Page 1


Rasa AĹĄkinytÄ—

Lengviausias

V i l n i u s 2 011


UDK 821.172-31 Aš-13

ISBN 978-5-415-02199-4

© Rasa Aškinytė, 2011 © Leidykla VAGA, 2011


Šis Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais. Jei skaitant atrodys, kad tai Pasakojimas apie jus, nė neabejokite – taip ir yra.


turinys

I. Laiko knyga Ir vėl

| 15

Patogeninis mikroorganizmas

| 18

Prancūzijoje stalų – kiek tik nori Buvo žiema

| 23

Akmenys neturi kraujo Dabar tokie laikai 2084 metai

| 21

| 26

| 29

| 31

Geriausia eiti į kiną Ne visi yra gražūs

| 34 | 38

Lengviausias būdas pažvelgti į ateitį 1 Esminiai skirtumai

| 42

Trys visada geriau nei du Konformizmas Kiaušinis

| 49

Vieną naktį Molekulė Pandora

| 46

| 51 | 52

| 54

| 44

| 41


Sombra

| 57

Nealeksas

| 60

Lengviausias būdas pažvelgti į ateitį 2 Šešėlis neturi lūpų Pasakyk man

| 64

| 66

Melagė. Dangtis Sraigė

| 63

| 67

| 72

Šerkšnas

| 76

Tuštuma nėra ramybė

| 79

Kas neskęsta, tas dega

| 80

Smilkalai

| 82

Spindulys

| 84

Kai žiūriu į kalnus, man norisi verkti

| 87

Kelias į požemio karalystę iš visur vienodas Kiekvienas trejetas tobulas Skrisk tarp vieno ir kito Nieko per daug

| 88

| 90

| 93

| 94

Pirmuosius dievus pasaulyje sukūrė baimė Viskas yra svetima, vien tik laikas – mūsų Sumaišyk, duok, nurodyk

Pasiimk sau, turėk sau

| 99

| 102

Nieko nėra amžina, tik kai kas trunka ilgai Po darbų būtina pailsėti

| 96

| 108 | 111

| 105


II. Pasakų knyga Nekartoti. Kartoti nereikia

| 117

Padarysiu taip, kad mane atsimintum

| 119

Laikas, iki kurio... Laikas, prieš kurį... Laikas, nuo kurio... Laikas, po kurio... | 121 Nauji daiktų pavadinimai

| 125

Ačiū kažkokiam laimingam atomų susijungimui Nuogas, visiškai nuogas Natūralios kliūtys

| 130

| 134

Lengviausias būdas pažvelgti į ateitį 3 Ne visų vienoda išvaizda Tikrų tikriausi žodžiai Lengviausias

Ūsai

| 138

| 139 | 140

| 144

Mielas pamišimas, saldus bandymas Per visą dangų

| 128

| 148

| 149

| 152

Pro vienas duris įeiti, pro kitas išeiti Dovanos

| 155

| 156

Nieko negalima bausti dukart už tą patį nusikaltimą Graikas keičia moteris. Laikas taip pat Trys paršiukai

| 165

| 167

Daryk savo ir nežiūrėk pabaigos Viduriu eiti saugiausia Nei vienas, nei vieno

| 177 | 182

O kas gi saugos pačius sargus? Nėra miestų be namų

| 170

| 193

| 186

| 159


Nėra namų be dūmų

| 197

Nėra dūmų be ugnies

| 200

Tauta mane nušvilpia, bet aš ploju pati sau Šiaurės meškos yra kairiarankės

| 207

Gyvenimai: geriausi iš geriausių

| 209

Auksas

| 205

| 215

Viskas yra iliuzija; iliuzija yra pasaulio pagrindas Aš čia

| 223

Po to, bet ne dėl to Neverta

| 227

| 228

Man labai gaila

| 229

| 220


I

Laiko knyga Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta. a n t r a s di e vo įsa k y m a s išėj i mo k n ygoj e


