„Ilgai ir laimingai“ receptas | 2024 03

2024 KOVAS (135)

„ I LG A I

I R L A I M I N G A I “ RE C E P TA S

Vyriausioji redaktorė Karolina Kulda

Dizainerė

Milda Martinkevičiūtė

Žurnalistė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Goda Urbonaitė

Kalbos redaktorė

Vaida Jankūnaitė

Fotografė

Lina Jushke

Fotografė

Rūta Floral

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Reklamos projektų vadovė

Aušra Ražanskienė Emilija Ieva Andrašūnaitė

Verslo plėtros vadovė

Mantė Jaruševičiūtė

Stilistė

Viršelis Nuotrauka: Ieva Rudžionytė Modelis: Kristina Bučinskaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt

Reklaminiai projektai žymimi

© 2024 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Natūrali papildų sudėtis Be konservantų, dažiklių, dirbtinių kvapų tvariai pagaminta „Salus-Haus“, Vokietijoje

IEŠKOKITE VAISTINĖSE IR

MAISTO PAPILDAI Maisto papildas negali būti vartojamas kaip maisto pakaitalas.

Svarbu subalansuota mityba ir sveikas gyvenimo būdas.

Redakcijos laiškas Šįkart „Lamų slėnis“ į atgijusį, gyvybingą, paukščių balsų ir pirmųjų žiedų pilną pavasarį žengia bandydamas įminti ilgaamžiškumo paslaptį ir suprasti, kas slypi už to pasakiškai skambančio „ilgai ir laimingai“? Turbūt ne vienas matėte žymųjį „Netflix“ dokumentinį serialą apie mėlynąsias pasaulio zonas ir jose tankiai gyvenančius šimtamečius. Žinote, kas klausantis tų senučiukų spindinčiomis akimis mane sužavėjo labiausiai? Kad ilgas ir, svarbiausia, laimingas gyvenimas priklauso ne tik nuo mūsų mitybos ar fizinio aktyvumo. Už fizinius kūno parodymus ne mažiau svarbūs ir sunkiau pamatuojami aspektai: prasmė, tikėjimas, pozityvus požiūris, mylima veikla, bendruomeniškumo jausmas. Ne, žmogaus gyvenimo į lenteles taip paprastai nesudėsi!

Šiame numeryje kalbamės su miego eksperte, akcentuojančia miego reikšmę ir svarbą. Su socialinės politikos ir ekonomikos profesore aiškinamės, ar ekonominiai rodikliai iš tiesų leidžia visapusiškai spręsti apie asmens ir šalies sėkmę, laimę, pažangą?

Su vieno ryškiausių supermaisto prekės ženklų įkūrėja griauname mitus apie mitybą.

Neriame į ledinį Vilnelės vandenį bandydami įminti streso valdymo paslaptis. Su kvėpavimo instruktore iš naujo mokomės... kvėpuoti. Su judesio mokyklos įkūrėju ir filosofu kalbamės apie mūsų kūno intelektą. Važiuojame gilyn į Auksinę girią, kur buriasi tvirta, glaudi ir labai ypatinga bendruomenė... Skaitykite, įsikvėpkite, jei reikia – keiskite ir keiskitės. Linkiu jums atrasti savąjį ilgo gyvenimo receptą.

Smagaus skaitymo!

Vyr. redaktorė Karolina Kulda

NAUJIENOS

NAMAI, P I L N I V E LY K Ų

DEKORACIJA „GLASS BIRD“ IITTALA

SKULPTŪRA „BEAK BIRD“ WARM NORDIC

VAZA „UMPU“ MARIMEKKO

KIAUŠINIŲ INDELIAI „TINTA“ FERM LIVING

SERVIRAVIMO INDAS „BARRO“ HAY

VAZA „MOMENTO“ & TRADITION

DUBUO „OYSTER“ MATEUS

STIKLO KIAUŠINIAI „EASTER“ FERM LIVING

PAGALVĖLĖ „SPRING YELLOW“ MARIMEKKO

ŽVAKĖS „TWIST“ HAY

NAUJIENOS „KAVE HOME“ PRIMENA APIE JAUKŲ SAUGUMO JAUSMĄ Įsivaizduokite saulėtą vasaros savaitgalio rytą, kai atsibundate savo svajonių lovoje, atbėgęs iš savo stilingo guolio su jumis jau sveikinasi mylimas augintinis, o kavą geriate naujais baldais apstatytoje terasoje: mėgaujatės akimirka ir niekur nenorite eiti. Tokį namų jausmą nori perteikti „Kave Home“ – 1984 m. įsikūrusio ispanų baldų ir namų dekoro tvaraus prekės ženklo vystytojai. Pirmieji Baltijos šalyse „Kave Home“ salonai jau įsikūrė Vilniuje ir Klaipėdoje: juose rasite unikalaus dizaino stilingų baldų ir namų aksesuarų kolekcijas kiekvienam savo namų kampeliui. Nuo smulkmenų – stilingų priedų ir aksesuarų namų jaukumui, iki vidaus ir lauko baldų – viskas pagaminta su meile ir pagarba supančiai gamtai ir žmogui. Juk svajonių namuose jaučiamės kaip saugiame prieglobstyje – ne veltui „Kave Home“ logotipą įkvėpė olos forma. „Kave Home“ salonai įsikūrę Vilniuje, Ogmios mieste, P. Lukšio g. 23 ir Klaipėdoje, Taikos pr. 62.

SIDABRINIO ŠAUKŠTELIO GARSAI Meno erdvėje „Medūza“ atidaryta jaunosios kartos menininkių Eglės Petrošiūtės ir Liudvikos Sonios Koort bendra paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“. Paroda, kurios pavadinimas kilo iš abiejų menininkių parašyto poetinio teksto, veikia kaip atviras dialogas apie erdvės psichologiją bei idėją, kad mūsų formuojamos erdvės ilgainiui pradeda formuoti mus. Pasak parodos „Sounds Like a Silver Teaspoon“ kuratorės Eglės Agnės Benkunskytės, nors Eglė ir Liudvika Sonia operuoja kaip atskiros kūrėjos, šis jų susitikimas pagrindinėje „Medūzos“ salėje atskleidžia bendras menininkių kūrybos gijas. „Šioje parodoje svarbus sodo kaip kosmologijų kūrimo erdvės motyvas. Lietuvių mitologijoje sodas žymi ribinę erdvę, kurioje susitinka gamtos ciklai ir žmogaus kultūrinė pastanga, tad šią įtampą menininkės nagrinėja pasitelkdamos skulptūrą, tekstilę, piešinį, videomeną, garsą ir instaliacijos elementus.“ Paroda „Sounds Like a Silver Teaspoon“ meno erdvėje „Medūza“ veiks iki balandžio 6 d.

12

KŪRĖJO ASMENYBĖS BRIAUNOS Kovo 15 d. sostinės galerijoje „Drifts“ pristatyta menininko Lino Jablonskio paroda „Linas Jablonskis pristato: Truman Capote“, kurios kuratoriumi tapo Paulius Andriuškevičius. „Tėvų apleistas vaikas.

Mažaūgis gėjus spigiu balseliu. Savamokslis menininkas. Damų numylėtinis. Charizmatiškas pasakotojas. Manieringas dendis. Garbėtroška.

Melagis. Alkoholikas. Genijus“, – tokios vieno žymiausių XX a. JAV rašytojų Trumeno Kapotės asmenybės briaunos ryškėja pigaus „Tiger“ firmos popieriaus lapuose. 2023 m. vasarą, praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po autoriaus mirties, lietuvių menininkas Linas Jablonskis išvydo rašytojo gyvenimą dokumentiniame filme „Kapotės įrašai“ ir perkėlė jį į piešinio visatą. Lengva ranka sukurti nedidelio formato darbai vaizduoja Kapotę įvairiuose amplua ir jo aplinką – Niujorko miestą ir jo grietinėlę, rašytojo kūrinių veikėjus, draugus bei mylimuosius.

Paroda „Linas Jablonskis pristato: Truman Capote“ galerijoje „Drifts“ veiks iki balandžio 19 d.

NAUJAS POPIERINIS „LAMŲ SLĖNIO“ NUMERIS – JAU PREKYBOJE! Pirmasis popierinis 2024 metų „Lamų slėnio“ numeris jau pasiekė visas spaudos prekybos vietas. Jo puslapiuose apsigyveno herojai, pasakojantys visomis prasmėmis įgalinančias istorijas. Jūs tik paklausykite: pasaulinio garso lietuvių performanso meno kūrėja Emilija Škarnulytė, šefas, maisto menininkas ir mąstytojas, Oksfordo maisto simpoziumo stipendijos laimėtojas Jonas Palekas, Šveicarijoje gyvenantis Lietuvos dirbtinio intelekto asociacijos valdybos pirmininkas Deividas Matačiūnas ir pačios naujausios technologijų virsmo prognozės, močiutės virtuvės išsiilgusi estė Monika Varšavskaja, šiandien tituluojama viena perspektyviausių jaunosios kartos šefių Paryžiuje, Kolumbijos ir Niujorko universitetų dėstytojas, kino kuratorius Lukas Brašiškis, kurį vakarienės kvietė net pats Jonas Mekas, vienas ryškiausių šiandienos Lietuvos muzikos scenos veidų Tomas Narkevičius-Free Finga ir daugybė kitų.

Nebloga kompanija, tiesa?

Popierinių albumų ir elektroninių žurnalų turinys – skiriasi.

13

DEŠIMTUKAS | 12345678910

10 ilgaamžiškumo ingredientų Gydytojas, vaikų chirurgas Benediktas Jonuška pabrėžia, kad ilgaamžiškumas yra itin plati sąvoka, susidedanti iš daugybės skirtingų faktorių. „Kasdien dirbdamas ligoninėje susiduriu su gyvenimo trapumu“, – sako vyras ir pasidalija dešimt savo kasdienybės įpročių, prisidedančių prie jo gyvenimo kokybės puoselėjimo.

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas Portretas: Gerda Semcisina

14

KOKYBIŠKAS MIEGAS. Nors dirbant paromis miego ritmą išlaikyti gana sudėtinga, stengiuosi vidutiniškai miegoti 7–8 valandas per parą. Miegas man – neatsiejamas ilgo ir laimingo gyvenimo palydovas.

VITAMINŲ LĖKŠTĖ. Su žmona esame sutarę maitintis sveikai ir šį įprotį perduoti savo vaikams, todėl mūsų namuose visada rasite įvairių vaisių ir daržovių.

JUDESYS. Mėgstu žaisti ir stebėti krepšinį – sportas yra neatsiejama mano kasdienybės dalis. Į krepšinio treniruotes arba varžybas pasiimu ir vaikus. Jiems tai ne tik pramoga, bet ir aktyvaus gyvenimo būdo įpročio formavimas.

PLANAVIMAS IR PRIORITETAI. Esu konkretus žmogus, todėl mėgstu viską planuoti bent keliems mėnesiams į priekį. Natūralu, kad kartais nutinka neplanuotų dalykų, tačiau turėti planą ir žinoti, ką darysiu ir kur būsiu, man labai padeda. Suprantu, kad para turi vos 24 valandas ir kažkas neišvengiamai nukentės, todėl svarbu tinkamai susidėlioti prioritetus.

Jais vadovaudamasis galiu išlikti teisingas tiek sau, tiek ir aplinkiniams.

15

DEŠIMTUKAS | 12345678910

SAUGI APLINKA. Saugi aplinka svarbi ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tik taip galime išvengti nelaimių, traumų ar sužalojimų. Šalmas važiuojant paspirtuku ar dviračiu yra būtinas visiems! ŠEIMA IR BENDRYSTĖ. Esu gimęs daugiavaikėje šeimoje, netoliese gyveno ir mano seneliai, todėl šeima man visuomet buvo pats svarbiausias prioritetas. Šiuo metu su žmona Vile turime du vaikus. Nuostabu, kai šeima palaiko net ir keisčiausias mano idėjas, motyvuoja imtis, atrodo, neįmanomų projektų arba tiesiog būna šalia, kai reikia.

Itin svarbūs ir darbe mane supantys žmonės, o palaikantis fonas yra būtinas norint išlikti efektyviam ir neperdegti. Džiaugiuosi, kad turiu nuostabius kolegas, kurie supranta, palaiko, padeda ir nori tobulėti kartu.

16

KŪRYBINGI PROJEKTAI. Kiekvienas savo galvose turime įvairiausių idėjų – kartais keistų ar net neįmanomų. Visuomet maniau, kad idėjas turime paleisti, jomis dalintis. Tik taip jos gali virsti realiais dalykais, prisidedančiais prie visavertiškesnės mūsų kasdienybės.

TOBULĖJIMAS IR KELIONĖS. Esu tikras: visą gyvenimą turime norėti tobulėti. Nesvarbu, tai būtų profesinė sritis ar laisvalaikis, tikiu, kad nuolatinis augimas veda mus į priekį. Ypač prie to prisideda kelionės.

MINČIŲ LABIRINTAIS. Savistaba, savirefleksija, analizė, psichoterapija – viskas, kas padeda į save pažvelgti iš šono, reaguoti, įvertinti ir tobulėti.

MUZIKA. Mėgstu labai įvairią muziką ir ji mane lydi nuolat: automobilyje, namuose, darbe, vakarėliuose, operacinėje. Muzika ne tik sukuria norimą atmosferą, bet ir padeda susikaupti. O kur dar įdomios radijo laidos, įvairūs renginiai ir vakarėliai!

17

18

Permąstyti kūną Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Ieva Žiedė

Filosofas, judesio mokytojas ir judesio mokyklos ,,Movement Vilnius“ (MOVI) įkūrėjas Justas Kučinskas kvestionuodamas mūsų suvokimą apie fizinę kultūrą teigia: kūnas yra ne tik mūsų įpročių, normų ir siekių rezultatas, bet ir socialinių, istorinių ir kultūrinių kontekstų atspindys, o judesys – žmogaus raiška. ,,Norime žmogui sugrąžinti judesio įvairovę ir tikrą atradimo, mokymosi patirtį. Kad tai įvyktų, tenka paleisti ne vien mąstymą, bet ir kiekvieną kūno ląstelę persmelkusias idėjas – akivaizdų apibrėžtumą ir kiekybiškai matuojamą progresą“, – kalbėdamas apie judesio patyrimo svarbą pasakoja vyras.

19

Visgi kūnas yra gamta, turinti savitus ciklus ir mums iki galo nepermatomą veikimo logiką. Iš kūno mes labai greitai gauname grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip veikiame ir mąstome.

– Iš poreikio permąstyti fizinę kultūrą įkūrėte ,,Movement Vilnius“ judesio mokyklą. Pradėkime nuo to, kaip šiandien yra suvokiama fizinė kultūra?

– Tai, ką šiandien vadiname sportavimu, treniravimusi, yra XVIII–XX a. modernizmo laikotarpio kultūriniai produktai, kuriuos, kaip ir daugelį iš praeities ateinančių įsitikinimų ir struktūrų, verta peržiūrėti. Dėl istorinio konteksto žmogaus kūnas yra tapęs varžybų arena – tarp valstybių, komandų, žmonių ir galiausiai varžybų tarp atvaizdo veidrodyje ir nuotraukų socialiniuose tinkluose. Kūnas yra kovos ir užkariavimų arena, kur tariamai inertiška materija turi būti suvaldyta, sukultūrinta pasirenkant tikslines jos keitimo strategijas.

Vieninteliai sėkmės matai – greitis, efektyvumas, pergalė.

Santykyje su kūnu atsispindi bendresnės Vakarų civilizacijos tendencijos – vis didėjantis greitis, poreikis nuolat augti, plėstis ir užvaldyti dar neįvaldytas teritorijas. Stumiamos ne vien keliavimo greičio, darbų apsukų, ekonominių apyvartų, geografinių teritorijų įvaldymo ribos, tačiau smelkiamasi vis giliau į daiktų ir reiškinių „vidurius“, kylama aukščiau į kosmosą, o technologinė inžinerija pakeičia vis daugiau natūralių, gamtinių procesų. Vakarų žmogaus santykis su pasauliu primena karinį konfliktą, kur vyksta nuolatinė eskalacija – didinamos apsukos, greitis. Įvaldymas ir kontrolė tampa vieninteliu būdu išlikti, apskritai gyventi. Susibalansuojama tik vis augančioje dinamikoje. Šios tendencijos paliečia be išimties visas žmogaus gyvenimo sritis – apie tai kalbėta ne vieno sociologo, filosofo, tačiau santykyje su kūnu tokios kultūrinės tendencijos bent man matosi aiškiausiai.

Visgi kūnas yra gamta, turinti savitus ciklus ir mums iki galo nepermatomą veikimo logiką. Iš kūno mes labai greitai gauname grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip veikiame ir mąstome. Žmogaus protas geba skverbtis į gamtos paslaptis, atpažinti dėsnius ir dėl to valingai keisti, modifikuoti savo aplinką, tačiau net ir jis yra tos pačios gamtos dalis – iš jos išauga ir jos principais veikia. Protas, kurį daugelis sieja su smegenų veikla, galiausiai tampa savo veiklos auka. Ir štai turime paradoksalią situaciją – Pasaulio sveikatos organizacija skelbia: pasaulis stovi ant psichinės krizės pandemijos slenksčio, o mirčių statistika rodo, kad savižudybė daugelyje valstybių yra pagrindinė mirčių priežastis.

20

Kūnas ir protas mus „paveda“, nebeatlaikome savo pačių sukonstruotos tikrovės – vadinasi, kažkas mūsų gyvenimo būde neveikia. Čia peršasi tarsi paprastas atsakymas – mes viršijome greitį, statydami išorinį pasaulį ir tariamai įgydami vis daugiau kontrolės pakeliui pametėme save – kūnui, sportui, darbo ir poilsio balansui skyrėme per mažai dėmesio. Regis, tereikia atstatyti pamestą balansą ir viskas susitvarkys? Deja, nesusitvarkys, nes grįždami prie kūno mes įkrisime į tuos pačius veikimo įpročius.

Mūsų santykis su savimi yra toks pats kaip ir santykis su pasauliu – mes toliau varžysimės, kiekybiškai matuosime progresą, taikysime pažangiausius analizės metodus – įvaldysime, keisime, būsime efektyvūs ir racionalūs. Kitaip tariant, dalyvausime nusistovėjusioje kūno kultūroje, savo esme identiškoje mūsų Vakarų kultūros santykiui su pasauliu.

– Kaip dar Vakarų civilizacijos tendencijos konstruoja mūsų kūno kultūros suvokimą?

– Visų pirma, turime aiškiai atskirtas sporto disciplinas, aukštą specializaciją. Žmogaus judesio galimybės yra neišsemiamos – esame kompleksiškiausiai judanti būtybė planetoje (dėl to turinti ir sudėtingiausią neurologinį tinklą, labiausiai išsivysčiusias smegenis), galinti kūrybingai spręsti pačias įvairiausias judesio užduotis, rasti išeitis keisčiausiuose apribojimuose, tačiau įterpiame save į disciplinų rėmus ir užsibrėžiame siekti vadinamų ,,sporto aukštumų“.

Turime suprasti, kad šios aukštumos atrodo aukštos tik žvelgiant iš kultūros vidaus, bet ne iš jos išorės. Žvelgiant iš gamtos ir žmogaus evoliucijos perspektyvos, kiekviena specializacijos aukštuma yra savotiška žemuma, nes ugdant siaurai apibrėžtus gebėjimus prarandamas gebėjimų plotis, o su juo – ir santykio su pasauliu įvairovė. Metaforiškai kalbant, jeigu visą gyvenimą mokausi naudotis plaktuku ir tampu išskirtinai geru šio žanro meistru, didelė tikimybė, kad nuolatos pateksiu į situacijas, kur yra vinių ir tenka jas kalti.

Iš pradžių tai atrodys kaip sėkmė, tačiau ilgainiui ateis fizinis ir psichologinis nuovargis, pojūtis, kad nepaisant sėkmės neišpildau savo žmogiškojo ar paties gyvenimo potencialo. Visgi žmogui reikalinga įvairovė. Toks poreikis atitinka gamtiškąją mūsų prigimtį, o jo neišpildydami jaučiame, kad gyvenime kažko esmingai trūksta. Tik nesuprantame ko, nes kultūriniu požiūriu tarsi pasiekėme sėkmę.

21

22

Grįždami prie kūno, pasiryžę gyvenime atrasti geresnį balansą mes klausiame – ką sportuoti? Kokią šaką bepasirinktume, mes apribojame savo sklaidos ir patirčių lauką. Nespėję patirti mokymosi ir atradimo džiaugsmo jau matuojame progresą, o nespėję susipažinti su savimi jau varžomės su kitais. Ir tai beveik neišvengiama, nes pati disciplinos apibrėžtis atsiranda kaip matuoti ir varžytis leidžiantis apribojimas. Jeigu pirminis bet kokios disciplinos tikslas būtų žmogaus kaip kompleksiškai judančios ir mąstančios būtybės vystymasis, galimai jos ribos būtų paslankios, o tai, savaime aišku, neduotų galimybės įkurti federacijų, organizuoti varžybų, apibrėžti technikų ir panašiai.

Taigi, prieiname prie kūno kultūrai būdingo aspekto – kiekvienos disciplinos tikslas yra ne individas, tačiau kiekvieno individo tikslas yra vis aukštesnė išraiškos forma numatytoje disciplinoje – vis aukštesni rezultatai siaurai apibrėžtuose žmogaus veiklos rėmuose. Kitaip tariant, disciplinos perspektyvoje žmogus yra priemonė, o ne tikslas. Žmogaus gamtiškasis potencialas nukreipiamas kultūrinio fenomeno statybai – pergalei ir rekordui. Negalima nuvertinti, kad šiame procese išryškėja talentai, atrandamas įkvėpimas, azartas, tačiau visgi ydinga, kad iš anksto fiksuotos kūno raiškos formos nepalieka vietos nei tikram susipažinimui su savimi, nei kūrybinei raiškos įvairovei, nei paties kūno diktuojamiems vystymosi poreikiams.

Galima suprasti, kad sporto profesionalas pašvenčia savo kūną ir gyvenimą siaurai apibrėžtai veiklai – tai savotiška kaina, kurią tenka sumokėti už olimpines aukštumas. Net tuomet, kai konkretus individas aukojamas ant specializacijos altoriaus, žmonija kaip rasė išlaiko įvairovę ir nuolat peržengia ankstesnių pasiekimų ribas. Galbūt tai kažkam reikalinga, nesu dėl to tikras. Visgi kritiškai žvelgiu į tai, kad būtent šis modelis formuoja net ir mėgėjišką fizinio aktyvumo prieigą. Mokyklose kūno kultūros pamokos nėra nei apie kūną, nei apie kultūrą, tuo labiau ne apie judesį plačiąja prasme – tai fizinis lavinimas žvelgiant išskirtinai per sporto šakų ir specializacijų perspektyvą. Ilgainiui kitokio santykio su kūnu, kitokios prieigos mes nebeįsivaizduojame. Judėjimą pakeičia „sportavimas“.

Kita labai svarbi fizinę kultūrą persmelkusi tendencija – tai vaizdas ir atrodymo siekis. Žmonės įsivaizduoja, kaip turi atrodyti sportiškas kūnas, nori tokį turėti ir konstruoja priemones jam pasiekti.

Gamtoje, gyvuose organizmuose formos išryškėja kaip turinio rezultatas. Forma, vaizdas nuolat kinta organizmui augant ir keičiantis jį supantiems kontekstams. Gyvo organizmo formos neįmanoma surežisuoti ir užfiksuoti. Tik dirbtinis daiktas pagaminamas tikslingai atkartojant iš anksto numatytą formą. Kėdė gaminama pagal brėžinį arba atkartojant anksčiau pagamintas kėdes – ji konstruojama siekiant formos, tuo tarpu medis – gyvas daiktas – auga pats ir jo forma yra nuolat kintantis dinamiško sąlyčio su aplinka rezultatas.

Gaminti ir auginti yra du skirtingi sąlyčio su daiktais tipai. Šią

esminę skirtį tarp gyvų – augančių, ir negyvų – gaminamų daiktų įvardino dar graikų filosofai, tarsi nuspėdami ateities dilemas. Šiandien technologijos jau leidžia įvairiais būdais modifikuoti ir keisti net gyvus organizmus, juos standartizuoti – parduotuvių lentynose įpratome matyti vienodus bananus, tobulus, tarsi iš paveikslėlio obuolius ir pomidorus žiemą, o narvuose – standartinius svorio parametrus atitinkančias vištas. Tuomet galvojame, o mes patys neturėtume būti kaip tie obuoliai ir vištos? Net jei ir neturėtume, deja, norėtume, nes mus valdo kiekvieną dieną vartojami kūno standartų vaizdiniai.

Chirurginė intervencija, išoriškai ir iš vidaus vartojami cheminiai produktai tampa neatsiejama santykio su savo kūnu dalimi.

Nenoriu sakyti, kad neturėtume savimi rūpintis, bet svarbu atkreipti dėmesį, kad santykyje su savimi neturėtų dominuoti inžinerija ir gamyba. Duosiu iš pirmo žvilgsnio juokingą, tačiau šiandien aktualų pavyzdį. Šiuo metu socialinėse medijose einama iš proto dėl vadinamojo „braziliško užpakalio“. Paskui šį daugelio norą tokį turėti seka ištisos industrijos – super efektyvūs treniruočių planai ant vibruojančių platformų, elektros stimuliacija, plastinės operacijos (daugiausia jų atliekama Turkijoje ir kol kas jos vis dar pavojingos gyvybei), sėdmenis formuojančios timpos, stangrinantys kremai, instagramo filtrai ir panašiai.

Standūs tvirti sėdmenys yra nuostabus dalykas ir ne atsitiktinai jų vaizdas mus veikia giliau nei vien mados formuojamos tendencijos. Šios formos nuo seno rodo gebėjimą greitai bėgti, atlikti šuolį, komunikuoja individo poravimosi potencialą ir patikimumą rūpinantis palikuoniais. Tai sveiko ir puikiai judančio kūno požymis, atsirandantis kaip tam tikro gyvenimo būdo išraiška. Tačiau šiuolaikinis žmogus nenori gyventi to gyvenimo būdo, kurio rezultatas yra standūs sėdmenys, jis nori tik išorinio rezultato, tarsi tas rezultatas turėtų jam priklausyti. Ir tai padaroma – tinkamai pritaikius metodus galima įgyti puikiai suformuotus sėdmenis be visų gebėjimų ir savybių, iš kurių jie savaime atsirastų. Taip randasi simboliniai kūnai – jie dirbtinai sugeneruotomis formomis komunikuoja, užsimena apie visas geidžiamas savybes, tačiau yra tik fasadai, už kurių nieko nėra. Nieko nenoriu įžeisti, žmonės į kūno inžineriją įdeda daug pastangų, galbūt net ir nebeatpažindami, kad galima kitaip... Juk ištisos industrijos, visa kultūra mums sako, kad būtent toks yra kelias. Bet, iš tikrųjų, įmanoma ir kitokio santykio su savimi galimybė – tą laiką ir energiją, kurią skiriame atrodymui ar konkretiems rezultatams generuoti (pavyzdžiui, kūno svorio, riebalų indekso, nueitų žingsnių ir t. t.), galėtume nukreipti į mylimą veiklą, naujų dalykų mokymąsi ar tiesiog gilų judėjimo džiaugsmo patyrimą. Kūno forma pati savaime seks paskui rūpimą turinį ir bus tokia, kokia turi būti. Pagaliau tai leis savimi būti, o ne save kaip formą turėti.

23

Skaičiai mums duoda tikrumo, aiškumo pojūtį – ką galime pamatuoti, tas atrodo labiau tikra. Tačiau judėjimas savo esmėje reiškiasi kaip kokybė.

– Ko siekiate permąstydami fizinę kultūrą?

– Norime žmogui sugrąžinti judesio įvairovę ir tikrą atradimo, mokymosi patirtį. Kad tai įvyktų, tenka paleisti ne vien mąstymą, bet ir kiekvieną kūno ląstelę persmelkusias idėjas – akivaizdų apibrėžtumą ir kiekybiškai matuojamą progresą. Kiekybiškas judesio apibrėžimas (tarkime, greičio, pakartojimų skaičiaus, iškelto svorio, surinktų taškų matavimas) specifinėse sporto šakose reikalingas tam, kad galėtume sekti savo progresą arba pasilyginti su kitais.

Skaičiai mums duoda tikrumo, aiškumo pojūtį – ką galime pamatuoti, tas atrodo labiau tikra. Tačiau judėjimas savo esmėje reiškiasi kaip kokybė. Kintantis raumenų tonusas, judesio takumas, erdvinė trajektorija, ritmas – visa tai galima matyti, jausti, tačiau labai sunku pamatuoti. Per didelis dėmesys vien kiekybiniams judesio rodikliams gali lemti, kad pametame judesio kaip kokybės įvairovių perspektyvą ir imame kartoti vien tai, kas matuojama, galimai vieninteliu būdu. Nuo to nukenčia mūsų kūrybingumas, judesio įvairovė – judesys ima primityvėti. Pavyzdžiui, bėgikas, kuris savo dėmesį sutelkia vien į bėgimo laiką, atstumą, pulso rodmenis, bus mažiau linkęs intuityviai keisti bėgimo tempą, koordinaciją ar pakeliui atlikti kitus fizinius su bėgimu nesusijusius veiksmus. Įsipareigojimas rodikliui tarsi užstato ant stereotipinio judesio vėžių ir neleidžia nuo jų nukrypti, nors galimai to reikia kūnui. Sekdami kiekybiniais rodikliais esame mažiau linkę sekti save, elgtis spontaniškai, išbandyti ne tokius efektyvius (rodiklio požiūriu), bet galbūt mūsų kūnui ir psichikai kitaip vertingus veiksmus.

– Kaip visa tai atrodo praktiškai? Kas telpa į žodžių junginį ,,mokyti judėti geriau“?

