Žurnalas „Lietuvė“, 2023, Nr. 1(14)

IŠSKIRTINIAI LIETUVIŲ DARBAI:

nuo „Fėjų slėnio“

Vilniuje iki namų

Azijoje

ŽIVILĖ

POVILAITYTĖBUZAITĖ DAIVA LAPĖNAITĖ

Pakeitusi mitybos įpročius, vėl pamilau gyvenimą

Lietuvės literatūrinis talentas sužavėjo italus

Lina Mikalauskienė

Koja kojon su mokslo pažanga

KARŠČIAUSIOS NAUJIENOS

Tavo kelionėms ir pramogoms

Autorių kolektyvas

Knyga „Įdomiausios kelionės po Europą“

Solveiga Dambrauskaitė-Bakutienė

Knyga „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“

Geriausias 2022 m. žaidimas

Stalo žaidimas „Cascadia“

Vytautas Kandrotas

Stalo žaidimas „Vilnius“

Daugiau leidyklos „Terra Publica“ knygų ir žaidimų ieškokite www terrapublica lt arba kitose šalies knygų ir žaidimų prekybos vietose.

Randy Flynn

Prisiminkit savo spalvotus vaikystės sapnus, kuriuose buvo viskas įmanoma, ranka pasiekiama...

Tiek daug svajonių užgimė kiekvienam mūsų – skraidžiojant po neaprėpiamus vaizduotės klodus.

Tačiau gyvenimas anksčiau ar vėliau pateikia pirmuosius tikėjimo išbandymus, pamokas ir įtraukia į vis naujus ieškojimus...

Šiame kelyje svarbu nepamiršti, kokios ryškiaspalvės svajonės, koks galingas tikėjimas gyveno mumyse nuo mažų dienų, ir įsitikinti, ar aplink mus nestojo pilkuma.

Nepamirškime savo pasakų fėjos, kuri kadaise kiekvienam mūsų dovanojo sparnus, laisvę tikėti.

Vasara yra būtent tas metas, kai pasaka atgyja visu savo pakylėtumu, savo paslaptimi ir burtais. Juk ne veltui – aplink mus tiek džiugių žmonių, tiek saulės ir šypsenų. Kažkur aplink kiekvieną mūsų tikrai skraido geroji fėja ir veda mus ten, kur ir svajojome kada nors būti.

Mūsų žurnalo herojės įkvėps Jus išlaikyti tuos pasakų dovanotus sparnus.

#pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

LIETUVĖS įkūrėja Inesa Uktverienė

AMBER ESTHETIC klinikoje

teikiamos paslaugos:

• estetinė dermatologija;

• grožio injekcijos;

• plaukų šalinimas lazeriu;

• apgamų, papilomų ir kitų odos darinių šalinimas lazeriu;

• plaukų slinkimo gydymas;

• gydytojo dermatologo konsultacijos;

• plastikos chirurgo konsultacijos.

PLAUKŲ ŠALINIMAS ALEKSANDRITO LAZERIU

„Amber Esthetic“ klinikoje plaukų šalinimas atliekamas pažangiausiu ir naujausiu 2021 m. „Syneron Candela GentleLase Pro“ aleksandrito lazeriu. Jau po pirmų procedūrų nustoja įauginėti plaukeliai, dingsta bėrimai, oda tampa lygesnė ir švelnesnė. Dažniausiai rekomenduojama atlikti 4–6 procedūras kas 4–6–8 savaites. Atlikus šį kursą vėliau paprastai užtenka vienos palaikomosios procedūros per metus.

„HYDRAFACIAL“ VEIDO PROCEDŪRA

„HydraFacial“ – tai naujos kartos veido procedūra, kai atliekamas deimantinis odos šveitimas, giluminis valymas ir intensyvus drėkinimas. Ji puikiai tiks bet kokiam odos tipui, kadangi atsižvelgiant į tai parenkami serumai, kurie ne tik pamaitins ir sudrėkins Jūsų odą, bet ir padės spręsti konkrečias jos problemas. Po procedūros džiaugsitės sudrėkinta, pamaitinta, švytinčia, giliai išvalyta ir gaivumu alsuojančia veido oda!

FRAKCINIS ODOS ATJAUNINIMAS „Clear+Brilliant“ LAZERIU

„Clear+Brilliant“ – tai naujos kartos frakcinis lazeris, kuris efektyviai atjaunina bei atgaivina odą ir sprendžia įvairias jos problemas. Oda tampa lygesnė, stangresnė, sumažėja poros ir aknės randeliai, išsilygina odos spalva. Poprocedūrinis laikotarpis labai trumpas – kitą dieną galima eiti į darbą, naudoti savo kosmetikos priemones. Po frakcinio veido atjauninimo prasideda odos regeneracija ir jau po 1–2 savaičių oda tampa sveikesnė, lygesnė, švelnesnė ir švytinti.

„Amber Esthetic“ klinika Popieriaus g. 16, Kaunas 51431

Mob. 8 613 63 855

El. paštas info@amberesthetic.lt

6 22 32 46 62 92 104 112 126 138 148

Turinys

Koja kojon su mokslo pažanga

Gerti gyvenimą iki dugno ir paprašyti dar

Živilė Povilaitytė-Buzaitė:

„Pakeitusi mitybos įpročius, vėl pamilau gyvenimą“

Unikalus „Fėjų slėnis“ užburia ir mažus, ir didelius

Lietuvės literatūrinis talentas sužavėjo italus

164 182 194 78

Gamtos istorijos namų interjere

Egzotika gyvenime ir versle

Neuromokslininkė dr. Roma

Šiugždaitė – apie smegenų sveikatą, mokslą ir vis dar sklandančius mitus

Gamtos įkvėpta kūryba

Įtraukiantis lėlių pasaulis

Megzta elegancija

Gabrielė Štaraitė: „Viena svarbiausių kelionių vadovo savybių – meilė“

„Įdomiausios kelionės po Europą“ – pagalbininkas planuojantiems keliones

Dviračiu po Lietuvą Vasaros spalvos lėkštėje

Įmonė Redaktorė

Kalbos redaktorė

Dizainerė

„Inekta“

Inesa Uktverienė

Inga Nanartonytė

Kristina Čereškienė

Numerį rengė:

Inesa Uktverienė

Inga Nanartonytė

Živilė Kasparavičiūtė

Greta Tribytė

Viršelis:

Viršelio veidas

Fotografas

Lina Mikalauskienė

Regimantas Zakšenskas

Rėmėjas

• Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos • Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako • © „Lietuvė“, 2023, Nr. 1 (14)

MYLINTI • VEIKLI VERSLI • KURIANTI

Koja kojon su mokslo pažanga

Padėti žmonėms ir kurti pridėtinę vertę gimtojoje Lietuvoje. Šio noro vedama

LINA MIKALAUSKIENĖ pasirinko nelengvą, tačiau be galo prasmingą ir reikalingą gydytojo profesiją, o vėliau drauge su vyru atidarė nuosavą modernią dermatologijos kliniką „Amber Esthetic“. Juodu svajojo susikurti aplinką, kurioje darbas teiktų dar daugiau džiaugsmo, kurioje jie galėtų dar veiksmingiau spręsti žmonių odos problemas, subūrę nuolat tobulėti siekiančių specialistų komandą, dirbančią su pažangiausia įranga. Šiame interviu Lina dalijasi ne tik asmenine istorija, bet ir įžvalgomis, paremtomis profesinėmis žiniomis, kuriomis kasdien daugybei žmonių padeda puoselėti, prižiūrėti savo odą, įveikti jos negalavimus.

INESA UKTVERIENĖ

Įprasta, kad rinkdamiesi profesiją žmonės atsižvelgia į savo polinkius, poreikius ir gebėjimus. Kas Jus paskatino pasukti į medicinos, o vėliau konkrečiai į dermatovenerologijos sritį?

Kiek save pamenu, nuo vaikystės buvau labai smalsi, kruopšti ir daug kuo domėjausi, man labai patiko tyrinėti visokiausius gyvus organizmus. Neseniai tvarkydama namus radau savo seną jaunystės laikų užrašinę, kurioje žymėdavausi įvairius man patikusius dalykus. Šypsena kyla skaitant ir pastebint, kad jau būdama paauglė labiausiai domėjausi su medicina susijusiais dalykais.

Pasirinkti medicinos studijas paskatino noras padėti žmonėms, išmokti nustatyti diagnozes, paskir-

ti reikiamą gydymą. O kalbant apie dermatovenerologijos kryptį, studijų metu atlikdama praktiką įvairių ligų skyriuose, pastebėjau, kad man artimiausia ir įdomiausia viskas, kas susiję su oda, būtent dėl to ir pasirinkau šią kryptį.

Kaip kilo idėja atidaryti nuosavą kliniką „Amber Esthetic“? Kokią viziją turėjote ir kaip sekėsi ją įgyvendinti?

Tiesą sakant, ši mintis kilo labai natūraliai. Abu su vyru esame gydytojai, noras padėti žmonėms nuolat veda į priekį, būtent iš to atsirado ir klinikos idėja. Dirbome kitose klinikose, matėme įvairiausių atvejų, įgijome skirtingų patirčių ir ilgainiui panorome su-

Kadangi abu su vyru esame tikri patriotai ir Lietuva mums pati mylimiausia šalis, kurti verslą kitose valstybėse niekada negalvojome. Į užsienio šalis labiau žiūrime kaip į puikius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti ir atvežti dar geresnę kokybę į Lietuvą.

kurti tokią erdvę, kurioje būtų širdžiai miela dirbti patiems, kurioje galėtume suburti savo srities profesionalų komandą, kad dar efektyviau padėtume spręsti pacientų problemas.

Visuomet, turint svajonę, pradžioje kyla daug baimių, todėl labai svarbus palaikymas, ypač iš artimiausios aplinkos. Šiuo atveju didžiausias motyvuotojas ir palaikytojas buvo mano vyras Audrius, su kuriuo viskas tampa įmanoma. Kuriant dermatologijos kliniką neužteko išmanyti tik dermatologijos sritį. Kaip ir kiekviename versle, taip ir mūsų yra labai daug nematomų sričių ir dalykų, kurių pradžioje neišmanėme, bet kartu domėjomės, mokėmės, daug stengėmės ir pamažu mūsų klinikos vizija tapo realybe.

Kas Jums buvo svarbu buriant klinikos kolektyvą?

Tiek buriant kolektyvą prieš atidarant kliniką, tiek dabar renkantis naujus komandos narius, pirmiausia mums svarbu žmogus, kad sutaptų mūsų požiūriai į komandą, klientą, taip pat svarbi jo kompetencija. Mūsų komandą sudaro jauni gydytojai, specialistai, kuriuos nuolat skatiname tobulėti, mokytis, išbandyti naujas technikas, produktus, aparatus. Visi esame gana jauni ir besidomintys naujovėmis.

Jūsų akimis, ar Lietuvoje geros sąlygos kurti verslą? Gal svarstėte ir kitas šalis kaip alternatyvas?

Lietuvoje turime itin daug sėkmingų verslų, todėl atrodo, kad sąlygos tam užtikrinamos. Kadangi abu su vyru esame tikri patriotai ir Lietuva mums pati mylimiausia šalis, kurti verslą kitose valstybėse niekada negalvojome. Į užsienio šalis labiau žiūrime kaip į puikius pavyzdžius, iš kurių galime pasimokyti ir atvežti dar geresnę kokybę į Lietuvą. Pavyzdžiui, visus aparatus esame atsivežę iš JAV, Izraelio, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių. Taigi kitas šalis pasiliekame tobulėjimui arba atostogoms, o pridėtinę vertę kurti norime savo gimtojoje Lietuvoje.

Dirbome kitose klinikose, matėme įvairiausių atvejų, įgijome skirtingų patirčių ir ilgainiui panorome sukurti tokią erdvę, kurioje būtų širdžiai miela dirbti patiems, kurioje galėtume suburti savo srities profesionalų komandą, kad dar efektyviau padėtume spręsti pacientų problemas.

Europos dermatovenerologų akademijos narė esu jau daugiau nei 10 metų, per juos teko matyti daug naujovių. Ir visuomet smagu pastebėti, kad lietuviai labai imlūs naujovėms ir žengia koja kojon su naujausiomis technologijomis, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose seminaruose ir puikiai pritaiko žinias Lietuvoje.

Esate Europos dermatovenerologų akademijos narė, dalyvaujate įvairiose draugijos konferencijose, mokymuose... Kaip sparčiai į priekį žengia dermatovenerologija Europoje? Ar mes spėjame žengti greta?

Europos dermatovenerologų akademijos narė esu jau daugiau nei 10 metų, per juos teko matyti daug naujovių. Ir visuomet smagu pastebėti, kad lietuviai labai imlūs naujovėms ir žengia koja kojon su naujausiomis technologijomis, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose seminaruose ir puikiai pritaiko žinias Lietuvoje.

Kokios odos problemos dažniausiai kamuoja mūsų šalies moteris ir kas, Jūsų nuomone, labiausiai lemia šias tendencijas?

Kokie veiksmingiausi šių problemų sprendimo būdai?

Viena dažniausių odos problemų, kamuojanti tiek Lietuvos moteris, tiek vyrus, yra odos dehidratacija – drėgmės praradimas. Kaip vieną esminių jos pasireiškimo priežasčių įvardyčiau nepastovų mūsų šalies klimatą. Kadangi per metus oda susiduria su įvairiausiais aplinkos veiksniais, dažnai sunku patiems savo nuožiūra atsirinkti kiekvienu laikotarpiu odai tinkančias priemones. Dehidratacija itin dažnai pasireiškia po žvarbių žiemos orų, stipraus vėjo, šildymo sezono, kai reikiamai neapsaugome savo odos nuo išorės veiksnių.

Dažnai žmonės mano, kad ši problema aktuali tik sausą odos tipą turintiems žmonėms, tačiau ji gali kankinti ir žmones, turinčius riebų odos tipą. Labai svarbu nesumaišyti odos tipo su odos būkle: tipai gali būti riebi, sausa, normali oda, o būklė apibrėžia, kaip mūsų oda jaučiasi esamuoju laiku – dehidratavusi, jautri ir kt. Būtent todėl tiek kosmetologai, tiek gydytojai odos problematiką vertina ne pagal odos tipą, o pagal jos būklę. Jei namuose naudojamos kosmetikos priemonės nepakankamai prisotina odos ląsteles maistinių medžiagų, jaučiate odos tempimą, šerpetojimą, sausėjimą, diskomfortą nusiprausę veidą, tuomet labai rekomenduoju apsilankyti pas kosmetologą ar gydytoją dermatologą, kuris įvertins jūsų odos būklę ir ne tik re -

Viena dažniausių odos problemų, kamuojanti tiek Lietuvos moteris, tiek vyrus, yra odos dehidratacija – drėgmės praradimas.

komenduos priemones, bet ir atliks intensyviai drėkinančias procedūras, tokias kaip „HydraFacial“, mezoterapija ar biorevitalizacija.

Kas dar itin aktualu lietuvėms – kurios procedūros populiariausios?

Viena populiariausių klinikos procedūrų šiuo metu yra nepageidaujamų plaukelių šalinimas aleksandrito lazeriu. Džiugu, kad vis daugiau moterų ir vyrų atranda šią procedūrą, nes ji ne tik užtikrina maksimalų komfortą, kai galime nesijaudinti dėl nepageidaujamų plaukelių ar nepatogių jų šalinimo būdų, bet ir padeda spręsti odos problemas, tokias kaip plaukelių įaugimas, bėrimai dėl įaugusių plaukelių. Šiuo lazeriu atliekamos procedūros taip pat švelnina ir lygina odą.

Jūsų klinika garsėja naujausia ir pažangiausia medicinos įranga. Papasakokite, kokių naujovių siūlote moterims. Kaip tobulėjanti įranga keičia pačias procedūras?

Klinikoje kasmet atnaujiname turimus lazerius į naujausius jų modelius. Nauja įranga padeda klientams užtikrinti geriausius procedūrų rezultatus. Neseniai atnaujinome visus aleksandrito lazerius, taip pat įsigijome kombinuotą aleksandrito ir „Nd:Yag“ lazerį, dėl kurio klientams galime pasiūlyti naujų procedūrų, tokių kaip „Express“ veido odos atjauninimas, pavienių kapiliarų šalinimas kojų srityje, nepageidaujamų plaukelių šalinimas ir nuo įdegusios kūno odos.

Labai svarbu rūpintis savo oda, norint, kad ji būtų sveika ir graži. Tačiau kartais mums pritrūksta žinių, kaip tinkamai tai daryti. Kokias esmines ar dažniausias odos priežiūros klaidas išskirtumėte?

Apie odos priežiūros klaidas ir rekomendacijas tikriausiai būtų galima parašyti atskirą straipsnį, nes informacijos šia tema labai daug. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į dvi dažniausiai pastebimas klaidas.

Viena dažniausių klaidų yra perteklinis veido odos priežiūros produktų naudojimas. Šiais laikais reklama daro labai didelę įtaką žmonių pasirinkimams ir stipriai skatina vartotojiškumą, todėl dažnai įsigyjama labai daug produktų, iš kurių ne visi tinkami kiekvieno odai. Dažnai žmonėms atrodo, kad kuo daugiau produktų turės ir naudos, tuo oda taps gražesnė, tačiau perteklinis veido odos priežiūros produktų naudojimas sukelia atvirkštinę reakciją: oda išbalansuojama ir tuomet pradeda nebevykdyti savo pagrindinės apsauginės funkcijos, užkemšamos jos poros, atsiranda bėrimų ir kitų odos problemų.

Taip pat dažna odos priežiūros klaida yra SPF apsauginių kremų nenaudojimas. Ši problema dažnai kyla iš didelio žmonių noro maksimaliai išnaudoti per metus turimus tik tris šiltus vasaros mėnesius ir kuo geriau įdegti. Taip, sutinku, įdegis išties gražu, tačiau klaidinga manyti, kad vengdami SPF apsauginių kremų mes įdegsime gražiau. Iš tiesų šios apsauginės priemonės skatina sveikesnį, tolygesnį ir gražesnį odos įdegį, apsaugodamos odą nuo tiesioginių saulės spindulių. Toks įdegis nekenks jūsų odai ir kartu džiugins gerokai ilgiau.

Svarbu paminėti ir tai, kad jei namie naudojamos priemonės nepadeda pasiekti norimų rezultatų, vertėtų kreiptis į kosmetologus ir gydytojus dermatologus. Įvertinę jūsų odos būklę jie galės pasiūlyti jums tinkamiausią gydymą, odos priežiūros rutiną.

Kokių mitų tenka girdėti apie estetines veido procedūras?

Vienas dažniausių mitų, kuriuos tenka išgirsti apie veido atjauninimo lazeriu procedūras, neva lazeris išplonina odą ir po kurio laiko pastebimesni tampa odos kapiliarai, raudonis, išryškėja bėrimai. Noriu paneigti šį mitą, nes yra priešingai: po lazerio procedūros oda tampa lygesnė, stangresnė, sutraukiamos jos poros, sumažinami bėrimai ir dėl jų atsiradę randeliai.

Taip pat dažnai internete pastebiu mitą apie injekcines procedūras, tokias kaip mimikos raukšlelių korekcija botulino toksino injekcijomis ar hialurono užpildų injekcijos. Dauguma mano, kad jos iškreipia veido bruožus, o jų netęsiant dar labiau suprastėja odos būklė, tačiau svarbu paminėti, kad šių procedūrų rezultatai labai priklauso nuo jas atliekančių gydytojų dermatologų ar gydytojų plastikos chirurgų kompetencijos, patirties, žinių. Tinkamai įvertinus odos būklę ir parinkus preparatus, jų kiekius, šiomis procedūromis galima pasiekti labai natūralių ir džiuginančių rezultatų, kurie tikrai nesugadins odos būklės, priešingai – ją pagerins.

Ką manote apie nutartį, kad vadinamąsias grožio injekcijas (tokias kaip botulino toksino ir hialurono rūgšties injekcijos, mezoterapija, biorevitalizacija, lūpų putlinimas ir pan.) gali atlikti tik šiai veiklai licencijuoti gydytojai, baigę medicinos studijas bei atitinkamos srities rezidentūrą, ir tik sveikatos priežiūros įstaigoje, turinčioje atitinkamą licenciją? Kuo rizikuoja žmogus, dėl šių paslaugų kreipęsis į licencijos tam neturintį specialistą?

Galiu tik pasidžiaugti, kad pagaliau mūsų visuomenėje vis dažniau keliami tokie svarbūs klausimai ir priimami reikalingi nutarimai. Tikriausiai bet kuris gydytojas pritartų, kad už viską, net ir grožį, svarbiausia mūsų sveikata, todėl rekomenduoju labai atidžiai rinktis, kur ir pas ką atliksite injekcines procedūras, nes atlikus injekcijas netinkamai gali pasireikšti nepageidaujamas šalutinis poveikis. Pavyzdžiui, gali būti sukeliama audinių nekrozė (jų žuvimas), o sugijus lieka randas, dažniausiai deformuojantis veidą. Tiesa komplikacijų gali pasitaikyti bet kam, tačiau tik gydytojas gali paskirti tinkamiausią gydymą, kuris sukels mažiausias pasekmes jūsų sveikatai.

Prieš rinkdamiesi, kur atliksite injekcines procedūras, pirmiausia įsitikinkite, ar tai medicinos įstaiga ir ar procedūrą atliksiantis specialistas yra licencijuotas gydytojas dermatologas arba gydytojas plastikos chirurgas, nes, anot Sveikatos apsaugos ministerijos, injekcijas gali atlikti šie gydytojai. Jei jums kyla dvejonių dėl injekcijas atliekančio žmogaus kvalifikacijos, prieš procedūrą galite tai patikrinti Valstybės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (VASPVT) interneto svetainėje. Labai noriu palinkėti visiems rinktis

Stengiuosi išlaikyti balansą tarp darbo ir laisvalaikio bei laiko sau.

Niekuomet nelaukiu, kol pradėsiu jaustis pervargusi ar silpna, stengiuosi užbėgti tam už akių.

atsakingai ir gražintis saugiai.

Kas dar, be profesinių žinių, svarbu Jūsų darbe?

Manau, itin svarbus ir asmeniškas dėmesys pacientui, empatija, nuoširdus noras padėti išspręsti varginančias problemas. Visuomet stengiuosi vadovautis taisykle, kad net ir darbe pirmiausia esu ne tik gydytoja, o žmogus, kuris turi išlikti žmogiškas.

Darbas su klientais, nuolatinis mokymasis, profesinės kelionės... Jūsų gyvenimas gana intensyvus. Ką darote, kad išvengtumėte vadinamojo perdegimo?

Kaip įmanoma labiau stengiuosi išlaikyti balansą tarp darbo ir laisvalaikio bei laiko sau. Niekuomet nelaukiu, kol pradėsiu jaustis pervargusi ar silpna, stengiuosi užbėgti tam už akių. Labiausiai padeda aktyvus laisvalaikis ir sportas. Dažniausiai savo rytus pradedu nuo treniruotės sporto klube, baseine ar teniso kortuose. Vakare po darbų puikiai atsipalaiduoti pade -

da ilgi pasivaikščiojimai su šeima ir mūsų ištikimiausiu draugu – šuniuku Franku.

Kokių verslo ambicijų turite?

Kadangi nuoširdžiai mėgaujuosi savo darbu ir klinikos veikla, ambicijų augti ir tobulėti visuomet yra daug įvairiausių. Neseniai atidarėme naują kliniką Marijampolėje. Šiuo metu su vyru taip pat turime keletą minčių, tačiau nesinori visko išduoti anksčiau laiko, galbūt artimu metu nustebinsime naujienomis...

Ką patartumėte, ko palinkėtumėte svajojantiems Lietuvoje kurti verslą?

Svarbiausia nebijoti svajoti, išeiti iš savo komforto zonos, nes tai labai paskatins ne tik jūsų, kaip asmenybės, bet ir jūsų tikslų augimą. Kurkite tai, kas jums labiausiai sekasi, toje srityje, kurioje jaučiatės stipriausi, o jei dar neatradote tokios srities, nebijokite ir suteikite sau laisvę išbandyti naujas sritis.

