Žurnalas „Lietuvė“, 2021, Nr. 1(11)

VERSLI • KURIANTI

NR.1(11)•2021

MYLINTI • VEIKLI

Rugilė Grendaitė Partizanų istorija apvertė mano pasaulį

Modestas Bukauskas

Į sporto aukštumas su Lietuvos trispalve

Rasa Vitkauskaitė Užsispyrimas ir ištvermė atvedė į garsias pasaulio scenas

Mindaugas Gudelis

Ribinės situacijos – galimybė išmokti vertinti tai, ką turime

T

ik nenugrimzki užmarštin, visad žinok, kas Tu, Iš kur Tu atėjai...

Nusišypsoki baimei į akis ir kilk aukštai, Labai aukštai...

Net jei suklupsi – tik nesigręžiok atgal, gyvenimas nelaukia, Jis plaukia ežerais bekraščiais ir iškalbingom upėmis tenai, Kur girios lenkias Tau, Kur saulė maudosi rasoj, Kur žemuogių takais ir vėl sugrįš gandrai...

Stiprybės paslaptis, apsauganti Tave, – širdies namai ir laisvė...

#pasauliolietuvės #ašmyliuLietuvą

Buhalterinės konsultacijos VERSLO PRADŽIOJE BUHALTERINĖ APSKAITA Konsultacijos MOKESČIŲ klausimais Buhalterijos mokymai įmonių VADOVAMS

+370 655 14 014 Buhalterinė magija MB

+370 654 00 097 keliautojumedalionas keliautojumedalionas

„Stalo studija“ padės Jums sukurti išskirtinį stalo dekorą

StaloStudija

+370 616 13 339

MYLINTI • VEIKLI

Įmonė Redaktorė Kalbos redaktorė Dizainerė

VERSLI • KURIANTI

„Inekta“ Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Kristina Čereškienė

Numerį rengė: Inesa Uktverienė Inga Nanartonytė Laura Šakirovaitė Živilė Kasparavičiūtė

Viršelis: Viršelio veidas Fotografė Viršelio stilių ir modelio makiažą kūrė

Toma Grigė Ieva Stasytytė Dalia Gečienė

Už vėliavą dėkojame Jūratei Vasiliauskienei

Žurnalo draugai: „Lietuvos kūrėjai“

• Numeryje panaudotos stock.adobe.com iliustracijos • Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako • © „Lietuvė“, 2021, Nr. 1 (11)

www.lietuve.lt

info@lietuve.lt

facebook.com/zurnalas.lietuve

zurnalaslietuve

+370 620 44 223

MEIDOS ŽULTAUSKAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

8

lietuvė

Rugilė Grendaitė:

„Partizanų istorija apvertė mano pasaulį“ Kiekvienas mūsų turime savitą emocinį santykį su savo šalimi. Tėvų, mokytojų įtaka, įvairios gyvenimo patirtys, žinios formavo vienokį ar kitokį požiūrį į savo tautą, valstybę.

Ar kada susimąstėte, kaip tas santykis keitėsi ir kokią įtaką jis turėjo jūsų elgsenai, pasirinkimams? Susidūrimas su gyvąja istorija iš Kaišiadorių kilusios RUGILĖS GRENDAITĖS mąstymą transformavo taip stipriai, kad paaugliškas nerūpestingas linksmybes ji iškeitė į susitikimus su laisvės kovotojais, šaulių veiklas, o vėliau visa galva nėrė į istorijos studijas ir visuomenines veiklas, ugdančias jaunimo pilietiškumą. Rugilės pastangos praėjusiais metais buvo įvertintos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

INGA NANARTONYTĖ

Jūsų veiklų gausa maloniai stebina: esate arba buvote šaulė, ateitininkė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Kaišiadorių skyriaus pirmininkė, Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio tarybos narė, Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narė. Įkvepiate ir kviečiate moksleivius domėtis Lietuva, jos istorija, įprasminti ją turiningomis pilietinėmis veiklomis. Kokių minčių, tikslų vedama įsitraukėte į šias veiklas? Šioms veikloms pradžią davė mano vidiniai pokyčiai devintoje klasėje.

Tuo metu buvau vėjavaikė paauglė, pradėjusi naujus mokslo metus naujoje mokykloje. Linksmybių, naujų veiklų ir draugų netrūko. Tačiau trūko pilietinio sąmoningumo. Tuo metu, 2013-ųjų rugsėjį, Lietuva man reiškė tiesiog gyvenamąją vietą. Pareiga savo valstybei? Apie tai nesusimąsčiau. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji tebuvo šventinės dienos, kai vyksta renginiai, nereikia eiti į mokyklą, iškabintos trispalvės. 2014-ųjų birželio viduryje dalyvavau mokyklos organizuotoje archeologinėje ekspedicijoje, buvo

kasinėjamas partizanų bunkeris, kuriame žuvo kovotojai. Grįžusi namo įsijungiu dainą „Oi, neverk motušėle“, akys buvo stiklinės. Šiame momente yra atsakymas, kodėl ėmiausi visų šių veiklų. Žinau, skamba romantiškai. Tačiau istorija nė kiek nepagražinta, tos kelios dienos su partizanų istorija apvertė mano pasaulį.

Mokytojai, šeima, artimieji dar kurį laiką klausinėjo, kas ten tokio nutiko. O aš nežinojau, ką tiksliai atsakyti, tiesiog jaučiau, kad tas gyvas prisilietimas prie istorijos paveikė.

Grįžusi iš archeologinių kasinėjimų ėmiau ieškoti dar gyvų laisvės kovotojų. Pirmoji buvo Antanina Taparauskaitė-Liepsnelė. Ji papasakojo, kaip būdama šešiolikos metų laidojo nukautus brolius partizanus, išniekintus miestelio aikštėje, kaip nešdavo broliams į plaukus įsipintas partizanų žinutes drebėdama, kad tik nesustabdytų sovietų kariai. Mane tai stipriai paveikė. Ašarotomis akimis klausiausi jos pasakojimų, o ji ramiu veidu pasakė: „Mes turėjom užaugti anksčiau.“ Taip partizanų istorijos

užaugino ir mane, pradėjau jausti atsakomybę už savo valstybę, suvokti, kad nei laisvė, nei Lietuva nėra savaiminė duotybė. Dažnai kovotojų atsiminimuose galime rasti žodžius „kovojome ne dėl savęs, o dėl ateities kartų“. Jie kovojo dėl mūsų.

Labai gerai žinau, jog šis pasakojimas daliai jaunų žmonių nebūtų iki galo suprantamas. Mūsų istorija yra sudėtinga, kai kuriais atvejais atgrasanti, liūdna. Bet gerai žinojau, kad jaunimą ji gali pasiekti, tereikia rasti būdų. Jaunystę mačiau kaip galimybę suprantamai kalbėti jaunajai kartai ir būti išgirstai. Taip natūraliai atsiradau šaulių, ateitininkų organizacijose, kuriose puoselėjamos man svarbios idėjos.

Tikiu pilietinės visuomenės potencialu. Priklausymas tam tikrai bendruomenei mums leidžia siekti bendrų tikslų, kryptingai veikti ir paveikti. Visose jūsų išvardytose veiklose buvo daug vietos kalbėjimui apie savo šalies istoriją, jos reikšmę, pilietiškumą. Esu ne kartą minėjusi, jog kai kuriuos savo šalies istori9

lietuvė

ŽILVINO MONTVYDO NUOTRAUKA

Partizanų istorijos užaugino mane, pradėjau jausti atsakomybę už savo valstybę, suvokti, kad nei laisvė, nei Lietuva nėra savaiminė duotybė.

10

lietuvė

11

RIČARDO GRIGO NUOTRAUKA

lietuvė

jos epizodus reikia ne tik žinoti, bet ir jausti. Gerai žinodama to jausmo galią turėjau ir tebeturiu tikslą mūsų šalies istoriją paversti sava, suprantama, skatinančia kurti ateities Lietuvą.

Patriotiškumas Jūsų viduje sukerojo devintoje klasėje po minėtos archeologinės ekspedicijos, tačiau neabejotinai šaknis įleido gerokai anksčiau. Kaip manote, tai tėvų, senelių, o galbūt mokyklos nuopelnas? Kas darė įtaką Jūsų vertybiniam pagrindui, požiūriui į savo šalį, profesiniams pasirinkimams?

Tai visų jų nuopelnas. Gimnazijoje turėjau nuostabius muzikos, istorijos, lietuvių kalbos, tikybos mokytojus, dirbo puikios bibliotekininkės. Visi jie pasėjo patriotizmo grūdą man pačiai to nesuprantant. Jam buvo lemta sudygti kiek vėliau, kada mano vidus tam buvo pribrendęs.

Istorijos mokytojos Onos Jodonytės dėka įsitraukiau į mokyklos istorijos akademijos užsiėmimus, dalyvavau jau minėtoje archeologinėje ekspedicijoje. Joje sutikau dar vienus mokytojus – prof. Vykintą Vaitkevičių ir dr. Aistę Petrauskienę. Jie formavo požiūrio į Lietuvą, jos istoriją pamatus, užaugino iki pirmojo kurso istorijos studentės. Dvyliktoje klasėje neturėjau abejonių, ką noriu studijuoti, nes kryptingai ruošiausi 12

ir buvau ruošiama istoriko profesijai. Įdomu, jog augau patriotiškoje šeimoje, tačiau tai supratau tik pati tapusi patriote. Tik vėliau įgavo prasmę visos dainos, dainuotos drauge su seneliais, mamyte ir krikšto mama.

Matyt, reikėjo laiko, reikėjo išlaukti, kol jos suskambės kitaip. Ir mamytės tautiniai drabužiai vieną dieną tapo artimi. Ėmėme abi jais puoštis tradiciniuose bažnyčios atlaiduose. Kai susiformavo svarbiausi vertybinio pagrindo poliai, tuomet maži įvykiai, „atsitiktiniai“ nutikimai, sužinota informacija pamatą stiprino. Vienas tokių gyvenimo idėjinę liniją stiprinusių sutapimų – mano gimimo data – birželio 14-oji, diena, kai Lietuvą nusėja juodos gedulo vėliavos, primenančios pirmąjį šalies gyventojų trėmimą į Sibirą. Liūdna gimti tokią dieną?.. Visai ne, ši diena yra ne tik gedulo, bet ir vilties. Tą viltį, tikėjimą jaučiu savo veikloje, gyvenime. Tokie simboliai suteikia prasmę veiklai ir skleidžiamai idėjai.

Kaip manote, ką praranda žmogus, nesidomintis savo šalies, tautos istorija? O gal patriotiškumas gali kilti visai ne iš istorijos žinių?

Patriotiškumas gali kilti iš įvairių šaltinių ir vienas svarbiausių, manau, yra bendras istorijos patyrimas.

Mano nuomone, istorija nesidomintis

žmogus praranda tam tikrą įkvėpimą.

Nors gyvename globaliame pasaulyje, mūsų kilmė šį tą reiškia. Istorija suteikia galimybę atrasti tautos vertę ir save joje. Taip atrandamas įkvėpimas džiaugtis tuo, kas esi ir iš kur esi. Ir tai nėra primityvus Lietuvos mylėjimas nematant jos problemų, nemąstant apie jas, kalbėjimas vien gražiais lozungais. Į tas problemas imi žvelgti kiek kitaip – ne iš stebėtojo ir vertintojo, o iš šalies kūrėjo perspektyvos. Taip praeitis mums perduoda ir atsakomybę saugoti, tęsti.

Stovyklose „Išgyvenk istoriją“ stengiuosi padėti jaunimui suvokti, kad Lietuvą galime kurti savo mažais ir dideliais darbais, kurie kažkada taps šeimos, giminės, krašto, šalies istorijos dalimi. Suvokimas, kad esi ar gali būti kažko didesnio dalimi, įkvepia. Šiais metais studijuodami Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute su grupiokais vykdėme tyrimą, susijusį su „Laisvės TV“ organizuota akcija „Laisvės kelias Baltarusijai“. Įdomu tai, kad nemaža dalis žmonių, ypač jaunimo, tai suvokė kaip galimybę tapti istorijos dalimi.

Baltijos kelyje jie negalėjo dalyvauti, girdėdavo legendinius pasakojimus apie gyvą grandinę. Šis naratyvas suvienijo ir į akciją sutelkė skirtingus žmones. Šiandien visuomenė yra gana po-

lietuvė

Kokios, Jūsų nuomone, turėtų būti istorijos, pilietiškumo pamokos, kad jos būtų įdomios ir vertingos vaikams, ugdytų žmogų, gerbiantį savo šaknis, mylintį savo šalį ir norintį prisidėti prie visuomenės gerovės?

Manau, istorijos pamokų tikslas, visų pirma, formuoti mąstančią, keliančią klausimus, ieškančią atsakymų, analizuojančią asmenybę. Na, o vaikų ugdymas patriotine dvasia yra labiau pilietiškumo pamokų siekis.

Pačiai teko patirti ir iš kitų pavyzdžių matyti, kokia yra gyvosios istorijos galia. Kitokį santykį su istorija gali pažadinti tam tikras stiprias emocijas sukeliantys pasakojimai. Tai „atrakina“ kitokį suvokimą, suteikia galimybę ne tik žinoti, bet ir jausti.

Eiline faktų kalba, abstrakcijomis, apibendrinimais nieko panašaus nepavyks pasiekti.

Kalbant būtent apie partizanų istorijos atmintį, vaizdinius ir jų poveikį, manau, kad svarstymuose randasi, o paskui ir susiduria du priešingi vaizdiniai. Vienas – herojų, nežinia, ar žmonių, o kitu bandoma partizaninę kovą nubuitinti – kalbant apie partizanus itin kasdieniškai, grubiai, aiškinant, kokie jie eiliniai buvę ir dar su ydom. Aš ir galvoju: taip, su ydom, nes jie žmonės ir net tam tikra prasme eiliniai, patys partizanai yra parašę: „Meilė keičia proporcijas.

Mažytis kaimas pavirsta ištisu pasauliu.“ Tad svarbu gebėti apie istoriją kalbėti įvairiuose kontekstuose, ne tik tų kontekstų paribiuose. Kita vertus, būtent tam tikrų įvykių mitai, sakralumas, legenda, kaip kad turime apie Vytautą Didįjį, Darių ir Girėną, svarbūs tautos identiteto atspindžiai, kurie kuria bendrą savos istorijos pajautimą. Kai Lietuvos jausmas yra įsišaknijęs, galima ir reikia „testuoti“, kiek tas jausmas stiprus, apmąstytas, keliant daugiau sudėtingų, prieštaringų istorijos klausimų.

Tada tie „nepatogūs“, neįkvepiantys

RUGILĖS GRENDAITĖS NUOTRAUKA

liarizuota, o bendras istorijos suvokimas, pajautimas yra tam tikro sveiko nacionalizmo išraiška, kuri sujungia skirtumus. Visai Lietuvai suteikia tam tikrą bendrą vardiklį ir net konsoliduoja pačią demokratiją. Tam tikri X X amžiaus istorijos įv ykiai mus taip pat skaldo, todėl kai kam dar reikia pribręsti, kai ko dar nesame išgyvenę.

13

lietuvė

Įdomu, jog augau patriotiškoje šeimoje, tačiau tai supratau tik pati tapusi patriote.

faktai nenuvilia tavosios lietuviškos tapatybės, suteikia peno apmąstymui ir taip pamažu ugdo kritiškumą. Istorijoje veikė žmonės, o ne dievybės su aureolėmis, tad kai kada jie ir klydo, ir buvo nusivylę, pikti, o dažnai ir visai kitokie – įvairių asmenybių, jų poelgių apmąstymas šiandien Lietuvai yra reikalingas.

Dirbdama su jaunimu naudoju gy14

vosios istorijos prieigą. Mes vykstame į kraštotyrines ekspedicijas, kalbiname žmones, ieškome nežinomų arba įamžintų partizaninių vietų, tvarkome jas, diskutuojame, kodėl tai svarbu, kodėl toks įamžinimas, koks jis galėtų būti, žygiuojame, dalyvaujame su istorija susijusiose kūrybinėse dirbtuvėse – visa tai jaunimą labai sudomina ir stiprina jų saitus su

savo šalimi. Tad pilietiškumo pamokų papildymas tam tikromis „gyvomis“ praktikomis, ne tik istorinėmis, galėtų ugdyti smalsią, veiklią asmenybę.

Prie kokių pilietiškumo ugdymo, švietimo projektų teko prisidėti?

Galbūt paminėsiu tik porą. 2018 metais buvau Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės

MEIDOS ŽULTAUSKAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

globojamo projekto „Partizanų Lietuva“ kultūrinės dalies koordinatore. Projektas plačiai nuskambėjo, sukvietė būrius dalyvių, po jo kurį laiką mus pasiekdavo gražūs atsiliepimai.

Tikriausiai projekto sėkmę liudija ir gausus idėjos palaikytojų būrys feisbuko paskyroje „Partizanų Lietuva“.

Anuometinė nepriklausoma kovotojų karta priartėjo prie šiandieninės

nepriklausomybės kartos, tapo artimesnė, suprantamesnė. Tolima, nepažįstama kitų šeimų istorija turėjo galimybę tapti, o nemažai daliai mūsų ir tapo lyg savoji.

Projekte siekta atskleisti partizanų kovą aukščiausiu lygmeniu, kalbėta apie 1949 metų vasario 16-ąją partizanų vadų pasirašytą deklaraciją. Žinia apie kitokią partizanų kovą

ir kitokį jos pažinimo būdą pasiekė įvairius žmones. Šiam projektui medžiaga buvo renkama ir tyrinėjama ne vienus metus. Kruopščiai atsekus tikslų partizanų vadų kelionės maršrutą buvo suorganizuota dvylika žygių į partizanų deklaracijos pasirašymo vietą Radviliškio rajono Minaičių kaime.

Taip pat ėmiausi iniciatyvos įam15

lietuvė

GEDIMINO PETRAUKO NUOTRAUKA

Mūsų istorija yra sudėtinga, kai kuriais atvejais atgrasanti, liūdna. Bet gerai žinojau, kad jaunimą ji gali pasiekti, tereikia rasti būdų.

16

lietuvė

17

RUGILĖS GRENDAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

18

lietuvė

Kokios Jūsų pradėtos iniciatyvos gyvuoja iki šiol? Ar lengva rasti bendraminčių?

Būdama bakalauro studente ėmiau skaityti pranešimus mokyklose. Jų pabaigoje pakviesdavau jaunimą prisijungti prie buriamos neformalios istorijos grupės. Taip susibūrė grupė jaunuolių, jie noriai dalyvaudavo kraštotyrinėse ekspedicijose. Iš šios neformalios veiklos atsirado jaunimo vasaros stovyklos „Išgyvenk istoriją“.

Dar svarbiau tai, kad stovykla tapo ne vienadieniu nuotykiu, o bendryste – sukūrėme bendruomenę ir su ja nuolat palaikome ryšį. Šiemet Kaišiadorių jaunimo apdovanojimuose ši stovykla buvo paskelbta geriausia metų iniciatyva.

Rasti bendraminčių nėra sunku.

Jų sąmoningai ir neieškau, jie savaime atsiranda šalia manęs. Stengiuosi save apsupti panašių idėjų vedamais žmonėmis. Kita vertus, tam, kad atsirastų ryšių ar bendrų veiklų, nėra būtina, kad žmogus domėtųsi istorija. Šiandienos pasaulyje gausu gražių įvairių sričių atstovų bendradarbiavimo pavyzdžių. Tad svarbus tarpdisciplininis požiūris. Pavyzdžiui, puikiai galima imtis bendrų projektų su žmogumi, kuris domisi aplinkosauga ar socialiniu verslu, inovacijomis, – tereikia pasitelkti kūrybingumą.

RIČARDO GRIGO NUOTRAUKA

žinti partizanų kovų istorijai svarbią vietą. Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje pokariu kunigas Steponas Rudžionis-Vėjas įrengė partizanų slėptuvę. Ten vykdavo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės štabo susirinkimai. Būdama moksleivė girdėjau, kad Gegužinės bažnyčioje yra slėptuvė, vėliau išvydau ją savo akimis.

Neapleido mintis, kad tokia išskirtinė ir svarbi vieta yra mažai kam žinoma. Pati bažnyčioje rengiau ne vieną ekskursiją. O 2018 metų liepos 6-ąją sumanymas įamžinti šią vietą virto tikrove. Buvo pastatytas informacinis stendas, pasodintas simbolinis rūtų darželis ir surengta iškilminga atidarymo šventė. Nuo to laiko ši slėptuvė pritraukia daug lankytojų. Džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie būtent tokios partizanų vietos atskleidimo. Dažnai įsivaizduojama, kad partizanai tik miškuose, drėgnuose bunkeriuose tūnodavo, tačiau būta ir kitokių šios kovos vietų.

19

lietuvė

JONO GRENDOS NUOTRAUKA

Apdovanojimai nėra mano siekiamybė, bet jie motyvuoja, suteikia pasitikėjimo savimi, atspindi pastangas.

20

lietuvė Kokie žmonės ateina studijuoti istorijos?

Tiesą sakant, nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą, nes žmonių būta įvairių. Daugumos buvusių grupiokų dabartinės veiklos tiesiogiai nėra susijusios su istorija. Gal tai ir galėtų būti bendras bruožas – didelė dalis įstojusiųjų nežinojo, kuo nori būti, ieškojo savęs ir istorijos studijos pasirodė puiki vieta save atrasti. Šios studijos suteikia platų išsilavinimą (ne profesiją), pritaikomą įvairiose srityse, todėl ir žmonės susirinko patys įvairiausi. Į ką ypač gilinotės studijuodama?

Esu naujaamžistė, mano interesų lauke buvo visas XX amžius. Išskirtinį dėmesį skyriau partizaninei kovai, tačiau yra ir daugiau man įdomių temų.

Ypač sovietmečio istorija. To laikotarpio įvykiai, santvarka iš dalies lėmė dabarties visuomenės sanklodą, jos elgseną. Todėl sovietmečio transformacijų tyrimai mane labai domina. Apskritai įdomu tai, kieno atspindžius galima įžvelgti dabartyje.

Papasakokite apie Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdį, jo veiklas.

Organizacija vienija tiek visuomenininkus, tiek mokslo žmones, besidominčius laisvės kovų tema. Veiklos pačios įvairiausios – nuo mokslinių tyrimų, archeologinių ekspedicijų iki pilietinių projektų, viešų diskusijų, stovyklų, įamžinimų organizavimo. Šiandien apie partizanus kalbame daug ir dažnai, tačiau vis dar stokojama kiek kitokio požiūrio, mokslininkų tyrimų rezultatai dažnai lieka nežinomi plačiajai visuomenei. Tad turėdami savo bendruomenėje šios srities tyrėjus prof. Vykintą Vaitkevičių, dr. Aistę Petrauskienę, dokt. Gretą Paskočiumaitę ir kitaip partizanų istoriją atrandančius bičiulius siekiame partizanų istoriją komunikuoti plačiai, įvairiai, suprantamai. Daugiausia dėmesio telkiama į aukščiausios partizanų vadovybės veiklą, jos atskleidimą ir naująją partizanų valstybės koncepciją.

Bendruomenės branduolį sudaro jauni žmonės, praeitį norintys matyti nevienpusiškai.

Kaip vertinate, ar pilietiškumą skatinančių iniciatyvų Lietuvoje pakanka? Ar jos pasiekia jaunimą?

Manau, kad jų yra pakankamai. Svarbu atkreipti dėmesį, kad pati pilietiškumo samprata neturi labai aiškių rėmų, ji apima įvairiausias sritis – nuo viešų debatų, istorijos pažinimo iki aplinkosaugos, nevyriausybinių organizacijų tinklo plėtros ir jų veiklos. Kiekvienoje iš šių sričių, kurioje veikia sąmoningi Lietuvos piliečiai, rastume apsčiai įvairiausių iniciatyvų. Tam tikrais atvejais esame per daug užsidarę savoje bendruomenėje, trūksta bendradarbiavimo tarp organizacijų, kuris leistų pasiekti didesnę auditoriją. Jaunimas taip pat turi platų organizacijų tinklą, kiekviena jų rūpinasi skirtingo pilietiš-

kumo ugdymu. Tačiau, esant dideliam informacijos perviršiui, yra lengva paklysti, nepastebėti, tad kai kada net ir labai geros iniciatyvos taip ir lieka nežinomos. Dėl šios priežasties ypatingą reikšmę įgauna tinkama, moderni komunikacija, ypač regionuose.

Esate rašiusi: „Dažnai jaunimui kalbu, kad pakaks lankyti tik liūdnas vietas, kapus ar mirtį liudijančius paminklus. Turim daugybę simbolinių, išskirtinių vietų, kurios įkvepia, byloja apie gyvenimą.“ Kokias vietas turite galvoje?

Nuo pat Atgimimo natūraliai klostėsi, jog partizaninę kovą prisimename per skausmingą istoriją menančias vietas. Tai yra normali potrauminė būklė, ypač žmonių, kurie sovietinės okupacijos metu negalėjo išgedėti žuvusių, išniekintų artimųjų. Tačiau jaunajai kartai verta pasakoti ir kitą mūsų šalies istoriją – pergalingą, įdomiąją. Partizaninės kovos istoriją mena kovotojų rėmėjų sodybos, ryšių punktai, partizanų vadų susitikimo, partizanų priesaikos, vestuvių vietos, namuose įrengtos slėptuvės ir t. t. Tyrėjams jos gerokai sunkiau atrandamos, dėl to neįamžintos, nepripažintos paveldu ir nežinomos.

Apie tai daug yra rašiusi dr. Aistė Petrauskienė.

2020-aisiais buvote apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą. Kaip reagavote į tokį įvertinimą? Gal jis ne pirmasis?

Simboliška. Tuo metu Algirdo Brazausko gimnazija, kurią esu baigusi, šventė gimtadienį, todėl aš, kaip buvusi mokinė, buvau pakviesta vesti kelių istorijos pamokų. Moksleiviams papasakojau, kaip atradau ryšį su istorija. Po pirmosios pamokos sužinojau, kad esu apdovanota, ir su didžiuliu jauduliu vedžiau antrąją. Tai priėmiau kaip ženklą, kad mano pasirinktas kelias išties turi prasmę.

Pamačius garbius nominantus, akimirką lyg ir buvo kilusi mintis „Kaip aš tokia jauna tarp tokių didelių žmonių“. Tačiau, manau, svarbu mokėti priimti įvertinimą, pagyrą. Apdovanojimai nėra mano siekiamybė, bet jie motyvuoja, suteikia pasitikėjimo savimi, atspindi pastangas.

Dėl šios priežasties tikriausiai nesu iš tų perdėtai kuklių žmonių, kurie labai numenkina savo darbus, lyg jie būtų nesvarbūs, nereikšmingi.

Manau, kiekvienas sąmoningas apsisprendimas veikti, pagarba savo laikui ir darbui veda link įvertinimų (materialių, dvasinių ar kitokių), o jais verta pasidžiaugti. Tokio lygio apdovanojimas yra pirmasis.

Ar nėra sunku žengti šiuo keliu? Kas stiprina motyvaciją?

Sunku tikrai nėra. Priešingai, tai be galo įkvepianti kelionė. Pilietinė visuomeninė veikla yra mano vi21

lietuvė

IEVOS KILDUŠYTĖS NUOTRAUKA

Stovyklose „Išgyvenk istoriją“ stengiuosi padėti jaunimui suvokti, kad Lietuvą galime kurti savo mažais ir dideliais darbais, kurie kažkada taps šeimos, giminės, krašto, šalies istorijos dalimi. Suvokimas, kad esi ar gali būti kažko didesnio dalimi, įkvepia.

22

RUGILĖS GRENDAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

23

lietuvė

dinio pasaulio atspindys, saviraiškos forma. Motyvuoja tikėjimas savimi, aplinkinių pasitikėjimas, įsitraukimas ir palaikymas. Po vasaros stovyklų ir krūvelės jaunimo laiškų motyvacijos užtenka ištisiems metams (šypsosi). Labai įdomu stebėti jaunimo mąstymo, elgsenos pokyčius, buvimas tarp jų ir su jais suteikia tai, dėl ko ir ėmiausi visos šios veiklos.

Kokią įkvepiančią, mąstymą keičiančią ir vertingų istorijos žinių suteikiančią knygą (ar kelias) rekomenduotumėte?

Tokių yra daug, bet įvardysiu tris. Viena jų – jau ne kartą minėtų bičiulių istorikų dr. Aistės Petrauskienės ir prof. Vykinto Vaikevičiaus „Lietuvos partizanų valstybė“. Tai knyga, pateikianti visiškai naują partizanų kovos interpretaciją. Ją pristatyti galima žodžiais: „Atsiversti šią knygą – pirmą kartą partizanų dokumentų, spaudos, nuotraukų kalba ir laisvės kovų dalyvių lūpomis papasakotą istoriją – tas pats, kaip atkelti lig šiol slėptą bunkerio dangtį ir leistis į nepaprastą kelionę.“ Antroji knyga – istoriko dr. Mariaus Ėmužio „Partizanė“. Tai pirmoji knyga, kurioje išsamiai papasakota partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istorija. Ji atskleidžia moters padėtį partizaninėje kovoje. Lietuvos istorijoje moterys niekada neatliko tokio reikšmingo vaidmens kaip partizaninėje kovoje, todėl kokybiškas, išsamus M. Ėmužio darbas tikrai palies.

24

Trečioji knyga – Norberto Černiausko, Marijos Drėmaitės ir Tomo Vaisetos „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“. Iškalbingos šios knygos aprašymo eilutės: „Knyga leidžia suvokti kūrybines istorijos reprezentavimo galimybes. Knygos autoriai atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.“ Tiesa, kad Jus domina ne tik istorija, bet ir inovacijos? Galbūt turite minčių šias interesų sritis sujungti kokiame nors projekte?

Iš tiesų inovacijomis domiuosi, jas vertinu.

Mane įkvepia šiandienos galimybės, pažanga, todėl potencialo šioms sritims susijungti yra daug.

Kaip tik dabar mano gimtajame Kaišiadorių mieste vystomas interaktyvus, inovatyvus projektas – kuriamas partizanų tematikos pabėgimo kambarys. Įvairių idėjų būsimiems ne tik istorijos, bet ir švietimo, aplinkosaugos, turizmo, socialiniams projektams turiu nemažai, reikia tik šiek tiek daugiau laiko, kad jos taptų realybe.

Kalbant apie istorijos ir inovacijų jungtį, yra ir

MEIDOS ŽULTAUSKAITĖS NUOTRAUKOS

lietuvė

kita pusė. Pasidalysiu vienu pavyzdžiu, kuris kelia klausimą, ar istorijai visada reikalingos inovacijos. Šiandien apie jas kalbame daug, siekdami neatsilikti nuo naujausių tendencijų, jei tik kur „vėluojame“, atsiranda „šauktukai“ – privalome sekti, taikyti tai, kas naujausia. Pirmąją „Išgyvenk istoriją“ stovyklą rengiau XX amžiaus pirmosios pusės kaimo sodyboje, vienkiemyje, kur nebuvo jokių šiuolaikiškų patogumų, vandens, įprastos prausimosi įrangos, miegojome ant žemės senoje troboje. Stipriai nerimavau, ką gi pagalvos tėvai, atvežę vaikus į tokią vietą. Bet nutiko kas kita. Tas nepatirtas kaimiškas paprastumas tapo visos stovyklos akcentu. Vieni kitiems padėjome buityje, patys gaminomės maistą, iš gretimos sodybos atsivežėme vandens, tvarkėme aplinką. Na, o antrą stovyklą rengiau kitokioje vietoje su daugiau šio amžiaus patogumų. Vieno vilniečio vaikino paklausiau, kuri stovykla labiau patiko, tikėdamasi sulaukti pagyrų dėl tinkamesnės vietos parinkimo, bet jis atsakė, kad pirmoji, nes joje buvo kitaip... Toje pirmoje vietoje visomis prasmėmis išgyvenome istoriją, tas modernybės nepaliestas paprastumas buvo kažkoks kitoks – nenuglostytas, nesupakuotas, atviras pažinti. Tad gal ir nereikia visko šiuolaikinti, gyvenant modernybėje, autentiškumas turi savo privalumų.

Sakoma, kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji.

Ar turint tiek daug pareigų pakanka laiko pasimėgauti tomis veiklomis, kitaip tariant, ar tai netampa tik pareigos atlikimu?

Viskas turi savo kainą. Įmanoma suspėti, jei kruopščiai planuoji. Tad nepraleidžiu nė vienos

dienos be planų knygelės, kurioje darbai ir laisvalaikis turi nustatytus laikus, tai neleidžia pasiduoti chaosui ir nerimui.

Buvo laikas, kai dėl įsipareigojimų ir darbų mano dėmesio neteko artimieji, draugai. Pati save sunkiai sustabdydavau, todėl sustabdydavo fiziniai negalavimai. Jie priverčia permąstyti, ką ir dėl ko darai. Tai buvo ir tebėra iššūkis. Labiau subrendusi supratau, kad negali duoti kitam, kol pats neturi pakankamai. Todėl po truputį imu atsakingiau rinktis veiklas. Su dalimi pradžioje jūsų išvardytų veiklų jau esu atsisveikinusi. Savo laiku jos man teikė daug įkvėpimo, skyriau joms daug dėmesio ir laiko. Pajautusi, kad nebėra polėkio, veiklas nutraukiau.

Turiu pripažinti, kad buvo laikotarpių, kai įsisukau į užburtą darbų ratą ir veiklos tapo naštomis, todėl jos netrukdavo ilgai. Tiesa ta, kad ne viskas įkvepia, yra dalykų, kuriuos tiesiog reikia padaryti, kad pasiektum džiuginantį rezultatą.

Ar matote savo ateitį politikoje? Į šį klausimą negaliu atsakyti užtikrintai. Kažkada sakiau, jog politike tikrai nebūsiu, tačiau šiandien esu. Jauni žmonės turi plačias galimybes rinktis savo kelią pačiose įvairiausiose srityse. Matoma aiški tendencija, kad reikalingi lanksčiai į darbo rinką reaguojantys žmonės, persikvalifikavimas tampa svarbia dabarties reikiamybe, o tarpdisciplininiai gebėjimai turi didelį pranašumą. Todėl mane žavi įvairių sričių jungimas ir galimybė išbandyti save. Taigi nesu nusibrėžusi labai aiškių ribų, kur privalau būti.

25

„RÊVEUR FOTOGRAFIJA“ NUOTRAUKA

lietuvė

Padėtas taškas tapo nauja pradžia

Menas gydo sielą. Šią frazę turbūt esame girdėję ne kartą. Vieniems tai – tik skambūs žodžiai, kitiems – gyvenimo patikrinta tiesa. Kaunietė JŪRATĖ BENIUŠKEVIČIENĖ į meno pasaulį įžengė sunkiausiame gyvenimo etape.

Kūryba jai leido pakilti iš emocinio dugno, atrasti savyje jėgų naujai pradžiai. Šiandien savo kūrybiniais atradimais, praktinėmis žiniomis ir širdies šiluma ji dalijasi su kitais. Lietuvoje dar mažai kam žinomo taškavimo meno puoselėtoja įsitikinusi – kūryba gali tapti tvirta atrama kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos, polinkių.

INGA NANARTONYTĖ

26

lietuvė

Laimėjimai atveda į kryžkeles, o pralaimėjimai atveria naujus kelius. Aš turėjau du kelius: arba pasilikti dugne ir tempti paskui save vaikus, arba atsispirti ir pradėti kopti iš naujo. Taškavimas buvo ta veikla, kuri padėjo kopti į viršų. Įdomus paradoksas: vaikystėje nemėgote dailės pamokų, nesidomėjote menu, o dabar ne tik kuriate, rengiate savo darbų parodas, bet ir mokote taškavimo meno kitus. Kokie gyvenimo įvykiai pakeitė Jūsų santykį su menu?

Dažnai girdžiu šį klausimą. Reikia pripažinti, kad piešimas, menas, kūryba nėra mano neišsipildžiusi vaikystės ar jaunystės svajonė. Mokykloje nemėgau dailės pamokų, o dabar mokau kitus; nepatiko vaikščioti į parodas, o dabar rengiu savas; neskaitydavau straipsnių apie menininkus, o dabar pati atsakinėju į žurnalistų klausimus. Gyvenimas pilnas netikėtumų, o netikėtumai turi ryškias spalvas.

Taškuoti pradėjau prieš penkerius metus. Kūryba į mano gyvenimą atėjo pačiu sunkiausiu metu.

Netektis. Mylimo ir mylinčio žmogaus. Sako, kad meilės po 23 metų santuokos nebūna, kad tai labiau prisirišimas. Taip, sutinku, po tiek metų meilės nebūna, yra kur kas daugiau – mudu su vyru buvome tapę vienas kito gyvenimu. Todėl, kai netekau jo, netekau dalies savęs. Po vyro mirties įsikibau į tėtį. Jis buvo mano klausytojas ir guodėjas. Tačiau po metų netekau ir jo.

Niekada nebūna taip, kad atsistoji ir eini. Visada reikia laiko. Tačiau laikui slenkant suvokiau, kad per ilgai užsibuvau, kad žiūriu į bedugnę, o ji pradėjo žiūrėti į mane.

Dažnai tenka girdėti, kad dideli gyvenimo sukrėtimai transformuoja žmogų. Ko gero, taip atsitiko ir man.

Sakote, kad taškavimas Jums padėjo pakilti iš emocinio dugno. Kada pajutote, kad menas gydo sielą. Galbūt domėjotės meno terapijos nauda?

Laimėjimai atveda į kryžkeles, o pralaimėjimai atveria naujus kelius. Aš turėjau du kelius: arba pasilikti dugne ir tempti paskui save vaikus, arba atsispirti ir pradėti kopti iš naujo. Taškavimas buvo ta veikla, kuri padėjo kopti į viršų. Kūryba mane išlaisvindavo, kurdama aš prarasdavau laiko nuovoką. Vos prisėsdavau taškuoti, nurimdavo protas, atgydavo vidus, o įrankio negalėdavau paleisti net antrą ar trečią valandą nakties. Kartais atrodo, kad

paveikslas jau baigtas, bet... dar vienas taškelis ten, dar reikia paryškinti spalvą, dar... dar... tai užburia. Kai ryte pabudusi ne atsidurdavau akistatoje su skausmo pilna realybe, o smalsumo vedama nutipendavau link paveikslo su mintimi „Kokia spalva pabaigiau vakar?“, supratau – taškavimas po truputį neutralizuoja mano neigiamas emocijas. Nyčė buvo visiškai teisus sakydamas, jog menas mums duotas tam, kad neišprotėtume nuo tiesos.

Niekada anksčiau nesidomėjau meno terapija, tačiau pastarieji gyvenimo įvykiai patys veda į jos pažinimą.

Ar į taškavimą žvelgiate tik kaip į meditacinę, terapinę veiklą? O galbūt turite ir tikslą, nukreiptą į išorę, t. y. skleisti savo meną, dovanoti jį žmonėms, puošti jų namus, galbūt šį pomėgį paversti savo pagrindine veikla?