– Judesio praktikose užduotys nuolat kinta, o tai neleidžia nei apibrėžti vienos teisingiausios technikos, nei apčiuopiamai pasilyginti su kitais. Kita vertus, per ilgesnį procesą ima ryškėti, kad apibrėžtumas atrandamas kaip didžiulę judesių ir užduočių įvairovę vienijantys bendresni koordinaciniai principai, o progresas išryškėja kaip auganti koncentracijos (proto sutelktumo) kokybė ir vis 24

greitėjantis naujų dalykų mokymasis. Kartais progresą matuojame ir kiekybiškai, ypač jeigu užduotyse svarbus jėgos ar ištvermės aspektas, bet tikslas yra ugdyti save per judesio įvairovę, atpažinti universaliausius ir gyvenimui (ne sporto šakai) svarbiausius gebėjimus, dėmesį sutelkti ne į atrodymą, o patyrimą.

Kviečiame susigrąžinti natūralias sąnarių amplitudes ir gebėjimą lengvai judėti per evoliucijos mums duotas pamatines judesio formas: ristis, šliaužti, ropoti, lengvai ir įvairiai tūpti ir stoti, eiti ir šuoliuoti, bėgti, kaboti ir lipti. Taip pat per įvairiausias judesio užduotis aštriname bendruosius koordinacinius gebėjimus, erdvinį savo kūno suvokimą, ritmo pojūtį. Užduočių su partneriu metu tyrinėjame, kaip per judesį ir kontaktą komunikuojame su kitais žmonėmis, žaidimo forma prisiliečiame prie įvairiems kovos menams artimų situacijų. Studijuodami judesio žodynus įgauname šokiui artimą gebėjimą improvizuoti. Nuolatos atsidurdami vis naujose situacijose ugdome kūno adaptyvumą ir smegenų neuroplastiškumą – įgauname gebėjimą labai greitai mokytis naujų dalykų. Mokymasis judėti geriau sutampa su gilėjančiu savęs pažinimu. Žmogus ima susipažinti su savo individualia anatomija, atpažinti savo mokymosi ypatumus, per gyvenimą užfiksuotus įpročius. Augantis savęs pajautimas leidžia išmintingiau pasirinkti veikimo taktikas, atpažinti, ko reikia kūnui konkrečioje situacijoje – kokio judesio reikia, kada laikas iš savęs pareikalauti daugiau, o kada jau metas sustoti. Iš šios pajautos kyla ne vien geresni judesio sprendimai, bet formuojasi ir tai, ką metams bėgant ėmėme vadinti įkūnytu intelektu – mūsų racionalų pasaulio suvokimą ima papildyti iš kūno atkeliaujantys pojūčiai. Jie mums reikalingi siekiant susiorientuoti kompleksiškoje aplinkoje ir situacijoje, ten, kur nėra vienareikšmiškai teisingų atsakymų, kur priežasčių ir pasekmių ryšys nėra iki galo aiškus – būtent tokiose situacijose kūno pojūčiais mes galime „nuskaityti“ daugiau tikrovės, nei sugebame suprasti protu. Judėti geriau galiausiai reiškia judėti išmintingiau ne vien fiziniu judesiu sporto salėje, bet ir žengiant svarbius gyvenimo žingsnius.

25

26

– Ką galima pasakyti apie žmogų iš to, kaip jis juda?

– Judesys yra žmogaus raiška: per judesį dalyvaujame pasaulyje ir esame gyvi, todėl galima sakyti, kad judesys apskritai yra mūsų buvimo būdas. Viename judesyje galima matyti daugybę dalykų – nuotaiką (dabartinę būseną), įpročius (judesyje koduojamas praeities patirtis) ir net savotiškai nuspėti komunikacijos su žmogumi galimybes (taigi, ateitį). Laikysena, eisena keičiasi nuo išgyvenamos emocijos, savo vietos ir vaidmens konkrečiame kontekste suvokimo.

Vienaip įeiname į miegamąjį, kitaip į darbovietę. Skirtingai žingsniuojame žiemą ir vasarą. Vienu būdu stovime prieš savo vaikus, kitaip prieš kolegas darbe ar auditoriją konferencijoje. Kai į kambarį įeina artimas žmogus, mes iš karto suprantame, kokia buvo diena ir apie ką verta pasikalbėti. Gatvėje matydami nepažįstamą žmogų būtent pagal jo judėjimą erdvėje ir ritmą nustatome, ar prasilenkti saugu. Žvelgdami iš toli galime pasakyti žmogaus amžių, emocinę brandą. Judėjimas leidžia bendra prasme kalbėti apie charakterio bruožus: ,,išlaikytas“, ,,isteriškas“, ,,švelnus“, ,,neprieinamas“ ir t. t. Šie ir daugybė kitų žmogų apibūdinančių žodžių nusako objektyviai matomą fizinę tikrovę. Net jeigu jie vartojami simboliškai, siekiant nusakyti ir išoriškai neišreikštoms savybėms, mes juos suprantame vien dėl to, kad juos kada nors patyrėme kaip kieno kito ar savo pačių fizinį veiksmą, o taip pat numanome, kad šie žodžiai yra prasmingi tiek, kiek jie gali virsti jais apibūdinamo žmogaus fizine raiška. Taigi, net nepastebėdami mes žmones matome ir suprantame per judesį. Net jei matomą informaciją ir sunku sudėti į žodžius ar pamatuoti, mes kur kas dažniau, nei numanome, su kitais komunikuojame paveikti šio dažnai nereflektuoto kitų kūniškos raiškos supratimo.

Kaip veido raukšlėse fiksuojamos dažniausiai atsikartojančių emocijų išraiškos, taip judesyje galima stebėti žmogaus veikimo pasaulyje būdus. Tai leidžia matyti ne vien įpročius, bet ir nuspėti, kokiuose kontekstuose žmogus dažniausiai atsiduria, kokius iššūkius sprendžia fiziškai. Kūnas net ir vyresniame amžiuje išlieka ganėtinai paslankus, prisitaikantis, todėl visos mūsų veiksmo formos gana greitai tampa nauja kūno tikrove. Tačiau net tuomet, kai kūnas ir smegenys potencialiai išlieka paslankūs, žmogų įprastose veiksmo formose labiausiai laiko įsitikinimai, kultūriniai kontekstai.

Taip svarstant, pasirinkta fizinė praktika įgauna visai kitą kontekstą. Tolimuosiuose Rytuose žmonės įsitikinę: ką praktikuoji, tuo tampi. Rinkdamasis praktikos turinį aš jį matau ne vien kaip „kūno

lavinimą“, bet kaip tapsmo procesą. Fizinė praktika man yra visos asmenybės transformacijos galimybė.

– Jei pažvelgtume į vaiko ir suaugusiojo judėjimą – kas skiriasi ir kodėl vaikystėje mes judame kitaip?

– Kiekvienas gyvenimo etapas, žvelgiant iš judesio ir mokymosi perspektyvos, pasižymi bendromis tendencijomis. Vaiko pasaulis – pradedančiojo pasaulis. Visos galimybės atviros ir viskas įmanoma.

Vaikystėje vyksta daugiausiai mokymosi, esame labai plastiški. Žaisdami įkūnijame įvairiausius gyvenimo scenarijus, išsibandome veikimo strategijas. Tačiau vaikystėje dar nežinome, kas esame, negalime judėti ir veikti tiksliai bei tikslingai. Šios savybės randasi su branda.

Kitoje skalės pusėje yra suaugimas, sustabarėjimas, sustingimas.

Pasiekęs tam tikrą brandą žmogus tiksliai atlieka tai, ką geriausiai įvaldė, išmoko. Net ir patys bendriausi judesiai, tokie kaip ėjimas ar tūpimas, tampa savitu, beveik nebepajudinamu įpročiu. Tai leidžia automatizuoti gyvenimą: veiksmus atlikti beveik apie juos negalvojant ir per daug jų nejaučiant, o visą energiją sutelkti tikslingam veikimui. Neigiama šio etapo pusė – nenoras ir negalėjimas keistis, su automatizmu išryškėjantis patyrimo džiaugsmo praradimas.

Na, ir yra tam tikras aukso vidurys – jaunystė, kur žmogus galimai išlaiko abiejų etapų gerąsias puses – yra plastiškas, adaptyvus, kūrybingas, tačiau jau pakankamai brandus, kad būtų tikslus ir kryptingas. Žmogus yra pakankamai plastiškas, kad galėtų keistis, ir pakankamai tvirtas, kad išlaikytų ribas ir išliktų savimi.

Judesio praktikoje dažnai pasitelkiami vaikystėje patirti scenarijai: fiziniai žaidimai, kurių taisyklės nuolat keičiasi, keliamas nuolatinis iššūkis mokytis naujų dalykų, mokomasi įvairiausio tipo lokomotyvinių technikų, dirbama su ritmu ir koordinacija. Tai daroma ne tam, kad grįžtume į vaikystę, bet tam, kad tikslumą, tikslingumą papildytume plastiškumu, įvairove, kūrybingumu. Kultūriškai priimta, kad nuo tam tikro amžiaus žmogaus aspiracijų, veiklų ir veikimo būdo ribos turėtų siaurėti, žmogus turėtų tapti savo srities specialistu. Bet, mano nuomone, tai yra kultūrinis, iš praeities ateinantis apribojimas, neatitinkantis nei žmogaus prigimties, nei šių dienų iššūkių. Tikiu, kad žmogus gali ir toliau vystytis, plėsti savo patyrimo ribas ir vis iš naujo atrasti save ir savo veiklas. Šiuolaikinis pasaulis galimai taip pat reikalaus būtent to. Kitaip nei prieš porą šimtų metų, mums sunku prognozuoti, kokius darbus dirbsime, kokiomis veiklomis užsiimsime ir kaip bendrausime jau po dešimtmečio, taigi geriausia galima saviedukacijos trajektorija – gebėjimas mokytis ir keistis.

27

Kiekvienas mūsų tariamas žodis, kurį suprantame, turi atitikmenį patyrime. Tačiau patyrimo gyliai yra skirtingi ir dėl to tie patys žodžiai skirtingiems žmonėms gali turėti kitokius atspalvius.

– O ar galime sakyti, kad kūnas ir protas yra lygiavertės mūsų pasaulio pažinimo dalys?

– Kiekvienas mūsų tariamas žodis, kurį suprantame, turi atitikmenį patyrime. Tačiau patyrimo gyliai yra skirtingi ir dėl to tie patys žodžiai skirtingiems žmonėms gali turėti kitokius atspalvius. Žmogus gali išmokti sudėtingus terminus ir žodžių kombinacijas, bet negalėdamas jų atitikmens atrasti savo patirtyje dažniausiai nesugebės šių žinių tinkamai panaudoti. Pažinti reiškia nuolatos megzti ryšį tarp žodžio ir patyrimo. Apskritai žinojimo lygmenis galima skirti į keturias pagrindines kategorijas, iš kurių net trys įvardintinos kaip įkūnytas pažinimas.

Pirmoji ir mūsų laikų edukacijai būdingiausia pažinimo kategorija – tai propozicinis žinojimas „žinau, kad...“. Tai informacija, teiginiai, logika, minties struktūros supratimas. Šis žinojimas įgaunamas skaitant knygas, girdint, suprantant ir įsimenant informaciją, lavinant loginį mąstymą, tačiau net ir šio žinojimo gylis ir pritaikomumas galiausiai atsiremia į toliau išvardytas tris su fiziniu patyrimu siejamas žinojimo kategorijas.

Antroji – procedūrinis žinojimas „žinau, kaip...“. Žinau, vadinasi, moku ir galiu. Tarkime, ne vien išmanau krepšinio taisykles ir fizikos dėsnius, bet moku varytis, mesti ir gaudyti kamuolį. Dažnas atvejis, kai sutrikus atminčiai pianinu grojęs žmogus negali atsiminti artimojo vardo, neranda akinių, tačiau geba pianinu atlikti sudėtingiausią kūrinį. Šis žinojimas yra įgūdis ir jis veikia judesyje.

Trečioji kategorija – perspektyvinis žinojimas „žinau, ką reiškia būti...“. Žinau, ką reiškia žaisti krepšinį, būti krepšininku. Jeigu esu buvęs daugybėje vaidmenų arba turiu įgūdį įsikūnyti, pajausti, ką reikštų būti kitokioje tikrovėje nei maniškė, galiu empatiškai atpažinti ir suprasti kito žmogaus perspektyvą – tai sudaro prielaidą dialogui. Grįžtant prie krepšinio: jeigu esu puolime ir galiu gerai suprasti gynėjo perspektyvą, tai sudaro prielaidas rasti geriausią būdą jam apeiti. Būtent šis žinojimas leidžia atskirti, kas patyrimo lauke yra tikra, o kas iliuziška (leidžia virtualią tikrovę atskirti nuo tikrosios), nes visu kūnu žinome, ką reiškia čia būti.

28

Ketvirtoji kategorija – dalyvaujantysis žinojimas. Tai gebėjimas įsitraukti į įvykių srautą, atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.

Nuo krepšinio iki eismo ir gyvenimo plačiąja prasme – situacijose, kurios yra pernelyg kompleksiškos ir pernelyg dinamiškos, kad analizės būdu galėtume pasirinkti tinkamiausią erdvinę ir laikinę judėjimo taktiką. Nuo mažens mes laviname gebėjimą dalyvauti gyvenime ir tai vyksta visų pirma dalyvaujant fiziškai. Taigi, grįžtant prie klausimo, vargu ar apskritai apie bet kokį tikrą gyvenimo pažinimo procesą galima mąstyti atsietai nuo įkūnyto pažinimo.

– Kodėl taip prioretizuojame proto lavinimą, o kūną nustumiame į antrą planą?

– Nes kūną ir protą laikome skirtingais dalykais.

– Šiandien daug kalbama apie tai, kad savo kūno nejaučiame, stingame sąmoningumo. Kita vertus, būti kūne yra įprasta ir kasdieniška. Kaip įsivertinti, ar jaučiame savo kūną?

– Galimai svyruojame tarp dviejų kraštutinumų, vis nerasdami pusiausvyros. Viena vertus, kūnas yra bene pagrindinis šiuolaikinio pasaulio rūpesčio objektas – nuo sveikatos iki mados, nuo formų iki gebėjimų. Tačiau šiame rūpestyje, kaip jau minėjau, yra daug valdymo ir inžinerijos. Nuo kūno tarsi atsiskiria racionalus subjektas, kuris su turimu kūnu ką nors daro ar turi daryti. Toks kūnas virsta subjektui išoriniu objektu, o šią tendenciją sustiprina ir įtvirtina nuolatinis savo atvaizdo generavimas technologinėmis priemonėmis ir platinimas socialinėje erdvėje.

Kitas kraštutinumas – visiškas sutapimas su kūnu, kur kūno ima nesijausti, nesimatyti. Tai būdinga žmonėms, kurie pasineria į problemas, darbus ar net hobius, kur kūnas tarnauja kaip paklusni priemonė, į kurią dėmesys atkreipiamas tik tuomet, kai ji pradeda nebeveikti. Tai primena situaciją, kai žvelgiant pro langą matomi įvairiausi objektai, bet nematomas lieka pats stiklas, pro kurį žiūrima. Taigi, pirmu atveju išryškėja subjekto ir objekto atskirtis, o antruoju lieka vien subjektas.

Kūno pajautimas iš tiesų yra tas pusiausvyros kelias, kur žvelgiama ne į kūną, bet iš kūno. Viena vertus, jaučiama konkreti užduotis, situacija, kurioje esama, o kita vertus, nepametama ir savistaba.

29

Pokyčių lankstais ir briaunomis Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Stilius: Patricija Budaitė Drabužiai: SSTKMS Makiažas ir plaukai: Justė Žilionytė

„Naktį palikai mane prie beržo / rankom surištom / mėnulio šviesoj palaimingai skęstu / laukdamas dienos“, – vieną pirmadienio rytą ne visai tyliai niūniuoju eidama susitikti su atlikėju, dainų autoriumi Tomu Narkevičiumi-Free Finga ir jo mylimąja Patricija Budaite. Taip skamba viena dainų, nugulusių į mėnesio pabaigoje pasirodysiantį jau trečiąjį Tomo albumą „Plastika“. „Šią dainą parašiau prieš kokius šešerius metus, kai dar net nebuvo Free Fingos“, – prisimena Tomas ir žvelgdamas į Patriciją priduria, kad visas šis albumas yra apie pokytį. Apie tai, kaip kietas it akmuo žmogus po truputį atsiveria meilei ir visoms gražiausioms bei giliausioms jos formoms.

30

Visą istoriją skaitykite NAUJAME popieriniame „Lamų slėnio“ pavasario numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

KINO PAVASARIS

Filmai daro mus geresnius Jau 29-erius metus po žiemos sąstingio į kino sales ir į pavasarį kviečiantis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ sako, kad geras kinas – į gera visiems. Juk trumpas stabtelėjimas kino salėje prieš didįjį vasaros būtinųjų darbų–reikalų–pramogų sąrašą gali įkvėpti ieškoti autentikos, ramybės, kviesti sulėtėti, perklausti, kvestionuoti šių dienų aplinką, pasirinkimus ir į planus pažiūrėti visiškai kitaip – netikėtai sau pačiam, tačiau laisviau, atsikratant tam tikrų klišių ir stigmų.

Turbūt kiekvienas turime savo gyvenimo filmą – pakeitusį, praplėtusį, o gal prajuokinusį tada, kai to labiausiai reikėjo. Linkime, kad tokių filmų būtų daugiau, ir kviečiame savo sąrašą papildyti dar penkiais.

Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 14–27 d.

Daugiau informacijos – www.kinopavasaris.lt

34

35

KAIMIEČIAI (THE PEASANTS,

nis identitetas. Itin sudėtinga realistine maniera nu-

REŽ. DK WELCHMAN, HUGH WELCHMAN)

tapytas filmas buvo kuriamas ir Lietuvoje – kadras po kadro jį tapė (!) ir lietuviai dailininkai.

„Įspūdingai gražus filmas apie žmonijos bjaurumą“,

„Didžiausia paskata, patraukusi ekranizuoti šią

– taip galima pristatyti režisierių DK Welchman ir

knygą, – Jagnos personažas, – prisipažįsta DK

Hugho Welchmano, sukūrusių Oskarui nominuotą

Welchman. – Aš, kaip moteris, irgi daugybę kartų

„Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent), naująjį tapytą

buvau neteisingai priimta, sugėdinta. Jagnai iš pra-

pasakojimą „Kaimiečiai“ apie moterį, patekusią į pa-

džių pavydima, vėliau su ja blogai elgiamasi, ga-

triarchato nemalonę. Pagal 1924 m. Nobelio pre-

liausiai ji atstumiama už tai, kad yra graži, svajinga,

mijos laureato Władysławo Reymonto romaną tuo

meniška ir aistringa, o svarbiausia – kad mergina

pačiu pavadinimu sukurtas filmas pasakoja daugia-

kvestionuoja patriarchatą, kurį palaiko ir bažnyčia.

sluoksnę, o kai kurių kritikų vertinimu – dogvilišką

Jagna tarsi šaukė mane, o šis filmas – mano atsa-

istoriją, kurioje susipina lenkų tradicijos ir nacionali-

kymas į šį kvietimą.“

36

KRYČIO ANATOMIJA (ANATOMY OF A FALL, REŽ. JUSTINE TRIET)

grindine įtariamąja. „Moterys išmoksta gyventi su šypsena, – savo recenziją apie „Kryčio anatomiją“ pradeda kino kri-

Vienas tituluočiausių festivalio filmų – Kanų „Auk-

tikė Stephanie Zacharek. – Taip mes stengiamės

sine palmės šakele“ įvertinta, 2 „Auksinius gaublius“

nuraminti kitą žmogų, kad jis žinotų, jog nesame

pelniusi ir 5 „Oskarams“ nominuota – režisierės

grėsmė. Ir nesvarbu, ar tai pasąmoningas įprotis, ar

Justine Triet drama „Kryčio anatomija“ primena,

pasirinkimas. Tiek daug mūsų tai daro, kad nenuos-

kad norint visiškai suprasti santuoką reikia būti jos

tabu, jog vyrai dažnai tikisi, kad taip bus visada. Ta-

dalimi. Ir net tada gali atrodyti, kad abu partneriai

čiau yra moterų, kurios per pasaulį eina kitaip. Jos

kalba visiškai skirtingomis kalbomis. O šįkart taip

šypsosi taip retai, kad ne visada gali atspėti, ką jos

yra ir tikrąja žodžio prasme – vokietės rašytojos

galvoja. Tokia moteris gali būti šiek tiek atstumianti,

Sandros ir jos prancūzo vyro Samuelio tarpusavio

neprieinama; niekada iki galo nežinai, ką apie ją rei-

kalba – anglų. Pora ir jų sūnus Danielis jau keletą

kėtų manyti. O jei ji įtariama žmogžudyste – grei-

metų gyvena atokiame Prancūzijos Alpių mieste-

čiausiai būsi linkęs tikėti, kad ji kalta.“ Būtent taip

lyje, Samuelio gimtinėje. Kai Samuelis randamas

šįkart ir nutinka. O kalta Sandra ar ne – režisierė ne-

negyvas sniege prie jų namo, Sandra tampa pa-

atskleidžia iki pat filmo pabaigos.

37

RYUICHI SAKAMOTO | OPUSAS

to 2022 m. pabaigoje jis sukaupė visas jėgas, kad

(RYUICHI SAKAMOTO | OPUS, REŽ. NEO SORA)

paliktų pasaulį su paskutiniu pasirodymu – koncertiniu filmu, kuriame yra tik jis ir fortepijonas.

„Ryuichi Sakamoto | OPUSAS“ – tai filmas, kurį

Paties kompozitoriaus pasirinkta tvarka atliekami

sunku nupasakoti. Juk tai ne tik paskutinis japonų

kūriniai atspindi visą jo karjerą – nuo popžvaigž-

kompozitoriaus ir atlikėjo Ryuichi Sakamoto no-

dės grupėje „Yellow Magic Orchestra“ iki nuosta-

ras, išpildytas jo sūnaus Neo Sora, bet ir ypač jautri

bių Bertolucci filmų garso takelių bei paskutinio

dovana pasauliui – mums, liekantiems jame dar

albumo „12“. „Ryuichi Sakamoto | OPUSAS“ – tai

truputėlį ilgiau.

ne tik koncertas. Tai – meditacija apie laiką, kūry-

Keletą metų iki mirties 2023 m. kovą Ryuichi Sakamoto negalėjo koncertuoti gyvai. Vis dėl-

38

bą ir atsisveikinimas su vienu didžiausių Japonijos muzikos kūrėjų.

INTERESŲ ZONA (THE ZONE OF INTEREST,

pakeičia kino žiūrėjimo paradigmą. Į antrąją grupę

REŽ. JONATHAN GLAZER)

ir patenka meistriškas britų režisieriaus Jonathano Glazero filmas „Interesų zona“.

Kino kritikė Wendy Ide pasakoja, kad kai kurie filmai

„Tai nėra filmas apie praeitį – tai filmas apie da-

– tiesą sakant, dauguma jų – padaro įspūdį iš pir-

bartį“, – sako Glazeris apie savo „Oskarui“ nomi-

mo žvilgsnio, tačiau vos išėjus iš kino salės palieka

nuotą dramą. Seansą išbūti nėra patogu ar lengva,

mintis ir iš galvos išbyra taip greitai, kaip smėlis tarp

bet labai įdomu ir būtina – Aušvico komendanto

pirštų. Yra ir tokių – o jų, pasak Ide, kur kas mažiau,

Rudolfo Hösso ir jo žmonos Hedwigos pastangos

– kurie trenkia kaip žaibas ir lieka galvoje gerokai

sukurti savo šeimos svajonių gyvenimą šalia stovy-

ilgiau, įsirėžia į psichiką ir subtiliai, bet visam laikui

klos esančiame sode privalo būti pamatytos.

39

DELINKVENTAI (THE DELINQUENTS, REŽ. RODRIGO MORENO)

niekada nereikėtų dirbti. „Šiuolaikinė visuomenė privertė mus gyventi taip, kaip nenorime: įsipareigojimai, formalios prievolės

Mačiusieji sako, kad Argentinos režisieriaus Ro-

atėmė arba apribojo mūsų laisves, – pasakoja pats

drigo Moreno komedija „Delikventai“ – tai į nieką

režisierius. – Visi turime darbus, visi svajojame apie

nepanašus filmas apie apiplėšimą, mažas pokštas,

geresnį gyvenimą ir apie tai, jog kada nors ateityje,

kuris pats savaime yra keistos režisieriaus vizijos

kad ir kaip mylėtume savo darbą ar profesiją, galė-

dalis. Banko tarnautojas Moránas yra įstrigęs mo-

sime nustoti dirbti ir tapti laisvais žmonėmis. Šiame

notoniškoje kasdienybėje ir svajoja apie geresnį

filme pasakojama apie šią neįgyvendinamą svajonę,

gyvenimą. Jis ryžtasi rizikingam planui pavogti di-

bandant ją priartinti žiūrovams kaip vieną iš daugelio

delę pinigų sumą iš savo darbdavio, kad daugiau

galimų gyvenimų, kuriuos visi pasirenkame.“

40

41

Miego patirtis gali būti varginanti, nelaukiama, sekinanti, nemaloni. Tačiau taip pat ji gali būti pozityvi, įkvepianti, laukiama, raminanti, suteikianti mums energijos dienos metu, – tiki sertifikuota holistinės sveikatos mentorė, miego psichologė Ieva Anskaitienė (@ieva_eiva). Miegas gali sugrąžinti prarastą džiaugsmą, pagerinti gyvenimo kokybę, arba atvirkščiai – dėl jo trūkumo galime jaustis prastai tiek fiziškai, tiek emociškai. Kuriuo keliu norime ir renkamės eiti? Turime visas galimybes pagerinti savo miego kokybę, būti fiziškai stipresni ir aktyvesni, stabdyti senėjimo procesus, užkirsti kelią ligoms ir gyventi iki 120 metų, tačiau tik tuomet, jei jau nuo šiandien pradėsime formuoti sveikos gyvensenos įpročius. O kad nebūtų taip baugu ir vieniša eiti pokyčių keliu, su begaline meile ir šiluma Ieva visus norinčius švelniai paima už rankos ir kviečia eiti kartu.

Miegas yra produktyvus!

Tekstas: Adelė Galdikaitė Nuotraukos: Greta Gedminaitė

– Ieva, kai pastarąjį kartą kalbėjotės su „Lamų slėniu“, pasakojote apie savo šeimos ritualus, miego drabužių kūrybą ir Prancūzija alsuojančių namų sienas – kas pasikeitė per šiuos metus?

– Mintimis sugrįžusi į tuos praėjusius metus, mūsų šeimos ritualus, „Petite Provocateur“ miego drabužių kūrybą, suprantu, kad net ir tuomet mano gyvenimas bei veikla sukosi aplink miegą. Kurdama naujas kolekcijas, bendraudama su klientais, pirmiausia galvodavau apie miegą ir jo svarbą, o ne apie verslą. Nors „Petite Provocateur“ prekės ženklas vis dar išliko, supratau, kad nesu verslininkė ir nenoriu ja būti. Todėl visa savo esybe pasinėriau į miego mokslą! Dabar esu miego psichologė ir padedu žmonėms atrasti miego džiaugsmą, kokybę bei svarbą. O kartu – ir gyvenimo džiaugsmą. Nenustoju toliau mokytis ir gilinti žinias apie miegą, sveiką gyvenimo būdą. Šioje veikloje esu laiminga, regis, net pati visata siunčia palaikymo ženklus ir veda šiuo keliu.

– O kas yra miego specialistas? Kaip ir kokias problemas jis sprendžia?

– Aš padedu žmonėms, tiek suaugusiems, tiek vaikams, atrasti sveiką miegą. Nors miego srityje yra labai daug taisyklių, mano tikslas yra ne sudaryti griežtą miego rutiną, kurią anksčiau ar vė42

liau žmogus apleis, mat natūraliai atmetame griežtas taisykles, o sužadinti įkvėpimą, keisti elgseną, kasdienius įpročius, skatinti norą gyventi kitaip, miegoti ir ilsėtis kokybiškiau, parodyti, kokia nuostabi savijauta gali būti, kai gerai pailsime. Todėl esu lyg tarpininkė, padedanti atrasti tinkamiausias rutinas, o ne tiesiog paduodanti į rankas visiems vienodą sausą vadovėlį.

Mano gilių miego sesijų pagrindas yra atviras pokalbis, todėl neretai sesijas pradedame meditacija, kuri atpalaiduoja ir suteikia didesnę koncentraciją, saugumo jausmą. Sesijos metu peržiūrėdami klausimyną̨ analizuojame giliau: išsiaiškiname praeities ir dabartinius asmeninius (ne)miego įpročius, ryto ir vakaro ritualus, miego chronotipą, miego higieną, miegamąją vietą. Į miegą žiūrėdami holistiškai, pereiname daug sudedamųjų komponentų: valgymo įpročius, vartojamus medikamentus, papildus, fizinę veiklą, hormoninę veiklą, gyvenimo būdo įpročius, darbo pobūdį, santykius, atsipalaidavimo technikas, streso ir aplinkos faktorius. Visgi svarbiausias etapas yra paskutinysis – palaikymas. Einant pokyčių keliu, neretai mus užklumpa abejonės, sunkumai, nenoras eiti toliau ar baimė keistis, todėl nuolatos esu šalia, jei tik manęs reikia, padedu eiti šiuo keliu. (Šypsosi.)

43

44

Skubėjimas, darbas be poilsio mus apsaugo nuo susitikimo su savimi, kurio mes dažnai bijome, todėl neretai ir į miegą numojame ranka, slapta bijodami pamatyti savo vidų, – juk būtent miegodami susitinkame su pačiu savimi.