Ir vėl, ar ba

Dažniausiai viskas yra daug paprasčiau, nei iš tikrųjų atrodo

Mano vardas Tomas. Ne, mano vardas Blanka*. Mano vardas Blanka. Man trisdešimt penkeri, nors dar visai neseniai buvo trisdešimt. Metai ne visada eina iš eilės. Ir ką gali padaryti? Ar gali padaryti, kad laikas tavęs klausytų? Taigi, kad negali, niekas negali, niekas rimtai net nebando. Taip kartu mes ir einame – metai sau, mes – sau. Aš turiu seserį. O tai jau daug. Ne visi turi seserį. Noriu turėti ir brolį, bet brolio neturiu. Sesuo už mane tiek daug vyresnė, kad kartais galvoju, gal ji mano mama. Vieną kartą paklausiau, ar tikrai. Sesuo nesakė nieko, o mama pasakė „išprotėjai“. Taip jinai atsako į kas antrą mano klausimą, todėl stengiuosi klausinėti mažiau. Kartais aš tikrai kalbu keistai ir atrodau keistai. Sesuo sako, kad nieko čia tokio, anksčiau ar vėliau visiems taip atsitinka. Sesuo teisi. Mama niekada jai nesako „išprotėjai“. Ir mama teisi. Visi visada teisūs, tik ne aš. Ir gerai. Pamiršau jums pasakyti dar vieną dalyką – manęs iš tikrųjų nėra. Kartais aš gyvenu su vyru. Jei paklaustumėte, ar aš gyvenu su savo vyru, neturėčiau ką atsakyti. Su vyru, ir tiek. Kai negyvenu su vyru, gyvenu viena. Turiu savo butą, tiksliau, kelis kambarius * Vardas pakeistas.

15


antrame seno medinio namo aukšte. Trečio aukšto nėra. Pirmas yra ir jame gyvena žmonės. Kartais kažkas gyvena ir laiptinėje. Tas kažkas kiekvieną naktį būna vis kitas. Arba tik persirengia. Bet smirdi visada vienodai. Niekada nesupratau, tas kažkas yra vyras ar moteris. Kartais jis būna su sijonu, bet tai nieko neįrodo. Kažkas niekada neguli ant tako, visada pasikloja kampe, bet vis tiek visiems trukdo. Nežinau, kodėl. Gal tai tiesiog tokio tipo žmogus. Ir man jis trukdo. Dar man trukdo tai, kad į antrą aukštą nėra laiptų. Tai kaip aš atsiduriu savo bute, paklausite, gal liftu užvažiuoju? Tai jau tikrai, kur jūs tokiame name liftą dėtumėt! Ir kaip jis laikytųsi, na, nebent būtų labai lengvas. Bet antrame aukšte niekas negyvena, tik aš. Ar esate kada matę liftą, įrengtą specialiai dėl vieno žmogaus? Aš tai esu. Užlipu kopėčiomis. Sunkiau, jei per daug prisiperku, tada reikia lipti kelis kartus. Nieko, kopėčios gražios, pati taip nusidažiau. Ir mano bute gražu. Bet kai gyvenu su vyru, išsikraustau pas jį, nes negali tikėtis, kad kas nors ne tik norėtų su tavim gyventi, bet dar ir sutiktų laipioti kopėčiomis. Vardiju tik gerąsias savo savybes. Nors čia ne skelbimas „noriu susipažinti“, lyg ir nėra ko meluoti. Aš neturiu vaikų. Labai gaila. Aš dirbu Prancūzijoje. Taip vadinasi kavinė, kurioje plaunu indus. Tik jau nepagalvokite, kad mano tokios pareigos. Ne, iš tikrųjų mano darbas – skaičiuoti pinigus. O indus plaunu todėl, kad noriu. (Man patinka žiūrėti, kaip išbėga nešvarus vanduo.) Tai vienas iš nedaugelio darbų, už kurį man nemoka pinigų. Už kitus moka, ir daug. Pavyzdžiui, kartais aš groju už pinigus, nes moku groti valtorna, o daugelis nemoka. Pradėjau mokytis jau dirbdama Prancūzijoje. 16


