Issuu on Google+

Liepa / rugpj큰tis 2012 10


Viršelio Istorija Fotografė, stilistė, iliustratorė, keramikė... Vokietė Dietlind Wolf apdovanota ne vienu talentu. Tačiau jos kūrybą sieja vienas bendras bruožas - grožis. Kartais - laukinis, kartais - saldus. Bet visada - iš pačių širdies gelmių. Išskirtinį Dietlind Wolf interviu “Lamų slėniui” skaitykite 20 p.

Viršelio nuotrauka:



Lamų slėnis

Dietlind WOLF www.dietlindwolf.com


la famiglia Gera grįžti ten, kur kažkada prasidėjo “lamiška” mūsų kelionė. Tad nuo šiol mus visada rasite čia, lietuviškame “Lamų slėnyje”. O didžiąją mūsų kelionę po pasaulį galėsite stebėti užsukę į Llamasvalley.com. Na, o mes stačia galva neriame į vasarą. Su čiobreliais ir raktažolėmis, žiogais ir drugeliais, banguojančia jūra ir šiltu lietumi. Susitiksime rudenėjant.

Smagaus skaitymo!

Maria CAVALI

Fotografė

Algė RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

Tinklalapis

Stilistė, dizainerė

Augis Narmontas

Fotografas

Milda BENDORAITYTĖ

Fotografė

Tinklaraštis

Fotografė

Tinklalapis

ROBERTAS RIABOVAS

Fotografas

Tinklalapis

Tinklalapis

LINA GAVĖNAITĖ

Dizaineris

Tinklalapis

Tinklaraštis

Tinklalapis

BARBORA ADAMONYTĖ

Elas RAMANAUSKAS

Kornelija ČESONYTĖ

Meno kritikė Tinklalapis

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Dietlind WOLF

Stilistė, fotografė Tinklalapis Tinklaraštis

Vita NALIVAIKAITĖ

Kalbos redaktorė


Gyventi Venecijos

92 rūmuose Noriu... visko!

Interjero galerija ¨Coockoo¨

Nenuobodžios grindų istorijos

Stebuklingų pasaulių statytoja

114

36

Tobulai

nerimti namai

50

66

Lašelis balto guašo

76

Prancūziškas Užupis

128

Mažmožių kolekcininkė

146


Kédé “Visu”“Muuto”, Danija diz. Mika Tolvanen

“C&D Style” Puodelis “Ouessant” 31 Lt “La Rochere”, Prancùzija

“C&D Style” Staltiesé “Panarea” “Bassetti”, Italija



Indai “Torafu Architects”, Japonija Lamų slėnis

Rankiné “Tine K Home”, Danija

nuo

89

Lt

Maišelis “Circus” “Varpunen”, Suomija


Dubenélis “Bubble” 23 Lt “La Rochere”, Prancùzija “C&D Style”

“C&D Style” Deserto tauré “Elise” 25 Lt “La Rochere”, Prancùzija

Kédé “Acapulco” “OK Design”, Danija

Lamų slėnis




Menininkas Klaus Haapaniemi ir dizainerė Mia Wallenius 2010 m. Londone kartu įkūrė dizaino studiją.



Lamų slėnis


Klaus Haapaniemi

Suomijos dizaineris, iliustratorius

Tinklalapis

Nuotraukos: iš Klaus Haapaniemi albumo Tekstas: Algė Ramanauskienė

Klaus Haapaniemi kūrybos kelias Kūrė audinių raštus mados namams „Christian Louboutin“, „Dolce & Gabbana“, „Cacharel“, kompanijoms „Diesel“, „Marimekko“, „Bela’s Dead“. Dirbo Italijos mados namų „Bantam“ kūrybos direktoriumi. Kartu su suomių rašytoja Rosa Liksom išleido knygą „Giants“ („Milžinai“)

– Klaus, koks buvo jūsų kelias iki Londono? – Prieš tai gyvenau Šiaurės Italijoje, ten dirbau vienai mados kompanijai. Ilgainiui Londone atsirado tiek daug darbų, kad nusprendžiau persikelti į šį miestą. Taip pat man buvo šiek tiek pabodęs gyvenimas mažyčiame Bassano del Grappa miestelyje, kur buvau įsikūręs. Tai buvo prieš aštuonerius metus. – Dabar save vadinate tikru londoniečiu? – Gal tik kartais – londoniečiu.

– Kaip jus priėmė šis miestas? – Man apsiprasti buvo gana lengva. Jau anksčiau Londone turėjau agentą, su kuriuo labai daug dirbome su skirtingais projektais ir įvairiais klientais. Tad pradžia buvo labai sėkminga. Be to, gyvendamas Londone pradėjau dirbti tarptautiniu mastu. Londonas – kiek kitoks miestas, jei lygintume jį su likusia Anglija. Yra tradicinė, tipiška angliška Londono pusė, bet yra ir tarptautinis Londonas. Kartais man atrodo, kad Anglija daug artimesnė Skandinavijai nei, pavyzdžiui, Prancūzija ar kai kurios kitos Europos šalys. Žmonių mąstymas gana panašus.


– Koks buvo pats įdomiausias projektas jūsų gyvenime, kuriame teko dalyvauti? – Sakyčiau, bendradarbiavimas su Suomijos dizaino kompanija „Iittala“ yra vienas iš įdomesnių. Šios kompanijos filosofija labai artima mano širdžiai, juk aš užaugau Suomijoje, valgiau ir gėriau iš „Iittala“ puodelių ir lėkščių. Mūsų bendradarbiavimas buvo labai turtingas. Be to, man patinka keramikos darbai. Kadaise net kolekcionavau keramikinius indus. – Ar egzistuoja kokios nors ypatingos vietos ar nuotaikos, kai jus aplanko įkvėpimas? – Tai gali būti bet kas. Tai gali nutikti net čia, šiame viešbutyje, ar gatvėje. Turi būti tam tikra nuotaika, niekada nežinai, kada tai nutiks. Gali būti

10

Lamų slėnis

laimingas ar liūdnas – tai kažkas, kas sukrečia, tam tikra energija. Pastaruoju metu daug skaičiau apie tai, iš kur ateina įkvėpimas ir idėjos. Nežinau, ar tai įmanoma paaiškinti. Kai kurie žmonės visada jaučia įkvėpimą, kitiems jo reikia sulaukti. – Ar yra konkrečių dalykų, kurie jus įkvepia? – Tų dalykų tiek daug! Net nuobodūs kasdieniai daiktai gali būti labai įdomūs. Kaip tik apžiūrinėjau šią prieš mane stovinčią mėlynai baltą vazą su gėlėmis, Tyrinėjau spalvas. Tai tikrai neturi būti meno šedevras, tai tiesiog gali būti kas nors įdomaus, savito. Išties tai labai asmeniška. Žinau žmonių, kurie specialiai ką nors išgalvoja, jiems tai - įkvėpimas. Kas nors, ko jie nesupranta, todėl jiems tai taip įdomu! Įkvėpti gali žmonės, pastatai, architektūra...


Lamų slėnis

11


– Kokių menininkų kūryba žavitės? – O, jų tiek daug. Išties žaviuosi David Hockney kūryba. Prieš keletą dienų galvojau apie vieną įdomų skulptorių. Jis pusiau rusas, pusiau amerikietis. Kuria neįtikėtinas gigantiškas skulptūras iš organinių medžiagų, tokių kaip virvės, žmogaus plaukai, stiklas ir t.t. Bet man patinka ir visiškai paprasti, abstraktūs darbai. Kaip, pavyzdžiui, vieno mano gero draugo, gana žymaus Suomijos menininko, Jarkko Mattila kūriniai. – Žvelgiant į jūsų piešinius gana akivaizdi slavų kultūros įtaka, tiesa? – Taip. Greičiausiai tai – iš vaikystės. Suomija labai arti Rusijos. Tad tai natūralu. Turime daug bendra estetikos prasme. Manau, žmonės turėtų labiau atsigręžti į Rytus. Dauguma skuba tapti Centrinės ar Vakarų Europos dalimi. Bet ir kitoje pusėje yra tiek daug gerų ir įdomių dalykų.

12

Lamų slėnis

– Piešti pradėjote dar vaikystėje? – Taip, manau, man buvo penkeri, kai pradėjau. Gimiau Helsinkyje, bet esu gyvenęs skirtingose vietose Suomijoje. Ketverius metus studijavau Lahtyje. Taip pat gyvenau Tamperėje. Keletą metų praleidau netoli Turku, archipelage. Suomijoje visur jauties labai arti gamtos. Kaip ir Londone, kur yra parkai ir upė. – Kas jums yra dizaino pasaulio lyderiai? – Tie, su kuriais mane sieja bendra estetika, kaip kad kai kurie Suomijos dizaineriai, ypač Kaj Franck. Nuostabu, kaip jis regėjo pasaulį. Bet jų yra gerokai daugiau. Vienas žmonių, kurio darbais labai žaviuosi, kilęs iš kitos pasaulio pusės, tai Ettore Sottsass, įkūręs jaunųjų dizainerių judėjimą „Memfis“. Jie kūrė postmodernistinius baldus, audinius, keramikos, stiklo ir metalo objektus. Šio judėjimo esmė nebuvo daiktų praktiškas pritaikymas.