Pokalbis su aktorių grupe „Graži ir ta galinga“

Ieva, Rugilė, Vaiva, Asta ir Marija susitiko, nes visos norėjo vaidinti. Jos pateko į tą patį teatro vaidybos kursą Klaipėdoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Paskutiniame kurse merginos pajuto, kad norėtųsi atsipūsti nuo rimtų draminių kūrinių. Jau turėdamos gerus vaidybos pagrindus ir puoselėdamos muzikines ambicijas, penkios žavios, stiprios ir vikrios merginos subūrė grupę „Graži ir ta galinga“ Viskas, kas vyko vėliau, buvo (ir yra) gražu ir galinga. Grupė jau pristatė du spektaklius-koncertus, vinilinę plokštelę, kelis iš klumpių verčiančius vaizdo klipus ir toliau sėkmingai Lietuvos ir pasaulio scenose balansuoja tarp teatro ir muzikos pasaulių. Pirmoji grupės programa „Lietuvos moterys“ buvo dedikuota istorinėms, dainų posmų vertoms asmenybėms, o antroji – „Mimozos ir sirenos“ – atsigręžia į šiuolaikinę moterį (ir ne tik) Lietuvoje, į jauno žmogaus abejones, baimes ir ambicijas.

Grupės narė Rugilė Latvėnaitė sako, kad dirbti kolektyve nėra lengva –režisieriaus nėra, tad kiekvieną sprendimą priimti grupėje užtrunka penkis kartus ilgiau. Tačiau efektingi darbo rezultatai neleidžia sustoti.

GRETA TRIBYTĖ

Kaip vertinate klausytojų ir žiūrovų reakciją į jūsų kūrybą? Ar tikėjotės tokios sėkmės?

Rugilė Latvėnaitė: Labai džiaugiamės, kad vis daugiau žmonių išgirsta mūsų muziką, ateina į spektaklius-koncertus. Pradėdamos kurti pirmiausia galvojome apie žinią, kurią norime perduoti žiūrovams, ne apie šlovę ar populiarumą. Tai – tarsi šalutinis, bet malonus efektas.

Prieš kelerius metus gastroliavote užsienyje. Kaip sekėsi?

Ieva Pakštytė: Keliavome į JAV ir Kanadą,

daugumai iš mūsų tai buvo pirmas apsilankymas Amerikoje, jautėmės pakiliai. Koncertavome lietuvių bendruomenėse, buvo smagu ir jautru dainuoti apie istorines Lietuvos moteris Amerikos lietuviams ir per savo muziką atrasti tautinius ryšius, kurių nenutraukia tūkstančiai kilometrų ir dešimtys metų, praleistų skirtinguose žemynuose. Deja, gastroles teko nutraukti dėl prasidėjusios pandemijos.

Mūsų kelionė atgal į Lietuvą irgi buvo neeilinė. Grįžome vienu iš paskutinių lėktuvų prieš pat visam pasauliui užsidarant, buvome jau rimtai sunerimusios, kad galime užstrigti Amerikoje, todėl labai džiaugėmės vėl at-

Koncertavome lietuvių bendruomenėse, buvo smagu ir jautru dainuoti apie istorines Lietuvos moteris Amerikos lietuviams ir per savo muziką atrasti tautinius ryšius, kurių nenutraukia tūkstančiai kilometrų ir dešimtys metų, praleistų skirtinguose žemynuose. Ieva

Mums šis koncertas ir grupė yra gyvybės, grožio ir galios variklis, kuris verčia patikėti, kad, net ir būdama ne visada tobula ar žinanti, ko noriu, ne visada stipri, morali ar teisinga, aš esu graži.

Vaiva

sistojusios ant lietuviško asfalto Vilniaus oro uoste.

Kaip sekėsi koncertuoti į nugarą šnopuojant pandemijai?

Ieva Pakštytė: Įdomi istorija nutiko Čikagoje. Ruošėmės koncertui kelis mėnesius, ieškojome vietinės technikos, ten nuomojome instrumentus, o išvakarėse buvo paskelbta, kad Čikagoje dėl pandemijos atšaukiami visi masiniai renginiai, pradedami riboti susibūrimai. Kelias valandas sprendėme, ar koncertuoti, svarstėme, ar bilietus įsigiję žmonės ateis, – visas pasaulis buvo kaip ant adatų. Nusprendėme, kad koncertas vyks, nuo pat ryto ruošėmės, tačiau per pietus viskas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis ir vietoje gyvo pasirodymo surengėme turbūt vieną pirmųjų tiesioginių koncertų transliacijų internetu, salėje buvo tik keli Amerikos lietuviai, pas kuriuos buvome apsistojusios.

Kokias temas nagrinėjate naujausioje programoje „Mimozos ir sirenos“?

Marija Žemaitytė: Pirmasis mūsų koncertas buvo skirtas istorinėms Lietuvos moterims, dėl savo neeilinių savybių, pomėgių, meilių ir darbų įsiminusioms asmenybėms. „Mimozos ir sirenos“ atskleidžia dar daugiau temų, kurios jaudina ne tik mus. Ant scenos sutelpa daug bėgimo, alkio, daug naujų pradžių ir nepasiekiamų natų. Daug vidutinės laimės, daug atkaklaus pavydo, daug vienumos. Daug mūsų pasaulių. Kitaip nei „Lietuvos moterų“ programoje, čia pačios sau kėlėme klausimus ir atsakymų ieškojome savyje. Kilo daug abejonių, ar esi pakankamai įdomus, ar kitiems bus svarbu tai, kas pačiam neduoda ramybės. Vėliau įsitikinome, kad buvo verta.

Ieva Pakštytė: Pradėdamos kurti „Mimozas ir sirenas“, mąstėme, kaip išlaikant savitą kūrybos principą atrasti temų, kurios būtų aktualios ir atpažįstamos ne tik lietuvių publikai. Naujasis darbas, manau, yra universalus, kalbantis apie asmeninius žmogaus klausimus sau ir pasauliui, ir nors dainuojame lietuviškai, tačiau „Mimozų ir sirenų“ apdainuojami klausimai gali gyvai ir aktualiai skambėti visomis kalbomis. Reikia tik gero vertimo ir ruoštumės naujiems nuotykiams gastrolėse.

Kartais nutinka, jog vieną ar kitą kūrinį sprendžiame lyg matematinę lygtį, tai kainuoja daug laiko, kelia nemažai diskusijų ir nerimo. Asta

Kaip sumanėte programos pavadinimą?

Marija Žemaitytė: Pavadinime turėjo tilpti galia ir trapumas, grožis ir klaida, baimė ir begalinė drąsa, jūrų dugnai ir nepasiekiamos viršūnės. Būtent „Mimozos ir sirenos“ sukėlė mums šias asociacijas, nors buvo dar bent keli šimtai kitų variantų. Sirenos yra mitologinės jūrų būtybės, kurios vilioja ir pražudo, bet gaudžiančios sirenos praneša apie pavojų, apie kažką nekasdieniško ir netikėto, jos žadina ir kviečia į kovą. „Mimozos“ svaigina savo burbuliukais ir saldumu, tačiau mimozos yra ir gėlės, kurios nuo prisilietimo susitraukia.

Kokią žinią stengiatės perteikti savo žiūrovams ir klausytojams?

Vaiva Kvedaravičiūtė: Žinia jau yra užkoduota grupės pavadinime „Graži ir ta galinga“. Kiekviename iš mūsų telpa daug skirtingų dalykų, šiame spektre slypi daug grožio ir galios. Mums šis koncertas ir grupė yra gyvybės, grožio ir galios variklis, kuris verčia patikėti, kad, net ir būdama ne visada tobula ar žinanti, ko noriu, ne visada stipri, morali ar teisinga, aš esu graži. Mūsų tikslas – kad kiekvienas, atėjęs į šį koncertą, pajustų bent dalį tos jėgos, pilnatvės, grožio ir įkvėpimo.

Su kokiais iššūkiais susiduriate per repeticijas?

Asta Zacharovaitė: Nors ir turime nemažą muzikinę patirtį, vis dėlto pirmiausia esame aktorės, o tik tada –muzikantės. Tad didžiausi iššūkiai susiję su muzikos kūryba, kompozicija. Kartais nutinka, jog vieną ar kitą kūrinį sprendžiame lyg matematinę lygtį, tai kainuoja daug laiko, kelia nemažai diskusijų ir nerimo, nes niekada nežinome, ar kūrinys „išsispręs“, ar ne. Neturime lyderės, kuri pasakytų: „Bus taip ir ne kitaip!“ Visos dirbame preciziškai, diskutuojame su dideliu azartu, neišvengiamai nuo to ir pavargstame.

Kitas iššūkis yra mūsų penkiukės smarkumas. Esame labai skirtingos –tai yra didžiulis pranašumas kuriant daugiasluoksnius kūrinius, papildome viena kitą, tačiau taip ieškoti bendrų sprendimų kartais nėra lengva.

Neseniai pristatėte naują dainą ir klipą „Man niekada nebus gana“. Kaip kilo ir brendo idėja?

Asta Zacharovaitė: Tai daina apie begalinę aistrą gyventi, apie troškimą gyvenimą išgerti iki dugno ir dar pakartoti. Norėjosi ironiškai pažvelgti į savo milžiniškus lūkesčius, romantinį idealizmą. Dažnai jaučiu, jog iš gyvenimo noriu pasiimti viską, o pažinti dalykai greitai nebejaudina, apima egzistencinis nuobodulys. Daina gimė vos atšventus 30 gimtadienį. Tada užplūdo nerimo banga: ar aš gyvenu savo gyvenimą, ar jis gyvena mane? Supratau, kad manyje daug

aistros ir norisi tiek daug visko nuveikti, bet kartais stoviu vietoje nežinodama, į kurią pusę sukti, nes kai iš gyvenimo nori pasiimti viską, atsiranda baimė klysti, kyla nerimas, užgimsta perfekcionizmas. Tai mūsų kartai būdinga būsena.

Kūrinio vaizdo klipas nėra standartiškas, jame pasakojama alternatyvi istorija, jis nekartoja muzikos, yra žaismingas, sproginėjantis ir netikėtas. Čia puikiai pasidarbavo režisierė Jorūnė Greičiūtė. Nufilmavome klipą per penkias dienas, mėnesį jis buvo montuojamas. Net keista, kokią ilgą kelionę kartais gali nueiti trumpesnis nei penkių minučių kūrinys.

Grupės dainos „Man niekada nebus gana“ vaizdo klipą rasite „YouTube“ paskyroje „Graži ir ta galinga“: https://youtu.be/6TRlyUKsDlA

„Pakeitusi mitybos įpročius, vėl pamilau gyvenimą“

Kaip laimėti kovą su augančiu svoriu ir negalavimais?

Emocinis valgymas ir dažnas persivalgymas, priklausomybė nuo greitai pasisavinamų angliavandenių, svorio mažinimas žalingais būdais – visuomenėje dažnos, tačiau vis dar per mažai dėmesio sulaukiančios problemos. ŽIVILĖ POVILAITYTĖ-BUZAITĖ anksti įsitikino, kad šių įpročių pasekmės gali būti itin skaudžios. Ieškodama savo emocinių ir fizinių negalavimų priežasčių, ji atrado klodus informacijos, naudingos kiekvienam savimi besirūpinančiam žmogui. Visa tai atidžiai išanalizavusi, perleidusi per savo patirtį sudėjo į debiutinę knygą „Viskas dėl angliavandenių“.

INGA NANARTONYTĖ

Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatėte savo pirmąją knygą „Viskas dėl angliavandenių“ apie mitybą. Kas paskatino ją parašyti?

Emocinis valgymas, priklausomybė nuo cukraus ir miltinių patiekalų, augantis svoris ir dėl jo išsivystantys rimti sveikatos sutrikimai – rodos, amžina ir sunkiai išsprendžiama problema, kankinanti bene kiekvieną lietuvių šeimą. Ne paslaptis, ši bėda neaplenkė nei manęs, nei mano artimųjų. Mane auginusi močiutė susirgo antrojo tipo diabetu atšventusi 50-ąjį gimtadienį, ją nuolat vargino aukštas kraujospūdis, nutukimas. Vos pasiekusi viduramžį ir mama susidūrė su tomis pačiomis sveikatos problemomis, o tėtis, būdamas 56-erių darbingas vyras, patyrė sunkų insultą, šis gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Aš pati suvokiau, jog esu linkusi pilnėti, jau paauglystėje, todėl augantį svorį ir persivalgymo protrūkius ėmiau kontroliuoti visiškai neišmanydama, kaip su tuo kovoti. Vėmimas, badavimas, tik vieno produkto ar laksantų vartojimas buvo momentiniai, veiksmingi ir pavojingi įrankiai, kuriuos paslapčia

naudojau savo vaikiškoje kovoje su užgriuvusiomis bėdomis. Kodėl taip dariau? Todėl, kad dešimtajame dešimtmetyje dominavo itin lieso moters kūno kultas, grožio standartas 90-60-90, mažesnis nei 60 kg svoris. Realios pagalbos ir profesionalių patarimų nei ieškoti, nei gauti nebuvo kur. Be to, nuo pat vaikystės dainavau, buvau scenoje, mane ugdė senoji scenos mokykla, netoleruojanti apvalesnių formų mergaičių, ir manęs tai ne tik neatgrasė, bet ir savotiškai skatino toliau žalingai kontroliuoti savo svorį.

Džiaugiuosi, kad būdama dar jauna pavargau save žaloti ir suvokiau, jog taip gyventi tiesiog negalima. Prie to prisidėjo ir išsivystę sveikatos sutrikimai. Jie mane išgąsdino ir kartu paskatino ieškoti realios pagalbos tinkamoje vietoje – mokslinėje literatūroje. Taigi nors kova su augančiu svoriu buvo pati ilgiausia, išeikvojus nesuvokiamai daug jėgų, vis dėlto man pavyko ją laimėti. Todėl matydama tiek daug žmonių ir ypač vaikų, turinčių antsvorio, sekdama prastėjančius diabeto ir kraujagyslių ligų rodiklius, panorau įprasminti savo laimėjimą ir pasida-

Živilė Povilaitytė-Buzaitė:

linti savo žiniomis bei patirtimi su visais, kad kuo daugiau žmonių padėtų tašką antsvoriui, nutukimui, prastėjančiai sveikatai ir taptų laimingesni.

Ar knygos rengimas (visas procesas nuo sumanymo iki išleidimo) buvo sunkus iššūkis?

Nors informaciją apie mitybos sąsajas su mūsų psichologiniais bei fiziologiniais negalavimais rinkau jau seniai, knygai parašyti išsikėliau dar aukštesnį tikslą – kuo išsamiau apžvelgti priežastis, kodėl mes tunkame ir sergame, kas dėl to kaltas. Tam teko nemažai pasidomėti žmonijos mitybos istorija, apie politinius, socialinius veiksnius, kurie lėmė mūsų mitybos pokyčius. Skaitytojams norėjau duoti ne tik atsakymų, bet ir moksliškai pagrįstų bei pačios išbandytų patarimų, kaip rūpintis savo psichikos ir fizine sveikata, kaip kuo ilgiau išlikti jauniems ir energingiems.

Pati būdama reikli skaitytoja, norėjau, kad mano knyga būtų ne tik išsami ir naudinga savo turiniu net ir mitybos bei sveikatingumo srityse itin kompetentingiems žmonėms, bet ir lengvai skaitoma, patraukli, spalvinga, puošianti kiekvieno namus. Todėl nuo idėjos parašyti knygą iki tol, kol paėmiau ją į rankas, praėjo nei daug, nei mažai laiko – dveji metai.

Kadangi knygą leidau savarankiškai, o ne didelėje leidykloje, be abejo, susidūriau su daug iššūkių. Visiems – nuo platintojų, knygų prekybos įmonių atstovų iki mitybos specialistų – teko parodyti, kad nesu „pėsčia“, o mano produktas – aukščiausius standartus atitinkanti knyga. Manau, man pavyko. Per du mėnesius pardaviau savo knygos pirmąjį tiražą, šiuo metu antrasis tiražas jau įpusėtas. Taigi visi vargai atsiperka, jaučiu dirbanti be galo prasmingą darbą.

Nors, rodos, žinių apie sveiką gyvenimo būdą ir mitybą turi daugelis, kenčiančių nuo lėtinių ligų, antsvorio nemažėja. Kaip manote, kodėl?

Sutikusi skaitytojus akis į akį Vilniaus knygų mugėje, kitose parodose, taip pat gaudama skaitytojų ir žmonių, kenčiančių nuo antsvorio ar lėtinių ligų, klausimų ir grįžtamąjį ryšį, suprantu, kad motyvacijos stengtis dėl savęs, mylėti savo kūną ir jam padėti labai trūksta. Mes, suaugusieji, esame įpratę labiau stengtis dėl kitų: vaikų, tėvų, mylimųjų. Tai yra ir savotiškas paveldas, atėjęs iš senelių: svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, kad tik kitiems viskas būtų gerai, o aš jau kaip nors...

Motyvacijos stengtis dėl savęs, mylėti savo kūną ir jam padėti mums labai trūksta. Mes, suaugusieji, esame įpratę labiau stengtis dėl kitų: vaikų, tėvų, mylimųjų. Tai yra ir savotiškas paveldas, atėjęs iš senelių: svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, kad tik kitiems viskas būtų gerai, o aš jau kaip nors...

Istoriškai analizuojant, lietuviai išgyveno labai daug sunkmečių, neretai daug kam trūko maisto. Todėl tradicija daug ir sočiai pavalgyti, rodos, tęsiasi ir šiandieną. Maistas mums jau nebe išgyvenimo, o gerų emocijų šaltinis, guodėjas. Todėl mažinti maisto porcijas ar nebeužkandžiauti netgi ir suvokiant, jog valgome per daug, yra tikrai nelengva užduotis.

Taip mes pasineriame į savotišką iliuziją, jog antsvoris ir nutukimas – tik estetinis niuansas. Gražu arba negražu. Nors tokie lėtiniai negalavimai kaip antrojo tipo diabetas ar kraujagyslių ligos yra tiesioginė antsvorio ir nutukimo pasekmė, kuri dažnu atveju baigiasi fatališkai, griauna gyvenimus, šie faktai daugeliui atrodo, lyg jie būtų ne apie žmones, o apie kitas rūšis. „Čia juk ne apie mane. Man tai negresia.“ Lyg mūsų pats pagrindinis išgyvenimo instinktas būtų šiek tiek apmalšęs.

Žinoma, gyvename geriau nei bet kada istorijoje, todėl galime įsigyti daugiau gardumynų. O mes juos labai mėgstame. Maisto pramonė tuo stipriai naudojasi. Tokių produktų kaip cukrus ar jo pakaitalai, kurie yra viena labiausiai priklausomybę keliančių medžiagų, įmaišoma net į kulinarijos gaminius. Juk cukrus veikia lygiai tuos pačius smegenų centrus kaip alkoholis ir opiatai. Gal grubiai pasakysiu, bet visa širdimi tikiu, jog mus pavertė cukraus narkomanais, o įrankių, kaip veiksmingai ir sveikai kapstytis iš priklausomybės, mums niekas taip ir neduoda. Mus tik kaltina už negebėjimą atsisakyti saldaus kąsnelio, gėdija dėl valios neturėjimo, o realios pagalbos nesuteikia.

Galiausiai, mes pamiršome, ką reiškia stengtis ir netgi per didelius vargus siekti svarbių tikslų. Įpratome gyventi hedonistinį gyvenimą, kai bet koks nepatogumas, negatyvi emocija kelia pernelyg didelį diskomfortą. Todėl pasiryžti kovoti su persivalgymu ar judėti sveiko gyvenimo link yra pernelyg sunku, mat tai pa-

Kai išgirdau diagnozę, visi planai, darbai, įprasti rūpesčiai tapo beprasmiai.

Taip mano sveikata akimirksniu tapo labai aiškiu prioritetu. Jei ne gimdos kaklelio vėžys, vargu, ar būčiau su tokiu dideliu entuziazmu keitusi gyvenimo būdą.

reikalaus išeiti iš komforto zonos. To mes kaip įmanydami vengiame.

Minėjote, kad dar būdama labai jauna susidūrėte su sveikatos sutrikimais. Kokiais?

Dar paauglystėje atsidūriau akistatoje su ilgalaikio, nesuvaldyto nerimo ir netinkamos mitybos pasekmėmis – persivalgymu ir augančiu svoriu. Buvo emociškai sunku dėl tėvų skyrybų, patyčių mokykloje, šeimą lydinčio skurdo, ne tik mokymo įstaigoje, bet ir scenoje keliamų aukštų standartų, nuolatinio jautimosi nevykėle. Buvo akimirkų, kai atrodė, jog išprotėsiu, kad visko tiesiog per daug. Kadangi apie psichologinę pagalbą 1998 metais niekas nešnekėjo, suradau sau tinkantį nusiraminimo būdą – prisivalgyti. Vėliau vemdavau, grauždavausi ir vėl persivalgydavau. Taip besisukdama užburtame guodimosi maistu rate ėmiau priaugti svorio, jį reguliuodavau tuo pačiu vėmimu, badavimu. Ilgainiui man išsivystė skrandžio opa, skrandžio darinys, virškinamojo trakto sutrikimai, nemiga, depresija, gimdos kaklelio vėžys. Patekau į rimtą padėtį būdama labai jauna.

Tikriausiai ši sukrečianti žinia – gimdos kaklelio vėžio diagnozė – dar labiau paskatino keisti gyvenimo būdą?

Atvirai kalbant, į šią patirtį žiūriu su didele pagarba, nes būtent tada supratau, kaip vertinu gyvenimą. Kai išgirdau šią diagnozę, visi planai, darbai, įprasti rūpesčiai tapo beprasmiai. Su pavydu ėmiau žiūrėti į žmones, kurie sveiki ir kuriems niekada neteko išsigąsti dėl savo gyvybės. Taip mano sveikata akimirksniu tapo labai aiškiu prioritetu. Jei ne gimdos kaklelio vėžys, vargu, ar būčiau su tokiu dideliu entuziazmu keitusi gyvenimo būdą. Labai viliuosi, jog mano istorija ir informacija, kuria dalinuosi savo knygoje, visus įkvėps anksčiau imtis priemonių, kad nereikėtų susidurti su tokiais pavojais.

Pasidalinkite savo kelionės sąmoningesnės ir sveikesnės mitybos link istorija. Kaip ilgainiui keitėsi Jūsų mitybos įpročiai ir kokį poveikį tai turėjo savijautai, sveikatai?

Savo persivalgymo sutrikimą, emocinį valgymą ir dėl to augantį svorį ilgai slėpiau nuo visų. Man tai atrodė didelė gėda. Tik po kelių psichoterapijos seansų (pirmą kartą jame apsilankiau būdama 21 metų) atgavau švarų protą, sukaupiau jėgų ir pasiryžau ieškoti atsakymų, kodėl mane kankina tas nenumaldomas noras valgyti, kuris lemia ir svorio augimą, kas konkrečiai prie to prisidėjo ir kaip galėčiau šį procesą suvaldyti. Taigi pradėjusi ieškoti pagalbos mokslinėje literatūroje vedama vien estetinių motyvų, t. y. persivalgymo ir svorio kontrolės problemų, priėjau prie klodų informacijos, patvirtinančios, jog dauguma mano mitybos įpročių, atėjusių iš šeimos, mokyklos maistas, vėliau mano pačios dietų laikymasis ir ypač mano pasirinkta maisto sudėtis ne tik skatino nenumaldomą alkį ar svorio augimą, bet ir prisidėjo prie rimtų fizinių sutrikimų vystymosi. Todėl nieko nelaukdama nusprendžiau savo emocinę

ir fizinę sveikatą iškelti aukščiau visko. Susitariau su savimi ir sau, o ne kitiems pažadėjau, jog sieksiu palengva keisti savo valgymo įpročius, kurie ir buvo mano patiriamų problemų priežastis. Deja, nėra ir turbūt nebus magiškos piliulės, kuri galėtų akimirksniu pakeisti mano būseną ir atvesti į sveiko ir laimingo gyvenimo kelią. Ėmiau reguliariai maitintis, palaipsniui, o ne iškart atsisakiau pridėtinio cukraus, kviečių, beveik visų kruopų. Angliavandeniais pasisotinu iš daržovių. Dažniausiai leidžiu organizmui bent 14 valandų per parą pailsėti nuo maisto vartojimo. Stengiuosi dažniau valgyti virtą, troškintą maistą, o ne keptą. Jį apdoroju ne aukštesnėje nei 180 laipsnių temperatūroje. Prižiūriu omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių balansą. Stengiuosi bent porą dienų per savaitę nevartoti gyvūninių produktų. Atrodo, „kosmosas“, ar ne? Daugeliui pasirodys, jog darau labai daug. Tačiau tokia mityba yra išties paprasta – tereikia žinoti pagrindinių vartojamų maisto produktų sudėtį, o informacija apie ją ranka pasiekiama visiems. Be to, nemėgstu valandų valandas suktis virtuvėje, todėl maisto ruoša man užima ne daugiau kaip 20 minučių. Randu, kaip sveikai pasimaitinti net ir restoranuose, kavinėse.