Žinoma, instrumentą pasirinkau ne atsitiktinai. Man patiko, kad išpūstas garsas turi pereiti per keturis metrus išraityto varinio vamzdžio. Ir dar man patiko valtornos mokytojas. Keletą mėnesių aš su juo gyvenau. Tiksliai neatsimenu, kiek. Pirmą kartą jį pamačiau Prancūzijoje. Man atrodo, kad labai svarbu, kur žmogų pirmą kartą pamatai. Pirmą įspūdį susidarom labai greitai, ir ne tik pagal drabužius, bet ir pagal tai, kur susitikom. Juk didžiulis skirtumas, ar žmogų sutinki oro uoste, ar archyve, bibliotekoje ar biliardinėje, cirke ar ceche, Dakare ar daigyne, Ermitaže ar elektrinėje, fotostudijoj ar federalinių tyrimų biure, gaisrinėje ar galanterijos skyriuje, Haid parke ar hareme, Ibisoje ar ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, jachtoje ar ... ir t. t., ir t. t.

17


Patogeninis mikroorganizmas, ar ba

Dažniausiai tai, kas iš išorės nežalinga, gali sukelti ligą, vos patenka į kūno vidų

Patogeninis mikroorganizmas – ligą sukeliantis mikroorganizmas. Patogeninis mikroorganizmas prasiskverbia į kūną, sunaikina dalį jo ląstelių bei audinių ar kitaip kenkia ir taip sukelia ligą. Labiausiai paplitę patogeniniai mikroorganizmai yra virusai, bakterijos ir grybai. Jiems taip pat priklauso protistai, pavyzdžiui, maliariją sukeliantis pirmuonis.

Taigi, pirmą kartą jį pamačiau Prancūzijoje. Jis stovėjo prie baro. Tai neatrodė įtartina. Visi vieniši vyrai stovi prie baro. Todėl aš ne iškart pamačiau, kad jo per trumpos kojos. Ne kreivos, o tiesiog per trumpos. Abi vienodai. Jis iškart paklausė, ar aš už jo tekėsiu. Atsakiau, kad ne, nes aš nepilnametė, o mamos leidimo prašyti nenorėčiau. Jis pasakė, kad neatrodau kaip nepilnametė. Aš pasakiau, kad ne visada yra taip, kaip atrodo. Nors bare buvo prietema, puikiai matėsi, kad vyras gražus. Keista veido išraiška, lyg kažkam pasiruošęs, tik neaišku, kam. Atrodė, tuoj pradės arba juoktis, arba verkti. Bet nepradėjo (nei tada, nei kitais kartais). Jau tą patį vakarą jis grojo. Buvo keista, nes niekas baruose valtornomis negroja. Kartu su juo grojo dar dvi merginos, tik nežinau, 18


kaip vadinasi jų instrumentai. Grojo labai gražiai. Jų trio vadinosi „Prieblandos sutemoje“. Kvailesnio pavadinimo nebuvau girdėjusi, neišgirdau ir vėliau. Man atrodo, kad žmonės visai be reikalo stengiasi viską kaip nors pavadinti. Ypač vieni kitus. Ar esate sutikę žmogų, kurio niekas niekaip nevadintų? Esu įsitikinusi, kad ne. Taip pat esu įsitikinusi, kad daugybė žmonių tikrai nenusipelnė jokio vardo, net paties trumpiausio. Jie grojo labai gražiai. Aš negalėjau ramiai mėgautis, nes mane erzino viena iš trio merginų. Kai tik atsiranda kuo mėgautis, tuo pat metu kas nors ima erzinti. Šitie du dalykai neatskiriami. Mergina grojo, bet visą laiką žiūrėjo ne į klausytojus, o į vyrą, grojantį valtorna. Jai buvo nelabai patogu, nes vyras stovėjo scenos gilumoje, todėl jai reikėjo visą laiką gręžiotis. Mergina buvo negraži, tikra prieblanda. Labai ilgos rankos. Ilgi juodi plaukai, bespalvės akys. Man nepatinka žmonės su bespalvėmis akimis. Ir vyras visą laiką žiūrėjo į moterį. Man tai nepatiko. Jei nori žiūrėti vienas į kitą, gali tai daryti namie, nėra ko eiti į mano barą. Man visada reikia to, ką turi kiti. Čia jau aš nieko negaliu padaryti. Nesu atsakinga už ligas, kuriomis sergu. Vyrui turbūt taip pat nepatiko bespalvės akys, jis stengėsi žiūrėti žemiau. Žiūrėjo taip, lyg norėtų per odą įsismelkti į jos vidų. Norėjau jam pasakyti, kad taip į žmones žiūrėti negalima. Tie, kas skverbiasi į vidų, sukelia norą priešintis. Laukiau, kol tas jų koncertas baigsis. Norėjau pasakyti vyrui, kad ir aš moku groti. Fortepijonu. Man atrodo, kad grojimas fortepijonu pakeičia žmogų. Kai viena ranka daro kitką negu kita ranka, kitaip vystosi smegenys, tampi ne tokiu, kaip kiti, tampi menininku. Aš buvau menininkė ir norėjau, kad visi tai žinotų. 19


