štai ir susitinkame paskutiniame 2025-ųjų žurnalo numeryje! Šių metų pabaiga išties neeilinė: ją vainikuoja nepaprastai svarbus visai mūsų šalies kultūros bendruomenei įvykis –Lietuvos baleto šimtmetis. Tai sukaktis, kurią išgyvename ne tik kaip istorinį faktą, bet ir kaip gyvą, nuolat atsinaujinantį pasakojimą. Baleto tradicija Lietuvoje gimė iš troškimo išdrįsti, kurti, sekti pasaulinio meno kryptimis ir kartu išlikti savitiems. Šimtas metų – tai kelios kartos šokėjų, choreografų, pedagogų ir scenos meistrų, kurie, diena iš dienos tobulėdami, kūrė tvirtus šiandien gražiausiomis spalvomis žėrinčios Lietuvos baleto mokyklos pamatus. Ypatingas šios istorijos liudytojas ir puoselėtojas visą šimtmetį buvo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. LNOBT scena buvo vieta, kurioje brendo mūsų baleto pajėgos, kur kūriniai virsdavo gyvu sceniniu jausmu, kur gimė tradicijos ir buvo išdrįstama jas laužyti. Čia tvirtėjo pirmieji žingsniai, suspindo karjeros viršūnės, čia žiūrovai pirmą kartą susitiko su spektakliais, kurie vėliau tapo neatsiejama mūsų nacionalinės tapatybės dalimi. Teatras visada buvo daugiau nei pastatas – jis buvo ir tebėra mūsų baleto namai, erdvė, kurioje genialumo blyksniai gimsta iš talento, disciplinos ir kasdienybės pastangų.
Tad šventinę metų pabaigos nuotaiką šiemet papildo dar vienas jausmas – pagarba istorijai ir nekantrus laukimas to, kas laukia priešaky. Šiandienos Lietuvos baletas – tai ne tik įspūdinga praeitis, bet ir ryški dabartis: mūsų šokėjai, choreografai žinomi tarptautinėse scenose, LNOBT baleto spektakliai sulaukia dėmesio užsienyje, o mūsų publika yra viena reikliausių ir šilčiausių. Taigi šimtmetis –anaiptol ne riba, o naujas atskaitos taškas. Kiekvienas sezono spektaklis tampa gyvu šios istorijos tęsinio įrašu, rašomu kartu su ištikimiausiais teatro partneriais žiūrovais. Esame dėkingi kiekvienam žiūrovui, kuris kartu su mumis švenčia baleto šimtmetį, kuris įkvepia kūrėjus plojimais ir nuolat primena, kad menas alsuoja gyvybe tik tada, kai juo dalijamasi.
Linkėdama šviesių, prasmingų ir jaukių Kalėdų, viltingų ir kūrybingų Naujųjų metų, dėkoju, kad esate su mumis ir kartu kuriate LNOBT istoriją. Tegul artėjantys Naujieji bus kupini įstabių akimirkų teatre – tokių, kokių tiesiog neįmanoma pamiršti.
Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė
TEATRO NAUJIENOS
3 Naujasis LNOBT operos meno vadovas Martynas Stakionis: „Smalsumas, naujos idėjos turi skintis kelią ir būti varomoji jėga“ / Elvina Baužaitė
8 Opera kaip „švelniosios galios“ forma: ką apie mus byloja istorinių operų pastatymai
15 Balso simpoziumas – raktas į ilgą sėkmingą karjerą
22 Sėkminga baleto artisto karjera nėra atsitiktinumas
29 LNOBT baleto trupės vadovės Jurgitos Droninos sveikinimas
30 LNOBT vyr. choreografo Martyno Rimeikio sveikinimas
31 Nuo Kopelijos iki Kopelijos: 100 Lietuvos baleto metų / Helmutas Šabasevičius
RAMPOS ŠVIESOJE
44 Tautos veidrodis LNOBT scenoje: Amilcare’s Ponchielli opera Lietuviai pradėjo 106-ąjį sezoną / Ingrida Milašiūtė
56 Pasiilgstantis cikadų giesmių. Edgaro Montvido jubiliejinio koncerto Nacionaliniame operos ir baleto teatre pėdsakais / Rita Aleknaitė – Bieliauskienė
60 Čiurlionio jubiliejiniame koncerte LNOBT – ir nūdienos kompozitoriaus malda
64 Filmai, virtę spektakliais: Federico Fellini, Davido Lyncho ir Larso von Triero pavyzdžiai / Agnė Zėringytė
VIS-A-VIS
70 Baleto solistė Nora Straukaitė: „Man smagu siekti aukštesnės vaidmens kokybės“ / Agnė Zėringytė
PREMJERAS PASITINKANT
76 Martynas Rimeikis: „Šimtmečio Kopelijoje siekiu atskleisti hofmaniškojo pasaulio daugiabriauniškumą“ / Ditė Elzbergaitė
82 Krzysztofas Pastoras: Moving Rooms grįžta į Vilnių / Ditė Elzbergaitė
MENU AKIMIRKĄ ŽAVINGĄ
86 Tenoro Česlovo Nausėdos jubiliejus / Kristupas Antanaitis
96 Italijos ambasadorius Lietuvoje Emanuele de Maigret: „Menas – tai širdies šventė“ / Ingrida Milašiūtė
PRIE KARŠTO ŠOKOLADO PUODELIO
100 Kalėdų stebuklo belaukiant / Kristupas Antanaitis
102 Bravissimo Mirties ir Sielos grožio architektui / Raimondas Polis
CODA
112 Kryžiažodis
Naujasis LNOBT operos meno vadovas
Martynas Stakionis: „Smalsumas, naujos idėjos turi skintis kelią ir būti varomoji jėga“
Šių metų rugsėjį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovo pareigas pradėjo eiti dirigentas Martynas Stakionis, labai nuosekliai plėtojantis savo muzikinį kelią (Ąžuoliuko muzikos mokykla, Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, Hamburgo muzikos ir teatro akademija (prof. Ulricho Windfuhro klasė) ir Antverpeno karališkoji konservatorija), atsakingai ir entuziastingai kuriantis savo profesinę karjerą, kuri tolygiai ir labai pastebimai kyla aukštyn. Operos meno vadovo pozicija – tam tikras meninės raiškos įvertinimas, o kartu ir aukštikalnė, nuo kurios atsiveria naujų galimybių, perspektyvų horizontas – viena vertus, išlaisvinantis, įgalinantis, kita vertus, įpareigojantis pateisinti atsakomybę ir lūkesčius. Tetampa ši profesinė, asmenybės aukštikalnė pretekstu pasikalbėti, o kartu tepasufleruoja ir šio pokalbio kaip jautriausios, individą atliepiančios melodijos, garso ir jo aidėjimo, dar ilgai juntamo savyje, gaires.
Martynai, kokios pirmosios mintys, emocijos išgirdus pasiūlymą tapti LNOBT operos meno vadovu? Ar buvo bent krislelis abejonės?
Pasiūlymas maloniai nustebino, bet abejonių nebuvo, nes LNOBT jau seniai man yra ypatinga vieta, teatras, į kurį visad norėjosi sugrįžti. Kita vertus, su operos meno vadovo pareigomis ateina ir didelė atsakomybė už atskirus teatro kolektyvus, meninę kokybę, patrauklių programų sudarymą. Visgi emocijos buvo teigiamos ir šis man parodytas pasitikėjimas įkvėpė daug naujos energijos.
Kai 2018 m. kalbėjomės pirmą kartą, tąsyk savaitraščiui Septynios meno dienos sakėte, kad lankydamasis koncertuose ir girdėdamas skambant Igorio Stravinskio Šventąjį pavasarį pasvajodavote vieną dieną pats diriguoti šį kūrinį. Ir kaip tik tais metais šis noras išsipildė – asistavote dirigentei Mirgai Gražinytei-Tylai ruošiant programą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir solistais, kurioje skambėjo ir ši I. Stravinskio partitūra. Diriguoti šį kūrinį teko laimė ir LNOBT, kur 2023 m. buvo pastatytas baletų diptikas –Arnoldo Schönbergo Pragiedrėjusi naktis (choreogr. Krzysztofas Pastoras) ir Igorio Stravinskio Šventasis pavasaris (choreogr. Martynas Rimeikis). Taigi turėdama omenyje, kad Jūsų norai linkę virsti tikrove, norėčiau paklausti, ar kada nors buvo bent šmėkštelėjusi mintis tapti LNOBT operos meno vadovu?
Žinoma. Kai įstojęs į chorinio dirigavimo specialybę M. K. Čiurlionio menų mokykloje pamąstydavau apie savo kaip dirigento ateitį, LNOBT kaip didžiausias šalies teatras ir kultūrinė įstaiga šmėstelėdavo mintyse, o stebėti ten diriguojančius maestro buvo vienas mėgstamesnių popamokinių mano užsiėmimų. Bet, savaime suprantama, kūryboje ir veikloje sieki meno, muzikos, naujų atradimų, idėjų, kūrybinių gūsių, o ne konkrečios darbo vietos. Be abejo, ši pozicija – reikšmingas pamatas idėjoms įgyvendinti pasitelkiant įgytą patirtį ir tarptautinius ryšius. O didžiausia dovana yra kūrybingi, kuriantys žmonės – LNOBT kolektyvas, su kuriuo teko džiaugsmas ir pareiga dirbti drauge.
Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko nuo tada, kai tapote LNOBT operos meno vadovu, veikiausiai jau susipažinote su pareigomis, tiesioginio ir netiesioginio darbo užduotimis. Koks pirmasis įspūdis, vaizdinys to, kas laukia, kas jau, galima sakyti, yra ir bus Martyno Stakionio tikrovė?
Dabartinė tikrovė apima daug sričių. Šiuo metu mano darbas daugiausia yra organizuoti, planuoti ir koordinuoti. Susitikimai ir pokalbiai užima didžiąją dienos dalį. Pirmieji darbo mėnesiai tokie ir išliks, kol ateis 2026-ieji su Benjamino Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas premjera ir dar trimis kitais šio sezono operų spektakliais, kuriuos planuoju diriguoti. Na, o pats LNOBT – tai didžiulis organizmas, ir mano užduotis yra realizuoti jo kūrybinį potencialą.
Elvina Baužaitė
Jau kaip operos meno vadovas apžvelkite
LNOBT operų repertuarą. Koks jis Jūsų akimis ir kokį jį sieksite suformuoti artimoje ir tolesnėje perspektyvoje?
Mūsų repertuaras gana platus ir įvairus, visgi daugiausia jame publikos pamėgtų itališkų bel canto operų. Ateityje norėtųsi repertuarą papildyti vokiškos ir prancūziškos muzikos kūriniais, taip išplečiant solistų ir LNOBT kolektyvų akiratį, o kartu supažindinant klausytojus su naujų kompozitorių šedevrais. Tęstinumas, be abejo, svarbu, bet, mano manymu, reikšminga išlikti smalsiems ir išeiti iš komforto zonos.
2023 m. duotame interviu, kai kalbėjomės apie baletų diptiką, prisiminėte pirmąjį savo apsilankymą LNOBT: „Gal aštuonerių ar devynerių metų mama nusivedė į Giuseppeʼs Verdi Traviatą. Nesupratau teksto – buvo nuobodoka.“ Kaip žinome,
teatras, juolab nacionalinis, turi tenkinti ne tik dabarties žiūrovų poreikius, bet ir auginti jaunąją kartą – būsimą publiką. Tad kaip, prisimindamas savo paties pirmąją patirtį, norėtumėte orientuoti LNOBT į jaunuosius žiūrovus? Ką, kaip ir kada vertėtų jiems pasiūlyti siekiant įžiebti operos meilės kibirkštis, norą patirti ir pažinti menų sintezės kalbą?
Teatre turime platų spektrą programų įvairaus amžiaus vaikams ir jaunimui. Tam netgi buvo sukurta nauja vaikų ir jaunimo programų meno vadovo pozicija, kurią konkurso būdu laimėjo Raimonda Skabeikaitė. Su ja dabar drauge rengiame programas visų amžiaus grupių vaikams. Šiuo metu repertuare turime koncertų kūdikiams, baletus vaikams Užburtos akys ir Snieguolė ir septyni nykštukai, operą vaikams Alisa Stebuklų šalyje, kamerinę operą vaikams Zuikis puikis ir kt. Ateinantį birželį startuos LNOBT jaunųjų talentų festivalis.
2023 m. interviu teigėte: „Dirigentas turi turėti aiškią idėją, nes stovėdamas prieš muzikantus turi ne tik išmanyti patį kūrinį, muzikinę partitūrą, bet ir jausti kiekvieną atlikėją, vesti juos muzikos keliu, įgyvendindamas veikalo koncepciją.“ Turėdamas omenyje šiuos savo žodžius ir remdamasis tarptautine patirtimi, apžvelkite operos teatrų dabarties horizontą. Kur ir kaip jame pozicionuotumėte LNOBT šiandien ir ateityje: kokios yra ar galėtų būti jo stiprybės, išskirtinumo ženklai, galbūt pritrauksiantys Baltijos šalių, Vidurio, Šiaurės ar (ir) Vakarų Europos operos mėgėjus?
Mano nuomone, svarbu neignoruoti Vakarų pasaulio operos tendencijų. Štai jau keletą metų Niujorko Metropolitan Opera teatras, norėdamas pritraukti daugiau žiūrovų, trečdalį repertuaro skiria šiuolaikinėms, jau XXI a. parašytoms operoms. O kartu mažiau žinomos – pamirštos arba dar neatrastos –operos randa kelią į svarbiausius Europos operos teatrus. Pavyzdžiui, su performanso menininke Marina Abramović bendradarbiaujantis Antverpeno operos teatras, vis naujus opusus operos scenai užsakantys Bonos, Frankfurto, Miuncheno, Vienos operos teatrai drąsiai imasi statyti mažiau žinomus scenos veikalus.
LNOBT su savo solistų trupe, orkestru ir choru yra aukšto lygio teatras, kokybe galintis konkuruoti su, pavyzdžiui, Skandinavijos sostinių operos teatrais, bet jo repertuare, manyčiau, turėtų būti daugiau įvairovės tiek epochų, tiek muzikinių stilių, srovių ir įtakų prasme.
Kaip regite ir kokį norėtumėte matyti
LNOBT tarptautiniame kontekste bendradarbiavimo įvairiais lygmenimis požiūriu, į ką sieksite orientuoti operos meno kūrybą ir atlikimą LNOBT scenoje?
LNOBT bendradarbiauja su nemažai žinomų Europos teatrų pristatydamas operų koprodukcijas (pavyzdžiui, Anthony Minghellos Madam Baterflai pastatyta bendradarbiaujant su Anglų nacionaline opera, Damiano Michieletto Rožės kavalierius – su La Monnaie). Neabejotinai ir toliau bendradarbiausime su tarptautinį pripažinimą pelniusiais režisieriais ir solistais. Šį sezoną pradėjome jau tarsi mūsų nacionaliniu simboliu tapusia pirmą kartą LNOBT scenoje pasirodžiusia opera Lietuviai pagal Adomo Mickevičiaus poemą Konradas Valenrodas Ją statė pasaulyje žymus argentiniečių režisierius Hugo De Ana. Taip pat šį sezoną scenoje
išvysime užsienio scenos žvaigždes Oreste’ą Cosimo, Eduardo’ą Aladréną, Gastoną Rivero, Lawrence’ą Zazzo. Numatytos ir gastrolės –2026 m. balandį Talino nacionalinėje operoje rodysime B. Britteno Vasarvidžio nakties sapną. Žvelgiant kelerius metus į priekį, yra ir didesnių ambicijų bei planų.
Kalbėdamas LRT Klasikos laidoje Be kaukių, džiaugėtės gyvendamas užsienyje turėjęs progą susitikti su pasaulyje garsiais lietuvių menininkais Mirga Gražinyte-Tyla, Giedre Šlekyte, Edgaru Montvidu, Ieva Prudnikovaite... Tikrai suprantama, ką reiškia atstovauti savo šaliai – tiesiogiai ar (ir) netiesiogiai, ir dar drauge su tautiečiais. Bet verta pažvelgti ir iš kitapus – kaip svarbu, kad Lietuvos publika galėtų mėgautis pasaulinį pripažinimą pelniusiais gimtosios šalies menininkais, patirti jų meistrystę. Ar šis aspektas yra Jūsų prioritetas?
Žinoma, kad į Nacionalinio operos teatro sceną kviestis užsienyje sėkmingai karjeros laiptais kopiančius lietuvių solistus ar dirigentus laikau prioritetu. Ir kaip džiugu, kad jų turime tiek daug! Šį sezoną į LNOBT sceną grįš Justina Gringytė, Edgaras Montvidas, Ieva Prudnikovaitė, Almas Švilpa. Labai norėčiau ateityje čia išvysti ir Asmik Grigorian, Vidą Miknevičiūtę, Gabrielę Kupšytę, Giedrę Šlekytę.
Tęsiant mintį, aktualizuotinas LNOBT akronime esantis n raide žymimas žodis nacionalinis. Martynai, ką galvojate apie nacionalinę operą kūrinių prasme: ko tikėtis gali publika, kuriai, žinoma, reikšminga operos klasika, šiuolaikiniai netradiciniai sprendimai ir, ko gero, ne mažiau svarbūs su savo tapatybe susiję draminiai ir muzikiniai klodai, susiduriantys, susikryžiuojantys ir susiliejantys operoje?
LNOBT repertuare didelis dėmesys skiriamas ir lietuvių kompozitoriams. Vien šiemet į programą esame įtraukę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Giedriaus Kuprevičiaus, Anatolijaus Šenderovo, Mindaugo Urbaičio, Algirdo Martinaičio, Sigito Mickio ir Marijos Paškevičiūtės kūrinius. Dirbame su ne vienu lietuvių autoriumi, siekdami užsakyti naujų kūrinių savo scenai. Šalia pamiltos operų klasikos publika ateityje gali tikėtis dar negirdėtų ir nematytų operos šedevrų, kuriuos statys patyrusių, kūrybingų, aukščiausio profesionalumo lygio režisierių ir atlikėjų komandos.
Fotografas
Dmitrijus Matvejevas
Kaip operos dirigentas LNOBT debiutavote 2024 m. Jacques’o Offenbacho opera Hofmano istorijos (rež. Federico Grazzini). Turėdamas omeny šią savo patirtį, pamąstykite apie jaunosios kartos – tiek dirigentų, tiek operos solistų – debiutų perspektyvą. Kaip manote, kiek ir kodėl tikslinga nacionalinio teatro sceną atverti ir matyti kaip pirmosios patirties, saviraiškos ir savirealizacijos galimybių erdvę? Jūsų nuomone, ar LNOBT yra, o gal galėtų arba netgi turėtų būti (ir) eksperimentų laboratorija, ar vis dėlto nacionalinis teatras – pagrindinė šalies operos scena – turėtų orientuotis į tai, kas turi neabejotiną aukščiausią meninę vertę?
Tai labai svarbus klausimas. LNOBT pirmiausia yra profesionalus teatras, todėl, savaime suprantama, jo didžioji scena nėra laboratorija patirties dar neturintiems atlikėjams eksperimentuoti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jauniems, perspektyviems talentams uždarome duris. Jokiu būdu. Mes stengiamės juos pritraukti kurdami specialias programas, festivalį, turime operos stažuotojų programą, remiamą LNOBT paramos fondo Orfėjaus lyra, planuojame artimiau bendradarbiauti su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vienas iš
mano komandos tikslų ir yra sudaryti saugias sąlygas skleistis jauniems talentams.
Visgi mano, kaip operos meno vadovo, pagrindinis prioritetas – garantuoti kokybę. Turime patyrusių dainininkų trupę. Svarbu sveikas balansas ir nuolatinis atsinaujinimas. Kita vertus, visa kūryba yra savotiškas eksperimentas, juk tik iš atlikėjo ir publikos ryšio randasi teatro magija. Negali visą laiką patogiai lindėti savo kiaute su tais pačiais kūriniais. Jeigu niekur nejudi – judi atgal. Smalsumas, naujos idėjos turi skintis kelią ir būti varomoji jėga, žadinanti naujus kūrybinius impulsus, juos palaikanti ir vėl įžiebianti. Bet nedera pamiršti, kad sukaupta sceninė patirtis – tai didžiulė vertybė. Iš patyrusių kolegų galima tiek daug išmokti.
Kokius žodžius, įkvepiančius tiek Jus patį, tiek visą kūrybinę LNOBT bendruomenę, norėtumėte ištarti pokalbio pabaigoje, kad kuriamos vertės augintų žiūrovus, teiktų dvasinį peną publikai ir save realizuojantiems menininkams?
Nenustokite tikėti savimi ir girdėti tuos, kurie tiki Jumis. Nuoseklus ir nuoširdus darbas duoda rezultatą. n
Opera kaip „švelniosios galios“
forma: ką apie mus byloja
istorinių operų pastatymai
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre po ilgesnės pertraukos diskusijoms vėl renkasi Lietuvos ir užsienio operos kritikai: rugsėjo 12-ąją juos sukvietė XII tarptautinė operos kritikų konferencija Istorinė opera kaip dienos aktualija – ar tai įmanoma?. Iš keturių valstybių susirinkę lektoriai diskutavo apie istorines operas ir svarstė, kaip jų pastatymai perteikia kūrėjų požiūrius į praeitį ir politinę ideologiją.
Svarbiu konferencijos akcentu tapo LNOBT sezoną atidariusi premjera – Amilcare‘s Ponchielli opera Lietuviai. Britų operos kritikas, įtakingo žurnalo Opera vyriausiasis redaktorius Johnas Allisonas atsigręžė į šios operos libreto pagrindu tapusio Konrado Valenrodo autorių Adomą Mickevičių ir akcentavo, kad A. Ponchielli opera Lietuviai yra vienintelis iki šiol matomas žymaus rašytojo kūrybos atspindys pasauliniame operos repertuare: „Palyginti su A. Mickevičiaus paminklais įvairiuose miestuose, nuo Minsko iki Paryžiaus – nepamirštant Vilniaus, Lvivo ir Lenkijos miestų, opera Lietuviai galbūt nėra taip plačiai žinoma, tačiau kaip de facto nacionalinė Lietuvos opera ji išlieka vieninteliu matomu jo operiniu paminklu.“
Muzikos ir operos kritikė Živilė Ramoškaitė apžvelgė 1874 m. kovo 7 d. Milano operos teatre La Scala prasidėjusią permainingą šios operos pastatymų istoriją. Nors LNOBT scenoje Lietuviai pirmąkart nuskambėjo 1991 m., tai tebuvo Čikagos lietuvių operai sukurtas ir trumpam į Vilnių atvežtas pastatymas. Pirmąjį LNOBT scenai ir repertuarui skirtą Lietuvių pastatymą Vilniuje šį rudenį įgyvendino Argentinos režisierius ir dailininkas Hugo de Ana.
Klasikos ir šiuolaikinių operų konkurencija
Dr. Lauma Mellēna-Bartkeviča iš Latvijos Jazepo Vytuolo muzikos akademijos pateikė Latvijos kompozitorių sukurtų istorinių operų pavyzdžių. Tai – mitinio siužeto Alfredo Kalninio Baniuta (1920), Martino Jansono Tobagas (1930), įkvėptas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kolonijinių avantiūrų, Kristapo Petersono Michailas ir Michailas žaidžia šachmatais (2013), prikėlęs Latvijos šachmatų didmeistrio Michailo Talio dvikovą dėl pasaulio čempiono titulo su Rusijos šachmatininku Michailu Botviniku, holokausto įvykius menanti Arturo Maskataso Valentina (2014) ir Eriko Ešenvaldo Užmūrytieji (2016) apie Latvijos nacionalinės bibliotekos pastato statybą. Italijos nacionalinės muzikos kritikų asociacijos atstovė Monika Prusak teigė, jog Italijos teatruose pagal operų pastatymų skaičių nepralenkiamais autoriais vis dar išlieka Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini. Nepaisant muzikinės kalbos atsinaujinimo XX amžiuje, neišvengiamai paveikusio ir muzikinį teatrą, publika ir toliau mieliausiai renkasi jai gerai žinomas bel canto melodijas. Viena iš paskatų
Monika Prusak
Beata Baublinskienė
Martynas Petrikas
Lauma Mellena-Bartkeviča
Živilė Ramoškaitė
Johnas Allisonas
1986 m. įkurti Italijos nacionalinę muzikos kritikų asociaciją, teikiančią prestižinę Franco Abbiati premiją klasikinės muzikos ir operos srityje, buvo siekis palaikyti profesionalumo kartelę ir atremti stiprėjančią „kritikos kritiką“.
Gera recenzija – kas tai?
Teatro kritikos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas Martynas Petrikas pateikė istorinę teatro kritikos vaidmens pokyčių apžvalgą. Pasak jo, kritikos aukso amžiumi buvo XIX šimtmetis, kai kritiko žodis galėdavo iškelti arba sužlugdyti. Mūsų laikais kritikos autoritetas išsisklaido: „Tinklaraščiai ir socialiniai tinklai leido auditorijai tiesiogiai dalyvauti kritiniame diskurse, perleisdami vertinimo galią platesnei visuomenei. Be to, instituciniai veikėjai (kuratoriai, festivaliai, finansavimą teikiančios organizacijos ir pan.) įgijo didesnę įtaką nustatant meninę vertę, tuo iš dalies perimdami tradicinių recenzentų funkcijas“, –akcentavo M. Petrikas.
Konferenciją Istorinė opera kaip dienos aktualija – ar tai įmanoma? užbaigė jos dalyvių diskusija, kurią moderavo muzikologė Beata Baublinskienė, konferencijos programos sudarytoja. Diskusijos pradžioje konstatuota, kad opera – bene pats politiškiausias menas (pasak J. Allisono), o vadinamieji istoriniai siužetai dažniausiai būdavo ir yra pasitelkiami kaip priemonė įtvirtinti operos sukūrimo, o dažnai ir pastatymo, laikmečio ideologiją (L. Mellēna-Bartkeviča). Per praeities įvaizdžius perteikiamos aktualios idėjos. Tad koks čia kritikos vaidmuo? Kritikas kaip srities ekspertas gali padėti publikai „dešifruoti“ kūrinį (M. Prusak). Susiskaldžiusių pasaulėžiūrų pasaulyje toks reiškinys, kaip „visiems žinomi dalykai“, jau nebeegzistuoja, todėl menas vis dažniau virsta „švelniosios galios“ forma (M. Petrikas), naudojama tam tikram istoriniam naratyvui kurti. Taigi – ką šiandien galėtume pavadinti gera recenzija? Tikriausiai tai, kas skaitytojui ar klausytojui kelia susidomėjimą (Ž. Ramoškaitė), o ne vien tik vertina.
Bravissimo skaitytojams taip pat siūlome susipažinti su visų konferencijos metu skambėjusių pranešimų santraukomis.
