Spalvinga vaikystė. Protokolų kūrimo gairės, skirtos užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ vaikus paže

Protokolų kūrimo gairės, skirtos užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ vaikus pažeidžiamose situacijose

„Spalvinga vaikystė“ • Protokolų kūrimo gairės, skirtos užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ vaikus pažeidžiamose situacijose

Parengė:

Dorottya Kutassy, Lucas Platero ir Núria Sadurní.

Kiti autoriai:

Ruth África Ancín Nicolás, Irene

Blanco Fuente ir Yolanda Pastor Ruiz.

Redagavimas ir korektūra:

Dàvid Baqais, Elena M. Gallardo, Kalin Kisyov, Miguel Ángel López

Sáez, Isabel López Gómez, Pol

Naidenov, Juan E. Nebot García ir Stefan Savov.

Grafinis dizainas:

Zsolt S. Szabó.

Projekto „Spalvinga vaikystė“

koordinatorius:

Jose Antonio Langarita Adiego.

Iliustratorius: Israel Cuadrado.

Į lietuvių kalbą išvertė ir adaptavo:

Eglė Kuktoraitė.

Leidėjas:

Nacionalinė LGBT teisių organizacija

LGL.

Odminių g. 11-4, 01122 Vilnius

www.lgl.lt office@gay.lt

Data: 2023 m. birželis

ISBN: 978-609-420-786-0

Leidinio bibliografinė informacija

pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos

Nacionalinės bibliografijos duomenų

banke (NBDB).

Nemokamas leidinys.

Tiražas – 50 egz.

Spausdino: „Petro ofsetas“

Naujoji Riovonių g 25C, 03153 Vilnius

2023 m.

Protokolų kūrimo gairės, skirtos užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ vaikus pažeidžiamose situacijose

Turinys

Apie šį leidinį 11

1 2 3

Svarbios sąvokos dirbant su LGBTIQ vaikais 15

1.1. Su seksualine orientacija susijusios sąvokos 18

1.2. S ąvokos, susijusios su lytine tapatybe ir lyties požymiais 19

1.3. Su šališkumu ir diskriminacija susijusios sąvokos 24

Teoriniai pagrindai 29

2.1. Kas yra adultizmas? 29

2.2. Į vaiką orientuotas požiūris į lytį ir seksualumą 31

2.3. Intersekcionalumo ir feministinė perspektyvos, taikomos į vaiką

orientuotai praktikai 33

2.4. Kodėl vaikai turi būti įtraukti į sprendimų priėmimą? 34

2.5. Kodėl reikia įtraukti vaikus į diskusijas apie seksualumą ir lytį? 35

2.6. Vaikų agentūra 36

2.7. Kaip suaugusieji gali būti sąjungininkais ir palaikyti LGBTIQ vaikus 38

LGBTIQ vaikai ir pažeidžiamumas 41

3.1. Kas yra vaikai, atsidūrę pažeidžiamoje situacijoje? 41

3.2. Smurto prieš LGBTIQ vaikus apibrėžimas 44

3.3. LGBTIQ vaikų patirtis pandemijos metu ir po jos 50

4 5 6 7

Smurto pasekmės LGBTIQ vaikams 55

4.1. Atstūmimo ir izoliacijos jausmas 56

4.2. Nerimas ir depresija 57

4.3. Mintys apie savižudybę 58

4.4. Draudžiamų medžiagų vartojimas 59

4.5. Valgymo sutrikimai 60

4.6. Raida 61

Organizacijos 65

5

.1. Paslaugų teikėjų vaikams reikšmė užkertant kelią smurtui dėl LGBTIQ

tapatybės 65

5.2. Protokolų kūrimo gairės, skirtos užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ

vaikus pažeidžiamose situacijose 67

Rekomendacijos organizacijoms, kaip sukurti įtraukią aplinką

LGBTIQ vaikams 71

6.1. Švietimas 72

6.2. Sveikatos apsauga 74

6.3. Neformalusis švietimas, sportas, laisvalaikio veikla 76

6.4. Vaiko teisių apsaugos agentūros ir socialinės tarnybos 78

6.5. Žiniasklaida 80

Naudingi ištekliai 83

Šaltiniai 88

Apie šį leidinį

Šis vadovas yra projekto „Spalvinga vaikystė“, skirto įgalinti pažeidžiamoje situacijoje esančius LGBTIQ vaikus kovoti su smurtu visoje Europoje, dalis. Šiame vadove pateikta informacija paremta tyrimais, 2022 – 2023 metais atliktais keliose Europos Sąjungos šalyse (Bulgarijoje, Italijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje), įgyvendinant projektą

„Spalvinga vaikystė“. Atlikti tyrimai apėmė tarptautinį tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 3000 paauglių, aštuonias tikslines grupes su vaikais ir paaugliais bei 83 interviu su specialistais, dirbančiais su vaikais ir paaugliais. Taigi šiame vadove pateikiami projekto dalyvių liudijimai. Projekto partnerių atliktų tyrimų metu surinkta informacija leido parengti šiame leidinyje pateikiamas rekomendacijas.

Šiame vadove pateikiama informacija, kaip geriau padėti LGBTIQ vaikams pažeidžiamose situacijose. Vadovas suskirstytas į septynis skyrius. Visi pagrindiniai skyriai (2–5 skyriai) turi panašią struktūrą ir juose pateikiamos gairės bei paaiškinamos pagrindinės sąvokos. Visuose skyriuose taip pat pateikiamos rekomendacijos, todėl vadovas yra naudingas įrankis mokytojams, psichologams ir kitiems su vaikais dirbantiems specialistams.

Įvadiniame vadovo skyriuje pateikiamas terminų, kurie bus vartojami leidinyje, sąrašas. 2 skyriuje aptariamas suaugusiųjų požiūris, apibrėžiamas kaip išankstinis nusistatymas, ir detalizuojama jaunų žmonių, kaip grupės diskriminacija, pabrėžiama kodėl būtina vengti suaugusiųjų požiūrio dirbant su vaikais, ypač su LGBTIQ vaikais, kaip svarbu dirbti su vaikais žvelgiant iš jų pačių perspektyvos ir kodėl būtina spręsti LGBTIQ vaikų patiriamas problemas. 3 skyriuje pateikiami pagrindiniai tyrimų duomenys apie pažeidžiamų LGBTIQ vaikų patirtį per COVID-19 pandemiją, susijusią su smurtu šeimoje, patyčiomis dėl priklausymo LGBTIQ bendruomenei mokykloje, vaikų gaunamomis paslaugomis, sveikatos paslaugomis bei visuomenėje vyraujančiu heteronormatyvumu. 4 skyriuje išsamiai aprašomos smurto prieš LGBTIQ vaikus pasekmės, pateikiant įžvalgą apie konkrečius vaikų gyvenimo aspektus, kuriuos labiausiai paveikia smurtas dėl LGBTIQ tapatybės. Šiame skyriuje pateikiama

informacija apie smurto pasekmes psichinei sveikatai, įskaitant atstūmimo ir izoliacijos jausmą, nerimą ir depresiją, mintis apie savižudybę, piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis ir valgymo sutrikimus bei jų poveikį bendrai vaikų raidai.

5 ir 6 skyriuose išsamiai aprašomas organizacijų vaidmuo užkertant kelią prieš LGBTIQ nukreiptam smurtui prieš vaikus, daugiausia dėmesio skiriant paslaugų vaikams teikėjų svarbai ir gairėms bei protokolams, siekiant užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ vaikus pažeidžiamose situacijose, o vėliau pateikiamos konkrečios rekomendacijos organizacijoms. 7 skyriuje pateikiamas tarptautinių ir nacionalinių išteklių ir organizacijų sąrašas.

Projekto „Spalvinga vaikystė“ komanda yra dėkinga visiems dalyviams – tiek vaikams, tiek profesionalams – kurie prisidėjo savo brangiu laiku ir patirtimi, kad galėtume geriau suprasti vaikų poreikius. Tikimės, kad šis vadovas suteiks specialistams žinių, reikalingų kuriant vaikams įtraukesnę ir įvairesnę visuomenę.

Svarbios

sąvokos

dirbant su LGBTIQ vaikais

Profesionalai, dirbantys su vaikais, beveik neabejotinai susidurs su LGBTIQ jaunimu tam tikru savo karjeros momentu ir turės turėti arba įgyti įgūdžių, kad galėtų suteikti jiems kompetentingą paramą ir priežiūrą. Viena svarbi reikalingų

žinių dalis yra susijusi su supratimu, kaip įtraukiu būdu taikyti specifines LGBTIQ sąvokas. Kadangi atviras bendravimas yra viena iš efektyviausių švietimo ir paslaugas vaikams teikiančių profesionalų taikomų priemonių, vartojamus žodžius reikia rinktis sąmoningai. Profesionalai dažnai yra sektinas pavyzdys vaikams, o suaugusiųjų kalbėjimo stilius ir žodžių pasirinkimas dažnai laikomi pavyzdžiais, kuriais reikia vadovautis (UNESCO, 2016).

Be to, kalba ir terminologija nuolat tobulėja ir keičiasi. Sąvokos, kurios kažkada buvo kasdieninio žodyno dalis, pvz., „homoseksualas“, „transseksualas“ ar „kitoks“, dabar yra pasenusios arba vartojamos tik akademinėse publikacijose. Šios sąvokos gali turėti neigiamų asociacijų, todėl kasdienėje kalboje jų reikėtų vengti. Kalbos vartojimas kelia dar didesnių iššūkių dirbant su translyčiais žmonėmis, nebinarinės lyties jaunuoliais arba asmenimis, kurie nėra tikri dėl savo lytinės tapatybės.

Svarbu ne tik žinoti pagrindinę terminologiją, bet ir būti atviram jaunų žmonių apibrėžimams apie save, savo kūną ir santykius. LGBTIQ vaikai ir jaunimas gali nevisiškai suprasti šiame skyriuje išvardytas sąvokas bei terminus ir, kaip ir didžioji visuomenės dalis, gali mąstyti apie lytį ir seksualumą išskirtinai vyriškomis ar moteriškomis kategorijomis. Žmonės dažnai painioja seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, lyties raiškos ir lyties savybių sąvokas, o skirtumo tarp šių sąvokų suvokimas yra būtinas norint suprasti LGBTIQ, heteroseksualių ir cislyčių žmonių patirtį.

Žemiau pateiktas žodynėlis yra pagrįstas autorių tyrimais ir papildomais šaltiniais (ILGA-Europe Glossary; Andrejcsik, 2023).

LGBTIQ reiškia lesbietes, gėjus, biseksualius, translyčius, interlyčius ir „queer“ asmenis. Nors tai – labai nevienalytė

žmonių grupė, socialiniame ir politiniame diskurse ji dažnai traktuojama kaip vienas subjektas. Taip pat dažnai vartojamos santrumpos LGBTQI ir LGBT, kartais su + ženklu, nurodant, kad įtraukiamos papildomos seksualinės ir lytinės mažumos (panseksualūs, aseksualūs, nebinarinės lyties asmenys ir kt.).

SOGIESC (angl.) yra seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, lyties raiškos ir lytinių savybių santrumpa. SOGIESC terminas dažniau vartojamas akademiniuose kontekstuose nei kasdienėje kalboje. Kai kurie žmonės nori kalbėti apie „žmones, turinčius įvairių SOGIESC“, o ne apie LGBTIQ, manydami, kad tai platesnė ir labiau įtraukianti kiekvieną bendruomenės narį sąvoka.

Seksualinė orientacija (angl. „sexual orientation“) – nuolatinis emocinis, romantinis, seksualinis ar jausminis potraukis kitiems asmenims. Seksualinės orientacijos skalė svyruoja nuo

išimtinio heteroseksualumo iki išimtinio homoseksualumo ir apima įvairias biseksualumo formas.

Lytis (angl. „gender“) – tai būdas, kuriuo žmonės suvokia ir patiria vyriškumą ir moteriškumą. Tai – socialinis konstruktas, kuris vienus elgesio būdus sieja su vyriškumu, o kitus – su moteriškumu. Daugelis žmonių dabar pripažįsta, kad socialinė lytis nėra tas pats, kas lyties savybės, o greičiau yra individualus pajautimas. Tačiau per visą istoriją asmenys turėjo atitikti griežtus lyties vaidmens lūkesčius: jei jiems gimus buvo priskirta moteriška lytis, iš jų buvo tikimasi, kad jie elgsis „moteriškai“, domėsis „moteriškais“ dalykais, pasirinks „moterišką“ profesiją ir trauks vyrus. Tai, kas laikoma „moteriška“ ar „vyriška“, nėra biologiškai nulemta konstanta, o apibrėžiama kiekvieno individo sociokultūrinio konteksto. Lyčių konstravimas dažnai grindžiamas hierarchinėmis

kategorijomis: bruožai, susiję su valdžia, paprastai siejami su vyrais, o tie, kurie susiję su priežiūra, dažnai siejami su moterimis. Nors daugumoje visuomenių socialinė lyčių sistema tradiciškai buvo binarinė (vyrų ir moterų), yra tradicinių visuomenių, kuriose nebinarinės tapatybės ir lyties raiška yra neatsiejama visuomenės dalimi, ir tai vis labiau aktualu šiuolaikinėse visuomenėse.

Lytinė tapatybė (angl. „gender identity“) apibūdina unikalų kiekvieno asmens lyties pajautimą bei su tuo susijusį savęs (ne)priskyrimą konkrečiai lyčiai. Lytinė tapatybė formuojasi bei kinta biologinės lyties, socialinės lyties ir lytinės raiškos patirčių pagrindu. Lytinės tapatybės pajautimas tam tikrais atvejais turi įtakos asmens santykiui su savo kūnu bei fizine

išvaizda. Dėl šios priežasties gali būti atliekamos tam tikros fizinės išvaizdos koregavimo procedūros, potencialiai

apimančios ir medicinines bei chirurgines procedūras (pavyzdžiui, translyčiam asmeniui atliekama operacija).

Lyties požymiai (angl. „sex characteristics“) yra biologinių charakteristikų visuma, įskaitant pirmines lytines savybes (esančias gimimo metu), antrines lytines savybes, kurios pasireiškia brendimo metu, ir dažnai tretines lytines savybes, kurios dažniausiai išmokstamos.

Atsiskleidimas (angl. „coming out“) yra lesbiečių, gėjų, biseksualių, translyčių ar interseksualių asmenų savo tapatybės suvokimo, priėmimo ir atskleidimo procesas. Pati atsiskleidimo koncepcija remiasi heteronormatyvumu, cisnormatyvumu ir endonormatyvumu, nes tie, kurie nėra heteroseksualūs ir (arba) cislyčiai ir (arba) endoseksualūs, turi atskleisti šį faktą kitiems. Atsiskleidimas nėra vienkartinis veiksmas, nes LGBTIQ žmonės nusprendžia arba yra priversti kelis kartus per savo gyvenimą atsiskleisti skirtingiems žmonėms, pavyzdžiui, kolegoms, naujiems draugams, kaimynams, gydytojams ir kt.

1.1. Su seksualine orientacija susijusios sąvokos

Toliau pateikiamos kelios pagrindinės su seksualine orientacija susijusios sąvokos:

Lesbietė yra moteris, kuri jaučia seksualinę ir (ar) emocinę trauką moterims.

Gėjus yra vyras, kuris jaučia seksualinę ir (ar) emocinę trauką vyrams. Užsienio šalyse šis terminas kartais vartojamas

įvardijant tiek homoseksualius vyrus, tiek moteris. Tačiau šio termino vartojimas moterų atžvilgiu yra kontraversiškas

LGBTIQ bendruomenės atstovų tarpe, tad gėjumi reikėtų vadinti tik homoseksualų vyrą.

Biseksualus asmuo: tai vyras ar moteris, kuri(s) jaučia seksualinę ir (ar) emocinę trauką tiek vyrams, tiek moterims.

Panseksualus asmuo jaučia seksualinę ir (ar) emocinę trauką visų seksualinių orientacijų ir lytinių tapatybių žmonėms.

Aseksualus asmuo: šis asmuo nejaučia jokios arba jaučia tik labai nedidelę seksualinę trauką. Aseksualumas yra neatsiejama šių žmonių asmenybės dalis. Kiekvienas aseksualus žmogus šiek tiek kitaip patiria santykius, trauką ir susijaudinimą. Aseksualumas – tai tapatybės spektras, apibūdinantis žmones, kurie nejaučia jokios arba jaučia tik labai nedidelę seksualinę trauką.

1.2. Sąvokos, susijusios su lytine tapatybe ir lyties požymiais

Toliau pateikiamos kelios pagrindinės sąvokos su trumpais apibrėžimais, susijusiais su lytine tapatybe ir lyties požymiais, kurios gali padėti skaitytojui geriau suprasti kitus leidinio skyrius:

Cislytis asmuo (angl. „cisgender person“) yra asmuo, kurio lytinę tapatybę sudarantys dedamieji aspektai (t. y. biologinė lytis, lyties raiška ir savęs priskyrimas vienai ar kitai lyčiai)

dera tarpusavyje ir atitinka su tam tikra lytimi susijusius visuomenės lūkesčius (pavyzdžiui, vyrams būdinga išvaizda).

Translytis asmuo: skėtinis terminas, kuriuo įvardijami asmenys, kurių lytinė tapatybė neatitinka gimimo momentu priskirtos lyties. Šis terminas įvardija įvairias lytines tapatybes, pavyzdžiui, translytis vyras, translytė moteris ir t. t.

Nebinarinės lyties asmuo (angl. „non-binary“) yra skėtinis terminas, apibūdinantis žmones, kurie save apibrėžia už

binarinės vyro-moters lyčių sistemos ribų. Kai kurie nė vienai lyčiai savęs nepriskiriantys asmenys save priskiria prie translyčių asmenų, o kai kurie ne.

Pastaba: kai kurie terminai dabar yra pasenę ir gali būti įžeidžiantys, todėl nebėra plačiai vartojami:

→ Terminas „transseksualas“ vis rečiau vartojamas

dėl jo medicininio pobūdžio (t. y. tapatybės vertinimas medicininiais aspektais), nebent asmuo aiškiai save įvardija šiuo terminu. „Translytis“ arba „trans“ yra priimtinesni terminai ir vartojami vietoj jų.

→ Terminas „transvestitas“ reiškia elgesio formą, kai žmogus retkarčiais pasirenka priešingai lyčiai priskiriamą aprangos stilių. Tačiau šis žodis nebėra plačiai vartojamas dėl jo menkinančios konotacijos. Šiandien vietoj jo vartojamas terminas „persirengėlis“.

Pereinamasis etapas susideda iš asmeninių, medicininių ir teisinių veiksmų visumos: atsiskleidimo šeimos nariams, draugams ir kolegoms; pasirinkto vardo ir įvardžio vartojimo; teisinio lytinės tapatybės pripažinimo proceso inicijavimo; hormonų terapijos; lyties įtvirtinimo operacijos (ne visada). Konkretūs pereinamojo etapo veiksmai priklauso nuo pačio individo.

Lyties įtvirtinimo operacija (angl. „gender reassignment surgery“) – chirurginės procedūros, kuriomis siekiama pakeisti asmens fizinę išvaizdą tokiu būdu, kad ši kuo labiau atspindėtų tam tikrai lyčiai būdingas charakteristikas. Šios procedūros apima ne tik lyties organų korekciją, bet ir kitas kūno išvaizdos bei funkcijų modifikacijas, pavyzdžiui, krūtų mastektomiją, Adomo obuolio mažinimą ar plaukų šalinimą lazeriu. Chirurginės pirminių lytinių požymių korekcijai skirtos procedūros atliekamos kartu su hormoniniu gydymu, kai vartojant atitinkamus hormoninius preparatus yra

įgaunami antriniai priešingai lyčiai būdingi lyties požymiai.

Teisinis lyties pripažinimas (angl. „gender recognition“) –asmens vardo ir su lytimi susijusios informacijos oficialiuose asmens tapatybės dokumentuose bei atitinkamų registro įrašų pakeitimo procesas, siekiant teisiškai pripažinti tikrąją asmens lytinę tapatybę. Valstybės gali nustatyti tam tikrus tinkamumo kriterijus šiai procedūrai atlikti. Kai kurie iš šių kriterijų, pavyzdžiui, prievartinė sterilizacija, priverstinės skyrybos, privaloma psichiatrinė diagnozė ar minimalaus amžiaus reikalavimai, akivaizdžiai pažeidžia translyčių asmenų žmogaus teises.