Kaip paaiškėjo vėliau, valtornininkas turėjo vienintelį trūkumą – negalėjo arba nenorėjo normaliai ištarti mano vardo. Sakydavo „Blianka, aš tave taip myliu“. Mano vardas ir taip negražus, o taip ištarus pasidaro nebepakenčiamas. Ta „Blianka“ ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios aš vieną rytą parsikrausčiau namo, palikusi pas jį savo daiktus. Kai gyvendavau pas kokį vyrą, stengdavausi ten nesinešti daug daiktų. Viskas dėl tų kopėčių. O gal tokį butą išsirinkau specialiai, juk svarbu ne daiktai, o siela. Tai aš savo siela ir rūpinausi.

20


Prancūzijoje stalų – kiek tik nori, ar ba

Dažniausiai žmonės klausia to, kas ir taip akivaizdu

Mano bute nėra stalo. Nežinau, ką dėl to kaltinti. Labiausiai stalo reikėtų didžiajame kambaryje, bet grindys čia tokios nuožulnios, kad net jei stalas ir būtų, viskas nuo jo čiuožtų žemyn. Kitame kambaryje grindys lygios lygutėlės, kaip kine. Stalus statyk nors į kiekvieną kampą, bet aš to nedarau. Jei negali ko nors padėti kur nori, nereikia visai. Prancūzijoje stalų – kiek tik nori. Todėl man čia labiau patinka nei namie. „Prieblandos sutemoje“ jau seniai nebegrojo. Viena moteris tik pagrojusi išėjo, o kita, ta, bespalvėmis akimis, sėdėjo ir žiūrėjo. Dabar jau ne į vyrą, į televizorių. „Sveikinu laimėtojus, susitiksime rytoj“, – pasakė graži ponia iš ekrano. Žmonės mėgsta laimėti. Kažin, ar aš esu ką nors laimėjusi. Aišku, savo butą, darbą Prancūzijoje ir gal dar kai ką. Mama, žinoma, sakytų „išprotėjai, kokie čia laimėjimai“. Bet jei kuo nors džiaugiesi, tai ir yra laimėjimai. Nesuprantu, kodėl moteris bespalvėmis akimis nėjo namo. Ji tebesėdėjo, nors nebeturėjo ko laukti. Jos Valtornininką jau buvau laimėjusi aš. Daugiau nei valandą vyras sėdėjo prie baro ir žiūrėjo į 21


mane. Neprisimenu, koks jo vardas. Man atrodo, kad Blanka. Bet taip tikriausiai negali būti. Aš paklausiau, ar jis norėtų būti įžymybė. – Nesupratau? – perklausė Valtornininkas. – Jei būtum žymus kaip Einšteinas, tave įtrauktų į chrestomatijas, o tavo žaislinį biustą pardavinėtų Makdonalde kartu su prisukamomis beždžionėmis ir transformeriais, – paaiškinau. – Dabar supratau, – pasakė Valtornininkas. Tingėjau klausti dar kartą, nors taip ir nesupratau, jis norėtų būti įžymybe ar ne. – Galėčiau išmokyti tave groti, – pasiūlė Valtornininkas. Abu supratome, ką tai reiškia, todėl aš tylėjau. – Ar žinai, kodėl drambliai negali gyventi Antarktidoje? – pabandžiau pakeisti temą. – Aišku, kad žinau, – atsakė Valtornininkas. – Todėl, kad jie per sunkūs, jie negalėtų nė žingsnio žengti, vis įlūžtų. Niekas negali gyventi nežengdamas nė žingsnio. Man patiko, kad jis viską žino. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jau kitą savaitę aš pas jį persikrausčiau. Sakysite, keista? Kas čia keisto, juk visi taip daro. Ar gali būti keista tai, ką daro visi? – Ar tau patinka bespalvės akys?! – paklausiau garsiai, kad girdėtų visi, buvę bare. – Ne! – atsakė Valtornininkas. Nežinau, ar jis suprato, kodėl aš rėkiu, bet ir jis rėkė. – O kokios akys tau patinka? – paklausiau tyliau. – Užmerktos, – atsakė Valtornininkas. O gal jis pasakė visai ne taip, gal tik aš norėjau, kad jis taip atsakytų.