Dar
vienas lietuvių žygis: Mickevičius muzikoje
John Allison
Muzika buvo esminė Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir mąstymo dalis, ji užima svarbią vietą jo kūriniuose. Rašytojo epinėje poemoje Ponas Tadas, kuri yra Lenkijos nacionalinis literatūros šedevras, esama daug muzikinių motyvų. O poemoje Meistrų meistras Dievas netgi vaizduojamas kaip aukščiausiasis muzikantas. Mickevičius, kuris visur, kur tik lankėsi, leisdavo savo kūrinius (pirmoji knyga Baladės ir romansai pasirodė jam studijuojant universitete Vilniuje), savo naratyvinę poemą Konradas Valenrodas parašė tremtyje Rusijoje, ir ji greitai visoje Europoje sukėlė diskusijas apie nacionalinį išsilaisvinimą. Net praėjus dešimčiai metų po Italijos suvienijimo, ji tebebuvo tiek aktuali, kad Ponchielli ją panaudotų savo operoje Lietuviai
Todėl gali pasirodyti keista, kad Mickevičiaus kūriniai, priešingai nei jo bendraamžio Aleksandro Puškino, taip retai atliekami operos scenoje – tačiau tokia situacija dabar yra lengvai suprantama, žinant Rusijos autokratijos kontekstą ir jos įtaką tarptautiniam kompozitorių, rašytojų ir menininkų iš Vidurio ir Rytų Europos vertinimui. Dauguma vakarų muzikos mylėtojų šiandien Mickevičiaus vardą yra sutikę tik „aprašomosiose“ Chopino baladžių analizėse, tačiau atidžiau pažvelgus į dainų repertuarą matyti, kad daugelis jo eilėraščių iš tiesų buvo panaudoti muzikoje. Ir vis dėlto, Ponchielli opera yra reikšmingiausias Mickevičiaus įkvėptas muzikos kūrinys; palyginti su Mickevičiui skirtais paminklais įvairiuose miestuose nuo Minsko iki Paryžiaus, įskaitant, žinoma, Vilnių, Lietuviai gali būti vertinama kaip mažai žinoma, tačiau kaip de facto Lietuvos nacionalinė opera, išliekanti vieninteliu matomu didžiojo poeto paminklu operoje.
I Lituani Lietuvoje: atlikimai, įrašai, inscenizacijos
Živilė Ramoškaitė
Pirmieji Amilcare Ponchielli operą pastatė Amerikos lietuviai. Čikagos lietuvių opera 1981 m. ir 1983 m. realizavo Lietuvoje dar 1939 m. brandintą idėją. Antonio Ghislanzoni libretą, kurtą remiantis Adomo Mickevičiaus poema Konradas Valenrodas, su kai kuriais vardų ir teksto pakeitimais išvertė Stasys
Santvaras. Šiame vertime vietoje Vitoldo, pavaizduoto kaip išdaviko, atsirado personažas vardu Germanas, kitiems, išskyrus Aldoną, suteikti pagoniški vardai. Pasak S. Santvaro, dėl šių pakeitimų dar 1939 m. buvo susitarta su Italijos pasiuntinybe Kaune ir Ricordi leidykla. Prasidėjus Atgimimui abipus Atlanto kuriančių menininkų ryšiai stiprėjo ir išaugo iki grandiozinio projekto pastatyti Lietuvius, sujungus abiejų Lietuvos ir Čikagos operos trupių pajėgas. Tai įgyvendinta 1991 m. jau atkūrus Lietuvos valstybę. Pirmieji premjeriniai spektakliai įvyko Čikagoje gegužės 19 ir 24 d. Spektaklį kūrė dirigentas Vytautas Viržonis, režisierius Stasys Domarkas ir jo asistentė čikagiškė Vida Momkutė, dailininkė Janina Malinauskaitė, chormeisteris Česlovas Radžiūnas ir Audronė
Gaižiūnienė, choreografas Vytautas Brazdylis. Vilniuje pagamintos dekoracijos ir kostiumai buvo nugabenti į Čikagą, vyko didelė atlikėjų delegacija: Operos ir baleto teatro orkestras, penkiolikos žmonių choras, grupelė baleto artistų ir žinomi solistai – Irena Milkevičiūtė, Virgilijus Noreika, Arvydas Markauskas, Vincentas Kuprys bei teatro vadovai. Apie Čikagos spektaklius mūsų operos primadona Irena Milkevičiūtė prisiminė, kad jie buvo atlikti aukštu lygiu, geroje salėje su gausiai susirinkusia publika. Po kelių mėnesių į Vilnių atvyko didelė grupė muzikantų iš Čikagos. Rugpjūčio 31 d. ir rugsėjo 3 d. spektakliai vyko Operos ir baleto teatre, diriguojant Čikagos lietuvių operos vadovui Alvydui Vasaičiui.
Po 1991 m. naujo Lietuvių pastatymo teko laukti aštuoniolika metų. Patriotiško turinio veikalas prisimintas artėjant Lietuvos vardo paminėjimo 1000 – mečiui. Lietuvių premjera įvyko 2009 m. birželio 27 ir 28 d. Trakų pilies kieme. Spektaklį kūrė režisierius Jonas Jurašas, scenografijos dailininkas Mindaugas Navakas, kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, šviesų dailininkas Darius Malinauskas, dirigentas Robertas Šervenikas, choro vadovas Česlovas Radžiūnas. Pagrindiniai solistai – Sandra Janušaitė ir Inesa Linaburgytė (Aldona), Vaidas Vyšniauskas ir Audrius Rubežius (Valteris), Vytautas Juozapaitis ir Dainius Stumbras (Arnoldas), Vytautas Bakula ir Liudas Norvaišas (Albanis), Arūnas Malikėnas ir Egidijus Dauskurdis (Vitoldas). J. Jurašas su bendraminčiais sukūrė spektaklį be tradicinių šablonų, išlaikantį pusiausvyrą tarp istorinės tiesos ir nūdienos. Finale herojaus mirties sceną režisierius pakeitė, vietoj nuodų taurės sukurdamas emociškai stiprią susideginimo sceną, priminusią apie 1972 gegužės 15 d. Kaune susideginusį Romą Kalantą. Su tais pačiais Trakų premjeros solistais 2012 m. vasario 15 d. buvo įgyvendinta koncertinė operos premjera Operos ir baleto teatre. Spektaklį dirigavo taip pat R. Šervenikas, scenai pritaikė režisierius Gediminas Šeduikis, dailininkas Kristijonas Siparis ir šviesų dailininkas Levas Kleinas.
2020 liepos septintąją, Mindaugo karūnavimo dieną, Lietuviai sugrįžo, šiuokart į Valdovų rūmų kiemą. Šioje koncertinėje premjeroje
vėl dalyvavo Operos ir baleto teatro orkestras, choras ir solistai V. Juozapaitis S. Janušaitė, L. Norvaišas, Michaelis Spadaccini ir A. Malikėnas. Dirigavo Gintaras Rinkevičius. Emocinga ir pakili interpretacija buvo įamžinta vaizdo įraše, kurį galima susirasti internete.
LNOBT planavo kasmet per Mindaugo karūnavimo dieną atlikti A. Ponchielli Lietuvius 2021 m. Valdovų rūmų kieme teatras pradėjo rengti vasaros festivalius LNOBT Open, jų programoje tarp kitų spektaklių suskambėdavo Lietuviai. 2022 m. veikalą dirigavo ukrainiečių dirigentas Mykola Diadiura. 2023 m. festivalio rėmuose operą atliko Kijevo Operos ir baleto teatro kolektyvas. Italų kalba atliktą spektaklį dirigavo maestro M. Diadiura.
2020 m. rugsėjo 5 d. Ponchielli veikalas pirmąsyk suskambėjo 80 – metį švenčiančioje Nacionalinėje filharmonijoje. Opera buvo atliekama italų kalba be kupiūrų. Veikalą parengė ir dirigavo LNSO vadovas Modestas Pitrėnas, choro partiją atliko Petro Bingelio vadovaujamas Kauno valstybinis choras. Dainavo Lietuvoje ir užsienio šalyse reziduojantys solistai: Jūratė Švedaitė-Waller (Aldona), Michael Spadaccini (Konradas, Valteris), Modestas Sedlevičius (Arnoldas), Tadas Girininkas (Albanis), Arūnas Malikėnas (Vitoldas), Agnė Stančikaitė (Menestreliai) ir Edgaras Montvidas (Šauklys). Šis atlikimas su Konrado ir Valterio partiją dainuojančiu tenoru Kristianu Benediktu buvo įrašytas ir 2025 m. išleistas firmos Accentus Music. Solidžiame stilingo dizaino leidinyje yra trys CD, libretas italų, anglų ir lietuvių kalbomis, Beatos Baublinskienės įvadas ir pokalbis su Modestu Pitrėnu.
Naujausias operos pastatymas, sukurtas režisieriaus Hugo de Anos įvyko rugsėjo 5d. Konferencijos dalyviai jį išvydo renginiui pasibaigus rugsėjo 12 d.
„Istorinio“ siužeto operos
Latvijoje: pavyzdžiai, reikšmė,
vertinimas
Lauma Mellēna-Bartkeviča, PhD
Operos tyrinėtojai istorinę operą apibrėžia kaip žanrą, kuris dramatizuoja nacionalinės ar pasaulio istorijos epizodus, stilizuota forma pateikdamas realias asmenybes ir įvykius (Sadie 1992; Abbate ir Parker 2012). Tačiau Latvijos operos istorijoje dauguma kanoninių „nacionalinių“ kūrinių remiasi ne užfiksuota istorija, o legendomis ar literatūra. Ši tradicija kyla iš 1903 m. Rygos latvių draugijos libretų konkurso, kuriame buvo sukurta Alfrēdso Kalninio Baņuta (1919 m., pirmą kartą pastatyta 1920 m.) ir Jānio Mediņo Ugnis ir naktis (1919 m., pirmą kartą pastatyta 1920 m.) – operos, turinčios gilų simbolinį rezonansą, bet ne griežtai istorinį turinį.
Bandymai statyti operas, paremtas aiškiai istorine medžiaga, buvo reti. Mārtiņa Jansono Tobagas (1930 m.), įkvėptas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės kolonijinių avantiūrų, sulaukė kuklaus kritikų pripažinimo, o Lūcijos Garūtos Sidabrinis paukštis (1930 m.) niekada nebuvo pastatytas. Sovietmečio pastangos šeštajame–septintajame dešimtmečiuose leido sukurti operas su šiuolaikinėmis istorinėmis nuorodomis, tačiau šie kūriniai repertuare vėliau neišsilaikė.
Keli pastarieji kūriniai tiesiogiai siejasi su XX amžiaus istorija: Kristapo Pētersono Michailas ir Michailas žaidžia šachmatais (2013 m.), Arturo Maskataso Valentīna (2014 m.) ir Ēriko Ešenvaldo Užmūrytieji (2016 m.). Kartu su ankstesniais pavieniais bandymais tai yra negausus tikrų istorinių operų Latvijoje palikimas.
Pranešime nagrinėjamas šių kūrinių kontekstas, reikšmės ir recepcija bei klausiama, kodėl Latvijos kompozitoriai nenoriai operoje perteikė istorines temas. Latvijos atvejis linkęs nušviesti platesnius kultūrinės atminties ir mito bei istorijos derybų operos tradicijoje klausimus.
Martynas Petrikas, Živilė Ramoškaitė
Nuo scenos iki puslapio: operos repertuaras ir muzikos
pakanka pasikliauti esamais kūriniais, kurie atspindi vidutinio klausytojo skonį?
kritika Italijoje
Monika Prusak
Italija istoriškai laikoma operos gimtine ir iki šiol jaučia bei pripažįsta didelę atsakomybę už operą tiek jos sezonų kokybės, tiek repertuarinių kūrinių pasirinkimo prasme. Opera Italijoje yra tikra kultūros institucija, peržengianti nacionalines sienas ir reikšmingai prisidedanti prie pasaulinio meno paveldo. Taip yra dėl gausių mainų, būdingų kiekvienam operos sezonui, tiek atlikėjų, tiek kūrybinės komandos, kurie, viena vertus, didina muzikinio teatro sudėtingumą, kita vertus, užtikrina efektyvesnę repertuaro sklaidą ir didesnį nuoseklumą tarp profesionalų ir entuziastų auditorijos.
Bėgant amžiams opera tapo vis populiaresniu reiškiniu, gebančiu išreikšti kolektyvinius jausmus, individualias aistras ar politinius siekius, todėl operos teatras virto viena mylimiausių ir lankomiausių vietų įvairaus amžiaus muzikos mylėtojams. Nepaisant radikalių muzikinės kalbos pokyčių ir XX amžiaus literatūroje gvildenamų temų, kurios neišvengiamai paveikė ir muzikinį teatrą, didžioji dauguma publikos ir toliau renkasi pažįstamas romantiškas meilės istorijas, nori būti sužavėta saldžių bel canto melodijų ir to meto kostiumų, kurie nukelia juos į tolimus pasaulius – ir geografiniu, ir vaizduotės būdu.
Tačiau konkretaus spektaklio sėkmė (ar nesėkmė) priklauso ne tik nuo žiūrovų reakcijos. Nuo Roberto Schumanno laikų muzikantai, žurnalistai ir muzikos istorikai iš viso pasaulio turėjo daug ką pasakyti ir diskutuoti apie spektaklius, taip sukurdami profesionalios muzikos kritikos atsiradimą. 1986 m. didelė grupė italų muzikos kritikų įkūrė specialią asociaciją, kuri, kaip profesinė sąjunga, siekia sustiprinti vieningo ir kovingo kritiko balsą. Jos nariai periodiškai susitinka aptarti aktualių muzikos įvykių ir kasmet skiria prestižinį apdovanojimą geriausiems atlikėjams, kompaktinėms plokštelėms ir pastatymams. Jau keletą metų leidžiamas ir kasmetinis žurnalas Annuario della critica musicale italiana, kuriame dokumentuojama narių veikla ir pateikiama operos sezonų visoje Italijoje apžvalga. Tačiau kokia rizika kyla dėl gana trumparegiško požiūrio į repertuarą, kurį šiandien taiko operos teatrai, nepaisant sėkmingos veiklos? Ir kaip tai veikia muzikos kritiką? Ką muzikos kritika gali padaryti, kad paskatintų naujus operos pastatymus ir patvirtintų arba paneigtų jų kokybę? Ar vis dar būtina kurti naujas operas, ar
Kintačios galios laukai: teatras ir jo kritika
Martynas Petrikas
Paskaitoje nagrinėjami galios konfigūracijų pokyčiai scenos menų ir jų kritikos santykiuose. Akcentuojami ryškiai kintantys menininko, kritiko ir žiūrovų vaidmenys. Istoriškai žvelgiant, Antikos κριτικοί ar XVIII a. feljetonistai ir XIX a. recenzentai veikė kaip kultūrinio legitimumo arbitrai. XX a. pradžioje kritikai prisiėmė naują intelektualinio autoriteto poziciją. Šiuo laikotarpiu tokios figūros kaip George‘as Bernardas Shaw veikė ne tik kaip vertintojai, bet ir kaip viešieji intelektualai.
Tačiau antrojoje XX a. pusėje šis autoriteto statusas susvyravo. Menininkai ir teoretikai, susiję su performanso menu ir performatyvumo studijomis (ypač Richardas Schechneris ir Peggy Phelan) suabejojo autoritetinės, „teisingos“ interpretacijos galimybe taip paneigdami kritikos monopolį spektaklio reikšmės aiškinimui. Avangardinės ir postmodernios teatro bei performanso praktikos, akcentavusios efemeriškumą, patirties įvairovę ir pasipriešinimą vieninteliam interpretavimui dar toliau komplikavo kritinį diskursą. Tuo pačiu metu televizijos ir ankstyvųjų interneto platformų iškilimas susilpnino kritiko kaip išskirtinio tarpininko tarp meno ir auditorijos poziciją.
Šiuolaikiniame kultūriniame kontekste kritika patyrė reikšmingą decentralizaciją. Skaitmeninės žiniasklaidos priemonės, tinklaraščiai ir socialiniai tinklai leido auditorijai tiesiogiai dalyvauti kritiniame diskurse, perleisdami vertinimo galią platesnei visuomenei. Kritika vis dažniau veikia kaip kultūrinės advokacijos forma, iškeldama lygybės, įvairovės ir lygiaverčio atstovavimo meninėse institucijose klausimus. Be to, instituciniai veikėjai (kuratoriai, festivaliai, finansavimą teikiančios organizacijos ir pan.), įgijo didesnę įtaką nustatant meninę vertę ir reikšmę, tuo iš dalies perimdamos tradicinių recenzijų funkcijas.
Dėl šių priežasčių galima identifikuoti naujus kritikos modelius, kurie naujai apibrėžia kritiko vaidmenį. Atsiranda naujos praktikos, tokios kaip performatyvi kritika: nuo eksperimentinių tinklaraščių ir vaizdo esė iki dalyvaujamųjų dirbtuvių. Vadinasi, užuot veikę kaip autoritetingi arbitrai, šiuolaikiniai kritikai tarpininkauja, kontekstualizuoja ir propaguoja nuomonių įvairovę.
Balso simpoziumas –raktas į ilgą sėkmingą karjerą
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre trečią kartą vyko tarpdisciplininis balso simpoziumas Žmogus kuria balsą. Pagrindinė renginio tema – balso ilgaamžiškumas, į kurį bandyta pažvelgti iš įvairiausių perspektyvų: psichologijos, edukologijos, vokalo pedagogikos ir, žinoma, medicinos.
„Šis simpoziumas dedikuotas temai, kuri mūsų teatrui yra nepaprastai svarbi. Balsas – tai instrumentas, kurį valdo pats žmogus. Temų, susijusių su tuo, kaip prižiūrėti ir gydyti savo balsą, nepaprastai daug – iš kurio taško bežiūrėtume, visada rastume sąlyčio taškų“, – pradėdama forumą, kalbėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Gydytojų patarimai balso atletams
Simpoziumo Žmogus kuria balsą organizatorė ir idėjos autorė, gydytoja otorinolaringologė Austėja Pečeliūnienė, jau penkerius metus besirūpinanti LNOBT operos solistų balsais, buvo šio renginio siela. pristačiusi tiek naujausias gydymo rekomendacijas, tiek ir sparčiai didėjančias dirbtinio intelekto „vokalo“ galimybes.
„Aš esu už vietinį gydymą, už jūros vandenį – izotoninį kasdienei priežiūrai ir hipertoninį pajautus problemą. Tai veiksminga net ir
balso problemoms spręsti, ypač jei tą dieną turite koncertą ir negalite vartoti kitų vaistų. Nerekomenduoju tokiu metu imtis stipresnių preparatų, kurių dar nesate išbandę. O senas patarimas „patylėk ir praeis“ realybėje veikia ne visada: gali būti, kad tyla netgi atitolins sveikimą“, – įspėjo A. Pečeliūnienė.
Marius Polianskis, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas otorinolaringologas, aiškino, kodėl sunegalavus rudenį taip svarbu palaikyti balso klosčių gleivinės drėkinimą: „Kai susergame virusine liga, virusas veikia balso klostės gleivinę, gleivinė reaguoja ir kovoja su juo, sunaudodama papildomą skysčio tūrį, kurį atstato drėkinimas – arbatos, čiulpiamos pastilės, inhaliatoriai. Iš vitaminų šaltuoju metų laiku rekomenduočiau
mėnesiui ar dviem pabandyti cinką, nes jis įeina į daugelio fermentų, kuriuos organizmas naudoja uždegimų metu, sudėtį. O štai su hormoniniais preparatais vertėtų elgtis atsargiau ir balso atstatymui imtis jų tik būtiniausiais atvejais“, – pabrėžė gydytojas.
O ką savo ekstra vaistinėlėse turi patys dainininkai?
Eglė Vakarinaitė prisipažino rankinėje visada turinti inhaliatorių ir šiaudelį. „Iš vitaminų nuolat vartoju D ir C. Labai padeda ir mitybos priežiūra, pastangos nevalgyti vakarais, nors tai sudėtinga, kai baigi darbą pusę devynių vakaro ir grįžus namo atsidarai šaldytuvą... Bandau sutvarkyti mitybos režimą ryte įsidėdama maisto su savimi, kad išvengčiau to vakarinio išalkimo“, – pasakoja džiazo vokalistė.
Eugenijus Laurinaitis
Irina Arechvo
Jurga Šeduikytė
Josephas Batesas
„Mano vaistų skyrelyje – Rehydronas, jūros vanduo, inhaliatorius. Vartoju magnio tabletes, nuo kurių labai gerai miegu, ir įvairius vitaminus. Žinoma, galvoju, ką valgyti. Masažiukai, mankštelės irgi padeda, kai jaučiu, kad virusai „kabinasi“. Iš tiesų atsitinka, kad skubant į koncertą problema būna sprendžiama ne su gydytoju, o su šalia esančiais kolegomis ar netgi ChatGPT“, – pastebi dainininkė ir dainų autorė Raminta Naujanytė-Bjelle.
Muzikantai – triukšmo aukų rizikos grupėje
Tarptautiniame Balso simpoziume nuotoliniu būdu dalyvavo ir Dr. Wendy LeBorgne – tarptautiniu mastu pripažinta JAV
logoterapeutė, komunikacijos koučerė ir TEDx pranešėja. Ji daugiau nei du dešimtmečius dirba su vadovais, atlikėjais ir vadinamaisiais „balso atletais“ – nuo Fortune 100 įmonių lyderių iki Grammy laimėjusių menininkų.
„Mėnesio trukmės tyla ar perteklinis vandens vartojimas – tai tik keli pavyzdžiai gajų, tačiau moksliniais tyrimais neparemtų rekomendacijų, kurios ne tik kad nepadeda, bet ir kenkia. Tokie klaidingi įsitikinimai gali lemti ne tik prarastas pajamas, koncertų ar spektaklių atšaukimą, bet ir ilgalaikį profesinės veiklos nutraukimą”, – įspėjo logoterapeutė iš JAV.
Lietuvos otorinolaringologų draugijos pirmininkė, Respublikinės Vilniaus universiteto ligoninės gydytoja otologė dr. Irina Arechvo
Eglė Daugėlaitė
Austėja Pečeliūnienė
Simona Jakubėnaitė
Eglė Vakarinaitė
kalbėjo apie triukšmo daromą žalą žmogaus klausai ir įspėjo, kad profesionalūs muzikantai bei dainininkai yra rizikos grupėje, kai kalbama apie ūžesį ausyse, padidintą jautrumą garsams ir neprigirdėjimą triukšme.
„Nesvarbu, kokio pobūdžio 90–100 dB garsas jus veikia – staklių ūžimas ceche ar muzika scenoje, žmogaus vidinė ausis vienodai priima jį kaip triukšmą. Tipinis scenos žmonių klausos pažeidimas yra simetrinis neurosensorinis klausos pažeidimas. Todėl profesionalūs dainininkai ir muzikantai savo klausą turėtų saugoti nuo jaunų dienų. Po triukšmingo koncerto leiskite sau pailsėti – nueikite į mišką arba bent 18–20 valandų praleiskite be garsios muzikos“, – rekomenduoja dr. I. Arechvo.
Ilgaamžiškumas reikalauja pastangų
Trečią kartą simpoziume Žmogus kuria balsą dalyvavęs sertifikuotas kvėpavimo technikų treneris Josephas Batesas iš JAV, turintis daugiau nei 30 metų vokalo pedagogo patirtį, kaip ir anksčiau auditoriją nudžiugino pademonstruodamas balso pratimus. Šįkart jie buvo skirti padėti savo balsui po didesnių krūvių.
Į klausimą, ar įmanoma išlaikyti dainininko balsą nepakitusį iki gilios senatvės, J. Batesas atsakė teigiamai – su sąlyga, kad visą profesinį gyvenimą tam bus skiriama pastangų. „Svarbu ilgametė kasdienė balso praktika ir dainavimui reikalingų raumenų tonusas. Todėl praktikuokitės kasdien, jei norite išsaugoti savo balsą ilgai“, – patarė vokalo pedagogas.
Balso pratimai sudarė ir didesnę dalį dainininkės bei vokalo pedagogės, Berklio muzikos koledžo Bostone diplomantės Simonos Jakubėnaitės pranešimo: „Aš dainuoju nuo šešerių ir esu perėjusi įvairiausius etapus. Pastaruosius dešimt metų gilinuosi į balso techniką, balso laisvę ir į tai, kaip padėti kitiems ir sau pačiai“, –teigė dainininkė.
Dainininkas, aktorius ir režisierius Dominykas Vaitiekūnas, bendraujantis tiek su aktoriais, tiek su dainininkais, pastebi, kad jų požiūris į balso kultūrą iš esmės skiriasi: „Dramos aktorius eina į sceną, kol sugeba iš savęs išspausti nors kokį garsą, ir stengiasi vaidinti scenoje iki pat mirties. Tuo tarpu vokalistai šioje srityje labiau išprusę ir teikia savo balso kokybei žymiai daugiau dėmesio. Tavo balsas nėra kažkas atskira nuo tavęs – jo būklė priklauso nuo žmogaus sąmoningumo ir aktyvumo“.
Scenos baimė yra klaidų baimė
Edukologė, socialinių mokslų daktarė Austėja Landsbergienė teigė, kad viso gyvenimo mokymasis apsaugo nuo per ankstyvo senėjimo. „Net ir vyresniame amžiuje galima mokytis sudėtingų dalykų. Svarbu nepabėgti ir turėti pakankamai drąsos išbūti toje nejaukioje situacijoje, kai kas nors iš mūsų nemokėjimo pasišaipo. Esmė yra kartojimas ir ėjimas link savo tikslo, o ne nusivylimas po pirmos klaidos ir pasidavimas. Visos ribos, kurias mes sau užsibrėžiame, ir visos lubos, kurias mes sau užsidedame, yra mūsų galvose. Mūsų smegenys gali keistis visą gyvenimą, mūsų įgūdžiai gali
Choras Dainuojam
augti, o mūsų drąsa yra sprendimas, kurį priimame mums nemalonioje situacijoje. Būkime tais žmonėmis, kurie nebijo pradėti“, – linkėjo A. Landsbergienė.
Gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, prof. Eugenijaus Laurinaičio pranešimas buvo skirtas scenos baimės ir jos priežasčių analizei. „Svarbu suprasti, kad scenos baimė yra
žiūrovų baimė. Pavojaus jausmą mums sukelia ne scenos grindys, o žiūrovų vertinimas. Mes norime išvengti klaidų, o tai reiškia – pretenduojame būti Dievu, kuris klaidų nedaro. Savo jausmų ir emocijų pakeisti neįmanoma, tačiau galima pakeisti savo elgesį. Yra būdų susitarti su savimi, bet reikia tai daryti“, – akcentavo E. Laurinaitis.
Austėja Landsbergienė
Wendy LeBorgne
Dainininkė, kompozitorė, rašytoja Jurga Šeduikytė tiesiog pasidalino savo gyvenimo patirtimi keliaujant link aktyvios kūrybos. „Mano kūrybinis kelias prasidėjo ne nuo atradimų, o nuo praradimų. Kai man buvo septyneri, iškeliavo mano tėtis, po to – močiutė, senelis ir kitas senelis. Ir kadangi nebuvo kaip apie tai išsikalbėti, natūraliai atėjo poreikis išsisakyti kitais būdais“, – pasakojo dainininkė.
Atlikėjai apie „storą odą“
Panašių skaudžių patirčių turi daugelis atlikėjų – tai išsiaiškino žurnalistas Ramūnas Zilnys, moderavęs diskusiją, kurioje pasisakė operos solistas Merūnas Vitulskis, dainininkės Vaida Genytė, Monika Liu, Miglė Vilčiauskaitė-Migloko, muzikos projektų autorius ir atlikėjas Leon Somov.