Pradžioje taškavimas buvo ta veikla, kuri leisdavo užsimiršti. Vėliau, įkūrusi studiją, panirau į bendravimą. Dažnai moterys ateidavo ne tik išmokti taškavimo technikos, bet ir ieškodamos nuoširdžių pokalbių. Manau, kad taškavimas ir bendravimas yra tos ašys, apie kurias sukasi mano veikla.

Juk viskas taip paprasta – žmogus ieško žmogaus, širdis ieško širdies.

Labai dažnai manęs paklausia, ar parduodu savo paveikslus. Taip, esu kelis pardavusi, tačiau kurdama tokio tikslo neturiu. Džiaugiuosi, kai mano darbai atranda kitus namus, kitų akis ir širdis, tai labai įkvepia toliau kurti. Tačiau paveikslui nutaškuoti reikia nemažai brangaus laiko ir įtempto akių darbo. Man tiesiog sunku įkainoti savo paveikslą.

Kartais atrodo, kad kaina, kurią būtų patogu ištarti užsakovui, neatitinka įdėto darbo ir skirto laiko. Todėl nusprendžiau nesivelti į paveikslų pardavimo rinkodarą. Ėmiausi organizuoti parodas ir taip plėsti taškavimo technikos pažinimą Lietuvoje. Labai gaila, kad karantinas sugriovė visus organizuojamų parodų planus.

Kūryba nėra mano pagrindinė veikla. Jau 29 metus mano kasdienis darbas susijęs su skaičiais, ataskaitomis, teisės aktais, nuostatomis, procedūromis.

Aš vis pajuokauju, kad ryte – skaičiukai, o vakare – 27

VAINETOS BENIUŠKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

28

lietuvė

29

lietuvė

REDOS RUZEL NUOTRAUKA

Vos prisėsdavau taškuoti, nurimdavo protas, atgydavo vidus, o įrankio negalėdavau paleisti net antrą ar trečią valandą nakties.

30

VAINETOS BENIUŠKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

taškiukai. Galimybę suderinti pagrindinį darbą su kūrybine veikla vertinu kaip didelę privilegiją.

Per gana trumpą laiką subūrėte nemažą sekėjų bendruomenę. Žmonės ėmė prašyti išmokyti šios technikos, todėl pradėjote rengti mokymus, įsirengėte studiją. Ar tikėjotės, kad viskas taip pasisuks? Kada savimi patikėjote?

Trejus metus kaupiau savo darbus ir nusprendžiau jiems suteikti virtualios erdvės. Buvo nedrąsu, tačiau sūnus su dukra vis ragino: „Mama, kiek gali paveikslus už sofkutės dėti.“ Pagauta momentinio ryžto, su vaikų pagalba feisbuke susikūriau puslapį pavadinimu „Dedu tašką“. Tada neturėjau jokio tikslo, tačiau veikla labai greitai įgavo pagreitį. Moterų prašymai pamokyti taškuoti tiesiog užgriuvo. Išsinuomojau patalpas, sudėliojau metodinę medžiagą, supirkau reikiamus įrankius ir nedrąsiai paskelbiau apie pirmąjį užsiėmimą. Dalis norinčiųjų netilpo. Teko organizuoti mokymus savaitgalis po savaitgalio, važiuoti iš vieno miesto į kitą, po užsiė-

mimų atsakinėti į dešimtis elektroninių laiškų. Grįžusi namo jausdavausi pavargusi, tačiau įkvėpta eiti pirmyn. Tikėjimą savo veiklos prasme dar labiau stiprino mokymų dalyvių žodžiai „iki kito karto“, jautrios padėkos už prasmingai praleistą laiką.

Dabar mokinių skaičius artėja link 800. Kas žmones taip užburia?

Taškavimo technika mūsų šalyje nėra plačiai žinoma. Nors ir nekukliai jaučiuosi pavadinta taškavimo technikos pradininke Lietuvoje, tačiau žmonės tikrai į tai žiūri kaip į naujovę. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši technika tinka tik patiems kantriausiems ir mokantiems piešti, tačiau taip nėra. Visada akcentuoju, kad čia svarbiausia ne rezultatas, o procesas. Ši technika žavi tuo, kad jai pakanka paprastų priemonių, tačiau ji atveria daug galimybių. Kad pradėtum taškuoti, reikia tiesiog įvairaus dydžio pagaliukų, akrilinių dažų, pagrindo, ant kurio taškuojama, ir, žinoma, kūrybai atviros širdies. Ši technika turi kažką nepaaiškinamai užburiančio. Išv ydus nu-

taškuotus paveikslus susidaro įspūdis, kad žiūri ne į tapybos darbą, o į iškilią mozaiką. Keičiant apšvietimą, paveikslo reljefas lyg žaidžia su šviesa. Tai neapibūdinama, tai reikia pamatyti.

Sakoma, kad besidalydami tampame turtingesni. Pritariate? Maloniau kurti pačiai ar matyti, kaip kiti žmonės Jūsų dėka atranda ši meną, kūrybą?

Protas darosi turtingesnis gaudamas, širdis – atiduodama. Tačiau tam, kad duotum, reikia būti turtingam. Juk negali paremti, jeigu paties kišenėje vėjai švilpauja, negali nuoširdžiai paguosti, jeigu pats nesi patyręs panašių jausmų, negali mylėti, jeigu širdis pilna neapykantos.

Tvirtu žingsniu stojau prieš auditoriją tik tada, kai sustiprėjau dvasiškai ir galėjau ne tik pasidalyti taškavimo technikos subtilybėmis, bet ir skleisti žinutę: kiekvienas gyvenime padėtas taškas yra nauja pradžia, tiesiog reikia išbūti, atsistoti, įkvėpti ir eiti pirmyn.

Gera būti tarp kuriančių žmonių.

31

lietuvė

Taškavimas ir bendravimas yra tos ašys, apie kurias sukasi mano veikla. Juk viskas taip paprasta – žmogus ieško žmogaus, širdis ieško širdies.

32

VAINETOS BENIUŠKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

33

REDOS RUZEL NUOTRAUKA

lietuvė

34

Ši technika turi kažką nepaaiškinamai užburiančio. Išvydus nutaškuotus paveikslus susidaro įspūdis, kad žiūri ne į tapybos darbą, o į iškilią mozaiką. Keičiant apšvietimą, paveikslo reljefas lyg žaidžia su šviesa.

VAINETOS BENIUŠKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

Ir nesvarbu, jeigu moterys, uždariusios studijos duris, daugiau nepaims taškavimo įrankio į rankas. O kas žino, gal užsiėmimo metu gims meno šedevras?

Kokiems žmonėms tinka ši technika? Ši technika – dar vienas būdas kurti. O kūrybai nesvarbus nei amžius, nei išsilavinimas. Man labiausiai patinka, kai į studiją įžengusi moteris ištaria „aš nemoku piešti“. Kartais žmonės bijo bandyti, nes mano, kad kūryba reikalauja ypatingo talento ir kad svarbiausia rezultatas. Taškavime viskas daug paprasčiau. Svarbiausia padėti pirmą tašką (šypsosi). Šios technikos teko mokyti ir vaikus, senjorus.

Pirmą kartą einant pas vaikus, buvo truputį neramu: ar jiems patiks, ar pavyks sudominti, ar nebus nuobodu?.. Veltui nerimavau. Mums pavyko sukurti taškavimo laboratoriją. Vaikų sprausti į kūrybinius rėmus nereikia, neįmanoma, negalima... Taškavimas jiems buvo nauja kūrybos technika, ji sudomino net ir pačius judriausius.

Su dar didesniu nerimu ėjau į susitikimą su senjoromis. Bet ir šis susitikimas mane nustebino. Moterys kalbėjo, kad tai puiki technika, gerinanti dėmesio sutelkimą, lavinanti motoriką, skatinanti saviraišką.

Su šypsena prisimenu nutikimą, kai senjorė, kuri atėjo pasiramsčiuodama lazdele, po keturių valandų užsiėmimo pamiršo ją pasiimti. Ne, joks stebuklas neįvyko, ji nepasveiko, tiesiog užmiršo įprotį pasiremti lazdele.

Papasakokite apie pačią techniką: iš kur ji kilo, kokie įrankiai naudojami? Kur Jūs to mokėtės?

Pirmą kartą taškuotus paveikslus atsitiktinai pamačiau instagrame. Sudomino. Iki išnaktų stebėdavau taškuojančių Australijos aborigenų vaizdo įrašus. Man patiko ir pats procesas, ir galutinis rezultatas. Jų paveiksluose vyrauja įvairios chaotiškos kompozicijos, o aš iš taškelių išdėlioju harmoningas kompozicijas. Jie taškuoja abstrakčiai, o aš kol kas iš rato neišeinu, nors mintyse sukasi daug naujų idėjų.

Vėliau virtualioje erdvėje radau nemažai Ispanijos, Portugalijos, Turkijos, Rusijos menininkų darbų, skaičiau patarimus, akylai stebėdavau, kaip jie dėlioja taškelius, ir juos atkartodavau. Taigi, pirmieji mano mokytojai – instagramas, jutubas, feisbukas.

Ieškojau taškavimo mokytojų Lietuvoje, tačiau taip išėjo, kad pirmoji to mokyti ėmiausi pati (šypsosi).

Mokymų metu supažindinu su profesionaliais taškavimo įrankiais, tačiau pati taškuoju statybiniais vinukais. Daugumai tai sukelia nuostabą, bet įrankiai kuriant šia technika nėra svarbiausi. Svarbiausia tinkamai pasirinkti dažus. Aš taškuoju ant kartono arba drobės akriliniais dažais.

Kas Jums padeda šioje veikloje, galbūt įkvepia ar sustiprina? Šioje veikloje sukasi dar du žmonės – mano dukra Vaineta ir sūnus Merkelis. Sulaukiu labai daug pagiriamųjų žodžių dėl paveikslų nuotraukų. Visi nuopelnai priklauso mano dukrai, būtent jai pavyks35

lietuvė

36

VAINETOS BENIUŠKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

37

VAINETOS BENIUŠKEVIČIŪTĖS NUOTRAUKA

lietuvė

38

REDOS RUZEL NUOTRAUKA

lietuvė

ta prakalbinti mano paveikslus fotoaparatu. Gera matyti, kaip paėmus fotoaparatą spindi jos akys ir kaip sumaniai ji gaudo šviesą, žaidžia su mano išdėliotais taškeliais. Kai kartais suabejoju, padrąsinantys sūnaus žodžiai „mama, daryk“, „mama, viskas pavyks“ neleidžia sustoti. Jo skatinantis žvilgsnis ir šie keli paprasti žodžiai turi tiek daug jėgos.

Nėra idealių vaikų, nėra idealių tėvų, yra idealios akimirkos kartu. Būtent per šią veiklą labiau pažinau savo vaikus. Bendrystėje su vaikais aš esu stipri. Už tai esu jiems be galo dėkinga.

Pastarieji metai daugeliui buvo sudėtingi. Ar pandemija Jus stipriai paveikė?

Tai, kas dabar vyksta išoriniame pasaulyje, neabejotinai visus mus paveiks ir visiems turės labai didelę reikšmę. Laikina pauzė. Pauzė, kai niekas nevyksta. Vieniems šis laikotarpis – jauki ramybė, verčianti giliau panerti į save, kitiems – liūdesys.

O man ir tas, ir anas. Bet svarbiausia nepamiršti, kad optimizmas – valia, o pesimizmas – nuotaika.

Visada sunku laukti. Pavasario. Vasaros. Mylimo žmogaus skambučio. Darbo dienos pabaigos.

Bet kartais už viską blogiau yra neturėti ko laukti.

Pastarųjų dienų įvykiai privertė užsidaryti namuose, bet juk niekas neatėmė galimybės žiūrėti filmus ir vakarieniauti namiškių apsuptyje, išsakyti meilius žodžius vienas kitam, neatšaukė atvirų pokalbių, meilės, rūpinimosi savimi, vilties... Kai durys užsidarė, galime atverti širdis.

Kaip manote, nusiraminimą kūryboje gali rasti kiekvienas, net ir neturintis meninių polinkių?

Taip, žinoma. Aš pati esu to pavyzdys. Galima vaikščioti į parodas, žavėtis kitų kūryba ir laikytis griežtos nuomonės, kad tik profesionalai turi teisę kurti, suklysti. Bet nemanau, kad rasite bent vieną kūrėją, kuris nesugadino nė vieno popieriaus lapo ar drobės. Galima sau pasakyti „bandžiau ir man nepavyko“, bet galima bandyti dar ir dar. Galima sakyti, kad amžius ne tas, bet galima jaustis brandžiam ir pripažinti tai kaip privilegiją.

Kokia būtų Jūsų motyvacinė žinutė skaitytojams?

Mano paveiksle, kaip ir gyvenime, svarbiausia laiku padėti tašką. Baisu? Bet verta. Taškas yra pati geriausia pradžia.

39

ERICOS DERRICKSON NUOTRAUKA

lietuvė

40

lietuvė

Užsispyrimas ir ištvermė

atvedė į garsias pasaulio scenas Nuo pirmųjų akordų namuose Alytuje iki koncertų pasaulio scenose.

Pianistei RASAI VITKAUSKAITEI šis kelias nebuvo lengvas, tačiau nuoširdus atsidavimas muzikai, šeimos palaikymas leido juo žengti nuosekliai ir užtikrintai. Daugybės respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatė, kurios koncertų turų maršrutai driekiasi nuo Portugalijos iki Japonijos, nuo Argentinos iki Vengrijos, o mokiniais tampa garsių JAV universitetų studentai, sako, kad svarbiausia – nenuleisti rankų, kai sunku. Kai pandemija nutildė salių šurmulį ir sujaukė pasirodymų planus, Rasa rado kitą būdą dalytis genialia klasikų muzika su pasauliu. 2020-ųjų pabaiga lietuvei buvo džiaugsminga ne tik dėl naujojo muzikos albumo, išleisto su orkestru, bet ir dėl tarptautinio pripažinimo – gauto prestižinio „Steinway Artist“ vardo.

INGA NANARTONYTĖ

Kas augino Jūsų meilę muzikai?

Mano pažintis su muzikos pasauliu prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Koncertavau nuo pat penkerių metų! Kadangi mama taip pat yra muzikė, nuo mažumės šeimoje dainavome, mokėmės groti fortepijonu, lankydavomės koncertuose ir buvome apsupti muzikos.

Kiek vėliau meilę muzikai sustiprino ir būrys pedagogų. Pirmiausia Alytaus muzikos mokykla. Joje mokiausi Jūratės Preskienytės fortepijono klasėje. Čia įgijau puikius muzikinius pagrindus. Būdama dešimties, išvykau iš gimtojo Alytaus į Vilnių mokytis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ši atvedė į profesionalaus muziko kelią. Mokytoja Jūratė Karosaitė mane paruošė ir lydėjo į daugybę tarptautinių pianistų konkursų, o buvimas tarp geriausių šalies jaunųjų muzikų įkvėpė siekti muzikos aukštumų.

Kada Jūsų profesinėse svajonėse atsirado pasaulio scenos?

Dar pirmoje ar antroje klasėje pirmą kartą tapau Balio Dvariono respublikinio pianistų konkurso laureate. Laimėjus teko garbė groti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Pasirodymas tokioje scenoje buvo tikra šventė ir įkvėpė toliau stropiai mokytis. Į pirmą tarptautinį konkursą išvykau būdama vienuolikos metų. Jame laimėjau ir buvau pakviesta į dideles iškilmes Lietuvos prezidentūroje – tuometis prezidentas Valdas Adamkus ir pirmoji ponia man įteikė padėkos ir sveikinimo raštus. Man, vaikui, tai padarė didelį įspūdį ir buvo reikšmingas įvertinimas.

Ruoštis konkursams padėdavo ir aistra kelionėms. Jau nuo paauglystės nepaprastai patiko keliauti. Galimybė išvažiuoti į dar nelankytą šalį ti41

lietuvė

Dar pirmoje ar antroje klasėje pirmą kartą tapau Balio Dvariono respublikinio pianistų konkurso laureate. Laimėjus teko garbė groti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Pasirodymas tokioje scenoje buvo tikra šventė ir įkvėpė toliau stropiai mokytis.

42

lietuvė

43

lietuvė kriausiai būdavo didesnė motyvacija negu pats konkursas! Mėgau nagrinėti žemėlapius, domėtis lankytinais objektais. Deja, dažnai jų taip ir nepamatydavau, nes pasirodymai konkursuose ar koncertuose pareikalaudavo daug laiko, jėgų.

Iki šiol puikiai jaučiuosi lėktuvuose, viešbučiuose ir šiaip naujose vietose. Nors per koncertų turus kiekviename mieste apsistojame tik kelioms dienoms. 2018 metų vasarą praleidau Budapešte. Ten su įrašų kompanija „Ongaku Records“ įrašėme kelias kompaktines plokšteles.

Vieną jų – „Rasa Vitkauskaite Plays Mozart & Beethoven Piano Concertos“ – pristatėme Bethoveno 250 ųjų gimimo metinių dieną – 2020 metų gruodžio 16-ąją. Dar vieną išleisime ateinantį sezoną. Joje skambės Mendelsono dvigubas koncertas smuikui ir fortepijonui, kurį įrašėme su tarptautinių Čaikovskio, Paganinio ir Sibelijaus smuikininkų konkursų pirmųjų vietų laimėtoju, Klivlando muzikos instituto dėstytoju Ilya Kaleriu, bei „Briliantinis kapričio, Op. 22“ fortepijonui solo su orkestru.

Kas svarbu renkantis muzikanto kelią? Kas Jus įkvėpė, sustiprino?

Manau, svarbiausia yra šeimos parama. Ne kiekvienas gali suprasti, kaip galima metų metus valandų valandas leisti prie instrumento. Tam reikia didelės ištvermės, optimizmo ir užsispyrimo. Bet kai mėgsti tai, ką darai, visas darbas ir paaukotas laikas atsiperka su kaupu! Šiuo metu labiausiai įkvepia nauji muzikiniai iššūkiai – ar tai būtų naujas sudėtingas kūrinys, ar artėjantis svarbus pasirodymas.

Dalyvaudama konkursuose lankėtės daugybėje šalių. Kodėl nusprendėte pasilikti Bostone?

Kuo ypatingas šis miestas? Į šį miestą atvažiavau laimėjusi stipendiją studijuoti Bostono konservatorijoje. Joje baigiau bakalauro ir magistrantūros studijas. Nuo pat atvykimo Bostonas tapo nepaprastai mielas širdžiai. Čia graži gamta, daug jaunimo, verda kultūrinis gyvenimas, o vien jau ko vertas pasaulinio lygio universitetų skaičius! Baigus mokslus, nesinorėjo niekur iš Bostono išvažiuoti. Čia jau turėjau nemažai pažįstamų, pasiūlymų koncertuoti ir mokytojauti, todėl nekilo noras pradėti viską nuo nulio kitoje vietoje.

Dažnai Bostonas apibūdinamas kaip vienas europietiškiausių Amerikos miestų. Nežinau, ar taip yra iš tiesų, bet man čia visuomet labai malonu sugrįžti po koncertinių kelionių ar kitų išvykų. Netoliese vandenynas, taip pat arti Naujojo Hampšyro valstijos kalnai. Visa Naujoji Anglija mane žavi savo istoriniu ir kultūriniu palikimu.

Ar sunku būti vien muzikos atlikėju tokioje valstybėje kaip JAV? Manau, visur sunku būti vien muzikos atlikėju. Galbūt JAV net lengviau, nes tai labai dide44

lietuvė

ERICOS DERRICKSON NUOTRAUKA

Labai svarbu ne vien domėtis muzika, muzikinio pasaulio naujienomis, bet ir plėsti akiratį, gyventi kuo įvairesnį gyvenimą.

Geras muzikantas turi būti įvairiapusė, išsilavinusi asmenybė.

45

lietuvė

Svarbu nenuleisti rankų, kai sunku. Nors gali būti be galo darbštus ir talentingas atlikėjas, to dažnai neužtenka. Reikia stiprinti socialinius ryšius, mokėti save pristatyti virtualiojoje erdvėje ir greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos.

46

ISTVÁNO KOHÁNO NUOTRAUKA

lietuvė

47

lietuvė

ERICOS DERRICKSON NUOTRAUKA

Tie, kurie mokosi muzikos meno, pirmiausia lavina loginį mąstymą, kūrybingumą ir gebėjimą susikaupti.

48

lietuvė lė ir įvairi šalis, atverianti daug galimybių. Jei turi kokią iniciatyvą, nėra didelių biurokratinių kliūčių ją įgyvendinti. Čia gilios filantropijos tradicijos ir menas yra dažniau remiamas privačių asmenų ar įmonių nei valstybės institucijų.

Kokios patirtys padarė didžiausią įtaką Jums, kaip pianistei ir asmenybei?

Didžiausias lūžis mano gyvenime buvo išvykimas į Italiją laimėjus stipendiją mokytis United World College of the Adriatic (Adrijos jūros jungtinis pasaulio koledžas – red. past.). Iki tol Vilniuje gyvenau daugiausia meno pasaulyje. Nors Italijoje man buvo skirta muzikos stipendija ir sudarytos sąlygos tęsti muzikos studijas su puikiais pedagogais, koledže mokėsi gabus jaunimas iš aštuoniasdešimt pasaulio šalių ir dauguma jų nebuvo muzikantai. Kiekvienas studentas buvo perėjęs savo šalies nacionalinio komiteto atranką ir kažkuo ypatingas. Būti tarp jų buvo neįkainojama patirtis. Iki šiol visi esame lyg viena didelė šeima. Koledže ne tik labai patobulinau anglų bei italų kalbų įgūdžius, bet ir išmokau rasti bendrą kalbą su skirtingų religijų, kultūrų atstovais, atstovauti savo šaliai įvairiuose renginiuose, diskutuoti politikos, pasaulio įvykių, socialinėmis ar kitomis aktualiomis temomis.

Kurių šalių publika Jus sutinka šilčiausiai?

Prieš atvykdama į Bostoną porą metų gyvenau Italijoje. Koncertai ten visuomet pasibaigdavo emocijų proveržiu! Pripratus prie gana santūrios Lietuvos publikos tai buvo kiek neįprasta.

Nors visur publika sutinka panašiai šiltai, pastebėjau, kad vengrų publika yra viena santūriausių. Dažnai po koncertų sulaukiame klausytojų dėmesio užkulisiuose, ypač Kinijoje, kur visi nori nusifotografuoti ar prašo autografo, bet Vengrijoje vyrauja nuomonė, kad nereikia trikdyti atlikėjo privatumo, ir žmonės paprastai drovisi užeiti susipažinti po pasirodymo.

Kuris koncertas įsimintiniausias? Įsimintiniausias koncertas tikriausiai buvo solo rečitalis Dame Myra Hess koncertų cikle Čikagos kultūros centre 2019 metais. Jis vyko po didžiausio pasaulyje „Tiffany“ stiklo kupolo skliautais – marmuru puoštoje Preston Bradley salėje. Koncertas sulaukė per 500 klausytojų ir buvo transliuojamas daugelyje Amerikos radijo stočių, taip pat socialiniame tinkle „Facebook“. Tai vienas ilgiausiai gyvuojančių koncertų ciklų Čikagoje, pavadintas garsios anglų pianistės Myros Hess vardu. Ši moteris Londono nacionalinėje galerijoje Antrojo pasaulinio karo metais suorganizavo daugiau nei tūkstantį nemokamų koncertų vietos klausytojų širdims atgaivinti.

Kaip jau užsiminėte, neseniai pasirodė Budapešte įrašytas muzikos albumas, skirtas Bethoveno 250-osioms gimimo metinėms. Ko prireikė įgyvendinti šiam projektui?

Išleisti įrašą kaip solistui su orkestru yra kiekvieno muzikanto svajonė. Esu nepaprastai laiminga,

kad man pasitaikė puiki galimybė bendradarbiauti su nuostabiais Vengrijos muzikantais – Franzo Liszto ir „Anima Musicae“ kameriniais orkestrais. Taip pat esu dėkinga savo kolegai klarnetininkui ir dirigentui Jonathanui Cohleriui, kuris taip įkvepiančiai vadovavo abiem orkestrams, bei prodiuseriui Bradui Micheliui, kuris paaukojo savo vasarą, kad su mumis vyktų į Budapeštą ir vadovautų įrašymo procesui.

Išleisti panašaus pobūdžio plokštelę užtrunka nepaprastai ilgai. Pirmiausia reikia gerai paruošti kūrinius, paskui juos surepetuoti su orkestru, tada praleisti daug valandų įrašų studijoje, viską perklausyti šimtus kartų ir atrinkti geriausiai pavykusias dalis, jas sumontuoti. Kai muzikinė dalis baigta, rašomas bukletas. Šį kartą jis 28 puslapių! Stengiausi jame pateikti kuo įdomesnių faktų apie įrašytus kūrinius, apžvelgti kompozitorių gyvenimo etapus rašant šiuos du koncertus ir padėti kiekvienam klausytojui atrasti kažką artimo. Parengus tokį bukletą, galiausiai kuriamas plokštelės dizainas ir atliekami kiti baigiamieji darbai.

Kuo šių kompozitorių muzika Jums artima?

Mocarto koncertą d-moll pirmą kartą grojau su orkestru dar būdama Bostono konservatorijos studentė. Nuo pat pradžių jis man buvo labai artimas.

Tai pirmasis Mocarto koncertas minorinėje tonacijoje, jame yra daugiau dramatiškumo nei ankstyvesnėje kompozitoriaus kūryboje. Tai vienas dažniausiai atliekamų ir brandžiausių šio muzikos genijaus kūrinių. Jis buvo nepaprastai mėgstamas ir dažnai atliekamas Bethoveno, todėl šio kompozitoriaus koncertas c-moll, taip pat jam pirmas minorinėje tonacijoje, natūraliai atsidūrė toje pačioje plokštelėje.

Nors šiedu kūrėjai greičiausiai buvo susitikę tik kartą, kai Bethovenui buvo vos šešiolika, Mocarto įtaka jį lydėjo visą gyvenimą. Sugretinant šiuos du koncertus, matoma sparti fortepijoninės muzikos evoliucija. Mocarto koncertas parašytas 1785 metais, Bethoveno – užbaigtas 1803 metais. Nors juos skiria mažiau nei dvidešimt metų, aiškiai matomos didėjančios instrumento dinamikos ir diapazono galimybės. Klavišiniai instrumentai tuo laikotarpiu Vienoje buvo nepaprastai populiarūs. Mieste buvo bent 6000 klavišinių instrumentų – dabartinio koncertinio fortepijono prototipų.

Kaip dažnai istorijoje nutinka, šių dviejų kompozitorių genialumas greičiausiai nebuvo iki galo suvoktas jų gyvenimo metais. Turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kad pasaulis įvertintų, koks svarbus jų indėlis į muzikos istoriją ir kiek nežmoniškai daug jie spėjo nuveikti per savo trumpą gyvenimą. Žaviuosi jų atsidavimu muzikos menui, energija ir įdėtu milžinišku darbu.

Gal galite atskleisti keletą įdomių detalių, susijusių su šiais kūriniais?

Vieni iš man įdomiausių istorinių faktų apie kūrinius, kuriuos įrašiau, susiję su jų premjeromis. Prieš Bethovenui pirmą sykį publikai pristatant savo Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui, buvo įvykusi viena vienintelė repeticija koncerto dieną! Tame 49

lietuvė

pačiame koncerte skambėjo ir Antrosios simfonijos bei oratorijos „Kristus Alyvų kalne“ premjeros, taip pat prieš metus pristatyta Pirmoji simfonija. Tai be galo ilga ir sudėtinga programa, kurią šių dienų orkestrai greičiausiai repetuotų apie porą savaičių. Premjeros dieną Bethovenas dar penktą ryto baiginėjo orkestro partijas, taip pat neturėjo laiko pabaigti Trečiojo koncerto fortepijono solo partijos. Tais laikais pianistai grodavo iš natų, todėl koncerto vakarą jis išėjo ant scenos, nusilenkė ir ant fortepijono pasidėjo „natas“. Natų vartytojas, sėdintis šalia, neteko amo pamatęs, kad natose vos vieni kiti hieroglifai, suprantami tik Bethovenui.

Visą koncertą jis grojo mintinai, greičiausiai vietomis papildydamas solisto partiją improvizacijomis ir retkarčiais linksėdamas natų vartytojui, kad jau laikas kitam puslapiui.

Panaši situacija buvo ir Mocarto koncerto d-moll premjeros dieną. Mo50

cartas kūrinius rašė nepaprastai greitai. Koncertą d-moll jis pradėjo rašyti trečiąją sausio savaitę, o vasario 10 dieną jau vyko jo premjera. Koncerto rytą jis taip pat dar baiginėjo orkestro partijas, o trečiosios koncerto dalies taip ir nespėjo pergroti repeticijoje su orkestru!

Kas apskritai formavo Jūsų muzikinį skonį? Galbūt ir pati esate parašiusi kūrinių?

Rašyti kūrinių tiesiog nelieka laiko! Man labiau patinka gilintis į žymių kompozitorių opusus ir jų sielos gelmes. Savo muzikiniame kelyje teko garbė dirbti su keliais garsiais muzikais, jie tikriausiai labiausiai ir prisidėjo prie muzikinio skonio formavimo. Tai jau minėti klarnetininkas Jonathanas Cohleris ir smuikininkas Ilya Kaleris, „Metropolitan“ operos orkestro violončelininkė Julia Bruskin, ilgametis Lincolno centro smuikininkas Jamesas Buswellas.

Muzikos kūrinių atlikimą vertinu atsižvelgdama į istoriškai pagrįstas interpretacijas, kurios pirmiausia paremtos kompozitoriaus intencijomis ir notacijos principais, o ne vien tik atlikėjo intuicija.

Praėjusių metų gruodį Jums buvo suteiktas prestižinis „Steinway Artist“ vardas. Ką Jums tai reiškia? Šis vardas suteikiamas aktyviausiems, ypač nusipelniusiems pianistams.

Jį skiria tarptautinė „Steinway“ komisija. Nors pastaraisiais metais konkurencija didėja, „Steinway“ išlieka geriausiu fortepijonų gamintoju pasaulyje. Groti geru šios firmos instrumentu – tai lyg vairuoti „Rolls-Royce“. Visi iki šiol išleisti mano įrašai įgroti būtent „Steinway“ koncertiniu fortepijonu. Pastaraisiais metais džiaugiuosi galėdama mėgautis tokiu fortepijonu ir namuose.

Per ilgus metus, praleistus mokantis fortepijono meno, teko klau-

sytis nemažai žymių atlikėjų koncertų. Jų biografijose dažnai būdavo įrašas „Steinway Artist“. Tai – tarptautinis prestižo ir pripažinimo ženklas.

Man didelė garbė, kad mano vardas atsidūrė greta tokių vardų kaip Sergejus Rachmaninovas, Martha Argerich ar Yuja Wang.

Galbūt esate pirmoji šiuo apdovanojimu įvertina lietuvė?

Kiek žinau, iš lietuvių šį vardą turi pianistė Mūza Rubackytė, pas kurią teko mokytis Prancūzijoje ir kuri man visuomet buvo idealas, įkvėpėja.

Kultūros atstovams pastarieji metai buvo vieni sunkiausių... Kaip jie paveikė Jūsų planus, emocinę savijautą?

2020-ųjų kovą turėjau skristi į koncertinį turą po Kiniją. Pirmasis pasirodymas buvo suplanuotas Uhane, viruso epicentre! Žinoma, kelionę teko atšaukti. Taip pat buvau į kon-

LR GENERALINIO KONSULATO ČIKAGOJE NUOTRAUKA

LR GENERALINIO KONSULATO ČIKAGOJE NUOTRAUKA

lietuvė

certines programas ką tik įtraukusi Rachmaninovo sonatą violončelei ir fortepijonui. Kadangi Rachmaninovas buvo tikras virtuozas, fortepijono partija šiame kūrinyje yra nepaprastai sudėtinga. Buvo gaila atidėti keletą suplanuotų koncertų.

Kita vertus, atsirado daugiau laisvo laiko. Tai leido užbaigti kompaktinę plokštelę ir iš naujo atrasti Naujosios Anglijos grožį. Apsilankiau Akadijos nacionaliniame parke Meino valstijoje, kopiau į Naujojo Hampšyro kalnus ir vasarą mėgavausi Atlanto vandenyno bangomis.

Sunkiausia, kad išlieka keliavimo ribojimai ir nėra galimybės aplankyti artimųjų Lietuvoje. Šiuo metu sunku ką prognozuoti ar planuoti didesnius pasirodymus, nes situacija labai greitai keičiasi. Atlikėjai visame pasaulyje yra viena labiausiai pandemijos paveiktų visuomenės grupių, o koncertų salės ir teatrai bus vieni paskutinių, atversiančių duris. Labai tikė-

tina, kad dalis kultūrinių organizacijų po tokios didelės pertraukos tiesiog neišgyvens.

Prasidėjus pandemijai, daugiau laiko liko pedagoginiam darbui. Nors jis persikėlė į virtualiąją erdvę, atsirado galimybė dirbti su studentais iš viso pasaulio ir tobulinti žinias neišeinant iš namų.

Kalbant apie emocinę savijautą, kokia muzika geriausiai padeda nurimti, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą?

Nors muzikos mylėtojai tikriausiai rinktųsi Mocarto ar Bacho kūrinius, man, kaip muzikantei, sunku visiškai atsipalaiduoti klausant klasikinės muzikos! Aš iš karto girdžiu, kokioje tonacijoje kūrinys parašytas, pradedu analizuoti jo struktūrą ir girdžiu daugybę kitų dalykų, kuriuos paprastas klausytojas priimtų kaip kūrinio visumą. Galbūt dėl to, kad muzika užima tokią svarbią vietą mano gyve51

lietuvė

finansuojamas valstybės. JAV mokslo institucijos man pasirodė gerai organizuotos ir pritaikytos studentams iš užsienio. Taip pat daugiau dėmesio skiriama praktikai. Kolegos, kurie mokėsi Europoje, dažniausiai skundžiasi užimtumo ir dėstytojų dėmesio stoka. Mokslo metai JAV yra trumpesni, gal todėl studentiškas gyvenimas čia nežmoniškai įtemptas.

Kaip manote, klasikinė muzika ir šiuolaikinė jutubo, instagramo, spotifajaus karta – suderinami dalykai?

Galbūt klasikinės muzikos atlikėjai vis dažniau keliasi į virtualias erdves?

Tikrai taip. Pasitelkus socialines medijas, naujas muzikos platformas, pasaulinio garso klasikinės muzikos atlikėjų įrašai tapo prieinami plačiajai visuomenei. Dėl pasaulyje siaučiančios pandemijos ir mano naujausios kompaktinės plokštelės pristatymą teko perkelti į virtualiąją erdvę.

Jos galima pasiklausyti „Amazon Music“ (bit.ly/RasaCD1), „Apple Music“ nime, susigrąžinti vidinę pusiausvyrą man labiau padeda paprasčiausias pasivaikščiojimas gamtoje ar treniruotė sporto klube.

Labai daug vaikų lanko meno mokyklas ir galbūt svajoja ateityje gyventi su muzika ir iš muzikos. Dažnai jie turi kelrodes žvaigždes: mokytojus, patinkančius atlikėjus. Jūs taip pat turite savo mokinių ir kažkam galbūt esate ta kelrodė žvaigždė. Kokį supratimą, patyrimą norite jiems perteikti?

Prieš kelerius metus įkūriau privačią studiją ir sulaukiu studentų iš netoliese esančių prestižinių universitetų: Harvardo, Masačusetso technologijų, Northeastern, Bostono ir kitų. Dažnai diskutuojame apie muzikanto kelyje iškylančius sunkumus, dalijuosi patarimais, kas man padėjo tam tikrame etape ar kaip įgyvendinti vieną ar kitą muzikinį sumanymą.

Visada stengiuosi pabrėžti, kad labai svarbu ne vien domėtis muzika, muzikinio pasaulio naujienomis, bet ir plėsti akiratį, gyventi kuo įvairesnį gyvenimą. Geras muzikantas turi būti įvairiapusė, išsilavinusi asmeny52

bė. Dažnai esu kviečiama tapti Naujosios Anglijos regiono pianistų konkursų vertinimo komisijos nare. Išgirstu daug talentingų jaunosios kartos atlikėjų. Dalis jų konkurso repertuaro techninį atlikimą šlifuoja daug mėnesių ar net metų ir tame procese pamiršta tiesiog džiaugtis pačia muzika, jos suteikiamomis emocijomis.

Kas svarbu norint sulaukti profesinės sėkmės?

Svarbu nenuleisti rankų, kai sunku. Nors gali būti be galo darbštus ir talentingas atlikėjas, to dažnai neužtenka. Reikia stiprinti socialinius ryšius, mokėti save pristatyti virtualiojoje erdvėje ir greitai prisitaikyti prie bet kokios situacijos. Manau, jau pasiekus tam tikrą profesinę brandą, tolesnius profesinius pasiekimus dažnai lemia ir atsitiktinumas.

Kaip vertinate sąlygas siekti muzikinio išsilavinimo Lietuvoje ir JAV? Kokie ryškiausi skirtumai?

Kadangi man neteko mokytis aukštojoje mokykloje Lietuvoje ir Europoje, sunkoka objektyviai palyginti. Mokslas Europoje yra kur kas pigesnis ir

lietuvė

(bit.ly/RasaCD2), „Spotify“ (bit.ly/ RasaCD3), „YouTube“ (bit.ly/RasaCD4) ir kitose platformose. Norintys įsigyti ir pačią plokštelę su bukletėliu ją gali rasti „Amazon“ ir „Ongaku Records“ interneto svetainėse. Greitai ji bus pristatyta ir JAV radijo stotims. Masačusetso „Steinway“ muzikos asociacija internetu transliuos koncertą, kuriame skambės muzika iš plokštelės. Kadangi orkestrų veikla greičiausiai dar bus sustabdyta, orkestrą pakeis antras fortepijonas. Įrašai netgi labiau nei gyvi koncertai padeda plėsti gerbėjų ratą ir leidžia savo darbu dalytis su didesniu būriu muzikos mylėtojų visame pasaulyje.

Ką, Jūsų nuomone, jaunam (ir ne tik) žmogui duoda klasikinė muzika?

Tie, kurie mokosi muzikos meno, pirmiausia lavina loginį mąstymą, kūrybingumą ir gebėjimą susikaupti. Šiais laikais, vis didėjant informacijos srautui, prastėja gebėjimas išlaikyti sukauptą dėmesį. Ypač dėl to ken-

čia jaunoji karta. Šių dienų filmų ar reklamų tempas yra daug greitesnis nei prieš penkiolika–dvidešimt metų.

Tiems, kas tiesiog mėgsta nueiti į koncertą, klasikinė muzika – tai savotiška meditacija, kai galima nuošaly palikti gausybę mus supančių technologijų ir pasinerti į muzikos garsų pasaulį.

Koks Jūsų santykis su gimtąja šalimi, jos kultūros bendruomene?

