Buvo žiema, ar ba
Dažniausiai gali įrodyti tik tai, kas ir taip akivaizdu. To, kas nėra akivaizdu, įrodyti praktiškai neįmanoma
Buvo žiema. Nors nesnigo ir buvo šilta, visi žinojo, kad dabar – žiema. Kai kurie dalykai yra tokie akivaizdūs, kad nereikia jokių įrodymų. Mes su Valtornininku ėjome gatve. Aš nešiausi nedidelį maišelį, jis tempėsi savo valtorną. Ėjome susikibę už rankų kaip tikri įsimylėjėliai. Kurį laiką man atrodė, kad moteris bespalvėmis akimis sekė mums iš paskos. Aš norėjau pasidaryti sniego gniūžtę ir mesti į ją, bet nebuvo sniego. Supratau, kaip jaučiasi slidininkai, kai nuvažiuoja į kalnus, o sniego nėra. Sakysite, kad sniegas pernelyg nepastovi substancija, kad jos būtų, kada tik prireikia? O man atrodo, kad nepastovumas – tai ne pasiteisinimas. Jei visi nepastovūs dalykai galėtų tai atsirasti, tai vėl išnykti, pasaulis būtų pernelyg neprognozuojamas. Niekas negalėtų gyventi tokiame pasaulyje. Aš norėjau, kad imtų snigti, tada Valtornininkas galėtų nubraukti man nuo veido snaiges. Arba aš galėčiau nuvalyti snaiges nuo jo veido. Tai būtų puiku. Juk negali be jokio preteksto liesti kito žmogaus veido pirmą pažinties vakarą. Bet nesnigo. Net nelijo. Todėl mes ėjome ir kalbėjomės. Ėjome visiškai į priešingą pusę nuo mano namų. Aš jam papasakojau apie savo namus, jis nepatikėjo. Ir aš netikiu, kad kas nors gali tokiuose 23