Lyties raiška (angl. „gender expression“) apibūdintina kaip ženklų ir simbolių visuma, apimanti individualias lytinės tapatybės raiškos priemones bei aplinkinių sugebėjimą šiuos ženklus ir simbolius atpažinti. Kiekvieno asmens lyties raiška yra itin individuali bei glaudžiai susijusi su šio asmens lytine tapatybe. Kita vertus, dviejų tą pačią lytinę tapatybę turinčių asmenų lyties raiška gali būti itin skirtinga. Dėl savo individualumo lyties raiška ir su ja susiję simboliai bei ženklai neturėtų būti ribojami dvinarių „moteriškumo“ ir „vyriškumo“ kategorijų.

Lyties normų atmetimas (angl. „gender nonconformity“)

– individo pasirinkimas nesilaikyti tam tikros kultūros socialinių lyčių normų ar lūkesčių. Lyties normas atmetantys žmonės negali arba nenori atitikti socialinių ir psichologinių lūkesčių dėl savo (suvokiamos) lyties savo išvaizda, elgesiu, tapatybe ar kitaip.

Besikeičiančios lytinės tapatybės žmonės nori išlikti lankstūs dėl savo lytinės tapatybės, o ne tapatintis su viena lytimi. Žmonės, kurie save įvardija kaip „genderfluid“, gali svyruoti tarp lyčių arba vienu metu išreikšti kelias lytis.

„Genderqueer“, jei jis vartojamas kaip būdvardis, reiškia žmones, pažeidžiančius lyčių skirtumus, neatsižvelgiant į jų pačių apibrėžtą lytinę tapatybę, t.y. tuos, kurie lytį reiškia nenormiškai arba apskritai neatitinka dvinario lyčių modelio.

„Queer“: tai akademinis terminas, kuriuo įvardijami asmenys, kurie nėra heteroseksualūs ir cislyčiai. Šis terminas gali būti vartojamas žmonių tapatybei įvardyti, tuo pat metu kvestionuojant heteronormatyvumą ir lyčių binariškumą.

Praeityje šis žodis reiškė keistumą, iškrypimą, kitoniškumą, tad iki šiol turi neigiamų konotacijų. Vis dėlto, kai kurie LGBTIQ bendruomenės atstovai šį terminą vartoja su pasididžiavimu.

Interlyčiai asmenys yra gimę su chromosominėmis, hormoninėmis ar genitalinėmis charakteristikomis, pagal seksualinę ar reprodukcinę anatomiją neatitinkančiomis standartinių „vyro“ ar „moters“ kategorijų. Šis terminas pakeitė sąvoką „hermafroditas“, kuri buvo plačiai vartojama praktikuojančių medikų XVIII- ame ir XIX-ame amžiuose. Interlytiškumas gali pasireikšti įvairiomis formomis ir būdais. Gydytojai dažnai pataria tėvams atlikti chirurgines ir kitas medicinines intervencijas interlyčiams naujagimiams ir vaikams, kad jų kūnas atitiktų „vyriškas“ ar „moteriškas“ savybes. Daugeliu atvejų tokios intervencijos nėra medicininiu požiūriu būtinos ir gali turėti labai neigiamų pasekmių interlyčiams vaikams.

Endoseksualūs asmenys reiškia priešingybę interseksualiems asmenims. Tai reiškia, kad žmogus gimė turėdamas fizinių lytinių požymių (pvz., chromosomų, hormonų, lytinių organų), atitinkančių moters ar vyro kūno standartus.

Binarė lyčių sistema: lytimi pagrįsta klasifikacija, kuri suskirsto kiekvieną žmogų į vieną iš dviejų vienas kitai priešingų „vyrų“ ir „moterų“ kategorijų. Tai gali būti socialinė sistema arba kultūrinė koncepcija. Dvinarė lyčių sistema neįtraukia žmonių, turinčių nebinarinę tapatybę ar lyties raišką.

1.3. Su šališkumu ir diskriminacija susijusios sąvokos

Žemiau pateikiamas pagrindinių sąvokų sąrašas su trumpais apibrėžimais, susijusiais su diskriminacija ir šališkumu, turinčiu įtakos LGBTIQ vaikų gyvenimui:

Heteronormatyvumas, heteroseksizmas, cisnormatyvumas, cisseksizmas, endonormatyvumas ir endoseksizmas: socialinė praktika, verčianti žmones manyti, kad heteroseksualumas, cislytiškumas ir endoseksualumas yra vienintelės galimos seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lyties požymių formos, o tai reiškia, kad tik heteroseksualūs, cislyčiai ir endoseksualūs žmonės yra „natūralūs“

suponuoja, kad vienintelė priimtina seksualinė orientacija yra heteroseksualumas, o vienintelė priimtina lytis yra ta lytis, kuri priskiriama individui gimus, taip sukuriant seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės hierarchiją. Dėl heteronormatyvumo ir cisnormatyvumo dauguma žmonių daro prielaidą, kad kiti žmonės yra heteroseksualūs ir cislyčiai, ir tai lemia, pavyzdžiui, kaip žmonės bendrauja vieni su kitais. Siekdami išvengti šios situacijos, daugelis LGBTIQ žmonių viešai atsiskleidžia, kad būtų labiau matomi visuomenėje.

Diskriminaciją taip pat sukelia heteronormatyvumas ir cisseksizmas. Šiuo terminu mes įvardijame nevienodą ar nesąžiningą elgesį, kuris gali būti pagrįstas įvairiais pagrindais, įskaitant, bet neapsiribojant, amžiumi, etnine kilme, negalia, seksualine orientacija, lytine tapatybe ir lyties požymiais. Įvairūs diskriminacijos tipai, susiję su LGBTIQ žmonėmis, yra šie:

→ Tiesioginė diskriminacija: kai su asmeniu elgiamasi mažiau palankiai nei su kitais dėl jo seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lyties požymių.

→ Netiesioginė diskriminacija: kai dėl akivaizdžiai neutralios nuostatos ar praktikos asmenys dėl savo seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lyties požymių atsiduria nepalankesnėje padėtyje nei kiti.

→ Daugialypė diskriminacija: diskriminacija dėl kelių pagrindų.

→ Endo- arba intra-diskriminacija: vidinės diskriminacijos forma, pasireiškianti LGBTIQ bendruomenėje jos narių atžvilgiu, kurie tam tikru būdu nukrypsta nuo normatyvumo, nesvarbu, ar tai būtų lyties raiška, monoseksualumas (potraukis tik vienai lyčiai) ar lytinė tapatybė. Šio reiškinio pavyzdžiai yra gėjai, diskriminuojantys kitus gėjus dėl „moteriškos“ lyties išraiškos, arba gėjai ir lesbietės, kurie yra nusiteikę prieš biseksualius ir translyčius asmenis (Weiss, 2003). Biseksualūs ir translyčiai asmenys dažnai patiria diskriminaciją tiek iš visuomenės apskritai, tiek iš pačios LGBTIQ bendruomenės – reiškinys, žinomas kaip „dviguba diskriminacija“.

arba „normalūs“. Šis socialinis konstruktas

LGBTI-fobija yra bendras psichologinis ir socialinis priešiškumas, nukreiptas į LGBTIQ žmones. Tai socialinė konstrukcija, skatinanti heteroseksualumą kaip vienintelę priimtiną seksualumo formą; nuo gimimo priskirtą lytį, kaip vienintelę priimtiną lytį, ir sukurianti seksualumo hierarchiją. Daugelio feministų autorių nuomone, šios fobijos šaknys slypi seksizme, atliekančiame seksualumo stebėjimo vaidmenį ir slopinantį bet kokį elgesį, kuris peržengia visuomenės nustatytas ribas. Nors šia prasme homofobija, lesbofobija, transfobija, bifobija ir interfobija yra to paties reiškinio dalis, svarbu jas atskirti, nes jos turi skirtingas apraiškas ir intensyvumą.

Priekabiavimas yra bet koks veiksmas ar elgesys, kuris yra nepageidaujamas (įžeidžiantis, žeminantis ir (arba) bauginantis) aukos atžvilgiu. LGBTIQ žmonių atžvilgiu toks elgesys gali būti susijęs su aukos seksualine orientacija, lytine tapatybe ar lyties požymiais. Tai gali apimti žodžius, gestus arba žinučių, paveikslėlių ar kitos medžiagos siuntimą, demonstravimą ar platinimą. Tai gali vykti vieną kartą arba reguliariai. Priekabiavimas prieš LGBTIQ žmones gali apimti grasinimus, gąsdinimus, žodinį smurtą, nepageidaujamas pastabas ar pokštus apie seksualinę orientaciją ir (arba) lytinę tapatybę.

Patyčios: priekabiavimo forma bendruomenėje ar institucijoje, kuri yra pasikartojanti ir pagrįsta institucine hierarchija ar kitais galios skirtumais. Šis terminas dažniausiai vartojamas mokyklose ir kalbant apie vaikus.

Neapykantos nusikaltimai yra nusikalstamos veikos, kurios padaromos dėl neapykantos ar išankstinio nusistatymo prieš

tam tikras žmonių grupes. Kad nusikaltimas būtų laikomas neapykantos nusikaltimu, jis turi atitikti du kriterijus: pirma, incidentas turi būti laikomas nusikaltimu pagal baudžiamąją teisę; antra, incidentas turi būti pagrįstas neapykanta. Neapykantos incidentas yra bet koks incidentas, kuris grindžiamas kažkieno išankstiniu nusistatymu dėl asmens rasės, religijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, negalios ar kitų pagrindų. Ne visi neapykantos atvejai prilyginami nusikalstamoms veikoms, tačiau ne mažiau svarbu, kad apie juos būtų pranešta policijai. Neapykantos nusikaltimų rūšys: fizinis užpuolimas; žodinis priekabiavimas, įskaitant grasinimus ir pravardžiavimą; neapykantos kurstymas.

Viktimizacija reiškia neigiamą poveikį dėl patirtos diskriminacijos ar smurto. LGBTIQ žmonės dažnai nukenčia dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.

Antrinė viktimizacija yra institucinio smurto rūšis, kurią vykdo valstybės institucijos ar socialinių paslaugų teikėjai. Tai įvyksta, kai smurto auka patiria tolesnę žalą ne dėl tiesioginio smurtinio veiksmo, o dėl to, kaip institucijos ar kiti asmenys dėl patirto veiksmo elgiasi su auka. Antrinę viktimizaciją gali sukelti, pavyzdžiui, netinkamos kalbos vartojimas arba nejautrūs komentarai (pavyzdžiui, aukos kaltinimas), kuriuos išsako tie, kurie bendrauja su aukomis.

Atkuriamasis teisingumas: remiantis ES direktyva 2012/29/ ES, tai yra bet koks procesas, kurio metu aukai ir nusikaltėliui, jei jie laisva valia sutinka, nešališko asmens pagalba suteikiama galimybė aktyviai dalyvauti sprendžiant su nusikalstama veika susijusius klausimus.

Reparatyvioji terapija: bandymas psichologinėmis ar dvasinėmis priemonėmis pakeisti arba slopinti asmens seksualinę orientaciją arba lytinę tapatybę. Daugelio šalių akademikai prieštarauja ir pasisako prieš šią žalingą ir klaidingą praktiką.

Patvirtinančioji psichologija: požiūris ir metodinė sistema, naudojama psichologinio konsultavimo metu, kai specialistai siekia padėti LGBTIQ žmonėms suprasti ir priimti savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę, atsižvelgiant į kultūrinio konteksto hetero-, cis- ir endonormatyvumą.

Teoriniai pagrindai

2.1. Kas yra adultizmas?

Adultizmas reiškia išankstinį nusistatymą arba jaunų žmonių, kaip grupės, diskriminaciją. Tai socialinė galios praktika ir dominavimo forma, kuri reiškia „santykinį požiūrį, pagrįstą galios asimetrija, iškeliančia suaugusiųjų patirtį aukščiau už jaunų žmonių patirtį hierarchiniuose santykiuose“ (de Cordova ir kt., 2023:120). Tai taip pat kartais tiesiog vadinama šališkumu. Trumpai tariant, suaugusiųjų požiūris į pasaulį yra matomas kaip vienintelis tinkamas požiūris. Vyraujant adultizmui, vaikų ir jaunuolių balsai ir perspektyvos nuolat atmetamos (Florio ir kt., 2020), o jų gebėjimai ir vertybės nuvertinamos (Campbell, 2021). Adultizmas remiasi samprotavimu, kad vaikai yra pažeidžiami, nekalti ir kad jie negali nuspręsti, kas jiems geriausia. Žvelgiant per adultizmo prizmę, vaikystė yra vienintelis amžius, kurio metu vyksta vystymosi procesas, todėl vaikai yra „neišsivystę“, palyginti su suaugusiaisiais. Vadovaudamiesi šiuo argumentu, suaugusieji turi priimti sprendimus vardan vaikų ir jų interesų (Marre ir San Román, 2012). Trumpai tariant, suaugęs žmogus esmingai išryškina suaugusiojo autoritetą vaikui (Flasher, 1978; Pacheco-Salazar, 2018), remdamasis savavališku skirstymu pagal amžiaus kategoriją (Bourdieu, 1984) ir nustatydamas, kad vaikai yra sutvėrimai, kurie nesugeba aiškiai išreikšti sudėtingų minčių (Robinson, 2013).

Adultizmas yra esencialistinė paradigma, nes jo pagrindinė idėja yra ta, kad gyvenimo ciklas pasiekia aukščiausią lygį suaugus. Remiantis šiuo požiūriu, vaikystė yra esminis laikotarpis, nes ji ruošia žmones gyvenimui, t.y. gyvenimui suaugus, tačiau, nors ir svarbi, ji nelaikoma pagrindine. Panašiai senatvė suvokiama kaip gyvenimo metas, kai visi geri dalykai jau praeityje, tai yra vėlesni pilnametystės metai.

Kadangi suaugusieji yra pagrindinis adultizmo tikslas, vaikai ir jaunuoliai yra vertinami kaip objektai, kuriems reikia suaugusiųjų dėmesio (Campbell, 2021). Be to, kadangi neatsižvelgiama į vaikų nuomonę ir požiūrį, tai „verčia suaugusiuosius pateikti netinkamus ar iškreiptus atsakymus į vaikų poreikius“ (Furioso, 2000). Dėl to suaugusiųjų apsauga dažnai kenkia vaikų savarankiškumui, todėl jiems sunku aiškiai išreikšti savo idėjas, nuomonę ir poreikius. Tai yra diskriminacijos ir smurto forma ir ji turi įtakos subjektyviam vaikų patyrimui bei jų gerovei (de Cordova ir kt., 2023).

Kaip dominavimo forma, adultizmas turi tris formas: diskursyvią, reprezentatyvią ir praktinę. Diskursyvioji forma reiškia, kad savavališkas valdžios padalijimas pagal amžių per diskursą galią nukreipia į suaugusio žmogaus figūrą (Feixa, 1998). Reprezentatyvioji forma reiškia, kad suaugusieji galvoja apie vaikus žvelgdami į savo vaikystę ir daro prielaidas remdamiesi savo praeities patirtimi. Tačiau skirtingi laikai ir skirtingi kontekstai sukuria skirtingą vaikų patirtį, poreikius ir požiūrį, todėl suaugusiųjų praeities patirties nepakanka. Galiausiai, praktinis aspektas reiškia, kad vaikų socialinis kapitalas ir ištekliai yra labai riboti, palyginti su suaugusiųjų.

Nors adultizmo kritika gyvuoja jau kelis dešimtmečius, per pastaruosius kelerius metus jos reikšmė tiek akademiniame, tiek socialiniame kontekste išaugo. Adultizmas pasireiškia visose Vakarų socialinėse sistemose, o tai reiškia, kad jis yra sudedamoji

kiekvienos Europos visuomenės dalis. Suaugusieji dominuoja visose visuomenės struktūrose, įskaitant švietimo sistemas, sveikatos apsaugos sistemas, daugumą viešosios politikos ir vaikų apsaugos tarnybų ir kt. Pagrindinis adultizmo poveikis yra tas, kad vaikai, kaip socialinė grupė, susiduria su opozicija dėl savo veiksmų laisvės ir savarankiškumo savo kūno ir sprendimų atžvilgiu.

2.2. Į vaiką orientuotas požiūris į lytį ir seksualumą

Į vaiką orientuota lyčių ir seksualumo perspektyva pripažįsta, kad pasaulis, kurį mato suaugusieji, ne visada yra toks, kokį mato vaikai. Visų pirma pabrėžiama, kad žmonių patirtis yra įvairi ir kad vaikų savarankiškumo ir apsisprendimo patvirtinimas ir gerbimas yra labai svarbus jų vystymuisi. Dažnai lyties ir seksualumo sąvokos vartojamos akademinėse diskusijose, profesiniuose kontekstuose, aktyvizme ir net kasdieniuose pokalbiuose iš perspektyvos, kurioje atsižvelgiama tik į suaugusiųjų sukurtus apibrėžimus. Šie apibrėžimai gali būti labai naudingi ir tikslūs suaugusiems, tačiau vaikų ir paauglių samprata, pagrįsta jų pačių patirtimi, susijusia su lytimi ir seksualumu, gali būti gana skirtinga.

Į vaiką orientuota lyties ir seksualumo perspektyva taip pat pripažįsta, kad seksualumas ir lytis laikui bėgant gali keistis ir vystytis, o vaikystėje jos gali turėti ypatybių, į kurias reikia atkreipti dėmesį. Dėl šios priežasties vaikams reikia atviro bendravimo su juos supančiais suaugusiais, kad jie gautų paramą, kurios jiems reikia, kad galėtų atrasti savo tapatybę ir plėtoti santykius.

Vaikystė yra gyvenimo etapas, kuriam būdingas smalsumas ir ieškojimas. Lytis ir seksualumas, kaip gyvenimo dalys, yra vieni iš reiškinių, kuriuos vaikai tyrinėja. Vaikai sužino apie jų visuomenėje egzistuojančias lytis ir tai, kuo kiekviena iš jų skiriasi, ir jie turi turėti galimybę išbandyti skirtingas lytines tapatybes, kad suvoktų savo tapatybę. Štai kodėl, pavyzdžiui, vaikai gana dažnai žaidžia su drabužiais, kurie yra socialiai susiję su skirtingomis lytimis, ir tai yra dalis vaiko kelio į atradimus.

Vaikai turi būti skatinami tyrinėti ir išreikšti savo tapatybę tokiais būdais, kurie jiems atrodo autentiški, nebijodami pasmerkimo ar diskriminacijos.

Hegemoninė pozicija lyties ir seksualumo atžvilgiu visuomenėje yra cislytiškumas ir heteroseksualumas. Šias hegemonijas palaiko suaugusiųjų pozicijos, kuriose suaugusieji prisiima atsakomybę už hegemoninių vertybių perteikimą vaikams, įskaitant LGBTIQ fobiją. Dėl šios priežasties LGBTIQ fobija yra būdas atkurti suaugusiųjų struktūras, kurios ne visada gali būti prasmingos vaikams.

Panašiai daugelis suaugusiųjų mano, kad vaikai ir paaugliai yra per jauni, kad žinotų, ar jie yra LGBTIQ asmenys. Todėl, kai vaikas išreiškia diskomfortą dėl lyties, kuri jam priskirta, arba pasako, kad jam patinka tos pačios lyties žmogus, aplinkiniai suaugusieji linkę ginčytis, kad jie per maži, jog tai žinotų. Tokie komentarai dažniausiai nuvilia vaiką, kuris gali jausti, kad negauna pakankamai palaikymo, jo nesiklausoma arba, kad jo patirtis yra mažiau reikšminga.

Pozicijos, kurios teigia, kad vaikai neturėtų gauti informacijos apie lyčių ir seksualumo įvairovę, yra orientuotos į suaugusiuosius. Dėl savo adultizmo šie žmonės mano, kad lytis ir seksualumas yra jautrios temos ir, kad jų aptarimas su vaikais yra į seksą orientuota diskusija.

Nepaisant to, vaikai jau turi patirties, susijusios su lytimi ir seksualumu, nes jie mokosi suprasti pasaulį ir save, ir jiems gali prireikti patarimų šiais klausimais.

2.3. Intersekcionalumo ir feministinė perspektyvos, taikomos į vaiką orientuotai

praktikai

Hipotetinė Europos mokykla parengė mokymo programą, į kurią įtrauktas tinkamas amžius, kada vaikai turi išmokti rašyti savo vardą. Jei vaikas iki to laiko neįvaldė įgūdžių, jis laikomas turinčiu mokymosi sunkumų, todėl taikomos papildomos priemonės. Vėliau ta pati mokykla analizuoja, kaip mokiniai mokosi skaityti, ir nustato, kad vaikai, turintys aukštesnį ekonominį statusą, kurių tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, nėra migrantai ir kurie namuose kalba nacionaline kalba, mokosi greičiau.