22


Buvo žiema, ar ba

Dažniausiai gali įrodyti tik tai, kas ir taip akivaizdu. To, kas nėra akivaizdu, įrodyti praktiškai neįmanoma

Buvo žiema. Nors nesnigo ir buvo šilta, visi žinojo, kad dabar – žiema. Kai kurie dalykai yra tokie akivaizdūs, kad nereikia jokių įrodymų. Mes su Valtornininku ėjome gatve. Aš nešiausi nedidelį maišelį, jis tempėsi savo valtorną. Ėjome susikibę už rankų kaip tikri įsimylėjėliai. Kurį laiką man atrodė, kad moteris bespalvėmis akimis sekė mums iš paskos. Aš norėjau pasidaryti sniego gniūžtę ir mesti į ją, bet nebuvo sniego. Supratau, kaip jaučiasi slidininkai, kai nuvažiuoja į kalnus, o sniego nėra. Sakysite, kad sniegas pernelyg nepastovi substancija, kad jos būtų, kada tik prireikia? O man atrodo, kad nepastovumas – tai ne pasiteisinimas. Jei visi nepastovūs dalykai galėtų tai atsirasti, tai vėl išnykti, pasaulis būtų pernelyg neprognozuojamas. Niekas negalėtų gyventi tokiame pasaulyje. Aš norėjau, kad imtų snigti, tada Valtornininkas galėtų nubraukti man nuo veido snaiges. Arba aš galėčiau nuvalyti snaiges nuo jo veido. Tai būtų puiku. Juk negali be jokio preteksto liesti kito žmogaus veido pirmą pažinties vakarą. Bet nesnigo. Net nelijo. Todėl mes ėjome ir kalbėjomės. Ėjome visiškai į priešingą pusę nuo mano namų. Aš jam papasakojau apie savo namus, jis nepatikėjo. Ir aš netikiu, kad kas nors gali tokiuose 23


namuose gyventi. Bet kartais pati sau tai įrodau, o kaip tai įrodyti kitiems, nežinau. – Ar tu jau nuo mažens norėjai groti valtorna? – paklausiau. – Niekas nuo mažens nenori groti valtorna, nes niekas nė neįsivaizduoja, kad galima būti valtornininku. – O aš visą laiką svajojau būti langų valytoja. Man atrodo, kad skaidrumas – gražiausia daiktų savybė, – pasakiau. Aš negalėjau atsipalaiduoti, man atrodė, kad moteris, pati nesuprasdama, kad yra jau praeityje, vis sekė mus ir stengėsi sugadinti ne tik dabartį, bet ir ateitį. Vis sukiojausi atgal, ir nors tos moters nemačiau, tačiau ir be akivaizdžių įrodymų žinojau, kad ji vis dar seka iš paskos. Net ir tada, kai eidavom nesusikibę, Valtornininkas lyg netyčia vis paliesdavo mano ranką. Man tai patiko. Nors buvo šalta, nesimoviau pirštinių. Man atrodo, kad svarbu leisti žmonėms tave paliesti. Ypač tada, kai dar niekas neaišku, kai viskas dar – ore. – Ar tu tiki, kad muzika gali išgelbėti pasaulį? – paklausiau. – Tikiu, – nusijuokė Valtornininkas. – Visi tuo tiki. Juk žmonės groti pradėjo anksčiau nei kalbėti. – Tikrai. Kalbomis nieko neišgelbėsi, – sutikau. – Kalbėdami žmonės tik viską sugadina. – Dažniausiai galvoji viena, o sakai visai kita. Grodamas ar šokdamas nepameluosi. – Niekada apie tai negalvojau, – nustebau. – Tai ir gerai. – Todėl žmonės ir bijo šokti arba dainuoti, – pasakiau po kurio laiko. Valtornininkas vėl laikė mane už rankos. – Paprašai padainuoti, o jie sako „nemoku, neturiu klausos“. Šokti irgi. – Dar negirdėjau, kad kas prisipažintų, kad nemoka kalbėti arba neturi ką pasakyti. 24


