perėmusiam C. du Locle’ei davė daugybę kuo tiksliausių nuorodų, kaip Schillerio tragedija turėtų atrodyti operos scenoje. Būdamas genialus muzikos dramaturgas, Verdi puikiai suprato, kad politinė drama suteikia kur kas mažiau galimybių perteikti žiūrovų taip pamėgtas aistras ir jausmų kolizijas nei šeimos santykių drama. Tad abi jas sujungė į vieną tobulą asmeninių, politinių ir ideologinių konfliktų dramą
Libretistai sukūrė puikų libretą, atitinkantį prancūzų didžiosios operos stilių. Atsižvelgdami į šio žanro (ne tik operos apskritai) reikalavimus, jie smarkiai sumažino scenų ir veikėjų skaičių, bet išplėtė masines scenas, įtraukė kaukių balių su baletu (nuo pat prancūzų operos pradžios XVII a. antrojoje pusėje baletas buvo privaloma statomų operų dalis), autodafė sceną ir pan. Ryškinant Elizabetės ir don Karlo meilės istoriją, buvo sukurtas pirmasis veiksmas Fontenblo miške, kur jiedu susitinka. Ten paaiškėja, kad Elizabetę politiniais sumetimais pasiryžęs vesti patsai Pilypas, don Karlo tėvas. Elizabetė aukoja meilę dėl karališkos pareigos. Šiek tiek pasikeitė kai kurių operos veikėjų poelgių motyvai, nors pagrindinis veikėjas don Karlas liko toks pat – idealizuotas, smarkiai besiskiriantis nuo istorinio Ispanijos infanto jaunuolis. Pilypo, markizo Pozos ir abiejų moterų, Elizabetės ir Eboli,
charakteriai sukurti pačiais ryškiausiais potėpiais –kiekvienas jų stulbina asmenybės jėga ir didumu, o kartu išlieka labai žmogiški. Gal tik Didysis Inkvizitorius pribloškia stingdančiu fanatišku tikėjimu. Jau vykstant repeticijoms paaiškėjo, kad penkių veiksmų opera per ilga, – ji nesibaigs net iki vidurnakčio, ir Paryžiaus priemiesčių gyventojai nespės traukiniu grįžti namo. Tad Verdi dar prieš premjerą kūrinį šiek tiek patrumpino.
Premjera Paryžiaus operoje įvyko 1867 m. kovo 11 d. Nors pirmieji spektakliai ypatingo publikos susidomėjimo nesulaukė, opera buvo parodyta 43 kartus. Netrukus ji išversta į italų kalbą ir pastatyta Londone, paskui Bolonijoje, Milano teatre La Scala ir Romoje. Vėliau, pasikvietęs Aidos libretistą A. Ghislanzoni, Verdi parengė naują itališką operos redakciją. Buvo atsisakyta pirmojo veiksmo Fontenblo miške, kaukių baliaus su baletu (jis buvo šokamas tik Paryžiaus operoje), kai kurių kitų scenų, išplėstas Pilypo ir markizo Pozos duetas. Naujos redakcijos Don Karlą pirmą kartą parodė La Scala 1884 m. sausio
10 d. Šitokia opera ir įsitvirtino pasaulio scenose kaip vienas puikiausių Verdi kūrinių (tiesa, kartais ir mūsų laikais statomas pirminis operos variantas).
Baigęs kurti partitūrą Paryžiaus operai, Verdi tebuvo 53-ejų, bet dar 20 metų jis sugaišo šį kūrinį taisydamas, trumpindamas, čia išimdamas iš jo arijas ar scenas, čia vėl jas grąžindamas… Jokia kita opera neturėjo tiek redakcijų. Pirminė Don Karlo versija yra ilgiausia iš Verdi sukurtų operų. Prancūziškoji Don Karlo versija įvardijama Don Carlos pavadinimu, itališkoji – Don Carlo
Lietuvos opera Don Karlą statė du kartus – 1959 (dir. Rimas Geniušas, rež. Juozas Grybauskas, dail. Liudas Truikys) ir 1981 m. (dir. Jonas Aleksa, rež. Nijolė Krotkutė, dail. Liudas Truikys).
Šį, trečiąjį Don Karlo pastatymą mūsų teatre parengė režisierius Günteris Krämeris, kuris Lietuvos operoje 2004 m. pastatė J. F. Halévy operą Žydė
Eglė Ulienė
The Song of Freedom
Every nation experiences certain times, when its fight for freedom turns into an everyday battle. The second half of the 19th century was exactly like that for many countries, including Italy.
