Waddingtono knygelė būdingu pavadinimu „Mokslinis požiūris“ yra puikus pavyzdys tos literatūros, kurią aktyviai palaiko įtakingas britų savaitraštis „Nature“ ir kurioje didesnės politinės galios mokslininkams reikalavimai eina išvien su visuotinio „planavimo“ agitacija. Nors ir ne taip atvirai niekindamas laisvę kaip ponas Crowtheris, daktaras Waddingtonas irgi nerodo jai didesnio palankumo. Jis skiriasi nuo daugelio šios kategorijos autorių tuo, kad aiškiai supranta ir net pabrėžia, jog jo aprašomos ir palaikomos tendencijos neišvengiamai veda prie totalitarinės sistemos. Bet pastaroji, regis, jam atrodo pranašesnė nei tai, ką jis vadina „dabartine beždžioniškąja civilizacija“.
Dr.Waddingtono tvirtinimas, jog mokslininkas kompetentingas vadovauti totalitarinei visuomenei, remiasi daugiausia jo teze, kad „mokslas gali daryti etinius sprendimus apie žmonių elgesį“. Šiam tvirtinimui grįsti daktarui Waddingtonui suteikiama įtakinga savaitraščio „Nature“ tribūna. Be abejones, tai tezė, kuri seniai pažįstama mokslingiems vokiečių politikams ir į kurią deramai ypatingą dėmesį atkreipė J. Benda. Norint pailiustruoti, ką tai reiškia, mums nebūtina išeiti už dr. Waddingtono knygos ribų. Jo aiškinimu, laisvė „yra labai kebli sąvoka mokslininkui ir iš dalies todėl, kad jis nėra tikras, ar galų gale toks dalykas apskritai egzistuoja“. Vis dėlto mums sakoma, kad „mokslas pripažįsta“ tam tikros rūšies laisvę, bet „laisvė būti keistuoliu ir nepanašiu į kaimyną nėra <...> mokslinė vertybė“. Matyt, „pasileidę humanitarai“, kuriems dr. Waddingtonas neranda nė vieno gražaus žodžio, mus smarkiai suklaidino mokydami pakantumo! Kad, prieidama prie socialinių ir ekonominių klausimų, ši knygelė apie „mokslinę nuostatą“ pasirodo kokia tik norite, tik ne mokslinė – šito mes jau įpratome laukti iš šios rūšies literatūros. Vėl randame visus pažįstamus štampus ir nepamatuotus apibendrinimus apie „potencialų perteklių“, apie neišvengiamą monopolizacijos tendenciją, nors „didžiausi autoritetai“, kuriais čia remiamasi, pasitikslinus pasirodo esą daugiausia abejotinos mokslinės kokybės politiniai traktatai, tuo tarpu tų pačių problemų rimtų tyrimų akivaizdžiai nepaisoma. Kaip esti beveik visuose šio tipo darbuose, dr. Waddingtono pažiūras daugiausia lemia jo tikėjimas „neišvengiamomis istorinėmis tendencijomis“, kurias mokslas tariamai atradęs ir kurių autorius semiasi iš marksizmo „giliai mokslinės filosofijos“, kurios pagrindinės sąvokos „beveik, nors ir ne ištisai, tapačios sąvokoms, grindžiančioms mokslinį požiūrį į gamtą“, ir kuri, kaip dr. Waddingtonui sako jo „kompetencija spręsti“, yra kur kas pranašesnė už visa kas buvo iki tol. Taigi dr. Waddingtonas, nors jam ir „sunku paneigti, kad dabar Anglijoje blogiau gyventi negu 1913 m.“, jis tikisi tokios ekonominės sistemos, kuri „bus centralizuota ir totalitarinė ta prasme, kad visi stambesnių regionų ekonominio vystymosi aspektai bus sąmoningai planuojami kaip vieninga visuma“. O jo lengvabūdiškam optimizmui, kad šioje totalitarinėje sistemoje išliks minties laisvė, jo „mokslinis požiūris“ nesuranda geresnės paramos už įsitikinimą, jog „esama labai rimtų argumentų, suprantamų ne vien ekspertams“, liudijančių, kad įmanoma, pavyzdžiui, „suderinti
121