Be mitybos, be abejo, propaguoju fizinį aktyvumą: lankausi sporto salėje, užsiimu kudo, važinėju riedučiais, dviračiu, mėgstu ilgus pasivaikščiojimus su šunimi. Judėjimas mane ne tik tonizuoja, bet ir daro be galo laimingą. Na, ir, žinoma, reguliariai lankausi pirtyje, mėgstu kontrastinius dušus, kurie padeda palaikyti sveiką imuninę sistemą.

Šis derinys palengva atvedė į sveikesnį gyvenimą, mane išlaisvino iš svorio svyravimų, persivalgymo, nuolatinių virškinamojo trakto skausmų, dingo depresyvūs jausmai, pagaliau išsimiegu. Ėmiau pasitikėti savimi, jaučiuosi gražesnė ir sveikesnė, nei buvau prieš 10 metų. To rezultatas – myliu gyvenimą ir turiu pakankamai jėgų padėti ne tik sau, bet ir kitiems.

Nors sveiką gyvenseną propaguojate daugybę metų, gal rinkdama informaciją knygai atradote ir pačiai netikėtų dalykų?

Analizuodama mokslinę literatūrą suradau labai daug įdomių faktų, paneigiančių seniai įsitvirtinusius įsitikinimus. Pavyzdžiui, nustebino tai, jog cholesterolis kraujyje vis dėlto kyla ne nuo sočiųjų, gyvūninių riebalų vartojimo, o dėl suvartojamų angliavandenių ir baltymų perviršio. Sugriuvo ilgai vyravęs mitas, jog tik atsisakę riebalų galėsime palaikyti savo kraujagyslių sveikatą.

Nustebau, kaip stipriai mūsų žarnyno mikrobiomas (mikroorganizmų visuma) veikia mūsų svorį. Šiek tiek pakeitę savo mitybą, galime ne tik suliesėti, bet ir palaikyti bendrą savo imuninės sistemos sveikatą.

Suglumino ir supykdė informacija, kurios ieškojau istoriškai analizuodama mūsų valgymo įpročių keitimąsi. Nors tik mes patys esame kaltinami už savo mitybos pasirinkimus, vis dėlto atsakomybę turėtų prisiimti ir garsiai apie tai kalbėti politiniai veikėjai, maisto pramonės atstovai. Mitybos įpročiai mokyklose ugdomi nepakankamai. Juk ne mes patys keitėme savo valgymo įpročius, o įsivyravusi subproduktų, greitojo,

angliavandenių prikimšto maisto pasiūla, kurios niekas nekontroliuoja. Apeliuoti į mūsų sąžinę, jog mes, stokojantys kompetencijos ir pripratinti prie cukraus, nesugebame tinkamai maitintis, negalime nustoti valgę, yra labai nesąžininga.

Kaip keičiasi mokslininkų požiūris į angliavandenių vietą mitybos piramidėje? Kokie jų turintys produktai (ar netinkamas jų vartojimas) daro mums neigiamą poveikį?

Mitybos piramidė ne kartą keitė savo pavidalą. Nepaisant to, kad jos pagrindą vis dar sudaro angliavandeniai, nors mokslininkai jau sutaria, kad riebalai ir baltymai yra kur kas sveikesnis energijos šaltinis, mitybos piramidėje mes jau nebematome kepinių, cukraus, makaronų, pusryčių dribsnių. Juos keičia daržovės, vaisiai.

Dauguma sutinka, jog piktnaudžiavimas cukrumi, glitimu, krakmolu ne tik mus tukina, bet ir verčia persivalgyti, dažnai užkandžiauti. Šis piktnaudžiavimas angliavandeniais prisideda prie kraujagyslių ligų vystymosi, sukelia neurodegeneracines ligas, maitina vėžines ląsteles, kelia bendrą organizmo uždegimą, mus sendina ir verčia jaustis emociškai labai nestabiliai. Taigi taip, požiūris į angliavandenių vartojimą keičiasi. Viliuosi, jog tinkamas informavimas apie jų žalą galiausiai pasieks ir žmonių sąmonę. Džiaugiuosi, kad prie to galiu prisidėti ir aš.

Nuo vaikystės tėvai mus lepindavo saldainiais, pyragais, bandelėmis, sausainiais ir kitais saldėsiais. Koks dabar Jūsų požiūris į saldumynus vaikų mityboje? Kuo juos pakeisti?

Manau, kad tėvai vaikus turi lepinti savo meile, dėmesiu, išklausydami juos ir žaisdami su jais. Maistas kaip meilės išraiška yra apskritai žalingas. Vaikai turi suprasti, kad maistas yra jų gyvybės šaltinis, o ne džiaugsmingų akimirkų neatsiejama dalis. Jie turi valgyti reguliariai ir tokį maistą, kuris padėtų jiems augti, vystytis, o ne užkrautų staigia, nevaldoma energija, kuri pasireiškia sukilusiu irzuliu. Vartojant saldumynus, ilgainiui gali išsivystyti vaikų priklausomybė nuo cukraus, polinkis į antsvorį ir nutukimą. Baltymai, sveikieji riebalai, o ne saldainiai ir bandelės yra tai, ko jiems reikia.

Esant poreikiui greitai pasistiprinti, vaikams siūlyčiau duoti daržovių, šiek tiek uogų. Su vaisiais reiktų elgtis atsargiai, nes juose esanti fruktozė yra tas pats cukrus, kuris kelia ne tik priklausomybę, bet ir svorio augimą.

Turbūt daug žmonių susiduria su priklausomybe nuo greitai pasisavinamų angliavandenių. Kaip palengvinti kelią sveikesnės mitybos link?

Kelias sveikesnės mitybos link prasideda pripažinus ir garsiai įvardijus problemą: aš esu priklausomas nuo cukraus ir miltinių patiekalų ir tai yra problema, kurią

Tikiu, jog mus pavertė cukraus narkomanais, o įrankių, kaip veiksmingai ir sveikai kapstytis iš priklausomybės, mums niekas taip ir neduoda.

Maistas kaip meilės išraiška yra apskritai žalingas. Vaikai turi suprasti, kad maistas yra jų gyvybės šaltinis, o ne džiaugsmingų akimirkų neatsiejama dalis.

privalau spręsti ne dėl kitų, o dėl savęs, kad ilgiau ir sveikiau gyvenčiau.

Pripažinus bėdą, svarbu ne drastiškai, o palengva mažinti suvartojamų angliavandenių kiekį, pavyzdžiui, nebedėti cukraus į kavą, nebeužsikąsti duona. Kai tai daryti tampa lengva, tada galima imti mažinti ir kitus greituosius angliavandenius savo racione. Juos nustatyti padeda vartojamo maisto sudėtyje esančių angliavandenių glikeminio indekso tikrinimas. Skamba moksliškai? Anaiptol. Tiesiog įveskite į „Google“ paieškos eilutę, pavyzdžiui, „ryžių glikeminis indeksas“ ar „avižų glikeminis indeksas“, ir akimirksniu gausite atsakymą. Kuo jis aukštesnis (0–100), tuo greičiau kelia cukraus kiekį mūsų kraujyje, todėl produktų, turinčių aukštą glikeminį indeksą, turėtume suvartoti kuo mažiau.

Kad mažintume priklausomybę nuo angliavandenių (o ji dažniausiai paremta jų greitu poveikiu mūsų emocinei savijautai), privalome į kiekvieną užkandį įtraukti baltymų. Jie dalyvauja mūsų smegenyse išskiriamų laimės hormonų gamyboje, tad jų vartojimas savaime blokuos norą užkąsti ko nors saldaus, nes taip geriau pasijusime. Turime nepamiršti ir skaidulų, kurios ilgiau palaikys tolygų cukraus kiekį kraujyje ir apmalšins norą užkandžiauti.

Na, ir, žinoma, privalome atrasti, kas mus daro laimingus. Siaubinga išgirsti, kad tortas yra vienintelis gyvenimo malonumas. Nejaugi?

Gal užėjus norui suvalgyti saldumynų geriau paskambinti draugei ar šeimos nariams? Gal išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti mėgstamos muzikos, tinklalaidės?

Emocinis valgymas, persivalgymas – daug kam nesvetimos problemos. Kodėl tai atsiranda? Pasidalinkite keletu būdų juos pažaboti.

Emocinis valgymas kyla dėl patiriamo emocinio alkio, kai nesijaučiame suprasti, mylimi, išgirsti. Kai nemokame, bijome išreikšti emocijas, joms numalšinti dažniausiai renkamės maistą. Pavyzdžiui, darbe įžeidė kolega, bijodama sukelti konfliktą, jam nepasakiau, kad toks jo elgesys man nepriimtinas, todėl pakeliui namo suvalgiau pakelį traškučių ir taip nusiraminau. Pabėgti nuo ne -

Emocinis valgymas kyla dėl patiriamo emocinio alkio, kai nesijaučiame suprasti, mylimi, išgirsti. Kai nemokame, bijome išreikšti emocijas, joms numalšinti dažniausiai renkamės maistą.

Vienintelis tvarus būdas sukontroliuoti svorį –palengva keisti gyvenimo būdą, t. y. subalansuoti mitybą, pamažu didinti fizinį aktyvumą, tinkamai kovoti su patiriamu stresu.

malonios realybės pasitelkiame užkandžiavimą prie televizoriaus ekrano, „YouTube“ kanalo.

Kaip įmanydami vengiame išgyventi neigiamas emocijas. Taip ir vaikystėje buvome skatinami: „Neverk, eime, suvalgysim ledų.“ Tai skatina ir visa aplinka, siūlydama greitus būdus išsivaduoti iš liūdesio, irzulio, vienišumo jausmo. Manydami, kad neigiamos emocijos yra blogis, visais įmanomais būdais stengiamės kaip galime greičiau jas apmalšinti: užkąsti, išgerti alkoholio ar raminamųjų, eiti apsipirkti. Juk nė vienas iš šių būdų problemos nesprendžia, tik pasilpnina jos simptomus.

Norėdami neužstrigti tokioje nevykusioje problemų sprendimo rutinoje, visų pirma privalome skirti laiko sukilusioms emocijoms, jų kilmės priežastims paanalizuoti, suprasti, kad paliūdėti ar supykti yra visiškai normalu ir to vengti nėra prasmės. Antra, privalome išsakyti savo emocijas jas sukėlusiam asmeniui. Kai pikta –ir pasakyti, kad mums pikta ir kodėl. Kai gera – pasakyti, kad gera. Kai pa-

tinka – pasakyti, kad patinka. Tai padeda nekaupti emocijų ir išvengti vėlesnio emocinio valgymo. Taip nebelieka jokių priežasčių užkimšti emocijas maistu. Na, ir trečia, kvėpavimo pratimų praktikavimas, fizinis aktyvumas ir lankymasis psichoterapijoje daro stebuklus, padeda puikius pagrindus, leisiančius ne tik lengviau kontroliuoti emocinį valgymą, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Koks Jūsų požiūris į įvairias dietas? Kodėl neretai jos neveikia?

Aš skeptiškai žiūriu į dietų laikymąsi, nes jis dažniausiai veda į pralaimėjimą kovoje su augančiais kilogramais. Kodėl taip sakau? Todėl, kad visas dietų šalutines reakcijas teko patirti ir pačiai.

Mūsų kūnas stipriai reaguoja į pasikeitimus, jis nesupranta, kada mes sąmoningai staigiai sumažiname suvartojamų kalorijų kiekį, o kada iš tikro mus ištinka badas. Pastarasis, be abejo, XXI amžiaus žmogui nebegresia, vis dėlto mūsų

genuose užkoduotos praėjusių kartų patirtys, kada maisto trūkumas buvo daugelio realybė, verčia mūsų kūną reaguoti į dietas atsargų kaupimu, t. y. svorio auginimu, kad turėtume energijos išteklių badmečiu. Tuo leidžia įsitikinti dietų „jo jo“ efektas, kai grįžus prie įprastos mitybos svoris sugrįžta, o kartais net su kaupu. Tai pasireiškia ir pakilusiu apetitu.

Vienintelis tvarus būdas sukontroliuoti svorį – palengva keisti gyvenimo būdą, t. y. subalansuoti mitybą, pamažu didinti fizinį aktyvumą, tinkamai kovoti su patiriamu stresu. Tik gilinimasis į sveiko gyvenimo sudedamąsias dalis, jų nuoširdus įsisavinimas, pamilimas ir džiaugimasis lėtais žingsneliais pasiektais rezultatais užkirs kelią svorio augimui ir atvers galimybę džiaugtis visai kitokia, aukštesnio lygmens gyvenimo kokybe. Linkiu visiems skaitytojams savo pačių gerovei to siekti plečiant savo sveikatingumo žinias. Juk visa reikiama pagalba yra visai šalia, tereikia nuoširdžiai ją priimti.

Unikalus „Fėjų slėnis“ užburia ir mažus, ir didelius

Iš pradžių miško apsuptyje gimė pasakos apie fėjas ir nuostabios rankų darbo lėlės. Ilgainiui tai išaugo į įspūdingą fėjų pasaulį, kuriame kiekvienas gali pasijusti tarsi stebuklingoje pasakoje. Vilniuje įsikūręs „Fėjų slėnis“ neišdildomą įspūdį palieka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Jo sumanytoja, kūrėja EDITA LEI ir vadovė, globėja bei puoselėtoja AURELIJA ČIŽAUSKAITĖ-BUTKALIUK dalijasi šios Lietuvoje ir už šalies ribų unikalios vietos atsiradimo istorija.

INESA UKTVERIENĖ

Edita

Edita, pasikalbėkime apie „Fėjų slėnio“ priešistorę. Kokia iki tol buvo Jūsų veikla ir kas paskatino ieškoti kitų saviraiškos formų?

Edita: Prieš dvidešimt metų dirbau grožio salone, o tiesiai iš ten nėriau į mišką ir dešimt metų jame kūriau sodybą. Man labai patiko statybų procesas, tiek namų, tiek landšafto kūrimas. Taip patiko gamta ir ramybė, kad miške ir pasilikau gyventi. Būtent čia mane aplankė įkvėpimas ir pradėjau labiau daryti ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu.

Kaip atsirado „Fėjų slėnis“?

Edita: 2010 metais susidomėjau interjerinių lėlių kūryba, ėmiau kurti pagal užsakymus ir šiaip lėles, skirtas parduoti. 2013 metais atsirado pirmosios fėjos, o 2014-aisiais sukūriau feisbuko profilį pavadinimu „Fėjų slėnis“ ir nuo tos dienos nebepriėmiau jokio užsakymo, atsisakiau parduoti bet kurią savo lėlę. Jos tapo personažais ir mano kurtų mini pasakų herojais. Tuo metu dar nebuvo jokio veiklos plano, net minčių apie tai, ir metus aš kūriau pasaką. Vėliau šovė mintis išleisti knygą su neįprastomis iliustracijomis – rankų darbo lėlių nuotraukomis. Bet ir tada neturėjau jokio plano, tenorėjau popierinės knygos. Tai pasirodė labai smagi idėja.

Išleistos pirmosios knygos skaitytojai, supratę, kad pasakos herojus galima pamatyti, ėmė jų ieškoti. Štai tada ir kilo mintis nukelti skaitytojus į regimą pasakų pasaulį. Iš pradžių vieną vasarą ekspozicijos buvo mano pavėsinėje, vėliau visai atsitiktinai beveik dvejiems metams susikraustė pas draugę į Garliavą. Dar vėliau su vieno žmogaus pagalba nusikraustėme į Vilnių. Dabar „Fėjų slėnyje“ Vilniuje karaliauja Aurelija ir jos dėka galime skaitytojams dovanoti realią kelionę į pasakų pasaulį.

Kas buvo sunkiausia įgyvendinant šią idėją? Ar sulaukėte vien palaikymo, o gal teko girdėti ir skeptiškų nuomonių?

Edita: Sunkiausia buvo įrengti „Fėjų slėnio“ pasakų pasaulį Vilniuje. Štai čia jau buvo grandiozinis projektas, pareikalavęs daug jėgų. Buvo ir nusivylimo, ir džiaugsmo akimirkų – nenusakomas emocijų kokteilis.

Sunkiausia buvo įrengti

„Fėjų slėnio“ pasakų pasaulį Vilniuje. Štai čia jau buvo grandiozinis projektas, pareikalavęs daug jėgų.

Išleistos pirmosios knygos skaitytojai, supratę, kad pasakos herojus galima pamatyti, ėmė jų ieškoti. Štai tada ir kilo mintis nukelti skaitytojus į regimą pasakų pasaulį.

Edita

Drąsiai galima sakyti, kad ši vieta unikali jau vien tuo, jog tokios Lietuvoje ir net už jos ribų nerasite.

Aurelija

Būtent tuo etapu išgirsdavome, kad esame išprotėję. Bet kai labai nori ir tiki tuo, kad kuri kai ką gražaus, nelabai supranti, blogai ar gerai būti išprotėjusiai.

Kuo unikali ši vieta ir ką galima išvysti „Fėjų slėnyje“?

Aurelija: Drąsiai galima sakyti, kad ši vieta unikali jau vien tuo, jog tokios Lietuvoje ir net už jos ribų nerasite. Visos autorės istorijos ir herojai, sugužėję į paslaptingą miško labirintą, kviečia lankytojus savo akimis pamatyti, kaip viskas atrodo realybėje. Taip pat čia daug rankų darbo daiktų. Vaikus pradžiugina mažučiai antpirščio dydžio arbatos puodeliai, kuriuose sustingusi arbata su žolelėmis, arba didelė tarsi kamuolys kamanė. O labiausiai nudžiunga tie, kurie skaitydami vaikams pasakas net neįtarė, kad pasakų iliustracijos yra nuotraukos.

Mažieji labiau jaučia atmosferą, bendrą įspūdį, o suaugusieji pastebi smulkias detales, skaičiuoja investuotus pinigus, stebisi ir žavisi, kad tai lietuvės moters kūryba.

Aurelija

Gal kai kurie kūriniai turi ypatingą istoriją?

Edita: Ypatingų istorijų ne viena, tačiau jos kažkokios mistinės, todėl ne viską pavyksta paaiškinti. Gal teko girdėti mitologijoje, kad fėjos – labai kaprizingos būtybės ir nepyksta, jei apie jas pasakojama tik tiek, kiek jos leidžia. O pyktis su jomis nesinori, tai labai pavojinga ( juokiasi ). Viena galiu pasakyti, kad fėjų ir kitų herojų charakterius sukuria mano draugai, pažįstami ar šiaip sutikti pakeleiviai. O ir žmonės labai noriai įsitraukia į žaidimą, kai paklausiu, kokie jie galėtų būti pasakų herojai. Taigi pasakos užvaldžiusios mano gyvenimą ir tai labai gerai.

Kokios būna lankytojų – ir vaikų, ir suaugusiųjų –reakcijos išvydus šį grožį?

Aurelija: Dažniausiai vaikų reakcija būna „Vaaau, kaip gražu!!!“ arba tiesiog įvairūs nuostabos šūksniai. Kai kurie tampa tylūs, apstulbę, lyg apkerėti aplink esančio stebuklo. Drąsesni vaikai griebia draugą už rankos, rodo patikusias detales, tyrinėja.

Suaugusieji dažniau ima telefoną į rankas, iškart fotografuoja ir siunčia nuotraukas draugams, artimiesiems. O prieš išeidami sako: „Maniau, kad bus gražu, bet tikrai nesitikėjau, kad toooks kosmosas“, „Nežinau, ar man, ar vaikui labiau patiko“, „Tikrai dar grįšim ir visiems apie magišką slėnį papasakosim!“ ir pan.

Žinoma, mažieji labiau jaučia atmosferą, bendrą įspūdį, o suaugusieji pastebi smulkias detales, skaičiuoja investuotus pinigus, stebisi ir žavisi, kad tai lietuvės moters kūryba.

Ar visos „Fėjų slėnio“ lėlės, jų aplinkos daiktai kurti vienos autorės?

Aurelija: Visi „Fėjų slėnio“ herojai ir butaforijos yra kurti vienos autorės, išskyrus vieną peliuką, kuris slepiasi Kauko krepšyje. Tačiau dabar autorės iniciatyva galerijoje jau atsirado lėlyčių ir suvenyrų, kurie pagaminti ir kitų lietuvių kūrėjų. Beje, darbeliai pažymėti žvaigždute ir juos galima įsigyti.

Kas Jus įkvepia šioje veikloje?

Edita: Dovanoti teigiamą emociją visiems apsilankantiems, tikėjimą (plačiąja prasme), viltį, skleisti tvarumo idėjas. Priminti, koks beribis gali būti mūsų kūrybingumas, kokia laki gali būti mūsų fantazija. „Fėjų slėnis“ savo esybe įtraukia.

Ar pirmiau gimsta pasakos, ar sukuriami personažai?

Edita: Būna išimčių, bet paprastai pirmiau gimsta pasaka. Unikalu tai, kad sukurti herojai gali dalyvauti tęstiniuose projektuose tarsi aktoriai.

Lietuvės literatūrinis talentas sužavėjo italus

Žurnalistė, Sardinijos lietuvių bendruomenės pirmininkė DAIVA LAPĖNAITĖ daugiau nei dvidešimt metų derina du dalykus – gyvenimą saulėtojoje Sardinijos saloje ir darbą Lietuvoje. Savo profesinėmis žiniomis ir gebėjimais prisideda prie lietuvių diasporos telkimo ir jai svarbių iniciatyvų. Prieš kelerius metus atskleidusi ir kitokį – grožinės literatūros kūrėjos – potencialą, Daiva sulaukė ypatingo įvertinimo Italijoje: už italų kalba parašytą romaną 2022 metais buvo apdovanota literatūros premija. Kategorijoje, kurioje kūrinius pateikė per 500 autorių, jos knyga buvo įvertinta trečiąja vieta. Šiame interviu lietuvė dalijasi savo neplanuoto atsiradimo Sardinijoje istorija, įžvalgomis apie itališkąjį gyvenimą ir kūrybiniais planais.

INGA NANARTONYTĖ

Italija – viena populiariausių lietuvių atostogų šalių, o Jums ji jau daugiau nei du dešimtmečius yra namai. Kokie vėjai atpūtė į šį pietiečių kraštą?

Atpūtė netikėti ir, atvirai sakant, nenorėti vėjai. Buvau devyniolikmetė Vilniaus universiteto studentė, dainavau universiteto merginų chore, su kuriuo daug gastroliavome. Tąkart turėjome vykti į Amsterdamą, kurį įsivaizdavau kaip tikros laisvės miestą. Likus porai savaičių iki kelionės, buvo pranešta, kad planai keičiasi – vyksime ne į Amsterdamą, o į Sardiniją. Atsisakiau, tačiau trūko sopranų ir teko vykti. Pamenu, atplaukėme į Kaljarį keltu iš Romos, spalio vidurys, šilta, palmės, jūra, ant kalvos pūpsantis miestas... Likau pakerėta ir panorau pabandyti čia pagyventi. Baigusi studijas taip ir padariau... ir bandau iki šiol. Amsterdame, beje, iki šiol taip ir nebuvau.

Kaip klostėsi Jūsų karjera Lietuvoje ir svetur?

Iš Lietuvos išvykau iškart po studijų Vilniaus

universitete, 2001 metais. Norėjau dirbti žiniasklaidoje arba reklamos, komunikacijos agentūroje. Maniau, kad Italijoje tikrai bus daugiau galimybių. Klydau. Atvykusi į Italiją greitai supratau, kad bet kokie lietuviški diplomai ar profesiniai pasiekimai čia yra nieko verti, niekam neįdomūs, čia esi niekas ir turi susikurti viską nuo nulio. O jei kalbi angliškai ar dar keliomis kalbomis, bet gerai nekalbi itališkai, tai visų pirma drožk į italų kalbos kursus. Tad pasibeldžiau į Lietuvos žiniasklaidos duris ir, nors dabar jau puikiai kalbu itališkai ir dirbu su italais, pagrindinė mano veikla yra susijusi su Lietuva.