Austėja Pečeliūnienė, Eglė Vakarinaitė, Marius Polianskis, Raminta Naujanytė-Bjelle
Arminas Skirvainis
„Augau Molėtuose. Nežinau kodėl, bet po pasirodymo TV konkurse Dainų dainelė su manimi ten niekas nebenorėjo draugauti, nors, kai nuvažiuodavau į kitus miestus, vaikai tiesiog apipildavo mane savo dėmesiu ir draugystėmis. Aš tai labai išgyvenau. Bet norėjau būti scenoje, todėl turėjau išmokti į tai nekreipti dėmesio“, – prisimena V. Genytė.
„Aš nuo pat mokyklos laikų nebuvau mėgstamas vaikas – veikiau buvau keistuolė, iš kurios tyčiojosi. Todėl anksti išmokau nusipjauti į tai, ką apie mane kiti galvoja. Iki šiol neprisileidžiu prie savęs toksinių žmonių, nes svarbu yra mėgautis kūryba“, – sako Miglė Vilčiauskaitė-Migloko.
„Lietuva yra geografiškai maža, todėl mes esame labai arti ir tarsi prieinami vienas kitam. Bet iš tikrųjų aš nepažįstu žmonių, kurie mane mato tik koncertuose ir ekranuose. Tai aš sąmoningai esu priėmusi sprendimą neafišuoti savo kasdienybės po persekiojimo, kurį buvau patyrusi. Supratau, kaip svarbu yra turėti savo privatumą“, – neslepia Monika Liu.
„Mes, operos dainininkai, esame kaip molio gabalas, iš kurio kažkas lipdoma, po to vėl sumetama į krūvą ir vėl iš naujo lipdoma. Tu atsiduodi į režisieriaus ir dirigento rankas ir turi daryti kas tau liepiama, nors kartais pats tuo metu nesijauti gerai“, – atvirauja Merūnas. „Vieni daro muziką, sekdami madingus trendus ir stengdamiesi jiems įtikti. Bet jeigu tu tiki savo paties idėja ir žinai, ko sieki, tie dalykai nutinka ne iš karto, tam reikia daugiau laiko. Kūrybingi žmonės būna labai jautrūs. Jeigu man įdomu sužinoti kažkieno konstruktyvią nuomonę, aš pats jos paprašau“, – teigia L. Somov.
Visi diskusijos dalyviai teigė su laiku užsiauginę „storą odą“ ir nebeskaitantys apie save komentarų socialiniuose tinkluose, nes tiesiog nemato tam prasmės ir randa būdų prasmingiau leisti savo laiką.
Trečiąjį balso simpoziumą Žmogus kurią balsą nuo ankstyvo ryto iki vakaro vedė TV laidų vedėja Eglė Daugėlaitė. Muzikiniais pasirodymais simpoziumo dalyvių nuotaiką skaidrino džiazo dainininkė E. Vakarinaitė, kuriai akompanavo pianistas Vytautas Straižys, o taip pat operos solistai Kamilė Bonté, Arminas Skirvainis ir Charlotte Kilsch kartu su choru Dainuojam n
Sėkminga baleto artisto karjera nėra atsitiktinumas
Artėjant Lietuvos baleto 100-mečiui, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtas tarptautinis simpoziumas Baleto meistriškumas: fizinės ir psichinės sveikatos svarba. Apie rūpinimąsi baleto artistų sveikata papasakojo svečiai iš Jungtinės Karalystės – Shane‘as Kelly ir Imogen Aujla, o karjeras baigę Lietuvos baleto artistai dalinosi savo patirtimis ir įžvalgomis. Simpoziumą bei jo metu vykusią diskusiją moderavo Agnė Zėringytė.
Fizioterapeutas Shane’as Kelly, anksčiau padėdavęs profesionaliems sportininkams, o dabar jau daugiau nei 15 metų Londone dirbantis su Karališkojo baleto šokėjais, papasakojo apie šiame teatre sukurtą unikalią ir daugialypę baleto artistų treniruočių, sveikatos testavimo bei patirtų traumų gydymo sistemą, paremtą naujausiais moksliniais tyrimais, ir pabrėžė profesionalios sveikatos priežiūros svarbą ilgalaikei baleto artistų karjerai.
Agnė Zėringytė
Shane Kelly
Šokio psichologijos tyrėja dr. Imogen Aujla ragino artistus, nuolat siekiančius tobulybės scenoje, nepamiršti „įsižeminti“: laikytis individualios dienotvarkės, kurioje, be repeticijų ir spektaklių, liktų laiko ir visaverčiam poilsiui, ir asmeniniams pomėgiams. Psichologė bandė įteigti, kad stiprus ne tas, kuris sugeba tyliai pergyventi iškylančias problemas, o tas, kuris, pajutęs tokį poreikį, nepabūgsta kreiptis pagalbos. Viešnia taip pat nurodė šaltinius, iš kurių šokėjai galėtų pasisemti žinių apie šokėjų psichologinę gerovę ir naujausius šios srities mokslinius tyrimus.
LNOBT gydytoja Austėja Pečeliūnienė pabrėžė, kad baleto šokėjai linkę normalizuoti patiriamą skausmą ir laiko jį neatsiejama savo darbo dalimi, o medikų pagalbos kreipiasi tik tuomet, kai simptomai tampa sunkiai pakeliami. „Tyrimai rodo, kad net 28 proc. baleto artistų dažnai arba reguliariai vartoja nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. Tačiau šie vaistai turi savo šalutinių poveikių virškinimo sistemai, gali pažeisti inkstus, lėtinti žaizdų gijimą“, – įspėjo gydytoja.
LNOBT siekia tobulinti baleto artistų sveikatos priežiūrą. Kaip tvirtina LNOBT baleto meno vadovė Jurgita Dronina, netrukus ir Vilniuje jau bus vykdomas profesionalus teatro šokėjų fizinės būklės testavimas.
„Aukščiausia meninė kokybė gimsta ten, kur susitinka profesionali priežiūra, psichologinis atsparumas ir kasdienis nuoseklumas. Sėkminga baleto artisto karjera nėra atsitiktinumas: jos formavimas – tai kruopštus, struktūruotas procesas, kylantis iš savęs pažinimo ir supratingumo. Man pačiai prireikė daugelio metų, kad sukurčiau komandą profesionalų, kurie padėjo siekti aukščiausio meninio lygio. Mano tikslas – sutaupyti kitų artistų laiką ir apsaugoti juos nuo klaidų, kurios daromos iš nežinojimo“, – kalbėjo viena iš pagrindinių simpoziumo organizatorių J. Dronina.
Baleto solistės karjerą jau baigusi ir šiuo metu praktinę psichologiją Žmogaus studijų centre studijuojanti Rūta Lataitė savo pasisakymuose akcentavo artisto sąmoningumą, kuris yra pagrindinis raktas į motyvaciją ir įkvėpimą.
„Lengva pavargus kaltinti aplinką, tačiau tai, dėl ko renkamės šią profesiją, prasideda mūsų viduje. Būna etapų, kai nusivili, nebenori, nebetiki. Tada svarbu sugrįžti prie
pamatinio tikslo – meno, jo reikšmės ir vertės. Tai sugrąžina prie noro dalintis tuo, kas šviesu ir gražu, kas gali kitą pagydyti ar įkvėpti. Svarbu pamilti ne rezultatą, o patį procesą – repeticijas, vaidmenų kūrimą, pajusti, kaip atliekami vaidmenys keičiasi kartu su asmeninėmis patirtimis“, – teigia buvusi balerina.
Buvęs LNOBT baleto vedantysis solistas, dabar – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui Eligijus Butkus papasakojo, kaip keičiasi jaunųjų baleto artistų ugdymas, kaip baleto pedagogams mokykloje į pagalbą ateina psichologai.
„Prie tokių fizinių krūvių, kuriuos patiria baleto artistai, negalima pamiršti produktyvaus poilsio svarbos, nes kūnas turi labai gerą atmintį. Man, pavyzdžiui, padėdavo miegas –prieš spektaklius visada eidavau valandą pamiegoti, o atsikėlęs jausdavausi tarsi pradedantis naują dieną. Kiti išeina pasivaikščioti po mišką arba skaito knygas. Svarbu atrasti būdą, padedantį konkrečiai tau“, – sako E. Butkus.
Pirmosios Kopelijos užkulisiai
Baleto istorikas dr. Helmutas Šabasevičius savo pranešimu priminė artėjančią reikšmingą Lietuvos baleto 100-mečio datą ir papasakojo apie 1925 m. Kopelijos pastatymo užkulisius
Valstybės teatre. Pirmoji baleto trupės premjera Kaune tapo mėgstama tiek suaugusiųjų, tiek ir vaikų, kuriems būdavo rengiami dieniniai Kopelijos spektakliai. Šio baleto vardu vadintas netgi desertas Valstybės teatro bufete.
Tačiau sveikatos problemos persekiodavo ir tuometinius baleto artistus. H. Šabasevičius papasakojo apie skaudų Kopelijos premjeroje Svanildą šokusios balerinos Olgos Malėjinaitės (1907–1939) likimą, kuri dėl patirtų traumų ir fizinio išsekimo mirė sulaukusi vos 32-ejų.
Netrukus LNOBT scenoje – naujas Kopelijos pastatymas, kuriame šoks dabartinė jaunų ir stiprių baleto artistų karta. Palinkėkime jiems sėkmės scenoje ir sąmoningumo kuriant įspūdingas karjeras teatre. n
Helmutas Šabasevičius
LNOBT baleto trupės vedantieji solistai (iš kairės): Marija Kastorina, Olesia Šaitanova, Oleg Ligai, Kristina Gudžiūnaitė, Nora Straukaitė, Jonas Laucius, Genadij Žukovskij, Julija Stankevičiūtė, Edvinas Jakonis
Laima Vilimienė | LNOBT generalinė direktorė
Nors baletas – efemeriškiausias iš menų, jo magija neišnyksta su paskutiniu balerinos žingsneliu scenoje. Kad ir trapus, Lietuvos baletas jau visą šimtmetį mūsų scenose užtikrintai kuria savo istoriją.
Nuostabu, kad baleto tradicijos, atėjusios iš Tyzenhauzų, Radvilų dvarų, gan atsitiktinių gastroliuojančių trupių pasirodymų, jaunoje Lietuvos valstybėje 1925 m. įgavo profesionalaus scenos meno formą.
Per šimtą metų Lietuvos baleto turinys nuolat kito. Istorinės Kopelijos premjeros 2025 m. gruodžio 4-ąją jaudulys, pirmieji spektakliai, parengti kuklios, bet ambicingos trupės! Šiandien, švęsdami šimtmečio jubiliejų, džiaugiamės ir didžiuojamės Lietuvos baleto trupe, jos pasiekimais ir galimybėmis kurti.
Lietuvos baletas – pasaulinio baleto dalis. Tarptautinio lygio trupė, kurioje dirba šokėjai iš viso pasaulio, pajėgi atlikti įvairiausių stilių ir sudėtingumo repertuarą pradedant
didžiausios atlikimo kokybės ir profesionalumo klasikiniais pastatymais ir baigiant sudėtingais įvairios estetikos ir šokio technikos moderniais spektakliais. Ir visada tai – aukščiausios meninės kokybės baleto kūriniai. Visa tai pasiekta kasdieniu pasiaukojamu daugelio šiam menui atsidavusių žmonių darbu. Esame jiems be galo dėkingi.
Sveikindama šimtmečio trupės dalyvius, visą Lietuvos šokio bendruomenę ir baleto mėgėjus šio jubiliejaus proga, neabejoju, kad dabarties trupė, džiugindama publiką savo kūriniais, kuria Lietuvos baleto ateitį. Tikiu, kad antrasis baleto šimtmetis bus kupinas kūrybos, atviras naujoms tendencijoms, o kartu puoselėjantis savo tradicijas.
Jurgita Dronina | LNOBT baleto meno vadovė
Prieš šimtą metų, 1925-aisiais, parodydamas spektaklį Kopelija, gimė Lietuvos baletas. Tai buvo pradžia, leidusi per šimtmetį išauginti menininkų kartas, kurios prisidėjo prie Lietuvos baleto tapatybės kūrimo ir tarptautinės sklaidos. Jų kūryba tapo neatsiejama Lietuvos kultūros ir mūsų teatro dalimi.
Šiandieninė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė – pasaulinio lygio menininkų kolektyvas, gebantis profesionaliai parengti tiek meistrišką ir techniškai subtilų klasikinį šokį, tiek šiuolaikinės choreografijos kalba prabylančius ir pasaulines tendencijas atliepiančius spektaklius. Lietuvos baletas drąsiai žengia į naują šimtmetį siekdamas atstovauti baleto menui aukščiausiu lygiu.
Švęsdami Lietuvos baleto šimtmetį bei su pagarba ir dėkingumu žvelgdami į praeitį, mes atsiveriame ateičiai. Šis jubiliejus ženklina pirmojo baleto šimtmečio pabaigą, o kartu ir naujojo, kupino neatrastų kelių, naujų kūrybingų
pareiškimų ir drąsių vizijų, pradžią. Man didelė garbė brėžti šios trupės kryptį tokiu reikšmingu mūsų istorijos momentu.
Žengdami į antrąjį šimtmetį, kartu nešamės tradiciją, istoriją ir patirtį, bet svarbiausia – tikėjimą, kad Lietuvos baletas augs, tobulės ne vien pristatydamas tai, kas šokama pasaulyje, bet ir pasauliui rodydamas savo užaugintus šio meno atstovus, jų kūrybą ir taip prisidėdamas prie tolesnės šokio meno raidos.
Kiekvienas pasirodymas, kiekviena nauja premjera – tarsi pažadas ateities žiūrovams, kad paliekame mene savą pėdsaką, auginantį, jungiantį, skatinantį pajusti ir susimąstyti. Tai pažadas, kad kūryba išliks neatsiejama Lietuvos kultūrinės tapatybės dalis ir liudys, jog baleto menas – šokis – yra nepajudinama žmogaus dvasios atrama.
Kviečiame jus būti dalimi to, ką kuriame ir kuo dalijamės. Be jūsų, mieli žiūrovai ir baleto mėgėjai, nebūtų ir mūsų.
Martynas Rimeikis | LNOBT vyr. choreografas
Dažnai žmogus, žvelgdamas į ateitį, pamąsto: „Įdomu, kaip viskas atrodys po šimto metų?“ Šiandien mes kaip tik stovime taške, apie kurį svajojo, dėl kurio dirbo mūsų pirmtakai. Tai ne tik simbolinė riba – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp tų, kurie stovėjo prie Lietuvos baleto ištakų, ir mūsų, kurie jį kuriame šiandien.
Įdomu, ką apie mus šiandien pasakytų tie, kurie pradėjo šią istoriją prieš šimtą metų. Gal juos stebintų pasikeitusi scena, naujos technologijos, kūrybos formos? Tačiau, tikiu, jie atpažintų tą pačią širdį – tą patį atsidavimą baleto menui, kuris jungia mus per laiką.
Garbė būti šio kelio dalimi. Šimtmetis – tai ne tik proga pažvelgti atgal, bet ir pažadas žengti pirmyn. Tebūnie Lietuvos baletas ir toliau gyvas liudijimas, kad menas, kaip ir žmogaus dvasia, neturi laiko ribų.
Svanilda –Olga Malėjinaitė Kopelija . 1925
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Helmutas Šabasevičius
Pradžia
Baletas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo žinomas nuo XVIII a., bet nuosekli šio meno raida siejama su 1925 m. gruodžio 4 d. Kaune, Valstybės teatre, parodytu Léo Delibes’o baletu Kopelija, nors pirmąkart baleto trupė visuomenei prisistatė dar tų pačių metų gegužės 18 d. vieno veiksmo baletais Promenada ir Orientale Kopelija, kurią Valstybės teatre pastatė baleto trupei 1925 m. pradžioje pradėjęs vadovauti iš Rusijos atvykęs baletmeisteris Pavelas Petrovas (1881 ar 1882–1938), atskleidė nedidelės trupės, iki tol dalyvavusios operose,
norą kurti savarankiškus spektaklius. Kopelijos programoje – penkiolika artistų, tarp jų – Olga Malėjinaitė-Svanilda, Pavelas Petrovas-Francas, Stasys Dautartas-Kopelijus, Veronika Griniūtė-Kopelija; spektaklyje šoko ir Jadvyga Jovaišaitė bei Bronius Kelbauskas, mokęsi dar 1921 m. įkurtoje Olgos Dubeneckienės baleto studijoje, taip pat Petrovo studijos mokiniai. Per penketą Petrovo vadovavimo metų baleto repertuarą papildė Piotro Čaikovskio Gulbių ežeras (1927) ir Spragtukas (1928), Delibes’o Silvija (1928), Igorio Stravinskio Skaidrusis paukštis (1929) ir kiti spektakliai, tarp jų – ir Jurgio Karnavičiaus Lietuviškoji rapsodija, pirmasis
Pavelo Petrovo baleto studija. 1925. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Kastytis – Anatolijus Obuchovas, Jūratė – Vera Nemčinova. Jūratė ir Kastytis. 1933. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
kūrinys pagal lietuvišką muziką, kurį Petrovas pastatė 1928 m. minint Vasario 16-osios dešimtmetį. Artistų šokio technika bėgant metams tvirtėjo, tad 1931 m. eiti baleto trupės vadovo pareigų pakviestas rusų baletmeisteris Nikolajus Zverevas (1888–1965) rado gana neblogai parengtą artistų grupę. Kartu su Zverevu į Kauną atvyko Europoje išgarsėję baleto solistai Vera Nemčinova ir Anatolijus Obuchovas. Šie artistai keturis sezonus dažniausiai ir šoko pagrindinius vaidmenis; kartais juos pakeisdavo Malėjinaitė, Kelbauskas, taip pat Dubeneckienės augintinė ir mokinė Marija Juozapaitytė. Baleto spektaklių būta labai įvairių – nuo dar visai šviežio ankstyvojo George’o Balanchine’o kūrinio Aubade (1932) pagal Franciso Poulenco muziką iki Aleksandro Glazunovo Raimondos (1933), klasikinio 3 veiksmų 4 paveikslų grand ballet. 1933 m. Zverevas pastatė ir pirmuosius lietuviškus baletus – Vytauto Bacevičiaus Šokių sūkuryje, Balio Dvariono Piršlybas ir Juozo Gruodžio Jūratę ir Kastytį. Rengti jaunus baleto artistus padėjo Obuchovo vadovaujama baleto studija. Nemčinovos dėka 1935 m. pradžioje įvyko pirmosios Valstybės teatro baleto trupės gastrolės užsienyje – pirmiausia Monte Karle, o netrukus ir Londone; čia sėkmės sulaukė ir Zverevo pastatyta Kopelija (1934) su puikiomis Mstislavo Dobužinskio dekoracijomis ir kostiumais. Į įvairią gastrolių programą buvo įtrauktas ir lietuviškas baletas Piršlybos.
Porą metų Valstybės teatro baleto trupei ir baleto studijai vadovavo iš Rygos į Kauną atvažinėdavusi Aleksandra Fiodorova (1884–1972) – ji pirmą kartą Lietuvoje pastatė Ludwigo Minkaus baletą Don Kichotas. Fiodorovai vadovaujant Lietuvos baletui, jėgas choreografijoje gavo progą išmėginti Bronius Kelbauskas (1904–1975) – jis pastatė keletą vienaveiksmių spektaklių, tarp kurių buvo ir kompozitoriaus bei diplomato, Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinio Thomo Hildebranto Prestono vienaveiksmis baletas Baltosios rožės. Vėliau pasirodė sudėtingos režisūrinės ir choreografinės formos Boriso Asafjevo baletai Bachčisarajaus fontanas ir Kaukazo belaisvis. Tapęs Valstybės teatro baletmeisteriu, Kelbauskas pakvietė į Kauną baleto solistę ir choreografę Niną Kirsanovą, su kuria susipažino gastrolių Europos miestuose metu. Ji pastatė puošnų 3 veiksmų baletą su prologu ir epilogu Piramidės paslaptis (kompozitorius Nikolajus Čerepninas).
1940 m. birželį Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, netrukus pradėta ideologinė kūrybos kontrolė. Ją Valstybės teatro repertuare atspindėjo Reingoldo Gliero baletas Raudonoji aguona, kurį pastatė Kelbauskas Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Kelbauskas sukūrė svarbiausią savo darbą – naują lietuvišką Juozo Pakalnio 3 veiksmų baletą Sužadėtinė, kurio premjera įvyko 1943-iaisiais. Kelbauskas ir Jovaišaitė dėstė ir suvalstybintoje baleto
studijoje, kuri baigiantis mokslo metams Valstybės teatro scenoje rodydavo savo koncertus. Šią studiją baigė ir Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė, kurios XX a. viduryje kūrė pagrindinius vaidmenis, Aliodija Ruzgaitė, vėliau – Henrikas Kunavičius, Henrikas Banys ir kiti.
1942 m. Valstybės teatro, tapusio Kauno didžiuoju teatru, darbuotojų sąraše minima 41 baleto artisto pavardė ir 2 baletmeisteriai –Kelbauskas ir Eugenijus Bandzevičius, tačiau baigiantis Antrajam pasauliniam karui, baimindamiesi sovietų okupacijos ir represijų, iš
Lietuvos išvyko per 30 baleto artistų. Negalėjo būti pastatyti ir nauji baletai – Vlado Jakubėno Vaivos juosta ir Juliaus Gaidelio Čičinskas. Iš
Lietuvos pasitraukę artistai baleto nepamiršo – 1947 m. Augsburgo perkeltųjų asmenų stovykloje įvyko baleto Kopelija premjera. Tuo tarpu Lietuvoje, nors čia pasiliko pagrindiniai solistai ir baletmeisteris Kelbauskas, baleto trupę teko formuoti beveik iš naujo, telkiant
bent kiek su klasikiniu baletu susipažinusius kordebaleto šokėjus, įtraukiant į baleto spektaklius prie teatro veikusios baleto studijos mokinius.
Iš Kauno – į Vilnių
1948 m. Operos ir baleto teatras persikėlė į Vilnių ir įsikūrė dar 1913 m. atidarytame teatre Jono Basanavičiaus gatvėje. Sovietų okupacijos metais buvo raginama kurti „nacionalinį savo forma ir socialistinį savo turiniu“ meną – tai atsispindi ir Juliaus Juzeliūno balete Ant marių kranto (1953), kurį pastatė Maskvoje Teatro meno institutą baigęs choreografas Vytautas Grivickas (1925–1990), jam padėjo Vilniuje gimęs rusų choreografas Asafas Messereras (1903–1992). Spektaklis sulaukė sėkmės 1954 m. Maskvoje vykusioje Lietuvos literatūros ir meno dekadoje; netrukus jį į savo repertuarą įtraukė kitų sovietinių respublikų operos ir baleto teatrai – Rygos (1954), Lvivo
Marius – Henrikas Banys, Kastė – Genovaitė Sabaliauskaitė. Ant marių kranto. 1953
Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
(1956), Talino (1958); visur baletus statė pats Grivickas.
Grivickas, kuriam buvo artima baleto kaip dramos estetika, daugiausia kūrė XX a. šeštajame dešimtmetyje. Iš jo pastatytų baletų išsiskiria istorinės ir mitologinės temos kūriniai – Juozo Indros Audronė (1957), Eduardo Balsio Eglė žalčių karalienė (1960). Pastarasis Balsio kūrinys tapo Grivicko sukurto pirmojo spalvoto to paties pavadinimo filmo-baleto muzikiniu pagrindu; baigtas 1965 m., jis buvo platinamas visoje Sovietų Sąjungoje.
Grivickas kartu su baleto soliste Sabaliauskaite daug prisidėjo, kad 1945 m. atidarytoje Meno mokykloje 1952 m. būtų įsteigtas Choreografijos skyrius. Kai kurie jo mokiniai buvo išsiųsti mokytis į tuometinio Leningrado choreografijos mokyklą. Ją baigę baleto solistai Leokadija Aškelovičiūtė, Gražina Žvikaitė, Raimondas Minderis ir kiti netrukus pradėjo kurti pagrindinius vaidmenis. Po kurio laiko prie jų prisidėjo Maskvos choreografijos mokyklą baigę Vytautas Kudžma, Danielius Kiršys. XX a. septintajame dešimtmetyje Lietuvoje spektaklius pradėjo statyti choreografai iš kitų sovietinių respublikų – Arturas Koitas iš Estijos (Tijna, 1959), Helēna Tangijeva-Birzniece iš Latvijos (Rigonda, 1960), Konstantinas Bojarskis iš Rusijos (Gęstantis kryžius, 1966) ir
kiti. Leningrado choreografijos mokyklą baigęs Elegijus Bukaitis (1941–2020) netrukus to paties miesto Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje pradėjo mokytis choreografijos, o grįžęs į Vilnių sukūrė pirmąjį abstraktesnės formos baleto spektaklį – Antano Rekašiaus Aistras (1971), originaliai, derindamas paveldą ir savitus sprendimus, interpretavo Čaikovskio Spragtuką (1973).
Naujuose rūmuose
1974 m. pagaliau buvo baigti statyti naujieji Lietuvos operos ir baleto teatro rūmai Antano Vienuolio gatvėje. Kadangi scena čia buvo gerokai didesnė, reikėjo ir didesnės baleto trupės. Tad XX a. aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje į Vilnių pradėta kviesti kitas Sovietų Sąjungos choreografijos mokyklas baigusius artistus. Tarp jų buvo Svetlana Masaniova, Nina Antonova, Nelli Beredina, Olga Fedosova, Aleksandras Molodovas ir daugelis kitų. Naujojoje scenoje parodytas ir antrasis Balsio baleto Eglė žalčių karalienė (1976) pastatymas – jį sukūrė Bukaitis ir pirmą kartą baleto scenoje jėgas išmėginantis dailininkas Rimtautas Gibavičius. Šis baletas buvo pirmasis Lietuvos operos ir baleto teatro spektaklis, XX a. antrojoje pusėje parodytas už
Jurga – Rūta Railaitė, Girdvainis – Jurijus Smoriginas. Baltaragio malūnas. 1979 Rimanto Vilavičiaus nuotrauka. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
Sovietų Sąjungos ribų, – 1977 m. jį pamatė Veimaro (tuometinė Vokietijos Demokratinė Respublika) žiūrovai.
1978 m. Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatoriją Leningrade baigė Vytautas Brazdylis (g. 1947). 1979 m. jis sukūrė šokio spektaklį Baltaragio malūnas pagal Viačeslavo Ganelino muziką Arūno Žebriūno muzikiniam filmui Velnio nuotaka, kuris sulaukė ypatingo populiarumo. Kitais metais Brazdylis pastatė ir savitą Delibes’o Kopelijos variantą, kuriame Kopelija buvo savarankiškas personažas, o ne lėlės drabužiais persivilkusi Svanilda. Šis spektaklis su pasisekimu buvo rodomas beveik dvidešimt metų, pristatytas ir trupei gastroliuojant užsienio šalyse. Šiuo laikotarpiu įvyko kelerios reikšmingos Lietuvos operos ir baleto teatro gastrolės – Latvijos operos ir baleto teatre (1979), Maskvos didžiajame teatre (1986), Varšuvos didžiajame teatre (1988).