Dažniausiai į Lietuvą vykstu per atostogas. Norisi nors trumpam atsipalaiduoti po įtempto koncertų sezono ir tiesiog paatostogauti. Šis laikotarpis man taip pat puiki proga ruoštis naujai programai.

Džiaugiuosi ypač glaudžiu ryšiu su Amerikos lietuvių bendruomene. Mano koncertas Čikagos kultūros centre sulaukė didelio vietos lietuvių susidomėjimo, o po koncerto viešėjau Lietuvos konsulate. Tų pačių metų vasarą su-

rengiau koncertą Meino pranciškonų vienuolyne – vyko „Lietuvos kultūros savaitė“. Rudenį koncertavau Lietuvos konsulate Niujorke, Sent Pitersbergo lietuvių bendruomenėje Floridoje. Pastarasis koncertas buvo skirtas rinkti lėšoms Lietuvos dukterų draugijos labdaros veiklai Lietuvoje paremti. Taip pat grojau Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimo 100-mečio minėjimo koncerte Bostone.

Stengiuosi supažindinti JAV publiką ir su lietuvių kompozitorių kūriniais. Į koncertines programas dažnai įtraukiu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio opusus ir kartu pristatau jo paveikslus. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga su gerbėjais pasidalijau trimis Čiurlionio preliudais. Šiuos vaizdo įrašus galima rasti mano „YouTube“ paskyroje (youtube. com/Rasapiano). Taip pat mielai groju Balio Dvariono, Stasio Vainiūno, Zitos Bružaitės kūrinius.

53

lietuvė

Lėtesnis gyvenimas – greitesnis progresas

Apie ekologiją ir tvarumą šiandien kalba daug kas, tačiau ne visi žino, kas iš tikrųjų slepiasi už šių iš pirmo žvilgsnio sudėtingų sąvokų. Dažnam kyla klausimas – nuo ko gi pradėti kelią švaresnio ir tvaresnio gyvenimo link? „Pasilikime praeities tiek, kiek mums jos iš tikrųjų reikia, ir mokykimės paleisti tai, kas mus tempia žemyn ar atgal į praeitį. Mokykimės neapsikrauti vis iš naujo, stebėkime savo potraukius pirkti, vartoti, veikti“, – pataria lėtąjį gyvenimo būdą besijaukinanti tinklaraštininkė IRMINA ŽUKAUSKAITĖ, dar žinoma kaip Žalia Gentis. Ji ragina susipažinti su ekologija iš arčiau, domėtis tvaraus vartojimo principais ir kartu prisidėti prie mūsų planetos gerovės.

LAURA ŠAKIROVAITĖ

Irmina, kaip tapai Žalia Gentimi? Nuo ko viskas prasidėjo?

Iš prigimties esu raidžių žmogus, tad turbūt nieko keisto, kad pasirinkau studijuoti lietuvių filologiją ir reklamą, o vėliau pajutau impulsą kurti tinklaraštį. Jame norėjau dalytis vegetariškų valgių receptais ir kitais to meto atradimais. Iš pradžių sugalvojau pavadinimą „Irmina in progress“, kuris atspindėjo mano tikslą fiksuoti daromą pažangą. Tačiau ilgainiui supratau, kad šis pavadinimas neperteikia bendruomeniškumo jausmo, norėjosi ko nors kito. Spontaniškai gimė tinklaraščio pavadinimas „Žalia Gentis“. Šiame pavadinime telpa erdvė, bendruomenė, ir aš pati, kaip asmuo, esu Žalia Gentis. Šis žodžių junginys perteikia žalumą, natūralumą, gentiškumą, laukiniškumą, laisvę. Tai tarsi alcheminė oazė, kurioje vyksta transformacijos, atradimai ir kuriama autentiška gyvenimo pusiausvyra.

Tavo tinklaraštis padalytas į šias skiltis: maistas, grožis, sveikata, minimalizmas, ekologija ir saviugda. Kuria tema įdomiausia, smagiausia rašyti?

Iš pradžių tinklaraštyje publikuodavau vegetariškų ir veganiškų valgių receptus. Vėliau ėmiau rašyti 54

maisto ir kosmetikos produktų apžvalgas, apie minimalizmą, kalbinti ekologiškai gyvenančius žmones, dalytis asmeniniais patyrimais saviugdos kelyje.

Grožio priemonių apžvalgos atvėrė galimybę bendradarbiauti su įvairiais prekių ženklais, tačiau ilgainiui tapo savotišku liūnu, mat, berašydama produktų apžvalgas, pamažu apleidau sau artimas minimalizmo ir ekologijos temas. Džiaugiuosi, kad praėjusieji metai padėjo susivokti, jog noriu daugiau dėmesio skirti būtent minimalizmui, ekologijai, saviugdai ir tvarumui.

Kas slepiasi po žodžiu „minimalizmas“? Kokių dalykų atsisakęs gali save vadinti minimalistinio gyvenimo būdo propaguotoju?

Manau, kad visuomenėje yra daug mitų, kurie iškreipia minimalizmo sampratą ir netgi nuo jo atgraso. Kai kam atrodo, jog, norint būti minimalistu, reikia gyventi būste baltomis sienomis ir turėti vos vieną kitą daiktą. Kitam minimalizmas gali atrodyti kaip gyvenimas nuolat save varžant – stipriai taupant, atsisakant patogumų, pramogų.

Man priimtinas minimalizmas be griežtų rėmų, o ta minimalisto etiketė visiškai nebūtina. Prijausti minimalizmui galima įvairiai, atsižvelgiant į savo

lietuvė

MIGLĖS VERIKAITĖS NUOTRAUKA

Pasilikime praeities tiek, kiek mums jos iš tikrųjų reikia, ir mokykimės paleisti tai, kas mus tempia žemyn ar atgal į praeitį.

gyvenimo būdą, poreikius, pomėgius. Žinoma, vienas iš tokios gyvensenos bruožų yra turėjimas tiek daiktų, kiek reikia, perteklinio apsikrovimo ir vartojimo vengimas.

Ne mažiau svarbu apsivalyti kibernetinę, mentalinę erdves. Neverta saugoti kompiuterio dokumentų, kurių nebenaudosime, nuotraukų, kurios galbūt kelia neigiamų prisiminimų arba yra beveik identiškos kitoms.

Taip pat nereikia sandėliuoti dienoraščių, daugybės suvenyrų, kaupti senų prisiminimų, nuoskaudų. Pasilikime praeities tiek, kiek mums jos iš tikrųjų reikia, ir mokykimės paleisti tai, kas mus tempia žemyn ar atgal į praeitį.

Mokykimės neapsikrauti vis iš naujo, stebėkime savo potraukius pirkti, vartoti, veikti. Daiktas po daikto, veikla po veiklos ir galime vėl grįžti į perteklinę būseną tiek daiktų, tiek veiklų ir prikauptų emocijų prasme. Kitaip sa-

kant, sutelkime dėmesį į tai, kas mums svarbiausia, kad be reikalo neeikvotume energijos neesminiams dalykams, pavyzdžiui, tvarkydami, prižiūrėdami, taisydami ir pirkdami daiktus, kurių mums tiesiog nereikia. Čia labai tinka graži sąvoka „esencializmas“. Svarbu, kad mūsų gyvenimo pasirinkimai būtų paremti esminėmis vertybėmis ir gebėtume savo energiją, laiką skirti tam, kas artimiausia širdžiai.

Ar yra temų, kuriomis tinklaraštyje vengi kalbėti? Jei taip, kodėl?

Geras klausimas (šypsosi). Viena vertus, atrodo, kad nėra temų, kurių vengčiau. Tinklaraštyje netrūksta netgi asmeninio gyvenimo detalių, ypač dienoraščio įrašuose. Vis dėlto, gerai pagalvojusi, turiu pripažinti, kad rašydama tinklaraštį vengiu aršios kritikos. Jeigu man nepatiko kokia nors paslauga ar produktas, nepuolu žars-

tytis kritika – gaila tam laiko. Taip pat nemėgstu aršių diskusijų, tad, jeigu komentaruose bręsta karštos emocijos ir matau, jog skaitytojas atėjęs su išankstine kategoriška nuomone, stengiuosi į tai neįsivelti, nes ginčai mane išsunkia.

Koks yra Tavo santykis su skaitytojais? Ar sulauki grįžtamojo ryšio – klausimų, komentarų, žinučių socialiniuose tinkluose?

Didžioji dalis auditorijos yra tylūs stebėtojai, o likusioji dalis nevengia ir tiesioginio kontakto. Labai malonu, kai tinklaraštį skaitantys žmonės užduoda klausimų ar parašo, kad jiems pasirodė artimos mano mintys, kad jos įkvėpė ar padėjo sunkią akimirką.

Tinklaraštis tampa tarsi tarpininku, kuris atnaujina senas pažintis ar užmezga naujų. Retkarčiais susitinku pabendrauti su žmonėmis, kurie pa55

lietuvė

56

lietuvė

Kai išmokstame patys save palaikyti, atsitiesti po nemalonių patirčių gerokai lengviau. Be to, būdami palankūs sau, gebame pasirinkti atitinkamą aplinką, t. y. palaikančius, o ne žlugdančius žmones.

57

lietuvė tys parašo man arba kuriems parašau aš, ieškodama įdomių pašnekovų skilčiai „Svečiai“.

Tavo tinklaraštis gyvuoja jau beveik dešimtmetį. Ko išmokai jį rašydama? Galbūt savyje atradai naujų savybių ar talentų?

Rašydama tinklaraštį supratau, jog esu daugialypis žmogus, kuriam rūpi skirti dėmesio visai saujai dalykų ir sunku susitelkti tik į vieną ar keletą.

Kartais apmaudu, kad per beveik dešimtmetį taip ir neišplėtojau tinklaraščio iki didelio projekto, tačiau tokių ambicijų rimtai ir nepuoselėjau. Šiaip ar taip, „Žalia Gentis“ atlieka svarbų vaidmenį mano gyvenime. Tai tarsi bendravimo su įvairiais žmonėmis, tarp jų ir nepažįstamais, priemonė, taip pat vizitinė kortelė ieškant darbo, galiausiai – veidrodis, į kurį žiūrėdama lengviau suprantu, kur gyvenime noriu judėti toliau.

Dalį komunikacijos, susijusios su tinklaraščiu, vykdai feisbuko ir instagramo paskyrose. Kaip manai, ar socialiniai tinklai – pagalbos įrankis norint pasiekti potencialų skaitytoją, ar šiuolaikinės visuomenės brukama prievolė?

Tiesą sakant, kartais perbėga mintis: o kaipgi kūryba atrodytų be socialinių tinklų? Kas, jeigu liktų vien tik tinklaraštis ir galbūt naujienlaiškiai skaitytojams? Tokios mintys kyla ne atsitiktinai – socialiniai tinklai iš tiesų yra daugialypis reiškinys.

Taip, juose galima rasti potencialių skaitytojų, bendraminčių ir pašnekovų, tačiau dalis turinio yra tiesiog įbrukama, pavyzdžiui, reklamos. Jau nekalbu apie tai, jog socialiniuose tinkluose labai daug netikrumo. Ir tai ne vien patobulinantys nuotraukų filtrai, suvaidinti gražūs gyvenimai, bet ir įvairūs žaidimai siekiant atsidurti ir išlikti dėmesio centre.

Nori būti matomas? Tuomet turi būti itin aktyvus, gausiai dalytis story įrašais, apklausomis, filmuota medžiaga, stebėti trend’us, pataikauti nuolat kintantiems algoritmams – kitaip būsi nustumtas į užribį, kur įrašai lieka beveik nematomi. Bepataikaujant galima ir pamiršti, kodėl išvis atsiradai socialiniuose tinkluose ir ką iš tikrųjų nori parodyti.

Dvejopas požiūris į socialinius tinklus dar labiau sustiprėjo pažiūrėjus dokumentinį filmą „The Social Dilemma“. Reikia daug sąmoningumo ir netgi valios, kad socialiniai tinklai tarnautų mums, o ne mes jiems.

Ne tik domiesi ekologija, bet ir propaguoji lėtąjį gyvenimo būdą, laikaisi tvaraus vartojimo principų. Papasakok apie tai išsamiau.

Mane iš tiesų žavi minimalizmas, ekologija, tvarumas ir lėtumas. Tačiau iš karto turiu pasakyti, kad tikrai nesu ekspertė – gyvenant skubančiame pasaulyje kai kurios vertybės gan lengvai slysta iš rankų. Kai pagauna inertiškas skubėjimas, nelieka lėtumo ir erdvės savistabai, žiūrėk, jau ir vartoji daugiau, nei reikia, ir pusiausvyros nebėra... Tačiau atkryčiai, ko gero, yra natūrali gyvenimo da58

lis, kaip sakoma, „du žingsniai į priekį, vienas – atgal“. Taigi, pajutus atkrytį, svarbiausia prisiversti ir stabtelti, sąmoningu žvilgsniu pažiūrėti į gyvenimo aplinkybes ir grąžinti į vietas prioritetus.

Esu tikra, kad tvarumas prasideda nuo pailsėjusio kūno ir psichikos, tad verta pradėti nuo miego – norint gyventi mažiau chaotišką gyvenimą svarbu pasirūpinti reguliariu ir pakankamu nakties poilsiu.

Dienos metu naudinga skirti šiek tiek laiko sąmoningumo meditacijai – užsimerkus stebėti kvėpavimą ar be atvangos lekiančias mintis. Vos 20 minučių sąmoningo pabuvimo, t. y. tiesiog stebint save, o ne tapatinantis su mintimis ir kylančiomis emocijomis, suteikia daugiau stabilumo visai dienai ir yra indėlis į darnesnę ateitį.

Gali kilti klausimas – kuo čia dėtas miegas ir meditacija, jeigu kalbame apie tvarumą? Sakyčiau, kad rami vidinė būsena padeda siekti visapusio tvarumo, kuris apima ne tik vartojimo įpročius, bet ir santykį su savimi bei aplinka. Kai viduj ramu, lengviau gyventi mažiau skubant, labiau vertinant tai, ką turim, dažniau atsižvelgiant į kitų žmonių ir planetos gerovę.

Kalbant apie tvarumą per vartojimo prizmę, stengiuosi laikytis svarbiausių principų. Vienas iš jų – vengti vienkartinio plastiko naudojimo ir perteklinių pakuočių, taigi naudoju metalinę gertuvę, medžiaginius maišelius pirkiniams bei sveriamiems produktams, daugkartinį bambukinį šiaudelį ir pan.

Tvarkydamasi būstą, nereikalingų daiktų stengiuosi neišmesti, juos padovanoju ar bent tinkamai išrūšiuoju. Prieš pirkdama naujus daiktus, įvertinu poreikį, kad tai nebūtų impulsyvus pirkimas. Pavyzdžiui, prieš įsigydama naują drabužį, užduodu sau klausimą: „Ar gailėsiuosi, jeigu šio drabužio nenusipirksiu?“ Šis paprastas klausimas padeda sutaupyti daug pinigų ir be reikalo nedidinti vartojimo, kurį, deja, itin skatina inercija, medijos ir trumparegiška ekonomika. Taip pat verta pasidomėti greitąja mada ir, esant poreikiui, pirkti drabužius iš kuistukų ar etiškai atsakingų gamintojų. Dažniausiai tvariau rinktis produktą, pagamintą ar užaugintą Lietuvoje arba gretimose šalyse, o ne kitame pasaulio gale: gaminius transportuojant iš tolimų šalių didinama anglies dioksido emisija.

Kaip manai, kokią įtaką gali padaryti vartotojiškumo mažinimas ilgalaikėje perspektyvoje? Ar per pastaruosius kelerius metus pastebėjai teigiamų šios srities pokyčių Lietuvoje?

Vartotojiškumo mažinimas ilgalaikėje perspektyvoje gali išgelbėti žmoniją. Skamba radikaliai, tačiau tokia tiesa. Klimato kaita vis labiau įsibėgėja, tačiau pasaulio valdžia tai ignoruoja, nes radikalūs sprendimai yra neparankūs nusistovėjusiam ekonomikos modeliui ir liguistam, vis dar auginamam vartotojiškumui. Mokslininkai jau kelis dešimtmečius kalba apie poreikį stipriai mažinti anglies dioksido emisiją, tačiau rimtos išvados nėra daromos. Galima pamanyti, kad pavojaus nėra –

lietuvė

Net ir žinodama, kad mano indėlis visai menkutis, matau to prasmę – noriu man skirtą laiką Žemėje nugyventi mokydamasi visapusės darnos.

59

lietuvė

60

lietuvė

Esu itin jautrus žmogus ir miestų betono džiunglėse dažnai perdegu, tad gamta man tiesiog būtina.

61

lietuvė juk vis dar nieko blogo nenutiko. Vis dėlto tikrai nutiko ir kiekvieni uždelsti metai mus artina prie katastrofiškų padarinių, kai atgaliniai procesai jau bus nebeįmanomi. Nors tai skamba abstrakčiai, tačiau keliais sakiniais sudėtinga perteikti situaciją, kuri liečia grandinę dalykų: ilgėjančius ir ūmėjančius miškų gaisrų sezonus, žemės drebėjimus, uraganus, liūtis ir sausras, dirvos eroziją, derliaus mažėjimą, Pasaulinio vandenyno taršą, vandens lygio kilimą, tinkamų gyventi plotų mažėjimą ir netgi karus. Itin svarbu tai, kad procesai labai susiję ir dėl to vis labiau įsisiūbuoja. Pavyzdžiui, šylant planetai ir dėl to Arktyje tirpstant ledynams Žemės paviršius vis mažiau atspindi ir daugiau sugeria Saulės spindulių, dėl to planeta šyla dar labiau, o vandenynai mažiau absorbuoja atmosferoje esančio anglies dioksido, tad temperatūra kyla toliau. Arkties įšale glūdi apie 1,8 trilijono tonų anglies dioksido, tad tirpdamas ir jis skleidžia anglies dioksidą... Kylant temperatūrai, sunkiau išgyventi augalams, pradeda nykti miškai, tad vėlgi mažėja galimybių absorbuoti anglies dioksidą ir paversti jį deguonimi. Ką tai reiškia? Kad planeta toliau šyla!

Labai rekomenduočiau kiekvienam pasidomėti ekologijos ir klimato kaitos temomis, pavyzdžiui,

Rami vidinė būsena padeda siekti visapusio tvarumo, kuris apima ne tik vartojimo įpročius, bet ir santykį su savimi bei aplinka. Kai viduj ramu, lengviau gyventi mažiau skubant, labiau vertinant tai, ką turim, dažniau atsižvelgiant į kitų žmonių ir planetos gerovę.

62

perskaityti knygą „Negyvenama žemė“ ar „Tai viską keičia“. Ir nebijokite prisigąsdinti – juk būtent didėjantis visuomenės supratimas apie vykstančius procesus padeda skintis kelią link pozityvių pokyčių.

Ar nepasitaiko silpnumo akimirkų, kai atrodo, jog Tavo pastangų per mažai, kad pasaulis pasikeistų?

Aš žinau, jog mano pastangų neužteks tam, kad pasaulis pasikeistų. Net ir žinodama, kad mano indėlis visai menkutis, matau to prasmę – noriu man skirtą laiką Žemėje nugyventi mokydamasi visapusės darnos. Tvarumo įpročiai ilgainiui tampa sudedamąja jaukios kasdienybės dalimi. Man gera naudoti medžiaginius maišelius, gera pirkti kokybiškus daiktus, kuriuos norisi tausoti, kad jie džiugintų kuo ilgiau. Be to, kitaip gyventi jau nebegalėčiau, tai būtų tiesiog savęs apgaudinėjimas. Negaliu nusispjauti ir gyventi su nuostata „Po manęs – nors ir tvanas“.

Kaip atsigauni po neigiamų emocijų ar sudėtingų situacijų? Kas Tave įkvepia judėti pirmyn?

Pačiomis sunkiausiomis akimirkomis mintyse kartoju visiems žinomą banalią, bet teisingą frazę „Tai praeis“. Leidžiu sau išbūti su stipriomis emo-

GIEDRĖS ČIRVINSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

cijomis, išsiverkti ir išgedėti, kad galėčiau judėti toliau ir priimti tolesnius sprendimus nebevaldoma emocijų. Judėjimas toliau vyksta savaime, jeigu tik priimu savo judėjimo tempą, leidžiu pakankamai laiko gamtoje, sportuoju ir pati būnu savo palaikymo komanda. Kai išmokstame patys save palaikyti, atsitiesti po nemalonių patirčių gerokai lengviau. Be to, būdami palankūs sau, gebame pasirinkti atitinkamą aplinką, t. y. palaikančius, o ne žlugdančius žmones.

Esi dalyvavusi ne viename „Erasmus+“ projekte, susijusiame su ekologija. Kokios buvo Tavo veiklos, patirtys, įspūdžiai? Į tarptautinius „Erasmus+“ projektus vykau norėdama pakeisti aplinką ir praplėsti akiratį. Turėjau galimybę susipažinti su skirtingų kultūrų žmonėmis, sužinoti, kaip tas pačias ekologines problemas mato kitų šalių atstovai. Projektuose netrūko rimtų diskusijų ir užduočių, kurios vyko žaidimo forma. Socializuojantis, bendraujant širdžiai artimomis temomis, leidžiant laiką gamtos apsuptyje laikas skriete praskriejo ir iš abiejų projektų grįžau susimąsčiusi, įsikvėpusi veikti ir plėsti ekologijos žinias, dar labiau domėtis klimato kaita.

Galbūt atmintyje yra išlikusi kokia nors linksma istorija ar kuriozinė situacija, į kurią pakliuvai projekto metu?

Tiesą sakant, sunku išskirti (šypsosi). Visos projektų dienos buvo pilnos juoko, kuriozinių situacijų. Kad ir pirmoji diena Rumunijoje. Kai paskirtas vairuotojas atvyko pasiimti lietuvių komandos

iš oro uosto, susėdome į autobusiuką ir dardėjome, regis, apie septyniasdešimt kilometrų beveik vien žvyruotais keliais. Vairuotojas rūkė cigaretę po cigaretės, vairavo neprisisegęs saugos diržo, viršijo greitį, kivirčijosi su pravažiuojančių automobilių vairuotojais ir agresyviai manevravo, vis norėdamas ką nors aplenkti. Važiuodami tikrai nesijautėme saugiai, net kilo abejonių, ar mus apskritai veža į projektą (vairuotojas nekalbėjo anglų kalba, tad komunikacija buvo nelabai įmanoma).

Kita staigmena laukė jau atvykus – mūsų stovykla buvo dar neparuošta priimti svečių (keliavome apie parą, tad norėjosi kuo greičiau numigti) ir stūksojo vidury niekur. Tiesiog gūdžiame kaimelyje, kur net parduotuvės be iškabų (juk vietiniai žino, tai kam tos iškabos?), o gatvėmis vaikšto daugiausia naminiai paukščiai. Mintis apie būsimas dvi savaites šioje dykynėje rimtai gąsdino, tačiau, išsimiegojus, susipažinus su projekto vadovu ir kitomis komandomis, ūpas visiškai pasikeitė. Ta pati „vidury niekur“ vieta leido atitrūkti nuo įprasto ritmo, suteikė daug teigiamų emocijų, juoko, taip pat jėgų imtis gyvenimo pokyčių jau grįžus į Lietuvą.

Ar pasiilgsti kelionių? Galbūt pasvajoji apie kokią nors šalį, kurią norėtum aplankyti?

Labiau negu kelionių pasiilgstu šilto oro, kuris keliones palengvina. Esant šiltam orui, pakanka čiupti pledą, krepšį su užkandžiais ir leistis į iškylą – tai tampa maža kelione. Arba griebti palapinę ir leistis į miškus su nakvyne. Net ir išėjus tiesiog pasivaikščioti, šiltas oras leidžia gamta pasimėgauti gerokai ilgiau.

63

lietuvė

Vos 20 minučių sąmoningo pabuvimo, t. y. tiesiog stebint save, o ne tapatinantis su mintimis ir kylančiomis emocijomis, suteikia daugiau stabilumo visai dienai ir yra indėlis į darnesnę ateitį.

64

GIEDRĖS ČIRVINSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

65

GIEDRĖS ČIRVINSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

66

Kalbant apie tolimesnes keliones, sunku įvardyti tik vieną šalį, kurią norėčiau aplankyti. Man įdomus atrodo beveik visas pasaulis (šypsosi). Tiesa, vietoj kiekybės mieliau rinkčiausi kokybę, t. y. galimybę įsijausti į tam tikros vietovės gyvenimą, pabūti labiau gyventoja nei turiste. Lėtas keliavimas, kai nereikia skubėti nuo vieno turistinio taško iki kito, galima tiesiog pusiau atsitiktinai tyrinėti vietovę, man gerokai patrauklesnis, neišvargina. Taip pat tvaresnis (sužinojusi keliavimo lėktuvu taršos mastą, į keliones žvelgiu jau kiek kitaip, ne taip lengvabūdiškai).

lietuvė Irminos įžvalgas ekologijos, minimalizmo, saviugdos ir kitomis temomis, natūralių grožio priemonių apžvalgas, receptus bei asmenines patirtis galite rasti:

www.zaliagentis.lt

MIGLĖS VERIKAITĖS NUOTRAUKA

@green.tribe

Esi gamtos vaikas. Papasakok, kaip atradai meilę miškams, pievoms ir kitiems gamtos klodams.

Daug kam atrodo, kad gamtos vaikas esu nuo vaikystės. Visgi ne – vaikystėje ypatingo ryšio su gamta nejutau, jį atradau tik perkopusi dvidešimtmetį ir nuo to laiko ryšys stiprėja. Leisdama laiką gamtoje, ėmiau justi vis didesnį kontrastą tarp miesto diktuojamo tempo, keliamo streso, triukšmo ir miško ramybės, užliejančios sudirgusį protą bei kūną. Esu itin jautrus žmogus ir miestų betono džiunglėse dažnai perdegu, tad gamta man tiesiog būtina.

Pamenu, kai sakydavau, kad įsivaizduoju save mieste iki trisdešim-

ties, o vėliau norėčiau gyventi periferijoje, arčiau gamtos. Įdomu tai, kad, artėjant trisdešimt pirmajam gimtadieniui, gyvenimo tėkmė pasisuko taip, jog visus savaitgalius ėmiau leisti Aukštaitijos miškuose, o prasidėjus antrajai pandemijos bangai apsigyvenau mažame, gamtos apsuptame miestelyje. Galbūt taip išsipildė mano įsivaizdavimas?

Ką galėtum patarti žmogui, kuris žengia pirmuosius žingsnius ekologijos ir tvaraus vartojimo link?

Patariu sukurti pokyčiui erdvės, neskubėti ir būti sau bei aplinkiniams atlaidiems. Jaukinantis bet kokias naujoves prireikia daug ener-

gijos. Žingsnis po žingsnio galime formuotis vis naujų tvarių įpročių, sąmoningiau rinktis pirkinius ir kt.

Rūšiuokite atliekas, venkite naudoti vienkartinį plastiką, naudokite daugkartinius maišelius bei tarą, dovanokite, mainykite nereikalingus daiktus, prisijunkite prie tvaraus vartojimo bendruomenių, pavyzdžiui, feisbuko grupės „Zero Waste Lietuva“.

Nuolat plėskite savo žinių bagažą ir juo draugiškai dalykitės su aplinkiniais. Svarbu neperlenkti lazdos, t. y. besijaukindami tvaresnius įpročius, dėl jų nesugadinkite santykių su artimais žmonėmis. Stenkitės edukuoti ir siūlyti tvaresnes alternatyvas, tačiau būkite kantrūs ir geranoriški.

67

lietuvė

68

lietuvė

Modestas Bukauskas:

„Kol turiu priežasčių kovoti, stiprybės visada rasiu“ Nemaža dalis šios planetos gyventojų skęsta kasdienybės triukšme pamiršę, kas jie yra iš tikrųjų, kas pakylėja jų dvasią ir verčia judėti pirmyn.

Jungtinėje Karalystėje užaugęs mišriųjų kovos menų atstovas MODESTAS BUKAUSKAS niekada nepasiduotų tokiai inercijai, mat puikiai žino, iš kur atėjęs ir kokiu keliu eina.

Tėtis, garsus Lietuvos sportininkas Gintautas Bukauskas, savo sūnų nuo vaikystės programavo tapti nugalėtoju. Turbūt dėl to dvidešimt septynerių vaikinas jau turi ne vieną pergales liudijantį diržą ir sako, jog tai – tik pradžia, nes didžiausia pasaulyje mišriųjų kovos menų organizacija UFC tiesiog privalo į savo istoriją įrašyti nugalėtoją lietuvį. Šiomis dienomis Modestas itin daug ruošiasi kovo 27-ąją vyksiančiai kovai, bet surado laiko prisėsti pasikalbėti apie savo šaknis, pergales ir iššūkius, kurie jį padarė stipresnį. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Ar kalbi lietuviškai?

Lietuviškai suprantu, nors ir ne viską. Stengiuosi mokytis ir tobulėti, bet treniruočių ir miego režimas šiuo metu atima daugiausia laiko.

Ar kada nors lankeisi Lietuvoje? Į Angliją su šeima atsikraustėme, kai buvau trejų. Nuo tada Lietuvoje esu buvęs keliskart, tik gana seniai.

Pastarąjį kartą ten lankiausi būdamas keturiolikos, o dabar man dvidešimt septyneri. Mirus mano seneliams nustojome ten važinėti.

Prisimenu, jog kaskart apsilankius Lietuvoje mano lietuvių kalbos žinios pagerėdavo, nes tekdavo bendrauti lietuviškai, žiūrėti vietinę televiziją. Čia turiu draugų lietuvių, tačiau dažniausiai jie iš manęs juokiasi.

Aš tikrai turėčiau kasdien skirti laiko lietuvių kalbos mokymuisi. Man suprasti lengviau nei kalbėti, nes nuo mažens girdėdavau tėvus tarpusavyje bendraujant lietuviškai. Tačiau pradėjęs lankyti mokyklą sutelkiau dėmesį tik į anglų kalbą.

Ką Tau reiškia Lietuva?

Daug. Gimiau Klaipėdoje, turiu prisiminimų iš vaikystės. Gaila, kad Lietuvoje ilgai nesilankiau, bet labai branginu galimybę ją reprezentuoti mišriųjų kovos menų pasaulyje. Labai tuo didžiuojuosi.

Taigi, reprezentuoji šalį, kurioje nesilankei metų metus.

Taip, bet tikiuosi apsilankyti šiais metais. Kaskart ten nuvykęs jausda-

vausi kaip namie. Žinoma, Londone irgi jaučiuosi kaip namie, nes čia gyvenu jau daug metų. Tačiau būnant Lietuvoje apima kitoks jausmas. Tikrai žadu lankytis dažniau.

Kaip mišriuosius kovos menus apibūdintum žmonėms, kurie neturi žalio supratimo, kodėl vyrai ir moterys kovoja narve?

Mišrieji kovos menai atsirado, kai buvo užsimanyta išsiaiškinti, kuris kovos menas yra efektyviausias. Kas laimėtų kumščių kovoje? Tuomet braziliškasis džiudžitsu (rašoma ir „džiudžicu“ – red. past.) pasirodė efektyviausias.

Pradžioje mišriųjų kovos menų sportas buvo gan žiaurus, tiesiog kova be taisyklių. Šiandien tai yra tikras sportas, toje pačioje lygoje su boksu. Ko69

„BRETT KING PHOTOGRAPHY“ NUOTRAUKA

lietuvė

votojai gali atlikti daug skirtingų veiksmų, kad laimėtų, bet įdomu tai, kad mišriuosiuose kovos menuose smegenų sužeidimų pasitaiko mažiau nei bokse. Tai yra meno forma. Tu turi būti geras visur, išmokti daug skirtingų veiksmų, turbūt todėl tai yra viena sunkiausių sporto šakų. Žinoma, su tuo nesusidūrę žmonės nesupranta technikos subtilybių. Tačiau pastebiu, kad mišrieji kovos menai vis populiarėja, vis daugiau žmonių supranta, kas vyksta ringe. Per pandemiją šio sporto gerbėjų skaičius tik dar labiau išaugo. Laikai, kai vyravo žiaurumas, jau seniai praėjo. Viskas labai gerai organizuota, laikomasi taisyklių. Be to, šis sportas reikalauja ne tik fizinės ištvermės, greičio, bet ir strateginio mąstymo.

Kaip mišrieji kovos menai atsirado Tavo gyvenime?

Mano tėtis buvo Sovietų Sąjungos „No-HoldsBarred“ (tai priminė ankstyvąsias mišriųjų kovos menų užuomazgas) sunkiasvorių čempionas, vienas geriausių kovotojų Lietuvoje. Nuo mažų dienų man jis buvo didžiausias įkvėpėjas. Kai sulaukiau penkerių, tėtis man parodė porą spyrių, porą sambo judesių. Pradžioje tai atrodė kaip šaunios linksmybės.

Po trijų savaičių žaidimų viskas tapo labai rimta – tėtis įvedė griežtą treniruočių režimą. Būdavo, norėdavau tiesiog žaisti vaizdo žaidimus ar eiti į kiemą su draugais, bet vietoj to tėtis vesdavosi į treniruotę. Mano gyvenime ėmė vyrauti sunkus darbas ir drausmė. Pradėjau užsiimti kikboksu, tapau Di-

70

džiosios Britanijos kikbokso čempionu keturiose amžiaus kategorijose. Tėtis mane išmokė sambo, vėliau užsiėmiau dziudo. Ėmiau rimtai įsitraukti į mišriuosius kovos menus, bet mano tėvai norėjo, kad išbandyčiau ir kitokį sportą. Kadangi Lietuva yra krepšinio šalis, pradėjau žaisti krepšinį. Mišrieji kovos menai liko antrame plane. Dvejiems metams išvykau žaisti krepšinio į JAV. Žaidžiau gerai, bet, deja, stipendijos negavau. Ten pat išbandžiau ir amerikietiškąjį futbolą, sekėsi gerai. Nuo vaikystės turėjau svajonę tapti profesionaliu sportininku, todėl kai sulaukiau pilnametystės, tėtis man priminė, jog jau turiu pakankamai patirties mišriuosiuose kovos menuose, ir patarė sutelkti dėmesį į juos. Tuomet nusprendžiau tapti profesionaliu kovotoju ir atgal nebesidairiau.

Ar turėjai planą B? Jei ne sportas, kur šiandien būtum?

Mano mama visada norėjo, kad tapčiau buhalteriu ar panašiai. Ji norėjo, kad naudočiausi smegenimis, o ne kūnu. Bet aš visuomet mėgau lengvąjį kultūrizmą, todėl atsarginis planas turbūt būtų susijęs su šio sporto industrija. Tačiau manau, jog kad ir ką žmogus darytų, jei yra užsibrėžęs tikslą ir sunkiai dirba, anksčiau ar vėliau tą tikslą pasieks. Aš tikrai savęs neįsivaizduoju biure, neturiu tam užsidegimo.

Suprantu, kad kiti žmonės gali mėgti darbą nuo devynių iki penkių, bet man visada norėjosi gyvenimo už normos ribų.

DOLLY CLEW NUOTRAUKA

lietuvė

71

lietuvė

Labai branginu galimybę reprezentuoti Lietuvą mišriųjų kovos menų pasaulyje.

72

JEFF BOTTARI NUOTRAUKA

lietuvė

73

lietuvė Reikalai ne visada klostosi, kaip tu nori, bet į viską reikia žiūrėti kaip į pamoką, kuri padeda nekartoti klaidų ir judėti pirmyn.

Gal dėl to, kad nuo ankstyvos vaikystės matei kitokį gyvenimo būdą ir skirtingų perspektyvų?

Taip. Taip pat disciplinos laikymasis man įaugo į kraują. Kiti vaikai pradeda elgtis negerai, kai niekas jų nesudrausmina. O aš nuo vaikystės daug treniravausi. Tėvai mane išmokė atskirti gera nuo bloga, būti geru žmogumi. Tėtis mane treniravo ir rodė, kaip sunkiai reikia dirbti norint ko nors pasiekti. Šitos pamokos iki šio turi didelę reikšmę mano gyvenime. Šiandien už griežtumą jam galiu tik padėkoti, nors vaikystėje nesuprasdavau, kodėl jis mane verčia tai daryti.

Dabar drausmingas gyvenimo būdas man yra normalus. Kad ir ką daryčiau, atiduodu visas savo jėgas, pasineriu į veiklą visa savo esybe. Jei manęs nebūtų taip auginę, turbūt šiandien nebūčiau toks disciplinuotas. Reikia daug disciplinos vien pasilikti teisingame kelyje, kai aplinkiniai žmonės bando tave išblaškyti. Aš visada rinkdavausi klausyti tėvų. Esu labai dėkingas tėčiui, kad nukreipė mane tinkama linkme ir išmokė sunkiai dirbti.

Daugelis tėvų savo vaikams nori suteikti lengvą gyvenimą, todėl Tavo vaikystės istorija yra nepaprasta.

Manau, kad vėliau aš turėjau pasirinkimą – laikytis drausmės ar ne.

Kol gyvenau su tėvais, žinoma, turėjau laikytis jų taisyklių, bet išvykęs į JAV galėjau nueiti blogu keliu. Nors ir žaidžiau krepšinį, treniravausi, galėjau daryti viską, ką darė draugai: gerti alkoholį, rūkyti ir panašiai. Bet aš pasirinkau to nedaryti, nes nenorėjau nuliūdinti tėvų. Ir tai buvo teisingas pasirinkimas ateičiai. Iki šiol nerūkau ir beveik nevartoju alkoholio. Taigi, ateina laikas, kai vaikas gali pasirinkti – laikytis disciplinos ar pasukti lengvesniu keliu. Kadangi man tėvai discipliną diegė nuo mažų dienų, aš tokį gyvenimo būdą priėmiau kaip savaime suprantamą visam likusiam gyvenimui. Daugelis žmonių gali stebėtis, kodėl kai kurie tėvai verčia savo vaikus daryti tam tikrus dalykus, bet aš manau, kad vėliau tai padeda žmonėms siekti savo gyvenimo tikslų.

74

Kokiais sportiniais pasiekimais labiausiai didžiuojiesi?

Gyvenime buvo pora akimirkų, kai jaučiausi pasiekęs labai daug. Viena jų – kai tapau „Cage Warriors“ pussunkio svorio kategorijos pasaulio čempionu. Žmonės labai ilgai manimi netikėjo, nes karjeros pradžioje man buvo sunkus etapas. Jie netikėjo, kad galiu laimėti. Visi mane nurašė. Kai įveikiau nepalankią padėtį ir nugalėjau vyruką, kuriam, visų nuomone, turėjau pralaimėti, labai savimi didžiavausi.

Mano ir tėčio daugybės metų darbas pagaliau atsipirko. Uždėjau čempiono diržą jam ant peties sakydamas, kad pasiekėme didžiulę pergalę. Tai man buvo svarbi akimirka, kurią vizualizavau prieš kovą.

Kitas svarbus įvykis buvo patekimas į UFC – didžiausią mišriųjų kovos menų organizaciją pasaulyje.

