Paroda " Korėtų akmenų giesmės"

Pristatydama visuomenei savo kūrybos parodą „Korėtų akmenų giesmės“ dailininkė sutapatina ją su metafora žmogaus gyvenimui. Paroda menininkei yra kaskart naujas iššūkis, kuomet šiam žingsniui visuomet ruošiamasi ilgai, atsakingai, kruopščiai atrenkant darbus.

Dėstydama mintis, iliustruojant parodos koncepciją, autorė apibrėžia: „laikas palieka pėdsakus, o žmogaus sieloje randelius – korėtumą. Paprastume slypi didingos giesmės, šlovinančios akimirkos savitumą, dovanotą patirtį“. Šioje grafikos darbų parodoje autorė pristato 27 savo naujausius kūrinius, atliktus juodu tušu ir plunksna. Menininkė praleidžia daug laiko eskizuodama. Jos nuomone, klasikinė grafikos technika skleidžiasi per subtilų pajautimą, tad kurdama, nesunkiai išreiškia ir formuoja save, kaip menišką asmenybę.

Parodoje eksponuojamuose, grafikos technika atliktuose darbuose, jaučiamas ryškus tradicijos paisymas, bet tuo pačiu jie kalba ir šiuolaikinio meno kalba. Lauros Baltijutės grafiką galėtumėme apibūdinti, kaip tylų, privatų jos pašnekesį su pačia savimi, glaudaus dvasinio kontakto atradimą. Pati menininkė šią techniką vadina tiesiog žaidimu popieriuje, kuris širdžiai visuomet yra miela meditacija. O visus pėdsakus, paliktus baltame popieriaus lape – brūkšnelius, tapatina su randeliais ant odos. Laurai Baltijutei patinka žaisti su grafiškomis formomis, siluetais, dėmėmis, paviršiais, taip pat perkurti kasdienybėje sutiktus objektus. Pati menininkė savo darbuose atranda iliustratyvumą, o apie kūrybinį procesą kalba taip: „kūryba - nuolatinis ieškojimas, atsinaujinimas ir judėjimas pirmyn. Kiekvienu darbu naujai atrandu kūrybą savyje. Darbai keičiasi kartu su manimi. Jie – gyvenimo akimirkų interpretacijos“. Menininkė kiekviename darbe pasakodama skirtingą istoriją, joje talpina skirtingus simbolius, vaizdus. Darbų kompoziciniai siužetai, stebinčiajam kelia įvairias asociacijas. Kūriniuose pastebima aiški atsikartojanti stilistika – rami bei harmoninga vidinė kūrėjos pusiausvyra, fragmentiškai atsirandantys motyvai ir komponavimo principai.

Pastebima faktūriškumo įvairovė bei vientisumo paieškos formose. Kiekvienas darbas – tarsi atskira gyva organiška struktūra. Laura Baltijutė savo darbų neskirstė pagal pavadinimus, nes jos nuomone tai apriboja žmones. Kiekviena kompozicija savyje turi pakankamai įvairių asociacijų, kurios nukreipia apsvarstyti ir prisijaukinti jos siurrealistines patirtis. Pradėjus detaliau analizuoti darbus, kiekvienam gimsta skirtingos interpretacijos, pamąstymai, išryškėja aiškesni motyvai ir temos. Ruginės duonos kepaliukai bei akmeninės girnos, persismelkę nostalgijos tėviškei ir sakralumo kvapu. Laiptų konstrukcijos jungiančios šį ir anapusinį pasaulį; o galbūt vedantys iš praeities į dabartį ar ateitį. Nemažai tarpusavyje kalbančių ir bendraujančių personažų. Taip pat išraiškingi struktūrizuoti, monumentalūs fragmentai, atskleisti per geometrinių figūrų prizmę. Atpažįstami architektūriniai elementai (kolonos, atraminės detalės, elipsė). Portretai - siurrealistinės transformacijos, pulsuojančios gyvybę. Darbuose taip pat galime apčiuopti kitą dimensiją, erdvę, materiją - mistiškus akmenų virsmus į giedančius paukščius. Kompozicijos pasižymi smulkmeniškumu, atskleidžiančiu autorės jautrų pajautimą bei atidumą supančiai aplinkai. Bendraudama su kitais žmonėmis, autorė sukauptą įvairią informaciją perkelia į savo kūrinius taip gvildendama socialines aktualijas ir meistriškai kurdama juodų ir baltų dėmių dialogus.