Lamų slėnis

13


– O jūs kurdamas ar galvojate apie praktinę – Kokie jūsų paties namai? dizaino pusę? – Na, pastaruoju metu ignoruoju namų pasaulį. – Ne, negalvoju apie tai. Stengiuosi sutelkti Buvau labai užsiėmęs studijos reikalais... Mano dėmesį į meninę kokybę. Manau, šie du dalykai yra namai – tai senas Viktorijos laikų pastatas. Interabsoliučiai skirtingi. Todėl ir stengiuosi atsiriboti. jeras dekoruotas skandinavišku stiliumi. Šiuo metu gana svarbų vaidmenį mano gyvenime atlieka – Klaus, kokia gi to mielo katino, kurio moty­ virtuvė. vas dažnai pastebimas jūsų kūryboje, istorija? – Putte yra mano katinas. Iš tikrųjų jis – iš Ita– Vadinasi, mėgstate ruošti maistą?! lijos. Jo atvaizdą savo kūryboje panaudojau daugybę – Taip. Kartais tenka. kartų. Gal ir nelabai gerai, nes kai kurie žmonės turbūt jau mano, kad esu gana keistas... Putte Hel– Ar tai reiškia, kad nemėgstate britų virtuvės? sinkyje net turi savo barą! Tai mano draugo įkurtas – Ne, yra labai gardaus britiško maisto. Naujasis baras. Mes jam sukūrėme gražų logotipą. restoranų judėjimas – puikus. Londone galima rasti bet kokio maisto. Mėgstu vėl ir vėl grįžti į restoraną – Tikriausiai jau pripratote, bet koks jausmas „St. John“. Jis labai paprastas. Bet man taip pat apima, matant savo kūrinius parduotuvių lenty­ patinka ir pica. O skrisdamas lėktuvu kaip tik varčiau nose? naujus makaronų receptus. – Atvirai kalbant, tai labai geras jausmas. Ypač, jei esi patenkintas savo darbu.

14

Lamų slėnis


Lamų slėnis

15


– Kokį paskutinį dizaino kūrinį įsigijote ir labai džiaugėtės juo? – Ne itin dažnai perku dizaino kūrinius. Tik kartais, kai tai – kas nors labai įdomaus. Pastarąjį kartą įsigijau Jean Nouvel stalą. Tai didelis valgomasis stalas su plieninėmis kojomis, kurios šiek tiek primena sparnus. Bet tai buvo prieš metus. – Gal turite gerų patarimų, kaip reikia pirkti? Pavyzdžiui: „Neskubėkite“... – Tai labai neblogas patarimas! Kartais norisi prisipirkti daug dalykų, bet tuomet sakau, kad galbūt vertėtų pagalvoti? Iš viso nesu didelis var-

16

Lamų slėnis

totojas. Nedažnai mane pamatysite parduotuvėje ką nors perkantį. Man patinka žiūrėti į daiktus ir mąstyti, kokia jų idėja. Nesu dizaino objektų kolekcininkas. Kai pasauliui kuri naujus daiktus, netenki džiaugsmo pirkti. Jei galėčiau, norėčiau viską kurti pats, net pats pasistatyčiau sau namą. – Jums labiau patinktų gyventi tokiame me­ gapolyje kaip Londonas ar vis dėlto norėtumėte gyventi mažame Suomijos miestelyje? – Norėčiau dalinti savo laiką tarp Helsinkio ir Londono. Daugiau laiko praleisti Helsinkyje. Bet Londone turiu studiją.


Manau, žmonės turėtų labiau atsigręžti į Rytus. Dauguma skuba tapti Centrinės ar Vakarų Europos dalimi. Bet ir kitoje pusėje yra tiek daug gerų ir įdomių dalykų.

– Esate dirbęs ir su garsiais mados namais. – Taip. Bet šiuo metu nesu susijęs su mados pasauliu. Nenoriu per daug dirbti mados pasaulyje. Ten privalai paisyti daugybės taisyklių. Tas pasaulis labai suvaržytas dogmų. Interjeras, daiktai nėra tokie sezoniniai. Priešingai nei mados pasaulyje: kitą pavasarį madinga rožinė ir ruda, tad viską kurkime šių spalvų. Man daug paprasčiau dirbti kitose srityse. Bet mados pasaulis taip pat yra labai įdomus ir energingas. Ten vyksta daug nuostabių dalykų, tik jie – ne man... – Ar turite laisvo laiko pasivaikščioti po paro­ das, paskaityti knygą ar nuveikti ką nors kita, kas jums labai patinka? – Į parodas man labai patinka vaikščioti. Gana dažnai apžiūrėti parodų vykstu į Paryžių. Mėginu skaityti, bet nutinka siaubingas dalykas – perskaitau apie 50 puslapių ir metu knygą, pradedu skaityti kitą... Net pirkdamas knygas aš jas matau pirmiausia kaip įdomų kūrinį. – Ar yra pasaulyje vieta, kur dar norėtume pagyventi? – Kadaise buvau tikras, kad persikelsiu gyventi į Niujorką. Bet dabar man tai nebeatrodo taip svarbu. Man patinka Europa. Lamų slėnis

17


Ar jau užsiprenumeravai “Lamų slėnio” naujienlaiškį? Sp au Sk

18

Lamų slėnis


Naujienos

Savičiaus g. 12, Vilnius

“Mummymoon” jau senamiestyje! Lietuviškų modernių ir originalių drabužių vaikams ir jų mamoms “Mummymoon” nuo šiol galima rasti ir jaukioje Vilniaus senamiesčio parduotuvėlėje.

Gražiausioms šventėms Ruošiatės gražiausiai gyvenimo šventei? Norite, kad ji būtų išskirtinė ir nepakartojama? Lietuvoje įsikūręs medinių raidžių fabrikėlis “Spalvotos raidės” siūlo originaliai papuošti šventinį stalą: dailūs mediniai skaičiukai, dovanų stalui skirtas žodis “Ačiū”, pakabinamas užrašas “Svečių planas”. Ir visa tai galima išsinuomoti už labai draugišką kainą. Atraskite: www.spalvotosraides.lt Rašykite: info@spalvotosraides.lt Skambinkite: 8 686 72433 Bendraukite: “Facebook”

I-V: 12.00-19.00; VI: 12.00-16.00

Tel.: 868775033 Info@mummymoon.com http://mummymoon.com Facebook


Dietlind Wolf

auksinÈ

taisyklÈ

20

Lamų slėnis


Dietlind Wolf

Stilistė, iliustratorė, fotografė

Tinklalapis Tinklaraštis di@etlind.com

Nuotraukos: Dietlind Wolf Tekstas: Algė Ramanauskienė

– Dietlind, atrodo, grožis jums yra didelė vertybė... – Tai širdies poreikis, kurį sunku nusakyti žodžiais. Pavadinčiau tai nekintama mano sistemos srove. – Kaip apibūdintumėte savo kūrybą? – Ką nors apibrėžti sunku. Judėti pirmyn mane verčia vidinis poreikis tobulinti save, savo darbą, mąstymą ir pasaulio suvokimą. Tai kaip kvėpuo­­ti ­ – įkvepi ir išreiški save. Su kiekviena komanda dirbame skirtingai. Mane supanti erdvė ir žmonės palieka savus pėdsakus. Bet man labai įdomu ir tai, kokias nuotraukas pavyktų sukurti be komandos – tik aš ir mane supantys daiktai. Kūryba man tapo savotiškomis dvasinėmis pusiausvyros paieškomis greta fotoobjektyvo – tai keistas derinys, nusakantis, kas man yra gyvenimas. Kūryba – tai taip pat ir poreikis išreikšti savas patirtis naudojant formas, spalvas ir kontrastus. O taip pat – pasiekti nusiraminimą ar lengvumą. Būnant vokiete, tai nėra

pats lengviausias dalykas... Yra sakoma: jei nori nustebinti kitus, pirmiausia nustebink save. Mano kūryba – taip pat ir poreikis tuos pačius dalykus matyti kitaip, autentiškai. Privalau nuolat maitinti savo jausmus, o grožis geriausiai man padeda tai daryti, nors jis toks reliatyvus... – Kur randate visus mažmožius, kuriuos nau­ dojate kurdama įspūdingo grožio kompozicijas? – Atvirai kalbant, visur, kur tik lankausi: sendaikčių turguose, keliaudama, parduotuvėse, kur apsiperka vietos gyventojai. Gebėjimas atrasti – užkoduotas mano genuose. Yra daugybė nuotraukų, darytų mano tėčio, kuriose aš, mažas vaikas, visą laiką nuleidusi akis žemyn, tarsi ieškočiau ko nors įdomaus. Vis dar turiu daiktų iš vaikystės, savo pirmuosius porceliano indus, ir vis dar puikiai prisimenu, iš kur jie. Atradimai labiau susiję su „kaip“, nei su „kur“. Kartais tai, ko ieškai, yra tiesiai prieš tave arba guli namuose, stalčiuje, bet niekada net nepagalvodavai, kad tai gali praversti. Tiesiog tas daikLamų slėnis

21


tas iki šiol turėjo visai kitą reikšmę, buvo nepastebimas... Kitas būdas atrasti – ieškoti ne konkretaus objekto, o jausmo, kurį daiktas turėtų perteikti. Taip palieki daugiau erdvės, kad nutiktų kas nors įdomaus. Be to, tai verčia sulėtinti tempą – tiesiog lauki, kol daiktai ir spalvos patys pasirodys. – O kokia gi gėlių jūsų nuotraukose istorija? – Man patinka seni viduramžių natiurmortų paveikslėliai. Jie nėra realūs, jie - nupiešti, tai tarsi realybės ir asmeninės dailininko ekspresijos mišinys, jo auksinė taisyklė. Panašiai ir aš kuriu savąsias puokštes. Turiu patirties dirbant su daugiasluoksnės