At that point Giuseppe Verdi was so famous in his homeland that all letters that were supposed to reach him were simply addressed “To Giuseppe Verdi, Italy”. It must be noted however, that such popularity was not that of a “rock star” and wasn’t attributed simply to his music; the composer was regarded as a national hero during Italy’s struggles to free itself from the grip of Austria. Every time the premiere of Verdi’s new opera would come closer, the city walls would get covered in writings “Viva Verdi – Viva
VERDI – Viva Vittorio Emanuele, Re di Italia!”, expressing the feelings of Italians who wished all the best to their beloved composer, and driving crazy Austrian policemen, who were ordered to wipe the writings off the walls as quickly as possible… “Viva Verdi!” was also dedicated to the genius Italian opera creator when he was writing one of his most important works – Don Carlo
“The most beautiful dreams about freedom are seen when one is in jail. Tell me, my friend, was there a more perfect place for the natural birth of humanitarian republic, unified tolerance and freedom of conscience than the one we had during the ruling of Philip II and his inquisition?,” – wrote Friedrich Schiller is his Letters on Don Carlos
Verdi regarded Schiller as the greatest genius of drama after everybody’s-favourite Shakespeare. He wrote four operas based on Schiller’s plays: Giovanna d’Arco (after The Maid of Orleans, 1845), I masnadieri (1847), Luisa Miller (after Intrigue and Love, 1849) and Don Carlo (1867).
None of these works reached the successful heights of such gems as Il trovatore, La traviata or Rigoletto. Despite that, Schiller’s dramas encompassed everything that was characteristic of Verdi’s later creative period – the composer turned away from superficial dramatic theatricality and librettos filled with romantic passions, and settled upon works that displayed a great deal of concealed tragedy. These works no longer possessed the overactive action on the exterior – instead, they were overflowing with inner turmoil, quests to find the real human values and longing for humanity itself. Don Carlo marks Verdi’s stepping into his final creative period – it is his 23rd opera out of 26. After Don Carlo the Italian composer created Aida, Otello and Falstaff
Although in Paris’ Grand Opera the productions of Verdi’s opera were sarcastically called “large boutiques” (“grande boutique”) due to their pompous splendour and his operatic traditions were frowned upon, Don Carlo wasn’t his first premiere in this theatre. In 1847 the Grand Opera welcomed his Jerusalem (new edition of I Lombardi alla Prima Crociata) and in 1855 – I vespri siciliani. In 1865 the theatre of Parisian Italians prepared the premiere of the new edition of Macbeth. It was at this time that Grand Opera commissioned a work that was to be dedicated to the upcoming World Exhibition in 1867. While choosing the story, all attention was quickly drawn to F. Schiller’s play Don Carlos: the Spanish subject appeared very romantic to the Parisian opera, and Verdi discovered elements that were most important to him – unique characters in unique situations, the colourful palette of their inner worlds, sparkling theatricality, gripping tension and a thorough analysis of humanity. A real drama! Composer’s own interest in the Spanish subject was further intensified by his journey to the aforementioned
country in 1863, during which Verdi uncovered the things that fascinated almost all travellers of the 19th century – it was a homeland of strong national characters and a backdrop of important historical events, the romantic country of gypsies and toreadors, hidalgos and monks.
And so, the libretto was beginning to come to life. Verdi, being a wonderful dramatist himself, gave many very accurate notes to his librettists J. Mery and C. du Locle (the latter continued J, Mery’s work after his death) as to how Schiller’s tragedy should look like on an operatic stage. As a genius master of the dramaturgy of music, Verdi was very much aware of the fact that a political drama on its own is far less handy when it comes to showing audience’s favourite passionate collisions of feelings that are usually present in stories of dramas within families. Thus, in Don Carlo he merged the two spheres together, creating the perfect collision between personal, political and ideological conflicts.