Šiame pateiktame pavyzdyje mokykla neatsižvelgė į kelis veiksnius: vaikai, kurių tėvai turi daugiau laisvo laiko, gali padėti jiems mokytis po pamokų; namuose skaitantys tėvai pažadina vaikų susidomėjimą knygomis ir žodžiais; migrantų tėvai, kurių kalba nėra nacionalinė, jau galėjo išmokyti savo vaikus rašyti savo kalba ir pan. Mokykla parengė savo mokymo programą tikėdama, kad visi mokiniai yra identiški. Svarbiausia, kad mokykla tai grindė veiksniais, atspindinčiais vien privilegijuotas šeimas. Iš tiesų, vaikų raidos kriterijus dažnai grindžiamas standartais, kuriuos gali pasiekti tik privilegijuoti vaikai, ir suaugusiųjų požiūriu, susiformavusiu tame pačiame socialiniame sluoksnyje, o tai iliustruoja adultizmo problemą.

Siekdama atremti šį požiūrį, projekto „Spalvinga vaikystė“

komanda siūlo intersekcionalumo ir feministinį požiūrį, kuriuo siekiama sukurti įtraukesnes ir teisingesnes sąlygas vaikams (Hill Collins, 2019). Intersekcionalumo terminą 1989 m. pirmą kartą pasiūlė Kimberley Crenshaw, siekdama atkreipti dėmesį į „spalvotųjų moterų poziciją ir jų marginalizaciją dominuojančiuose pasipriešinimo diskursuose“ (Crenshaw, 1991: 1243). Crenshaw juodaodžių feminisčių darbuose laikėsi diskurso linijos įskaitant juodaodes lesbietės feministes – tai galima atsekti nuo Sojourner Truth 1851 m. iki 1977 m. „Combahee River Collective“ manifesto. Intersekcionalumas teigia, kad reikia žiūrėti į priespaudą kaip į skirtingų priespaudos struktūrų sankirtą; rasizmas ir seksizmas, kurie veikia ne atskirai, o kartu, o rezultatas nėra tik dalių suma; veikiau sukuria specifines sąlygas žmonėms. Po Crenshaw publikacijos ši koncepcija buvo toliau aptariama ir plėtojama. Šiuo metu ji pasitelkiama norint suprasti, kaip skirtingos valdžios struktūros stipriai veikia ir skirtingai slegia žmones.

Grįžtant prie aptartos hipotetinės mokyklos, vaikų patirtis su lytimi ir seksualumu taip pat yra įvairi ir formuojama daugybės veiksnių, tiesiogiai kylančių dėl to, kaip skirtingos galios struktūros formuoja kasdienes patirtis. Darbas su vaikais taikant intersekcinį metodą reiškia pripažinimą, kad profesionalūs metodai gali atkurti hegemonijas. Reguliariai peržiūrint sistemas ir praktiką dėl tapatybių susikirtimo, galima nustatyti, kokių elementų trūksta, kaip kai kuriuos vaikus būtų galima palaikyti ir kur dar galima tobulėti.

2.4. Kodėl vaikai turi būti įtraukti į sprendimų priėmimą?

Adultizmas yra galios pozicijomis paremta praktika, kai

suaugusieji tiki, kad jų nuomonė ir patirtis yra pagrįstesnė nei vaikų, atmetant vaikų balsus ir perspektyvas. Kovojant su adultizmu reikalinga įtraukti vaikus į sprendimų, susijusių su jų kūnu ir gyvenimu, priėmimą.

Kadangi vaikai yra maži, jiems gali prireikti, kad suaugusieji pateiktų jiems reikiamą informaciją ir suteiktų galimybes, kurių reikia, kad galėtų priimti sprendimą. Kaip žmonės, kurie gyveno ilgiau ir turi specialių profesinių priemonių, suaugusieji specialistai gali paruošti vaikus priimti pagrįstus sprendimus. Vaikai, dalyvaujantys priimant sprendimus, dažniau jaučiasi stiprūs ir pasitiki savo jėgomis, todėl laikui bėgant priimami geresni sprendimai. Be to, jie labiau linkę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir tapti savarankiškesni. Vaikų

įtraukimas į sprendimų priėmimą taip pat padeda jiems ugdyti kritinio mąstymo įgūdžius, nes prieš priimdami sprendimą jie yra priversti apsvarstyti savo veiksmų pasekmes ir galimus padarinius.

Šiuo metu vyksta atviros diskusijos, ar maži vaikai turėtų priimti sprendimus dėl savo lyties ir seksualumo. Suaugusieji supranta, kad yra keletas pavojų, susijusių su kai kuriais sprendimais dėl savo kūno, ir rizika turi būti dalijamasi su vaikais ir paaugliais. Nepaisant to, rizika negali virsti baime, kad vaikas priims neteisingą sprendimą. Bet koks sprendimas, priimtas su vaikais, padeda sukurti pasitikėjimą, o tai reiškia nukrypimą nuo į suaugusiuosius orientuoto požiūrio, kuris gali padaryti daugiau žalos nei naudos.

Daugelis žmonių teigia, kad vaikai neturėtų dalyvauti priimant

2.5. Kodėl reikia įtraukti vaikus į diskusijas apie seksualumą ir lytį?

sprendimus dėl savo lyties ir seksualumo. Kai kurie iš šių argumentų yra susiję su tuo, kad vaikai yra per maži, kad žinotų, ko nori, arba yra pagrįsti šiuolaikinėmis žiniasklaidoje, įskaitant socialinę žiniasklaidą, sutinkamomis teorijomis, kad vaikai bus neigiamai paveikti. Tačiau projekte „Spalvinga vaikystė“ dalyvavę vaikai teigė, kad suaugusieji dažnai nutyli arba neįvertina jų jausmų apie savo lytį ir seksualumą. Viena vertus, jie dėl to nustojo pasitikėti juos supančiais suaugusiais, o kita vertus, blogai jaučiasi dėl savo jausmų ir norų. Tačiau buvo įrodyta, kad vaikai, kuriems suteikiama galimybė tyrinėti savo lytį ir seksualumą saugioje ir palaikančioje aplinkoje, pasižymi geresne psichine sveikata ir savijauta (McGuire ir kt., 2010).

Vaikų įtraukimas į pokalbius apie lytį ir seksualumą taip pat gali padėti sugriauti žalingus stereotipus ir tendencijas, kurios yra įsitvirtinusios visuomenėje. Gaudami tikslią ir amžių atitinkančią informaciją apie lytį ir seksualumą vaikai yra labiau linkę suprasti ir gerbti jų bendruomenėse egzistuojančią tapatybių ir patirčių įvairovę (Poteat ir kt., 2019).

Suaugusieji specialistai jau turi prieigą prie daugybės įrankių. Tai turi būti derinama su vaikų perspektyva ir noru priimti pagrįstus ir pasitikinčius sprendimus. Tačiau vaikams informacija turėtų būti teikiama atsižvelgiant į jų amžių.

2.6. Vaikų agentūra

Sąvoka „vaikų agentūra“ reiškia vaikų gebėjimą veikti kaip nepriklausomiems asmenims, kurie gali patys pasirinkti ir priimti sprendimus, remdamiesi savo interesais, poreikiais ir vertybėmis. Vaikai pripažįstami aktyviais ir kompetentingais savo gyvenimo dalyviais, o ne pasyviais suaugusiųjų patarimų ir nurodymų gavėjais. Ši koncepcija grindžiama vaikų pripažinimu

teisių turėtojais, turinčiais teisę dalyvauti priimant sprendimus, darančius įtaką jų gyvenimui, kad jų balsas būtų išgirstas ir į juos būtų žiūrima rimtai. Jis taip pat pagrįstas įsitikinimu, kad vaikai gali reikšmingai prisidėti prie savo šeimų, bendruomenių ir visuomenės gerovės.

Vaikų agentūra gali pasireikšti įvairiai, priklausomai nuo jų amžiaus, raidos etapo ir kultūrinio konteksto. Pavyzdžiui, mažas vaikas gali pasinaudoti veiksmų laisve pasirinkdamas, su kokiais žaislais žaisti, o vyresnis vaikas gali tai daryti dalyvaudamas sprendimų priėmimo procese mokykloje ar savo bendruomenėje. Siekiant paremti vaikų agentūrą, svarbu sukurti aplinką, kuri ugdytų jų savarankiškumo ir įgalinimo jausmą. Tai apima galimybę vaikams rinktis ir rizikuoti bei gerbti jų sprendimus, net kai jie skiriasi nuo suaugusiųjų lūkesčių. Tai taip pat apima įvairių vaikų perspektyvų, patirties ir kultūrų pripažinimą ir vertinimą bei jų dalyvavimo sprendimų priėmimo procesuose, kurie turi įtakos jų gyvenimui, skatinimą.

Vaikų įgalinimas pasitelkus agentūrą turi daug privalumų. Tai gali padidinti jų savigarbą ir pasitikėjimą, taip pat jų gebėjimą imtis iniciatyvos ir veikti savo vardu. Tai taip pat gali skatinti jų atsakomybės jausmą ir atskaitomybę, nes jie išmoksta prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą ir veiksmus. Dėl šios priežasties būtina pašalinti visas kliūtis, su kuriomis gali susidurti vaikai, kad galėtų praktikuoti veiksmų laisvę. Todėl remiant vaikų agentūrą reikia holistinio požiūrio, kuriame atsižvelgiama į įvairius veiksnius, formuojančius jų patirtį ir galimybes. Tai gali apimti sisteminės nelygybės ir kliūčių, ribojančių vaikų savarankiškumą, šalinimą, taip pat išteklių ir paramos suteikimą, kurių jiems reikia norint priimti pagrįstus sprendimus ir veikti savo vardu.

2.7. Kaip suaugusieji gali būti sąjungininkais ir palaikyti LGBTIQ vaikus

Europoje LGBTIQ žmonių priėmimas yra plačiai paplitęs, tačiau kai kuriose šalyse, įskaitant Lietuvą, situacija išlieka sudėtinga. Reikalinga remti LGBTIQ vaikus, atsižvelgiant į konkrečius sunkumus, su kuriais jie susiduria. Yra keletas sričių, kuriose suaugusiųjų parama, įskaitant LGBTIQ suaugusiuosius, gali būti naudinga, įskaitant LGBTIQ vaikų teisių ir laisvių sklaidą. Dėl visuomenėje vyraujančio adultizmo vaikų nuomonė ne visada tinkamai išklausoma ir nesulaukia reikiamo dėmesio. Suaugusieji gali pasitelkti savo vaidmenį visuomenėje ginant LGBTIQ vaikų teises. Tai taip pat gali reikšti balso suteikimą LGBTIQ vaikams.

Vaikams reikia erdvių, kuriose jie jaustųsi saugūs, kad galėtų pasakyti suaugusiesiems, kad jie yra LGBTIQ, ir aptarti visus jiems rūpimus klausimus. Suaugusieji, savo ruožtu, turi turėti galimybę dalytis savo žiniomis, kad padėtų jiems priimti tinkamus sprendimus. Tai taip pat reiškia, kad reikia pripažinti, kad net ir mažų vaikų nuomonė yra svarbi.

LGBTIQ vaikams turėtų būti suteikta prieiga prie turimų išteklių ir paramos paslaugų, pavyzdžiui, LGBTIQ organizacijų, vietinių LGBTIQ paslaugų, psichikos sveikatos paslaugų ir bendraamžių grupių. Šios paslaugos ir saugios erdvės teikia paramą LGBTIQ vaikams, kai suaugusiems specialistams gali nepavykti to padaryti, todėl jie gali geriau spręsti iššūkius, susijusius su LGBTIQ asmens patirtimi cisheteronormatyvioje visuomenėje.

Ką gali padaryti organizacijos?

→ Ištirti adultizmo įtaką jūsų organizacijoje.

→ Įtraukti vaikus į organizacijos sprendimų priėmimo procesą.

→ Skatinti vaikų agentūrą.

→ Įtraukti vaikus į diskusijas apie jų kūną, seksualumą ir lytiškumą bei visus juos veikiančius dalykus.

→ Tapti LGBTIQ vaikų sąjungininku.

Gerosios praktikos

→ Suorganizuokite seminarą su profesionalais, kad apmąstytumėte suaugusiųjų galią vaikams ir aptartumėte priemones, skirtas pagerinti vaikų dalyvavimą ir įsitraukimą.

→ Tapkite saugia erdve LGTBIQ vaikams ir pristatykite organizaciją kaip draugišką LGBTIQ.

3.1. Kas yra vaikai, atsidūrę pažeidžiamoje situacijoje?

Pažeidžiamumo sąvoka apima vaikus, kurie labiau rizikuoja nei jų bendraamžiai ir kurie susikuria įveikos mechanizmus, pradedant nuo tam tikro atsparumo laipsnio, siekiant susidoroti su įprastais iššūkiais ir šiek tiek nepalankiomis situacijomis, iki visiško bejėgiškumo (Arora ir kt., 2015).

Vaikai yra viename iš pažeidžiamiausių gyvenimo etapų

– jie labai priklausomi nuo suaugusiųjų, kad patenkintų savo poreikius, ir palaipsniui ugdo savo savarankiškumą (Bagattinni, 2019). Be to, bet kokio amžiaus žmogaus kūnas yra savaime pažeidžiamas (Butler, 2009) ir gali būti veikiamas įvairių situacijų – nuo smurto ir prievartos iki, kita vertus, rūpesčio, dosnumo ir meilės (Mackenzie ir kt., 2014: 3). Šiuo atžvilgiu kūno tarpusavio priklausomybė ir savarankiškumo ieškojimas pasireiškia visuose amžiaus tarpsniuose.

Nepaisant to, vaikai yra ypač pažeidžiami dėl daugelio priežasčių, susijusių su jų pagrindiniais fiziniais ir emociniais poreikiais (maistas, būstas, švietimas, sveikatos priežiūra, tėvų priežiūra, emocinė priežiūra). Jiems gresia arba jie gali patirti žalą ir smurtą (išnaudojimą, prievartą, nepriežiūrą, karą, persikėlimą).

Vaikai, be kitų veiksnių, yra pažeidžiami dėl savo tėvų ar globėjų gebėjimo užtikrinti saugią aplinką, palaikančių santykių ir

bendruomenės ar visuomenės sąlygų, kurių šeima negali kontroliuoti, trūkumo. Palaikomos šeimos yra pagrindinis vaikų socialinės apsaugos šaltinis, o tinkamos priežiūros ar emocinės paramos trūkumas gali pakenkti vaiko gerovei.

Pažeidžiamumą galima suskirstyti į įgimtą ir situacinį pažeidžiamumą (Mackenzie ir kt., 2014). Įgimtas pažeidžiamumas yra būdingas žmogaus būklei ir pagrindiniams kūno poreikiams (alkis, troškulys, miego trūkumas, fizinė žala, emocinis priešiškumas, socialinė izoliacija). Šio tipo pažeidžiamumas skiriasi priklausomai nuo vaiko gebėjimo susidoroti. Situacinis pažeidžiamumas yra specifinis kontekstas, kurį sukelia asmeninės, socialinės, politinės, ekonominės ar aplinkos situacijos. Šios dvi pažeidžiamumo kategorijos yra tarpusavyje susijusios ir yra labai svarbios norint suprasti LGBTIQ vaikų patirtį.

Projekte „Spalvinga vaikystė“ taikomas platus pažeidžiamumo apibrėžimas, kuris yra jautrus LGBTIQ vaikų, kurie gali gyventi situacijose, kuriose jie ne visada priimami tokie, kokie yra, patirtimi.

Situacija yra pažeidžianti, jei ji nesuteikia LGBTIQ vaikui tinkamos paramos asmenybei vystytis ir neapsaugo nuo smurto – fizinio, psichologinio ar simbolinio. Viena iš „Spalvingos vaikystės“ seminare dalyvavusių specialisčių užsiminė apie pažeidžiamumo temą ir šiuo atveju svarbią šeimos atsvarą: „Esu biseksuali, o vaikystėje man labiausiai rūpėjo tai, kad mama stovėjo mano pusėje. Nors vidurinėje mokykloje turėjau problemų, žinojau, kad namuose ji mane palaikys“ (jaunimo darbuotoja, 28 m.).

Trumpai tariant, pažeidžiamos situacijos nesuteikia pakankamai socialinės ir bendruomeninės paramos tose srityse, kuriose dalyvauja LGBTIQ vaikai: mokyklose, vaikų tarnybose, jaunimo klubuose, sporto, socialinių paslaugų, su sveikata

susijusiose įstaigose, šeimose, apylinkėse ir visose viešosiose erdvėse. Pažeidžiama taip pat laikoma situacija, jei ji neužtikrina vaikų teisės būti išklausytam ir dalyvauti sprendžiant jiems rūpimus klausimus (ES vaiko teisių strategija, 2021).

Kalbant apie pažeidžiamumą, LGBTIQ vaikai gali susidurti su viena ar daugiau iš toliau nurodytų situacijų, kurios yra susijusios su jų amžiumi, todėl gali patirti įvairaus laipsnio smurtą:

→ Vaikams negarantuojama teisė išreikšti savo lytį ir seksualumą arba jie neturi galimybės naudotis seksualinėmis ir reprodukcinėmis teisėmis.

→ Vaikų teisės nėra garantuojamos dėl LGBTIQ fobijos.

→ Vaivorykštės šeimos (sudarytos iš vieno ar kelių LGBTIQ žmonių) neturi pripažintų teisių ir socialinio palaikymo.

→ Atkuriamoji arba konversijos terapija ir (arba) terapinė ir medicininė kultūra, kuri prieštarauja LGBTIQ teisėms.

→ Leidžiama vaikų priverstinė santuoka.

→ Vaikams trūksta paramos iš savo šeimų, mokyklų, bendraamžių, socialinių paslaugų, ir (arba) kitų svarbių suaugusiųjų savo gyvenime.

→ Ribojančios teisinės ar sociokultūrinės sistemos, susijusios su LGBTIQ teisėmis ir socialiniu pripažinimu.

→ Kultūrinis LGBTIQ žmonių, kaip teigiamų pavyzdžių, svariai prisidedančių prie visuomenės gerovės, atstovavimo trūkumas.

→ Skurdas, socialinė atskirtis ir (arba) kitos nepriteklių formos.

→ Patyčios mokykloje, smurtas dėl lyties, prekyba žmonėmis ir (arba) kitos struktūrinio smurto formos.

→ Institucinė globa arba globa šeimynose.

→ Nesimokymas mokykloje, benamystė, nelydimų

nepilnamečių, pabėgėlių ar prieglobsčio prašytojų statusas.

→ Vaikai, kuriems taikoma socialinė apsauga.

→ Teisinio pilietybės statuso nebuvimas.

→ Negalia, lėtinės ligos ar kitos nepalankios būklės, galinčios pakenkti jų psichosocialinei sveikatai.

Priklausymas LGBTIQ bendruomenei savaime nėra problema. Tačiau situacija, kai trūksta priėmimo ir paramos, sukuria pažeidžiamumą, kuris kenkia vaikams. Šis smurtas dažnai yra nepastebimas dėl vyraujančių moralės standartų ir klaidingų idėjų apie vaikų gebėjimą atpažinti ir išreikšti savo seksualumą bei lytinę tapatybę ankstyvame amžiuje (Castañeda, 2014).

3.2. Smurto prieš LGBTIQ vaikus apibrėžimas

Smurtas, kurį patiria LGBTIQ vaikai, yra susijęs ir su seksizmu, ir su seksualinių teisių neužtikrinimu LGBTIQ asmenims (Platero ir Gómez, 2007). Suaugusiųjų valdžia yra smurto esmė, sprendžiant, kas yra neteisinga ar teisinga dėl lyties ir seksualumo žmonėms, kurie dažnai yra per jauni, kad galėtų palikti namų ūkį ir gyventi savarankiškai.

Šis smurtas yra ne tik seksistinis ir prieštaraujantis LGBTIQ teisėms, bet ir pasižymi susikertančiomis tapatybėmis, įskaitant adultizmą, rasizmą, klasizmą ir kitus nelygybės šaltinius, kurie labai kenkia vaikams (Platero, 2014). Smurtas prieš LGBTIQ vaikus yra sistemingas ir struktūrinis, pagrįstas socialiai priimtomis normomis. Jis pasireiškia įvairiomis formomis ir vyksta įvairiose vietose – nuo šeimų iki mokyklų, paslaugų vaikams ir sveikatos priežiūros paslaugų.

a) Smurtas šeimoje

Smurtą prieš LGBTIQ vaikus gali pasitelkti tėvai, broliai ir seserys, kiti giminaičiai ar artimi šeimos pažįstami (Carman ir kt., 2020). Jis pasireiškia kaip pagrindinių poreikių neatliepimas jautriu vystymosi laikotarpiu ir gali apimti žodinį, emocinį, psichologinį, ekonominį, fizinį smurtą, seksualinę prievartą bei bauginimą (Ryan ir kt., 2010). Tėvų paramos ir pritarimo trūkumas gali lemti įvairias žalingas praktikas siekiant „normalizuoti“ vaiko lytį ir seksualumą, vaikai gali būti išmesti iš namų ir tapti benamiais (Katz-Wise ir kt., 2016; McConnell ir kt., 2015).