22

Lamų slėnis

3D tekstilės dizainu aukštosios mados pasaulyje, tad sąvoka „gausa“ man artima. Šeštą valandą ryto, virš uosto pasirodant pirmiesiems saulės spinduliams, aš važiuoju į gėlių turgų, atveriu didžiules duris ir patenku tarp nesibaigiančių prekystalių, prie kurių sodininkai ir prekijai prekiauja sezoninėmis gėlėmis. Tai sielą glostanti erdvė, čia randu tikrąjį gamtos lobyną. O trijų dimensijų žaidimas prasideda nuo dviejų dimensijų: vazas kuriu iš popieriaus, audinių, iškarpų ir virvių. Baigusi natiurmorto fotografavimą, objektyvą nukreipiu į tai, kas vyko greta, kol kūriau kompoziciją, kaip, pavyzdžiui, staigus vėjo gūsis pro atvertą langą. Dermė tarp „surežisuota“ ir


„nesurežisuota“ ir yra tai, ko ieškau, siekdama perteikti savąją auksinę taisyklę. Tai ir viena priežasčių, kodėl pati pradėjau fotografuoti. Dėl poreikio parodyti, kaip aš matau savąsias mizanscenas.

lansuoti savo priešybes; ginantys savo sielos ir širdies poziciją ir tam paskirią visą savo gyvenimą; žmonės, gebantys atrasti pusiausvyrą savo daugialypiškume. Visi šie žmonės įkvepia mane.

– Kokie žmonės jus įkvepia? – Nuoširdūs ir gilūs santykiai su sielos draugais ir mano neįtikėtina šeima bei nuostabieji sūnėnai. Tai tie žmonės, su kuriais galiu būti tokia, kokia esu iš tikrųjų. Mane įkvepia žmonės, nebijantys būti geraširdžiais, autentiškais ir unikaliais; žmonės, išsilaisvinę nuo sąvokų ir taisyklių; dovanojantys ne tik materialias, bet ir dvasines dovanas; gebantys suderinti ir suba-

– Ką mėgstate skaityti? – Šiuo metu skaitau žurnalą „brand eins“, tai puikiausias mėnesinio verslo žurnalo pavyzdys, kaskart dedikuojamas vienai temai (pavyzdžiui, šio mėnesio tema - lojalumas). Taip pat – nemažai Pietų Vokietijos savaitinių žurnalų, biografijų, trilerį, romaną, keletą vizualių žinynų apie keramiką, popieriaus ir metalo dirbinius ir t.t. Lamų slėnis

23


Lamų slėnis


Lamų slėnis

25


26

Lamų slėnis


Privalau nuolat maitinti savo jausmus, o grožis geriausiai man padeda tai daryti, nors jis toks reliatyvus...

– Kurie kiti menininkai jus įkvepia? – Vermeer šviesa, Matisse spalvos, Cy Twombly poezija. 3D meno atstovai: popierinės Michael Hansmeyer kolonos www, popierinės Mrs. Delany gėlės, keramikinės Johannes Nagel kompozicijos www. Mano asmeninis geriausių stilistų penketukas: Christine Rudolph lengvumas www, Caroline Quartermaine laisvė www, Sibella Court „miksas“ www, Robyn Glaser tobulybė www, Hans Blomquist kaimo redukcija www. O štai mano geriausių fotografų penketukas: visi „nematomi“, nuostabūs stilistai, besislepiantys už natiurmortų ar maisto fotografų pavardžių; Irving Penn ir jo klasika www; Robert Polidori spalvoti griuvėsių vaizdai www; Tim Walker svajonių pasaulis www; Sybille Bergemann veidai www. – Kur kas dieną ieškote grožio? – Visur ir visada, kai tik galiu išsiveržti iš savo ribų, kad grožis mane pasiektų. Manau, gyvoji gamta savaime yra grožis, bet ne visada galiu ją matyti ar jausti... Stengiuosi atrasti grožį mažmožiuose, greta fotoobjektyvo ar akimirkoje. Lamų slėnis


Mane įkvepia žmonės, išsilaisvinę nuo sąvokų ir taisyklių Lamų slėnis


– Kuo ypatingas Hamburgas, kuriame gyve­ nate? – Savo sena prekybos istorija – čia itin vertinama prekyba iš rankų į rankas, pasitikėjimas ir ilgalaikiai darbo santykiai, svarbiausia – gerbti kitus ir būti gerbiamam. Dirbant tokioje srityje, kur kad ir ką bedarytum, tavo darbas vertinamas pagal „patinka“ arba „nepatinka“, šios vertybės yra mano saugus uostas. Hamburgas – tai miestas, pilnas paslėptų lobių, tereikia gerai įsižiūrėti. Mano manymu, ypatinga yra tai, kad vidury miesto yra ežeras, tad kad ir kurioje vietoje kirstum miestą, kerti ir vandens liniją. Kartais, kaip antai žiemą, kai ežeras užšąla, atrodo, lyg vaikščiotum po Bruegel paveikslą... Hamburgas yra ypatingas. Ir turi savas taisykles. – Ar žinote, koks dalykas gyvenime yra svar­ biausias? – Nežinau, koks dalykas yra GYVENIME SVARBIAUSIAS. Man – tai gyventi, kol esu gyva. Tai kaip priesaika – kai laimė lydės ar vargas suspaus. Tol, kol gyvenu.

30

Lamų slėnis

– Kokia buvo didžiausia jūsų svajonė vaikystėje? – Atvirai kalbant, neturiu supratimo. Gerai prisimenu tik tai, kad norėjau užaugti sprendimus priimdama pati. Ar tai išsipildė?! Tol, kol turiu taip vadinamą „laisvą valią“, sakyčiau – taip.


Lamų slėnis

31


32

Lamų slėnis


Mane supanti erdvė ir žmonės palieka savus pėdsakus Lamų slėnis

33


medžio šaka (geriausia - rasta pajūryje, nuskalauta jūros vandens)

nedidelis indelis (gėlėms pamerkti, pieštukams susidėti)

odinės juostelės

, .. ..... ...

P vinių = V1; V2; V3; V4; V5 Px (V1+ V2 : V3 + V4 : V5) plaktukas =

F= (VxP28)

yl

...

...

virvė

Barbora Adamonytė

Vilniaus dailės akademijos dizaino studentė

Ant šios kabyklos galima kabinti augalus, susidėti senus žurnalus ar laikraščius, pakabinti skėčius.

34

Lamų slėnis

Odinėse juostelėse yla praduriame skylutes

Vir


Idėja Šaka+

la

rvės praveriamos pro skylutes, užrišami tvirti mazgai

An šakos užveriamos odinių juostelių kilpos Likusios juostelės prikalamos prie sienos, ant jų užkabinama šaka Lamų slėnis

35


36

Lamų slėnis


Noriu... visko! Interjero galerija ¨Coockoo¨

Lamų slėnis

37


Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Algė Ramanauskienė

Yra parduotuvių, į kurias įžengus tarsi žaibas trenkia: „Noriu... visko!“ Mums taip nutiko užsukus į Vilniuje duris atvėrusią interjero galeriją „Coockoo“. Miniatiūrinė gegutė pasitiko savo beprotiškai stilingame juodame namelyje kukuodama vidurdienį. Dėl tų kukuojančių gegučių – ir galerijos pavadinimas. „Esame šiek tiek pamišę“ – taip prisistato „Coo­­ ckoo“ įkūrėjai. Kaip vėliau paaiškėja, tas „sveikas pamišimas“ – tai nestandartinis požiūris į gyvenimą ir namus, noras būti kitokiais, drąsiais, eksperimentuoti, rizikuoti. Atidaryti išskirtinio, pasaulyje vertinamo dizaino parduotuvę galerijos vadovę Kristiną

38

Lamų slėnis

Stunžėnienę paskatino pačių daiktų istorijos. Kaip gali neįsimylėti mažų kompanijos „Progetti“ gegučių?! Bežiūrėdamas į spalvotus keisčiausių formų jų namelius labai greitai prarandi laiko nuovoką... Medinis stalas dailiomis keraminėmis kojelėmis, debesies minkštumo sofa, dailų paukščio lizdą primenantys šviestuvai – tai nepakartojamosios dizainerės Paola Navone talentas. Kurdama išskirtinį vardą visame pasaulyje turinčiai Italijos kompanijai „Gervasoni“ dizainerė, žinoma, naudojo tik natūralias, ekologiškas medžiagas. Subtilu, elegantiška, nebanalu, ir ta-a-a-ip itališka!..


Lamų slėnis

39


40

Lamų slėnis


Už kiekvieną gėlę - glamonė,

už kiekvieną žiedlapį - bučinys.

Jei namų interjerą tektų kurti iš vos kelių pagrindinių elementų, „Coockoo“ vadovė K. Stunžėnienė neabejodama pasirinktų pačią patogiausią svetainės sofą (o mes net neabejojame, kad tai būtų „Gervasoni“!) ir didelį stalą, prie kurio susėdus norėtųsi ne tik ragauti gardžiausius patiekalus, bet ir ilgai ilgai kalbėtis. „Jaukių namų visuma susideda iš kelių pagrindinių dalykų ir smulkmenų, – įsitikinusi K. Stunžėnienė. – Namai turi būti sukurti bendravimui ir gyvenimui“.