– Neretai mūsų pasaulyje, kur per dieną norime padaryti kuo įmanoma daugiau, miegas yra nuvertinamas, nustumiamas į antrą planą – neva, praleisti brangų paros laiką miegant gaila. Bet ar tikrai miegodami švaistome laiką?

– Šis mitas labai gajus ir tokių klaidingų įsitikinimų apie miegą apstu! Išsimiegosiu savaitgalį, miegas tik tinginiams, alkoholis padeda lengviau užmigti, knarkti – nieko tokio, jei nori būti sėkmingas ir produktyvus, turi miegoti mažai valandų... Šie mitai, o ypač paskutinysis, atsirado iš pasaulio lyderių pasakojimų apie savo sėkmės rutinas: kėlimasis 5 val. ryto, neišmatuojamas produktyvumas, tik kelios valandos poilsiui. Tikiu, kad yra nedidelis procentas žmonių, kuriems tokios rutinos tinka ir jie jose jaučiasi gerai, – tačiau tikrai ne visi. Gyvename „darymo“ visuomenėje, kurioje neleidžiame sau tiesiog būti. Tiesiog buvimas mus labai gąsdina.

Neleidžiame sau ilsėtis, nuobodžiauti, nieko neveikti, tad natūraliai miegą imame ir nuvertiname – juk miegodami nieko neveikiame, už miegojimą mūsų niekas neapdovanoja ir nepagiria! Tačiau miegant laikas nešvaistomas. Miego metu mūsų organizmas užsiėmęs visapusišku gydymu, miegant veikia visos mūsų kūno fiziologinės sistemos (termoreguliacinės, smegenų, endokrininės, kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, virškinimo, imuninės), organizmas įsikrauna fiziškai ir emociškai, regeneruojasi, pašalina nereikalingas emocijas, toksinus, stiprina atmintį... Miegas, iš tiesų, yra labai produktyvus!

Deja, taip nuolat lėkdami, nebemokame girdėti savęs, nebejaučiame savo kūno, vidinio laikroduko... Skubėjimas, darbas be poilsio mus apsaugo nuo susitikimo su savimi, kurio mes dažnai bijome, todėl neretai ir į miegą numojame ranka, slapta bijodami pamatyti savo vidų, – juk būtent miegodami susitinkame su pačiu savimi.

– Ar pastebėjote kokių nors dėsningumų, susijusių su miegu, jo rutina, problemomis?

– Taip, pagrindinė problema – sunkumai užmiegant. Antroji – prabudinėjimai nakties metu. O trečia – prasta žmonių, vartojan-

čių vaistus nuo nemigos, savijauta. Trumpam laikotarpiui šių vaistų vartojimas veiksmingas, bet ilgainiui jie ne tik nepadeda, bet ir labai pakenkia, padaro daug žalos. Visais atvejais mano tikslas yra padėti žmogui nebijoti, išdrįsti būti savo gyvenimo pokyčių šeimininku.

Visgi džiaugiuosi, kad žmonės į mane kreipiasi ne tik kamuojami problemų. Kita dalis klientų – tai smalsūs, žingeidūs, norintys giliau pažinti save ir savo organizmą. Jie ieško būdų, kaip būti sveikiems ir apsisaugoti nuo ligų, užkirsti kelią problemoms ateityje. Būdami sveiki, nori būti dar sveikesni.

– Ieva, o kas vyksta su mumis, kai miegame?

– Mums miegant dirba visas mūsų kūnas! Iš tiesų miego metu mūsų organizme ir ypač smegenyse vysta jaudinantys procesai. Iš pradžių mūsų smegenis valdo lėtasis miegas, dar kitaip vadinamas NREM, o vėliau greitasis miegas, REM. Lėtojo ir greitojo miego metu skiriasi mūsų neuronų veikla ir smegenų bangos. Lėtojo, dar kitaip vadinamo gilaus, delta bangų, grožio miego metu mūsų smegenų ląstelės tarsi susivienija į dideles lėtąsias bangas. Greitojo arba greitųjų akių judesių miego metu mūsų smegenų aktyvumas yra mažas, silpnos amplitudės. Greitojo miego metu mūsų smegenys atrodo, lyg būtume prabudę, todėl kartais šis miegas dar vadinamas paradoksiniu. Visą naktį vykstantis mūsų lėtojo ir greitojo miego bangavimas yra tarsi muzikinis kūrinys, simfonija, kaip gražus, cikliškas miego architektūros reiškinys.

Kai mes užmiegame, įeiname į pirmąją stadiją, negilųjį lėtąjį miegą. Mūsų raumenys trūkčioja ir mus lengvai galima prižadinti – ši stadija sudaro 5 proc. mūsų nakties. Toliau pereiname į lėtąją – kiek gilesnio – miego stadiją, kurioje praleidžiame apie 50 proc. savo nakties. Joje temperatūra sumažėja, kvėpavimas ir pulsas sulėtėja, raumenys atsipalaiduoja. Kai visiškai nurimstame ir atsipalaiduojame, pagaliau įeiname į lėtąjį gilųjį miegą, jis tęsiasi apie 20 proc. mūsų nakties. Šioje stadijoje mūsų pulsas yra pats lėčiausias, kvėpuojame lėtai, miego metu išskiriamas augimo hormonas, 45

46

47

Mūsų kūnas pats pasako, kaip jam geriausia miegoti. Visgi, žinodami, kokioje pozoje mums geriausia miegoti, galime pasirinkti tinkamiausias priemones: čiužinį, pagalvę. Tinkamos priemonės miegui turės gerokai daugiau įtakos nei patarimai, kokioje pozoje geriausia miegoti.

kuris yra svarbus ne tik vaikams augti, bet ir suaugusiems atstatyti raumenis, kaulus, audinius. Lėtasis miegas yra reikalingas mūsų fiziologinei sveikatai. Tai yra regeneruojantis, atstatantis laikas mūsų organizmui. Ypač šis miegas svarbus žmonėms po operacijų, fizinių traumų, atletams po didelių varžybų.

Po šio gilaus miego pereiname į greitąjį, paradoksinį miegą – tai yra ketvirtoji stadija, kurioje pagreitėja kvėpavimas, pakyla pulsas ir kraujospūdis. Jis užima 25 proc. mūsų nakties. Greitojo miego metu mūsų kūnas būna tarsi paralyžiuotas, kadangi šioje stadijoje labai intensyviai sapnuojame, kvėpavimas tampa nereguliarus, keičiasi mūsų širdies, kraujotakos veikla. Iš tiesų mes sapnuojame per visas stadijas, ne tik REM miego metu, kaip manyta anksčiau, tačiau šiame etape sapnuojame pačius intensyviausius sapnus, patiriame stiprias emocijas. Būtent šioje stadijoje pasireiškiančius sapnus analizuoja sapnų terapijos specialistai, stengdamiesi padėti žmonėms atsikratyti tam tikrų potrauminių jausmų, išgyvenimų, patirtų neigiamų emocijų. Greitasis miegas yra reikalingas mūsų psichoemocinei sveikatai.

Per naktį visos šios stadijos sudaro mūsų miego ciklą, kuris trunka apie 90 minučių. Visos nakties metu patiriame apie 4–6 ciklus. Kuo naktyje patiriame daugiau lėtųjų bangų, tuo mūsų miegas yra gilesnis. NREM miego fazės funkcija – pašalinti nereikalingas neuronines jungtis, o REM miego fazės – šias jungtis sustiprinti. Abu – tiek NREM, tiek REM miegas – yra be galo svarbūs. Jei kiekvienos iš šių stadijų per naktį gauname pakankamai, atsikeliame pailsėję, mūsų protas yra nurimęs, emocijos stabilios ir subalansuotos, esame mažiau paveikiami įvairių infekcijų.

Taip pat padidėja mūsų fizinė ištvermė, esame energingesni, dienos metu galime gerokai daugiau visko nuveikti. Miegodami lyg kompiuteris perkrauname visą savo organizmą.

– Specialistai vis garsiau kalba apie miego rutinos svarbą – kodėl svarbu eiti miegoti ir keltis tuo pačiu laiku kasdien?

– Tam, kad būtume sveiki ir mūsų gyvenimas būtų džiaugsmingas. (Šypsosi.) O jeigu moksliškai – ląstelių lygyje mūsų visų orga48

nizmai turi cirkadinį ritmą – kūno vidinį laikrodį, – kurį lemia mūsų chronotipas. Chronotipas (vyturys, pelėda, viduriukas tarp vyturio ir pelėdos) yra užkoduotas mūsų genetikoje ir jo pakeisti negalime. Reguliarus miego režimas palaiko mūsų vidinį laikrodį, dėl to mes užmiegame natūraliau ir pabundame lengviau. Miego grafiko laikymasis taip pat gerina mūsų miego kokybę, sveikatą, emocijas, skatina produktyvumą, geresnę fizinę būklę, stiprina imunitetą.

– Prieš keletą metų vis pasigirsdavo, kad miegoti ant pilvo nepatartina, tačiau ar iš tiesų mūsų kūno pozicija turi įtakos miego kokybei?

– Ne, nėra blogos pozos miegui. Mūsų kūnas pats pasako, kaip jam geriausia miegoti. Visgi, žinodami, kokioje pozoje mums geriausia miegoti, galime pasirinkti tinkamiausias priemones: čiužinį, pagalvę. Tinkamos priemonės miegui turės gerokai daugiau įtakos nei patarimai, kokioje pozoje geriausia miegoti.

– Neretai saldžiausias miegas aplanko ne naktį, o dieną! Vieni ekspertai sako, kad miegas dienos metu išderina miego ritmą, kiti atvirkščiai – giria tokio miego naudą.

– Labai pritariu miegui dienos metu, jeigu tam yra poreikis. Tik norint, kad jis būtų naudingas, o ne žalingas, reikia laikytis tam tikrų taisyklių: miegas dienos metu neturėtų trukti ilgiau nei 45 min., kad nepereitume į giliojo miego stadiją, nes taip išbalansuosime savo vidinį laikrodį ir mums bus sunkiau užmigti naktį. Tiesa, noriu atkreipti dėmesį, kad šis patarimas negalioja ligos ar karščiavimo metu, kai mūsų organizmui reikia daugiau poilsio. Miegas dienos metu mus veikia teigiamai: mažiname kortizolio lygį ir miego slėgį, dėl to galime lengviau užmigti vakare. Beje, kad nepakenktume nakties miegui, tokias miego pertraukėles dienos metu svarbu atlikti iki 15 val.

Pauzės dienoje yra labai svarbios ir jų reikėtų daryti kuo daugiau.

Tik nebūtinai miegoti! ( Juokiasi.) Prasimankštinti, pažiūrėti pro langą, pakvėpuoti, trumpai pamedituoti – bet kas, kas padėtų atsijungti nuo darbų ir pabūti su savimi. Tokios praktikos atpalaiduoja, dėl to vakare mums bus lengviau nurimti ir pasiruošti miegui.

49

50

51

52

Išties, vienos visiems tinkamos rutinos nėra, todėl prieš pradedant vadovautis bet kokiais patarimais visų pirma kviečiu įsiklausyti į patį save ir savo poreikius. Rutina turi mus džiuginti.

– Nors vienos universalios, visiems tinkamos miego rutinos nėra, visgi pasvarstykime, kaip galėtų atrodyti sveika miego rutina? Kokiais galėtumėte pasidalinti patarimais?

– Išties, vienos visiems tinkamos rutinos nėra, todėl prieš pradedant vadovautis bet kokiais patarimais visų pirma kviečiu įsiklausyti į patį save ir savo poreikius. Rutina turi mus džiuginti.

Geram nakties miegui didžiulę įtaką daro mūsų rytas, todėl pirmoje dienos pusėje svarbu gauti kuo daugiau natūralios saulės šviesos, suteikiančios mums serotonino, kuris vėliau konvertuojasi į melatoniną – miego hormoną. Kuo daugiau serotonino dieną – tuo lengviau užmiegame naktį.

Kitas aspektas – skysčiai. Naktį mūsų organizmas dehidratuoja, todėl labai svarbu ryte gauti daug skysčių: vanduo su citrina ar be citrinos, linų sėmenys, salierų sultys – bet kas! Norint, kad mūsų organizmas atsibustų, užsikurtų ir pasiruoštų naujai dienai, didelė skysčių dozė ryte būtina.

Sportas gerina mūsų miego kokybę, giliojo miego stadiją, tačiau labai svarbu, kokiu metu pasirenkame judėti aktyviau, – sportuojant pakyla mūsų kūno temperatūra, dėl to naktį gali būti sunku užmigti. Rekomenduočiau 1–2 valandas iki miego nesirinkti sudėtingų ir aktyvių treniruočių.

Nepamirškime ir apie kavos poveikį mūsų organizmui. Kava mūsų organizme išlieka 6–8 val., todėl jei jos išgeriame per vėlai, nakties metu kava mus budina, tad net to nejausdami galime nesąmoningai prabudinėti – taip nukenčia mūsų miego kokybė. Siūlyčiau kavą gerti vėliausiai iki 15 val.

Didelę įtaką mūsų miego kokybei daro mityba ir alkoholio vartojimas. Tam, kad naktį nepakiltų kūno temperatūra ir organizmui netektų ilgai plušėti virškinant, vakarienės metu nerekomenduojamas sunkus, riebus, aštrus maistas. Raminantys maisto produktai: vyšnios, avokadai, bananai, pistacijos, liesa žuvis ir paukštiena, kruopos. Taip pat miego kokybę pagerina ir protarpinis badavimas.

Alkoholio vertėtų privengti bent 2 val. iki miego.

Vienas svarbiausių geros miego rutinos etapų – nusiraminimas.

Atraskime sau mielus vakaro ritualus: karštą vonią, jogą, seksą, pokalbius, knygą, dienoraščio rašymą, blogų emocijų išrašymą arba įgarsinimą, tapybą, spalvų terapiją ar muzikos garsus. Svarbiausia – bent 2–3 val. iki miego praleisti be ekranų.

Dar, žinoma, mūsų miego erdvė. Kambarys turi būti kiek įmanoma tamsesnis, vėsesnis ir tylesnis. Miegamasis – tik miegui ir meilei! Pasistenkite nedirbti iš lovos, neatsiliepti į darbinius skambučius gulėdami ar sėdėdami miegamajame, taip pat – prieš miegą nesipykite, konfliktų ir problemų sprendimą palikite rytui. Saugokite ir branginkite savo miego erdvę.

Ir rytais nespauskite snooze mygtuko! ( Juokiasi.) Moksliškai ištirta, kad žadintuvo atidėliojimas labai neigiamai veikia mūsų emocinę sveikatą, ilgainiui netgi gali turėti įtakos depresijai atsirasti.

– Ieva, pakalbėkime ir apie miego įtaką vaikams – kokia ji?

– Pradėkime nuo to, kad svarbiausia yra visai šeimai suvokti ir gerbti miego svarbą. Miegas būtinas ne tik vaikui, bet, visų pirma, ir tėvams.

Miegas yra pasirūpinimas savimi, grįžimas į save, savo mintis, miegas yra džiaugsmas ir dovana – labai svarbu tai sąmoningai pajusti.

Miego metu vaikų organizme vyksta visi atstatomieji, augimo procesai. Neturėtume stebėtis prastais vaiko pažymiais, subjurusia nuotaika, agresyvumu, negebėjimu susikaupti, jei vaikas neturi vakaro ritualo, eina miegoti vėlai, nereguliariai ir neišsimiega. Todėl vaikams svarbiausias yra reguliarumas. Kiek vaikui miegoti valandų, priklauso nuo jo amžiaus: kūdikiai miega 14–17 val., darželinukai 10–13 val., mokyklinukai 9–11 val., o paaugliai turėtų miegoti 8–10 val.

Norisi įkvėpti žmones, kad migdyti vaiką neturi būti stresą kelianti procedūra! Miego ritualai gali būti malonūs, suartinantys, atpalaiduojantys, jų netgi galime laukti. Vaikų miegas yra labai svarbus ir jis gali būti laukiama, daug džiaugsmo suteikianti patirtis, – bet tik tuomet, kai miego svarbą pajus patys tėvai.

53

Raktinis žodis: balansas Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: asmeninis archyvas

Savo kelią sveikesnės gyvensenos link Radvilė Šabonė, supermaisto produktų „Daily Spoon“ kūrėja, pradėjo dar studijų metais. Nuolatinis nuovargis, odos problemos, maža fizinė ištvermė merginą paskatino ieškoti atsakymų, kuriuos netrukus ji atrado... savo mityboje. Į pagalbą pajungusi sportą, kvėpavimo praktikas, terapiją, darbo ir poilsio balansą, ji tarytum iš naujo atrado save. Šiandien Radvilė ne tik gilina žinias Integruotos mitybos institute Niujorke, bet ir džiaugiasi visapusiškai sėkmingo ir prasmingo verslo vaisiais.

54

55

56

Pirma, reikia prisiminti, kad visų organizmai yra skirtingi. Kai kuriems labiausiai tinka daržovių gausi dieta, tačiau kitų organizmas reikalauja daugiau baltymų ir gerųjų riebalų. Esame individualūs – reiktų to nepamiršti.

– Radvile, šiandien esi puikiai žinomo prekės ženklo „Daily Spoon“ įkūrėja, tačiau papasakok pradžių pradžią – kas buvo tas degtukas, paskatinęs tave susidomėti sveikesne gyvensena ir atkreipti dėmesį į mitybą?

– Istorija ganėtinai banali: studijų metais nei mityba, nei miegas ar sportas nebuvo mano prioritetų viršuje. Pamažu atsirado aknė, padidėjo svoris, nuolat jaučiau nuovargį, o grupinėse treniruotėse už mane gerokai stipresnės buvo senjorės. (Šypsosi.) Žinojau, reikia susiimti.

Nuo mažens mėgau gaminti, tad nusprendžiau savo kelionę sveikesnės gyvensenos link pradėti nuo mitybos. Niekada nedemonizavau jokių maisto produktų ir neskirsčiau jų į „sveika“ ir „nesveika“.

Iki šiol manau, kad tokiame etikečių klijavime naudos mažai. Daug svarbiau analizuoti produktų maistingumą ir pasirinkti tuos, kurie gali pamaitinti organizmą. Supratau, kad maistas yra kuras visoms mūsų organizmo funkcijoms ir kad kūno nuo maisto detoksikuoti, kaip dažnai ir siūloma daryti, mums tikrai nereikia. Priešingai – maistu kūną būtina maitinti.

– Na, gerai, bet viena yra imti atidžiau galvoti, ką dedi į burną, tačiau visai kas kita – sukurti stiprų prekės ženklą! Ar dar prisimeni, kaip viskas vyko ir nuo ko prasidėjo tavo ir „Daily Spoon“ kelionė?

– Nuo mažų dienų buvau versli. Šešerių pardavinėjau vandens balionus kiemo draugams už 5 centus, o po poros metų jau kėliau kartelę ir savo susuktas gėlių puokštes parduodavau stovėdama šalia namų parduotuvės. Visada žinojau: noriu turėti savo verslą.

Mano vyras puoselėjo tą patį norą, tad pradėjome galvoti, ką ga-

lėtume sukurti kartu. Paskatinimu tapo pamačius, kokios vis dar populiarios vadinamosios detokso arbatos, žadančios greitus rezultatus ir manipuliuojančios jautria – svorio metimo – tema. Prisimenu, tąkart pagalvojau: užteks. Norėjosi Lietuvai pasiūlyti kitokią papildų alternatyvą. Taip ir pradėjome.

– „Daily Spoon“ siejama su supermaisto judėjimu – tai kas tas supermaistas ir kodėl jis toks super?

– Apibūdinimų yra skirtingų, tačiau aš supermaistą matau kaip ingredientus, kuriuose ypač gausu antioksidantų, skaidulų, mineralų, Omega-3 riebiųjų rūgščių ir kitų medžiagų, naudingų mūsų organizmui. Ir tai tikrai nėra vien čija sėklos ar akai uogos, kaip daugelis galvoja! Tai gali būti špinatai, kanapių sėklos, įvairios uogos, migdolai, laukinė lašiša, avokadai – tokių produktų sąrašas labai ilgas.

– Savo veikloje akcentuoji visapusišką mitybą. Kaip turėtų atrodyti kiekvieno iš mūsų lėkštės turinys?

– Pirma, reikia prisiminti, kad visų organizmai yra skirtingi. Kai kuriems labiausiai tinka daržovių gausi dieta, tačiau kitų organizmas reikalauja daugiau baltymų ir gerųjų riebalų. Esame individualūs – reiktų to nepamiršti. Mano visapusiška mityba yra gausi spalvotų vaisių ir daržovių – kiekviena spalva reiškia ir skirtingas medžiagas bei antioksidantus, tad organizmas apsirūpina viskuo, ko jam reikia.

Labai svarbu į savo mitybą įtraukti aukštos kokybės baltymų ir gerųjų riebalų. Jie – it statybinė medžiaga mūsų organizmui. Taip pat svarbu nepamiršti energijos iš sudėtinių angliavandenių, tokių kaip grikiai, bolivinė balanda, saldžiosios bulvės.

57

Tobula mano lėkštė atrodo taip: pusę vietos joje užima daržovės, ketvirtadalį – baltymai, ketvirtadalį – sudėtiniai angliavandeniai ir gerieji riebalai, tokie kaip avokadas, riešutai, aukštos kokybės alyvuogių aliejus. O desertui – uogos su juoduoju šokoladu. (Šypsosi.)

– Tavęs klausant viskas atrodo taip paprasta! Tačiau su maistu taip jau yra – jis gali ir padėti jaustis puikiai, ir tapti pražūtinga pagunda. Kaip tau pavyksta atrasti balansą?

– Norint ugdyti tinkamus mitybos įpročius ir jausti balansą be jokių kaltės priekaištų, svarbiausia įgyti žinių. Kai pradėjau domėtis šia tema, maistingi pasirinkimai dienoje tapo vis natūralesni. Vietoje kavos puodelio pagriebiu mačią, nes žinau, kad ji man suteiks tolygesnės energijos. Vietoje baltų ryžių parduotuvėje į krepšelį įsidėsiu bolivinę balandą, nes joje daugiau skaidulų ir baltymų. Į savo rytinę avižų košę įbersiu sėklų (gerųjų riebalų) ir įkrėsiu graikiško jogurto (baltymų), taip ilgiau būsiu soti, turėsiu daugiau energijos.

Kai renkiesi taip ne dėl to, kad „reikia“, o suprasdamas pasirinkimo prasmę ir žinodamas, kaip ir kodėl tai bus naudinga kūnui, nebelieka jokios prievartos sau.

Na, o jei kada pasirenku mažiau maistingus, tačiau širdžiai skanius dalykus, visai nejaučiu kaltės jausmo, nes žinau, kad mano mitybos pagrindas vis tiek yra subalansuotas, kokybiškas, visavertis.

58

– Ką bandai išskaityti produktų etiketėse?

– Auksinė taisyklė: kuo paprastesnė ir lengviau suprantama sudėtis – tuo kokybiškesnis produktas. Tarkime, augalinis pienas. Jam pagaminti užtenka riešutų, vandens ir druskos, tačiau jei sudėtyje matau tokius priedus kaip cukrus, aliejai, emulsikliai ir kiti nesuskaitomi ingredientai, tokį produktą stengiuosi palikti lentynoje.

– Papasakok, kokius mitus apie sveiką mitybą norėtum sugriauti?

– Kad kūną reikia „išvalyti“ nuo maisto. Tai daro mūsų kepenys, inkstai, plaučiai, kai einame į tualetą, prakaituojame, kvėpuojame.

Kūnui tikrai nereikia jokių papildų tam, kad jis išsivalytų. Mūsų kūnui reikia maistingo maisto, kuris padėtų tinkamai atlikti organizmo funkcijas ir mes turėtume energijos gyventi.

– Radvile, visai neseniai, po ilgų svarstymų, nusprendei kibti į mokslus Integruotos mitybos institute (Institute of Integrative Nutrition) Niujorke, kur pasirinkai Hormonų ir žarnyno sveikatos studijas. Papasakok apie šį savo apsisprendimą ir kodėl pasirinkai būtent šią kryptį?

– Hormonų disbalansas mane lydi nuo paauglystės – turiu endometriozę, kuri „dovanoja“ itin skaudžias mėnesines, hormoninę aknę ir kitus negalavimus. Ji man buvo patvirtinta prieš kelerius metus – tuomet rimčiau nėriau į hormonų temą. Pasitelkus mitybą

59

60

Dabar jau žinau: jei aš nepasirūpinsiu baziniais organizmo poreikiais, nuo to nukentės ir mano darbo kokybė. Įsitikinau, kaip svarbu kartais atsitraukti nuo savo veiklos, kad prisimintum, kodėl ją myli.

ir kitus mažus įpročius man pavyko stipriai sumažinti nemalonius simptomus, tad savo atradimais pasidalindavau ir su „Daily Spoon“ bendruomene. Nesitikėjau, kiek daug moterų susiduria su hormonų disbalanso problemomis. Norėjau įgyti vis daugiau žinių.

Kadangi baigiau verslo studijas, vystydama sveikatingumo prekės ženklą norėjau labiau pasitikėti savimi ir įgyti tvirtesnį pagrindą sveikatos moksluose. Šios studijos man padės dar atsakingiau komunikuoti apie mitybą ir įpročius, kurie gali prisidėti prie mūsų geresnės savijautos.

– Kaip jau užsiminei, su hormonų disbalansu buvai susidūrusi ir pati. Kaip pavyko jį įveikti?

– Hormonų disbalanso priežastys gali būti itin skirtingos, tačiau daugybė įtakos turinčių mažų įpročių dažnai yra tie patys.

Visų pirma, atsisakiau kavos, palengvinau alinančias treniruotes salėje ir, svarbiausia, pradėjau mokytis valdyti stresą. Vis nurašydavau jį kaip kažką sunkiai apčiuopiamo ir dėl to nesvarbaus, tačiau bėgant laikui supratau, kad būtent gebėjimas suvaldyti stresą ir yra visa ko pagrindas. Taip kasdienybėje atsirado tokie ritualai kaip kvėpavimo pratimai, joga, terapija. Ėmiau skirti daugiau laiko poilsiui, mylimiems žmonėms, gamtai, sumažinau laiką, praleidžiamą prie ekranų. Nieko stebuklingo, tiesa? Šie, rodos, banalūs dalykai gali paskatinti itin didelius savijautos pokyčius.

Ir nors skamba paprastai, tačiau norint nuosekliai įgyvendinti tai realybėje reikia laiko ir pastangų, kurias iš mūsų taip dažnai išsunkia

darbas. Dabar jau žinau: jei aš nepasirūpinsiu baziniais organizmo poreikiais, nuo to nukentės ir mano darbo kokybė. Įsitikinau, kaip svarbu kartais atsitraukti nuo savo veiklos, kad prisimintum, kodėl ją myli.

– Stebint tavo itin aktyvią veiklą, bendravimą su mokslininkais ir mitybos specialistais, bendruomene, skaitant tavo tekstus ir daugybę kitų dalykų taip ir norisi paklausti – iš kur tavyje tiek energijos?! Kas kasdien tave varo į priekį?

– Skirtingais etapais į priekį varo skirtingi dalykai. Pradžioje – didelis laisvės noras, finansine ir laiko prasme. Žinojau, kad nuosavas verslas man jos suteiks. Dabar mane iš lovos pakelia atsakomybė. Atsakomybė, pirmiausia, savo komandai – suteikti resursų tobulėti ir užtikrinti darbo erdvę, kurioje dirbti gera. Kaip ir didžiulė atsakomybė mūsų bendruomenei, kuri suteikė mums daug šilumos, palaikymo ir paskatino kurti aukščiausios kokybės produktus, įsiklausant į jų norus. Ne mažiau svarbi ir atsakomybė sau pačiai – parodyti sau, kiek dar daug galiu padaryti.

– Papasakok, kokių naujienų, idėjų, planų pilnas tavasis pavasaris?

– „Daily Spoon“ fronte pribrendome pokyčiams ir po ketverių metų atnaujinsime savo ženklo išvaizdą. Veiklos pradžioje prekės ženklo vizualinei pusei turėjome vos kelis šimtus eurų, tad dabar, turėdami daugiau resursų, norime geriau apsibrėžti, kuo tapome ir kaip užaugome per šią kelionę. Na, o asmeniniame fronte įsirenginėsime namus ir kiemą. Išpildžiau savo didelę svajonę turėti namus su lopinėliu žemės, tad pavasaris man žada daug rausimosi darže! (Šypsosi.)

61

Remiantis statistika, šiandien vis daugiau porų negali susilaukti kūdikio. Specialistų teigimu, pagrindinės nevaisingumo priežastys susijusios su šiuolaikiniu gyvenimo būdu – šeimos kuriamos vis vėlesniame amžiuje, taigi nukeliamas ir vaikų planavimas. Vieningai sutariama, kad moters amžius yra pagrindinis nevaisingumą lemiantis veiksnys. „Bėgant metams mažėja funkcinis kiaušidžių rezervas, prastėja kiaušialąsčių kokybė, dažniau pasitaiko chromosomų anomalijų atvejų, o tai nulemia dažnesnius nesivystančio nėštumo ar savaiminio persileidimo atvejus. Sulaukusi 40 metų pastoti geba tik kas trečia sveika moteris, o beveik pusė šių nėštumų baigiasi nesivystymu arba persileidimu“, – sako medicinos centro „Northway“ gydytoja akušerė-ginekologė, nevaisingumo gydymo specialistė Diana Jatužienė.

NAUJI NEVAISINGUMO GYDYMO METODAI SUTEIKIA VILTĮ MOTINYSTĘ VĖLESNIAM LAIKUI ATIDĖJUSIOMS MOTERIMS

Tekstas ir nuotraukos: „Northway“ archyvas

Nors mokslinių tyrimų duomenimis, atlie-

laukti kūdikio su savo kiaušialąstėmis.