Smurtas šeimoje gali būti intensyvesnis, kai vaiko lytinė tapatybė nukrypsta nuo gimimo metu nustatytos lyties ir jis nepaklūsta binarinei lyčių sistemai, sukeldamas didesnį prievartos, seksualinio smurto ir prievartos lygį (DiFulvio, 2015; Stotzer, 2009; Lombardi ir kt., 2002). Translyčiai ir binarinei lyčių sistemai savęs nepriskiriantys vaikai patiria tam tikras smurto formas, pavyzdžiui, jiems neleidžiama atskleisti savo tapatybės, gauti medicinines paslaugas ar daiktus, leidžiančius išreikšti savo lytinę tapatybę (White ir kt., 2006; Carman ir kt., 2020). Interlyčiai vaikai gali patirti sunkumus priimant savo kūną ir nutildymą apie patirtą medicininį gydymą arba jiems gali būti taikomos nereikalingos kosmetinės medicininės intervencijos (Jones 2018; Travis 2015).

Smurtas, kurį patiria LGBTIQ vaikas, gali turėti įtakos visą likusį gyvenimą (McKay ir kt., 2019) ir sukurtį vidinį savo patirties ir tapatybės atmetimą, o tai turi įtakos jų gerovei ateityje (Carman ir kt., 2020).

b) Patyčios dėl LGBTIQ tapatybės mokykloje

Dėmesys LGBTIQ vaikų patiriamoms patyčioms mokyklose didėja daugelyje Europos šalių, įgyvendinant programas, skirtas tokio smurto prevencijai. Nepaisant to, LGBTIQ vaikų patiriamos patyčios mokyklose išlieka didele Europos visuomenės problema, kuriai vis dar neskiriama pakankamai dėmesio. Viena vidurinės mokyklos mokytoja, dalyvavusi projekto „Spalvinga vaikystė“ seminare, sako: „Dirbu su vaikais, kuriems gresia pavojus, ir matau, kad LGBTIQ ir moterų teisių atžvilgiu mes einame atgal, o ne į priekį...“ (mokytoja, 53 m.) Patyčios mokykloje kenkia ne tik LGBTIQ vaikams, bet ir su jais susijusiems asmenims (pavyzdžiui, draugams, broliams ir seserims ar tėvams) ir kitiems, kurie kažkokiu būdu neatitinka tradicinių lyčių normų (Platero ir Ceto, 2007; Feijó ir Rodríguez-Fernández, 2021).

Visoje Europoje LGBTIQ vaikai dažniau patiria patyčias mokykloje nei jų bendraamžiai. Tai turi įtakos jų teisei į švietimą, todėl jie palieka mokyklą dar nebaigę mokslų, o mokykloje patiria įvairaus pobūdžio smurtą, nukreiptą į jų LGBTIQ tapatybę (van der Star ir kt., 2018 m. ). Tyrimas, kurį 28 Europos šalyse atliko van der Star ir kt. (2018 m.), rodo, kad berniukai, kurie mokykloje neslėpė priklausymo LGBTIQ bendruomenei dažniau susidūrė su patyčiomis, o tai rodo, kad patyčios dažnai grindžiamos lyties normų neatitikimu, kai pirmenybė teikiama „vyriškumui“.

Pagrindinės kliūtys kovojant su patyčiomis dėl priklausymo LGBTIQ bendruomenei mokykloje yra šios: 1) mokinių ir mokytojų diskomfortas tarpusavyje diskutuojant apie lytį ir seksualumą; 2) specialių mokymų seksualinio švietimo ir LGBTIQ temomis trūkumas; 3) sąmoningumo ir politinio prioriteto stoka tokio pobūdžio patyčių prevencijai; ir 4) konservatyvių šeimų požiūris į LGBTIQ žmones (O'Donoghue ir Guerin, 2017; Kosciw ir Pizmony-Levy, 2016). Be to, pasaulinis kraštutinių dešiniųjų ir

ultrakonservatyvių organizacijų augimas bei feministinės grupės, kurios atmeta translytes tapatybes, lėmė tai, kad LGBTIQ vaikai ir lytinis švietimas tapo „probleminiais“ ir rizikuoja, kad kai kurie suaugusieji jais manipuliuos kaip „socialiniu užkratu“ (López Sáez ir kt., 2023). Visa tai apsunkina šių vaikų teisę mokytis be patyčių mokykloje. c) Paslaugos vaikams

Kai kurie paslaugų vaikams specialistai vis dar jaučiasi nepatogiai dėl to, kad tam tikri vaikai yra LGBTIQ, mano, kad jų patirtis yra gėdinga ir provokuojanti, svarsto, kad jų lyties ir seksualumo raiška turi būti apribota (Ryan 2013). Užuot apsaugoję šiuos vaikus nuo diskriminacijos, kai kurie specialistai prisideda prie jų patiriamo smurto ir kenkia jų gerovei.

Tačiau vaikams skirtos paslaugos, apimančios LGBTIQ vaikus, siūlo saugias erdves, kuriose galima atrasti būdą, kaip susidoroti su jiems kilusiais iššūkiais. Šiose LGBTIQ palankiose paslaugose specialistai veikia kaip pavyzdžiai ir padeda vaikams tarpininkauti su šeimomis, kurios kartais nepalaiko arba neturi supratimo ar įgūdžių, kaip elgtis su savo vaikais. Šios paslaugos gali apimti pagalbos linijas, jaunimo grupes, internetinę informaciją, susitikimus šeimoms, veiklą lauke, sportą.

Egzistuoja nedaug empirinių tyrimų, kurie buvo atlikti plačia, su LGBTIQ susijusių problemų, susijusių su vaikų gerove, tema. Tačiau atlikti tyrimai atskleidžia, kad LGBTIQ vaikai yra neproporcingai mažai atstovaujami vaikų gerovės sistemoje ir jiems kyla didesnė neigiamų pasekmių sveikatai rizika, palyginti su kitais vaikais (Kaasbøll ir kt., 2021; López López ir kt., 2021).

Vėlgi, pagrindinės kliūtys yra sąmoningumo ir mokymų apie LGBTIQ vaikų poreikius trūkumas, prioriteto ir politinės valios

užtikrinti LGBTIQ vaikų teises trūkumas ir būtinybė atsižvelgti į

LGBTIQ vaikų šeimų reikalavimus.

Projekto „Spalvinga vaikystė“ kontekste organizuotuose seminaruose specialistai pripažino, kad LGBTIQ vaikams skiriamas dėmesys vis dar yra nepakankamas, nepaisant didelio poreikio. „Vaikai dažnai sako, kad mes jų neklausome“ (vaikų tarnybos vadovas, 48 m.); „Mums trūksta mokymų

LGBTIQ klausimais“ (mokymų vadovas, vaikų nevyriausybinė organizacija, 32 m.); „Šeimos neatlieka savo darbo (kalbant apie lytinį švietimą), todėl vaikai turi informacijos ieškoti internete, o tai turi neigiamų pasekmių“ (psichologė, 68 m.); „Mūsų jaunimo programoje dalyvaujanti translytė mergina mums papasakojo, kad jos smurtinį elgesį praeityje lėmė pyktis ir įniršis, kurį ji jautė dėl nepalaikymo“ (jaunimo darbuotoja, 36 m.).

d) Sveikatos priežiūros paslaugos

Nepaisant to, kad LGBTIQ vaikai kenčia nuo „mažumų streso“ – pagal kurį mažumos patiria keletą streso šaltinių, kurie turi įtakos jų psichosocialinei sveikatai (Meyer, 2003) ir praneša apie neproporcingai daug psichikos sveikatos problemų (Wainberg ir kt. al., 2017) – sveikatos tarnybos šiems vaikams vis dar neskiria pakankamai dėmesio ir nepastebi, kaip jos gali atlikti reikšmingą vaidmenį užtikrinant jų gerovę. Iš tiesų, per pokalbius su profesionalais, vykusiais projekto „Spalvinga vaikystė“ metu, buvo pranešta apie diskriminacijos atvejus:

„Gydytojai laukiamajame nuolat tardavo nebevartojamą vardą, nepaisant to, kad mes jiems sakėme, kad ji yra translytė“ (jaunimo paslaugų teikėjas, 32 m.). Vis dėlto, sveikatos apsaugos paslaugos atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį translyčių ir binarinei lyties sistemai savęs nepriskiriančių vaikų (kurie taip pat patiria didesnę

depresijos, savižudybių, narkotikų vartojimo ir nerimo sutrikimų riziką) gyvenime (Orminston ir Williams, 2021). Interlyčiai vaikai dažnai patiria nereikalingų ir žalingų chirurginių intervencijų, dažniausiai atliekamų ankstyvoje vaikystėje. Šios procedūros sukuria gėdos kultūrą, kuri skatina institucionalizuotą tylą apie interlytiškumą (Davis ir Murphy, 2013; Kerry, 2011; Travis, 2015). Kai kuriems iš šių LGBTIQ vaikų reikalinga sveikatos priežiūros paslaugų parama, kad jie gautų brendimo blokatorius ir (arba) hormonus, kurie įtvirtintų jų lytį arba vaistus prieš ŽIV. Be to, interlyčiai vaikai norėtų turėti įtakos priimant sprendimus, kurie veikia jų sveikatą. Jie dažnai neturi balso priimant tokius sprendimus ir abejojama jų gebėjimu suprasti savo tapatybę, o amžius, kai jiems leidžiama nuspręsti dėl jiems atliekamų medicininių procedūrų, vis dažniau vėlinamas. Esant tokiai situacijai, šeimos ir specialistai gali palengvinti procesą arba sudaryti neįveikiamas kliūtis gauti reikiamą gydymą ir paramą.

e) Cisgenderizmas ir heteroseksizmas visuomenėje

Daugumoje Vakarų visuomenių vyrauja griežtos lyčių normos, propaguojančios heteroseksualumą ir cisgenderizmą kaip natūralią žmonijos išraišką, nutildančios visas kitas lytiškumo išraiškas (Platero, 2014). Atitinkamai, kai vaikas meta iššūkį šioms normoms, jis susiduria su įvairiomis smurto formomis, įskaitant teigiamo atstovavimo visuomenėje stoką, stigmatizavimą, nuvertinimą ir diskriminaciją tokiose srityse kaip švietimas, sveikatos apsauga, mokslas, socialinių paslaugų teikimas ir paslaugos vaikams.

Institucijos nuolat nepripažįsta šių vaikų tapatybės, sukeldamos sistemines kliūtis kūno autonomijai, asmenybės vystymuisi ir laisvai lyties bei seksualumo raiškai. Tai ypač svarbu

vaikams; jiems reikia ne tik palaikančių šeimos narių, mokytojų, pediatrų ir vaikų paslaugų specialistų, bet ir įvairaus pasaulio reprezentavimo vadovėliuose, animaciniuose ir vaikiškuose filmuose, vaizdo žaidimuose, vaikų literatūroje ir visoje kitoje vaikams skirtoje medžiagoje.

3.3. LGBTIQ vaikų patirtis pandemijos metu ir po jos

COVID-19 pandemija turėjo neigiamą poveikį populiacijoms, kurios ir taip buvo pažeidžiamos (Johnson ir kt., 2020), padidindama esamas socialines atskirtis, susijusias su amžiumi, lytimi, seksualumu, socialine klase ir rase, be kitų veiksnių (Hankivsky ir Kapilashrami, 2020; Liem ir kt., 2020; Wenham ir kt., 2020). LGBTIQ vaikus pažeidžiamose situacijose pandemija paveikė smarkiau nei jų bendraamžius ir net LGBTIQ suaugusiuosius (DeMulder ir kt., 2020; Silliman Cohen ir Adlin Bosk, 2020; Hawke ir kt., 2021). Neigiamas pandemijos poveikis buvo susijęs ne tik su pasekmėmis vaikų ir jų šeimų sveikatai, bet ir dėl taikomų apribojimų, tokių kaip karantinas, socialinių santykių apribojimas, ilgas laikotarpis, kai bendrauti buvo galima tik su šeimos nariais (Fish ir kt., 2020).

Daugeliui LGBTIQ vaikų šie apribojimai reiškė tai, kad jie liko namuose potencialiai priešiškoje aplinkoje, buvo atskirti nuo palaikančių žmonių, o kartais ir dažniau patyrė įvairių formų smurtą ir jautė padidėjusį nerimą bei depresiją (LópezSaéz ir Platero, 2022; ACNUDH, 2020, Green ir kt., 2020). Vienas homoseksualus jaunuolis, dalyvavęs projekto tikslinėje grupėje, apibendrino savo patirtį: „Karantiną praleidau savo kambaryje, 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kalbėjausi internetu tik su dviem savo draugėmis“ (M., 16 m.).

Kai kuriose šalyse vaikai taip pat buvo stigmatizuojami kaip „užkrato nešiotojai“, atsakingi už viruso pernešimą vyresnio amžiaus žmonėms, o jiems taikomi griežtesni apribojimai nei suaugusiesiems (Platero ir López-Sáez, 2020a). Be to, pažeidžiami vaikai pandemijos metu susidūrė su įvairiomis kliūtimis naudodamiesi įvairiomis paslaugomis dėl savo amžiaus, rasės, socialinės klasės, lyties, tautybės, sveikatos būklės ir kitų svarbių aplinkybių (Abreu ir kt., 2023; López-Sáez ir Platero, 2022; Schumacher ir kt., 2022).

2021 metais Jorge Gato ir kt. pastebėjo, kad Portugalijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Brazilijoje, Čilėje ir Švedijoje LGBTIQ jaunuoliai, gyvenantys su tėvais, turėjo didesnį depresijos ir nerimo lygį nei jų bendraamžiai. Tyrimas parodė, kad ypač didelę įtaką turi negalėjimas dirbti ar lankyti pamokų, kasdienis nerimas dėl pandemijos ir gyvenimas nepalaikančioje šeimos aplinkoje.

Analizuodami LGBTIQ populiaciją šioje amžiaus grupėje, Lucas Platero Méndez ir Miguel Ángel López Sáez (2020) nustatė daugybę veiksnių, kurie kelia pavojų vaikų psichosocialinei sveikatai. Tai apėmė neigiamų socialinių sąveikų padidėjimą jų tapatybės atžvilgiu, o tai gali sukelti vienišumo jausmą. Be to, daugėjant stresinių situacijų, didėjantis nerimas turėjo neigiamų pasekmių psichinei sveikatai. Tuo pačiu metu mokyklose nebuvo skiriama pakankamai dėmesio su lytiniu švietimu susijusiems klausimams. Gyvenimas šeimose, kurių ekonominė ir socialinė padėtis tapo nestabili, taip pat padidino vaikų ir jaunimo patiriamą įtampą. Galiausiai, staigus įprastos administracinės veiklos sustabdymas sukėlė vėlavimų, kurie turėjo įtakos ir dokumentų pakeitimams (Platero Méndez ir López Sáez, 2020).

Tačiau karantinas ir pandemija suteikė LGBTIQ vaikams laiko

apmąstyti savo seksualumą ir tapatybę, taip pat suteikė jiems galimybę atsipūsti nuo žalingo patyčių mokyklose poveikio (Gill ir

McQuillan, 2022; Platero ir López-Sáez 2022a). ir 2022b).

Kadangi projekto „Spalvinga vaikystė“ tikslas yra susipažinti su jaunesnio amžiaus LGBTIQ populiacijos patirtimi, išklausyti ir įtraukti vaikus, projekto vadovaujamos tikslinės grupės suteikė

tiesioginės informacijos apie vaikų poreikius ir patiriamą diskomfortą daugelyje sričių, įskaitant pandemiją. Kalbėdami apie karantiną, kai kurie vaikai pabrėžė galimybę turėti laiko tyrinėti

savo tapatybę: „Karantinas mane daug ko išmokė, kitaip tariant, tai buvo savęs atradimo ir mokymosi etapas“ (J., biseksualus, 15 m.); „... tai laikas, kurį praleidau sutelkdamas dėmesį į tai, ką norėjau sužinoti apie save. Bent jau aš atradau daug naujų dalykų apie LGBTIQ“ (Y., biseksuali, 13 metų). Kiti pabrėžė, kad dėl apribojimų trūksta privatumo: „... turėti merginą ir bendrauti tik žinutėmis buvo gana sunku. (...) Jei susipykčiau su ja ir nebūčiau uždarytas namie, galėčiau kitą dieną eiti pasikalbėti apie tai akis į akį ir pažiūrėti, ar jai viskas gerai.“ (L., translytis berniukas, 14 m.).

Sunkesnė socialinė ir ekonominė padėtis kiekvienu atveju lėmė privatumo praradimą: „... namuose buvo šeši žmonės. Aš miegojau ant sofos. Kur man eiti, kad pabėgčiau? (...) Ar slėptis vonioje? Aš negaliu eiti į vonią; jie mane bars. Taigi, na... Man reikėjo išeiti“ (S., lesbietė, 17 m.). Galiausiai vaikų liudijimai atskleidžia su šiuo laikotarpiu susijusius sunkumus, o galbūt norą pamiršti ir palikti pandemiją praeityje ir mėgautis, jų nuomone, geresniu laiku: „Aš nekalbu apie pandemiją. Tai tarsi tuščias laikas. (J., biseksualus jaunuolis, 15 metų).

Ką gali padaryti organizacijos?

→ Nustatykite kliūtis, su kuriomis LGBTIQ vaikai gali susidurti su vaikais dirbančiose organizacijose.

→ Įtraukite LGBTIQ vaikus į programas konkrečiais veiksmais, pripažinkite jų tapatybę, vartokite jų pasirinktus įvardžius ir gerbkite konkrečius jų poreikius.

→ Pakvieskite LGBTIQ vaikus pasikalbėti apie savo poreikius ir aptarkite, kaip pagerinti jiems teikiamas paslaugas bei vadovaukitės jų patarimais.

→ Paskatinkite aktyvų LGBTIQ vaikų įsitraukimą į organizacijos veiklas.

Gerosios praktikos

→ Pertraukos mokykloje metu sukurkite saugią erdvę, kurioje vaikai galėtų susirinkti ir pabūti su bendraamžiais.

→ Pasiūlykite profesionalią pagalbą LGBTIQ vaikams internete.

→ Švęskite „Pride“ renginius, iškelkite LGBTIQ bendruomenės vėliavą.

→ Biblioteką papildykite LGBTIQ knygomis.

→ Būkite matomas kaip LGBTIQ sąjungininkas.

→ Parodykite, kad jūsų organizacija yra draugiška LGBTIQ.

Smurto pasekmės

LGBTIQ vaikams

Vaikai dar nėra suaugusiųjų pasaulio dalis ir daugeliu atžvilgių nuo jų priklauso. Visų pirma, LGBTIQ jaunimas yra daugelio susikertančių tapatybių kryžkelėje, įskaitant amžių, lytį, rasę, socialinę klasę ir negalią. Šiandieninėje visuomenėje LGBTIQ jaunimas auga daugybės socialinių ir politinių pokyčių, leidžiančių geriau reprezentuoti savo patirtį, kontekste. Tačiau tuo pat metu jie taip pat patiria smurtą ir pasipriešinimą LGBTIQ bendruomenės teisėms, o tai daro didelę įtaką jų gyvenimui (Gayles ir Garofalo, 2019).

Priklausymas LGBTIQ bendruomenei pats savaime nėra patologiškas. Diskomfortas, kurį jaučia kai kurie LGBTIQ jaunuoliai, yra diskriminacijos (Goldfried ir Bell, 2003) ir mažumų streso, kurį jie patiria, pasekmė (Meyer, 2003). LGBTIQ stigma yra susijusi su „šeimos nepriėmimu; bendraamžių patyčiomis; darbo ar būsto diskriminacija; ir diskriminacinių įstatymų, politikos ir visuomenės normų poveikiu“ (Lothwell ir kt., 2020: 271).

LGBTIQ vaikų atveju į suaugusiuosius orientuota dinamika taip pat gali nuvertinti jų patirtį, susijusią su seksualumu ir lytine tapatybe (Castañeda, 2014). Dėl diskriminacijos ir nepritarimo LGBTIQ vaikai turi daugiau psichinės sveikatos problemų nei kiti bendraamžiai. Tolesniuose skyriuose nagrinėjama, kokią įtaką tai daro atstūmimo ir izoliacijos jausmams, nerimui ir depresijai, mintims apie savižudybę, draudžiamų medžiagų vartojimui, valgymo sutrikimams ir vaikų vystymuisi.