Nieko keista, kad „Coockoo“ erdves užpildė daugiausiai garsių ir išskirtinių Italijos dizainerių darbai. Jie – neeiliniams namams. Tokia mintis sukasi galvoje besižvalgant į charakteringuosius „Seletti“, romantiškuosius „Creativando“, subtiliai pašėlusius olandų kompanijos „Pols Potten“ keramikos šedevrus. Išskirtinės smulkmenėlės, mieli niekučiai, kurie sušildytų ir pakeltų nuotaiką net niūriausią dieną.

Lamų slėnis

41


42

Lamų slėnis


Coockoo

Lamų slėnis

43


Į savo namus „Coockoo“ įsileido ir keletą prancūzų. Jei kas nors užkalbintų pardavėją, labai norėtųsi bent trumpam basomis pastovėti ant „Toulemonde Bochard“ kilimo... Poetiškos sielos, ko gero, užtruktų ties „Le Pre D’eau“ sienų dekoracijomis. Ir laikrodžiai, laikrodžiai, laikrodžiai! Vasaros spalvomis išmegzti „Diamantini & Domeni-

44

Lamų slėnis

coni“ (ypatingai jaukūs!) ir tos pašėlusios gegutės, kas valandą linksminančios interjero galerijos svečius. Jau vien dėl šio mažo stebuklo verta stabtelėti „Coockoo“ namuose. Taip, čia – kaip namai. Ir jei paklaustumėte mūsų, mes atsakytume: seniai lietuviškiems namams šiek tiek „Coockoo“ drąsos reikėjo!


Lamų slėnis

45


46

Lamų slėnis


Lamų slėnis

47


48

Lamų slėnis


"Coockoo" www.coockoo.lt Gedimino pr. 45, Vilnius

Lamų slėnis

49


Tobulai nerimti namai

50

Lamų slėnis


Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Algė Ramanauskienė

Rūtos ir Tomo bei jų dukrelių Elzės (2,5 m.) ir Jūrės (5 mėn.) namų interjero niekaip neįsprausi į jokius rėmus. Juk, rodos, būtų nelengva atrasti, kas sieja lietuvių menininko Mariaus Jonučio raižinius ir viename Tailando viešbutuke nusižiūrėtą senų spalvotų medinių lentelių ornamentą, kuris šiuose namuose papuošė virtuvės spintelę. Jų pirmieji šeimyniški namai, kuriuos pora įrenginėjo kartu, – tai jaukus per du aukštus išsidėstęs Vilniaus senamiesčio butas šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios. Tačiau ne tik fantastiška vieta suvažėjo jauną šeimą. Jų simpatijas pirmiausia užkariavo erdvi terasa su vaizdu į vidinį kiemelį. Čia, tarp kvepiančių bazilikų, rozmarinų ir žydinčių gėlių, Rūta su Tomu ir praleidžia daugiausiai laiko. „Anksčiau gyvenome visai šalia šių namų. Tik ten vaizdas kardinaliai skyrėsi: aplink matėsi apgriuvę senamiesčio pastatai, lauke išdžiaustyti skalbiniai... Mums ten patiko, bet planavome šeimos pagausėjimą, norėjosi daugiau erdvės. Taip atradome šį butuką. Aišku, viskas dėl tos tera-

51


52

Lamų slėnis


sos, - šypsosi Rūta. - Aš visada norėjau šviesių, baltų namų. Kurti interjerą pasiūliau savo gerai draugei Jurgitai. Man labai patiko jos namai, kuriuos Jurga įsirengė pati. Tad visas idėjas „gimdėme“ kartu. Abi tuo metu auginome mažus vaikus. Su jais važinėdavome po visas parduotuves, mūsų mažosios damos buvo tikros parduotuvių siaubikės! Tai buvo toks smagus motinystės atostogų paįvairinimas“.

„Rūtos ir Tomo namai – skandinaviškai lietuviški. Čia nėra ekstravagantiškų detalių, tai ne itališkas stilius ir tikrai ne Provansas... Sakyčiau – smagi eklektika, – šypsosi Rūtos draugė Jurgita. – Tiesiog pavyko atrasti mums patinkančius daiktus ir iš jų sukurti visumą. Dirbti smagiausia, kai jauti vienas kitą, kai gali įgyvendinti idėjas, kurias norėjai įgyvendinti savo namuose, bet neturėjai galimybių“.


Rūta ir Tomas visiškai pasitikėjo Jurgita, o ši džiaugėsi, kad draugų namus galima kurti šiek tiek nerimtai. „Lietuviai dažnai į interjerą žiūri labai rimtai, tarsi statytų sau bažnyčią... O mes galėjome pažaisti faktūromis, detalėmis, įdomesniu dizainu“,

- pasakoja Jurgita. Sunkiausia, pasak jos, buvo iš tokių skirtingų detalių sukurti jaukią visumą. „Dviračio mes neišradinėjome. Idėjų – pilnas internetas, knygos. Bet man atrodo, kad sukurti darnią visumą mums pavyko”.


Lamų slėnis

55


Aš visada norėjau šviesių, baltų namų. 56

Lamų slėnis


Lamų slėnis

57


58

Lamų slėnis


Lamų slėnis

59


www.pirminamai.lt


Lamų slėnis

61


62

Lamų slėnis


svajojate apie nuosavus namus? Pasinaudokite DNB būsto kredito programa “Pirmi namai” Galimybė grąžinti kreditą prieš laiką nemokamai (pasirinkus būsto kreditą su kintamomis palūkanomis) Galimybė kasmet 1 mėnesį atidėti kredito grąžinimą (pasirinkus linijinį kredito grąžinimo metodą) Nemokama nekilnojamojo turto ekspertų „DNB būstas“ konsultacija

Norėtumėte patekti į “Lamų slėnį”? Atsiųskite mums keletą savo pirmųjų išsvajotų namų nuotraukų ir pakvieskite mus į svečius! info@lamuslenis.lt

Daugiau programos “Pirmi namai” privalumų ir informacijos rasite

www.pirminamai.lt Lamų slėnis

63


200 Nuolaida

Lt

kavos apara Jura impressa tui f7

2

Dovana

kg kavos “Magnifico”

Įsigykite kavos aparatą e-parduotuvėje

Užsukite į ”Kavos draugas” parduotuvę

Laukelyje “Papildomos pastabos” įrašykite slaptažodį “Lamų slėnis”

www.kavosdraugas.lt

VILNIUJE arba KAUNE

Pasakykite slaptažodį “Lamų slėnis”

Užsisakykite kavos aparatą telefonu

+370 607 95566

Pasakykite slaptažodį “Lamų slėnis”


Geriausia reklama -

“Lamų slėnyje” reklama@lamuslenis.lt

370 67140040


Nenuobodžios grindų istorijos

66

Lamų slėnis


Tai istorija apie didelę gražią šeimą ir dar didesnę jos meilę medžiui. Manote, kad prekyba lentomis – nuobodus verslas? Šios istorijos herojai griežtai paprieštarautų – nepatikėsite, kiek daug kūrybos šiame darbe!

Trijų brolių sesuo ir dviejų gražių mergaičių mama Ingrida Vizbaraitė – diplomuota kostiumo dizainerė ir kultūros vadybininkė. Bet kas rytą ji su vyru Tomu Poškaičiu skuba į savo šeimynišką lentų krautuvėlę „Brolis timber“, įsikūrusią ne kur nors užmiestyje, o pačiame Vilniaus senamiestyje. Dažnai praeidavau pro „Brolis timber“ vitriną, vis norėdavosi stabtelėti ir patyrinėti paprastai žavingą parduotuvės interjerą. Kartą įsidrąsinau užsukti vidun... „Brolis timber“ – kitokia parduotuvė, kitokios ir čia parduodamos medinės lentos – kvepiančios ir su charakteriu. Pačių pagamintos ar atvežtos iš svetur. Itin ilgaamžės skandinaviškos termomedienos dailylentės ir terasinės lentos buriasi į lietuviškai pakrikštytų Kazių, Janių, Mykolų ir Staselių kolektyvą, o grindinės lentos rikiuojamos į „Brolio paprastąsias“ ir „Brolio keturvėjininkes“.

