pirmasis 2026 m. Bravissimo numeris – tarsi simbolinė riba: dar gyvename šio sezono ritmu, bet mintimis ir darbais jau gręžiamės į ateitį. Labai įdomu, kad teatro užkulisiuose laikas visada teka šiek tiek kitaip: premjeros brandinamos dar nenutilus plojimams po šiandienos projektų ir ankstesnių planų įgyvendinimo, o kūrybinė energija nenustoja pulsuoti nė akimirkos. Tad nors dabartinis sezonas dar tik įsibėgėjęs, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro planuotojai jau sudėliojo ir būsimą – kupiną ambicingų sumanymų ir ryškių vardų, kuriuos nekantraujame jums atskleisti. Štai toks tas veržlus teatrinio gyvenimo ritmas!
Tačiau šiandien mūsų žvilgsniai pirmiausia krypsta į artimiausią ateitį. Netrukus sulauksime ypatingo įvykio – Benjamino Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas premjeros. Tai Lietuvoje dar nestatytas kūrinys, tad jo pasirodymas LNOBT scenoje reikšmingas tiek repertuaro požiūriu, tiek platesniame mūsų operos kontekste. Perteikti turtingai, sodriai tarsi miško gelmė B. Britteno muzikinei kalbai, kuri subtiliai susipynusi su elegantišku Williamo Shakespeare’o fantazijos pasauliu, reikia išskirtinio jautrumo ir kūrybinės drąsos. Šį iššūkį priima ryškaus talento menininkai: kartu
su šio Bravissimo numerio viršelio herojumi premjeros muzikos vadovu Martynu Stakioniu spektaklį kuria tikri Lietuvos teatro grandai –režisierius Gintaras Varnas ir kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. G. Varno vardas publikai puikiai pažįstamas – ankstesni jo pastatymai įspaudė ryškų pėdsaką teatro istorijoje, darbai išsiskiria intelektualumu, vizualine kultūra ir tuo nepaprastu, sunkiai nusakomu tikrojo teatro dvelksmu. Kartu su įstabiausiu Lietuvos mados meistru J. Statkevičiumi kuriamas Vasarvidžio nakties sapnas žada ne tik muzikinę, bet ir stiprią estetinę patirtį, kurioje realybė ir sapnas, ironija ir lyrika susilieja į vientisą magišką pasaulį.
Toks tas sezonų sandūroje gimstantis paradoksas: vienu metu užbaigti ir pradėti, atsisveikinti ir pasitikti. Tai neatsiejama teatro gyvybingumo dalis.
Tad kviečiu šį Bravissimo numerį skaityti kaip kelionę tarp to, kas jau įvykę, ir to, kas dar tik gimsta. Tegul jis tampa tiltu tarp scenos ir žiūrovo, tarp kūrėjų vizijų ir mūsų visų lūkesčių. Nekantriai laukdami premjeros ir naujų susitikimų teatre, pradėkime šiuos metus atvirai, smalsiai ir tikėdami teatro galia kurti stebuklą.
Nuoširdžiai –Laūra Karnavičiūtė
TEATRO NAUJIENOS
3 LNOBT solistais-emeritais tapo L. Bartusevičiūtė-Noreikienė, N. Beredina ir P. Skirmantas
5 Ypatingas LNOBT spektaklis ypatingiems žiūrovams: pasirūpinta ir ramybės kampeliu
RAMPOS ŠVIESOJE
7 Šimtmečio Kopelija | Ditė Elzbergaitė
18 Du vakarai laiko kambariuose | Ditė Elzbergaitė
27 Lietuvos baleto šimtmetį vainikavo tarptautinis gala koncertas Akimirkos lengvumas
30 Kompozitorius Algirdas Martinaitis – apie Sausio 13-ąją LNOBT prikeltą Gailestingumo altorių | Renata Baltrušaitytė
34 Bosas-baritonas Almas Švilpa: „Menininkas – tarsi žvakė tamsoje: degdamas pats, duoda šviesos kitiems“ | Elvina Baužaitė
PREMJERAS PASITINKANT
40 Fantasy opera apie meilę kaip atsitiktinumą | Daiva Šabasevičienė
46 Premjeros muzikos vadovas Martynas Stakionis „Tikėkimės magijos!“ | Elvina Baužaitė
52 Balandį laukiame svečių iš Rygos ir Talino | Renata Baltrušaitytė
PAŽINTIS
55 Vedantysis LNOBT solistas Edvinas Jakonis: „Noriu, kad tai, kas vyksta scenoje, žiūrovą išjudintų, primintų užmirštus gyvenimo sentimentus ir paliestų emociškai“ | Agnė Zėringytė
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
59 Operos solistės Inesos Linaburgytės jubiliejus | Kristupas Antanaitis
64 Batutos meistro Roberto Šerveniko jubiliejų pasitinkant | Kristupas Antanaitis
TEATRO BIČIULIAI
71 Dainius Dundulis: „Kultūros rėmimas – investicija į Lietuvos vardo garsinimą“ | Živilė Skersytė
PRIE KARŠTO ŠOKOLADO PUODELIO
76 Šiaurės sapnas, arba Skrydis į svajonių ir fantazijos pasaulį | Raimondas Polis
CODA
88 Kryžiažodis
Renginio vedėja Greta Gylytė
LNOBT solistais-emeritais tapo
L. Bartusevičiūtė-Noreikienė,
N. Beredina ir P. Skirmantas
Baigiantis Lietuvos baleto 100-mečio metams, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paskelbė tris naujus solistus-emeritus: baleto artistus Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę, Neli Berediną ir Petrą Skirmantą. Taip primabalerinoms ir primarijui atsidėkojama už jų ilgametį atsidavimą LNOBT scenai ir pedagoginę veiklą, kuri prisideda kuriant Lietuvos baleto ateitį.
LNOBT solisto-emerito garbės vardas suteikiamas teatro bendruomenės nariams, savo menine ir scenine veikla svariai prisidėjusiems prie LNOBT misijos ir kūrybinių tikslų įgyvendinimo ir paveikusiems Lietuvos kultūros raidą.
„Švęsdami Lietuvos baleto 100-metį, pagerbiame tuos, kurie formavo Lietuvos baleto kultūros veidą. Tariame ačiū už jūsų profesionalumą, už atsidavimą ir talentą. Malonu pasakyti, kad jūsų įdirbis šiame teatre išlieka“, – emeritų paskelbimo ceremonijoje pabrėžė LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Solistai-emeritai ceremonijoje apdovanoti garbės raštais, meninėmis skulptūrėlėmis ir gėlių puokštėmis.
Pasveikino baleto sukakties proga
Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė LNOBT scenoje šoko nuo 1976 iki 1999 m. ir parengė tokius vaidmenis, kaip Žizel (A. Adamo Žizel), Kopelija ir Svanilda (L. Delibes’o Kopelija),
Odeta-Odilija (P. Čaikovskio Gulbių ežeras), Aurora (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė), Kitri (L. Minkaus Don Kichotas), Frančeska (Žydrasis Dunojus pagal J. Strausso muziką), Jūratė (J. Gruodžio Jūratė ir Kastytis), Jurga (V. Ganelino Baltaragio malūnas), Medėja (A. Rekašiaus Medėja), Eglė (E. Balsio Eglė žalčių karalienė) ir kt. 2005–2008 m. dirbo LNOBT baleto pedagoge-repetitore. Dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Labai myliu šį teatrą ir noriu pasinaudoti proga visus pasveikinti su Lietuvos baleto 100-mečiu: tegyvuoja čia vis nauji talentai“, – atsiimdama apdovanojimą, kalbėjo L. Bartusevičiūtė-Noreikienė.
Be publikos nebūtų baleto meno
Neli Beredina LNOBT scenoje šoko nuo 1975 iki 1998 m. Žymesni vaidmenys: Kitri (L. Minkaus Don Kichotas), Svanilda (L. Delibes’o Kopelija), Silfidė (H. S. Løvenskioldo Silfidė), Žizel (A. Adamo Žizel), Aurora ir Alyvų fėja (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė), Odeta ir Odilija (P. Čaikovskio Gulbių ežeras), Raimonda (A. Glazunovo Raimonda), Ragana (E. Balsio Eglė žalčių karalienė) ir kt. Dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Lietuvos baleto scenai parengė daug gabių šokėjų. „Džiaugiuosi, kad mano darbas taip aukštai įvertintas. Noriu padėkoti savo kolegoms ir, žinoma, baleto žiūrovams, be kurių mūsų profesija neegzistuotų“, – ceremonijoje teigė N. Beredina.
Mokiniams įskiepijo meilę scenai
Petras Skirmantas LNOBT scenoje šoko nuo 1974 iki 1994 m. Svarbiausi vaidmenys: Bazilis ir Espada (L. Minkaus Don Kichotas), Albertas (A. Adamo Žizel), Francas (Žydrasis Dunojus pagal J. Strausso muziką), Džeimsas
Petras Skirmantas
(H. S. Løvenskioldo Silfidė), Žanas de Brijenas (A. Glazunovo Raimonda), Francas (L. Delibes’o Kopelija), Dezirė ir Mėlynasis paukštis (P. Čaikovskio Miegančioji gražuolė), Zygfrydas (P. Čaikovskio Gulbių ežeras), Princas (P. Čaikovskio Spragtukas), Girdvainis (V. Ganelino Baltaragio malūnas) ir kt. Nuo 2001 m. dėsto Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2019 m. tapo jos profesoriumi. Paskelbė straipsnių apie baletą ir šokio meną, spektaklių recenzijų. „Man didžiulė garbė vėl stovėti šioje scenoje, nes ji mano gyvenime visada buvo pati svarbiausia. Nesvarbu, ar šokau Niujorke, ar Tokijuje, visada norėdavau sugrįžti čia, pasidalinti su kitais tuo, ką išmokau ir sužinojau. Labai didžiuojuosi, kad mano mokiniai, kurie dabar šoka šioje scenoje, taip pat jaučia didžiulę atsakomybę ir meilę jai“, –tvirtina profesorius P. Skirmantas. n
Neli Beredina
Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė
Ypatingas LNOBT spektaklis ypatingiems žiūrovams: pasirūpinta ir ramybės kampeliu
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, būdamas socialiai atsakinga institucija, tęsia bendradarbiavimą su Lietuvos autizmo asociacija Lietaus vaikai ir žengė dar vieną žingsnį, atveriantį daugiau galimybių šeimoms, au-
ginančioms vaikus su sensoriniais iššūkiais. 2025 m. gruodžio 6 d. matėme specialiai tokiems žiūrovams adaptuotą edukacinį spektaklį Muzikinės penketuko istorijos, supažindinantį su orkestro pučiamaisiais instrumentais.
Vytenis Matutis (valtorna), Martynas Kavaliauskas (vedėjas) Karolina Daukšienė (fleita), Martynas Kavaliauskas
Daugybė tėvelių su savo vaikučiais savaitgaliais lankosi sostinės teatruose, tačiau yra ir tokių šeimų, kurios to vengia, nes bijo nesupratimo ar nepatogumų, jei vaikui bus sunku išsėdėti spektaklio metu ar jis kitaip reaguos į tai, kas rodoma ir sakoma scenoje.
LNOBT yra ta vieta, kurioje laukiami visi, mūsų siekis – kurti atvirą ir draugišką erdvę kiekvienam. Būtent todėl prie edukacinio spektaklio Muzikinės penketuko istorijos kūrybinės komandos pakvietėme prisijungti Pojūčių teatro režisierę Karoliną Žernytę, savo kūrybinę veiklą siejančią būtent su individualių poreikių turinčiais vaikais. Taip gimė tokių vaikų poreikius atliepianti edukacinio spektaklio versija.
Žmonės su individualiais poreikiais dažnai neišsiskiria savo išvaizda, tačiau gali pasižymėti neįprastu elgesiu, gestikuliavimu, sunkumais užmegzti ir palaikyti kontaktą. Specialistai aiškina, kad juos dažnai trikdo didesnis žmonių skaičius teatro salėje, staiga besikeičiančios dekoracijos, apšvietimas ar triukšmingas veiksmas scenoje. Jie mielai lankytųsi teatre, tačiau renginiai jiems turi būti specialiai pritaikyti, kad nepažįstamoje aplinkoje jaustųsi saugiau.
Spektaklis, kuriame visi supras vieni kitus
Gruodžio 6 d. kvietėme tėvelius su individualių poreikių vaikais išdrįsti praverti LNOBT duris ir patirti būtent jiems pritaikytą edukacinio spektaklio Muzikinės penketuko istorijos versiją. Šiame renginyje žiūrovams žaisminga forma LNOBT orkestro artistai papasakoja apie savo instrumentus (fleitą, obojų, klarnetą, valtorną, fagotą), o kiekvieno instrumento pristatymą lydi geriausiai jų tembrą atskleidžiantis trumpas muzikinis kūrinys.
Kamerinėje salėje vykusio spektaklio trukmė –30 minučių, tačiau prireikus bet kada buvo galima išeiti į greta salės esantį kasų vestibiulį, kuriame vaikų laukė ramybės kampelis. Spektaklio metu vaikai galėjo naudotis savo atsineštomis ausinėmis.
Šio spektaklio organizatoriams ir atlikėjams publikos savijauta rūpi labiau negu pilna klausytojų salė, todėl vietų skaičius edukaciniame spektaklyje Muzikinės penketuko istorijos buvo ypatingai ribotas. Ir vaikai, ir juos atlydėję tėveliai renginyje galėjo susipažinti bei atrasti naujų draugų, o svarbiausia – visi čia susirinkę puikiai suprato vieni kitus. Žiūrovus pasitiksiantis teatro personalas yra dalyvavęs Lietuvos autizmo asociacijos Lietaus vaikai valdybos pirmininkės Kristinos Košel-Patil paskaitoje apie nematomą negalią.
Orkestro muzikantai kvietė draugystei su teatru
Interaktyvaus spektaklio pradžioje jo vedėjai – aktoriai K. Žernytė ir Martynas Kavaliauskas – jaunuosius žiūrovus supažindino su spektaklio žiūrėjimo ir elgesio salėje taisyklėmis. Susitarė, kada spektaklio metu reikės klausyti, o kada patys žiūrovai galės užduoti klausimus. O jau tuomet penki LNOBT orkestro muzikantai – Karolina Daukšienė, Ieva Taujanskaitė, Vilius Kalvėnas, Vytenis Matutis ir Lukas Sarpalius papasakojo vaikams apie savo geriausius draugus: fleitą Pauveliną, fagotą Princą Vincą, klarnetą Bufė Kramponą Ležaną, valtorną Stasę, obojų Liną Obuoliną. Tikimės, kad ši balsingų išdaigininkų kompanija atverė gražią pradžią draugystei su teatru. O kadangi spektakliai sulaukė išties didelio susidomėjimo ir sėkmės, ateityje juos planuojame pakartoti. Sekite LNOBT repertuarą! n
Šimtmečio Kopelija
2025 m. gruodžio 4 d. įvykusi Martyno Rimeikio baleto Kopelija premjera žymi simbolinę vieno Lietuvos baleto šimtmečio pabaigą ir kito pradžią. Kaip ne kartą pabrėžta gausiai vykstančiuose renginiuose, parodose, pristatymuose, diskusijose ir po jų pasirodančiuose straipsniuose, 1925 m. gruodžio 4 d. Valstybės teatre Kaune įvykusi baletmeisterio Pavelo Petrovo Kopelijos premjera tapo pirmuoju spektakliu, nuo kurio skaičiuojama nenutrūkstama Lietuvos baleto istorija. Kaip tik todėl Kopelija laikytina vienu svarbiausių Lietuvos baleto istorijos spektaklių.
Ditė Elzbergaitė
Lietuvoje Kopelija statyta ne kartą, bet kone visos interpretacijos buvo komedinio pobūdžio, rėmėsi originalaus libretisto Charles’io Nuittero ir choreografo Arthuro Saint-Léono pasakojimu. Klasikinė Kopelija, nors ir paremta Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaka Smėlio žmogus, ilgainiui teatrų repertuaruose
tapo vienu linksmiausių baletų, žavinčiu romantiškumu, žaismingumu ir šviesiu pasakojimu, kur tikra meilė nugali akis aptraukusius kerus. Tokiose Kopelijos versijose E. T. A. Hoffmanno pasaka tėra įkvėpimo šaltinis, iš kurio sąmoningai pašalinta visa tamsa, niūrumas ir baimė. Kartu su charakteringa Léo Delibes’o
muzika tokia Kopelija yra kvietimas į lengvą, nuotaikingą vakarą teatre.
Žingsniu arčiau E. T. A. Hoffmanno pasaulio Lietuvoje buvo 2010 m. Kopelijos pastatymas, kurio libretą sukūrė Michailas Šemiakinas, o choreografiją – Kirillas Simonovas. Jame buvo permąstyta pati siužeto struktūra, grąžinti originalūs pagrindinių veikėjų vardai (Francas tapo Natanaeliu, Svanilda – Klara), nuo klasikinės ši Kopelija skyrėsi ir kostiumais bei scenografija. Spektaklyje siekta sukurti siurrealistinį, mistinį pasaulį, kurio pagrindine ašimi tampa Natanaelio vienatvė ir asmeninė tragedija, nulemta jautraus ir kiek keisto būdo. Pasirinkta kai kuriuos pasakos motyvus (akis, akinius, lėlių mechaniškumą) perteikti labai tiesiogiai, susiejant juos su E. T. A. Hoffmanno tekstu.
Vertinant šimtmečio Kopeliją visų ligšiolinių pastatymų kontekste, akivaizdu, kad sprendimas jubiliejaus proga grįžti prie klasikinės komiškosios interpretacijos būtų nusižengęs šio spektaklio interpretacijų raidai Lietuvoje ir neatspindėjęs baleto šimtmečio dvasios. Todėl iš visų buvusiųjų ši Kopelija – artimiausia Smėlio žmogui. Premjeriniams spektakliams jau įvykus, džiugu pažymėti: naujoji Kopelijos interpretacija nuostabiai tinka didžio jubiliejaus proga. Ji organiškai įsiliejo ir tęsia ankstesnių pastatymų tradiciją, tik jau šiandieniniam Lietuvos baletui būdinga choreografine kalba.
Choreografas M. Rimeikis kartu su Laurynu Katkumi sukūrė naują Kopelijos libretą. Jame išlaikyta trijų veiksmų struktūra ir išties priartėta prie, kaip pats M. Rimeikis įvardija, daugiabriaunio E. T. A. Hoffmanno kūrybos pasaulio. Ko gero, būtent žodis nejauka tiksliausiai apibūdintų spektaklio siužetą. Nors linksmumo ir nuotaikingumo istorijai netrūksta – jau vien kiek šilumos jai suteikia nuoširdi meilės istorija, – niūrus ir atšiaurus pasakos pradas vis dėlto persmelkė visas siužeto dalis. Spektaklio centre – Natanaelio gyvenimo tragedija. Vaikystėje patirtas išgąstis jauną studentą pasiveja ir po daugelio metų, jam atvykus studijuoti į naują miestą. Mylimoji Klara – stabilumo ir ramybės atrama besikeičiančiame vaikino gyvenime, kuriame vis daugiau vietos užima nuogąstavimai dėl nuolat sutinkamo Kopelijaus, primenančio vaikystėje matytą Smėlio žmogų. Natanaelį ir vilioja, ir atstumia tiek Kopelijus, tiek jo dukra Kopelija, kurią vaikinas galiausiai pamilsta, pamiršdamas viską aplinkui ir į tikrąjį pasaulį sugrįždamas tik tada, kai iliuzijos apie tobulą merginą sudūžta. Ir visgi net savo vestuvių dieną, kuri turėtų būti viena laimingiausių jo gyvenime,
Natanaelis žvelgia – net nesuprasi – gal atgal ar gal į priekį ir galutinai atsiduoda Kopelijaus, kartu ir Smėlio žmogaus, burtams.
Šią spektaklį persmelkiančią nejaukos būseną tik dar labiau sustiprino Jievaro Jasinskio rekomponuota L. Delibes’o partitūra. Sprendimas atnaujinti muziką buvo priimtas siekiant, kad ji atlieptų naujojo pastatymo nuotaikas, bet rezultatas toli gražu neapsiribojo vien keliais stilistiniais pakeitimais. Nuotaikinga ir ritminga Kopelijos muzika vietomis pasikeitė neatpažįstamai, įgavo tamsesnių, nerimą keliančių atspalvių – labiausiai dėl subtiliai nuo pat pirmojo veiksmo jaučiamos būsimos nelaimės nuojautos, pranašaujančios trečiojo veiksmo finalą.
Specialiai šiam baletui perkurta muzika meistriškai susilieja su scenoje kuriamų veikėjų vidiniais išgyvenimais. Ypač paveikiai perteikiamos Natanaelio būsenos, pavyzdžiui, greitėjantys įsibaiminusios širdies dūžiai ir po jų stojanti spengianti tyla iš baimės sustingdo ir kiekvieną salėje esantį žiūrovą. Neatsitiktinai pasibaigus spektakliui pirmiausia norisi kelias akimirkas patylėti ir tik tada pradėti ploti, taip palengva grįžtant į savo kaip žiūrovo vaidmenį.
Tokia muzikinė kaita neišvengiamai galėjo suerzinti tuos, kurie tikėjosi išgirsti gerai pažįstamą Kopelijos skambesį. Naujoji partitūra tarsi žaidžia su tokiu žiūrovo noru: akimirką leidžia atpažinti melodiją, o tada netikėtai ją nutraukia ar pakeičia. Vis dėlto atsiribojus nuo šio lūkesčio atsiskleidžia nenuginčijama rekompozicijos stiprybė. Sukurtas muzikinis audinys, kuriame dera ne tik L. Delibes’o muzika, paties J. Jasinskio sukurti fragmentai, bet ir kasdieniai teatre girdimi garsai: gongas, krentantys rūbinės numeriukai, per pertraukas puodeliuose klaksintys šaukšteliai, žvangančios monetos ir kiti teatre ar aplink jį skambantys garsai. Šie pažįstami garsai blukina ribą tarp muzikos ir kasdienybės ir paverčia žiūrovą visą salę apimančios kolektyvinės nejaukos dalimi.
Perkurta muzika paslaugiai veda publiką per Natanaelio pasaulį ir padeda įsijausti į šio jaunuolio emocijų amplitudę: nuo liūdesio, melancholijos ir mąslios vidinės įtampos iki tyro džiaugsmo ar paprasčiausiai pakilios nuotaikos. Šį kompleksišką personažą skirtingai interpretavo jį kuriantys artistai Edvinas Jakonis ir Jonas Kertenis, atskleisdami dvi ryškias, tarpusavyje kontrastuojančias Natanaelio puses.