Italija – turistams svetinga šalis. O kokia ji imigrantams? Ar po daugybės čia praleistų metų dar kartais aplanko svetimumo jausmas?

Taip, Italija labai svetinga šalis, italai yra itin draugiški, tolerantiški. Tačiau čia gajus posakis, kad svečiai, kaip ir žuvis, po trečios dienos ima

Mus jungia draugystė, palaikymas, bendrystė. Esame bendraminčių organizacija, veikianti dėl to, kad mums tiesiog to reikia.

dvokti. Gal ne po trečios dienos, bet taip ir yra. Be to, gyvenu Sardinijoje, kur šviesiaplaukių yra tik keli procentai, tad vos mane pamatę vietiniai žino, kad nesu „sava“. Žinoma, per tiek metų susikūriau savo „saugų tinklą“: turiu draugų, platų pažįstamų, kolegų, artimųjų ir padedančių žmonių ratą, tačiau svetimumo jausmas lydi kone kasdien. Niekada, kad ir kiek čia gyvenčiau, nebūsiu sardė, vietinė, „sava“. Kita vertus, ilgainiui nustojau žvelgti į tai kaip į problemą.

Žinau, kad esate aktyvi vietos lietuvių bendruomenės ir – dar plačiau – pasaulio lietuvių bendruomenės narė. Kas paskatino įsilieti į lietuvišką veiklą? Kokius šios veiklos laukus išbandėte?

Įsilieti į lietuvišką veiklą paskatino elementarus poreikis su kuo nors gyvai pasikalbėti lietuviškai, būti bent kartais su „savais“. Mūsų bendruomenė taip ir gimė – nuo pasišnekučiavimų prie aperityvo staliuko. Ilgainiui tapome nors ir nedidele, bet labai glaudžia, vieninga bendruomene, tam tikru „pagalbos tinklu“ vieni kitiems. Taip pat užmezgėme draugiškus ryšius su kitų Italijos regionų, įvairių šalių lietuvių bendruomenėmis. Ne tik susiformavo platesnis pažinčių tinklas, bet ir kilo įkvėpimas bendriems projektams, atsirado galimybė globaliau ir paveikiau skleisti lietuviškumą.

Kiek metų vadovaujate Sardinijos lietuvių bendruomenei? Kokia ji, Jūsų akimis? Sardinijos lietuvių bendruomenei vadovauju šeštus metus, tačiau esu viena jos įkūrėjų (ją įkūrėme prieš dešimt metų), o su lietuviais Sardinijoje bendrauju beveik dvidešimt metų. Mūsų bendruomenę jungia ne tik tam tikri renginiai: himno giedojimas liepos 6-ąją, Verbų sekmadienis su kunigu Audriumi Arštikaičiu (Popiežiškosios lietuvių kolegijos Romoje rektoriumi), valstybinių Lietuvos švenčių minėjimas ar bendruomenės gimtadienis. Mus jungia draugystė, palaikymas, bendrystė. Esame bendraminčių organizacija, veikianti dėl to, kad mums tiesiog to reikia.

Dar viena Jūsų lietuviškos veiklos niša – portalas Pilietybė.lt. Kam jis skirtas ir kieno iniciatyva atsirado?

Portalas Pilietybė.lt gimė 2021 metais, po to, kai pilietinės iniciatyvos „Mūsų metas dabar“ iniciatyva Seimo rinkimų metu buvo sukurta viešųjų ryšių komanda. Taip vienoje vietoje atsidūrėme bendraminčiai iš skirtingų šalių, turintys gausybę diasporinės ir profesinės patirties. Matydami žiniasklaidinį vakuumą diasporai svarbiomis temomis tiek Lietuvoje, tiek pačioje diasporoje, su užkurta kampanija pelnę Lietuvos viešųjų ryšių ekspertų įvertinimą („PR Lapės“ apdovanojimą už geriausią pilietinę kampaniją), nusprendėme pabandyti tą nišą užpildyti. Taip gimė nepriklausomas aktyvios diasporos portalas Pilietybė.lt. Nepriklausomas, nes nesame jokios organizacijos ar institucijos balsas – esame diasporos žmonių balsas. Aktyvios, tai yra ne tik darančios, bet ir galvojančios, mąstančios, klausimus keliančios ir sprendimų ieškančios. Portalas Pilietybė.lt yra skirtas lietuviams, kur jie begyventų, skirtas pilietiškumo temoms: nuo paso iki pasaulėvokos. Matome, kad portalas yra vertinga tribūna tiems, kurie turi ką pasakyti, bet neturi kur.

Koks Jūsų vaidmuo šiame portale?

Kadangi esu žurnalistė ir turiu redagavimo patirties, tai mano vaidmuo portale yra vyriausiosios redaktorės.

Kaip manote, kodėl iniciatyva dėl pilietybės išsaugojimo nesulaukė pakankamai palaikymo? Ar, Jūsų požiūriu, nuo 2019-ųjų buvo pasistūmėta, kad antrojo referendumo rezultatai būtų palankūs šiam pokyčiui?

Referendumas dėl pilietybės išlaikymo pakankamai palaikymo sulaukė jau 2019 metais – „už“ balsavo 74 procentai, t. y. beveik milijonas balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių. Ko nepakako, tai aktyvumo – tiesiog, pagal referendumo kartelės reikalavimus, Konstitucijos nuostatai pakeisti nepakako rinkėjų sąrašuose įrašytųjų pritarimo. Nuo pirmojo referendumo,

Ilgainiui tapome nors ir nedidele, bet labai glaudžia, vieninga bendruomene, tam tikru „pagalbos tinklu“ vieni kitiems.

kaip rodo apklausos, į palankią pusę nepasikeitė absoliučiai niekas, sakyčiau, net atvirkščiai – įvyko tokių dramatiškų pokyčių, kad pasiekti norimą rezultatą dabar net sunkiau: pilietybės išsaugojimas nesulaukė reikalingo aktyvumo 2019-aisiais, kai nebuvo karo, nebuvo infliacijos, nebuvo hibridinių ir realių grėsmių, o dabar visa tai yra. Be to, išliko visi veiksniai, kurie buvo įvardyti kaip esminės 2019-ųjų referendumo klaidos: aukšta kartelė, neaiški formuluotė, politinio sutarimo ir paveikios informacinės kampanijos (kuriai reikia didesnio biudžeto) nebuvimas. Referendumo kartelė yra tokia pat aukšta, įveikta tik referendume dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą 2003 metais. Gal ne visi pamename, bet tada buvo skirta tris kartus daugiau lėšų kampanijai, politinis sutarimas buvo beveik vienbalsis, o ir eiliniams žmonėms tai buvo aktualus ateities, netgi naudos klausimas. Kiek realiai pilietybės išsaugojimo klausimas šiandien aktualus Lietuvoje gyvenantiems žmonėms, kurių balsas ir nulems referendumo rezultatą?

Prieš kelerius metus išbandėte grožinės literatūros rašytojos amplua. Žurnalistika ar knygų rašymas arčiau širdies?

Žiniasklaidai rašau dvidešimt metų, knygą esu išleidusi tik vieną. Tačiau į klausimą, kuris rašymas arčiau širdies, galiu atsakyti nedvejodama – knygų rašymas. Nes čia esi absoliučiai laisvas, gali išlaisvinti fantaziją, nesi ribojamas spaudos ženklų limito, aktualumo kriterijaus, gali neskubėti. Tačiau tai yra du skirtingi rašymo būdai, pasiekiantys skirtingas auditorijas, turintys skirtingus tikslus ir poveikį. Žurnalistika leidžia greičiau pasiekti daugiau žmonių, kalbėti šiuo metu žmonėms aktualiomis, svarbiomis temomis.

2022 metais buvote apdovanota literatūros premija „Percorsi letterari dal Golfo dei poeti Shelley e Byron“ (liet. „Literatūrinės klajonės iš poetų Šelio ir Bairono įlankos“) už italų kalba parašytą romaną „Senza la Ferrari rossa“ (liet. „Be raudonojo ferario“). Ar tikėjotės tokio debiutinės knygos įvertinimo?

Nesitikėjau. Puikiai suprantu, kad rašyti knygą italų kalba, kurios ne -

Knyga gimė netyčia, laikotarpiu, kai buvau labai nelaiminga. Turbūt todėl knygos tema ir pasirinkau laimės paieškas – pati buvau tose paieškose.

Vengčiau visuose kelionių kataloguose reklamuojamų vietų. Italija sklidina perlų, daugelis jų slypi tikrai ne turistų „nutrintose“ vietose.

kramtau nuo pat gimimo, šalyje, kur knygų kasmet išleidžiama beveik šimtas tūkstančių, buvo nutrūktgalviškas žingsnis, o tikimybė būti įvertintai labai maža. Bet aš ir nerašiau dėl įvertinimo. O kai jį gavau, žinoma, buvo beprotiškai malonu.

Kaip gimė ši knyga, apie ką ji pasakoja? Ar nesunku buvo rasti knygai leidėją?

Knyga gimė netyčia, laikotarpiu, kai buvau labai nelaiminga. Turbūt todėl knygos tema ir pasirinkau laimės paieškas – pati buvau tose paieškose. O leidėją rasti buvo labai sunku: rankraštį išsiunčiau 37 leidėjams, tik vienas atsakė „taip“.

Galbūt jau dirbate prie antrosios knygos? Kokių ambicijų, planų turite?

Prie antros knygos nedirbu, nors turiu kelias idėjas. Tačiau ėmiausi itališkai išleistos knygos lietuviško rašymo. Sakau „rašymo“, nes noriu padaryti ne tiesiog vertimą, o tam tikrą variantą 2.0. Nuo to laiko, kai rašiau knygą, aš ir pati pasikeičiau ir noriu į lietuvišką varian-

tą tuos pasikeitimus įtraukti. Esu knygą parašiusi ir anglų kalba. Su pažįstamo brito, dirbančio mokslinės literatūros leidykloje, pagalba esu ją ir suredagavusi. Bet kol kas leidėjo neradau, nelabai ir ieškojau. Tačiau dabar pagalvoju, gal jau ir būtų laikas rimčiau paieškoti.

Kadangi jau čia pat vasara, pakalbėkime apie keliones. Kokias mažiau turistų atrastas Italijos vietas rekomenduotumėte žmonėms, jau mačiusiems didžiausias šalies įžymybes? Ką patartumėte, kad viešnagė šioje šalyje būtų kuo turiningesnė, kultūros pažinimas – gilesnis?

Ką tikrai patarčiau, tai net ir Italijos miestuose, kuriuose yra vadinamosios šalies įžymybės, leistis į pažintį su miestu gero gido draugijoje. Esu buvusi Romoje daug kartų, bet kol nepasivaikščiojau po miestą su gerai jį pažįstančia gide, daugybės dalykų tiesiog nemačiau ir nesupratau. Ko tikrai vengčiau – tai visuose kelionių kataloguose reklamuojamų vietų. Italija sklidina perlų, daugelis jų slypi tikrai ne turistų „nutrintose“ vietose.

Kuo Jus žavi gyvenimas Sardinijoje?

Žavi trimis dalykais: jūra, gamta ir dvasia. Kad Sardinijoje yra nuostabi jūra ir paplūdimiai, žino turbūt visi. Bet, kad čia yra seniausi Europoje išlikę statiniai – nuragai, kad čia gausu priešistorę menančių, pagonybe dvelkiančių vietų, kad čia miesto šurmulys dera su kone žmogaus rankos nepaliestais kampeliais, o užmiestyje naujausiam automobilio modeliui kelią gali pastoti avių banda ar asilo tempiamas vežimas, žino ne visi. Beje, čia jūroje galima maudytis ir spalį, mano tėvas maudosi ir sausį, o rinktis galima iš begalės paplūdimių: nuo kelių kilometrų smėlio ruožo, tarp uolų įsispraudusios įlankėlės iki kriauklėmis nusėto kranto. Beje, yra ir slidinėjimo trasa, nes Sardinijoje – ne tik jūra.

Pabaigai – ne tokia emociškai lengva tema. 2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje itin sukrėtė Lietuvą, tebenešiojančią gilius sovietinių laikų randus. Lietuviai įvairiausiais būdais remia ukrainiečių tautą. Įdomu: ar Italijoje kyla panašių iniciatyvų kaip mūsų šalyje?

Italai, ilgus metus turėję simpatijų rusams, į rusijos agresiją prieš Ukrainą sureagavo stipriai, ypač humanitarine prasme. Jie renka pinigus, daiktus, veža juos į Ukrainą, itin daug dėmesio skiria pagalbai vaikams: daugybę jų kartu su mamomis yra atsivežę į Italiją, daug rusų bombardavimų sužalotų vaikų gydoma Italijos ligoninėse.

Kaip Jūsų bendruomenė prisideda prie paramos besiginančiai valstybei?

Mes, kaip bendruomenė, dar prieš rusijos invaziją rašėme laiškus visoms Italijos valstybės galvoms, paskui rašėme laiškus ir kompanijoms, tada dar neišėjusioms iš rusijos rinkos, prisijungėme prie įvairių paramos akcijų, mitingų. Tačiau turbūt svarbiausias dalykas, kurį darome, – visais įmanomais būdais kalbame su tais, kurie vis dar nesuvokia situacijos: nuo draugų, kaimynų iki žurnalistų ir politikų.

Gamtos istorijos namų interjere

Bėgant metams dažnai pamirštame savo svajones. Tačiau jos tūno viduje, kol sulaukia savojo momento. INDRĖ TRUKŠINAITĖ vaikystėje svajojo turėti unikalią dovanų parduotuvę. Prieš daugiau nei 7 metus pradėjusi kurti kalėdinius vainikus, ji sulaukė didelio aplinkinių susidomėjimo, vėliau ėmė plėsti kūrybinę veiklą. Šiandien rankų darbo gaminių mėgėjus džiugina įvairiausiais gamtos įkvėptais namų dekoro gaminiais – nuo paveikslų iki tekstilės. Indrės ir kitų kūrėjų darbai, surinkti į elektroninę parduotuvę „Story by Nature“, tampa ypatingomis dovanomis vertinantiems kokybę, išskirtinumą ir stiliaus vientisumą.

INESA UKTVERIENĖ

Kokia Jūsų verslo atsiradimo istorija?

Manau, kiekvienas turime svajonių, didesnių ar mažesnių, garsiai įvardytų ar mintyse nešiojamų. Dar būdama moksleivė svajojau turėti unikalią dovanų parduotuvę, bet bėgant metams tą svajonę pamiršau. Beje, tuo metu, kai apie tai svajojau, elektroninių parduotuvių dar nebuvo.

Daug metų dirbau paslaugų versle, daugiau nei 10 metų – viešbučių sektoriuje, pardavimo srityje. Taip pat turėjau pomėgį – kūriau kalėdinius vainikus. Jų pasiūla viršijo paklausą, todėl pradėjau kurti įvairesnius, tinkamus visais metų laikais. Juos kuriu iki šiol ir pristatau elektroninėje parduotuvėje „Story by Nature“. Tokiu būdu noriu pakviesti žmones sustoti, pastebėti gamtos grožį, įsiklausyti į ją, pamatyti, gerbti, saugoti ją, domėtis ir įtraukti vaikus... Gamta turi tiek daug istorijų...

Kažkur esu girdėjusi posakį: jei nerandi, kur įsigyti tai, ko nori, sukurk pats (šypsosi ). Taip ir padariau. Man norisi pagal sezoną atnaujinti namų interjero detales, pavyzdžiui, virtuvės rankšluosčius, žvakides, stalo tekstilę. Arba, pavyzdžiui, draugei, kurios aistra egzotinės kelionės, padovanoti pagalvę su zebro atvaizdu, nes dar nematė šių gyvūnų laisvėje bėgiojant, ir palinkėti, kad svajonės pildytųsi...

Norėjau parduotuvės, kurioje prekės atspindėtų metų sezoniškumą, būtų kokybiškos, derėtų tarpusavyje ir interjere galėtų būti lengvai papildomos, nekeičiant visų detalių namuose. O ieškoti dovanų būtų galima pagal konkretaus žmogaus pomėgį. Pavyzdžiui, jei mama be galo džiaugiasi pomidorų derliumi, tikrai nudžiugs gavusi paveikslą su pomidorais ar keraminę statulą, kuri džiugins visus metus, o ne tik derliaus nuėmimo metu. Draugė, kuri žavisi povandeniniu pasauliu, įvertins dovaną su žuvimis, kriauklėmis ir pan. Tikrai pataikysime vasarą gimusiai draugei, kuri turi viską, padovanodami praktišką dovaną – stalo servetėlių, išmargintų vasarą žydinčiomis gėlėmis. Dėdei, mėgstančiam gaminti, nauja prijuostė su daržovių motyvais gali tapti dar didesne paskata gaminti. O jei draugė turi taksą, neprašausime dovanodami delninę su šio mielo šunelio atvaizdu. Jonui ar Janinai puikiai tiks dovana su paparčio motyvu, o paukščiais besidomintiems artimiesiems – tekstilė su paukščių motyvais.

Visa tai apgalvojusi, sukūriau elektroninę parduotuvę, turinčią išmanų dovanų filtrą, kuris atrenka asortimento prekes pagal gavėjus, pomėgius, sezonus, progas ir pan.

Kokie nuosavo verslo pliusai ir minusai?

Vienas iš pliusų – renkiesi, kada ir kiek dirbti. Kita vertus, lengva prarasti pusiausvyrą, nes esu perfekcionistė ir man svarbi kiekviena detalė, norisi, kad būtų vis geriau, – dėl to galima ir paromis sėdėti. Visa atsakomybė ant tavo pečių, nėra komandos, todėl viską sprendi pats ir turi išmanyti visas sritis. Gal didžiausias pliusas – darai tai, kas patinka, tai, kuo tiki.

Ir sutinku su vienos iš savo mentorių nuomone: nestabilu, bet kiek daug yra laisvės; nėra fiksuoto atlygio, bet nėra ir ribų; nėra, kas už tave galvoja, bet galiu galvoti pati. Ir aš gal pridėčiau, kad galiu atsigręžti, pasidžiaugti savo pačios pasiektais rezultatais ir toliau drąsiai svajoti ir tikėti.

Ne tik esate atsakinga už verslo procesus, bet ir daug kuriate. Kurie gaminiai – Jūsų rankų darbas?

Taip, jau pačios kolekcijos sudėliojimas yra kūryba, ieškojimas... Visi tekstilės gaminiai yra mano sukurti. Pati smagiausia dalis – derinti tarpusavyje audinius. Daugiausia laiko pareikalavo, bet lūkesčius viršijo kosmetinės ir pagalvės iš belgiško gobeleno atraižų. Pamačiusi audinio atraižas net nedvejodama įsigijau ir tik paskui pradėjau galvoti, ką reikės su jomis daryti (šypsosi ).

Paveikslai su stabilizuotais augalais – irgi mano kūryba. Nors atrodo „kas čia yra“, bet tikrai nemažai užtruko atrinkti rėminti tinkamus augalus, parinkti foną, rėmus, dydį ir t. t. Ir tai nesibaigiantis procesas.

Kokią viziją turėjote rinkdamasi parduotuvės pavadinimą „Story by Nature“?

Norėjosi, kad pavadinimas perteiktų tą gamtos istoriją, kurią noriu, kad žmonės pastebėtų. Ir aš pati tiek daug atrandu. Stengiausi kurti ir atrinkti gaminius, kurie turėtų savo istoriją, kuriuose pavaizduoti augalai ar gyvūnai ką nors simbolizuotų, keltų emocijas. Ir kad primintų, jog kiekvienas sezonas yra be galo žavus ir turi tiek daug papasakoti...

Į ką atsižvelgiate rinkdamasi savo parduotuvės asortimentui kitus prekių ženklus, jų gaminius?

Kadangi asortimentą, kolekcijas apgalvoju iš anksto, tai ir ieškau tikslingai. Renkantis pirmiausia svarbu kokybė, temos atitikimas ir tik tada kiti dalykai. Labai džiaugiasi širdis, kai pavyksta atrasti artimą sielą.

Kokią nuomonę susidarėte apie lietuvių kūrėjus?

Esu sužavėta ir maloniai nustebinta Lietuvos kūrėjų darbų įvairovės ir gausos. Neslėpsiu, kai išsigryninau, kokios parduotuvės ir kokių prekių noriu, tikrai nesitikėjau, kad Lietuvoje atrasiu tiek talentingų žmonių, su tokiu atsidavimu ir meile gaminančių tokius meno kūrinius. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad dauguma parduotuvės prekių yra pagaminta Lietuvoje, rankų darbo. Dar kita žavi šios veiklos pusė – nuostabu pažinti kitus kuriančius žmones, jie tikrai įkvepia.

Galbūt tam tikrų kategorijų gaminių lietuvių kūrėjų pasiūloje pasigendate?

Turbūt ne visai tikslu būtų sakyti „pasigendu“... Gal įdėjau per mažai pastangų surasti. Kai pradedu galvoti apie naują kolekciją, ji susidėlioja palengva.

Man norisi pagal sezoną atnaujinti namų interjero detales, pavyzdžiui, virtuvės rankšluosčius, žvakides, stalo tekstilę.

Pavyzdžiui, kai sugalvojau, kad noriu prekių žuvų kolekcijai, ir dar nežinojau, kokios konkrečiai prekės bus, netyčia pamačiau audinį pagalvėms su žuvimis, vėliau – rankšluosčius su ešeriu, dar kitur –audinį, tinkamą pirkinių krepšiams, užsienio tiekėjo kataloge – degtukus ir servetėles, ir viską tarsi vainikavo žuvų statulėlės... Ir štai netrukus nauja kolekcija (šypsosi ).

Kokių pranašumų, Jūsų požiūriu, turi rankų darbo gaminiai?

Rankų darbo gaminiai vėl populiarėja pasauliniu mastu, ir tai mane be galo džiugina. Jie turi daug pranašumų. Vienas jų – išskirtinumas. Rankų darbo gaminys bus vienintelis ir nepakartojamas. Net ir pats meistras vargu ar sukurtų du visiškai identiškus gaminius. O juk mintis turėti išskirtinį daiktą labai vilioja, tiesa?

Antras pranašumas – kokybė. Turbūt jokio fabriko gaminiai neprilygs rankų darbo gaminių kokybei. Paprastai meistrui svarbi jo reputacija, todėl negali sau leisti pagaminti nekokybiško daikto ir dažniausiai galutiniam rezultatui kelia itin aukštus reikalavimus.

Kiekvienas gaminys alsuoja šiluma ir meile. Tai, kas gimsta žmogaus vaizduotėje, išnešiojama širdyje ir galiausiai sušildoma rankomis, turi magiškos galios paliesti sielą.

Tai vėl madinga. Šiais masinio štampavimo laikais sunku išsiskirti. Rankų darbo gaminiai išsiskiria iš minios ir yra vertinami.

Kai dovanojame rankų darbo daiktą, žmogus supranta, kad rinkdami dovaną galvojome apie jį, atsižvelgėme į jo pomėgius ir skonį. Todėl rankų darbo dovana geriau už bet kokius žodžius parodo, kaip stipriai tas žmogus mums rūpi.

Stengiausi kurti ir atrinkti gaminius, kurie turėtų savo istoriją, kuriuose pavaizduoti augalai ar gyvūnai ką nors simbolizuotų, keltų emocijas.

Norėjau parduotuvės, kurioje prekės atspindėtų metų sezoniškumą, būtų kokybiškos, derėtų tarpusavyje ir interjere galėtų būti lengvai papildomos, nekeičiant visų detalių namuose. O ieškoti dovanų būtų galima pagal konkretaus žmogaus pomėgį.

Rankų darbo daiktai tinka bet kurios amžiaus grupės, lyties ir socialinės padėties žmonėms. Tai puiki dovana žmonėms, turintiems skonį, netradicinį požiūrį, vertinantiems grožį, unikalumą ir kokybę.

Tokia dovana sukels daug teigiamų emocijų ir ilgam išliks atminty.