The librettists wrote a very strong libretto in the style of French grand opera. Paying attention to the requirements of the genre, they reduced the number of scenes and characters, but expanded mass scenes and included a masked ball together with a ballet number (right from the beginning of the emergence of French opera, in the 2nd half of the 17th century ballet was considered to be one of its essential elements), the auto-da-fé and so on. Striving to highlight the love story between Elisabeth and Don Carlo, they added the first act in the forest of Fontainebleau, where the two meet, fall in love and immediately find out that due to political reasons Elisabeth shall marry Don Carlo’s father Philip II; she agrees to sacrifice her love out of royal responsibility. The motivations behind some actions of the characters was slightly altered, although the principal hero Don Carlo remained the same – an idealized youngster who differed greatly from the real, historical Infante of Spain. Philip II, Marquis de Posa, and both women, Elisabeth and Eboli, are characters that were drawn with brightest colours. Each characters is simply mesmerizing when it comes to its personal power,
majesty, and exceptional realism. Perhaps only Grand Inquisitor is the one character that radiates endless, perplexing, fanatic faith and coldness. The opera in five acts turned out to be very long and it was clear already during rehearsal that is was in fact too long and wouldn’t end before midnight – and then, how would the inhabitants of Parisian suburbs return to their homes by train?.. Naturally, Verdi began editing and shortening his opera even before its premiere.
Don Carlo was first unveiled to the public on 11 March 1867 at the Grand Opera in Paris. Although its first performances weren’t met with enthusiasm, it was still shown 43 times. The new operatic work was soon translated into Italian and produced in London, then in Bologna, Milan’s La Scala and Rome. Working together with Antonio Ghislanzoni, the librettist of Aida, Verdi prepared an Italian edition of the opera. He omitted the 1st act in the forest of Fontainebleau, masked ball with ballet (which was actually only performed in Paris) and some other scenes, at the same time expanding the duet of Philip II and Marquis de Posa. The new edition premiered in La Scala on 10 January 1884. It was this version that
occupied its position in all stages of the world as one of the best works of Verdi (it must be noted though that at the present Don Carlo is often being produced with the inclusion of Fontainebleau scene and performances of all aforementioned omissions or shortenings).
Verdi was only 53 when the score for Grand Opera in Paris was completed, however, he spent around 20 years editing, abridging Don Carlo, omitting some of its scenes and putting them back into the score... No other opera had so many editions and corrections. Also, its first version is the longest opera ever composed by Verdi. The French version of the opera is titled Don Carlos, and the Italian version is known as Don Carlo
In Lithuania Don Carlo was produced twice: in 1959 (cond. Rimas Geniušas, dir. Juozas Grybauskas, des. Liudas Truikys) and 1981 (cond. Jonas Aleksa, dir. Nijolė Krotkutė, des. Liudas Truikys). The present, third production, welcomes back German director Günter Krämer, who in 2004 produced J. Fr. Halevy’s La juive for the Lithuanian opera.
Eglė Ulienė
Pierre Vallet
Dirigentas
Prancūzų dirigentas Pierre’as Vallet vertinamas kaip nepaprastai muzikalus, sėkmingai bendradarbiaujantis su geriausiais pasaulio operos teatrais menininkas. Jis studijavo dirigavimą ir fenomenologiją muzikoje pas Sergiu Celibidache, fortepijoną Paryžiaus Ecole Normale de Musique ir Conservatoire National Supérieur de Musique, profesinius įgūdžius tobulino pas Louisą Hiltbrandą Ženevoje ir Peterį Feuchtwangerį Londone.
Tarp naujausių P. Vallet diriguojamų operų – G. Puccini Madam Baterflai ir Ch. Gounod Faustas Niujorko Metropolitan Opera teatre, Faustas Barselonos Gran Teatro del Liceu, J. F. Halévy Žydė Geteborgo operoje, E. Humperdincko Jonukas ir Grytutė Saito Kinen festivalyje (Japonija), B. Bartóko Mėlynbarzdžio pilis su Saito Kinen festivalio orkestru. Kiti ry š k ū s P. Vallet darbai – R. Wa gnerio
Tanhoizeris Paryžiaus nacionalinėje operoje, P. Čaikovskio Eugenijus Oneginas ir R. Wagnerio Tanhoizeris Tokijo teatre Opera Nomori ir J. Massenet Manon Maskvos didžiajame teatre. Tarp artimiausių dirigento planų – G. Verdi Don Karlas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, J. Ibert’o Vaikas ir kerai bei Persėjas Manhatano muzikos mokykloje ir kt.
Kaip simfoninės muzikos atlikėjas maestro daugiausia bendradarbiauja su JAV Spoleto festivaliu, nuolat koncertuoja su Niujorko Greenwicho orkestru. P. Vallet yra ilgametis Metropolitan Opera teatro darbuotojas – čia jis pradėjo savo karjerą kaip pianistas ir repetitorius, vėliau tapo vienu iš nuolatinių šio teatro dirigentų. Kaip pianistas akompaniatorius P. Vallet surengė daugybę rečitalių JAV ir Europoje su žymiausiais pasaulio vokalistais, tarp kurių –Natalie Dessay, Maria Gulegina, Ying Huang ir Dmitrijus Chvorostovskis.