Paskutiniame XX a. ketvirtyje šalia nuolat repertuare buvusių klasikinių baletų buvo statomi ir spektakliai, kuriuose akivaizdus siekis atnaujinti režisūrinę ir plastinę kalbą: Sergejaus Prokofjevo baletą Romeo ir Džuljeta (1977) pastatė rusų choreografas Nikolajus Bojarčikovas, Bélos Bartóko Stebuklingą
mandariną (1978) – estė Mai Murdmaa, Anatolijaus Šenderovo Mergaitę ir mirtį (1982) –estas Ülo Vilimaa.
Leningrado Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatoriją baigė ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus auklėtinis Jurijus Smoriginas (g. 1955). Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro scenoje jis debiutavo vienaveiksmių baletų vakaru Keturios dramos, o 1989 m. pastatė Osvaldo Balakausko baletą Makbetas. Lietuvoje bei Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje laisvėjantį, modernėjantį kultūros klimatą atspindėjo ir tais pačiais metais pastatytas vengrų choreografo Antalo Fodoro baletas A proba, kuris gvildeno kūrybos laisvės ir išdavystės temas.
Nukritus geležinei uždangai
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susidurta su nemažais iššūkiais: Sovietų Sąjungos ekonominė blokada, tragiški 1991 m. sausio 13 d. įvykiai, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto bei Televizijos bokšto okupacija. Jau pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Lietuvoje įvyko pasaulinė dar vieno Fodoro baleto – Katarsis – premjera.
Šiuo laikotarpiu baleto trupei kurį laiką vadovavo choreografai Smoriginas, Bukaitis, o 1993 m. trupės vadove tapo anksčiau joje šokusi ir vėliau Lietuvos televizijoje režisiere dirbusi Kyjivo choreografijos mokyklos absolventė Tatjana Sedunova (g. 1948). Statyti spektaklių į Vilnių ji pakvietė visame pasaulyje žinomą baleto solistą ir choreografą Vladimirą Vasiljevą (g. 1940). Jis kartu su dirigentu Mstislavu Rostropovičiumi pastatė Prokofjevo baletą Romeo ir Džuljeta, kuris buvo dažnai rodomas gastroliuojant kitose šalyse bei ilgai gyvavo Vilniaus scenoje. Čia po porą spektaklių sukūrė ir kiti rusų choreografai – Borisas Eifmanas (g. 1946), Kirillas Simonovas (g. 1975). Pastarasis pastatė Lietuvos kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo Dezdemoną, o kartu su JAV gyvenančiu garsiu rusų dailininku Michailu Šemiakinu sukūrė dar vieną originalią Kopelijos versiją (2010), kuria siekė priartėti prie šio baleto libreto pagrindo – Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos Smėlio žmogus. Didelio populiarumo Vilniuje sulaukė amerikiečių choreografo Lorcos Massine’o (g. 1944) pastatytas Mikio Theodorakio šokio spektaklis Graikas Zorba (1998). Tuo metu Lietuvos operos ir baleto
teatro scenoje pirmuosius darbus sukūrė ir Lietuvos choreografai, baigę Maskvos teatro meno institutą: baletą Kaligula (1992) ir Eglę žalčių karalienę (1995) pastatė Egidijus Domeika (1954–1998), Antano Rekašiaus Medėją (1996) sukūrė Anželika Cholina (g. 1970), po keliolikos metų ji pastatė ir baletą Barbora Radvilaitė (2011), kuriame kaip kviestinė solistė Barboros vaidmenį kurį laiką atliko Beata Molytė. Šiuo laikotarpiu prie Lietuvos baleto trupės prisijungė kitose šalyse mokyklas baigę artistai ir solistai, tarp jų – Anastasija Čumakova, Genadijus Žukovskis, Stanislavas Semianiura.
Lietuvos nepriklausomybė atvėrė kelius ne tik Lietuvos baletui rodyti savo spektaklius įvairiose pasaulio šalyse, bet ir atskiriems solistams, kurie, pradėję karjerą Vilniuje, ryžosi plėsti savo kūrybos horizontus ir tapo kitų šalių baleto trupių nariais. Kurį laiką Venesueloje dirbo Loreta Bartusevičiūtė ir Rūta Railaitė, į Vokietiją, o vėliau į JAV išvyko Jolanta Valeikaitė, prie Nyderlandų nacionalinės baleto trupės prisijungė ir po kurio laiko pagrindine soliste tapo Rūta Jezerskytė, į JAV išvyko Mindaugas Baužys ir Vilija Putriūtė, kurį laiką įvairiose JAV trupėse šoko Neli Beliakaitė.
Dar XX a. pabaigoje Vilniuje pradėjo kurti Amsterdame tuo metu dirbęs Lenkijos choreografas Krzysztofas Pastoras (g. 1956). Pas mus jis pastatė spektaklius Karmen (1997), Vasarvidžio nakties sapnas (1998). Į baleto repertuarą buvo įtrauktas ir Vilniaus festivalio užsakymu jo sukurtas Mindaugo Urbaičio baletas Acid City (2002). Pakviestas tapti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupės meno vadovu, šias pareigas Pastoras ėjo 2011–2020 m. Su Lietuvos baleto trupe jis pastatė kituose teatruose sukurtus savo spektaklius Tristanas ir Izolda (2012), Romeo ir Džuljeta (2016), taip pat naujus darbus – Čaikovskio Spragtuką (2014), Bartóko Stebuklingą mandariną (2018), Pragiedrėjusią naktį (2021) pagal Arnoldo Schoenbergo muziką. Pastoro dėka statyti lietuviškų baletų buvo pakviesti jauni kitų šalių choreografai – Giedriaus Kuprevičiaus baletą Čiurlionis (2013) sukūrė Robertas Bondara (g. 1983) iš Lenkijos, Eglę žalčių karalienę (2015) – George’as Williamsonas (g. 1990) iš Didžiosios Britanijos, baleto trupėje
pradėjo šokti Kyjivo choreografijos mokyklos absolventė Olesia Šaitanova ir kiti įvairių Europos šalių baleto mokyklas baigę artistai.
Vilniuje buvo pastatyta šiuolaikinės šokio kalbos spektaklių, tarp jų – italo Mauro Bigonzetti Piaf (2017). Ritos Mačiliūnaitės šokio operą Amžinybė ir viena diena (2019) pastatė choreografas iš Izraelio Itzikas Galili. Buvo skiriama dėmesio ir klasikinio šokio paveldui – remiantis senųjų baletų estetika, pastatytas Don Kichotas (2016, choreografas Vasilijus Medvedevas, Rusija), Korsaras (2017, choreografas Manuelis Legris, Prancūzija), Žizel (2020, choreografė Lola de Ávila, Ispanija).
Jau antrą vadovavimo Lietuvos baletui sezoną Pastoras pasiūlė rengti choreografinių darbų projektą Kūrybinis impulsas, kuriame galėjo dalyvauti baleto artistai ir kiti Lietuvos choreografai. Kūrybiniame impulse gimė ir Martyno Rimeikio (g. 1980) Belaukiant Godo (2012), Editos Stundytės (g. 1975) Degimas (2012), Živilės Baikštytės (g. 1973) Pomeriggio (2014). Nedidelės apimties kūriniai leido išmėginti jėgas, skatino imtis sudėtingesnės formos darbų. Rimeikio sukurtas Urbaičio
Kopelija . 2010. LNOBT
baletas Procesas (2017) praturtino trupės repertuarą gilaus filosofinio turinio ir išraiškingo choreografinio braižo spektakliu. Vėliau jis buvo pristatytas kitų šalių teatruose ir tapo pirmuoju lietuvišku baletu, transliuotu per Prancūzijos muzikos kanalą Mezzo. 2020 m. Pastoras atsistatydino iš baleto trupės meno vadovo pareigų ir pasiūlė jas eiti Rimeikiui. Šis tęsė Pastoro pradėtą repertuaro formavimo strategiją, derindamas klasikinio paveldo baletus ir šiuolaikinius šokio spektaklius. Iš pastarųjų minėtinas baletų triptikas (2022), sudarytas iš ispano Iváno Pérezo, anglo Wayne’o McGregoro ir Rimeikio kūrinių. Pats Rimeikis išmėgino jėgas režisūroje pastatydamas Felikso Bajoro operą-baletą Dievo avinėlis (2022). Baleto trupės repertuaras ir toliau konceptualiai plėtojamas dviem kryptimis – pristatant klasikinio baleto paveldą ir šiuolaikines baleto bei šokio formas: šalia Mariuso Petipa baleto Arlekino milijonai (choreografas Aleksejus Ratmanskis, JAV, 2023),
Tuščio atsargumo (visame pasaulyje garsus Frederycko Ashtono pastatymas, 2025) repertuare atsirado žinomų šių dienų Europos šokio meistrų – choreografo iš Prancūzijos Angelino Preljocajo (Parkas, 2023), vokiečio Marco Goecke’s (La Strada | Kelias, 2024) ir kitų – pavardės.
Lietuvos baleto mokykla
Itin reikšminga Lietuvos baleto kultūros dalis – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, kurioje dar 1952 m. buvo įkurtas Choreografijos skyrius. Jį baigė svarbiausi XX a. antrosios pusės Lietuvos solistai: Voldemaras Chlebinskas, Gražina Sakalauskaitė, Audronė Sarokaitė, Rūta Krugiškytė, Jonas Katakinas, Petras Skirmantas, Loreta Bartusevičiūtė, Rūta Railaitė, Jolanta Valeikaitė, Aušra Gineitytė ir kiti. 1986–2001 m. šis skyrius veikė kaip savarankiška Vilniaus baleto mokykla, kuriai vadovavo Lili Navickytė-Ramanauskienė.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje mokyklos auklėtiniai aktyviai dalyvavo tarptautiniuose baleto konkursuose, iš kurių parvežtas ne vienas apdovanojimas. Jos mokiniai Eglė Špokaitė, Edvardas Smalakys, Živilė Baikštytė, Deimantė Kupstaitė, Aurimas Paulauskas, Nerijus Juška, Mindaugas Baužys, Rūta Jezerskytė, Rūta Kudžmaitė, Neli Beliakaitė, Olga Konošenko, Eligijus Butkus, Inga Cibulskytė, Romas Ceizaris, Nailia Adigamova, Greta Gylytė, Rūta Juodzevičiūtė ir daugelis kitų kūrė pagrindinius vaidmenis baleto scenoje, o baigę karjerą dirba pedagoginį darbą Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuvos operos ir baleto scenoje buvo rodomi mokyklos Choreografijos skyriaus spektakliai – Abelio Klenickio Beširdis, Delibes’o Kopelija, Prokofjevo Pelenė, Laimio Vilkončiaus Piteris Penas, iki pastatant Šokio teatrą, vykdavo baigiamieji koncertai.
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje mokėsi ir dauguma dabartinės trupės pagrindinių solistų: Kristina Gudžiūnaitė, Julija Stankevičiūtė, Edvinas Jakonis, Jeronimas Krivickas, Ignas Armalis, Jonas Laucius, Nora Straukaitė, Marija Kastorina ir kiti.
Šią mokyklą baigė ir vėliau įspūdingą tarptautinę karjerą padarė baleto solistė Jurgita Dronina (g. 1986). Ji šoko pagrindinius vaidmenis nacionalinėse Švedijos, Nyderlandų, Anglijos, Kanados baleto trupėse. Kaip kviestinė solistė gana dažnai atvykdavo į Vilnių, o 2025 m. šioje scenoje Žizel vaidmeniu to paties pavadinimo balete Dronina oficialiai baigė sceninę karjerą ir tapo LNOBT baleto trupės meno vadove.
Į 101-ąjį sezoną Lietuvos baleto trupė žengia gerokai išaugusi: joje dirba meno vadovė Jurgita Dronina, vyriausiasis choreografas Martynas Rimeikis, baleto koordinatorė Jolanta Davolytė, vyresnysis repetitorius Cédricas Ygnace’as, profesinio meistriškumo repetitorius Stevenas Etienne’as, repetitoriai Živilė Baikštytė, Aurelijus Daraškevičius, Valerijus Fadejevas, Stefano Palmigiano, Rasa Taučiūtė-Idienė, Anastasija Čumakova, Olga Konošenko, vyr. koncertmeisterė Julija Antonova, koncertmeisteriai Eugenijus Žarskus, Yana Liebiedieva, Yelyzaveta Matushchak, Raisa Bykova, Monika Laukaitytė-Miklovienė, spektaklių vadovai Kristupas Antanaitis, Laurynas Navickas ir 69 pagrindiniai solistai, solistai ir kordebaleto artistai, baigę ne tik Nacionalinės
M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, bet ir pačias įvairiausias viso pasaulio choreografijos mokyklas.
Ypatingas jubiliejinio sezono akcentas –nauja Kopelijos redakcija. Ją kuria Léo Delibes’o muzikos rekompozicijos autorius Jievaras Jasinskis, choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis ir kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė. Naujojo sezono repertuare – klasikiniai baletai Žizel, Don Kichotas, Arlekino milijonai, Tuščias atsargumas, šiuolaikiniai šokio spektakliai Parkas, Čiurlionis, Piaf, La Strada | Kelias, Infra, Flesh, baletai vaikams Snieguolė ir septyni nykštukai ir Užburtos akys, taip pat premjeros – klasikinis baletas Pakita (choreografas Manuelis Legris) ir šiuolaikinis spektaklis Moving Rooms (choreografas Krzysztofas Pastoras). n
Kolombina – Julija Stankevičiūtė, Arlekinas – Andrea Canei. Arlekino milijonai . 2023
Martyno Aleksos nuotrauka. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
Tautos veidrodis LNOBT
Jau keletą metų Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras yra šalies kultūrinio lauko kelrodis – jis ne tik reprezentuoja aukščiausio lygio muzikinio teatro tradicijas, bet ir savo repertuare bei siunčiamose žinutėse rodo deramą pagarbą lietuviškumui, tautos istorijai ir simboliams. LNOBT scenoje vykstančios premjeros dažnai tampa ne vien meno faktais, bet ir platesniais kultūrinės savivokos įvykiais, suteikiančiais naujų galimybių perskaityti mūsų istoriją ir tapatybę.
Neatsitiktinai ir 106-ojo sezono pradžiai pasirinkta XIX a. italų kompozitoriaus Amilcare’s Ponchielli opera Lietuviai tapo ne tik teatriniu, bet ir simboliniu pareiškimu. Rugsėjo 5 d. Vilniuje dienos šviesą išvydęs kūrinys, sukurtas pagal Adomo Mickevičiaus poemą Konradas Valenrodas, – retai pasaulio scenose statomas veikalas. Vis dėlto Lietuvoje ši opera, kurios koncertinė forma girdėta bei pastatymas Trakų pilyje rodytas ne kartą, šįsyk skambėjo kaip ypatingas sugrįžimas ne tik į miestą, kuriame
Ingrida Milašiūtė
Aldona – Viktorija Miškūnaitė
Mickevičius kūrė, bet ir į šiandienę mūsų tautos sąmonę, kur laisvės, ištikimybės ir pasiaukojimo klausimai vėl skamba vis garsiau.
Istorine, tautine dvasia alsuojanti Lietuvių premjera sąmoningai tapo ir kultūrinės diplomatijos forma. Neatsitiktinai LNOBT vadovai pristatė šią operą kaip švelniosios galios įrankį, galintį pasakyti apie tautos istoriją pasauliui daugiau nei bet koks politinis dokumentas. Ir iš tiesų – tokie kūriniai scenoje tampa tautos veidrodžiu, jos kultūrinio stuburo, į kurį galime atsiremti patys ir kurį gali išgirsti kiti, ženklu.
Pastatymo įspūdžiai čia grindžiami rugsėjo 7 ir 11 d. LNOBT rodytais spektakliais, kurie suteikė galimybę išgirsti abi atlikėjų sudėtis ir pamatyti skirtingas interpretacijas. Dviejų vakarų patirtis atvėrė spektaklio daugiasluoksniškumą – nuo didingų sceninių vizijų iki vos pastebimų personažų emocijų atspalvių, išryškėjusių solistų balsuose ir vaidybos detalėse.
Spektaklio gyvastį LNOBT scenoje sukūrė pasaulinį pripažinimą pelniusi tarptautinė komanda, pamėgindama į Lietuvos istoriją pažvelgti ir ją perprasti savo akimis. Monumentalias
vizualines vizijas kūrė argentiniečių režisierius, scenografas ir kostiumų dailininkas Hugo De Ana – menininkas, kurio braižą atpažįstame iš monumentalių, freskas primenančių scenovaizdžių ir ikonografinės kalbos. Sceną nuspalvindamas gintaro geltoniu, mėlio prieblanda ir kraujo raudoniu, šviesų dramaturgiją meistriškai pynė Valerio Alfieri. Choro vadovas Česlovas Radžiūnas parengė vieną stipriausių šio kūrinio „instrumentų“ – kolektyvinį balsą, operoje tampantį beveik atskiru personažu. Choreografijos ir judesio režisierius Michele Cosentino papildė režisieriaus viziją choreografiniais intarpais, suteikiančiais statiškoms scenoms judesio gyvybės. Vaizdo projekcijų dailininko Sergio Metalli sukurtos sulėtintų vaizdų projekcijos kaip savotiškos užsklandos sujungė besikeičiančią scenografiją ir atskirus paveikslus. Nors norėta originaliau, net satyriškiau perteikti kryžiuočių ir lietuvių kovų įvaizdžius, vis dėlto šios projekcijos stilistiškai kontrastavo su bendru sceniniu audiniu, labiau komentavo veiksmą, nei natūraliai jį papildė.
Operos muzikinį audinį nuo pat pirmųjų repeticijų pynė spektaklio muzikos vadovas
Albanis – Tadas Girininkas
Aldona – Viktorija Miškūnaitė, Valteris – Denys Pivnitskyi
ir dirigentas italas Gianluca Marcianò. Bet premjerai priartėjus prie pat slenksčio, kone mėnesį intensyviai dirbęs su orkestru ir solistais, kruopščiai formavęs partitūros pulsą, dirigentas prie pulto taip ir nestojo. Viešumoje kilusios abejonės dėl jo dalyvavimo pastaraisiais metais Rusijoje vykusiuose kultūros renginiuose tapo aplinkybėmis, kurių teatras negalėjo nepaisyti. Sprendimas buvo skaudus, bet būtinas – meninis įvykis virto ir moralinės laikysenos deklaracija.
Tai, kas galėjo užtemdyti iškilmingą sezono pradžią, tapo stiprybės ženklu: antruoju dirigentu numatytas Ričardas Šumila stojo prie pulto jausdamas ypatingą atsakomybę. Šumilos rankoms pakluso puikiai parengtas LNOBT orkestras: jo skambesys premjeriniuose vakaruose atsivėrė visu grožiu: šilkinė styginių lyrika, sodriai alsuojantys pučiamieji, subtilūs mušamųjų akcentai išryškino melodinius Ponchielli partitūros klodus. Ši muzika, artima verdiškajam didingumui, kupina išplėtotų partijų ir masyvių chorinių bei orkestrinių blokų, nėra paprasta atlikti, nes tam būtina preciziška dramatizmo ir lyrikos, kolektyvinės galios ir individualių balsų pusiausvyra.
Dirigento mostui pasidavė ne tik orkestras, bet ir sudėtingas choro bei solistų ansamblis.
Visi balsai ir instrumentai susiliejo į vieną kvėpavimą, vieną muzikinę tėkmę, nė akimirkos neprarandančią intensyvumo. Šumilos vedama muzikinė linija išliko vientisa, kvėpuojanti, išryškinanti partitūros niuansus ir suteikianti erdvės solistams. Jis sugebėjo sujungti visus elementus – chorą, orkestrą, solistus – į vieną organišką audinį, kad jame nebūtų prarasta nei emocinio pakilumo, nei subtilios lyrikos.
Šioje muzikinėje visumoje ypatinga vieta teko chorui. Jo parengimas buvo ne tik techninis, bet ir dramaturgiškai lemiamas. Choro vadovo Radžiūno indėlis į šį pastatymą neįkainojamas – jo rankos parengtas kolektyvas skambėjo darniai, monumentalus masiniuose epizoduose ir subtilus lyrinėse scenose. Neatsitiktinai rugsėjo 7-osios vakarą, prieš prasidedant spektakliui, maestro Radžiūnas buvo pagerbtas ir pasveikintas jubiliejaus proga simboliškai įprasminant jo ilgametę veiklą, kuri šioje operoje turi ypatingą vertę.
Apskritai chorui operoje tenka viena svarbiausių pozicijų – jis tampa lyg atskiru personažu, įkūnijančiu tautos šauksmą. Ponchielli partitūroje choro partija yra vienas pagrindinių dramaturgijos ramsčių – tai balsas, kuriame susilieja kolektyvinė valia, liūdesys ir pasipriešinimas, tautos malda ir kovos šauksmas.
Kaskart chorui pasirodant scenoje, muzikinis audinys tampa itin intensyvus – tarsi sustiprėtų visas spektaklio monumentalumas, o kartu iš atminties gelmių iškiltų tautos istorijos aidai. Čia ne pavieniai veikėjai lemia dramos eigą, o bendruomenės balsas yra tikrasis Lietuvių dramaturgijos variklis.
Šis kolektyvinis balsas tampa savotiška atskirų personažų likimų jungtimi. Aldonos kančia, Arnoldo vidinė kova, Valterio ir Vitoldo pasirinkimai skleidžiasi choro audinyje, kuriame juntama visa tautos jėga. Hugo De Anos režisūrinėje interpretacijoje choras scenoje įgavo ne tik muzikinę, bet ir vaidybinę prasmę – režisierius sugebėjo išryškinti jį kaip savarankišką veikėją, kuriam patikėta tautos atmintis, kolektyvinis pasipriešinimas ir bendruomenės skausmas, o personažų drama išauga iš asmens ribų ir tampa bendruomenės, tautos drama, įrašyta į kiekvieną choro judesį ir ištartą garsą.
Šią dramaturginę liniją režisierius papildė simboliais, suteikiančiais operos herojų istorijoms vizualų kūną: raudoni siūlai, kuriais apjuosta Aldona, – tarsi likimo pančiai, kraujo gijos, jungiančios ją su broliu, su tauta, su neišvengiama lemtimi. Choro nešami balti žydintys medžiai priminė gyvą tautos atminties mišką, kurio šakose alsuoja ir gyvieji, ir mirusieji. Įspūdingas ir lietuvių, paverstų vergais, nešamas kryžius – kaip svetimybės našta, prievartinio krikštijimo ženklas, sunkiai uždėtas ant jų pečių. Projekcijose atsiveriantys kryžiuočių vėliavų vaizdiniai, gintaro simboliai, baleto šokėjų nešami rutuliai – visa tai buvo tarsi atributai, įprasminantys ne tik siužeto eigą, bet ir personažų būsenas. Tiesa, vietomis ši scenografijos kalba atrodė kiek perkrauta, simboliai ir atributai plūdo vienas po kito, ir norėjosi daugiau konceptualumo, grynumo. Vis dėlto režisieriaus pasirinkimas, regis, buvo sąmoningas – kalbėti simboliais aiškiai, kad
Vitoldas – Konstantin Toman
kiekvienas ženklas būtų suprastas ir atpažintas kaip istorijos metafora.
Aldona, įsprausta į šių ženklų tinklą, iškilo kaip figūra, kurioje susipina individuali meilės ir kančios drama bei tautos pasiaukojimo metafora. Scenoje užgimė dvi šio vaidmens interpretacijos – sopranų Viktorijos Miškūnaitės ir Sandros Janušaitės sukurti Aldonos portretai išryškino skirtingas šio personažo puses.
Janušaitė Aldonos vaidmeniu atsiskleidė kaip ryškus dramatinis sopranas – jos balsas suskambo sodrus, išplėtotas, kupinas jėgos. Kaip tik ši balso linija praturtino muzikinę spektaklio dramaturgiją, suteikė Aldonos personažui intensyvumo ir dramatiškumo, išryškinančio vidinės kovos ir pasiaukojimo įtampą. Miškūnaitė savo ruožtu kūrė kitokį paveikslą – jos prigimtinė lyrika tapo Aldonos švelnumo, trapumo, bet kartu ir vidinės ramybės šaltiniu. Jos Aldona alsavo lietuvybės dvasia, atsiskleidė kaip pagoniškos estetikos įkūnytoja:
povyza, lyriškas balsas ir santūrus skausmo perteikimas susiliejo į archetipinės lietuvės moters įvaizdį.
Šalia Aldonos asmeninės dramos stipriai išsiskleidžia ir Konrado, arba Valterio, linija – tai herojus, kurio gyvenimą plėšo meilės ir pareigos, ištikimybės ir išdavystės prieštaros. Jo vidinis blaškymasis tarp dviejų polių – tai dar vienas visos operos dramatizmo šaltinis.
Ukrainiečių tenoras Denysas Pivnitskyi pirmosios sudėties spektakliuose sukūrė brandų, savivaldį Konradą. Solidaus dramatinio tenoro savybėmis – tvirtu tembru, plačiai išplėtota fraze, gebėjimu tiksliai niuansuoti vokalinę liniją – pasižymintis solistas užtikrintai atliko vokaliai tikrai sunkią Konrado partiją, kupiną masyvios struktūros ir dramatiško krūvio, bet perteiktą subalansuotai ir išraiškingai. Pivnitsky’io Konradas atrodė kaip herojus, kurio jėga kyla iš apgalvotos vidinės laikysenos ir techniškai nepriekaištingo vokalinio atlikimo.
Arnoldas – Eugenijus Chrebtovas
Albanis – Liudas Norvaišas, Valteris – Kristian Benedikt
Antrosios sudėties spektakliuose dainavęs Kristianas Benediktas šiam vaidmeniui suteikė kiek kitą energiją – ekspresyvią, vos nervingą, atspindinčią vidinį blaškymąsi tarp prieštaringų jausmų. Jo Konradas buvo chaotiškesnis, bet charizmatiškas, degantis vidinių audrų ritmu. Deja, rugsėjo 11-osios spektaklyje nepavyko išgirsti visos solisto kuriamo vaidmens amplitudės – jau pirmojo veiksmo pabaigoje buvo akivaizdu, kad tenoras dainuoja sirgdamas, todėl antrojoje dalyje jo partiją perėmė Pivnitskyi. Dėl šios priežasties Benedikto Konradas liko lyg pradėtas, bet iki galo neužbaigtas portretas – pirmojo veiksmo scena atvėrė ekspresyvią, audringą jo prigimtį, bet tolesnės psichologinės raidos to vakaro publika neišvydo. Pastatymo dramaturgija liudija, kad režisieriaus dėmesys operoje pasiskirsto ne tik tarp pagrindinių Aldonos ir Konrado linijų, bet ir tarp kitų personažų – jų tarpusavio ryšiai tarsi apraizgo siužetą papildomais emocinių gijų tinklais. Arnoldo – Aldonos brolio – figūra šioje struktūroje tampa tvirtu moraliniu atskaitos tašku, įkūnijančiu šeimos pareigą, ištikimybę ir vidinį dvasinį ryšį su tauta. Režisieriaus Hugo De Anos vizijoje šis personažas įgauna dar didesnę simbolinę prasmę – Arnoldas tampa jungtimi tarp žmogiško jausmo ir kolektyvinės atsakomybės bei tarsi susieja asmeninės ir tautinės dramos dimensijas.