Galbūt išduosite, kas itin populiaru tarp pirkėjų?

Gan sunku įvardyti, nes parduotuvė nauja – pradėjo veikti tik praėjusių metų pabaigoje. Bet jau dabar galiu pasidžiaugti, kad pirkėjams patinka prekės, derinamos tarpusavyje. Pavyzdžiui, jei perki

prijuostę su citrinomis, kartu gali įsigyti keraminę citriną, paveikslą su citrinomis ar rinktis derinį su citrinomis.

Tikrai populiarūs tekstilės gaminiai su daržovių ir vaisių motyvais, keramika ir viskas, kas su paukščiukų motyvais.

Kokių verslo ambicijų turite?

Neslėpsiu, ambicijų tikrai turiu, ir didelių, bet kol kas nenorėčiau garsiai įvardyti... Manau, pakankamai didelė ambicija ši parduotuvė, ir jei dar pavyks nuolat pildyti esamas ir kurti naujas kolekcijas...

Egzotika gyvenime ir versle

Egzotinių ir unikalių potyrių troškimas vis daugiau lietuvių gena į Pietryčių Aziją. EVA JAS nusprendė, kad kelių savaičių atostogų per metus šiam nuostabiam pasaulio lopinėliui ištyrinėti negana, todėl persikėlė gyventi į Malaiziją, vėliau – į Indoneziją. Čia ji ne tik mėgaujasi kelionėmis po viena už kitą gražesnes salas, bet ir sėkmingai plėtoja verslą, pritaikydama architektūros ir interjero dizaino žinias, taip pat savanoriaudama prisideda prie pasaulio ateities – vaikų gerovės.

INGA NANARTONYTĖ

Esate ir architektė, ir interjero dizainerė. Kuriai veiklai pastaraisiais metais skiriate daugiausia laiko?

Šiuo metu abiem veikloms skiriu vienodai laiko, nes vykdomi projektai reikalauja abiejų. Nors tai dvi atskiros sritys, bet glaudžiai susijusios ir kartais susipina.

Papasakokite apie savo karjeros kelią. Kodėl nusprendėte persikelti į Aziją?

Lietuvoje baigiau interjero dizaino studijas ir norėjau įgyti architekto diplomą. Kadangi mūsų šalyje buvo ribotos galimybės tuo pačiu metu studijuoti ir dirbti, išvykau į Londoną. 5 metus dirbau šioje srityje ir kartu studijavau architektūrą neakivaizdiniu būdu. Londonas yra mano namai, ten praleidau 14 nuostabių metų. Bet norėjau keliauti po Aziją, todėl nusprendžiau keltis į Kvala Lumpūrą, Malaiziją. Ten darbavausi tarptautinėje įmonėje.

Balyje turite nuosavą dizaino studiją „Design Eva Studio“. Kodėl pasirinkote būtent Balį? Ar pasirinkimas pateisino lūkesčius?

Pandemijos metu nebuvo galimybių likti Malaizijoje, todėl teko keisti šalį. Kadangi Balyje buvo tekę pabuvoti anksčiau, nusprendžiau, kad būtų smagu sugrįžti.

Iš tiesų dizaino įmonę įkūriau Londone 2014 metais. Bet ši veikla niekada nebuvo pagrindinė, visada turėjau etatinį darbą kitoje įmonėje ir savo projektus darydavau atskirai.

Balyje turėjau puikią galimybę tęsti verslą dėl tam palankių sąlygų. Londone gyventi labai brangu, todėl baiminausi atsisakyti nuolatinio darbo ir atsidėti tik verslui, nebūdama tikra, ar užsitikrinsiu pakankamas pajamas pragyvenimui. Balyje truputį paprasčiau. Čia labai maži vietiniai atlyginimai, tai leidžia gan greitai suburti komandą. Aišku, didžiausias iššūkis rasti gerus darbuotojus, kartais sunkumų kyla ir

dėl kultūrinių skirtumų.

Balyje atidariusi savo įmonę nustojau dirbti kitose kompanijose ir „D-eva Studio“ dabar yra vienintelė mano veikla.

Kokio pobūdžio užsakymų dažniausiai sulaukiate?

Gal kurie nors projektai pareikalavo itin daug pastangų?

Daugiausia dirbame prie privačių namų – vilų – projektų, bet pasitaiko ir komercinių. Kiekvienas projektas reikalauja pastangų, nes reikia dirbti su vietiniais žmonėmis, vadovautis vietos valdžios įstatymais ir visada kyla daugiau ar mažiau iššūkių.

Kokiais atliktais darbais esate labiausiai patenkinta?

Kiekvienas ilgesnis projektas yra kaip vaikas: ilgai nešiojiesi viziją ir paskui lėtai ją realizuoji. Todėl esu patenkinta visais projektais, sunku išskirti.

Ar kaip dizainerei ir architektei Jums nebuvo sunku persiorientuoti į Pietryčių Azijos rinką, prisitaikyti prie kitokių klientų poreikių?

Iš tiesų maždaug 95 procentai mūsų klientų yra vakariečiai, o vietiniai klientai yra iš didmiesčių ir labai vakarietiški, todėl keblumų dėl to beveik nekyla.

Kokio stiliaus dizainus kuriate? Kokių neįprastų derinių pageidauja klientai?

Mano stilistinis bruožas yra minimalus modernas su tropiniu arba skandinavišku prieskoniu.

Dabar vis daugiau pasitaiko japandžio stiliaus projektų, tai yra japoniško ir skandinaviško stilių mišinys.

Klientai, atėję pas mane, jau žino mano stilių, todėl dažniausiai išsako pageidavimus pagal buvusius projektus. Žinoma, kartais prašoma ko nors specifiško, bet stilius daugmaž kartojasi.

Kas būdinga Indonezijos gyvenamųjų erdvių stiliui? Ką iš to rekomenduotumėte panaudoti lietuviams, kuriantiems savo namų interjerus?

Čia galioja principas „mažiau yra daugiau“. Kuriant gyvenamąsias erdves stengiamasi naudoti kuo daugiau vietinių medžiagų, vertinamas natūralumas, gamtos įkvėptos formos.

Matydama gyvenamųjų patalpų interjerus, kuriamus Lietuvoje, pastebiu, kad žmonės linkę labai perspausti, maišyti daug skirtingų idėjų, stilių. Aišku, eklektika yra puiku, bet norint skirtingas stilistines formas jungti į visumą reikia turėti pakankamai gerai išlavintą skonį. Todėl jei norisi eklektiško interjero, geriau palikti šį darbą profesionalams.

Dirbdami norime gauti ne tik atlyginimą, bet ir vidinį pasitenkinimą. Kas šiame darbe motyvuoja Jus?

Darbas yra mano pomėgis. Tad kartais sunku nubrėžti ribas, kur baigiasi ir kur prasideda darbas, tai, sakyčiau, yra mano gyvenimo būdas.

Papasakokite apie kitą savo veiklą – savanorystę: kaip prisidedate prie gerųjų pokyčių savo aplinkoje?

Tiek Malaizijoje, tiek Indonezijoje mano savanorystė buvo daugiausia susijusi su vaikais. Malaizijoje vykdavome į kaimus, įsikūrusius džiunglėse, ir veždavome paramos: maisto, drabužių, žaislų. Organizuodavome įvairias veiklas: piešimą, žaidimus, tobulinome vaikų anglų kalbos įgūdžius.

Po apsilankymo viename kaime mūsų maža (iki penkių žmonių) komanda nusprendė tęsti veiklą būtent šioje gyvenvietėje, ir joje įkūrėme mokyklą. Viena mergina apsigyveno ten ir kiekvieną dieną mokydavo tiek suaugusiuosius, tiek vaikus ne tik kalbos, bet ir istorijos, geografijos ir pan. O mes organizuodavome veiklą mieste, rinkdavome paramą ir rūpindavomės, kaip ją nugabenti į kaimą. Vykdydavome įvairius projektus, priklausomai nuo to, su kokiais keblumais susidurdavome. Sužinoję, kad moterims labai trūksta informacijos apie higieną ir pačių higienos produktų, surengėme joms seminarą ir jo metu suteikėme reikiamos informacijos, taip pat iš surinktų lėšų nupirkome higienos priemonių ilgesniam laikotarpiui.

Viena iš įspūdingiausių suorganizuotų veiklų buvo kalėdinis vakarėlis. Daugiau kaip 50 vaikų parūpinome kostiumus. Drauge su vaikais gaminome kalėdinius sausainius, o tėvai darė kalėdines dekoracijas.

Persikėlusi į Balį norėjau tęsti savanorystę ir padėti vaikams. Salos šiaurėje susiradau organizaciją „English Corner“ ir kelias dienas skirtingose miestelio mokyklose mokiau vaikus anglų kalbos pasitelkdama piešimo pamokas. Mokėmės ne tik kaip maišyti spalvas, bet ir jų pavadinimus, su šiomis spalvomis susijusius žodžius ir pan.

Kadangi gyvenu kitoje salos pusėje ir iki ten nuvažiuoti užtrunka apie 3–4 valandas, ieškojau veiklos, kuria galėčiau užsiimti nuolat. Tad prisijungiau prie organizacijos, remiančios našlaičių namus. Kiekvieną sekmadienį gaminame jiems maistą. Kartais paprašome įmonių paremti maistu, kad galėtume juos palepinti pica.

Buvome suorganizavę vaikams išvyką į paplūdimį. Visokiais būdais bandome paįvairinti jų kasdienybę.

Kas pastūmėjo į tokio pobūdžio savanorystę?

Manau, kad vaikai yra mūsų ateitis ir visi turėtume jausti atsakomybę padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Neapsiribojate vien pagalba vietos bendruomenei – prisidedate ir prie lietuvių profesinio augimo. Kas paskatino dalyvauti „LT Big Brother“ mentorystės programoje?

Manau, kad svarbu inspiruoti žmones ir dalintis savo patirtimi.

Ar jau turėjote progą pabūti mentore?

Tokio pobūdžio kontekste ne. Bet su savo darbuotojais kiekvieną dieną stengiuosi dalintis patirtimi, juos įkvėpti.

Darbas yra mano pomėgis. Tad kartais sunku nubrėžti ribas, kur baigiasi ir kur prasideda darbas, tai, sakyčiau, yra mano gyvenimo būdas.

Ar Jums pačiai pasisekė gyvenime turėti mentorių – profesiniame kelyje patariantį, palaikantį žmogų?

Deja, ne. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl noriu padėti.

Renkantis specialybę man didelę įtaką turėjo mama. Ačiū jai už tai, kad niekada neslopino mano troškimų ir skatino daryti daugiau.

Kas įkvepia kuriant interjero dizainą?

Neabejotinai kelionės. Naujos vietos, gamta, lankomi viešbučiai, kavinės ir visa kita. Bet kokia detalė gali būti pritaikyta naujame projekte. Kokias keliones labiausiai mėgstate, kurios šalys ypač traukia?

Mane traukia egzotika. Labai patiko Indija ir Marokas. Itin sužavėjo Singapūras. Vis dėlto gražiausia šalimi laikyčiau Indoneziją – ji turi tiek daug salų ir visos jos labai gražios, turinčios savitą kultūrą ir papročius. Norėčiau aplankyti Japoniją. Su mama tai planuojame gan seniai, tačiau vis nepavyksta.

Pasidalinkite labiausiai įsiminusiais kelionių momentais, atradimais ar mąstymą keičiančiais potyriais.

Balis yra ta vieta, kur nuolat vyksta savęs pažinimo ir atradimo etapai. Kartais, susidūrusi su sunkumais, ieškau dvasinių vedlių pagalbos. Nekalbu apie dabar labai populiarius vadinamuosius „koučerius“, turiu omeny Balio dvasininkus. Būti dvasininku čia gali ne bet kas, kaip patys sako, jie yra išrinktieji, paveldėję galią iš protėvių. Balyje vyksta labai daug religinių ceremonijų, stengiuosi jose dalyvauti. Salos gyventojai nuolat gauna palaiminimą iš dvasininkų, dabar tai yra ir mano gyvenimo dalis.

Kuo Jus žavi gyvenimas Balyje?

Žavi niekada nesibaigianti vasara, beveik ranka pasiekiama jūra, gamta su ryžių terasomis.

Ar yra dalykų, prie kurių vis dar sunku priprasti?

Sunku priprasti prie kultūrinių

Manau, kad vaikai yra mūsų ateitis ir visi turėtume jausti atsakomybę padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

Lietuvoje negyvenu jau

18 metų ir gana retai joje lankausi. Tačiau su savimi nešiojuosi lietuviškas šaknis, papročius ir tradicijas.

skirtumų ir vis didėjančio turistų skaičiaus.

Ar tenka pakliūti į keblias situacijas dėl kultūrų skirtumų?

Nuolat (šypsosi ). Vienas iš pagrindinių kultūrų skirtumų, nuolat keliančių keblumų, – neadekvatus atostogų skaičius, mat vietiniai švenčia visas religines šventes – tiek islamo, tiek induizmo, tiek budizmo ir kai kurias krikščionybės.

Labai sunku organizuoti veiklą, kai, pavyzdžiui, darbai mėnesiui sustoja dėl ramadano. Nors Balio saloje vyraujanti religija yra hinduizmas, bet dauguma statybų srities darbininkų yra musulmonai. Jie per religines šventes grįžta į gimtuosius namus kitose salose ir, kaip juokauja vietiniai, būna ten tol, kol užtenka pinigų.

Kadangi dauguma mūsų klientų yra vakariečiai, kartais mums labai sunku paaiškinti, dėl kokių priežasčių darbai vėluoja.

Galbūt gyvenimas svetur padėjo į Lietuvą pažvelgti kitomis akimis? Kokią ją matote dabar?

Lietuvoje negyvenu jau 18 metų ir gana retai joje lankausi. Tačiau su savimi nešiojuosi lietuviškas šaknis, papročius ir tradicijas. Manau, kad gyvenimo užsienyje patirtis labai pakeitė mano mąstymą ir praplėtė akiratį. Teko dalyvauti keliuose projektuose Lietuvoje ir susidariau nuomonę, kad dabartinis jaunimas savo požiūriu, jaunatvišku maksimalizmu labai skiriasi nuo mano ar mano tėvų, senelių kartos. Linkiu, kad su metais tas maksimalizmas neišblėstų ir nestigtų pozityvumo.

Balyje nuolat vyksta savęs pažinimo ir atradimo etapai.

Neuromokslininkė

dr. Roma Šiugždaitė -

apie smegenų sveikatą, mokslą ir vis dar sklandančius mitus

Kelerius metus Kembridžo universitete dirbusi, šiuo metu Belgijoje gyvenanti moksleiviams skirtos neuromokslų olimpiados „Lithuanian Brain Bee“ organizatorė, neuromokslininkė dr. ROMA ŠIUGŽDAITĖ yra atidavusi nemažą dalį gyvenimo žmogaus smegenų tyrimams, leidžiantiems geriau suprasti apie jų vystymąsi ir aplinkos poveikį. Besisukdama intensyvių darbų karuselėje talentinga lietuvė sutiko stabtelėti ir papasakoti apie tai, kuo šiandien gyvena, ką yra atradusi savo srityje ir kaip atrodo rūpinimasis smegenų sveikata.

ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Ketverius metus dirbote Kembridžo universitete: buvote tyrėjų komandos „4D“ nare, gilinotės į vaikų nervų sistemą ir vaikų raidos sutrikimus. Papasakokite, kuo iš šio etapo labiausiai norėtumėte pasidalinti su „Lietuvės“ skaitytojais.

Kembridžas – ypatinga vieta moksliniams tyrimams atlikti. Esant neribotiems ištekliams, aukšto intelekto koncentracijai negalima nepajusti aplink vyraujančios moksliniais atradimais apipintos ir įkvepiančios atmosferos. Mūsų komanda tyrinėjo beveik tūkstantį įvairaus amžiaus vaikų bei paauglių, turinčių mokymosi sunkumų ir vystymosi sutrikimų. Priėjimas prie tokios didelės tyrimo grupės duomenų man padėjo atsakyti į visus dominantį klausimą: ar galima iš smegenų sričių struktūros nuspėti mūsų

kognityvinius gebėjimus ir atvirkščiai. Mes parodėme, kad toks ryšys yra, bet ne pačios smegenų sritys yra svarbiausios, o tai, kaip jos susijungusios į tinklą.

Esate mokslinio straipsnio apie vaikystėje netinkamą elgesį patyrusių moterų psichikos sveikatą (tiksliau, neigiamai pakitusius neuroninius tinklus) bendraautorė. Ar galite papasakoti, kokias išvadas padarėte, į ką visuomenei reikėtų atkreipti dėmesį?

Šio tyrimo centre buvo ilgalaikis netinkamo elgesio vaikystėje poveikis neuroniniam tinklui, skirtam socialinei informacijai apdoroti, kuris yra neatsiejamas nuo kitų žmonių emocinės būsenos supratimo. Pasikeitęs būtent šis neuroninis tinklas gali lemti tam tikrus tarpasmeninius sun-

kumus, patiriamus dėl netinkamo elgesio vaikystėje ir kliudančius kurti ir palaikyti sveikus profesinius ar asmeninius santykius.

Ar vaikystėje neigiamai paveikti žmogaus smegenų neuroniniai tinklai gali būti sugrąžinti į normalią būseną? Kokiais būdais?

Žinojimas, kad mūsų smegenys yra plastiškos ir kinta visą gyvenimą, suteikia optimizmo. Vaikystė ir paauglystė yra svarbiausi mūsų smegenų vystymosi etapai, kuriuose pagal mūsų aplinkos įtaką formuojasi smegenų neuroninių tinklų struktūra. Todėl ir mes, ir mūsų smegenys gali keistis – niekada nevėlu. Kuo anksčiau pradedama keistis, tuo lengviau tai daryti. O kaip keisti smegenis? Yra daugybė būdų stimuliuoti smegenis ir rūpintis jų sveikata: judėjimas, sveika mityba, miegas, bendravimas ir naujų dalykų mokymasis.

Kokius visuomenėje sklandančius su psichikos sveikata ir raida susijusius mitus norėtumėte paneigti ar pagrįsti?

Vienas didžiausių mitų, kuriuos vis dar dažnai tenka išgirsti, yra tai, kad depresija – silpnybė ar tinginių liga. Primenu, jog depresija nediskriminuoja ir niekas negali nuspręsti, kada susirgti depresija. Vienintelė priežastis, dėl kurios depresija laikoma silpnybe, yra ta, kad mūsų visuomenė stigmatizavo šią būklę. Depresija yra biologinė ir psichologinė būklė, neturinti nieko bendra su tuo, ar esate stiprus.

Jauniausios kartos vis daugiau laiko praleidžia skaitmeniniame pasaulyje: įsikūniję į 3D avatarus žaidžia, bendrauja, netgi apsipirkinėja. O kur dar dirbtinio intelekto tendencijos! Žvelgdama iš mokslinės perspektyvos, naujausias technologijas vertinate kaip galimybę ar kaip grėsmę?

Aš manau, kad naujausios technologijos yra ir bus ypatingi jaunosios kartos sugebėjimai. Jaunimas daug greičiau adaptuojasi prie naujovių ir jas perpranta. Aš į naujas technologijas žiūriu kaip į naujas galimybes, kaip į būdą efektyviau spręsti problemas. Dirbtinis intelektas atveria naujų galimybių, apie kurias mes šiandien dar nežinome ir kurias dabartinis jaunimas atras.

Kalbant apie grėsmes, jų galima įžvelgti kiekvienoje naujoje technologijoje, naujame išradime. Bet esu tikra, kad atsiras naujų profesijų, kurios kovos su tomis grėsmėmis.

Papasakokite, kaip iš Kembridžo atsidūrėte Belgijoje. Kas paskatino pokyčius ir ar jais džiaugiatės?

Persikelti iš Kembridžo į Belgiją paskatino šeima. Mes Belgijoje gyvenome prieš išvykdami į Kembridžą, todėl pasibaigus projektui paprasčiausiai grįžome namo, ir vėl pradėjau dirbti su kolegomis Gento universitete. O dabar dar darbuojuosi ir Antverpeno universitete.

Ką šiuo metu veikiate Antverpeno universitete?

Antverpeno universitete dėstau statistikos mokslus viso universiteto doktorantams ir jauniesiems moksli-

Ir mes, ir mūsų smegenys gali keistis – niekada nevėlu.

Vienas didžiausių mitų, kuriuos vis dar dažnai tenka išgirsti, yra tai, kad depresija –silpnybė ar tinginių liga.

ninkams. Kalbant apie doktorantūrą ir daktaro disertaciją, Belgijoje yra keliami aukšti reikalavimai ne tik studijuojamam dalykui, bet ir moksliniams straipsniams – šie turi spindėti aukšto lygio moksliniu tyrimu su nepriekaištingai atlikta statistine analize. Todėl beveik visi doktorantai renkasi statistikos kursus ir šitaip atgaivina, sustiprina savo žinias.

O į kokią veiklą esate įsitraukusi Gento universitete?

Gento universitete dalyvauju projekte, orientuotame į ankstyvą autizmo diagnozavimą, ir ruošiuosi tyrinėti vaikų kalbos raidos trajektorijas. Tai yra didžiulis projektas Belgijos mastu: trys mokslinės grupės su mikroautobusais važinės po visą šalį ir tyrinės rizikos grupėje esančius vaikus. Mikroautobusuose yra įrengtos testavimo technologijos, todėl tyrimus iš laboratorijos galime perkelti į namų kiemą. Per pirmus dvejus metus planuojame surinkti duomenų iš trijų šimtų vaikų.

Į kokius dar mokslinius tyrimus šiandieną esate pasinėrusi?

Pastaruoju metu taip pat domiuosi matematiniu nerimu ir kokią įtaką tai daro moksleivių ir studentų mokymosi rezultatams. Tai itin jautri ir labai nedaug tyrinėta tema, todėl norėčiau patyrinėti ir Lietuvos moksleivius, studentus ir net mokytojus.

Kaip su profesine ir asmenine patirtimi keitėsi Jūsų pačios supratimas apie smegenų sveikatą? Kaip šiandien rūpinatės savimi?

Labai pasikeitė. Dar studijų laikais ir dirbant mokslinį darbą susiformavo daug nesveikų įpročių, tokių kaip nuolatinis sėdėjimas, neribotas kavos vartojimas, darbas vėliais vakarais, mažai miego, greitasis maistas. Be abejonės, nebuvo lengva keistis. Sumažinau kavos kiekį iki 1–2 puodelių per dieną ir geriu daug vandens, kasdien nueinu bent dešimt tūkstančių žingsnių, taip pat kasnakt miegu bent septynias valandas.

Kas labiausiai kenkia smegenų sveikatai?

Labiausiai kenkia galvos traumos (tyčinės, netyčinės, patiriamos užsiimant tam tikromis sporto šakomis). Taip pat kenkia blogi įpročiai, neigiamos emocijos ir vienatvė. Visa tai sendina mūsų smegenis.

Esate prisidėjusi prie ne vieno mokslinio darbo apie psichikos sveikatą COVID-19 pandemijos metu. Ar galite pasidalinti, kokias tendencijas įžvelgėte?

Per pandemiją Kembridže tyrinėjome vaikus ir pastebėjome, kad po pirmos pandemijos bangos, kai vaikai mokėsi iš namų nuotoliniu būdu, sumažėjo nerimas, bet paaštrėjo depresijos simptomai. Padarėme išvadą, kad griežtos struktūros nebuvimas sumažino ne -

Smegenų sveikatai kenkia traumos, blogi įpročiai, neigiamos emocijos ir vienatvė. Visa tai sendina mūsų smegenis.

rimą, bet įprasto gyvo bendravimo su bendraamžiais ir judėjimo stoka skatino depresiją.

Šiemet Jūsų organizuojama moksleiviams skirta neuromokslų olimpiada „Lithuanian Brain Bee“ vyko jau trečią kartą. Papasakokite, kaip vystosi šis renginys, pasidalinkite ryškiausiomis olimpiadų akimirkomis, dalyvių atsiliepimais.