Nuotraukos: Lina Gavėnaitė Tekstas: Algė Ramanauskienė

Pastarųjų pavadinimas – aliuzija į XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių avangardistus. Šioje grupėje – net keturios lentų kolekcijos, kurių lentos – kitokios, laužančios kanonus. Prisėdusios prie didelio garstyčių spalvos stalo ir gurkšnodamos arbatą su Ingrida kalbamės apie naujausias medinių grindų tendencijas. Sužinau, kad šiuo metu pasaulis pamišęs dėl lentų su istorija – nutrintų, neblizgančių, tarsi kažkieno padėvėtų... Daugelis gamintojų šį efektą išgauna dirbtinai, bet autentika yra neprilygstama. Todėl tarp „Brolio keturvėjininkių“ galima rasti lentų iš išardytos Venecijos krantinės, senos lėktuvų gamyklos ar hieroglifais aprašinėtų kinų durų. Tai naujausia ir mylimiausia britų kompanijos „Imondi“ kolekcija. Jie nuolat kaupia informaciją apie pasaulyje išardomus objektus ir susirenka jų medieną. Kitos grindys – vingiuotos kaip gyvenimas. Tai olandų „Bolefloor“. Kiekviena lenta yra unikali – kreiva, bet tobulai priglundanti prie šalia esančiųjų. Anksčiau tokias lentas gebėdavo išpjauti tik labai nagingi dailidės, o dabar tą daro šiuolaikinės technologijos. Dar kitos grindys įkvėptos jachtų denių. „Sūrus vanduo“ įkūnija šeimos vyrų aistrą vėjui ir burėms. Šios tikmedžio ir akmenmedžio lentos puikiai tinka net dušo kabinoms, o ąžuolinės lentos su gumos tarpeliais dvelkia jūra. Ketvirtosios pasakoja „Raštų istorijas“ ir primena dvarų prabangą... Lamų slėnis

67


68

Lamų slėnis


Lamų slėnis

69


Kaip Ingrida atsidūrė lentų versle? Viskas prasidėjo nuo trijų jos brolių. „Mūsų šeimos ryšiai labai stiprūs. Broliai visada norėjo dirbti kartu. O aš užsiėmiau visai kitais dalykais ir niekada negalvojau, kad gyvenimas atves prie lentų, – pasakoja I. Vizbaraitė. – Norėjau savo veiklą susieti su kultūra. Pirmasis į lentų verslą įsitraukė mano vyras. Kai iš Kauno atsikraustėme į Vilnių, nusprendėme čia įkurti „Brolis timber“ padalinį. Susiradome mažą kambariuką Šv. Stepono gatvėje, pamažu žmonės pradėjo domėtis, mus atrado architektai, pajutome poreikį plėstis. Aš tuo metu auginau Onutę, lentų

70

Lamų slėnis

krautuvėlė tebuvo natūrali šeimyninės aplinkos dalis... Nors apie lentas kalbėdavome ir nejučiomis įsitraukdavau į įvairius „timberių“ sumanymus, darbo ieškojau kitokio, „pagal specialybę“. Pamažu apniko abejonės ir vis stiprėjantis suvokimas, kad lentos – labai įdomus užsiėmimas ir man patinka dirbti su savais. Nusprendėme pabandyti“. Gal didelėje kompanijoje viskas būtų kitaip, bet šeimos versle kūrybos apstu. „Tu pats nuolat galvoji ką ir kaip daryti. Turi labai daug laisvės, atsakomybės ir pareigų, – dėsto Ingrida. – Mes


nusprendėme dirbti taip, kaip patinka mums patiems. Iš statybininkų kartais išgirstame, kad esame įsikūrę „nenormalioje“ vietoje – senamiestyje... Ilgainiui supratome, kad tai nėra blogai. Mylime medį ir savo darbą, nenorime pardavinėti bet kaip. Stengiamės parodyti naujoves, papasakoti apie medinės apdailos ypatumus ir technologiją. Vykdome savotišką šviečiamąją veiklą, tad viską susitvarkėme taip, kad ir patiems, ir pirkėjams būtų malonu. Kiekvienam žmogui galime skirti daugiau laiko, nereikia šimtą kartų per dieną pasakoti to paties ir nuo to pavargti. Mus džiugina kiekvienas užsukantis. Beje, tie kas ateina dažniausiai ir nusiperka...“

Ingrida ir Tomas mėgsta skandinavišką dizainą ir lietuvišką estetiką, tą tikrąją: gana asketišką, ramią, su spalvų intarpais. Tad įrenginėdami savo parduotuvę jiedu siekė paprastumo ir tikrumo. „Interjerą kūrėme nenuglaistytą, šeimynišką. Sienas dengėme moliu su šiaudais. Lubas apkalėme šiurkščiomis dailylentėmis. Norėjome parodyti žmonėms, kad grindys neprivalo būti lygios, kad visai gražu ir patrintos, su tarpeliais. Žodžiu, kūrėmės taip, kaip mums patiems patinka. Medis įkvepia savo natūralumu, tad mūsų krautuvėlėje nerasite plastmasinių lentų, kenksmingo lako ar toksiškų klijų. Jei žmogus renkasi medį, vadinasi, jis nori gyventi ekologiškai“.

Lamų slėnis

71


72

Lamų slėnis


Lamų slėnis

73


74

Lamų slėnis


Ingrida ir Tomas daug eksperimentuoja. Bendradarbiaudami su kompanija „Etno design“ jie sukūrė „legendines“ lentas su mažyčiais paveikslėliais. Juk visai smagu kai prie vaiko lovos įsitaiso Marių zuikis ar Marių lapis! „Ant lentos galėtume apgyvendinti bet ką, tačiau lentos – ne prekybos centrų marškinėliai, jos turi savo charakterį, todėl ir jų būtybės ypatingos, gera linkinčios, su savo mažomis legendomis, – pasakoja Ingrida. – Taip ir gyvename. Kai savas daržas, kūrybos visada užtenka. Ir azarto. Niekada nebūna nuobodu. Veiklos visada per daug. Aišku, visa tai parsineši namo. Bet gyvenimas nėra ilgas, tad kartu reikia praleisti kuo daugiau laiko“.

Kaune Klaipėdoje

R. Kalantos g. 59, 3a. Turgaus g. 2-2 Lamų slėnis

75


76

Lamų slėnis


Nuotraukos: Aušra Osipavičiūtė www.aography.com Drabužiai ir stilius: Ieva Daugirdaitė Modelis: Kamilė (“Rūta Models”)

Lašelis balto guašo

Lamų slėnis

77


Nuotrauka: Gintė Kuraitė

Ieva Daugirdaitė Drabužių dizainerė

Tinklalapis

Tekstas: Algė Ramanauskienė

– Ar vaikščiodama miesto gatvėmis stebi žmones, jų aprangą? – Žinoma, stebiu. Kaip žmonės rengiasi, šukuojasi, bendrauja. Tai gyvenimo margumynas. Mažiausiai dėmesio turbūt skiriu batams. Pirmos kelios sekundės dažniausiai pasako, koks tai žmogus. Tada jau prasideda detalės – gal netikėta šukuosena, gal įdomus aksesuaras ar megztinis, įdomi marškinėlių nugara. – Kiek stilingų žmonių pastebi per dieną? – Jų tikrai daug. – Kiek, pavyzdžiui, suskaičiavai šiandien? – Šiandien lyja, tad eidama mačiau tik balas... Bet šiaip Lietuvoje žmonės labai stengiasi atrodyti gražiai. Daug išradingumo, improvizacijos.

– O kaip apibūdintum savo kasdienį stilių? – Batsiuvys be batų! Tam skiriu labai mažai laiko. Pirmiausia idėjos, paskui darbas, galiausiai norisi atrodyti tvarkingai, gražiai, o išskirtinumas – ne taip svarbu. Sau pasilieku labai mažai kolekcijos drabužių. Išdovanoju draugams, išperka. – Kurdama kolekciją drabužius kuri tokius, kad galėtum visus juos vilkėti pati? – Taip. Visa kolekcija filtruojama per vidinę asmenybę. – Kas yra tavo klientai? – Įdomiausia kad, kai drabužiai pardavinėjami parduotuvėje, aš nematau žmonių, kurie juos perka. O man taip įdomu... Vyrams drabužių kol kas nekuriu, tad dabar mano klientės – tai stilingos, gražios, drąsios, eksperimentuoti norinčios merginos. Lamų slėnis

79


80

Lamų slėnis


– Koks drabužis iš pastarosios tavo kolekcijos „Archetipas“ žmonėms patiko labiausiai? – Permatoma palaidinė su lapelio aplikacija per vidurį. – Kurdama tikėjaisi, kad ji bus tokia populia­ ri? – Negalvojau apie tai. Galvoju ne apie komercinę pusę, o apie pačią idėją. Modelių konstrukcijos gana sudėtingos – daug persiuvimų, linijų, iškarpymų.

– Kuo dar yra išskirtinė tavo kūryba? – Labai mėgstu derinti skirtingus audinius. Audiniai turi būti savaime įdomūs. Buvo tokia balta moherinė suknelė su lateksinėmis juostomis. Prabanga: angorinių ožkų vilna, ir, atrodo, visiškai pigus plastikas. Bet žiūrėjosi įdomiai. – Audinys – pastarųjų mėnesių atradimas? – Pastarųjų dvejų metų – neoprenas. Šį audinį naudojau ir savo baigiamojoje kolekcijoje. Iš jo siuvami narų kostiumai. Skalbiamas nuostabiai, nešiojamas irgi gerai. Neoprenas skulptūriškas, šis audinys būna ir labai storas, ir labai plonas. Dip­ lominio darbo tema buvo trys žmogaus odos sluoksniai. Neoprenas visiškai atitiko pirmojo žmogaus odos sluoksnio funkcijas. Nuvažiavau į Londoną, nes niekur aplink jo neradau, nusipirkau, pabandžiau, labai patiko ir susidraugavome. – Spalva arba spalvų derinys, kuris tau labai patinka? – Visas mano spalvynas – tarsi kiekvieną spalvą šiek tiek praskiestum baltu guašu. Tai mano paletė. – Kuri ir aksesuarus ar tik drabužius? – Pabandžiau simboliškai sukurti keletą aksesuarų paskutinei kolekcijai. Tai skulptūriškos lenktos koljė ir rankinės, inspiruotos vintažinių šiltkrepšių. Lamų slėnis

81


82

Lamų slėnis


– Kas inspiravo naujausią kolekciją „Archeti­ pas“? – Idėjos paprastai kaupiasi po trupinėlį, kol susiformuoja kolekcijos estetika. Tada prasideda audinių, spalvyno, siluetų ieškojimas. Tam reikia labai daug laiko. Naujai kolekcijai norėjosi gaivių, žalsvų spalvų, norėjau ją susieti su gamta. Galiausiai idėja išsirutuliojo iki šiek tiek nežemiškos moters, kuri gyvena tarp žemės ir kito pasaulio. Susipynė lateksiniai ir natūralūs audiniai, išsivystė emocija. O šukuosenas inspiravo Leonardo da Vinci paveikslas „Dama su šermuonėliu“. Norėjosi paslaptingumo.