Kiekvienas svajoja ten patekti ir aš tapau pirmuoju lietuviu, su jais pasirašiusiu sutartį. Tai rodo, kad nors ir esame maža šalis, mes galime daug, galime gauti, ką tik užsibrėžiame. Čia patekus išsipildė mano viso gyvenimo svajonė, nes tai yra įrodymas, kad esu pasiekęs aukšto lygio rezultatų. Šie pasiekimai man suteikė pasitikėjimo savimi. Kai buvau jaunesnis, aš nebuvau pats populiariausias vyrukas.

Visada jaudindavausi dėl kitų nuomonės apie mane. Nežinodavau, ką sakyti, bijojau laisvai reikštis, kad dėl to nepradėčiau kam nors nepatikti. Bėgant metams supratau, kad reikia tiesiog priimti save tokį, koks esi iš tikrųjų, ir nekreipti dėmesio į tai, ką galvoja kiti. Turėjau įsikalti į galvą, kad privalu būti savimi ir, jei žmones tai trauks, jie pasiliks mano gyvenime. Be to, tie, kuriems tu tikrai rūpi, kurie tave myli, natūraliai priims tave tokį, koks esi, be jokių kaukių.

Viduje visuomet troškau sau leisti būti iškalbingesniam, pašėlusiam, energingam, bet gėdydavausi. Tačiau kai nustojau rūpintis dėl kitų nuomonės ir pradėjau elgtis laisvai, nuoširdžiai, gyvenime pradėjo atsidaryti daug durų. Manau, reikia ryžtis rizikuoti, nes su rizika ateina ir didesni apdovanojimai. Reikia tikėti savi-

mi ir nieko nebijoti. O kai baimė tave sukausto, – kalbu apie bet kokius gyvenimo atvejus, – atsakyk su didele energija, daryk viską, kad tą baimę įveiktum ir pasiektum savo tikslą. Šiandien šis požiūris mane varo į priekį, bet jį įgijau tik sulaukęs dvidešimt ketverių.

Kas tuo metu privertė Tave pasikeisti?

Vienu metu mane užpuolė daug negandų, bet aš jas visas įveikiau ir supratau, jog jos nebuvo tokios ir baisios. Suvokiau, kad kol sugebu laikytis savo krypties, viskas išsispręs. Vienu metu pralaimėjau dukart iš eilės, rimtai susižeidžiau kelį, praradau rėmėją. Taigi, neturėjau pinigų, darbo ir dar išsiskyriau su savo ilgamete širdies drauge, nes tuose santykiuose jaučiausi ribojamas. Pasiekiau dugną.

Po kelio operacijos man buvo pasakyta, kad gijimas užtruks pusmetį. Mišriųjų kovos menų bendruomenė mane pamiršo. Būdamas dugne verkiau, o vieninteliai šalia likę žmonės buvo šeimos nariai. Atrodė, kad pasaulis visu savo svoriu mane prispaudė, nežinojau, ką daryti.

Tačiau artimieji man neleido pasiduoti kasdien kartodami, kad viską įveiksiu ir tapsiu čempionu, kad privalau neleisti negandoms manęs palaužti. Manau, kad įveiktos nelaimės ir suteikia pasitikėjimo savimi. Tuomet, kad ir kiek užtrunka atsitiesti, nepaleidi savo tikslo, savo krypties. Mažos kasdienės pergalės taip pat padėjo tapti tuo, kas esu šiandien. Įsidarbinau sporto salėje, kur socialumas – svarbus aspektas. Kasdien daug bendravau su žmonėmis, todėl dar labiau atsiskleidžiau kaip asmenybė. Supratau, kad gebėjimas bendrauti žmones traukia, todėl atsipalaidavau ir dar labiau priėmiau save tokį, koks esu.

Manau, kad gyvenime būtina žinoti, jog visos negandos anksčiau ar vėliau yra įveikiamos. Tačiau dauguma žmonių, vos susidūrę su bėda, pasijunta nugalėti ir pasiduoda net nebandę už save pakovoti. Aš tvirtai tikiu, kad būtina akis į akį susidurti su savo nelaime, suprasti, kur yra problema, ir

lietuvė

ją išsprendus judėti pirmyn. Bent jau šito mane išmokė gyvenimas.

Kuo labiausiai mėgaujiesi ir su kokiais iššūkiais susiduri užsiimdamas mišriaisiais kovos menais?

Mėgaujuosi viskuo. Šiame sporte itin svarbus noras nuolat mokytis, nes reikia įsisavinti daug kovos technikų. Pirmiausia išmokau smūgiuoti, bet labai patinka ir imtynės, džiudžitsu, visos subtilybės, kurias turiu įvaldyti. Tai – nesibaigiantis augimo procesas. Vieną dieną iš pradedančiojo sportininko galiu sužinoti kokią nors subtilybę, kurios anksčiau nepastebėjau. Kitą dieną juodojo diržo savininkas gali atskleisti aukščiausio lygio kovos paslaptį. Mano tėtis, kaip ir aš, iki šiol mokosi. Todėl mišrieji kovos menai ir yra tokie smagūs, todėl jais labai mėgaujuosi. O tvirtumas, manau, atsiranda treniruojantis diena iš dienos, stengiantis įveikti geriausius. Žinoma, jei jie yra geriausi tam tikroje srityje ir jai atiduoda visą savo laiką, aš tikriausiai negalėčiau jų įveikti, nes man reikia jėgas paskirstyti skirtingoms kovos menų sritims.

Tačiau aš kasdien treniruojuosi, kad pasiekčiau jų lygį. Vieną dieną turiu būti plaktuku, kitą – vinimi. Tobulėjimas yra ilgas procesas, į kurį įeina ir geros, ir blogos dienos. Reikalai ne visada klostosi, kaip tu nori, bet į viską reikia žiūrėti kaip į pamoką, kuri padeda nekartoti klaidų ir judėti pirmyn. Tai yra labai sunkus sportas, nuolat užverčiantis kūną daugybe išbandymų, bet kartu ir suteikiantis daug pasitenkinimo.

Ar teko ką nors paaukoti dėl šio sporto?

Taip. Sakyčiau, visą socialinį gyvenimą, įprastą jauniems vyrams. Norėdamas atsiduoti treniruotėms turėjau praleisti nemažai savaitgalio vakarėlių, pasisėdėjimų su draugais ir netgi atostogų. Bet iš tiesų aš viso to nelaikau auka, nors daugeliui žmonių socialinio gyvenimo eliminavimas atrodytų didžiulė auka. Daugelis nuolatinius vakarėlius, nesveiką maistą laiko vertybėmis, bet man jų atsisa75

lietuvė kymas nebuvo praradimas. Žinoma, mėgstu bendrauti su žmonėmis, kartais pasidaryti pertrauką nuo treniruočių ir pasikrauti energijos iš aplinkinių. Manau, kiekvienas sportininkas turi aukotis, keisti savo gyvenimo būdą ir atsisakyti įprastų dalykų, bet galiausiai tai duoda puikių rezultatų. Ir aš turėjau atsisakyti tam tikrų visuotinai priimtų normų, kad galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu šiandien. Džiaugiuosi, kad galėjau rinktis.

Ką šis sportas Tau davė?

Didžiausias laimėjimas – psichinis tvirtumas.

Gali būti nugalėtas vėl ir vėl, bet galiausiai tiems pralaimėjimams tampi nejautrus. O man teko daug kartų susidurti su nesėkmėmis… Pavyzdžiui, išsinarinau kelį likus trims savaitėms iki čempionato, kuriame turėjau ginti „Cage Warriors“ pasaulio čempiono diržą, bet tai nesutrukdė laimėti kovos. Žmonės nemato, per ką reikia pereiti užkulisiuose. Visi įveikti sunkumai mane pavertė psichiškai stipriu žmogumi. Šiandien jaučiu, kad nėra nieko, kas galėtų mane palaužti, tereikia rasti sprendimą. Tačiau daug žmonių yra linkę pasiduoti užuot ieškoję sprendimo. Tai ir skiria didžiąją dalį visuomenės nuo viršūnes pasiekusių čempionų, visada pasiryžusių įdėti daugiau pastangų, nors tai ir gali sukelti daug psichinio skausmo.

O įveiktas psichinis skausmas virsta jėga kovoti, siekti pergalės kiekvienoje situacijoje, suteikia pasitikėjimo savimi.

Kada vėl stosi į kovą?

Kovo 27 dieną.

Ar turi kokių nors ritualų, kuriuos atlieki prieš kiekvieną kovą?

Neturiu jokių ypatingų ritualų. Paprastai tiesiog meldžiuosi, nes esu katalikas, nors sekmadieniais nebeinu į bažnyčią kaip vaikystėje. Tiesiog išlaikau ti-

76

lietuvė kėjimą ir meldžiuosi Dievui prieš kovą ir po jos.

Prašau, kad man suteiktų jėgų kovoti geriausiai, kaip tik galiu, kad aš ir mano oponentas rimtai nesusižeistume.

Kaip Tavo gyvenimas atrodo per pandemiją?

Papasakok apie iššūkius ir naujas galimybes.

Pradžioje buvo sunku rasti partnerių treniruotėms. Bet kadangi turiu tėtį, sporto salę namo apačioje, galėjau toliau treniruotis. Be to, bėgioju. Tiesiog prisitaikiau ir sutelkiau dėmesį į techniką, užuot treniravęsis kovai. Šiuo metu daug jėgų atiduodu treniruotėms dukart per dieną. Man niekas nepasikeitė, nes esu elitinis sportininkas, o jiems Didžiojoje Britanijoje leista tęsti treniruotes tuo atveju, jeigu iš sporto jie uždirba pinigus. Žinoma, treniruotėse dalyvauja mažiau žmonių, bet tai daro jas efektyvesnes. Taigi, toliau daug treniruojuosiu, ruoštis sekasi puikiai ir visa tai kovo 27 dieną mane nuves į pergalę.

Vadinasi, pandemija Tavęs nepaveikė?

Kaip sakiau, išmokau prisitaikyti. Bet jei ir neturėčiau tėčio šalia, sporto salės, vis tiek rasčiau būdų judėti pirmyn. Net jei tektų nusipirkti pliušinį meškiuką džiudžitsu treniruotėms ar rasti kitų netikėtų būdų problemoms įveikti, aš nesustočiau. Sprendimų visada yra.

Kas yra Tavo dievaičiai?

Tėtis man yra didžiausias įkvėpėjas. Jis buvo puikus sportininkas, vienas iš geriausių Lietuvos plaukikų, kovotojų. Visada buvo labai disciplinuotas, sunkiai dirbo ir aš į jį lygiuojuosi. Tačiau, kad ir kaip sunkiai dirbdavo, jis visada buvo šeimos žmogus, manimi rūpinosi. Todėl aš noriu daryti tą patį ir rūpintis juo. Kai pagaliau įgyvendinęs savo svajonę kovoju UFC, jaučiuosi taip, tarsi jis būtų įgyvendinęs savo svajonę ir kovotų. Džiaugiuosi, kad šiuo keliu galime eiti kartu.

Be tėčio, dar lygiuojuosi į amerikiečių mišriųjų kovos menų atstovą Joną Jonesą ( Jon Jones – red. past.). Nors už kovos ringo ribų jis šiek tiek pašėlęs, mėgsta krėsti išdaigas, bet kaip sportininkas yra pasiekęs daug ir mane tai labai įkvepia.

Tačiau kai stoju į kovą, kovoju dėl savo tėčio, visos šeimos ir šalies.

Kokią svarbiausią šiame sporte išmoktą pamoką galėtum įvardyti?

Niekada nepasiduoti. Nepaisyti jokių negandų ir tikėti savimi. Daugelis žmonių nuleidžia rankas vos susidūrę su mažiausiais sunkumais.

Turi sunkiai dirbti, gebėti greitai atsigauti, ištaisyti klaidas, užuot jas vėl ir vėl kartojęs. Klaidų kartojimas yra itin kvaila. Jei nuolat elgiesi taip pat, savaime suprantama, negausi kitokių rezul-

tatų. Privalu suprasti, ką reikia ištaisyti, o ištaisius judėti pirmyn ir tiesiog niekada nepasiduoti.

Kas toliau? Kokia Tavo ateities vizija? Žinoma, artėjanti kova. Trokštu tapti UFC čempionu. Dar nė vienas lietuvis šio diržo neiškovojo (išskyrus Rose Namajūnas, žinoma), todėl man tai daug reikštų. Noriu būti geriausias sporte, kurį pasirinkau. O vienintelis būdas tai pasiekti yra laimėjimai. Savo tikslą pasiekiau „Cage Warriors“ kovose, dabar noriu UFC. Tai bus iššūkių pilnas kelias, bet žinau, kad galiu jį įveikti.

Kaip sportininkas galiu nuveikti daug, bet noriu turėti veiklos ir už sporto ribų, noriu padėti žmonėms, kurie yra šalia. Vienintelis būdas tai padaryti yra ir toliau skinti pergales, pasirodyti geriausiai, kaip tik galiu. Jaučiu, kad pastarosiose kovose nepasirodžiau taip, kaip turėjau, arba nepasinaudojau visais savo įgūdžiais, gal tik puse jų. Bet išsiaiškinau, ką reikia daryti, kad juos visus pademonstruočiau. Aiškus žinojimas ateina tik susidėliojus mintis. Esu pasiruošęs stoti į kovą ir parodyti, kas aš toks esu. Žinau, kad per ateinančius metus žmonės sužinos, kas yra Modestas Bukauskas.

Kai tapsi geriausias, kas toliau?

Aš tam atidaviau savo gyvenimą, daug paaukojau, kad atsidurčiau ten, kur dabar esu. Vienintelis būdas pasirūpinti savimi ir šeima – tapti geriausiam. Tai ne tik atneša viešą pripažinimą, bet ir suteikia finansinį pagrindą. Ir apskritai kam užsiimti sportu, jei neketini tapti geriausias? Gal laukia ilgas, sunkus kelias, bet galiausiai jį įveiksiu. Aš žinau, kad turiu sugebėjimų tai padaryti ir nuo manęs priklauso, kaip pasirodysiu kovoje. Negaliu sulaukti, kol ateis laikas stoti į kovą.

Kas Tau suteikia emocinės stiprybės? Įveikęs negandas pasijutau stipresnis. Taip pat jėgų pasisemiu iš šeimos. Artimieji visada buvo šalia man sunkiu metu ir visada bus. Žinojimas, kad kovoji dėl mylimų žmonių, labai motyvuoja.

Kol turiu priežasčių kovoti, stiprybės visada rasiu.

Jeigu sužinotum, kad rytojus niekada neateis, pasirinktum stoti į paskutinę kovą ar nuveiktum ką nors kita?

Aš judu tik viena vienintele kryptimi, todėl rinkčiausi kovoti. Šioje sferoje jaučiuosi stipriausias. Žinoma, pasibaigus karjerai, noriu ir toliau realizuoti save. Manau, kad mišriuosiuose kovos menuose įgyti įgūdžiai gali praversti tapus verslininku. Bet šiandien aš trokštu kovoti ir nugalėti. Tai viskas, kas man egzistuoja šią minutę.

Manau, toks mąstymas būtinas, jei nori tobulėti ir tapti geriausias.

77

lietuvė

Marija Baranauskaitė:

„Net sudėtingiausią situaciją galima apversti aukštyn kojom“ Kai pasaulyje kažkas paspaudė priverstinės pauzės mygtuką, dalis mūsų pasijuto tarsi iš rankų paleidę savo gyvenimo vadžias. Rutinišką, saugią kasdienybę sudrebino nežinia, nerimas dėl ateities, iššūkiai ieškant naujų kelių. Kai kuriems išsiugdytas emocinis atsparumas, pozityvus mąstymas padėjo į šią padėtį pažvelgti kitaip. Aktorė ir šokėja MARIJA BARANAUSKAITĖ stengiasi pamatyti net sudėtingiausios situacijos šviesiąją pusę ir tuos dalykus, kurie atrodo kaip problemos ar nesėkmės, priimti kaip didžiausias gyvenimo dovanas. To ją išmokė klounados studijos ir ilgametė pagalba tiems, kam labiausiai reikia palaikymo, vilties, įkvėpimo ir džiaugsmo.

INGA NANARTONYTĖ

Marija, ar anksti supratote, kad esate meno žmogus ir kad priešintis savo prigimčiai neverta?

Kas lėmė sprendimą mokytis šokio ir aktorystės meno?

Ne, neanksti. Leidimą jaustis tikra meno kūrėja drįsau sau suteikti gal tik prieš dvejus ar trejus metus. Iki tol neapleido abejonės, vis susimąstydavau: „Ar tikrai? Kam man tai?“ Baigdama mokyklą svajojau apie teatro arba kino vaidybą, režisūrą. Šokio menas papuolė atsitiktinai.

Tais metais, kai baigiau mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo renkamas rusakalbių aktorių kursas bei aktorių ir šokėjų kursas. Man šokti buvo lengviau nei kalbėti rusiškai, tai ten ir atsidūriau.

Dažnai kalbama, kad jauniems aktoriams pradėti karjerą nėra lengva. Kokie buvo Jūsų pirmieji profesiniai žingsneliai?

Tiesa, nebuvo lengva. Galbūt labiausiai koją kišo nežinojimas, ko tiksliai noriu, kas tokia esu, 78

ir kad ta nežinia man atrodė problema. Tik po studijų Prancūzijoje supratau, kad ta nežinia niekada iki galo nedings ir kad būtent ji man suteikia daug galimybių, kūrybinės laisvės. Pradžioje buvo ypač sunku, nes maniau, kad kiti žino kažką daugiau už mane. Tik supratusi, kad ir kiti yra nežinioje (tik vieni tai priima, o kiti susikuria iliuziją, jog rado tikrąjį save), nurimau.

Esate turbūt pirmoji lietuvė, baigusi klounados studijas prestižinėje prancūzų teatro mokykloje International theatre – clown school of Philippe Gaulier Prancūzijoje. Kodėl klounada?

Baigdama studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tapau organizacijos „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ aktore – tai buvo pirmasis mane užbūręs darbas. Šioje srityje man sekėsi ir patiko.

Po kelerių klounados kūrybinių dirbtuvių, kurioms vadovavo užsienio dėstytojai, po savaičių, kupinų ir juoko, ir ašarų, supratau, kad šis meno žanras yra

ORGANIZACIJOS „RAUDONOS NOSYS – GYDYTOJAI KLOUNAI“ NUOTRAUKA

lietuvė

79

lietuvė stebuklingas: jis išlaisvina nuo pernelyg didelio galvojimo ir atveria žmonių širdis, emocijas. Klounada man atskleidė, kad tie dalykai, kurie mums atrodo kaip problemos, klaidos ar nesėkmės, yra didžiausios mūsų gyvenimo dovanos. Būtent per klaidas mes susipažįstame su žmogiškąja prigimtimi, būtent trūkumai yra mūsų unikalumas, individualumas, trapumas ir gražiausios stiprybės. Tik pamilus savo baisiausią, kvailiausią pusę galima pajusti laisvę ir tvirtą ryšį su savimi, kitais žmonėmis, savo aplinka.

Iššūkis yra tas, kad išmokęs mylėti vieną savo trūkumą visada rasi kitą.

Tai nesibaigiantis smagus procesas.

Kuo ši mokykla patraukė Jūsų dėmesį?

Apie Philippe’o mokyklą išgirdau gyvendama Briuselyje. Kažkas man pasakė, kad jis išprotėjęs žmogus ir kad tik stipriausi atlaiko jo mokymo metodą. Kadangi buvau labai jauna ir troškau didelių iššūkių, panorau įrodyti sau bei kitiems, kad esu viena iš tų stipriausių. Panašiu metu pažiūrėjau „Red Bastard“ (aktorius Ericas Davisas) pasirodymą. Jis mane labai įkvėpė. Kai sužinojau, kad minėtas aktorius studijavo toje mokykloje, nusprendžiau ryžtis šiam nuotykiui.

Papasakokite apie šias studijas. Kuo jos skyrėsi nuo studijų Lietuvoje?

Kokiomis ypač vertingomis žiniomis, gebėjimais jaučiatės praturtėjusi?

Philippe’as Gaulier visą savo mokymą grindžia žaidimo f ilosof ijos principais. Į nieką nežiūrėti per daug rimtai, ieškoti džiaugsmo, malonumo, daryti tai, kas patinka, ir tuo dalytis su kitais buvo kasdienės mūsų, studentų, užduotys. Jei tau bus gera ir būsi laimingas, tai ir kitiems bus gera ir jie taps laimingi tave matydami. Užuot sukęs galvą, ko kiti nori iš tavęs, tiesiog darai tai, ką mėgsti, kas tau svarbu. Skamba gana paprastai, bet klounaujant viskas apsiverčia aukštyn kojom.

Po studijų suvokiau, kad iki galo nesuprantu, kaip iš tiesų ir kada veikia ta klounada, nes dalis jos, regis, yra virš žmogaus suvokimo ribų. Kai pripažinau sau, kad to ir nesuprasiu, priėmiau tą nežinią ir pasijutau praturtėjusi ramybe, pasitikėjimu savimi.

80

lietuvė

DAINIAUS PUTINO NUOTRAUKA

Klounada man atskleidė, kad tie dalykai, kurie mums atrodo kaip problemos, klaidos ar nesėkmės, yra didžiausios mūsų gyvenimo dovanos.

81

lietuvė Juk jei nėra teisingo būdo, vadinasi, nėra ir klaidingo, taigi ne taip svarbu, kurį kelią pasirinksi. Mėgaujantis juo eiti yra maloniau nei nesimėgaujant. Tuo labiausiai ir skyrėsi studijos Prancūzijoje nuo studijų gimtojoje šalyje: Lietuvoje mokiausi kurti į viską žiūrėdama labai rimtai, giliai kapstydamasi, o Prancūzijoje išmokau tai daryti iš malonumo, lengvai ir žaismingai.

DONATO ALIŠAUSKO NUOTRAUKA

Ką apskritai Jums davė Prancūzija, kokį įspūdį paliko? Ar spėjo tapti sava?

Labai sava Prancūzija tapti nespėjo. Vėl čia atvykau kuriam laikui, tai pažiūrėsim, kiek artimesnė ji taps.

Prancūzija man vis dar atrodo labai didelė, neaprėpiama. Šioje šalyje jaučiuosi maža, niekam nepažįsta-

82

ma ir tai tam tikra prasme mane išlaisvina. Galiu joje dar labai daug atrasti, eksperimentuoti ir daug klysti.

Tačiau kartu, žinoma, ir esu mažiau saugi, jaučiu daug daugiau rizikos ir nepatogumų, nežinios jausmas visada šalia, todėl nesu tikra, ar galėčiau čia likti ilgam.

Galbūt studijų metais buvote įsitraukusi į „užklasines“ veiklas?

Visi, kurie mokėsi Philippe’o Gaulier mokykloje, privalėjo turėti „užklasinių“ veiklų. Paskaitos trukdavo tik keturias valandas per dieną. Philippe’as sakydavo, kad kitu laiku turime mėgautis gyvenimu, socializuotis, dalyvauti renginiuose, skaityti knygas, žiūrėti filmus, skaniai valgyti, bučiuotis – tik tada būsime tikrai įdomūs scenoje. Tai taip ir dariau.

Tik pamilus savo baisiausią, kvailiausią pusę galima pajusti laisvę ir tvirtą ryšį su savimi, kitais žmonėmis, savo aplinka. Iššūkis yra tas, kad išmokęs mylėti vieną savo trūkumą visada rasi kitą.

Tai nesibaigiantis smagus procesas.

Grįžote po studijų Prancūzijoje... ir kas tada?

Grįžti į Lietuvą buvo labai gera.

Parvykau, nes gavau nemažai darbo pasiūlymų. Jaučiau, kad parsivežiau naujų žinių, požiūrio kampų, kurie kitiems tuo metu buvo vertingi, įdomūs ir įkvepiantys. Porą metų buvau kupina jėgų ir ambicijų prisidėti prie Lietuvos bei Šiaurės šalių naujojo cirko kultūros vystymo. Dabar kuriam laikui grįžau į Prancūziją, kad vėl papildyčiau savo energijos šaltinį.

Kaip tą energijos šaltinį pildote? Šiuo metu ilsiuosi, renku kūrybinę medžiagą, rengiu planus menų rezidencijoje „Performing Arts Forum“. Šis didelis pastatas – buvęs vienuolynas, jame daug erdvių, studijų repeticijoms, medijų erdvė filmams žiūrė-

lietuvė

83

lietuvė ti, aplink daug gamtos ir gyvūnų. Bibliotekos pilnos nuostabių knygų. Ir, svarbiausia, čia yra būrys kitų kuriančių mokslo ir kultūros srities rezidentų, su kuriais galiu nuolat bendrauti gyvai, dalytis patirtimi, mokytis, ref lektuoti savo gyvenimą, įsikvėpti.

Koks, Jūsų požiūriu, yra klouno vaidmuo – žmogų linksminti, priversti susimąstyti, o gal dar kitoks?

Ar šioje srityje jaučiatės kaip žuvis vandenyje?

Mano požiūriu, klounas, kuris prajuokina žmones, yra smagesnis nei tas, kuris neprajuokina, bet tai nereiškia, kad linksminti kitus turėtų būti vienintelis jo tikslas. Labai patiko mano kito gyvenimo mokytojo Jano Ritsemos neseniai išsakyta mintis: „Marija, būti juokingam yra smagu, bet būti juokingam kontekste – smagiau.“ Turbūt to labiausiai ir pasigendu daugelyje žiūrimų komedijų. Neatsižvelgdami į savo laikmetį, negalvodami, ko reikia šiuolaikiniams žmonėms, atimame iš savęs galimybę sukurti ilgalaikį klounados efektą. Prajuokinti kažką akimirkai yra viena, bet prajuokinti taip, kad tai atvertų naujų galimybių, įkvėptų kurti ateitį, siekti pokyčių, yra kita.

Kurdama pasirodymus, niekada nebūnu tikra, kaip iš tiesų daryti geriau ar svarbiau. Čia jaučiuosi ne kaip žuvis vandenyje, o kaip begemotas medyje. Bet smagiai laiką medyje leidžiantis begemotas.

Ar prieš karantiną dažnai imdavotės gydytojo klouno vaidmens? Kokie jausmai apimdavo? Ar nebuvo pernelyg sunku?

Klounauti į ligonines vykdavau bent po keturis kartus per mėnesį, kartais ir dvigubai daugiau.

Klounaujant jausmų būta visokiausių – kokių tik gali būti. Pernelyg sunku, manau, nebuvo – vis dar tai darau. Visada sugebėjau rasti būdą net sudėtingiausią situaciją apversti aukštyn kojom ir pamatyti jos šviesiąją pusę.

Prasidėjus pandemijai, visa mūsų organizacijos tarptautinė komanda kaip niekada stipriai susivienijo. Nebegalėdami lankytis ligoninėse, radome kitą būdą pasiekti savo auditoriją – internetu. Šis sprendimas leido pasijusti dar reikalingesniems ir stipriems sunkiausiu momentu. Pasakiškas jausmas. Parodėme, kad net karantino metu gyventi gali būti linksma ir prasminga.

84

ORGANIZACIJOS „RAUDONOS NOSYS – GYDYTOJAI KLOUNAI“ NUOTRAUKA

Kas paskatino prisidėti prie organizacijos „Raudonos nosys – gydytojai klounai“?

Dar studijų Lietuvoje metais draugai mane pakvietė į šios organizacijos aktorių atranką. Jie „nuskenavo“ mane ir nusprendė, kad šis darbas turėtų man tikti. Šioje organizacijoje esu jau dešimt metų, nes jaučiu, kad dauguma mūsų vertybių sutampa.

Mes visi mėgstame juoką, džiaugsmą ir stengiamės tai suteikti tiems, kam to labiausiai reikia. Tiems, kurie mano, kad jų bėda akligatvis, mes parodome, kad kiekviena bėda gali būti ir dovana. Man tiesiog labai gera tai daryti ir šį požiūrio kampą kaskart priminti ne tik kitiems, bet ir sau pačiai.

Visada sugebėjau rasti būdą net sudėtingiausią situaciją apversti aukštyn kojom ir pamatyti jos šviesiąją pusę.

lietuvė

85

lietuvė Kaip vaikai priima raudonnosius?

Dažniausiai vaikai mus priima atviromis širdimis kaip stebuklą. Jie džiaugiasi, kad pagaliau apsilankė bičiuliai, su kuriais galima rimtai pabendrauti, pažaisti, pasilinksminti. Kai kurie vaikai pradžioje būna drovūs ar bailūs, kartais liūdni ar pikti. Mes jų būsenas priimame ir nesistengiame jų pakeisti. Pabuvus su savo nerimastingais jausmais, dažniausiai visada ateina laikas vėl džiaugtis ir žaisti.

Kaip ruošiatės susitikimams su ligoniais? Galbūt gilinatės į kiekvieno istoriją ar tiesiog improvizuojate?

Be gausybės klounados mokymų, kurie kasmet rengiami po kelis kartus, kiekvienam susitikimui padeda pasiruošti kone viskas, kas tuo laiku vyksta aplink. Kiekvienoje gyvenimo situacijoje galima rasti įkvepiančių momentų, stengiamės pasakodami juos padovanoti tiems, kuriuos lankome. Taip pat labai svarbu apšilti kūną, balsą, apgalvoti savo vizito intenciją, šiandienę misiją. Mūsų vizitai yra nuolatinė improvizacija, bet visada turime pasiruošę triukų, dainų – tarsi slaptų įrankių skrynelę, kurioje prireikus galime rasti gerų staigmenų.

Kas gali tapti gydytojais klounais? „Raudonos nosys – gydytojai klounai“ dažniausiai priima profesionalius scenos artistus, kurie yra bent truputį juokingi ir labai empatiški. Svarbu, kad žmogus turėtų muzikos, scenos judesio, aktorystės ir klounados žinių. Taip pat reikia baigti įvairius psichologijos, medicinos, sociologijos, geriatrijos sričių mokymus.

Empatija labai svarbi, bet kartais ji daro meškos paslaugą: kai pernelyg stipriai įsijauti į kito būseną, negali tinkamai atlikti savo vaidmens, kitų problemos tampa sunkia emocine našta. Ar Jums taip nebūna? Kaip pažaboti jautrumą, kad jis neapsunkintų gyvenimo ir darbo?

Būtent čia labai pasitarnauja klouno nosis. Taip, mes einame dirbti šio darbo, nes esame empatiški žmonės, tačiau užsidėję kaukę esame aktoriai, žaidžiame žaidimą ir turime galią priimti emocijas tokias, kokios jos yra. Kai emocijos priimtos ir išjaustos, jos nebebūna našta, nes jas išgirdus jos greitai pasikeičia, niekad nelieka tokios pat. Našta, manau, jos tampa tuomet, kai lieka kažkur giliai užspaustos, neatskleistos. Jei kuriam nors aktoriui taip nutinka, visada galima gauti organizacijos palaikymą, pasikalbėti su psichologu.

Ką Jums, kaip asmenybei, davė veikla „Raudonų nosių“ organizacijoje? Kas buvo įsimintiniausia?

Man ji davė labai labai daug, net negalėčiau visko išvardyti. Pastaruosius dešimt metų ši organi-

86

zacija mane augino: suteikė galimybių ieškoti savęs, atsiskleisti, kristi ir keltis, padėjo pajusti savo veiklos prasmę. Leido suprasti, kad kiekvieną akimirką pasaulyje yra labai daug žmonių, kuriems reikia palaikymo, vilties, įkvėpimo, ir mes galime jiems padėti. Suteikęs tokią pagalbą jautiesi labai praturtėjęs – nuveikęs kažką išties gero.

Maloniau vaidinti suaugusiesiems ar vaikams?

Man malonu vaidinti ir tiems, ir tiems. Vaikams smagiau, nes privalai būti nuoširdus. Jie atspindi tavo emocijas tiesiogiai, tad lengviau pamatai realią situaciją. Vaidindamas suaugusiesiems gali ir pameluoti, krėsti daugiasluoksnius pokštus, kurti intrigas. Tai irgi labai smagu.

Egzistuoja įdomus reiškinys – klounų baimė. Ar kada pagalvojote, iš kur ji gali kilti?

Manau, kad arba iš amerikietiškų siaubo filmų apie klounus žudikus, arba tiesiog iš nežinojimo, kas tas klounas, o gal iš prastų patirčių sutikus nejautrų klouną. Suaugusieji gali klounų bijoti, nes jaučia, kad jie turi galią atskleisti tikrus, nuoširdžius jausmus. Jei esi ilgai jų neatskleidęs, tai gali pasirodyti tikrai labai baisus dalykas.

Dalyvaujate Šiuolaikinio cirko asociacijos veikloje. Kuo rūpinasi ši organizacija? Kokios Jūsų pareigos?

Esu viena iš šios asociacijos steigėjų ir tarybos narė. Mūsų tikslai – vystyti ir populiarinti šiuolaikinį cirką Lietuvoje, sukurti aktyvią, nuolat tobulėjančią ir bendradarbiaujančią šiuolaikinio cirko bendruomenę, ginti jos narių teises, laisves ir interesus, kurti sąlygas šiuolaikinio cirko profesionalams dirbti ir tobulėti.

Koks yra šiuolaikinis Lietuvos cirkas, Jūsų akimis?

Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos šiuolaikinis cirkas padarė didelį šuolį, pradėjo plėstis ir stipriai paaugo. Nors bendruomenė vis dar nėra didelė, Kaune jau atsirado pirmasis šiuolaikinio cirko centras, kuriame vyksta pamokos tiek suaugusiesiems, tiek mažiesiems. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje vis daugiau žmonių pažins šią sritį.

Skaičiuojama, kad kas penktas žmogus bent kartą per gyvenimą susiduria su depresija. Kaip manote, kas yra veiksmingos savigynos nuo prislėgtos būsenos priemonės?

Kaip klounė gydytoja geresnei emocinei higienai palaikyti siūlau praktikuoti šį mano mėgstamą pratimą: kas vakarą prieš miegą užsirašyti ar kam kitam pasakyti, už kokius septynis nuostabius dalykus, nutikusius tą dieną, esate dėkingas. Išsiugdžius šį įprotį, laimingesnis gyvenimas garantuotas.

lietuvė

DAINIAUS PUTINO NUOTRAUKA

Lietuvoje mokiausi kurti į viską žiūrėdama labai rimtai, giliai kapstydamasi, o Prancūzijoje išmokau tai daryti iš malonumo, lengvai ir žaismingai.

87

lietuvė

88

lietuvė

Knygų skaitymas – pasimatymas su savimi „Kavagerio“ klubo istorija

„Manau, kad žmogus, kuris neskaito, save apvagia, praranda labai daug.

Knygų skaitymas man yra kokybiškiausias pasimatymas su savimi“, – sako didelę knygų mėgėjų bendruomenę subūrusi „Kavagerio“ klubo įkūrėja IEVA ĄŽUOLAITYTĖ-STANEIKIENĖ. Nei gausi šeima, nei darbai, nei kasdieniai rūpesčiai neatima iš moters malonumo skaityti, nes ji įsitikinusi, kad tik leisdamas sau daryti tai, ką labiausiai mėgsti, gali jaustis laimingas ir kurti laimę aplink.

INESA UKTVERIENĖ „ĄŽUOLAITYTĖ FOTO“ NUOTRAUKOS

Esi trijų nuostabių mergaičių mama, užsiimi fotografija – tam reikia labai daug laiko. Ir dar spėji perskaityti begalę knygų. Kada skaitai?

Būti mama, žmona, dukra, fotografe ir dar rasti laiko sau kartais būna tikrai didelis iššūkis. Bet tokia jau aš esu – kovoju už savo poreikius ir laiką sau. Mano vyras žino, kad jeigu negalėsiu skirti laiko savo veikloms, poilsiui, būsiu nelaiminga. O kai nelaiminga aš, tada visi namai liūdi ir savotiškai nukenčia.

Man knygų skaitymas yra terapija, laisvalaikis ir gyvenimo būdas.

Beveik nemokamas malonumas, nes knygas galima skolintis iš bibliotekų, dažnai knygynų išpardavimo skyriuje galima rasti tikrų perlų už puodelio kavos kainą.

Turiu skaitymo ritualų, kurie susiformavo savaime. Man nereikia

planuoti, kada skaitysiu, nes skaitau kasdien: vakarais prieš miegą, kartais dieną, jei pavyksta rasti laiko bent keliems puslapiams, ir savaitgaliais, kai vyras mane lepina. Geriu kavą ir skaitau, kiek noriu, jei nereikia lėkti darban ir pan.

Tokios dienos yra geriausios ir skaitydama jaučiuosi laiminga. Gana dažnai pasirenku knygos skaitymą, o ne kitokį laisvalaikio praleidimo būdą.

Beje, pastebėjau, kad jei kažkas sutrikdo mano įprastą rutiną ir kelias dienas neatsiverčiu knygos, tampu pikta, irzli. Matyt, turiu priklausomybę nuo knygų ir skaitymo (šypsosi).

Ką pasakytum moterims, kurios knygoms neranda laiko?

Jei nori, bet neranda, vadinasi, nepakankamai nori (šypsosi). Manau, kaip ir sportuoti, taip ir skaityti reikia visiems, bet kiekvienam savo. Aš jau

kelintus metus stengiuosi rasti laiko reguliariam sportui, bet visada jį iškeičiu į laiką su knyga. Matyt, mano tokie prioritetai. Visi esame skirtingi ir svarbiausia daryti tai, kas tau teikia džiaugsmo, o ne tai, ką daro kiti.

Kaip kilo mintis įkurti knygų skaitymo klubą „Kavageris“?

Pavadinimas „Kavageris“ atsirado dar tada, kai dirbau mokykloje. Per ilgąsias pertraukas su kolegėmis visada susirinkdavome išgerti kavos ir paplepėti apie viską ir apie nieką. Kai susilaukiau pirmagimės ir susidūriau su vienatve, vienišumu namuose, nusprendžiau ieškoti kitokios bendravimo erdvės. Tad sukūriau tinklaraštį „Kavagerio klubas“.

Iš pradžių planavau dalytis visokiomis gyvenimo įžvalgomis, bet paskui pagalvojau, kad niekam neįdomūs mano patyrimai, niekuo neišsiskirian89

lietuvė Būti mama, žmona, dukra, fotografe ir dar rasti laiko sau kartais būna tikrai didelis iššūkis. Bet tokia jau aš esu – kovoju už savo poreikius ir laiką sau.

90

lietuvė

Man knygų skaitymas yra terapija, laisvalaikis ir gyvenimo būdas.

91

lietuvė

Norėjosi įkvėpti žmones skaityti, imti į rankas tikrai geras knygas, nes dažnas turi neigiamą skaitymo patirtį: vienus galbūt kažkada vertė skaityti, kitiems pakliuvo netinkamos knygos.

92

lietuvė

čios šeimos gyvenimo ypatumai (taip manau ir dabar). Nusprendžiau dalytis atsiliepimais apie perskaitytas knygas, nes mačiau to prasmę. Norėjosi įkvėpti žmones skaityti, imti į rankas tikrai geras knygas, nes dažnas turi neigiamą skaitymo patirtį: vienus galbūt kažkada vertė skaityti, kitiems pakliuvo netinkamos knygos.