Rinkdamasi siužetus savo darbams, menininkė į pasaulį žvelgia pro egzistencinio simbolizmo prizmę. Kai kur subtiliai įžvelgiamas ironiškas graudulys, nebijant atsigręžti į bėgančiame laike užmirštas tradicijas, vertybes. Menininkės kūriniuose atsekami keli sluoksniai – vieni labiau pastebimi, kiti neįskaitomi. Spontaniški „perkėlimai“ iš realios padėties į įsivaizduojamą – tarsi įgauna metaforų statusą. Žiūrovą intriguoja kuomet netikėti objektai pasirodo netikėtoje aplinkoje, o maži įcentriniai pasaulėliai linkę įtraukti į save. Parodos autorės kūryboje ryški simbolių gausa, estetizmas, rankos laisvumas, linijų ir dėmių lengvumas. Lauros Baltijutės kūriniuose atpažįstami tikrovės elementai išnyra iš dinamiškai pabertų brūkšnelių dėlionės. Linijos, brūkšneliai juda popieriaus lape, balansuodami tarp iliuzijos ir realybės. Juk grafikoje iš tiesų ir yra svarbiausia linijos, štrichai, baltų ir juodų dėmių žaismas. Piešiniai verčia stebėtis, kai netikėtai įžvelgiamas paukščio, žmogaus ar kitas pažįstamas siluetas. Pasiduodama spontaniškam minties proveržiui. Pati Laura Baltijutė savo eksponuojamų kūrinių idėją pristato šiais žodžiais: „savo kompozicijose intuityviai talpinami realybės, gamtos atspindžiai. Juk kiekvieno menininko tikslas darbuose savitai originaliai, per savo suvokimo prizmę, perteikti supančią aplinką. Po daugybe plunksnos paliktų tušo brūkšnelių atsiskleidžia gyvenimas, liūdesys, džiaugsmas, žemiški ir sielą virpinantys atradimai. Jie jungia kuriantįjį su pasauliu. Savo parodoje siekiu, jog per grafikos darbus susijungtų mano ir žiūrovų širdžių plakimai, kartu pajustume supančią aplinką. Žmogaus, gyvūno ar daikto forma tik trumpalaikiai sielos apvalkalai, kuriuose tilpti dažnai būna per ankšta. Kompozicijose norisi perteikti kaip formos transformuojasi, kinta, auga, nyksta, yra kupinos laiko žymėmis nusėtų paviršių. Objektai komponuojami tuštumoje – beribėje virsmo erdvėje. Žiūrovas turėtų pajusti tapimo, virsmo neišvengiamumą bei apsvarstyti kintamumo svarbą. Vaizdas neegzistuoja kaip konkretus realybės atspindys. Kompozicijos nuspėjamos, jaučiamos vidumi. Supanti realybė žmonių patirčių visuma. Žiūrovo žvilgsnį turi patraukti dėmių pulsacija, brūkšnelių ritmika. Kiekvienas kompozicijos lopinėlis pripildytas rankų šilumos virsta gyvenimišku simboliu.“ Parodos pavadinimas „Korėtų akmenų giesmės“, kiekvienam leidžia ieškoti ir atrasti gilesnių, po šiais žodžiais, paslėptų prasmių. Kurdama kiekvieną kompoziciją, menininkė intuityviai konstravo savo individualią realybę, tad kiekvienas darbas gali turėti šimtus skirtingų pavadinimų, asociacijų. Akmuo – amžinumo, stiprumo simbolis. Dažnai sakoma – šaltas ir bejausmis kaip akmuo. Tačiau šios savybės jam priskiriamos visai be reikalo. Kiekvienas akmuo, koks jis bebūtų – visai mažutis ar galingas riedulys, savyje slepia galingą žemės jėgą, sakralumą ir grandį, kuri kiekvieną lietuvį tarsi sieja su praeitimi, protėviais, tradicijomis. Šiomis dienomis ši grandis labai trapi, nors kažkada atrodė nepertraukiama. O taip norisi ją išlaikyti, kažkaip sumažinant tą stiprų atotrūkį tarp skirtingų kartų. Atsigręžiant atgal į praeitį – jau senovėje žmogaus ir akmens ryšys buvo labai svarbus. Akmens ir žmogaus sąsajos – svarbi lietuvių kultūros tradicijų dalis. Senovėje akmuo ne tik garbintas, naudotas buityje, bet jam suteikta ir gili ritualinė reikšmė. Laura Baltijutė pati sau alchemikė, korėtuose akmenyse ieškanti filosofinių reikšmių, įkvepianti jiems gyvybės. Ji drąsiai kuria savo filosofinį akmenį, ieškodama savitų formulių, randančių tiesiausią kelią į žmonių širdis.

Sukurti darbai yra tarsi duoklė savo prigimčiai. Vėl sugrįžta prie savo tautiškumo šaknų – tikrosios prigimties – akmenuoto, dulkėmis alsuojančio gimtojo vieškelio, tvirtų archajinių namo pamatų. Prie juodos duonos, atsirandančios iš žemės grumstelių, skleidžiančių pirminį pradą bei globojančių pasėtus grūdelius. Kūrybiniai klaidžiojimai tuo vieškeliu, padiktuoti pačios menininkės vidinių išgyvenimų, pajautimų, kuria įtaigias kompozicijas, struktūrizuoja jos mintis. Mes visi, keliaudami savo vingiuotu ir klaidžiu gyvenimo keliu, sutinkame ar nešamės užantyje su savimi nemažai įvairių akmenų, kurie gali būti stabilumo simboliais arba kaip tik sunkuliai, gulantys ant mūsų širdžių, slegiantys rūpeščiai akmens pavidalu. Lauros Baltijutės korėti akmenys ne vieniši, jie muzikalūs, ištransliuojantys visą savyje sukauptą informaciją į aplinką. Kiekvienas juose stilizuotas įdubimas ar įrėžimas talpina sukauptus išgyvenimus, patirtį. Šie akmenys giedantys vidinei mūsų laisvei, šlovinantys mūsų užslėptas svajones ir meilę pačiam gyvenimui. Paukščiai transformavęsi iš akmenų ne tik dovanojantys mūsų ausiai mielą čiulbesį, bet ir suteikiantys šiems šaltiems rieduliams prasmingumo. „Korėtų akmenų giesmės“ – tai kūrėjos mesta užuomina į jos meditatyvią, šventą sielos patirties giesmę. Pasak dailininkės, giesmės nereikia įvardyti, pakanka pajusti. Kiekvienas darbas - meditacija, supančios realybės interpretavimas, teikiantis ramumą ne tik pačiai autorei, bet ir parodos žiūrovui.

Vaida Griciuvienė