Menininkas daug dėmesio skiria edukacinei veiklai, kaip kviestinis dėstytojas bendradarbiauja su pirmaujančiomis švietimo įstaigomis.
Pierre Vallet Conductor
French conductor Pierre Vallet is renowned throughout the world for his superb musicianship, which has led him to work regularly with the world’s foremost opera houses. He studied conducting and the theory of phenomenology in music with Sergiu Celibidache, and piano at the Ecole Normale de Musique de Paris and the Conservatoire National Supérieur de Musique de Paris, as well as with Louis Hiltbrand in Geneva and Peter Feuchtwanger in London.
His recent operatic engagements include G. Puccini’s Madama Butterfly and Ch. Gounod’s Faust at the Metropolitan Opera New York, Faust at the Gran Teatro del Liceu Barselona, J. F. Halévy‘s La Juive at the Göteborg Opera Sweden, E. Humperdinck‘s Hänsel and Gretel at the Saito Kinen Festival, B. Bartok’s Bluebeard’s Castle with the Saito Kinen Festival Orchestra. Elsewhere P. Vallet has conducted R. Wagner‘s Tannhäuser at L’Opéra national de Paris, P. Tchaikovsky‘s Eugene Onegin and R. Wagner‘s Tannhäuser at Tokyo Opera Nomori, and J. Massenet’s Manon at the Bolshoi Theatre in Moscow. His upcoming opera projects in 2015-2016 include G. Verdi‘s Don Carlo at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, L’Enfant et les Sortilèges and Persée by Jacques Ibert at the Manhattan School of Music, New York among others.
Pierre’s symphonic work includes several appearances at the Spoleto Festival USA, and he is a regular guest with the Greenwich Village Orchestra (NYC). He is also a longserving member of the Metropolitan Opera, first as a pianist and coach and later joining the roster of staff conductors. As a pianist, he has performed in duo recitals in both the US and Europe with some of the world’s most renowned singers. A committed educator, P. Vallet is a sought-after lecturer and guest teacher at the world’s premiere training institutions.
Günter Krämer
Režisierius ir šviesų koncepcijos autorius
Günteris Krämeris – dramos ir operos režisierius, dirbęs tokiuose operos teatruose kaip Berlyno Deutsche Oper, Miuncheno nacionalinis teatras, Hamburgo ir Vienos Staatsoper, Kelno ir Diuseldorfo opera, Niujorko Metropolitan Opera, Paryžiaus nacionalinė opera, La Fenice, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, bendradarbiavęs su I Due Mondi (Spoletas / Čarlstonas), Zalcburgo, Švecingeno, Wiener Festwochen ir Bregenzer Festspiele festivaliais.
Tarp ryškiausių jo režisuotų spektaklių – W. A. Mozarto Užburtoji fleita, Pagrobimas iš seralio, Mitridatas, Ponto karalius, Tito gailestingumas, Don Žuanas, R. Wagnerio Nybelungo žiedas (Hamburge ir Paryžiuje), Tristanas ir Izolda (Vienos Staatsoper), G. Verdi Nabukas, Traviata,
C. M. von Weberio Laisvasis šaulys, L. van Beethoveno Fidelijus, R. Strausso Elektra, Ariadnė Nakse, Danajos meilė, L. Janáčeko Jenufa, Katia Kabanova, Makropulo receptas, L. Nono Netolerancija, taip pat K. Weillio, E. Kreneko, P. Hindemitho, E. W. Korngoldo, A. von Zemlinsky’o, F. Schrekerio, F. Poulenco, D. Šostakovičiaus, I. Stravinskio, M. Kagelio kūrinių inscenizacijos.
Günter Krämer
Director and Author of the Concept for Lighting Design
Theatre and opera director, working in opera houses including Deutsche Oper Berlin, Nationaltheater München, Hamburger Staatsoper, Oper Köln, Oper Düsseldorf, Wiener Staatsoper, Metropolitan Opera New York, Opéra national de Paris, La Fenice, Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, festival I Due Mondi (Spoleto / Charleston), Salzburg Festival, Schwetzingen, Wiener Festwochen, Bregenzer Festspiele
Repertoire includes: W. A. Mozart’s Die Zauberflöte, Die Entführung aus dem Serail, Mitridate, re di Ponto, La clemenza di Tito, Don Giovanni, R. Wagner’s Der Ring des Nibelungen (in Hamburg and Paris), Tristan und Isolde (Wiener Staatsoper), G. Verdi’s Nabucco, La Traviata, C. M. von Weber’s Der Freischütz, L. van Beethoven’s Fidelio, R. Strauss’ Elektra, Ariadne auf Naxos, Liebe der Danae, L. Janacek’s Jenufa, Katja Kabanova, Die Sache Makropoulos, Luigi Nono’s Intolleranza, works by K. Weill, E. Krenek, P. Hindemith, E. W. Korngold, A. von Zemlinsky, F. Schreker, F. Poulenc, D. Shostakovich, I. Stravinsky, M. Kagel.