Galiu pasidžiaugti, kad praėjusį balandį vykusios olimpiados nugalėtoju tapo moksleivis iš Kauno vardu Benedict Martinas Magee ir rugpjūtį jis dalyvaus tarptautinėje olimpiadoje. Nuostabu, kad kasmet sulaukiame vis daugiau susidomėjusių moksleivių ir jie ateina vis geriau pasirengę. Pirmasis „Lithuanian Brain Bee“ nugalėtojas Edgaras Zeboras pasaulyje buvo vienuoliktas. Antrąkart vykusios olimpiados nugalėtoja Ugnė Birštonaitė pasaulyje buvo trečia ir šiemet atliks neuromokslų praktiką Vašingtone, Džordžtauno universitete. Labai smagu, kad kiekvienais metais vis daugiau Lietuvos moksleivių sužino apie mus ir noriai dalyvauja.

Kokį įspūdį per šiuos metus susidarėte apie Lietuvos švietimo sistemą ir mūsų jaunąją kartą?

Moksleiviai, kurie dalyvauja mūsų olimpiadose, yra

trokštantys žinių ir turintys motyvacijos. Dėl to labai džiaugiuosi. Mūsų karta turėjo vargti ieškodama informacijos, nes jos paprasčiausiai trūko. Reikėdavo sugaišti daug laiko, kad surastume tai, ko reikia. Manau, kad šiuolaikiniam jaunimui didžiausias iššūkis yra nepasiklysti dideliame kiekyje informacijos, išmokti įvertinti randamą informaciją ir galiausiai atsirinkti tai, kas reikalinga. Šito nei mokykloje, nei namuose nemoko, jie turi išmokti patys. O apie Lietuvos švietimo sistemą negaliu kalbėti, nes neturiu galimybės jos įvertinti.

Be „Lithuanian Brain Bee“, ką dar naujo norėtumėte veikti Lietuvoje?

Pradėjome edukacinę programą 1–6 klasių moksleiviams „Meniškosios smegenys“. Joje žaidybine forma visai klasei vienu metu pasakojame apie smegenis, kaip jos veikia ir kaip jas saugoti. Šią veiklą norėtume plėsti, nes svarbu skleisti žinią, jog rūpinimasis smegenimis nuo mažens – tai investicija į kokybišką ateitį, senatvę.

Ką dar norisi išvysti Lietuvoje?

Sunku pasakyti, matau labai daug įdomių iniciatyvų. Bet dažniausiai jos koncentruojasi didžiuosiuose miestuose. Norisi daugiau galimybių mažesniems miesteliams.

Gamtos įkvėpta kūryba

„Dažnai sakau, kad gamta yra kūrėja, aš tik perduodu gamtos dalelę žmogui nešiotis su savimi“, – sako „Forma Natura Jewellery“ įkūrėja RASA TRAPIKAITĖ. Meilė gamtai, drąsa eksperimentuoti, gebėjimas pastebėti ir perteikti net smulkiausias detales leidžia sukurti originalių ir nepaprastai įdomių kūrinių. Autorės siekis – per kūrybą įkvėpti žmones ir skatinti ieškoti gėrio per grožio pojūtį.

INGA NANARTONYTĖ

Kada ir kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su juvelyrika? Kaip supratote, kad ji taps Jūsų pagrindine veikla?

Vaikystėje daug kūriau. Piešiau, modeliavau drabužius, rašiau eiles. Kai suaugau, palikau savo kūrybinę pusę ir daug metų dirbau su dokumentais, temačiau pilką kasdienybę. Taip dirbdama pajutau kūrybos alkį. Kilo noras kurti bet ką, svarbu buvo tai daryti. Galiausiai paėmiau popieriaus lapą ir susirašiau veiklas, kurios mane domintų. Nuo tapybos, fotografijos iki drabužių dizaino ir makiažų… Prirašiau daug, bet tame sąraše juvelyrikos nebuvo. Papuošalų kūrimas man nebuvo svetimas, jau 10 metų savo malonumui kūriau papuošalus iš akmeninių karoliukų, todėl tai buvo lyg natūralus žingsnis tobulėti. Nepamenu, kaip juvelyrika šovė man į galvą, bet tą pačią dieną radau artimiausius mokymus ir užsiregistravau. Važinėjau mokytis į Kauną, vėliau pavyko patekti į mokyklą Vilniuje, joje mokausi iki šiol. Kūryba mane labai įtraukė, tai stipriai asmenybę transformuojantis kelias. Grožio

suvokimas kinta kasdien.

Kaip juvelyrika gimė manyje, atradau eidama kūrybiniu keliu. Supratau, kad mano meilė metalui kilo tada, kai mano senelis paliko pasaulį. Tai suvokiau, kai sukūriau pakabuką su pakelės kryžių motyvais ir prisiminiau, kad senelis buvo kalvis ir darydavo pakelės kryžius. Jo meilė amatui buvo tokia stipri, kad niekur neišėjo. Priėmiau tai kaip jo energijos perėjimą man.

Kokia buvo kelionė iki savarankiškos kūrėjos statuso? Kur tobulinotės, gal teko pasisemti patirties, žinių ir užsienyje?

Juvelyrika ir apskritai kūryba yra dalykas, kurio mokomasi visą gyvenimą. Kol kas savęs juvelyre nevadinu, esu kūrėja, mokinė, ieškotoja. Pradėjau prieš ketverius metus, bet dar mokausi ir mokysiuosi gana ilgai. Kol kas mokiausi Lietuvoje, bet yra svajonių tobulintis ir užsienyje. Ne tik mokausi techninių amato subtilybių, bet ir savarankiškai studijuoju meno istoriją, bandau suvokti, kas iš esmės

Kūryba yra kaip stiprus bangavimas. Vieną dieną tu ant bangos, kitą dieną dugne, bet svarbiausias dalykas – ar nepasiduodi ir vėl kyli su banga. Tai stipriausia pamoka –nesustoti.

yra menas. Kada kūrinys jau yra menas. Meno sąvoka man labai įdomi, stengiuosi įsigilinti į jos reikšmę ir svajoju išmokti save perteikti per meno kūrinius.

Ar buvo sunku atrasti savo nišą kūrėjų bendruomenėje? Ar šiandien rinktumėtės tą patį kelią?

Nemanau, kad radau savo nišą, dar esu ieškojimų kelyje, todėl daug eksperimentuoju, neapsistoju ties viena tema. Noriu tiek save tyrinėti, kiek bus smalsumo ir entuziazmo.

Kelias nėra lengvas, bet eičiau juo ir vėl, nes daug gavau kaip žmogus. Kūryboje dažnai patiri nusivylimą savimi, savikritiką ir savęs nepriėmimą. Tai šio kelio kaina ir kartu labai didelė dovana, nes išeini iš komforto ir patiri save su viskuo, ne tik gražius dalykus. Todėl kūryba yra kaip stiprus bangavimas. Vieną dieną tu ant bangos, kitą dieną dugne, bet svarbiausias dalykas – ar nepasiduodi ir vėl kyli su banga. Tai stipriausia pamoka – nesustoti.

Prekių ženklo pavadinimas „Forma Natura Jewellery“ aiškiai siejasi su Jūsų kūrybos stiliumi ir filosofija. Kaip atradote savąjį kūrybos braižą?

Pavadinimą galvojau ilgai, tiesiog vaikščiodama miškuose. Ieškojau, kas man artimiausia. Dažnai stebiu gamtą ir pastebiu joje smulkiausias detales. Dažniausiai einu artyn, kad pamatyčiau formas ir faktūras. Tyrinėju kiekvieną smulkmeną. Lapo gyslos, žievės raštai, grybų struktūra – domina viską apžiūrėti iš arti. Taip darau nuo vaikystės, tikriausiai dauguma žmonių taip tyrinėja. Tiesiog neįmanoma atsitraukti nuo to idealiai sukonstruoto grožio. Dažnai sakau, kad gamta yra kūrėja, aš tik perduodu gamtos dalelę žmogui nešiotis su savimi.

Kaip apibūdintumėte savo ir gamtos ryšį?

Savęs nuo gamtos neatsieju, aš ir esu gamta, man tai gyvenimas, būtis, energija.

Jūsų kurti papuošalai ilgam užlaiko žvilgsnį – norisi juos tyrinėti lyg kokius paveikslus. Atrodo, kad viską kruopščiai apgalvojate, ištobulinate prieš paleisdama į pasaulį... O gal dalis jų – sėkmingų eksperimentų rezultatas?

Kūrybinis procesas dažniausiai yra spontaniškas, labai intuityvus. Leidžiu rankoms daryti. Tada pavyksta geriau-

Dažnai stebiu gamtą ir pastebiu joje smulkiausias detales. Dažniausiai einu artyn, kad pamatyčiau formas ir faktūras. Tyrinėju kiekvieną smulkmeną. Lapo gyslos, žievės raštai, grybų struktūra – domina viską apžiūrėti iš arti.

Savęs nuo gamtos neatsieju, aš ir esu gamta, man tai gyvenimas, būtis, energija.

siai ir įdedu daugiausia savęs, o žmonės tai pajaučia. Dar neišeina tobulai padaryti kūrinio, dar daug ko trūksta, bet gera tiesiog daryti tai, kas traukia, o dar jei žmonėms patinka, dvigubas malonumas.

Eksperimentai labai svarbi kūrybos dalis. Tikiuosi niekada nesustoti eksperimentuoti, neapsiriboti tik tuo, kas yra. Noriu nuolatos save kritikuoti ir reikalauti iš savęs. Turiu viziją ateityje ištobulinti tam tikras technikas taip, kad niekas net nesuprastų, kaip padarytas kūrinys.

Kas labiausiai žavi kūrybiniame procese?

Kūrybiniame procese labiausiai žavi savęs transformacija, tobulėjimas, savęs suvokimas, spontanišku-

mas, intuicija. Savyje atrandi labai daug, ko anksčiau tiesiog netyrinėjai. Per kūrybą norisi pasakyti, ne tik kurti gražius daiktelius. Siekiu gebėti kūriniu pasakyti žmonėms, kas yra manyje. Ir galiausiai svajoju per kūrybą kurti vertybes, įkvėpti žmones ir skatinti ieškoti gėrio per grožio pojūtį.

Esate sukūrusi net dešimt papuošalų kolekcijų. Kaip gimsta kūrinių idėjos?

Kiekviena kolekcija – eksperimentų padarinys, tiesiog kuriu, kas tuo metu manyje, ir pamatau, kad to etapo kūriniai savaime jungiasi į kolekciją. Dažnai idėjos gimsta stebint gamtą. Kartais matau, kad mane įkvepia metų laikai ir to laiko nuotaika. Bet

dažniausiai, kai prisėdu kurti, pirminės idėjos net nebūna, mano rankos diktuoja eigą, aš tuomet esu meditacijoje. Tai labiau momento magija. Retai padarau kūrinį pagal konkretų eskizą. Kartais patys eskizai gimsta iš vizijų. Pavyzdžiui, jei žmogus paprašo sukurti papuošalą ar parodo turimą akmenį, vaizduotėje iškart iškyla galutinio rezultato vaizdas. Jei nematau nieko, dažniausiai atsisakau kurti, man tai ženklas, kad tai ne mano darbas. Net sunku paaiškinti. Apskritai man labiausiai patinka kurti spontaniškai.

Ar kurdama įsivaizduojate žmogų, kuriam tas papuošalas bus skirtas?

Dažniausiai pamatau žmogų ir ži-

nau, kuris mano papuošalas jam tiktų. Papuošalas paprastai idealiai tinka jį pasirinkusiam žmogui, nuostabu, kad kiekvienas pajaučia, ko jam reikia. Dažnai girdžiu, kad kūrinys žmogui sukelia šiurpuliukus, tai geras požymis. Turi labai patikti ir sukelti jausmą, kad tai savas dalykas, malonumą.

Dažnai kuriu būtent žiedus, nes šis papuošalas skirtas asmeniškai žmogui. Mėgstu ir galinę nematomą žiedo pusę padaryti labai gražią, kartais net įdomesnę, nes ją mato tik žmogus, pasirinkęs kūrinį. Gali apžiūrinėti, liesti, tyrinėti, patirti iš to malonumą. Todėl vis linkstu kurti ne papuošalą, o mini skulptūrą, kurią galima kaip objektą apžiūrėti iš visų pusių ir nešioti įvairiais būdais.

Noriu nuolatos save kritikuoti ir reikalauti iš savęs. Turiu viziją ateityje ištobulinti tam tikras technikas taip, kad niekas net nesuprastų, kaip padarytas kūrinys.

Linkstu kurti ne papuošalą, o mini skulptūrą, kurią galima kaip objektą apžiūrėti iš visų pusių ir nešioti įvairiais būdais.

Kūrybiniame procese labiausiai

žavi savęs transformacija, tobulėjimas, savęs suvokimas, spontaniškumas, intuicija. Savyje atrandi labai daug, ko anksčiau tiesiog netyrinėjai.

Gal kai kurie Jūsų darbai turi itin įdomias, įsimintinas istorijas?

Istorijų buvo labai įvairių, galima sakyti, kiekvienas papuošalas turi atskirą istoriją, nes pasirinkti autorinį kūrinį yra labai asmeniška. Daug žmonių tapo tiesiog artimomis sielomis, nors susitikome vieną kartą. Artumas labai stiprus, nes žmogus tave pajaučia, mato lyg apsinuoginusį prieš jį ir tai įvertina. Labai gera matyti nuoširdų žmonių dėmesį ir gyvas akis. Tai man atlygis. Kartais net susigėstu, kad nepadariau dėl to žmogaus dar daugiau.

Viena istorija įsiminė ypač. Viena moteris išsirinko net du visiškai utopinius kūrinius, kurių, maniau, niekas nepasirinks, nes juos ne taip patogu nešioti. O ji tokius atra-

do net du. Vieną ant mažojo pirštelio. Nuostabu, kai žmonės kliaunasi savo grožio pojūčiu, o ne apgalvotu patogumu. Čia tas pats, kas rinktis širdį arba protą.

Koks iki šiol didžiausias Jūsų kūrybinis iššūkis ir darbo įvertinimas?

Personalinė paroda Palangoje buvo stiprus įvykis, daug žmonių ir pagyrų. Dažnai jaučiu palaikymą iš savo mokytojo, kai gaunu pasiūlymų dalyvauti projektuose. Manau, kad dar laukia daug dalykų, bet labiausiai noriu save įvertinti pati, o tik pati žinosiu, kada būsiu to verta. Nes kai gauni įvertinimą, bet dar nesijauti jo vertas, tai nėra didžiausias malonumas, tai greičiau atsakomybė ir postūmis tobulėti dar sti -

priau. Siekiu kurti taip, kad galėčiau su savo kūriniu stovėti aukštai iškelta galva ir juo didžiuotis. Kol kas tokių vos keli.

Galbūt turite savo kūrybos gerbėjų ir svetur?

Viena moteris amerikietė išsirinko kelis papuošalus, kai kitą dieną grįžo jų pasiimti, sakė net negalėjusi ramiai miegoti – taip jų norėjusi. Labai dažnai mano kūrybą pastebi užsieniečiai vyrai ir perka dovanų savo antrosioms pusėms. Vyrai labai vertina kūrinius, kurie jiems atrodo nematyti, unikalūs, išskirtiniai, domisi, kas išreiškiama kūriniu, kokios technologijos naudotos gamyboje. Moterys labiau renkasi pagal tai, kas joms tiesiog gražu arba patogu, spontaniškai arba apgalvotai.

Įtraukiantis lėlių pasaulis

Lėlės daugeliui mūsų kelia malonius vaikystės prisiminimus. Pirmąkart pamatytos kitų menininkų sukurtos šios interjero puošmenos tapytojai AGNEI MIKALAUSKIENEI priminė vaikystės pomėgius ir svajonę. Pasinėrusi į lėlių kūrybą, lietuvė ne tik įgyvendino seną svajonę, bet ir atradusi savo išskirtinį stilių ėmė kurti visam pasauliui – užsakymai plūsta net iš kitų žemynų. „Agniete Dolls“ įkūrėja sulaukia ir kvietimų atvykti gyventi bei dirbti į kitas valstybes, tačiau šiandien jaučiasi laiminga gyvendama ir kurdama Lietuvoje.

INGA NANARTONYTĖ

Kaip skleidėsi Jūsų meniniai polinkiai?

Dar būdama vaikas, noriai įsitraukdavau į menines veiklas tiek darželyje, tiek mokykloje. Būdama devynerių pradėjau piešti portretus, kopijuodama juos iš mažyčių nuotraukėlių žurnaluose.

Tada supratau savo galimybes, kad galiu iš mažytės nuotraukos nupiešti išdidintą A4 formato portretą.

Jau ankstyvoje vaikystėje atkreipiau dėmesį, kad objektus matau ir suprantu šiek tiek kitaip, nes draugų sienų tapetų raštuose įžvelgdavau įvairių būtybių, žvėrelių ar formų, kurių kiti nematydavo.

Labai mėgau lėles, jų turėjau daugybę, barbės buvo mano favoritės. Siūdavau joms drabužius, statydavau namus iš kartoninių dėžių, turėjau daugybę lėlių baldų. Žaisdama kurdavau istorijas, situacijas, pokalbius ir dramas. Fantazuodavau ir draugėms pasakodavau, kad kai užaugsiu ir turėsiu pinigų, nusipirksiu tris barbių namus (tais laikais,

1998 metais, rasti įsigyti tokių dalykų buvo retenybė). Pati stebiuosi, kad mano vaikystės svajonės išsipildė. Kartais net įsivaizduoju save, grįžusią į praeitį: kaip padovanoju sau, dar vaikui, tuos lėlių namus ir kaip mažoji aš reaguoja, kaip apsidžiaugia ir nustemba (šypsosi ).

Vaikystėje mano galvoje knibždėjo tūkstančiai įsivaizduojamų pasaulių ir personažų. Jie netgi turi įtakos dabartinėje kūryboje – lyg užsislėpę laukė dienos, kada bus išleisti į dienos šviesą (šypsosi ).

Nuo 2008 metų kuriate porcelianines lėles. Nuo ko viskas prasidėjo?

Lėles pradėjau kurti jau studijuodama tapybą Dailės akademijoje, būdama antrame kurse. Tuo metu laukiausi dukrytės, buvo šeštas nėštumo mėnuo. Atsirado permainų poreikis, noras bandyti naujus dalykus, progresuoti. Dabar manau, kad įtakos

Jau ankstyvoje vaikystėje atkreipiau dėmesį, kad objektus matau ir suprantu šiek tiek kitaip, nes draugų sienų tapetų raštuose įžvelgdavau įvairių būtybių, žvėrelių ar formų, kurių kiti nematydavo.

galėjo turėti ir hormoniniai reiškiniai nėštumo metu (šypsosi ). Žodžiu, atsirado noras kurti ką nors apčiuopiamesnio, kūrinius, kuriuose susijungtų

daug sričių: tapyba, skulptūra, dizainas, anatomija... Naršydama internete netikėtai atradau menininkus, kuriančius autorines lėles kaip interjero detales, be galo susižavėjau tuo. Atrodo, tą sekundę sugrįžo vaikystės prisiminimai, jie susijungė su meniniais gebėjimais ir tą pačią dieną, paėmus į rankas lipdymo masę, gimė pirmoji lėlė. Sunku nebuvo, nes meninį išsilavinimą jau turėjau, tereikėjo surasti tinkamą lipdymo masę ir pradėti.

Ar kūrybos technikos ir kitų subtilybių mokėtės savarankiškai?

Kūrybos technikų mokiausi savarankiškai – iš knygų ir interneto. Tačiau pabandžiusi kelis metodus supratau, kad jie man ne visai tinka, ne visai patogūs dirbti. Išvaikščiojusi nemažai parduotuvių, atradau man puikiai tinkančias medžiagas ir technologiją.

Įspūdingos ne tik puošnios lėlės, bet ir jų pasakiški nameliai, kuriuose daug įvairiausių detalių. Ar viską kuriate, gaminate pati?

Namelius kuriame kartu su vyru. Aš sukuriu dizainą, sudėlioju detales, o jis pjausto medį, klijuoja, skirsto į kambarius. Vyras turi juvelyro specialybę, jo kūrybiškas mąstymas turi be galo daug įtakos kuriant lėlių namelius, nes siekiame realistiško vaizdo skalėje 1:12.

Kiek apytiksliai laiko gali trukti lėlės ir namelio kūrimas?

Lėlę sukurti trunka daug trumpiau nei namelį. Jeigu tai yra miniatiūrinė lėlytė ir vizija, kaip ji atrodys, aiški, tuomet gali užtrukti nuo poros iki keturių dienų.

Namelio kūrimo procesai ilgesni ir juos prailgina medžiagų siuntimasis iš užsienio. Dažniausiai pagaminti vieną namelį trunka apie mėnesį, bet būna, kad procesas užsitęsia ir iki aštuonių mėnesių. Viskas priklauso nuo dydžio, nes kiekviena, net ir smulki, detalė yra be galo svarbi ir padeda kurti tam tikrą kambarių nuotaiką. Itin svarbus apšvietimas – jis prideda jaukumo kambarėliuose, šviesos žaismas gali sukurti dramatišką, jaukią, šiltą ar mistišką atmosferą. Labai žavi Viktorijos era, XIX amžius.

To laikotarpio interjeras ir eksterjeras atsispindi mūsų namelių dizaine.

Kas sunkiausia šiame procese? O kas įdomiausia?

Sunkumu nepavadinčiau nė vienos proceso dalies. O galbūt smagiausia yra kambarėlių įrengimas, tapetavimas, apšvietimo detalių dėliojimas, eksperimentai. Nuobodžiausia dalimi pavadinčiau namelio dengimą gruntu: reikalingi keli grunto sluoksniai ir reikia palaukti, kol išdžius pirmasis, prieš imantis kito sluoksnio.

Ar nesunku gauti reikiamų detalių, medžiagų kūrybai?

Detalių ir medžiagų gauti nėra sunku, tiesiog tenka jų palaukti, nes visas siunčiuosi iš užsienio.

Kas yra svarbiausi Jūsų įkvėpimo, idėjų šaltiniai?

Įkvėpimo randu visur – knygose, filmuose, keliau-

dama, atostogaudama, muziejuose, praeivių veiduose ir aprangoje, šimtamečių pastatų architektūroje, sapnuose.

Galbūt gaunate užsakymų sukurti lėles, panašias į konkrečius asmenis? Ar jų imatės?

Dabar jau užsakymus labai kruopščiai atsirenku, paskaičiuoju, kiek laiko užtruks, ar apsimoka, nes darbo krūvis didžiulis ir užsakymai plaukia iš viso pasaulio. Dažnai užsakovams tenka palaukti iki kelių mėnesių, kol užsakytas darbas bus baigtas. Portretinių užsakymų pasitaiko, bet nedaug, dažniau žmonės renkasi istorinius personažus, filmų ar pasakų veikėjus.

Tarp Jūsų kūrybos gerbėjų ir nemažai užsieniečių. Į kokias šalis keliauja Jūsų darbai?

Mano darbų užsakovai daugiausia kolekcininkai iš Amerikos ir Australijos. Dažnai jaučiuosi, tarsi gyvendama Lietuvoje dirbčiau Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes neretai praleidžiu visą dieną bendraudama su

Vaikystėje mano galvoje knibždėjo tūkstančiai įsivaizduojamų pasaulių ir personažų. Jie netgi turi įtakos dabartinėje kūryboje – lyg užsislėpę laukė dienos, kada bus išleisti į dienos šviesą.

Labai žavi Viktorijos era, XIX amžius. To laikotarpio interjeras ir eksterjeras atsispindi mūsų namelių dizaine.

Įkvėpimo randu visur –knygose, filmuose, keliaudama, atostogaudama, muziejuose, praeivių veiduose ir aprangoje, šimtamečių pastatų architektūroje, sapnuose.

užsakovais anglų kalba. Sulaukiu pakvietimų ir siūlymų keltis gyventi ir dirbti ten, tačiau kol kas save matau Lietuvoje.

Kur jau esate pristačiusi savo kūrybą?

Dalyvavau parodose Prahoje, Amsterdame, Maskvoje, Estijoje, Vienoje. Buvo be galo malonu sutikti savo dar-

bų kolekcininkų ir užsakovų, pabendrauti. Gera žinoti, kad žmonės žavisi mano kūryba, tai duoda postūmį ir motyvacijos kurti ir dirbti toliau.

Kuriate ir paveikslus. Ką Jums reiškia kiekviena iš šių meno formų?