E. Jakonis, kuriam tai buvo pirmas susidūrimas su M. Rimeikio choreografija, į Natanaelio
Natanaelis – Edvinas Jakonis
Natanaelis – Edvinas Jakonis, Kopelijus – Ernest Barčaitis
vaidmenį įžengė atsinešdamas sau būdingą preciziškumą, techniniu tikslumu paremtą atlikimą, lengvą, plaukiantį judesį, derinamą su drąsia ir ryškia scenine persona. Jo Natanaelis – žaismingas, net kiek padykęs. Atrodė, kad artistui pavyko pagauti sinergiją tarp kuriamo vaidmens ir savo paties charakterio – būtent šį gebėjimą paversti vaidmenį savu visuomet galima laikyti viena didžiausių atlikimo sėkmių. Visai kitokį Natanaelio portretą sukūrė J. Kertenis. Jo atlikimas artimesnis E. T. A. Hoffmanno Natanaeliui – romantiškam, ilgesingam, jautriam ir pamažu grimztančiam į melancholiją bei nuojautą, lyg jis būtų „tamsių jėgų žiauraus žaidimo žaisliukas“. J. Kertenio interpretacijoje itin ryškiai atsiskleidė esminė Natanaelio gyvenimo tragedija – būti vienam tarp kitų, kartu, bet vis dėlto vienam. Mėgindamas pritapti prie to vidinio siaubo nepaliestų studentų ir miestiečių, Natanaelis nuolat susiduria su savo skirtingumu, kuris, nors ir izoliuoja, bet ir dar labiau skatina kone kompulsyviai ieškoti tikrojo ryšio kaip atsvaros viduje tykančiam nerimui. Šią interpretaciją sukūręs artistas M. Rimeikio choreografinėje raiškoje jautėsi tarsi įgavęs naują kvėpavimą, galutinai ir neabejotinai įžengęs į naują kūrybos etapą kaip brandžių, solinių vaidmenų atlikėjas.
Atsvara Natanaelio patiriamam siaubui ir pasaulio neužtikrintumui – mylimoji Klara. Šį vaidmenį sukūrė Gabrielė Marčiukaitytė, Olesia Šaitanova ir Kristina Gudžiūnaitė. Klara – atsidavusi ir kantri Natanaelio sužadėtinė, kuriai E. T. A. Hoffmanno pasakoje lemta būti ne tik gera, atlaidžia mergina, bet ir paprasčiausiai sveiko proto, vidinės pusiausvyros ir valios žmogumi. Premjeriniu atradimu tapo G. Marčiukaitytės sukurta emocinga ir jautri Klara. Brandus G. Marčiukaitytės debiutas ne tik atskleidė jaunos artistės potencialą, bet ir patvirtino M. Rimeikio gebėjimą atrasti savo spektakliams naujų, kylančių talentų. O. Šaitanovos Klara – labiau atsipalaidavusi, laisva, nerūpestingesnė, patogiai besijaučianti žaismingame vaidmenyje. K. Gudžiūnaitės interpretacija melancholiškesnė, jautriai prisitaikanti prie tamsesnio Natanaelio būdo, bet kartu supratingesnė, spinduliuojanti kone motinišku rūpesčiu, kurį taip kruopščiai savo pasakojime aprašo ir pats E. T. A. Hoffmannas.
Balete kaip priešprieša susitinka dvi skirtingos, Natanaeliui svarbios moterys – Klara ir Kopelija. Jas lygindamas, Natanaelis Kopelijos naudai pastebi, kad ši jo klausosi susikaupusi, jos neblaško jokios buitinės užduotys ar darbai, tad ji – tobula klausytoja. Tai, kad Kopelija beveik nekalba, Natanaelis interpretuoja kaip turtingo
vidinio pasaulio ženklą, kurį ne kiekvienam lemta pažinti. Toks santykio modelis labai panašus į parasocialinius santykius, kai kuriamas ryšys yra vienakryptis, formuojamas projektuojant savo lūkesčius ir norus į iš esmės nepažįstamą kitą. Klara, palyginti su Kopelija, pernelyg žemiška ir paprasta, todėl Natanaelio akyse vis tolsta nuo staiga surasto moters idealo. Šia priešprieša paremtas Kopelijos vaizdinys – ji čia įkūnija viską, ko Natanaelis pasigenda gyvuose žmogiškuose santykiuose.
Kopeliją scenoje sukūrė Nora Straukaitė, Ieva Repšytė ir Marija Kastorina. N. Straukaitės Kopelija išsiskyrė atlikimo tikslumu. Dalis šio vaidmens judesių sąmoningai automatizuoti, mechaniški, vis dėlto kiti – aptakesni, iš pirmo žvilgsnio net žmogiški. Tačiau būtent tų, atrodytų, gyvo žmogaus atliekamų judesių techniškai nepriekaištingas atlikimas ir sukuria didžiausią nejaukos pojūtį. Jie pernelyg tikslūs, pernelyg tobuli, kad būtų atliekami žmogaus. Šioje ribinėje būsenoje atsiranda „nejaukumo slėnio“ fenomenas (angl. uncanny valley), kai beveik žmogiška būtybė ima kelti nejauką ne dėl savo svetimumo, o kaip pernelyg įtikinama žmogiškumo imitacija.
Kopelija – Nora Straukaitė, Kopelijus – Ernest Barčaitis
Kryptingai tobulybės siekiančią Kopelijos versiją sukūrė ir I. Repšytė – čia juntamas bandymas priaugti prie idealo, tarsi slėptis po tobulybės kauke. Šaltas Kopelijos charakteris čia tampa sąmoninga „nepasiekiamos aukštumos“ įvaizdžio dalimi, itin tiksliai atliepiančia
E. T. A. Hoffmanno pasakos dvasią. Tuo tarpu M. Kastorinos Kopelija žmogiškiausia iš visų trijų: pro tobulo fasado plyšius čia prasiveržia ryškus tikros divos charakteris. Jos Kopelija – išdidi, kone kaprizinga, nepasiekiama ir todėl tik dar labiau viliojanti.
Kopelijus, tai yra Kopelijos tėvas, o Natanaelio vaizduotėje dar ir Smėlio žmogus, šiame balete – tamsiojo pasaulio lėlininkas. Šį vaidmenį sukūrė Ernestas Barčaitis ir Genadijus Žukovskis. Storo grimo sluoksnio ir peruko neatpažįstamai pakeisti artistai kūrė paveikslą išprotėjusio genijaus, kuris visą gyvenimą paskyrė tobulybės –lėlės, tampančios žmogumi, – kūrimui. Tai grubus senas žmogus drebančiomis rankomis, visa esybe besisukantis aplink tobulą savo kūrinį. Kopelija – šio pasaulio centras ir tobulybės viršūnė, tačiau Kopelijus valdo ne tik ją, bet ir kitas lėles –šios paklūsta jam vos spragtelėjus pirštais.
Spektaklio erdvė, kaip to siekė pats choreografas, buvo sukurta kaip vieta be vietos, laikas be laiko. Tokią idėją atliepė jau ne kartą sykiu su M. Rimeikiu dirbanti kūrybinė komanda. Baleto scenografija (Marijus Jacovskis) subtiliai atidavė duoklę E. T. A. Hoffmanno gimtinei: scenoje buvo matyti didžiulė karkasinė konstrukcija, primenanti senajai vokiečių architektūrai būdingus fachverkinius namus. Scenos gilumoje – spektaklio simbolis veido kaukė, ji nugulė ir ant programėlės viršelio. Ypač paveiki antrojo veiksmo scenografija – Kopelijaus kabinetas, kuriame veikėjai vizualiai sumažėja didžiulių knygų rietuvių ir aukštai kabančių burbuliuojančių akvariumų fone.
Tamsiuose baleto paveiksluose erdves struktūruoja šviesa (šviesų dailininkas Levas Kleinas). Pro fachverkinio karkaso plyšius lūžtantys šviesos srautai skaidė sceną į atskirus segmentus, taip pratęsdami ją įrėminusias architektūrines struktūras. Šiltos ir šaltos šviesos kontrastai ne tik formavo spektaklio nuotaiką, bet ir subtiliai atskyrė kuriamo pasaulio plotmes – saugesnę regimąją tikrovę ir tą, kurioje dominuoja hofmaniškoji nejauka.
Su šiuo tamsiu fonu kontrastavo kostiumų dailininkės Elvitos Brazdylytės sukurti kostiumai. Trumpos, griežto silueto merginų suknelės, derintos su baleto scenoje jau retai matomomis baltomis pėdkelnėmis, ir ryškiaspalviai švarkai bei tamsios vaikinų kelnės kūrė vizualiai margą, bet iš esmės vienalytę bevardžių miestiečių minią. Klaros suknelė – blankiausio melsvo atspalvio, simbolizuojanti jos tyrumą ir atskirumą nuo didelio miesto erdvės. Natanaelio taip pat nesumaišysi su kitais: jo tamsus klasikinis kostiumas ir balti marškiniai buvo oficialesni, santūresni ir tamsesni nei kitų vaikinų apranga. O Kopelijos kostiumas – trumpa balta suknelė ir skrybėlė – pakylėjo šią veikėją iki neliečiamos, beveik nežemiškos būtybės, tabula rasa, atspindinčios tai, ką joje nori matyti žvelgiantysis.
Ši tobulybės, projekcijos ir nejaukos sankirta neišvengiamai peržengė spektaklio siužeto ribas. Greta daugybės kitų temų, kurias galima įžvelgti tiek balete, tiek ir E. T. A. Hoffmanno pasakoje, ryškėja ir paralelė su šiandien vis dažniau aptariama dirbtinio intelekto problematika, net jei patys spektaklio kūrėjai sąmoningai nesiekė koncentruotis vien į ją. Stebina, kaip XIX a. pasaka tiksliai apčiuopė žmogaus negebėjimą atskirti tobulo kūrinio nuo gyvos būtybės. Pats E. T. A. Hoffmannas tokį nežmogišką kūrinį apibūdino kaip „lyg gyvą būtybę, kuriai vis tiek kažko trūksta“, – šis apibrėžimas
Klara – Olesia Šaitanova, Natanaelis – Jonas Kertenis
Klara – Olesia Šaitanova, Natanaelis – Jonas Kertenis
šiandien skamba kone pranašiškai. Jis neišvengiamai rezonuoja su šiuolaikiniu pasauliu, ypač su dirbtinio intelekto pokalbių modeliais, gebančiais prisitaikyti prie pašnekovo, atliepti jo lūkesčius ir net kurti iliuziją, kad nėra kas suprastų geriau. Išsiilgusiems besąlyginio supratimo ši iliuzija gali tapti net svarbesnė už gyvą ryšį su visa jo trapumo, laikinumo ir neišvengiamo skausmo patirtimi.
Kaip tik šioje ribinėje plotmėje ir paklysta Natanaelis. Jį vilioja būtybė, savo tariamu tobulumu pranokstanti viską, ką jis yra patyręs, o kiekvieną abejonę dėl jos tikrumo jis linkęs interpretuoti iliuzijos naudai. Išsiliejusi riba tarp beprotystės ir realybės, vaikystėje patirtos traumos šešėliai, nepritapimas ir vidinis nesaugumas pamažu iškreipia Natanaelio žvilgsnį į pasaulį. Todėl E. T. A. Hoffmanno idėjų įkvėptas baletas baigiasi būtent taip, kaip reikalautų Smėlio žmogaus pasaulėvaizdis, –palikdamas žiūrovą be galutinio atsakymo, kas ir kodėl nutiko, ir prieš jo akis mainydamasis lyg šviesą laužiantis stiklo gabalėlis, kuriantis keistus, liūdnus, kartu viltingus ir bauginančius miražus. n
Kopelija – Ieva Repšytė, Natanaelis – Jonas Kertenis
2025 m. gruodžio 18 ir 19 d. pristatytas dviejų vienaveiksmių spektaklių vakaras Laiko kambariai organiškai įsiliejo į visą gruodį vykusių Lietuvos baleto šimtmečio renginių programą. Šis vakaras buvo skirtas dviem Lietuvos baletui svarbiems kūrėjams – Krzysztofui Pastorui ir Martynui Rimeikiui. Jų kūryba formavo paskutinių dviejų dešimtmečių baleto repertuarą ir prisidėjo prie dabartinio trupės veido, nes abu kūrėjai vadovavo LNOBT baleto trupei. Tad šios sukakties kontekste jų kūryba, be abejo, taip pat turėjo būti pagerbta.
Viktor Coffy, Marija Kastorina
Victor Coffy, Marija Kastorina
Tam buvo pasirinkti du savarankiški, bet tarpusavyje derantys kūriniai – M. Rimeikio Dienos, minutės pagal Marijos Paškevičiūtės muziką ir K. Pastoro Moving Rooms pagal Alfredo Schnittke’s ir Henryko Mikołajaus Góreckio muziką. Nors šie baletai skirtingi, pasirinkimas juos rodyti kartu nėra atsitiktinis, veikiau atskleidžiantis pagarbų dviejų choreografų dialogą, gvildenantį universalias laiko, prasmės ir žmogiško ryšio temas.
Pirmasis vakaro baletas – Dienos, minutės, kurio originalią muziką sukūrė M. Paškevičiūtė. Nuo premjeros 2019 m. prabėgus nemažai laiko, spektaklis neabejotinai išliko aktualus. Tai rodo ne tik trys Auksiniai scenos kryžiai, kuriuos pelnė kūrinio muzikos ir choreografijos kūrėjai bei geriausia šokėja pripažinta Julija Stankevičiūtė, bet ir tai, kad Dienos, minutės nuo pat premjeros buvo rodomos vienaveiksmių baletų triptike (kartu su Živilės Baikštytės Pradžioje nebuvo nieko ir Editos Stundytės Franceska Mann), o 2022 m. perkeltos į kitą triptiką ir rodytos kartu su Ivano Perezo Flesh bei Wayne’o McGregoro Infra. Ir vis dėlto spektaklį, nors jau ne kartą matytą, žiūri taip, lyg būtum grįžęs prie jo iš naujo.
Žvangantis metalas (lyg rūbinės numeriukas, krintantis tylioje salėje ant grindų), pamažu įšylanti burzgianti didžiulė stadiono lempa, vis pasikartojantis metalo konstrukcijų bildesys – aplinkos garsai spektaklyje kartu su brutalistine scenografija, tai yra jau minėta lempa ir metalo plokštėmis (scenografas Marijus Jacovskis), kuria atšiaurią, nejaukią aplinką. Tai ribinė erdvė, tarpinė stotelė, kurioje įstrigo savotiškais įkaitais tapę aštuoni šokėjai (Gabrielė Marčiukaitytė, Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė, Imogen Moss, Ernestas Barčaitis, Genadijus Žukovskis, Voicechas Žuromskas, Stanislavas Semianiura). Šios erdvės jie niekaip negali paveikti, bet, neturėdami kur pasislėpti, tarsi pro didinamąjį stiklą nuolat stebimi, ima atvirauti. Vis keldami galvas į juos nušviečiančią lempą, šokėjai orientuojasi pagal vieną gluminančios šviesos šaltinį, tarsi rodantį kryptį, kur link reikėtų stiebtis, bet kartu tik dar labiau pabrėžia šios tarpinės būsenos tuštumą ir pačių šokėjų pasimetimą joje. Bendrystė vienišume ar vienišumas bendrume – šokėjai tai laikosi krūvoje, glaudžiasi vienas prie kito, tai asinchroniškai kartoja tuos pačius judesius, dar vėliau grupė skyla
– šokama po vieną, duetais, mažomis grupėmis. Ši struktūra nuolat kinta, be to, vis grįžtama prie tų pačių pasikartojančių choreografinių frazių, pabrėžiančių būseną, kurioje jie visi įstrigę. Artėjant baleto kulminacijai, grupė ima judėti tarsi vienas kūnas – ritmui greitėjant, šokėjai susilieja į vienį, kol užgesus šviesai suyra juos kartu jungusi gravitacinė jėga.
Šokio kalba – neabejotinai atpažįstama žiūrovams, tęsianti M. Rimeikio choreografinių opusų liniją ir grindžiama šokėjams jau patogia, priimtina judesio logika. Į šią choreografinę raišką sklandžiai įsiliejo, tapo lygiaverte visumos dalimi spektaklyje debiutuojančios G. Marčiukaitytė ir I. Moss.
Tokį choreografinės kalbos nuoseklumą atkartoja ir šokėjų kostiumai. Panašūs, bet neidentiški drabužiai – tamsių, rusvų, pilkšvų atspalvių kelnės, marškiniai ir palaidinės (kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė) – sąmoningai ištirpdo individualaus pasirinkimo
Gabrielė Marčiukaitytė, Ernest Barčaitis
suteikiamus išskirtinumus ir sukuria beveidę visumą. Taip dėmesys nukreipiamas ne į išorinius skirtumus, o į pačius šokėjus ir jų judesių individualumą.
Tematinė spektaklio plotmė – pašėlusi suvienodėjusio laiko tėkmė, nepaliaujamas informacijos srautas, skriejantis tokiu greičiu, kad neįmanoma jo pagauti, išjausti ir apmąstyti, – išlieka svarbi, o gal net dar ryškesnė šiandienos kontekste. Ilgesys, kurio persmelkta M. Paškevičiūtės muzika, pinasi su nostalgija, viltimi, pasimetimu ir per šokėjų kūnus srūvančia jėga. Muzika ir choreografija čia jau seniai suaugusios į neatskiriamą vienį. Spektaklis įtraukia į pasikartojantį meditacinį transą, kuriame skęsta patys atlikėjai, nusitempdami paskui save ir žiūrovą. Galbūt todėl, kad šiame kūrinyje pavyko užfiksuoti laikmečio dvasią, Dienos, minutės atrodo taip pat paveikiai.
Antrasis vakaro kūrinys – K. Pastoro baleto Moving Rooms premjera. Nors originalioji šio
kūrinio premjera įvyko dar 2008 m. Nyderlandų nacionaliniame balete, Moving Rooms išlieka nepavaldus laikui. Pats choreografas šio baleto niekad neapleido, nes jis nuolat buvo įvairių teatrų repertuare, pristatomas ir gastrolių metu. Kaip tik 2013 m. Vilniuje šį spektaklį LNOBT žiūrovams pirmąsyk parodė Lenkijos nacionalinis teatras.
Vos dvidešimties minučių spektaklis pulsavo energija ir jėga. Toną čia davė pirmiausia parinktoji A. Schnittke’s ir H. M. Góreckio muzika, suderinta su dinamišku šviesų žaismu (šviesų dailininkas Bartas Dalhuysenas). Šviesa čia atstojo ir scenografiją: tamsioje scenoje iš viršaus krintantys šviesos spinduliai formavo vis naujas erdves, kartais primenančias šachmatų lentą, kartais skaidomas, jungiamas, plečiamas ar sutraukiamas šviesos plotais. Šioje nuolat kintančioje erdvėje šokėjams nebuvo už ko pasislėpti. Minimalistiniai juodi ar kūno spalvos aptempti kostiumai (kostiumų
dailininkas Oliveris Halleris) tik dar labiau pabrėžė tikslias šokėjų kūnų linijas, o ryški šviesa akcentavo net menkiausią judesį.
Nors Moving Rooms neturi aiškios siužetinės linijos, jo struktūra akivaizdi: čia dera sinchroninės grupinės scenos ir solinės ar duetinės variacijos. Pirmąjį duetą šokę Olesia Šaitanova ir Jonas Laucius įtikino ypatinga tarpusavio pajauta ir nuosekliu, užtikrintu atlikimu. Ne mažiau charakteringas pasirodė antrasis – Marijos Kastorinos ir Victoro Coffy – duetas. Išsiskyrė kruopštus Aideno Bazylinskio pasirodymas bei preciziška ir technine švara žibanti Aratos Yamamoto, Reito Nashiki, Marine’os Pontarlier, Julijos Šumacherytės, Adrianos Jakonytės ir Akvilės Šulcaitės raiška.
Šiame balete choreografas sąmoningai atsisakė įprastinių teatrinių priemonių ir vaidybos. Po ryškia šviesa šokėjai yra aiškiai matomi, kaip ir jų kūnų jėga bei pasitikėjimas savimi. Net jei ši tvirtybė suvaidinta, visi
Imogen Moss
Olesia Šaitanova, Jonas Laucius
atlikėjai atrodė įgalinti tiek ją, tiek savo individualumą atskleisti. Kaip tik tai pažymėjo ir pats choreografas: kadangi Moving Rooms neturi apibrėžto siužeto, šokėjai yra laisvi ir net skatinami atverti savo asmenybę. Žinoma, tai įmanoma tik įvaldžius techniškai sudėtingą, bet dėl to įspūdį keliančią choreografiją, žavinčią dramatiškumu, judesių kontrole, sklandžia partneryste ir tikslių klasikinių formų darna. Visa tai kartu leido mėgautis itin estetišku, kvapą gniaužiančiu vaizdu.
Laiko kambariai du vakarus iš eilės leido pasimėgauti išskirtine švente. Buvo gera dar kartą, bet jau nauju žvilgsniu pamatyti visai nepabodusias Dienas, minutes ir patirti energetiškai priešingą, ryškios sprogstamosios jėgos kupiną Moving Rooms. Norėtųsi, kad šis dviejų kūrinių ir kūrėjų dialogas, kviečiantis apmąstyti bėgančio laiko ir artumo temas, vyktų ir toliau, galbūt primindamas ir sugrąžindamas kitus vienaveiksmius šių kūrėjų baletus, kurie, subrandinti laiko, taip pat atsiskleistų naujai. n
Jonas Laucius, choreografas Krzysztofas Pastoras, Marija Kastorina
Akvilė Šulcaitė Jaeeun Jung, Ryota Kitai
Lietuvos baleto šimtmetį vainikavo tarptautinis gala koncertas Akimirkos lengvumas
Lietuvos baleto 100-mečio metus palydėjo Europos scenos žvaigždėmis spinduliuojantis baleto gala koncertas Akimirkos lengvumas, pristatytas šokio gurmanams 2025 m. gruodžio 20 ir 21 d. Be pamiltų LNOBT baleto trupės solistų, scenoje pamatėme svečius iš Karališkojo baleto, La Scala teatro baleto trupės, Štutgarto, Hamburgo, Vienos valstybinių baletų, Nyderlandų, Lenkijos ir Latvijos nacionalinių baleto trupių.