Herbert Schäfer Scenografas
Herbertas Schäferis šiuo metu gyvena Berlyne, Vokietijoje. Karjeros pradžioje jis kūrė dramos spektaklių scenografiją Vienoje, Kelne, Ciuriche ir Frankfurte (G. Krämerio režisuotas J. W. von Goethe’s Faustas II). H. Schäferis dirba ir kaip dramaturgas, vertėjas, adaptacijų autorius (pvz., Homero Odisėjos Bad Hersfeldo festivalyje) ir režisierius (pvz., M. Puigso Moters vorės bučinio ir P. Rudnicko Džefrio).
Menininkas sukūrė daugelio operos spektaklių scenografiją Vienoje (tarp kitų – J. Massenet Don Kichotas, B. Smetanos Daliboras, L. Cherubini Medėja, Ch. W. Glucko Telemachas, Ifigenija Aulidėje ir Ifigenija Tauridėje), Strasbūre (G. Puccini Bohema), Berlyne (pasaulinė P. Ruzickos Hiolderlino premjera Staatsoper
teatre) ir Miunchene (G. Verdi Aida). Bendradarbiaudamas su režisieriumi G. Krämeriu sukūrė J. W. Goethe’s Fausto II (Frankfurtas), L. van Beethoveno Fidelijaus (Bona), F. Schmidto Dievo Motinos katedros (Dresdenas) ir teatrinės Thomo Manno Juozapo versijos (Viena) scenografiją. Tarp artimiausių H. Schäferio kūrybinių planų – A. Salieri Falstafas Vienoje ir H. Purcello Karalius Artūras Miunchene.
Herbert Schäfer
Set Designer
Stage designer Herbert Schäfer is currently living in Berlin, Germany. He began his career by creating set designs for theatre productions in Vienna, Cologne, Zurich, Frankfurt (J. W. von Goethe’s Faust II, directed by Günter Krämer). Sometimes he is also working as a dramaturg, translator and author of adaptations (i.e. Homer‘s Odyssey for the Theatre Festival of Bad Hersfeld). H. Schäfer has also directed plays, such as M. Puigs’ Kiss of the Spider Woman and P. Rudnick‘s Jeffrey.
For opera productions, he created many set designs in Vienna (J. Massenet’s Don Quichotte, B. Smetana’s Dalibor, L. Cherubini’s Médée, Ch. W. Gluck’s Telemaco and Iphigénie en Aulide et Tauride), Strasbourg (G. Puccini’s La Bohème), Berlin (the world premiere of P. Ruzicka’s Hölderlin at the Staatsoper) and Munich (Verdi’s Aida). He was G. Krämer’s set-designer for J. W. von Goethe’s Faust II in Frankfurt, L. van Beethoven’s Fidelio in Bonn, Franz Schmidt’s opera Notre Dame in Dresden and a theatre-version of Thomas Mann’s Joseph in Vienna. His upcoming projects shall be carried out in Vienna (A. Salieri’s Falstaff) and in Munich (H. Purcell’s King Arthur).
Isabel Ines Glathar Kostiumų dailininkė
Isabel Ines Glathar gimė Šveicarijoje. Studijavo Bazelio, Ciuricho ir Hamburgo meno mokyklose, kur įgijo kostiumų dailininkės diplomą, taip pat Štutgarte baigė J. Rose’o scenografijos klasę. Nuo 1977 m. ji kuria operų, operečių ir dramos spektaklių scenografiją ir kostiumus.