4.1. Atstūmimo ir izoliacijos jausmas

Buvimas LGBTIQ vaiku arba abejonės savo lytine tapatybe ar seksualine orientacija, turi keletą pasekmių. Ši patirtis gali sukelti šeimos, bendraamžių ar bendruomenės atstūmimą, o tai yra vienas iš pagrindinių LGBTIQ vaikų ir paauglių prastos emocinės sveikatos veiksnių (Platero ir Ceto, 2007; Coll, Bustamante ir Missé, 2009; Puche, Moreno ir Pichardo, 2013; Misé, 2018). Paramos stoka ir vienišumo jausmas yra mažumų streso pasekmė. Naujausi Ispanijoje atlikti tyrimai parodė, kad paramos trūkumas tiesiogiai koreliuoja su žemesne saviverte ir vienatvės jausmu (Platero ir López-Sáez, 2022a ir 2022b).

Rizika jaustis atstumtam yra persipynusi su kitomis susikertančiomis patirtimis ir taip pat gali neigiamai paveikti savigarbą, vieną iš pagrindinių kitų psichikos sveikatos sutrikimų veiksnių (Wilson ir Cariola, 2020). Nors daugelis paauglių ir jaunų suaugusiųjų, norėdami susidoroti su diskriminacijos patirtimi, paramos ieško socialiniuose tinkluose ir internetinėse bendruomenėse, jie taip pat ten gali susidurti su tolesne viktimizacija (Tortajada ir kt., 2021), o tai sustiprina atstūmimo ir izoliacijos jausmą ir vėliau daro neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai (Fisher ir kt., 2016).

Apie atstūmimą buvo kalbama ir tikslinėse projekto „Spalvinga vaikystė“ grupėse: „Kai žmonės ėmė kalbėti apie translyčius žmones „Tik Tok“, tapo madinga apie tai juokauti, pavyzdžiui, „o, aš esu translytis“. – „O, aš esu „Apache“ sraigtasparnis“. Kai mažiems vaikams sakau, kad esu translytis žmogus, jie atsako: „O, aš jaučiuosi kaip gyvūnas, kaip šuo ar dar kažkas“, taip yra dėl „Tik Tok“ įtakos“ (O., translytė mergina, 14 metų).

4.2. Nerimas ir depresija

Viena iš pagrindinių LGBTIQ vaikų patiriamos diskriminacijos pasekmių yra nerimo sutrikimų ir depresijos išsivystymas. Neigiamos reikšmingų žmonių, tokių kaip šeima, bendraamžiai ar apskritai visuomenė, reakcijos padidina šį diskomfortą (Lothwell ir kt., 2020). Šeimos vaidina svarbų vaidmenį kovoje su LGBTIQ stigma, ypač kai tėvams sunku priimti savo LGBTIQ vaikus. Taigi šie sudėtingi santykiai gali sukelti depresijos epizodus, dirglumą bei probleminius santykius su kitais (Lothwell ir kt., 2020). Translyčiai vaikai gali patirti daugiau streso ir nerimo šiuo atžvilgiu, nes turi priimti sprendimus, kad „patvirtintų“ savo lytinę tapatybę (Lothwell ir kt., 2020).

Remiantis Philipo Hammacko tyrimu (2022), beveik pusei tyrime dalyvavusių LGBTIQ paauglių pasireiškė kliniškai reikšmingi depresijos simptomai ir jie patyrė didelį viktimizacijos lygį. Dalyviai nurodė, kad homofobija, viktimizacija ir stresas, susijęs su tapatybės slėpimu ar atskleidimu, padidino nerimo ir depresijos lygį (Hammack ir kt., 2022). Davidas Frostas ir kt. (2016) savo ruožtu pabrėžia paramos tinklų svarbą, nes jų nebuvimas gali padidinti neigiamas LGBTIQ vaikų patiriamo smurto pasekmes.

4.3. Mintys apie savižudybę

Vasanti Jadva ir kt. (2021) nustatė, kad savęs žalojimo ir bandymų nusižudyti rizika LGBTIQ populiacijoje yra didesnė. Yra keletas veiksnių, didinančių LGBTIQ vaikų savižudybių riziką, o kitų asmenų stigmatizavimas yra viena iš pagrindinių problemų, pavyzdžiui, dėl bendraamžių patyčių ar šeimos atstūmimo (Lothwell ir kt., 2020). Kiti rizikos veiksniai yra draugų trūkumas

arba fizinės ar seksualinės prievartos patyrimas, kintamieji, susiję su mintimis apie savižudybę ir (arba) bandymais nusižudyti tarp LGBTIQ jaunimo (de Lange ir kt., 2022; Xu Wang ir kt., 2023). Patirtis, sukaupta įgyvendinant projektą „Spalvinga vaikystė“, patvirtina šias išvadas, kaip matyti iš šio panseksualios mergaitės komentaro: „Niekada neturėjau diagnozės, bet mano pediatras man, būnant dešimties metų, pasakė, kad gali tekti apsilankyti pas psichiatrą. Visada krėsdavau savižudiškas išdaigas, slėpdavausi vonioje, žalodavau save. Tada viena gydytoja man už nugaros žmonėms pasakė, kad esu bjauri ir jei taip tęsiu, prarasiu visus draugus. Tai mane labai įskaudino (J, panseksuali mergina, 13 m.).

Tačiau buvo nustatyta, kad intervencijos programos mokyklose pagerina šių jaunuolių patirtį, o vėliau ir psichinę sveikatą (Jadva ir kt., 2021). Konkrečiai, veiksniai, apsaugantys LGBTIQ paauglius nuo bandymų nusižudyti yra šie: 1) mokyklos kaip saugios aplinkos suvokimas; 2) socialinė parama iš mokytojų ir kitų suaugusiųjų; ir 3) kovos su patyčiomis politika mokykloje (Xu Wang ir kt., 2023).

4.4. Draudžiamų medžiagų vartojimas

Tyrimai rodo, kad LGBTIQ paaugliams gresia didesnė tiek eksperimentinio, tiek sunkiųjų medžiagų vartojimo, taip pat tabako ir alkoholio vartojimo rizika, nei jų bendraamžiams (Fish ir kt., 2019; Kann ir kt., 2018; Fish ir kt., 2017). Dėl mažumų streso LGBTIQ paaugliai patiria didesnę diskriminaciją dėl savo seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės, o tai savo ruožtu lemia narkotikų vartojimą kaip įveikos strategiją, turinčią svarbių pasekmių jų sveikatai (Pascoe ir Smart Richman, 2009).

Savo tyrime Jeremy Goldbach ir kt. (2014) nustatė, kad didžiausią įtaką LGBTIQ paauglių narkotikų vartojimui turintys rizikos veiksniai buvo priekabiavimas dėl lyties ir seksualumo; neigiama reakcija į atskleidimą; ilgesnį laiką neatskleidžiama seksualinė orientacija; žemas tėvų ar kitų suaugusiųjų paramos mokykloje lygis; benamystė ir bėgimas iš namų. Be to, narkotikų vartojimas yra labiau paplitęs tarp translyčių paauglių, kurie patiria daugiau patyčių ir priekabiavimo atvejų nei jų bendraamžiai (Reisner ir kt., 2014).

Sveikatos priežiūros atžvilgiu, LGBTIQ paaugliai, kurie lanko mokyklas, kuriose yra LGBTIQ paramos programos, medžiagų suvartojo mažiau nei tie, kurių mokyklose tokios paramos sistemos nėra (Eisenberg ir kt., 2020). LGBTIQ paaugliai, gyvenantys bendruomenėse, kuriose yra didesnė parama LGBTIQ bendruomenei, taip pat praneša apie mažesnę tikimybę vartoti medžiagas nei jų bendraamžiai, gyvenantys žemesnio palaikymo lygio bendruomenėse (Watson ir kt., 2020), o tai rodo, kad bendruomenės įsikišimas gali atlikti svarbų vaidmenį.

4.5. Valgymo sutrikimai

Lacie Parker ir Jennifer Harringer (2020) akademinės literatūros apžvalga rodo, kad LGBTIQ jaunuoliai ir paaugliai dažniau serga valgymo sutrikimais, palyginti su bendraamžiais. Individualūs rizikos veiksniai kartu su mažumų streso rizikos veiksniais gali lemti didesnę riziką susirgti valgymo sutrikimais tarp LGBTIQ paauglių (Parker ir kt., 2020).

Kūno savikontrolė, bandymas prisitaikyti prie lyčių normų ir idealių vyriško ar moteriško grožio standartų, bandymas pereiti prie pasirinktos lyties ir didelė savistaba yra keletas specifinių savybių, kuriomis pasižymi LGBTIQ asmenys, turintys valgymo sutrikimų (Nagata ir kt., 2020; Goldhammer ir kt., 2018). Translyčių jaunuolių valgymo sutrikimai gali būti siejami su noru slopinti menstruacijas (Avila ir kt., 2019), pasitelkiant svorio metimą, kad būtų įtvirtinamos moteriškos ar vyriškos savybės (Diemer ir kt., 2018).

Translyčių jaunų žmonių nepasitenkinimas kūnu, perfekcionizmas, nerimo simptomai ir žema savigarba yra pagrindiniai valgymo sutrikimo rizikos veiksniai (Jones ir kt., 2018). Kamody ir kt. (2020) pabrėžė lyties disforijos ir nepasitenkinimo kūnu vaidmenį valgymo sutrikimų vystymuisi ir kaip juos galima pasitelkti kaip įrankius lyties tapatybei patvirtinti.

4.6. Raida

Anthony D’Augelli (1994) atlikto tyrimo duomenimis, LGBTIQ vaikų tapatybę formuoja ryšiai tarp sociokultūrinių kontekstų, ypatingas jų saugumo suvokimas ir tapatybės raida. Nenormatyvios seksualinės orientacijos arba kitokios lytinės tapatybės, nei gimimo metu priskirtos lyties, pripažinimas ir priėmimas yra pagrindinės paauglių vystymosi ir savo tapatybės formavimo dalys (Goldfried ir Bell, 2003). Įsitraukę į nuolatinį vystymosi procesą, paaugliai tiria savo lytinę tapatybę ir seksualinę orientaciją (Rosario ir kt., 2008). Dažnai LGBTIQ paaugliai atsiskleidžia jautriu vystymosi laikotarpiu, kai svarbi bendraamžių įtaka (Giletta, 2021; Brechwald ir Prinstein 2011). Jei jie patiria savo bendraamžių diskriminaciją, tai gali turėti įtakos jų prisitaikymui mokykloje ir gerovei (Russell ir kt., 2014; D’Augelli ir kt., 2002;).

LGBTIQ paaugliai dažnai kvestionuoja nusistovėjusias sampratas apie suaugusiųjų patirtį, įskaitant būdus, kaip suaugusieji suvokia lytį ir seksualumą (Missé ir Parra, 2022; Castañeda, 2014; Saewyc ir kt., 2004). Nepaklusę lyčių lūkesčiams, LGBTIQ jaunuoliai dažnai turi dekonstruoti anksčiau įgytus heteroseksualumo ir cislytiškumo lūkesčius ir rasti naujų ateities galimybių (Platero, 2014; Boxer ir Cohler, 1989). Šie procesai nutrūksta, kai suaugusieji nepalaiko arba baudžia už jų pastangas įprasminti savo patirtį, primetant į suaugusiuosius orientuotas idėjas apie vaikų nekaltumą ir skatinant tai, kas yra vadinama „aistra nepažinoti savo lyties ir seksualumo“ (Britzman ir Gilbert 2004).

Jauno žmogaus gyvenime reikšmingus suaugusiuosius, tokius kaip tėvai ir šeimos nariai, vaikų priežiūros specialistai ir mokytojai, veikia ne tik kontekstiniai veiksniai, bet ir kognityviniai-afektiniai veiksniai (pavyzdžiui, pažinimo

lankstumas ir emocinis reguliavimas), religinėmis vertybėmis pagrįsti veiksniai (religinis fundamentalizmas) ir demografinės savybės (tėvų lytis, tėvų seksualinė tapatybė, vaiko lytis ir amžius) (Rosenkrantz ir kt., 2020). Savo tyrime Dani Rosenkrantz ir kt. (2020) nustatė, kad didesnis pažinimo lankstumo lygis, mažesnis religinis fundamentalizmas, tėvų lytis ir tėvų seksualinė tapatybė (ne heteroseksuali) buvo reikšmingai susiję su didesniu tėvų priėmimo lygiu.

Atitinkamai, LGBTIQ vaikai, kuriuos šeima priima ir palaiko, pasižymi geresne emocine sveikata (aukštesne savigarba, socialine parama ir bendra sveikata) ir yra labiau apsaugoti nuo neigiamų pasekmių (įskaitant depresiją, piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis ir mintis apie savižudybę bei bandymus nusižudyti) (Ryanas ir kt., 2010). Prieiga prie saugių erdvių yra būtina LGBTIQ vaikams, kurie gali gauti padrąsinimą ir priėmimą, eksperimentuoti ir tyrinėti savo jausmus bei patirtį, susijusią su buvimu LGBTIQ (Tortajada ir kt., 2021; Platero ir López-Sáez, 2020a).

Mokyklos vaidina pagrindinį vaidmenį LGBTIQ vaikų vystymuisi ir gerovei. Kai kurie teigiami veiksmai, kurių gali imtis mokyklos, yra LGBTIQ paramos grupių įkūrimas, galimybė naudotis vonios kambariais ir persirengimo kambariais, atitinkančiais visų moksleivių lytinę tapatybę, lyčių atžvilgiu neutralios mokyklinės uniformos, visų mokinių įtraukimas į sportinę veiklą, popamokiniai renginiai ir LGBTIQ švenčių minėjimas mokykloje (Wilson ir Cariola, 2020; Platero, 2014).

Kokių veiksmų gali imtis organizacijos?

→ Sukurti protokolus, skirtus ankstyvam psichinės sveikatos sutrikimo aptikimui, siūlyti konkrečias pagalbos programas vaiko teisių tarnybose.

→ Didinti šeimų ir paslaugų vaikams specialistų informuotumą apie tai, kaip svarbu, kad šeima priimtų savo LGBTIQ vaikus, įskaitant ir tuos, kurie abejoja vyraujančiomis lyties ar seksualumo normomis.

→ Palaikyti tiek LGBTIQ vaikus, tiek jų šeimas.

→ Suteikti prieigą prie psichikos sveikatos specialistų, kurie nestigmatizuotų LGBTIQ paauglių.

→ Teikti palaikomąsias konsultacijas ir nukreipti vaikus bei jų šeimas į LGBTIQ bendruomenės programas.

→ Plėtoti įtraukią politiką (pavyzdžiui, į vaikus kreiptis jų pasirinktais vardais, leisti vaikams naudotis jų lytinę tapatybę atitinkančiais vonios kambariais, įdiegti lyčių atžvilgiu neutralias uniformas, įtraukti vaikus į sportą ir minėti LGBTIQ svarbias šventes.

Organizacijos

Gerosios praktikos

→ Pertraukos metu sukurkite saugią erdvę, kurioje moksleiviai galėtų papasakoti apie savo psichinę sveikatą ir problemas.

→ Kartą per savaitę organizuokite paramos moksleiviams erdvę, kurioje mokiniai galėtų kalbėti apie savo problemas, lytį ir seksualumą.

→ Pasiūlykite profesionalią pagalbą LGBTIQ vaikams.

→ Vaiko teisių tarnybų veikloje minėkite psichikos sveikatos dienas, LGBTIQ bendruomenei svarbias datas.

→ Organizuokite psichikos sveikatos sąmoningumo dienas.

→ Vaikams skirtose tarnybose turėkite matomą LGBTIQ draugišką politiką ir informaciją.

→ Siūlykite paramos grupes tėvams, organizuokite mokymus jautriomis temomis, pavyzdžiui, apie paauglystės iššūkius, seksualumą ir lytį, vaikų teises ir kt.

5.1. Paslaugų teikėjų vaikams reikšmė užkertant kelią smurtui dėl LGBTIQ tapatybės

Vaikai, kurie priklauso LGBTIQ bendruomenei, yra pažeidžiami. Apsauga nuo smurto dėl LGBTIQ tapatybės gali būti užtikrinama įvairiais būdais, o organizacijos atlieka labai svarbų vaidmenį užkertant kelią tokio pobūdžio smurtui ir kovojant su juo.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija (1989 m.) numato, kad visi vaikai turi teisę į apsaugą nuo visų formų smurto, prievartos ir išnaudojimo. Profesionalai, dirbantys su vaikais, užima unikalią poziciją, užkertant kelią smurtui dėl LGBTIQ tapatybės prieš vaikus, nes yra arčiausiai vaikų.

Paslaugų vaikams teikėjai atlieka ypač svarbų vaidmenį užkertant kelią smurtui prieš LGBTIQ bendruomenę, nes jie dažnai yra arčiausiai pažeidžiamų vaikų, kuriems gali kilti smurto ir diskriminacijos pavojus. Kadangi LGBTIQ vaikai dažniau patiria diskriminaciją ir smurtą nei kiti vaikai, paslaugų vaikams teikėjai turi atsakomybę ir pareigą užtikrinti, kad šie vaikai galėtų vystytis saugiausioje ir palankiausioje aplinkoje.

Paslaugų vaikams teikėjai gali taikyti įvairias strategijas, siekdami užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ. Vienas iš pagrindinių veiksmų planų yra sukurti saugią ir įtraukią aplinką LGBTIQ vaikams, įskaitant politikos ir praktikos, skatinančios įtrauktį ir įvairovę, įgyvendinimą. Tai apima vaikų pasitikėjimo stiprinimą, kad jie galėtų išreikšti save nebijodami

diskriminacijos ar smurto, jų įgalinimą ir pagalbą jiems būti stipresniems ir labiau informuotiems, jei jie kada nors atsidurtų diskriminacijos situacijoje susidurdami su kita organizacija ar institucija.

Kita naudinga strategija apima šeimų nukreipimą į savitarpio paramos grupes. LGBTIQ vaikų tėvams ir globėjams gali prireikti paramos ir patarimų, kad jie geriau suprastų savo vaiko patirtį ir suvoktų, kaip apsaugoti savo vaiką nuo diskriminacijos ir smurto. Paramos grupės taip pat gali suteikti LGBTIQ jaunimui bendruomeniškumo jausmą ir erdvę bendrauti su kitais, kurie dalijasi savo patirtimi.

Bendruomenių švietimas apie LGBTIQ jaunimo poreikius ir patirtį taip pat yra labai svarbus veiksnys užkertant kelią smurtui prieš LGBTIQ asmenis. Tai apima tėvų, globėjų, mokytojų ir kitų bendruomenės narių švietimą apie tai, kaip svarbu gerbti ir palaikyti LGBTIQ jaunuolius. Žalingi stereotipai ir išankstiniai nusistatymai, kurie prisideda prie smurto prieš LGBTIQ asmenis, taip pat turi būti aptariami, kad LGBTIQ vaikams būtų suteikta saugesnė erdvė.

Apmokyti aptarnaujantį personalą ypač svarbu siekiant užtikrinti, kad organizacija įtrauktų LGBTIQ vaikų patirtis. Kai personalui suteikiamos reikiamos žinios ir įgūdžiai veiksmingai palaikyti LGBTIQ vaikus, jis gali įsitraukti į vaiko gerovės puoselėjimą. Mokymai turėtų apimti mokymąsi suprasti konkrečius iššūkius, su kuriais susiduria LGBTIQ vaikai ir paaugliai, taip pat žinias, kaip atpažinti ir spręsti diskriminacijos ir smurto atvejus.

Suteikti LGBTIQ vaikams erdvę reiškia suvokti konkrečią LGBTIQ vaikų ir paauglių patirtį ir sukurti jiems saugias bei įtraukias erdves, kuriose jie gali jaustis stiprūs ir išmokti adaptuotis kitose erdvėse, kurios galbūt nėra tokios saugios. Todėl svarbu, kad paslaugų vaikams teikėjai suprastų, kaip

heteronormatyvumas lemia aptarnaujančio personalo požiūrį. Jei nebus įgyvendinti pokyčiai, paslauga ir toliau ignoruos konkrečius LGBTIQ vaikų poreikius. Paslaugų vaikams teikėjai turėtų stengtis skatinti įvairovę ir įtrauktį visuose savo darbo aspektuose, įskaitant vartojamą kalbą, diegiamą politiką ir praktiką.