„Šis koncertas – tarsi sveikinimas Lietuvos baletui: ne tik su geriausiais linkėjimais iš viso pasaulio baleto trupių, bet ir su lygiaverčiu mūsų trupės visų kategorijų artistų dalyvavimu gala vakare bei visų vedančiųjų solistų pasirodymais. Tai didžiulė baleto šventė, ženklinanti naujojo šimtmečio, kupino neatrastų kelių, naujų kūrybingų pareiškimų ir drąsių vizijų, pradžią“, – teigia LNOBT baleto meno vadovė Jurgita Dronina.
Lietuvos baletui – šokio sveikinimai iš Europos
LNOBT primabalerina Nora Straukaitė koncerte pasirodė kartu su Karališkojo baleto Londone solistu Vadimu Muntagirovu, jau ne kartą viešėjusiu Lietuvoje. Perspektyvioji lietuvių balerina Milda Luckutė atvyko kaip Vienos
Timofej Andrijashenko, Nicoletta Manni
Edvinas Jakonis, Gabrielė Marčiukaitytė
valstybinio baleto atstovė. Jos partneris šiame koncerte – Nyderlandų nacionalinio baleto solistas Vsevolodas Maievskyi. Iš tos pačios Nyderlandų trupės atvyko ir šokėjų Riho Sakamoto ir Timothy van Poucke‘s duetas.
Milano La Scala baleto trupei atstovavo žavioji Nicoletta Manni ir Timofejus Andrijashenko, Lenkijos nacionaliniam baletui – Jaeeun Jung ir Ryota Kitai. Iš Vokietijos sveikinimus Lietuvos baletui atvežė Elisa Badenes iš Štutgarto ir Alexandras Trushas iš Hamburgo trupės.
Lietuvos publiką pasveikino ir kaimynai iš Rygos – Latvijos nacionalinio baleto šokėjai Elza Leimanė ir Kristapas Jaunžeikaras, atlikę Motinos ir Vaslavo duetą iš choreografo Marco Goecke‘s baleto Nižinskis.
Nuostabiausi Lietuvos baleto duetai
Gala koncerte Akimirkos lengvumas publikai pasirodė garsiausios LNOBT baleto vedančiųjų solistų poros: Kristina Gudžiūnaitė ir Genadijus Žukovskij, Olesia Šaitanova ir Jonas
Marija Kastorina, Edvinas Jakonis
Kristina Gudžiūnaitė, Genadijus Žukovskis
Nicoletta Manni, Timofej Andrijashenko
Vsevolod Maievskyi, Milda Luckutė
Straukaitė, Vadim Muntagirov
Laucius, Marija Kastorina ir Edvinas Jakonis. Balerina Gabrielė Marčiukaitytė ir E. Jakonis atliko duetą iš choreografo Martyno Rimeikio naujojo baleto Kopelija, o šįmet prie LNOBT baleto trupės prisijungę šokėjai Ieva Repšytė ir Olegas Ligai – choreografo Davido Dawsono duetą Saldus užmaršties burtas pagal Johanno Sebastiano Bacho muziką. Dar viena trupės naujokė Akvilė Šulcaitė pristatė solo šokį iš Jurijaus Smorigino baleto Mano gyvenimas, dedikuoto vienai iš Lietuvos baleto pradininkių, šokusių ir 1925 m. Kopelijos pastatyme, Olgai Malėjinaitei. n
Olesia Šaitanova, Jonas Laucius
Milda Luckutė, Vsevolod Maievskyi
Nora
Riho Sakamoto, Timothy Van Poucke
Alexandr Trush, Elisa Badenes
Kompozitorius Algirdas Martinaitis –apie Sausio 13-ąją
LNOBT prikeltą Gailestingumo altorių
Minint Laisvės gynėjų dieną, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre tradiciškai skambėjo sakrali muzika. Šįkart tai buvo Algirdo Martinaičio oratorija Gailestingumo altorius. Lygiai prieš 35-erius metus –1991-ųjų sausio 13-ąją laisvės gynėjų drąsa lietuviams tapo įkvėpimu, skatinančiu kurti laisvą, demokratišką ir pažangią valstybę. Šiandien jau suvokiame, kad laisvė gyva tiek, kiek ją saugome, branginame ir perduodame ateinančioms kartoms.
Oratoriją Gailestingumo altorius Sausio 13-osios vakarą atliko operos solistės Gunta Gelgotė ir Ieva Prudnikovaitė, LNOBT orkestras ir choras, diriguojami teatro vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos.
„A. Martinaitis rašo jautrią ir gilią muziką. Šio kūrinio esmė – šventumas ir sakralumas, einantis iš vienuolės Faustinos tekstų. Aš jį perteikiu kaip dvasinę patirtį, kaip dvasinį išgyvenimą. Šventosios Faustinos tekstai pakylėja ir leidžia mums daug ką permąstyti“, – teigia R. Šumila.
Renata
Kompozitorius Algirdas Martinaitis, paprašytas prisiminti prieš devyniolika metų sukurto Gailestingumo altoriaus atsiradimo istoriją, kalba apie neįprastai gautą užsakymą, pažintį su šv. Faustinos Dienoraščiu ir tarsi savaime susidėliojusią kūrinio formą.
Kokią vietą jūsų kūrybinėje biografijoje užima oratorija Gailestingumo altorius?
Tai nebuvo pirmas mano stambesnis kūrinys, kuriame rašiau muziką remdamasis šventųjų tekstais. Pirmasis buvo Saulės giesmė
(1996), po to – Laiškas visiems tikintiesiems (2000). Abi šios oratorijos parašytos pagal šventojo Pranciškaus Asyžiečio tekstus.
O vėliau mane per savo raštus pasiekė sesuo Maria Faustyna Kowalska (1905–1938) –pasaulinio masto asmenybė, kurios „Dienoraštis“ spinduliuoja gilią prasmę ir kartu – tikinčiosios žmogiškąjį asmeniškumą. Jos knyga mane labai patraukė.
Įdomus buvo ir pats kūrinio užsakymas: ėjau gatve ir sutikau vaikiną, kurio vardas Mozė. Dabar jis – kunigas Mozė Mitkevičius,
Sopranas Gunta Gelgotė, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė, dirigentas Ričardas Šumila
o anuomet – vaikinas, giedantis Bernardinų bažnyčios chore. Ir jis paprašė manęs kūrinio
šventosios Faustinos tekstais, pateikė lyg ir užsakymą nuo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės. Aš patikėjau jo žodžiu. Taip atsirado oratorija Gailestingumo altorius
Kuo Jums pasirodė ypatinga šventosios Faustinos asmenybė? Ar lankėtės namelyje Antakalnyje, kuriame ji keletą metų gyveno?
Žinote, kai galvoji apie muziką, šventųjų tekstai pasirodo esantys labai skirtingi. Jei Šv. Pranciškaus raštai, kaip ir jo asmenybė, kupini asketiškumo, tai Šv. Faustinos – melodizmo, kuris skaitytojui kelia nuoširdumo ir patrauklumo jausmą. Perkėlus žodžius į muziką, tas jausmas dar labiau sustiprėja ir Gailestingumo altoriui suteikia naujo dvasingumo. Nepaisant to, savo gyvenime vienuolė Faustina taip pat buvo asketė. Nors Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno, kuriam ji priklausė, nuostatos pakankamai griežtos, sesuo Faustina, siekdama skaistumo ir visiško apsivalymo, pati laikėsi dar griežtesnių.
Šventosios Faustinos namelyje Antakalnyje man iki šiol neteko būti, bet žinau, kad visur, kur jai tekdavo apsistoti, ši vienuolė dirbdavo
paprastus kasdieniškus darbus: buvo virėja, daržininkė, valytoja. Jai tai nebuvo kančia, ji dėl to nejautė atskirties – suprato taip artėjanti prie dvasinės švaros. Gal todėl ir jos regėjimai, kuriuose vienuolė matė Jėzų ir kalbėjosi su juo, nepalieka tuščio blūdesio įspūdžio – jie visų pirma neša stiprią dvasinę emociją.
Ar sudėtinga šventosios tekstams „pasiūti“ muzikinį rūbą? Kaip pats savo kūrinį apibūdintumėte?
Rinkdamasis tekstą, atidžiai perskaičiau visą Šv. Faustinos rašytinį palikimą, bet neradau nieko tokio, ką būtų galima tiesiog imti ir perkelti. Tuomet ėmiau iš jos Dienoraščio išsirašinėti atskiras eilutes. Pradėjus tas citatas dėlioti, netikėtai išniro keturių dalių muzikinė forma, savo turiniu primenanti šventas Mišias. Ir tai man pačiam buvo keista.
Rašydamas Gailestingumo altorių, nesilaikiau įsikibęs savo individualios kompozicinės stilistikos, bet įsileidau daugiau muzikinės įvairovės. Ta įvairovė labiau patraukia, pagauna klausytoją.
Tačiau Gailestingumo altoriuje, kaip ir daugelyje mano kūrinių nuo pat 1982 m. Cantus ad futurum, kuriame dainavo Giedrė Kaukaitė ir Regina Maciūtė, skamba du moteriški
Dirigentas Ričardas Šumila, LNOBT choro vadovas Česlovas Radžiūnas, sopranas Gunta Gelglotė, kompozitorius Algirdas Martinaitis, mecosopranas Ieva Prudnikovaitė
balsai. Jie, tarpusavyje pindamiesi, leidžia gyviau išreikšti emocines būsenas ir išvengti vienaplanio pasakojimo.
Apskritai tai, ką atrandu rašydamas sakralinius kūrinius, mane įkvepia ir kitai mano muzikai. Tarkim, savo kūriniuose dažnai naudoju hebrajiškas Senojo Testamento citatas. Hebrajiškai nemoku, tad jaučiuosi tarsi archeologas, rankose vartydamas kelių tūkstantmečių senumo iškasenas. Bet hebrajų kalba pati padiktuoja melodiją, ko nepasakyčiau apie lietuviškus liturginių tekstų vertimus.
Ar pavadintumėte save giliai tikinčiu žmogumi?
Kai manęs teiraujasi apie mano paties tikėjimą, atsakau: „Aš esu tikintis, todėl niekuo netikiu“. Savo tikėjimą pats gali jausti per žmones, per gamtą – per dieviškąją kūrybą, bet nesugebi to išreikšti žodžiais. Panašiai ir su muzika. Kai muzikologai manęs klausinėja apie mano kūrinių formą, atsakau: „Kai aš gyvenau kaime, tėvas turėjo daržinę. Seną, su plyšiais tarp lentų, pro kuriuos švilpavo vėjai. Kai pasisiūliau tuos plyšius užkalti, tėvas prieštaravo sakydamas: „Ne, daržinė turi kvėpuoti“. Mano kūriniai – kaip ta sena daržinė: yra atramos, yra stogas, bet vėjai košia. Pradėdamas
darbą, viską susidėlioju struktūriškai tvarkingai, o po to tą struktūrą pats pradedu naikinti“.
Ar muzikinė lemtis Gailestingumo altoriui buvo maloninga? Klausytojai dažnai galėjo šį kūrinį girdėti?
Oratorija pirmą kartą nuskambėjo Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje 2007 m. balandžio 15ąją – Dievo Gailestingumo sekmadienį (pirmas sekmadienis po šventų Velykų). Tuomet ją atliko solistės Gintarė Skėrytė ir Ieva Prudnikovaitė, mišrus choras Aidija ir instrumentinis ansamblis, diriguojami Romualdo Gražinio.
Vėliau kūrinys, atliekamas įvairių solisčių, chorų, ansamblių ir dirigentų, dar ne kartą skambėjo tiek Vilniuje, tiek ir kituose Lietuvos miestuose. Nepasakysiu tiksliai, bet manau, kad LNOBT girdėjome maždaug dešimtą jo atlikimą.
Šį kartą oratorija buvo atliekama pagerbiant Sausio 13-osios aukų atminimą.
Kuo ji galėjo pasirodyti artima Laisvės gynėjus prisimenančiai publikai?
Tai buvo žmonės, kurie, stodami prieš neįtikėtiną jėgą, paaukojo pačią didžiausią auką – jie paaukojo save. Jie neturėjo ginklų, bet turėjo tvirtą tikėjimą. Ir jų tikėjimas nugalėjo. n
Bosas-baritonas Almas Švilpa: „Menininkas –
tarsi
žvakė tamsoje: degdamas pats, duoda šviesos kitiems“
Giuseppeʼs Verdi Don Karlas (muzikos vadovas ir dirigentas Pierre’as Vallet, kostiumų dailininkė Isabel Ines Glathar) – vienas puikiausių didžiosios operos (grand opéra) pavyzdžių. Nors išorinio veiksmo kūrinyje maža, veikėjų asmeninės ir tarpusavio santykių istorijos veda į itin dramatišką jausminę gelmę, kurią tik išryškina ir dar labiau sustiprina stojiška statika. Šis vokiečių operos ir dramos režisieriaus Günterio Krämerio 2016 m. sukurtas ir beveik dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre gyvavęs pastatymas, pelnęs tris aukščiausius Lietuvoje profesionaliojo meno apdovanojimus –Auksinius scenos kryžius, jau atsisveikino su rampos šviesomis. Išlydėdami spektaklį kalbiname bosą-baritoną Almą Švilpą, 2025 m. rudenį Ispanijos karaliaus Pilypo II vaidmeniu debiutavusį šiame pastatyme.
Gerbiamas Almai, pažvelkite į G. Verdi operą Don Karlas iš asmeninės perspektyvos: ką ir kaip parašė kompozitorius boso partijų, konkrečiai – karaliaus Pilypo II, kūrėjams?
Ši koprodukcija man buvo išskirtinė patirtis. Giuseppeʼs Verdi Don Karlas – kūrinys, lydintis mane jau daugelį metų tarsi kelionės draugas, prie kurio kaskart sugrįžtu atrasti vis ko nors nauja. Esu dainavęs visas tris šios operos boso partijas: pirmiausia Vienuolį, vėliau Inkvizitorių, o pastaruosius penkerius–šešerius metus gyvenu karaliaus Pilypo II pasaulyje. Iš visų trijų tai pati didžiausia, sudėtingiausia partija, kuriai atlikti, sakyčiau, reikia brandos.
Dar studijų laikais mano profesorius Vladimiras Prudnikovas vieną vasarą pasakė: „Išmok Don Karlo ir Pozos duetą.“ Išmokau. Rugsėjį, kai grįžome į paskaitas, dirbome su juo ir, turint omeny tuometines galimybes, sekėsi visai neblogai. Po poros metų jau stovėjau
LNOBT scenoje, dainavau Bazilijų Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėjuje ir Fernandą Verdi Trubadūre. Visada kirbėjo: o kodėl ne Pilypas II? Kodėl ne Don Karlas? Vokaliai ši partija ne pati sudėtingiausia: bosui Verdi yra parašęs ir techniškai sunkesnių, pavyzdžiui, Zacharijo partiją Nabuke. Vis dėlto atlikti Pilypą II reikia ne balso jėgos, o dvasinės brandos. Profesorius man tada pasakė: „Kai turėsi du vaikus ir jie užaugs, galėsi dainuoti Pilypą.“ Tuo metu nesupratau, o dabar visiškai pritariu. Šiai partijai būtina vidinė patirtis, išgyventas laikas, žinojimas, kas yra vienatvė, abejonė, meilė ir valdžia. Dabar Pilypą jaučiu daug giliau – ne kaip karalių, o kaip žmogų, kuris išmoko tylėti, kai nebelieka žodžių.
Pristatykite savo įkūnijamą Ispanijos karalių Pilypą II. Koks jis?
Pilypas II – triveidis žmogus. Pirmas veidas – istorinis, tas kruvinasis karalius, kurį pažįstame iš kronikų. Antras – Friedricho Schillerio sukurtas valdovas: politizuotas, racionalus, kupinas valdžios dilemų. Trečias –Verdi Pilypas: gyvas, mylintis, kenčiantis. Būtent šis man artimiausias. Verdi, lyg tapytojas šviesos potėpiais, papildė Schillerio sukurtą paveikslą – atvėrė karaliaus širdį, kurioje gyvena vyras, ne tik valdovas. Pilypas negali priversti žmonos jo mylėti – o juk tai pati žmogiškiausia kančia: turėti viską ir būti vienišam. Jo arijoje Ella giammai m’amò (it. Ji niekada manęs nemylėjo) išsiskleidžia ne valdovo, o žmogaus siela. Kiekvieną kartą ją dainuodamas jaučiu tą vidinę tuštumą, kai sėdi soste ir klausaisi, kaip tavo širdies aidai grimzta į tylą. Pilypas II dažnai vaizduojamas kaip šaltas ir despotiškas, bet man jis – jautrus, trapus, pavargęs žmogus, ieškantis meilės, bet jos niekada negaunantis. Šis jo žmogiškumas man brangiausias.
Gerbiamas Almai, išskleiskite karaliaus
Pilypo II, Don Karlo, princesės Eboli ir Elizabetės Valua tarpusavio santykius, pažymėkite punktyrus reikšminių peripetijų žemėlapyje.
Verdi Don Karle yra du veikėjai, kurie tarsi nepažįsta meilės, – tai Inkvizitorius ir Poza. Visi kiti – degantys, ieškantys, mylintys. Pilypas II myli karalienę Elizabetę Valua, princesė Eboli – Don Karlą, Elizabetė – taip pat Don Karlą. Taip susipina jų likimai tarsi subtilus, bet pavojingas meilės voratinklis.
Elvina Baužaitė
Rodrigas – Steponas Zonys
Pirmoji, 1867-ųjų, Don Karlo versija buvo labai ilga – joje dar trūko daugelio brangių akimirkų: Don Karlo ir Pozos draugystės dueto, Eboli arijos. Tik vėliau, 1886-ųjų Modenos redakcijoje, atsirado tai, kas šią operą padarė išgrynintą, dramaturgiškai vientisą. LNOBT pastatymas remiasi kaip tik šia versija – trijų veiksmų, kupina tirštos įtampos.
Man atrodo, kad Pilypas II, veikiausiai žinodamas apie sūnaus ir Elizabetės jausmus, vis tiek ją veda – tarsi sąmoningai įžengia į savo vienatvės likimą. Eboli savo meilę Don Karlui regi kaip kelią į sostą – ambicijos ir aistros sandūrą. O Don Karlas, mylėdamas Elizabetę, stovi tarp širdies ir pareigos. Verdi iš Schillerio politinės dramos sukūrė žmogaus širdies dramą. Čia valdžios klausimai tėra fonas –viskas sukasi apie meilę, apie negebėjimą jos išlaikyti, apie trapų jausmą, kuris sugriauna imperijas.
Kaip manote, ar Don Karlo veikėjai patys nulemia savo gyvenimus, ar yra likimo įkaitai, paklūstantys jiems skirtai lemčiai? Žvelgdami į istorines asmenybes, galime sakyti: jų gyvenimus rašė istorija – ne jie patys. Bet Schillerio sukurtasis Poza yra išimtis. Jis sako: „Aš – žmogus iš ateinančio amžiaus, turėjau gimti po šimto metų.“ Tai balsas, atnešantis laisvės pojūtį ten, kur ji draudžiama. Jo žodžiai – drąsos himnas inkvizicijos laikais. Ir vis dėlto, žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos, matai, kad laikas mažai ką pakeitė. Žmonės vis dar bijo kalbėti, tik dabar vietoj inkvizicijos yra kiti teismai, kitokios valdžios formos. Istorijos ratas sukasi, o žmogaus prigimtis išlieka ta pati.
Pilype II taip pat tarsi užkoduotas jo likimas. Veda jauną moterį Elizabetę, kuri myli jo sūnų, ir vėliau verkia, kad ji jo nemyli. Tai amžinas žmogaus paradoksas: trokštame meilės,
kurios negalime turėti. Ir vis dėlto žengiame į tą klaidą patys, tarsi maža beždžionėlė į pitono nasrus – savanoriškai, aklai, dėl iliuzijos. Štai čia Verdi yra pranašas – parodo, kad žmogus pats kuria savo pragarą, o vadina jį likimu.
Režisieriaus Günterio Krämerio pastatymas buvo sutiktas ir vertinamas nevienareikšmiškai, nors pelnyti apdovanojimai leidžia teigti, kad kūrinys, pasižymintis autorinės kalbos, paveikios stilistikos įtaiga, tikrai yra intelektualiai vertingas, – tą liudija ir ilgas gyvavimas scenoje. Kaip Jūs regite šį pastatymą, ką, kaip ir kodėl režisierius išryškina, aktualizuoja?
Šiame pastatyme buvo nemažai iššūkių, vienas jų tiesiog fizinis – ilgai sėdėti scenoje visiškai nejudant. Pusvalandis tylos, kai negali net apšildyti balso, kai kūnas lėtai stingsta, kraujas ima tekėti lėčiau... Ir staiga – dainuoti. Tai tarsi šuolis į šviesą iš visiškos tylos. Tai išbandymas, kokio dar neturėjau. Patirtis buvo nepaprastai įdomi.
Man artimas teatras, kuris remiasi vidine emocija, o ne išorine išraiška. Man vaidyba – tai akių, kūno, kvėpavimo kalba. Tai ne mostas, o vidinė tiesa. Krämerio pastatyme visa tai yra –psichologinė įtampa, santūrumas, užslėpta galia. Vis dėlto esu ištikimas klasikai. Kai režisierius perkuria kūrinio struktūrą, keičia scenų seką, kai po Pilypo II arijos eina tercetas, po jo –Eboli arija ir tik vėliau – Inkvizitoriaus scena, man tai atrodo neteisinga.
Verdi dramaturgijoje viskas sustatyta su tiksliu emociniu ritmu. Po Pilypo II arijos turi būti Inkvizitoriaus duetas – tai sceninė logika, ne formalumas. Tik taip Pilypas tampa pilnas, jo tragedija – užbaigta. Aš ne prieš kupiūras, bet prieš perrašymą. Verdi muzika turi savo kvėpavimą – jį reikia išgirsti, o ne perdaryti.
Pasamprotaukite, ar menas pats savaime yra, gali arba net ir turi būti neišvengiamai politiškas (kalbėti apie aktualijas, aktualizuoti dabarties problemas), ar vis dėlto jo sritis labiau yra amžinosios vertybės, tai, kas išlaiko visa ko kaitos egzaminą, yra arti pamatinių moralinių normų. Prašyčiau atsakyti dėmesį telkiant konkrečiai į šį pastatymą, taip pat apžvelgti operos konceptą remiantis savo patirtimi. Yra posakis: nesikišti į politiką – tai jau politika. Mes visi esame šiuolaikinio pasaulio dalis, o jame politika neatsiejama nuo kasdienybės. Mano diena prasideda nuo žinių apie Ukrainą.