Tikrai, aš dažniausiai neturiu ką pasakyti, o kalbu nesustodama. Visoms progoms turėjau pasiruošusi po kalbelę. Tik paklauskite ko ir manęs nebenutildysite. Sužinosite viską – kur buvau, ko noriu, kada atsikėliau, ką skauda dabar ar ką skaudėjo prieš metus, ką pirkau, ką skaičiau, ką myliu, ką valgau. Dar pridėčiau porą atsiminimų iš vaikystės, papasakočiau, kokių turiu planų. Tai taip bjauru. Kam tai gali rūpėti? Rūkiau jau penkioliktą cigaretę, nors kas rytą pasižadu surūkyti tris. Šiandien pavyko nelabai nutolti nuo užsibrėžto plano. – Rūkydama bent jau dalį to, ką noriu pasakyti, įtraukiu į plaučius. – Tai todėl rūkyti nesveika? – Valtornininkas nusijuokė. Jis gražiai juokiasi. Man patinka žmonės, kurie gražiai juokiasi. – Žinai, kad karvės gali užlipti laiptais aukštyn, kiek tik nori, bet nemoka nulipti žemyn? – Labai jau ambicinga, – dabar jau aš nusijuokiau. – Jos kitaip negali. – Visi sako „aš kitaip negaliu“. – Karvės nesako. – O kas jų kada klausė? – Taigi, neklausi – nežinosi. – Žinai, būna tokių žmonių, – pasakiau, – kuriems norisi atiduoti viską. – Ką viską? – Viską, ką turi. – Tai aš toks žmogus? – paklausė Valtornininkas. – Aha. – Tada atiduok man savo drabužius. Būtų neblogai, jeigu tu dabar nusirengtum, – jis vėl juokėsi. Tas jo juokas buvo toks natūralus. Tai buvo pats tikriausias įrodymas. 25


Akmenys neturi kraujo, ar ba

Dažniausiai tik ką nors laimėjęs supranti, kad tau to dalyko nelabai reikia

Aš nežinau, kas sukūrė pasaulį, bet man atrodo, kad jis nėra sukurtas labai gerai. Būtų daug paprasčiau, jei: visų nuomonė sutaptų visais klausimais; m pasaulyje būtų mažiau dalykų, kurių būtų galima norėti; m žmonės nenorėtų to, ką turi kiti. m

Dabar daugiausia laiko žmonės išeikvoja deryboms ir dalyboms. Jei kokio daikto kam nors nereikia, tai nereikia niekam. Netikite? Galiu įrodyti, tokių daiktų pilni šiukšlynai. Bet jau jei kam nors ko nors prireikia, tai būtinai to paties visiems. Pavyzdžiui, jei Valtornininko dabar reikėjo man, kodėl jo būtinai prireikė ir tai moteriai bespalvėmis akimis? Galima pagalvoti, kad pasaulyje daugiau nebėra vyrų. Arba kitų porų, kurias galėtum sekioti. – Tau neatrodo, kad kažkas seka mums iš paskos? – paklausiau Valtornininko. Jis nė nesiteikė atsisukti ir pažiūrėti. – Taip, mums iš paskos seka mūsų praeitis, – atsakė pernelyg linksmai. Nežinau, kas mane erzino labiau – nepagrįstai gera jo nuotaika, tingėjimas vykdyti mano norus ar tai, kad mes priėjome autobu26