5.2. Protokolų kūrimo gairės, skirtos užkirsti kelią smurtui prieš LGBTIQ vaikus pažeidžiamose situacijose

Viena naudingų priemonių siekiant užtikrinti smurto prieš LGBTIQ vaikus prevenciją yra gairių ir protokolų kūrimas. Tai sudaro sąlygas paslaugų vaikams teikėjams, pedagogams ir kitiems specialistams užtikrinti LGBTIQ vaikų saugumą ir gerovę. Šiose gairėse ir protokoluose turi būti atsižvelgta į specifinius LGBTIQ vaikų poreikius ir patirtį, nes jiems gali kilti didesnė smurto ir diskriminacijos rizika dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lyties raiškos.

Gairėse ir protokoluose šie skirtumai atliepiami pateikiant konkrečias rekomendacijas paslaugų vaikams teikėjams, pedagogams ir kitiems specialistams, nurodant kaip sukurti saugią ir įtraukią aplinką. Rekomendacijose gali būti pabrėžiama lyties atžvilgiu neutralių tualetų svarba, tinkamas LGBTIQ vaikų vardų ir įvardžių vartojimas bei personalo mokymai su seksualine orientacija ir lytine tapatybe susijusiais klausimais.

Svarbiausia gairių ir protokolų dalis yra nurodymai, kaip reaguoti į smurto prieš LGBTIQ vaikus atvejus. Tai gali apimti gaires, kaip pranešti apie smurto ar diskriminacijos incidentus, kaip suteikti tinkamą paramą ir išteklius LGBTIQ vaikams, patyrusiems smurtą ar diskriminaciją, ir kaip dirbti su šeimomis

ir bendruomenėmis, kad ateityje būtų išvengta incidentų. Šios direktyvos įpareigoja vaikų paslaugų teikėjus, pedagogus ir kitus specialistus teikti saugias bei palaikančias paslaugas LGBTIQ vaikams ir padėti jiems klestėti.

Vienas gerų organizacinių gairių ir protokolų modelių yra „LGBTQ įtraukaus ugdymo gairės“, kurias paskelbė tarptautinė LGBTQI jaunimo ir studentų organizacija „IGLYO“ (IGLYO, 2007). Šiame dokumente pateikiamos konkrečios rekomendacijos mokykloms ir švietimo darbuotojams, kaip sukurti saugią ir įtraukią aplinką LGBTIQ moksleiviams. Be to, Žmogaus teisių kampanijos fondas sukūrė iniciatyvą „Visi vaikai ir visos šeimos“, kurioje vaiko gerovės agentūroms pateikiamos gairės, kaip teikti saugias ir palaikančias paslaugas LGBTIQ vaikams ir jų šeimoms.

Ši iniciatyva pateikia agentūroms skirtų priemonių rinkinį, kurį galima pasitelkti vertinant jų politiką ir praktiką. Rinkinys taip pat apima išteklius personalo mokymams ir darbą su LGBTIQ vaikais ir jų šeimomis.

Kiti subjektai pateikia medžiagą ir išteklius, siekiant užkirsti kelią sveikatos problemoms, kylančioms dėl nuolatinio LGTBIQ vaikų ir paauglių patiriamo streso, pavyzdžiui, „The Trevor Project“ (https://www.thetrevorproject.org/). Ši organizacija teikia konceptualias gaires profesionalams, atlieka tyrimus ir sukuria internetinę erdvę, kurioje galima tyrinėti savo tapatybę, klausti patarimo, rasti paramos ar susirasti draugų.

Laikydamiesi gairių ir kurdami saugią bei pozityvią aplinką, paslaugų vaikams teikėjai ir kiti specialistai gali padėti užkirsti kelią smurtui ir palaikyti LGBTIQ vaikų gerovę.

Rekomendacijos organizacijoms, kaip sukurti

įtraukią aplinką LGBTIQ vaikams

Remiantis 2019 m. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių agentūros atliktu tyrimu, LGBTIQ žmonės susiduria su dideliu diskriminacijos lygiu tiek mokykloje, tiek darbe, o 60 proc. apklausos respondentų per pastaruosius penkerius metus patyrė priekabiavimą ar grasinimą. Visoje Europos Sąjungoje 15–17 metų amžiaus paaugliai dažniau patyrė priekabiavimą nei vyresnio amžiaus asmenys. Vos 13 proc. mokyklinio amžiaus respondentų manė, kad LGBTIQ problemos jų mokyklose buvo sprendžiamos tinkamai (FRA 2019).

Tyrimai rodo, kad priekabiavimas ir patyčios yra labai rimta problema, su kuria susiduria LGBTIQ vaikai įvairiose vietose ir situacijose: švietimo įstaigose, sveikatos ir psichikos sveikatos paslaugų įstaigose, jaunimo pramogų organizacijose, vaikų apsaugos agentūrose ir kitur. Šališkumu motyvuotas smurtas turi platų poveikį LGBTIQ vaikams ir jaunimui. Patyčių aukos dažniau praleidžia pamokas ir vengia mokyklos ar kitos socialinės veiklos, dėl to dažnai pasiekia prastų akademinių rezultatų arba apskritai

palieka švietimo sistemą. Ši patirtis taip pat daro didelį poveikį jų gerovei ir psichinei sveikatai, todėl LGBTIQ vaikai pasižymi žema savigarba ir patiria izoliaciją mokyklos bendruomenėse (UNESCO 2016; Háttér 2019).

Suinteresuotųjų šalių ir paslaugų teikėjų patirtis ir surinkti duomenys aiškiai rodo, kad organizacijos, dirbančios su vaikais, turi sistemingai vertinti ir valdyti diskriminacines praktikas ir situacijas, kad būtų sukurtos saugios paslaugos visiems jaunuoliams. Kiekvienas specialistas ir organizacija gali imtis konkrečių veiksmų, kad sukurtų įtraukesnę aplinką ir praktiką.

Tolesniuose skyriuose pateikiamos konkrečios rekomendacijos organizacijoms ir tarnyboms, kurios dirba su vaikais ir jaunimu.

6.1. Švietimas

Kadangi vaikai didžiąją laiko dalį praleidžia mokykloje, juos supanti ugdymo aplinka daro didelę įtaką jų gerovei. Siekdama padėti mokytojams ir pedagogams, projekto „Spalvinga vaikystė“ komanda pateikia keletą rekomendacijų, pagrįstų projekto veiklų kontekste atliktais tyrimais bei kitais šaltiniais (pvz., „Welcoming Schools“; Kutassy ir Könnyü 2022; Béres-Deák ir kt., 2016).

Štai keletas konkrečių priemonių, skirtų padėti sukurti saugią ir įtraukią mokyklos aplinką LGBTIQ vaikams:

→ Įdiekite tinkamas gaires ir procedūras prieš diskriminaciją ir priekabiavimą, įskaitant priekabiavimą ir smurtą dėl seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir lyties raiškos.

→ Registruokite visus patyčių atvejus. Paskirkite vieną ar daugiau žmonių mokykloje, kurie būtų atsakingi už patyčių atvejų registravimą ir stebėjimą.

→ Sukurkite įtraukią ir pozityvią atmosferą mokykloje, pagrįstą

abipuse pagarba.

→ Paklauskite LGBTIQ mokinių, ko jiems reikia, kad jie jaustųsi saugūs ir laukiami mokyklos aplinkoje.

→ Vartokite įtraukią kalbą pamokų metu ir už jos ribų bei skatinkite vaikus daryti tą patį.

→ Gerbkite mokinių pasirinktus vardus ir lytinę tapatybę. Užtikrinkite, kad translyčiai vaikai ir darbuotojai galėtų naudotis persirengimo kambariais ir tualetais, atitinkančiais jų lytinę tapatybę.

→ Paaiškinkite mokiniams, kad jie turi sąjungininką, kad jie jaustųsi patogiai prašydami pagalbos, jei jos reikia.

→ Organizuokite pamokas ir renginius apie nediskriminavimą, patyčias ir mažumas, įskaitant LGBTIQ asmenis ir jų istoriją.

→ Nesiimkite prielaidų dėl mokinio seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės; leiskite jiems atskleisti savo tapatybę savo sąlygomis, ir jei to nori. Gerbkite jų sprendimą, jei jie nuspręs savo tapatybės neatskleisti.

→ Mokinių saugumas visada yra pirmoje vietoje, nė vieno mokinio seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė neturi būti atskleista be jo sutikimo.

→ Reguliariai vykdykite anonimines mokinių apklausas apie patyčių ir smurto paplitimą mokykloje, įtraukite klausimus apie vaikų poreikius ir leiskite jiems pateikti rekomendacijas.

→ Bet koks tyčiojimas, įžeidinėjimas, neigiami komentarai ar fizinis smurtas LGBTIQ moksleivių atžvilgiu turi būti sustabdytas. Tais atvejais, kai neaišku kaip elgtis, pasitarkite su kitais specialistais, dirbančiais su jaunimu, ir kreipkitės patarimo. Įtraukite mokyklos psichologus arba mokyklos socialinius darbuotojus.

→ Spręsdami patyčių atvejus, pasitelkite nesmurtinius, pozityvius, atkuriamuosius metodus. Įtraukite tėvus, moksleivių organizacijas ar kitus galimus partnerius.

→ Remkite mokinių iniciatyvas kurti moksleivių paramos grupes ir skatinkite jaunus žmones jungtis prie LGBTIQ paramos grupių.

→ Jei reikia, padėkite mokiniams gauti prieigą prie psichikos sveikatos paslaugų ir įsitikinkite, kad jie žino savo teises ir kaip pranešti apie patiriamą diskriminaciją.

→ Grupinių darbų metu neskirstykite vaikų pagal lytį.

→ Pamokų metu naudokite įvairią medžiagą, kuri atspindi skirtingų mokinių grupių patirtį, kad niekas nesijaustų atstumtas.

→ Per lytinio švietimo pamokas įtraukite turinį, apimantį įvairių mokinių grupių patirtis, kad niekas nesijaustų atstumtas.

→ Skirkite dėmesio profesiniam tobulėjimui; dalyvaukite mokymuose apie lytiškumo įvairovę ir patyčių prevenciją.

6.2. Sveikatos apsauga

LGBTIQ vaikams, patekusiems į pažeidžiamas situacijas, gali prireikti sveikatos priežiūros ir psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Jei šiose srityse jie susiduria su neįtraukiančia arba nesaugia aplinka, tai gali juos atstumti ir atgrasyti nuo kreipimosi tolesnės pagalbos, o tai gali turėti neigiamų padarinių jų gerovei. Siekdama padėti sveikatos ir psichikos sveikatos specialistams, projekto „Spalvinga vaikystė“ komanda pateikia keletą rekomendacijų, pagrįstų projekto veiklų kontekste atliktais tyrimais bei kitais šaltiniais (Bálint ir Dombos 2021; Háttér Society et. al. 2022; APA 2012).

Štai keletas konkrečių priemonių, skirtų padėti sukurti saugią ir įtraukią sveikatos priežiūros ir psichikos sveikatos įstaigų

aplinką LGBTIQ vaikams:

→ Teikdami paslaugas sukurkite svetingą, teigiamą atmosferą, pagrįstą abipuse pagarba.

→ Sukurkite, platinkite ir viešinkite gaires ir procedūras prieš

pacientų diskriminaciją.

→ Užduokite tik tokius klausimus, kurie būtini gydant pacientą ar klientą. Vaiko gerovė svarbiau nei profesinis smalsumas.

→ Kai tik įmanoma, naudokite lyčių atžvilgiu neutralias formas.

→ Gerbkite pageidaujamus klientų vardus ir lytinę tapatybę. Užtikrinkite, kad translyčiai vaikai ir personalas galėtų naudotis persirengimo kambariais ir tualetais, atitinkančiais jų lytinę tapatybę. Kalbėdami apie kūno dalis, vartokite paciento pageidaujamus žodžius.

→ Paciento saugumas visada pirmoje vietoje; niekada neturėtų būti atskleista nieko, kas pažeistų jo pasitikėjimą. Šią taisyklę galima pažeisti tik tuo atveju, jei kyla pavojus vaiko saugumui.

→ Paklauskite LGBTIQ pacientų, ko jiems reikia, kad jaustųsi saugūs ir laukiami jūsų įstaigoje.

→ Atsižvelkite į galimus iššūkius, su kuriais vaikai gali susidurti savo namų ar mokyklos aplinkoje.

→ Pripažinkite, kad LGBTQ jaunimas yra nevienalytė grupė, kiekvienas bendruomenės narys turi skirtingas patirtis.

→ Skatinkite klausimus ir susilaikykite nuo smerkiančio elgesio. Pripažinkite esamą kliento požiūrį, galimus trukdžius ir tai, kad klientas gali nebūti tikras dėl savo seksualinės orientacijos ir (arba) lytinės tapatybės.

→ Atlikite pacientų pasitenkinimo tyrimus, įskaitant klausimus apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę ir lyties požymius.

→ Jei pacientui ar klientui kyla klausimų, kuriems reikia papildomos informacijos, nukreipkite jį į kitą specialistą.

→ Skirkite dėmesio savo profesiniam tobulėjimui; dalyvaukite mokymuose apie seksualumo įvairovę ir patyčių prevenciją, teigiamą psichologiją ir mažumų stresą.

→ Būkite atidūs dėl galimo perdegimo sindromo, kad turėtumėte galimybę lavinti profesinius ir bendravimo įgūdžius.

→ „Negydykite“ vaiko lytinės tapatybės ar seksualinės

orientacijos. Įrodyta, kad konversijos terapija yra labai pavojinga psichinei sveikatai, ypač pažeidžiamoje padėtyje esantiems vaikams.

→ Terapijoje palaikykite klientą, skatinkite tobulėjimą ir priimkite jo tapatybę, remkitės kliento individualia patirtimi ir poreikiais.

→ Apmąstykite ir praktikoje patikrinkite savo šališkumą, požiūrį ir žinias. Niekas nėra laisvas nuo išankstinių nusistatymų, tačiau galima sąmoningai stengtis juos suvaldyti. Jei objektyviai padėti klientui neįmanoma, nukreipkite jį pas kitą specialistą.

6.3. Neformalusis švietimas, sportas, laisvalaikio veikla

Dalyvavimas laisvalaikio veikloje, sporte ar kituose klubuose gali turėti teigiamos įtakos pažeidžiamoje situacijoje esančio LGBTIQ jaunimo gerovei ir psichinei sveikatai. Siekdama padėti profesionalams, dirbantiems neformaliojo švietimo srityje, projekto „Spalvinga vaikystė“ komanda pateikia keletą rekomendacijų, pagrįstų projekto veiklų kontekste atliktais tyrimais bei kitais šaltiniais („Welcoming Schools“; Stonewall 2019; Stonewall 2020).

Štai keletas konkrečių priemonių, skirtų padėti sukurti saugią

ir įtraukią aplinką LGBTIQ vaikams neformaliojo švietimo srityje:

→ Vykdykite veiklą, pagrįstą abipuse pagarba, sukurkite svetingą, pozityvią atmosferą. Išreikškite palaikymą LGBTIQ bendruomenei matomais būdais.

→ Kurkite, platinkite ir viešinkite gaires bei procedūras, nukreiptas prieš mažumų, įskaitant LGBTIQ vaikus, diskriminaciją.

→ Sukurkite elgesio kodeksą, kad visi darbuotojai ir savanoriai žinotų, koks elgesys yra priimtinas, o koks ne.

→ Paklauskite LGBTIQ vaikų, ko jiems reikia, kad organizacijoje jaustųsi saugūs ir laukiami.

→ Gerbkite pasirinktus vaikų vardus ir lytinę tapatybę. Užtikrinkite, kad translyčiai vaikai ir personalas galėtų naudotis persirengimo kambariais ir tualetais, atitinkančiais jų lytinę tapatybę.

→ Skirkite dėmesio profesiniam tobulėjimui; dalyvaukite mokymuose apie seksualumo įvairovę ir patyčių prevenciją.

→ Netylėkite susidūrę su homofobiškomis replikomis ar elgesiu. Spręsdami patyčių atvejus, pasitelkite nesmurtinius, pozityvius, atkuriamuosius metodus.

→ Jei įmanoma, neskirstykite vaikų pagal jų lytį. Sporto klubuose leiskite translyčiams vaikams dalyvauti veikloje, kuri atitinka jų lytinę tapatybę.

6.4. Vaiko teisių apsaugos agentūros ir socialinės tarnybos

Jei LGBTIQ vaikas kreipiasi į vaiko teisių apsaugos agentūras ar socialines tarnybas, jis jau yra pažeidžiamoje situacijoje. Profesionalai gali dar labiau pabloginti situaciją, jei su šiais vaikais elgiasi šališkai arba tiesiog neturi žinių, o tai savo ruožtu gali sukelti antrinę viktimizaciją. Be to, socialinio teisingumo propagavimas marginalizuotoms grupėms yra pagrindinė etikos kodekso dalis, kurią 2004 m. kartu sukūrė Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija ir Tarptautinė socialinio darbo mokyklų asociacija. Pastarąjį kartą ji buvo peržiūrėta 2018 m. (IFSW ir IASSW 2018). Siekdama padėti profesionalams, dirbantiems vaiko teisių apsaugos ir socialinių paslaugų srityse, projekto „Spalvinga vaikystė“ komanda pateikia keletą rekomendacijų, pagrįstų projekto veiklų kontekste atliktais tyrimais bei kitais šaltiniais (pvz., Differenza Donna ir kt., 2019 m., Háttér Society ir kt., 2022 m.).

Štai keletas konkrečių priemonių, skirtų padėti sukurti saugią ir įtraukią aplinką LGBTIQ vaikams vaiko teisių apsaugos ir socialinių paslaugų srityse:

→ Kurkite, platinkite ir viešinkite gaires ir procedūras, nukreiptas prieš mažumų, įskaitant LGBTIQ vaikus, diskriminaciją.

→ LGBTIQ vaikai dažnai yra „nematomi“ su jais dirbantiems specialistams dėl vyraujančios socialinės stigmos ir baimės atsiskleisti. Sukurkite saugią ir svetingą aplinką, pagrįstą abipuse pagarba, kad klientai jaustųsi patogiai atviraudami apie patiriamus sunkumus.

→ Paklauskite LGBTIQ vaikų, ko jiems reikia, kad jaustųsi saugūs ir laukiami organizacijoje.

→ Naudokite arba kurkite informacinę medžiagą, kad didintumėte personalo ir klientų sąmoningumą įvairiomis temomis, susijusiomis su LGBTIQ vaikais ir suaugusiaisiais. Pateikite šią medžiagą lengvai prieinamose vietose.

→ Jei asmens seksualinė orientacija ar lytinė tapatybė jums nežinoma ir tai būtina bendravimo procesui, pasiteiraukite apie tai, venkite daryti prielaidas.

→ Gerbkite klientų pasirinktus vardus ir lytinę tapatybę. Užtikrinkite, kad translyčiai vaikai ir personalas galėtų naudotis persirengimo kambariais ir tualetais, atitinkančiais jų lytinę tapatybę.

→ Skirkite dėmesio profesiniam tobulėjimui, dalyvaukite mokymuose apie seksualumo įvairovę ir mažumų poreikius.

→ Susipažinkite su nacionaliniais teisės aktais, kad galėtumėte geriau padėti klientams.

→ Identifikuokite organizacijas ir paslaugas, kurios palaiko LGBTIQ žmones ir nukreipkite klientus, kad jie galėtų gauti šias paslaugas.

→ Stenkitės visapusiškai suprasti kliento patirties kontekstą, atsižvelgdami į jo ekonominę padėtį, šeimos narius, asmeninę istoriją, bendruomenę ir pan. Pabandykite suprasti skirtingus kliento tapatybės aspektus, sutelkdami dėmesį į vaikus, pažeidžiamus dėl kelių pagrindų.

→ Pripažinkite stigmos, išankstinio nusistatymo, diskriminacijos ir smurto poveikį LGBTIQ asmenų sveikatai ir gerovei bei sisteminius trūkumus, su kuriais jie turi reguliariai susidurti.

→ Dirbdami su prievartos aukomis venkite elgesio, kuris gali sukelti pakartotinę traumą ir pakartotinę viktimaciją, pavyzdžiui, smerkiančio požiūrio ar aukos kaltinimo.

→ Pripažinkite, kad LGBTQ jaunimas yra nevienalytė grupė, kiekvienas bendruomenės narys turi specifines patirtis.

→ Laisvalaikio veiklą padarykite prieinamą visiems klientams, nepaisant jų lyties.

→ Skatinkite ir padėkite klientams kurti LGBTIQ palaikymo grupes.