Tai nebe naujiena, tai būtinybė – žinoti, jausti, sekti, ką patiria žmonės, ginantys savo laisvę. Verdi Don Karlas šiandien skamba stulbinamai aktualiai. Tai kūrinys apie valdžią, apie drąsą kalbėti, apie sąžinę. Menas, mano akimis, yra stipriausia forma kalbėtis su žmogaus siela. Jis gali sukrėsti, priversti sustoti, permąstyti. Kiekvienas menininkas – ar dainininkas, ar tapytojas, ar aktorius – tarsi žvakė tamsoje: degdamas pats, duoda šviesos kitiems. Gal dėl to menas visada yra politiškas – ne manifestais, o pačia savo būtimi.
Pokalbio pabaigoje – Jūsų žodžiai visiems, kurie jau matė ar dar tik matys Verdi operą Don Karlas: ko tikėtis ar nesitikėti, kam nusiteikti, kur pasiryžti leistis suprantant, kad visada keliaujama ne kur nors kitur, o tik gilyn savęs link?
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad Lietuvoje menas tebėra gyvas, kad žmonės vis dar nori jo, laukia. Tai tikrai ne kiekvienai šaliai būdinga. Mūsų teatrai, koncertų salės pilnos. Žmonės ateina ne tik pamatyti, bet ir pabūti kartu, patirti. Tai labai svarbu, ypač šiais laikais, kai tiek daug nerimo, įtampos, kai karo šešėlis vis dar šalia. Menas padeda visa tai ištverti – jis nuramina, sujungia, leidžia trumpam pabėgti nuo kasdienybės triukšmo, bet kartu ir grįžti stipresniems. Man atrodo, menas šiandien –tarsi vidinė žmogaus gynyba. Ne ginklai, ne šarvai, o gebėjimas jausti, mąstyti, išgirsti kitą. Nebejaučiantis žmogus tampa pavojingas –sau ir kitiems. Todėl teatras, muzika, opera –visa tai labai reikalinga. Tai būdas išlaikyti žmogiškumą.
Šis Don Karlo pastatymas man įdomus ir kaip kūrinys, ir dėl žmonių, su kuriais dirbu. Tai labai stipri komanda – puikūs solistai, jautrus orkestras, gyvenantis tuo, ką groja. Jauti, kad visi eina viena kryptimi. Scenoje ir už jos visi stengiasi dėl bendro rezultato, dėl to jausmo, kuris pasiekia salę.
Žiūrovams linkėčiau vieno – ateiti į teatrą ne tik pasižiūrėti, bet iš tikrųjų išgirsti ir pajausti. Nebūtinai viską suprasti, bet leisti muzikai, žodžiui, tylai kažką viduje atverti. Opera, kaip ir bet kuris kitas menas, galiausiai veda mus ne į išorę, o į vidų – arčiau savęs. Ir dar: nenustokime ėję į teatrą, net jei gyvenimas atrodo per sunkus ar per greitas. Kaip tik tada menas reikalingas labiausiai. Jis padeda išlaikyti pusiausvyrą, primena, kad vis dar galime jausti, kad mūsų sielos dar nepavargo. n
Fantasy opera apie meilę kaip atsitiktinumą
Daiva Šabasevičienė
Gintaras Varnas – vienas įdomiausių operos režisierių Lietuvoje – šįkart pristato Lietuvoje mažai žinomą anglų kompozitorių Benjaminą Britteną ir lig šiol Lietuvoje nestatytą jo operą Vasarvidžio nakties sapnas (1960). Operos libretą pagal Williamo Shakespeare’o dramą Brittenas parašė kartu su savo geriausiu draugu anglų dainininku Peteriu Pearsu. Operos gurmanams naujasis pastatymas – intriga vien dėl to, kad Varnas ne tik puikiai išmano Shakespeare’o kūrybą bei operos specifiką, yra smulkiai išstudijavęs šio subtilaus meno istoriją. Jis yra ir vizionierius, kiekvienam naujam pastatymui suteikiantis ypatingą estetinį pavidalą. Šįkart jo pagalbininkai – Islandijoje gyvenantis garsus lietuvių dailininkas ir scenografas Vytautas Narbutas ir ypatingu talentu pasižymintis kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. Varnas niekada operų nedekonstruoja, bet tuo pačiu pristato meniniu ir konceptualiu aspektu naują požiūrį į pasirinktą kūrinį ir jo temą. Todėl jo pastatymai visada nustebina savitumu ir netikėtais sprendimais. Vasarvidžio nakties sapno solistai, atrinkti su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovu, dirigentu Martynu Stakioniu, režisūrinėje spektaklio traktuotėje sužibės netikėtais rakursais.
Su Gintaru Varnu kalbasi teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Williamo Shakespeare’o 1595 m. parašyta komedija Vasarvidžio nakties sapnas (A Midsummer Night’s Dream) ir Benjamino Britteno (1913–1976) 1960 m. sukurta to paties pavadinimo opera, rodos, kaip tik Tau. Dramos ir operos sintezė yra tai, kas mūsų galvose sukasi mąstant apie Tavo kūrybą. Dramos teatras Tavęs nenori atiduoti operai, o dauguma muzikologų Tave laiko stipriausiu operos režisieriumi. Kaip Tavyje dera šie du žanrai – drama ir opera? Dera puikiai. Opera susirgau, galima sakyti, paauglystėje senajame Operos teatre, kuris dabar yra J. Basanavičiaus gatvėje ir vadinasi Senasis teatras, tik ten jau nebėra operos. Tada, kiek galiu suprasti dabar, tam trylikos–keturiolikos metų berniukui didelį įspūdį padarė kažkoks keistas kitas pasaulis. Opera ir buvo tas kitas pasaulis, valdomas muzikos, į kurį panyri ir nebenori išnerti. Apskritai mane labiau žavėjo teatro atmosfera, kvapas. Ir nors šalia buvo dramos spektakliai, irgi kitas pasaulis, vis dėlto operoje tas kitas pasaulis buvo dar pilnesnis, skyrėsi nuo rutininio, buitinio pasaulio: namai, mokykla, kažkokie chuliganizmai... Be abejo, dabar suprantu, kad tai, ką žiūrėjau tame sename mažame teatriuke, buvo, kalbėkime atvirai, tokie istoriniai naftalininiai spektakliai: kaip parašyta, taip pastatyta. Vadinasi, ne pastatymai mane žavėjo, o tas nerealus pasaulis, realybės priešingybė.
Britteno operos pagal garsiąją komediją libretą parašė pats kompozitorius kartu su anglų dainininku Peteriu Pearsu (1910–1986). Premjera įvyko 1960 m. birželio 11 d. Olboro festivalyje, dirigavo pats kompozitorius. Lietuvoje lig šiol Vasarvidžio nakties sapnas nestatytas. Kaip kilo mintis imtis kaip tik Vasarvidžio nakties sapno – vienos iš keturiolikos Britteno operų? Kas lėmė šį pasirinkimą?
Operą leido pasirinkti LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė. Sako, rinkis: Wagneris arba Brittenas. Aišku, Brittenas. Kad ir kaip vertinčiau Wagnerį, jis ne mano. Be to, Brittenas
Fotografas Dmitrijus Matvejevas
Lietuvoje beveik nežinomas – ne tik jo operos, bet ir kiti kūriniai retai atliekami, pavyzdžiui, jo šedevras Karo requiem – milžiniškas kūrinys keliems chorams, didžiuliam simfoniniam orkestrui, solistams. Davė kelias savaites, kad išsirinkčiau konkrečią Britteno operą. Tada jau aš pasakiau: „Dabar jūs rinkitės iš dviejų: Vasarvidžio nakties sapnas arba paskutinė jo opera Mirtis Venecijoje.“ Sutarėm dėl pirmosios.
Renkantis man buvo svarbus ir Shakespeare’as, kurį gerai pažįstu ir myliu. Jo kūryba ilgainiui labai susijo su opera. Beveik visos garsiosios jo tragedijos ir komedijos virto operų libretais, kai kurios – ne po vieną kartą. Antai Hamletų yra penki, Karalių Lyrų – keturi, Makbetų – trys, o Otelų – ar ne šeši. Pirmasis į Shakespeare’o kūrybą atsigręžė garsiausias anglų baroko kompozitorius Henry Purcellas – jis parašė semioperą Fėjų karalienė (The Fairy Queen) pagal tą patį Vasarvidžio nakties sapną Pati slidžiausia operų vieta dažniausiai yra libretai. Jie beveik niekada neprilygsta muzikai, gal todėl dažnai atsigręžiama į Shakespeare’ą ieškant gylio ir galingų aistrų.
Libreto autoriaus Pearso karjera beveik keturiasdešimt metų buvo glaudžiai susijusi su pačiu Brittenu, o Vasarvidžio nakties sapne šis lyrinis dramatinis tenoras sukūrė komišką Dumpliaus / Tisbės (Francis Flute / Thisbe) vaidmenį.
Pearsas ir Brittenas buvo slapta, bet garsiausia britų muzikos ir teatro pasaulyje gėjų pora – kartu jie gyveno beveik keturiasdešimt metų. Jų partnerystė buvo ir bendras gyvenimas, ir, aišku, kūryba. Brittenas Pearsui, garsiam to laiko britų tenorui, parašė daug kūrinių, ir šis juos atliko. Nenuostabu, kad ir libretas yra abiejų kūryba. Britteno operose Pearsas dainavo pagrindinius tenoro vaidmenis. Bet šiuo atveju kompozitorius buvo sumanęs kitaip: pagrindinį operos veikėją Oberoną turėjo dainuoti kontratenoras. Dėl to Pearsui teko nedidelis komiškas Dumpliaus, vieno iš mėgėjų teatro aktorių, vaidmuo.
Brittenas su Pearsu pagarbiai elgėsi su Shakespeare’u. Žinau, kad jie buvo aistringi Shakespeare’o gerbėjai. Na, visi britai yra tokie, o jie – juo labiau, nes labai gerai išmanė jo kūrybą. Tai matyti iš libreto – čia beveik nėra jokio kito teksto, tik kur ne kur vienas kitas žodis pakeistas. Iš esmės tai Shakespeare’o tekstas, tik patrumpintas. Shakespeare’o tekstai labai ilgi, tad nenuostabu, kad ir operose, ir dramos spektakliuose trumpinami.
Shakespeare’o laikais jo tekstai galbūt galėjo būti vaidinami ištisai, bet vėliau – tikrai nebe, juolab operose. Vasarvidžio nakties sapno tekstas patrumpintas labai gudriai: neliko viso pirmojo veiksmo su ekspozicija, kur kalbama apie artėjančias Tesėjo vestuves. Kai kas (pavyzdžiui, tai, ką sako Pakas) perkelta į
Fotografas Dmitrijus Matvejevas
tolesnius dialogus. Jiedu labai pagarbiai elgėsi su Shakespeare’u. Kitaip sakant, čia dainuojamas Shakespeare’as, o ne koks perdirbinys.
Vasarvidžio nakties sapnas – tipiškas Britteno kūrinys. Čia labai svarbu aktyvi veiksmo dramaturgija: savita harmonija, atmosfera, tapybiškumas, šviesos ir šešėlių dermė. Tūrio ir formos iliuzija būdinga daugeliui Tavo spektaklių. Kas Tau svarbu kuriant šią Britteno operą?
Federico García Lorca net dviejose savo dramose mini Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapną: trumpa užuomina yra Publikoje ir visas pasažas – nebaigtoje pjesėje, kuri taip ir vadinasi – Be pavadinimo. Joje ateina pas režisierių sufleris ir sako: „Režisieriau, ar eisite į repeticiją?“ – „O kokia repeticija?“ –Vasarvidžio nakties sapno. Režisierius sako: „Žmonės gali verkti per Otelą ar juoktis per Užsispyrėlės sutramdymą, bet jie nesupranta Vasarvidžio nakties sapno ir juokiasi. Nors gal ir gerai, kad nesupranta. Ar žinote, koks šios pjesės siužetas?“ – „Negalėčiau išsamiai paaiškinti, aš tik sufleris.“ – „Tai niūrus siužetas.“ – „O mane jis labai pralinksmina.“ –„Deja, jis visai ne linksmas. Visu kūriniu tik ir
siekiama parodyti, kad meilė, bet kokia meilė, yra visiškas atsitiktinumas ir nuo mūsų nepriklauso. Žmonės užmiega, ateina elfas Pakas, patepa jiems akis meiliagėlės syvais, ir nubudę jie įsimyli pirmą pasirodžiusįjį, nors prieš užmigdami žavėjosi kuo nors visai kitu. Taip fėjų karalienė Titanija įsimyli kaimietį su asilo galva. Tai siaubinga. O pasauliui dabar labiau nei bet kada reikia paguodžiančių tiesų. Į repeticiją neisiu.“
Lorcos režisierius tvirtina, kad tai niūrus kūrinys, ir aš jam pritariu. Pagrindinė šio kūrinio mintis, pagrindinė tema ta, kad meilė yra atsitiktinumas, todėl visi, kuriems Pakas patepa akis gėlės syvais, įsimyli tai, ką pamato nubudę: Titanija – asilą, Lisandras – nebe Hermiją, o Eleną, Demetras, iki tol irgi mylėjęs Hermiją, atsibudęs išvysta Eleną ir ją įsimyli. Kitaip sakant, per vieną naktį viskas absoliučiai pasikeičia. Naktis praeina, visi atsibunda, atrodo, kad čia buvo lyg ir sapnas, o gal ir ne sapnas, nesuprasi. Taip ir neaišku, kas čia buvo, ir visi grįžta į realybę, bet ji po šios nakties jau kitokia. Gėda žiūrėti vienas kitam į akis. Tad nėra ši pjesė labai linksma. Išoriškai ji, žinoma, linksma, žaisminga, ypač kad Shakespeare’as kūrinį papildo dar vienu sluoksniu – mėgėjais
vaidintojais, nutarusiais Tesėjo ir Ipolitos vestuvių proga suvaidinti spektaklį apie meilę. Po keleto repeticijų spektaklis įvyksta. Piramas ir Tisbė – vienas iš Ovidijaus Metamorfozių siužetų, Romeo ir Džuljetos prototipas. Tą tragišką istoriją aktoriai mėgėjai vaidina kaip parodiją. Kitaip sakant, Shakespeare’as analizuoja patį meilės fenomeną, įvairiai jį pavarto. Lyg sakytų: „Galvokite patys. Mano reikalas – sukurti siužetą meilės pavidalų tema.“ Kaip parodija čia vaidinama tokia didžioji meilė, kuri priveda prie savižudybės: jeigu jo nebėr, tai ir manęs nebus, jeigu jos nėra, tai nėra ir manęs. O šalia – meilė, kuri čia pat gali išgaruoti: myli tai vieną, tai kitą. Trumpai tariant, tai įvairių meilės aspektų dėlionė.
Vasarvidžio nakties sapnas kupinas magijos: užburtas miškas, fėjos, elfai, tikrovė maišosi su sapnu. Čia daug temų – meilės, nepastovumo, čia vyksta teatras teatre. Ši elementų gausa vilioja ar tampa režisieriui rebusu?
Galima žiūrėti į šią operą ir tokiu lygmeniu, kaip ją supranta Lorcos sufleris. „O man, – jis sako, – juokinga, aš per daug nesigilinu.“ Bet galima, pasijuokus iš jaunuolių aistrų, pagalvoti, kas iš tikrųjų yra meilė.
Kitas svarbus šio meilės eksperimento aspektas – laikas. Vasarvidis. Kas tai yra? Tai Joninės arba dar ankstesnė šventė, tokia kaip lietuvių Rasos. Tai vidurvasario nakties šventė, kurios prasmė – seksas. Tai šventė, kurioje ieškoma neegzistuojančio paparčio žiedo. Šis žiedas – tai metafora: pavyks tau su kuo nors šiąnakt permiegoti ar nepavyks. Rasi tu tą „paparčio žiedą“ ar nerasi? Tai būdavo seksuali naktis su visokiais vainikėliais, būrimais, bet iš esmės „paparčio žiedas“ – surasi tu šiai nakčiai partnerį ar ne. Tad ši aplinkybė irgi svarbi. Ir kaip tik tokią naktį Shakespeare’as vykdo meilės eksperimentą. Britams būdingas polinkis į maginį mąstymą. Gal tai išlikę iš keltų, druidų? Kaip tik su jais siejamas vienas seniausių ir garsiausių Europoje burtininkų, magų – Merlinas. Britai sukūrė ir du didžiausius XX a. fantasy pasaulius – R. R. Tolkieno Žiedų valdovą ir J. K. Rowling Harį Poterį. Tai pasauliai, kur šalia žmonių gyvena daugybė fantastinių, nežmogiškų būtybių, ir jos vienaip ar kitaip veikia mūsų pasaulį. Shakespeare’as irgi nevengia magijos ir nežemiškų būtybių. Yra jų Audroje, Vasarvidžio nakties sapne, Hamlete, Makbete. Ypač svarbus jų vaidmuo Vasarvidžio nakties sapne. Šio kūrinio siužeto spiritus movens – elfai.
Taigi magija šiame spektaklyje privaloma. Brittenas su Pearsu netgi susvarbino šį aspektą – jie pradeda operą ne nuo buities, o nuo elfiukų choro, paskui atskrenda Pakas, susitinka ir susipyksta Oberonas ir Titanija. Tai labai tinkama pradžia. Shakespeare’o kūrinyje šitai vyksta vėliau, antrajame veiksme.
Operoje yra dvi veikėjų grupės. Magai, arba elfai: elfų karalius Oberonas, Titanija su elfiukų choru ir Pakas, toks triksteris, Oberono valios vykdytojas, kurį Brittenas palieka tarsi Shakespeare’o teatro aktorių – kalbamąjį personažą. Pagrindinis veikėjas Oberonas – kontratenoras. Šiaip tai barokui būdinga, kad pagrindinis personažas yra kontratenoras, kastratas. Taigi Brittenas žaidžia: palieka truputį kalbamojo teksto, panaudoja barokines reminiscencijas – kontratenoro ir koloratūrinio soprano porelę, kuri įsuka visą veiksmą, meilės intrigą. Taigi pirmoji personažų grupė – magai, antroji – žmonės. Magai atlieka su žmonėmis eksperimentus, nes viskas prasideda ne nuo žmonių: juk iš esmės magai aiškinasi savo santykius, o žmonės tiesiog pasipainioja jų kelyje. Oberonas nori nubausti Titaniją. Ir stebuklingos gėlės jam reikia būtent tam. Bet pakeliui pasipainioja tie miške pasiklydę jaunuoliai – įsimylėję, neįsimylėję. Nelaiminga meilė. Oberonas sako: „Na, dar ir jiems akis patepk meiliagėlės syvais, nes man jų gaila.“ Kitaip sakant, magai manipuliuoja žmonėmis. Taigi šis kūrinys kalba apie dviejų pasaulių –žmonių ir magiškojo – susidūrimą.
Pagrindinis operos komponentas – balsai, bet ypač Tau, vizionieriui, atmosfera taip pat labai rūpi. Scenografo Vytauto Narbuto ir kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus vaidmuo kuriant šią operą labai svarbus. Kokias užduotis keli šiems dailininkams, kad įkūnytum savo sumanymą?
Iš karto buvo aišku, kad kursime fantasy operą, nieko bendra neturinčią su dabartine tendencija kone kiekvienos operos veiksmą perkelti į kokį nors biurą ar viešbutį. Kitaip sakant, siužetą subuitinti ir nužeminti. Ši mada, reikia pasakyti, jau pabodusi. Vasarvidžio nakties sapno veiksmas vyksta dviejose vietose: miške, o finale, trečiojo veiksmo antroje pusėje, – Tesėjo rūmuose, kur ir vaidinamas spektaklis apie Piramo ir Tisbės meilę. Opera baigiasi elfų, Oberono, Titanijos ir Pako scena. Reikėjo rasti tokią keistą erdvę neiliustruojant miško, nekuriant istorinio, naftalininio spektaklio ir nekonstruojant biuro ar daugiabučio. Fantastinis eksperimentas fantastinėje erdvėje. Man buvo svarbiausia, kad kostiumai
aiškiai atskirtų tuos du pasaulius: magiškąjį, kuriame gali plačiai reikštis dailininko fantazija, ir žmonių.
Anglijoje pirmąjį šios operos pastatymą režisavo garsus choreografas Johnas Cranko. Paslaptingas vasarvidžio nakties sapnų pasaulis be judesio neįsivaizduojamas. Aktyviau judėti atliekant vieną ar kitą ariją kai kuriems dainininkams – sunkiai įveikiama užduotis. Kaip pats Vasarvidžio nakties sapne įsivaizduoji judesio, žaismės, metafizikos, poezijos, pačių įvairiausių situacijų junginius? Kaip apskritai judesiu nepakenkti balso skambesiui?
Choreografiją kuria Elita Bukovska, su kuria dirbome keliose operose – statydami Kornetą ir Rigoletą Vilniuje, Kaukių balių Rygoje.
Kuo statant operą pasižymi režisieriaus ir dirigento bendradarbiavimas?
Su dirigentu, operos meno vadovu Martynu Stakioniu gerai sutariame. Kartu rengėme solistų perklausas, kur pagrindinis žodis buvo jo: gali sudainuoti ar negali, tinka balsas ar ne.
Kelias operas esi pastatęs kitose šalyse (Latvijos nacionalinėje operoje, Slovakijos nacionaliniame teatre), kelias – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Kaip vertini technines LNOBT galimybes? Techninės LNOBT galimybės, kaip ir sąlygos
kurti spektaklį, įgyvendinti režisūrines, scenografijos ir kostiumų idėjas, yra puikios.
Kokias užduotis sau keli statydamas šią operą? Ar jos tokios pat kaip ir kuriant dramos spektaklį?
Man svarbu, kad opera turėtų mintį, ne vien siužetą. Manau, kad tą Vasarvidžio nakties sapno niūrumą, tamsumą, kaip sako Lorca, Brittenas labai gerai perteikia. Pagrindinė miško burtų tema labai niūri, ja kūrinys prasideda, ji nuolat kartojasi. Žinoma, galima į šią operą žiūrėti ir kaip į komediją, bet galima suprasti, kad meilė yra visiškas atsitiktinumas. Tai svarbiausia operos mintis. Visa kita tėra žaidimas: magai žaidžia, tyčiojasi, nes tiems keturiems jaunuoliams, atsibudusiems ryte po visų tų žaidimų, nesaldu...
Dar vienas dalykas – kaip spręsti Piramo ir Tisbės, teatro teatre, sceną. Ši mėgėjų teatro, blogo teatro, kokio negaliu pakęsti, linija ypač kankina. Kilo mintis, kad tą spektaklį aktoriai vaidintų su lėlėmis. Ir tos lėlės neturėtų būti juokingos, nes Piramo ir Tisbės istorija anaiptol ne juokinga (lėles kuria Julija Skuratova). O Tisbę dainuoja tenoras. Tad solistams reikės ir dainuoti, ir vaidinti su lėlėmis. Taigi ne jie bus personažai, jie tik valdys personažus lėles ir už juos dainuos. Tai kitas sąlyginumo lygmuo. Šiuo atveju tai – mano eksperimentas.
Ačiū už pokalbį! n
Fotografas
Dmitrijus
Matvejevas
Premjeros muzikos vadovas Martynas Stakionis: „Tikėkimės magijos!“
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre kovo 20 d. įvyks Gintaro Varno režisuotos Benjamino Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas premjera. Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas –Martynas Stakionis, šį sezoną tapęs ir LNOBT operos vadovu. Jaunasis maestro sutiko pasidalyti įžvalgomis, padėsiančiomis skaitytojams pažinti slėpiningą, įvairių prasmių kupiną šios išskirtinės operos pasaulį.
Ko tikėtis ar kaip tik – ko nesitikėti iš panardinsiančio į sapno realybę Benjamino Britteno operos skambesio?
Tikėtis magijos! Vasarvidžio nakties sapnas –tai stulbinantis Williamo Shakespeareʼo fantazijų ir sodrios, vaizdingos Benjamino Britteno muzikos derinys. Scenoje išvysite bent dvidešimt solistų ir vaikų chorą, kursiančius žaismės, burtų ir stiprių jausmų atmosferą. Vasarvidžio nakties
sapnas – nepaprasta opera, kur muzika tarnauja libretui, o žodžių žaismą, metaforas, alegorijas ir idiomas B. Brittenas įkūnija meistriška, kūrybiška ir pamatuota orkestruote. Kompozitorius vengia patoso, pompastikos, perdėto jausmingumo, o tai leidžia patirti ir dar geriau suprasti kūrinio subtekstą, humorą ir pagrindinę mintį, kad meilė yra ne kas kita, o paprasčiausias atsitiktinumas.
Kūryba iškėlė B. Britteną į XX a. britų muzikos aukštumas. Jis laikomas centrine savo gyvenamojo meto Britanijos muzikų bendruomenės figūra. Lietuvoje šio kompozitoriaus kūriniai skamba, bet ne per dažnai. Tad koks Jūsų požiūris į šio autoriaus raišką?
Nors Vakarų pasaulyje įsitvirtinęs, Lietuvoje B. Brittenas – retas svečias. 2000 m. LNOBT pastatė jo operą vaikams Žaiskime operą!, o pastarąjį dešimtmetį Klaipėdoje skambėjo jo Karo requiem, taip pat Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje galėjome išgirsti jo dainų ciklus. Vasarvidžio nakties sapnas yra pirmoji Vilniuje skambėsianti kompozitoriaus opera.
B. Britteno komponavimo stilius originalus. Jam būdingos aiškios formos, melodingumas, lyrizmas, emocingi, ekspresyvūs ir net groteskiški elementai. Kūryboje jis siejo baroko epochos stilistiką su anglų nacionaliniais žanrais – carol, antemomis ar baladėmis. Ne išimtis ir Vasarvidžio nakties sapnas – čia taip pat girdėti pasažų, primenančių didžiojo anglų baroko kompozitoriaus Henry Purcello kūrybą.
W. Shakespeareʼo romantinės komedijos Vasarvidžio nakties sapnas pagrindu sukurta to paties pavadinimo B. Britteno opera (libretą parengė kompozitorius Peteris Pearsas), kurios premjera įvyko 1960 m. Olboro festivalyje, laikoma viena geriausių operinių W. Shakespeareʼo pjesės adaptacijų, joje puikiai atpažįstama B. Britteno muzikinė kalba. Tad atskleiskite, kaip garsų menu vasarvidžio naktis prabyla tiems, kurie joje klajoja panirę į svaigų sapną.
W. Shakespeareʼas – nepralenktas teatro dramaturgas, jo dramų pagrindu rašė ir teberašo aibė kompozitorių visame pasaulyje. Vien Vasarvidžio nakties sapno pjesės pagrindu operas ir simfonines poemas ar adaptacijas kūrė anglai Henry Purcellas ir Henry Rowley Bishopas, vokiečiai Felixas Mendelssohnas ir Felixas Draeseke, prancūzas Ambroise’as Thomas. B. Britteno Vasarvidžio nakties sapno muzika sodri ir atmosferiška, su daugybe subtilių linijų, mirgančia instrumentuote ir jautriais
harmonijos pokyčiais. Fėjų personažams vaizduoti pasitelkęs arfų, čelestos, vibrafono ir metalofono garsus, kompozitorius kuria nežemiškai skaidrią muziką, todėl spektaklis perteikia magišką nuotaiką.
Kokius Vasarvidžio nakties sapno aspektus laikote esminiais turėdamas omeny tiek draminį turinį, kuris, kaip žinome, išlaiko idėjinę W. Shakespeareʼo tiesą, viziją ir suvokimą, tiek, žinoma, muzikinį audinį?
B. Britteno operos esmė – realybės ir iliuzijos sąveika. Vasarvidžio nakties sapne nagrinėjama, kad meilė yra paini ir permaininga, ypač jei paveikta sapnų ar kerų. Kūrinys kalba apie transformuojančią vaizduotės galią ir tai, kad net sumaištis ir išdaigos gali padėti žmonėms rasti gilesnę tiesą ir ryšį. B. Brittenas supranta W. Shakespeare’o pjesės ambivalentiškumą ir perteikia tai savo kūrinyje: muzika čia kontrastuoja nuo simfoninio orkestro griežiamų sodrių disonansinių akordų, primenančių Richardo Strausso kūrybą, iki beveik impresionistinių miško karalienės Titanijos garsų.
Neatskleisdamas žiūrovams visko, vis dėlto bent kiek pakelkite kuriamo spektaklio uždangą. Kokia yra režisieriaus Gintaro Varno interpretacija, koks, Jūsų akimis, šio kūrėjo idėjinis požiūris, leisiantis patirti savitą scenos meno kūrinį?
Džiaugiuosi konstruktyviu, produktyviu ir įkvepiančiu darbu su G. Varnu. Galime tikėtis estetiško ir magiško scenos reginio. Taip pat ir už painių, aistringų iš pirmo žvilgsnio meilės istorijų rasti gilesnę mintį, kas iš tiesų yra toji meilė.
Turėdama omeny šio kūrinio pavadinimą, prašyčiau iššifruoti, kas Jums pačiam yra, kokią patirtį mena, kokias vizijas žadina žodžiai vasarvidis, naktis, sapnas. Kokias muzikines prasmes jie slepia?
Svarbiausias iš šių žodžių, be abejo, yra sapnas. Juk atėniečiai tarsi sapne paskendę klaidžioja savo kuriamų iliuzijų takais vasarvidžio –meilės šventės – naktyje. O naktis, be abejo,
pasižymi mistine, dažnai pavojus menančia, mitologine simbolika. Kol žmonės sapnuoja, miško fėjoms darbas tik prasideda. Vidurnakčio miškas pasirodo besantis judrus ir margas. Čia B. Brittenas pasitelkia žemuosius styginius instrumentus, grojančius glissando, ir šis gyvo miško motyvas, kuriuo opera prasideda, vis grįžta kaip leitmotyvas. Mistinį mišką, be B. Britteno, dar yra vaizdavę Antonínas Dvořákas Undinėje, Engelbertas Humperdinckas Jonuke ir Grytutėje, Leošas Janáčekas Laputės gudruolės nuotykiuose.
Vasarvidžio nakties sapne susitinka du didieji Anglijos kūrėjai – W. Shakespeareʼas ir B. Brittenas. Martynai, prašom pasidalyti su spektaklį išvysiančia publika asmenine šios didžios kultūros patirtimi ir pajauta: kas, kaip ir kodėl Jumyse iškyla pagalvojus apie britų meno palikimą, žinoma, ir apie XXI a. Britanijos kultūrą?
Man pačiam iš Anglijos kultūros palikimo artimiausias yra Freddie Mercury ir grupė Queen, kurios dažnai klausydavau vaikystėje ir studijų metais. Kita svarbi šios šalies asmenybė – Oscaras Wilde’as ir jo Doriano Grėjaus portretas, mano pamilta knyga, ne kartą skaityta. Na ir, žinoma, mums visiems puikiai
pažįstama Joanne Kathleen Rowling, knygų serijos apie Harį Poterį autorė, kurios kūrybos atgarsių rasime ir G. Varno Vasarvidžio nakties sapno pastatyme LNOBT.
Kas Jums, B. Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas pastatymo muzikos vadovui ir dirigentui, yra šis kūrinys: išbandymas, iššūkis, malonumas?
Man didelis džiaugsmas ir garbė statyti šį kūrinį LNOBT, pristatyti Vilniaus ir Lietuvos publikai dar negirdėtą operą. Darbas tiek su W. Shakespeare’o ir B. Britteno kūriniais, tiek su visa kūrybine grupe, solistais, orkestru ir choru mane įkvepia, primena apie menininko darbo prasmę ir misiją atskleisti, leisti pajausti tai, kas dar neatrasta, nepažinta, nes kiekvienas Vasarvidžio nakties sapno spektaklyje galės įžvelgti tai, kas aktualu šiandien, kas atpažįstama, kas yra mumyse.
Anglų kalboje gausu įvairių vaizdingų posakių, o britų kultūroje – etiketo taisyklių, tad prašom britiškai rafinuotai pakviesti visus į šią premjerą.
„Let Shakespeare’s dream take flight before thine very eyes!“ (liet. Teskrieja prieš jūsų akis Shakespeare’o sapnas!) n
Fotografas
Dmitrijus Matvejevas
Balandį laukiame svečių iš Rygos ir Talino
Prieš metus pasirašytas trijų Baltijos šalių operos ir baleto teatrų bendradarbiavimo memorandumas akcentavo partnerių pasirengimą bendriems reikšmingiems projektams. Vienas iš jų – tarpusavio gastrolių mainai, jau netrukus nudžiuginsiantys Vilniaus žiūrovus. Estijos nacionalinė opera balandžio mėnesį LNOBT scenoje pristatys du spektaklius: 21 dieną – operą Pelėjas ir Melisanda, 23 dieną – baletą Pasaulio pabaigos šviesa. Latvijos nacionalinė opera ir baletas balandžio 29 ir 30 dienomis Vilniuje pristatys baletą Esmeralda.
Pelėjas ir Melisanda: opera tarsi magiškas ritualas
Claude‘o Debussy opera Pelėjas ir Melisanda buvo sukurta pagal simbolisto, Nobelio premijos laureato Maurice‘o Maeterlincko pjesę. Operos premjera įvyko 1902 m. Paryžiuje, ir tai – vienintelė C. Debussy sukurta opera.
Estijos nacionalinėje scenoje šio kūrinio premjera įvyko 2023 m. rugsėjo 22 d. Pastatymo autorius – garbus režisierius iš Belgijos Albert-André Lheureux (g. 1945), sukūręs daugiau nei 70 dramos ir apie 60 operos spektaklių įvairių šalių teatruose.
„Opera Pelėjas ir Melisanda yra tarsi magiškas ritualas, pažadinantis paslaptingą pasaulį mumyse ir aplink mus. Tai aistringa poetiškos meilės istorija, prikaustyta prie pavydo, abejonių ir smurto kankinimų kėdės. XX a. aušroje, simbolizmo klestėjimo laikotarpiu, kai buvo skatinamas nežinomų pasaulių tyrinėjimas, Nobelio literatūros premijos laureatas Maurice‘as Maeterlinckas parašo pjesę Pelėjas ir Melisanda, o kompozitorius Claude‘as Debussy iš karto įžvelgia joje operos temą... Nuostabus teksto ir muzikos derinys leidžia tik miglotai suvokti paslaptingą žmogaus esybę. Kokia yra mūsų gyvenimo prasmė, mūsų sielos kelionė, mūsų abejonių ir tiesos paieškų prasmė? Kur yra tiesa? Kiekvienas jos ieško savaip“, – teigia A.-A. Lheureux.
Renata Baltrušaitytė
Dar būdamas aštuoniolikos, A.-A. Lheureux
Briuselyje įkūrė Théâtre de l’Esprit Frappeur
Belgijoje jis taip pat įkūrė ir vadovavo Théâtre du Jardin Botanique ir Théâtre du Résidence Palace, o 1963 m. Briuselyje pradėjo teatro judėjimą Jeune Théâtre (Jaunasis teatras).
Per ilgametę teatrinę karjerą A.-A. Lheureux yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – Belgijos autorių draugijos Didįjį prizą ir Chevalier de l’Ordre des Arts et des Lettres (Menų ir literatūros ordino) apdovanojimą Prancūzijoje.
Pasaulio pabaigos šviesa: baletas, kuriuo didžiuojasi estai
Baletas Pasaulio pabaigos šviesa, kurio pasaulinė premjera įvyko 2024 m. lapkričio 29 d., laikomas vienu sėkmingiausių šio šimtmečio baleto kūrinių Estijoje. Jo kūrėjų komanda pernai buvo įvertinta Estijos nacionaline kultūros premija.
Pasaulio pabaigos šviesa – šiuolaikinis estų kūrėjų baletas, pasakojantis apie pasaulio sukūrimą, žmonijos gimimą, harmonijos praradimą, godumą, senojo pasaulio sunaikinimą – ir naujojo pasaulio galimybę, prarastos harmonijos sugrįžimą. Susidūrę su apokalipse, žmonės atskleidžia savo tamsiausią pusę, bet kartu ir giliai slėptą švelnumą. Paviršutiniškumas nebeįmanomas, o aiški žmogaus egzistencijos realybė yra paskutinis dalykas, kurį mato senasis pasaulis. Tačiau apokalipsėje išaušta naujojo pasaulio gimimo galimybė.
Choreografas Jevgeni Gribas (g. 1988) teigia, kad baleto idėja gimė bendradarbiaujant su libretistu Eero Epneriu ir kompozitore Alisson Kruusmaa. „Estijos nacionalinės operos vadovai, pasiūlę man tokio pastatymo galimybę, teigė, kad turiu visišką laisvę. Iš tiesų, kai tau suteikiama visiška laisvė, tai gana sudėtinga: nuo ko pradėti? Apsilankiau daugelyje knygynų ir kinotekų ieškodamas to, kas man iš tikrųjų patiktų“, – pasakoja choreografas.
Klasikinio šokio pagrindus būsimasis baleto šokėjas ir choreografas J. Gribas įgijo privačioje šokio mokykloje Fuetė, vėliau baigė Talino muzikos ir baleto mokyklą. 2010 m. tapo Estijos nacionalinės operos baleto trupės šokėju. 2013–2014 m. sezoną praleido šokdamas Boriso Eifmano baleto trupėje Sankt Peterburge, tačiau po metų sugrįžo atgal į Taliną.
2016 m. J. Gribas debiutavo kaip choreografas, Estijos nacionalinėje operoje sukurdamas duetą Diezai ir bemoliai. Tarp vėlesnių jo choreografijos darbų galima paminėti vienaveiksmius baletus Palik šviesą lange (2018),
Fotografas Rünno Lahesco
miniatiūras Jaunystė neturi amžiaus (2019) ir Tango (2020). Baletai Metamorfozės (2021) ir Pelenų baltumo (2023) buvo pastatyti jau Tartu Vanemuinės teatro baleto trupėje, kuriai J. Gribas pradėjo vadovauti 2024 m. rugpjūtį. Baleto Pasaulio pabaigos šviesa kompozitorė Alisson Kruusmaa (g. 1992) yra viena įdomiausių ir daugiausiai užsakymų sulaukiančių jaunųjų Estijos muzikos kūrėjų. Jos kūryba apima kamerinę muziką, didžiules orkestrines drobes ir sceninę muziką, dažnai įkvėptą gamtos vaizdų. A. Kruusmaa kuriamas garsų pasaulis pasižymi platumu, šviesa ir švelnumu – lyrišką emocijų pojūtį subalansuoja švari, aiški forma ir niuansuotas išraiškos būdas. A. Kruusmaa turi Estijos muzikos ir teatro akademijos bakalauro ir magistro diplomus. 2013–2014 m. semestrą ji tobulinosi Milano Giuseppe Verdi konservatorijoje pas profesorių Alessandro Solbiati. Nuo 2015 m. yra Estijos kompozitorių sąjungos narė. 2023–2024 m. rezidavo Nyderlandų nacionaliniame operos ir baleto teatre Amsterdame.
Esmeralda: baletas su viduramžių atmosfera
Svečiai iš Rygos – Latvijos nacionalinė opera ir baletas balandžio pabaigoje vilniečius „pavaišins“ baletu Esmeralda pagal Cesare‘s Pugni ir Riccardo Drigo muziką. Garsusis Victoro Hugo romanas Paryžiaus katedra įkvėpė daugybę įvairių žanrų meno kūrinių. Šokio forma ši istorija pirmą kartą buvo pristatyta 1844 m. Londone kaip choreografo Jules‘io Perrot baletas Esmeralda. Dar 1939 m. latvių baleto meistras Osvaldas Lėmanis Esmeraldą pirmą kartą pristatė Latvijos publikai. Dabartinis choreografo ir teatro baleto meno vadovo Aivaro Leimanio Esmeraldos pastatymas – jau ketvirtasis Latvijos baleto istorijoje.
A. Leimanis (g. 1958) Rygos choreografijos mokykloje mokėsi 1968–1976 m., po to tapo Latvijos nacionalinės operos baleto trupės solistu. Per savo karjerą atstovavo Latvijos baleto menui daugiau nei 40 šalių, įskaitant JAV, Prancūziją, Kiniją, Didžiąją Britaniją. 1993 m. baigė šokėjo karjerą ir tapo Latvijos nacionalinės operos baleto trupės meno vadovu. 2003 m. A. Leimaniui buvo įteiktas Latvijos Trijų žvaigždžių ordinas. Choreografas pastatė baletus Korsaras, Gulbių ežeras, Frančeska iš Rimini, Miegančioji gražuolė, Gyvenimas (pagal Antoníno Dvořáko 9-ąją simfoniją), Kopelija ir kt. Baletas Esmeralda – paprasta, bet galinga istorija apie meilę ir mirtį. Paryžiaus Dievo Motinos katedros arkidiakonas Klodas geidžia
gražuolės Esmeraldos, tačiau merginos dėmesį patraukia vikrusis kapitonas Fobas. Bažnyčios varpininkas Kvazimodas taip pat jaučia šiltus jausmus Esmeraldai. Apimtas pavydo, Klodas sužeidžia Fobą, tačiau kaltė tenka čigonaitei Esmeraldai, kuriai paskiriama mirties bausmė. Nelaimingasis Kvazimodas dėl mylimosios pasiryžęs paaukoti viską...
Baltijos teatrų partnerystė
LNOBT artistai taipogi ruošiasi gastrolėms. Estijos nacionalinės operos scenoje balandžio 24-ąją jie rodys choreografo Martyno Rimeikio neseniai pristatytą baletą Kopelija, o balandžio 26-ąją – šviežutėlį Benjamino Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas pastatymą, sukurtą režisieriaus Gintaro Varno ir muzikos vadovo Martyno Stakionio vadovaujamos komandos.
Latvijos nacionalinės operos ir baleto scenoje LNOBT artistai savo spektaklius pristatys jau kitą sezoną.
„Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių operos ir baleto teatrų partnerystė simbolizuoja bendrą siekį stiprinti kultūrinius ryšius, skatinti meninę įvairovę ir praturtinti mūsų šalių kultūrinį bendradarbiavimą. Jis atveria duris glaudesnei menininkų partnerystei, bendrų projektų įgyvendinimui bei dalijimuisi patirtimi. Tai ženklas, kad drauge galime siekti aukščiausių meninių standartų ir pristatyti savo šalių kultūrą tarptautinėje erdvėje“, – teigia LNOBT generalinė direktorė L. Vilimienė. n
Vedantysis LNOBT solistas
Edvinas Jakonis: „Noriu, kad tai, kas vyksta scenoje, žiūrovą išjudintų, primintų užmirštus gyvenimo sentimentus ir paliestų emociškai“
2025–2026 m. sezonas Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui yra išskirtinis, dedikuotas Lietuvos baleto šimtmečiui. Šiuo
šventiniu laikotarpiu LNOBT baleto šokėjas
Edvinas Jakonis po debiuto 2025 m. lapkričio 8 d. spektaklyje Žizel buvo paskelbtas vedančiuoju solistu.
Šio šokėjo kelyje netrūksta įvairių vingių.
Baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą (Petro Skirmanto klasė) ir Miuncheno baleto akademiją, prieš šešerius metus
E. Jakonis tapo LNOBT baleto trupės nariu.
Kaip tik tada sukūrė ir pirmus vaidmenis spektakliuose Pakita, Žizel, Spragtukas, Romeo ir Džuljeta ir kt.
2023 m. šokėjas buvo pakviestas į Anglijos nacionalinio baleto trupę. Londone praleidęs dvejus metus, jis sulaukė LNOBT baleto meno vadovės Jurgitos Droninos kvietimo grįžti į Lietuvą. Šis kvietimas ir buvo lemtingas. Paklaustas, kodėl ryžosi grįžti namo, E. Jakonis sakė:
Albertas balete Žizel (Žizel – Marija Kastorina)
Fotografė Laima Astrauskaitė
„Paskatino mano sentimentalumas: ilgėjausi namų, pažįstamų veidų, mūsų nuostabaus teatro.“ Anot šokėjo, anksčiau jam trūko brandos, tad du sezonai, praleisti Anglijos nacionalinio baleto trupėje, tapo mokymosi būti pasaulyje laiku. Na, o Vilniuje prasideda kitas – virsmo ir naujos patirties – etapas.
Taigi viskas taip susiklostė, kad Edvinas į LNOBT grįžo šiuo šventiniu, šimtmečio, laikotarpiu. Anot šokėjo, lėmė ir simbolizmas, tradicijos įtaka, kad grįžo ne anksčiau ir ne vėliau, o kaip tik šiuo svarbiu Lietuvos baletui metu. „Galėjau ir negrįžti... Arba galėjau pasirinkti kitą laiką, bet, gavęs Jurgitos kvietimą tada, kai Lietuvos baletas deda tašką po pirmojo šimtmečio, nusprendžiau grįžti. Juk ir dirbti tokiu laikotarpiu be galo simboliška.“
Su naujomis pareigomis ateina ir nauji iššūkiai: tapus vedančiuoju solistu, reikia išmokti visus pagrindinius vaidmenis. Darbo dinamika pernelyg nesikeičia, nes dirbama kaip ir anksčiau, bet džiugu, kad naujas karjeros žingsnis susijęs su spektakliu Žizel: „Tai baletas, taip pat turintis stiprią simbolinę reikšmę. Šiuo spektakliu žmonės pradeda ir baigia karjerą. Smagu, kad kaip tik po Žizel buvau pripažintas ir paaukštintas. Tai įsimintina, siurrealistinė ir kartu neįtikėtina akimirka.“
Šokėjo kasdienybė tokia, kad spektakliuose dažnai tenka atlikti vaidmenis su ne viena scenos partnere. Kyla klausimas, kaip rasti tarpusavio ryšį, kai kasdienybėje nemažai kaitos. Anot Edvino, ryšys sukuriamas ieškant: „Tikrai yra didelis asmeniškumo aspektas. Kiekvieno žmogaus savos ribos, darbo dinamika ir
Princas balete Spragtukas (Mari – Marija Kastorina)
Agnė Zėringytė
principai. Kaskart turi atiduoti dalį savo psichologinės energijos, kad su kiekvienu šokio partneriu rastum tinkamą būdą dirbti.“
E. Jakonis yra pasirodęs pačiuose įvairiausiuose pastatymuose – tiek klasikiniuose, tiek moderniuose. Darbas su įvairiais choreografais baleto artisto karjeroje labai svarbus. Šokėjo nuomone, tai skatina tobulėti: „Darbas su įvairiais choreografais – tai pažangą stimuliuojanti judamoji galia. Kiekvienas naujas braižas išmoko kūną judėti naujomis kryptimis. Taip formuojasi ir tavo, šokėjo, tapatybė. Kiekvieno choreografo braižas – tai jo gyvenimo patirtis, kurią analizuoji, iš kurios mokaisi.
Nežinau, kaip susiklostys mano choreografinė veikla, bet laikui bėgant daug dalykų semiuosi ir naujos patirties įgyju iš įvairių choreografų vizijų.“
Lietuvos baletas savo istoriją skaičiuoja nuo 1925 m. gruodžio 4 d. spektaklio Kopelija. Pernai, lygiai po šimto metų, LNOBT scenoje pasirodė Martyno Rimeikio interpretuota Kopelija, įkvėpta Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno Smėlio žmogaus. Gruodžio 4 d. premjeroje E. Jakonis atliko Natanaelio vaidmenį. Šokėjas sako anksčiau nedirbęs su šiuo choreografu. „Pirmoji darbo su M. Rimeikiu patirtis buvo įvairiapusė ir praturtinanti. Martynas turi
Romeo balete Romeo ir Džuljeta
Arlekinas balete Arlekino milijonai
Kolenas balete Tuščias atsargumas (Liza – Marija Kastorina)
savitą braižą, jo choreografinė kalba išraiškinga – čia kiekvienas judesys gyvuoja pagal tam tikrus principus. Man labai artima tokia niuansuota judesio kalbos maniera. Ji skatina ieškoti prasmės.“
Natanaelio vaidmuo sudėtingas psichologiškai, jame nestinga tamsių jausmų, netgi beprotystės, todėl šokėjui jis gali tapti tikru iššūkiu. Pats Edvinas šio vaidmens kūrimą laiko natūraliu procesu: „Nejaučiau, kad būtų iššūkių. Judesiai ir darbo eiga tikrai nebuvo nenatūralūs. Turbūt sunkiausia buvo scenoje pavaizduoti visą Natanaelio moralinio žlugimo kelią ir kiekvieną kartą spektaklio pabaigoje išprotėti. Dirbtinumas čia būtų labai matomas, todėl turi paaukoti nemažai vidinių išteklių, kad išgyventum šį vaidmenį. Tam atiduodi daug vidinių jėgų ir sveikatos. Visus tris veiksmus turi būti
šimtu procentų pasinėręs į personažą. Nuosekliai kuri jį kiekvienu apgalvotu judesiu. Natanaelyje labai daug įvairių įtampų. Jis linkęs į kraštutinumus, kovoja su vidine tamsa, kurios iš pradžių nesupranta, bet pažįsta istorijai rutuliojantis. Natanaelio pasaulio suvokimą labai riboja didelė baimė, kylanti iš vaikystėje patirtos traumos. Vis dėlto, kad ir koks šis vaidmuo būtų tamsus, jame randu nemažai savęs, todėl nereikėjo daug mąstyti, kaip pavaizduoti vieną ar kitą išgyvenimą.“
Pokalbio pabaigoje Edvino paklausiau, ką žiūrovas turėtų išsinešti iš šio spektaklio. „Man pačiam sėdint salėje didžiausia dovana būtų šiurpuliukai. Labai norėtųsi, kad scenoje ir vyktų dalykai, kurie juos išprovokuoja. Tai galima pasiekti įvairiai. Esu labai empatiškas, atviras ir nuoširdus, o artisto pažeidžiamumas ir sukelia daug emocijų. Šokant scenoje, man regis, galima pamatyti sudievintą gamtos galią. Vi̇ena yra objektyviai žiūrėti į šokėjo atliekamą judesių komplektą, o visai kita – kaip profesionalus atlikėjas geba juos susieti ir paliesti žiūrovo širdį ne per sąmonę, bet per pasąmonę. Noriu tikėti metafizine šokio reikšme. Mums visiems nesunku pasimesti rutinoje ir prarasti savyje ugnį. Scenos vyksmas turėtų žiūrovą išjudinti, priminti pamirštus sentimentus ir paveikti emociškai taip, kad šiurpuliukai per kūną nubėgtų.“ n
Hana Glavari operetėje Linksmoji našlė
Operos solistės
Inesos Linaburgytės jubiliejus
Kristupas Antanaitis
2020 m. vasario 12-ąją, likus mėnesiui iki karantino pradžios, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvykusi Sergejaus Prokofjevo operos Lošėjas premjera buvo neeilinis įvykis – pirmąkart Lietuvoje pastatytas itin sudėtingas veikalas, realistiška scenografija, stipri režisieriaus ranka ir fantastiška atlikėjų sudėtis privertė opera susidomėti net tuos, kurie LNOBT rūmus dažnai aplenkdavo. Visus tris premjerinius vakarus teatras buvo sausakimšas, o nusileidus uždangai ovacijos netildavo dar ilgai. Tačiau mano atmintyje šiame spektaklyje įsirėžė ne puikus Asmik Grigorian ar Vladimiro Prudnikovo pasirodymas, o senyvo amžiaus tetulytė – Inesa Linaburgytė, kuri, eidama po pirmosios premjeros lenktis, savo veido išraiška aiškiai parodė, kad tokių griausmingų ir nuoširdžių ovacijų tikrai nesitikėjo. Įstabiajai Lietuvos operos primadonai šį balandį sukanka šešiasdešimt metų.
Gimusi ir užaugusi Klaipėdoje, balsą Inesa paveldėjo iš abiejų tėvų. Jie nebuvo profesionalūs dainininkai, bet dažnai dainuodavo, o pati Inesa dainuoti pradėjo maždaug nuo ketverių metų. Yra pasakojusi: „Mano tėveliai labai muzikalūs, giminės suėjimuose mamytės sopranas taip gražiai derėdavo prie tėvelio boso. Mama jaunystėje mokėsi groti kanklėmis, bet vėliau susirgo ir muzikante netapo. Užtat mano veržimąsi į sceną visada labai palaikė: leido lankyti būrelius, ruoštis konkursams, nors kitų dalykų mokslai kartais nukentėdavo. Kai buvau maža, atsistodavau ant kėdės ir tėvams bei svečiams traukdavau tuomet populiarias estradines melodijas.“
Nors paauglystėje norėjo studijuoti aktorystę ir svajojo apie draminius vaidmenis, vis dėlto I. Linaburgytė pasuko į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur 1992 m. baigė solinį dainavimą pas Vaclovą Daunorą ir dar tais pačiais metais buvo pakviesta dainuoti Operos ir baleto teatre, kur per beveik tris dešimtis kūrybinio darbo metų sukūrė daugybę vaidmenų: Adaldžizos (Vincenzo Bellini Norma), Amneris (Giuseppe’s Verdi Aida), Azučenos (G. Verdi Trubadūras), Amelijos ir Ulrikos (G. Verdi Kaukių balius), Fenenos (G. Verdi Nabukas), Eboli (G. Verdi Don Karlas), Madalenos (G. Verdi Rigoletas), Turandot (Giacomo Puccini Turandot), Toskos (G. Puccini Toska), Karmen ir Mersedes (Georges’o Bizet Karmen), Grafienės (Piotro Čaikovskio Pikų dama), Grafienės (Broniaus Kutavičiaus Lokys), Marinos (Modesto Musorgskio Borisas Godunovas), Santucos (Pietro Mascagni Kaimo garbė), Mirtos (Vytauto Klovos Pilėnai), Niklauso, Mūzos, Džuljetos (Jacques’o Offenbacho Hofmano istorijos), Hanos Glavari (Franzo Leháro Linksmoji našlė), Erodiados (Richardo Strausso Salomėja), Chosefos Mirandos (Péterio Eötvöso Meilė ir kiti demonai), Ortrūdos (Richardo Wagnerio Lohengrinas), Zyglindės (R. Wagnerio Valkirija) ir kt.
2005 m. dainininkė stažavosi Maskvos didžiajame teatre pas Makvalą Kasrašvili. Čia, paskatinta vokalo pedagogų, pradėjo dainuoti dramatinio soprano vaidmenis, parengė Lizą, Turandot, Zentą, o Lietuvoje pradėjo koncertuoti su žymiausiais simfoniniais ir kameriniais orkestrais. Koncertinėse programose I. Linaburgytė yra atlikusi Ludwigo van Beethoveno
Devintosios simfonijos, Missa solemnis, Edwardo Elgaro oratorijos Gerontijaus sapnas, Gustavo Mahlerio Pirmosios ir Trečiosios simfonijų, Georgo Friedricho Händelio oratorijos Mesijas, Wolfgango Amadeus Mozarto, Franzo Schuberto, G. Verdi Requiem ir kitų kūrinių mecosoprano partijas. Su Operos ir baleto teatru bei koncertinėmis programomis gastroliavo Rytų Europos teatruose, Ispanijoje, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Nyderlanduose, Taivane.
Ne taip dažnai vaikams statomose operose yra ne kartą tekę pasirodyti ir I. Linaburgytei. Ryškų personažą ji sukūrė Jono Tamulionio Bruknelėje. Anot Jūratės Katinaitės, „<...> nepatiko Laumė Žydrūnė. Nieko nuostabaus, juk ji šiame spektaklyje bloga, nors ją įkūnijusi Inesa Linaburgytė vaidino ryškiausiai, o jos kostiumas – vienas įspūdingiausių.“ Paskutinis I. Linaburgytės vaidmuo – Bobulytė operoje Lošėjas, po kurios premjeros Rima Jūratė rašė: „Spektaklyje patį ryškiausią – Bobulytės – vaidmenį atliko Inesa Linaburgytė. Tai anaiptol ne didelių vokalinių iššūkių teikianti partija, o efektingas, plačiais potėpiais atlikėjos nutapytas, tragikomiškas valdingos rusiškos matronos portretas.“1 Solistė yra prisipažinusi, kad prieš gerus penkiolika metų atrado naują pomėgį – piešimą. Jos namuose galima pamatyti daugybę dainininkės paveikslų, kuriuose vyrauja žmonės, paukščiai, gėlės. Tačiau tuo ji neapsiribojo – 2012 m. įkūrė viešąją įstaigą Vilniaus kamerinė opera, kurios spektaklius pati režisavo, juose vaidindavo. Vienas iš paskutinių įsimintinų I. Linaburgytės darbų – operos Aida kamerinė versija Vilniaus Rotušės aikštėje po atviru dangumi 2017 m. Gausiai susirinkusi festivalio Kultūros naktis publika tada apdovanojo ją ir kitus atlikėjus gausiais aplodismentais.
Solistės nuopelnai yra ne kartą įvertinti, bet svarbiausi apdovanojimai yra Jāzepo Vītolo jaunųjų dainininkų konkurso (Ryga) diplomas (1994), konkurso Verdi balsai (Italija) prizas –koncertinė kelionė į Japoniją (1996), Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius (2004).
Deja, teatro scenoje I. Linaburgytės nematome jau penkerius metus. Po ligos solistė taip ir nebegrįžo dainuoti, bet tai jai nė kiek netrukdo domėtis Lietuvos kultūriniu gyvenimu, o kartu – Operos ir baleto teatro veikla.
Bobulytė operoje Lošėjas (Blanša – Ieva Prunikovaitė, Generolas – Vladimiras Prudnikovas)
Sveikindami solistę gražaus jubiliejaus proga, savo prisiminimais pasidalijo I. Linaburgytės kolegos.
Joana Gedmintaitė. Inesa – spalvinga ir įvairialypė asmenybė. Pirmąkart išgirdau ją Aidoje dainuojant Amneris drauge su Irena Milkevičiūte. Iš karto įsidėmėjau jos puikų tembrą, sužavėjo balso spalva ir emisija. Tai žmogus, apdovanotas didelėmis dovanomis: daile, iškalba, muzikalumu. Ji visada aktyviai dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, repeticijose, daug dirbo, bet kartais nepatylėdavo ir, jeigu kas nors nepatikdavo, rėždavo tiesiai į akis. Žinoma, daug kam tai užkliūdavo, bet ji gebėjo pakovoti už save ir kitus. Daug dirbti drauge neteko, paskutiniai buvo operų Bruknelė ir Post futurum spektakliai. Dabar ji dažnai ateina į koncertus, po jų pasveikina, pasidžiaugia. Inesa – tikrai nuostabus, geras ir šiltas žmogus. Jeigu prireikdavo kokios nors pagalbos, ji mielai sutikdavo padėti. Apie ją galima kalbėti tik pačiais gražiausiais žodžiais. Teatre jos labai trūksta.
Mindaugas Jankauskas. Su Inesa susipažinau atėjęs dirbti į teatrą. Ji – tikras energijos šaltinis, kupina visokiausių idėjų, puiki aktorė ir solistė. Mudu kartu darbavomės keliuose spektakliuose: Penki Merės stebuklai, Lošėjas, Eugenijus Oneginas, Bruknelė ir Post futurum. Inesa pati yra režisavusi savo sumanymus ar Teatro dienas, kol teatre jos buvo švenčiamos, tad pastatymų metu daug idėjų ir pasiūlymų sklisdavo iš jos pačios (o kur dar jos temperamentas, kurio užtektų keletui...) ir režisieriui būdavo nemenkas iššūkis įsprausti ją į savo viziją. Spektaklių metu Inesa buvo viena tų kolegių, kuri palaikydavo ir padrąsindavo, tad scenoje su ja buvo gera. Jos energija dar ilgai po spektaklio tvyrodavo ir grimo kambaryje. Kadangi Inesa mėgsta bendrauti, dažnai pakviesdavo užeiti aptarti įvykusio spektaklio.
Regina Šilinskaitė. Su savo drauge Inesa esu pažįstama nuo studijų laikų. Jos sukurti vaidmenys, jų supratimas, klavyro skaitymas ir analizė buvo ypatingi, išskirtiniai. Mudvi daug bendravome, dažnai susitikdavome, lankydavome viena kitą. Ji stipri aktorė, baigusi vaidybos studijas, turinti stiprų aktorinį pradą, vidinę pajautą. Jos niekas negalėdavo sustabdyti, ji eidavo savu keliu, nors tai ne visuomet buvo sėkminga, kaip antai, perėjimas iš mecosoprano į sopraną, bet ji privalėjo tai padaryti. Ne visus žmones ji prisileisdavo ir ne visų nuomonė jai būdavo svarbi. Nors mūsų draugystė buvo stipri, kartais tekdavo prisiderinti vienai prie kitos, esu patarusi jai nedaryti kai kurių drastiškų sprendimų. Viską, ką vaidino, vaidino tobulai, išgyvendavo kartu su personažu iki paskutinio lašo. Ypatingos išvaizdos, stoto, balso, turinti charizmą, mentalitetą ir, žinoma, be galo ryškų jai dovanotą charakterį, Inesa visada būdavo dėmesio centre. Jos pasirodymai scenoje visada buvo išskirtiniai.
Labai gaila, kad Inesa negavo Auksinio scenos kryžiaus už Bobulytės vaidmenį operoje Lošėjas, juolab kad tai paskutinis jos vaidmuo, ypač didelis ir sudėtingas. Inesa tuo metu buvo atsigavusi po ligos, atsistojusi ant kojų ir tikrai verta apdovanojimo.
Irena Zelenkauskaitė. Nors su Inesa teko dainuoti įvairiuose muzikiniuose projektuose, spektakliuose ir koncertuose, labiausiai įsiminė jos nepaprastas kūrybiškumas ir emocingumas įkūnijant Grafienės vaidmenį Broniaus Kutavičiaus operoje Lokys. Tai regint ir klausantis nepaprastai didelio ir išraiškingo Inesos balso, šiurpuliukai per kūną bėgiodavo. Režisierius Jonas Jurašas tik nubrėžė mūsų vaidmenų kontūrus – įkūnyti juos turėjome patys. Ir Inesai tai buvo dovana. Ji nepaprastai suprato, pajuto ir įkūnijo nepamirštamą personažą. Kiekviename spektaklyje atiduodavo visą savo esybę, tiesiog balansuodavo ties riba – viskas iki galo! Tai nepaprastai įtaigaus balso, stiprios aktorinės ir sceninės pajautos, nepaprasto temperamento dainininkė. n
Viena ryškiausių žvaigždžių Lietuvos muzikos padangėje – maestro Robertas Šervenikas, šį balandį pasitinkantis šešiasdešimties metų jubiliejų. Gimęs tarptautinę Melagių dieną, jis tarsi atsiribojo nuo melo ir orkestrą visada pasitinka gyvybingas, kupinas energijos, besišypsantis, spinduliuojantis inteligencija, erudicija ir nuoširdumu. Įvairialypė maestro veikla diriguojant operas, baletus, kamerinę, simfoninę ir chorinę muziką nesiriboja tik Lietuva – R. Šervenikas yra koncertavęs beveik visose Europos šalyse, taip pat Brazilijoje, Izraelyje, Japonijoje, Kinijoje, Meksikoje, Omane, Pietų Afrikos Respublikoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje, Tailande. Jis dirigavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Amsterdamo Concertgebouw, Madrido Auditorium de nationale, Frankfurto Alte Oper, Londono Cadogan Hall, Berlyno Konzerthaus, Osakos Festival Hall ir Symphony Hall, Tokijo Suntory Hall, Metropolitan Art Space, Kelno, Hamburgo, Sankt Peterburgo, Maskvos filharmonijos salėse. Maža to, diriguoja begalę šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, yra laikomas vienu geriausių jų interpretuotojų Lietuvoje.
Gimęs Prienų rajone esančioje Ašmintoje, maestro yra pasakojęs, kad užaugo ne muzikantų šeimoje, todėl norint pažinti muziką kartais prireikdavo didelės motyvacijos: „Mano tėtis dirbo buhalteriu, mama – mokytoja. Tėtis nuo pat jaunystės grojo akordeonu, buvo
savamokslis muzikantas, labai populiarus apylinkėse. Ir aš nuo vaikystės jutau muzikos trauką, norą dainuoti, diriguoti, stebėdamas kokį įrašą televizoriaus ekrane. Kai sukako septyneri, tėvai nutarė leisti mane į Prienų muzikos mokyklą. Joje pradėjau groti fortepijonu. Kelias į muzikos mokyklą ir atgal ne visada buvo lengvas, ne visad atvažiuodavo autobusas, tekdavo tris kilometrus eiti pėsčiomis, dažniausiai su mama tą kelią įveikdavome.“2
Pirmieji potyriai Dainų dainelės ir Balio Dvariono pianistų konkursuose jaunąjį Robertą atvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklos ketvirtąją klasę, kur prasidėjo chorinio dirigavimo mokslai pas Mariją Gaižauskienę. Maestro prisimena gražius metus šioje mokykloje: „Daugiausia įtakos, aišku, turėjo mokytojai, kurie ne tik puikiai išmanė savo dėstomą dalyką, bet ir gebėjo aistrą menui įskiepyti ir mums, mokiniams. Tai dirigavimo mokytoja Marija Gaižauskienė, fortepijono mokytoja Rima Karosaitė, Onutė Narbutienė, chorinio dirigavimo ir teorinių disciplinų mokytojas Jonas Rimša, mokytojas Marcelinas Slipkus, be abejo, mūsų klasės auklėtoja Vanda Galinienė – nepaprastos energijos žmogus, su kuria bendravome iki pat jai iškeliaujant Anapilin. Šventėme jos devyniasdešimtmetį, kelios laidos mokinių susirinko jos pasveikinti. Buvo išties įspūdinga. Kaip ir daugelis vaikų, mokykloje sportavau, mėgau žaisti krepšinį, bėgti įvairias distancijas stadione, tad, aišku, svarbūs krepšinio mokytojai Antanas Burokas ir Pranas Vėželis, su kuriais ir dabar palaikome ryšį. Labai svari buvo choro vadovo Rimanto Zdanavičiaus įtaka.“3
1 Elvina Baužaitė, „Maestro Robertas Šervenikas: „Niekada nepalioviau tikėti, kad diriguosiu“, Lietuvos muzikų sąjunga, 2024-01-13.
2 Ten pat.
3 Ten pat.
Baigęs mokslus Vilniuje, R. Šervenikas išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatoriją. Čia 1991 m. įgijo chorinio dirigavimo (prof. Tatjanos Chitrovos dirigavimo klasė), o 1995 m. – simfoninio ir operinio dirigavimo (prof. Viktoro Fedotovo klasė) diplomus. „Mano noras mokytis Sankt Peterburge pirmame kurse ne visai išsipildė – nepatekau pas norimą dėstytoją. Po pirmo kurso buvau pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje, joje praleidau dvejus metus. Grįžęs pradėjau studijuoti pas norimą choro dirigavimo dėstytoją Tatjaną Chitrovą. Jai esu labai dėkingas už ketverių metų pamokas: už išskirtinį dėmesingumą, kruopštumą, už jos labai gerą širdį. Su šia dėstytoja iki dabar bendraujame –susiskambiname. <...> baigęs chorinio dirigavimo studijas, stojau dar kartą – šįsyk mokytis simfoninio dirigavimo pas kitą puikų dėstytoją Viktorą Fedotovą, kuris dirbo Marijos teatre. Iki pat jo mirties nuolat bendravome. Baigęs studijas, susidraugavau su jo sūnumi ir dukra. Sūnus – puikus smuikininkas Maksimas Fedotovas, esame ne kartą koncertavę tiek Sankt Peterburge, Maskvoje, tiek Vilniuje. Jis gerai pažįstamas lietuvių publikai.“4
1993 m. Vilniuje R. Šervenikas debiutavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Nuo 2000 m. jis yra antrasis šio orkestro dirigentas, glaudžiai bendradarbiaujantis ir su Lietuvos, Šiaulių, Klaipėdos kameriniais orkestrais. 2008–2018 m. maestro ėjo muzikos vadovo pareigas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, nuo 2021 m. – Kauno valstybinio choro vadovas.
R. Šervenikas yra daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmasis dirigentas. Tarp įsimintiniausių jo darbų – su LNOBT trupe parengtas įstabus O. Narbutaitės operos Kornetas pastatymas, su LNOBT ir Nacionalinės filharmonijos kolektyvais atlikti tokie didingi opusai kaip Algirdo Martinaičio Pieta, O. Narbutaitės Tres Dei Matris Symphoniae, Vidmanto Bartulio Nelaimėlis Jobas. Dirigentas nuolatos dalyvauja šiuolaikinės muzikos festivaliuose Gaida, Jauna muzika, Iš arti, Marių klavyrai, taip pat Vilniaus festivalyje, yra įrašęs kelias dešimtis šiuolaikinės muzikos kompaktinių plokštelių, nemažai jų – Naxos, Finlandia Records ir kitose įrašų kompanijose. Po Jono Tamulionio operos Bruknelė premjeros LNOBT muzikologė Jūratė Katinaitė rašė: „Orkestras tai šėlsta,
žaižaruoja, tai paslaptingai mirguliuoja. Regis, pastatymo muzikiniam vadovui dirigentui Robertui Šervenikui ši partitūra irgi patiko ir jis su užsidegimu ryškino kontrastus, kūrė skaidrią lyriką ir batalijų gaudesį.“5
Tarptautinė dirigento karjera prasidėjo 1997 m. su Mstislavu Rostropovičiumi Eviano festivalyje statant Sergejaus Prokofjevo baletą Romeo ir Džuljeta. Nuo 1998 m. jie drauge koncertavo žymiausiose pasaulio salėse. „Vienas ryškesnių mano, pradedančio dirigento, koncertų – 1997-aisiais Sofijos Gubaidulinos koncerto violončelei, chorui ir mušamiesiems Sonnengesang su Mstislavu Rostropovičiumi premjera. Tai buvo didžiulis įvykis ir begalinė laimė, kad Rostropovičius mane pakvietė, – be abejo, maestro pats nuspręsdavo, kas gali diriguoti, – į šio kūrinio premjerą. Tą vakarą jis grojo dar du kūrinius: Piotro Čaikovskio Rokoko variacijas ir Camilleʼio Saint-Saënso Koncertą. Buvo be galo įdomus darbas čia, Vilniuje, kartu su autore Sofija Gubaidulina ir maestro Mstislavu Rostropovičiumi, su Kauno valstybinio choro grupe ir su Lietuvos nacionalinės filharmonijos trimis muzikantais. Įvyko keturi premjeriniai koncertai Vokietijoje, vėliau mes
dar ne kartą atlikome tą kūrinį svečiose šalyse. Tai buvo labai svarbus susitikimas.“6
Maestro diriguojamuose koncertuose dalyvavo violončelininkai M. Rostropovičius, Davidas Geringas, Mischa Maisky, trimitininkas Maurice’as André, pianistai Denisas Macujevas, Arcadi Volodosis, Michailas Pletniovas, Freddy Kempfas, Aleksejus Volodinas, smuikininkai Sarah Chang, Maksimas Fedotovas, Julianas Rachlinas, altininkas Wolframas Christas ir daugelis kitų.
2017 m. išleista R. Šerveniko diriguojamo Karališkojo Škotijos nacionalinio simfoninio orkestro kompaktinė plokštelė su britų šiuolaikinio kompozitoriaus Peterio Fribbinso muzika (Resonus Classics). 2018 m. pasirodė nauja kompaktinė plokštelė, kurioje maestro diriguoja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfonines poemas.
4 Jūratė Katinaitė, „Lietuvių mitologija operoje vaikams“, Menų faktūra, 2010-04-05.
5 Ten pat. 6 Abendzeitung Munich, 2018-12-11.
2008 m. tapus LNOBT muzikos vadovu, R. Šervenikui per dešimtmetį teko diriguoti ne vieną spektaklį, tarp kurių – operos Borisas Godunovas, Traviata, Karmen, Bruknelė, Lietuviai, Eugenijus Oneginas, Lohengrinas, Kornetas, Hercogo Mėlynbarzdžio pilis, baletai Barbora Radvilaitė, Dezdemona, Kopelija, Čiurlionis, Stebuklingas mandarinas, Gulbių ežeras, Miegančioji gražuolė, Raudonoji Žizel, Romeo ir Džuljeta, Žizel, Don Kichotas. Nuo 2008 m. R. Šervenikas kviečiamas diriguoti Bavarijos valstybiniame operos teatre (Miunchenas). Vokiečių spauda apie maestro atsiliepia pačiais šilčiausiais žodžiais: „Diriguojant Robertui Šervenikui, scenoje vyravo absoliuti muzikos ir šokio harmonija, Bavarijos valstybinio orkestro instrumentai skambėjo melodingai ir minkštai.“7, „Roberto Šerveniko diriguojamas Bavarijos valstybinis orkestras atskleidė visas Sergejaus Prokofjevo muzikos vertybes. Ilga Romeo ir Džuljetos kelionė į mirtį ir pabudimas žydinčiam gyvenimui buvo perteikti nuostabiai.“8
Greta koncertinės ir teatrinės veiklos maestro dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, beveik dvidešimt metų organizuoja Tytuvėnų vasaros muzikos festivalį, yra Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio meno vadovas.
Intensyvi kūrybinė R. Šerveniko veikla 2005 m. įvertinta aukščiausiu Lietuvos apdovanojimu –Nacionaline kultūros ir meno premija. 2016 m. už svarų indėlį bei ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui maestro apdovanotas Kultūros
ministerijos garbės ženklu Nešk savo šviesą ir tikėk, o 2025 m. pelnė ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžių.
Atsiminimų knygoje Baltais marškiniais – be skiriamųjų ženklų buvęs LNOBT vadovas Gintautas Kėvišas apie savo ilgametį bendražygį rašė: „J. Aleksos įpėdiniu pasirinkau R. Šerveniką, kurį nuo Filharmonijos laikų žinojau kaip solidų, patikimą, profesionalų menininką. Su R. Šerveniku mane siejo daugybė projektų Lietuvoje ir užsienyje. Robertas perėmė beveik visus M. Rostropovičiaus koncertus, ruošė jo gastrolėms orkestrą baletui Romeo ir Džuljeta, nuolat dirigavo Vilniaus festivalyje, be to, ir pats palaikė kūrybinius kontaktus su iškiliais užsienio artistais. Man imponavo Roberto imlumas, darbštumas, kūrybinė jėga. R. Šervenikas kaip niekas kitas moka išgauti orkestro spalvą. Jo diriguojamos partitūros suskamba naujai. Jam svarbesnis kompozitoriaus sumanymas nei išorinis efektas. Jis neužsiima savireklama, yra kuklus ir malonus žmogus, kuris visada įsigilins į situaciją, tave išgirs, supras ir niekada nieko neįžeis. Meno pasaulyje laikoma ne privalumu, o trūkumu, jei nesibrauni alkūnėmis. Labai norėjau, kad Robertas būtų pastebėtas, prasiveržtų į kitų kraštų scenas. Jis įsitvirtino Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene, Ciuricho, Oslo operose, Japonijoje. Lietuvoje Robertas taip pat įvertintas ir pripažintas.“
7 Süddeutsche Zeitung, 2018-12-11.
8 Gintautas Kėvišas, Baltais marškiniais – be skiriamųjų ženklų, Vilnius: Sofoklis, 2024, p. 186–187.
Auksinė batuta jubiliejaus proga
Apdovanojimas Nešk savo šviesą ir tikėk
Jubiliejaus proga apie R. Šerveniką pasakoja jo sūnus ir kolegos.
Justas Šervenikas. Man tėtis, kaip ir daugeliui kitų vaikų – jų tėčiai, buvo herojus. Nuo mažų dienų buvimas koncertuose, teatre ar repeticijose buvo savaime suprantamas dalykas, dažni susitikimai su įvairiais meno kūrėjais, dalyvavimas pokalbiuose ar pasyvus jų klausymas – visa tai iš esmės formavo ir mane kaip asmenybę. Labai džiaugiuosi, kad nevarydavo manęs per anksti miegoti...
Jei reikėtų išskirti vieną profesinį pokalbį su tėčiu, atmintyje dažnai iškyla mūsų pokalbis, kai buvau kokių keturiolikos ar penkiolikos metų. Tuomet paaugliškas pasaulio suvokimas buvo tolokai nuo realybės, ir aš tėčio klausiau, kaip man pritraukti sėkmę, kaip gauti vieną ar kitą koncertą, sulaukti skambučio iš tos ar anos salės. Sulaukiau tėčio klausimo: „O ar tu pasiruošęs sėkmei? Ar pasiruošęs ja pasinaudoti?“ Tada ne iki galo supratau šiuos jo žodžius ir tik kur kas vėliau jie virto viena iš mano profesinio gyvenimo taisyklių: sėkmei turi būti pasiruošęs.
Sveikinu tėtį gimtadienio proga ir linkiu tik vieno – kuo ilgiau išlikti smalsiam. Ir gal dar kada vėl susitikti krepšinio aikštelėje, kaip senais gerais laikais.
Julius Geniušas.Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje iki šiol gyvuoja naujametė tradicija statyti operas. Puikiai prisimenu vieną tokių, kurią dirigavo Robertas Šervenikas. Jo dirigavimas tąkart mane labai sužavėjo ir paliko nenusakomą įspūdį. Pagalvojau tada, kad vienuoliktokas, bai-
giantis mokyklą, diriguoja kaip tikras profesionalas, puikiai valdo orkestrą, nors dar visi mokslai prieš akis. Neseniai, minint mokyklos jubiliejų, susitikome repeticijoje Didžiojoje salėje ir klausėme vienas kito, kada čia paskutinį kartą lankėmės. Atsakiau, kad, ko gero, per naujametį jo paties spektaklį, o maestro atsakė tą patį!
Teatre kaip kolegos dirbome statant operas Kornetas, Bohema, Post futurum, Bélos Bartóko diptiką Hercogo Mėlynbarzdžio pilis ir Stebuklingas mandarinas. Šie laikotarpiai man įsimintini tuo, kad kartais dirigentų nuomonės išsiskiria, kyla didesnė ar mažesnė įtampa, o štai bendradarbiaujant su Robertu nuomonės sutapo, viskas vyko sklandžiai ir be trikdžių.
Išskirtinis maestro R. Šerveniko bruožas –intelektualus humoro jausmas. Susitikę visada persimetame juokingomis replikomis ar anekdotais. Iš jo sklinda užkrečiantis pozityvumas, specifinis juokas ir gera nuotaika. Su juo iškart randi bendrą kalbą. Sudėtingose situacijose jis niekada nepasiduoda, nesivelia į konfliktus, nelinkęs viešai rodyti pykčio. Viduje jis gal ir nesijaučia ramus, bet išskirtinis ir gražus jo bruožas – ramybė. Stipri profesinė jo ypatybė – šiuolaikinės muzikos partitūrų skaitymas, sudėtingos muzikos atlikimas. Drauge dirbdamas su šiuolaikinėmis operomis Kornetas, Post futurum ir Hercogo Mėlynbarzdžio pilis, iš jo galėjau pasimokyti daugybės niuansų, jo dėka padariau svarbias išvadas apie šiuolaikinės muzikos interpretavimą. Man kaip dirigentui tai didelė R. Šerveniko įtaka.
Martynas Staškus.Pirmą kartą susitikome prieš daugelį metų pirmajame tarptautiniame Juozo Naujalio choro dirigentų konkurse kaip konkurentai. Robertas Šervenikas atvažiavo iš Sankt Peterburgo kaip tos mokyklos atstovas. Gaila, į finalinį turą tada nepateko, bet stebėjau jo pasirodymą ir įsiminiau kaip įdomų dirigentą. Kolegiškai bendrauti pradėjome, kai, jam grįžus iš mokslų, ėmėme dirbti Filharmonijoje su bendrais projektais, o jau Operos ir baleto teatre darbavomės petys petin. Iš Roberto visada sklinda ramybė, jaukumas, visi kūrybiniai sprendimai priimami racionaliai, be panikos. Spręsdamas repertuaro rebusus ar nepatogias, konfliktines situacijas, be kurių teatre neapsieinama, jis visada išlikdavo gyvybingas, nuotaikingas. Net pačiais kebliausiais atvejais sprendimus priimdavo logiškai, pasitelkęs gerą nuotaiką, humorą, be didesnio tragizmo, kuris menininkams dažnai neišvengiamas. Susidūręs su padėtimi be išeities, sakydavo: „Na, ką gi, vadinasi, bus šitaip.“
Dirigentai mokosi ir semiasi patirties vieni iš kitų. Aš iš Roberto išmokau pasiruošti ir nusiteikti spektakliui taip, kad viskas būtų pasiekiama, tarsi po ranka, susikurti tokią darbo atmosferą, kad, netikėtai pasikeitus aplinkybėms, pavyktų rasti savotišką plaustą ir išsigelbėti skęstant. Kaip tik tokia rami, bet kartu labai emocinga energetika visada sklinda iš jo paties. Maestro R. Šervenikui jubiliejaus proga linkiu kūrybingų metų, kuo daugiau naujų partitūrų, ištvermės, o svarbiausia – sveikatos!
Inga Bagaliūnienė. Su maestro Robertu Šerveniku pirmąkart susitikau M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Čia chore tarp daugybės mergaičių jis buvo vienintelis berniukas. Po daugelio metų, kai jau dirbau Kauno valstybiniame chore, maestro R. Šervenikas, neseniai baigęs Sankt Peterburgo konservatoriją, buvo pakviestas diriguoti gastrolėse Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją Gran Kanarijoje ir Vokietijoje. Į tas gastroles maestro vyko sykiu su choru, tad teko nemažai pabendrauti. Tąkart įsiminiau R. Šerveniko erudiciją ir išsilavinimą, buvo aišku, kad jis daug pasieks. Vėliau erudicija jam puikiai pagelbėjo diriguojant daugybę šiuolaikinės muzikos kūrinių. Kauno choras tuo metu glaudžiai bendradarbiavo su tokiais iškiliais menininkais kaip Justus Frantzas, Yehudi Menuhinas, daug gastroliavo žymiausiose Europos sa-
lėse. Įsimintinos 1998 m. gastrolės Vokietijoje, kur Kauno choras, diriguojamas R. Šerveniko, pirmą kartą atliko Sofijos Gubaidulinos Sonnengesang pagal Pranciškaus Asyžiečio tekstus. Vyko kamerinis, nedidelės sudėties choras ir mušamųjų ansamblis, violončele griežė šviesaus atminimo Mstislavas Rostropovičius. Jis itin vertino Robertą kaip išsilavinusį jauną dirigentą. Įsiminė draugiška šių gastrolių atmosfera, galimybė pabendrauti su iškiliais menininkais bei patirti malonumą atliekant pakilų ir dvasingą S. Gubaidulinos kūrinį.
Angelė Litvaitytė. Mano nuomone, maestro Robertas Šervenikas yra jeigu ne geriausias, tai tikrai vienas iš geriausių šiuolaikinės muzikos dirigentų Lietuvoje. Dezdemona ir Kornetas man buvo įsimintini spektakliai. Net ir operoje Post futurum, minimalistinėje Gintaro Sodeikos muzikoje, maestro surado daug įdomių spalvų ir muzikinių vingių. Ne veltui Nacionalinė premija jam skirta už šiuolaikinės muzikos interpretavimą.
Viena stipriausių maestro savybių – didžiulis žmogiškas supratimas ir tolerancija, gebėjimas įtikinti. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, po penkerių metų pertraukos buvau įkalbėta groti solo Gulbių ežere. Būtent R. Šervenikas įkalbėjo ir įtikino, kad aš galiu ir kad tai padarysiu. Už tai esu jam be galo dėkinga. Buvo justi didelis jo palaikymas, teigiamų emocijų įkrova.
Jis gebėdavo taikiai išspręsti visas konfliktines situacijas. Net į laisvas vietas orkestre darbo negavę žmonės iš perklausų išeidavo su šypsena, nes maestro labai taktiškai ir profesionaliai, palinkėdamas sėkmės, neužgaudamas ir negniuždydamas pasakydavo, kad šį kartą nepasisekė. Tai išties retas talentas.
Su juo lengva groti, nes jis leidžia orkestro muzikantams atsiskleisti, turi muzikinį polėkį, emociją, vidinį pajautimą, kurį puikiai moka perteikti. Jo neeilinis humoras palengvina darbą ir nekuria įtampos. Dirbdami teatre gražiai sutarėme, galėdavome pasikalbėti, išsakyti nuomonę.
Linkiu jam tolesnio sėkmingo skrydžio Muzikos padangėje. n
Dainius Dundulis:
„Kultūros rėmimas –investicija į Lietuvos vardo garsinimą“
Dainius Dundulis – ilgametės mecenatystės patirties turintis verslininkas, Norfos labdaros ir paramos fondo steigėjas, jau daugiau nei dvidešimt metų prisidedantis prie Lietuvos kultūros ir visuomenės gerovės. Nuo mažų projektų prieita iki generalinio rėmėjo statuso Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. D. Dundulis pabrėžia, kad mecenatystė – tai ne vien logiškas verslo sprendimas, bet ir asmeninis įsipareigojimas, atsakomybė už kultūrinį šalies palikimą. Interviu jis dalijasi patirtimi ir įžvalgomis apie mecenatystės svarbą, kultūros ir sporto rėmimo skirtumus bei tai, kaip asmeninis indėlis gali formuoti Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
Žaneta Skersytė
Kalbėdami apie Jūsų gražius darbus ir mecenatystę, pradėkime nuo pradžių. Gal prisimenate tą momentą ar situaciją, kai pirmą kartą pajutote, kad remti kultūrą Jums yra asmeniškai svarbus, o ne vien logiškas verslo sprendimas?
Tokį norą turėjau seniai. Jeigu neklystu, 2019-aisiais mes pirmą kartą pradėjome remti LNOBT kaip generalinis rėmėjas, o iki tol buvome premjerų rėmėjai. Tai buvo sena, manęs neapleidžianti svajonė, tik kažkaip vis nedrįsdavau.
Kodėl būna nedrąsu pradėti?
Šiuo metu mūsų įmonė, palyginti su 2019 m., gerokai paaugusi. Vis dėlto žmogus yra toks, kad mintimis dažnai gyvena praeityje – galvoja 2019-aisiais. Praeitis vis primena, koks buvai. Prieš dešimtmetį mūsų įmonė buvo gerokai mažesnė, o čia tu įsipareigoji vienai didžiausių šalies kultūros šventovių, savo pagalba prisiliesdamas prie jos pastatymų. Natūraliai jautiesi šiek tiek nedrąsiai, kai dar pats nesijauti suaugęs.
Tai panašu ir į asmeninę patirtį: 20–30, gal net 40 metų bendrauti su valdininkais man tikrai nebuvo jauku. O šiuo metu tai darau be problemų ir drąsiai. Panašiai galiu pasakyti ir apie rėmimą. Gal šiuolaikinis jaunimas kitoks, bet aš – anų laikų žmogus.
Labai įdomu būtų išgirsti, kaip Jūsų paties gyvenimo patirtis suformavo požiūrį į dalijimąsi, rėmimą. Dažnai atrodo, kad verslininkai visada buvo turtingi ir į tai žiūri natūraliai, bet gal tikrovė visai kitokia? Visuomenė dažniausiai mato viešai skelbiamus verslo pajamų skaičius. Bet tai nereiškia, kad įmonė realiai turi pinigų. Žmonės ne visada tai teisingai supranta – kad galėtum
dalintis, teikti paramą ar labdarą, reikia turėti pinigų, o ne vien tik pelno. Tai skirtingi dalykai, ir aš tai dar kartą noriu pabrėžti.
Mes realiai pradėjome turėti pinigų paramai tik apie 2019 m. Pelno buvo ir anksčiau, bet nors jį visą investuodavome, investicijoms pinigų vis tiek trūkdavo. Jeigu nuolat skoliniesi iš bankų ir tau visad trūksta apyvartinių lėšų, pats supranti, kad negali stipriai dalintis.
Šiek tiek apibendrindamas pasakysiu, kad didelė dalis Lietuvos įmonių yra apsikrovusios bankų paskolomis. Paskolų sutartyse dažniausiai būna įrašyta, kad be banko leidimo negali skirti didesnės paramos ar mokėti dividendų. Aišku, viskas priklauso nuo sumų: didelėms įmonėms vienos ribos, mažesnėms – kitos. Kreditai yra realybė, ir tada kyla klausimas: kaip gali skirti labdarai, jei tavo prioritetas –grąžinti kreditus.
Verslo nepaveldėjau. Viską sukūriau pats, pradėjęs prieš 33 metus. Tėtis visada sakydavo, kad užsiimu ne tuo, kuo turėčiau.
Viską uždirbote savo sunkiu darbu?
Taip, žinoma, savo darbu. Ir komandos. Jos nuvertinti negalima, bet visada turi būti tas vienas žmogus – idėjų autorius. Bent jau pačioje pradžioje – šimtu procentų.
Vis dėlto Jumyse yra daug to gerumo ir noro dalintis?
Taip jau susiklostė, kad Norfos paramos ir labdaros fondas buvo įkurtas tada, kai mano tėvelis išėjo į pensiją. Iki tol jis buvo labai veiklus žmogus, o tapęs pensininku pagaliau turėjo tam laiko.
Norfos paramos ir labdaros fondui jau daugiau nei 20 metų. Pačioje pradžioje, žinoma, paramai skiriamos sumos buvo visai kitokios, bet pamažu viskas augo – kaip ir mūsų įmonė.
Ką tik baigėsi 2025-ieji, galutinių duomenų dar nėra, bet manau, kad pernai vien fondas įvairiomis formomis padėjo maždaug pusantro milijono eurų.
Įdomu, ką Jums pačiam reiškia kultūra? Ar mėgstate kultūros renginius? Ar grožitės LNOBT pastatymais? Ar Jums svarbu, kad tai pamatytų ir kiti žmonės?
Pasakysiu taip: tikrai nesu fanatiškas gerbėjas. Bet kartais nueiti, pasižiūrėti yra malonu.
Tikrai nesu pasiekęs tokio lygio, kad galėčiau su išmanančiu žmogumi diskutuoti. Man tai yra emocija – patinka arba nepatinka, ir viskas. Juk tik profesionalai gali diskutuoti apie kūrinį, apie detales, apie tai, kas ir kaip padaryta. Lygiai kaip ir aš save laikau savo srities profesionalu: galiu diskutuoti, vertinti, kas gerai, o kas galėjo būti padaryta kitaip. Kultūroje to net nemėginu daryti, nes nereikia apsimetinėti, jeigu neturi pakankamai išlavinto jausmo ar žinių.
Aš labai primityviai tai aiškinu, bet pateiksiu pavyzdį. Pirkėjai dažnai nežino, kodėl viena prekybos vieta atrodo patraukli, o kita – ne. Tai yra emocija. Be abejo, toji emocija susideda iš daugybės dalykų, bet nesistengsiu visko čia išnarplioti, nes tai jau kultūros klausimas. Lygiai taip aš esu kultūros vartotojas. Sąžiningai nežinau, kodėl vienas pastatymas man gražus, o kitas – ne. Žinoma, laikui bėgant, jau pradedu atskirti, kad vienas darbas aukštesnio lygio, kitas – žemesnio. Tai jau matau. Bet kodėl – atsakyti negaliu.
O dar įdomu, kodėl Lietuvoje dauguma verslininkų vis dar renkasi remti sportą, ne kultūrą? Ar tai mentaliteto klausimas, ar prioritetų?
Manyčiau, priežasčių yra kelios. Pirmiausia, mes taip pat remiame sportą, krepšinį. Lietuvoje sportas dažniausiai beveik prilygsta krepšiniui. Jeigu vertintume rungtynes, jų žiūrimumą, ypač per televiziją, akivaizdu, kad tai kur kas masiškesnis reiškinys. Tai yra ir reklama.
Kitas dalykas – nacionalinė rinktinė, visos su ja susijusios emocijos. Tai šimtą kartų populiaresnė veiklos sritis už kultūrą, padedanti pasiekti savo vartotoją. To nereikėtų pamiršti. Ir dar vienas labai svarbus aspektas – vadyba: krepšinio vadybininkai, ieškodami finansavimo, dirba nepalyginti intensyviau už kultūrininkus. (juokiasi)
Esate viename interviu minėjęs, kad parama – tai investicija į save. Ką konkrečiai turėjote omenyje ir ką Jums pačiam duoda mecenatystė?
Daug kartų esu sakęs, kad sėkminga įmonė turi prisidėti prie visuomenės gyvenimo. Jeigu mes, sėkminga įmonė, tarkim, pernai nebūtume skyrę nė vieno euro paramai, man pačiam tas atrodytų kažkaip ne taip... Manau, tai tiesiog privaloma.
Kita vertus, esame lietuviška įmonė. Tokios dažniausiai daugiau paramos skiria savo šaliai, o Lietuvoje veikiančios užsienio kapitalo įmonės dažniau remia savo šalių žmones. Taip jau yra.
O ar, Jūsų nuomone, valstybė skiria pakankamai dėmesio tiems, kurie remia meną? Ar įstatymai jau geri, ar dar ko nors trūksta?
Įstatymas iš esmės standartinis: yra ta vadinamoji lengvata, kad nuo skirtos paramos sumos nereikia mokėti pelno mokesčio. Pavyzdžiui, anksčiau pelno mokestis buvo 15 procentų. Tai reiškė, kad jeigu skiri 100 eurų
paramai, tai metų gale mokama 30 eurų mažiau pelno mokesčio. Nuo šių metų pelno mokestis jau 17 procentų, tai nemokama pelno mokesčio suma jau bus 34 eurai.
Kartais žmonės sako, kad tai lengvatos ir kad verslui tai „nieko nekainuoja“. Ne visai taip. Žinoma, dalis sumos kompensuojama, bet tie 66 eurai ar anksčiau 70 eurų vis tiek yra mūsų pinigai.
Ar galėtų būti daugiau, pavyzdžiui, 50 ir 50?
Nematyčiau čia nieko blogo. Bet per tą laiką, kiek esu versle, neteko girdėti, kad kas pasakytų, jog valdžiai pinigų per daug.
Įdomu išgirsti apie Jūsų paramos teikimo patirtį. Ar yra buvę atvejų, kai paremiate, o vėliau kyla abejonių, ar tikrai vertėjo?
Taip, tokių atvejų yra buvę. Kartais paremi, o vėliau išgirsti, kad tų asmenų gyvenimo būdas, kaip čia pasakius, nevisiškai tinkamas remti. Tada, žinoma, nelabai malonu.
Be abejo, pasidomime. Ne kartais, o beveik visada, ypač jei apie prašančius asmenis nieko nežinome. Tikrai nepervedame pinigų aklai, kad, pavyzdžiui, parama nenueitų alkoholiui ar pan.
Stengiamės turėti partnerių, kurie padeda prižiūrėti, kad parama būtų skiriama tiksliai tam, kam reikia. Kai žmonės pamato, kad teiki paramą, prašytojų gerokai padaugėja. Šių metų pradžioje, sausio 6-ąją, jau buvome gavę septynis ar aštuonis paramos prašymus. Žodžiu, prašymų daug. O remti visų norinčiųjų tikrai neišgalime.
Ar Jums svarbu, kad už rėmimą, už paramą grįžtų ir tam tikra nauda, pavyzdžiui, reklama ar indėlis į įmonės įvaizdžio formavimą?
Tai svarbu visoms įmonėms. Puikiai matome, kaip verslas kovoja dėl įvaizdžio: geriausio darbdavio vardo, įvairių titulų ir pan. Kitas reikalas, kad tie įvairūs „geriausiųjų“ konkursai dažnai yra tiesiog perkami už pinigus. Negaliu teigti apie visus atvejus, bet kadangi pats kartais gaunu tokių pasiūlymų, puikiai žinau, kaip tai veikia: susimoki ir tampi geriausias. Man tai nepriimtina.
LNOBT atsirado nauja galimybė kiekvienam žmogui skirti teatrui, tarkim, penkis eurus ir tapti asmeniniu rėmėju. Noriu paklausti, kaip Jūs manote, ar reikia tai skatinti? Ar svarbu ugdyti žmonių norą remti teatrą?
Matome, kad kilus didelėms krizėms ar sudėtingoms situacijoms žmonės aukoja. O dėl teatro tai, aišku, būtų įdomu sužinoti, kaip
jums sekasi su tokiais smulkiais pervedimais. Turbūt reikėtų ieškoti ir kitokių kelių.
Mano nuomone, veiksmingesnis būtų pajamų mokesčio skyrimas. Pavyzdžiui, aš pats anksčiau kasmet pildydavau prašymą dalį savo pajamų mokesčio – tuos 2 procentus ar pan. –pervesti į mūsų labdaros fondą. Bet praeitą vasarą, atrodo, buvo priimtas įstatymas, pagal kurį žmonės nebegali skirti pajamų mokesčio privatiems fondams. Kadangi mūsų fondas privatus, tokios galimybės nebėra. Bet, pavyzdžiui, teatrui aš tuos pinigus galiu pervesti. Taip siūlyčiau elgtis ir visiems teatro mylėtojams.
Būsime dėkingi. Ką pasakytumėte tiems, kurie mano: „Pirmiausia tegul valstybė pasirūpina kultūra, o tada pagalvosiu, ar verta remti“? Nemažai žmonių tiesiog laukia, kad kas nors kitas kažką padarytų, – tik ne jie patys.
Iš esmės valstybė ir pasirūpina: papildomai sumokame tam tikrą sumą per mokesčius, iš kurių dalis tenka ir kultūrai. Tik bėda, kad tokiu atveju kultūra gauna labai mažą procentinę dalį. O jeigu pasirūpini tiesiogiai, tai jau garantuota.
Ar Jūsų pavyzdys, tiek asmeninis, tiek įmonės, užkrečia kolegas arba verslo partnerius sekti Jūsų pavyzdžiu ir remti meną?
Dėl verslo partnerių sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kiekvieno sava pozicija ir savas požiūris. O mūsų darbuotojai, manau, iš esmės patenkinti, kad remiame kultūrą. Aišku, šimtu procentų visų nuomonių neatspėsi. Beje, aš skaitau komentarus. Ir pasitaiko tokių, kuriuose rašoma: „Jie remia kultūrą, o mūsų atlyginimai per maži.“
Šiuo atveju noriu labai aiškiai pasakyti: jau kurį laiką Norfos atlyginimai aukštesni nei mažmeninių tinklų rinkos vidurkis. Priklausomai nuo to, su kuriuo didžiuoju prekybos tinklu lyginsime, atlyginimų mediana yra nuo 20 iki 60 procentų didesnė.
Džiaugiuosi, kad gebame taip suvaldyti verslą: prekiauti mažiausiomis kainomis, mokėti vienus didžiausių rinkoje atlyginimų ir dar remti įvairius Lietuvai svarbius sektorius. Kultūra – vienas iš jų. Toks būtų atsakymas tiems komentatoriams. Mano nuomone, jų vertinimai neobjektyvūs.
O kaip manote, ar jaunieji verslininkai bus dar aktyvesni mecenatai?
Sąžiningai pasakysiu: nežinau. Įdomu, kaip bus. Iš to, ką matau dabar, dažniau remti pradeda vadovai, kuriems apie 50 metų ir
daugiau. Jaunesni verslininkai dažniausiai to dar nedaro.
Būsiu atviras – ir pats toks buvau. Apie penkiasdešimtuosius metus dažniausiai jau esi pasiekęs tam tikrą verslo lygį – tokį, kai gali dalintis. Jaunų žmonių verslai dažnai dar mažesni, ypač jei nėra paveldėti. O kai verslas mažesnis, remti nėra paprasta. Kaip ir kalbėjome pačioje pradžioje, neužtenka turėti pelno, reikia turėti ir pinigų.
Kaip įsivaizduojate Lietuvos visuomenę po dešimties ar dvidešimties metų?
Ar joje bus daugiau tiek asmeninės, tiek verslo mecenatystės?
Pirmas dalykas, ko labai norėčiau, – kad neįvyktų nieko blogo geopolitine prasme. Tai viena pagrindinių sąlygų. Jeigu nieko blogo nenutiks, akivaizdu, kad ir toliau turėtume augti. Lietuviai labai verslūs, jų verslai plečiasi, eina į užsienio rinkas.
Esu įsitikinęs, kad po dvidešimties metų didelių lietuviškų verslų bus kur kas daugiau. Tad, logiškai mąstant, turėtų būti ir daugiau rėmimo, daugiau paramos įvairiems projektams. Tai savaime suprantama. Reikia pripažinti, kad, pavyzdžiui, 2005–2006 m. įmonių lygis buvo nepalyginti žemesnis. Jos buvo gerokai skurdesnės nei dabar. Turtingesnės įmonės gali daugiau sau leisti. O kas ypač džiugina – tai lietuviškos įmonės. Juk jeigu norime, kad būtų remiama Lietuvos kultūra, tai stiprus turi būti ir lietuviškas verslas.
O pabaigoje gal galėtumėte kreiptis į žmogų, kuris dar dvejoja, ar verta remti kultūrą. Ką tokiam pasakytumėte? Manau, Lietuvos piliečiai nori, kad mūsų šalis būtų žinoma pasaulyje. Juk visiems džiugu, kai nuvykę į užsienį išgirstame apie Lietuvos krepšinį, krepšininkus. Kartais užtenka pasakyti pavardę – ir žmonės žino.
Labai panašūs procesai vyksta ir kultūroje. Nemažai žmonių jau garsina Lietuvą visame pasaulyje. Bet kultūroje tas pats kaip ir sporte: be finansinio palaikymo kultūros žmonėms sunku augti, skleistis ir būti matomiems. Todėl turime jiems padėti – tam, kad galėtume didžiuotis savo šalimi. Ne tik tuo, kad jie grįžta į Lietuvą, bet ir tuo, kad jie daro Lietuvą matomą pasaulyje. n
Šiaurės sapnas, arba Skrydis į svajonių ir fantazijos pasaulį
Raimondas Polis
Skiriu visiems baleto kūrėjams, kurie suteikia žiūrovams galimybę pagyventi paraleliniame pasaulyje bei pajodinėti svajonių, fantazijos ir grožio žirgais.
Tai buvo labai seniai, XX a. antrojoje pusėje, prieš 65 metus. Tais laikais žiemos būdavo šaltos ir sniegingos. Ėjo 1961-ieji. Gruodžio 2 d. senajame Operos ir baleto teatre J. Basanavičiaus gatvėje turėjo įvykti premjera. Mano, vaiko, gyvenime – taip pat premjera. Mama nusivedė mane į baletą Šiaurės sapnas. Tądien pirmąkart lankiausi premjeroje ir pirmąkart pamačiau baletą. Jo autoriai – estė kompozitorė Lydia Auster ir lietuvių choreografas Vytautas Grivickas.
Šių metų gruodžio 2 d. sueis lygiai 65 metai, kai pirmąkart išvydau scenoje skraidančius žmones. Tada dar nežinojau, kad balete šokama. Maniau, kad šoka tiktai tautinius šokius... Gruodžio 2-osios pusiaudienis. Sėdžiu su mama man pačioje gražiausioje pasaulyje salėje, pačiose gražiausiose kėdėse ir laukiu, kada prasivers pati gražiausia uždanga su rūtos šakele ir išvysiu paslaptį.
Gęsta šviesos. Orkestrinėje pasirodo muzikantai. Prie dirigento pulto stoja maestro Chaimas Potašinskas. Tamsa. Atsiveria uždanga. Prarandu amą! Koks grožis! Mėlynas dangus susilieja su saule! Scenos gilumoje
Šiaurės karalienė – Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamsos genijus – Henrikas Banys
Senasis operos ir baleto teatras J. Basanavičiaus gatvėje
Choreografas
Vytautas Grivickas, kompozitorė
Lydia Auster
Dirigentas
Chaimas
Potašinskas
didelis laivas ir ošianti jūra. Žmonės nekalba, nedainuoja, o skraido tarytum žuvėdros! Nuo pat pirmos sekundės atsidūriau visai kitame pasaulyje. Sapne! Man egzistavo tik šis pasaulis – scenos pasaulis. Jis nebuvo nerealus! Jis buvo tikrų tikriausias. Nuostabu buvo gyventi pasaulyje, kuriame skraidoma. Baleto siužetas nesudėtingas. Tai fantazija, pasaka dabarties tema. Pajūris. Užmiestis. Tolimojo plaukiojimo kapitonas, prieš išplaukdamas į šiaurę, atsisveikina su savo vaikais –Vytu, Laimute ir Algiu. Vyriausias sūnus Vytas
svajoja apie tolimas keliones ir net statosi laivą. Berniukas prašo tėvą pasiimti jį drauge, bet šis nesutinka, nes Vytas prastai mokėsi ir turi gerokai padirbėti, kad pasivytų draugus. Likęs vienas, Vytas supranta, kad dėl visko kaltas jis pats. Naktis. Berniukas užminga ir sapnuoja, kad tolimojoje šiaurėje tėčio laivą sukausto ledai. Pasigirsta pavojaus signalas – SOS! Tuo metu visi daiktai ir žaislai atgyja. Gėris kovoja su blogiu. Kovoje dalyvauja Šiaurės karalienė, Šiaurės karalius, Tamsos genijus, Vytas, jo brolis, sesuo ir kiti veikėjai. Baleto pabaiga
laiminga. Rytą nubudus berniukui mintyse iškyla sapne patirti nuotykiai, o prisiminęs tėvą jis pagarbiai paima numestą knygą ir pasižada būti geras mokinys.
Mane užbūrė skraidantys baleto artistai Leokadija Aškelovičiūtė, Henrikas Banys, Henrikas Kunavičius, Raimondas Minderis, Aliodija Ruzgaitė, Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė, Česlovas Žebrauskas ir kiti. Dabar šie žmonės laikomi mūsų tautos kultūros paveldu. Dėkoju mamai ir likimui, kad mačiau juos šokančius! Šiaurės sapno programėlę lygiai 65-erius metus iki šiol saugau gražioje dėžutėje!
Po kelerių metų, kai jau paaugau, mama nusivedė mane į kitą baletą – Aramo Chačaturiano Spartaką. Mano jausmai tiesiog sprogo!
Atmenu tiktai mėlyną dangą, auksinę Romą ir Spartaką scenos centre – H. Banį. Baleto artistas pakildavo ir nusileisdavo kaip kalnų erelis. Jo šokis tiesiog užbūrė! Norėjau būti kaip Spartakas – panašus į H. Banį.
Po šio apsilankymo teatre jau neabejojau, kuo būsiu užaugęs: arba skrajosiu po sceną, arba studijuosiu Antikos istoriją. Taip mano profesinį kelią nulėmė baleto artistas H. Banys – Spartakas.
Prabėgo mokyklinė jaunystė. Pasirinkau teatro studijas Minsko teatro ir dailės akademijoje. Studijavau dramos teatro režisūrą. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad diplominį spektaklį
Spektaklio Juokingas nuotykis repeticija
statysiu aname J. Basanavičiaus gatvės pastate. Operos ir baleto teatras tuo metu persikėlė į naujuosius rūmus A. Vienuolio gatvėje, o į senąjį pastatą laikinai atsikraustė Akademinis dramos teatras.
Penkto kurso pabaigoje parvažiavęs į Vilnių, nuėjau pas teatro vyriausiąjį režisierių Henriką Vancevičių paprašyti, kad leistų jo teatre statyti diplominį spektaklį. Papasakojau maestro savo vaikystės išgyvenimus ir svajones. Deja, jis pasakė, kad artimiausiu metu tokios galimybės nėra: teatro repertuaras jau sudarytas. Pažadėjau maestro laukti, kiek tik reikės.
Praėjo keletas dienų. Vėlus vakaras. Telefono skambutis. Skambina maestro: „Teišsipildo tavo svajonė. Pasitariau su teatro direktoriumi
Pranu Treiniu ir radome galimybę tau statyti pas mus savo diplominį spektaklį.“ H. Vancevičius tada man buvo tarsi stebuklingoji fėja iš pasakos Pelenė. Sutarėme, kad statysiu XVIII a. italų dramaturgo Carlo Goldoni komediją Juokingas nuotykis
Visi spektaklio kūrėjai buvome jauni diplomantai: scenografas Remigijus Jusionis, kompozitorius Faustas Latėnas ir aš, debiutuojantis režisierius. Zongus kūrė aktorius Adolfas Večerskis, choreografiją – baleto maestro Č. Žebrauskas. Nepaprastai jaudinausi – juk pirmas kartas! Juokingą nuotykį režisavau kaip lengvą, rafinuotą spektaklį, kur visi komedijos veikėjai – tarytum drugeliai, šokantys Luigi Boccherini menuetą.
1979 m. vasario 11-oji. Premjera. Po spektaklio kūrybinė grupė išėjo nusilenkti. Lenkiausi ne tik žiūrovams, dėkodamas už šiltą mano diplominio darbo sutikimą, lenkiausi šio teatro
scenai, salei, pastatui, kuriame praleidau vaikystę ir ankstyvąją jaunystę.
Vietoj epilogo
Ar galima mylėti pastatą? Žinoma, galima! Pastatas turi širdį, turi kraują, turi kraujotaką! Man pastato širdis – scena! Pastato kraujas – žiūrovų salė! Pastato kraujotaka – scenos ir žiūrovų ryšys. Toks pastatas yra Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje. Tai senasis Operos ir baleto teatras!
Vivat Lietuvos baletas! Vivat svajotojai, trokštantys pagyventi paraleliniame pasaulyje! Vivat lengvumo akimirkos! n
Spektaklio Juokingas nuotykis afiša, 1979 m.
Bilietus platina
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Kovo 7 d. 19 val. Profesorės Astos Krikščiūnaitės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų bei alumnų koncertas
Kovo 21 d. 19 val. Harmonijos knyga. LNSO, Zbignevas Ibelhauptas, Rūta Rikterė, Modestas Pitrėnas
Kovo 25 d. 19 val. Apreiškimas. Čiurlionio kvartetas, Rokas Valuntonis
Balandžio 12 d. 19 val. Šviesos ir laiko tiltas. Musica Humana
Balandžio 18 d. 19 val. Meilės ir jūros poema. LNSO, Victorien Vanoosten, Modestas Sedlevičius
Naktys Ispanijos soduose. LNSO, Petras Geniušas, Renata Marcinkutė-Lesieur, Modestas Pitrėnas
informaciniai rėmėjai
KLAUSIMAI:
1. Rimtoji opera – Opera ... .
2. J. Gaidelio opera.
3. Personažas iš Otelo .
4. Prieš ariją pasitaikantis melodingas deklamavimas.
5. Largo – labai ... tempas.
6. D. Verdžio Likimo
7. Kokios tautybės buvo sopranai M. Freni ir R. Skoto?
8. Jį labai saugo dainininkai.
9. Operos Mažasis princas autorė.
10. Didelis vokalinės-instrumentinės muzikos kūrinys.
11. Gegužės mėnesio pradžioje švenčiama Europos operos ... .
12. Meno rūšis, reiškiama muzika ir ritmingais kūno judesiais.
14. Nakties karalienės duktė V. A. Mocarto Užburtojoje fleitoje
15. Vienas iš evangelistų, pagal kurį pasiją sukūrė J. S. Bachas.
16. Kompozitorius, parašęs operą Pagirėnai
17. E. Loido Veberio miuziklas.
18. Prie šios upės įsikūręs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.
19. Instrumentas, kuriuo šokdama sau pritaria Karmen.
Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki 2026 m. gegužės 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius
ATSAKYMAI:
1. Viuela 8. Lendleris 15. Aleksa
2. Alba 9. Azučena 16. (horizont.) Gražina
3. Hana 10. Garsai 16. (vertik.) Guno
4. Štarka 11. Duetas 17. Apie
5. Liuli 12. Teatro 18. Dafnė
6. Marti 13. Edipas 19. Liusi
7. Puritonai 14. Erikas
IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: SKRAISTĖ
Kvietimus į spektaklį laimėjo Audronė Rimienė. Sveikiname!
Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt
ISSN 1822-3001
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas
