Tikriausiai tuos dvejus metus prisimenate kaip didžiausią košmarą? Tuos dvejus metus gyvenau su mintimi, kad išauš diena, kai bankas išmes mane iš namų, nes nustojau mokėti įmokas už namą – tiesiog neįstengiau viena susimokėti. Būstą ketinta parduoti aukcione. Tačiau likus savaitei iki jo, iš banko gavau laišką su siūlymu susitarti ir patarimu prašyti valstybinės programos „Home Affordable“ paramos, sumažinti namo mokestį tiek, kad galėčiau išsilaikyti ir nereikėtų kraustytis. Tikimybė, kad pasiseks, buvo maža, bet parašiau laišką, surinkau reikalingus dokumentus ir po dvejų su puse metų pertraukos vėl pradėjau mokėti už namą; man skyrė bandomąjį laikotarpį ir gerokai sumažino mokamą sumą. Iki šiol šis įvykis man atrodo kaip stebuklas.
Kas tuo sunkiu metu Jums padėjo? Pradėjau tapyti, jaučiau poreikį save realizuoti ir kartu norėjau namus jaukesniais paversti. Įsigijau drobių ir akrilinių dažų, mėginau tapyti jūrą, gėles, bet labiausiai pamėgau tapyti abstrakčius paveikslus. Supratau, kad turbūt nesvarbu, ką matai, svarbu, kaip į tai žiūri.