→ Bet kokia informacija apie klientų seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę yra konfidenciali, panašiai kaip ir kiti darbo su jais aspektai. Daugelis LGBTIQ vaikų yra atviri apie savo seksualinę orientaciją ar lytinę tapatybę ne visose savo gyvenimo srityse. Neatimkite iš jų teisės pasirinkti, kada ir kam atsiskleisti.

→ Kai kurie pažeidžiamose situacijose atsidūrę LGBTIQ vaikai nėra kilę iš palankios aplinkos. Neverskite jų atsiskleisti savo šeimos nariams ar draugams – taip jiems gali kilti pavojus.

→ Apmąstykite ir praktikoje patikrinkite savo šališkumą, požiūrį ir žinias. Niekas nėra laisvas nuo išankstinių nusistatymų, tačiau galima sąmoningai stengtis juos suvaldyti. Jei objektyviai padėti klientui neįmanoma, nukreipkite jį pas kitą specialistą.

6.5. Žiniasklaida

Didesnis pozityvus LGBTIQ žmonių atstovavimas žiniasklaidoje gali turėti didžiulį teigiamą poveikį LGBTIQ vaikų gerovei. Jei jie mato ir skaito apie žmones, turinčius panašią patirtį ir tapatybę kaip jie patys, tai gali padėti jiems išsiugdyti priklausymo ir savivertės jausmą. Priešingai, jei žiniasklaida ir bendras viešasis diskursas yra apipintas netolerancija LGBTIQ asmenims, tai gali sukelti susvetimėjimo, nerimo ir saugumo trūkumo jausmą. Siekdama padėti profesionalams, dirbantiems žiniasklaidos srityje, projekto „Spalvinga vaikystė“ komanda pateikia keletą rekomendacijų, pagrįstų projekto veiklų kontekste atliktais

tyrimais bei kitais šaltiniais (Karsay ir Virág 2015; GLAAD 2019).

Štai keletas konkrečių priemonių, skirtų padėti sukurti tikslią ir jautrią medžiagą, susijusią su LGBTIQ asmenimis:

→ Vartokite tinkamas sąvokas. Stiprinkite kompetenciją naudodami LGBTIQ organizacijų pateiktą medžiagą.

→ Aktyvistai kartais vartoja sudėtingus, mažiau žinomus terminus. Jei straipsnyje ar pranešime yra kokių nors nepažįstamų terminų, paaiškinkite juos savo auditorijai.

→ Niekada neatskleiskite žmogaus seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės be jo sutikimo ir žinios. Net jei tai daroma netyčia, tai gali pakenkti asmeniui. Ypač jei pašnekovas yra vaikas, sutelkite dėmesį į jo saugumą ir informuokite jį apie galimas viešo atsiskleidimo pasekmes.

→ Jei teiginiui iliustruoti pasitelkiami menkinantys terminai, jie visada turi būti rašomi kabutėse.

→ Pasakojimuose apie LGBTIQ jaunuolius turėtų būti vartojamos frazės ir terminai, kuriuos jie patys vartoja. Neteisingas translyčių žmonių lyties įvardijimas gali būti labai žalingas. Kai abejojate dėl asmens tapatybės, paklauskite jo apie tai ir nedarykite prielaidų. Jei jie nori duoti interviu, bus linkę kalbėti šia tema.

→ Visada iš anksto išsiaiškinkite, kokias temas tikslinga aptarti.

→ Neužduokite bereikalingai intymių klausimų, pavyzdžiui, kokias lyties savybes turi asmuo, nebent tai yra pagrindinė straipsnio tema ir tai buvo suderinta su pašnekovu iš anksto.

→ Susilaikykite nuo stereotipinio LGBTIQ žmonių vaizdavimo ir įvertinkite savo išankstinį nusistatymą.

→ Stereotipiniai klausimai gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Yra būdų, kaip išsklaidyti netikslumus straipsniuose ir pranešimuose, pavyzdžiui, pateikiant trumpą žodynėlį.

→ Ne visada įmanoma žinoti, kas gali pakenkti LGBTIQ asmenims. Reikėtų atsižvelgti į visus LGBTIQ aktyvistų ir organizacijų atsiliepimus, jei straipsnyje yra įžeidžiančių, stereotipinių elementų, o kritika turi būti įsisavinta prieš imantis kito su LGBTIQ bendruomene susijusio darbo.

→ Jei straipsnyje pasisako LGBTIQ žmonėms priešiškas pašnekovas, pateikite priešingus argumentus ir leiskite

LGBTIQ asmenims ar organizacijoms išsakyti savo nuomonę.

→ Nedarykite toli siekiančių išvadų iš vieno žmogaus patirties; stenkitės pasikalbėti su kuo įvairesniais žmonėmis.

Naudingi ištekliai

LGL emocinės paramos platforma patyčias patiriantiems LGBT moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams

https://lithuania.livewithoutbullying.com

Emocinės paramos platformoje patyčias patiriantiems LGBT moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams teikiamos konsultacijos ir emocinė parama. Paramą sunkumus patiriantiems moksleiviams teikia apmokyti savanoriai, turintys reikiamą išsilavinimą ir pasirengimą.

Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL

www.LGL.Lt

www.facebook.com/LGL.Lt

www.instagram.com/LGL.Lt

Nacionalinė LGBT teisių organizacija LGL – vienintelė išimtinai LGBT bendruomenės interesams atstovaujanti nevyriausybinė organizacija Lietuvoje. Asociacijos LGL misija – panaikinti homofobiją, visų rūšių diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės. LGL atstovauja LGBT bendruomenei, siekia žmogaus teisių ir laisvių bei lygių galimybių plėtojimo Lietuvoje, taip pat užsiima edukacine veikla – rengia susitikimus, seminarus bei mokymus įvairiomis su LGBT susijusiomis temomis.

Jaunimo linija

tel. 8 800 28888

www.jaunimoLinija.Lt

„Jaunimo linija“ – visą parą veikiantis pagalbos telefonas jaunimui. Jauni žmonės gali telefonu arba internetu susisiekti su pagalbą teikiančiais savanoriais, kurie išklausys, palaikys ir atsakys į rūpimus klausimus. „Jaunimo linijos“ savanoriai mokymų metu yra supažindinami su LGBT asmenų patiriama diskriminacija, patyčiomis dėl lytinės orientacijos bei dalyvauja mokymuose, kaip konsultuoti homoseksualios ir biseksualios orientacijos jaunuolius.

Vaikų linija

tel. 116 111

www.vaikuLinija.Lt

„Vaikų linija“ – tai emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams, teikianti nemokamą ir anonimišką pagalbą telefonu bei internetu. Nuo 1997 m. veikiančios nevyriausybinės organizacijos veikla paremta savanorišku darbu. Šiuo metu pagalbą vaikams ir paaugliams teikia daugiau nei 350 savanorių konsultantų.

„GATE“

https://transactivists.org

„Global Action for Trans Equality“ („GATE“) yra tarptautinė advokacijos ir ekspertų organizacija, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas lytinei tapatybei, lyties raiškai ir lyties požymiams. Organizacija siekia teisingumo ir lygybės translyčių bei interlyčių asmenų atžvilgiu.

Žmogaus teisių kampanijos fondas: Įtraukios mokyklos

https://www.welcomingschools.org/resources/school-tips/lgbtqinclusive-schools-what/

Žmogaus teisių kampanijos fondo projektas „Įtraukios mokyklos“

yra profesinio tobulėjimo programa, teikianti mokymus ir išteklius pradinių mokyklų pedagogams, siekiant:

→ įtraukti visas šeimas

→ kurti LGBTIQ ir lyčiai įtraukias mokyklas

→ užkirsti kelią šališkumu pagrįstoms patyčioms

→ remti translyčius moksleivius

„OII Europe“

www.oiieurope.org

„OII Europe“ („Organisation Intersex International Europe“) yra skėtinė Europos interlyčių asmenų teisių organizacija.

„IGLYO“

www.iglyo.com

Tarptautinė LGBTQI jaunimo ir studentų organizacija „IGLYO“ yra didžiausias pasaulyje LGBTQI jaunimo ir studentų tinklas, turintis per 100 organizacijų narių daugiau nei 40 Europos Tarybos regiono šalių.

„ILGA – Europe“

https://www.ilga-europe.org/

„ILGA-Europe“ yra nepriklausoma tarptautinė nevyriausybinė

skėtinė organizacija, vienijanti daugiau nei 600 organizacijų iš

Europos ir Centrinės Azijos šalių.

„Stonewall“: Mokyklos ir koledžai

https://www.stonewall.org.uk/schools-colleges

Nors Jungtinė Karalystė per pastaruosius dešimtmečius žengė

svarbius žingsnius siekdama LGBTIQ lygybės, prieš LGBTIQ

nukreiptos patyčios mokyklose, deja, tebėra įprastas dalykas. Beveik pusė visų LGBTIQ mokinių vis dar susiduria su patyčiomis dėl savo tapatybės. Esminė šios problemos sprendimo dalis yra mokymo programos, apimančios LGBTIQ žmones ir jų patirtis. LGBTIQ apimanti mokymo programa užtikrina, kad LGBTIQ vaikai ir jaunuoliai bei vaikai ir jaunuoliai, turintys LGBTIQ

šeimas, būtų reprezentuojami medžiagoje, iš kurios mokosi.

Tai taip pat skatina visus jaunus žmones augti įgyjant įtraukų ir priimantį požiūrį.

„Transgender Europe“

https://en.unesco.org/themes/homophobic-and-transphobicviolence-education

Publikacijos apie homofobinį ir transfobinį smurtą švietimo

sektoriuje, įskaitant „Out in the open: education sector responses to violence based on sexual orientation or gender identity/ expression: summary report“ (2016), „Global guidance on addressing school-related gender-based violence“ (2016) ir „Bringing it out in the open: monitoring school violence based on sexual orientation, gender identity or gender expression in national and international surveys“ (2019).

Šaltiniai

Abreu Roberto L, Barrita Aldo M, Martin Julio A, Sostre Jules and Kirsten A Gonzalez (2023). Latinx LGBTQ Youth, COVID-19, and Psychological Well-Being: A Systematic Review. Journal of Clinical Child & Adolescent Psychology, DOI: 9 10.1080/15374416.2022.2158839

American Psychological Association (2012). Guidelines for psychological practice with lesbian, gay, and bisexual clients. American Psychologist

Andrejcsik, Lujza (2023). LMBTQI fiatalok iskolai befogadása. Háttér Society.

Arora, Shilpa K, Shah, Dheeraj, Chaturvedi Sanjay, and Piyush Gupta (2015). Defining and Measuring Vulnerability in Young People. Indian Journal of Community Medicine, 40(3):193-7. doi: 10.4103/0970-0218.158868.

Avila Jonathan T, Golden Neville H, and Tandy Aye (2019). Eating Disorder Screening in Transgender Youth. Journal of Adolescence Health, 65(6):815-817. doi: 10.1016/j. jadohealth.2019.06.011

Bagattini, Alexander (2019). Children’s well-being and vulnerability. Ethics and Social Welfare,13(3): 211-215, DOI: 10.1080/17496535.2019.1647973

Bálint, Eszter and Tamás Dombos (2021). Uneasy silences:

LGBTI people in the Hungarian healthcare system. Háttér Society. Béres-Deák, Rita; Bognár, Zoltán; Boros, Ilona; Daróczi, Gábor; Dombos, Tamás; Liska, Márton; Majoros, Kata (2016). Útmutató az elõítéletes alapú iskolai zaklatás megelõzéséhez és kezeléséhez. Háttér Társaság, Romaversitas Alapítvány, Társaság a Szabadságjogokért (TASZ), Tett és Védelem Alapítvány (TEV) Bourdieu, Pierre. (1984). Questions de sociologie. Paris: Minuit.

Bouris Alida, Everett Bethany G, Heath Ryan D, Elsaesser Caitlin E and Torsten B Neilands (2016). Effects of Victimization and Violence on Suicidal Ideation and Behaviors Among Sexual Minority and Heterosexual Adolescents. LGBT Health, 3(2): 153-161. http://doi.org/10.1089/lgbt.2015.0037

Boxer Andrew M and Bertram J Cohler (1989). The life course of gay and lesbian youth: An immodest proposal for the study of lives. Journal of Homosexuality, 17(3-4), 315–355. doi: 10.1300/ J082v17n03_07

Brechwald Whitney A and Mitchell J Prinstein (2011). Beyond homophily: a decade of advances in understanding peer influence processes. Journal of Research on Adolescence, 21(1):166–79.

Britzman Deborah P and Jen Gilbert (2004). What will Have Been Said About Gayness in Teacher Education. Teaching Education, 15(1): 81–96.

Butler, Judith (2009). Frames of War When is Life Grievable? London: Verso Books.

Cacioppo Stephanie, Grippo Angela J, London Sarah, Goossens Luc, and John T Cacioppo (2015). Loneliness: Clinical import and interventions. Perspectives on Psychological Science, 10(2): 238–249. doi: 10.1177/1745691615570616

Campbell, Sydney. (2021). The Ethics of Adultcentrism in the Context of COVID-19: Whose Voice Matters?. Journal of Bioethical Inquiry 18, pg 569–572.

Carman M, Fairchild J, Parsons M. Farrugia C, Power J and A Bourne (2020). Pride in Prevention. A guide to primary prevention of family violence experiences by LGBTIQ communities. Australia: La Trobe University.

Castañeda, Claudia (2014). Childhood. Transgender Studies Quarterly, 1 (1-2): 59–61, doi: 10.1215/23289252-2399605

Coll Gerard, Bustamante Gemma and Miquel Missé (2009). Transitant per les fronteres del gènere: Estratègies, trajectòries i aportacions de joves trans, lesbianes i gais. Barcelona: Secretaria de Joventut, Generalitat de Catalunya.

Crenshaw, Kimberly (1991). Mapping the Margins: Intersectionality, Identity Politics, and Violence against Women of Color. Stanford Law Review, 43(6):1241-1299.

D’Augelli Anthony R, Pilkington Neil W and Scott L Hershberger (2002). Incidence and mental health impact of sexual orientation victimization of lesbian, gay, and bisexual youths in high school. School Psychology Quarterly, 17(2), 148–167. Doi 10.1521/scpq.17.2.148.20854

D’Augelli, Anthony R. (1994). Identity development and sexual orientation: Toward a model of lesbian, gay, and bisexual development. In Edison J. Trickett, Roderick J. Watts and Dina Birman (Eds.), Human diversity: Perspectives on people in context, pp. 312-333. San Francisco: Jossey-Bass.

Davis Georgiann and Erin L Murphy (2013). Intersex Bodies as States of Exception: An Empirical Explanation for Unnecessary Surgical Modification. Feminist Formations, 25(2):129–152.

de Cordova, Federica; Selmi, Giulia; and Sità, Chiara. (2023). The rhetoric of child well-being in the Italian public debate on same-sex parenting and gender equality education. In Langarita, Jose Antonio; Santos, Ana Cristina; Montenegro, Marisela; and Urek, Mojca. Child Friendly Perspectives on Gender and Sexual Diversity (pp.118-134). Abingdon, UK and New York: Routledge.

de Lange Jennifer, Baams Laura, van Bergen Diana D, Bos Henny MW and Roel J Bosker (2022). Minority Stress and Suicidal Ideation and Suicide Attempts Among LGBT Adolescents and Young Adults: A Meta-Analysis. LGBT Health, 9(4):222-237, doi: 10.1089/lgbt.2021.0106

Diemer Elizabeth W, White Hughto Jaclyn M, Gordon Allegra R, Guss Carly, Austin S Bryn, and Sari L Reisner (2018). Beyond the Binary: Differences in Eating Disorder Prevalence by Gender Identity in a Transgender Sample. Transgender Health, 1;3(1):17-23. doi: 10.1089/trgh.2017.0043.

Differenza Donna, Dissens, Háttér Társaság, KMOP and Fundació Surt (2019). Légy képben! Útmutató LMBTQI kliensekkel dolgozó áldozatsegítõ szakemberek számára. Háttér Society.

DiFulvio Gloria T (2015). Experiencing Violence and Enacting Resilience. Violence Against Women,21(11):1385–1405, DOI 10.1177/1077801214545022

Eisenberg Marla E, Erickson Darin J, Gower Amy L, et al. (2020). Supportive Community Resources Are Associated with Lower Risk of Substance Use among Lesbian, Gay, Bisexual, and Questioning Adolescents in Minnesota. Journal Youth Adolescence, 49: 836–848, doi: 10.1007/s10964-019-01100-4

Eres Robert, Postolovski Natasha, Thielking Monica and Michelle H. Lim (2021). Loneliness, mental health, and social health indicators in LGBTIQ+A+ Australians. The American Journal of Orthopsychiatry, 91(3): 358–366. https://doi.org/10.1037/ ort0000531

EU (2021). EU Strategy on the Rights of the Child. EUR-Lex52021DC0142 - EN - EUR-Lex (europa.eu)

Feijóo Sandraz, and Raquel Rodríguez-Fernández (2021). A Meta-Analytical Review of Gender-Based School Bullying in Spain. International Journal of Environmental Research in Public Health,18(23):12687. doi: 10.3390/ijerph182312687.

Feixa, Carles. (1998). De jóvenes, bandas y tribus. Antropología de la juventud. Barcelona: Ariel.

Fischer, Susanne, Nater, Urs M and Johanes Laferton (2016). Negative Stress Beliefs Predict Somatic Symptoms in Students Under Academic Stress. International Journal of Behavioral Medicine, 23(6): 746-751. doi: 10.1007/s12529-016-9562-y.

Fish Jessica N, McInroy Lauren B, Paceley Megan S, Williams Natasha D, Henderson Sara, Levine Deborah S, and Rachel N Edsall (2020). “I’m kinda stuck at home with unsupportive parents right now”: LGBTQ youths’ experiences with Covid‐19 and the importance of online support. Journal of Adolescent Health, 67(3), 450–452, doi: 10.1016/j.jadohealth.2020.06.002

Fish Jessica N, Watson Ryan J, Gahagan Jacqueline, Porta Carolyn M, Beaulieu-Prévost Dominique and Stephen T Russell (2019). Smoking behaviours among heterosexual and sexual minority youth? Findings from 15 years of provincially representative data. Drug Alcohol Review. 38(1):101-110, doi: 10.1111/ dar.12880.

Fish Jessica N, Watson Ryan J, Porta Carolyn M, et al. (2017). Are alcohol-related disparities between sexual minority and heterosexual youth decreasing? Addiction, 112(1):1931–1941

Flasher, Jack. (1978). Adultism. Adolescence, 13(51), pg. 517–523.

Florio, Eleanora; Letizia, Caso and Castelli, Ileanora. (2020). The Adultcentrism Scale in the educational relationship: Instrument development and preliminary validation. New Ideas in Psychology, 57, pg 1-10.

FRA (2019). LGBTI Survey Data Explorer FRA. Retrieved April 14, 2023 . https://fra.europa.eu/en/data-and-maps/2020/lgbtisurvey-data-explorer

Friedman, M Reuel, Dodge, Brian, Schick, Vanessa, Herbenick, Debby, Hubach, Randolph D, Bowling, Jessamin,

Goncalves, Gabriel, Krier, Sarah, and Michael Reece (2014). From bias to bisexual health disparities: Attitudes toward bisexual men and women in the United States. LGBT Health, 1(4): 309-318. https:// doi.org/10.1089/lgbt.2014.0005

Frost, David M, Meyer Ilan H and Sharon Schwartz (2016). Social support networks among diverse sexual minority populations. American Journal of Orthopsychiatry, 86(1): 91, doi: 10.1037/ort0000117

Furioso, Filippo. (2000). Pedagogia, maltrattamento invisibile e teoria dei bisogni. In Foti, Claudio; Bosetto, Claudio, and Maltese, Anna. (Eds.) Il maltrattamento invisibile : Scuola, famiglia, istituzioni. Milan: Franco Angeli.

Gayles, Travis A. and Robert Garofalo (2019). Exploring the Health Issues of LGBT Adolescents. En Jason Schneider, Vincent Silenzio, Laura Erickson-Schroth (Eds.), The GLMA Handbook on LGBT Health (pp. 133-154). California: Praeger.

Gato Jorge, Barrientos Jaime, Tasker Fiona, Miscioscia Marina, Cerqueira-Santos Elder, and Anna Malquist (2021).

Psychosocial effects of the COVID-19 pandemic and mental health among LGBTQ+ young adults: A cross-cultural comparison across six nations. Journal of Homosexuality, 68(4): 612–630.