Tapyba užima labai didelę vietą mano kūryboje ir mano ryšys su ja yra

stipriausias, nes ją laikau savo meninės veiklos pradžia ir visa ko pagrindu. Stengiuosi tapybai skirti kiek įmanoma daugiau laiko, rengiu parodas. Tačiau pastebėjau, kad tą pačią dieną negaliu ir lėlių kurti, ir tapyba užsiimti, atrodo, tai dvi sritys, reikalaujančios daug energijos, ir ją paskirstyti per vieną dieną labai sunku. Stengiuosi rasti balansą tarp šių dviejų sričių.

Megzta elegancija

Vasara – švenčių metas. Joms artėjant dažnai sukame galvas, kaip pasipuošti, kad atrodytume išskirtinai, elegantiškai, prabangiai. Ar kada pagalvojote, kad įprastas progines sukneles gali pakeisti megzti kostiumėliai, palaidinės, sijonai? „Rigonda Style“ įkūrėja RIGONDA UŽPALEVIČIENĖ pristato savo kurtų puošnių megztų drabužių kolekciją. Iš natūralių ir kokybiškų siūlų – kašmyro, alpakų, merinosų vilnos, moherio, šilko – megzti rūbai gali puikiai papildyti vasaros garderobą ir padėti sužibėti bet kuria proga.

GABRIELĖ ŠTARAITĖ:

„Viena svarbiausių kelionių vadovo savybių –

MEILĖ “

Kelionių vadovo darbas turi panašumų į mokytojo darbą. Šis žmogus mus lydi po svetimas ir dažnai nesuprantamas kultūras, padeda ne tik atrasti ir pažinti gražiausius kitų šalių perlus, bet ir sužinoti naujų dalykų apie save, pažvelgti į mums neįprastus kultūrinius reiškinius giliau. O šis darbas neatsiejamas nuo meilės: tik mylėdamas lankomas šalis ir žmones gali būti geru kelionių vadovu. Tuo įsitikinusi viena iš kelionių organizavimo įmonės „Travel Planet“ įkūrėjų, kelionių vadovių, knygų „Į Aziją su meile“ ir „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ autorė GABRIELĖ ŠTARAITĖ.

INGA NANARTONYTĖ

GABRIELĖS ŠTARAITĖS NUOTRAUKOS

Esate parašiusi dvi knygas: apie Aziją ir Afriką. Kuriam iš šių žemynų Jūsų meilė didesnė?

Jei mamos paklaustumėte, kurį vaiką ji myli labiau, ji, ko gero, neatsakytų. Taip ir man nėra nemylimų šalių ar žemynų. Vienose vietose labiau patinka vieni dalykai, kitose – kiti. Myliu Aziją už jos ryškią kultūrą, o Afriką – už gamtos lobius. Tačiau ir ten, ir ten sutinka draugiški žmonės, žavi gražiausi saulėtekiai, nutinka neįtikėtinų dalykų, tad pasirinkti vieną tiesiog neįmanoma.

Vis dėlto jeigu reikėtų išskirti vieną šalį, kurioje geriausiai jaučiatės, kuri tai būtų?

Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad geriausiai jautiesi namie. Be galo mėgstu ištuštėjusias Vilniaus gatves, ilgus pasivaikščiojimus Palangos pušynuose, patinka atvažiavus į bet kurį kitą Lietuvos miestą tapti naujų dalykų atrandančia keliautoja. O svečiose šalyse gerai pasijausti nėra sunku – labiausiai tam padeda susitikimai su žmonėmis. Kelionėse netikėtų pažinčių įvyksta visada – mėgstu pakalbinti kad ir pakelės degalinėje sutiktus. Dažnai pa-

Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad geriausiai jautiesi namie.

klausiu „Ar galiu nufotografuoti?“, o tada jau lengvai užsimezga pokalbis. Beje, patarimas, jei norite fotografuoti sutinkamas moteris: lengviausias būdas gauti jų sutikimą – pasakyti, kokios jos gražios!

Parašyti knygai apie tam tikrą šalį, o tuo labiau ne vieną reikia nemažo kelionių „stažo“ – papasakokite apie savąjį. Nuo ko prasidėjo Jūsų kelionės, kokius keliavimo būdus išbandėte?

Keliauti pradėjau nuo pirmojo studijų kurso. Besimokydama dirbau kelionių agentūroje, tad galimybių netrūko. Esu išbandžiusi visokius keliavimo būdus – su organizuota grupe ir viena. Nesu tik važiavusi autostopu. Po kurio laiko, jau dirbdama kitur, ėmiau kartu kviestis draugus, tad teko išmokti organizuoti keliones, būti atsakingai už maršruto sudarymą. Vėliau, kai su bendramintėmis įsteigėme „Travel Planet“, viskas atrodė pakankamai paprasta.

Visi pradžioje susiduria su nesklandumais, daro klaidų. Iš kokių pirmųjų keliavimo klaidų pasimokėte – kas būtų aktualu pradedantiems keliautojams?

Klaidų nereikia sureikšminti. Tavo lagaminui neatskridus, kitą kartą daugiau daiktų įsidedi į rankinį bagažą. Sušalęs lėktuve, kitą kartą pasiimi daugiau drabužių. Pavėlavęs į lėktuvą dėl kamščių, kitą kartą nebesijuoki iš patarimo oro uoste būti tris valandas iki skrydžio. O pradedantiems keliautojams patariu nepatingėti paskaityti įvairių patarimų internete, tačiau aklai jais nesekti. Ne taip seniai pasirodė vaizdo pasakojimų apie Balio salą, apie jos šiukšlynus ir kamščius, ir jau pasigirdo replikų, kad neverta ten važiuoti. Lyg kažkur pasaulyje egzistuotų vieta, kuri būtų tobula tarsi instagramo nuotrauka. Prieš kelionę nesusikurkite lūkesčių, kad viskas vyks, kaip suplanuota, ir nuvykę rasite tai, ką įsivaizduojate.

Ar didelę dalį pasaulio šalių jau esate aplankiusi? O galbūt Jums svarbiau ne kiekybė, o kokybė, t. y. vis grįžtate į tas pačias šalis, kad dar geriau jas pažintumėte?

Neslėpsiu, smagu prie savo aplankytų šalių skaičiaus pridėti vis naujas, tačiau pastaruoju metu šis pro -

Prieš kelionę nesusikurkite lūkesčių, kad viskas vyks, kaip suplanuota, ir nuvykę rasite tai, ką įsivaizduojate.

Mūsų galvose daug mitų, pavyzdžiui, kad Afrika – tai lūšnynai ir laukiniai gyvūnai.

cesas beveik sustojo ir dvejus metus tik grįžtu ten, kur jau esu buvusi. Grįžti yra nuostabu – kiekvienas kartas vis tiek yra kitoks, o aš dar turiu puikią galimybę tą pačią vietą pamatyti ir savo keliautojų akimis. Stengiuosi kasmet aplankyti bent po vieną ar dvi naujas šalis, o jei nepavyksta, tai grįždama į tą pačią, net ir važiuodama tuo pačiu maršrutu, vis tiek atrandu naujų vietų. Dabar ėmiau labiau suprasti tuos žmones, kurie

metai iš metų vyksta ilsėtis į tą pačią vietą. Vis dėlto visada verta aplankyti ir ką nors nematyto.

Ar planuodama karjerą iškart pasirinkote turizmo sritį?

Nors mano pirmasis darbas ir buvo kelionių agentūroje, tačiau toliau savo karjerą siejau su rinkodara bei reklama ir tik išėjusi motinystės atostogų ir ieško -

Dažnai

dama papildomos veiklos pradėjau rašyti savo tinklaraštį apie kelionių planavimą. Vėliau per „LinkedIn“ socialinį tinklą susipažinau su Indijos kelionių organizatoriumi ir padėjau jam įeiti į Lietuvos rinką. Pamažu kaupėsi žinios ir formavosi potencialių keliautojų ratas, tad su dviem bendramintėmis, kurios turėjo panašios patirties, nusprendėme įkurti savo kelionių organizavimo įmonę.

Kartais sunku patikėti, kad „Travel Planet“ jau greit bus 11 metų, juk veiklą pradėjome nuo paprasto pomėgio keliauti. Tokį juk turi didelė dalis žmonių. Kai svarstėme, ar norime organizuoti keliones kitiems ir ar galėsime iš to uždirbti, itin populiarėjo savarankiškos kelionės ir daug ekspertų pasaulyje sakė, kad pasitelkę internetą visi ims keliauti be organizatorių ir agentūrų pagalbos. Taip neatsitiko ir tikiu, kad dar ilgai neatsitiks, nes tikrai ne kiekvienas mėgsta ir gali tai daryti gerai.

Turistams padedate atrasti Afrikos ir Azijos grožį. Į kurias šalis dažniausiai lydite tautiečius?

Nuo to laiko, kai buvo išleista mano knyga „Apie Afrikos žmones ir žvėris“, daugiausia grupes lydžiu į Afriką – Pietų Afrikos Respubliką, Namibiją, Tanzaniją, Ugandą. Tačiau tikrai nepamirštu ir Azijos.

Kokių iššūkių kyla kelionių vadovo darbe?

Kelionių vadovo darbą galėčiau palyginti su mokytojo darbu. Mes lydime po svetimas ir dažnai nesuprantamas kultūras. Kartais tos kelionės nėra paprastos – ne dėl nuovargio, o dėl to, kad tas šalis mes norime vertinti „iš savo bokšto“. Norime, kad tvarka būtų, kaip esame pripratę, kad žmonės bendrautų, kaip mes bendraujame. Dažnai keliaujant yra „jie“ ir „mes“, o kelionės vadovas turi padėti suprasti, kodėl kilo viena ar kita tradicija, padėti suvokti nesuprantamų dalykų prasmę. Manau, kad viena svarbiausių savybių, kurias turi turėti geras kelionių vadovas, yra meilė. Meilė šaliai, kurioje keliaujama, ir meilė žmonėms, su kuriais keliaujama.

Kokie įsimintiniausi kelionių su lietuvių grupėmis momentai?

Įsimintiniausi kelionių momentai man yra tie, kai keliautojų akyse sužiba džiaugsmo ašaros, kai

kelionės metu juos sujaudina tam tikros patirtys, kai jie ne tik geriau pažįsta lankomą šalį, bet ir sužino naujų dalykų apie save – tampa jautresni grožiui, jautresni juos supantiems žmonėms.

Kurias Indonezijos salas rekomenduotumėte pirmiausia aplankyti toje pasaulio dalyje dar niekada nebuvusiems?

Ko gero, visi Lietuvoje žino dabar garsiausią Indonezijos salą – Balį, o man liūdna, kad kitos salos vis dar lieka neaplankytos. Kone kiekviena Indonezijos sala yra lyg kita valstybė. Pavyzdžiui, nors Indonezija yra didžiausia islamiška šalis, kai kuriose salose ar jų dalyse gyvena ir krikščionių (Floreso saloje ir unikaliajame Toradžių krašte (Tana Toraja) Sulavesio saloje. Tiesiog kiekvienam lietuviui privaloma aplankyti Borneo salą, kurioje Birutė Galdikas tyrinėja ir saugo orangutanus, – tai bus neužmirštama patirtis. O norintiems dar daugiau egzotikos siūlau nusigauti į Naujosios Gvinėjos salą, t. y. Indonezijai priklausančią jos dalį, susipažinti su dani gentimi ir pasiekti Radža Ampato ( Raja Ampat) salyną, kuris yra viena geriausių vietų pažinti povandeninį pasaulį.

Lietuviai, pakeliavę po Europą, Aziją, vis dažniau ima dairytis į Afriką. Kurią šalį patartumėte pasirinkti pirmajai pažinčiai su šiuo žemynu? Tiems žmonėms, kurie prisibijo Afrikos, siūlyčiau pradėti nuo Pietų Afrikos Respublikos. Keliautojų pirmoji reakcija dažnai būna nuostaba –jie pasijunta, tarsi būtų patekę ne į Afriką, o į kitą Europos šalį ar JAV. Mūsų galvose daug mitų, pavyzdžiui, kad Afrika – tai lūšnynai ir laukiniai gyvūnai. Norintiems įdomios istorijos ir pažinties su dar įdomesnėmis gentimis rekomenduoju Etiopiją. Mėgstantiems keliauti savarankiškai nuomotu automobiliu rekomenduoju Namibiją – ten važinėti itin paprasta, o jos gamta ir puiki turizmo infrastruktūra sužavi visus. Norintiems vienos kelionės metu pamatyti kuo daugiau plėšrūnų – liūtų, leopardų ir gepardų – rekomenduoju Tanzaniją ar Keniją. Mėgstantiems luxury turizmą rekomenduoju Botsvanos safarius, kuriuose išskirtinės vietos pasiekiamos mažais lėktuvėliais. O norintiems prisi-

išgirstu, kad stebėti laukinius gyvūnus yra neįdomu, pakanka juos pamatyti ir zoologijos sode. Jei tik galėčiau, kiekvieną taip kalbantį teleportuočiau į safarį ir paskui paklausčiau iš naujo.

liesti prie gamtos evoliucijos siūlau susitikimus su šimpanzėmis ir kalnų gorilomis Ugandoje.

Paminėjote vieną iš mitų apie Afriką. Kokie dar mitai griūva per keliones po šį žemyną?

Mitų apie Afriką itin daug. Vienas juokingiausių, kad Afrikoje visur karšta. Tai nėra tiesa, nes net dykumose kartais iškrinta sniegas, o naktys dažnai būna labai vėsios. Afrikos šalys itin skirtingos ir, pabuvęs vienoje, negali sakyti, kad jau pakankamai pažinai žemyną. Tačiau kiekvienas keliautojas turi savo mėgstamas kryptis, ir jei į Afriką jūsų netraukia – nieko tokio.

Kuo Jus žavi Afrikos šalys? Papasakokite apie keletą iš ten parsivežtų unikalių patirčių.

Tikrai dažnai išgirstu, kad stebėti laukinius gyvūnus yra neįdomu, pakanka juos pamatyti ir zoologijos sode. Jei tik galėčiau, kiekvieną taip kalbantį teleportuočiau į safarį ir paskui paklausčiau iš naujo. Taip, kad ir kaip man būtų liūdna, ši patirtis tikrai ne kiekvienam. Juokais safaryje sakome: „Trys valandos kratymosi, dešimt minučių džiaugsmo.“ Užtat tas džiaugsmas pamačius dar vieną medžioklę, meilės ar pykčio sceną būna itin audringas. Aš neturiu naminių gyvūnų, tačiau labai mėgstu stebėti laukinius. Čia kiekviena diena būna kitokia, bet apie tai detaliai neverta pasakoti, geriau bent kartą išbandyti pačiam.

Ką rekomenduotumėte tiems, kuriems itin svarbus ir finansinis aspektas: kuriose egzotinėse šalyse galima keliauti palyginti taupiai?

Jei norite keliauti pigiau, rinkitės Aziją. Ten galėsite naudotis infrastruktūra, sukurta vietiniams gyven-

tojams, o ne tik turistams. Afrikoje tokių galimybių mažiau, nes didžiausi traukos centrai – nacionaliniai parkai ir rezervatai, o juos pamatyti yra brangu (valstybiniai mokesčiai, nakvynės ir transporto išlaidos). Bet net ir čia galima rasti pigesnių variantų, pavyzdžiui, vairuoti patiems, apsistoti kempinguose. Tačiau tam reikia šiokios tokios patirties, tad bent jau pirmą kartą, norėdami pamatyti laukinius gyvūnus, rinkitės kelionę su vietiniu parko reindžeriu.

Pasibaigus pandemijai ir visame pasaulyje didėjant infliacijai, kelionių kainos dar padidėjo. Turizmo sektorius vis dar bando kompensuoti patirtus nuostolius, o labai kylant paklausai kainos kyla kaip ant mielių. Pamenu, kai pradėjau keliauti, mano nakvynė viešbučio kambaryje kainuodavo 10–20 JAV dolerių. Dabar tokiose vietose apsistoti tikrai nenorėčiau, tad ir patarti apie pigias keliones nebegaliu.

Savo malonumui dažniau keliaujate viena ar su draugija? Galbūt į tam tikras šalis nepatartumėte vykti vienam?

Jei kelionių neribotų finansai ir atostogų trukmė, tobulas jų paskirstymas būtų toks: kelionės su visa šeima, su antrąja puse, su draugėmis (draugais) ir vienai. Su draugėmis turime tradiciją išvažiuoti ilgajam savaitgaliui kur nors į Europą. Pastaraisiais metais su draugais savaitę plaukiojome jachta po Viduržemio jūrą ir lankėme salas. Dukros jau paauglės, tad ėmė labiau įsitraukti į kelionės krypčių pasirinkimą ir šiais metais pasirinko kelionę į Londoną.

Vienam tikrai galima keliauti visur. Didžiausias nepatogumas yra ne tai, kad neturi kompanijos, o kad reikia daugiau mokėti už nakvynę. Keliaujant vienai

Aš

man ateina daug naujų minčių, o dėl saugumo bijoti neverta – reikia tiesiog laikytis paprastų taisyklių (nevaikščioti tamsoje, dar atidžiau saugoti daiktus ir pan.).

Ar ruošdamasi savo kelionėms viską kruopščiai planuojate, o gal paliekate nemažai vietos netikėtumams?

Aš esu planuotoja – ruošimasis kelionei suteikia daug džiaugsmo. Stengiuosi atrasti gražias nakvynės vietas, paieškoti įdomesnių lankomų vietų, perskaityti knygas ir pasižiūrėti filmus apie tas šalis. Žinau, kad dalis žmonių mėgsta ekspromtu keisti kelionės planą, bet net ir tada, kai skrisdavau į naują šalį užsisakiusi tik pirmąją nakvynę, visada turėdavau planą, kur keliausiu kasdien. Pasiruošimas iš anksto padeda išvengti situacijų, kai nebelieka vietų (pavyzdžiui, neteko pamatyti Alhambros (Granadoje, Ispanijoje), nes negavome bilietų), suteikia daugiau komforto (Indijoje teko pirkti naktinio traukinio bilietus „be vietų“, užuot iš anksto pasirūpinus jais) ar net padeda išvengti ilgų eilių (nusipirkus bilietą internetu nereikia stovėti saulėje ar lietuje). Netikėtumų ir taip nutinka, tad jei norite iš kelionės gauti daugiau – planuokite.

Ar tekę pakliūti į ekstremalias situacijas?

Man pačiai jokių rimtų ekstremalių situacijų nepasitaikė, tačiau „Travel Planet“ organizuojamose kelionėse yra buvę ir žemės drebėjimų, ir kelio blokadų, ir pamestų pasų, ir kitų netikėtumų. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi, tad šiomis istorijomis su laimingomis pabaigomis dalijamės tarpusavyje kaip sukaupta vertinga kelionių vadovų patirtimi.

Kokie yra būtini Jūsų kelionių „prieskoniai“?

Į kelionę svarbiausia pasiimti šypseną (na, dar

pasą ir mokėjimo kortelę). Šypsokitės praeiviams, mojuokite iš savo automobilio važiuodami per kaimelius, ir šypsenų daugės. Šypsokitės, jei viešbutyje neranda jūsų užsakymo kambarių rezervavimo sistemoje, jei atšaukė jūsų reisą ar užstrigote kamštyje. Personalui daug maloniau spręsti problemas, jei ant jų niekas nešaukia, o jei jau nieko negalima pakeisti – vis tiek neverta gadinti sau nervų.

Kai pasaulis buvo supanikavęs dėl COVID-19 omicron atmainos ir visos šalys vėl ėmė grasinti atšauksiančios skrydžius, aš su grupe keliavau Namibijoje, kuri papuolė į pačių „pavojingiausių“ sąrašą. Pusė mano grupės ėmė panikuoti, kaip reikės grįžti, kita pusė pasinaudojo mano patarimu nesinervinti ir pasikliauti mano patirtimi ir žodžiu. Viskas baigėsi laimingai, baigę puikią kelionę sėkmingai grįžome namo. Kaip manote, kuriems iš keliautojų labiau patiko kelionė?

Ar yra vietovių, kurios Jus nuvylė ir nevyktumėte dar kartą?

Tikrai ne. Net jei kažkur esi pavargusi, alkana ir nepatenkinta, kalta ne lankoma vieta ar šalis, o tik pati. Kartais kelionė nepatinka, jei pasitaiko prastas oras, tačiau visi nesklandumai yra laikini, tereikia duoti antrą šansą ir nusivylimų neliks.

Kokius nepažintus kraštus esate numačiusi aplankyti šiemet?

2023-ieji man yra „kartojimo“ metas – visos vietos, kuriose keliausiu, bus lankytos, dauguma ir ne po vieną kartą. Bet tikiuosi jau kitais metais aplankyti bent dvi naujas šalis ir nuspalvinti savo kelio

nių žemėlapį naujomis spalvomis. Dalai Lama yra pasakęs: „Kasmet aplankykite bent po vieną naują vietą.“ To palinkėsiu visiems skaitytojams!

-

esu planuotoja –ruošimasis kelionei suteikia daug džiaugsmo. Stengiuosi atrasti gražias nakvynės vietas, paieškoti įdomesnių lankomų vietų, perskaityti knygas ir pasižiūrėti filmus apie tas šalis.

SPIŠO PILIS, SLOVAKIJA

„Įdomiausios kelionės po Europą“ –

pagalbininkas planuojantiems keliones

Bestselerio „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ autorius VYTAUTAS KANDROTAS pristato daugiau nei 20 autorių parašytą kelionių maršrutų knygą „Įdomiausios kelionės po Europą“. Vasaros metas – puiki proga aplankyti kitas Europos šalis ir gražiausias jų vietas automobiliu. Šioje knygoje rasite 50 maršrutų, apimančių įvairių miestų lankytinas vietas ir įstabaus grožio gamtos perlus, keliautojų patarimų.

Išėjęs jau ne vienas bestseleriu tapusios Jūsų knygos „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ leidimas. Kaip kilo idėja parengti leidinį apie Europos šalis?

Esu užkietėjęs keliautojas, per 25 metus automobiliu išmaišiau beveik visą žemyninę Europos dalį, taip pat Korsikos, Kretos, Sicilijos salas. Kelionės automobiliu iki šiol vienas mano mėgstamiausių keliavimo būdų, suteikiantis laisvės jausmą. Taip keliaudamas gali improvizuoti – sustoti, kur tau norisi, užsukti į tuos objektus, kurių nėra patvirtintoje grupinėje programoje, ar tiesiog pravažiuoti vaizdinga kelio atkarpa, mėgaudamasis kvapą gniaužiančiomis panoramomis. Tad natūraliai kilo noras pasidalyti šių kelionių patirtimi su gausiu būriu knygos „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“ gerbėjų ir pakviesti skaitytojus keliauti už Lietuvos ribų.

Kokios naudingos informacijos keliautojai gali rasti knygoje „Įdomiausios kelionės po Europą“?

Ši knyga sudaryta remiantis tais pačiais principais, kaip ir minėtas lietuviškas kelionių vadovas: pateikiamas maršruto žemėlapis ir glaustai aprašoma kelionės eiga, o paraštėse – lankytinų vietų aprašymai su nuotraukomis, kad žmonės išsirinktų, ką nori pamatyti. Leidinyje – net 50 maršrutų 25 Europos valstybėse. Daugelis maršrutų yra žinomi kaip populiariausios turistinės trasos (pavyzdžiui, didysis Islandijos žiedas ar Mozelio slėnis Vokietijoje). Tik jas aprašė ten keliavę mūsų tautiečiai, tad kelionių žinyne rasite ir asmeninių rekomendacijų, ir praktinių patarimų, skirtų būtent turistams iš Lietuvos (pavyzdžiui, iš kurio oro uosto pradėti kelionę).

Kokio tipo maršrutai pristatomi knygoje?

Dauguma maršrutų yra skirti 7 dienų kelionei. Tai gana įprasta kelionės trukmė, nuskridus ir išsinuomojus automobilį, galima per šį laiką neskubant apžiūrėti regioną ar nedidelę valstybę ir po savaitės parskristi namo. Žinoma, kai kurios šalys, pavyzdžiui, jau minėtoji Islandija, vertos 10 ar net 14 dienų, ypač jei nesiruošiate ten keliauti antrąkart. Į artimesnes valstybes galima vykti savo automobiliu iš Lietuvos, bet tada prie maršruto trukmės reikės pridėti važiavimo nuo Lietuvos laiką.

Daugelis maršrutų žiediniai, kad per savaitę apvažiuotumėte regioną ir atsidurtumėte prie starto vietos, – taip patogiau grąžinti automobilį ir išskristi iš to paties oro uosto. Dalis maršrutų žvaigždiniai – galima apsistoti vienoje nakvynės vietoje ir iš jos kasdien vykti vis kitur. Tai patogiau mėgstantiems sėslesnį keliavimo būdą, kartu sutaupoma laiko išvengiant kasdienio įsiregistravimo į vis kitą viešbutį ir išsiregistravimo iš jo. Stengėmės, kad nuvažiuotų kilometrų skaičius būtų kuo mažesnis, nebent patys keliai yra vaizdingi ir jau vien važiavimas per nacionalinį parką, kalnų serpantinais ar uolėta jūros pakrante yra didžiulis malonumas.

DUNROBINO PILIS, JUNGTINĖ KARALYSTĖ

Kokios šalies maršrutą rekomenduotumėte tiems, kuriems norisi daugiau gamtos?

Apskritai rekomenduočiau rinktis rečiau apgyvendintas teritorijas. Daugumoje šalių yra pakankamai saugomų teritorijų – nacionalinių ir regioninių parkų. Nebūtina lankyti visų maršrutuose išvardytų objektų – pasirinkite tuos, kurie labiausiai domina, ir praleiskite juose daugiau laiko. Vien žygis pėsčiųjų taku kalnų upės vaga užims visą dieną, o po jos norėsis ramaus poilsio.

Šią knygą rengėte kartu su kitais keliautojais po Europą. Kaip atsirinkote maršrutų bendraautorius knygai?

Leidykla pakvietė daugiau nei 20 autorių, kurie arba gyvena konkrečioje Europos šalyje, arba yra užkietėję tos šalies gerbėjai. Tai tokie pat keliautojai kaip aš, tik turintys daugiau žinių ir patirties konkrečiam to regiono maršrutui aprašyti. Pats pasilikau Prancūziją – tai yra mano mylima valstybė, joje esu sukaupęs didžiulę keliavimo patirtį.

Ką keliautojams siūlote pamatyti Prancūzijoje?

Prancūzija yra labai didelė Europos valstybė, tad mano sudaryti maršrutai vingiuoja aplenkdami sostinę Paryžių, kuriame važinėti automobiliu būtų vienas vargas. Keliautojus kviečiu aplankyti arčiausiai Lietuvos esančius Elzaso ir Lotaringijos regionus, pasimėgauti Žydrojo Kranto ir žemyninio Provanso malonumais, o čia jau buvusius – nuvykti iki pat Atlanto pakrantės, į nepakartojamą Bretanę ir tolimąją Akvitaniją.

Minėjote, kad didmiestyje keliauti automobiliu būtų vargas. Kokių dar kelionių po Europą automobiliu trūkumų įžvelgiate? O kokie jų pranašumai?

Taip, laisvės ir nepriklausomybės pojūtį keliaujant automobiliu greitai gali nustelbti kamštis greitkelyje ar pradurta padanga. Vairavimas yra gana sunkus ir atsakingas darbas, tad šis keliavimo būdas pirmiausia mėgstantiems vairuoti žmonėms. Keleiviai irgi turi būti kantrūs: ne visada bus galima sustoti kur panorėjus, nebū -

tinai patiks maistas pakelės užeigoje, o važiuojant didesnius atstumus neišvengiamai teks valandų valandas praleisti kartu nedidelėje erdvėje – automobilyje. Tad sukti tūkstančius kilometrų iš Lietuvos turėtų trumpesnes distancijas jau išbandę turistai. Todėl geriau pradėti nuo kaimyninių valstybių. Į tolimesnes valstybes galima nuskristi ir nuomotis automobilį. Bet tuomet nelieka dalies žavesio: riboja bagažo svoris, nėra kaip parsivežti lauktuvių, keliaujant su vaikais neišeina pasiimti jiems įprastų žaislų, pa-

kankamai rūbų. Daugiau apie keliavimo automobiliu ypatumus galima paskaityti mano parengtame įžanginiame leidinio straipsnyje.

Ar, keliaujant po Europą, rekomenduotumėte rezervuoti nakvynės vietą iš anksto, ar ieškotis jos pakeliui?

Tai priklauso nuo valstybės, kurioje keliaujate, keleivių lūkesčių, sezono, net savaitės dienos ir, žinoma, realios esamos situacijos. Automobiliu galima keliauti pakankamai sponta-

NICA, PRANCŪZIJA

niškai, ir ne sezono metu darbo dienomis nakvynės vietą galima susirasti tos pačios dienos vakarą. Tai galima padaryti tiesiog važiuojant – keleiviai gali naršyti po viešbučių interneto svetaines ir čia pat išrinkti norimą apgyvendinimo įstaigą.

Vis dėlto iš ilgametės patirties rekomenduočiau kitą nakvynę suplanuoti iš ryto, per pusryčius, kai esate pailsėję, stacionarioje vietoje, gerai veikia interneto ryšys ir visi keleiviai gali ramiai pasitarti prie stalo. Tai padeda išvengti streso, klaidų užsakant nakvynę, laikytis disciplinos ir kelionės maršruto – suplanuoti, kur turite atsidurti kitą rytą. Iš viešbučio gavę rezervavimo patvirtinimą ir įėjimo kodus, galėsite neskubėti ir viešbutį pasiekti kad ir vėlų vakarą.

Ką reikėtų apgalvoti numatant kelionės automobiliu po Europos šalis transporto išlaidas?

Jei keliausite savo automobiliu, jis turi būti patikimas – patikrinkite jį prieš kelionę ir pakeiskite visas baigiančias susidėvėti detales. Jeigu nuomositės automobilį, turėkite omenyje, kad nuomos kaina dažniausiai priklauso nuo automobilio dydžio. Pasidomėkite, kiek toje šalyje kainuoja kuras, – tai antroji jūsų transporto išlaidų dedamoji. Daugumoje valstybių greitkeliai mokami – būtinai numatykite šias išlaidas, nes jų visiškai išvengti nepavyks. Ketvirtoji išlaidų dalis – automobilio parkavimo rinkliavos (tiek lankant turistinius objektus, tiek pastatant automobilį nakčiai). Rinkdamiesi viešbučius atkreipkite dėmesį, ar jie turi nemokamą parkavimo vietą ir ar ją reikia rezervuoti. Tai gali padėti sutaupyti 10–20 eurų nakčiai. Ir penktoji išlaidų eilutė, kurios gali ir nebūti, – baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus... Visuomet stenkitės laikytis lankomos šalies taisyklių.

Kokie trys svarbiausi dalykai keliaujant po Europos šalis?

Pirma, esame Europos Sąjungos dalis. Keliauti po ES valstybes savarankiškai taip pat saugu, patogu ir nesudėtinga, kaip ir Lietuvoje. Ypač tai jaučiama tarp valstybių senbuvių, pavyzdžiui, valstybių pasieniuose nėra jokių užtvarų ar muitinės pastatų, o vykti apsipirkti į kaimyninę valstybę taip pat įprasta, kaip mums į Lenkiją.

KOCHEMAS, VOKIETIJA

Antra, Europa gausi turizmo išteklių – nuo pripažintų UNESCO pasaulio paveldo vietovių iki nuolat modernėjančių Europos miestų, nuo nacionalinių parkų iki populiarių pa-

krantės kurortų. Kartu tai labai skirtingos klimato zonos – nuo karščiu alsuojančių Viduržemio jūros salų iki už poliarinio rato esančio Nordkapo... Ir apkeliauti vien pačias įdo -

miausias, paminėtas šiame žinyne –beveik neįmanoma misija.

Trečia, galbūt nustebsite, bet Lietuva jau nėra viena pigiausių Europos valstybių – tiek degalų, tiek

maisto, tiek nakvynės kainų atžvilgiu. Tad kelionė į kitą šalį gali tapti puikia alternatyva įprastoms atostogoms Palangoje ar rudens savaitei Druskininkuose.

Susipažinti su kitais detaliai aprašytais maršrutais ir patarimais galite knygoje „Įdomiausios kelionės po Europą“ . Knygą įsigyti galite www.terrapublica.lt arba kitose knygų prekybos vietose.

DviračiuLietuvąpo

Atėjus vasarai norisi daugiau laiko praleisti gamtoje, pasimėgauti saule ir aktyviomis pramogomis. Vienas iš būdų tai suderinti –kelionės dviračiais. Tačiau sužinoti, kur geriausia keliauti su dviračiu, kokia trasos takų, kelių būklė, ganėtinai sudėtinga, reikia nemažai ieškoti informacijos internete ar informacijos centruose. Šią problemą išsprendė dviračių entuziastė, dviratininkų bendruomenės „Minam kartu“ įkūrėja SOLVEIGA DAMBRAUSKAITĖ-BAKUTIENĖ, parašiusi knygą „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“.

Autorė apkeliavo daugiau nei pusę Lietuvos ir dalijasi ne tik vaizdingiausiais maršrutais po miestus ir miestelius, vaizdingus gamtos kampelius, žmogaus nepaliestus miškus, bet ir naudingais patarimais, praversiančiais tiek patyrusiems dviratininkams, tiek dar tik atrandantiems kelionių dviračiu teikiamus malonumus.

Kada dviratis tapo svarbia Jūsų gyvenime transporto priemone?

Dviračiu važinėju nuo vaikystės, tačiau didysis lūžis įvyko 2017 metais, kai visai to neplanuodama pradėjau organizuoti dviračių žygius. Iš pradžių suplanavau kelias išvykas savo draugams, tuomet pastebėjau didžiulį dviračių žygių poreikį ir pradėjau organizuoti atvirus dviračių žygius, juose galėjo dalyvauti visi norintys. Kuo daugiau žygių organizavau, tuo geriau supratau, jog dviratis – tai ne tik transporto priemonė, tai priemonė naujoms pažintims užmegzti, bendrauti. Tai labai sužavėjo, todėl organizuoju žygius iki dabar.

Sveikiname išleidus knygą „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“. Praėjusią vasarą apvažiavote dalį šalies visais knygoje aprašytais maršrutais. Kur sėmėtės idėjų dėl dviračių maršrutų ir kodėl buvo naudinga juos patikrinti?

Dalį maršrutų buvau atradusi ir pamėgusi jau anksčiau. Tačiau kai kilo idėja parašyti knygą, norėjau, jog skaitytojas galėtų atrasti maršrutų visoje Lietuvoje. Analizuodama savo kelionių žemėlapį pastebėjau, jog kai kurios vietovės (pavyzdžiui, šiaurinė Lietuvos dalis) yra dar neatrastos mano pačios. Todėl praėjusiais metais pradėjau aktyviai keliauti po Lietuvą ir ieškoti įdomių maršrutų, kuriuos galėčiau aprašyti.

Kaskart planuojant kelionę reikia skirti daug laiko susipažinti su vietove. Pirmiausia ieškau informacijos internete, aplankau turizmo informacijos svetaines, ieškau lankytinų objektų pagal raktinius žodžius. Ieškodama informacijos, dažnai pasinaudoju ir kelionių knygomis. Išsirinkusi, ką norėčiau aplankyti, pradedu analizuoti žemėlapį ir dėlioti įvairius alternatyvius maršrutus, kaip nuvažiuoti ten, kur noriu. Atlikusi visus „namų darbus“, leidžiuosi į kelionę ir tyrinėju vietovę jau su dviračiu. Kartais prie kompiuterio sudėliotas maršrutas toks ir išlieka jį patikrinus ir pavažiavus, tačiau dažniausiai nuvykus į vietą ir pamačius realią takų, kelių būklę maršrutą tenka keisti, tobulinti.

Kaip knygoje yra suskirstyti maršrutai?

Knygoje pateikiami dviračių maršrutai suskirstyti į keturias kategorijas: maršrutai miestuose, MTB maršrutai, dviejų dienų žygiai ir maršrutai pažengusiems. Visuose skyriuose maršrutai išdėstyti nuo lengviausio iki sunkiausio. Tad sau tinkamą kelionės trasą išsirinks tiek pradedantysis dviratininkas, tiek pažengęs. Maršrutų aprašymuose dalijuosi savo atradimais, įspūdžiais ir informacija apie lankytinas vietas, jų istorijos detalėmis. Prie kiekvieno maršruto skaitytojas ras kitos naudingos informacijos: ar maršrute yra poilsiavietė, parduotuvė, žvejybos arba maudynių vieta ir pan. Knygoje papasakojau ir apie dviračio priežiūrą, pasiruošimą kelionėms. Tad skaitytojai ras ne tik atsakymus į įvairius nerimą keliančius klausimus, pavyzdžiui, kaip sutepti grandinę, iš ko suprasti, kad laikas ją keisti, kaip susilopyti prakiurusią dviračio kamerą ir pan., bet ir naudingų patarimų, kaip pasiruošti kelionėms vienam, su šeima, augintiniu, kokią aprangą rinktis ir t. t.

Kam rekomenduotumėte knygą „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“?

Ši knyga tinka ir mėgstantiems keliauti vieniems, ir norintiems praleisti laiką aktyviai su šeima. Tiems, kam trūksta idėjų, kur minti, ši knyga siūlo net 40 dviračių maršrutų, tad idėjų užteks net keleriems metams į priekį. Tiems, kas nori sutaupyti laiko, ši knyga padės tai padaryti, nes joje kruopščiai atrinkti ir patikrinti gražiausi dviračių maršrutai visoje Lietuvoje. Leidinys tiks net ir tiems, kurie dar neturi dviračio, nes viename iš skyrių rašiau apie tai, kaip jį išsirinkti. Taigi knyga skirta labai plačiai auditorijai, bet jei apibendrintume, ji – tiems, kuriuos žavi kelionės su dviračiu po Lietuvą.

Kokį dviratį patartumėte rinktis norintiems pradėti keliauti šia transporto priemone?

Aš pati pradėjau keliauti hibridiniu dviračiu. Tai tarpinis variantas tiems, kurie nori minti ir mieste, ir miško pavėsyje. Daugiau važinėdama supratau, jog man labiausiai patinka miško keliukai, todėl vėliau nusipirkau MTB dviratį, skirtą būtent nuotykiams gamtoje. Dar nežinantiems, koks važiavimo stilius labiausiai patinka, bene geriausias variantas – universalus hibridinis dviratis, su kuriuo galima atrasti tiek gamtos kampelius, tiek miestus ir minant dar labiau pamėgti važiavimą dviračiu.

Kokie trys geriausi dalykai keliaujant dviračiu?

Galima pravažiuoti keliukais, kuriais negalėtum važiuoti automobiliu.

Galima įveikti kur kas didesnį atstumą nei pėsčiomis.

užuosti, išgirsti ir net pajausti aplinką.

Kuriuos tris dviračių maršrutus išskirtumėte kaip gražiausius?

Rašant knygą teko nelengva užduotis išskirti vos 40 gražiausių maršrutų, o dar sudėtingesnė užduotis išskirti tris! Vis dėlto artėjant vasarai siūlyčiau šiuos tris:

1. Išsiilgusiems jūros bangų – maršrutas Klaipėda–Nida. Tačiau iki liepos 1 dienos šis takas uždarytas, tad svajojantiems apie pajūrį galima rinkis maršrutą Klaipėda–Palanga.

2. Norintiems paklaidžioti miške – maršrutas Labanoro miško takeliais. Jį galima rinktis savaitgalio iš -

Keliaujant galima

Dviratis – tai ne tik transporto priemonė, tai priemonė naujoms pažintims užmegzti, bendrauti.

Kelionė dviračiu ne tik suteikia emocinį pasitenkinimą, bet ir gerina fizinę savijautą.

vykai su palapinėmis. Maršrute ne tik pasimėgausite miškais ir ežerais, bet ir galėsite aplankyti apžvalgos bokštą, Etnokosmologijos muziejų.

3. Ieškantiems atradimų mieste –maršrutas „Druskininkų gamtos tokata ir fuga“. Juo keliaujant galima pasigėrėti kurortiniu miestu ir centre atsigerti kvapnios kavos, susipažinti su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gyvenimu ir kūryba, tarp pušai-

čių paieškoti voverių, atgaivinti sielą miškuose riedant paupiu, o vakare atpalaiduoti kūną SPA.

Koks dviračių maršrutas Lietuvoje yra labai geras, bet dar daugelio neatrastas ar neįvertintas?

Tokių maršrutų yra ne vienas. Tačiau pirmas į galvą ateina maršrutas po legendomis apipintos Merkinės apylinkes. Keliaujant juo galima susipažin-

ti su ne tik miestelio, bet ir Lietuvos istorija užsukus į krašto muziejų. Čia sužinosite apie Merkinės pilies ir miesto laikus, Lietuvos didįjį kunigaikštį Vladislovą Vazą, Lietuvos partizanų įvykdytą Merkinės puolimą, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir kitas šio krašto istorijas. Maršrutas vinguriuoja miško takeliais, kuriuose rasite stovyklaviečių, maudynių vietų. Jei nebijote aukščio, užlipus į apžval-

gos bokštą, laukia svaiginanti panorama, o nuo Merkinės piliakalnio galima pamatyti salą, kurioje ganosi avys. Tad keliaujant šiuo maršrutu galima ne tik pasisemti žinių, bet ir pailsėti pasilepinant gamtoje.

Kuo reikėtų pasirūpinti išsiruošiant į ilgesnę kelionę dviračiu?

Nors Lietuvoje parduotuvių yra labai daug, vis dėlto kiekvienoje kelio -

nėje privalu turėti vandens ir maisto atsargų. Taip pat svarbu tinkama apranga pagal oro sąlygas. Dviratininko akiniai apsaugos ne tik nuo saulės, vėjo ar lietaus, bet ir nuo vabzdžių. Dviratininko pirštinės – nuo delnų pritrynimo. O kad pozityvios kelionės nuotaikos nesugadintų dviračio techniniai gedimai, dar rekomenduoju pasiimti atsarginę rato kamerą, kelioninę pompą ir sulankstomą pa-

grindinių įrankių komplektą.

Esate ne tik dviračių entuziastė, bet ir vairavimo instruktorė. Kuo šios veiklos papildo viena kitą?

Mindama dviratį, kartais susiduriu su netinkama vairavimo kultūra. Pavyzdžiui, kai kurie automobilių vairuotojai lenkia labai nedideliu atstumu. Sėdint automobilyje šis atstumas nesijaučia, bet kai vairuoji dvi-

ALGIRDO GUREVIČIAUS NUOTRAUKA

Dar nežinantiems, koks važiavimo stilius labiausiai patinka, bene geriausias variantas – universalus hibridinis dviratis, su kuriuo galima atrasti tiek gamtos kampelius, tiek miestus.

A. SAZANSKIO NUOTRAUKA

ratį, būna, kad nuo automobilio sukeliamo oro srauto visas dviratis sujuda, o ką kalbėti apie tai, kad kartais kelyje pasitaiko duobių ir kitų kliūčių, kurias minant dviratį privalu apvažiuoti. Patyrusi savo kailiu suprantu, jog kelių eismo taisyklėse esanti rekomendacija lenkti dviratininkus ne mažesniu kaip 1,5 metro šoniniu atstumu yra įrašyta ne šiaip sau. Todėl, būdama vairuotojų mokytoja, instruktorė, būsimiesiems vairuotojams akcentuoju darnaus ju-

dumo principus, daug dėmesio skiriu pažeidžiamiausios eismo dalyvių grupės – pėsčiųjų, dviratininkų, paspirtukų vairuotojų – saugumui.

Kuo kelionės dviračiu yra pranašesnės už keliones automobiliu?

Kelionė dviračiu ne tik suteikia emocinį pasitenkinimą, bet ir gerina fizinę savijautą. Mindami dviratį deginame kalorijas, sportuojame, o dienos pabaigoje galime save apdo -

vanoti skaniu desertu be jokios sąžinės graužaties. Dar daugiau, dviratis – tai ekologiška transporto priemonė, kurią pasirinkdami mes prisidedame prie eismo spūsčių ir kenksmingų teršalų mažinimo. Dviratis –tai tvari transporto priemonė, kuri suteikia laisvę, nes galima keliauti ten, kur su automobiliu niekaip neprivažiuotum, pradedant nuo siaurų senamiesčio gatvelių, baigiant Dzūkijos miškais.

S. Dambrauskaitės-Bakutienės aprašytus dviračių maršrutus, patarimų, kaip paruošti, prižiūrėti dviratį ir pasiruošti kelionei, rasite knygoje „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“ . Knygą įsigyti galite www.terrapublica.lt arba kitose knygų prekybos vietose.

Vasaros spalvoslėkštėje

Vasarą dažnai norisi ko nors lengvo, spalvingo ir greitai paruošiamo, todėl šiame žurnalo numeryje rasite spalvingų, gaivių ir lengvai paruošiamų maistingų patiekalų receptų.

ERNESTOS GEDVILIENĖS RECEPTAI IR NUOTRAUKOS

Salotos su keptu halumiu

REIKĖS:

salotų lapų mišinio sultenių avokado

vyšninių pomidoriukų

dumplūnių

pievagrybių

halumio sūrio

persilado

alyvuogių aliejaus

šviežių citrinų sulčių

prancūziško batono su česnakinio sviesto įdaru

Keptuvėje su šlakeliu aliejaus pakepinkite sūrį. Supjaustykite avokadą, pievagrybius, pomidoriukus. Lėkštėje išdėliokite ingredientus, apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir citrinų sultimis, paskaninkite persiladu. Patiekite su paskrudintu prancūzišku batonu.

Salotos su feta ir krevetėmis

REIKĖS:

salotų

špinatų

brokolinio kopūsto

svogūnų laiškų

krapų

geltono pomidoro

fetos sūrio

žaliųjų alyvuogių

sviesto aitriosios paprikos

raudonėlių

krevečių

citrinų sulčių

rapsų aliejaus su bazilikais, česnakais ir pomidorais

Lėkštėje dėkite salotas, špinatus, smulkintą brokolinį kopūstą, pomidorą, alyvuoges, trupintą fetą, apibarstykite smulkintais svogūnų laiškais ir krapais.

Keptuvėje išlydykite sviestą, dėkite smulkintą aitriąją papriką, raudonėlius, krevetes ir pakepinkite. Keptas krevetes sudėkite ant salotų.

Apšlakstykite salotas citrinų sultimis ir aliejumi.

Užkandis su lašiša ir rikota

REIKĖS: rikotos

avokado mažos čiabatos sviesto

sūdytos lašišos filė

krapų sultenių

figos

Čiabatą perpjaukite per pusę ir paskrudinkite keptuvėje su sviestu.

Avokadą sutrinkite ir sumaišykite su rikota.

Ant kiekvienos čiabatos puselės tepkite rikotos ir avokado masės, dėkite lašišos, apibarstykite smulkintais krapais. Patiekite su sultenėmis ir figos skiltelėmis.

Salotos su keptu kamamberu

REIKĖS:

kamambero sūrio

šaltai rūkytos šoninės salotų mišinio „Tripple Italiano“ sultenių

vyšninių pomidoriukų

laiškinių česnakų krapų

rapsų aliejaus su bazilikais, česnakais ir pomidorais

persilado

prancūziško batono su česnakinio sviesto įdaru

Sūrį apvyniokite šoninės juostelėmis ir kepkite iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje, kol šoninė gražiai apskrus. Kartu orkaitėje paskrudinkite prancūzišką batoną.

Į lėkštę dėkite salotų lapus, supjaustytus pomidoriukus. Pabarstykite smulkintais žalumynais. Apšlakstykite aliejumi. Pagardinkite persiladu.

Ant viršaus dėkite keptą sūrį su šonine.

Patiekite su skrudintu prancūzišku batonu.

Salotos su tunu

REIKĖS:

konservuoto smulkinto tuno alyvuogių aliejuje

salotų

špinatų

geltono pomidoro

geltonos saldžiosios paprikos

raudonojo svogūno

žaliųjų alyvuogių

kietojo sūrio

kietai virto kiaušinio

persilado

šviežių citrinų sulčių

Lėkštėje dėkite salotas, špinatus, pjaustytas daržoves: pomidorą, papriką ir svogūną, taip pat alyvuoges, tuną. Pabarstykite sūrio, persilado. Ant viršaus dėkite į 5 dalis padalytą virtą kiaušinį. Apšlakstykite citrinų sultimis.