Eugenijaus Chrebtovo Arnoldas pirmosios sudėties spektaklyje pasižymėjo santūria jėga ir vidine rimtimi. Nors šiltas ir sodraus kolorito, visgi jo balsas pritrūko partijai būtino skambumo ir išraiškos. Chrebtovas kūrė Arnoldą kaip žmogų, tvirtai įsišaknijusį pareigos ir atsakomybės plotmėje, – santūrų, bet ne šaltą, labiau mąstantį nei impulsyvų.
Antrosios sudėties spektakliuose Arnoldo vaidmenį kūręs Steponas Zonys pastatyme atrodė kitoks – gyvesnis, emocingesnis, kartais net labiau pažeidžiamas. Jo balsas skleidė šviesaus herojiškumo atspalvį, derantį su žmogišku trapumu, bet kartu netrūko ir vidinės jėgos bei išraiškos. Zonys subtiliai niuansavo vokalinę partiją, perteikdamas emocinių būsenų kaitą nuo švelnaus susitaikymo iki skausmingos įtampos. Jis kūrė personažą, kuriam svetima teatrinė poza, – tai žmogus, kurio sprendimai kyla ne iš valdžios ambicijos, bet iš vidinės kančios ir žmogiško artumo. Režisieriaus sumanytasis Arnoldas tampa moraliniu kontrapunktu tarp Aldonos dvasinės aistros ir Konrado prieštaringo racionalumo, tarsi sujungia jų pasaulius į vieną bendrą tautos sąžinės balsą. Tarp antrinių, bet dramaturgiškai svarbių linijų ryškėja ir Vitoldo bei Albanio figūros. Pirmasis, Konrado priešprieša, režisūriškai piešiamas kaip dvilypis veikėjas: trokštantis valdžios ir linkęs į išdavystę. Scenoje jis iškyla
Aldona – Sandra Janušaitė, Valteris – Kristian Benedikt
kontrasto principu: aštresnė plastika, griežtesni gestai, įtempta vidinė laikysena. Konstantinas Tomanas šiam vaidmeniui suteikė jėgos ir karžygiško užmojo – jo Vitoldas drūtas, tiesmukas, valingas. Alfredas Miniotas tą patį personažą interpretavo subtiliau – jo tembre daugiau šešėlių, ironijos ir paslėpto suktumo, todėl jo Vitoldo figūra pasirodė psichologiškesnė. Abu solistai patikimai įprasmino režisieriaus siekį parodyti šį personažą kaip vidinio dvilypumo ženklą – tamsaus charakterio išryškintą opoziciją Konrado idealizmui.
Tuo tarpu Albanio vaidmuo pastatyme – tarsi jungtis tarp choro ir pagrindinių herojų – yra balsas, atliepiantis tautos atmintį, ritualo rimtį ir vidinį orumą. Tado Girininko interpretacija suteikė šiam personažui monumentalaus autoritetingumo: griežta laikysena, tvirtas balso pagrindas, žodis, tariamas kaip išminties akcentas. Liudo Norvaišo Albanis atrodė švelnesnis, kameriškesnis, labiau dvasinis nei ritualinis. Abu atlikėjai išlaikė vienodą toną – tylų, bet reikšmingą pasakojimo stuburą, kurį režisierius traktavo kaip moralinį atsvaros tašką bendrame operos audinyje.
Hugo De Anos režisūra pasižymėjo racionalumu ir pagarba dainininkams. Akivaizdu, kad statydamas Lietuvius režisierius siekė sukurti struktūrą, patogią solistams: scenos dažniausiai komponuojamos taip, kad atlikėjai galėtų dainuoti sau įprastoje, akustiškai palankioje erdvėje, scenos priekyje. Tokia kompozicija leido išlaikyti aiškų kontaktą su dirigentu, neužgožė balso galimybių ir padėjo išvengti nereikalingos fizinės įtampos. Nors šis sprendimas kai kuriose scenose darė spektaklį statišką, režisierius tai kompensavo apgalvotu masinių scenų suvaldymu: kvėpavimo, judesio ir emocinės dinamikos veiksmui suteikė chorai ir baleto trupė.
Masinėse scenose atsiskleidė visas režisūrinis užmojis – muzikinis ir vizualusis sluoksniai čia jungėsi į vientisą teatrinį audinį. Choro ir baleto epizodai tapo spektaklio pulsu, suteikiančiu statiškoms mizanscenoms judesio ir gyvybės. Kiekvienas choro pasirodymas buvo ne tik muzikinė, bet ir plastinė kulminacija, išryškinanti tautos bendrumo jėgą, masės orumą ir ritualinę rimtį. Radžiūno parengtas choras čia veikė nepriekaištingai – darnus, artikuliuotas, tiksliai valdantis dinamikos amplitudes. Erdvę režisierius panaudojo daugiaplaniškai: scenovaizdis skleidėsi vertikalia kryptimi, choro ir šokėjų grupės judėjo tarsi bangomis, sukurdamos gyvą kovos ar giesmės pulsą.
Organiškai į spektaklį įterptos baleto scenos suteikė dramaturginio judesio – šokis čia tapo ne puošmena, o veiksmą jungiančiu elementu. Į sceną įtraukti atributai – šviečiantys rutuliai, smilgos, kubai – kūrė savitą simbolių pasaulį, kuriame gamtos motyvai pynėsi su istorine kova. Šie vizualūs sprendimai leido žiūrovams nepaskęsti vien intensyviose, įtampos kupinose solistų partijose – jie suteikė šviesos, kvėpavimo, vizualinį atokvėpį, leidžiantį išlaikyti spektaklio pusiausvyrą.
Kai kurios scenos – ypač kovos lauko fragmentai – vyko keliuose planuose vienu metu, o tai suteikė veiksmui gylio ir vizualaus kvėpavimo. Kartais ši gausa balansavo ant kičo ribos, pavyzdžiui, vėliavomis mojuojančių kryžiuočių epizodai ar pernelyg tiesmukai išreikšta simbolika. Vis dėlto kaip tik ši vizuali perteklinė jėga tapo režisieriaus stiliaus dalimi – kalbėjimu ne subtiliomis užuominomis, o teatriniais gestais.
Visa tai leido operai aktualiai suskambėti šiandienos realybėje – atpažįstamomis emocijomis ir aiškiai nubrėžtu muzikiniu bei vizualiuoju braižu. Spektaklis LNOBT scenoje sujungė tai, kas teatre svarbiausia: profesionaliai parengtą orkestrą ir chorą, jautrią dirigento liniją, aiškią režisūrinę viziją ir atlikėjų kuriamus gyvus portretus. Lietuviai 106-ojo sezono pradžioje suskambo kaip teatriškai artikuliuotas ir muzikiniu požiūriu užbaigtas kūrinys – ne muziejinis reliktas, o šiandienos pulsu gyvas pasakojimas apie pareigą, ištikimybę ir kainą, kurią tenka sumokėti už laisvę. Čia veikiančios meilės ir pareigos, individo ir bendruomenės priešpriešos išliko ne vien libreto eilutėse – jos įaugo į chorinį audinį, solistų balsus, plastinę scenos kalbą.
Lietuvių premjera pasirodė kaip teatro ir muzikos veidas, kuriuo drąsiai galima pristatyti Lietuvą: pagarbus istorijai, jautrus šiandienai ir ambicingai žvelgiantis į ateitį. Toks sezono atidarymas – tai pažadas, kad ši scena ir toliau bus vieta, kurioje laisvės idėjos skamba ne vien žodžiais. n
Vitoldas – Alfredas Miniotas
Arnoldas – Steponas Zonys
Pasiilgstantis cikadų giesmių
Edgaro Montvido jubiliejinio koncerto
Nacionaliniame operos ir baleto teatre pėdsakais
Didžiulis malonumas klausytis muzikos, kai ji skamba netrikdoma techninių nesklandumų ar atlikėjo fiziologinės įtampos. Šis koncertas, vykęs rugsėjo 13 d. Operos ir baleto teatre, dabarties akustiniame sąmyšyje klausytojams tapo dvasią raminančia oaze. Apgalvota programa (klausytojai puikiai priėmė net savo stilistika koncerte disonavusį Ástoro Piazzollos Libertango) skoningai ir reprezentatyviai pristatė penkiasdešimtmetį švenčiantį Lietuvos tenorą Edgarą Montvidą. Pirmoji koncerto dalis buvo skirta dainininko lyrinio tenoro charakteriui tipiškam Jules’io Massenet operos Verteris herojui. Atlikti orkestrui skirti preliudai, Verterio, Šarlotės arijos ir reikšmingiausios scenos. Montvidui talkino puikūs partneriai: sopranas Viktorija Miškūnaitė, Europoje laukiama amerikiečių dainininkė mecosopranas Rachael Wilson, teatro simfoninis orkestras, tą vakarą diriguojamas su Europos bei Lietuvos orkestrais dirbančios Giedrės Šlekytės.
Puikus sumanymas operų fragmentus pristatyti kompaktišku artistišku vieniu, klausytojams leidžiant pajusti muzikos ir personažų santykių tikrumą, herojų emocinės įtaigos galią. Spalvinga, daugiaplanė buvo gražiu, turtingu balsu dainavusi Šarlotė – Wilson.
Antroji koncerto dalis buvo skirta Massenet operos Manon herojams. Manon personažą emociškai, vokaliai įtaigiai kūrė pastaraisiais metais kaip dainininkė ir aktorė labai subrendusi Lietuvos operos primadona Viktorija Miškūnaitė. Montvido kūrybos tendencijos atsiskleidė Georges’o Bizet operos Karmen muzikoje. Puikus, stilingas operos puslapis –Wilson atlikta Karmen daina iš antro veiksmo „Chanson Bohème“. Ir Montvidas antro veiksmo La fleur que tu m’avais jetée dainavo įprasmindamas vidines potekstes, menamas
scenines aplinkybes, kompozitoriaus partitūros žymes (kokybiškai, emocionaliai skambėjo kulminacinė frazė aukštame registre, pp, p diapazone). Visokeriopai įprasmintas buvo ir operos finalas.
Savotiškoje trečioje koncerto dalyje skambėjo lengvesnio žanro sceninė muzika – kelios sarsuelos dainos, Agustino Lara Granada ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio genijų priminusi išjausta Oi, giria giria be orkestro pritarimo.
Šlekytės diriguojamas orkestras su solistais užmezgė puikų ryšį: kūrė raiškų muzikos charakterį, jautriai akompanavo, leido skambėti jų balsams. Nepratusiai prie šios scenos akustikos dirigentei ne visur pavyko suvaldyti orkestro balansą: ne kartą vedančias temas gožė akompanuojantys antraeiliai balsai. Tačiau ji
Julijus Grickevičius
tikrai buvo verta gėlių puokštės koncerto pabaigoje, kaip ir Miškūnaitė. Matyt, renginys neturėjo šeimininko. Vakaro vedėjas Julijus Grickevičius taip pat suteikė labiau lengvabūdiškumo nei solidumo, matyt, nežinoma jam buvo ir pristatytos sarsuelos prasmė.
Per prabėgusius kūrybos metus Montvidas sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų operose. Į jo biografiją įrašyti koncertai su tokiais dirigentais kaip Antonio Pappano, Charles’is Dutoit, Pierre’as Boulezas, Kirillas Petrenko, seras Johnas Eliotas Gardineris, Gintaras Rinkevičius ir kiti. Dirbta su tokiais režisieriais kaip Kitas Warneris ar Anthony Minghella, išpildytos įdomios vaidmenų traktuotės. Pasaulio operos ir koncertų scenose sukūręs savo ryškų įvaizdį, Montvidas nenutolo nuo Lietuvos. Todėl mes galime gėrėtis jo sukurtais vaidmenimis ir vertingomis koncertų programomis.
Ne kartą teko girdėti Montvidą sakant, kad dainininkui būtina nuolat lavinti balsą, intelektą, kūną ir dvasią. Kad išėjęs į sceną turėtų ką atverti žiūrovui, kad galėtų su juo kalbėti. Manau, kad mūsų tenorui ypatinga Alfredo partija Giuseppe’s Verdi Traviatoje. Ją atliko 2000-aisiais LNOBT scenoje, baigdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, drauge su Julija Stupnianek, Dainiumi Stumbru. 2003 m. dainavo dar būdamas Londono karališkosios Covent Garden operos studijos stažuotojas. Paryžiuje dainininkas aplankė Monmartro kapines, kur palaidotas Damos su kamelijomis autorius Alexandre’as Dumas jaunesnysis ir jo amžininkė Paryžiaus kurtizanė Marie Duplessis, Violetos prototipė...
Matyt, dainininką įkvepia romantinės istorijos, kelionės po nežinią. Jaunystėje jis norėjo būti tai archeologu, tai artistu, jau mokantis fortepijono pakerėjo Puccini muzika. Kiekvieni
metai, susitikimai su menininkais plėtė intelektą, repertuaras – muzikos pasaulio įvairovę. Greta puikių tradicinių lyrinio tenoro personažų – Verterio, Lenskio, Pinkertono – atsirado neįprasto vokalo partijos Karolio Szymanowskio, Samuelio Barberio, Albano Bergo, Leošo Janačeko, Igorio Stravinskio kūriniuose. O kur dar stambios formos kūriniai su orkestru, choru. Klausytojai žavisi ir Montvido kamerinėmis programomis, kuriose dainininkas jaučiasi esąs scenos šeimininkas. Su fortepijonu (kartais ir orkestru) subtiliai perteikia minties, žodžio, emocijos prisodrintas, išgyventas dramas.
Pasaulinėje operos scenoje neišvengiama konkurencija – kasmet sužiba naujų žvaigždžių, rinka perpildyta. Todėl dainininkui buvo svarbu rasti savo nišą. Joje Montvidas, laisvas menininkas, išmoko pajusti, užfiksuoti savus pranašumus ir neprapulti margoje atlikėjų jūroje. „Užsidarantys teatrai – kaip užsidarančios ligoninės, nes bjaurasties virusams leidžiama pulti mūsų smegenis. Būtina pasiilgti teatro. Nuolat žadinti meno alkį“, – pandemijos akivaizdoje yra pasakęs brandos metus pažymintis Edgaras Montvidas. Dabar jau galėdamas pasirinkti norimas veiklas, dainininkas stengiasi išlaikyti gyvenimo balansą, kuriame
randa vietos kūryba scenoje, savasties tobulinimas, Pažaislio festivalio puoselėjimas ir cikadų Prancūzijos kalnuose giesmių troškulys.
Tekstas publikuotas savaitraštyje
7 meno dienos Nr. 28 (1563), 2025-09-19
Rachael Wilson, Edgaras Montvidas, Giedrė Šlekytė
Čiurlionio jubiliejiniame koncerte LNOBT – ir nūdienos kompozitoriaus malda
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengtas koncertas Čiurlionio visata, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms metinėms paminėti. Koncertą pradėjo Čiurlionio įkvėptas Mindaugo Urbaičio kūrinys simfoniniam orkestrui Pater Noster (Tėve mūsų).
Kūrinys LNOBT užsakymu buvo parašytas specialiai šiam koncertui, tad pilnutėlė teatro salė išgirdo LNOBT simfoninio orkestro atliekamą pasaulinę premjerą. M. Urbaitis neslepia, kad įkvėpimo savajam Pater Noster sėmėsi iš taip pat pavadintos M. K. Čiurlionio fortepijoninės pjesės.
„Sakyčiau, man ta pjesė yra ypatingiausias M. K. Čiurlionio kūrinys: tos nerealios harmonijos, nepasakymas iki galo, tarsi pakibimas ore, sklendimas pro rūką, kai nė viena kadencija neužsidaro... Iš to išsilukšteno, tarsi augalai išaugo nauji muzikiniai dariniai. Rodos, pavyko pasiekti šnabždėjimo įspūdį, kurio norėjosi. Pirmuoju kūrinio atlikimu esu labai patenkintas“, – tvirtino po premjeros pakalbintas M. Urbaitis. Pater Noster – anaiptol ne pirmasis šio kompozitoriaus čiurlioniškos tematikos kūrinys. Ypač populiari tapo 2000 m. M. Urbaičio sukurta Ramybė fortepijonui ir styginių kvartetui (vėliau atsirado ir versija styginių orkestrui). Vien šįmet šis kūrinys jau skambėjo Miko Žukausko dokumentiniame filme Čiurlionis po Čiurlionio, Anželikos Cholinos balete Karalių pasaka, o taip pat viename iš LNOBT rengiamo Kūrybinio impulso choreografinių pasirodymų. Ir tai dar ne pabaiga: Ramybę savo šokio spektaklyje Laiškai gyvenimui ketina naudoti choreografas Jurijus Smoriginas. Jo spektaklio premjera, pristatoma Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių, gruodžio mėnesį, švenčiant Lietuvos baleto 100-metį, laukiama LNOBT scenoje.
„Džiugu, kai tavo kūrinys, kuriam jau 25-eri metai, tebėra visiems reikalingas. Ramybė turi
sukaupusi daugiau kaip 100 tūkst. perklausų youtube platformoje, vadinasi, ji vis dar rūpi žmonėms“, – konstatuoja M. Urbaitis, naujojo kūrinio Pater Noster autorius.
Jubiliatų muzikos sąskambiai
Suprantama, jubiliejinis koncertas Čiurlionio visata negalėjo apsieiti be garsiųjų simfoninių poemų Miške ir Jūra, kurias taip pat atliko LNOBT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos.
Ypatinga programos puošmena tapo M. K. Čiurlionio amžininko, gimusio tais pačiais 1875 metais, taigi šįmet irgi vadinamo sukaktuvininku, prancūzų kompozitoriaus Maurice‘o Ravelio Siuita Nr. 2 iš muzikos baletui Dafnis ir Chlojė. Prancūzui lemtis skyrė gerokai ilgesnį gyvenimą nei jo vienmečiui M. K. Čiurlioniui: baleto Dafnis ir Chlojė premjera Paryžiuje įvyko 1912 m., prabėgus metams po lietuvių menininko mirties. Dar po metų M. Ravelis baleto finale skambančią Antrąją siuitą pritaikė koncertų salėms ir išleido kaip savarankišką simfoninį kūrinį, iki šiol laikomą tobuliausiu kompozitoriaus orkestruotės meistriškumo pavyzdžiu. Ir LNOBT orkestras sugebėjo tą tobulumą koncerto klausytojų akivaizdoje deramai išskleisti.
Puikiai pasirodė LNOBT choras, koncerto vakarą diriguojamas Povilo Butkaus. Česlovo Radžiūno vadovaujamo choro dainininkai antroje koncerto dalyje subtiliai atliko penkias M. K. Čiurlionio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas.
Nacionalinės talentų platformos ženklai
Čiurlionio visata atkreipė dėmesį subtiliu, mokinišką rašyseną ant nuo laiko pageltusių
Povilas Butkus
Ričardas Šumila
penklinių imituojančiu vizualiu kūrinių pristatymu. Lakoniškai, pasitelkus dailės kūrinių citatas bei atskirus motyvus, bėgančiais vaizdais buvo įprasmintas ir muzikinis koncerto vyksmas.
Originalių vaizdo projekcijų autorės – Vilniaus dailės akademijos Fotografijos, animacijos ir medijų meno katedros studentės Laura Bikulčytė,
Jorė Černiauskaitė, Austėja Glušokaitė, Akvilė
Lavinskaitė ir Jorė Vilkelytė. Progą parodyti savo gebėjimus teatro scenoje joms suteikė LNOBT puoselėjama Nacionalinė talentų platforma, siekianti sudaryti sąlygas jauniems kūrėjams prisidėti prie teatre vystomų kūrybinių procesų. n
Mindaugas Urbaitis
Filmai, virtę spektakliais: Federico Fellini, Davido Lyncho ir Larso von Triero pavyzdžiai
Agnė Zėringytė
1895-ieji – vienas didžiausių kino kaip meno rūšies atspirties taškų: broliai Lumière’ai pirmą kartą istorijoje publikai parodė dešimties minučių trukmės projekciją. Kinas kėlė daug abejonių, į jį žiūrėta kiek įtariai ar net žeminamai, kaip į prastesnį meną. Jam reikėjo užsitarnauti vardą šalia dramos teatro, operos, šokio ir kitų meno šakų. Dabar mums net nekyla klausimo dėl kino vertės. Kartu tai atveria naujas plotmes įvairioms galimybėms jį adaptuoti.
Pavarčius XX a. pradžios ir vidurio teatro kritikos spaudinius atsiveria įdomus požiūris į kiną. Nors kinas vis dar vertintas įtariai, nesunku pastebėti norą jį integruoti. 1949 m. žurnale The Musical Times išspausdintame Trevoro Fisherio straipsnyje Opera into Film esama įdomių sąsajų tarp operos libreto gimimo istorijos ir filmo adaptacijos. Giacomo Puccini ten įvardijamas kaip kompozitorius, galėjęs būti geras nebyliojo kino režisierius, nes jo operose dažnai veikia mimai. O ir ne vienas operos libretas kilęs iš knygos ar legendos siužeto, todėl jis tampa tokiu pat adaptyviu žanru kaip ir kinas.
Dar XX a. penktajame dešimtmetyje užsiminta, kad operetės naratyvą adaptuoti kine būtų paprasčiau dėl lengvos, humoro kupinos istorijos. Vis dėlto šiuolaikiniame kine išvystume ir operų, ir operečių, ir baletų, net miuziklų adaptacijų. Bet štai adaptavimo kryptis iš kino į operą ar baletą plačiajai visuomenei turbūt mažiau girdėta.
Federico Fellini Kelias
Besidomintieji kinu negali aplenkti Federico Fellini, Davido Lyncho ir Larso von Triero vardų. Italų kino meistras išgarsėjo savitu braižu, net įgavusiu feliniško kino vardą. Sunku pamiršti tokius F. Fellini šedevrus kaip Saldus gyvenimas (it. La dolce vita) ar 8 ½ (it. Otto e mezzo), kurio garsiąją šokio sceną panaudojo Quentinas Tarantino savo Bulvariniame skaitale (angl. Pulp Fiction). Šis režisierius dažnai naikindavo ploną ribą tarp sapno ir realybės, tikrovės ir fantazijos, jo kūriniai pilni paties kūrėjo vaikystės prisiminimų, iš kurių vienas ryškiausių – įvairūs cirko elementai.
F. Fellini filmas Kelias (it. La strada), įveikęs tam tikrą laiko tarpą, tapo baletu. Plačiajai publikai filmas buvo pristatytas dar 1954 m. Pats F. Fellini viename iš interviu apie savo šedevrą kalbėjo: „Šis filmas – tai išsamus mano vidinio mitologinio pasaulio katalogas, pavojinga ir beprecedentė mano tapatybės reprezentacija.“ Filmą kurti sekėsi itin sunkiai dėl paties režisieriaus smulkmeniško dėmesio detalėms: kelti aukšti reikalavimai ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Dėl depresijos, išsekimo ir perdegimo po Kelio premjeros F. Fellini buvo paguldytas į ligoninę.
Prie šio filmo kūrimo prisidėjo italų kompozitorius Nino Rota. Garsusis režisierius su juo pradėjo dirbti kiek anksčiau, filmuodamas
Baltąjį šeichą (it. Lo sceicco bianco). N. Rota ne kartą buvo minimas kaip F. Fellini kompozitorius, sukūręs muzikinius takelius ir jau minėtiems režisieriaus filmams Saldus gyvenimas bei 8 ½ . Deja, akademinė bendruomenė jo muziką dažnai nuvertindavo, o jis pats būdavo pašiepiamas kaip kino kompozitorius. Ši situacija atskleidžia tą patį žeminantį požiūrį į kiną, nors XXI amžiuje galima teigti, kad filmų muzikiniai takeliai yra itin vertinami. Vien kompozitoriaus Hanso Zimmerio sukurti tokių filmų kaip Gladiatorius (angl. Gladiator) ar Tarp žvaigždžių (angl. Interstellar) garso takeliai sulaukia pasaulinio dėmesio, o jo kūrinių koncertai suburia minias.
Kaip kino kompozitorius pasaulinį pripažinimą N. Rota pelnė vėliau, sukūręs muziką Franciso Fordo Coppolos filmui Krikštatėvis (angl. The Godfather). Režisierius norėjo suburti komandą, turinčią itališkų šaknų ir pažįstančią italų kultūrą. Kompozitoriaus kėdė N. Rotai atiteko kiek vėliau, atsisakius kitam italų kilmės muzikos kūrėjui. Už Krikštatėvis II muziką kompozitorius pelnė Oskarą. Sukūręs muzikinį takelį filmui Kelias, kuris pasakoja liūdną klajojančiam artistui parduotos Dželsominos istoriją, 1966 m. jis sukūrė ir muziką to paties vardo baletui, kuris pirmą kartą buvo parodytas garsiajame italų La Scalos teatre. Nors pastatymų ir interpretacijų buvo ne viena, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre baletas atgimė pagal vokiečių choreografo Marco Goecke’s viziją.
Davido Lyncho Dingęs greitkelis
Davido Lyncho vardas neatsiejamas ne tik nuo jo filmų, bet ir nuo legendinio serialo Tvin Pyksas (angl. Twin Peaks), kurio trečiasis sezonas pasirodė praėjus 25 metams nuo antrojo pabaigos. D. Lynchas taip pat buvo vienas iš ryškių Jungtinių Valstijų kūrėjų, kurio braižą nesunku atpažinti. Režisierius dažnai palikdavo erdvės žiūrovo interpretacijoms, buvo garsus meditacijų praktikas, pasižymėjo bruožu nutrinti ribą tarp realybės ir sapno. D. Lynchas ne kartą yra pasisakęs apie sapniškumą savo kūryboje, parašė ne vieną knygą.
Federico Fellini (fotografas Walter Albertin)
Per visą kūrybinį kelią D. Lynchas spėjo sukurti gausybę filmų, kuriuose taip pat žaidė su sąmone, fantazija ir sapnu. Šis režisierius paprastai koncentruojasi ne į naratyvą, bet į potyrį, išnyrančius, besikeičiančius vaizdus ir atmosferos kūrimą. Jo filmuose istorija dažnai lieka žiūrovui iki galo neaiški, nutinka daug įvairių eigą keičiančių įvykių, tarp kurių nesunkiai galima pasimesti. Tai vienas išskirtinių D. Lyncho bruožų, darantis jį savotišku atmosferos kūrimo genijumi.
1997 m. ekranus išvydo jo film noir stiliaus siurrealistinis trileris Dingęs greitkelis (angl. Lost Highway). Tai sunkiai nupasakojama istorija apie muzikantą, įtariantį savo žmoną neištikimybe. Vieną dieną prie durų atsiranda keistos kasetės su įrašais, nufilmuotais jo namuose. Vėliau pagrindinis veikėjas atsiduria kalėjime ir yra pakeičiamas kitu asmeniu – jaunu mechaniku, kuris įsimyli paslaptingą gangsterio mylimąją.
Austrų kompozitorė Olga Neuwirth ir vokiečių rašytoja, Nobelio premijos laureatė Elfriede Jelinek dar 2003 m. prikėlė šį filmą operos formatu. 2007 m. opera pristatyta Niujorke,
2018 m. – Frankfurte. Britų laikraštis The Guardian 2019 m. ją įvertino kaip vieną geriausių XXI a. muzikos kūrinių ir skyrė jai tryliktą vietą.