Giletta Matteo, Choukas-Bradley Sophia, Maes Marlies, Linthicum Kathryn .P, Card Noel A and Mitchell J Prinstein (2021). A meta-analysis of longitudinal peer influence effects in childhood and adolescence. Psychological Bulletin, 147(7): 719-747, doi: 10.1037/bul0000329

Gill Erin K and Mollie T McQuillan (2022). LGBTQ+ Students’ Peer Victimization and Mental Health before and during the COVID-19 Pandemic. International Journal of Environmental Research in Public Health, 19(18):11537. doi: 10.3390/ijerph191811537.

GLAAD (2019). LGBTQ Inclusion in advertising and media. GLAAD.

Goldbach Jeremy T, Tanner-Smith Emily E, Bagwell Meredith and Shanon Dunlap (2014). Minority Stress and Substance Use in Sexual Minority Adolescents: A Meta-analysis. Prevention Science Journal, 15(3):350–363, doi: 10.1007/s11121-0130393-7.

Goldfried Marvin R and Alissa C Bell (2003). Extending the Boundaries of Research on Adolescent Development. Journal of Clinical Child & Adolescent Psychology, 32(4), 531–535. doi:10.1207/ s15374424jccp3204_5

Goldhammer Hilary B., Maston Essence D and Alex S Keuroghlian (2018). Addressing Eating Disorders and Body Dissatisfaction in Sexual and Gender Minority Youth. American Journal of Preventive Medicine, 56(2):318-322 doi:10.1016/j. amepre.2018.09.011

Green Amy, Dorison Samuel and Mieshia Price-Feeny (2020). Implications of COVID-19 for LGBTQ Youth Mental Health and Suicide Prevention, Trevor Project, New York, NY.

Hammack Philiph L, Pletta David R, Hughes Sam D, Cohen Elliot, Atwood Julianne, and Richard C Clark (2022). Community Support for Sexual and Gender Diversity, Minority Stress, and Mental Health: A Mixed-Methods Study of Adolescents With Minoritized Sexual and Gender Identities. Psychology of Sexual Orientation and Gender Diversity. Advance online publication, doi: 10.1037/sgd0000591

Hankivsky Olena and Anuj Kapilashrami (2020). Beyond sex and gender analysis: an intersectional view of the COVID-19 pandemic outbreak and response. UK, March. Available at: https:// www.qmul.ac.uk/media/global-policy-institute/Policy-briefCOVID-19-and-intersectionality.pdf

Háttér Society (2019). Supportive friends, unprepared Institutions: The experience of LGBTQI students in Hungarian schools based on the National School Climate Survey. Háttér Society.

( https://en.hatter.hu/publications/supportive-friendsunprepared-institutions)

Háttér Society, Lesbian Organisation Rijeka - LORI; Prague Pride z.s. and Single Step Foundation (2022). Innovative approaches to training mental health service providers for the quality support of LGBTIQ+ people. Háttér Society.

Hawke Lisa D, Hayes Em, Darnay Karleigh and Joanna Henderson (2021). Mental health among transgender and gender diverse youth: An exploration of effects during the Covid‐19 pandemic. Psychology of Sexual Orientation and Gender Diversity. Advance online publication.

Herrmann Wolfram J, Oeser Philiph, Buspavanich Pichit, Lech Sonia, Berger Maximiliam, and Paul Gellert (2023). Loneliness and depressive symptoms differ by sexual orientation and gender identity during physical distancing measures in response to COVID-19 pandemic in Germany. Applied Psychology: Health and Well-Being, 15(1): 80-96, doi: 10.1111/aphw.12376

Hill Collins, Patricia. (2019). Intersectionality as Social Theory Durham: Duke University Press.

Huebner David M, Thoma Brian C and Torsten B Neilands (2015). School victimization and substance use among lesbian, gay, bisexual, and transgender adolescents. Prevention Science, 16(5):734-43. doi: 10.1007/s11121-014-0507-x.

Human Rights Campaign Foundation Welcoming Schools. Checklist for a welcoming LGBTQ and gender inclusive school environment. Retrieved April 14, 2023. https://www. welcomingschools.org/pages/checklist-for-a-welcoming-andinclusive-school-environment

IGLYO. 2007. Guidelines for an LGBTQ-Inclusive Education. Retrieved May 11, 2023. https://issuu.com/iglyo/docs/iglyo_

educational-guidelines/1

ILGA-Europe 2014. Glossary. Retrieved April 21, 2023. ( https://www.ilga-europe.org/about-us/who-we-are/glossary/ )

International Federation of Social Workers and International Association of Schools of Social Work. 2018. Global social work statement of ethical principles. International Federation of Social Workers.

Irwin Jay A, Coleman Jason D, Fisher Christopher M and Vincent Marasco (2014). Correlates of Suicide Ideation Among LGBT Nebraskans, Journal of Homosexuality, 61(8): 1172-1191, doi: 10.1080/00918369.2014.872521

Jadva Vasanti, Guasp April, Bradlow Josh H, Bower-Brown Susie and Sarah Foley (2021). Predictors of self-harm and suicide in LGBT youth: The role of gender, socio-economic status, bullying and school experience. Journal of Public Health, 45(1): 102–108, doi:10.1093/pubmed/fdab383

Johnson Brandon, Leibowitz Scott, Chavez Alexis and Sarah E Herbert (2019). Risk Versus Resiliency. Child and Adolescent Psychiatric Clinics of North America, 28(3), 509–521, doi:10.1016/j. chc.2019.02.016

Johnson Courtney, Ferno Joshua and Scot Keeter (2020). Few U.S. adults say they have been diagnosed with coronavirus, but more than a quarter know some-one who has. Available at: https:// www.pewresearch.org/fact-tank/2020/05/26/few-u-s-adults-saytheyve-been-diagnosed-with-coronavirus-but-more-than-aquarter-know-someone-who-has/

Jones Bethany A, Haycraft Emma, Bouman Walter P, Brewin Nicola, Claes Laurence, and Jon Arcelus (2018). Risk Factors for Eating Disorder Psychopathology within the Treatment Seeking Transgender Population: The Role of Cross-Sex Hormone Treatment. European Eating Disorders Review, 26(2):120-128.

Jones Tiffany (2018) Intersex studies: A systematic review of international health literature. SAGE Open, 8(2). DOI: 10.1177/2158244017745577

Kaasbøll Janike and Veronika Paulsen (2021). What is known about the LGBTQ perspective in child welfare services: A scoping review, Child & Family Social Work, 27(1):358–369.

Kamody Rebecca C, Yonkers Kimberly, Pluhar Emily and Christy L Olezeski (2020). Disordered Eating Among TransMasculine Youth: Considerations Through a Developmental Lens. LGBT Health, 7(4):170-173, doi: 10.1089/lgbt.2019.0354

Kann Laura, Olsen Emily O, Mcmanus Tim, Harris William A, Shanklin Shari L, Flint Katherine H, Queen Barbara, Lowry

Richard, Chyen David, Whittle Lisa, Thornton Jemekia, Lim

Connie, Yamakawa Yoshimi, Brener Nancy and Stephanie Zaza (2018). Sexual identity, sex of sexual contacts, and health-related behaviors among students in grades 9-12—United States and selected sites, 2017. MMWR Surveill Summ, 67(SS-8):1–114.

Karsay, Dodó and Virág, Tamás (2015). Kérdõjelek helyettLMBTQI-kisokos a médiának. Magyar LMBT Szövetség

Katz-Wise Sabra L, Rosario Margaret and Michael Tsappis (2016). Lesbian, gay, bisexual, and transgender youth and family acceptance. Paediatric Clinics of North America. 63(6):1011-25.

Kerry Stephen (2011). Representation of intersex in news media: The case of Kathleen Worrall. Journal of Gender Studies 20(3): 263–277.

Kosciw Joseph G and Oren Pizmony-Levy (2016).

International perspectives on homophobic and transphobic bullying in schools. Journal of LGBT Youth, 13(1-2), 1–5. doi:10.1080/19361653.

2015.1101730

Kutassy, Dorottya and Könnyü, Hella (2022). LMBTQI diákok támogatása az iskolában a propaganda törvény után. Háttér Társaság

Liem Adrian, Wang Cheng, Wariyanti Yosa, Latkin Carl and Brian J Hall (2020). The neglected health of international migrant workers in the COVID-19 epidemic. The Lancet Psychiatry 7(4): e20.

Lombardi Emilia, Wilchins, Riki A, Priesing Esq Dana and Diana Malouf (2002). Gender Violence. Journal of Homosexuality, 42(1):89-101, doi: 10.1300/J082v42n01_05

López López, Mónica; González Álvarez, Rodrigo; ten Brummelaar, Mijntie, van Mierlo Kevin R.O. and Leo WielddraajerVicent (2021). Working with LGBTQIA+ youth in the child welfare system: Perspectives from youth and professionals. Groningen: University of Groeningen Press.

López-Sáez Miguel Á, Angulo-Brunet Andrea, Platero Lucas, Bochicchio Vincenso and Oscar Lecuona (2023). Attitudes towards Trans Men and Women in Spain: An Adaptation of the ATTMW Scale. International Journal of Environmental Research and Public Health, 19-20(3):1872. doi: 10.3390/ijerph20031872.

López-Sáez, Miguel A and Lucas Platero (2022). Spanish youth at the crossroads of gender and sexuality during the COVID-19 pandemic. European Journal of Women’s Studies, 29(1_ suppl), 90S-104S, doi: 10.1177/13505068221076319

Lothwe Lorraine E, Libby Naomi and Steward L Aldelson (2020). Mental Health Care for LGBT Youths. Focus, 18(3): 268-276. https://doi.org/10.1176/appi.focus.20200018

Mackenzie Catriona, Rogers Wendy, and Susan Dodds (2014). Vulnerability. New Essays in Ethics and Feminist Philosophy Oxford: Oxford University Press.

Marre, Diana and San Román, Beatriz. (2012). El ‘interés superior’ de la niñez en la adopción en España: entre la protección, los derechos y las interpretaciones. Scripta Nova, Revista

electrónica de Geografía y Ciencias Sociales, 395(16).

McConnell Elizabeth A, Birkett Michelle A and Briam Mustanski B. (2015). Typologies of social support and associations with mental health outcomes among LGBT youth. LGBT health, 2(1):55-61.

McDonald Kari (2018). Social Support and Mental Health in LGBTQ Adolescents: A review of the literature. Issues Mental Health Nursery, 39(1):16-29. doi: 10.1080/01612840.2017.1398283

McKay Tasseli, Lindquist Christine H, and Shilpi Misra (2019). Understanding (and acting on) 20 years of research on violence and LGBTQ+ communities. Trauma, Violence, & Abuse, 20(5):665-678.

McGuire, Jennifer K., Anderson, Charles R., Toomey, Russel B. and Stephen T. Russell (2010). School climate for transgender youth: A mixed method investigation of student experiences and school responses. Journal of Youth and Adolescence, 39(10): 11751188.

Meyer Ilan H (2003). Prejudice, social stress, and mental health in lesbian, gay, and bisexual populations: Conceptual issues and research evidence. Psychological Bulletin, 129 (5): 674–697,doi: 10.1037/0033-2909.129.5.674

Missé Miquel and Noemí Parra (2022). Adolescencias trans. Acompañar la exploración de género en tiempos de incertidumbre. City Hall of Barcelona Retrived from informe_adolescencia_trans_ esp_web.pdf (barcelona.cat)

Missé Miquel (2018). A la conquista del cuerpo equivocado. Barcelona y Madrid: Egalés.

Nagata Jason M, Ganson Kyle T, and S Bryn Austin (2020). Emerging trends in eating disorders among sexual and gender minorities. Current Opinion in Psychiatry, 33(6):562-567, doi: 10.1097/YCO.0000000000000645.

O’Donoghue Kate and Suzanne Guerin (2017). Homophobic and transphobic bullying: barriers and supports to school intervention. Sex Education,17(2):220-234, doi: 10.1080/14681811.2

016.1267003

Ormiston Cameron Kate and Faustine Williams (2021). LGBTQ youth mental health during COVID-19: unmet needs in public health and policy. The Lancet, 339 (10324): 501-503.

Pacheco-Salazar, Berenice. (2018). Las voces del estudiantado en la investigación socio-educativa: Trascendiendo el adultocentrismo. Ciencia y Educación, 2(2), pg 43–51.

Parker Lacie L and Jennifer Harriger (2020). Eating disorders and disordered eating behaviors in the LGBT population: a review of the literature. Journal of Eat Disorders, 8(1): 51, doi: 10.1186/s40337-020-00327-y

Pascoe Elizabeth A and Laura Smart Richman (2009). Perceived discrimination and health: A meta-analytic review. Psychological Bulletin, 135(1): 531–554, doi: 10.1037/a0016059

Platero Lucas (2014). Transexualidades. Acompañamientos, factores de salud y recursos educativos. Barcelona: Bellaterra.

Platero Lucas and Emilio Gómez (2007). Herramientas para Combatir el Bullying Homofóbico. Madrid: Talasa.

Platero Lucas and Miguel López-Sáez (2022a). Spanish LGBTQ+ Youth and their Online Networks During the First Wave of Covid-19. Social Inclusion, 9(4):185-194. DOI: 10.17645/ si.v10i2.4950

Platero Lucas and Miguel A López-Sáez (2022b). Spanish youth at the crossroads of gender and sexuality during the COVID-19 pandemic. European Journal of Women’s Studies, 9(1S) 90S–104S. 10.1177/13505068221076319

Platero Lucas and Miguel A López-.áez (2020a). Support, cohabitation and burden perception correlations among LGBTQA+ youth in Spain in times of COVID-19. Journal of Children’s Services

15(4): 221–228.

Platero Lucas and Miguel A López Sáez (2020b). “Perder la propia identidad”. La adolescencia LGTBQA+ frente a la pandemia por COVID-19 y las medidas del estado de alarma en España. Sociedad e Infancias, 4, 195-198. http://dx.doi.org/10.5209/ soci.69358

Poteat V Paul, Berger Christian, and Julio Dantas (2017) How victimization, climate, and safety around sexual orientation and gender expression relate to truancy, Journal of LGBT Youth, 14(4): 424-435, doi: 10.1080/19361653.2017.1365037

Price Maggi, Polk Whitney, Hill Nancy E, Liang Bell and John Perella (2019). The intersectionality of identity-based victimization in Adolescence:A person-centered examination of mental health and academic achievement in a U.S. high school. Journal of Adolescence, 76: 185-196, doi. 10.1016/j. adolescence.2019.09.002

Puche Luis, Moreno Elena, and José I Pichardo (2013). Adolescentes transexuales en las aulas. Aproximación cualitativa y propuestas de intervención desde la perspectiva antropológica. In Octavio Moreno and Luis Puche, (Eds.), Transexualidad, adolescencias y educación. Miradas multidisciplinares, pp. 189-265. Barcelona: Egalés.

Rosario Margaret, Schrimshaw Erik W and Joyce Hunter (2008). Predicting different patterns of sexual identity development over time among lesbian, gay, and bisexual youths: a cluster analytic approach. American Journal of Community Psychology, 42(3-4):266-82, doi: 10.1007/s10464-008-9207-7

Rosenkrantz Dani E, Rostosky Sharon S, Toland Michael D, and David M Dueber (2020). Cognitive-affective and religious values associated with parental acceptance of an LGBT child. Psychology of Sexual Orientation and Gender Diversity, 7(1), 55–65,

doi: 10.1037/sgd0000355

Russell Stephen T, Toomey Russell B, Ryan Caitlin and Rafael M Diaz (2014). Being out at school: the implications for school victimization and young adult adjustment. American Journal of Orthopsychiatry, 24(1):635–43.

Ryan Caitlin (2013). Generating a revolution in prevention, wellness, and care for LGBT children and youth. Temple Political & Civil Rights Law Review, 23(1) : 331.

Ryan Caitlin, Russell Stephen T, Huebner David, Diaz Rafael and Jorge Sánchez (2010). Family acceptance in adolescence and the health of TGBT young adults. Journal of Child and Adolescent Psychiatric Nursing, 23 (4), 205-213, doi: 10.1111/j.17446171.2010.00246.x

Saewyc Elizabeth M, Bauer Greta R, Skay Carol L, Bearinger Linda H, Resnick Michael D, Reis Elizabeth and Aileen Murphy (2004). Measuring sexual orientation in adolescent health surveys: Evaluation of eight school-based surveys. Journal of Adolescent Health, 35(4):345 e1–e15.

Schumacher Kayden J, Candelario-Pérez Leonardo E, Avilés Faría Leonardo and G Nic Rider (2022). Intersectionality, Culturally Sensitive Care, and LGTBQ+ Youth. In Cristina Magalhaes, Richard Sprot and G Nic Rider, Mental Health Practice with LGTBQ+ Children, Adolescents, and Emerging Adults in Multiple Systems of Care, pp.31-40. London : Rowman and Littlefield.

Silliman Cohen Rachel I and Emily Adlin Bosk (2020). Vulnerable youth and the COVID-19 pandemic. Pediatrics, 146(1): e20201306.

Stonewall (2019). Top tips for LGBTQ+ inclusion in sport Retrieved April 14, 2023. ( https://www.stonewall.org.uk/our-work/ campaigns/rainbow-laces/top-tips-lgbtq-inclusion-sport )

Stonewall (2020). An introduction to supporting LGBTQ+ children and young people. Stonewall.

Stotzer Rebecca L (2009). Violence against transgender people: A review of United States data. Aggression and Violent Behavior,14(3):170-9.

Taywaditep, Kittiwut J. (2001). Marginalization among the marginalized: Gay men’s anti-effeminacy attitudes. Journal of Homosexuality, 42(1): 1-28. https://doi.org/10.1300/J082v42n01_01

Tortajada Iolanda, Willem Cilia, Platero Lucas and Nùria Araü na (2021). Lost in Transition? Digital trans activism on Youtube, Information, Communication & Society, 24:8, 1091-1107, doi: 10.1080/1369118X.2020.1797850

Travis Mitchell (2015). Accommodating intersexuality in European Union anti-discrimination law. European Law Journal 21(2): 180–199.

UNESCO (2016). Out In the Open: Education sector responses to violence based on sexual orientation and gender identity/ expression. UNESCO

van der Star Arjan, Pachankis John and Richard Bränström (2018). LGBT bullying at school across 28 European countries: the impact of bullying and structural stigma on later life satisfaction. European Journal of Public Health, 28(suppl_4,): cky213.054, doi: 10.1093/eurpub/cky213.054

Wainberg Milton L, Scorza Pamela, Shultz James M, Helpman Liat, Mootz Jennifer J, Johnson Karen A, Neria Yuval, Bradford Jean MArie, Oquendo María A, Arbuckle Melissa R (2017). Challenges and opportunities in global mental health: a researchto-practice perspective. Current Psychiatry Report, 19(5): 28.

Watson Ryan J, Park Minjeon, Taylor Ashley B, Fish Jessica, Corliss Heather L, Eisenberg Marla E and Elizabeth M Saewyn (2020). Associations Between Community-Level LGBTQSupportive Factors and Substance Use Among Sexual Minority Adolescents. LGBT Health, 7(2): 82-89, doi: 10.1089/lgbt.2019.0205.

Wenham Clare, Smith Julia and Rosemary Morgan (2020).

COVID-19: The gendered impacts of the outbreak. The Lancet 95(10227): 846–848.

White Caroline and Joshua Goldberg (2006). Expanding our understanding of gendered violence: violence against trans people and their loved ones. Canadian Women’s Studies, 1-2(25):124-127.

Weiss, Jillian T (2003). GL vs. BT: The Archaeology of Biphobia and Transphobia Within the U.S. Gay and Lesbian Community. Journal of Bisexuality, 3(3-4): 25–55. https://doi. org/10.1300/J159v03n03_02

Williams Trish, Connolly Jennifer, Pepler Debra and Wendy Craig (2005). Peer victimization, social support, and psychosocial adjustment of sexual minority adolescents. Journal of Youth and Adolescence, 34(5): 471–482, doi:10.1007/s10964- 005-7264-x

Wilson Clare and Laura A Cariola (2020). LGBTQ+ youth and mental health: A systematic review of qualitative research. Adolescent Research Review, 5(1): 187-211, doi: 10.1007/s40894-01900118-w

Xu Wang Xavier, Gan Quan, Zhou Junwen, Cosquer Mireille, Falissard Bruno, Corruble Emmanuelle, Jousselme Catherine and Florence Gressier (2023). A systematic review of the factors associated with suicide attempts among sexual-minority youth. The European Journal of Psychiatry. https://doi.org/10.1016/j. ejpsy.2022.09.003.

Ybarra Michele L, Mitchell Kimberly J, Kosciw Joseph G and Josephine D Korchmaros (2015). Understanding Linkages Between Bullying and Suicidal Ideation in a National Sample of LGB and Heterosexual Youth in the United States. Prevention Science Journal, 16:451–462, doi: 10.1007/s11121-014-0510-2