šialąstėmis, profesorius jau nuo 2014 m.

kant pagalbinio apvaisinimo procedūras su

„Stažuotės metu iš Niujorke pripažin-

moterims, vyresnėms nei 40 metų, taiko

20–30 metų moterų donorinėmis kiauši-

to vaisingumo specialisto prof. Norberto

kiek kitokius nei įprasta gydymo metodus.

aląstėmis, vyresnių nei 40 metų amžiaus

Gleichero reprodukcijos centro atsivežė-

To rezultatas – 2022 m. klinikoje pasiektas

moterų nėštumų dažnis panašus kaip ir jau-

me naują nevaisingumo gydymo metodą,

net 43 proc. vyresnių nei 44 metų moterų

nesnio amžiaus moterų, reaguojant į šiuo-

suteikiantį daug vilčių motinystę vėlesniam

klinikinių nėštumų dažnis, kai, pavyzdžiui,

laikinę situaciją aktyviai ieškoma būdų, kaip

laikui atidėjusioms moterims. Norėdamas

2020 m. klinikoje užfiksuoti dviejų 47 metų

vyresnėms moterims padėti pastoti ir susi-

joms padėti susilaukti kūdikio su savo kiau-

pacienčių sėkmingi pastojimai, išnešiojimai

62

ir gimdymai“, – džiuginančiais pasiekimais

hormonų terapija bei kitos reikiamos me-

dalijasi D. Jatužienė.

džiagos. Esant poreikiui, moteriai atliekama

Kuo gi ypatingas prof. Norberto Glei-

kiaušidžių PRP (trombocitais praturtintos

chero taikomas metodas? Pasak gydyto-

plazmos, angl. platelet-rich plasma) terapija.

jos, įprastai vaisingumo klinikose moterų

Kiaušidžių PRP procedūra suteikia viltį pastoti

nuo 42 m. amžiaus gydymui naudojamos

ne tik moterims, kurių vaisingumo galimybės

donorių kiaušialąstės, nes taip galima pa-

yra sumažėjusios dėl tiksinčio biologinio lai-

siekti didesnį pastojimo dažnį. Tačiau pro-

krodžio, bet ir toms, kurioms diagnozuotas

fesorius pastebėjo, kad su amžiumi kinta

priešlaikinis kiaušidžių išsekimas.

folikulo metabolizmo greitis, trumpėja

„Mokslas žengia į priekį dideliais žings-

procesai ląstelėse, greičiau įvyksta liuteini-

niais, tad šiuolaikinė medicina poroms,

zacija. Moterims iki 40 m. geresni embrio-

negalinčioms susilaukti kūdikio, gali pa-

nai iki trečios paros išsivysto iš brandžių,

siūlyti vis daugiau sprendimų. Porai svarbu

tuo tarpu vyresnėms – iš nebrandžių ląste-

apsišarvuoti kantrybe, tikėjimu, kad viskas

lių. Taigi, kuo vyresnė moteris, tuo svarbiau

pavyks, ir kreiptis į nevaisingumo gydymo

greičiau atlikti kiaušidžių punkciją ir gauti

specialistus. Vienas kito palaikymas ir pa-

nebrandžias ląsteles, iš kurių galima tikėtis

sitikėjimas gydytoju leidžia pasiekti geriau-

daugiau sėkmingų nėštumų.

sius rezultatus“, – pabrėžia nevaisingumo

Vaisingumo specialistė pasakoja, kad tai-

Nuotraukoje : Diana Jatužienė

gydymo profesionalė.

kant naująjį metodą, prieš pradedant indi-

Ji taip pat primena, kad nors pasikonsul-

nių moteris negali pastoti ilgiau nei vienerius

vidualų kiekvienos pacientės gydymo ciklą

tuoti su gydytojais rekomenduojama, kai re-

metus, vyresnėms nei 40 metų moterims į

atliekami išsamūs hormoniniai tyrimai. At-

guliariai lytiškai santykiaujant ir nenaudojant

vaisingumo kliniką reikėtų kreiptis, jeigu ne-

sižvelgiant į jų rezultatus, skiriama pakaitinė

jokių apsisaugojimo nuo nėštumo priemo-

pavyksta pastoti per tris mėnesius.

63

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Valerija Stonytė, Rūta Floral, Dainius Ščiuka, Ieva Rudžionytė

Kai skaitote šias eilutes... kaip kvėpuojate? Ar taip, kaip visada? Ar taisyklingai?

Klausimus apie pamatinę mūsų gyvybės sąlygą – kvėpavimą – linkiu sau užduoti ne tik skaitant šį pokalbį su kvėpavimo instruktore, studijos ,,Esu Dabar“ įkūrėja Kristina Bučinskaite, bet ir tekstą užvertus. Mergina kvėpavimą įvardija kaip gyvybinę energiją, svarbiausią žmogaus varomąją jėgą, kurią galime valdyti patys. Tad kodėl gi nepanaudojus šios galios savo geros savijautos labui?

– Kaip susidomėjai sąmoningo kvėpavimo praktikomis, o vėliau nusprendei gilintis į tai ir profesionaliai?

– Mano kelias į kvėpavimo praktikas prasidėjo nuo fizinių ir emocinių sunkumų.

Patyriau daug sveikatos problemų, skausmų, labai didelį nerimo foną kasdienybėje, panikos priepuolius. Medikų siūlomi sprendimai gydytis vaistais man netiko, aš nenorėjau tiesiog malšinti vieno ar kito simptomo.

Norėjau suprasti šių būsenų priežastis ir iš tikrųjų pradėti jaustis gerai, o tada atrodė, kad niekas manęs nesupranta. Taip atradau kvėpavimo praktikas. Kai mano pačios gyvenimas ėmė labai greitai keistis, nusprendžiau baigti kvėpavimo instruktorių kursus ir vesti praktikas ne tik sau, bet ir kitiems.

– Kvėpavimo praktikas vedi savo įkurtoje ,,Esu Dabar“ studijoje. Norėjosi turėti savo erdvę?

64

– Aš labai norėjau, kad mano mieste būtų tokia vieta, kurioje galėčiau įvairiapusiškai savimi pasirūpinti ir nereikėtų pirkti penkių skirtingų abonementų skirtingose lokacijose. Man svarbu sportuoti įvairiomis formomis, išreikšti save kūrybiškai, lankytis sąmoninguose užsiėmimuose, giliai atsipalaiduoti. Todėl ir gimė ,,Esu Dabar“ studija.

Tai pirma tokia daugiafunkcė erdvė Vilniuje, jungianti judesį, kūrybą ir daug skirtingų sąmoningų užsiėmimų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti svajonę ir sukurti tokią vietą. Nors praktikos čia labai skirtingos: nuo jogos, pilateso iki gongų terapijos bei tapybos, visos jos turi bendrą bruožą – moko mus būti čia ir dabar.

– Užsiminei, kad kvėpavimo praktikos atnešė pokyčių į tavo gyvenimą – kokie jie?

– Pokyčių aplankė daug: pradėjusi kvėpavimo praktikas aš nebedūstu sportuodama,

didžiąja dalimi atsikračiau skrandžio skausmų, sumažėjo nerimas, o jeigu kartais jį ir jaučiu, moku efektyviai valdyti. Tapau dėmesingesnė, dėkingesnė, pradėjau jausti vidinį lengvumą ir ramybę. Išmokau būti viena tyloje ir tuo mėgautis. Tačiau svarbu pabrėžti, kad kvėpavimas stebuklingai neišsprendė visų pasaulio problemų. Jį derinu su kasdieniu fiziniu aktyvumu, man tinkančia mityba ir įvairiomis sąmoningomis praktikomis.

– Kvėpavimo praktikų įvairovė tikrai didelė – sąmoningas kvėpavimas, Wimo Hofo metodas, Nadi shodhana, lėtas kvėpavimas pilvu ir dar daugiau! Kuo jos skiriasi ir kaip išsirinkti sau tinkamą?

– Kvėpavimo praktikas, mano nuomone, grubiai galima skirstyti į tris kategorijas: energizuojančias, balansuojančias ir meditacines. Na, sakykime, Wimo Hofo metodas yra energizuojantis – prikelia kūną, ak-

Nuotrauka: Dainius Ščiuka 65

66

Pro mus teka gyvybinė energija (prana) ir ji teka būtent taip, kaip mes kvėpuojame. Tai yra kiekviename iš mūsų esanti varomoji jėga, kurią mes patys galime kontroliuoti.

tyvuoja nervų, virškinimo sistemą, stiprina imunitetą, idealiai tinka rytui. Tuo tarpu meditacinės technikos, tokios kaip Nadi shodhana, yra stiprus įrankis keliauti į meditacinę būseną: nuraminti nervų sistemą, paruošti kūną ir mintis poilsiui, mokytis susitelkimo į dabartinį momentą. Renkantis tinkamiausią techniką reikia įsivertinti, kokie šiuo metu mūsų poreikiai, gyvenimo situacija: ar pavyksta kokybiškai pailsėti?

Koks yra energijos lygis? Ar patiriame daug įtampos? Šie atsakymai padeda atsirinkti tinkamiausias technikas dabartiniam gyvenimo etapui, o aš asmeniškai labai mėgstu jas derinti tarpusavyje.

– Pasidalinki plačiau apie sąmoningą kvėpavimą – rebefingą. Kuo jis ypatingas?

– Rebefingas yra stipri technika, padedanti save atverti ir ištraukti iš kūno užspaustus dalykus. Man ši technika yra stipriai valanti. Kiekviena mūsų įtampa, baimė, trauma, neišsakyta emocija ar neišpildytas noras kaupiasi kūne vienokiu arba kitokiu pavidalu. Rebefingas padeda atkapstyti tuos užspaustus blokus. Dėl stiprios hiperventiliacijos mes išjudiname viską, kas kūne yra nugulę. Aktyvuojant nervų sistemą, į paviršių gali iškilti labai malonios arba labai skaudžios emocijos. Dažnai per rebefingą žmonės verkia, nes tiesiog fiziškai nebegali sulaikyti to, kas kyla. Pojūčiai gali būti stiprūs ir išgąsdinti, kartais žmogus nėra pasiruošęs su savimi susitikti iš tokios perspektyvos, todėl į rebefingą, kaip ir į kitas stiprias praktikas, žiūriu atsakingai. Ma-

nau, kad prieš atliekant rebefingą reikia apie tai pasidomėti ir eiti tik pas profesionalus.

– Kaip įtampos, emocijos, baimės mūsų kūne kaupiasi, o kvėpavimo praktikų metu išjuda?

– Atlikdami kvėpavimo praktikas, mes tiesiogiai dirbame su savo protu, emocijomis. Bėda ta, kad emocijas ir mintis valdyti daug sunkiau nei kvėpavimą, o kadangi šie du dalykai tiesiogiai susiję tarpusavyje – pradedame nuo lengvesnio. Išmokę atlikti tam tikras kvėpavimo technikas, mes pradedame atpažinti ir savo emocijas, tarsi prikelti jas iš vidaus. Tokiu būdu pasidaro daug lengviau atsipalaiduoti, nes nutilus išoriniam triukšmui suvokiame, ką iš tikrųjų jaučiame. Visos įtampos kūne nusėda tada, kai ignoruojame savo fizinius, emocinius ir dvasinius poreikius kasdienybėje. Kai neišleidžiame savęs iš perteklinio streso rato, jis neišvengiamai pradeda kauptis kūne. Tai gali būti labai paprasti dalykai: kai nepailsime, nemaitiname savo kūno (sportas, laikas gamtoje, visavertė mityba), neišsakome kitiems, kaip jaučiamės, ir laikome viduje pyktį arba liūdesį, dirbame nemylimą darbą, nerealizuojame savo svajonių ir taip toliau. Viskas, absoliučiai viskas, nusėda kūne įtampų, skausmų ir ligų pavidalu. Kvėpavimas yra įrankis prie savęs prieiti, todėl gali padėti visas tas įtampas ir blokus atpalaiduoti.

– Prieš ir po kvėpavimo praktikų įprastai yra atliekama meditacija. Kodėl tai svarbu?

– Meditacija moko susitelkimo, padeda mums grįžti į čia ir dabar. Medituodami mes

esame savo pačių stebėtojai ir mokomės keliauti į vis neutralesnę būseną. Prieš kvėpavimo praktikas visuomet pravedu trumpą įžanginę meditaciją, kuri padeda atpažinti kūno pojūčius bei emocinę būseną. O pabaigoje meditacija dar svarbesnė – mes norime duoti kūnui ir protui laiko susigulėti, pasiekti natūralų balansą. Meditacija moko mus nedaryti nieko. Pajusti ramybės, sustojimo momentą.

– Kokios įtakos kvėpavimas turi mūsų fizinei ir psichologinei sveikatai?

– Kvėpavimas daro įtaką absoliučiai visai mūsų esybei. Kvėpavimo sistema yra tiesiogiai susijusi su nervų sistema, daro didelę įtaką virškinimui, energijos lygiui, imuninei sistemai – ir tai tik fizinis lygmuo. Žvelgiant giliau, manau, svarbiausia suprasti, kad žmogus nėra vien kaulų rinkinys. Pro mus teka gyvybinė energija (prana) ir ji teka būtent taip, kaip mes kvėpuojame. Tai yra kiekviename iš mūsų esanti varomoji jėga, kurią mes patys galime kontroliuoti.

– Kaip galima apibrėžti taisyklingą kvėpavimą?

– Taisyklingas kvėpavimas vyksta tada, kai į procesą įjungti visi kvėpavimo centrai ir mes kvėpuojame per nosį. Kvėpuojant taisyklingai, deguonies ir anglies dioksido apykaita yra optimali, kraujo pH taip pat pasidaro optimalus.

– Kokie yra kvėpavimo centrai ir organai, dalyvaujantys taisyklingo kvėpavimo metu?

– Pagrindiniai trys centrai mūsų kūne: apatinis pilvas, diafragmos / šonkaulių zona ir krūtinė. Per savo vedamas praktikas visada 67

Jeigu yra nerimo fonas, stresinė būsena, labai rekomenduoju visą savo dėmesį skirti iškvėpimui. Tiesiog pakeisti kvėpavimo modelį ir iškvėpti labai lėtai, giliai ir iki pat galo.

kviečiu žmones pajusti šiuos tris centrus į juos kvėpuojant ir uždedant rankas ant šių vietų.

Atlikdami specialius pratimus pasitikriname, kaip šią akimirką kvėpuoja mūsų kūnas.

– Kodėl svarbu kvėpuoti pro nosį, ne pro burną?

– Šia tema galėčiau kalbėti ir kalbėti. (Šypsosi.) Kai kvėpuojame per nosį, deguonis keliauja pro tam tikrus apsauginius barjerus, tarsi filtrus, ir į mūsų organizmą patenka gerokai mažiau mikrobų iš aplinkos.

Taip pat, oras sudrėkinamas ir sušildomas, todėl į plaučius patenka tinkamos temperatūros. Kvėpuojant per nosį, kraujagyslės turi daugiau laiko atsiverti ir mūsų kūne gaminasi specialios dujos – azoto oksidas. Šios dujos užtikrina normalią kraujo cirkuliaciją organizme. Kvėpuoti per nosį nepaprastai svarbu mūsų sveikatai.

– Skubėdami ar patirdami didesnį fizinį krūvį, lyg automatiškai pradedame kvėpuoti pro burną. Kodėl?

– Nes esame taip įpratę ir niekas mūsų niekada nemokė, kaip taisyklingai kvėpuoti. Labai svarbu stebėti save įvairiais dienos momentais ir visą laiką kvėpuoti per nosį.

Aš dažnai stebiu bėgikus gatvėse – turbūt tik koks vienas iš aštuonių kvėpuoja per nosį. Taip, sportuojant tą daryti gerokai sunkiau, bet juk špagato irgi nepadarome iš pirmo karto. Kvėpavimo sistema yra labai elastinga ir turi unikalią savybę plėstis. Kaip 68

treniruojame save bėgiodami, taip galime treniruoti ir kvėpuodami.

– O ar įmanoma kontroliuoti kvėpavimą miegant?

– Pačiai neteko specialiai to daryti, bet vienas žymus autorius – Jamesas Nestoras, daręs eksperimentus su kvėpavimu, eidamas miegoti užsiklijuodavo savo burną pleistru.

Tą darė tol, kol kūnas pats įprato kvėpuoti per nosį. Autorius taip pat dalinosi, jog visiškai nustojo knarkti. Tad, atsakant į klausimą, – tikrai įmanoma.

– Kas vyksta mūsų organizme įkvėpimo ir iškvėpimo metu?

– Įkvėpimo metu aktyvuojasi simpatinė nervų sistema, iškvėpimo – parasimpatinė.

Abu procesai yra labai svarbūs, tačiau visada siūlau įsivertinti – kaip šiuo metu jaučiuosi? Jeigu yra nerimo fonas, stresinė būsena, labai rekomenduoju visą savo dėmesį skirti iškvėpimui. Tiesiog pakeisti kvėpavimo modelį ir iškvėpti labai lėtai, giliai ir iki pat galo. Tą darant aktyvuosis parasimpatinė nervų sistema, kuri atsakinga už poilsį ir atsipalaidavimą. Kūnas ir mintys pamažu nurims. Taip save treniruojant galima išmokti labai efektyviai suvaldyti net ir labai stiprias stresines būsenas.

– Kvėpavimas yra toks įprastas procesas, kad dažnai apie jį galvojame kaip apie nesąmoningą refleksą. Kaip dienai bėgant išmokti pastebėti save ir išvystyti įprotį

kreipti dėmesį į kvėpavimą?

– Siūlyčiau į tai žiūrėti kaip į paprastą priminimą, tarkim, išgerti vitaminus.

Nusistatyti laikmatį tris kartus per dieną ir jam suskambėjus stebėti, kaip šiuo metu kvėpuoja kūnas. Užsidėti rankas sau ant šonkaulių ir pabandyti pajusti judesį pilve, kaip įkvepiant plečiasi šonkaulių lankas.

Duoti sau laiko sulėtėti. Tą labai naudinga daryti skirtingais dienos etapais – ryte, kai kūnas įprastai yra ramios būsenos, atliekant svarbius darbus bei vakare, po visos dienos reikalų.

KVĖPAVIMO PRATIMAS NERVŲ SISTEMAI NURAMINTI

• • 1.

2.

3.

4.

•

•

Patogiai atsigulkite ir uždėkite abi rankas sau ant pilvo.

Kvėpavimą atliksime ratu: Įkvepiame per nosį per keturias sekundes.

Keturias sekundes orą sulaikome.

Iškvepiame per aštuonias sekundes.

Keturias sekundes vėl sulaikome orą.

Atliekant pratimą svarbiausia sutelkti dėmesį į iškvėpimą – iškvepiame lėtai, ramiai, pro siaurai pravertas lūpas.

Kvėpavimą ratu atliekame mažiausiai penkias minutes ir jaučiame, kaip įkvepiant išsipučia mūsų pilvas, o iškvepiant – susitraukia gilyn.

69

70

71

Neslėpsiu, tyliai žaviuosi jos atvirumu. Ir olimpine ramybe kalbant apie tai, apie ką kalbėti nelengva. Apie savo psichinę sveikatą, nerimo sutrikimo ir depresijos gydymą asmeninio prekės ženklo vystytoja ir turinio kūrėja Ieva Mackevičienė šiandien pasakoja tvirtai ir užtikrintai. „Susidraugavau su savo nerimu“, – šypteli moteris ir pasidalija istorija apie daugybę klausimų sukėlusį, o galiausiai – ir daugybę atsakymų atnešusį skaudų, sudėtingą ir pamokantį savo gyvenimo etapą.

Nerimas maitinasi chaosu Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

– Ieva, šiandien susitinkame aiškiu tikslu – pasikalbėti apie psichinės sveikatos svarbą. Kada tu pati pirmą kartą su tuo susidūrei?

– Baisiausia, kad mes, žmonės, į gydytojus kreipiamės ar apie blogų įpročių žalą susimąstome tik tada, kai nutinka kas nors blogo. Labai gaila, bet taip buvo ir man. Niekada iki tol nebuvau lankiusis pas psichologą ar psichoterapeutą, apskritai šioje srityje mažai ką tegirdėjau. Ir nenuostabu, juk prieš kelerius metus apie tai beveik nebuvo kalbama. Ilgą laiką šią temą lydėjo gėdos ir baimės jausmas – net ir pasveikus buvo gajūs stereotipai, klijuojamos etiketės. Tačiau per pastaruosius kelerius metus pastebėjau pokytį – pamažu žmonės ėmė kalbėti. Ne tik iš medicininės pusės, bet ir asmeninių patirčių.

Ir aš pati apie tai susimąsčiau tada, kai ši problema užgriuvo mane visa jėga. 2021-ųjų pradžioje pajaučiau, kad su manimi darosi keisti dalykai, tačiau nė neįtariau, kas tai. Jei atvirai, nė nežinojau, kaip tą jausmą paaiškinti šeimos gydytojai. Atrodė, nebekontroliuoju savo 72

minčių – lyg kas būtų įsilaužęs į mano galvą, mintis, kūną ir su jais žaistų. Kreipusis į šeimos gydytoją ir atlikus pagrindinius sveikatos tyrimus nieko surasta nebuvo, todėl buvo nuspręsta, kad esu pervargusi ir man reikėtų tiesiog daugiau pailsėti.

– Tačiau poilsis nebepadėjo?

– Iš tiesų, ilgą laiką aš ir pati galvojau, kad esu stipriai pervargusi.

Tačiau dienos ėjo, o jėgų ir motyvacijos neatsirado. Tapau visiškai apatiška. Gyvenimo džiaugsmai, dėl kurių iki tol kasdien keldavausi su šypsena, neteko prasmės. Anksčiau aš apskritai buvau žmogus, kuris net ir pabudęs prastesnės nuotaikos stengdavosi žūtbūt užsikurti. Ir staiga viskas nustojo veikti. Per dieną įstengdavau atlikti vos vieną nedidelį darbą. Prisimenu, kaip nuvežusi vaikus į darželį namo grįždavau tokia nusivariusi nuo kojų, kad vos įlipdavau į lovą, o tada kelias valandas miegodavau. Mano savijauta blogėjo, jėgos seko, apatija didėjo, o noras ką nors nuveikti prasidėdavo ir pasibaigdavo lovoje.

73

74

75

76

Nerimo sutrikimą turintis žmogus su šiuo jausmu gyvena nuolat, dvidešimt keturias valandas per parą. Su tam tikrais paūmėjimais jis gali tęstis ilgai – tol, kol išgeri raminančią tabletę arba kol išmoksti su tuo susitvarkyti.

Stipriausi nerimo priepuoliai (šį terminą sužinojau jau gerokai vėliau) prasidėdavo vakarais ir kartodavosi kelias dienas iš eilės. Susitraukinėdavo kūno raumenys ir liežuvis, darydavosi sunku kalbėti.

Kūnas po šių priepuolių būdavo toks išsekęs, kad raumenų skausmas vos leisdavo nulipti laiptais, todėl tik papusryčiavusi vėl grįždavau į lovą. Tokio stiprumo nerimo jausmas neleidžia normaliai funkcionuoti visuomenėje, socializuotis, gyventi sau įprasto gyvenimo. Kurį laiką aš apskritai bijojau išeiti iš namų, negalėjau įžengti į parduotuvę, nes atrodydavo, kad mane kažkas smaugia, ima trūkti oro. Mano kūnas siuntė visus įmanomus signalus, kad ignoruoti šios būsenos negalima.

Po kurio laiko man išsivystė vestibulinio aparato sutrikimas – jaučiausi kaip per stipriausias pagirias, svirduliavau, mane pykino, negebėjau sufokusuoti žvilgsnio, vairuoti automobilio. Šis sutrikimas mane nuvedė pas neurologą ir taip po kelių savaičių, pradėję gilintis į simptomatiką, ėmėme ieškoti tikrosios tokios savijautos priežasties. Galiausiai man buvo diagnozuotas stiprus generalizuotas nerimo sutrikimas ir depresija. Išgirdus aiškias diagnozes viskas ėmė lengvėti – po dviejų mėnesių baigėsi bevaisis gydytojų kabinetų durų varstymas, o aš jau žinojau, nuo ko pradėti.

– Bet net ir žinant, kokios pagalbos reikia, jos surasti nebuvo taip paprasta?

– Manęs nebestebina, kodėl mūsų šalyje toks aukštas savižudybių skaičius, – tinkamu metu gauti reikiamos pagalbos yra labai sunku.

Ieškodama psichoterapeuto skambinau visiems internete surastiems telefono numeriams iš eilės, tačiau visur buvo tokios eilės, kad man siūlydavo ateiti po pusės metų. Žinojau, kad pusės metų laukti aš negaliu. Man kasdien vis blogėjo, savo mintis pripažinti ir apie jas prasitarti

buvo baisu net ir patiems artimiausiems žmonėms. Prisimenu, kaip vieną rytą gamindama vaikams pusryčius ėmiau galvoti, kaip galėčiau pabaigti savo kančias. Maišydama košę ieškojau, kokia tai galėtų būti vieta. Tą akimirką atrodė, kad už mane galvoja kažkas kitas. Apie suicidines mintis papasakojusi vienai iš terapeučių, pagaliau gavau vietą ir pradėjau medikamentinį gydymą.

– Bet juk daugiau ar mažiau nerimo jaučiame visi – kaip atskirti, kada tai tampa patologija?

– Nerimas būna visokiausių spalvų ir gylių. Viena, kai nerimauji dėl ateinančio egzamino, susitikimo ar svarbesnio gyvenimo įvykio, bet visai kas kita, kai kasdien pabundi su siaubingu jausmu viduje be jokios priežasties. Kai tau suka pilvą, svaigsta galva, jauti pykinimą, tirpsta galūnės, kankina stipri nemiga – jautiesi neįprastai ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, nors jokios objektyvios priežasties tam nėra. Nerimo sutrikimą turintis žmogus su šiuo jausmu gyvena nuolat, dvidešimt keturias valandas per parą. Su tam tikrais paūmėjimais jis gali tęstis ilgai – tol, kol išgeri raminančią tabletę arba kol išmoksti su tuo susitvarkyti. Visgi, mano patirtis rodo, kad turint tokį stiprų nerimo sutrikimą savarankiškai susitvarkyti beveik neįmanoma.

– Pradėjus lankytis pas psichoterapeutę tau buvo paskirtas ir medikamentinis gydymas. Atrodo, tai tiesiog medikamentai, tačiau būtent ši vaistų rūšis – antidepresantai – visuomenėje vis dar lydima galybės stigmų. Juk ir tau pačiai jie kėlė daugybę klausimų?

– Antidepresantai apipinti daugybe mitų: žmonės bijo prie jų priprasti, bijo, kad šie vaistai pakeis jų asmenybę, bijo priaugti svorio.

Aš ir pati pas savo psichoterapeutę atėjau su visomis šiomis klišėmis. Tačiau realybė kitokia: tavo gyvenimą pakeis ne antidepresantai, o ta siaubinga psichologinė būsena. Neturėjau žinių, kaip iš tokios 77

savijautos išeiti be medikamentų. Niekada iki tol nepraktikavau nei meditacijos, nei dienoraščio rašymo, nei dėkingumo praktikų, apskritai nelabai mokėjau susitelkti į save. Kai man buvo pasiūlyti vaistai, išsigandau ir paprašiau gydytojos leisti man pagalvoti. Tą patį vakarą patyriau patį sunkiausią iki tol nerimo priepuolį. Iškvietus greitąją pagalbą man pasakė, kad nevartojant vaistų tai tik kartosis ir stiprės.

– Papasakok, ką sužinojai psichoterapeutės kabinete?

– Psichoterapeutė buvo žmogus, kuriam daugybę dalykų pasakiau pirmą kartą gyvenime. Tas kelias yra labai individualus. Pasakoti apie tai man yra gerokai intymiau, nei prieš tave nusirengti. Psichoterapeutė man davė pagrindą ir žinias, nuo ko man reikėtų atsispirti ir pradėti gyti. Jai padedant man pavyko susidėlioti aiškų savo sveikimo planą. Pagalvoti, ką dar – sportą, sveikesnę mitybą, tinkamą dalykinės literatūros skaitymą – būtų naudinga įtraukti į savo kasdienybę.

Terapiją lankiau du kartus per savaitę ir tik po daugiau nei pusės metų, prijungus ir medikamentinį gydymą, pastebėjau, kaip stipriai pasikeičiau. Pasikeitė mano požiūris į save, į šeimą, į kitus, į situacijas ir darbą. Iš tiesų, turbūt nebuvo dalyko, kuris nebūtų pasikeitęs, gerąja prasme. Dabar jau žinau, kad nerimas ir ateina tam, kad tave sustabdytų, priverstų pagalvoti, sugrąžintų į kelią.

– Ar dabar, žvelgdama atgal, jau žinai, kas tokią būseną sukėlė?

– Nuolat savęs klausinėjau, kodėl man? Visada buvau perfekcionistė, stengiausi, kad viskas būtų idealu. Prieš tai trejus metus dirbau su daug projektų, laviravau tarp daugybės skirtingų sričių ir visose stengiausi būti geriausia savo versija. Visgi, buvau pradėjusi jausti, kad dirbu kaip robotas, – šokinėjau nuo projekto prie projekto ir visiškai neturėjau laiko pagalvoti apie save. Neturėjau, o gal ir nenorėjau. Nenorėjau sustoti. Nenuostabu, kad vieną dieną visi mano psichologiniai saugikliai perdegė. Kaip lemputė – jei ilgai neišjungi šviesos, galiausiai ji perdega. Taip pat ir su žmogumi – jeigu laiku nesustosi, tavo lemputė anksčiau ar vėliau susprogs.

Viduje buvau visiškai išsibalansavusi. Daugybėje sričių savimi netikėjau ir nepasitikėjau. Gavusi blogą komentarą (o mano darbe jų šimtai), jausdavausi itin pažeidžiama. Kasdien kiekvienas komentaras pataikydavo vis skaudžiau. Kiekvienas prilygo dūriui į širdį. Kuo daugiau peilių smigo, tuo stipriau kraujavau, kol galiausiai nukraujavau.