I. I. Glathar kartu su G. Pilzu kūrė Vokietijos miestuose Augsburge, Kylyje, Brėmene, Manheime ir Kelne. Nuo 1992 m. ji daugiausia dirbo Berlyne (Deutsche Oper), kur bendradarbiavo su G. Friedrichu (Rožių kavalierius, Skrajojantis olandas, Edipas ir kt.) ir G. Krämeriu (Mahagonijos miesto suklestėjimas ir nuopuolis, Karmelitų dialogai). Menininkė taip pat dirbo Vienos Staatsoper (Žydė), Ciuricho, Bukarešto, Tel Avivo, Niujorko (Metropolitan Opera ), Vilniaus ( Ž yd ė , 2004) ir Venecijos ( La Fe nice)
operos teatruose. Ji sukūrė pirmųjų W. A. Schultzo ir M. Stahnke’s operų atlikimų, taip pat drauge su M. Kageliu vykdyto projekto Zählen + Erzählen, kuris buvo rodomas Berlyno Deutsche Oper vaikų teatro studijoje KinderMusikTheater, scenografiją. Kartu su R. Gilmore ji yra Tanhoizerio ir Meilės trims apelsinams (Kaselis) scenografijos autorė. I. I. Glathar dėstė kostiumų dizainą Berlyno technikos universitete.
Nuo 2006 m. kūrėja daugiausia dėmesio skiria įvairiems menams, ypač tapybai ir instaliacijoms. Vokietijoje ji yra surengusi kelias parodas.
Isabel Ines Glathar
Costume Designer
Isabel Ines Glathar was born in Switzerland. She studied at the art schools of Basel, Zurich, Hamburg (graduated as a costume designer) and in Stuttgart (stage design class of Jürgen Rose). Since 1977 she has been creating stage and costume designs for operas, operettas and drama productions.
Together with Gottfried Pilz she worked on productions in several German cities, such as Augsburg, Kiel, Bremen, Mannheim and Cologne. Since 1992 she has been mainly creating in Berlin (Deutsche Oper), collaborating there with Götz Friedrich (Der Rosenkavalier, Der fliegende Holländer, Oedipe among others) and Günter Krämer (Aufstieg und Fall der Stadt Mahagonny and Dialogues des Carmélites). International commitments brought her to the Vienna State Opera (La Juive) and to the opera houses of Zurich, Bukarest, Tel Aviv, New York (Metropolitan Opera), Vilnius and Venice (La Fenice). I. I. Glathar also
created stage designs for first performances of operas by W.A. Schultz and Manfred Stahnke, as well for the project Zählen + Erzählen with Mauricio Kagel at the Deutsche Oper Berlin’s KinderMusikTheater. With Rosamund Gilmore she has put on stage designs for Tannhäuser, Love for Three Oranges in Kassel. She was also teaching costume design at the Technical University (TU) in Berlin.
Since 2006 her main focus is on art, specially painting and installation. She has also prepared several exhibitions in Germany.
Česlovas Radžiūnas
choro meno vadovas
Choro meno vadovas, Lietuvos nusipelnęs artistas Česlovas Radžiūnas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto
teatro chorui vadovauja nuo 1989 m. (1976–1985 m. buvo jo chormeisteris). 1977 m. Lietuvos muzikos akademijoje jis įgijo choro dirigento specialybę. 1984 m. baigė stažuotę Maskvoje (operinis dirigavimas). Vadovavo Vilniaus savivaldybės simfoniniam orkestrui Vilnius, įvairiems mėgėjų chorams. LMTA profesorius. 1985–1989 m. –LMTA kamerinio choro vadovas. Tuo metu šis choras tapo įvairių tarptautinių konkursų laimėtoju Italijoje (Didysis prizas 1988 m. Goricijoje, pirmoji vieta 1989 m. Arece), Prancūzijoje (Didysis prizas 1991 m. Ture) ir Ispanijoje (pirmoji vieta 1991 m. Tolosoje).
Č. Radžiūnas su LNOBT choru parengė per 80 operų premjerų, 19 didelių vokalinio ir simfoninio žanro kūrinių, tarp kurių – L. van Beethoveno Missa Solemnis, A. Dvořako Requiem (pirmas atlikimas Lietuvoje), W. A. Mozarto Requiem, G. Verdi Requiem, J. S. Bacho Pasija pagal Morkų (pirmas atlikimas Lietuvoje), H. Berliozo Fausto pasmerkimas, C. Orffo Carmina Burana, G. Puccini Messa di Gloria, F. Schuberto Stabat Mater ir kt., dirigavo koncertuose. Išleista kompaktinių plokštelių, per šimtas kūrinių įrašyta Lietuvos radijo ir televizijos fondams.
