41
2 0 1 9
/ 3
Koršunovo teatre. Lygiagrečiai kūriau muziką spektakliams nedideliuose teatruose, paskui sulaukiau pasiūlymų kurti ir didžiuosiuose Lietuvos teatruose. Ryškios patirties būta nemažai: vieni privertė išmokti, kad tave gali apgauti, kiti – kad būtina savimi pasitikėti. Jei reikėtų išskirti ką nors vieną, turbūt tai būtų pirmasis atėjimas į LRDT 2013 m. Iš pradžių tereikėjo parengti (karpyti ir redaguoti) kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo muziką režisieriaus J. Vaitkaus statomam spektakliui Eugenijus Oneginas, vėliau režisierius paprašė sukurti vokalinį numerį „Tatjanos laiškas“ ir padėti aktoriams repetuoti vokalinius numerius. Taip prasidėjo darbas su režisieriumi ir visu LRDT kolektyvu. Kas Jums asmeniškai yra teatras? Tai erdvė, kurioje noriu būti. Esate operų autorė, dabar kalbamės artėjant dar vienos jų premjerai. Rita, kas Jums yra opera? Pasidalykite savąja šio sintetinio meno patirtimi. 2007 m. pradėjau bendradarbiauti su Naujosios operos akcijos festivaliu. Su nepriklausoma kūrybine grupe Operomanija sukūriau penkias operas, o 2017 m., bendradarbiaujant su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisiere Loreta Vaskova, Klaipėdos muzikiniame teatre buvo pastatyta ir šeštoji. Visos jos labai skirtingos – nuo vos 2‘40‘‘ trunkančios nanooperos iki pusantros valandos kamerinės operos. Kiekvienos operos žanras vis kitoks, skiriasi ir instrumentų skaičius, elektronikos ir net libreto funkcija.
Esu postdraminio teatro šalininkė, todėl ir mano operos artimos šiam teatrui. Niekada nesiekiau rinktis įprastinio libreto, mane domina galimybė komponuoti tekstą kaip muzikinę medžiagą, literatūrinių tekstų denaracija, kalbos ir teatrinių elementų muzikalizavimas. Man ypač svarbus kiekvienos operos kūrybinis repeticijų procesas.
Amžinybė ir viena diena – koks tai veikalas? Tai darbas, kurio kūrybinio proceso pirmasis etapas buvo pilnas iššūkių. Pasiūlymą gavau praėjus vos keliems mėnesiams po dukrytės gimimo. Bet pasiūlymo kurti šokio operą Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui kartu su pasaulinio garso choreografu Itziku Galili negalėjau ir nenorėjau atsisakyti, o kartu dvejojau, nes nežinojau, kokia motinystės darbotvarkė manęs laukia. Laimei, sveikas ir ramus vaikelis leido man darbuotis ir mielai klausydavosi kūrinio ištraukų. Antras iššūkis – kūrybinis darbas su choreografu (o kartu šios operos eilėraščių autoriumi ir režisieriumi) nuotoliniu būdu. Kadangi Itzikas dirba įvairiausiose pasaulio šalyse, laiko juostų skirtumai kartais neleisdavo opių klausimų spręsti dabar pat. Bet net ir tokiomis aplinkybėmis, manau, mes puikiai vienas kitą supratome ir dabar jau Vilniuje dirbame toliau. Mane labai žavi sintetinis žanras, nes sukurtas darbas yra daugelio žmonių kūrybos vaisius. Kiekvienas įdedame savo indėlį: žinias, darbą, meilę... Juk ir mano muzika be Itziko eilių, idėjų, be dirigento Ričardo Šumilos interpretacijų ar konkrečių solistų, muzikantų atlikimo būtų visai kitokia. Labai džiaugiuosi šia nuostabia komanda.