– Ieva, kaip einant per visa tai tau pavyko nepamesti meilės savo gyvenimui?

– Aš manau, svarbiausia neskubėti ir duoti laiko tiek pačiam sau, tiek šeimai prie tavęs adaptuotis. Labai padeda suvokimas, kad per dieną ar savaitę tikrai nepagysi, ypač kai pati pradžia labiau primena ne nuoseklų gijimą, o amerikietiškus kalnelius, kai, žengus žingsnį į priekį, du tenka žengti atgal. Keliems mėnesiams visiškai sustabdžiau 78

darbus, stipriai atsiribojau nuo socialinių tinklų, naujienų. Kai visi psichologiniai mechanizmai laikosi ant plonų siūlelių, kiekviena žiniasklaidoje išgirsta bloga naujiena man atsiliepdavo fiziniu skausmu.

Mano šeima matė, kad man blogai, bet matė ir kaip darau viską, kad pagerėtų. Jie ir buvo didžiausia mano motyvacija. Prisimenu, atėjusi pas psichoterapeutę išgirdau, kad pasveikti nuo tokio stiprumo nerimo sutrikimo net su medikamentais man prireiks dvejų metų.

Bet aš nenorėjau taip jaustis dvejus metus. Juk aš dirbu mylimą darbą, turiu nuostabią šeimą, du fainus vaikus – nenorėjau dviem metams užsidaryti tarp keturių sienų, todėl žinojau, kad darysiu viską, ką tik reikės, kad kuo greičiau iš to išeičiau.

– Taip atradai ir hipnoterapiją?

– Žinau, kad anksčiau galbūt net būčiau iš to pasijuokusi, tačiau rezultatai buvo akivaizdūs. Hipnoterapija yra viena iš psichoterapijos rūšių, kai padedamas hipnozės užduodi sau konkretų klausimą ir keliauji į savo pasąmonę, giliausius prisiminimus. Hipnoterapija leidžia suprasti savo baimių ar kitų slegiančių klausimų priežastis. Ji man padėjo atrasti daug atsakymų ir prisidėjo prie greitesnio gijimo. Jau po pirmojo susitikimo pajaučiau palengvėjimą. Prisimenu, užverčiau kompiuterį, atsistojau prieš veidrodį ir pirmą kartą po daugybės savaičių pažiūrėjau sau į akis. Tą žvilgsnį prisimenu iki šiol. Visada jį prisiminsiu. Tai buvo žvilgsnis į save. Pirmuosius mėnesius gyvenimas priminė amerikietiškus kalnelius, kai po keleto mėnesių darbo vėl ir vėl atsiduri dugne. Visgi, man pasisekė – dvejų metų neprireikė. Užteko septynių ar aštuonių mėnesių, tačiau kiekvieno patirtys skirtingos.

– Ar šiandien dar susiduri su nerimo priepuoliais? Kaip su jais tvarkaisi?

– Tokių galingų nerimo priepuolių, kokius išgyvenau anksčiau, nebepatiriu. Sukaupusi tokį žinių ir patirčių bagažą, išmokau daryti viską, kad nebepasiekčiau tos būsenos. Galiu sakyti, kad susidraugavau su savo nerimu. Svarbu suprasti, kad vieną kartą susidūręs su nerimo sutrikimais visiškai tos būsenos išsigydyti negali. Mūsų smegenys yra labai protingos, jos žino, kad kadaise buvo toks laikas, jos prisimena tavo dirgiklius. Su smulkiais nerimo epizodais retkarčiais susiduriu ir dabar, tačiau jie būna tik trumpi švystelėjimai, kaip krintanti žvaigždė. Žinau, ką reikia daryti, kad tai neįsismarkautų.

Man labiausiai padeda pabūti su savimi. Padeda į burną įsipilti vandens. Meditacija, garsiai klausoma muzika, pasivaikščiojimai miške, sportas, šokiai. Svarbu, kad būčiau viena ir galėčiau mintis susidėti atgal į spinteles.

Nerimas maitinasi tavo chaosu. Jeigu nesusitvarkai, jis storėja. Bėgioja kaip burbuliukas, trankosi tavo viduje. Pašalinus chaosą jis ima mažėti, pamažu tampa toks mažas ir lieknas, kad jo nebematai.

79

80

Norisi mažais žingsneliais eiti link bendro tikslo. Visa širdimi tikiuosi, kad pradėdami šią kelionę dar nepramintais takais pamažu tapsime atviresnė ir geriau save bei esančius aplink suprantanti visuomenė.

– Ieva, norėtųsi paliesti ir socialinių tinklų temą, kurie, kaip rodo galybė tyrimų, stipriai prisideda prie nerimo sutrikimų, ypač – jaunesnėje auditorijoje. Kokius jausmus tau pačiai sukelia socialiniuose tinkluose matomi vienas už kitą ypatingesni gyvenimai?

Ar socialiniai tinklai tave emociškai vargina, o gal išmokai būti jiems atspari?

– Tariamai tobuli kitų gyvenimai niekada nedarė įtakos mano jausmams ar emocijoms. Tačiau mane labai stipriai veikia neigiamos naujienos. Visgi, dabar aš jau žinau, kaip stipriai šie jausmai susiję su pasitikėjimu savimi. „Kaip šitiekos akių stebimas žmogus gali taip nepasitikėti savimi?“ – prisimenu, pirmąkart man papasakojus apie darbą nustebo terapeutė. Tuo metu savęs nemylėjau, visiškai netikėjau savimi, neteikiau sau prioriteto. Tik susikūrus pozityvų ryšį su savimi pavyko pakeisti požiūrį ir į aplinką.

– Ar dirbdama šį darbą jauti spaudimą – atitikti lūkesčius, būti aktuali, pasiekiama?

– Neabejotinai. Privalai turėti vaiką, juo rūpintis, nesamdyti auklės, bet kartu ir kuo anksčiau sugrįžti į darbą, jokiu būdu nebūti išlaikoma vyro. Įsiklausykite, tai vienas kitam prieštaraujantys reikalavimai. Labai svarbu suprasti, kad kiekvienas tavo gyvenimo sprendimas kam nors vis tiek atrodys nepriimtinas. Ir puiku! Tu niekam nieko neskolinga. Turi gyventi taip, kad pačiai būtų patogu gyventi. Šiandien aš stipriai pasitikiu savimi visose srityse, myliu ir esu dėkinga už savo gyvenimą ir pagaliau, po daugybės metų, galiu pasakyti: tikrai nuoširdžiai myliu save ir prioritetą teikiu sau.

– Šį rudenį pasirodė ir naujoji tavo laida, kurioje kalbėsi apie fizinę ir psichinę sveikatą. Papasakok, kokia šio socialinio projekto idėja?

– Šis projektas manyje brendo ilgus metus, formavosi po truputį.

Šiandieninėse medijose sklando labai daug perteklinės informacijos, kurios tik nedidelė dalis patvirtinta gydytojų, o kur dar nesibaigiantys pasakų ir mitų klodai forumuose. Poreikis rūpintis savo fizine ir psichine sveikata augo kartu su manimi, todėl pasitelkus į pagalbą gydytojų bendruomenę šie projektai išėjo į dienos šviesą. Prie šių projektų prisideda vis daugiau savo srities profesionalų, kurių padedami galėsime gvildenti sveikatos temas. Temas, kurios ne visada bus patogios, bet, tikiu, labai reikalingos.

Naujas sveikatos kanalas, bendruomenė nerimo kankinamiems žmonėms ir laida leidžia man įprasminti savo buvimą socialinėje erdvėje. Juk taip dažnai viskas, kas susiję su sveikata, nustumiama į paskutinę vietą. Ir tik akis į akį susidūręs su tokiomis problemomis kaip panikos atakos, nerimo sutrikimas ar kitais išgyvenimais supranti, kad sveikata turėtų būti pats svarbiausias prioritetas.

– Ar todėl šia tema tau ir norisi kalbėti garsiai – kad kiti, išgirdę tavo istoriją, nesijaustų vieni?

– Garsiai kalbėti apie savo problemas, pripažinti, kokiame taške šiandien esi, yra vienas veiksmingiausių vaistų. Be to, man labai norisi pasidalinti, kaip gali atrodyti psichologinių problemų pradžia, ir padėti kitiems sutaupyti to laiko, kurį aš praleidau klaidžiodama po gydymo įstaigas ir ieškodama adatos šieno kupetoje. Kol žinau, kad kam nors mano patirtis padeda, nenustosiu apie tai kalbėti.

Visų mano artimiausių projektų tikslas – pažiūrėti į fizinę ir psichinę sveikatą kitu kampu, padėti gydytojams pasiekti tuos, kurie nesikreipia pagalbos, o informacijos ieško forumuose, pas kaimynę ar dar blogiau – tiesiog ignoruoja kūno siunčiamus signalus.

Norisi mažais žingsneliais eiti link bendro tikslo. Visa širdimi tikiuosi, kad pradėdami šią kelionę dar nepramintais takais pamažu tapsime atviresnė ir geriau save bei esančius aplink suprantanti visuomenė.

81

82

83

Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke

Gamtos pradas jos viduje Noras kurti jai prasiveržė čia ir dabar. „Niekas pasaulyje nebūtų jo sustabdęs“, – pasakoja menininkė, tapytoja Virginija Aliukonė. Jos kūrybos pasaulyje persipina lietuviškų pasakų motyvai, mitologiniai simboliai, gamta ir paslapties jausmas. Šįkart moters tapyba įgavo dar kitą formą ir prasmę – naujausias jos paveikslas „Miškas“ gimė bendradarbiaujant su dažų gamintojais „Tikkurila“ ir naudojant 2024 metų kolekcijos „Color Now“ spalvas, sukurtas kartu su interjero dizainere Marie Olsson Nylander.

– Virginija, papasakokite savo istoriją – kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado tapyba ir kūryba plačiąja prasme?

– Kūryba mano gyvenime buvo visada – vienokia ar kitokia forma. Nuo vaikystės, vos tik galėjau rankose nulaikyti pieštuką, piešiau visur – ant sienų, piešimo lapų, knygų, laikraščių... Mokykloje ta vieta dažniausiai tapdavo sąsiuvinių paraštės, rašalo sugertukai ar paskutinieji sąsiuvinių puslapiai... Juose pradingdavau, o mokytojai dažnai sugrąžindavo.

Prabusdavau, kai klasėje tapdavo neįprastai tylu. (Šypsosi.) Vaikystėje tiksliai žinojau, ką veiksiu užaugusi – piešiu. Šio žinojimo niekada nepamečiau.

Visgi iki dailės kelias buvo vingiuotas ir keistokas. Mokykloje neturėjau dailės mokytojo – pamokas mums vedė darbų mokytojas. Baigusi mokyklą žinojau, kad mano kelias – Dailės akademija, tik, deja, manęs jam niekas neruošė. Sukrapščiusi kelis darbus nuvažiavau į atvirų durų dieną, tačiau 84

išgirdusi, kaip sudėtinga ten patekti, tąkart nė nebandžiau. Svajonė nutolo per šviesmečius. Vilniaus edukologijos universitete studijavau dailės bakalaurą, vėliau – ir dailės edukologijos magistrą. Turėjau nuostabius dėstytojus – Giedrę Ryškutę, Joną Gudmoną, Ričardą Bartkevičių, Liną Liandzbergį.

Niekad nesvajojusi būti pedagoge, ja tapau.

Bet man to niekada neužteko. Piešdavau sau, kurdavau draugams ir žinojau: vieną dieną svajonė išsipildys. Sulaukiau! (Šypsosi.)

Vieną 2020 metų dieną kažkas viduje sprogo – galvoje gimė tema „Baltų ženklai“.

Pamenu, kaip staigiai tąkart lėkiau pirkti didelių drobių. Žinojau, kad padarysiu. Ir padariau. Ir darau! Taip ant jų pasipylė deivės, pasakos, mitologinės temos, ženklai, simboliai. Noras kurti prasiveržė čia ir dabar – niekas pasaulyje nebūtų jo sustabdęs.

– Žvelgiant į jūsų kūrinius iš tiesų neįmanoma nepastebėti lietuviškų pasakų motyvų, etnografinių simbolių. Atrodo,

kad kurdama daug dėmesio skiriate gamtai, o per paveikslus tarytum nuvilnija paslaptingumo jausmas. Kodėl savo kūrybai pasirinkote šią temą ir kaip ji persipina su jūsų pačios vidumi, asmenybe, pomėgiais?

– Augau pas senelius kaime, esu tikrų tikriausia kaimietė, dzūkė. Kaimas į mane įsigėręs per visus pojūčius – kvapais, garsais, vaizdais. Neiškrapštysi! Glosčiau visus gyvuliukus, padėdavau šerti, melžti. Basa lakstydavau nuo pavasario iki vėlyvo rudens – per ražienas, per pievas, per klampynes. Augau tikroje lietuviškoje pasakoje – su momos dzūkiškomis dainomis, laidotuvių raudomis, pagąsdinimais, pasakojimais, senelių jaunystės prisiminimais, audimo staklių skleidžiamais garsais. Mačiau, kaip vilnos gumulėlis virsta siūlu. Iš tų laikų atmintyje pasiliko be galo šilti prisiminimai – viskas buvo taip gyva, artima, tikra.

– Naujame jūsų paveiksle pavadinimu „Miškas“ vaizduojamas besisukantis gyve-

85

86

nimo ratas, kurio pradžių pradžia yra gamtoje. Kiek gamta asmeniškai svarbi jūsų gyvenime? Ko, kaip žmogus ir kūrėja, iš jos pasisemiate, išmokstate?

– O kas gali būti svarbiau už gamtą? Ar jūs save įsivaizduojate be gamtos? Ar žmogus nėra gamtos dalis? Ir kaip bebūtų graudu, tampa jos priešu... Be gamtos žmogaus neįsivaizduoju. Gamtoje užaugau, be jos negaliu kvėpuoti. Joje man patinka viskas: ir vėjas, ir lietus, ir griaustinis, perkūnija, saulė, giedras dangus, karštis, ežerai, upeliai... Savyje turiu tą laukinę energiją ir jaučiu, kaip giliai manyje įsitvirtinęs gamtos pradas.

Gamtoje surandu viską: pasakišką tikrovę, spalvas, ramybę, grožį. Joje įžvelgiu ir įvairius stebuklinius pavidalus. Nuolat! Tai beržą su daugybe veidų kamiene, tai pušų šakose susipynusias paslaptingas būtybes.

– Virginija, atidenkite paveikslą sluoksnis po sluoksnio – papasakokite, kokie simboliai užkoduoti šiame darbe?

– Gamtoje vyksta nuolatiniai atsinaujinimo ciklai: rytas–diena–vakaras–naktis; pavasaris–vasara–ruduo–žiema; gimimas–gyvenimas–mirtis. Šį judėjimą, šią kaitą kūrinyje

ir vaizduoju. Centre simboliškai pavaizdavau ąžuolo gilę ir lapą – vieną stipriausių medžių mūsų mitologijoje. Medis – tai praeities, dabarties ir ateities simbolis. Šaknys – protėviai, kamienas – mes, laja – vaikai. Žemė ir dangus. Galima jį suvokti kaip gyvybės ir augimo, vaiko ir suaugusiojo simbolį, galima įžvelgti ir asmenybės dvasinę brandą. Galima į medį žiūrėti per šventumo prizmę – juk ąžuolų giraitės kadais iš tiesų buvo šventos. Įsižiūrėjus ir miško monai drobėje matosi – tai dievai ir jų eibės, o gal tai žmonės su savais likimais?

Pamatyti šiame paveiksle galima daug – kaip žavu, kad kiekvienas turime unikalų savo matymą, suvokimą, savas patirtis.

– Šiame kūrinyje buvo panaudotos spalvos iš 2024 metų „Tikkurila“ spalvų kolekcijos „Color Now“ – ar jums, kaip menininkei, nekilo iššūkių kuriant su ribota 14 spalvų palete? O gal priešingai – apribojimai kūryboje tik padeda pažiūrėti giliau ir plačiau?

– Atlikdama šį darbą turėjau dvi pagrindines užduotis: dirbti su grynomis 2024 metų „Tikkurila“ paletės spalvomis ir kuo daugiau panaudoti pagrindinę šių metų spalvą – šiltą,

kūno, žmogaus odos spalvą „Nude in Nizza!“.

Iš pradžių buvo keistoka mišką kurti rausva spalva... Neslėpsiu, sukau galvą, kas miške yra tokios spalvos? Pabandykite ir jūs. (Šypsosi.)

Visgi nusprendžiau, kad tai taps paveikslo fono spalva, organiškai potėpiais nutūpusia ir ant kitų paveikslo objektų. Viskas stojo į savo vietas. Džiaugiuosi įveikusi šį iššūkį, nes man tai buvo ir pirmasis tokio įspūdingo formato kūrinys. Tikiuosi, kad jų bus ir daugiau.

– Viena iš šių metų „Tikkurila“ siunčiamų žinučių – išmokti dar labiau pasikliauti savo intuicija – ne tik kuriant erdves, tačiau ir gyvenant. Kiek intuityvumo yra jūsų kūryboje?

– Man intuicija svarbi, aš su ja gyvenu ir kuriu kasdien. Nepažįstu žmogaus, kuris partnerį būtų išsirinkęs pagal algoritmus! Net ir tokiu atveju galiausiai tektų susitikti gyvai ir čia jau suveiktų intuicija. Intuicija yra natūrali mūsų dalis, nors ir apmaudu, kad gyvenimo, miesto, minčių triukšme ją nelengva išgirsti. Dažnai ji, daug tylesnė už bendrą foną, taip ir lieka kažkur paraštėse. Intuicijai reikia tylos, susikaupimo, įsiklausymo. Tai dovana, kurią reikia branginti ir ja naudotis.

87

Kūryba be kompromisų Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Lina Jushke Objektų nuotraukos: Vytenis Ūsas

Visais laikais ją lydėjo jausmas, kad jos gyvenimas šiek tiek kitoks. Ir iš tiesų, nuo vaikystės patirčių, unikalumu alsuojančių namų erdvių iki skirtingomis formomis besiskleidžiančios kūrybos – kiekvienoje srityje ją supa kitoniškumas. Ne demonstratyvus ar suvaidintas, o tikras, neperspaustas ir kylantis giliai iš jos vidaus. Kviečiu susipažinti su ypatingų dizaino objektų „arounders“ kūrėja, „Wall“ studijos architekte ir bendraįkūrėja Monika Zemlickaite.

Visą istoriją skaitykite NAUJAME popieriniame „Lamų slėnio“ pavasario numeryje!

Popierinio albumo ieškokite spaudos prekybos vietose.

BON APPÉTIT

KAI NORISI LENGVUMO: 7 AUGALINGOS VIETOS, KURIAS VERTA IŠMĖGINTI ŠĮ PAVASARĮ Tekstas: Agnė Kalinkaitė-Galvydė Instagram: @agne_kalinkaite Nuotraukos: restoranų archyvas

Už lango vis ryškiau šviečiant saulei, tiek

atrasti augalinius patiekalus maitinimo įs-

Zones“ herojai neslepia, kad prie jų ilgaam-

į savo spintą, tiek į kasdienę lėkštę norisi

taigose. Kampanijos vadovė Aistė Aužbika-

žiškumo ir ilgos jaunystės stipriai prisideda...

įnešti daugiau lengvumo. Lengvumo visa-

vičiūtė pastebi, kad pastarųjų metų pokyčiai

daržovės. Manoma, kad daugelyje pasaulio

pusiškai: kūne, mintyse ir... skrandyje.

– išties ženklūs.

mėlynųjų zonų, kuriose sutinkama daugiau-

Nenuostabu, kad būtent šiuo laikotarpiu

„Augalinė mityba tampa populiaresnė ne

akys krypsta į augalinę mitybą, kurios popu-

tik tarp veganų ar vegetarų, bet ir tarp visa-

liarumas visame pasaulyje auga kaip ant mie-

valgių. Šiam reiškiniui įvardyti susiformavo

„Augalinių produktų bei gyvūninių pro-

lių. Ne išimtis ir Lietuva, kur veganizmą pro-

nauja sąvoka – fleksitarai. Tokie žmonės vis

duktų alternatyvų rinka sparčiai auga. Ne-

paguojančių ar jam prijaučiančių būrį kasmet

dažniau ieško būdų, kaip mažinti mėsos ir

gana to, pastaraisiais metais galime pa-

papildo tūkstančiai žmonių. Pamenu, kai pir-

kitų gyvūninių produktų suvartojimą, bet vi-

sidžiaugti ne tik pasiūla, bet ir augančia

mą kartą socialiniuose tinkluose pastebėjau

siškai jų neatsisako, pavyzdžiui, vieną dieną

kokybe. Štai prieš dešimtmetį kone vienin-

grupę „Lietuvos veganai“, tąsyk ji jungė vos 3

per savaitę rinkdamiesi valgyti augalinius pa-

teliai augaliniai pasirinkimai apsilankius res-

tūkst. narių. Šiandien tai viena aktyviausių lie-

tiekalus. Restoranai savo komunikacijoje taip

torane buvo paprastos salotos ar skrudintos

tuvių grupių „Facebook“ platformoje, kurios

pat nevengia augalinės mitybos temos, pas-

bulvytės, o dabar galime mėgautis tokiais

bendruomenė vienija per 40 tūkst. augalinei

tebimas vis didesnis susidomėjimas augaliniu

kokybiškais patiekalais ir ingredientais kaip

mitybai neabejingų gyventojų.

sausiu (angl. veganuary) bei skatinimas bent

mėsainiai, sušiai, krevetės, jautienos ir viš-

vieną dieną per savaitę skirti patiekalams be

tienos alternatyvos, estetiški ir skanūs kon-

mėsos“, – pasakoja A. Aužbikavičiūtė.

diterijos gaminiai – ir visi jie augaliniai! Me-

Tačiau veganizmo populiarėjimas matomas ne tik socialinių tinklų skaičiuose – vis

siai šimtamečių žmonių, mitybos pagrindą sudaro būtent augaliniai produktai.

daugiau prekybos tinklų ir restoranų įtraukia

Anot merginos, augalinės mitybos ten-

niu vyrauja įvairovė, leidžianti atliepti įvairius

augalinės mitybos produktus į savo asorti-

dencijos Lietuvoje atspindi pasaulines ten-

klientų gastronominius poreikius“, – sako

mentą. Iš tiesų, pasirinkimas Lietuvoje taip

dencijas, vis labiau linkstančias į tvarumą,

kampanijos „Čia Gali“ atstovė.

ūgtelėjo, kad atsirado poreikis restoranų ve-

ekologiją ir sveiką gyvenseną. Būtent svei-

Susiviliojote paragauti? A. Aužbikavičiūtė

dliui, neleisiančiam pasiklysti augalinės mi-

kata ir ilgaamžiškumas pastaruoju metu itin

dalijasi 7-iomis gardžiomis rekomendaci-

tybos džiunglėse. Taip gimė organizacijos

garsiai linksniuojami veganizmo kontekste.

jomis, kurios, tikiu, įkvėps šį pavasarį į savo

„Gyvi Gali“ kampanija „Čia Gali“ – vienintelė

Pavyzdžiui, populiarios „Netflix“ dokumen-

mitybą įtraukti daugiau augalinės kilmės

restoranų kampanija Lietuvoje, padedanti

tinės serijos „Live to 100: Secrets of the Blue

produktų ir atrasti naujų, netikėtų skonių.

92

93

AUGALINIO MAISTO RESTORANAI:

Nuotraukos: Viktorija Gajauskaitė

1.„ROSEHIP VEGAN BISTRO“

teigia patys vietos įkūrėjai, „beveik 80 proc.

(angl. fish and chips). Beje, veganiškos jūrų

(PYLIMO G. 22, VILNIUS)

mūsų lankytojų nėra veganai, tad nesame

gėrybės tituluojamos karščiausia 2024-ųjų

radikalių idėjų ar draudimų šalininkai. Savo

maisto tendencija, o čia joms rasite net atskirą

Kadaise Vilniaus Pylimo ir Basanavičiaus

požiūriu į maistą stengiamės būti pavyzdžiu

meniu – tiesiai į madų dešimtuką. Pavyzdžiui,

gatvių sandūroje įsikūrusi erdvė atrodė tar-

kitiems ir skatiname į savo racioną įtraukti

ar jums teko ragauti veganiško sašimio?

si pasmerkta nesėkmei. Regis, kad ir kokia

daugiau augalinės kilmės produktų, taip pri-

maitinimo įstaiga ten atsidarydavo, netrukus

sidedant prie žalesnio rytojaus.“

Savaitgaliais „Rosehip Vegan Bistro“ paragausite ir vėlyvųjų pusryčių, kur ambici-

turėdavo užverti duris. Tačiau visai neseniai

Iš tiesų, „Rosehip Vegan Bistro“ gali pa-

jų netrūksta: „Tofu Benediktas“ vilioja savo

šią nesėkmių virtinę užbaigė „Rosehip Ve-

sigirti labai įvairiapusišku meniu – nuo bao

kreminiais anakardžių ir migdolų padažais,

gan Bistro“, kuris šioje sankryžoje pradėjo

bandelių iki veganiškų „kalmarų žiedų“, nuo

o angliški pusryčiai žada skonių kelionę, ku-

tikrą rožinę revoliuciją. Kaip savo puslapyje

ramenų iki veganiškos žuvies su bulvytėmis

rioje mėsą pakeičia sojos dešrelės.

94

2.„ROSEHIP VEGAN KEBABS“

sehip Vegan Bistro“. Nedidelė, bet savo

(B. RADVILAITĖS G. 7, VILNIUS)

istoriją jau turinti vieta užsitarnavo veganų (ir ne tik!) simpatijas. Įkūrėjai tikina, kad sta-

Kebabai Vilniuje (o gal ir visoje Lietuvoje?)

liukų nedaug, tad norint gauti vietą patogiai

galėtų būti tituluojami nacionaliniu patie-

sukirsti kebabą ją visada rekomenduojama

kalu ir, ko gero, yra ne mažiau populiarūs

rezervuoti iš anksto.

negu Berlyne. Tad visai neseniai Vilniaus se-

Jeigu jums atrodo, kad kebabas be mė-

namiestyje duris atvėrusi veganiškų kebabų

sos – ne kebabas, „Rosehip Vegan Kebabs“

vieta užpildė šią puikią nišą.

siekia įrodyti, kad klystate: mėsą čia pakeičia

Taip pat po „Rosehip“ vardu besislepian-

tokie ingredientai kaip žirnių baltymų keps-

ti kavinė atsidarė šalia Bernardinų sodo, kur

neliai ar marinuotas tofu. Belieka išsirinkti –

nuo 2018 m. buvo įsikūrusi pirmoji „Ro-

kebabas lavaše ar gyros pitoje?

Nuotraukos: Elijah Ilić

95

3.„VIETA“

norisi ko nors lengvo ir maistingo. O pietūs

(ŠV. IGNOTO G. 12-1, VILNIUS)

čia puikūs – ne veltui „Google Maps“ ši vieta įvertinta 500 atsiliepimų ir net 4.9 balu!

Nuotraukos: Marius Sutkus

96

Mažytė, jauki ir visada kviečianti užeiti „Vie-

Maisto pasirinkimas platus ir, tikiu, pui-

ta“ jau tarpduryje pasitinka kaip namie.

kiai tinkantis visavalgiams: marokietiški

Daugybė sienas apraizgiusių augalų, dideli

troškiniai, Budos dubenėliai, tofu „karbo-

senamiesčio langai plačiomis palangėmis,

nadai“, veganiški „guliašai“ ir dar daugybė

seni ir spalvoti mediniai stalai, o svarbiau-

visokiausių gardumynų. O jeigu iki sotumo

sia – maloni šypsena, kuri kviečia sugrįžti.

dar pritrūktų, vyšnaite ant torto visada taps

Dažniausiai sugrįžtu čia dienos pietų, kai

ir augalingi desertai.

Nuotraukos: Alisa Nikulina

4.„DARŽO DUBUO“

atšautų jums kūrybiškumu: pavyzdžiui, kovo

(TUSKULĖNŲ G. 15 A, VILNIUS)

mėnesį čia galėjote paragauti labai sezoniško dubens su burokėliais ir bulve. Dubenėlių

Mažytis, vos 18,88 kv. m. namelis, kuria-

čia yra ir daugiau: su kreivabude, riešutiniu

me telpa tiek daug širdies, – tai vos sausio

tofu ar burokėlių humusu. O kur dar sma-

10 d. duris atvėrusi vieta „Daržo dubuo“.

gūs desertai, pavyzdžiui, „Nepersaldainis“ su

Ir nors veikia dar visai neseniai, jau spėjo

riešutų kremais ir uogomis arba „Snikeris“ su

pelnyti lankytojų simpatijas – ne tik mais-

riešutais, sūria karamele ir šokoladu.

tas, bet ir nuoširdus, tikras bendravimas nepalieka abejingų.

Sakote, o ką gi rasime darže, kai už lango dar spaudžia šaltukas? „Daržo dubuo“

Nors namukas – mažas, vasarą čia lauks puiki terasa, kur galėsite mėgautis rūšine kava, šviežiai spaudžiamomis sultimis ar vietoje plakamais uogų kokteiliais.