sų stotelę ir sustojome. Aš nenorėjau, kad viskas baigtųsi čia ir dabar. – Kur tu ruošiesi važiuoti? – paklausiau liūdnai. Gaila, bet aš nemoku slėpti savo nuotaikos. – Pasėdėkim, – pasiūlė Valtornininkas, matyt, pavargo tampytis su ta savo dūda. Mes atsisėdom, aš – tiesiai ant kažkokios smalos. Tada to nesupratau, bet tas kelnes vėliau teko išmesti. Dar kartą įsitikinau, kad tikrosios mūsų veiksmų pasekmės išaiškėja gerokai vėliau. O tą naktį, aš, neįtardama nieko blogo, sėdėjau stotelėje ant suoliuko ir jaučiausi visiškai laiminga. – Būdamas jaunas žinai, kaip gyventi, kad gyvenimas būtų geras. Vėliau išmoksti būti ir laimingas. Be to, sužinai, kas tai yra malonumas, – pasakė Valtornininkas. Nelabai supratau, kurią stadiją jis pasiekęs dabar. Man nepatiko banalybės, todėl paklausiau, ar jis galėtų man ką nors pagroti. – Galėčiau, tik ne stotelėje, aš stotelėse negroju, – pasakė jis. Abu žinojome, ką tai reiškia, todėl aš nieko neatsakiau. Amžinybę sėdėjome ir tylėjome. Lojo šunys*. Niekada nesupratau, ko jie vis loja ir loja. Yra daugybė dalykų, kurių aš nesuprantu, todėl ilgainiui nustoju apie juos galvoti. Nors buvo naktis ir autobusai jau porą valandų nebevažinėjo, į stotelę prisirinko ir daugiau žmonių. Turbūt taip pat norėjo pasėdėti. Niekas nieko nesakė ir nedarė, bet buvo aišku, kad mums laikas atsistoti. Negali nejausti, kai tave stumia iš vietos. Vos atsistojusi eiti už kažko užkliuvau, turbūt už kokio akmens. Nieko baisaus neatsitiko, juk akmenys neturi kraujo. Bent jau niekas * Nėra romano, kuriame nebūtų frazės „Lojo šunys“. Net Biblijoje šunys minimi keturiolika kartų.

27


neįrodė priešingai. Aš kraujo turiu, bet jis neišbėgo, nes nenugriuvau, tik pasisukau koją taip, kad beveik nebegalėjau paeiti. Labai atsiprašau, žinau, kad per pirmą pasimatymą negražu taip elgtis. Taip padariau tikrai netyčia. Be to, kalta ne aš, o ta moteris bespalvėmis akimis. Nereikia kitų sekioti ir gąsdinti. Reikia mokėti pripažinti savo pralaimėjimą ir su tuo susitaikyti. Neužsiciklinti dabartyje. Mokėti žiūrėti į priekį. Aš tai mokėjau puikiai. Visada pabėgdavau situacijai dar nepradėjus blogėti. Kam laukti, kol kas nors pasakys „aš tavęs nebemyliu, viskas baigta“? Geriau pasitraukti, kol dar viskas puiku, bet jau pasirodo pirmieji nerimo ženklai. Tik reikia atidžiai stebėti. Pavyzdžiui, jei kas nors tau rašo kas dieną, o vieną dieną parašo ne ryte, kaip įprastai, o po pietų, aš pabėgu. Nieko nesakau, tiesiog dingstu. Niekada neprašau, kad mane mylėtų. Jei kas nors negali su manim susitikti, kai aš noriu, jei neateina, kada aš tikiuosi – viso gero, man tokių nereikia. Bet man nereikia ir tokių, kurie daro viską taip, kaip aš noriu. Tada nebesuprantu, ko jie prikibo ir nepalieka manęs ramybėje, todėl pabėgu. Tik jau nesakykite, kad nežinau, ko noriu, nes aš žinau. Noriu visada pati valdyti situaciją. Ir man tai gana neblogai sekasi.

28


29

R. Aškinytė "Lengviausias"  

Romanas Lengviausias – antras rašytojos Rasos Aškinytės kvietimas „leistis į romaną“ (pirmas – Rūko nesugadinti – pasirodė 2009 m., Tyto alb...

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you