Viename iš interviu paklausta, kodėl pasirinko muzikaliai adaptuoti kaip tik šį filmą, kompozitorė O. Neuwirth atsakė, kad labiausiai ją sužavėjo D. Lyncho radikalumas perteikiant filmo naratyvą. Veikėjai įkalinti situacijoje ir laike, ir tai tapo didžiausiu kompoziciniu iššūkiu. Šis sunkiai žodžiais apibūdinamas kūrinys buvo esminė paskata sukurti tai, ką itin sunku nusakyti, bet kas tampa įmanoma į procesą įtraukus muziką. Pasitelkusi D. Lyncho garsų kalbą – šnabždesį, riksmą, juoką, kompozitorė būtent taip ir įsivaizdavo muzikos kūrinį: be pradžios, vidurio ir pabaigos, su begale vidinių ir išorinių kambarių, keliantį klausimus, kas yra tikra, o kas – tik šešėlis, tikrovės ir misticizmo sampyna bei vi̇̀sos žmogiškos išraiškos – nuo verksmo iki riksmo, nuo juoko iki desperacijos.
Pastatyme Vokietijoje filmo idėją padėjo perteikti žalieji ekranai, dažnai naudojami kino industrijoje, kuriant serialus. Paprastai jie pasitelkiami montavimo etape, siekiant specialiųjų efektų ar norint perkelti veikėjus į tam tikrą vietą. Įdomu, kad kino filmą verčiant opera atmosferai perteikti buvo panaudota viena žinomiausių kino technikų.
Davidas Lynchas (fotografas Alan Light)
Plakato autorė Alda Eikavičiūtė. 2024
Larso von Triero Prieš bangas ir Melancholija
Danų režisierius Larsas von Trieras – skandinaviškojo kino atstovas, mėgstantis šokiruoti ir drąsiai nagrinėti kino ekrane tamsiąsias žmogaus puses. Filmuose Nimfomanė (angl. Nymphomaniac) ar Antikristas (angl. Antichrist) einama nuo religijos iki gyvuliškumo, peržengiamos moralės ribos ir nusileidžiama į pasąmonę. Jo kūryboje dažnai pasitelkiamas brutalus šoko faktorius: žiūrovą neretai norima sukrėsti rodant filmo veikėjų poelgius ir sadistinius vaizdinius.
L. von Trieras – vienas iš Dogma 95 judėjimo pradininkų. 1995 m. du danų režisieriai – L. von Trieras ir Thomas Vinterbergas – sukūrė manifestą, kuriame surašė griežtas filmų kūrimo taisykles. Filmuojama turėjo būti filmo vietoje, rekvizitas nenaudojamas, garsas galėjo būti įrašytas tik filmavimo metu, filmuoti galima tik nešiojamąja kamera ir tik spalvotai, be papildomų efektų ir t. t. Visa tai tapo įdomiu iššūkiu siekiant grąžinti galią tiek
apskritai menininkams, tiek ir patiems režisieriams. Taip gimė L. von Triero filmai Prieš bangas (angl. Breaking the Waves) ir Idiotai (dan. Idioterne).
Režisieriaus L. von Triero filmų istorijos tapo net dviejų operų pamatu. Pirmasis spektaklis dienos šviesą išvydo 2016 m. Filadelfijos operoje ir rėmėsi 1996 m. sukurtu filmu Prieš bangas. Jį adaptuoti ryžosi kompozitorė Missy Mazzoli ir libreto autorius Royce’as Vavrekas. Filmo veiksmas vyksta Škotijos salose XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Pagrindinė filmo ir operos veikėja Besė Makneil – religinga neseniai ištekėjusi moteris. Po nelaimingo atsitikimo jos vyras lieka paralyžiuotas. Jis ragina žmoną ieškoti vienos nakties santykių ir jam apie tai pasakoti, nes mano, kad tokios istorijos padės jaustis gyvam.
Po kelerių metų tas pats libreto autorius R. Vavrekas drauge su kompozitoriumi Mikaelu Karlssonu Švedijos karališkojoje operoje ėmėsi naujo projekto, kuris sceną išvydo 2023 m. Šįkart pasirinkta garsioji L. von Triero Melancholija (angl. Melancholia), sukurta 2011 m. Po šio filmo premjeros Kanų kino festivalyje surengtoje spaudos konferencijoje nuskambėję kontroversiški von Triero pasisakymai užkirto režisieriui kelią čia lankytis septynerius metus.
Pats filmas – tai kelionė į žmogaus vidų. Žiūrovas stebi ne tik vidinę dviejų seserų dramą, bet ir artėjančią pasaulio pabaigą, kuri įvyks į Žemę atsitrenkus kitai planetai. Tiek filmas, tiek opera nagrinėja būties ir vidinio pasaulio klausimus, aktualius šiuolaikiniam žmogui. Tai ypač pabrėžė ir kompozitorius, ir libreto autorius, viename interviu teigdami, kad spektaklyje gvildenamos ne tik universalios, metų metais analizuojamos problemos, bet ir modernūs egzistenciniai klausimai. Kūrėjai pirmiausia siekė sudominti XXI a. žiūrovą, kuris nebūtinai laiko operą patraukliu žanru ir nebūtinai joje lankosi. Spektaklyje esama ekokritikos, karo ir pandemijos analizės užuominų.
Kinas, kiek tiktai gyvuoja, visada buvo dinamiškas ir tenkinantis plačius visuomenės poreikius. Teko gerokai luktelėti, kol jis buvo pripažintas ne prastesne už kitas meno šaka. Ši dinamika ir galimybė adaptuoti skleidžiasi ir dabar, regint ne tik įvairias operų, baletų adaptacijas kine, bet ir kino adaptacijas scenoje.
Larsas Von Trieras (fotografas Oliver Mark)
Baletas LA STRADA į LNOBT sceną sugrįžta 2026 | vasario 19–22
Baleto solistė
Nora Straukaitė:
„Man smagu siekti aukštesnės vaidmens kokybės“
Šį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezoną vainikuoja neeilinė proga – Lietuvos baletui sukanka šimtas metų. Neatsiejami nuo jos yra tie, kurie ir sukuria spektaklio stebuklą. Nora Straukaitė praeitame sezone buvo paskelbta LNOBT vedančiąja soliste, o nuo tada ją galime išvysti ant didžiosios teatro scenos pagrindiniuose vaidmenyse. Nora sutiko pasidalinti apie tai, kiek daug darbo, drąsos ir ryžto reikalauja kiekvienas vaidmuo.
Susitinkame praėjus jau nemažam laiko
tarpui nuo vakaro, kai buvai paskelbta vedančiąja soliste. Kokia pagrindinio solisto kasdienybė?
Labai gerai, kad kalbamės, kai nuo to vakaro praėjo laiko. Dabar jau galiu visus įvykius peržvelgti, suprasti ir įvertinti. Iš pradžių net nespėjau suvokti, koks tai pokytis ir kad išsipildė viena didžiausių mano svajonių. Iškart po šios naujienos po poros dienų jau turėjau imtis kito vaidmens, tad jausmams nugulti prireikė laiko. Nepasakyčiau, kad mano kasdienybė pasikeitė. Ir toliau darau tą patį, ką dariau anksčiau. Didžiausias pokytis yra reikalavimai – jie tapo kur kas aukštesni, tiek iš aplinkos, tiek iš pačios savęs. Bet tuo pačiu, kasdienis savęs tobulinimas ir siekis kiekvieną dieną judėti bent mažu žingsneliu pirmyn, mane lydi nuo pat pirmos atėjimo į teatrą dienos. Šios pareigos moko kitaip dirbti ir žiūrėti į darbą. Man smagu siekti aukštesnės vaidmens kokybės.
Teko susidurti su pasakymu, kad jau pasiekiau viršūnę ir kad dabar darbas sustos, bet kaip tik norėčiau tam paprieštarauti. Tapus pagrindine soliste, darbas tik prasidėjo. Tai tik atveria duris atlikti daugiau vaidmenų. Dabar galėsiu imtis tų personažų, kuriuos visada norėjau įkūnyti.
Artistui visi vaidmenys svarbūs. Ką norėtum šokti ateityje?
Yra vaidmenų, kuriuos norisi atlikti, ir yra tokių, apie kuriuos net nesusimąstai. Kartais statant spektaklį nutinka, kad pats save nustebini: vaidmuo, apie kurį anksčiau net nepagalvojai, tampa svajonių vaidmeniu, pačiu mieliausiu širdžiai. Nuo vaikystės visada norėjau šokti spektaklyje Bajaderė
Dabar tiesiog labai laukiu visų būsimų vaidmenų. Įdomu, kuris iš jų atlieps mane pačią. Neturiu lūkesčio sukurti ką nors konkretaus, leidžiu reikštis galimybėms.
Kitri Don Kichote, Mirta Žizel, Panelė Biurtsner Procese – labai skirtingi vaidmenys. Kaip atrandi vaidmens savastį? Tai sunkiausia, atskleisti vaidmenį dar tik mokausi. Pirmiausia stengiuosi perskaityti kuo daugiau literatūros, taip pat visą spektaklio siužetą, veikėjų istorijas. Siekiu suprasti, kokia bendra nuotaika turi vyrauti. Vėliau pradedu gilintis į patį vaidmenį. Bandau jį perleisti per save ir atrasti jausmą, kurį norėčiau perteikti scenoje. Stengiuosi jį susieti su tuo, ką jau išgyvenau ar pajaučiau savo pačios gyvenime. Kartais sunku, nes daug ko dar nesu patyrusi. Baisiausia, kai nežinau, kaip turėčiau jaustis. Tada tenka tą jausmą prisijaukinti iš kitų istorijų. Dažnai čia padeda repetitoriai. Pavyzdžiui, reikia perteikti mylimo žmogaus mirtį, o to aš dar nepatyriau. Kartais gilinuosi į kitų žmonių išgyvenimus, kad perprasčiau. Visa tai perleidus per save, vaidmuo tampa artimas. Kai vaidmenys greitai keičiasi, jau žinau, kuri emocija ir kuriame etape padės jį prisiminti. Rengdama Tuščią atsargumą patyriau kai ką nauja. Sunkiai tvarkiausi su Lizos vaidmeniu, atrodė, kad negaliu jo galutinai perprasti. Sužinojusi apie mano sunkumus, Jurgita Dronina pasiūlė vaidmenį išrašyti. Atsisėdau, mintyse ėjau per visą spektaklį ir rašiau, kokią reikšmę turi kiekvienas judesys ir ką noriu juo pasakyti. Tai man padėjo ir labai patiko taikyti šį metodą. Anksčiau maniau, kad užtenka žinoti istoriją, išsianalizuoti vaidmenį, ir to gana. Pradėjus išrašyti spektaklį žodžiais, galvoje turimas tekstas pridėjo labai daug įvairių niuansų scenoje. Kai prisėdau rašyti apie Barborą, labai bijojau pritrūkti žodžių. Kaip jaustis, kai mylėti ir susituokti uždrausta, kaip jaustis praradus vaiką, ką patiri nepavykus pagimdyti ir sukurti šeimos? Šiame spektaklyje tiek daug emocijų, kurių nedaugelis yra patyrę. Gal keturias dienas sėdėjau prie Barboros Radvilaitės teksto, nes reikėjo ne tik emocijas surašyti, – viskas turėjo atitikti spektaklį, nes tai istorinis kūrinys. Šio spektaklio detalės ir aplinkybės daugeliui žinomos, todėl itin svarbu buvo tikslumas. Galiausiai atsirado žodžių, kurie, atrodė, neateis.
Labai smagu turėti laiko vaidmeniui suprasti ir ištobulinti, bet kartais nutinka kitaip. Retkarčiais spektaklį ir vaidmenį prisijaukini jau vėliau, dažniau jį šokdamas, o ne iš pat pirmo karto. Panašiai įvyko su Žizel atlikta Mirta. Pasirengti turėjau vos keletą dienų, o teatre dirbau tik trečią mėnesį. Į sceną lipau iš paskutiniųjų stengdamasi susitelkti į save pačią. Į Mirtą įsigilinau ir ją prisijaukinau bėgant laikui, šokdama spektaklį po spektaklio.
Agnė Zėringytė
LNOBT repertuaras labai platus. Žiūrovai čia ras pačių įvairiausių žanrų spektaklių.
Kaip pavyksta prisitaikyti prie tokio įvairaus repertuaro, juk tenka šokti ir klasikiniuose, ir moderniuose, ir neoklasikiniuose spektakliuose?
Gali būti sunku, bet kartu tai – didelė atgaiva sielai. Šokant vien klasikinį repertuarą, pavargtų ir kūnas, ir siela.
Repertuaro įvairovė padeda pažinti kūną. Įvairūs stiliai atveria galimybę suprasti, kaip dar kūnas gali judėti. Tai padeda ir šokti klasiką, nes pamatai naujus savo paties aspektus. Viskas taip susipina tarpusavyje, kad įvairus repertuaras netgi padeda dar labiau tobulėti. Kiekvienas naujas šokio stilius yra iššūkis, neleidžiantis „įsipatoginti“, išvedantis iš komforto zonos, o kartu ir atveriantis galimybes pažinti naujas technikas bei prisiliesti prie nuostabių choreografų darbų.
Jau praėjusį sezoną pradėjau šokti ne tik klasikiniuose baletuose. Kai kurių technikų dar neteko išmėginti, todėl su džiaugsmu laukiu naujų vaidmenų, kurie dar labiau praplės mano, kaip šokėjos meistriškumą.
Prieš žengiant į sceną jaudulys neišvengiamas. Kaip pavyksta jį įveikti?
Kartais ir nepavyksta... Tai didelis darbas su savimi. Daug dėmesio stengiuosi skirti emocinei sveikatai ir savęs pažinimui. Būna lengviau, kai dirbame nuosekliai, o laiko pasiruošti daug. Dirbame mėnesį, du... Tada viduje ramiau, nes, kai jau reikia eiti į sceną, žinai, kad netikėtumų nebus. Juk salėje spėjai padaryti visas įmanomas klaidas. Atsiranda noras eiti į sceną ir parodyti ilgo darbo salėje rezultatus. Likus porai valandų iki pasirodymo jaučiu daugiausiai nerimo ir jaudulio, pasiruošimo metu praeinu visą spektaklį, pergalvoju pastabas ir niuansus. Bet išėjus į sceną viskas nurimsta ir ateina pasimėgavimo akimirka. Paskutiniu metu sunkiai tvarkiausi su nerimu. Kuriant vaidmenį naujame balete, visada padaroma klaidų ir sulaukiama pastabų. Reikėjo prisiversti nesusitelkti į tobulą rezultatą, nes tokio paprasčiausiai neįmanoma pasiekti. Išmokau keistis: klausyti pastabų, mokytis to, kas nauja ir nepažinta, prisijaukinti tai, kas neįprasta. Kartais nutinka, kad per paskutines repeticijas viskas slysta iš rankų, sunkiausia susikaupti ir neteisti savęs. Stengiuosi susitelkti ne į tai, kas buvo blogai, o kaip tai padaryti geriau. Kad ir kas nutiktų, visada yra išeitis. Kiekvienas vaidmuo augina, ir spektaklis niekada nėra galutinis, tave visam laikui apibrėžiantis kaip artistą.
Įdėjai labai daug darbo, iki šiol daug dirbi ir tobulėji. Iš pradžių tapai Baleto viltimi, dabar – pagrindine soliste. Kaip pavyksta rasti džiaugsmo kasdienybėje?
Rutinos balete tikrai daug. Esu žmogus, kuris džiaugiasi eidamas į darbą. Einu miegoti su mintimi, kad kita mano diena jau suplanuota. Didelį džiaugsmą kelia vien atėjimas į salę. Būna geresnių dienų, būna blogesnių, bet vis randu mažų dalykų, kurie džiugina. Man įprasta būti teatre visą dieną. Bet jei vidurdienį gaunu progą išeiti į miestą, išgerti puodelį kavos ir paskaityti knygą – tai jau ir nebe rutina. Net tokie trumpi atotrūkiai kelia tiek džiaugsmo! Mėgstu susitikti su draugais, pasikalbėti. Būti su žmonėmis ne iš baleto pasaulio. Užtenka tiesiog sėdėti ir klausyti, stebėti, kaip laisvai jie gyvena. Pradėjau studijuoti, todėl laisvalaikio lieka dar mažiau. Bet stengiuosi apie tai negalvoti ir džiaugtis kiekvieną dieną sau išsikeltų lūkesčių bei užduočių įgyvendinimu.
Trupė švenčia išskirtinę sukaktį – baleto šimtmetį. Koks jausmas būti šios ypatingos istorijos dalimi? Ką tau reiškia kurti, augti ir tobulėti tokioje jubiliejinėje atmosferoje. Ką tau reiškia kurti, augti ir tobulėti tokioje jubiliejinėje atmosferoje? Jausmas išties ypatingas, džiaugiuosi, kad mano karjeros metai teatre sutampa su šiuo jubiliejiniu sezonu ir galiu būti to dalimi. Tokia sukaktis – svarbus priminimas apie tai, kokį kelią nuėjo mūsų trupė ir kiek daug pasiekė Lietuvos baletas. Šį sezoną trupėje jaučiamas ypatingas bendrystės jausmas, visus vienija meilė šiam menui, pagarba ankstesnių kartų sukurtai istorijai. Labai džiaugiuosi, jog daug dėmesio skiriame lietuvių menininkams. Ramu matyti, kad Lietuvoje baletas išliko matomas, vertinamas ir aukšto meistriškumo lygio, tikiuosi, kad su kiekvienais metais visa tai stiprės ir augs.
Ko norėtum palinkėti sau pačiai ir tiems, kurie dar tik kopia karjeros laiptais?
Sau norėčiau palinkėti daugiau vidinės ramybės ir pasitikėjimo. Esu labai emocinga, dažnai kritikuoju save, vis galvoju, kad darau nepakankamai. Todėl šiame etape mokausi sau leisti klysti, ieškoti ir keistis, juk tik taip ateina tikrasis augimas ir tobulėjimas. Stengiuosi sau duoti laiko, neskubėti ir džiaugtis tuo, ką darau. Tiems, kurie tik pradeda šokėjo karjerą, norėčiau palinkėti žinoti, dėl ko jie tai daro. Išsikelti tikslą, turėti priežastį šokti ir eiti pasirinktu keliu. Be viso šito būtų sunku dorotis su kylančiais sunkumais. Visada teks grįžti prie klausimo „Kodėl aš tai darau?“ n
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Martynas Rimeikis:
„Šimtmečio Kopelijoje siekiu
atskleisti hofmaniškojo pasaulio daugiabriauniškumą“
Šių metų gruodį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras mini išskirtinę sukaktį – šimtą metų nuo pirmojo profesionalios Lietuvos baleto trupės pasirodymo. 1925 m. gruodžio 4 d. Valstybės teatre Kaune parodytas choreografo Pavelo Petrovo baletas Kopelija pagal prancūzų kompozitoriaus Léo Delibes’o partitūrą tapo lietuviškojo baleto pradžia. Šiai progai paminėti LNOBT scenoje bus parodytas teatro vyriausiojo choreografo Martyno Rimeikio kuriamas naujas Kopelijos pastatymas. Apie jubiliejinės premjeros idėją, kūrybos procesą ir Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno įkvėptą pasaulį pasakoja choreografas Martynas Rimeikis.
Ditė Elzbergaitė
Lygiai po šimto metų nuo pirmojo profesionalios Lietuvos baleto trupės spektaklio – 2025 m. gruodžio 4-ąją – LNOBT scenoje įvyks Jūsų statomo baleto Kopelija premjera. Ką Jums reiškia galimybė šiuo spektakliu pažymėti Lietuvos baleto šimtmetį?
Tai labai simboliška – pažymėti baleto šimtmetį kūriniu, nuo kurio viskas prasidėjo. Labai džiaugiuosi galėdamas prie to prisidėti. Visgi kurdamas spektaklį stengiuosi negalvoti apie jubiliejų, labiau koncentruojuosi į E. T. A. Hoffmanno idėjas, iškeltas novelėje Smėlio žmogus. Na, o galimybė pradėti antrąjį Lietuvos baleto šimtmetį tuo pačiu kūriniu man ir džiaugsmas, ir garbė.
Jūsų Kopelija – jau penktas šio baleto pastatymas Lietuvoje. Kiek Jums svarbios ankstesnės jo versijos? Ar per šimtmetį jau susiformavo savita lietuviškoji šio baleto tradicija?
Visos iki šiol sukurtos Kopelijos versijos gana skirtingos: Pavelo Petrovo klasikinė, Vytauto Brazdylio interpretacija, neoklasikinis Kirillo Simonovo pastatymas... Todėl sakyti, kad susiformavo lietuviškoji tradicija, būtų netikslu. Ši Kopelija taip pat bus savita. Tačiau visus pastatymus sieja E. T. A. Hoffmanno kūryba – tas mistinis pasaulis ir žmogaus pasąmonės tyrinėjimas. Kopelija man visada buvo
įdomi savo mistiniu pasauliu ir pačia istorija. Kadaise pats šokau Natanaelio partiją, bet dabar sąmoningai siekiu atsiriboti nuo prisiminimų ir atrasti šią istoriją iš naujo.
Esate pats šokęs Natanaelio vaidmenį Kirillo Simonovo Kopelijoje. Kokių prisiminimų kelia ši patirtis ir kokią reikšmę ji turi ieškant savos interpretacijos?
Prisiminimai labai šviesūs. Šį vaidmenį kūriau drauge su Egle Špokaite – atrodo, tai buvo paskutinis jos pasirodymas mūsų teatro scenoje. Repetuoti buvo įdomu ir kartu nelengva, nes būtinas puikus fizinis pasirengimas. Mano, kaip šokėjo, karjeroje tai buvo vienas svarbiausių darbų.
Pačioje manosios Kopelijos kūrybinio darbo pradžioje klausant muzikos ir mintyse dėliojant būsimą spektaklį, tie vaizdiniai sugrįždavo, bet dabar jau gyvenu visai kita istorija. Ir dabartinis Natanaelis bus kitoks negu tas, kurį kadaise šokau pats.
Taigi pirmąsyk su Kopelija susidūrėte kaip šokėjas, dabar – kaip choreografas. Kaip per tą laiką pasikeitė Jūsų santykis su šiuo baletu?
Pasikeitė ne tik santykis su šiuo baletu, bet ir apskritai požiūris į šokio meną. Šokti jau sukurtą vaidmenį ir kalbėti jo leksika – viena, o kurti savą pasaulį – visai kas kita. Dabar į Kopeliją žiūriu iš kitos perspektyvos: keičiasi ir dėmesio centrai, ir kūrybiniai akcentai.
Baletas Kopelija gali būti tiek linksmas, komiškas ir žaismingas, tiek ir pasakojantis tamsesnę, hofmaniškąją, istoriją. Kurią kryptį renkatės pats ir kas Jus įkvepia kuriant naująją Kopeliją?
Man artimesnė hofmaniškoji kryptis. Vis dėlto joje ne vien tamsa ir baimė, nors, aišku, kūrinyje to netrūksta. Hofmaniškoji baimės estetika man ganėtinai artima ir visiškai negąsdinanti – iš ten semiuosi įkvėpimo.
Manau, kad naujasis baletas bus ir mistiškas, ir linksmas, nuotaikingas, šventiškas, bet kartu ir liūdnas – visai kaip ir daugiabriaunis E. T. A. Hoffmanno kūrybos pasaulis. Labai norėčiau, kad tai atsispindėtų ir balete.
Kaip apibūdintumėte būsimos Kopelijos choreografiją? Kokia šokio kalba joje vyraus: klasikinio baleto ar Jums būdingos neoklasikinės stilistikos?
Nežinau, ar galėčiau savo choreografiją nusakyti kaip neoklasikinę, sąmoningai vengiu apibūdinti savo stilių. Ruošdamasis spektakliui, niekada iš anksto negalvoju apie jo choreografijos stilių. Tiesiog ieškau, atrandu ir vėl iš naujo ieškau savo kalbos. Vis dėlto manau, kad šiame pastatyme klasikinės leksikos bus šiek tiek daugiau, nei įprasta mano spektakliams.
Muziką šiam pastatymui rekomponavo Jievaras Jasinskis. Kas paskatino tokį sprendimą ir kokią kūrybinę užduotį patikėjote kompozitoriui?
Kilus sumanymui šimtmetį pažymėti Kopelija , norėjosi atsitraukti nuo klasikinio libreto ir grįžti prie E. T. A. Hoffmanno Smėlio žmogaus – pačių kūrinio ištakų. Tad natūraliai kilo mintis ir muziką interpretuoti kitaip: ne kurti visiškai naują, o įvilkti klasikinę Léo Delibes’o partitūrą į kiek hofmaniškesnį, paslaptingesnį rūbą. Su kompozitoriumi daug kalbamės apie kiekvieną sceną. Pagrindinė jo užduotis – muzika atliepti dramaturginį veiksmą ir kurti emocinį spektaklio pulsą.
Su scenografu Marijumi Jacovskiu, kostiumų dailininke Elvita Brazdylyte ir šviesų dailininku Levu Kleinu dirbate jau ne pirmą kartą. Kokias šįkart jiems kėlėte užduotis ir kokią bendrą viziją kūrėte?
Su šia kūrybine komanda dirbu jau gana seniai, todėl neblogai vieni kitus pažįstame. Kartu ieškome, kaip vizualiai išreikšti idėją, kaip įkūnyti ją scenografijoje, kostiumuose ir šviesose. Šįkart užduotis itin nelengva: sukurti vietą be vietos, laiką be laiko. O svarbiausia –
atmosferą, kurioje skleistųsi toji ypatinga hofmaniškoji nejauka.
LNOBT baleto trupė Jums tikrai puikiai pažįstama. Kaip tai atsispindi Kopelijos choreografijoje: ar vaidmenys pritaikyti pagrindiniams atlikėjams, ar visgi būsimas spektaklis – tai naujas iššūkis visiems šokėjams?
Kiekvienas naujas pastatymas – iššūkis tiek man, tiek šokėjams. Kūrybos procesas visuomet jautrus, nelengvas, o kartu labai gyvas. Žinoma, atsispiriu nuo konkrečių šokėjų ir jų individualybių, o kartu ieškau ir naujos išraiškos tiek jiems, tiek sau. Tai nuolatiniai energijos ir kūrybos mainai.
Lietuvoje Kopelija gyvuoja jau šimtmetį, pasaulyje – daugiau kaip pusantro šimtmečio. Kodėl šis baletas vis dar aktualus? Kokiomis temomis jis kalba šiuolaikiniams žiūrovams?
Klasikinė Kopelija žavi lengvumu, nuotaikinga, žaisminga muzika ir komiška istorija.
Vis dėlto jos libretas gerokai nutolęs nuo ištakų – E. T. A. Hoffmanno Smėlio žmogaus. Novelė gvildena gilesnes, laikui nepavaldžias temas: žmogaus norą sukurti kažką tobulo, netikro, pranašesnio už save, taip pat tapatybės trapumą, baimes ir traumas. Visa tai labai aktualu ir šiandien – technologijų ir dirbtinio intelekto amžiuje.
Ko palinkėtumėte žiūrovams, ateisiantiems į šį jubiliejinį spektaklį švęsti Lietuvos baleto šimtmečio?
Palinkėčiau švęsti, o švęsti – tai prisiminti, pagerbti ir pasidžiaugti. Lietuvos baletui jau šimtas metų ir jis yra reikšminga mūsų kultūros identiteto dalis.