97

AUGALINIAMS PATIEKALAMS DRAUGIŠKI RESTORANAI:

Nuotraukos: Lempa foto

5.„HOLY DONUT“ (VOKIEČIŲ G. 9

migdolų pienu, juoduoju šokoladu bei kle-

IR VILNIAUS G. 18, VILNIUS)

vų sirupu. Populiarios ir gardžios čempionų košės: grikių, ryžių ar avižinių dribsnių,

Nors „Holy Donut“ nėra vien augalinė kavinė,

praturtinsiančios jūsų augalingus pusryčius.

augalingų patiekalų asortimentas čia nudžiu-

Kone kiekvienas skrebutis (avokadų, smidrų

gintų net išrankiausią lankytoją. Ir neleiskite

ar humuso) taip pat turi augalinę versiją. O

pavadinimui jūsų suklaidinti – „Holy Donut“

kur dar „taikus“ beigelis, smūčio dubenys ar

siūlo kur kas daugiau negu gardžias spurgas.

net veganiškas jogurtas. Na, ir galiausiai, ži-

Žvilgtelėjus į meniu, V raidė žymima prie

noma, kaipgi be jų – veganiškų spurgų: 3D

daugelio patiekalų: štai, pavyzdžiui, čia pa-

šokoladas, pompadur, piratas su cinamonu

ragausite veganiškų amerikietiškų blynų su

– vardinčiau ir vardinčiau.

98

6.„NATURAL MARKET“

vertas dėmesio. Tačiau mano akį patraukė

(M. MAŽVYDO AL. 5, KLAIPĖDA)

ir gėrimai su adaptogeniniais funkciniais ingredientais, pavyzdžiui, „choco mushro-

Pirmą kartą „Natural Market“ vardą pama-

om“ – kakava su tikrinio blizgučio grybais,

čiau interneto platybėse užtikusi jų pui-

arba „energy bomb“ su guaranos milteliais.

kią elektroninę parduotuvę. Čia siūlomas

Na, ir žinoma, „TikTok“ išgarsėjusios „Glow

sveikatai palankių produktų asortimentas

Girl Green Juice“ žaliosios sultys su salie-

nustebino savo pasirinkimu ir kokybe. Pa-

rais, agurkais, špinatais ir imbieru. Meniu

sirodo, dalis šio asortimento sutinkama ir

gausu ir visavalgiškų pasirinkimų, tad sau

uostamiestyje įsikūrusioje to paties pavadi-

tinkamiausią ras ir jūsų mėsėdis bičiulis.

nimo kavinėje-parduotuvėje.

Beje, Klaipėdoje įsikūrusi kavinė jau

Kesadilijos ir buritos su augaline vištie-

kuris laikas užsiima ir įvairiais edukaciniais

na ar jautiena, augalinės kilmės burgeriai,

renginiais augalinės mitybos tema. Dvigu-

sveikuoliški dubenėliai – patiekalų sąrašas

bai verta užsukti!

Nuotraukos: Margos Girios

99

Nuotraukos: Lempa foto

7.„KIRAS“ (TOTORIŲ G. 7, PYLIMO G. 21 B, PC „EUROPA“, VILNIUS IR M. DAUKŠOS G.

„Kiras“, šitoj žemėj nėra.

durti, kad tai tik labai nedidelė dalis kavinių

„Kiras“ galėtų būti tituluojamas veganiš-

ir restoranų, kur galite paragauti puikių,

kų, tik iš augalinės kilmės produktų paga-

kokybiškų augalinių patiekalų. Susidomė-

mintų desertų meka. Negana to, jaukiam

jote? „Čia Gali“ kampanijos gretose jų šiuo

Na, o sąrašo pabaigai – tikras desertas.

pokalbiui čia visada galėsite rasti daugy-

metu yra virš šešiasdešimt. Pasitikrinti ir

Ir visai lengvas! Jį jums serviruoja „Kiras“

bę originalių arbatų ir karštų gėrimų, kavą

išsirinkti visuomet galite apsilankę kampa-

(ex-Chaika) – vieta, kurią pamilti labai len-

gurkšnosite iš bene kokybiškiausios Vilniaus

nijos svetainėje – kavines galima filtruoti

gva visiems. Štai, pavyzdžiui, mano vyras,

skrudyklos „Crooked Nose“, o jeigu atvyk-

pagal miestus arba jų ieškoti interaktyvia-

kuris šiaip jau nėra augalinės mitybos šali-

site rimčiau išalkę, visada galėsite pasimė-

me žemėlapyje.

ninkas, šventai įsitikinęs, kad geresnio šo-

gauti paninių stiliaus sumuštiniais.

27, KAUNAS)

koladinio pyrago (angl. brownie), nei siūlo

100

Čia sąrašą ir baigsiu, tačiau skubu pri-

Lengvo ir gardaus jums pavasario!

101

XXI A. IŠŠŪKIAI VAISINGUMUI Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: „Valentis“ archyvas

Kasmet auganti nevaisingumo problema, su kuria šiuo metu susiduria net kas šešta Lietuvoje gyvenanti pora, vis dar dažnai lieka paraštėse. Viena iš pagrindinių sąlygų, siekiant sėkmingai užmegzti naują gyvybę, yra užtikrinti sveikas ląsteles – mažąsias mūsų kūno daleles, nuo kurių prasideda dideli dalykai. Svarbu ne tik apie tai kalbėti garsiai, bet ir pabrėžti dėl besikeičiančio pasaulio naujai atsirandančias nevaisingumo priežastis bei jų sprendimo būdus.

NEVAISINGUMO PRIEŽASTYS: KUR KAS DAUGIAU NEI TIK AMŽIUS IR LIGOS Nors tarp nevaisingumo priežasčių dažniausiai nurodomas amžius ir su juo susiję biologiniai procesai, lytinių organų anatominiai pakitimai ir ligos, ne ką mažesnį vaidmenį čia atlieka stresas, žalingi įpročiai ir netgi globalios problemos. Oro tarša ir mažėjantis dirvožemių derlingumas lemia suprastėjusią maisto kokybę.

Nepakankamas maistingumas, produktų sudėtyje esančios trąšos, pesticidai, vitaminų ir mineralų trūkumas organizme sukelia oksidacinį stresą, kuris gali būti viena iš priežasčių, trukdančių susilaukti kūdikio.

Oksidacinis stresas yra tiesiogiai susijęs su nuolatiniu mūsų organizme vykstančiu oksidaciniu procesu, kurio metu gaunama energija ir gaminami laisvieji radikalai. Laisvieji radikalai taip vadinami, nes yra praradę vieną elektroną ir yra aktyvūs ir nestabilūs.

Paprastai laisvuosius radikalus slopina natūralūs organizmo junginiai – antioksidantai. Tačiau, dėl aplinkos veiksnių antioksidantams organizme nusilpus, susidaro didelis laisvųjų radikalų kiekis, lemiantis organizmo būseną, vadinamą oksidaciniu stresu.

102

OKSIDACINIO STRESO ĮTAKA VYRŲ IR MOTERŲ VAISINGUMUI

rotinas, cinkas, selenas, bioflavonoidai ir kt. Kalbant apie žmogaus reprodukcinę veiklą, vienas veiksmingiausių antioksidantų yra glutati-

Sutrikus laisvųjų radikalų ir antioksidantų pusiausvyrai, laisvieji ra-

onas – organizmo ląstelėse gaminamas baltymas, padedantis atsista-

dikalai pradeda organizme savivaliauti: suardo ląstelių branduolius

tyti antioksidantams, kurie jau panaudojo savo galimybę neutralizuoti

ir juose esančią DNR, formuojančią genetinį kodą. Nors laisvieji ra-

laisvuosius radikalus. Kiti dideliu efektyvumu pasižymintys antioksidan-

dikalai dažniausiai siejami su odos senėjimu, ateroskleroze, vėžiniu

tai – selenas ir cinkas. Tiesa, net ir tinkamai subalansuota mityba ne

susirgimu, uždegimu, artritu, katarakta, autoimuninėmis ligomis ar

visada užtikrina pakankamą antioksidantų kiekį organizme. Pavyzdžiui,

imuniteto susilpnėjimu, jų įtaka vaisingumui yra ne ką mažiau svar-

Lietuvos dirvožemyje beveik nėra seleno, tad daržovėse ir vaisiuose,

bi. Laisvieji radikalai taikosi ir pažeidžia greitai bei gausiai besivys-

išaugintuose Lietuvoje, jo taip pat trūksta. Todėl nėštumą planuojan-

tančias ląsteles, įskaitant ir spermatozoidus bei kiaušialąstes.

čioms poroms rekomenduojama į savo mitybą įtraukti antioksidantų papildus. Vieni iš inovatyviausių – „Fertilgen“ – naujos kartos biologiš-

Į PAGALBĄ – ANTIOKSIDANTAI

kai aktyvių medžiagų kompleksai, užtikrinantys reikiamą antioksidantų kiekį. Mokslinėmis studijomis grįsta sudėtimi „Fertilgen Male“ gali pa-

Išvengti oksidacinio streso, sukeliamo aplinkos veiksnių, praktiškai

gerinti spermos kokybinius ir kiekybinius parametrus, o „Fertilgen Fe-

neįmanoma. Tačiau oksidacinį stresą galime sumažinti savo orga-

male“ – sumažinti moters nevaisingumą lemiančias priežastis, tokias

nizmą papildydami antioksidantais – medžiagomis, kurios natūraliai

kaip hormoniniai pokyčiai ar sutrikęs menstruacinis ciklas.

kovoja su laisvaisiais radikalais. Antioksidantai, atiduodami savo elektronus laisviesiems radikalams, taip juos neutralizuoja, nes laisvieji

Daugiau apie produktus skaitykite www.fertilgen.lt

radikalai, įgavę elektronus, iš organizmo pasišalina jam nepakenkę.

Maisto papildai. Svarbu įvairi ir subalansuota mityba

Geriausiai žinomi antioksidantai – vitaminai A, C, E, D, K, beta ka-

bei sveikas gyvenimo būdas.

103

RAUGINIMAS KAIP ŽARNYNO PUOSELĖJIMO BŪDAS Tekstas: Julija Steponavičiūtė, instagram: @kitchen.julie Nuotraukos: „Kitchen Julie“ archyvas

Pervargusioje mūsų, karjeristų, visuomenėje

kalbu apie iš kartos į kartą perduodamą ir

vis labiau ryškėja sveikatingumo kultas – nuo

visame pasaulyje plačiai paplitusį rauginimą!

supermaisto ir psichoterapijos iki telomeras

Kasdienėje mityboje vadovaujuosi pa-

ilginančių papildų ar ilgaamžiškumo klinikų.

prastu mikrobiotos sveikatą tausojančiu

Kaip niekad anksčiau tapo aišku, kiek daug

principu: kuo daugiau natūralių, grynų, nuo

įtakos mūsų fizinei bei emocinei sveikatai

savo pradinės būsenos kiek įmanoma ma-

daro kasdieniai pasirinkimai, gyvenimo bū-

žiau nutolusių produktų ir kuo mažiau per-

das, o ypač – mityba. Kasdien turime prieigą

dirbto maisto, pusfabrikačių bei maistinių

prie tokios gausybės maisto produktų, jog

priedų – konservantų, stabilizatorių, skonio

atsirinkti, kurie teršia, o kurie – atvirkščiai,

stipriklių. Maisto produktų įvairovė taip pat

maitina kūną, tampa vis painiau.

svarbu, todėl rūpinuosi, kad lėkštėje prie

Šiandien noriu atkreipti dėmesį į mūsų

žuvies su bulvių koše būtinai atsirastų dar-

žarnyną, neretai dar vadinamą antrosiomis

žovių. O greta šviežių ar termiškai apdorotų

žmogaus smegenimis, ir papasakoti apie

daržovių, mano lėkštėje neretai pamatysite

maisto produktų tipą, galintį paprastai ir

ir šį tą rauginto. Per pastaruosius metus pa-

efektyviai prisidėti prie mūsų žarnyno gero-

stebėjau, kaip šie pokyčiai teigiamai pavei-

vės. Turbūt žinote, kad žarnynas atsakingas

kė mano imunitetą, todėl daržovių raugini-

ne tik už sklandžią įvairių gyvybinių funkcijų

mas grįžo ir į mano namus.

veiklą, uždegiminių procesų eigą, bet ir už

Esu įsitikinusi, jog įgyvendinant pokytį

mūsų emocinę sveikatą? Tačiau ar žino-

svarbiausias pirmasis žingsnis. Neperspausti

te, koks maistas padės pamaitinti gerąsias

ir nešokti į kraštutinumus – toks yra mano

žarnyno bakterijas ir palaikyti tinkamą virš-

patarimas visiems, norintiems susidraugauti

kinamojo trakto bakterijų visumą, dar kitaip

su savo mikrobiota. Lėtai, bet užtikrintai tai

žinomą mikrobiotos pavadinimu? Taip, aš

virs įpročiu, kurį norėsis puoselėti.

104

105

106

Kimči – fermentuoti kiniški kopūstai Reikės: 1 l stiklainiui arba specialiam mediniam rauginimo indui.

•

1 kiniško kopūsto

•

¼ stiklinės jūros druskos

•

¼ stiklinės žuvies padažo

•

1 nedidelės morkos

•

⅓ pailgo baltojo daikono ridiko

•

10 g imbiero

•

4–5 česnako skiltelių

•

2–4 v. š. (priklausomai nuo norimo aštrumo) korėjietiškų aitriosios paprikos gabalėlių (gochugaru) arba smulkintų džiovintų čili be sėklų

•

Saujelės svogūno laiškų

•

1 v. š. ryžių miltų

•

1 v. š. rudojo nerafinuoto cukranendrių cukraus

Patiekimui: •

Skrudintų sezamo sėklų

107

Jei nevartojate cukraus, šį receptą galite gaminti be

kite ant kopūsto. Susmulkinkite laiškinius svogūnus

dviejų paskutinių ingredientų. Ryžių miltai naudoja-

pjaudami įstrižai, juos taip pat suberkite į dubenį.

mi paruošti lipnų nuovirą, kuris šiek tiek pasaldinamas ir sumaišomas su likusiais padažo ingredientais.

Nedideliame puode sumaišykite 1 stiklinę vandens su

Šis žingsnis suteikia kimči lipnumo, susifermentavę

1 šaukštu ryžių miltų. Kaitinkite ant nedidelio karščio

jie būna mažiau skysti, o konsistencija artimesnė tai,

pamaišydami, kol miltai išbrinks ir sutirštės. Įmaišyki-

kurią ruošia korėjietiški restoranai. Nesijaudinkite,

te cukrų, jis turi visiškai ištirpti. Palikite atvėsti.

jei ruošite kimči be ryžių miltų nuoviro, galutinis rezultatas vis tiek bus puikus (mano skoniui variantas

Imbierą, česnaką, žuvies padažą ir pravėsusią ryžių

be ryžių miltų net artimesnis), tačiau turint galimybę

masę susmulkinkite elektriniu trintuvu iki vientisos kon-

siūlau pabandyti abu variantus. Tokiu būdu atrasite,

sistencijos. Įmaišykite korėjietiškus smulkintus čili. Gau-

kas geriausiai tinka ir patinka jums.

tą pastą sumaišykite su daržovėmis, gerai įtrindami.

Kinišką kopūstą perpjaukite perpus, iš apačios iš-

Sudėkite kelis lapus vieną ant kito, perpjaukite į ke-

pjaukite kietą šerdį – liks tik lapai. Abi puses dar-

lias dalis ir dėkite į pasiruoštą 1 l (arba kelis mažes-

kart perpjaukite perpus, kad gautumėte ketvirčius.

nius) stiklainį. Taip sluoksniuokite visą likusią masę,

Kopūstą dėkite į didelį dubenį, į kiekvieną ketvir-

gerai prispausdami ranka arba ilgu įrankiu, pavyz-

tį tarp lapų barstydami druskos, kol išbersite visą.

džiui, kočėlu. Prispauskite svoriu taip, kad visi la-

Rankomis masažuokite druską į lapus juos vartyda-

pai būtų paskendę skystyje, ir palikite fermentuotis

mi ir švelniai spausdami – pajusite, kaip lapai ims

kambario temperatūroje. Prispausti galite vandens

minkštėti. Palikite kopūstą pastovėti dubenyje apie

pripildytu indu arba nedidele lėkštute su akmeniu.

pusvalandį, jis dar labiau suminkštės. Šis procesas reikalingas tam, kad druska ištrauktų vandens per-

Fermentuokite 7–10 dienų, kasdien kimči paspau-

teklių iš kopūsto lapų ir neutralizuotų žalingus mi-

dydami ir vėl prispausdami svoriu. Po keleto dienų

kroorganizmus, taip paskatindama fermentaciją.

pradėsite matyti nedidelius dujų burbuliukus stiklainyje – tai normalu, gerosios laktobakterijos dau-

Kopūstus su druska užpilkite vėsiu vandeniu, kad

ginasi ir fermentuoja jūsų ruoštą kinišką kopūstą.

apsemtų. Prispauskite lėkšte – visi lapai turi būti pil-

Praėjus 6 dienoms siūlau kimči paragauti. Jei norisi

nai panirę. Palikite mirkti 3 valandas.

rūgštesnio, intensyvesnio kimči – rauginkite ilgiau, kasdien paragaudami ir kartodami paspaudymo

Kopūsto lapus iš druskos tirpalo perkelkite į sietelį

procesą. Kai gausite norimą skonį, stiklainį užsukite

ir kruopščiai nuplaukite po šaltu tekančiu vandeniu.

ir dėkite į šaldytuvą. Šaldytuve kimči gali stovėti bent

Plaukite kuo atidžiau, kad pašalintumėte druskos

porą savaičių.

perteklių (kopūstas bus prisigėręs šiek tiek druskos, tačiau jis neturi būti pernelyg sūrus). Nuspauskite

Kimči valgykite ne tik su Rytų virtuvės patiekalais: jie

kuo daugiau vandens nuo nuplautų kopūsto lapų.

puikiai tinka į dubenėlius su salotomis, kaip priedas

Lengviausia tai daryti dalimis.

prie žuvies, paukštienos ar mėsos patiekalų. Kimči taip pat galima įmaišyti kepant stir-fry, patiekti su

Kopūstą dėkite į didelį sausą dubenį. Morką bei ridiką

užkandžiais, galima ruošti kimči majonezą, kuris

nulupkite, supjaustykite plonais šiaudeliais ir suber-

puikiai tinka donburiams arba prie naminių sušių.

108

109

110

Omletas su kimči Reikės: Kiaušinius išplakite šluotele iki vientisos kon-

•

2–3 kiaušinių

sistencijos. Įkaitinkite keptuvę nelimpančiu

•

1 v. š. kimči

paviršiumi, geriausia – žemais kraštais, kad

•

Pirmo spaudimo alyvuo-

būtų paprasčiau susukti omletą. Primažinkite

gių aliejaus arba sviesto

kaitrą, įpilkite šlakelį aliejaus arba ištirpdykite

gabalėlio kepimui •

sviestą, kol švelniai užputos.

Saujos tarkuoto besily-

Supilkite kiaušinius (sūdome tik iškepu-

dančio sūrio

sius, nes druska keičia kiaušinio struktūrą)

•

Laiškinių česnakų

ir mentele maišykite keptuvėje, kol pradės

•

Jūros druskos

tvirtėti. Kai šiek tiek didesnė nei pusės kiau-

•

Šviežiai grūstų juodųjų pipirų

•

•

šinių masės dalis sustings, galite pradėti mentele atkelti omleto kraštus vienoje pusėje ir pradėti vynioti.

Avokado ar kitų mėgstamų garnyrų

Paskleiskite kimči ir apibarstykite sūriu, ge-

Žaliosios citrinos

riau vyniojimo pradžioje, kad būtų lengviau suvaldyti tirpstančio sūrio upelius. Vyniokite, kol susuksite omletą iki galo ir jis bus pilnai sutvirtėjęs, su minkštu vidumi, kuris nuo sūrio ir kimči drėgmės liks purus.

Omletą perkelkite į lėkštę, pasūdykite pagal skonį, pagardinkite pipirais ir česnakais. Šalia puikiai dera avokadas, gausiai apšlakstytas žaliosios citrinos sultimis.

111

112

113

Bendrystės nuotykio jausmas Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Marius Kazakevičius, Sonata Blažytė, Asta Zavackienė, Aistė Kančauskaitė

„Nėra dienos, kad negalvočiau, ką galime padaryti dar geriau. Kaip pačiu gražiausiu būdu galėtume priminti žmonėms, kad jie nėra vieni su savo iššūkiais, problemomis ir svajonėmis – tereikia atidžiai apsižvalgyti“, – sako vienas iš festivalio „Masters of Calm“ įkūrėjų ir siela Mindaugas Vidugiris. Festivalį priimantis tarsi tarnystę, jis buria didžiulę bendruomenę, kurios vertybes nuolankiai ir džiaugsmingai priima ir pats.

114

Nuotrauka: 115 Marius Kazakevičius

116 Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė

Nuotrauka: Marius Kazakevičius

Nori tapti kažko didesnio dalimi? Patirk savanorystės nuotykį ir tapk

sustoti ir kur jiedu kasmet randa jėgų ir įkvėpimo? Anksčiau turėję

vienu iš festivalio geradarių. Jau tryliktus metus „Masters of Calm“

dailiai nušlifuotų versijų ir gražių istorijų, šiandien, kai atėjo branda,

bendruomenėje skambantis kvietimas niekada nelieka be atgarsio

o garbėtroška išblėso, jie atradę visiškai paprastą atsakymą: festiva-

– geradarių atsiranda daugiau, nei reikia. Geradarystė „Masters of

lis yra tarnystė, čia auga ne pelnas, o žmonės.

Calm“ festivalyje, jei tik išties tai supranti, yra realus indėlis į asme-

Žvelgdami į tryliktuosius festivalio metus, Jurga ir Mindaugas

ninį augimą, galimybė pasisemti įkvėpimo, tikėjimo, pasitikėjimo ir

sako, tarsi stebėtų augantį vaiką. Prasidėjęs nuo didelės svajonės,

džiugesio bendraminčių būryje, kur kiekvienas yra svarbus, mato-

saujelės savanorių, 180 svečių, vieno miniatiūrinio namelio rekvi-

mas, vertinamas. Kartą tai pajutęs, nori dar – štai kodėl „Masters of

zitui, vieno lauko tualeto, ežero, pievos ir dangaus, festivalis išaugo

Calm“ festivalio geradarių ir stovyklautojų bendruomenė vis auga.

į didžiulį renginį, kuriame tarp pušų ir paskaitų palapinių ištirpsta

„Į Auksinę girią atvykstame ieškodami lėto buvimo, bendrystės,

tūkstančiai žmonių. Trys šimtai savanorių – „Masters of Calm“ gera-

nuoširdžių pokalbių, džiugesio, palaikymo ir bendro nuotykio, kuris

darių – dalijasi šypsenomis, atostogomis, asmeniniu laiku ir pastan-

kartais mus nuveda visai netikėtais keliais ir padeda atpažinti tikruo-

gomis, kad kiekvienas, atvykęs į girią, jaustųsi tarsi namie.

sius save“, – sako viena iš geradarių, festivalio rinkodaros konsul-

„Masters of Calm“ parodo tikruosius norus, sudėlioja patirtis, at-

tantė Miglė Juškaitė-Žalnierukynienė. Jau keletą metų ji atsitraukia

veria širdies kelią. Čia pilna magijos, istorijų ir netikėtų susitikimų.

nuo namuose laukiančių įsipareigojimų ir keletui savaičių pranyksta

Festivalis man padėjo atrasti bendrystę, geriausias drauges, leido

festivalio stovyklavietėje.

sutikti meilę ir pakeitė požiūrį į save“, – taip sąmoningumo festivalį

„Jei kalbėčiau apie festivalį, pirmiausia kalbėčiau apie gerus

apibūdina nuolatinė jo viešnia, geradarė, maisto tinklaraščio „Fo-

žmones, kurie yra pasirengę padėti ne dėl asmeninės naudos, o iš

llow Your Spoon“ įkūrėja Paulė Tamašauskaitė. Prieš septynerius

noro palaikyti idėją. „Nežinau, ką jūs ten darot, bet man labai patin-

metus į festivalį ji atėjo išsigandusi, nedrąsi, susikausčiusi, bijanti

ka masterių jausmas“, – neseniai sakė vienas nuostabus žmogus.

kalbėti apie save, savo jausmus, nežinanti, ko nori, užsisklendusi.

Kiekvieno indėlis – patarimas, finansai, laikas, atvykimas pailsėti,

„Pokyčių procesai dar vyksta, tačiau šiandien jaučiu savo vertę, galiu

prisijungti prie MOC bendruomenės – yra neįkainojama dovana.

drąsiai dalintis savo patirtimis ir noriu būti atvira. Mėgstu sakyti, kad

Jaučiu begalinį dėkingumą“, – sako prie festivalio bendruomenės

„Masters of Calm“ yra gyvenimo pagal širdį mokykla. Jei čia atsi-

ištakų stovėjusi Jurga Vidugirienė.

duodi jausmui, gali būti, kad tikrai sužinosi, ko iš tiesų nori. Maste-

Mindaugo ir Jurgos žmonės dažnai klausia, kodėl prieš trylika metų jie nusprendė pradėti festivalį, kas šiandien jiems neleidžia

riuose mokiausi gyventi pagal savo širdį, ne pagal protą“, – prisipažįsta festivalio fanė Paulė.

117

118

Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė

119

Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė

Nuotrauka: Marius Kazakevičius

Nuostabu, kad miške nebelieka nei titulų, nei pripažinimo, nei žinomumo. Žmonės čia susirenka tam, kad vienas kitam darytų gera ir pasipildytų naujų žinių, patirčių.

Asvejos regioniniame parke vykstantis „Masters of Calm“ yra il-

paliekame pailsėti, žmonės tą valandą grįžta iš paskaitų, maudynių,

gametė ir operos dainininko Rafailo Karpio šeimos tradicija. Nors

dirbtuvių, išlenda iš savo palapinių. Šiais skubėjimo laikais tai – tikras

nuotykių čia visada su kaupu, didžiausią įspūdį Rafailui paliko neti-

iššūkis, juk daugybė žmonių išvis nebevalgo kartu, pusryčiauja, pie-

kėtai surengtas vyrų žygis į mišką. „Išėjau drąsiai, – pasakoja, – ta-

tauja ir vakarieniauja po vieną. „Valgymas – viena svarbiausių, esmi-

čiau netrukus supratau, kad tokiam žygiui nesu visiškai pasirengęs:

nių festivalio vertybių, geras laikas puoselėti bendrystę“, – įsitikinusi

turėjome daryti daugybę neįprastų dalykų – žingsniuoti užrištomis

festivalio vadovė ir organizatorė Brigita Rupšienė.

akimis, nesikalbėti vienas su kitu, lįsti į vandenį. Aiškiai supratau, kad

Jau tapo tradicija, kad festivalio metu, o ir visada, maistu Auk-

tokios neįprastos situacijos provokuoja vidines būsenas ir patirtis,

sinėje girioje rūpinasi vaišnavų bendruomenė. Vaišnavai puikiai iš-

kurių mes neatrandame kasdienybėje. Šitas žygis mane privertė gi-

mano vegetarinio ir veganinio maisto gamybą, maistas gaminamas

liau pažvelgti į save – kas mane erzina, kodėl? Koks aš pats esu? Kur

pagal tam tikrus principus – virtuvės šefai jo neragauja, o prieš ati-

slypi mano baimės ir kaip su jomis galiu susitvarkyti?“

duodami patiekalus valgytojams būtinai padėkoja už jį Dievui, taip

Ir Rafailas, ir Diana sako, kad stovykloje susijungia daugybė dalykų, kurie šiandien, neramiais laikais, yra labai svarbūs – gamta,

primindami ir seną lietuvišką tradiciją – pirmiausia už maistą padėkoti, o tik paskui jį valgyti.

atmosfera, bendraminčiai, atradimai. Nuostabu, kad miške nebelie-

Dar neprasidėjus festivaliui, „Masters of Calm“ kuratorė kartu su

ka nei titulų, nei pripažinimo, nei žinomumo. Žmonės čia susirenka

vienu iš virtuvės šefų sukuria dešimties dienų meniu. Virtuvėje dirba

tam, kad vienas kitam darytų gera ir pasipildytų naujų žinių, patirčių.

du šefai, du virtuvės geradarių koordinatoriai ir apie trisdešimt gera-

Kasmet į festivalį grįžta ir Katare su šeima gyvenanti Gintarė Vil-

darių savanorių. „Virtuvė – pati smagiausia ir karščiausia sritis, – pa-

činskienė. Festivalis yra tapęs svarbia šeimos gyvenimo būdo dali-

sakoja Brigita. – Paprastai čia norinčių padirbėti netrūksta, sklinda

mi. Gintarė sako, kad būtent nuo „Masters of Calm“ prasidėjo jos

gandas, kad būtent šioje vietoje nutinka labai daug gražių ir smagių

pačios kelionė į save ir stovykloje ji sužinojo apie daugybę naujų

dalykų. Maistas mūsų virtuvėje gaminamas su didžiule meile, dalija-

praktikų, kurios toje kelionėje labai padeda.

mas su šypsena ir džiaugsmu.“

Vienuoliktus metus festivalio rengėjus, svečius ir dalyvius pasi-

Per 10 dienų Auksinėje girioje išdalijama apie 10 tonų maisto.

tinka vienas ir tas pats ritmas: keliamasi čia anksti, diena pradedama

Vaizdas tikrai įspūdingas, kai maišyti puodus prireikia irklo dydžio

nuo mankštos ir meditacijos. Pusryčiauja festivalio dalyviai kartu, juk

mentelės. Valgoma per festivalį bendrame rate, o pasidaliję maisto

tai – sena ir svarbi tradicija. Valgymo laikas – šventas, visus darbus

dubenėlius visi dėkoja kas už ką: už gerą mokytoją, nuoširdų pokal-

120

121

Nuotraukos: Sonata Blažytė

Nuotrauka: Marius Kazakevičius

Nuotraukos: Sonata Blažytė

122

Nuotraukos: Sonata Blažytė

123

Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė

Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė

Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė 124

Nuotrauka: Aistė Kančauskaitė

bį, draugo šypseną, maistą ar gerą miegą. Po tradicinės skanduotės

randa įkvėpimo ir drąsos žengti pirmuosius žingsnius, lipdyti aižė-

pirmąjį kąsnį ragauja tas, kurio lygis aukščiausias. Lygiai festivalyje

jančius santykius, atsiprašyti, pasitikrinti, ar išties toks svarbus išdi-

matuojami metais.

dumas, ir dalintis, dalintis meile“, – sako Mindaugas.