Su LNOBT gastroliavo JAV, Olandijoje, Taivane, Vokietijoje, dalyvavo tarptautiniuose operos festivaliuose Didžiojoje Britanijoje, Italijoje ir Suomijoje, taip pat Trakų, Pažaislio ir kituose festivaliuose. 2011 m. LNOBT choras 25-ajame tarptautiniame Makao muzikos festivalyje (Kinija) dalyvavo statant C. M. von Weberio operą Laisvasis šaulys, su Makao simfoniniu orkestru atliko F. Liszto simfoniją Faustas ir surengė atskirą koncertą. 2012 m. rudenį gastroliavo Guangdžou operos teatre (Kinija), 2015 m – Tel Avivo operoje.
Č. Radžiūno vadovaujamas operos choras koncertavo su LNOBT simfoniniu, Lietuvos valstybiniu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniais orkestrais diriguojamas J. Aleksos, J. Domarko, G. Rinkevičiaus, S. Lano (Šveicarija), J. P. Tortelier (Prancūzija), R. Becko (Vokietija), Lu Jia (Kinija), D. Oreno (Izraelis), kitų Lietuvos ir užsienio dirigentų. Kritikai pažymi puikų choro meninį lygį, nešykšti kolektyvui pagyrų premjerų ir koncertų recenzijose.
Choras yra dainavęs žymių solistų Andrea Bocelli, Violetos Urmanos koncertuose.
1991 m. Č. Radžiūnas buvo JAV ir Kanados lietuvių tautinės dainų šventės dirigentas. Už P. Čaikovskio operos Pikų dama pastatymą LNOBT 2001 m. jis pelnė Šv. Kristoforo apdovanojimą. 2005 m. apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi, 2011 m. tapo Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu.
Česlovas Radžiūnas
Chorus Master
Artistic Director of chorus, Honoured Artist of Lithuania Česlovas Radžiūnas has been leading the chorus of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre since 1989 (in 1976-1985 he worked as a chorus master). He graduated from the Lithuanian Academy of Music in 1977, and completed probation in opera conducting at the Moscow Conservatory in 1984. Česlovas Radžiūnas has conducted the Symphony Orchestra of Vilnius Municipality Vilnius and various amateur choirs. Č. Radžiūnas is currently the Professor at the Lithuanian Academy of Music and Theatre (LAMT). In 1985 – 1989 he was leading the Chamber Choir of the LAMT, with which he won several
important prizes in Italy (Grand Prix in Goricia, 1988; 1st prize in Arezzo, 1989), France (Grand Prix in Tours, 1991) and Spain (1st prize in Tolosa, 1991).
With the Opera Chorus Česlovas Radžiūnas has prepared premieres of 80 operas and 19 large-scale symphonic works, including L. van Beethoven’s Missa Solemnis, A. Dvorak’s Requiem (first performance in Lithuania), W. A. Mozart’s Requiem, G. Verdi’s Requiem, J. S. Bach’s St. Mark Passion (first performance in Lithuania), H. Berlioz’s La damnation de Faust, C. Orff’s Carmina Burana, G. Puccini’s Messa di Gloria, F. Schubert’s Stabat Mater and others. Over 100 works were recorded for the funds of Lithuanian Radio and Television.
Together with the LNOBT, Mr. Č. Radžiūnas toured in the USA, the Netherlands, Taiwan, Germany, participated in international opera festivals in the United Kingdom, Italy and Finland, as well as festivals of Trakai, Pažaislis and other festivals. In 2011 the chorus of the LNOBT participated in the 25th International Music Festival in Macao, China, the production of C. M. von Weber’s Der Freischütz and performance of F. Liszt’s symphony Faust together with the symphony orchestra of Macau. The
chorus also performed a separate concert. In the autumn of 2012 it performed at the Guangzhou opera theatre (China), in 2015 – in Tel Aviv Opera.
The Opera Chorus participated in concerts together with the LNOBT’s Symphony Orchestra, Lithuanian State and National Symphony orchestras, with conductors J. Aleksa, J. Domarkas, G Rinkevičius. S. Lano (Switzerland), J. P. Tortelier (France), R. Beck (Germany), Lu Jia (China), D. Oreno (Israel) and other conductors from Lithuania and abroad. The press is constantly noting the high professional standard of the Lithuanian Opera Chorus, praising its work in premiere and concert reviews.
The chorus also sang during the concerts of famous soloists Andrea Bocelli, Violeta Urmana.
In 1991 Česlovas Radžiūnas was the conductor at the National Song Festival of the Lithuanians living in Canada and USA. In 2001 he received the Kristoforas award, while in 2005 Mr. Č. Radžiūnas attained Lithuanian order of Merit – Knight Grand Cross. In 2011 he was awarded the Government Culture and Arts Award. Biografijos parengtos premjeros metu 2016 m. | Biographies written at the time of production in 2016
Kiek kartų puola angelas?