– Kaip tave aplanko įkvėpimas? – Tai tikriausiai iš pasąmonės, iš sudėliotų, surinktų minčių, susitikimų, pamatytų dalykų. Baigi kolekciją, mintys būna švarios ir staiga pradeda lįsti kažkokie dalykai... – Ką įdomaus darai už mados pasaulio ribų? – Mėgstu slidinėti, keliauti. Kai sukako 18-a, su draugais du kartus mėnesį keliavome po Europą autostopu. Tada ir gimė didžioji meilė kelionėms. Kai išvažiuoji tik su palapine ir nieko daugiau. – O kulinarija – tavo sritis? – Mėgstu skaniai valgyti, bet gaminti nėra laiko. Pastaruoju metu namo grįžtu tik permiegoti... Dirbu viename moteriškame žurnale su užsakymais, reklama. – Gal prisimeni įspūdingiausią vietą, kur teko valgyti ką nors skanaus? – Gal kai Eifelio bokšte gėrėme alų, butelius į laikraščius suvynioję... (Juokiasi.)

84

Lamų slėnis


Lamų slėnis

85


86

Lamų slėnis


– Ieva, esi iš tų dizainerių, kurie nuo vaikystės – Kur dažniausiai kuri eskizus? žinojo, kad norės siūti? – Tiesą sakant, juos kuriu kompiuteriu. Į kolekciją – Ne! Baigus mokyklą reikėjo kur nors stoti. O visada įvedu kokį nors savo simbolį. Kompiuteriu aš visada mėgdavau atrodyti stilingai... daug paprasčiau jį tiksliai perkelti ant modelio, parinkti tinkamas spalvas. – Na va, o sakei – batsiuvys be batų... – Tada turėjau daugiau laiko. Paskutiniai metai – Jeigu galėtum neskaičiuoti pinigų, kurio di­ mokykloje buvo labai meniški. Be to, susipažinau zainerio drabužiais rengtumeisi? su Giedre Fledžinskiene ir supratau, kad noriu – Mados namų „Balenciaga“. Jie tiksliausiai atsmokytis pas ją arba niekur. Besimokydama sutikau pindi mano estetiką, pomėgį skulptūriškumui. Šie daug įdomių žmonių. O galiausiai laimėjau jaunųjų mados namai diktuoja madą. dizainerių konkursą „Mados injekcija“. Lamų slėnis

87


88

Lamų slėnis


Lamų slėnis

89


Lamų slėnis


– Vadinasi, ir tu norėtum diktuoti? – Ne, tiesiog norėčiau kurti ką nors nauja. Būti originaliam labai sunku. Todėl gerai kolekcijai reikia stiprios idėjos. – Kaip įsivaizduoji save po penkerių metų? – Tame pačiame kelyje: kuriančią kolekcijas, įdomius drabužius, kurie džiugintų žmones, plečiančią savo prekinį ženklą. – Norėtum padirbėti garsiuose mados namuo­ se? – Galbūt pas Hussein Chalayan, „Balecianga“ ar „Alexander McQueen“ mados namuose. Paryžiuje ar Londone.

– Net jei tai reikštų, kad nebeliktų laiko kūrybai? – Tai vidinis penas. Kad gautum informacijos, kuria kryptimi toliau dirbti, kad būtum sėkmingas. Dvejus metus esu dirbusi pas dizainerį Juozą Statkevičių. Viską darydavau: ir sagas siūdavau, ir per pristatymus padėdavau, ir salone dirbau, su klientais bendraudavau. – Ir koks gi tas Juozas? – Man jis labai patiko. Mačiau tą virtuvę, kaip viskas vyksta. Darbas pas dizainerį kuriam laikui numalšina kūrybą, bet tai yra vertinga patirtis. – Kaip manai, kas svarbiausia jaunam dizaine­ riui? – Svarbiausia žinoti, ką tu nori daryti. Jeigu nori pasiekti tikslą, reikia didžiulio noro ir juodo darbo.

Lamų slėnis

91


Gyventi rumuose

92

Lamų slėnis


Mimi Todhunter

Interjero dizainerė, keliautoja Rūmų Palazzo D’uodo šeimininkė Venecija, Italija Nuotrauka: Milda Bendoraitytė Tekstas: Algė Ramanauskienė

– Venecijoje gyvenate daugiau nei dešimt metų. Ar pamenate pirmąją pažintį su šiuo idilišku miestu? Gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio? – Pirmą kartą Venecijoje apsilankiau 1978ai­si­ais, šventiniu laikotarpiu tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Buvo šalta, šiugždėjo sniegas, o miesto žavesys mane užbūrė. Apsistojome viešbutyje „Daniele“, įsimylėjau jų lininę patalynę! Tai buvo stebuklingas laikas, bet nė akimirką nepagalvojau, kad kada nors čia gyvensiu... – Kokią jūs matote Veneciją? – Gyventi tokiame mieste – didžiulė privilegija. Tai muziejus po atviru dangumi, kiekviena gatvelė turi savo istoriją, kiekvienas kampas – istorijos dalis.

– Jūsų namai – tai žavingi XV a. rūmai Pa­ lazzo D’uodo. Kokią pačią įspūdingiausią praei­ ties istoriją jie galėtų papasakoti? – Visi namai, esantys prie Didžiojo kanalo, priklausė pirkliams, daugelį šimtmečių Venecija kontroliavo prekybą su Rytais, iš to uždirbdama pasakiškus turtus. Rūmų pamatai – nekorėtas akmuo iš Istrijos. Vienas tyrinėtojas iš JAV mano, kad čia gyveno G. F. Busenello ir kad būtent čia 1642 m. jis parašė libretą „Popėjos karūnavimas“, skirtą 1643-iųjų karnavalui. Vis dar mėginame sužinoti daugiau faktų apie tai, kas čia gyveno daugybę metų.

Lamų slėnis

93


– Kodėl jūsų šeima savo namais pasirinko – Norėčiau būti tikra kolekcininkė, nes man pabūtent šiuos rūmus? tinka gražūs daiktai, bet jau dabar turiu bėdų, nes – Norėjau gyventi prie Didžiojo kanalo, kad perku gerokai per daug, tad turbūt geriausia apie galėčiau stebėti Venecijos kasdienybę, o tuo metu, tai garsiai nekalbėti! kai ieškojome, šie rūmai patys surado mus. – Na, o kokią grožybę įsigijote pastarąjį kartą? – Kas kūrė jūsų namų interjerą? – Įsigijau gražų 1940-ųjų veidrodį miegamajam – Man patinka interjero dizainas, tad, žinoma, kambariui. Norėčiau tokių veidrodžių turėti daugiau, savo namų interjerą kūriau pati. jei tik rasčiau. Jis buvo pagamintas Venecijoje, „Murano“ stiklo gamykloje, ir yra labai dailus. Visi, – Ar jus būtų galima pavadinti gražių daiktų kas užsuka į svečius, giria mano veidrodį. kolekcininke?

94

Lamų slėnis


Norėjau gyventi prie Didžiojo kanalo, kad galėčiau stebėti Venecijos kasdienybę

– Ar namuose yra ypatinga vieta, kur daug įdomių žmonių ir draugų iš viso pasaulio bei praleidžiate daugiausiai laiko? daugybė klajoklių, atklystančių į Veneciją. – Labai mėgstu miegamąjį, kuris yra rūmų kampe, tad iš jo atsiveria vaizdas į Didįjį kanalą bei seną – Papasakokite šiek tiek apie save. Kokia būna renesanso laikų sodą. Dar daug laiko praleidžiu eilinė jūsų diena? balkone virš kanalo. – Nemanau, kad Venecijoje būna eilinių dienų! Čia viskas keičiasi kiekvieną akimirką! – Išduokite, kas buvo patys žymiausi Palazzo D’uodo svečiai? – Tuomet atskleiskite, kas jus įkvepia – Pernai čia pietavo italų aktorius Franco Nero, kasdenybėje? man jis pasirodė neapsakomai žavi ir įdomi asmenybė. – Gyventi kiekvieną dieną, kad ir kokia ji būtų, ir Bet atsakyti labai sunku, nes čia visada lankosi tiek mėgautis kiekviena akimirka. Lamų slėnis

95


– Mimi, kokia jūsų gyvenimo filosofija? – Ar yra žemėje kita vieta, kur norėtumėte – Priimk kiekvieną dieną tokią, kokia ji yra. Vakar gyventi? diena jau praėjo, o rytojus dar neatėjo. – Man labai patiko visur, kur tik gyvenau: nuo Naujosios Zelandijos, Sidnėjaus, Toskanos, Paryžiaus, Londono iki Kalifornijos ar Samerseto, o dabar – ir Venecijos.