Tuo pačiu metu plėtojau dar vieną labai moterišką veiklą ir svajojau, kad kai paaugs dukra, turėsiu savo studiją, joje organizuosiu visokias veiklas moterims, o viena jų tikrai bus susijusi su knygomis. Taip pamažu susikūrė „Kavagerio“ klubas. Dabar jau esame nemaža knygų mėgėjų bendruomenė, kas mėnesį susitinkame aptarti perskaitytų knygų. Turime daug tradicijų, taisyklių, ritualų ir visokių kitokių smagių dalykų, kurie mus jungia.

Ką, Tavo manymu, knygų skaitymas duoda žmogui?

Knygos duoda nepaprastai daug. Man jos – tarsi draugai, tarsi žmonės, su kuriais susipažįstu, bendrauju; vienas įsimyliu, kitų nesuprantu, dar kitomis nusiviliu, vienas noriu turėti šalia, o nuo kitų sprukti kuo toliau. Knygos lavina vaizduotę, ugdo kūrybingumą, stiprina empatiją, praturtina žodyną. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog skaitymas teigiamai veikia mūsų smegenis ir apskritai sveikatą.

Manau, kad žmogus, kuris neskaito, save apvagia, praranda labai daug. Knygų skaitymas man yra kokybiškiausias pasimatymas su savimi.

Tave galima drąsiai vadinti knygų eksperte, Tavo įžvalgos labai įdomios. Galbūt jau esi sulaukusi dėmesio iš knygynų ar knygų autorių?

Aš gal save vadinčiau knygų gurmane, o ne eksperte. Knygą galima vertinti skirtingais aspektais, pavyzdžiui, literatūriškai – kokiais sakiniais ji parašyta, kaip autorius įvaldęs plunksną; jei tai verstinė knyga, didelis knygos vertėjo indėlis. Man labai svarbus emocinis knygos lygmuo – kaip stipriai ji mane paliečia, kiek savęs, savo gyvenimo aktualijų joje atpažįstu. Kiti vertina knygas pagal jų išliekamąją vertę. Man irgi patinka namų bibliotekoje turėti knygų, kurias ateityje norėsiu perskaityti dar kartą arba rekomenduoti kažkam iš draugų, dukroms. Anksčiau laikydavau visas skaitytas knygas, dabar pasilieku tik atitinkančias minėtus kriterijus. Kitas dovanoju bibliotekoms, senelių namams, kartais išsimainau arba tiesiog jos iškeliauja ir negrįžta (šypsosi).

Esu tikra, kad knygos turi sielas, jos susideda iš to, ką jautei jas skaitydamas. Kartais jas prilyginu kvepalams – mane jie, kaip ir skaitytos knygos, nubloškia į praeitį, padeda prisiminti kažką brangaus, svarbaus. Atsimenu, ką skaičiau, kai susipažinau su savo būsimu vyru, kai laukiausi dukrų, kai

išgyvenau sunkius ir pačius linksmiausius, geriausius gyvenimo etapus. Šiuo metu bendradarbiauju su keliomis leidyklomis. Jos mane lepina knygomis, ir dėl to esu labai laiminga. Man patinka, kad nesijaučiu varžoma – galiu atvirai išsakyti savo nuomonę apie knygas, neturiu rašyti tik teigiamai, jų liaupsinti.

Kuo išskirtinis Tavo tinklaraštis?

Manau, jis išsiskiria tuo, jog perskaitytas knygas aprašau nuoširdžiai, nepučiu miglos, jeigu skaitinys nepatiko. Stengiuosi išlaikyti pagarbą autoriui, nes suprantu, kad knygos rašymas – labai daug darbo, laiko, pastangų reikalaujantis procesas. Bet kartais nepakanka tiesiog parašyti. O kartais būna kaltas knygos vertimas.

Aprašydama knygas neišduodu nei jų turinio, nei siužeto, viską perteikiu per emocijų, kurias patyriau skaitydama, prizmę. Pati dažnai net neskaitau anotacijų knygų nugarėlėse, nes negaliu pakęsti, kai jose pasakoma per daug. Kai kurių leidyklų atstovai jau žino mano skonį ir pasiūlo man atrinktas knygas, tai belieka tik mėgautis kūriniu.

Skaitau ne tik populiarias, naujas knygas, bet ir nemažai klasikos. Turiu slaptą aistrą – „gelbėti“ knygas, ieškoti perlų nukainotų knygų stenduose, kuriuos turi beveik visi knygynai. Kartais randu tikrą lobį ir niekaip nesuprantu, kodėl tokios vertingos knygos kainuoja kaip puodelis kavos...

Turbūt svarbiausias išskirtinumas tas, kad „Kavagerio“ klubo susitikimai vyksta gyvai. Yra būrys nuostabių moterų (nežinau, kodėl vyrai neprisijungia, jie klube taip pat laukiami), su kuriomis kas mėnesį skaitome tas pačias knygas ir susitinkame jų aptarti jau ketvirtus metus.

Būtų labai įdomu sužinoti kelias pačias geriausias Tavo perskaitytas knygas. Kodėl išskirtum būtent jas?

Kuo daugiau knygų perskaitau, tuo sunkiau kažką abstrakčiai rekomenduoti kitiems. Kai rekomendacijų prašo nepažįstamas žmogus, visada stengiuosi daugiau apie jį sužinoti. Labai atsakingai tai vertinu, nes netinkamai pasirinkta knyga gali atgrasyti nuo skaitymo, o aš svajoju, kad kuo daugiau žmonių atrastų šį malonumą. Todėl nerekomenduosiu jokių knygų. Ateikite į „Kavagerio“ klubo paskyrą instagrame arba feisbuke ir rasite daug apžvalgų.

Gal kažkuri paskatins perskaityti knygą (šypsosi).

Vis dėlto kokias dvi knygas rekomenduotum būtinai perskaityti?

Na, gerai, pasiduodu (šypsosi). Rekomenduočiau Ericho Marios Remarque romaną „Trys draugai“ ir Isabel Allende romaną „Dvasių namai“.

93

lietuvė

Knygos man – tarsi draugai, tarsi žmonės, su kuriais susipažįstu, bendrauju; vienas įsimyliu, kitų nesuprantu, dar kitomis nusiviliu, vienas noriu turėti šalia, o nuo kitų sprukti kuo toliau.

94

lietuvė

95

lietuvė

96

lietuvė

Knygos lavina vaizduotę, ugdo kūrybingumą, stiprina empatiją, praturtina žodyną. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog skaitymas teigiamai veikia mūsų smegenis ir apskritai sveikatą.

Gal turi savo mylimiausią autorių? Kas jo knygose Tave žavi?

Turiu kelis mylimiausius autorius, kuriuos labai vertinu už gebėjimą parašyti taip, kad atrodo, jog rašė knygą tau, už tai, kad kaskart geba paliesti širdį ir įtraukti, už tai, kad visuomet justi, jog knygas tikrai rašė jie (literatūros pasaulyje egzistuoja rašytojų vaiduokliai – žmonės, kurie populiariems autoriams rašo knygas pagal jų šabloną).

Tai Herbjorg Wassmo, Isabel Allende, Colleen McCul-lough, Joëlis Dickeris, Philippe’as Claudelis, Grahamas Swiftas, iš klasikų – Theodore’as Dreiseris, Johnas Steinbeckas, Erichas Maria Remarque’as, Gabrielis García Márquezas, iš lietuvių autorių – Balys Sruoga, Antanas Škėma, Kristina Sabaliauskaitė. Mėgstu istorinius romanus, skandinavų literatūrą dėl jos atšiaurumo, kartais pasilepinu geru detektyvu (pavyzdžiui, Larso Keplerio, Jussi Adlerio-Olseno) ar trileriu. Pastaruoju metu pamėgau noveles, o mano mylimiausias poetas – Henrikas Radauskas.

Ar norėtum pati parašyti knygą? Jei taip, apie ką ji būtų?

Kažkada svajojau, kad kai pasensiu ir gyvensiu savo pajūrio namuose, rašysiu knygą. Gilinausi į knygų rašymo niuansus ir supratau, jog man tai per sunkus darbas, negalėsiu parašyti taip gerai, kad knyga turėtų vertę ne tik man, bet ir pasauliui. Nusprendžiau neteršti gamtos, nenaikinti medžių be reikalo. Savo poreikį rašyti patenkinu kurdama „Kavagerio“ klubo įrašus ir kitose veiklose.

Tačiau gal su laiku sukaupsiu pakankamai gyvenimo išminties, kad galėčiau sukurti kažką vertingo, tik nebūtinai visiems. Galbūt savo vaikams paliksiu knygą – išpažintį, kad suprastų, kas per paukštis iš tikrųjų buvo jų mama (šypsosi).

Vienu metu Lietuvoje buvo labai populiaru rašyti knygas, atrodė, kad visi tik ir svajoja parašyti apie savo gyvenimą. Ką manai apie tai? Ar bet kas gali išleisti knygą, kurią būtų įdomu skaityti?

Rašyti gali bet kas, bet tikrai ne bet kam reikia išleisti knygą. Mokslas pripažįsta rašymo terapinę naudą, bet, mano nuomone, bėda ta, kad dauguma rašo ne tam, kad lavintų šį įgūdį, gerai praleistų laiką, padėtų sau, o tik tam, kad išleistų knygą ir užsidėtų pliusą. Na, bet ne man teisti ir spręsti, verti jų rašiniai knygos ar ne. Tikriausiai tai sprendžia leidyklos, o jei jos imasi tai leisti, matyt, ne be reikalo... Aš gal šiek tiek pavydžiu tokiems žmonėms drąsos, pasitikėjimo savimi (šypsosi).

Ar kartais nepavargsti organizuodama „Kavagerio“ klubo susitikimus, užsiimdama kita su tuo susijusia veikla? Kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Visko būna. Kartais tikrai pavargstu ir įrašus kurti, ir klubo susitikimus organizuoti, nes kai turi įsipareigojimų, prisiimi tam tikrą atsakomybę, turi apgalvoti įvairius techninius niuansus, tos veiklos tampa ne vien smagiu laiko praleidimu. Bet kad ir kokia pavargusi būčiau, kaskart grįždama namo iš susitikimų širdyje parsinešu tokį gerą jausmą, būnu tokia įkvėpta ir pasisėmusi tiek moteriškos energijos, kad žinau, jog ir dvigubai tiek padaryčiau tam, kad šis klubas toliau gyvuotų.

O kai sulaukiu žinučių ar komentarų, kad kažkam grąžinau meilę knygoms, įkvėpiau daugiau skaityti, kad apskritai mano dėka tas žmogus atrado skaitymo malonumą, kad naudojasi mano knygų rekomendacijomis ir pritaria pastebėjimams, apima pats geriausias jausmas pasaulyje. Tai suteikia šiai veiklai prasmės. Tad kai liūdna ar pavargstu, leidžiu sau tai išjausti, o paskui su dviguba jėga grįžtu į „Kavagerio“ klubą. Jis visus mus augina, o mane labiausiai...

97

lietuvė

Kelionių aistra ir vaikystės prisiminimai įkvėpė unikalią idėją

Vaiva, kokie tikslai Jus nuvedė į Kiniją, Pekiną?

Tai buvo gana netikėtas sprendimas. Tuo metu dirbau mėgstamą darbą valstybės įstaigoje Vilniuje, turėjau draugų, lyg ir viskas buvo gerai.

Tačiau vieną dieną supratau, kad ne visai gerai. Buvo tekę ne kartą lankytis Kinijoje ir per vieną komandiruotę supratau, kad noriu ten gyventi. Komandiruotės metu susipažinau su vienos Pekino kelionių agentūros savininke, sutarėme dėl darbo pokalbio. Grįžau į Lietuvą nusiteikusi kraustytis. Po savaitės vėl išskridau į Kiniją su bilietu į vieną pusę ir užsisakiusi tris nakvynes viešbutyje.

Reikėjo greitai suktis. Pirmąjį vakarą su nekilnojamojo turto agente apžiūrėjau nuomojamus butus ir dalyvavau „Internations“ renginyje. Jis skirtas Pekine gyvenantiems užsieniečiams, bet jame dalyvauja ir patys kinai. Ten susipažinau su Pekino valstybines mokyklas kuruojančios įstaigos direktore. Ji man pasiūlė anglų kalbos mokytojos darbą valstybinėje mokykloje. Buvau baigusi universitetą Didžiojoje Britanijoje ir jiems tiko, kad anglų kalba man nėra gimtoji. Kitą dieną darbo pokalbis su kelionių agentūros savininke taip pat praėjo puikiai, buvau įdarbinta puse etato.

Tada man tikrai pasisekė: per porą dienų gavau du darbus ir už gerą kainą išsinuomojau butą labai patogioje vietoje. Po savaitės susipažinau su savo kinų kalbos mokytoju (su juo bendraujame iki šiol), o po dar trijų savaičių – su savo būsimu vyru.

98

„Mus supa toks nuostabus pasaulis, ir norisi apie jį pasakoti mažiesiems keliautojams“, – sako išskirtinį projektą „Laiškai nuo Patriko“ sukūrusi kelionių entuziastė ir tinklaraštininkė VAIVA BUKELSKYTĖ. Laimę Azijoje atradusi moteris popieriniuose laiškuose su vaikais dalijasi įvairiausių kraštų įdomybėmis, pasakomis ir taip prisideda prie smalsių, pozityviai mąstančių asmenybių ugdymo.

INGA NANARTONYTĖ VAIVOS BUKELSKYTĖS NUOTRAUKOS

lietuvė

99

lietuvė

100

lietuvė

101

lietuvė Ar kada pagalvojote, kad ši išvyka pakeis Jūsų gyvenimą ir Lietuva taps atostogų šalimi?

Skrisdama į Pekiną su bilietu į vieną pusę nežinojau, ko tikėtis. Maniau, kad jei sėkmingai ten įsikursiu, pabūsiu metus ir grįšiu į Lietuvą. Bet Kinija priėmė šilčiau, nei tikėjausi. Be to, viename iš renginių susipažinau su savo būsimu vyru prancūzu. Jis į Pekiną buvo atvykęs dirbti tarptautinėje kompanijoje pagal trejų metų sutartį. Taigi likimas viską sudėliojo savaip. Likau Azijoje. Pagyvenę Kinijoje persikraustėme į Singapūrą, o dabar kelsimės į Indiją.

Rodos, per tuos kelerius metus neblogai pažinote Kiniją – netgi parašėte ir išleidote knygą. Kokios šios šalies paslaptys Jums atsivėrė?

Išvykdama gyventi į Kiniją žinojau, ko tikėtis, nes buvau daug keliavusi po visą šalį. Tačiau, žinoma, čia nuolatos gyvendama ir kiekvieną dieną susidurdama su įvairiomis, dažnai dėl kalbos kylančiomis komiškomis situacijomis, pamačiau tikrąjį Kinijos veidą. Atvykėliai dažnai sako, kad čia jaučiasi kaip svetimšaliai ar pašaliniai, bet aš jaučiuosi sava.

Galbūt reikia peržengti kokius nors barjerus (ne vien kalbinius) kuriant santykius su kinais?

Turėjau daug draugų, kolegų ir mokinių kinų, pamačiau, kokie didžiuliai tarp mūsų kultūriniai skirtumai. Knygoje „Uždraustosios Kinijos paslaptys“ net paskyriau skyrių tiems skirtumams apžvelgti. Tad besidomintiems Kinija ir jos kultūra rekomenduoju perskaityti.

Kaip jau užsiminėte, po trejų Kinijoje praleistų metų su šeima persikėlėte į Singapūrą. Kas Jums čia pasirodė (ne)patrauklu?

Singapūras yra tiesiog ideali vieta šeimoms su mažais vaikais. Teigiamus jo bruožus galėčiau vardyti visą dieną. Tačiau labiausiai vertinu saugumą. Ten esi saugus bet kuriuo pa-

102

ros metu. Vaikščiodama po parduotuves daug kartų esu palikusi telefoną matomoje vietoje, krepšius su nešiojamuoju kompiuteriu ir niekada net nekilo mintis, kad kažkas gali tuos daiktus pasisavinti. Kavinėse, einant į tualetą ar pakalbėti į lauką, kompiuteriai, kiti asmeniniai daiktai lieka ant stalelių ir niekur nedingsta. Įsiminė pokalbis su mūsų naujųjų namų Singapūre apsaugininku. Gyvename labai gražioje vietoje prie Marinos įlankos (Marina Bay). Dėl laiko skirtumo tuo metu vienų metukų Tėja niekaip negalėjo užmigti. Ji lengviau užmigdavo vežimėlyje, tad maniau, kad pasivaikščiojimas padės. Buvo pirma valanda nakties. Pamačiau apytuštę gatvę ir tamsą. Žinojau, kad Singapūre yra saugu, bet dėl visa ko paklausiau apsaugininko: „Singapūre juk saugu vienai, ar ne?“ Jis sutrikęs žiūrėjo į mane kelias sekundes ir tada džiugiai pareiškė: „O taip, ponia, lietus jau baigėsi, galite drąsiai eiti...“ Vienintelis dalykas, kuris man čia nepatinka, – tai dideli skraidantys tarakonai.

Singapūras apibūdinamas kaip viena moderniausių pasaulio vietų. Sakoma, kad jis gali būti vadinamas ateities valstybe-miestu. Papasakokite apie jo moderniąją pusę – kas galėtų pasirodyti neįprasta lietuvių keliautojams?

Man gana sunku atsakyti į šį klausimą, nes per kelerius metus Singapūre viskas pasidarė įprasta. Iš tiesų jis labai modernus. Ypač gerai išvystyta transporto infrastruktūra. Metro traukiniai ir platformos modernūs, nepriekaištingai prižiūrėti ir išblizginti. Iš pradžių pasirodė juokinga, kad už nusižengimus traukiniuose skiriamos didelės baudos. Juose negalima gerti ir valgyti, taip pat negalima vežtis durijų. Šis vaisius be galo skanus, bet neapsakomai dvokia. Sakoma, kad kvapas blogesnis nei mėnesį neskalbtų kojinių, bet kadangi tokių neteko uostyti, tai negaliu to patvir-

lietuvė

103

lietuvė

104

lietuvė

105

lietuvė

106

Turėjau daug draugų, kolegų ir mokinių kinų, pamačiau, kokie didžiuliai tarp mūsų kultūriniai skirtumai.

DOVALDĖS BUTĖNAITĖS NUOTRAUKA

lietuvė

107

lietuvė

tinti ar paneigti. Kad ir kaip būtų, rekomenduoju jo paragauti, bet geriau valgant nekvėpuoti pro nosį.

Marinos įlankoje prie ikoniškojo „Marina Bay Sands“ viešbučio su laivu ant trijų bokštų, kuriuos jungia baseinas, kiekvieną vakarą vyksta lazerių šou. Muzikos, vandens ir lazerių pasirodymas nepalieka abejingų.

Būtina aplankyti ir Cloud Forest – gigantišką kupolą, kuriame yra krioklys. Tai aukščiausias pasaulyje krioklys, esantis pastate. Nuo pat viršūnės jį supa takai pėstiesiems, tad aukštai virš žemės einant per miglą, kurią sukelia krioklio vanduo, susidaro įspūdis, kad vaikštai per debesis.

Kokiems turistams Singapūras būtų tobula kelionių kryptis?

Myliu Singapūrą. Tai absoliučiai visiems tobula kelionių kryptis. Didžiausia turistų daroma klaida – skristi į kurią nors Pietryčių Azijos šalį ir užsukti į Singapūrą vienai ar dviem naktims. Čia tiek daug verta pamatyti, paragauti ir nuveikti. Jau nesuskaičiuočiau, kiek kartų esu girdėjusi keliautojus apgailestaujant, kad Singapūrui skyrė tik porą dienų.

Vykstantiems į Singapūrą, ypač su vaikais, rekomenduoju pasiskaityti mano tinklaraštį (anglų kalba) „Raising Little Travellers“. Čia dalijuosi patarimais, kokias vietas aplankyti Singapūre. Trumpesnes apžvalgų versijas keliu ir į instagramo paskyrą @raising_little_travellers. Tačiau jau labai greitai iščiustyto Singapūro nuotraukas joje pakeis šur108

mulingų Delio gatvių su klajojančiomis karvėmis ir kitokie indiško gyvenimo vaizdai.

Tikriausiai teko išmaišyti nemažai Azijos? Kurią šalį rekomenduotumėte pirmajai pažinčiai su šia pasaulio dalimi?

Be galo mėgstu keliauti, ypač po Aziją. Esu buvusi beveik visose jos šalyse. Kai kuriose apsistodavau ilgesnį laiką, o Singapūre ir Kinijoje gyvenau po kelerius metus. Manau, kad pirmą kartą atvykusius į Aziją Kinijoje ištiktų didžiausias kultūrinis šokas. Pažįstu žmonių, kurie per dvi kelionės savaites dėl streso numetė dešimt kilogramų. Kai gyvenau ir mokiausi kinų kalbos Šanchajuje, kelios merginos iš JAV verkė, kaip norėjo namo, nes viskas ten buvo „labai keista“. Prisijaukinus Kiniją, manau, niekas labai stipriai nebenustebins.

Prisibijant kultūrinio šoko (nors šiaip, manau, tai labai naudinga patirti), geriausia rinktis Singapūrą, Taivaną, Honkongą. Singapūras iš kitų Azijos šalių išsiskiria modernumu ir civilizuotumu. Jame tvarkinga, saugu ir kalbama angliškai.

Kodėl ėmėtės rašyti tinklaraštį apie keliones su vaiku?

Niekada neplanavau rašyti tinklaraščio. Kai paaugo Tėja ir jau gyvenome Singapūre, internete ieškodavau vietų, kuriose smagu lankytis su vaikais.

Manau, aplankėme visas įmanomas vietas. Iš pradžių susikūriau paskyrą instagrame, bet kadangi

lietuvė Singapūre labai daug įdomybių, o dar prisidėjo kelionės į kitas šalis, reikėjo daugiau vietos viskam aprašyti. Dėl koronaviruso ir naujo mano projekto suretėjo įrašų dažnis.

Tačiau planuoju toliau rašyti ir dalytis informacija apie smagias vietas, veiklas vaikams įvairiose šalyse. Artimiausiu metu – Indijoje ir Maldyvuose. Maldyvai – ne visai vaikams skirta vieta, bet, manau, rasime įdomių veiklų ir ten.

Ar sunku adaptuotis vis kitoje kultūroje?

Man adaptuotis skirtingose kultūrose visiškai nesunku ir netgi labai patinka. Daugiau užtrunka, kol susirandu mėgstamas maisto prekių parduotuves, parkus, sporto klubą ar kavines. Singapūre daug laiko skyriau vaikų darželiui išrinkti. Apsilankėme gal dvidešimtyje skirtingų vietų. Buvome labai patenkinti pasirinkimu.

Sukūrėte projektą vaikams „Laiškai nuo Patriko“. Kaip kilo ši idėja?

Kai buvau vienuolikmetė, nebuvo jokių socialinių tinklų, tad turėjau daug susirašinėjimo draugų iš įvairiausių kraštų. Rašydavome vieni kitiems laiškus, siųsdavome pašto ženklus ir visokias smulkmenas iš savo šalių.

Pamenu, kaip laukdavau, tikrindavau pašto dėžutę, kiek džiaugsmo būdavo gavus sau adresuotą laišką. Šiais laikais pašto dėžutėse randu nebent sąskaitas ir reklaminių brošiūrų. Norėjau savo dukrai suteikti džiaugsmą, kokį vaikystėje patirdavau pati, tad parašiau kelis jai adresuotus laiškus nuo pašto balandžio Patriko.

Ji šokinėjo iš džiaugsmo ir klausinėjo, kada vėl parašys Patrikas. Pagalvojau, kad galėčiau tokius laiškus siųsti ir kitiems vaikams.

Vystant šią idėją didžiausia patarėja ir vertintoja yra Tėja. Pašto balandis Patrikas

Didžiausia turistų daroma klaida – skristi į kurią nors Pietryčių Azijos šalį ir užsukti į Singapūrą vienai ar dviem naktims. Čia tiek daug verta pamatyti, paragauti ir nuveikti.

109

lietuvė

skraido per visą pasaulį ir kiekvieną savaitę paprastu paštu siunčia spalvingus laiškus trejų–devynerių metų vaikams. Iš pradžių laiškus rašiau tik lietuviškai. Pajutusi didelį kitų tėvelių susidomėjimą, sulaukusi gražių atsiliepimų, sukūriau ir anglišką laiškų versiją. Artimiausiu metu laiškus nuo magiškojo paukščio pasiūlysime ir rusų bei prancūzų kalbomis.

Manau, kad laiškus lietuvių kalba yra labai smagu gauti ne tik vaikams 110

Lietuvoje, bet ir gyvenantiems užsienyje. Yra vaikų, gyvenančių Lietuvoje ir gaunančių angliškus laiškus. Tai tobulas būdas vaikams „nesimokant“ išmokti užsienio kalbą. Laiškus nuo Patriko norima kalba galima užsisakyti interneto svetainėje Laiskainuopatriko.lt.

Ko vaikus moko šie laiškai?

Mus supa toks nuostabus pasaulis, ir norisi apie jį pasakoti mažiesiems keliautojams. Dėl šios priežasties paš-

to balandis Patrikas kiekvieną savaitę siunčia laiškus vis iš naujos šalies. Juose vaikams nuotaikingai pasakoja apie to krašto įdomybes, žmones, kultūrą, kalbą, gyvūnus, lankytinas vietas, istoriją ir panašiai.

Kadangi pati esu aplankiusi labai daug šalių, rašau ir iš asmeninės patirties. Kai pats esi ten buvęs, lengviau atsirinkti įdomią informaciją. Pirmasis laiškas vaikus pasiekia iš Australijos. Su juo Patrikas siunčia ir vaikišką pasaulio

lietuvė

žemėlapį. Visuose laiškuose vaikai randa ir su savaitės šalimi susijusių lipdukų.

Manau, kad labai svarbu nuo mažų dienų ugdyti pozityvų mąstymą. Mes su Tėja po vakaro pasakos prieš miegą kartojame pozityvius teiginius. Mano nuomone, jie daro labai didelę teigiamą įtaką. Visuose laiškuose vaikams Patrikas taip pat siunčia pozityvų mąstymą skatinančias korteles su teiginiais, kuriuos galima sau dažnai kartoti.

Ar pasakas, iliustracijas kuriate pati?

Kadangi tenka labai daug keliauti, kartu su kelionių prisiminimais kolekcionuoju ir pasakas. Turiu užrašinę, prirašytą pasakų ir padavimų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Kolekcionuoti juos pradėjau prieš beveik dešimt metų, kai pėsčiomis kirtau Vietnamo ir Kinijos sieną. Ėjau su grupe skirtingų tautybių žmonių, pradėjome kalbėti apie savo šalių pasakas. Buvo be galo įdo-

mu jų klausytis. Nuo tada vis paprašau lankomos šalies gyventojų papasakoti kokią įdomią pasaką ar padavimą ir užsirašau.

Pastebėjau, kad dažnai pasakose yra daug žiaurumų. Atrinkau gražias ir pamokančias. Kiekvieną savaitę kartu su laiškais Patrikas siunčia ir tos šalies pasakų ar padavimų.

Tokiu būdu vaikai išsamiai supažindinami su vis nauja šalimi. Vyresnieji jas gali skaityti patys, mažyliams 111

lietuvė jas skaito tėveliai. Visoms pasakoms sukurtos mielos iliustracijos. Jas galima ir patiems nuspalvinti, nes Patrikas įdeda ir nespalvotas iliustracijų versijas.

Iliustracijų nekuriu, nes visiškai nemoku piešti. Turiu tris iliustratores, kurios nuostabiai piešia ir perteikia pasakų emocijas. Jos gyvena Meksikoje, Ukrainoje ir Indonezijoje. Aptariame, kas turėtų būti pavaizduota, o jos įgyvendina mano vizijas. Esu labai patenkinta rezultatu. Šiemet persikelsite į Indiją. Ko tikitės iš šios šalies?

Taip, jau kovo mėnesį kraustomės iš Singapūro į Indiją. Šios šalys be galo skirtingos. Čia labai tinka lietuviškas posakis „Kaip diena ir nak-

tis“. Indijoje esu buvusi kelis kartus, pastarąjį – 2011-aisiais, tad, manau, bus daug kas pasikeitę. Kelionės po Indiją man be galo patiko, tai neįtikėtinai įdomi šalis, turinti turtingą istoriją, paveldą, kultūrą. Žinoma, planų ten gyventi ilgesnį laiką niekada neturėjau. Vykstame dėl mano vyro darbo. Sutartis Singapūre baigiasi, prasideda nauji projektai Indijoje, tad gyvensime Delyje. Laiškai nuo Patriko vaikus nuo kovo pabaigos pasieks jau su Indijos pašto ženklais.

Nežinau, ko tikėtis, bet žinau, kad kultūrinio šoko nepatirsime. Indiškas maistas man labai skanus, Singapūre dažnai valgome indiškus patiekalus, tad dėl virtuvės džiaugiuosi. Žinoma, labai liūdna dėl oro taršos. Ypač pasiilgsiu saugumo jaus-

mo, prie kurio pripratau Singapūre.

Indijoje visiškai įprasta turėti pagalbininkų ir auklių. Pekine ir Singapūre samdėme namų valytojas, kurios ateidavo kartą ar du per savaitę.

O čia kiekvieną dieną aptarnaus keletas žmonių – bus neįprasta, keista.

Jau vyko darbo pokalbiai su virtuvės šefu, aukle, tvarkytoja ir vairuotoju.

Galbūt po aštuonerių metų, praleistų Azijoje, ilgitės Europos, Lietuvos? Žinoma, labai mylime Lietuvą. Nors mano vyras prancūzas, jam mano šalyje labai patinka. Net ir per žiemos šalčius. Galvojame kažkada kraustytis gyventi į Lietuvą. Kai atvykstame ilgesniam laikui, Tėja lanko darželį Vilniuje. Džiaugiuosi, kad ji čia turi draugų ir puikiai kalba lietuviškai.

Mus supa toks nuostabus pasaulis, ir norisi apie jį pasakoti mažiesiems keliautojams. Dėl šios priežasties pašto balandis Patrikas kiekvieną savaitę siunčia laiškus vis iš naujos šalies.

112

lietuvė

113

lietuvė

114

lietuvė

Ribinės situacijos – galimybė išmokti vertinti tai, ką turime Sakoma, jog skausmingos gyvenimo patirtys paskatina perdėlioti savo prioritetus ir išmoko vertinti tai, ką turime. Tuo įsitikinęs ir beveik du dešimtmečius Ispanijoje gyvenantis futbolo klubo „Barcelona“ gydytojas MINDAUGAS GUDELIS. „Susidūrę su įvairiais draudimais, išmokstame branginti tai, kas kadaise atrodė normalu ir įprasta.

Juk anksčiau galvodavome: jeigu ne šiandien, tai kitą dieną galėsiu padaryti tam tikrus dalykus. Tačiau šis sudėtingas laikotarpis mums parodė, kad reikia išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką, džiaugtis ja... ir nieko niekada neatidėti rytojui“, – sako lietuvis. Akistatoje su koronavirusu atsidūręs medikas aiškiai pajuto gyvenimo laikinumą ir suprato, jog vertybių piramidės viršuje neabejotinai turėtų atsidurti sveikata, šeima ir kasdieniai džiaugsmai.

LAURA ŠAKIROVAITĖ

Mindaugai, jau kone dvidešimt metų gyvenate Ispanijoje. Kuo Jus patraukė ši šalis?

Mano atvykimas į Ispaniją – laimingas atsitiktinumas. Būdamas medicinos studentu, susipažinau su ispane ir atvykau čia dėl meilės.

Deja, ji buvo nelaiminga. Bet per trumpą laiką man pavyko prisitaikyti šiame krašte – pabaigiau medicinos mokslus, įstojau į rezidentūrą, vėliau įsidarbinau universitetinės ligoninės priimamajame ir sėkmingai čia tęsiau karjerą.

Papasakokite šiek tiek daugiau apie šalies žmones, kultūrą, tradicijas. Kas Jus labiausiai žavi?

Atvykęs į Ispaniją, įsimylėjau ne tik merginą, bet ir pačią šalį... Fantastišką klimatą, skanų maistą, nuostabius žmones. Turbūt jais labiausiai ir esu sužavėtas. Sunku ispanus lyginti su kitų tautų atstovais, nes daugiau niekur svetur nesu gyvenęs ilgesnį laiko tarpą. Bet galėčiau juos apibūdinti kaip labai atvirus, draugiškus ir šiltus žmones. Su ispanais itin lengva užmegzti draugišką ryšį nuo pat pirmosios pažinties akimirkos.

Tikriausiai todėl nuo tada, kai atvykau į Ispaniją, niekada nesijaučiau vienišas. Visada šalia buvo žmonių, kurie mane priėmė tokį, koks

esu, ir neleido šiame krašte jaustis svetimam. Su jais iki šiol palaikome draugiškus santykius. Žinoma, turėjau prisitaikyti prie ispanų kultūros, bendravimo, bet tai mane iš dalies ir paskatino likti čia – tobulėti kaip savo srities specialistui ir kaip asmenybei. Esu dėkingas čia sutiktiems žmonėms už gyvenimo ir profesines pamokas.

Jų dėka tapau geresniu žmogumi ir į tam tikrus dalykus žvelgiu per kitokią prizmę nei anksčiau.

Kalbant apie tradicijas, manau, labai svarbu paminėti maisto kultūrą, žmogaus santykį su maistu. Ispanijoje per pietus ir vakarienes susirenka šeima, draugai, prie stalo aptariami svarbūs reikalai ar įvykiai. Čia niekada negalima pamiršti papietauti ar pavakarieniauti su artimaisiais, jeigu kas nors gero nutiko tavo gyvenime, – būtinai reikia tai atšvęsti. Trumpai tariant, čia žmonės švenčia gyvenimą (šypsosi).

Užsiminėte apie ispanų gastronominę kultūrą.

Kokie yra Jūsų mėgstamiausi ispaniški patiekalai?

Ispanai yra puikūs virtuvės šefai, o jų gastronominės kultūros paveldas labai gausus. Nesvarbu, į kurį miestą ar miestelį užsuksi, ten gali rasti vietų labai skaniai pavalgyti. Ir nors patie115

lietuvė

kalo pavadinimas toks pats, kaip ir kitose vietovėse, jo skonis visada išskirtinis ir nepakartojamas. Kadangi šioje šalyje itin vertinamos šventės, kone kiekvienai įsimintinai progai – ar tai būtų Joninės, ar Trys karaliai, ar Velykos – visada kepamas tai šventei skirtas pyragas. Na, o mano mėgstamiausias patiekalas yra keptos sraigės. Tai – dažnai ant katalonų stalo atsiduriantis patiekalas.

Ar šeimą supažindinate su lietuvių tradicijomis?

O galbūt puoselėjate ispaniškąsias? Šeimoje puoselėjame tiek lietuviškas, tiek ispaniškas tradicijas. Reikėtų paminėti, jog Ispanija – labai didelė šalis ir kiekviename regione yra savitų papročių. Mes gyvename Katalonijoje, tad mūsų šeimoje tarpusavyje derinamos lietuvių ir katalonų tradicijos. Pastarosios skiriasi nuo būdingų kitiems Ispanijos regionams.

Panašiai kaip skiriasi Baltijos šalių regiono, pavyzdžiui, lietuvių ir estų, tradicijos. Šeimoje smagiai švenčiame Jonines. Ispanijoje per šią šventę vaikai prisiperka daugybę petardų ir jas poškina visą naktį. Žinoma, prižiūrimi suaugusiųjų. Taip pat visa šeima susirenka prie vakarienės stalo ir švenčia kone iki paryčių.

Man labiausiai patinka Kūčių vakaras. Per šią šventę puoselėjame lietuviškas tradicijas – dvylika patiekalų, jokios mėsos... ir, žinoma, Kalėdų Senelio dovanos prabudus ryte.

Dar viena svarbi šeimos tradicija yra šventadienių šventimas. Per juos taip pat gauname dovanų ir leidžiame laiką su artimaisiais.

Labai gražūs būna Didžiosios savaitės prieš Velykas šventimai, Verbų sekmadienis, Didysis penktadienis ir antroji Velykų diena, kurią Katalonijoje krikšto tėvai dovanoja savo krikšto vaikams šiai progai skirtą pyragą, vadinamą „Mona“.

Ar mokote vaikus lietuvių kalbos, pasakojate apie Lietuvą?

Labai stengiuosi su dukromis vis daugiau bendrauti lietuviškai, tačiau tai yra sudėtinga. Jos ne visada mane supranta, o dabartiniu laikotarpiu itin svarbu vienam kitą suprasti, todėl dažniau tenka bendrauti ispaniškai. Per kiekvienas vasaros atostogas stengiamės grįžti į Lietuvą, o ateityje tikimės čia atvykti ir žiemos atostogų.

Džiugina tai, jog kas kartą pasisvečiavus Lietuvoje mergaičių lietuvių kalbos įgūdžiai pagerėja. Be to, kiekvieną dieną bendrauju su tėvais, likusiais gimtinėje, tad papasakoju šeimai šalies aktualijas. Žinoma, norėtųsi, jog kada nors dukros išmoktų puikiai kalbėti lietuviškai. Neprarandu vilties, kad taip ir bus.

116

Kaip klostėsi Jūsų karjera persikėlus gyventi į Ispaniją? Nebuvo sunku įsilieti į darbo rinką?

Persikėlus čia gy venti, pirmieji dveji–treji metai buvo labai sunkūs. Teko daug mokytis, be ispanų kalbos, reikėjo išmokti ir katalonų. Pirmaisiais metais nepavyko įstoti į rezidentūrą, todėl teko dar vienus metus stropiai mokytis. Aišku, kalbos barjeras taip pat prisidėjo prie sunkumų, bet manau, kad kai yra labai didelis noras, viskas įmanoma. Įsidarbinęs iš pradžių dirbdavau po 300–400 valandų per mėnesį ir dar tekdavo rasti laiko mokslams. Studijų dalykai vis sudėtingėjo, prasidėjo moksliniai darbai, vėliau įstojau į doktorantūrą. Trumpai tariant, lengva nebuvo, bet esu laimingas, kad viskas taip susiklostė.

Kuo skiriasi studijos Lietuvoje ir Ispanijoje?

Kai atvykau mokytis į Ispaniją, Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, todėl nuo pat pradžių susidūriau su daug malonių skirtumų.

Pirmiausia mane nustebino dėstytojų ir studentų santykiai. Jie man pasirodė kur kas liberalesni nei Lietuvoje. Studentai turėjo daugiau galimybių tiesiogiai prisidėti prie studijų kokybės gerinimo. Todėl, žinoma, buvau tarsi užburtas (teigiama prasme), atsirado noras dar intensyviau mokytis, domėtis šalies kultūra ir tiesiog mėgautis naujomis galimybėmis.

Ar visuomet svajojote tapti mediku? Kaip supratote, jog tai – Jūsų pašaukimas?

Taip, nuo mažens svajojau būti mediku ir visada siekiau šio tikslo. Kai man buvo maždaug devyneri metai, supratau, kad mano pašaukimas – būti gydytoju. Įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, iš karto pradėjau dirbti greitosios pagalbos stotyje, kad galėčiau būti arčiau pacientų, semtis profesinių žinių, patirties. Manau, jog tai dariau vedamas vidinio noro padėti žmonėms.

Kaip manote, kokios asmens savybės yra būtinos, norint būti mediku?

Mano nuomone, svarbiausi bruožai, reikalingi gydytojui, yra nuoširdumas, gebėjimas išklausyti, išgirsti, suprasti ir nuraminti ligonį, stengtis besąlygiškai jam padėti, kad ir kokios būtų aplinkybės. Taip pat itin svarbu mokėti maloniai bendrauti su kiekvienu pacientu. Tai – žmogiškosios savybės, kurios yra labai reikalingos mūsų darbe. Be abejo, taip pat ypač svarbu būti geru savo srities specialistu, daug ir nenutrūkstamai mokytis, tobulėti, plėtoti žinias, domėtis naujovėmis.

lietuvė

Nuo tada, kai atvykau į Ispaniją, niekada nesijaučiau vienišas. Visada šalia buvo žmonių, kurie mane priėmė tokį, koks esu, ir neleido šiame krašte jaustis svetimam.

117

lietuvė

118

lietuvė

Esu dėkingas čia sutiktiems žmonėms už gyvenimo ir profesines pamokas. Jų dėka tapau geresniu žmogumi ir į tam tikrus dalykus žvelgiu per kitokią prizmę nei anksčiau.

119

lietuvė Esate šeimos medicinos, sporto ir traumatologijos specialistas. Kodėl nusprendėte specializuotis šiose srityse?

Stojau į šeimos gydytojo rezidentūrą, nes norėjau dirbti priėmimo skyriuje, tačiau, ten padirbęs ir įgijęs mokslų daktaro laipsnį, susidomėjau sportu, sporto fiziologija, medicina ir traumatologija. Todėl įstojau į sporto medicinos rezidentūrą. Pabaigus mokslus, mane pakvietė dirbti į Ispanijos futbolo klubą „Barcelona“ dvejiems metams, kad galėčiau toliau tobulėti kaip specialistas. Ir po tų dvejų metų klubas man pasiūlė likti toliau dirbti pas juos. Už tai esu labai dėkingas. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti geriausiame pasaulio sporto klube kartu su puikiais sporto medicinos srities specialistais.

Ar pats gyvenate aktyviai, sportuojate?

Taip, man labai patinka sportas.

Labiausiai mėgstu bėgioti. Esu dalyvavęs Niujorko, Čikagos, Bostono, Berlyno ir Barselonos maratonuose. Taip pat labai patinka žaisti tenisą, padelio tenisą, krepšinį. Tiesa, šioms sporto šakoms neretai pritrūksta laiko.

Visa šeima mėgstame aktyvų laisvalaikį, būti gamtoje. Ispanijoje organizuojame išvykas į kalnus, o atvykę į Lietuvą plaukiojame baidarėmis.

Ne paslaptis, jog pavasarį kelioms savaitėms prisijungėte prie kolegų, dirbančių su koronavirusu sergančiais pacientais. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

Prasidėjus koronaviruso pandemijai, visi turėjome užsidaryti namuose.

Stebėjau situaciją ir jaučiau, kad negaliu sėdėti rankų sudėjęs, kai galiu būti naudingas, turiu padėti savo buvusiems kolegoms. Todėl nedelsdamas paskambinau skyriaus vedėjui ir prisijungiau prie gydytojų komandos.

Ar reikėjo papildomo pasiruošimo, mokymų prieš prisijungiant prie kolegų?

Be abejo. Pirmiausia aš ir visi mano kolegos buvome supažindinti su savisaugos protokolais ir pagal juos mokomi. Ypač svarbu buvo žinoti, kaip saugiai apsivilkti ir nusivilkti specialią apsauginę aprangą. Ir nors vėliau 120

lietuvė

Džiaugiuosi, kad galiu dirbti geriausiame pasaulio sporto klube kartu su puikiais sporto medicinos srities specialistais.

121

lietuvė

Iš pradžių dirbdavau po 300–400 valandų per mėnesį ir dar tekdavo rasti laiko mokslams. Studijų dalykai vis sudėtingėjo, prasidėjo moksliniai darbai, vėliau įstojau į doktorantūrą. Lengva nebuvo, bet esu laimingas, kad viskas taip susiklostė.

122

lietuvė

123

lietuvė

124

lietuvė

aprangos pradėjo trūkti, tačiau saugos principai išliko tokie patys. Svarbu paminėti, jog kiekvieną dieną gydytojų susirinkimuose susipažindavome su atnaujintais COVID-19 gydymo protokolais – tuo metu jie keisdavosi kone kasdien.

Taip pat buvome išmokyti taikyti naujas viruso komplikacijų diagnostikos priemones, pavyzdžiui, kaip echoskopu diagnozuoti COVID-19 sukeltą plaučių uždegimą.

Kaip reagavo Jūsų šeima? Ar sulaukėte palaikymo? Šeima mane labai palaikė, nors giliai širdyje baiminosi, kad man kas nors nenutiktų. Tačiau, manau, visi suprato, kad būtent šiuo metu esu reikalingesnis ligoninėje ir turiu padėti sergantiems žmonėms.

Ar nebijojote susirgti? Juk virusas plito žaibiškai, o informacijos apie jį tuo metu buvo labai nedaug.

Visada buvo baimė susirgti, ypač kai apsaugos priemonių ne visada pakakdavo. Bet ta baimė turi savotiškų privalumų. Ji tave priverčia labiau saugotis – dėvėti apsaugines priemones, kelis kartus nusiprausti po dušu darbo metu, nuolat dezinfekuoti rankas. Kai prarandi baimės jausmą, pradedi daryti klaidas, nesirūpinti savisaugos priemonėmis ir tada padidėja rizika susirgti.

Kokias emocijas patyrėte kovos su koronavirusu fronto linijoje? Kas buvo sunkiausia?

Apskritai darbas priėmimo skyriuje nėra lengvas. Dar prieš pandemiją esu turėjęs labai sunkių budėjimų. Bet šiuo atveju situacija buvo kitokia. Kuo skyrėsi pacientų, sergančių koronavirusu, gydymas nuo kitų pacientų? Tuo, kad pandemijos pradžioje mums visiems trūko žinių apie virusą, jo plitimo eigą ir gydymą. Kaip minėjau, gydymo protokolai būdavo atnaujinami kone kiekvieną dieną, o ligonių būklė keisdavosi ne valandomis, o minutėmis. Normaliomis sąlygomis veikiantys vaistai šiems pacientams nepadėdavo, būdavo sunku stabilizuoti jų būklę. Vieną dieną, atrodo, paciento savijauta gera, o kitą jau tenka jį intubuoti. Buvo labai sunku...

Kokias pandemijos pasekmes labiausiai pajuto ispanai?

Manau, kad didžiausios pasekmės yra ekonominės – uždarytos parduotuvės, restoranai, barai, viešbučiai, sporto klubai. Miestai liko be turistų, kurie atvykę atostogauti sukuria didelę pridėtinę vertę šalies ekonomikai. Ir, be abejo, svarbu paminėti karantino sukeltas psichologines pasekmes, kurios itin skaudžiai palietė pažeidžiamiausią visuomenės grupę – mūsų sene-

lius. Šie negalėjo pamatyti savo vaikų, anūkų... o kartais ir patys pasirūpinti savimi.

Ką manote apie pandemijos valdymą Lietuvoje?

Galiu pasakyti, jog pirmąją viruso bangą pavyko suvaldyti tikrai neblogai. Viruso plitimas buvo pristabdytas, todėl galėjome visi kartu pasidžiaugti vasara. Manau, kad prie to labiausiai prisidėjo žmonių sąmoningumas ir pastangos.

Gyventojai elgėsi atsakingai, nes bijojo viruso.

Bet, kaip matome, antroji koronaviruso banga Lietuvoje pridarė daugiau žalos, nes žmonės prarado baimės jausmą ir ne per daugiausia kreipė dėmesį į mokslininkų, gydytojų rekomendacijas.

Todėl, suprantama, norint sustabdyti antrąjį viruso protrūkį, apsaugoti ligonines nuo žlugimo ir išgelbėti kuo daugiau gyvybių, buvo įvestos labai griežtos karantino sąlygos.

Kaip karantinas paveikė Jūsų kasdienybę? Galbūt atradote laiko veikloms, kurioms jo anksčiau trūko?

Karantino metu, be darbo ligoninėje, turėjau galimybę užbaigti pradėtus projektus. Tai – straipsniai moksliniams žurnalams, kurie buvo pradėti rašyti, tačiau visada trūkdavo laiko jiems užbaigti. Karantino laikotarpis suteikė progą pagaliau tai padaryti.

Sakoma, jog ribinės situacijos – tai gyvenimo pamokos. Kaip manote, ko galime išmokti šiuo nelengvu laikotarpiu?

Galiu pasidalyti savo patirtimi. Mane ribinė situacija ištiko, kai spalio pradžioje pats susirgau COVID-19 liga ir atsidūriau ligoninėje dėl sunkių pneumonijos komplikacijų. Tada supratau, kad viskas labai laikina. Kiekviena minutė, praleista su šeima, kiekvienas pokalbis su tėvais, kiekviena vakarienė su draugais yra neįkainojama. Nors, kai viskas praeina, vėl patenki į įprasto gyvenimo girnas ir blogos patirtys tarsi pasimiršta, bet visada stengiuosi prisiminti, kas yra brangiausia, tai – sveikata ir šeima.

Manau, kad šiuo laikotarpiu galime išmokti vertinti tai, ką turime... Artimuosius, draugus, laiką kartu – pasivaikščiojimus gamtoje ar tiesiog pokalbius prie puodelio kavos lauko kavinėje be jokių apribojimų. Susidūrę su įvairiais draudimais, išmokstame branginti tai, kas kadaise atrodė normalu ir įprasta. Juk anksčiau galvodavome: jeigu ne šiandien, tai kitą dieną galėsiu padaryti tam tikrus dalykus. Tačiau šis sudėtingas laikotarpis mums parodė, kad reikia išgyventi kiekvieną gyvenimo akimirką, džiaugtis ja... ir nieko niekada neatidėti rytojui.

125

lietuvė

126

lietuvė

Ieva Vaitkevičiūtė:

„Emocinį raumenį reikia treniruoti taip pat, kaip ir kūną“ Prieš metus kilusi pandemija ne vieną privertė išlipti iš greitai lekiančio gyvenimo traukinio ir ne tik susidurti su neregėtomis išorinėmis problemomis, bet ir stoti į akistatą su pačiu savimi. Gal kai kam tai buvo pirmas kartas, todėl natūraliai pristigo priemonių savo vidiniams konfliktams išnarplioti. Tačiau nevalia palūžti, nes viskas praeina, o šią krizę verta priimti kaip progą stiprinti savo emocinę sveikatą, arba, kaip sako emocinio sporto klubo – psichinės sveikatos gerinimo platformos „Mindletic“ – įkūrėja Ieva Vaitkevičiūtė, treniruoti savo emocinį raumenį. ŽIVILĖ KASPARAVIČIŪTĖ

Kaip ir kada kilo mintis įkurti platformą psichinei sveikatai gerinti?

Esu baigusi psichologiją ir pastaruosius kelerius metus dirbu technologijų srityje. Idėją skatinti stiprinti savo emocinį raumenį taip pat kaip fizinį turėjau jau seniai. Šis projektas prasidėjo per pirmąją pandemijos bangą, kai per vieną hakatoną žmonės susirinko ieškoti būdų, kaip atremti su pandemija susijusius iššūkius.

Aš tuo metu pradėjau burti komandą, kuri galėtų spręsti su pandemijos sukeltu nerimu susijusias problemas. „Mindletic“ žada padėti įveikti perdegimą, nerimą ir stresą. Ne kiekvienam žmogui lengva identifikuoti šias būsenas visuomenėje, kur dėl skubos ir įtampos normalizavimo dažnai su emociniu disbalansu tiesiog susitaikoma. Kokie yra tie perdegimo, nerimo ir streso signalai, rodantys, kad reikia susirūpinti savo psichine sveikata?

Dažnai žmonės didėjantį nerimą sau įvardija tik nutikus ryškesniems įvykiams, pavyzdžiui, nerimo atakoms, dėl kurių visiškai sutrinka organizmo ritmas: prasideda miego, mitybos problemos, ima kamuoti nuolatinis nuovargis. Aš ir pati esu patyrusi ne vieną panikos ataką.

Dar prieš pandemiją Harvardo mokslininkų tyrimai atskleidė, kad kas antras tūkstantmečio kartos atstovas dėl nuolatinio skubėjimo ir intensyvaus gyvenimo sukelto perdegimo išeina iš darbo. Tačiau apskritai žmonės savo psichine sveikata pradeda rūpintis įvairiais etapais. Vieni nutaria ieškoti išeities, vos tik sutrinka miegas ar atsiranda nuolatinis nuovargis, kiti save kankina iki paskutinės akimirkos, kol atsiranda net drebulys, nepaaiškinamos ligos ar odos problemos, kurios vis dažniau yra siejamos su psichinės sveikatos sutrikimais, mat vidinis nerimas išeina į paviršių per odą. Šiais laikais informacijos apie psichinės sveikatos gerinimą yra pilnas internetas, lūžta knygynų lentynos. Kuo ypatinga yra „Mindletic“ programėlė?

Mes siūlome savo emocinį raumenį stiprinti prevenciškai, didinti savo atsparumą taip pat, kaip treniruojame kūną. Žmonės atsispirdami nuo ten, kur yra šiandien, gali stebėti tą pokytį ir tendencijas ilgalaikėje perspektyvoje. Mes jiems nuolat primename tą daryti, šviečiame dalydamiesi tiksline informacija. Norėdami kuo geriau įtikti individualiai asmenybei neseniai pradėjome rodyti personalizuotą emocinio balanso ana127

lietuvė

Dar prieš pandemiją Harvardo mokslininkų tyrimai atskleidė, kad kas antras tūkstantmečio kartos atstovas dėl nuolatinio skubėjimo ir intensyvaus gyvenimo sukelto perdegimo išeina iš darbo.

litinę informaciją ir siūlyti personalizuotus psichologų patarimus, atrinktus pagal programėlėje užfiksuotas emocijas.

Panašu, kad norint naudotis programėle nėra būtina sau įvardyti konkrečių psichinių problemų, pakanka noro didinti savo emocinį atsparumą?

Norint pradėti naudotis programėle nebūtina turėti diagnozės, didelio nukrypimo nuo normos ar būti patyrus didelį sukrėtimą. Mes nesiekiame normų neatitinkančių žmonių paversti „normaliais“, nelaimingų – laimingais. Mes skatiname palaikyti emocinį balansą, gebėjimą patirti įvairias emocijas, nes juk visiškai išvengti įtampos neįmanoma. Šiuo atveju remdamiesi pozityviąja psichologija siekiame skatinti žmones tobulėti nuo ten, kur jie yra šiandien. Visi subjektyvų laimės suvokimą turintys žmonės gali būti laimingesni, stipresni ir atsparesni. Siekiame padėti nesureikšmindami normų.

Ateinant į sporto salę įprasta turėti tam tikrų tikslų. Ar norint jungtis prie „Mindletic“ reikia nusistatyti konkrečius tikslus?

Siūlome žmonėms apibrėžti, kas jiems yra emocinis balansas, ir stebėti, ar bėgant laikui jie juda jo link. Tačiau esu sutikusi žmonių, kurie neturi konkretaus tikslo, dar tik tyrinėja, kas jiems būtų tas emocinis balansas, jų nėra sukrėtęs konkretus iššūkis. Nebūtina pasiekti kritinio nerimo lygio, kad susirūpintume savo psichine gerove. Verta stiprintis, net kai mūsų emocinė pusiausvyra yra pakankamai gera.

Kaip veikia dienoraščio funkcija šioje programėlėje?

Yra dvi programėlės versijos – individui ir organizacijoms. Individai gali identifikuoti savo emocinę būseną, o organizacijų nariai turi prieigą prie emocijų žodyno, kuriuo naudodamiesi gali apibūdinti savo emocijas ir sekti jų pokytį bėgant laikui, tendencijas.

128

Kaip veikia bendruomenės kambariai šioje programėlėje? Papasakok apie principus.

Dabar turime du kambarius, kurie prieinami visiems vartotojams: diskusijų taikant nusiraminimo metodus kambarį ir tarpusavio palaikymo kambarį. Nusiraminimo metodų kambaryje žmonės pasakoja, kaip jie stabilizuoja savo emocijas. O tarpusavio palaikymo kambaryje diskutuoja apie situacijas, kurios jiems sukelia emocinį disbalansą. Organizacijos turi atskirus anoniminius kambarius, kuriuose darbuotojai diskutuoja tarpusavyje. Mes dalijamės šviečiamąja medžiaga apie psichinę sveikatą.

O kaip dėl kalbų įvairovės?

Kambariai veikia lietuvių ir anglų kalbomis.

Psichologai teikia konsultacijas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Kokiais kriterijais reikėtų remtis norint pamatuoti savo psichinę sveikatą?

Mes vis dar diskutuojame, kokiu būdu pamatuoti tą pokytį tam tikroje laiko atkarpoje, kas yra ta sėkmė. Ar dažnesnės malonių emocijų patirtys reikš mano psichinę gerovę? Nebūtinai. Šiuo metu kviečiame žmones stebėti, kaip jie jaučiasi, ir nusistatyti, kur link norėtų judėti.

Kol kas kalbame apie subjektyvų matavimą, bet mūsų psichologai taip pat gali objektyviai patarti pagal tai, ką mato stebėdami konkretų klientą.

Kas labiausiai kenkia žmogaus emociniam balansui modernioje visuomenėje? Ko reikėtų saugotis, vengti arba ką riboti?

Aš tikiu, kad balansui labiausiai kenkia, kai žmogus nesugeba ref lektuoti ir pastebėti, kada atsiranda emocinis disbalansas. Laiku nepastebėtas, jis gali pasireikšti tiesiogine ir netiesiogine agresija, neapykanta sau ir kitiems, kitų ir savęs žalojimu, įskaitant alkoholio vartojimą. Mano manymu, labiausiai kenkia negebėjimas atpažinti, suvokti, pripažinti ir galiausiai imtis veiksmų.

Imtis veiksmų, manau, yra lengvoji dalis.

lietuvė

129

lietuvė

Nebūtina pasiekti kritinio nerimo lygio, kad susirūpintume savo psichine gerove. Verta stiprintis, net kai mūsų emocinė pusiausvyra yra pakankamai gera.

130

lietuvė Turbūt todėl prieš leidžiant žmonėms užeiti į „Mindletic“ kambarius svarbu suteikti įrankius savirefleksijai, pamokyti, kaip pastebėti emocinį disbalansą?

Tokia ir yra mūsų vizija. Mes neseniai išleidome Jeilio universiteto studijomis paremtą emocijų žodyną, pagal kurį emocijos skirstomos pagal energijos lygį ir malonumą. Norime padėti žmogui suprasti, kokio mindletiškumo lygio jis yra, ir pagal tai nustatyti, kur link jis nori judėti.

Pandemija tęsiasi jau vienus metus ir tikrai turi padarinių žmonijos psichinei sveikatai. Kaip puoselėti psichinę sveikatą, kai biuras, namai ir pramogos dažniausiai ribojamos tų pačių keturių sienų ir žmogus negauna to, ką paprastai suteikia gyvenimas?

Remiuosi jau minėtąja pozityviąja psichologija, kur siekiama atsiriboti nuo normalizavimo, nuo normų taikymo laimei apibrėžti ir renkamasi žiūrėti individualiu lygmeniu. Vienam individuali gerovė yra vienoks socialumo lygis, o kitam kitoks, priklausomai nuo ekstravertiškumo. Vieni žmonės yra labai atviri naujoms patirtims, iš jų semiasi gyvenimo džiaugsmo, o kiti labiau mėgsta apibrėžtumą, nuspėjamumą. Ir nei vienas, nei kitas nėra teisus. Visa tai ir yra subjektyvi gerovė. Grįžtu prie to, jog reikia sekti, kas man pačiam yra laimė, ref lektuoti. Kuo aš dažniau ref lektuosiu, pavyzdžiui, vakarais apgalvosiu, kokia buvo mano diena, kur per daug įsitempiau, ar gerai pavalgiau, tuo geriau įžvelgsiu savo ribas ir suprasiu, kaip su jomis galiu toliau augti. Kaip ir sakiau, netikiu viena norma, reikia ieškoti individualaus balanso per nuolatinę ref leksiją.

Kaip pati išgyvenai išbandymų kupinus praėjusius metus?

Praėjusiais metais aš patyriau daugiau panikos atakų nei bet kada anksčiau. Viskas iš esmės prasidėjo nuo pirmosios koronaviruso bangos, kai matydama augančius užsikrėtusiųjų skaičius iš tiesų labai sumišau ir buvo baisu dėl šeimos narių, dėl užsidarymo neapibrėžtam laikotarpiui. Beprotiškas laikas. Gyvenant vienai pradžia buvo labai sunki. Turėjau kažką su tuo daryti ir taip gimė „Mindletic“. Iki šiandien per tas nerimo, nežinios ir neapibrėžtumo bangas, per savo ir aplinkinių baimes šuoliuoju.

Na štai, iš nepalankios situacijos gimė kažkas pozityvaus.

Koronaviruso pandemija turi ir teigiamą pusę.

Pavyzdžiui, šiandien žmonės drąsiau kalba apie savo išgyvenimus, yra linkę stiprinti savo psichinę sveikatą, jau moka pripažinti, jog ne visada yra ramūs. Ir nėra būtina diagnozė, kad kažką su nerimu darytų, stiprintų savo atsparumą sudėtingoms gyvenimo situacijoms.

Ar Lietuvoje, kur psichinė sveikata vis dar stigmatizuojama, irgi atviriau kalbama apie savo išgyvenimus?

Taip, ir mane tai maloniai stebina. Ne tik mes ieškome organizacijų bendradarbiauti, bet ir jos pačios į mus kreipiasi. Matome, kad žmonės naudojasi programėle, dalyvauja renginiuose ir kalbasi apie emocinę sveikatą. Stigma labai stipriai mažėja. Tai galima pastebėti ir iš tam tikrų Lietuvoje įvykusių pokyčių. Pavyzdžiui, neseniai sveikatos apsaugos ministro įsakymu buvo atnaujinti vairuotojų psichikos sveikatos tikrinimo reikalavimai. Net pati nustebau, nes nežinojau, kad valgymo sutrikimų turintys asmenys iki šiol negalėjo vairuoti automobilio. Nuo šiol nežymūs psichikos sveikatos sutrikimai (pavyzdžiui, nerimas, depresija, fobijos) nebebus kliūtimi sėsti prie automobilio vairo.

Turbūt dėl riboto gebėjimo išgyventi nežinomybę ir blogėja žmonių psichinė sveikata pandemijos akivaizdoje. Kiek nežinomybės žmogus gali pakelti ir ką reikia pasitelkti norint išlaikyti emocinį balansą, kai ta nežinomybė užsitęsia?

Nežinomybė yra viena iš didžiausių mūsų visų baimių, nes mes nemokame tokiomis sąlygomis veikti, nežinome, kokius įpročius taikyti.

Kuo daugiau neapibrėžtumo, tuo daugiau nerimo. Tačiau sakoma, jog pastoviausias dalykas yra pokytis. Tai neišvengiama moderniame pasaulyje, kuriame nuolat atsiranda technologinių naujovių. Kuriama vis daugiau iniciatyvų, mokančių žmones gyventi tomis neapibrėžtumo sąlygomis, improvizuoti įvairiose situacijose. Tenka improvizuoti vienoje, kitoje situacijoje, o jau trečioje, žiūrėk, ir lengviau. Čia labai norėčiau pacituoti Bruce Lee, kuris sakė, kad reikia būti vandeniu: mokėti prisitaikyti, plaukti, pratekėti, bet ir neskubėti pakeisti krypties. Aš pati taip ir bandau: truputį ten, truputį čia ir, žiūrėk, judu į priekį.

Iš tiesų įdomus pastebėjimas dėl mokymosi būti nežinomose situacijose. Gal šitaip nežinomybė galiausiai gali tapti komforto zona ir gebėjimas improvizuoti ir yra atsakymas į klausimą, kaip išgyventi.

Prisimenu savo pusės metų kelionę po Aziją.

Ten sutikau labai įvairių žmonių, kurie keliasdešimt metų gyvena tokio neapibrėžtumo sąlygomis. Jie neturi nuolatinių namų, jie nežino, kur bus po poros mėnesių. Ir taip keistai atrodo, norisi klausti: „Kur tavo bazė?“ Bet tai yra jų gyvenimo būdas ir nuolatinis judėjimas jiems yra tapęs komfortu. Tai tik įrodo, kad mes randame būdų prisitaikyti prie nežinomybės. Gal dar priklauso nuo to, kokia stipri ta nežinomybė? Nes jei nusiperku bilietą į Antarktidą, kur nesu buvusi, tai gali būti per didelis žingsnis nežinomy-

131

lietuvė

Netikiu viena norma, reikia ieškoti individualaus balanso per nuolatinę refleksiją.

132

lietuvė

133

lietuvė

134

lietuvė

Šiandien žmonės drąsiau kalba apie savo išgyvenimus, yra linkę stiprinti savo psichinę sveikatą, jau moka pripažinti, jog ne visada yra ramūs. Ir nėra būtina diagnozė, kad kažką su nerimu darytų, stiprintų savo atsparumą sudėtingoms gyvenimo situacijoms.

bės link. Gal reikėtų pradėti nuo Estijos ir žiūrėti, kaip seksis susidurti su nežinomybe ten? Saviref leksija ir šitoks savo ribų ieškojimas bei analizė padeda toliau augti, plėsti savo ribas. Šiandien darosi vis populiariau kalbėti apie savo emocinę būseną viešai, o gebėjimas parodyti savo pažeidžiamumą yra suvokiamas kaip stiprybė. Tačiau kur yra riba tarp konstruktyvaus dalijimosi, paramos vieno kitam ir betikslio pesimizmo skleidimo, mirkimo užsistovėjusiose savigraužos sultyse? Papasakok, kaip tinkamai dalytis savo išgyvenimais darbe, su draugais ar socialinėse medijose. Nuo ko geriau susilaikyti?

Pažeidžiamumas kaip stiprybė yra skatinama dėl to, kad tai nedažna. Socialiniuose tinkluose vis dar yra rodoma daugiau stiprybės ir sėkmės. Aš dar nematau balanso tarp pažeidžiamumo ir sėkmės. O jeigu organizacijoje dirba nelaimingas žmogus, jam reikia sukurti erdvę, kur jis galėtų reflektuoti, pastebėti savo būseną. Tuomet galima jam parodyti, kad tai yra jo nuolatinė būsena ir kad jam stinga balanso tarp emocijų. Kartu reikia padėti žmogui ieškoti to balanso. Primenu, kad nereikia skatinti visus būti tik laimingus. Reikia stebėti, kiek užsitęsia kažkuri būsena. Net ir laimės užsitęsimas gali išvaryti iš proto, nes padaugėja neurotransmiterių ir pradedama neobjektyviai vertinti aplinką.

Apskritai manau, kad dalytis vertingiau nei užsisklęsti. Tuomet pati grupė gali prisiimti atsakomybę už visų žmonių emocinio balanso išlaikymą.

Stabili grupė ir pati bus suinteresuota, kad ta emocinė būsena kistų, o ne kažkas temptų tik į vieną pusę.

135

lietuvė

136

lietuvė

Psichinės sveikatos stiprinimas yra nesibaigianti kelionė.

Kaip gyvena emociškai tvirtai sudėtas žmogus? Juk dažnai net sunku suvokti, koks tai jausmas, ir tik praradęs emocinį antsvorį gali suprasti, ką iš tiesų reiškia emocinė gerovė, nes iki tol nežinojai, kad gali būti ir kitaip. Padėk vizualizuoti emociškai tvirtai sudėto žmogaus šviesų rytojų. Kokie tie mindletiškumo požymiai?

Mes su komanda šiuo metu diskutuojame, kaip apibrėžti tą siekiamybę, kas yra tas mindletiškumas. Pirmiausia reikėtų nustoti savo asmenybę matuoti pagal turtus, keliones ir įvertinti savo emocinę pusiausvyrą, ar sugebi atlaikyti sunkias situacijas. Šiuo metu mindletiškumą apibrėžti galima savęs klausiant, kokio sunkumo emocinius svarmenis (situacijas, konf liktus) sugebi pakelti. Mindletiškumo ribos nėra tokios aiškios ir apibrėžtos kaip atletiškumo, nes psichinės sveikatos stiprinimas yra nesibaigianti kelionė. Kol kas tie mato vienetai ryškėja per gebėjimą greitai reflektuoti, įsivertinti, kas vyksta čia ir dabar, kokia yra mano reakcija, kodėl ji yra tokia (dėl patirčių ar pan.), empatizuotis su pašnekovu ir galiausiai ieškoti sprendimų. Sakyčiau, kad gebėjimas greitai ref lektuoti ir atremti vis sudėtingesnes situacijas yra emociškai tvirtai sudėto žmogaus bruožas.

Kas yra Tavo mindletiškumo idealas?

Neturiu vieno tokio dievaičio. Keletą žmonių esu mačiusi sudėtingose situacijose, ir tai, kaip jie jas atrėmė, man tapo pavyzdžiais. Tačiau nežinau, kaip jiems sektųsi susidūrus su kitokiomis problemomis. Mano artimoje aplinkoje taip pat yra labai įkvepiančių žmonių, turėjusių sunkių patirčių, gebančių atremti vis sudėtingesnes situacijas ir į jas žiūrėti paprastai, žaismingai.

137

AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

138

lietuvė

LIETUVOS KŪRĖJŲ KLUBE – ĮKVĖPIMAS, ŽINIOS IR BENDRAMINČIŲ DRAUGYSTĖ

Epidemiologinė situacija pakeitė daugelio žmonių gyvenimą. Nutrūkę socialiniai santykiai net su pačiais artimiausiais draugais, giminėmis, neapibrėžtumas ir nežinomybė dėl profesinės ateities, daugybė ekonominių suvaržymų ir virtuali realybė lėmė tiek emocinius, tiek finansinius iššūkius. Bene labiausiai karantino pasekmes pajutusi visuomenės dalis – smulkieji Lietuvos gamintojai, mažų verslų savininkai. Šiandien kalbamės su Lietuvos kūrėjų klubo įkūrėja RITA ČIAPAITE-BAUBLIENE apie metus karantine, apie tai, kokią reikšmę įgijo auganti bendruomenė ir kodėl žmonės savęs ieško bendraminčių draugijoje.

Kokią naudą davė arba kokias problemas padėjo išspręsti Jūsų suburta Lietuvos kūrėjų bendruomenė?

Lietuvos kūrėjų klubas – tai antrus metus veikiantis smulkiųjų Lietuvos verslų, amatininkų, gamintojų, autorių tinklas. Iki pandemijos šioje bendruomenėje vykdavo daug gyvų susitikimų, renginių, bendrų projektų ir susikūrė stiprus tarpasmeniniais santykiais grįstas tinklas. Pasauliui sustojus jis persikėlė į virtualiąją erdvę ir tapo savotiška profesinio bendravimo, emocinio palaikymo oaze.

Atsakant į klausimą apie naudą labai tinka frazė „Bendruomeninė jėga žmonių emocinę sveikatą gydo geriau nei visi psichologai ir ligoninės“. Karantino metu ši bendruomenė sustiprėjo, užaugo vertybine prasme, išsigrynino lūkesčiai, bendravimo formos.

Pakito poreikiai. Prieš karantiną klubo nariai buvo itin reiklūs unikaliam turiniui, mokymų ir žinių srautui, pradėjus organizuoti virtualius susitikimus buvo išsakytas paprasto bendraminčių bendravimo poreikis.

Aš, kaip klubo įkūrėja, supratau, kad didelis kiekis informacijos viešojoje erdvėje, nemokamas turinys net iš lyderiaujančių mokymų paslaugas teikiančių įmonių ne visada reiškia kokybę. Nusprendėme padėti klubo nariams atsirinkti kūrėjams svarbų turinį, kuriam verta skirti dėmesio. Didelis informacinis triukšmas didina įtampą, žmonės jaučiasi prastesni už kitus, kurie viską spėja, mokosi. Tad padedame kritiškai vertinti perteklinį turinį, dalijamės apžvalgomis, „sukramtę“ ilgų pristatymų informaciją pateikiame temų diskusijai, kad kūrėjai tai perleistų per asmenines patirtis. Taigi, žinių srautas konvertavosi ir pasipildė socialiniu, bendrystę kuriančiu turiniu, vietoj mokymų susitikimų atsirado diskusijų sklidini pusryčiai.

Kokios pagrindinės pastarųjų metų tendencijos mažųjų gamintojų, smulkiojo verslo fronte?

Dvi viruso bangos, karantinai itin stipriai paveikė mažus šeimos verslus. Sėkmė aplankė tuos, kurie grei-

tai priėmė pasikeitimus, taikė inovacijas, investavo į elektroninės prekybos sprendimus, adaptavo asortimentą. Tradicinei prekybai užsidarius (mugės, fizinės parduotuvės) verslo įkūrėjai turėjo dar daugiau dėmesio skirti socialiniams tinklams, naujiems kanalams. Kai kam pokyčiai suteikė galimybę pasirodyti platesniam ratui žmonių, pasiekti juos elektroninėmis priemonėmis, lėmė pardavimo augimą.

Dalies sėkmingų veiklų augimą apribojo išteklių trūkumas – stojus medžiagų gamybai užsienio rinkose, žmonėms užsidarius namuose ir nebesurandant papildomų rankų gamybos procesui nebuvo patenkinama išaugusi (užauginta) paklausa. Todėl, netgi matant gerus veiklos apyvartos rodiklius, negalima teigti, kad smulkieji verslininkai pralobo, nes tam, kad investicijos atsipirktų, pritrūko galimybių tuo pačiu tempu auginti gamybos apimtį.

Tikrai negalima situacijos vertinti vienpusiškai ir tik džiaugtis. Deja, ne visi sugebėjo prisitaikyti. Aplinkos 139

lietuvė spaudimas, nutrūkęs pinigų srautas nelikus fizinės prekybos, atšauktos mugės, santaupų situacijai suvaldyti trūkumas ir prie visko prisidėjusi asmeninio gyvenimo aplinka. Vieno žmogaus organizacija, kurioje vyko kūryba, gamyba, tiekimas, klientų aptarnavimas, staiga dar į vieną parą turėjo sudėti ir šeimos klausimus – vaikų ugdymą, maisto gamybą ir t. t. Apie kūrybinio potencialo stiprinimą, įkvėpimo paieškas neliko net kalbos.

GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTRAUKA

Minite itin stiprius tarpasmeninius klubo narių santykius. Kaip tai įmanoma, kai klubo nariai iš dalies yra konkurentai?

Galima manyti, kad visur aplinkui konkurentai, arba galima laikyti vieniems kitus kolegomis. Klube turime ir panašių, ir visai skirtingų sričių atstovų, tačiau bendradarbiavimas užsimezga pačiomis įvairiausiomis formomis, susikuria neįtikėtini santykiai. Fotosesijos, jungtiniai projektai, vidinis vartojimas prioritetą teikiant klubo narių gamina-

140

moms prekėms – jau įprasti reiškiniai. Bet net skeptiškiausius nustebina, kad du kepurių gamintojai apsikeičia gaminiais asmeniniam naudojimui, nes vienas turi vasarinių produktų, kitas – žieminių, netgi dalijasi rekomendacijomis viešojoje erdvėje. Mezgėjai dalijasi paslaptimis ir atvirai sako, jog pasaulyje per daug siūlų, kad juos sumegztų vienas žmogus.

Savo kūrybingų žmonių bendruomenėje mes atkartojame didelę verslo organizaciją, kuri patenkina individualiai dirbančių žmonių poreikį būti sociume. Mes kooperuojamės ir dalyvaujame didžiausiose konferencijose, dalijamės išgirsta informacija, ref lektuojame, kviečiamės mus dominančius lektorius, organizuojame labdaros projektus. Prieš Kalėdas įvyko jau trečioji socialinė aukojimo akcija.

Buvo aukojami smulkiųjų gamintojų daiktai, o juos pardavus www.lietuvoskurejai.lt kanale buvo surinkta solidi suma vienišiems, sergantiems vaikams.

141

AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKA

lietuvė

lietuvė

AKVILĖS RAZAUSKIENĖS NUOTRAUKA

„Lietuvos kūrėjai“ – tai erdvė žmonėms, kuriantiems Lietuvą savo darbais ir vertybėmis.

Mes neskirstome pagal gaminių grožį ir itin daug dėmesio skiriame suprasti žmogaus ketinimams.

Jeigu žmogus gyvena tuo, ką daro, jeigu jis jaučia bendrystės poreikį ir vadovaujasi principu „ne tik imti, bet ir duoti“, klube jam atsiveria neišmatuojamų verčių klodai.

142

lietuvė

GUSTINOS KETURAKYTĖS NUOTRAUKA

Bendruomenė suteikia galimybę įgyvendinti tuos sumanymus, kurie yra per dideli veikiant vienatvėje.

Prieš Kalėdas surengėme virtualų šventinį vakarėlį – ekranuose susitiko per penkiasdešimt raudonai pasipuošusių kolegų. Sulaukėme Kalėdų Senelio, apsikeitėme padėkomis ir visi patvirtino, kad tokios akimirkos suteikia sparnus.

Jūsų šūkis „Kūrybiškumui nėra konkurencijos“.

Ar tai tikrai įmanoma?

Lietuvos kūrėjų klube turėjome pačių įvairiausių diskusijų apie konkuravimą, idėjų kopijavimą. Tai erdvė, kurioje nariai turi galimybę už uždarų durų labai gerai suprantančiai, objektyviai auditorijai išsipasakoti apie nesąžiningą kitų rinkos žaidėjų elgesį, pasiklausti patarimo – reaguoti ar nereaguoti. Visos tos situacijos padėjo suprasti, kad idėjos sklando ore. Priešus galima susikurti jų nepažįstant, o susitikus suprasti, kad žmogus yra artimas vertybėmis, atviras ir netgi galima partnerystė, intelektiniai mainai.

Džiugu ir dėl to, kad, matyt, veikiame teisingai, daug komunikuojame su norinčiais jungtis kūrėjais ir neetiški, piktų kėslų turintys verslininkai pas mus neateina. Bet jeigu ir ateitų, tai labai greitai galima perprasti žmogaus vertybių sistemą ir nesuteikti progos jiems likti.

Per penkerius veiklos metus, vystant portalo „Lietuvos kūrėjai“ veiklą ir bendraujant su bemaž tūkstančiu smulkiojo verslo įkūrėjų, labai aiškiai pasijuto, kad veikla nutrūksta dėl nuovargio dirbant vienam. Pati veiklos sritis džiugina, tačiau žmogui būtina bendruomenė, kad jis galėtų patenkinti savo poreikį būti tarp žmonių. Nepamesti savo idėjos, prasmingos veiklos gali padėti klubas, nes norintys bendrauti įsitraukia į asmenines draugystes, buriasi į sub-

komandas ir už klubo ribų, aptaria ne tik verslo, bet ir ūkio, šeimos reikalus.

Savo nariams suteikiate ne tik klubą, bendruomenę, bet ir komunikaciją plačiai rankų darbo, Lietuvos gamintojų prekes vertinančių žmonių auditorijai. Ar portalas „Lietuvos kūrėjai“ skirtas tik klubo nariams?

Tai socialinis projektas ir jis neturi ribojimų. Portalas www.lietuvoskurejai.lt yra atviras visiems, tačiau prioritetą teikiame klubo nariams. Mes pasakojame kūrėjų istorijas, todėl norime juos pažinti, suprasti, kas paskatino kurti, koks yra kūrėjo, kaip žmogaus, paveikslas ir kaip tai nugula į rankų darbo gaminius.

Mes gyvename globaliame pasaulyje ir daugelis gaminių yra matyti, turi pakaitalų. Rankų darbą vertinantys pirkėjai ieško istorijų, jiems įdomu tekste išgirsti kūrėjo balsą, vertybes. Mes nemėgstame klišių, todėl į kiekvieną tekstą sudedame tai, kuo 100 procentų tikime. Pamatę išskirtinius, nematytus, savito braižo gaminius arba pirmus žingsnius žengiančius kūrėjus, susisiekiame patys ir pasiūlome nemokamus pristatymus plačiai auditorijai.

Kviečiu visus verslo atstovus mažiau konkuruoti, daugiau draugauti. Veikti taip, kad nebūtų gėda pažiūrėti kolegai į akis, ir nenuvertinti savęs nuolat tikrinant, ką padarė kitas. Kūrybinis unikalumas, išskirtinis pasaulio matymas užprogramuotas kūrėjo genuose, o čia slypi neatkartojamas kiekvieno prekių ženklo DNR, kurio neįmanoma nukopijuoti ar išmokti kursuose. Tai dovana. Pasinaudokime ja kurdami gražesnį ir įdomesnį mus supantį pasaulį.

143

lietuvė

Lietuvos kūrėjų bendruomenėje esame jau trečius metus. Klubo įkūrėja Rita nuoširdžiai palaiko kiekvieną iš mūsų, suteikia daugybę galimybių augti, susipažinti, dalytis gerąja patirtimi. „Lietuvos kūrėjai“ – ilgalaikė, pozityvi ir auganti platforma, kuri puoselėja kūrybiškumą, stiprina lietuviškus prekių ženklus. Didžiuojamės, kad esame šios bendruomenės dalimi.

Ineta Vaitekūnienė, „Menoja“

Atsiradus „Lietuvos kūrėjų“ iniciatyvai kūrybinis verslas rado savo žanrą, rado į lūpas įdedamus žodžius, rado tapatybes, kurias gali pasimatuoti, rado kelią, kuriuo gali eiti nesiblaškydamas. Lietuvos kūrėjų klubas – aktyvi bendruomenė, tam tikra profesinė sąjunga. Šioje bendruomenėje kuriasi pagarbus ir kolegiškas santykis su konkurentais, gali žiūrėti per partnerystės akinius ir siekti geriausio savo lygoje. Esu dėkinga klubui už solidžią lyderystę kūrybinių verslų nišoje.

Indrė Mažeikienė, „Čiubas“

144

lietuvė

Buvimas Lietuvos kūrėjų klube man prilygsta visapusiam augimui – kaip kūrėjai, kaip veiklos plėtotojai, kaip asmenybei. Mane įkvepia klubo narių reiklumas sau ir kitiems, palaikymas, dalijimasis patirtimi ir iššūkiai. Viktoras Hugo kadaise pasakė: „Niekas taip nepadeda kurti ateities, kaip drąsios svajonės.“ Labai džiaugiuosi, kad būtent kūrėjų klube drauge judame ne tik savo svajonių link.

Indrė Endriukaitė, „Ridikėlių mokyklėlė“

Lietuvos kūrėjų klubas man reiškia bendrystę, tarpusavio supratimą ir palaikymą. Kūrėjai dalijasi patirtimi, čia randu savo kūrybiškam verslui svarbius atsakymus. Klube vyksta specialistų mokymai ir aktyvus bendravimas, paremtas pagarba vieno kitam.

Indrė Stankūnė, „Silky Lady Design“

Šis klubas padeda augti, tobulėti ne tik mūsų su vyru vykdomai veiklai, bet ir mums, kaip asmenybėms. Vienoje vietoje daug įvairios naudingos, išgrynintos ir motyvuojančios informacijos, nuomonių, patirčių. Esame dėkingi, kad galime būti šio klubo dalimi, kad mūsų išsakyta nuomonė priimama. Labai tikimės, kad ateis laikas, kai ir mes galėsime klubo nariams pateikti profesionalių įžvalgų.

Gintarė Bičienė, „KamKam candles“

145

lietuvė

Klube esu lygiai metus. Nė akimirkos nesigailėjau prie jo prisijungusi. Man, kaip kūrėjai, tai buvo perėjimas į profesionalesnį lygį, padėjo sustiprinti pasitikėjimą savimi.

Nuostabus jausmas galėti laisvai diskutuoti ir semtis patirties iš didelių, žinomų prekių ženklų savininkų, pažinti mažuosius ir matyti žmones, stovinčius už jų.

Kamilė Snitkienė, „Knit by Snit“

Mes visi turime įgimtą poreikį priklausyti bendruomenei, jaustis kažkam reikalingi, įdomūs. Lietuvos kūrėjų klubas – tai grupė bičiulių, kuriuos jungia vertybės, pažiūros, aistra savo veiklai, kūrybai. Klube jaučiu stiprų palaikymą.

Stengiamės dalytis žiniomis, naujovėmis, patirtimi, įžvalgomis ir, žinoma, nuoširdžiai draugauti.

Sigita Stagienė, „Big Hug“

146

lietuvė

Būti Lietuvos kūrėjų klubo nare man yra garbė. Jo dėka galiu daryti daugiau gerų darbų, dalyvauti paramos akcijose, o tai mano prekių ženklo identitetui yra labai svarbu. Bendravimas su bendraminčiais suteikia pasitikėjimo, organizuojami seminarai ir keliami mėnesiniai iššūkiai skatina judėti į priekį, tobulėti.

Džiaugiuosi būdama šiame klube!

Skaistė Paulauskienė, „Cozzzy“

Lietuvos kūrėjų klubas – kūrybingų, vertingomis žiniomis besidalijančių ir vienas kitą palaikančių žmonių bendruomenė. Jų tikėjimas savo produktais užkrečia ir skatina eiti pirmyn. Drauge siekti tų pačių tikslų lengviau.

Aušra Baublienė, „COCÓN“

147

lietuvė

Lietuvos kūrėjų klube esame naujokai, bet jau pajutome, kad tai be galo palaikanti ir nuoširdi bendruomenė. Tai didelė motyvacija tobulėti ir eiti savo keliu pirmyn.

Inga ir Viktoras Pociuliai, „CeramiCat“

148

lietuvė

Lietuvos kūrėjų klubas man yra galimybė. Galimybė išklausyti kitus, pasitarti, paklausti nuomonės. Galimybė dalytis patirtimi ir išgyvenimais.

Galimybė gauti susistemintą informaciją. Galimybė pasirodyti pačiam ir pamatyti kitus. Galimybė rasti draugų ir bendraminčių.

Ramunė Juzikienė, „k.N.itty“

Didžiuojuosi būdama Lietuvos kūrėjų klubo dalimi. Čia tiek daug pozityvumo, tiek nuoširdumo, tiek širdžiai artimų žmonių. Kūrėjų klubas – tai vieta, kur gali būti savimi tarp bendraminčių.

Olga Belevičienė, „Myliu juodai“

149

lietuvė

Lietuvos kūrėjų klubas – bendraminčių, kvėpuojančių tuo pačiu ritmu, bendruomenė, kurioje jauku, saugu, kurioje galima kelti klausimus ir be kritikos rasti atsakymus (šiais laikais to beveik niekur nebūna). Bendruomenė, kuria galima didžiuotis!

Simona Rainienė, „Saulytės varlytės“

Gera turėti kampelį, į kurį užsukęs visada sužinosi kažką naujo, sulauksi palaikymo.

Kūrėjų klubas skatina judėti į priekį ir nesvarbu, ar esi mažas, ar didelis kūrėjas.

Edita Gajauskienė, „Maži dideli“

150

lietuvė

Narystė Lietuvos kūrėjų klube leidžia lengviau spręsti problemas ir judėti tikslo link. Bet tai nėra vien tik neišsenkantis žinių šaltinis, tai ir pozityvus emocinis ryšys.

Giedrė Venckė, „Giedrė Venckė knits“

Lietuvos kūrėjų klubas – tai bendrystė ir palaikymas, draugystė ir pasitikėjimas, patarimai ir supratingumas, naujos žinios ir tobulėjimas. Labai džiaugiuosi būdama šio klubo nare.

Justė Pupelienė, kūrybinė studija „Laikas sau“

151

lietuvė

Anželika ir Rimvydas Laužikai:

Istorikai ANŽELIKA ir RIMVYDAS LAUŽIKAI, pirmą kartą nuvykę į Graikiją, suprato, kad nori į šią šalį grįžti vėl ir vėl. Iki šiol jie taip ir darė – bent kartą per metus leisdavosi į keliones, leidžiančias įvairiapusiškai pažinti taip traukiančią valstybę.

Dabar Graikiją pamilę lietuviai tikriausiai galėtų atsakyti į visus klausimus apie šią šalį. Sukaupta patirtimi ir atradimais su kitais jie dalijasi ir savo knygoje „Graikija.

Alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (leidykla „Terra Publica“).

152

„SHUTTERSTOCK“ IR RIMVYDO LAUŽIKO NUOTRAUKOS

„Didžiausi atradimai Graikijoje prasideda nulipus nuo akropolio“

lietuvė Iš kur kilo Jūsų susidomėjimas Graikija?

Su Graikijos istorija ir kultūra kone kiekvienas susipažįstame dar mokykloje ir per populiariąją kultūrą. Vienus ji įtraukia, o kitiems lieka tik epizodas kurios nors klasės istorijos pamokose. Mus, panašu, įtraukė. Apie Graikijos kultūrą žinojome nemažai ir anksčiau. Pagal išsilavinimą abu esame istorikai. Bet tam, kad savo susidomėjimą patvirtintum arba paneigtum, reikia tą šalį aplankyti.

Kai pirmą kartą nuvykome, supratome, kad norime ten grįžti. Graikija yra ta šalis, kurioje pasijutome labai gerai ir niekada nepritrūkome, ką apžiūrėti ir veikti. Kuo daugiau ją pažinome, tuo labiau žavėjomės, nes radome ir bendrų istorinių gijų (okupacijos, kovos dėl nepriklausomybės). Keliaudami po Graikiją pamatėme, kad ji yra daug įdomesnė, nei rodo turistų vadovai, ir didžiausi atradimai prasideda, kai nulipi nuo akropolio ir lankai tas vietoves, kurios neįtrauktos į populiariuosius maršrutus. Kai nori tiesiog pažinti šalį tokią, kokia ji yra, be išankstinių nuostatų, įsitikinimų ar stereotipų.

Kada pirmą kartą apsilankėte Graikijoje ir kaip dažnai keliaujate po šią šalį?

Darbo reikalais tekdavo lankytis nuo kokių 2008 metų. Su visa šeima pirmą kartą nuvykome į Graikiją 2013 metais ir nuo tada pradėjome keliauti kasmet, paskui ir ne po vieną kartą – per pavasario ir vasaros atostogas. Kaskart išsinuomotu automobiliu nuvažiuojame po kelis tūkstančius kilometrų. Tačiau nemėgstame dažnai keisti nakvynės vietos ir paprastai apsigyvename lankomo regiono viename miestelyje ar kaime, nes, kiek ilgiau pagyvenęs toje vietoje, geriau supranti vietinę tvarką, tradicijas, pažįsti žmones, tos vietovės kasdienį gyvenimo ritmą.

Kas Jus, kaip istorikus, labiausiai žavi šioje šalyje?

Kaip istorikus mus žavi antikinis, bizantinis, Graikijos nepriklausomybės kovų paveldas (beje, šiais metais Graikija mini Nepriklausomybės atkūrimo 200 metų jubiliejų), seni vienuolynai, archeologinės ir mitologinės vietos. Graikijoje erdvė yra ypa-

Apolono šventykla antikiniame Korinte

153

lietuvė

154 kanalas iš paukščio skrydžio Korinto

lietuvė

155

lietuvė

Graikija yra ta šalis, kurioje pasijutome labai gerai ir niekada nepritrūkome, ką apžiūrėti ir veikti.

Kuo daugiau ją pažinome, tuo labiau žavėjomės, nes radome ir bendrų istorinių gijų.

156

lietuvė tinga: vienu metu ji ir tikra, apčiuopiama, ir mitologinė, žinoma iš literatūros, legendų ar Naujojo Testamento. Lankydamasis, pavyzdžiui, Nemėjos ar Lernos archeologijos vietovėse, negali neprisiminti Heraklio žygdarbių ar Salonikuose neprisiminti apaštalo Pauliaus laiškų šio miesto krikščionims. Nemažai šiuolaikinės Graikijos vietovardžių pasakoja istorijas. Net kelių rodyklės į Spartą, Maratoną, Tėbus, Olimpiją ar Delfus jau yra atskiri pasakojimai. Labai stipri ir Graikijos XX amžiaus bei šiuolaikinė kultūra. Net du graikų poetai Odysseas Elytis ir Giorgos Seferis yra tapę Nobelio literatūros premijos laureatais.

Kelionės tampa dar žavingesnės dėl nuostabios Viduržemio jūros virtuvės, jaukių tavernų, malonių žmonių, šiltos jūros, nuostabių kalnų. O kuo daugiau keliauji, tuo daugiau pažįsti kraštą, darosi vis įdomiau, norisi pasiekti ir aplankyti atokesnes, mažiau lankomas vietoves, kurios dažnai būna dar įspūdingesnės. Ypač smagu, kai pavyksta atrasti niekur neaprašytas, lietuvių dar nelankytas vietas.

Antikinis Oropas

Kaip apibūdintumėte Graikijos ir Lietuvos sąsajas? Ar daug bendro turi šios dvi šalys?

Sąsajų tikrai yra, bet jos dar mažai tyrinėtos. Dažnas žino tik populiariausias. Tačiau jų yra kur kas daugiau. Ne vienas žinome, kad XVI amžiuje vienas pirmųjų piligriminės kelionės metu Jonijos salas bei Kretą aplankė ir aprašė Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Bet kiek mūsų žinome apie savo kraštiečius keliautojus Juzefą Senkovskį ar Ignotą Žagelį? Vieni Graikiją tik pravažiuodavo, o kiti šioje šalyje pasilikdavo ilgesniam arba ir visam laikui.

Arba kiek mūsų pagalvojame, kad mums tokios svarbios Kūčių šventės pavadinimas – graikiškos kilmės? Juk graikiškoji ir lietuviškoji kultūrinės erdvės kažkada persidengė viena su kita dabartinės Ukrainos teritorijoje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksų kultūroje – daug graikiškų elementų. Lietuva taip pat buvo žinoma graikiškoje Bizantijos imperijoje.

Lietuvą ir Graikiją sieja ir gastronomija.

Kai kurie mūsų patiekalai perimti iš Viduržemio jūros regiono arba atvirkščiai. Iš dabar žinomų – balandėliai, „Tinginys“, žagarėliai. O pas mus auginami grikiai tokį pavadinimą gavo dėl to, kad juos vadino „graikų grūdais“. Dabar mūsų prekybos centruose ir turguose vis populiarėja graikiški produktai, graikiški pavadinimai (pavyzdžiui, „Akropolis“) kartais pasirenkami kaip prekių ženklai.

Bendrumų daug ir mentaliteto lygmenyje.

Graikai, kaip ir mes, gyvena Europos civilizacijos pakraštyje. Tad ir jų istorijoje daug okupacijos, netekčių, nuolatinės kovos dėl 157

lietuvė

Areopago kalva

158

lietuvė

Keliaudami po Graikiją pamatėme, kad ji yra daug įdomesnė, nei rodo turistų vadovai, ir didžiausi atradimai prasideda, kai nulipi nuo akropolio ir lankai tas vietoves, kurios neįtrauktos į populiariuosius maršrutus.

159

lietuvė Kaskart išsinuomotu automobiliu nuvažiuojame po kelis tūkstančius kilometrų. Tačiau nemėgstame dažnai keisti nakvynės vietos ir paprastai apsigyvename lankomo regiono viename miestelyje ar kaime, nes, kiek ilgiau pagyvenęs toje vietoje, geriau supranti vietinę tvarką, tradicijas, pažįsti žmones, tos vietovės kasdienį gyvenimo ritmą.

laisvės. Net kai kurie istorijos momentai panašūs.

Pavyzdžiui, nustebome sužinoję, kad pas juos Osmanų okupacijos metais buvo draudžiama mokyti vaikus graikiškai, kaip ir pas mus carinės Rusijos okupacijos metu nebuvo galima mokyti lietuviškai. Šalis labai stipriai nukentėjo ir Antrojo pasaulinio karo metais. Mūsų patirtis panaši, todėl labai gerai suprantame jų atminties vietas.

Kokia Graikijos ir Lietuvos sąsaja Jus labiausiai nustebino, sužavėjo?

Labai nustebome sužinoję, kad 1863–1864 metų sukilimo dalyvis Zigmantas Mineika ten apsigyveno, vedė ir daug nusipelnė Graikijai. Vėliau jis buvo apdovanotas ir net paskelbtas Graikijos garbės piliečiu. Jo dukra Sofija ištekėjo už George Papandreou ir taip Mineikos tapo žymios graikų politikų dinastijos protėviais.

Taip pat išsiaiškinome, kad Graikijos miestelyje Achilejone kasinėjimams vadovavo ir Sesklo neolitinės kultūros gyvenvietę tyrinėjo pasaulyje žinoma lietuvių archeologė Marija Gimbutienė. Jos surastos statulėlės yra eksponuojamos šalies muziejuose. Šie atradimai labai daug prisidė160

jo prie mokslininkės idėjų apie senosios Europos istoriją susiformavimo.

Ko, būdingo Graikijai, būdami Lietuvoje pasiilgstate labiausiai?

Pasiilgstame saulės, žydros jūros, kalnų ir nuostabaus maisto, ypač šviežios žuvies bei kitų jūrų gėrybių. Lietuvoje dar nėra daug ko, kas įprasta net ir mažesniems Graikijos miesteliams. Pavyzdžiui, juose rasi bent vieną ar kelias duonos kepyklėles, žuvines, daržovines, tavernas. Kiekvieną rytą gali eiti nusipirkti šviežios duonos, išgerti puodelį graikiškos kavos, grįždamas krautuvėlėje „prigriebti“ šviežių vaisių ar daržovių. Didesnėse gyvenvietėse yra ir mėsinių ar sūrinių. Pas mus dažnai viskas – didžiuosiuose prekybos centruose, o apie karštą duoną gali tik pasvajoti arba turi išsikepti pats. Pyragaičių, tortukų, sausainių yra ir pas mus, bet štai kelių rūšių šviežios duonos, ypač jei gyveni ne sostinėje, jau sunkiai gausi.

Dar ten labai šilti, bendraujantys žmonės. Kelias dienas pagyvenus kokiame nedideliame miestelyje išsinuomotame apartamente ar namelyje, jau visi kaimynai, parduotuvės darbuotojai sveikina-

lietuvė

Retimno uostas

si, klausia, kaip sekasi, kaip praėjo diena. Vos kelis kartus tavernoje matytas padavėjas mojuoja iš pravažiuojančio automobilio ar sustoja pasiteirauti, kaip laikomės.

Jei turguje pagyvenusio prekeivio paklausiame, ar dar turi krevečių, ir jis atsako „šiandien ne, bet ateikite rytoj“, tai kitą dieną atėję jų gauname, nors lentynos jau tuščios. Nes jo „ateikite rytoj“ reiškia ne „atstokit nuo manęs“, o „rytoj jums paliksiu pusę kilogramo, užeikite“.

Dar vienas dalykas – tai laisvės jausmas. Ten kažkaip viskas laisviau, daugiau pasitikėjimo sveiku protu ir žmonių padorumu, mažiau formalių suvaržymų. Šioje šalyje sukauptą patirtį suguldėte knygoje „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“. Kokiam skaitytojui ji skirta?

Mūsų knyga nėra vien kelionių po Graikiją vadovas. Joje aprašyti įdomiausi lankomi objektai, bet, neišmanant graikų istorijos, mitologijos, tai suprasti ir įvertinti būtų sudėtinga. Todėl knyga aprėpia ir istoriją, gastronomiją, Lietuvos ir Graikijos sąsajas, kultūros paveldą, šiuolaikinę šio kraš-

to kultūrą. Taigi, knyga skirta visiems, besidomintiems Graikija plačiąja prasme. Ir, žinoma, tiems, kas rengiasi keliauti į šią šalį.

Savo knygoje pirmieji lietuvių kalba sistemiškai aprašėte Graikijos gastronomiją. Ar ji Jums artima? Kokias graikų virtuvės ypatybes labiausiai vertinate?

Graikų virtuvė mums labai tinka ir patinka, bet labiausiai žavi jos įvairovė, produktų šviežumas, patiekalų natūralumas. Pavyzdžiui, kepdami mėsą ant žarijų, mes ją dažnai skandiname marinate ar padažuose, taip visiškai sunaikiname natūralų jos skonį. O graikiška kepta mėsa yra tiesiog kepta mėsa, gal tik kiek pagardinta druska, citrinų sultimis ar alyvuogių aliejumi. Graikai vartoja labai daug alyvuogių aliejaus, daržovių, sūrių ir žuvies (priklauso nuo regiono). Graikiškas sūrių pasaulis – didžiulis ir mums nepažintas. Kaip ir graikiškų vynų. Knygoje graikišką virtuvę aprašome skyriais: duona, vynas, pieno gaminiai, valgomi laukiniai augalai, alyvuogės ir jų aliejus.

Puiki graikų tradicija – valgant prie bendro stalo bendrauti ir dalytis maistu. Pas mus įprasta už161

lietuvė

Graikai, kaip ir mes, gyvena Europos civilizacijos pakraštyje. Tad ir jų istorijoje daug okupacijos, netekčių, nuolatinės kovos dėl laisvės.

Žydinčios Epyro kalvos

162

lietuvė

163

lietuvė sisakyti porciją tik sau, o jie, pastebėjome, užsisako kelis bendrus patiekalus, po gabalėlį kiekvieno jų dedasi į savo lėkštes ir ragauja. Taip galima paskanauti ne vieno, o kelių patiekalų ir prie stalo vyksta nuolatinis dalijimasis, bendravimas.

Tada ir sužinojom, kam tie stikliniai gaubtai, kas turi teisę pjaustyti mėsą ir kas ją paduoda. Žinoma, reikia ir pačiam rodyti iniciatyvą, susidomėjimą, teirautis. Jei sėdėsi ir lauksi, tai niekas recepto ant padėklo neatneš.

Jūsų knygoje skaitytojai gali rasti ir graikiškų receptų. Kaip jie pateko į Jūsų rankas?

Receptai buvo užrašyti tose vietose, kuriose lankėmės, juos gavome iš vietinių tavernų ar sutiktų žmonių.

Paprastai, paragavę įdomesnio patiekalo, teiraujamės jo recepto. Taip susidarė visai nemenkas graikiškų receptų, primenančių aplankytas vietas ir sutiktus žmones, rinkinys.

Kai kada užtekdavo tik parodyti susidomėjimą, paklausti, kaip koks nors valgis pagamintas, ir padavėjas atnešdavo ant lapelio užrašytą receptą. Kartą pasiteiravom apie kepamą visą paršą (tai mėgstamas patiekalas Kiparisijoje, Mesenijoje), kaip jis paruoštas, tai ne tik nuodugniai papasakojo visą procesą, bet ir nusivedė parodyti. Tai buvo savotiška ekskursija.

Nuo kokio Graikijos regiono rekomenduotumėte pradėti pažintį su šia šalimi?

Sunku atsakyti į šį klausimą, nes priklauso nuo to, ko keliautojas tikisi, kas jam patinka. Vienas negali atostogauti be jūros, kitas nori kalnų, vieniems svarbu, kad būtų daug ir įvairios mėsos, kitiems didžiausias skanėstas – jūrų gėrybės ar vaisiai. Vieni mėgsta antikinį paveldą, kitiems įdomesnė priešistorė ar bizantinis laikotarpis. Žiemą Graikijoje galima mėgautis net kalnų slidinėjimu. Todėl negali besti pirštu ir pasakyti, kad būtent ten reikia pradėti ir tik taip, ne kitaip keliauti. Graikija didelė ir įvairi. Stengėmės savo žinias apie skirtingus regionus ir patarimus keliaujantiems sudėti į savo knygą.

Mes patys pradėjome nuo Kretos

salos ir pamažu kilome į šiaurę, todėl pamatėme, kad šios šalies regionai gali labai skirtis. Dar yra miestų, turinčių savo dvasią. Atėnai – sostinė, neabejotinas didmiestis, tačiau tikra miesto dvasia stipresnė Salonikuose. Nes Atėnai buvo sunykę ir atkurti Graikijai atgavus nepriklausomybę, o Salonikai, kaip didmiestis, nenutrūkstamai egzistuoja jau tūkstančius metų.

Svarbus dalykas keliaujant po Graikiją – automobilis. Be jo būsite suvaržyti ir negalėsite pasiekti nuošalesnių labai įdomių vietų. Ypač gamtoje.

Graikijos viešojo transporto infrastruktūra panaši kaip Lietuvoje. Susisiekimas tarp didžiųjų miestų puikus. Tačiau pabandykite pas mus pakeliauti be automobilio, pavyzdžiui, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Mus žavi keliavimas automobiliu tik su šeima, nes galime patys kurti savo kelionės patirtis: sustoti, kur patinka, būti, kiek norime, valgyti neskubėdami, daryti netikėtus, bet smagius maršruto pakeitimus pakeliui pamatę kažką įdomaus.

Kelias dienas pagyvenus kokiame nedideliame miestelyje išsinuomotame apartamente ar namelyje, jau visi kaimynai, parduotuvės darbuotojai sveikinasi, klausia, kaip sekasi, kaip praėjo diena.

Samarijos tarpeklis

164

lietuvė

Aliakmono upė, skirianti Tesaliją nuo Makedonijos

165

lietuvė

Graikijos skoniai Po įdomaus istorikų Anželikos ir Rimvydo Laužikų pasakojimo apie Graikiją leiskimės į skonių kelionę. Kviečiame pasigaminti tris puikius patiekalus, kurių receptais su mūsų tautiečiais pasidalijo graikai.

Krevečių saganakis reikės: apie 0,5 kg vidutinio dydžio krevečių 1 vidutinio dydžio svogūno 3 pomidorų 1 žalios paprikos maždaug 150 g fetos 1 česnako skiltelės kelių šakelių petražolių 3–4 šaukštų alyvuogių aliejaus 30 ml ūzo („ouzo“) druskos pagal skonį maltų juodųjų pipirų pagal skonį Krevetes išgliaudykite ir nuplaukite.

Keptuvėje ant didelės kaitros įkaitinkite alyvuogių aliejų ir sudėkite smulkintus svogūnus, papriką, česnaką. Po 2–3 minučių sudėkite krevetes, supilkite ūzą, išmaišykite.

Dar po 3–4 minučių sudėkite pjaustytus pomidorus, dalį petražolių, paskaninkite druska ir pipirais. Troškinkite maždaug 5 minutes. Nukelkite nuo ugnies, apibarstykite kubeliais pjaustyta feta ir trumpam pašaukite į orkaitę, kad sūris išsilydytų.

Prieš patiekdami apibarstykite likusiomis smulkintomis petražolėmis.

166

lietuvė

Kretos aviena reikės: apie 0,5 kg avienos maždaug 0,5 l raudonojo sauso vyno 2–3 svogūnų (nebūtina) kelių šaukštų alyvuogių aliejaus druskos pagal skonį maltų juodųjų pipirų pagal skonį Aviena ruošiama greitpuodyje. Galima ją gaminti ir puode, tačiau procesas truks kur kas ilgiau. Šviežią mėsą supjaustykite maždaug 3–4 cm dydžio gabalais. Puode įkaitinkite alyvuogių aliejų ir šiek tiek apkepinkite mėsą. Tada įpilkite raudonojo vyno tiek, kad mėsą vos apsemtų. Jei norite, įdėkite žiedais pjaustytų svogūnų, pagardinkite druska ir pipirais. Uždenkite dangčiu ir (jei ruošiate greitpuodyje) troškinkite apie 20–30 minučių.

167

Bugaca reikės: filo tešlos (galite nusipirkti paruoštos) maždaug 1 šaukšto sviesto 70 g kuo smulkesnių manų kruopų 0,3 l nenugriebto pieno 2 kiaušinių 350 g fetos smulkintų juodųjų pipirų pagal skonį Puode išlydykite sviestą, suberkite manus, gerai išmaišykite iki vientisos masės ir pakepinkite. Supilkite pieną ir vėl išmaišykite iki vientisos masės, pagardinkite pipirais. Puodą nukelkite nuo kaitros, sudėkite trupintą fetą ir gerai išmaišykite. Tada supilkite plaktus kiaušinius ir maišykite iki vientisos masės. Galite rinktis paprasčiausią ruošimo būdą: riebalais išteptą skardą išklokite tešla, sudėkite įdarą, uždenkite kitu tešlos lakštu ir kepkite, kol pyragas paruduos. Įprastai skardos dugnas išklojamas 6–8 filo tešlos sluoksniais, kiekvienas patepamas alyvuogių aliejumi, kad jie nesuliptų. Tiek pat sluoksnių filo tešlos reikia ir įdarui uždengti.

Daugiau graikiškų patiekalų receptų ir kitų Graikijos įdomybių rasite Anželikos ir Rimvydo Laužikų knygoje „Graikija. Alyvmedis, vynmedis ir laivas“ (leidykla „Terra Publica“).

lietuvė

Nuo kuklių norų iki aukščiausio tarptautinio virtuvės šefo titulo Į Austriją JOANA GIMBUTYTĖ atvyko prieš dvylika metų. Vilniuje konservatoriją baigusi mergina čia planavo tęsti muzikos studijas. Tačiau, prieš įsipareigodama toliau sieti gyvenimą su muzika, panoro išbandyti save kitoje srityje. Įsidarbino restorane, atrado kulinarijos meno žavesį ir sukaupusi kantrybę ėmė siekti virtuvės šefo vardo.

Joana – pirmoji lietuvė Austrijoje, įgijusi aukščiausią tarptautinį virtuvės šefo titulą Maître de cuisine, kurį galima gauti vos šešiose pasaulio šalyse ir kuris gali atverti bet kurio restorano duris. J. Gimbutytė kuria receptus austrų žurnalams, o greitai pasirodys ir jos pirmoji kulinarinė knyga vokiečių kalba.

INGA NANARTONYTĖ

Atvykote į Austriją studijuoti muzikos, o šiandien turite aukščiausią tarptautinį virtuvės šefo titulą. Kas paskatino muziką iškeisti į kulinarijos pasaulį? Kokie buvo pirmieji žingsniai jame?

Kulinariją pasirinkau labiau atsitiktinai nei tikslingai. Prieš nuspręsdama toliau eiti muzikinio gyvenimo keliu, norėjau išbandyti save kitoje srityje.

Nieko kito nebuvau dariusi, tad buvo įdomu sužinoti, ar sugebėčiau. Kadangi dar nemokėjau vokiškai, darbo ir studijų galimybės buvo ribotos. Teko rinktis sritį, kur mane priimtų nemokant kalbos.

Kai nusprendžiau pabandyti maisto gaminimą paversti profesija, neturėjau nei daug patirties kulinarijoje, nei daug žinių. Mokėjau iškepti porą pyragų ir tiek.

Suradusi restoraną („Casino Graz“) ir pradėjusi praktiką virtuvėje, buvau šokiruota. Manasis kulinaro darbo įsivaizdavimas subliuško per pirmas mi170

nutes. Įsivaizdavau, kad ramiai kepsiu pyragėlius ir kažką papjaustysiu. Tad didelis triukšmas, pakelti balsai, stresas ir milžiniškas tempas buvo labai netikėta. Viską dar labiau apsunkino vokiečių kalbos nemokėjimas. Pagalvojau, kad turbūt šita profesija ne man. Bet iš mandagumo ir dėkingumo, kad mane priėmė, nusprendžiau dvi bandomąsias savaites atlaikyti. Po tų savaičių jau nebe taip blogai viskas rodėsi, pasirinkau likti ir pabaigti mokslus.

Gan greitai pramokau kalbą, gerai sekėsi gaminti, labai pasitarnavo įgimtas imlumas. Buvo labai įdomu mokytis naujų dalykų, patiko, kad virtuvėje kiekviena diena vis kitokia.

Austrijoje kulinarijos mokslai prasideda nuo praktikos išsirinktame restorane. Tik po bent kelių mėnesių praktikos mokinys kasmet siunčiamas į mokyklą du mėnesius mokytis teorijos. Tai trunka trejus metus. Kadangi buvau baigusi gimnaziją, mokslus galėjau susitrumpinti vienais metais,

CLAUDIOS PLATTNER NUOTRAUKA

lietuvė

171

CLAUDIOS PLATTNER NUOTRAUKOS

lietuvė

172

lietuvė Pradėjusi praktiką virtuvėje, buvau šokiruota. Manasis kulinaro darbo įsivaizdavimas subliuško per pirmas minutes. Įsivaizdavau, kad ramiai kepsiu pyragėlius ir kažką papjaustysiu. Tad didelis triukšmas, pakelti balsai, stresas ir milžiniškas tempas buvo labai netikėta.

173

lietuvė taip ir padariau. Juos baigusi, praktikavausi skirtinguose Austrijos restoranuose. Paskui grįžau į Gracą ir pasilikau.

Vėliau nusprendėte siekti aukščiausio tarptautinio virtuvės šefo titulo – Maître de cuisine. Kokie reikalavimai keliami norintiems jį gauti?

Master studijoms reikia turėti nemažai praktikos.

Yra griežti kriterijai – virėjo diplomas ir ne mažesnė nei septynerių metų praktika virtuvėje. Bet darbas darbui nelygus. Jei tuos septynerius metus dirbai vienoje pozicijoje, tai baigti master studijas ir išlaikyti egzaminus nėra daug šansų.

Kaip ugdomi virtuvės meistrai? Ką teko pereiti siekiant gauti minėtąjį titulą?

Virtuvės meistrų ugdymas trunka vienus metus.

Kainuoja labai daug laiko, pinigų ir ištvermės. Studijos yra labai sunkios, intensyvios. Sakyčiau, kokių ketverių metų medžiaga yra sutraukta į metus.

Studijas suderinti su darbu ir šeima buvo tikras iš-

174

šūkis. Teko visą laisvą laiką skirti mokymuisi, ruošimuisi egzaminams.

Egzaminai truko šešias dienas. Dvi dienas – teorija, o keturias – gaminimas. Pagal visus pateiktus standartus reikėjo sukurti iš viso devyniolika patiekalų. Buvo labai sunkus, stresinis laikas. Vienu momentu norėjau viską palikti ir išeiti. Pasiruošti egzaminams gali tik techniškai – daug kartų viską gaminti ir galvoje susidėlioti, kaip ką darysi. Bet kai prisideda įtampa, jaudulys, viskas gali lengvai sugriūti. Norint spėti pagaminti patiekalus per tam skirtą laiką, reikia turėti susidarytą planą, ką kurią minutę turi atlikti. Ir jei nors vienas žingsnis nepavykta, visas planas sugriūna. Buvo ne vienas nesklandumas, pavyzdžiui, nenumatyta virtuvės oro temperatūra. Vienai mano gamintai glazūrai reikėjo 27 °C temperatūros, o virtuvėje buvo daugiau nei 30 °C. Šaldytuve per šalta. Tokiu atveju reikia kažkaip suktis iš situacijos. O tai padaryti nelengva, kai esi iš visų pusių stebimas komisijos ir bet kokie nukrypimai nuo plano atima vertinimo taškų.

lietuvė

CLAUDIOS PLATTNER NUOTRAUKA

Pasiruošti egzaminams gali tik techniškai – daug kartų viską gaminti ir galvoje susidėlioti, kaip ką darysi.

Bet kai prisideda įtampa, jaudulys, viskas gali lengvai sugriūti.

175

lietuvė

Kulinarija reikalauja nemažai ištvermės, užsispyrimo, noro tobulėti ir mokytis, taip pat kruopštumo, atidumo. Žmogui, kuris neturi šiai profesijai pašaukimo, būtų labai sunku išgyventi virtuvėje.

176

CLAUDIOS PLATTNER NUOTRAUKA

lietuvė

177

lietuvė

Kokie buvo vertinimo kriterijai?

Vertinimo komisiją sudarė keturi master kulinarai. Jie vertino viską: vaizdą, estetiką, išradingumą, techninio sudėtingumo lygį, produktų suderinamumą, sezoniškumą, temperatūrą, skonį, konsistenciją. Komisija turi laikytis griežtos taškų skyrimo sistemos.

Išgauti tobulą skonį ar tobulą estetinę patiekalo išvaizdą yra sunkiau? Kiek bandymų kartais prireikia, kol gaunate norimą rezultatą? O gal virtuvės meistrui viskas turi pavykti iškart?

Sunkiausia išgauti abu. Dažnai būna taip, kad skonis puikus, bet išvaizda netenkina arba atvirkščiai. Prireikia ne vieno bandymo, kol gauni norimą rezultatą. Aš savo patiekalų niekada nelaikau ir nevadinu tobulais, nes esu labai savikritiška ir dažniausiai randu prie ko prikibti. Juo labiau kad skonis neturi draugų ir tai, kas vienam tobula, kitam gali būti nevalgoma. Virtuvės meistro statusas, deja, neduoda garantijos, kad tau visada pasiseks. Turiu daugiau žinių, daugiau praktikos, bet lygiai taip pat, kaip ir visiems kitiems, kartais patiekalai tiesiog nepavyksta. Kulinarija yra menas ir tobulėti visada yra kur.

Jeigu neklystu, dar mokydamasi pradėjote dirbti dviejų kulinarinių žurnalų „Koch & Back“ ir „Kochen und Küche“ šefe. Kokia šio darbo specifika? Šiuose žurnaluose dirbu trečius metus. Darbo pasiūlymą gavau, kai dar neturėjau master išsilavi178

nimo, jį gavau jau dirbdama. Darbas labai įdomus.

Kuriu receptus, vyksta daug bandymų, kai kuriuos bandau prikelti antram gyvenimui ir senus austriškus receptus paverčiu moderniais. Pagamintus patiekalus su komanda nufotografuojame ir nuotraukos su receptais keliauja į žurnalą, kuris kas mėnesį atsiduria 50 tūkstančių austrų rankose. „Koch und Back“ yra pats seniausias austrų kulinarinis žurnalas. Jis gyvuoja 35 metus ir yra labai mėgstamas. Žinodama, kad tiek žmonių skaitys mano kurtus receptus ir pagal juos gamins, jaučiu didelę atsakomybę. Iš pradžių buvo gan didelis iššūkis restoranų žinias, metodus pritaikyti kurti receptams, pagal kuriuos galėtų gaminti kiekvienas.

Vieniems maisto gaminimas yra malonumas, nusiraminimo būdas, kitiems – nemaloni prievolė. O kokios emocijos lydi kulinarijos profesionalą?

Maisto gaminimas man yra menas ir darbas. Kadangi mano darbas reikalauja didelio susikaupimo, negaliu dirbti atsipalaidavusi, nepavadinčiau to malonumu. Bet rezultatas teikia daug malonumo. Kulinarija man labai patinka ir dėl greito rezultato.

Kaip manote, koks žmogus tokiame darbe greitai palūžtų?

Kulinarija reikalauja nemažai ištvermės, užsispyrimo, noro tobulėti ir mokytis, taip pat kruopštumo, atidumo. Žmogui, kuris neturi šiai profesijai pašaukimo, būtų labai sunku išgyventi virtuvėje.

Kulinarija yra menas ir tobulėti visada yra kur.

CLAUDIOS PLATTNER NUOTRAUKA

lietuvė

179

CLAUDIOS PLATTNER NUOTRAUKA

lietuvė

180

lietuvė

Specializuojatės desertų srityje. Ar pati save palepinate konditeriniais šedevrais?

Ne. Kad ir kaip keistai skambėtų, beveik nevalgau saldumynų ir juo labiau to, ką pagaminau. Paragauju, bet nevalgau. Tačiau labai mielai valgau visa kita, esu visai neišranki maistui. Dažnai būdavo, kad virtuvėje, kurioje gali valgyti, ką tik nori, ant duonos riekės užsitepdavau sviesto ir to pakakdavo.

Kartais sakoma, kad desertai negali būti sveiki.

O gal gali? Žinoma, gali. Yra begalė sveikų desertų, nebūtinai juose turi būti pridėta nesveikų saldiklių.

Cukrų dažnai galima pakeisti datulėmis, bananais, kokiu sveikesniu sirupu ar medumi. Mano nuomone, sveika viskas, kas vartojama saikingai. Subalansuotoje mityboje ir desertas atranda savo vietą.

Kuo pasižymi austrų virtuvė?

Austrų virtuvė yra labai įvairi. Daug įtakos jai padarė kaimyninės šalys – Vokietija, Čekija, Vengrija ir Italija. Austrijos kulinarija neatsiejama nuo štrudelio, kukulių, Kaiser omleto, guliašo, kepsnių, dešrelių, garuose virtų bandelių. Kiekvienas Austrijos regionas turi savo tradicijas ir patiekalus. Pavyzdžiui, Viena didžiuojasi savo legendiniu Sacher tortu, Vienos šniceliu. O Štirija turi tradiciją daugumą patiekalų gaminti su moliūgų sėklų aliejumi, kuris vadinamas žaliuoju auksu. Karintijoje populiarūs Karintijos koldūnai su bulvių ir varškės įdaru. Įdomus faktas – naršydama po senas austriškas kulinarines knygas aptikau mūsų, lietuvių, taip mėgstamą šakotį. Jis buvo pateiktas kaip tradicinis austrų pyragas.

Papasakokite apie kulinarijos tendencijas, naujoves.

Kulinarijos tendencijos, mados keičiasi, kaip ir bet kokia kita mada. Naujos bangos ateina ir praeina. Per pastaruosius metus išgyvenome veganizmo, molekulinės virtuvės bangą. Pastarosios žvaigždė jau užgeso. Dabar populiaru daryti tai, ką darė mūsų seneliai: kepti duoną, daiginti grūdus, gaminti jogurtą ir kitus pieno produktus. Taip pat žmonės ėmė daugiau dėmesio skirti maisto kokybei, praėjo banga greitai ir nesveikai prisikimšti skrandį.

Kadangi rašau knygą apie jogurtus, daug domiuosi šia tema. Nuo fermentavimo iki įvairiau-

sių skonių gaminių receptų. Per pastaruosius pusę metų išbandžiau apie du šimtus skirtingų jogurto, kitų pieno produktų receptų. Gan įdomus projektas.

Kaip jaučiatės gyvendama Grace? Kuo ypatingas antras pagal dydį Austrijos miestas?

Gracas – labai gražus, jaukus miestas. Pamilau ir prisijaukinau jį gan greitai, čia yra mano namai.

Miestas yra labai gero dydžio: ne per didelis, nereikia valandų valandas leisti eismo kamščiuose, ir nieko jame netrūksta – pilna restoranų, yra teatrų, opera, vyksta koncertai. Gracas turi į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą neeilinio grožio senamiestį. Ir visa Štirija yra nuostabi. Nors joje gyvenu nemažai metų, atrandu vis naujų lankytinų vietų. Čia pat įspūdingi vynuogynai, žalieji ežerai, kalnų urvai, pilys, terminiai vandenys, vulkano žemės, slidinėjimo regionai. Tiek žiemą, tiek vasarą veiklos netrūksta. Gyvenimo kažkur kitur jau ir nebeįsivaizduoju.

Kokia čia darbo pasiūla virtuvės meistrams?

Darbo tiek meistrams, tiek virėjams čia netrūksta, kaip ir visoje Austrijoje. Kadangi restoranų kultūra auga, didėja ir paklausa, ir kulinarų poreikis.

Gerą reputaciją turintis kulinaras visur nesunkiai gaus darbą. Reikia tik išsirinkti norimą vietą. Šiuo atžvilgiu kulinaro profesija yra gana palanki. Tiesa, vokiečių kalba dažnai yra būtina, o austriškas išsilavinimas – didelis privalumas.

Kuo Jus apskritai žavi Austrija? Kas čia kitaip nei Lietuvoje?

Visų pirma, gamta. Kad ir kiek metų čia gyvenu, negaliu nustoti žavėtis gamtos grožiu. Kiekviena šalis turi kažką nuostabaus, Lietuva man taip pat savotiškai labai graži ir sava. Bet Austrijos gamtos grožis tiesiog kvapą gniaužia. Taip pat man čia patinka žmonės. Nors ir esu užsienietė, tačiau nesijaučiu svetima. Jaučiuosi radusi savo vietą po saule.

Kokie Jums buvo pastarieji metai? Įdomūs ir labai intensyvūs. Laimėjau pirmąją vietą vokiškai kalbančiose šalyse (Vokietija, Austrija, Šveicarija) rengto konkurso „Prix Prato Kochbuchpreis“ kategorijoje „Kulinarijos žurnalistika“, įgijau master diplomą, pradėjau dėstyti konditeriją ir parašiau knygą. Veiklos netrūksta, kartais trūksta tik laiko.

181

lietuvė

182

lietuvė

Švaresnis kūnas – švaresnės mintys Tai, ką valgome, veikia mūsų mintis, vidinę savijautą. Tuo įsitikinusi Vokietijoje gyvenanti augalinio maisto tinklaraščio „Žalia, bet ne žolė“ kūrėja LINA DIGRIENĖ. Kardinaliai pakeisti mitybos įpročius moterį paskatino tapsmas mama. Prieš aštuonerius metus socialiniame tinkle pradėjusi dalytis žaliavalgiškų patiekalų idėjomis, ilgainiui ji subūrė didelę bendraminčių bendruomenę. Kuo naudinga augalinė mityba? Kuo pakeisti organizmo netoleruojamus produktus? Kaip auginti cukriniu diabetu sergantį vaiką? Lina noriai padeda žmonėms, ieškantiems atsakymų į šiuos ir panašius klausimus.

INESA UKTVERIENĖ LINOS DIGRIENĖS NUOTRAUKOS

Papasakok apie save. Kada pradėjai domėtis sveika mityba?

Esu trijų vaikų mama, mylimo ir mylinčio vyro žmona. Jau trečius metus visa šeima gyvename Berlyne. Mėgstu gaminti žaliavalgiškus bei veganiškus desertus, skambinti fortepijonu ir nuolat kažko mokytis. Dabar, kol esu motinystės atostogose, lankau intensyvius vokiečių kalbos kursus. Investicija į save – pati geriausia investicija.

Domėtis sveikesne mityba pradėjau artėjant mano pirmagimio primaitinimo laikui. Vaiką primaitinant sveikai, nesinorėjo šalia jo valgyti bet ką. Norėjau nuo pat mažens formuoti tinkamus mitybos įpročius. Juo labiau kad tuo metu gyvenome Kipre, aplink nebuvo senelių ar kitų giminaičių, kurie būtų galėję daryti įtaką sūnaus mitybos įpročiams, tad viskas priklausė tik nuo mūsų. Saulėtame Kipre, kur didelė sezoninių vaisių ir daržovių įvairovė, nedidelė pieno produktų pasiūla, buvo tam palankios sąlygos.

Po poros metų gimus dukrai visiškai atsisakiau mėsos, žuvies. Organizmas tiesiog jų nebepriėmė, pykindavo net nuo jų kvapo. Susimąsčiau ir pradėjo rūpėti etinė mėsos vartojimo pusė, ypač mėsos kelias nuo skerdyklos iki mūsų lėkštės. Švaresnis kūnas – švaresnės mintys, siela, padidėjęs sąmoningumas. Tai, ką valgome, veikia mūsų mintis, vidinę savijautą.

Ilgam įsiminė matyta reklama, kurioje nuskambėjo frazė: „Jei savo augalus laistome tik tyru vandeniu, o ne kokakola, tai kodėl jos duodame savo vaikams?“ Taigi, taip pamažu pamėgtus pusryčių sumuštinius pakeitė vaisių glotnučiai, į savo mitybą įtraukiau įvairų supermaistą: spiruliną, peruvinių pipirnių miltelius (maca), linų, kanapių, sezamų, moliūgų, ispaninių šalavijų sėklas.

Racioną papildžiau daigintais grūdais, ankštiniais augalais. Ėmiau domėtis maisto derinimu. Po kelerių metų vi183

lietuvė Tai, ką valgome, veikia mūsų mintis, vidinę savijautą. Ilgam įsiminė matyta reklama, kurioje nuskambėjo frazė: „Jei savo augalus laistome tik tyru vandeniu, o ne kokakola, tai kodėl jos duodame savo vaikams?“ siškai atsisakiau alkoholio.

Visuomenėje plačiai paplitusi nuomonė, kad nevalgant mėsos ar žuvies negalima gauti visaverčių baltymų ir po tam tikro laiko organizme ima trūkti geležies, vitamino B12 . Reguliariai tikrinuosi sveikatą, visi rodikliai normalūs.

Tik atradusi augalinę mitybą supratau, koks maistingas, spalvingas ir skanus gali būti mūsų maistas. Augalinis maistas – tai įvairūs vaisiai, daržovės, kruopos, ankštiniai augalai, riešutai, sėklos. Manau, maistas turėtų būti kiek įmanoma įvairesnis ir kokybiškesnis, geriausia – neperdirbtas, kuo mažiau rafinuotas, termiškai apdorotas. Vadovaujuosi moto: „Valgykime maistingiau, jauskimės geriau!“ Kada ir kodėl atsirado „Žalia, bet ne žolė“?

Maisto tinklaraštį feisbuke „Žalia, bet ne žolė“ įkūriau prieš aštuonerius metus, norėdama dalytis augalinės mitybos receptais. Tuo metu tai gal nebuvo taip populiaru kaip dabar, o gal tiesiog neaptikau augalinio maisto tinklaraštininkų. Man labai trūko bendraminčių, kurie dalytųsi patirtimi, žiniomis, išbandytais receptais, vienas kitą palaikytų. Norėjosi apsupti save žmonėmis, kurie pakylėtų aukščiau, su kuriais būtų galima kartu augti. Seniai užsimezgusios draugystės tęsiasi iki šiol, dėl to labai džiaugiuosi.

Kodėl savo maisto tinklaraštį pavadinau „Žalia, bet ne žolė“? Tai susiję su mūsų visuomenėje paplitusiais stereotipais, jog mėsos, žuvies, pieno produktų nevartojantys žmonės valgo tik žolę. Savo pavyzdžiu norėjau parodyti, kad pasirinkę sveikesnę, natūralesnę, žalesnę mitybą anaiptol nemintam žole.

184

Ne tik gamini, bet ir pati fotografuoji. Kaip išmokai šio meno?

Lygindama dabartines ir pirmąsias savo darytas nuotraukas pasidžiaugiu, kad per tuos metus kažkiek patobulėjau, neužsistovėjau vietoje. Maisto fotografijoje svarbios pačios mažiausios detalės. Patiekalas neturi sielos.

Maisto gamintojas, fotografas turi suteikti jam sielą. Man visada patiko dėlioti maisto kompozicijas lėkštėje, fotografuoti, ieškoti gražaus kampo, fono, ryškių spalvų, derinti jas tarpusavyje, perteikti gaivų patiekalo skonį. Maisto fotografija, stilistika tapo mano aistra. Be to, kai maistas gražiai ir skoningai patiektas, kur kas maloniau valgyti ar sužadinti kitų žmonių apetitą, norą išbandyti naują receptą.

Netgi ruošdama vaikų pietų dėžutes stengiuosi, kad maistas jose atrodytų kuo gražiau, pavyzdžiui, padarau gėlytes iš agurko ar išpjaunu širdelę iš paprikos. Žinoma, kartais dėl to maisto ruošimas užtrunka ilgiau ir betvarkės virtuvėje būna daugiau, bet pastangos visada atsiperka.

Ar gauni visų reikiamų produktų?

Berlynas turbūt yra vienas palankiausių Europos miestų veganams ar norintiems sveikiau maitintis – čia gausu visko, pradedant veganiškomis kavinėmis, baigiant veganiškų produktų prekybos centru. Tačiau aš stengiuosi pirkti ne maisto gaminius, o maisto produktus. Tada žinau, ko ir kiek gamindama įdėjau.

Nevartoju sojų produktų, vengiu palmių aliejaus, taip pat nesu veganiškų sūrio ir mėsos pakaitalų – įvairių sūrių, kepsnių – mėgėja. Tai ne mano skoniui. Žinoma, kartais dėl laiko stokos ar apėmusio tingulio lengviau nusipirkti galutinį produktą, tačiau man maloniau pasigaminti pačiai, pavyz-

džiui, humusą. Dar neteko ragauti tokio skanaus pirktinio humuso kaip gamintas pačios.

Vokiečiai labai vertina kokybę. Berlyne itin populiarios bioproduktų parduotuvės, kuriose prekiaujama ekologiškomis, biodinaminių ūkių ar „Fair Trade“ ženklu paženklintomis prekėmis. Kadangi produktų pasiūla didžiulė, trūkumo nejaučiu. Priešingai, kartais sunku išsirinkti. Vienas iš labiausiai nustebinusių atradimų – manų kruopų įvairovė. Lietuvoje esu mačiusi tik kvietinius manus. Berlyne aptikau įvairiausių manų rūšių: grikių, sorų, ryžių, speltų, kukurūzų ir kt.

Tavo gaminami torčiukai išties ypatingi. Galbūt jau turi klientų ir Vokietijoje? Kaip ten priima Tavo skanėstus?

Mano žaliavalgiški tortukai iš kitų išsiskiria tuo, jog yra pagaminti be jokių gyvulinių produktų – kiaušinių, želatinos, pieno produktų, taip pat glitimo. Jie netgi termiškai neapdoroti. Naudojama viskas, kas natūralu, iš gamtos. Žaliavalgiški tortai jau tapę mano vizitine kortele. Eidama į svečius nešuosi savo gamintus desertus – jie visada įvertinami puikiai. Pernai savo gimimo dienos proga iškepiau veganišką šokoladinį beglitimį tortą. Į jo pagrindą įmaišiau cukinijų, o šokoladiniam kremui naudojau batatus. Skonis buvo nuostabus, neliko nė trupinėlio. Svečiai negalėjo atspėti pagrindinių ingredientų.

Kaip manai, ar vokiečiai maitinasi sveikiau nei lietuviai?

Prieš atvykdama gyventi į Berlyną, nebūčiau pagalvojusi, kad Vokietija yra „bandelių šalis“. Kepyklos čia labai populiarios. Tipiniuose vokiečių

lietuvė

185

lietuvė

186

lietuvė

187

lietuvė namuose pusryčiams patiekiama įvairių rūšių bandelių (jų Vokietijoje yra daugiau nei 300!), jos pertepamos džemais, uogienėmis ar sviestu arba valgomos su sūriu, mėsa. Paprastai per pusryčius taip pat valgomi sausi dribsniai su pienu ar kiaušiniai.

Kaip ir visur, taip ir čia yra žmonių, kurie labiau kreipia dėmesį į tai, ką deda ant stalo, į savo lėkštes.

Mano pastebėjimu, vokiečiai perka daugiau daržovių (maitintis sveikiau išgali ir pensinio amžiaus žmonės), dažniau renkasi ekologiškus produktus, nors šie kainuoja brangiau, nes jų gyvenimo lygis kiek aukštesnis nei lietuvių. Beje, į parduotuves daug kas nešasi savo medžiaginius maišelius arba eina nešini kuprinėmis. O jei medžiaginio maišelio neturi, prioritetą teikia popieriniams.

Vokiečiai apsipirkinėja dažniau, po kelis kartus per savaitę, nes dominuoja nedidelės maisto prekių parduotuvės, prie kurių su mašina sunku privažiuoti, jos įsikūrusios tarp gyvenamųjų namų. Dviratis tam pati geriausia transporto priemonė. Sekmadienį prekybos centrai nedirba. Yra tik keli savaitgaliai per metus, per kuriuos leidžiama parduotuves atverti pirkėjams.

tumo pradžia. Stresas, nemigos naktys, nerimas dėl vaiko ateities, taip pat kaltės jausmas, kad galbūt kažką blogai padarėme ir todėl mūsų vaikas susirgo šia lėtine liga, su kuria turės taikstytis visą gyvenimą, – neigiamos emocijos nepaleido nė akimirkai.

Vyras tuo metu jau buvo išvykęs į Berlyną, ieškojo mums gyvenamojo būsto. Ilgai ruošėmės persikelti ten gyventi. Paieškos užtruko, nes rasti išsinuomoti būstą Berlyne yra sėkmės dalykas: paklausa gerokai viršija pasiūlą, vykdoma nuomininkų atranka, apžiūrėti vieno buto kartais pakviečiamos net kelios dešimtys kandidatų. Vyras jau planavo nutraukti buto paieškas ir grįžti atgal į Lietuvą, tačiau nusišypsojo sėkmė – pagaliau gavome butą. Priėmėme tai kaip likimo ženklą ir nebesigręžiojome atgal.

Pirmagimiui netikėtai diagnozuota liga paskatino mus priimti galutinį sprendimą persikraustyti į Vokietiją. Paskaitę forumus, pasikonsultavę su ten gyvenančiais lietuviais, kurių vaikai serga pirmojo tipo cukriniu diabetu, nusprendėme, kad Vokietijoje bus geresnės sąlygos valdyti šią ligą. Labai džiaugiuosi šiuo sprendimu, nes turiu, ką palyginti. Ypač kalbant apie sveikatos sistemą.

Turi daug informacijos apie įvairias alergijas, kurios kamuoja dažną vaiką. Ką iš savo patirties galėtum patarti mamoms?

Turbūt visos moterys, susilaukusios vaikų, tampa „gydytojomis specialistėmis“: susidūrusios su mažylių negalavimais nori nenori įgyja nemažai patirties ir žinių įvairiais klausimais. Į mane kreipiasi mamos, auginančios alergiškus vaikučius. Dažnu atveju galiu patarti, kuo pakeisti tam tikrus produktus.

Pavyzdžiui, jei vaikai yra alergiški kakavai, jie dažniausiai gali vartoti kerobą (saldžiosios ceratonijos vaisių (pupelių) milteliai – red. past.). Jei tėveliai nori pagaminti gimtadienio tortą vaikui, kuris alergiškas beveik visoms kruopoms, tegali valgyti burnočius, torto pagrindą gali paruošti iš pūstų burnočių sėklų ir šakute trintų bananų (jei jis šiam vaisiui nealergiškas). Gauta mase reikia iškloti tortinės dugną ir įdėti į šaldiklį, kad sustingtų.

Viena moteris kreipėsi dėl dukrytės, kuri serga pirmojo tipo cukriniu diabetu. Mergaitė norėjo sušių, bet nuo rafinuotų baltųjų ryžių jai labai pakildavo gliukozės kiekis kraujyje. Radome išeitį: vietoj virtų ryžių į sušius galima dėti termiškai neapdorotų žiedinių kopūstų „ryžių“, kurie gaunami daržovę susmulkinus maisto smulkintuvu su S peiliuku. Žiedinis kopūstas nekelia gliukozės kiekio kraujyje.

Ko trūko Lietuvos sveikatos sistemoje ir kas Vokietijoje yra kitaip?

Tik atvykus į Berlyną, viena pirmųjų užduočių buvo surasti sūnui diabetologą, kuris sektų ligos eigą ir išrašytų receptą insulinui, kitoms cukrinio diabeto priežiūros priemonėms. Atvykusi pas klinikose dirbantį diabetologą, paprašiau, kad išrašytų receptą trims insulino kapsulėms, mat Lietuvoje buvo suskaičiuota, kad tiek turėtų pakakti iki kito vizito. Vokiečių gydytojas manęs nesuprato. Čia pasakius, kad reikia insulino, nieko neskaičiavus išrašoma visa dėžutė – 10 kapsulių. Niekas insulino mililitrais kaip Lietuvoje neskaičiuoja ir jis nemokamas.

O mūsų šalyje už jį dar tenka sumokėti priemokas.

Vokietijoje nemokamos ir kitos cukrinio diabeto priežiūros priemonės: adatėlės, gliukozės matavimo juostelės, muštuko lancetai, netgi gliukozės kraujyje matavimo jutikliai. Pastarieji Lietuvoje neparduodami, žmonės juos siunčiasi iš užsienio. Visa tai padengia mūsų sveikatos draudimas.

Už dantų profilaktinį patikrinimą ir taisymą, jei tik kokia skylutė, taip pat sumokama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Receptiniai vaistai vaikams irgi nieko nekainuoja, suaugusieji už receptinį vaistą turi susimokėti nedidelį fiksuotą mokestį. Kol kas esu labai patenkinta sveikatos sistema Vokietijoje.

Ar tiesa, kad persikelti gyventi į Vokietiją nusprendėte dėl vaiko?

2018 metų liepos 4-ąją – pamenu kaip šiandien – mano pirmagimiui sūnui buvo diagnozuotas pirmojo tipo cukrinis diabetas. Gulėjome Kauno klinikose, buvome mokomi, kaip gyventi su šia netikėta (mano ir vyro šeimose niekas neserga nei pirmojo, nei antrojo tipo cukriniu diabetu) ir tiek fiziškai, tiek morališkai, emociškai kankinančia liga. Po širdimi jau nešiojau mūsų šeimos pagranduką. Buvo pati nėš188

Kaip vaikams sekėsi adaptuotis?

Dar gyvendami Lietuvoje pradėjome vaikus palengva ruošti persikėlimui. Į tai žiūrėjome labai atsakingai. Suradome nuostabią ir be galo savo darbui atsidavusią mokytoją Jurgitą Lukienę. Ši sutiko pamokyti tuomet dar penkiametę ir septynmetį vokiečių kalbos. Tad atvykus į Berlyną jie jau truputį mokėjo vokiškai.

Lietuvoje mano sūnus mokėsi KTU Inžinerijos

lietuvė Maisto fotografijoje svarbios pačios mažiausios detalės.

Patiekalas neturi sielos. Maisto gamintojas, fotografas turi suteikti jam sielą.

189

lietuvė

190

lietuvė

191

lietuvė

192

lietuvė

Maistas turėtų būti kiek įmanoma įvairesnis ir kokybiškesnis, geriausia – neperdirbtas, kuo mažiau rafinuotas, termiškai apdorotas. Vadovaujuosi moto: „Valgykime maistingiau, jauskimės geriau!“

licėjuje. Buvo labai gaila palikti šią mokyklą, nes berniukas gabus tiksliesiems mokslams, o Berlyne laukė nežinia.

Pirmosios dienos mokykloje buvo nelengvos, nes vaikai dar negalėjo laisvai reikšti minčių vokiškai, be to, čia kitokia mokymo sistema. Tačiau apibendrindama galiu teigti, kad adaptacija buvo sklandi. Vaikai greitai susirado draugų, bendraklasiai draugiški, mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai rūpestingi, malonūs. Vaikai labai greitai išmoko kalbėti vokiškai. O sūnus šiemet, trečiaisiais gyvenimo Berlyne metais, tapo vienu iš klasės pirmūnų. Jis vis dar prisimena KTU inžinerijos licėjuje buvusį užimtumą, atmosferą ir sakė, jog jo dabartinėje klasėje vaikai labai lėtai dirba, jam norėtųsi didesnio krūvio.

Kokių abiejų šalių skirtumų matai švietimo srityje?

Tik atvykus į Berlyną, vaikai vienus mokslo metus mokėsi adaptacinėse klasėse, kad geriau išmoktų kalbą ir vėliau galėtų sėkmingai įsilieti į mokslo pasaulį. Taip pat jie mokėsi savo klasės mokomuosius dalykus. Mano sūnaus pirmoji mokytoja buvo nuostabi – labai rūpinosi jo emocine būsena. Kurį laiką mokykloje jis turėjo padėjėją, retkarčiais ši ateidavo patikrinti sūnaus gliukozės kiekio kraujyje. Lietuvoje, gaila, kol kas šios galimybės nėra. Net patys mažiausi vaikai paliekami vienui vieni su savo liga.

Dukros pirmoji mokytoja, priešingai, buvo griežta, dažnai trepsėdavo koja ir neretai pakeldavo balsą. Buvo visko: ir dukros ašarų, ir nenoro eiti į mokyklą, bet tobulėjant vokiečių kalbos įgūdžiams situacija gerėjo. Perėjusi į nuolatinę klasę, ji buvo apsupta išskirtinio dėmesio ir globos.

Mums pasisekė, kad kaimynai vokiečiai augina panašaus amžiaus vaikus. Nuo pat atsikraustymo labai gražiai bendraujame šeimomis, o mūsų vaikai susibėga net po kelis kartus per dieną. Ypač tai aktualu karantino metu, nes vaikams socialinis bendra-

vimas ypač svarbus.

Dabar mano vyresnėliai eina į penktą ir į trečią klases. Švietimo sistemos niuansai ypač išryškėjo per pandemiją ir karantinus. Nežinau, kas geriau: ar kai vaikai „įkalinti“ prie kompiuterio ir gauna didžiulį krūvį kaip Lietuvoje, ar kai gauna savaitės planą su užduotimis, kurių atsakymus mokytojams privalo nusiųsti elektroniniu paštu kaip Berlyne. Kitaip nei sūnui, trečiokei dukrai reikia eiti į mokyklą. Ten ją pasitikęs mokytojas įduoda užduočių segtuvą ir pasiima jau atliktas užduotis. Ir taip kasdien. Sūnui dar pasisekė, jog jis turi po vieną „Zoom“ pamoką per dieną, o dukrai tik atspausdinamos užduotys be jokio papildomo paaiškinimo.

Vokietija, mano nuomone, visiškai nepasimokė iš pirmojo karantino, nepasiruošė antrajam ir per tuos metus, gaila, švietimo srityje niekas nepasikeitė. Belieka tikėtis, kad mūsų vaikų, kuriems vokiečių kalba nėra gimtoji, žinių spragos nebus gilios.

Ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos?

Labiausiai pasiilgstu šeimos, buvusios veiklos ir tos žalios pievos, kurioje užaugau. Kad ir kaip gerai būtų gyventi svetimoje šalyje, mes visada čia liksime svečiai. Niekada netapsime savi. Prisitaikyti galime, tačiau tai ne mūsų kultūra. Nors visada norėjau gyventi užsienyje ir tai jau antra šalis, kurioje gyvename gana ilgai, Lietuvos ilgesys kasdien vis stiprėja.

Ypač pandemijos akivaizdoje, kai nebegalima planuoti kelionių, vaikams sudaryti galimybės dažnai susitikti su seneliais ir kurti ryšį su savo pusbroliais, pusseserėmis. Kartais jaučiuosi, tarsi būčiau nutraukusi savo vaikų šaknis, kurios jau buvo spėjusios prigyti Lietuvoje. Tačiau visuomet yra dvi medalio pusės. Galimybė pažinti naują kultūrą, daugiakultūrę šalį, išmokti naują kalbą, išeiti iš savo komforto zonos yra neįkainojama gyvenimo dovana. O kaip ją įvertinsime, priklauso tik nuo mūsų pačių.

193

lietuvė

Sukurta veganams, bet patiks visiems!

Jeigu teikiate prioritetą augaliniam maistui ar ieškote naujų skonių, šie tinklaraščio „Žalia, bet ne žolė“ autorės Linos Digrienės pateikti receptai kaip tik jums.

LINOS DIGRIENĖS RECEPTAI IR NUOTRAUKOS

Batatų ir avinžirnių kepsniukai 194

reikės: › 500 g batatų › 1 šaukšto alyvuogių aliejaus › 250 g avinžirnių (virtų) › 90 g avinžirnių miltų › 1½ šaukštelio druskos › 1 šaukšto kmynų › 1 šaukštelio ciberžolės › saujos petražolių › sezamų sėklų

Batatus nuplaukite, nulupkite, supjaustykite maždaug 1 cm storio griežinėliais. Juos įtrinkite alyvuogių aliejumi ir kepkite iki 170 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių.

Iškepusius palikite šiek tiek atvėsti. Į virtuvinį kombainą su S peiliuku sudėkite dar šiltus keptus batatus ir likusius produktus, sumaišykite iki vientisos masės. Formuokite kotletukus, dėkite į indelį su sezamų sėklomis, kad viena pusė apliptų sėklomis.

Kepkite 170 °C temperatūros orkaitėje apie 30 minučių.

lietuvė

Citrininis pyragas su aguonomis

REIKĖS: › 1½ puodelio miltų be glitimo (puodelis – 350 ml) › ¾ puodelio rudojo cukraus › ⅛ puodelio aguonų › 1 šaukštelio sodos › vanilės › žiupsnelio druskos › ½ puodelio kokosų aliejaus (išlydyto) › ½ puodelio migdolų gėrimo (tinka bet koks augalinis gėrimas) › ⅛ puodelio citrinų sulčių › 1½ šaukštelio tarkuotos citrinos žievelės › miltelinio cukraus (pabarstyti)

Didesniame inde sumaišykite miltus, cukrų, aguonas, sodą, vanilę ir druską.

Kitame inde sumaišykite pašildytą kokosų aliejų, augalinį gėrimą, išspaustas citrinų sultis, citrinos žieveles. Į sausų produktų mišinį supilkite skystą masę, viską gerai išmaišykite šaukštu.

Silikoninę (ar bet kokią kitą) kepimo formą ištepkite kokosų aliejumi ir supilkite tešlą. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 50 minučių (tikrinkite mediniu pagaliuku – ištraukus jis turi būti švarus). Kai pyragas visiškai atvės, apibarstykite milteliniu cukrumi.

195

lietuvė

Veganiški sausainiai 196

reikės: › ½ puodelio kokosų aliejaus (kambario temperatūros, skysto) › ½ puodelio klevų, agavų arba datulių sirupo › 2¼ puodelio miltų › vanilės › žiupsnelio druskos

Į kokosų aliejų supilkite sirupą, įdėkite vanilės ir druskos. Viską išmaišykite. Įmaišykite miltus ir minkykite, kol susimaišys visi ingredientai.

Pusę ar trečdalį tešlos dėkite tarp dviejų kepimo popieriaus lapų ir plonai iškočiokite. Sausainių formelėmis išspauskite sausainius. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 11–13 minučių. Neperkepkite, atvėsę sausainiai sutvirtės.

lietuvė

Rabarbarų pyragas APATINIAM TEŠLOS SLUOKSNIUI REIKĖS: › 100 g augalinių tepiųjų riebalų „Vegan Block“ (kambario temperatūros) › 80 g cukraus › 250 g speltų miltų › ½ pakelio kepimo miltelių › 1 šaukšto maltų šalavijų sėklų, sumaišytų su 3 šaukštais vandens › 125 ml migdolų gėrimo (tinka bet koks augalinis gėrimas)

ĮDARUI REIKĖS: › 300 g rabarbarų › 2 šaukštų cukraus VIRŠUTINIAM TEŠLOS SLUOKSNIUI REIKĖS: › 100 g speltų miltų › 50 g cukraus › vanilinio cukraus › 70 g šaltų augalinių tepiųjų riebalų „Vegan Block“ › miltelinio cukraus (pabarstyti)

Virtuviniu kombainu ar plakikliu iki balkšvos masės išplakite kambario temperatūros riebalus kartu su cukrumi. Suberkite miltus, kepimo miltelius, supilkite augalinį gėrimą, šalavijų sėklas. Išmaišykite iki vientisos masės.

Gautą masę supilkite į 22 cm skersmens formą, išteptą riebalais.

Rabarbarus nuplaukite, nulupkite, supjaustykite maždaug 1 cm dydžio gabaliukais ir suberkite ant tešlos. Ant rabarbarų pabarstykite porą šaukštų cukraus.

Sumaišykite miltus, cukrų, vanilinį cukrų ir šaltus riebalus. Gautus trupinius suberkite ant rabarbarų. Kepkite iki 200 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 35–40 minučių. Viršų galite pabarstyti milteliniu cukrumi.

197

lietuvė

Maistinga ir skanu!

Kad ir su kuriuo patiekalu pradėsite dieną, jis suteiks energijos ir žvalumo! Maistingi, nesunkiai pagaminami apetitą žadinančių spalvų valgiai leis patenkinti vitaminų poreikį ir paįvairins kasdienį meniu.

ERNESTOS GEDVILIENĖS RECEPTAI IR NUOTRAUKOS

Naminė granola reikės: • 4 stiklinių avižinių dribsnių (viso grūdo) • 75 g kokosų drožlių • 1 šaukštelio su kaupu cinamono • šiek tiek mažiau nei ½ stiklinės kokosų aliejaus • šiek tiek mažiau nei ½ stiklinės agavų sirupo • liofilizuotų aviečių • liofilizuotų braškių Avižinius dribsnius, kokosų drožles, kokosų aliejų, agavų sirupą ir cinamoną gerai išmaišykite. Viską paskleiskite ant kepimo skardos. Kepkite iki 150 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 30 minučių, kas 10 minučių pamaišydami.

Išėmę iš orkaitės palaikykite skardoje, kol atvės. Tada užtrupinkite liofilizuotų aviečių, braškių, viską gražiai išmaišykite ir sudėkite į sandarų indą.

Granolą naudokite įvairiems desertams ruošti, pavyzdžiui, stiklinėje susluoksniuokite su jogurtu ir pjaustytais mėgstamais vaisiais, uogomis.

198

lietuvė

Kiaušinienė, kepta keksiukų formelėse KIAUŠINIENEI REIKĖS: • 2 kiaušinių • šiek tiek kefyro • 2 vidutinio dydžio rudųjų pievagrybių • svogūnų laiškų • krapų • saujelės tarkuotų sūrių mišinio • prieskonių „Sviestelis“ • prieskonių mišinio su voveraitėmis • kokosų aliejaus • kelių garbiniuotojo kopūsto lapų patiekti SALOTOMS REIKĖS: • 1 avokado • kelių vyšninių pomidorų • bazilikų • 1 saldžiosios paprikos • česnakų daigų • citrinos sulčių Pievagrybius, svogūnų laiškus, krapus smulkiai supjaustykite. Kiaušinius suplakite. Į plakinį įpilkite šiek tiek kefyro (tinka ir graikiškas jogurtas), įberkite prieskonių. Sumaišykite su susmulkintais produktais ir sūriu.

Kepimo formeles ištepkite kokosų aliejumi ir į jas supilstykite gautą masę (ne iki pat viršaus, nes šiek tiek pakils). Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje, kol iškeps (geriau kepti kaitinimo iš viršaus ir iš apačios režimu).

Paruoškite salotas: avokadą, pomidorus, bazilikus, papriką, česnakų daigus supjaustykite ir susluoksniuokite. Apšlakstykite citrinos sultimis.

Kiaušinienę patiekite ant garbiniuotojo kopūsto lapų su paruoštomis salotomis.

199

lietuvė

Falafeliai su salotomis ir gaiviu jogurto padažu FALAFELIAMS REIKĖS: • 1 skardinės konservuotų avinžirnių • 3 šaukštų su kaupu miltų • 1 svogūno • 4 česnako skiltelių (galima dėti ir mažiau) • šviežių bazilikų • persilado • džiovintų žolelių ir česnakų mišinio • raudonėlių • tailandietiškų prieskonių (nebūtina) • miltų apvolioti • aliejaus kepti SALOTOMS REIKĖS: • sultenių • špinatų • kelių vyšninių pomidorų • 1 svogūno PADAŽUI REIKĖS: • 3 šaukštų graikiško jogurto • šviežių mėtų pagal skonį • citrinos sulčių pagal skonį • druskos pagal skonį • pipirų pagal skonį Visus falafeliams skirtus produktus, išskyrus aliejų ir miltus, sudėkite į smulkintuvą ir sumalkite iki vientisos masės. Drėgnomis rankomis formuokite rutuliukus. Juos apvoliokite miltuose ir dėkite kepti į įkaitintą aliejų. Kai gražiai apskrus, išimkite ir dėkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.

Lėkštėje išdėliokite sultenių, špinatų lapelius, skiltelėmis supjaustytus pomidorus, pusžiedžiais supjaustytą svogūną. Ant salotų dėkite falafelius. Į atskirą indą sudėkite graikišką jogurtą, smulkintas mėtas, įspauskite citrinos sulčių, paskaninkite druska, pipirais ir viską išmaišykite. Šio padažo uždėkite ant salotų ir falafelių.

200

lietuvė

Lavašas su omletu reikės: • 2 kiaušinių • 1 nedidelio gabalėlio rūkytos lašišos • 1 riekelės masdamo sūrio • svogūnų laiškų • šlakelio grietinėlės • 1 lavašo • salotų lapų mišinio • gabalėlio sviesto Inde suplakite kiaušinius, sudėkite smulkiai supjaustytą lašišą, masdamo sūrį ir svogūnų laiškus, įpilkite šiek tiek grietinėlės ir išmaišykite. Sausoje keptuvėje iškepkite omletą. Dėkite jį ant lavašo, uždėkite salotų lapų mišinio ir gražiai susukite. Keptuvėje su sviestu pakepinkite lavašą iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus.

Daugiau Ernestos Gedvilienės receptų rasite @ernestida 201