Vienkartinių indų šiame festivalyje nerasi, dalyviai kviečiami at-

Vienas iš „Masters of Calm“ bendruomenės kūrėjų nepalieka

vykti su savais dubenėliais, puodeliais ir šaukštais. „Viena iš mums

abejonių – pažinimo kelias dažniau būna nepatogus nei lengvas ir

svarbių vertybių yra tvarumas, – sako Brigita. – Tvariam buvimui

malonus. Jis reikalauja bent trumpam nusiimti karūnas, neberodyti

esame sukūrę visas sąlygas: pavalgęs kiekvienas savo indą išsiplau-

vienam į kitą pirštu, nebekaltinti, nebesinaudoti praeities paklydimų

na specialiai tam įrengtoje lauko indaplovėje, o išdžiovina ant šalia

koziriu. „Gyvename XXI amžiuje, galime sau leisti nuolat ieškoti ko

ištemptų tinklų.“

nors geresnio: lengvesnių kelių, greitesnių sprendimų. Tačiau bet

„Tik mes patys sprendžiame, kaip pereisime per šį pasaulį – trankiai ir griausmingai ar tykiai ir švelniai, nieko, ničnieko neužgau-

kuriame santykyje sutrumpintas kelias neegzistuoja. Kaip dainuoja mūsų festivalio vedėjas Tarun, „kad mylėtum, reikia pasistengt“.“

dami. Nuo mūsų minčių kinta pasaulio vaizdas, patys renkamės, ką

Plati festivalio „Masters of Calm“ kultūros, muzikos, pramogų,

matyti, kuo apsupti save, kaip stiprinti kūną, kokią žodžių ir minčių

saviugdos seminarų, savęs pažinimo, dirbtuvių programa festivalio

higieną pasirinkti“, – įsitikinusi Jurga, o Mindaugas jai pritaria: „Kie-

dalyvius šiuo sunkiu laiku kviečia ieškoti atsakymų, įkvėpti, atsisto-

kvieno žmogaus gyvenimo pokyčiai prasideda nuo sprendimo jo

ti ir judėti pirmyn. Magiškoje vietoje prie Dubingių, Asvejos regio-

galvoje. Tik kai nusprendi veikti ir padarai pirmąjį žingsnį, pasaulis

niniame parke, ir šiais metais, rugpjūčio 8–18 dienomis, susirinks

pradeda keistis. Festivalyje mes kuriame saugią erdvę, čia kviečia-

žinių, ramybės, saviugdos ir bendrystės ištroškę žmonės. Žiniomis,

me geriausius mokytojus, kurie gali prisidėti prie gimstančios sva-

praktikomis ir įžvalgomis su jais dalinsis daugiau nei 70 meistrų ir

jonės, sprendimo veikti, pirmojo žingsnio. Taip dažnai norėtųsi, jog

lektorių iš viso pasaulio.

kas nors kitas viską už mus padarytų, tačiau kitas negali už mus nei

„Kad ir kaip keistai skambėtų, norint pažinti save, mokytojas

kvėpuoti, nei verkti, nei valgyti ar pamiegoti. Todėl taip lengva yra

reikalingas, – įsitikinęs Mindaugas. – Reikalingas žmogus, galintis

pasijusti vienišam. „Masters of Calm“ yra įgalinimas. Padrąsinimas. Ir

parodyti tiesiausią ir trumpiausią kelią į save, padedantis atskleisti vi-

palaikymas, kai reikia priimti svarbius gyvenimo sprendimus.“

dines galias, pažadinantis mūsų pačių vidinį mokytoją, užduodantis

Jiedu abu tiki tęstinumo galia, užtat šeimoms kuria nepertrau-

klausimus, kurių dažnai nedrįstame užduoti sau patys, ir padedantis

kiamos kelionės galimybę – iš santykių dirbtuvių „Masters of Calm“

į juos atsakyti. Mokytojas, galintis mus išmokyti kokybiškai atsipalai-

festivalyje į „Vyrų kalvės“ ar „Širšių lizdo“ savaitgalį, o iš ten, užčiu-

duoti, išvalyti smegenis nuo perteklinės ir nereikšmingos informa-

opus pokytį, – į „Vyrų kalvės“ akademiją paaugliams arba UMMA

cijos, kad į jas galėtų skverbtis naujos žinios ir nauji patyrimai. Juk

– „Upės“ merginų ir mamų akademiją. „Masteriuose žmonės dažnai

neįmanoma į pilną puodelį įpilti dar daugiau arbatos...“

125

MADA

Sentimentų kolekcionierė Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Kamilė Leonavičiūtė Makiažas: Agnė Civinskas

Mados dizainerės, „APRILIS“ prekės ženklo kūrėjos Rūtos Kvaščevičiūtės autobiografinę kūrybą galima nesunkiai atpažinti iš baltų nėrinių, pūstų pečių, subtilių etnografinių elementų ir... visa persmelkiančių jausmų ir istorijų. Kūrėja įkvėpimo semiasi iš vaikystės prisiminimų augant keturių moterų šeimoje Senosios Įpilties kaime ir perteikia neapčiuopiamus, bet lengvai atpažįstamus lietuviško kaimo elementus. Akivaizdu: širdies į kiekvieną detalę Rūta įdeda su kaupu.

126

127

– Rūta, bendravai su „Lamų slėniu“ prieš penkerius metus, kai sukūrusi baigiamąją mados dizaino bakalauro kolekciją „Skreitas“, į kurią įpynei brangias šeimos moteris, laimėjai Jaunojo dizainerio prizą. Pasidalink, kokie pokyčiai įvyko nuo to laiko.

– Pasikeitė absoliučiai viskas – ištekėjau, įkūriau „APRILIS“, pradėjau dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. Man atrodo, nuo dvidešimties iki trisdešimties vieneri metai trunka kaip šviesmetis. Praeina tik metai, o jautiesi, lyg taptum kitu žmogumi. Tada pasaulį mačiau visai kitaip nei šiandien, bet tikriausiai po penkerių metų matysiu dar kitaip. (Šypsosi.)

– Na gerai, o kas per šį laikotarpį nepasikeitė?

– Kūrybinė ambicija ir kryptis. Nuo žvilgsnio atgal prasidėjo kolekcija „Skreitas“, toks pats žvilgsnis šiandien įkvepia ir „APRILIS“.

– „APRILIS“ galime vadinti natūraliu bakalauro kolekcijos „Skreitas“ tęsiniu?

– Visiškai. Kolekcija „Skreitas“ buvo gryna kūryba dėl kūrybos ir aš tą dalį išlaikiau – su Vilniaus dailės akademija dalyvauju įvairiose parodose, kur išreiškiu kūrybą taip, kaip ją ne visada galiu išpildyti „APRILIS“. „APRILIS“ yra prekės ženklas – žodis „prekė“ čia svarbus. Tai „Skreito“ tęsinys monetizuotos kūrybos pavidalu, kuriame man labai svarbu, jog daiktas būtų dėvimas, kokybiškas, estetiškas ir pasakotų istoriją. Kuriant mados ženklą tikslas visgi yra parduoti, kas dažnam menininkui nelengva. Tai reikalauja kompromisų, daugiausia su pačiu savimi. „APRILIS“ kelionė tokia ir yra – tai kompromisų paieškos, stengiantis išlaikyti pamatines vertybes. „Skreitas“ yra mano ramstis ir priminimas, nuo ko viskas prasidėjo.

– Kas slepiasi „APRILIS“ pavadinime?

– „Aprilis“, kaip turbūt nesunku nuspėti, lotyniškai reiškia balandį – mano gimimo mėnesį. Tačiau žodis kildinamas iš labai gražios reikšmės – pradžia, gimimas, prasidėjimas, atsivėrimas. Viskas labai simboliškai susidėliojo ir atliepė mano kūrybą, įprasmino pradžią. Sąmoningai nekūriau Rūtos Kvaščevičiūtės prekės ženklo, nes jaučiuosi turinti atskirą savęs dalį, kuria dalintis visai nenoriu. Be „APRILIS“ ir buvimo dizainere, dar esu anūkė, draugė, žmona ir kartais paprasčiausiai kvailiojantis žmogus. Nors „APRILIS“ pasakoja istoriją apie keturias mano šeimos moteris, su kuriomis užaugau, tradicijas, kaimą, žemaitiškas šaknis, tačiau visada jaučiau, kad ši istorija yra didesnė už mano asmenį ir gali gyventi be Rūtos vardo.

128

129

130

– Kaip vaikystė kaime tave formavo?

– Vaikystę leisdamas kaime jau nuo ankstyvų dienų būni mažu suaugusiuoju ir užaugi šiek tiek kitaip. Didžiąją laiko dalį augau su prosenele, kuri buvo ūkininkė. Visų pirma, kaimas reiškia darbą.

Babos supratimu, tokio koncepto kaip ilsėtis nebuvo – arba dirbi, arba meldiesi, arba pro langą smalsiai stebi kaimynus. Žiūrėjimas pro langą tikriausiai ir būtų arčiausiai poilsio. ( Juokiasi.) Vietoj žaidimų su barbėmis, rišdavome šluotas, kasdavome bulves, tarkuodavome batvinius, virdavome sriubą. Ji mane be proto mylėjo, bet tą meilę išreikšdavo pamokomis, kaip atlikti įvairiausius buities darbus. Vaikystė su devyniasdešimtmečiu žmogumi suteikia kitokią perspektyvą, absoliučiai neįkainojamas patirtis, istorijas.

– Galėtum trumpai pristatyti ir supažindinti mus su kiekviena savo šeimos moterimi?

– Prosenelė – ūkininkė. Mūsų visų vadinama baba, nors ir norėjo būti vadinama močiute, o baba jai prilygdavo keiksmažodžiui. Keturis kartus per dieną kalbėdavo rožančių už visus gyvus ir mirusius. Kaip rašytoja Žemaitė, visada ryšėdavo skarelę. Kiekvieną vakarą pabučiuodavo savo mirusio vyro portretą prieš miegą. Neleisdavo naudoti veido

kremo, nes tai chemija – siaubingas ir nesuprantamas dalykas. ( Juokiasi.) Neleisdavo valgyti ir bananų, apelsinų, praminė juos velnio vaisiais, nes nesuprato – nepanašūs nei į kriaušes, nei į obuolius. Kadangi su ja praleidau visą ankstyvą vaikystę, iki pat mokyklos kalbėjau tik žemaitiškai. Mama vienu metu net išsigando, kad neišmoksiu bendrinės kalbos. Mano prosenelė – tai kalba, tradicija, darbas, matriarchatas. Ji buvo pagrindinė šeimos figūra, aplink kurią visi vaikščiodavome ant pirštų galiukų. Kai jos nebeliko, šį vaidmenį perėmė močiutė.

Močiutė – panelė mokytoja. Mokytoja – tai ne tik profesija, veikiau – gyvenimo būdas. Jos tiesa yra teisingiausia ir ji sureguliuos visus taip, kaip turi būti. Močiutė – grožis, sodas, jaukumas, namai, šiluma, daržas, mada. Kiekvienai progai ji kurdavo mums kostiumėlius ir sukneles. Šiandien močiutei aštuoniasdešimt penkeri, bet jai tebereikia naujų batelių, suknelių, o kiekvieną kartą važiuodama į parduotuvę pasidažo lūpas.

Mama yra griežta, nuožmaus charakterio teisininkė. Mama – tai didelė jėga, aštuoniasdešimtųjų dvasia, aukšti kulnai, milžiniškas paltas, greita eisena. Tu gali su ja plaukti pasroviui arba bandyti atstovėti, bet atstovėti bus sunku, nes moteris tikrai ugninga.

131

Teta, mano mamos sesuo, yra moteriškumas tradicine ir švelniąja prasme. Ji man asocijuojasi su saldumu, rožine spalva, kvepalų debesimi, blondiniškais plaukais, 2005-aisiais ir visomis tada vyravusiomis madomis, pavyzdžiui, stringais virš džinsų juosmens. Šeimos moterys labai skirtingos, bet visas vienija alkis gyvenimui ir grožiui. Gal skamba lėkštai ar materialistiškai, bet bent man pačiai tai priėmus gyventi pasidarė lengviau. ( Juokiasi.)

– O kaip šeimos kontekste apibūdintum save?

– Visos šeimos moterys turi savo perspektyvą apie save, viena apie kitą ir apie tai, kokia turėčiau būti aš, todėl užaugti savimi, o ne būti sulipdytai iš mažų visų šių moterų dalių nelengva. Manau, dabar dar ieškau savo autentiškos tiesos.

– Pasidalink, koks prisiminimas iš vaikystės tau įsiminė ryškiausiai.

– Buvimas keturių moterų klegėjimo apsupty. Žemaičiai yra kaip mažieji italai – moterys labai garsios, šaukiančios, bet tai kyla iš stipraus temperamento ir didelės meilės. Ryškiausi prisiminimai – tai emocijos – žemaitiškai skambantis riksmas, ant viryklės netelpantys puodai, plaukų lako debesis. „APRILIS“ irgi kyla iš emocijų ir jausmų. Nesirišu vien prie apčiuopiamų simbolių – bulvės, buroko ar vištos, o stengiuosi perteikti jausmą.

– Jei „APRILIS“ būtų jausmas, koks jis būtų?

– Sentimentalus. Esu jausmų ir prisiminimų kolekcionierė – viską surenku, prafiltruoju ir ištransliuoju atgal. Tikiu, kad sukuriamas jausmas yra ne mažiau svarbus nei pats drabužis, o Lietuvos etnografija ir kaimo gyvenimo jausmas, simboliai, užkoduoti mumyse, yra atpažįstami net ir užaugus ant betono.

– Jausmai, priešingai nei daugelis kitų įprastų įkvėpimo šaltinių, patys savaime nėra vizualūs. Nors kolekcijoje „Skreitas“ jau vizualizavai savo asmenines patirtis, šią temą toliau plėtojai mados dizaino magistrantūroje. Kaip tam kilo poreikis?

– Po „Skreito“ kolekcijos pristatymo buvau laiminga, nes jaučiausi pagaliau atradusi vizualią formą, kūrybinę kryptį, kurios labai ilgai ieškojau.

Bet niekaip negalėjau atsikvėpti. Atrodė, padariau, ką norėjau – sukūriau darbą apie savo šeimą, pasakiau tiesą, turėčiau jaustis išsipildžiusi. Bet visgi tiesą pasakiau ne iki galo. Supratau, kad negaliu imtis nieko naujo, kol nepasakysiu to, ką privalau.

132

133

134

Viena mano vaikystės dalis yra nuostabios istorijos apie močiutę, prosenelę, o kita dalis – augimas mamos namuose kartu su nuo alkoholio priklausomu patėviu. Tiesa, jog jei serga vienas žmogus – serga visa šeima, ir tą tamsumą tu nešiojiesi kasdien, nežinodamas nei kaip ją išreikšti, nei kur sukišti. Tuo metu jaučiausi tarsi be atsvaros, be stuburo ir tai tikriausiai irgi buvo viena iš priežasčių, kodėl kabinausi į praeities temą, lyg norėdama bent prie ko nors prisitvirtinti, įsižeminti. Magistro darbas atsirado iš noro išsikalbėti, siekio patirti terapiją per meną. Taip pat didele dalimi tai buvo patvirtinimas pačiai sau, kad tai įvyko, aš išgyvenau, o tai pasakius ir priėmus galima judėti toliau.

Man artimiausias būdas išreikšti jausmą yra per meną, dizainą, tačiau neturėjau įrankių, kaip tai padaryti. Mados kolekcijos dažnai yra įkvėptos vizualių šaltinių, bet ką daryti, jeigu kūryboje norime perteikti prisiminimą, kuris neturi vizualių šaltinių, jei tai sunkūs, komplikuoti jausmai, kurių pats iki galo negali apčiuopti? Magistrantūroje kūriau tam skirtą metodą, paremtą autoetnografiniu moksliniu tyrimu. Būtent autoetnografiniai tekstai tapo viena iš ašių, ant kurios

ir pradėjau kurti „APRILIS“. Rašymas man yra terapija ir vienas iš būdų, kaip asmeniškai pasiekti klientą.

– Savo šaknis visada matei kaip didelę vertybę?

– Ilgą laiką norėjau atsikratyti kaimo šaknų kaip kokio blogo kvapo. Įsivaizdavau, kad visi tai mato, ir dėl to man buvo be galo gėda.

Tik įstojusi į akademiją bandžiau šitą savo dalį nuslėpti ir suvaidinti personažą, kuris turėjo įsilieti, prisišlieti prie kitų ir jokiu būdu neišsiskirti. Atrodė, kad apsimetinėju tikrai gerai: dėvėjau tuo metu madingus siaurus džinsus ir baltus sportbačius, perpratau sistemą, ką reikia padaryti, kad gautum dešimt, bet vis tiek nepritapau. Paskutiniame kurse prasisuko galvoje sraigtelis ir supratau, kad mano patirtys yra unikalios ir apie jas verta kalbėti.

– „APRILIS“ naujausia kolekcija „Straini“ – tai odė pasiruošimo jausmui, gražinimosi procesui. Užkodavai čia ir paraginimą puoštis drąsiau?

– Nebūtinai drąsiau, bet išvis puoštis, ruoštis, įdėti pastangų. Karantinas sureguliavo mūsų poreikius, įvilko į treningus ir pižamas, ir kartais atrodo, kad mes taip ir neatsigavome. Susiduriu su jausmu, jog 135

žmonės norėtų pasipuošti, bet pritingi, nemato prasmės ir galiausiai pasiruošimas svarbesnei išeigai užsibaigia su „ai, bus gerai“. O man atrodo, kad gerai nebus. Gal smarkiai pasakysiu, bet, mano akimis, tokiu atveju žmonės negerbia savęs, kitų žmonių, renginių, restoranų, atlikėjų, įdirbio. Mano močiutė išmokė, kad šiandien esame jauniausi ir gražiausi, kokie tik kada nors būsime, tai kada gi daugiau pasipuošti, jeigu ne dabar?

– O kas tau telpa į grožio sąvoką madoje?

– Kalbant apie grožį madoje bendrai, sutinku, kad jis gali būti visoks. Nuostabu, jog gyvename laikais, kai mada kaip sociokultūrinis fenomenas atliepia kiekvieną, vis labiau skatindama priimti autentišką save, džiaugtis mūsų skirtumais ir matyti juos ne kaip trūkumus, o privalumus. Prisipažinsiu, jog kaip kūrėja ir vartotoja nespėju su mikro tendencijomis, emociškai nepajėgiu aprėpti taip greitai besikeičiančio požiūrio į grožio sąvoką. Pastebiu, kad mano grožio samprata nesutampa su jaunosios kartos tendencijomis, kuriose išryškėja antiestetika, laisvė, beformiai drabužiai.

Visa tai neišvengiamai veikia mane kaip kūrėją, kelia klausimus, ar turėčiau ir galėčiau būti kitokia, kurti kitaip. Bet savo grožio matymą ir suvokimą, jį formavusias patirtis laikau stipriu vertybiniu pamatu, į kurį galiu atsiremti iškilus abejonėms. Asmeniniam estetikos suvokimui, be abejo, didelės įtakos turėjo šeima, nes pasipuošimo ritualas, tradiciškai suprantamas moteriškumas, pasitempimas, regis, įaugęs į kraują – ne kaip prievolė, o natūrali mūsų gyvenimo dalis. Keista, kaip šios sąvokos mano galvoje darniai dera su daržo lysvėmis, vištomis ir nesibaigiančiais sodo darbais, bet čia ir yra „APRILIS“.

Mano kaip kūrėjos matymu, gražu yra tradicinis įliemenuotas siluetas, žmogaus kūno formos, pabrėžtas liemuo, išplatinti klubai.

Moters kūnas, jo formos man atrodo įkvepiančios. Nenoriu jų draskyti, dekonstruoti, manipuliuoti – nebent pabrėžti. Taip pat man gražu meistrystė, laikas, praleistas kuriant drabužį, asmeninis dėmesys.

Labai vertinu laiką ir klientą, kuris supranta prasmę, kai drabužio galima palaukti, skirti erdvės kiekvienai detalei atrasti, o ne „suknelės reikia rytoj“, nors būna ir taip. Kai yra laiko, klientas gali grožėtis rezultatu, o aš procesu.

136

137

Tekstas: Goda Urbonaitė Nuotraukos: Rūta Floral

Esame įpratę, kad žodžiai „teigiamas“ ir „stresas“ retai kada susitinka viename sakinyje, tačiau šįkart padarykime išimtį. „Ilgus metus žmogus bėgo nuo fiziologinio streso ir kūrė kūnui komfortiškas sąlygas, tačiau tam, kad išliktume sveiki, mums reikalingi momentiniai, sukontroliuoti fiziologiniai stresoriai“, – išlipusi iš sraunios Vilnelės, kurios vandens temperatūra tądien tesiekė šešis laipsnius, ir užtikrintai žengdama šalta žeme sako programuotoja, Wimo Hofo metodo kvėpavimo instruktorė ir drąsiai į ledinį vandenį neriančios bendruomenės ,,Vilnelės pankai“ iniciatorė Ignė Degutytė.

– Maudaisi įvairiuose vandens telkiniuose kasdien, nepriklausomai nuo oro sąlygų, metų laiko ir dienos planų?

– Tai kasdienė mano psichologinės sveikatos higiena. Tokia pat natūrali ryto dalis kaip rytinis kavos puodelis. Propaguoti tai kasdien nėra būtina ar kaip nors apibrėžta – vienas kartas per savaitę šios praktikos yra pakankamas dažnis, atnešantis ilgalaikės naudos. Jeigu darbo dienas leisčiau gamtoje, galbūt ir nesimaudyčiau kasdien, bet dirbant ofise rytinės maudynės gamtoje man yra dovana kūnui ir protui, geros savijautos ir energijos užtaisas likusiai dienai.

– O nuo ko gi viskas prasidėjo?

– Šaltas vanduo mano aplinkoje šmėžavo nuo ankstyvų dienų. Iš abiejų šeimos pusių grūdinamasis buvo dažna praktika. Jau vaikystėje supratau, kad tai gali teikti naudą, bet per daug į tai nesigilinau, nes nemačiau poreikio, o ir niekas iš šeimos narių manęs per daug neskatino. Grūdinimąsi mačiau kaip įprastą visuomenės normą ir tik paskui 138

supratau, kad anaiptol čia jokia norma, aš tiesiog tokioje augau. Prie stalo girdėdavau savo močiutės ir mamos tetos, gydytojų, propaguojančių ir alternatyvius sveikatinimosi būdus, pokalbius apie grūdinimąsi, matydavau, kaip žiemą jos maudosi ežero eketėje. Mano mama turėjo silpnus plaučius ir, galima sakyti, buvo savo tetos, žymios gydytojos Filomenos Taunytės, taikiusios alternatyvius sveikos gyvensenos metodus, pacientė. Prisimenu, vos pasnigdavo, mama išeidavo į kiemą trumpam pastovėti basa, o mūsų vonios kambaryje visada būdavo kibiras, skirtas apsipilti šaltu vandeniu. Esu tikra, kad visa tai pasąmonėje man formavosi kaip pavyzdys, bet aš, kaip ir tėtis, ilgai buvau absoliuti šaltmirė.

Tėtis, jau būdamas arti šešiasdešimties, pamatęs vaizdo įrašą apie Wimą Hofą ir jo kvėpavimo metodą, nusipirko apie tai kursą.

Buvo labai keista – jis buvo paskutinis žmogus, iš kurio to tikėčiausi! Tikriausiai tąkart jis susitapatino su panašaus amžiaus vyru,

kalbėjusiu ne apie sportinį rezultatą, o apie psichologinę pusę. Tėtis pradėjo reguliariai praktikuoti Wimo Hofo kvėpavimo ir šalčio metodą. Mane suintrigavo pagerėjusi jo kasdienė savijauta, išaugusi energija, bet vis tiek į tai žiūrėjau kaip į lengvai pamišusių žmonių užsiėmimą ir tik stebėjau. Stebėjimas tęsėsi dvejus metus...

– Po ilgo stebėjimo pirmą kartą maudynes šaltame vandenyje išbandei drauge su tėvais?

– Pirmą kartą šaltame vandenyje maudžiausi lauko kubile. Buvo spalis, lauke – apie dvylika laipsnių. Tą kartą ėjau maudytis nusiteikusi, kad tik pabandysiu, bus labai šalta, bet iškentėsiu bent kelias sekundes. Tačiau tėtis mano pirmą susitikimą su šalčiu vertino labai rimtai. Įlipau į kubilą, žiūrime vienas į kitą, jis man viską nuosekliai aiškina, į ką reikia koncentruotis, aš juo besąlygiškai pasitikiu, jaučiu, kaip išbūnu minutę, dvi, o išlipus kūną užplūsta begalinis adrenalinas, dopaminas, energija.

Kitą rytą vos atsibudusi jau jaučiu, kad ir vėl norisi lįsti į šalto vandens kubilą.

139

140

Paradoksalu, kad stresą pažįstame tik kaip blogybę. Moderni žmonija dabar gyvena komforte, kuriame beveik nėra sąlygų ugdyti atsparumą fiziologiniam nepatogumui.

– Šiandien dar esi žinoma kaip maudynėms šaltame vandenyje neabejingos bendruomenės ,,Vilnelės pankai“ iniciatorė.

Kaip maudynes iš kubilo perkėlei į Vilnelę ir aplink save subūrei grupę bendraminčių?

– Tebetęsdama maudynes kubile, kartais pasidalindavau nuotrauka ar vaizdo įrašu savo socialiniuose tinkluose ir vis kas nors paklausdavo, ką čia darau? Augo susidomėjimas, o ir aš ilgainiui pradėjau jaustis įsipareigojusi apie tai transliuoti aplinkai. Vieną rytą pažvelgusi pro langą pamačiau, kad tėtis išleido iš kubilo visą vandenį. Buvau pripratusi maudytis po atviru dangumi, todėl šaltas dušas tam neprilygo. Mama pasiūlė maudytis Vilnelėje, mat pro ją pravažiuoju kiekvieną rytą, veždama vaikus į mokyklą. Pradžioje idėja atrodė keista, gi net vasarą maudytis Vilnelėje nepopuliaru, o žiemą... Galiausiai leidausi į šią avantiūrą ir išsimaudžius Vilnelėje man visa patirtis pasikėlė kvadratu – atviras dangus, stipri srovė, gamtos vaizdas aplink. Tą kartą pasidalinau nuotrauka socialiniuose tinkluose. Kitą dieną Vilnelėje maudėmės jau dviese, dar kitą – keturiese, o dar kitą – aštuoniese.

,,Vilnelės pankų“ pavadinimas kilo, kai reikėjo kaip nors pavadinti mūsų susirašinėjimą, kuriame kasdien tardavomės, kelintą valandą susitinkame maudynėms. Žiūrint atgal, pradžioje tai tikrai buvo didelė avantiūra, kilusi iš azarto, darėme daug klaidų: eidavome maudytis neatvėsę, tik išlipę gerdavome karštą arbatą. Dabar jau esame labiau pasikaustę, daug ko išmokę ir išsiplėtę net į kelis mūsų, juokais vadinamus, filialus ir pamainas – turime skirtingas maudynių vietas ir laikų tvarkaraštį.

Maudynių vieta dažnai padiktuoja atmosferą. Ežerėlyje yra tiltelis, todėl paprastai ten daug šokinėjame, juokiamės, ypač jeigu susirenka didesnė grupė. O Markučiuose ar Pūčkoriuose atsiveria įspūdingos atodangos, tada maudynės įgauna daugiau ramybės ir subtilumo. Bet kokiu atveju, būdami šaltame vandenyje, kaip ir gyvenime, siekiame tiesiog nurimti. Nesvarbu, kiek kartų esi maudęsis šaltame vandenyje prieš tai, pirma kūno reakcija visada būna tokia pati – kūnas pradžioje nori iš vandens kuo greičiau bėgti, nes yra protingas ir į šaltį reaguoja kaip į stresorių. Tačiau pajungę

protą ir kvėpavimą sukontroliuojame save stresinėje situacijoje, nurimstame.

– Ar kūnas, išmokęs susidoroti su fiziologiniu stresu, taip pat mokės susitvarkyti ir su psichologiniu?

– Taip, nes fiziologinio ir psichologinio streso principas toks pat. Pradėjusi praktikuoti maudynes šaltame vandenyje pastebėjau, kad kūnas ir protas išmoko išlikti ramus prieš viešą kalbėjimą, varžybas ar gavus sudėtingą elektroninį laišką.

Paradoksalu, kad stresą pažįstame tik kaip blogybę. Moderni žmonija dabar gyvena komforte, kuriame beveik nėra sąlygų ugdyti atsparumą fiziologiniam nepatogumui. Natūralių fiziologinių stresinių situacijų nebeliko, bet psichologinių atsirado kur kas daugiau. Bėgome nuo fiziologinio streso, kūrėme kūnui komfortiškas sąlygas, bet pagal Homo sapiens DNR mums reikalingi tam tikri fiziologiniai stresoriai, kad išliktume sveiki. Kiek ir kokių? Ne per daug, momentinių ir kontroliuotų. Greitas atsistatymas po streso – tai rodiklis, kad toks stresas veikia teigiamai ir stiprina mūsų kūną bei protą.

141

142

143

Šaltyje kūnas atsiduria tokiame išgyvenimo būvyje, kuriame neegzistuoja jokios kitos problemos. Toks intensyvus šaltis vos per akimirksnį priverčia kūną atsidurti čia ir dabar.

– Kokiu dar būdu galime sau sukelti momentinį fiziologinį stresą, jei lįsti į šaltą vandenį skamba per daug ekstremaliai?

– Ilgą laiką buvo manoma, kad mes patys negalime paveikti savo nervų sistemos.

Tačiau Wimo Hofo kvėpavimo metodas yra svarbus atradimas moksliniame pasaulyje, pagrindęs, kad šia kvėpavimo technika savo kūne patys galime padidinti adrenalino, dopamino ir kitų hormonų kiekį. Wimo Hofo metodas remiasi kvėpavimu, šalčiu ir nusiteikimu. Visa tai pabudina viduje esančius mūsų resursus. Tiesa, šis kvėpavimo metodas gali būti praktikuojamas ir atsietai nuo maudynių šaltame vandenyje. Kasdienybėje patirdami psichologinį stresą ar įtampą mes nuolatos esame chroniškame streso lygmenyje, bet beveik niekada nepasiekiame nei streso kulminacijos, nei priešingai – visiškos ramybės būsenos. Įdomu, kad ne tik šaltis, o ir Wimo Hofo kvėpavimo metodas padeda pasiekti itin aukštą momentinį streso lygį, kurio rodikliams nukritus jaučiamės labai atsipalaidavę.

Daugybė tyrimų įrodė, kad Wimo Hofo me144

todas, šalia kūno atsparumo stresui ugdymo, taip pat teigiamai veikia žmogaus imunitetą, balansuoja hormoninę sistemą, gerina miego kokybę, gydo uždegimus.

– Kokia yra Wimo Hofo istorija?

– Su Wimu Hofu, olandu, turėjau galimybę susipažinti asmeniškai, todėl galiu pasidalinti iš savo patirties: tai labai charizmatiška ir gerąja prasme pasiutusi asmenybė. Jau vaikystėje jį domino gamta, paauglystėje kaip avantiūrą jis pradėjo propaguoti šalčio praktiką. Didelę vietą jo gyvenime užėmė Rytų filosofija ir kvėpavimo praktikos. Sukūrus gausią šeimą, jo žmona susirgo psichologine liga ir nusižudė. Tuo metu šaltis ir kvėpavimo praktikos į jo gyvenimą grįžo su trenksmu.

Jis yra sakęs, kad psichologiškai sunkų laiką išgyveno, nes turėjo keturis vaikus, bet išgijo padedamas gamtos ir šalčio praktikų. Šaltyje kūnas atsiduria tokiame išgyvenimo būvyje, kuriame neegzistuoja jokios kitos problemos.

Toks intensyvus šaltis vos per akimirksnį priverčia kūną atsidurti čia ir dabar. Wimas Hofas, savo kailiu patyręs kvėpavimo ir šalčio

praktikų poveikį, užsibrėžė ilgametį tikslą – padėti žmonėms gyti nuo fizinių ir ypač psichologinių negalavimų. Susidomėjimas juo augo, o tai atkreipė ir mokslo bendruomenės dėmesį, su šia jis nuolat intensyviai bendradarbiauja iki šiol.

– Wimas Hofas pradžioje rėmėsi savo patirtimi, dvasingumu, o tik vėliau viso to poveikį pagrindė mokslas?

– Tik pradėjęs užsiimti įvairiomis praktikomis, jis nežinojo, kokie cheminiai procesai vyksta kūne, bet jautė, kad visa tai jį stiprina fiziškai ir psichologiškai. Vėliau atkreipęs medikų dėmesį ir pradėjęs su jais bendradarbiauti, Wimas Hofas sutiko su įvairiomis mokslininkų avantiūromis ir iššūkiais.

Taip jis pagerino net dvidešimt šešis pasaulio Gineso rekordus, tarp kurių – plaukimas po ledu, kopimas į Everestą be deguonies kaukės, maratonas už poliarinio rato ir panašiai.

Iš pradžių Wimą Hofą mokslininkai tyrė kaip unikalų individą su pakitusiu DNR. Į eksperimentus įtraukus ir identišką jo dvynį brolį, ši hipotezė buvo atmesta.

145

146

147

148

Įpročio formavimas prasideda galvoje. Pirma, reikėtų nusimesti įsitikinimą, kad esi silpnas, bet ir neįsivaizduoti savęs superherojumi.

Kitas tyrimas buvo atliktas Wimui Hofui suleidus E. coli bakteriją, nuo kurios įprastai prasideda uždegiminė kūno reakcija – pakyla temperatūra, pykinimas, galvos svaigimas ir panašiai. Wimo Hofo kūnas su svetimkūniu susidorojo be jokios uždegiminės reakcijos.

Galiausiai, siekiant geriau pagrįsti tyrimus, į juos buvo įtraukta ir daugiau tiriamųjų. Viename tokių tiriamieji buvo padalinti į dvi grupes, iš kurių vieną Wimas Hofas kelioms dienoms išsivežė į ekspediciją praktikuoti jam įprastų šalčio, kvėpavimo ir minties galios praktikų. Sugrįžus ir pakartojus jau anksčiau minėtą tyrimą su E. coli bakterija, tarp grupių atsiskleidė skirtingos kūnų reakcijos. Grupė, taikiusi Wimo Hofo nurodytas praktikas, su bakterija susidorojo kur kas lengviau ir be uždegimo. Tai įrodė, kad net ir per trumpą laiką, tinkamai taikant šalčio ir kvėpavimo praktikas, jas sujungiant su minties galia, galime padaryti teigiamą įtaką

savo kūnui ir reguliuoti iki šiol autonominėmis laikytas jo sistemas. Šiek tiek nutolstant nuo Wimo Hofo kvėpavimo metodo, verta atkreipti dėmesį ir į kasdienį mūsų kvėpavimą. Kvėpavimas turi daug skirtingų variacijų – lėtas, greitas, pro nosį, pro burną. Fokusuodamiesi į skirtingus kvėpavimo būdus savo kūne galime pasiekti norimą atsaką – nuraminti širdies ritmą ar pakilusį kraujospūdį.

– O nuo ko siūlytum pradėti formuoti naujus įpročius?

– Įpročio formavimas prasideda galvoje.

Pirma, reikėtų nusimesti įsitikinimą, kad esi silpnas, bet ir neįsivaizduoti savęs superherojumi. Nesilyginti su kitais, nesusikurti sau milžiniškų lūkesčių. Antras žingsnis – paklausti savęs, koks yra tavo tikslas? Užduoti sau klausimą, ar norisi ką nors įrodyti, ar visgi esi vedamas smalsumo, noro atrasti šį tą naujo, gal pasirūpinti savo sveikata? Taip

greitai išsifiltruoja ego metami tikslai. Pradėti naują dalyką su primestine motyvacija bus kur kas sunkiau. Svarbu suvokti, kad kiekvienas net mažiausias žingsnis yra aukso vertės. Pradžioje dar galima sau susikurti individualiai patogias sąlygas, kurių vėliau po truputį bus galima atsisakyti. Pavyzdžiui, pirmą kartą šalčio ir kvėpavimo praktikas aš pradėjau apsupta tėvų, taip jaučiausi saugi ir globojama. Viena mergina, kuriai labai šąla galūnės, pirmą kartą šaltame vandenyje maudėsi su vilnonėmis kojinėmis. Nežinau, kiek tai veikia fiziologiškai, bet net neabejoju, stipriai padeda psichologiškai.

Visada kviečiu susirasti bendraminčių, net jeigu jie bus virtualūs. Žinojimas, kad nesi vienas, padeda. Galiausiai rekomenduoju bet kokį naują pasirinkimą matuoti džiaugsmo kriterijumi ir su savimi elgtis kaip su geriausiu draugu, kurį kartais reikia pagloboti, o kartais – įspirti į užpakalį, kad pakrutėtų.

149

Iš šio pokalbio išsinešu mintį, su kuria gyvenu ilgai: mes, žmonės, esame per daug užstrigę laimės paieškose.

Negana to, tą laimę dažnai klaidingai siejame tik su ekonomine gerove. „Tačiau tiesa ta, kad ekonominiai rodikliai neleidžia mums pilnai spręsti nei apie laimę, nei apie pažangą. Asmens ir šalies sėkmės neįmanoma vertinti tik pagal ekonominius pasiekimus“, – sako socialinės politikos ir ekonomikos ekspertė, mokslininkė ir ISM universiteto dėstytoja dr. Virginija Poškutė.

Ieškoti ne laimės, o prasmės Tekstas: Karolina Kulda Nuotraukos: Rūta Floral

– Virginija, jūsų istorija be galo įkvepia: Harvardo verslo ir Londono ekonomikos mokyklos, stažuotės prestižiniuose Berklio ir Virdžinijos universitetuose, darbas su tarptautinėmis organizacijomis. Papasakokite, kaip iki šios dienos vinguriavo jūsų profesinis kelias? Kaip jus patraukė socialinės politikos tema?

– Žiūrint retrospektyviai, mano profesinis kelias buvo gana tiesus. Pradėjau studijuoti Vilniaus universitete, kur galėjau mokytis iš nuostabių dėstytojų, jau turėjusių galimybę stažuotis užsienyje ir domėtis naujovėmis. Dar sovietmečiu pradėjau studijuoti ekonomiką, tačiau pasirinkau mažiausiai politizuotą specialybę – ekonominę kibernetiką. Studijų pabaigoje, kai atėjo laikas rinktis temą baigiamajam darbui, svarsčiau tarp dviejų: socialinės politikos ir gamtosaugos. Pasirinkau socialinę politiką, o vėliau viskas dėliojosi gana dėsningai. Studijavau ekonomiką, tad mano kelias socialinės politikos link visada buvo žvelgiant per ekonomikos prizmę. Visgi su socialinės politikos mokslu mano domėjimosi lauke atsirado ir daugiau disciplinų – filosofija, sociologija, psichologija.

150

Praėjus jau gana ilgam laiko tarpui, tik darkart galiu pasidžiaugti, kad įšokau į savo roges. Man ir šiandien labai įdomu būti ir dirbti šioje srityje. Be to, kuo ilgiau joje dirbu, tuo labiau įsitikinu: nepaisant to, kad ekonomika yra tikslusis mokslas, dažnai joje vadovaujamasi vertybinėmis nuostatomis. Visuomenės pasirinkimai ir siektini tikslai – tai yra esmių esmė, kuri įgalina taikyti tam tikrus ekonominius įrankius ir principus.

– Prieš metus sugrįžote iš mokslo stažuotės prestižiniame Berklio universitete Kalifornijoje. Kokį kelią reikėjo nueiti iki Berklio, pasaulyje garsėjančio dėmesiu visuomenių socialiniam gyvenimui? Kaip prisimenate tuos metus ir ką ten veikėte?

– Viena vertus, galima sakyti, kad mano gyvenime buvo daug gražių atsitiktinumų, bet, kita vertus, visi šie „atsitiktinumai“, matyt, natūraliai išplaukė iš įdėto darbo. Į Berklio universitetą dėmesį atkreipiau prieš daugiau nei dešimtmetį. Pirmą kartą su JAV akademinėmis institucijomis susidūriau laimėjusi Fulbright stipendiją – galėjau pateikti pageidavimus, kur norėčiau stažuotis, o vienas iš

151

152

Buvau nuoširdžiai sužavėta, kad verslo atsakomybės ir įsitraukimo į socialiai jautrius klausimus galima mokytis per tokias menines disciplinas kaip literatūra, kinas ar teatras.

jų buvo Berklio universitetas. Ir nors tada man buvo pasiūlyta galimybė stažuotis Virdžinijos universitete (dėl ko aš taip pat labai džiaugiuosi), Berklis liko viena iš ore sklandančių idėjų. Ne veltui sakoma: paleiskite mintis į visatą ir jos bus išgirstos. Berklis, nors ir vėliau, vis tiek atsirado mano kelyje.

Berklio universitetas turi vizituojančių mokslininkų programą, į kurią kasmet priima tam tikrą akademikų skaičių. Tam, kad galėtumei aplikuoti į šią programą, labai svarbu universitete turėti artimą kontaktą, besidomintį tavo mokslinių tyrimų lauku ir norintį bendradarbiauti. Kadangi turėjau vieno šiame universitete dirbančio profesoriaus kontaktą, pradėjau su juo bendrauti, o vieną dieną jis geranoriškai pasisiūlė tapti mano tyrimų partneriu ir tarpininku universitete. Tai buvo gana ilgas procesas, mat turėjau pateikti krūvas įvairiausių dokumentų, tačiau galiausiai buvau priimta. Išvykti į Berklį turėjau dar 2020-ųjų pradžioje, tačiau atėjusi pandemija sumaišė visas kortas ir mano stažuotė buvo perkelta dviem metams į priekį. Esu dėkinga, kad net ir po pandemijos ši galimybė išliko.

Taip visus metus praleidau Berklyje.

Mano tyrimai buvo orientuoti į privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimą sprendžiant socialines problemas. Europinė gerovės tradicija yra vienokia, o JAV socialinė politika garsėja tuo, jog daug socialinių problemų čia sprendžiama privataus sektoriaus pagalba. Man studijuojant įvairiose Europos šalyse, daug šnekėdavome apie skirtingus gerovės valstybės modelius. Iš vienos pusės, iš Europos kolegų girdėdavau tylesnę ar garsesnę kritiką JAV socialinėms programoms. Iš kitos, buvo daug diskutuojama, kad Europa praranda savo konkurencingumą dėl per daug viešųjų gėrybių.

Man buvo įdomu pajausti šį skirtumą iš arti – juk problemos, su kuriomis susiduria abi visuomenės – tiek JAV, tiek Europoje – yra labai panašios, o būdų, kaip spręsti tas problemas, yra labai daug.

Diskusijos su JAV akademinės aplinkos kolegomis ir studentais, skirtingos paskaitos mane labai praturtino – dviejų žemynų mąstysena, kultūrinė sankloda, atsakomybių suvokimas visuomenėje itin

skiriasi, tad viešnagė ten praturtino ne tik moksline, bet ir praktinės patirties prasme.

– Virginija, ar Berklis buvo jūsų profesinė svajonė?

– Skirtinguose gyvenimo etapuose turėjau vis kitų svajonių ir lūkesčių – visos akademinės ir tarptautinės organizacijos, kuriose teko dirbti, savaip praturtino ir padėjo plėsti pasaulio matymą, įgalino pamatyti itin skirtingus socialinės politikos organizavimo aspektus, visą spektrą ir įvairovę ekonominės ir socialinės politikos instrumentų, kurie gali būti taikomi siekiant vienų ar kitų tikslų.

Baigus Vilniaus universitetą viena iš mano svajonių buvo studijuoti Londono ekonomikos mokykloje (angl. LSE). Aplikavau ir buvau priimta, tačiau tuo metu Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai, mokestis už mokslą man buvo neįkandamas, tad mano kelias nuvinguriavo kitur. Nepaisant to, Londono ekonomikos mokykla vėliau vis tiek atsirado mano kelyje – beveik ketverius metus dalyvavau dideliame tarptautiniame Horizonto projekte, kuriam vadovavo kolegos iš LSE, ir taip betarpiškai teko bendrauti su svarbiausiais jų socialinės politikos srities mokslininkais.

Kol nepakliuvau į JAV akademinę terpę, buvau europinio išsilavinimo „produktas“. Mano mąstysena ir pasaulio matymas buvo suformuotas europinės švietimo tradicijos. Nors ir teko mokytis, o vėliau ir dirbti skirtingose Europos akademinėse institucijose, kol nepakliuvau į Virdžinijos universitetą, neįsivaizdavau, kad galima mokytis visai kitaip. Pavyzdžiui, į verslo vadybos studijas kurį laiką žiūrėjau šiek tiek iš aukšto – man atrodė, kad tai tarsi žemesnė lyga.

Tačiau atsidūrus Dardeno verslo mokykloje įvyko didelė transformacija mano vadybos studijų matyme. Ten patekau tarp pačių žymiausių mūsų laikų filosofijos, ekonomikos ir psichologijos profesorių ir supratau, kad tokio lygio verslo mokyklos yra nepaprastai lanksti studijų terpė. Tai man atvėrė akis! Buvau nuoširdžiai sužavėta, kad verslo atsakomybės ir įsitraukimo į socialiai jautrius klausimus galima mokytis per tokias menines disciplinas kaip literatūra, kinas ar teatras. Dardeno verslo mokyklos patirtis buvo tarsi mano požiūrio į verslo studijas lūžio taškas.

153

– Ekonomiką ir socialinę politiką studijavote Lietuvoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose – ar galėtumėte trumpai pristatyti esminius šių šalių socialinės politikos skirtumus? Ką kiekviena iš jų akcentuoja ir kur koncentruojasi? Ko, jūsų galva, iš kitų šalių galėtų pasimokyti mūsų Lietuva ir ar vienai šaliai įmanoma pritaikyti kitos šalies praktikas?

– Nepaisant didelių skirtumų socialinės politikos srityje, visose šiose šalyse į socialinių problemų sprendimą labai stipriai įsitraukusi valstybė. Tai mūsų pagrindinis skirtumas lyginant su JAV. Valstybė, kaip institucija, visose Europos šalyse yra labai aktyvi. Tačiau didieji socialinės politikos skirtumai atsiranda galvojant apie atsakomybių ribas. Kalbant apie liberaliąją gerovės tradiciją, kurios bruožų dar ir šiandien galima rasti Jungtinėje Karalystėje, dėmesys yra kreipiamas į individą, t. y. pasirūpinti savo gerove yra paties asmens reikalas. Valstybė, žinoma, rūpinsis juo ir neleis žmogui skursti, tačiau daugiausiai tavo gerovė priklauso nuo tavęs paties. Tokį principą Jungtinėje Karalystėje galima pastebėti daugiau mažiau visose gyvenimo srityse. Kita gerovės valstybės tradicija, vadinama konservatyviąja, būdinga Olandijai, Vokietijai ar kitoms Europos centre esančioms šalims. Šiai tradicijai būdingas požiūris, kad socialinė apsauga yra žmogaus pastangų darbo rinkoje atspindys. Tai reiškia, kad jeigu žmogus stengėsi dirbti ir uždirbo didesnes pajamas, jo socialinė apsauga bus „dosnesnė“. Jeigu žmogus gavo minimalias pajamas ir nelabai dėjo pastangų, tai ir socialinė apsauga bus tam tikro, dažniausiai minimalaus, lygio. Skandinavijoje, kur vyrauja socialdemokratinė gerovės tradicija, valstybės vaidmuo ryškiausias iš visų Europos šalių – tai reiškia, kad čia valstybė prisiima daugiausiai atsakomybės už savo piliečių gerovę.

Vertinant skirtingų gerovės tradicijų plėtrą ir tai, kaip Europoje buvo įgyvendinamos skirtingos programos, matyti gana aiški tendencija: kaimynai kopijuoja kaimynus. Labiau pažengusios šalys dažnai kopijuojamos savo kaimynų, ypač tų, kurie artimi savo mentalitetu, kultūra ir istorija. Žinoma, sudėtinga tam tikras tradicijas pritaikyti skirtinguose kontekstuose. Panašiai nepriklausomybės pradžioje vyko ir Lietuvoje – mes nelabai žinojome, kaip pertvarkyti sistemą, mūsų ekspertai bandė perimti gerąsias praktikas ir iš Skandinavijos, ir iš Vokietijos, ir iš Jungtinės Karalystės, tad kurį laiką mūsų šalies socialinėje politikoje trūko vientisumo. Tačiau iš kitų šalių pasimokyti tikrai galima ir neabejoju – kuo toliau, tuo labiau. Ne tik Europoje, bet ir globaliau mes susiduriame su labai panašiomis problemomis. Globalizacija, šeimos modelio kaita, naujai atsirandančios socialinės rizikos (tarkim, senstančios visuomenės), verslo modelių kaita, tvarumo iššūkiai – šios problemos egzistuoja 154

nepriklausomai nuo valstybių ribų ir yra stebimos visose išsivysčiusiose šalyse. Šalių problemos panašėja, tad ir bendradarbiavimo bei pasidalijimo gerosiomis praktikomis turės atsirasti gerokai daugiau.

Vėlgi labai norėtųsi akcentuoti, kad mes jau nebegalime kalbėti apie atskiras šalis – konkrečiose šalyse išspręsti klausimai platesniame kontekste situacijos nelabai keičia, o didesnės problemos, įvykusios vienoje šalyje, neišvengiamai paliečia ir kitas.

– Darbas su JTO, Pasaulio banku, Europos Komisija, UNICEF – ar visa ši patirtis padėjo suprasti, ko reikia, kad žmonės jaustųsi laimingi ir gyventų gerai? Ar egzistuoja kokia nors visuotinė laimės formulė?

– Stebint diskusijas viešojoje erdvėje, regis, kad mes visi esame tarytum užstrigę laimės paieškose. Tačiau man atrodo, kad, turbūt, visgi ne laimė, o prasmė yra svarbiau. Prasmė plačiąja prasme: kokį poveikį darai šalia esantiems žmonėms, kaip tu pats augi, ką darai su savo gyvenimu, kaip veiki aplinką, kiek tavo veikla kam nors padeda, kiek ji netrukdo aplinkiniams. Kuo toliau, tuo labiau tokie mokslai kaip ekonomika, socialinė politika ar verslo studijos turėtų atsiremti į vertybinį pamatą ir klausti: vardan ko visa tai? Kalbant apie prasmę ir pažangą, dažnai ir su studentais, ir su aukščiausio lygio vadovais diskutuoju, jog kurį laiką ekonomika, kaip mokslas, buvo lyg ir užstrigęs ekonominiuose rodikliuose. Pavyzdžiui, ilgą laiką šalies BVP vienam gyventojui tarsi buvo absoliutus šalies pažangos rodiklis. Tačiau tiek darbas tarptautinėse organizacijose ir įvairiose akademinėse institucijose, tiek buvimas labai įvairiose kultūrinėse ir ekonominėse terpėse leido pamatyti, kad taip tikrai nėra. Labai didelės akademikų ir ekspertų komandos dirba siekdamos suprasti, kad nors ekonominiai rodikliai ir parodo tam tikrą šalies išsivystymo lygį, iš tiesų iki galo šalies pažangos neatspindi.

Ne visos šalys, labai nemažai pasiekusios ekonomikoje, sugeba tai paversti pažanga visuomenėje. Ypač tai matyti šalyse, kuriose yra didelė pajamų nelygybė, kur tam tikroms žmonių grupėms apribotos galimybės, kur gaji diskriminacija. Taigi tiesa ta, kad vien ekonominiai rodikliai neleidžia mums spręsti nei apie asmens laimę, nei apie šalies pažangą. Turbūt daug svarbiau, ką tu darai su tomis pajamomis, kaip prasmingai jas panaudoji. Manau, kad šiuo klausimu augame ir kaip visuomenė, ir kaip asmenys.

– Virginija, laimingas gyvenimas jums yra prasmingas gyvenimas?

– Prasmingas, tačiau plačiąja prasme. Žmogaus siekis išvengti nesklandumų ir nelaimių turbūt yra gana naivus. Juk nė vienas iš mūsų to neišvengia. Daug svarbiau, kaip reaguoji į nemalonius potyrius, gyvenimo iššūkius, ko iš jų išmoksti, ką darai su šiomis patirtimis. Vieną tokių pavyzdžių mes turime iš psichologijos studijų.

155

156

Nepertraukiamo vartojimo skatinimas, didelė paklausa, didelė pasiūla, „nematomos rankos“ filosofijos principo patrauklumas ir jo palaikymas – visa tai lėmė, kad dabar mes turime spręsti galybę su klimato kaita susijusių problemų.

Viktoras Franklis, vienas žymiausių psichoterapeutų, analizavusių žmogaus gyvenimo prasmę, išgyveno koncentracijos stovyklą, tačiau tikėjo, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis kančia turi prasmę. Net po tokių skausmingų patirčių jis sugebėjo nugyventi laimingą gyvenimą.

– Esate žmogus, iš kurio lūpų nuskamba ir naujausios žinios tvarumo tematika. Kas, kalbant apie tvarumą, pasaulyje šiuo metu yra karščiausia, aktualiausia, daugiausiai diskusijų kelianti tema?

– Aktualiausia tema tvarumo srityje neabejotinai yra klimato kaita ir su ja susijusios problemos. Čia galima kalbėti apie ekonomikos plačiąja prasme poveikį gamtai. Ilgą laiką buvome susikoncentravę į gana pragmatišką ir „linijinę“ ekonomiką. Taigi, taršos problemos, galima sakyti, yra tokio ekonomikos modelio pasekmė.

Nepertraukiamo vartojimo skatinimas, didelė paklausa, didelė pasiūla, „nematomos rankos“ filosofijos principo patrauklumas ir jo palaikymas – visa tai lėmė, kad dabar mes turime spręsti galybę su klimato kaita susijusių problemų.

Vis dėlto, nuo klimato kaitos neatsiejamos ir kitos tvarumo dimensijos. Juk ne kas kitas, o patys žmonės keičia ir verslo modelius, ir mąstyseną, ir savo buitį. Naivu būtų teigti, kad mums pakaktų vien verslo modelių pokyčio. Ne mažiau svarbi ir socialinė pusė – turi keistis žmonių mentalitetas, kultūra. Tai kompleksiška, tame daug inercijos. Deja, pokyčiai nėra tokie greiti, kaip mums norėtųsi.

– Dažnai atrodo, kad išgirdę žodį „tvarumas“ žmonės tarytum nusipurto. Ar jums neatrodo, kad kartais žmonės ir prekių ženklai šia sąvoka žongliruoja per daug neatsakingai, o tvarumas, rodos, dažnai tampa tik madinga etikete? Kaip verslams nuo tvarumo deklaravimo pereiti prie realių reikalingų veiksmų?

– Iš tiesų, Karolina, palietėte jautrią temą, su kuria aš ir pati neretai susiduriu ir apie ją galvoju. Nepaisant to, kad ši sritis vis dažniau atkeliauja į mano tyrimų lauką, aš pati itin atsargiai reaguoju į įvairias deklaracijas ir publikacijas tvarumo tematika. Pastebiu, kad net ir pats žodis „tvarumas“ pamažu devalvuojasi – dažniausiai jis vartojamas jau nebe originaliame kontekste, o labiau rinkodaros tikslais.

Daug verslų suvokia, kad brandesnė visuomenė nori matyti etišką,

sąžiningą ir mažiau neigiamo poveikio aplinkai darantį verslą. Lūkesčiai verslui vis didėja. Natūralu, kad verslas reaguoja, – nesvarbu, pokyčiai minimalūs ar didesni, tačiau deklaracijos apie tvarumą itin skambios. Taip gimsta nepasitikėjimas šiuo terminu ir net savotiška alergija. Juk deklaracijų yra be galo daug, o rezultatų stinga.

Ne be reikalo šioje srityje atsiranda vis daugiau teisinio reglamentavimo. Turbūt būtų naivu tikėtis, kad verslai savanoriškai persitvarkys. Reikalavimai pateikti tvarios veiklos įrodymus ir skaitines konkrečių pokyčių išraiškas tvarumo srityje turėtų palengvinti pasirinkimus ir vartotojams – bus gerokai aiškiau, kas iš tiesų daro konkrečius veiksmus tvarumo link, o kas tik apie tai kalba. Neseniai su magistro studijų studentais atlikome tyrimą, kurio metu analizavome verslus ir jų tvarumo ataskaitas. Rezultatai nuliūdino – tik vienetai pateikia tvarios veiklos įrodymų. Kitas Europos Sąjungos vartotojų asociacijos atliktas tyrimas parodė, kad daugiau kaip penkiasdešimt procentų tokių tvarumo deklaracijų yra melagingos, o kosmetikos gamintojų srityje šis procentas dar didesnis. Tai labai liūdina, dėl to norisi girdėti vis daugiau giluminių, o ne paviršinių diskusijų apie tvarumą. Juk tvarumas nereiškia vien rūšiavimo ar elektros taupymo ofise. Dažnai pats didžiausias poveikis aplinkai daromas labai toli nuo ofisinės veiklos.

– Kas apskritai slypi žodžiuose „verslo tvarumas“?

– Verslas tvariu gali būti vadinamas tada, kai jis kuria vertę visuomenei nedarydamas neigiamo poveikio aplinkai šiandien ir neaukodamas ateities kartų poreikių. Juk tenkinti dabartinės kartos poreikius ateinančių kartų sąskaita yra neatsakinga. Tai toks verslas, kuris sugeba išlaviruoti tarp skirtingų kartų poreikių ir vertės šiai kartai kūrimo. Šioje srityje norėtųsi nuoširdaus proveržio, o ne žaliojo smegenų plovimo, kurio šiandien mūsų visuomenėje yra labai daug.

Prieš dvejus metus universitete sukūrėme naują verslo tvarumo magistrantūros studijų programą, tad vienas didesnių mano norų – drauge su studentais, kurie taps šios srities specialistais, ją dar labiau ištobulinti ir paskatinti kuo daugiau prasmingų diskusijų, kurios mums, kaip norinčiai augti, bręsti ir būti gražiame santykyje su gamta visuomenei, yra labai svarbios.

157

AKIMIRKŲ DIEVAI

Wim Hof Kvėpavimo instruktorius, šalčio terapijos pradininkas Instagram: @iceman_hof

#longevity

158

159

AKIMIRKŲ DIEVAI

Melissa Wood – Tepperberg Judesio praktikė, MWH metodo kūrėja Instagram: @melissawoodtepperberg

#longevity

160

161

AKIMIRKŲ DIEVAI

Headspace Meditacijos platforma Instagram: @headspace

#longevity

162

163

AKIMIRKŲ DIEVAI

Hannah Haller Jogos mokytoja Instagram: @hannahshaller

#longevity

164

165

VISKAS ANKSČIAU AR VĖLIAU TAMPA ISTORIJA PRENUMERUOK „ILIUSTRUOTĄJĄ ISTORIJĄ“ DABAR

166

167

IKI PASIMATYMO BALANDĮ !

Kartu širdimis ir darbais! www.blue-yellow.lt

Iliustracijos autorė: Eglė Plytnikaitė | I stand with Ukraine