96

Lamų slėnis


Lamų slėnis

97


98

Lamų slėnis


Lamų slėnis

99


100

Lamų slėnis


Lamų slėnis

101


102

Lamų slėnis


Lamų slėnis

103


104

Lamų slėnis


Lamų slėnis

105


106

Lamų slėnis


Lamų slėnis

107


108

Lamų slėnis


Lamų slėnis

109


110

Lamų slėnis


Lamų slėnis

111


112

Lamų slėnis


Lamų slėnis

113


Stebuklingų

pasaulių statytoja BEthany de Forest Olandijos menininkė Gyvena ir kuria Amsterdame

Tinklalapis

Nuotraukos: Maria Cavali Tekstas: Algė Ramanauskienė

114

Lamų slėnis


Lamų slėnis

115


– Bethany, jūsų kūryboje labai daug magijos... Kokią žinią stengiatės perduoti žiūrovui? – Noriu įtraukti žiūrovą į pasaulį, kuriame daiktai yra kiek kitokie nei atrodo iš pradžių. Noriu, kad žmonės stebėtųsi tuo, ką mato. Man patinka kurti situacijas, kurios realybėje būtų neįmanomos, bet nuotraukoje atrodytų labai natūraliai. Dažnai reikia pažvelgti dar kartą, kad suprastum, kas ten vyksta. Pavyzdžiui, kalbant apie mėsos rūmus, kuriuos pastačiau: iš pradžių atrodo, kad tai didžiulė marmurinė katedra. Įsižiūrėjęs geriau supranti, kad

116

Lamų slėnis

marmuras – tai mėsos gabalėliai. Šį siurrealistinį, magišką efektą mėgstu vadinti „romantišku absurdu“. – Iš ko kuriate savo darbus? – Tai gali būti bet kas. Prekybos centrai – puikus įkvėpimo šaltinis. Peizažai, kuriuos pamatau ke­ liaudama ar važiuodama dviračiu, taip pat turi įtakos mano kūrybai. Kartais kas nors man ką nors padovanoja arba randu kažką įdomaus tarp šiukšlių. Esu tikra daiktų fanatikė. Naudoju daugybę skirtingų


medžiagų ir dažnai išgyvenu priklausomybės kokiai nors konkrečiai medžiagai periodą. Buvo cukraus gabalėlių periodas, taip pat saldainių, mėsos, žvakių vaško etapai. – Kokius keisčiausius daiktus ar medžiagas teko naudoti? – Kažkas kadaise man padovanojo negyvą varlę. Tas vaizdas daugeliui kėlė siaubą. Bet aš jai uždėjau karūną ir varlė tapo cukraus rūmų karaliene.

– Kaip keisti, išgalvoti pasauliai atspindi realųjį, kuriame gyvename? Ar jie turi panašumų? – Man patinka įkomponuoti tam tikrus dalykus iš pasaulio, kuriame gyvename, kiek idealistiškai. Visada yra kas nors apčiuopiamo, ką mes visi gerai pažįstame. Bet aš mėgaujuosi galimybe atkurti. – Kiek užtrunkate sukurti vieną pasaulį? – Sukurti pasaulį užtrunka nuo kelių valandų iki kelių mėnesių. Viskas priklauso nuo medžiagų, kurias naudoju, ir, žinoma, nuo produktų ilgaamžiškumo. Aguonos neišlieka šviežios labai ilgai. Lamų slėnis

117


118

Lamų slėnis


Lamų slėnis

119


120

Lamų slėnis


Lamų slėnis

121


Sukurti pasaulį užtrunka nuo kelių valandų iki kelių mėnesių 122

Lamų slėnis


Lamų slėnis

123


124

Lamų slėnis


– Kas jus įkvepia? – Viskas, išskyrus mokesčius.

„Malou Melo“, „Winston Kingdom“, „Bitterzoet“ ir t.t. Pasiilgusi gero indiško maisto einu į „Balti“, įsikūrusį Albert Cuypstraat gatvėje. Tailandietiško – Gyvenate Amsterdame – labai kūrybingame, maisto – į „Krua Buppha“, esantį Van Woustraat bet taip pat gana konkurencingame mieste. Kas gatvėje. Man patinka pasivaikščiojimai po miestą, jums padeda išlikti originaliai? kurie dažnai baigiasi gero alaus bokalu „Dopey’s – Išties Amsterdame nejaučiu konkurencijos. Elixir“ arba „Café Quibus“. Galbūt dėl to, kad tai, ką darau, yra labai savita. Nebijau, kad kas nors nukopijuos mano darbus. – Kurie kiti menininkai jus įkvepia? Žmonės pripažįsta mano kūrybą ir sulaukiu – Menininkai, kurių darbai man iš tikrųjų patinka, daugybės teigiamų atsiliepimų. Tad neturiu dėl ko tai: Erwin Olaf, Ruud van Empel, Saskia Oldewolskųstis. bers, Margriet Smulders, Jan Fabre. Arčiau namų: Pipsqueak was here!!!, Alexander – Jūsų mėgstamiausios vietos Amsterdame. van Zanten, Riet Wanders, Robin Noorda, Alice – Man patinka gyvo garso muzika. Tad mano Brasser, Meinbert Gozewijn van Soest, Janssen en mėgstamiausios vietos yra: „Paradiso“, „Melkweg“, Fortuin, Piet Zwaanswijk. Ir daugybė kitų.

Lamų slėnis

125


Aplankykite Bethany de Forest parodą:

KOCHXBOS gallery 1e Anjeliersdwarsstraat 36 Amsterdamas, Olandija Birželio 23 – liepos 19

126

Lamų slėnis


Lamų slėnis

127


Pran cuziš kas Užupis

128

Lamų slėnis


Ši istorija – ypatinga. Pirmą kartą puodelio arbatos į savo namus mus pakvietė „Lamų slėnio“ skaitytoja. Mes, žinoma, mielai sutikome. Ir nuo šiol nusprendėme tai daryti dažniau. Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Algė Ramanauskienė

Taigi, susipažinkite: Ieva Anskaitienė, Užupio gyventoja. Abu su vyru Antanu įsimylėję Prancūziją, todėl ir jų namai – šiek tiek prancūziški, švelnūs, jaukūs, romantiški, minkštučiai... Tiesa, ilgai tokie tvarkingi jie nebus: šeima gyvena laukimu, kuris turėtų išsipildyti rudeniop. Tad ramybės oazė greitai gresia virsti didele žaidimų aikštele. Bet kol kas Ieva mėgaujasi dangiška ramybe, gilina kultūros vadybos žinias ir tapo paveikslus.

„Parašiau jums spontaniškai. Nes man patinka „Lamų slėnis“, gražios žurnalo nuotraukos. Perverčiu ir kaskart džiaugiuosi, kad jūs tai darote. Atrodė, kad jeigu mūsų butukas atsirastų žurnale, mums tai būtų savotiškas pasididžiavimas. Be to, dabar turiu laiko, tad pamaniau, kodėl gi ne?!“ – pasakoja Ieva, o mes neliekame skolingi ir džiaugiamės jos jaukiais namais. Jų interjerą I. Anskaitienė kūrė pati, keletą patarimų davė dizaineris Andrius Baležentis. „Tuo laiku visi kūrė labai modernius interjerus, o aš norėjau pastelinių, provansiškų, šiltų ir jaukių namų. Aš ir žmones vadinu jaukiais – jei žmogus jaukus, man gerai, – juokiasi Ieva. – Šiems namams trūksta tik židinio. Štai žiemą: knygos, žvakės, židinys... Esu labai rami ir neįsivaizduoju rėkiančių, ryškių namų. Greitai nuo jų pavargčiau“. Lamų slėnis

129


Esu labai rami ir neįsivaizduoju

rėkiančių,

ryškių namų.

Greitai nuo jų pavargčiau

130

Lamų slėnis


Lamų slėnis

131


132

Lamų slėnis


Antro aukšto laiptų aikštelėje – nedidelė Ievos tapybos studija. Čia stovi molbertas, išsibarsčiusios dažų tūbelės. „Esu dailininkė-mėgėja. Piešiu taip, kaip įsivaizduoju. Vyras mano piešinius vadina „avatarais“ , – šypsosi moteris. – Iš tiesų esu baigusi marketingo studijas. Ilgą laiką dirbau aviacijos srityje. Buvo įdomu. Bet viduje esu dvilypė: mėgstu marketingą ir dailę. Todėl ir įstojau mokytis kultūros vadybos – kad galėčiau susieti šias dvi savo aistras.“

Meile Prancūzijai kvepia ir šių namų virtuvėje. Ruošti maistą mėgstanti Ieva draugus dažniausiai vaišina savo mėgstamiausiais patiekalais: Coq-auvin (vyne kepte višta) ir burgundišku jautienos troškiniu. Taip pat – labai gardžiais omletais. „Kad ir kur bekeliautum, ar po Prancūziją, ar po Toskaną, iš kelionių dažniausiai grįžti kupinas įkvėpimo, kaip ten gražu ir gera, bet vis tiek labai myliu Vilnių, jis toks mažas, kompaktiškas ir jaukus“, – šypteli Ieva, o jos virtuvėje pakvimpa šviežiomis braškėmis. Ech... gera turėti tokių svetingų ir mielų skaitytojų! Lamų slėnis

133


134

Lamų slėnis


Lamų slėnis

135


136

Lamų slėnis


Lamų slėnis

137


138

Lamų slėnis


Lamų slėnis

139


140

Lamų slėnis


Lamų slėnis

141


142

Lamų slėnis


Lamų slėnis

143


144

Lamų slėnis


Norėtumėte patekti į “Lamų slėnį”? Atsiųskite keletą savo namų nuotraukų ir pakvieskite mus į svečius! P.S. info@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

145


146

Lamų slėnis


Gudrun Arndt

Laisvai samdoma fotografė Gyvena Hesene, Vokietijoje

Tinklalapis Tinklaraštis

Nuotrauka: Gudrun Arndt Tekstas: Algė Ramanauskienė

Mažmožių kolekcininkė Kai Gudrun Arndt buvo 12-os, kaip jos sūnus dabar, važinėdama po apylinkes dviračiu naująja fotokamera ji įamžino pirmuosius panoraminius vaizdus. Šiandien beveik kiekviename Gudrun namų kambaryje, ant sienų ar tiesiog pastatytas ant žemės, galima išvysti juodai baltas jos darytas fotografijas. Pati moteris tai vadina eksperimentine fotografija. Šios nuotraukos kas kartą atsiskleidžia skirtingai, priklausomai nuo stebėtojo vaizduotės. Štai, pavyzdžiui, išblukę lapai staiga virsta moters liemeniu...

tolo nuo fotografijos. Ji išbandė įvairius žanrus, bet labiausiai ją domino nuogo kūno ir eksperimentinė fotografija. Gudrun nuotraukos eksponuotos personalinėse ir grupinėse parodose, yra apdovanotos keliais apdovanojimais. Iš Šiaurės Vokietijos persikėlusi gyventi netoli Frankfurto prie Maino, ji pradėjo dirbti fotografo Bernds Mayer asistente. Šiandien moteris dirba laisvai samdoma fotografe.

Jausdama aistrą dizainui ir gamtai bei įkvėpta populiarių skandinaviškų tinklaraščių autorių, kaip Emma Fexeus, Annaleena Karlsson ir Lotta Agaton, Gudrun Arndt nusprendė pati pradėti pildyti Gudrun studijavo vizualinę komunikaciją ir internetinį fotografijų dienoraštį. Tai, kas iš pradžių prancūzų kalbą bei literatūrą, tačiau niekada nenu- tebuvo paprasta idėja, vėliau tapo didele aistra. Lamų slėnis

147


„Dažnai mane įkvepia smulkmenos, – pasakoja Gudrun Arndt. – Man patinka akmenys, lapai ir kiti mažmožiai, kurių galima rasti gamtoje. Save pavadinčiau daiktų rinkėja ir radėja. Pavyzdžiui, šiuo metu esu tiesiog įsimylėjusi vieną savo fotografiją su medžiu. Man jis primena kompanijos „Marimekko“ raštus. Šalia namų man labai trūksta sendaikčių turgaus. Ieškoti mielų indų ar stiklo dirbinių – didžiausias smagumas. Mane it magnetai traukia ir kėdės, šviestuvai. Vis dar turiu keletą neįgyvendintų svajonių...“ 2003-iasiais, kai Gudrun su vyru ir sūnumi kraustėsi į naujus namus su nedideliu sodeliu provincijoje, ji buvo įsitikinusi, kad jų namas – gigantiškas ir prireiks kelių metų, kol jis bus apstatytas baldais. Tad Gudrun nedelsdama pradėjo rinktis kėdes, stalus, šviestuvus. Nieko keisto, kad tuščia erdvė pamažu vis traukėsi... Ji užsipildė daug greičiau nei fotografė tikėjosi. Nauja jos aistra tapo nuolatinės tobulo kadro paieškos perstumdant baldus iš vieno namų kampo į kitą.

148

Lamų slėnis


Lamų slėnis

149


„Kartais pakanka vienoje vietoje sukurti nedidelę kompoziciją, kad pasikeistų visas kambario vaizdas“, - yra įsitikinusi Gudrun. Ji nemėgsta prisirišti prie vieno konkretaus stiliaus. Labiausiai vertina senų ir naujų daiktų derinį – ar tai būtų klasikinio dizaino objektas, ar kur nors rasta jai patikusi smulkmena. Pavyzdžiui, miegamajame stovintis suolelis Gudrun vaikystėje stovėjo prie jos tėvų savadarbio virtuvės stalo. Nedidelis medinis staliukas svetainėje kadaise taip pat priklausė fotografės tėvams. „Kai kurie baldai kelia malonius ir svarbius prisiminimus. Tai nebūtinai turi būti gražūs ir gerai žinomi dizaino kūriniai, – teigia Gudrun. – Apie beveik kiekvieną daiktą galėčiau papasakoti trumpą istoriją, susijusią su tam tikrais žmonėmis, įvykiais ar vietomis“.

150

Lamų slėnis


Lamų slėnis

151


152

Lamų slėnis


Lamų slėnis

153


154

Lamų slėnis


Lamų slėnis

155


156

Lamų slėnis


Lamų slėnis

157


Minkšta ir kieta

158

Lamų slėnis


Pro tekstilininkės Eglės Vengalytės studijos langą matyti tikras uždaras arkinis Vilniaus senamiesčio kiemelis. Kadaise ši studija priklausė vienam žymiam dailininkui. Kai dailininko nebeliko, jo žmona nesiryžo parduoti studijos, tad iki šiol ją nuomoja jauniems menininkams. „Ta moteris šiai vietai jaučia daug sentimentų, jai iki šiol smagu čia ateiti, išgerti arbatos. Matau, kad tomis akimirkomis ji būna laiminga“,– plikydama arbatą pasakoja Eglė Vengalytė. Kol mes su fotografu grukšnojame tą žaliąją arbatą, tegu kalba pati Eglė...

Eglė Vengalytė Tekstilininkė, juvelyrė

Tinklalapis

Nuotraukos: Robertas Riabovas Tekstas: Algė Ramanauskienė

Lamų slėnis

159


„Pirma čia dirbome dviese, bet mano draugė Eglė susilaukė berniuko ir paliko mane. Sakė, greit grįš. O du mėnesiai jau virto daugiau nei metais. Galiausiai pagalvojau, kad visai gerai man čia ir vienai. Jaučiuosi laisva. Aš labai mėgstu naktį padirbėti. Vakare paprasčiau susikoncentruoti. Kartais į aplinką tiesiog užsimerki, nes reikia kurti. Bet man šita studija tobula. Nors mėgstu šviesą, tačiau juvelyrikai reikia tamsos. Kai lituoji, užgesini šviesą, nes turi matyti, kaip metalas įkaista, juk sidabrą ar auksą labai lengva sudeginti. Taip ir būna - kartais įlendu į šitą rūselį ir net nebežinau, kokia lauke diena. Kartais čia lieku ir pernakvoti. Ypač, kai atvažiuoju su dviračiu – tingisi namo į kalną minti... Gal mano bėda ir yra tai, kad neturiu taisyklių?

Nepamenu, kieno tai buvo kūrinys, manau, šiandien jis man net nebepatiktų. Tai buvo kažkoks drabužis, nelabai dėvimas, panašesnis į skulptūrą. Studijuodama tekstilės magistrantūroje atradau juvelyriką. Tiesiog po ketverių metų darbo su minkštučiais siūliukais, pūkučiais, norėjosi ko nors kontrastingo – kietos medžiagos, kad galėtum su ja pakovoti. Mane visada labiausiai traukė dizainas. Įdomu, kaip audinį galima panaudoti ant baldo, pritaikyti jį interjere. Būna tokių tekstilės darbų, kuriuos net ant sienos sudėtinga pakabinti, kad nesuirtų. Trapu, gražu, įdėta tiek daug darbo, o taip lengva sugadinti! Todėl man smagiau galvoti apie praktiškai pritaikomus daiktus. Įdomiausia, kad tekstile gali būti net ir popierius. Kartą gaminome skulptūras iš popieriaus masės: celiuliozė suplakama į tyrelę, pasiKad būsiu tekstilininkė, nusprendžiau gal gamini gipsines formas, įlieji, išdžiovini. Prisigamidešimtoje klasėje. Vaikščiodavau po parodas. Kartą nau tokių popierinių zefyrų. Audžiau ir iš žolių – tai sustojau prie vieno tekstilės darbo ir atėmė žadą. irgi tekstilė ir absoliutus bendravimas su gamta.

160

Lamų slėnis


Lamų slėnis

161


Kurti juvelyrikos darbus pradėjau sau, bet patiko ir kitiems. Mano juvelyrika – kontrastinga. Joje dera metalas ir tekstilė. Kūryba – kaip žaidimas. Žaidžiu, kad nebūtų nuobodu. Kūrybai reikia atsipalaidavimo. Mėgstu skaityti, ramiai ir lėtai. Daug įdomių temų randu internete. Keista, kaip kartais panašūs dalykai gimsta skirtingose pasaulio pusėse.

162

Lamų slėnis

Matyt, idėjos sklando ore, tik reikia sugebėt susisiekti su tuo „banku“ ir jas pasiimti. O įkvėpimas... Kai esi laimingas, ramus, kodėl gi nesukūrus ko nors? Abejoju, ar išskaudėtas kūrinys būtų gražus. Nors visaip būna. Kartais sukuri ir ramu pasidaro. Bet labiausiai gaila neįgyvendintų idėjų, nes jos pasensta“.


Lamų slėnis

163


164

Lamų slėnis


Lamų slėnis

165


166

Lamų slėnis


Lamų slėnis

167


168

Lamų slėnis


Lamų slėnis

169


Aš labai mėgstu naktį padirbėti. Vakare paprasčiau susikoncen­ truoti. 170

Lamų slėnis


Lamų slėnis

171


Prisidėkite prie dar vieno įkvepiančio žurnalo “Lamų slėnis” numerio!

Pa re mk Ačiū, kad tikite mūsų idėja.


"Lamų slėnis"