Kiek žmonių meluoja, užuot kalbėję tiesiai?
Jis sumindė šventą žemę
Jis garsiai šaukė miniai...
How many times does an angel fall?
How many people lie instead of talking tall?
He trod on sacred ground
He cried loud into the crowd...
(David Bowie Blackstar from the album Blackstar, 2016)
(David Bowie, Blackstar, iš albumo Blackstar, 2016)
S EZ O N O
GENERALINIS RĖMĖJA S
INFORMACINIAI RĖMĖJA I
RĖMĖJA I
LNOBT generalinė direktorė | LNOBT General Manager
Laima Vilimienė
Pianistai repetitoriai | Rehearsal Pianists
Olga Taškinaitė, Justas Čeponis, Lina Giedraitytė, Artur Shutov
Vyr. chormeisteris | Chief Chorus Master
Povilas Butkus
Mimanso koordinatorė | Supervisor of Supernumeraries
Goda Telmentaitė-Žukienė
Video projekcijų demonstruotojas | Video Manager
Deividas Podvolskis
Kostiumų dailininkės asistentė | Assistant to the Costume Designer
Marta Vosyliūtė
Scenografo asistentė | Assistant to the Set Designer
Kristina Kasparavičienė
Režisūros tarnybos vadovas | Head of Director‘s Office
Gediminas Šeduikis
Spektaklio vadovai | Stage Managers
Sigita Ivaškaitė, Motiejus Liudvikas Impolevičius, Alisa Gaižauskaitė-Šeduikienė
Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamento vadovas |
Head of the Department of Stage Equipment Exploitation and Organization
Mantas Četkauskas
Meninės pastatymų tarnybos vadovas | Head of the Artistic Productions Department
Viktoras Vyskupaitis
LNOBT vyr. šviesų dailininkas | LNOBT’s Chief Lighting Designer
Levas Kleinas
Dekoracijų konstravimo ir montavimo skyriaus vadovas |
Head of the Set Production and Montage Section
Gintaras Kunigėnas
Scenos apšvietimo, vaizdo ir garso skyriaus vadovas |
Head of the Stage Lighting, Video and Audio Section
Deividas Podvolskis
Grimo ir perukų skyriaus vadovė | Head of the Make-up and Wigs Department
Ūla Pakalniškytė
Kostiumų skyriaus vadovė | Head of the Costume Section
Ilva Leda Eklerienė
Gamybinių dirbtuvių vadovas | Head of the Workshops
Valdas Vėlyvis
Dekoracijų skyriaus vadovas | Head of Set Workshops
Zigmas Pipcevičius
Siuvimo skyriaus vadovė | Head of Costume Workshops
Vilma Mackevičienė
Operos solistų koordinatorės | Opera Soloist Coordinators
Vladyslava Zonienė, Simona Kliševičienė, Evelina Gaižauskaitė, Gitana Krikščiūnaitė
Rinkodaros tarnybos vadovas | Head of Marketing Department
Tautvydas Juzėnas
Spektaklio organiztorius | Production Manager
Artūras Alenskas
Repeticijų nuotraukų autorius | Author of the Rehearsal Photographs
Martynas Aleksa
DON KARLAS. PROGRAMA
Programos idėjos autoriai Günter Krämer ir Herbert Schäfer. Maketuotoja Birutė Černiauskienė ir Simona Pupelytė
Redaktorė ir anglų kalbos vertëja Laūra Karnavičiūtė. Redaktorė Eglė Ulienė. Lietuvių kalbos stilistė Danutė Ulčinskaitė
Viršelyje: karo sunaikinto Sirijos miesto Alepo griuvėsiai (Josepho Eido nuotrauka)
Cover: ruins of the city of Aleppo in Syria, destroyed by war (photography by Joseph Eid)
Kažkur griuvėsiuose lieja ašaras pasiklydę vaikai.
Nebėr namų, nebėr jokios pastogės.
Plienas ir ugnis viską sunaikino.
Nebeliko gailesčio. Nieko.
Tik kapų tyla.
(G. Verdi Don Karlas, Pilypo ir Rodrigo duetas)
Lost children somewhere in the ruins, weeping. No home, no shelter.
Steel and fire destroyed everything.
There is no pity anymore. Nothing.
Only the silence of a cemetery.
(G. Verdi Don Carlo, Philip and Rodrigo’s duet)