Ačiū už pokalbį. n
Krzysztofas Pastoras: Moving Rooms grįžta į Vilnių
Gruodžio 18–19 d. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į vienaveiksmių baletų vakarą Laiko kambariai, kuriame bus pristatytas ir Krzysztofo Pastoro baletas Moving Rooms. 2008 m. Nyderlandų nacionaliniam baletui sukurtą ir nuo to laiko įvairiose Europos scenose rodytą kūrinį pažįsta ir Lietuvos žiūrovai –2013 m. jį atliko Lenkijos nacionalinis baletas gastrolių LNOBT metu. Apie Moving Rooms grįžimą į Vilnių pasakoja choreografas, buvęs LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras
Ditė Elzbergaitė
Moving Rooms sukūrėte prieš beveik dvi dešimtis metų. Ką Jums reiškia po tiek laiko grįžti prie šio baleto ir atkurti jį su nauja trupe?
Iš tiesų, Moving Rooms sukūriau 2008 m., bet šis baletas niekada nebuvo pamirštas, jį nuolat rodė įvairios trupės – yra atlikę Nyderlandų, Lenkijos ir Čekijos nacionaliniai baletai. Tad negalėčiau sakyti, kad grįžtu prie jo po daugelio metų, – veikiau šis kūrinys lydi mane nuo pat premjeros. Vis dėlto kiekvienas naujas pastatymas kitoks, visada įdomu stebėti, kaip skirtingi šokėjai šį kūrinį interpretuoja savaip. Tikiuosi, kad darbas su LNOBT trupe man suteiks tiek pat įkvepiančių emocijų kaip ir mūsų ankstesnis bendras darbas.
Lietuvos publika jau pažįstama su Jūsų kūryba. Kuo Moving Rooms išsiskiria iš kitų Jūsų darbų?
Tai kitokio pobūdžio kūrinys. Nors ir be konkretaus siužeto, jis kupinas emocijų. Kiekvienas žiūrovas gali sukurti savo pasakojimą, patirti įvairių jausmų ir interpretuoti šį baletą savaip, remdamasis savo patirtimi.
Nors Moving Rooms dažnai apibūdinamas kaip abstraktus kūrinys, jame jaučiama emocinio ryšio svarba. Kaip pats apibrėžtumėte šio baleto esmę: ar jis visiškai abstraktus, ar vis dėlto turi tam tikrą naratyvą?
Baleto pavadinimas – Moving Rooms, ir aš sąmoningai palikau originalų anglišką variantą, kuriuo šis baletas buvo sukurtas Nyderlandų nacionaliniam baletui, prašiau jo neversti. Pavadinimas reiškia judančias, besikeičiančias erdves – tiek fizine, tiek emocine prasme.
Scenoje erdvių kaitą apibrėžia šviesa. Būtent ji formuoja šokėjų tarpusavio santykius scenoje ir padeda perteikti jų kūnų reiškiamas emocijas. Šviesos ir judesių žaismas nuolat besikeičiančioje erdvėje – šio baleto esmė. Kartais tai sukuria artumo ir darnos pojūtį, o kartais – nerimo ir pavojaus nuojautą.
Pati choreografija nieko tiesiogiai neiliustruoja, nors joje galima įžvelgti daugybę įkvėpimo šaltinių ir simbolių. Tai veikiau nuotaikų ir emocijų žaismė dinamiškoje šviesos kompozicijoje. Žiūrovams palieku visišką laisvę išgyventi ir interpretuoti šį kūrinį kiekvienam savaip.
Vizualioji Moving Rooms pusė itin įsimintina – šviesa, erdvė, judesys čia vienas kitą papildo. Kaip gimė ši idėja?
Kiekvieno baleto koncepcija neatsiejama nuo erdvės, choreografijos, pauzių ir šviesos. Šiuo atveju kaip tik šviesa yra pagrindinis elementas. Ji ne tik apibrėžia erdvę, bet ir padeda kurti viso kūrinio emocinį foną. Todėl itin svarbu buvo dirbti drauge su šviesų dailininku Bertu Dalhuysenu ir kostiumų dailininku Oliveriu Halleriu.
Pirmiausia eskizavau erdvines idėjas, kurios, mano manymu, atrodė tinkamiausios konkrečioms scenoms. Tik tada ėmiau kurti choreografiją, atsižvelgdamas į tas erdves. Bertas sukūrė apšvietimą, kuris tas zonas ne tik išryškino, bet ir suteikė joms emocinį atspalvį. O Oliveris sukūrė kostiumus, pabrėžiančius šokėjų kūno plastiškumą ir raišką, atspindinčius muzikos pobūdį ir energiją.
Alfredo Schnittke’s ir Henryko Mikołajaus Góreckio muzika – gana netikėtas pasirinkimas šokiui. Kuo patraukė šių kompozitorių muzika?
Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl Alfredas Schnittke ir Henrykas Góreckis laikomi netikėtu pasirinkimu. Man tai buvo visiškai natūralus sprendimas, kurį priėmiau dėl šių kompozitorių muzikos charakterio, paslaptingumo, įtampos, dinamikos ir daugelio kitų ypatybių. Muzika – esminis šio baleto elementas. Nuolat besikeičianti jos atmosfera ir ritmas įkvepia šokėjus judėti nepaprastai greitai ir tiksliai, o kartu suteikia laisvę ieškoti savitos interpretacijos.
Kokių iššūkių Moving Rooms kelia šokėjams – tiek fizine, tiek emocine prasme? Kokias trupės savybes, Jūsų manymu, šis baletas padeda atskleisti?
Šokėjai turi būti labai tikslūs, susikaupę ir sinchroniški, o tam reikia daugybės repeticijų. Tik visiškai įvaldę techniką jie gali ir laisvai interpretuoti – natūraliai reikšti emocijas, sąveikauti su erdve ir šviesa.
Tikiuosi, šis procesas suteiks jiems daugiau pasitikėjimo ir techninės laisvės, kuri išliks ilgam ir praturtins juos kaip menininkus. Tokia patirtis naudinga kiekvienam šokėjui, nors, žinoma, viskas priklauso nuo įdedamo darbo ir pastangų.
Ko pageidautumėte, kad žiūrovai išgyventų ar pajaustų stebėdami Moving Rooms?
Į tai nelengva atsakyti. Nenoriu diktuoti žiūrovams, ką jausti. Verčiau tegul kiekvienas išeina iš spektaklio su savo įspūdžiais ir savaip išjausta istorija. O jei visgi galėčiau ko nors palinkėti, tai kad kiekvienas pasijustų patyręs kažką ypatinga ir bent trumpam nusikeltų į kitą pasaulį, sukurtą iš judesių, šviesos, žmogaus kūno ir šokio.
Ačiū už pokalbį. n
Ewos Krasuckos nuotraukos (Lenkijos nacionalinio baleto archyvas)
Tenoro Česlovo Nausėdos jubiliejus
Kristupas Antanaitis
Jubiliejus – graži proga atsigręžti į teatrą kūrusias, prie jo klestėjimo prisidėjusias asmenybes. Viena tokių – tenoras Česlovas Nausėda, svarbią Lietuvai datą, Vasario 16-ąją, kitąmet minėsiantis aštuoniasdešimties metų jubiliejų.
Č. Nausėda gimė Kiaukaliuose, Tauragės rajone. Netoliese esančiuose Kaltinėnuose baigęs septynias klases, išvyko mokytis muzikos į Šiaulius. „Labiausiai traukė „triūba“, bet kai pamačiau, kaip ją pučia kiti, anksčiau mokytis pradėję jaunuoliai, supratau, kad nieko nebus. Man pasiūlė mokytis choro dirigavimo. Nelabai supratau, kas tai, bet baigiau... Ir gavau paskyrimą studijuoti Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija): tada be paskyrimo ten nepriimdavo. Dvejus metus studijavau, bet jaučiau – nelimpa...“1 Baigęs du kursus, Č. Nausėda išvyko atlikti privalomosios karo tarnybos. Grįžęs vėl stojo į konservatoriją, bet jau į solinio dainavimo specialybę, kur vokalo paslapčių sėmėsi iš tokių scenos grandų kaip Valentinas Adamkevičius, Zenonas Paulauskas ir Abdonas Lietuvninkas. Galiausiai 1978 m. solistas baigė studijas Virgilijaus Noreikos klasėje ir iškart buvo priimtas į Operos ir baleto teatrą. Darbo pradžioje,
anot solisto, „trūko ir judesio, ir vokalo žinių. Stengiausi dirbti pats, kaip išmaniau. Debiutavau Johanno Sebastiano Bacho Kavos kantatoje, teatro Kamerinėje salėje puodukus su kava nešiodamas: rankos taip drebėjo, kad nemažai kavos išsilaistė į lėkštutes. Po to parengiau pagrindines tenoro partijas lietuviškose operose.“2
Č. Nausėda teatre dainavo beveik keturiasdešimt metų, sukūrė vaidmenis operose Aida (Radamesas), Traviata (Alfredas), Trubadūras (Manrikas), Karmen (Don Chosė), Madam Baterflai (Pinkertonas), Toska (Kavaradosis), Eugenijus Oneginas (Lenskis), Borisas Godunovas (Šuiskis), Marių paukštė (Žemynėlis), Pilėnai (Rūtenis) ir kt., su teatru koncertavo daugelyje Europos šalių, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Taivane.
Solistui teko dirbti su daugybe scenos partnerių, tarp jų – su Romute Tumuliauskaite, Sofija Jonaityte, Irena Milkevičiūte. Č. Nausėda prisimena, kaip kartą operoje Karmen teko pajusti partnerės pyktį: „Pamenu, Gražina Apanavičiūtė, dainuodama Mikaelą, netikėtai priklaupė ant kelių, bet atsistoti dėl apkūnumo nebesugebėjo. Bandžiau padėti jai tempdamas už rankos, tada solistė parvirto ant šono...
Nežinojau, ką daryti. Tuo labiau kad man pačiam lyg tyčia kelnės tame spektaklyje praplyšo... Po spektaklio Gražina mane piktai apšaukė, kad jos nepakėliau ir neišvedžiau. Bet kitą dieną ji manęs atsiprašė.“3
Daugiau nei keturis dešimtmečius teatro orkestre grojanti buvusi jo koncertmeisterė Angelė Litvaitytė apie solistą prisiminė, kad „labiausiai įsiminė nepaprastai charakteringas, paslaptingas jo Šuiskis operoje Borisas Godunovas. Solisto tembras šiam vaidmeniui ypač tiko. Taip pat įsiminė jo Manrikas Trubadūre. Pasirodymas buvo toks stiprus, kad negalėjome patikėti, jog tai Česlovas Nausėda. Jis puikiai susitvarkė su sudėtingu vaidmeniu, aukštomis natomis, charakteriu. Paskutinį kartą teatre Č. Nausėda pasirodė kaip Didysis Inkvizitorius operoje Don Karlas. Jis sukūrė be galo stiprų charakterį ir vaidmenį ir nors operoje nedainavo, įrodė, kad yra didis artistas.“n
Kasijus op. Otelas
Rūtenis op. Pilėnai
Didysis Inkvizitorius op. Don Karlas (Pilypas – Luciano Batinic, Vienuolis ir Didžiojo Inkvizitoriaus balsas – Liudas Mikalauskas)
Vytautas Klova – talentingas lietuvių kompozitorius, klasikas, Lietuvos muzikos lobyną papildęs daugybe vertingų kūrinių, ir puikus pedagogas. „Visas mano gyvenimas praėjo dirbant kūrybinį ir pedagoginį darbą. Žemaitiškas užsispyrimas padėjo maksimaliai panaudoti visas laisvas paros valandas kūrybai, kurioje stengiausi išlaikyti lietuvišką dvasią, natūralią, logišką melodinių balsų plėtotę, aiškią, nesudarkytą kūrinio formą“, – yra sakęs V. Klova. 2026 m. sausio 31 d. kompozitoriui ir pedagogui V. Klovai būtų suėję šimtas metų, o jo operai Pilėnai tais pačiais 2026-aisiais sukanka septyniasdešimt metų nuo pirmojo pastatymo. 1933–1938 m. V. Klova lankė pradžios mokyklą Tirkšliuose. Baigęs penkis skyrius įstojo į Mažeikių valstybinę gimnaziją. Čia pajuto turįs gabumų ir polinkį į meną – lankė muzikos ir dailės būrelius. Mokinių rengiamuose vakaruose skambino pirmuosius savo kūrinius, grojo Mažeikiuose susikūrusiame simfoniniame orkestre, piešė dekoracijas gimnazijoje statomiems vaidinimams. Baigęs gimnaziją, nuo 1944 m. spalio 31 d. būsimasis kompozitorius Kretingos rajone, Darbėnuose, keturis mėnesius dirbo pradžios mokyklos mokytoju, 1945 m. kovą buvo paskirtas Mažeikių apskrities kultūros namų direktoriumi.
1946 m. V. Klova įstojo į Kauno konservatoriją, vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Iki 1948 m. mokėsi prof. Juozo Gruodžio, jam mirus – prof. Antano Račiūno kompozicijos klasėje. 1951 m. baigė konservatoriją ir po dvejų metų įstojo į aspirantūrą Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Netrukus šias studijas metė ir, dainininko bei pedagogo Apseliomo Barniškio rekomenduotas, 1948–1950 m. dirbo Kauno antrosios mergaičių vidurinės muzikos mokyklos, o 1951–1952 m. – Kauno dešimtmetės muzikos mokyklos mokytoju. Dar būdamas studentas, 1950 m. pradėjo dėstyti teorines disciplinas J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, buvo paskirtas Muzikos teorijos skyriaus vedėju. Jam dirbant Kauno konservatorijoje, vėliau pavadintoje jos įkūrėjo Juozo Gruodžio vardu, įsteigta kompozicijos klasė.
Persikėlęs iš Kauno į Vilnių, 1954–1994 m. V. Klova dėstė teorines disciplinas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Nuo 1960 m. – vyresnysis dėstytojas, nuo 1970 m. – docentas, nuo 1982 m. – profesorius. Be pedagoginio, kompozitorius dirbo ir mokslinį darbą: parašė pirmąjį lietuvišką daugiabalsės muzikos vadovėlį Polifonija (2 d. 1966–1985), mokymo priemonę neakivaizdinio skyriaus studentams Polifonijos užduotys, Polifonijos uždavinyną (1993), deja, likusį neišleistą.
Už nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai kompozitoriui 1957 m. už operą Pilėnai ir 1960 m. už operą Duktė skirta LSSR valstybinė premija. 1959 m. jam suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo, 1976 m. – Lietuvos liaudies artisto garbės vardas. 1996 m. V. Klova apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Iškilus menininkas po sunkios ligos mirė 2009 m. gruodžio 10 d., eidamas 84-uosius. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Vytauto Klovos operos
Pilėnai, libreto autorius Jonas Mackonis, režisierius Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus, 1955, premjera 1956.
Vaiva, libreto autorius ir režisierius Juozas Gustaitis, dailininkė Regina Songailaitė, 1957, premjera 1958.
Duktė, libreto autorius ir režisierius Juozas Gustaitis, dailininkė Regina Songailaitė, 1960, premjera 1960.
Du kalavijai (Žalgiris), libreto autorius Jonas Mackonis, režisierius Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus, 1965, premjera 1966.
Amerikoniškoji tragedija (Baltoji jachta), libreto autorius Jonas Mackonis, režisieriai Kārlis Liepa ir Arnoldas Lininis, dailininkas Edgaras Vārdaunis, 1968, premjera 1969 Rygoje, Lietuvoje nestatyta.
Ave vita! (Julius Janonis), libreto autorius Juozas Nekrošius, režisierius Vytautas Grivickas, dailininkas Henrikas Ciparis, 1974, premjera 1974.
Pilėnai: „Geriau mirtis negu vergovė!“
Labiausiai V. Klova brangino savo operą Pilėnai – turbūt dėl to, kad buvo pirmoji, nors kompoziciškai vientisesnėmis ir brandesnėmis laikė dvi paskutines operas – Amerikoniškąją tragediją ir Ave vita! V. Klovos operoms būdinga vientisa arijų, chorų, orkestro epizodų struktūra, leitmotyvinis simfonizmas, kontrastingų intonacinių sferų dramaturgija, spalvingos personažų charakteristikos, epinė lyrika ir dramatizmas, išskirtinis muzikos melodingumas ir tautiškumas. Melodingumas, dainingumas – apskritai vieni esminių V. Klovos stiliaus bruožų: jo kūrinių melodika natūralios tėkmės, lakoniška, dažniausiai lyriška, susijusi su lietuvių folkloru, plėtojama monotematizmo principu.
Pilėnai – keturių veiksmų penkių paveikslų opera. Sukurta 1955 m., premjera įvyko 1956 m. liepos 1 d. Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre, 1957 m. įvertinta LSSR valstybine premija.
Iš kairės: Juozas Gustaitis, Vytautas Klova, Jonas Mackonis, Juozas Nekrošius
Operos kūrėjai: libreto autorius Jonas Mackonis, dirigentas Isajus Altermanas, režisierius Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus, chormeisteris Jonas Dautartas, baletmeisteris Bronius Kelbauskas.
Pagrindiniai operos veikėjai ir atlikėjai: Margiris, Pilėnų kunigaikštis, – Jonas Stasiūnas; Eglė, Margirio duktė, – Elena Saulevičiūtė; Mirta, Margirio augintinė, – Marija Aleškevičiūtė; Ūdrys, Margirio bajoras, Mirtos mylimasis, – Zenonas Tervydis; Danyla, rusų kunigaikštis, Eglės mylimasis, – Valentinas Adamkevičius.
Dažnai keliamas klausimas, ar lietuviai turi nacionalinį epą. Muzikinį epą neabejotinai turime – tai V. Klovos opera Pilėnai, tvirtai įrašyta ne tik į nacionalinės muzikos istoriją, bet ir į tautos savimonę. Neretai muzikos, literatūros ar dailės genijams pažinti ir atminti neprireikia nesuskaičiuojamų kūrinių – užtenka vieno, bet ryškiai spindinčio. Toks perlas švyti ir kompozitoriaus V. Klovos kūrybos lobyne. Daugelis nedvejodami atpažintų garsiąją Ūdrio ariją iš vienos žymiausių jo operų Pilėnai. Į šią ariją kompozitorius įaudė kilniausius tautos idealus: ryžtą aukotis, meilę ir ištikimybę savo žemei.
Pilėnai – romantinio stiliaus istorinė herojinė opera su realizmo bruožais. Kūrinys labai dramatiškas, nors yra jame ir lyrinių scenų. Lyriniuose epizoduose aiškiai jaučiamas nacionalinis koloritas, atsispindi gilus liaudies poezijos, muzikos pajautimas. Iš liaudies melodijų sukurti Eglės ir Ūdrio paveikslai, iš intonacinių ir ritminių tautos elementų išplėtota monumentali Pilėnų ir Margirio tema. Liaudiškos intonacijos ypač ryškios Eglės partijoje. Išradingos ir nepagrindinių veikėjų muzikinės charakteristikos. Operos muzika melodinga ir paprasta, jai būdinga muzikinės kalbos aiškumas, vokalo įvairumas, vyrauja melodinis elementas.
Šioje pirmojoje savo operoje V. Klova atskleidė melodisto talentą, kūrybinę brandą, tapo labai populiarus ir pelnė lietuvių operos klasiko vardą. Pasitelkdamas vis naujus melodinius išteklius kompozitorius sukūrė kontrastais grįstą draminę sintezę. Dėl melodingumo, artimumo tautos kūrybos dvasiai opera labai išpopuliarėjo, buvo mėgstama atlikėjų ir publikos. Ypač plačiai iki šiol atliekamos jos arijos, reikšmingi chorai, tarsi didžiuliai paveikslai masinėse scenose kartu su orkestro faktūra ir liaudies intonacijomis. Epinio žanro kūriniui tai teikia didingumo. Operos Pilėnai idėją pagimdė bičiulių Vytauto Klovos ir Jono Mackonio pokalbiai apie didvyrišką tautos praeitį. Jos libreto pagrindas – XIV a. metraščiuose aprašyta dramatiška Pilėnų žūtis. Pasak metraščių, 1336 m. Pilėnų pilis netikėtai buvo užpulta kryžiuočių. Negalėdami atsilaikyti
įnirtingoje kovoje prieš kur kas gausesnį priešą ir nenorėdami pasiduoti vergijon, pilies gynėjai su kunigaikščiu Margiriu priešakyje pasiryžta žūti savo pačių susikurto laužo liepsnose. Remdamasis šiuo istoriniu faktu J. Mackonis sukūrė operos libretą, grįstą pasakojimu apie herojišką pilėniečių kovą ir žūtį.
„J. Mackonis rašydamas tekstus girdi muziką. Kritikuodavo, kad jo tekstai pernelyg liaudiški, bet buvo muzikalūs. <...> Operos spektaklį ruošėsi diriguoti patyręs dirigentas I. Altermanas, kuris mielai teikė patarimus ir dėl operos orkestruotės. Visi buvo geranoriški. Spektaklio režisierius Juozas Gustaitis, dailininkas Juozas Jankus. Ruošėsi su dideliu entuziazmu. Sumanė statytojai nuvažiuoti į Punios piliakalnį, kur, anot legendos, vyko garbingoji tragedija. Kalno apačioje vingiuoja Nemunas, apie patį piliakalnį būta gilių griovių, kitoje Nemuno pusėje – Punios šilas.
Madingos tuomet buvo perklausos. Libreto perklausoje būta įvairių pasisakymų. Kai kam kliudė, kad nėra socialinio motyvo. Prasidėjus generalinėms repeticijoms, buvo nutarta surengti operos Pilėnai spektaklio peržiūrą. Ji įvyko gegužės pradžioje, dalyvavo daug muzikos veikėjų, kompozitorių, muzikologų. Peržiūra pavyko gerai. Atrodo, J. Čiurlionytė pasakojo, kad
Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro
vyriausybinėje ložėje sėdėjęs kultūros ministras Juozas Banaitis nubraukė ašarą“, – pasakojo Jūratė Klovienė.
Operos siužeto centre – Pilėnų kunigaikštis Margiris. Jis turi dukterį Eglę, ši yra pamilusi Nalšios kunigaikštį Rūtenį. Pilyje gyvena ir Margirio augintinė Mirta. Ji yra susižavėjusi jauno, nors ir nekilmingo Pilėnų kario Ūdrio narsa. Kol merginos svajoja apie savo mylimuosius, į pilį atvyksta kryžiuočių pasiuntinys Ulrichas ir kursto Margirį pradėti karą prieš Gediminą. Pasirodo svečiai – tai Rūtenis atvyksta aplankyti savo mylimosios. Prasideda puota, kryžiuotis pasišalina, bet suspėja pasėti pilyje nesantaiką pasakydamas Mirtai, kad Margiris nėra jos tikrasis tėvas. Iš Ulricho Mirta sužino, kad Margiris nužudė jos tėvą. Kryžiuotis pažada jai padėti atkeršyti už jį. Pakalbėjusi su Margiriu ir įsitikinusi kryžiuočio teisumu, Mirta šiam parodo slaptą požeminį pilies išėjimą. Puotos įkarštyje pasigirsta žinia, kad pilį supa kryžiuočiai. Neradęs Mirtos ir Ulricho Margiris pasiunčia Ūdrį patikrinti požeminio išėjimo. Kryžiuotis sužeidžia Ūdrį ir drauge su Mirta pabėga. Kryžiuočių stovykloje slapta susitikęs su Mirta, Ūdrys atskleidžia jai tikrąją tiesą – jos tėvas buvo tėvynės išdavikas. Prakeikęs merginą, karys skuba į Vilnių prašyti Gedimino pagalbos. Narsiai kaunasi Pilėnų gynėjai, bet priešo jėgos stipresnės, o Gedimino pulkai vėluoja. Užsidegus pilies sienoms, Margiris kreipiasi į visus gynėjus ragindamas verčiau mirti, bet gyviems nepasiduoti. Liepsnose žūsta visi –ir vaikai, ir visi iki paskutinio kariai. Ideologiniais sumetimais operos libretas prieš premjerą buvo pakeistas, atsirado du rusų veikėjai – Danyla ir Potikas. Atgavus Nepriklausomybę sugrįžta prie pirminio libreto varianto: Eglės jaunikis yra Nalšios kunigaikštis Rūtenis, jo palydovas – Alminas. Svarbiausias personažas Margiris įkūnija tautos išmintį, drąsą ir pasiryžimą. Sceniniame vaizde jo individualybė galbūt neišryškėja, bet šis charakteris labai nusisekęs muzikiniu požiūriu. Visai kitaip įkūnyti Eglės, Danylos, Ūdrio, Potiko charakteriai – šie personažai labai spalvingi, gyvi.
Premjera Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre įvyko 1956 m. liepos 1 d. Žiūrovai labai šiltai priėmė naująją V. Klovos operą. Pagrindinius vaidmenis joje atliko Jonas Stasiūnas, Elena Saulevičiūtė, Marija Aleškevičiūtė, Zenonas Tervydis, Valentinas Adamkevičius. Opera buvo tiesiogiai transliuojama per Lietuvos radijo pirmąją programą.
Operos solistė Aušra Stasiūnaitė, kuriai vėliau teko Mirtos vaidmuo, prisimena:
„Vytauto Klovos vardas man visada siejasi su pirmąja jo opera Pilėnai. 1956 m. ji buvo
pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Aišku, kad apie šį pastatymą ir jo peripetijas žinau tik iš savo tėvelio, operos solisto Jono Stasiūno, prisiminimų, kadangi pati tuomet buvau dar visai maža. Tėtis pasakojo, kad kurdamas pagrindinį Pilėnų personažą Margirį kompozitorius kartais klausdavo jo nuomonės apie vieną ar kitą šio vaidmens vokalinės partijos aspektą, konsultuodavosi įvairiais baritono subtilybių klausimais. Ne paslaptis, kad šis vaidmuo buvo kuriamas turint mintyje būtent Jono Stasiūno asmenybę, jo galingą balsą ir stotą. Labiausiai iš tėvelio pasakojimų įsiminė toks epizodas. Aplankęs jį namuose, kompozitorius Vytautas Klova pasidžiaugė, kad jau baigė kurti finalinę sceną su įspūdinga Margirio arija: „Joneli, tavo finalinėje arijoje bus penki sol...“ Matyt, tam, kad arija tikrai skambėtų įspūdingai ir galingai. Na, o tėtis jam ir sako, kad gal nereikia tiek daug tų sol, gal pakaktų ir dviejų... Sol
baritonui – beveik aukščiausia diapazono nata, o dar tokiam baritonui, kokiam buvo kuriamas Margirio vaidmuo, – tai rimtas iššūkis. Žodžiu, sutarė, kad pakaks dviejų, – kompozitorius į dainininko nuomonę atsižvelgė.
Opera sulaukė didžiulio pasisekimo. Jos tematika tais niūriais pokario metais buvo nepaprastai aktuali. „Geriau mirtis negu vergovė“ – tokie Margirio žodžiai skamba finalinėje scenoje. Jie rado atgarsį daugelio širdyse, žadino patriotinius jausmus. Spektakliai vyko ne tik Operos teatre, bet ir įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Improvizuotoje scenoje, gamtos apsuptyje, viskas atrodė dar įtaigiau. O koks būdavo finalinis laužas... Opera sutraukdavo tūkstantines žiūrovų minias ir visiems palikdavo didžiulį įspūdį. Pamatę Stasiūną žmonės sakydavo: „Žiūrėk, žiūrėk, Margiris eina.“ Šis vaidmuo Jonui Stasiūnui buvo bene pats mėgstamiausias, jį dainavo beveik trisdešimt metų. Tuo vaidmeniu 1984 m. jis ir atsisveikino su operos scena“ (iš interviu su Aušra Stasiūnaite, autoriaus archyvas).
Tų pačių metų rugsėjo 3 d. naująjį 1956–1957 m. sezoną Lietuvos akademinis operos ir baleto teatras taip pat pradėjo opera Pilėnai. Spalio 6 d. Charles’io Gounod operą Faustas, kurioje Mefistofelio vaidmenį turėjo atlikti iš Sibiro grįžęs bosas Antanas Kučingis, pakeitus Pilėnais, publika labai supyko. Protestuodami prieš šį pakeitimą žiūrovai Pilėnus apmėtė kiaušiniais – tokį komentarą prie pranešimo spaudai laikraštyje Tiesa pasižymėjo V. Klova.
Dainininkas prof. Vladimiras Prudnikovas, Margirio vaidmens atlikėjas, apie savo partiją šioje operoje sakė: „Bendraudamas su kompozitoriumi Vytautu Klova turėjau galimybę pasinerti į gilesnes operos Pilėnai interpretacijas, ypač į pagrindinio veikėjo – Margirio – vaidmenį. Nors vaidmuo parašytas baritonui, maestro padarė tam tikrų korekcijų, pritaikydamas jį prie mano, kaip boso, balso specifikos. Teko garbė šį vaidmenį atlikti gastrolėse ir festivaliuose“ (iš interviu su Vladimiru Prudnikovu, autoriaus archyvas).
Su dideliu trenksmu opera atgijo Trakų pilyje 2001 m. liepos 6 d. Veikalo statytojai tarsi ištrynė ribą, skiriančią Pilėnų personažus ir publiką. Žiūrovai galėjo pasijusti veiksmo dalimi. Teatro administracija ir renginio organizatoriai susidūrė su labai sudėtinga logistika: scenografijos elementus, apšvietimo įrangą, įvairią aparatūrą, muzikos instrumentus, kostiumus į saloje esančią pilį teko plukdyti laivais. Neapsieita ir be kuriozų – spektaklio metu kažkas iš miestelio gyventojų, pamanęs, kad pilis dega, iškvietė gaisrinę.
Pilėnai – vienintelė lietuviška opera, nuo pat premjeros įsitvirtinusi LNOBT repertuare. Ji rodyta įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat ne kartą ir užsienyje: Čikagos lietuvių operoje, Maskvos didžiajame teatre, Varšuvos didžiajame teatre.
Jungtinių Amerikos Valstijų operos mėgėjai su Pilėnais pirmąkart gavo progą susipažinti 1964 m. pavasarį, kai lietuvių politikos, kultūros ir naujienų savaitraščio Vienybė leidėja Valerija Tysliavienė iš Vilniaus į Niujorką parsivežė operos magnetines juostas su garso įrašais ir susitarė su bendrove Eurotone dėl plokštelių leidimo, nors bendrovės direktorius George’as Curtisas abejojo, ar pavyks išleisti plokšteles tinkamai ir kokybiškai perrašant iš sovietinių juostų. Pasirodė trijų plokštelių rinkinys, kainuojantis dvylika JAV dolerių. 1964 m. balandžio 21 d. Pilėnų plokštelių rinkinį Eurotone įtraukė į savo leidyklos seriją Geriausi pasaulio tautų muzikos įrašai n
Pilėnai (Elena Saulevičiūtė, Jonas Stasiūnas, Valentinas Adamkevičius)
Italijos ambasadorius Lietuvoje Emanuele de Maigret: „Menas – tai širdies šventė“
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Italijos ambasados Lietuvoje pastaraisiais metais plėtojama ypatinga kultūrinė partnerystė kasmet įgauna vis didesnį pagreitį. LNOBT scenoje nuolat regime italų dirigentų, režisierių, dainininkų ir choreografų darbus, o drauge su Italų kultūros institutu įgyvendinami projektai tampa ryškiomis švenčių ir teatro sezono programos viršūnėmis. Italija –operos tėvynė, todėl LNOBT scenoje natūraliai susitinka didžioji itališkoji tradicija ir šiuolaikinės meno tendencijos. Nuo iškilmingų Italijos Respublikos dienos minėjimų iki tarptautinių premjerų, nuo bendrų koncertų iki ateityje laukiančio baleto šimtmečio – šis bendradarbiavimas ne tik praturtina Lietuvos kultūrinį gyvenimą, bet ir tampa įspūdinga dviejų šalių draugystės vitrina. Kultūrinio dialogo, kuriame dera tradicija ir šiuolaikiškumas, temos – pokalbyje su Italijos ambasadoriumi Lietuvoje Emanuele de Maigret.
Ingrida Milašiūtė
LNOBT ir Italiją jau daugelį metų sieja ypatinga kultūrinė draugystė. Kaip ją matote šiandien?
Nuo pat savo kadencijos pradžios – 2024 m. sausio – iš karto užmezgiau glaudžius ryšius su pagrindinėmis Lietuvos kultūros institucijomis, pirmiausia muzikinėmis. Suprasdami operos kaip Italijoje gimusio meno reiškinio svarbą, glaudžiai ir įvairiapusiškai bendradarbiaujame su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru. Mes, ambasada ir kultūros institutas, kuriam šiuo metu taip pat vadovauju, remiame su Italija susijusią LNOBT veiklą ir inicijuojame bendrus projektus.
Šių metų gegužės 30 d. teatre surengėme iškilmingą Birželio 2-osios – Italijos Respublikos dienos – minėjimą. Šios svarbiausios mūsų nacionalinės šventės pagrindiniu akcentu tapo baletas. Teatro baleto trupės modernios choreografijos pasirodymas tarsi suteikė šventei sparnus. Šis įtaigus ir šiuolaikiškas akcentas atitiko Italijos įvaizdį, kurį siekiu skleisti: Italija – ne tik didžiųjų tradicijų šalis nuo Renesanso, Baroko, neoklasicizmo iki XIX a. operos
šedevrų, bet ir moderni šiandienos valstybė, inovacinių technologijų, pramonės ir dizaino lyderė.
Mūsų planuose – ir bendradarbiavimo projektai, susiję su Lietuvos baleto šimtmečio sukaktimi, bet kol kas dar nenorėčiau atskleisti visų detalių.
106-asis LNOBT sezonas pradėtas itin simboliškai – Amilcare’s Ponchielli opera Lietuviai, prie kurios pastatymo prisidėjo italų kūrėjų komanda. Kokias prasmes įžvelgiate šiame pasirinkime?
Tai nepaprastos svarbos įvykis. Lankiausi teatre ir mačiau šį pastatymą – tai išskirtinis, tarptautinio lygio scenos darbas: vizualiai įspūdingas, patrauklus ir įtraukiantis, su įdomiu ir jaudinančiu siužetu. Jaučiausi tarsi žiūrėčiau puikų filmą.
Dar anksčiau, prieš Italijos nacionalinės šventės minėjimą, turėjau progą įsitikinti LNOBT komandos profesionalumu. Lankiausi teatro užkulisiuose – tai buvo nepaprastai įdomu. Teatras pasižymi aukšta kompetencija ir išskirtinėmis
techninėmis galimybėmis įgyvendinti sudėtingus pastatymus. Visa tai ryškiai atsiskleidė operoje Lietuviai. Tai tikrai įsimintina premjera.
A. Ponchielli ir jo opera Lietuviai yra tobulas Italijos ir Lietuvos santykių simbolis – mus sieja vertybės, tradicijos ir nacionalinė tapatybė. Ši opera iš tiesų simbolinė. Galiu netgi atskleisti, kad ką tik atnaujintame Italų kultūros institute planuojame vieną salę pavadinti A. Ponchielli vardu. Mano manymu, tai gražiausias būdas įamžinti Italijos ir Lietuvos draugystę.
Kaip vertinate italų menininkų įnašą į
Lietuvos operą ir platesnį kultūrinį bendradarbiavimą, kuriame aktyviai dalyvauja ir lietuvių solistai?
Kuo daugiau kultūrinių mainų, tuo platesnis tarptautinis bendradarbiavimas – dalijamasi profesinėmis žiniomis ir patirtimi. Mes tai remiame, nes tokia ir mūsų institucijos misija –skatinti kultūrinius ryšius.
Vienas iš ypatingų akcentų buvo italų kompozitoriaus Giacomo Puccini jubiliejaus minėjimas 2024 m. Italijos nacionalinės šventės
metu scenoje pasirodė du iškilūs lietuvių operos solistai – Tomas Pavilionis ir Viktorija Miškūnaitė. Jie atliko Italijos ir Lietuvos himnus bei dovanojo publikai keletą gražiausių G. Puccini arijų. Tą įsimintiną vakarą Italija ir Lietuva susitiko scenoje, o lietuvių atlikėjai, tarptautinio lygio dainininkai, muzika įprasmino bendrą kultūrinį ryšį.
Lietuvą ir Italiją sieja turtingos muzikinės tradicijos. Kurios abiejų šalių kultūrinės kryptys, Jūsų akimis, šiandien yra artimiausios?
Italija ir Lietuva – dvi šalys, turinčios stiprias muzikines tradicijas. Neseniai teko dalyvauti koncerte, kuris vyko nuostabioje Romos Kvirinalo rūmų šv. Pauliaus koplyčioje dalyvaujant abiejų šalių prezidentams. Tai buvo Lietuvos kultūros sezono Italijoje 2025–2026 m. atidarymas, jo metu skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika.
M. K. Čiurlionis – nuostabus, išskirtinis kompozitorius, jo melodingi kūriniai kuria ypatingą atmosferą. Šis koncertas mane ypač
sužavėjo: kvartetą atliko italų muzikantai, o kūrinius fortepijonui interpretavo M. K. Čiurlionio proanūkis pianistas Rokas Zubovas. Šioje išskirtinėje aplinkoje, dalyvaujant aukščiausiems mūsų šalių vadovams, Italija ir Lietuva išgyveno bendrą muzikinę patirtį – tai buvo tikrai jaudinanti akimirka.
Rugsėjį ambasadoje vykusi meno kritikų konferencija svariai prisidėjo prie LNOBT premjeros. Kaip suvokiate ambasados vaidmenį tokių kultūrinių iniciatyvų kontekste?
Ambasada ir Italų kultūros institutas, kurį atnaujinau ir paverčiau šiuolaikiška erdve, yra atviri bendradarbiauti su Lietuvos institucijomis. Kaip tik todėl spaudos konferencijai, pristatančiai operą Lietuviai, surengti pasiūliau ambasadoriaus rezidenciją – čia eksponuojama ir mano surinkta italų šiuolaikinio meno kolekcija. Ši erdvė man primena stebuklingą dėžę, kurioje galima įgyvendinti įvairiausias iniciatyvas. Muzika ir vizualusis menas čia susitinka ir darniai vienas kitą papildo.
Kokių ateities galimybių įžvelgiate? Kaip, Jūsų nuomone, galėtų plėtotis ši graži kultūrinė draugystė?
Mūsų ir teatro požiūris ir vizija, kaip plėtoti bendradarbiavimą, sutampa. Nuo pat savo ištakų opera yra glaudžiai susijusi su Italijos kultūra, tad neabejotinai bus ir daugiau progų bendriems projektams. Tuo keliu ir eisime.
Ko palinkėtumėte teatrui, savo 106-ąjį sezoną pradėjusiam tokia išraiškinga nata?
Linkiu LNOBT ir toliau puoselėti nuostabias pastatymų tradicijas. Su dideliu malonumu lankausi teatre kaip žiūrovas ir visuomet džiaugiuosi, kad salė pilna žmonių. Bilietų gauti beveik neįmanoma, nes repertuaras itin aukšto lygio.
Visuomenės dėmesys kultūros renginiams buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl savo diplomatinei misijai pasirinkau Lietuvą. Pats to siekiau, o Italijos vyriausybė parodė pasitikėjimą paskirdama mane čia, kur jautrumas kultūrai yra išskirtinis. Tai ypatingas bruožas – ir vyresniųjų, ir jaunimo. Koncertuose, operose, meno parodose visada matau daug jaunų žmonių. Tai pripildo mano širdį džiaugsmo, nes menas – tai širdies šventė. n
Premjeros Lietuviai spaudos konferencija Italijos ambasadoje
Kalėdų stebuklo belaukiant
Kristupas Antanaitis
Nuo senų senovės žmonija kūrė įvairius papročius ir tradicijas bei perduodavo juos iš kartos į kartą. Ne išimtis – švenčių laukimas ir šventimas. Daugelį amžių tai buvo siejama su krikščionybe ir tikėjimu, bet bėgant metams ir atsirandant televizijai, reklamoms bei pačioms įvairiausioms rinkodaros kampanijoms šventės virto šaltiniu uždirbti pinigų ir mirksinčiais ekranais miestų gatvėse, o šiais laikais – ir didelėmis prekybos centrų akcijomis.
Vis dėlto kultūros lauke šventinis laikotarpis taip pat išskirtinis, žinoma, gerąja prasme. Nuo pat įkūrimo tarpukario Kaune Valstybės teatro administracija suprato, kad metų sandūroje reikia kitokio – lengvesnio ir šventiškesnio – repertuaro, tad užgimė tradicija rodyti Piotro Čaikovskio Spragtuką, o pirmoji profesionali opera Traviata, parodyta 1920 m. gruodžio 31-ąją, beveik aštuoniasdešimt metų tapo neatsiejama nuo Naujųjų sutikimo. Taigi šventinis laikotarpis Lietuvoje susiklostė tarsi savaime.
O kaip metų pabaigos šventes pasitinka kiti pasaulio teatrai? Pagrindiniai Europos ir pasaulio kultūros centrai, žinoma, yra Londono karališkasis operos teatras, Milano La Scala, Madrido Teatro Real, Barselonos Gran Teatre del Liceu, Vienos valstybinė opera ir Niujorko
Metropolitan Opera. Formuodami šventinį repertuarą šie teatrai metai iš metų laikosi panašių tradicijų.
Niujorko Metropolitan Opera daugelį metų rodė Wolfgango Amadeus Mozarto Užburtąją fleitą arba Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėją – operos būdavo sutrumpinamos iki valandos ir vaidinamos anglų kalba. Spektakliai kasmet keisdavo vienas kitą. Retkarčiais į repertuarą užklysdavo ir Engelberto Humperdincko opera Jonukas ir Grytutė – ji buvo ypač populiari iki 2006 m. Naujuosius šis teatras tradiciškai kviečia sutikti operos premjera – šiemet tai bus pirmąkart per penkis dešimtmečius statomi Vincenzo Bellini Puritonai. Greta to, žinoma, vyksta įvairios edukacijos šeimoms, teatralizuotos ekskursijos po teatro užkulisius, kuriami specialūs vaizdo klipai internete ar šventiniai atvirukai ir, žinoma, puošiamasi šventinėmis dekoracijomis, kurios kasmet sulaukia vis daugiau patiktukų socialiniuose tinkluose.
Milane įsikūrusi žymioji La Scala gruodį pasitinka net keturiais koncertais, kurių programoje skambės Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 7, Johanneso Brahmso Kvartetas fortepijonui ir styginiams c-moll, Georgo Friedricho Händelio Mesijas ir Charles’io Gounod Iškilmingosios mišios šv. Cecilijos garbei. Gruodžio 18 d. teatras pristatys naują P. Čaikovskio baleto Miegančioji gražuolė versiją. Milaniečiai kviečiami į specialias muzikines edukacijas ir programas, nesusijusias su spektakliais, bet ypatingų programų La Scala nesiūlo.
Vienos valstybinė opera (Wiener Staatsoper) turi savą kasmetę tradiciją, panašią į mūsiškę, tik valsų sostinėje kasmet nuo 1900-ųjų skamba Johanno Strausso operetė Šikšnosparnis. Dažniausiai ji rodoma vos vieną ar du vakarus. Legendinis spektaklis, kurio redakciją 1971 m. sukūrė režisierius Otto Schenkas su bendražygiu scenografu Güntheriu Schneideriu-Siemssenu, publikos itin mėgstamas už natūralizmą ir puikų humorą. Nesenstanti operetė kasmet sutraukia minias klausytojų. Greta to publika
kasmet žavisi opera Jonukas ir Grytutė, į repertuarą dažnai grįžta ir Spragtukas, o šių metų gruodžio 4 d. Vienoje koncertą rengia Asmik Grigorian. Tai bus ta pati pavasarį Vilniuje skambėjusi A Diva is Born programa, kurioje solistė visus nustebino atlikdama klasikinius kūrinius ir Lady Gagos dainas. Šventiniu laikotarpiu Vienos teatras pateikia specialų kalėdinį pasiūlymą, kad žiūrovai galėtų dažniau ir pigiau apsilankyti šiame teatre. Taip pat organizuojamas specialus Naujųjų metų koncertas vaikams. Visą gruodį įvairiose miesto vietose rengiami adventui skirti sakralinės muzikos koncertai, o sausio pabaigoje, žinoma, vyksta žymusis Vienos pokylis, kurio tradicija gyvuoja jau daugiau kaip šimtą metų.
Londono karališkoji opera taip pat nepraleidžia progos publikai parodyti Jonuko ir Grytutės bei Spragtuko. Specialių koncertų teatras nerengia, bet pastatą puošia įspūdingomis dekoracijomis ir kviečia į muzikines edukacijas vaikus.
Karštojoje Ispanijoje, Madride ir Barselonoje, kur veikia vieni žymiausių Europos operos teatrų, dominuoja koncertai ir specialios šventinės programos. Madride kasmet vyksta kalėdinis koncertas, kuriame dažniausiai pasirodo jauni pradedantys atlikėjai, o specialiai atrinktų kūrinių programos būna pritaikytos šeimoms. Barselonoje šventiniai koncertai atliepia dar platesnius publikos poreikius – čia klausytojams pristatoma Charleso Dickenso Kalėdų giesmė arba Džiazuojantis Spragtukas. Pastarasis spektaklis – sušiuolaikinta ir džiazo elementais praturtinta žymiojo baleto versija –šiuo metu ypač populiarus.
Apibendrintai galima pasakyti, kad viso pasaulio teatrai šventiniu laikotarpiu orientuojasi į šeimas: pritaiko joms savo repertuarą, stengiasi rodyti pasakomis paremtus siužetus, trumpesnius operų ar baletų variantus, rengia koncertus, edukacijas, ekskursijas po teatro užkulisius ir puošia teatrų pastatus. n
Barselonos Liceu teatras šventiniu laikotarpiu
Šikšnosparnis (Wiener Staatsoper nuotr.)
Užburtoji fleita (Niujorko Metropolitan opera)
Bravissimo Mirties ir Sielos grožio architektui
Raimondas Polis
Mirtis – tai ne tamsa – tai šviesa. Tai ne niekas – tai amžinybė. Tai ne galas – tai pradžia.
Victor Hugo
1960-ieji. Pavasaris. Vilnius. J. Basanavičiaus gatvė. Senasis Operos ir baleto teatras. Man – vos šešeri. Teta Lena, operos primadona Elena Čiudakova, padovanojo mamai du bilietus į Giuseppe’s Verdi operą Traviata. Mama pasiėmė į teatrą mane. Neatmenu, kaip buvau įleistas į vakarinį spektaklį, bet vis dėlto patekau tenai.
Senasis Operos ir baleto teatras J. Basanavičiaus g.
Pirmąkart gyvenime lankiausi tikrame teatre. Stebuklas prasidėjo vos įžengus į fojė, o ką jau kalbėti apie pačią salę. Koks grožis! Raudono aksomo kėdės! Scenoje – dailiai apšviesta užuolaida su rūtos šakele. Apačioje, orkestrinėje, daug kėdžių. Kai kur ant jų guli smuikai. O kokia nuostabi arfa! Tuokart atrodė, kad ji blizga auksu. Aplinkui vienos paslaptys... Kas už tos raudonos užuolaidos? O kas sėdės šioje duobėje? Salė tvieskia šviesomis! Palubėje kabo nuostabiai gražus sietynas iš daugybės blizgančių stikliukų, balkonų šonai papuošti raudonu aksomu su auksu, o centre –pasakiškai graži centrinė ložė. Vis žiūrėjau į ją ir laukiau, kada įžengs karalius su karaliene...
Gęsta šviesos. Į orkestrinę ateina juodais frakais ir baltais marškiniais su juodom peteliškėm pasipuošę muzikantai. Paskui pasirodo lygiai taip apsitaisęs dirigentas. Tamsa. Dirigentas pasirengęs pradėti. Laukiu stebuklo – nuostabaus grožio uždanga pakyla ir prieš mane ima vertis Paslaptis.
Suskamba muzika ir atsiduriu pasakų karalystėje. Nesuvokiu, ar tai tikrovė, ar ne. Mano svajonė išsipildė: regiu gyvą pasaką, gyvenu joje. Scenoje pasirodo teta Lena (Violeta – Elena Čiudakova). Karališkai pasipuošusi – taip man tada atrodė. Kokia ji graži!
Laukiu, kada nutils muzika ir teta Lena pradės kalbėti, bet ji pradėjo dainuoti. Nusivyliau. Nors nieko nesupratau, bet puikios dekoracijos, nuostabios melodijos ir gražūs dainininkai mane pakerėjo. Visą spektaklį išsėdėjau ramus – užbūrė operos muzika.
Finalinė Traviatos scena. Šalia tetos Lenos –Alfredas, Virgilijus Noreika. Matau, kaip teta Lena miršta. Alfredas jos gaili. Patikiu, kad viskas tikra. Pasidaro gaila tetos Lenos ir kad Alfredas, kuris ją taip myli, liks našlaitis. Teatre garsiai verkti nedera. Imu kukčioti. Mama tyliai mane ramina. Sako: „Teta Lena nemirė, ji tik vaidina, kad jos herojė miršta.“ Aš netikiu! Ir štai... Uždanga užsiveria, ir teta Lena pasirodo gyva – šypsosi ir lenkiasi. Aš sukrėstas!
Gyvenime taip nebūna!
Po spektaklio abu su mama einame pasveikinti tetos Lenos. Verkiu apkabinęs tetą Leną ir klausiu, kodėl ji mirė. Pamenu, kad mažame Elenos Čiudakovos grimo kambarėlyje tada buvo Virgilijus Noreika ir Kipras Petrauskas –visi trys mane ramino. Tuokart supratau, kad po mirties gali prisikelti ne tik Jėzus Kristus, bet ir teta Lena. Visi buvusieji kambaryje šypsojosi. Tą šešerių metų berniuko jausmą iki šiol nešiojuosi sieloje.
Alfredas – Virgilijus Noreika, Violeta – Elena Čiudakova
Bėgo laikas. Šešiametis berniukas virto brandžiu senjoru. 2021-ieji. Ruduo. Lapkritis. Vilnius. A. Vienuolio gatvė. Operos ir baleto teatras, kurį iki šiol vadinu Naujuoju teatru. Giuseppe’s Verdi operos Traviata premjera. Finalinė scena. Violeta – Viktorija Miškūnaitė. Alfredas – Merūnas Vitulskis.
Violeta vaduojasi iš gyvenimo. Mirtis – jos laisvė. Gyvenimas – tik laiko valanda, po kurios visi gyvensime amžinybėje. Violetos Mirtis taip pat pavargsta, kol iš jos išsivaduoja Siela.
Nurimo skausmo traukuliai.
Vėl atgimsta mano...
Mane kelia nežinoma jėga!
Ak! Aš grįžtu į gyvenimą. (pašokdama)
O džiaugsme!
(susmunka ant kanapos)
Violeta miršta. Iš lėto per kančias jos kūną palieka Siela, kad galėtų skristi per žydinčių levandų lauką ir gyventi savo gyvenimą... Ji skrenda į mus...
Mirtis taip pat turi savo balsą! Jis labai tylus. Šią tylą reikia išgirsti!
Tylus Mirties balsas...
Tylus Sielos balsas...
Viktorijos Miškūnaitės Violetos mirtyje – ne mirtis, o Violetos amžinybės tąsa.
Bravissimo Mirties ir Sielos grožio architektui Giuseppe’ei Verdi!
Bravissimo operos Traviata režisieriui
Fabio Ceresai!
Bravissimo Violetai –
Viktorijai Miškūnaitei!
Alfredas – Merūnas Vitulskis
Režisierius Fabio Ceresa
Violeta – Viktorija Miškūnaitė
Filharmonijos Didžiojoje salėje
Didybė ir aistra. LKO, Roeland Hendrikx, Vilmantas Kaliūnas
Sausio 17 d. 19 val. Angelo alsavimas
Vasario 16 d. 19 val. Lietuvos valstybės atkūrimo dienai
Modestas Pitrėnas
KLAUSIMAI:
1. Į gitarą panašus 16–17 a. ispanų styginis instrumentas.
2. Trubadūrų rytmečio daina.
3. Personažas iš J. Haidno oratorijos Metų laikai.
4. Pirmasis Lietuvos operos choro vadovas.
5. 17 a. prancūzų kompozitorius, pagarsėjęs operomis-baletais.
6. Neišvydusi scenos J. Bašinsko opera.
7. Paskutinė V. Belinio opera.
8. Panašus į valsą austrų ir vokiečių liaudies šokis.
9. Čigonė iš D. Verdžio Trubadūro
10. R. Rodžerso miuziklas Muzikos
11. Dviejų dainininkų ansamblis.
12. V. A. Mocarto ... direktorius
13. D. Enesku opera.
14. Medžiotojas iš R. Vagnerio Skrajojančio olando
15. Prieš du dešimtmečius Anapilin iškeliavęs LNOBT dirigentas.
16. (horizontaliai) Dainininkės Apanavičiūtės vardas.
16. (vertikaliai) Operos Romeo ir Džuljeta autorius.
17. V.Barkausko Legenda ... meilę
18. Pirmoji opera, dramma per musica
19. Personažas iš D. K. Menočio operos Telefonas
Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu laura.karnaviciute@opera.lt iki 2026 m. kovo 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus. | Sudarė Viktoras Paulavičius
ATSAKYMAI:
1. Rampa 8. Karmen 15. Žaidimas
2. Žiūrovai 9. Rymanas 16. Votanas
3. Vagneris 10. Skrydis 17. Žirgas
4. Intermedija 11. JAV 18. Armidė
5. Šarka 12. Euridikė 19. Ranka
6. Šalis 13. Tomas 20. Kulminacija
7. Boitas 14. Laura
IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: PARKAS
Kvietimus į spektaklį laimėjo Saulius Andriejus Barštys. Sveikiname!
Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu laura.karnaviciute@opera.lt
ISSN 1822-3001
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas
2025 / 4
Redaktorė Laūra Karnavičiūtė
Dizainerė Jūratė Juozėnienė
Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė
Fotografas Martynas Aleksa
Vadybininkas Laurynas Preikša
Pirmame viršelyje:
Baleto solistė Nora Straukaitė
Fotografas Dmitrijus Matvejevas
Grimo dailininkė Jurga Jurkonė
LNOBT kostiumų skyriaus vadovė
Ilva Leda Eklerienė
A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt
Tiražas 2000 egz.
Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama
Žurnalo redakcijos ir LNOBT nuomonė nebūtinai sutampa su tekstų autorių ir herojų nuomone
LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:
