Pasirinkimai 2019|01

Page 1

2019 SAUSIS (84)


Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė Lina jushke

Dovaldė Butėnaitė

Gintarė Damidavičienė Martynas Lagauskas

Kalbos redaktorė Fotografė Fotografė

Reklamos projektų vadovė Dizaineris

Viršelis : Nuotrauka: Evaldas Virketis

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2019 2

Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects“ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

3


4

LAMŲ SLĖNIS


REDAKCIJOS LAIŠKAS Šis numeris – tai viena iš daugybės mažų skyrelių sudaryta istorija apie ilgus ieškojimus. Apie mokymąsi kiekvieną gyvenimo dieną. Apie iššūkius, mažus žingsnelius ir milžiniškus tikslus. Apie savęs ir visa vienijančio tikslo paieškas. Tai istorija apie tai, kaip bet kuri profesija gali tapti kasdienybę keičiančiu pasirinkimu ir svarbiausia gyvenimo misija. Juk visai nesvarbu, esi mokytojas, šunų dresuotojas, fotografas ar juvelyras, gal kvėpuoji mada, stiliumi, interjeru, o gal tave į priekį kasdien veda kraujyje susikaupęs adrenalinas, prakaito lašeliai ant veido ir noras nugalėti. Svarbiausia, kad tai, ką darai, viduje šildytų. Taip stipriai, kad nebūtų baisios net pačios atšiauriausios sausio naktys. O tiems, savo kelio darnesuradusiesiems, turbūt kiekvienas šio numerio herojus drąsiai pasakytų: kryptį, kur link eiti, gali padiktuoti net ir pats mažiausias atsitiktinumas... Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

5


NAUJIENOS

M

Y

L

I

N

A

M

Ų

M

I

A U S I A S

K

A M P A S

Kavos staliukas „Lato“ „&tradition“, Luca Nichetto Stalinis šviestuvas „Tip Table Lamp“ „Muuto“, Jens Fager

Arbatinukas „Teapot“ „Menu“, „Norm Architects“

6

LAMŲ SLĖNIS

Žvakidės „Single 2“ „Republic of Fritz Hansen“, Jaime H


Dekoracija „Shorebird“ „Norman Copenhagen“, Sigurjón Pálsson Sieninis laikrodis „Stelton“, Markus Jehs ir Jürgen Laub

Pledas „Throw“ „Republic of Fritz Hansen“, Fritz Hansen

Vaza „Ikebana“ „Republic of Fritz Hansen“, Jaime Hayon

Hayon

LAMŲ SLĖNIS

7


NAUJIENOS ARČIAUSIAI KŪNO WWW.AUDIMAS.LT

Populiariausias Švedijoje apatinių drabužių prekės ženklas „Bread & Boxers“ – jau Lietuvoje. „Audimas“ pristato šį švedų prekės ženklą, kuriantį laikui nepavaldaus dizaino apatinius ir marškinėlius iš organinės medvilnės. Jeigu paklaustumėt švedų, greičiausiai išgirstumėte, kad šis prekės ženklas įsitvirtino kaip mėgstamiausias dėl tobulai priglundančių produktų, jiems naudojamų odai malonių medžiagų ir ilgaamžiškumo, – tai tikrų tikriausias skandinaviškas minimalizmas ir kokybė arčiausiai kūno. Įsigyti galite internetu ar didžiosiose „Audimo“ parduotuvėse: Vilniuje (PC „Panorama“), Kaune (PC „Akropolis“) ir Klaipėdoje (PC „Akropolis“).

IT DŽIAUGSMAS AKIMS WWW.TIKKURILA.LT

Spalvoti flamingų pulkai, sultingi vaisiai, praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio nuotaika, Karibų paplūdimiai ir karštos vasaros akimirkos – tai įkvėpimai, nulėmę 2019 m. kompanijos „Tikkurila“ sudarytos vertinimo komisijos pasirinkimą. Energingoji „Flamingo“ (K319) spalva šiais metais paskelbta pačia madingiausia. Tai atsivėrimą, saviraišką ir individualumą įkūnijanti ir mintis bei jausmus žadinanti spalva. Tai džiaugsmas akims ir drąsus žingsnis į ryškių spalvų erą.

8

LAMŲ SLĖNIS


52 IDĖJOS Fotografas, maisto projekto „52 kartai“ autorius Robertas Daskevičius pristatė maisto ir fotografijos idėjų knygą. Tai ne tik receptų knyga ar įprastas fotografijų albumas. Tai – idėjų knyga, pasakojanti penkiasdešimt dvi istorijas apie maistą ir geriausius šalies virtuvės šefus, kalbanti apie akimirkas su draugais, šeima ir didelį norą švęsti kiekvieną gyvenimo akimirką.

TRYS KAVOS DIENOS Vasario 8–10 dienomis menų fabrike „Loftas“ vyksiantis „Vilnius Coffee Festival“ – tai net trys kavos pripildytos dienos, kurių metu stebėsite nacionalinius Kavos ruošimo, Piešimo pieno puta ir Kavos ragavimo čempionatus, ragausite kavos žvaigždžių pagamintų kavų, susipažinsite su inovatyvia kavos ruošimo įranga, girdėsite daugiau nei penkiolika įdomių pranešimų apie kavą, susitiksite su žinomiausiais skrudintojais „Roasters Village“ erdvėse, ragausite įvairių aukščiausios kokybės šviežiai skrudintų kavų, gardėsių ir gėrimų „Coffee + Food Market“, skanausite patiekalų iš geriausių miesto maisto autobusiukų ir tiesiog puikiai leisite laiką su šeima ar draugais.

LAMŲ SLĖNIS

9


Tatuiruočių meistras VYTAUTAS STANKEVIČIUS kasdien savo darbe iš smulkių rašalo taškelių kuria įstabiausius kūno piešinius. Šįkart iš mažų kasdienių detalių jis sudėliojo vientisą savo įkvėpimų gyvenimui, darbui ir kasdienybei paveikslą.

DEŠIMTUKAS

12345678910

TAŠKAS, VIRTĘS VISUMA Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Deimantė Dubauskaitė

1

POKALBIAI SU SUŽADĖTINE DEIMANTE DUBAUSKAITE. Diskutuojame apie vizualius sprendimus ir surastus įkvėpimus. Dirbame su nemažai bendrų projektų, kuriuos tikimės įgyvendinti šiais ir kitais metais. Vienas didžiausių šių metų tikslų – bendrų mūsų namų dizaino kūrimas.

10

LAMŲ SLĖNIS

2


2

NIUJORKAS. Man Niujorkas – visko kulminacinis taškas. Vieta, kur žodžiai „geriausia“, „nuostabiausia“, „didžiausia“ yra norma.

MAISTAS. Esu tikras – nė vienas iš mūsų skaniai nepavalgęs negali galvoti pozityviai, mylėti stipriai ar miegoti gerai. Mėgaujuosi kiekvienu subtiliai ir estetiškai pateikto maisto kąsniu.

4

ESTETIKA. Jaučiuosi geriausiai, kai esu apsuptas estetiškos aplinkos. Tik tada į galvą ateina pačios įdomiausios mintys ir idėjos.

LAMŲ SLĖNIS

11


KONTRASTAI. Tatuiruotės turi būti kontrastingos – tam, kad būtų nuskaitomos iš toli, neatrodytų it juodas blynas ir laikui bėgant išliktų kuo gražesnės. Todėl nuolat savo ir kitų darbuose ieškau gražiausių kontrastingų sprendimų. Kaskart suradęs tinkamą juodos ir šviesios spalvos balansą ir padaręs tatuiruotę, kuri, žinau, atlaikys laiko išbandymus, labai savimi didžiuojuosi.

KNYGOS. Kelias į sėkmę – nuolatinis žinių ieškojimas. Viskas jau yra parašyta, tereikia surasti

TATUIRUOTĖS. Mane įkvepia žinojimas, kad tatuiruotės padaro mane išskirtinį. Esu vienintelis toks visame pasaulyje, juk mano kūną puošia vienetiniai piešiniai.

12

LAMŲ SLĖNIS


SMULKIOS DETALĖS. Esu tikrai apsėstas detalių. Visos mano kuriamos tatuiruotės sudarytos iš mažų taškelių, visumoje sukuriančių šešėlį. Smulkios detalės mane žavi. Turbūt dėl to, kad jos reikalauja didelio susikaupimo, kantrybės ir meistriškumo.

PASTATAI. Negalėčiau geriau apibūdinti savo meilės pastatams ir architektūrai, nei kadaise yra pasakęs J. V. Gėtė: „Architektūra – tai sušalusi muzika“.

10

SENOVĖS MEISTRŲ SKULPTŪROS. Tai tobuli meistriškumo pavyzdžiai, įrodantys, kaip pašventęs gyvenimą vienam tikslui, gali jį išlavinti taip stipriai, kad sukurtum neregėtus ir milijonus žmonių įkvepiančius dalykus.

LAMŲ SLĖNIS

13


GRAŽIAUSI ŽMONĖS YRA LAIMINGI ŽMONĖS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Krepšininkė, „Žalgiris TV“ laidų vedėja DALIA BELICKAITĖ vos po keleto mūsų susitikimo minučių užburia savo pozityvumu ir šypsena. „Jei žmogus spinduliuoja džiaugsmą iš vidaus, jis visada bus gražus ir išorėje“, – pokalbį pradeda mergina, prieš keletą metų atsigavusi po sunkios traumos ir atradusi dar vieną širdžiai mielą veiklą.

14

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

15


Gražaus žmogaus sąvoka Gražus žmogus – tai laimingas ir besišypsantis žmogus.

Jei kitas šypsosi, rodos, ir pati užsinoriu šypsotis, pasijun-

tu laiminga. O kad būtų laimingas, labai svarbu, kad žmogus jaustųsi visavertis, darytų tai, kas jam patinka, pasitikėtų savimi ir jaustųsi gražus pats sau. Jei žmogus spinduliuoja džiaugsmą iš vidaus, jis visada bus gražus ir išo-

rėje. Daugelis klausia aplinkinių, kaip tądien atrodo, bet jeigu pats sau neatrodysi gražiai, to nematys ir kiti. Svar-

bu pasitikėti savimi, siekti išsikeltų gyvenimo tikslų ir jausti artimųjų palaikymą – tada būsi ir laimingas, ir gražus. (Šypsosi.)

Pažintis su krepšiniu Krepšinį pamilau dar vaikystėje, kai tėtis vos devynerių

metų mane nusivedė į treniruotę. Lankiau ir krepšinį, ir šokius, tačiau kai reikėdavo eiti į šokių treniruotes, mamai

sakydavau, kad sergu, turiu temperatūros, o krepšinio tre-

niruotėms kaipmat stebuklingai pasveikdavau. ( Juokiasi.)

Atrodo, kad kai būdavo labai sunku ir norėdavau pamiršti rūpesčius, eidavau į krepšinio aikštelę, ten visiškai atsipalaiduodavau. Krepšinis mane atitiko. Tai komandinis

sportas, kiekvienas žaidžia komandos labui. Smagu, kai ji tiesiog tampa antrąja tavo šeima.

Nuo pat 15 metų pradėjau žaisti Lietuvos krepšinio

rinktinėse, visas savo vasaras praleisdavau su rinktine –

stovyklose ir varžybose. Net per mokslo metus, prieš pamokas – 6–7 valandą, eidavau į rytines treniruotes.

Gavusi traumą išgyvenau labai sunkų etapą. Atsirado

didelė baimė vėl sugrįžti į aikštelę – žiūrėdama krepšinį vis galvodavau, kaip pasiilgau jį žaisti, tačiau atrodo, jog

bet kurią akimirką vėl galiu susižeisti, o pakartoti to, ką

tuo metu išgyvenau, nenorėčiau. Pamenu, atsikėlus ryte nebūdavo kuo džiaugtis, nieko nesinorėdavo.

16

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

17


18

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

19


20

LAMŲ SLĖNIS


„Žalgiris TV“ veikla Gavusi pasiūlymą vesti „Žalgirio TV“ laidas dar žai-

džiau Kauno moterų komandoje. Pamenu, kai tik gavau šį pasiūlymą, sakiau: „Juk aš krepšininkė, o ne vedėja, tikrai

to daryti nemokėsiu.“ Tačiau labai smagu, jog atradau kitą veiklą, kurioje taip pat esu laiminga.

Jau vesdama pirmąją laidą jaučiausi it savo kailyje. Kie-

kvienų varžybų metu vis dar nustembu, kiek daug žmonių susirenka į areną, kokie jie būna vieningi ir kokią atmos-

ferą sukuria. Krepšinis tikrai suvienija žmones ir atneša labai daug teigiamų emocijų. Nuo pat vaikystės buvau

ištikima „Žalgirio“ sirgalė, stebėdavau ir palaikydavau ko-

mandą per visas varžybas, todėl be galo gera ir smagu varžybų metu bendrauti su kitais, rodos, kad apsikeičiame geromis emocijomis.

Kartais atrodo, kad kažko tikrai negalėtum padaryti,

tačiau pabandęs pažįsti save iš sau dar nematytos pusės. Manau, kad šalia šeimos ir draugo palaikymo, būtent „Žal-

giris TV“ veikla ir buvo mano išsigelbėjimas po traumos. Kol kas einu šiuo keliu, tačiau nesakau, kad niekad negrįšiu ne tik kalbėti apie krepšinį, bet ir žaisti. Grožis krepšinio aikštelėje Visi sako, jog sportininkėms nėra svarbu gražiai atro-

dyti sporto aikštelėje, bet mes, moterys, norime gražiai

atrodyti visada. Prieš rungtynes visada pasidažydavau blakstienų tušu, gražiai susipindavau plaukus. Be to, krepšininkėms labai svarbu, kad sportiniai bateliai būtų ne tik patogūs, bet ir gražūs. ( Juokiasi.) Manau, kad visoms mer-

ginoms tai svarbu, nors kartais jos to neparodo ar nepa-

sako. Kiekviena moteris nori gražiai atrodyti, nesvarbu, kur bebūtų – namuose, mieste ar krepšinio aikštelėje.

LAMŲ SLĖNIS

21


22

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

23


24

LAMŲ SLĖNIS


Natūralumas Aš mėgstu natūralumą. Šiokiomis dienomis makiažo

nenaudoju, o jei laukia renginys ar filmavimas, patinka natūralūs įvaizdžiai. Dėvėdama daug makiažo, jaučiuosi kitas žmogus. Blakstienos, antakiai, minimaliai paryškinti skruostai ir lūpų blizgis – prie veidrodžio užtrunku vos

dešimt minučių, tačiau jaučiuosi sau graži. Bičiulis, su kuriuo dirbu „Žalgirio“ arenoje, nuolat juokiasi, kai savo lūpų blizgį duodu jam įsidėti į kišenę! ( Juokiasi.)

Pati gražiausia jaučiuosi, kai šypsausi. Rodos, pažvelgiu

į veidrodį, nusišypsau ir jau jaučiuosi graži. Iš tikrųjų, šyp-

sena ir gera savijauta man yra pats svarbiausias dalykas. Na, ir dar patinka vasara, kai pasirodo strazdanos ir būnu saulės nubučiuota. ( Juokiasi.)

Žinoma, jei tau liūdna, tikrai nereikia apsimetinėti, jog

viskas gerai. Gyvenime būna ir liūdnų akimirkų, bet reikia

stengtis visada įžvelgti gerus dalykus. Aš visad džiaugiuosi, kad turiu tokią šeimą, mėgstamą veiklą, studijuoju. Be-

sidžiaugiant net ir mažiausiais dalykais, kai kurios problemos ima nebeatrodyti tokios didelės.

LAMŲ SLĖNIS

25


Grožio ritualai Mėgstu kas keletą dienų palepinti odą ir plaukus kau-

kėmis. Kalbant apie plaukus, anksčiau jų priežiūrai skirda-

vau itin mažai dėmesio – tiesiog išplaudavau paprastu šampūnu ir viskas. Neseniai įsigijau keletą kaukių, šampūnus keičiu kas keletą mėnesių. Ir dar sužinojau, jog garbanotų

plaukų negalima sausinti paprastu rankšluosčiu, – kad nesausėtų ir nesišakotų, juos šluostyti reikia 100 proc. me-

dvilne. Iš tikrųjų mano plaukai geriausiai atrodo po lietaus! Vidinio pasaulio puoselėjimas

Labai vertinu laiką su draugu ir šeima. Turiu net tris

seses, kurios man it geriausios draugės. Grįžusi po darbų dėl vakaro planų pirmiausiai rašau joms. Esu labai laimin-

ga, kad mūsų ryšys toks glaudus. Laisvalaikiu labai mėgs-

tu eiti į kiną. Kai klausiu sesių, į kokį filmą eisime, jos atsako: eikime į tą, kurio dar nematei... Sportas Nors po traumos sportuoju kiekvieną dieną, dabar tai

darau tik savo malonumui. Rodos, kad pasportavusi atrandu ramybę, po treniruotės jaučiuosi, tarsi galėčiau nu-

versti kalnus. Sportuoti skatina ir kitų atsiliepimai – į ins-

tagramą įkėlusi treniruočių įrašus, sulaukiu merginų komentarų, jog jas įkvepiu sportuoti. Tai išgirdusi noriu įkvėpti dar daugiau žmonių.

Ir mano studijuojama specialybė susijusi su sportu –

studijuoju sveikatingumą ir asmeninį treniravimą. Baigu-

si studijas noriu arba padėti žmonėms, kaip ir aš patyrusiems traumas, arba dirbti su krepšininkais. Vadinasi, nuo sporto ir krepšinio tikrai niekur nebėgsiu! (Šypsosi.)

26

LAMŲ SLĖNIS


Socialiniai tinklai ir grožio suvokimas Manau, kad socialiniuose tinkluose grožio suvokimas

yra perkreiptas, – turi būti liekna, aukšta, atitikti visuomenės standartus. Manau, kad tai įdiegta net vaikams, ir man

tai nepatinka. Todėl ir savo sesėms dažnai sakau, kokios

jos gražios. Kiekvienas esame skirtingas ir būtų labai neįdomu, jei visi atrodytume taip pat.

Be to, visad atkreipiu dėmesį ir į socialiniuose tinkluose

esančias grožio priemonių reklamas, teigiančias, kad visada

privalu nepriekaištingai atrodyti, nuolat naudoti makiažo priemones ar atlikti įvairias procedūras, nes juk visi jas da-

ro. Labai tikiuosi, kad žmonės geba atsirinkti, kas yra tikra, o kas tiesiog užsakyta. Esu sau griežtai pasakiusi, jog pir-

miausiai svarbu žmonėms iš tikrųjų padėti, parekomenduoti gerus produktus, o ne užsidirbti ar kažką pareklamuoti.

LAMŲ SLĖNIS

27


28

LAMŲ SLĖNIS


Visi žinome, kad tik mažos kruopščiai apgalvotos detalės veda didelio tikslo link. Įvairią ir subalansuotą mitybą, sporto rutiną bei sveiką gyvenimo būdą papildykite apgalvotai pasirinktais maisto papildais – kad organizmas lengviau atlaikytų žiemos šalčius!

KETURI ŽINGSNELIAI Į SVEIKĄ GROŽĮ

„Jamieson Wild Salmon & Fish oils“ žuvų taukai 1000 mg, 90 kapsulių Maisto papildas Jamieson žuvų taukai yra išgauti iš laisvai vandenyne plaukiojančių (ne veisyklose auginamų) lašišų, sardinių ir ančiuvių taukų. Iš šių žuvų gautos EPA ir DHA

„Jamieson Hair Skin Nails“,

yra gryninamos naudojant švelnų mole-

60 tablečių, Maisto papildas

kulinės distiliacijos procesą, kurio metu

Plaukų, odos ir nagų sveikata praside-

yra pašalinami visi gyvsidabrio ir kitų mi-

da jūsų viduje! Biotinas padeda palai-

kro teršalų likučiai. Be dažiklių, aromato

kyti normalią plaukų ir odos būklę.

ir skonio stipriklių, konservantų.

Greitai tirpstančioje vyšnių skonio tabletėje yra net 5000 mcg biotino.

„Jamieson Collagen“, 60 tablečių Maisto papildas Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad „Jamie-

„Jamieson Multi Complete Women“,

son Collagen Anti-Wrinkle“ per 28 die-

90 tablečių, Maisto papildas

nas sumažina mažas raukšleles! Kola-

Tai vitaminų, mineralų ir kitų maistinių

genas patenka į abu odos sluoksnius

medžiagų kompleksas moterims su

(epidermį ir dermą) ir padeda pakeisti

komponentais, svabiais jų organizmui.

prarastą struktūrinį kolageną bei pa-

Be pagrindinio vitaminų bei mineralų

siekti, kad oda būtų stangresnė, elas-

derinio sudėtyje yra unikalklių sudeda-

tingesnė ir atrodytų jaunatviškai.

mųjų dalių: spanguolių ekstrakto, liuteino bei likopeno.

Maisto papildas nėra maisto pakaitalas. Svarbu nepamiršti įvairios bei subalansuotos mityba ir sveiko gyvenimo būdo. Produktus rasite Gintarinėje ir Norfos vaistinėse, taip pat www.gintarine.lt LAMŲ SLĖNIS Daugiau informacijos www.jamieson.lt 29


IŠGIRSTI, KĄ KUŽDA METALAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke Išmokti pasiduoti karščiui ir ugniai. Mėgautis purvinais ir žaizdotais pirštais. Priimti metalą tokį, koks jis yra. Grožį kurti savomis rankomis. Sukurti kūrybą vienijantį simbolį ir nuoširdžiai juo tikėti. Kalbėtis ir įkūnyti istorijas. Tai ženklų, paradoksų, istorijų ir kontrastų pilnas juvelyrikos studijos „Mellow“ įkūrėjos MELITOS RUS pasaulis. Kuris, atrodo, jai nepaprastai patinka. Nuo pirmojo prisilietimo iki paskutiniojo palinkėjimo.

30

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

31


– Melita, prieš kelerius metus baigei kostiumo dizaino

studijas. O kaip susižavėjai juvelyrika?

– Augau Šiauliuose, o vienintelė vieta Lietuvoje studi-

juoti juvelyriką – Telšiai. Nenorėjau iš Šiaulių keltis į dar

mažesnį miestą, norėjau mokytis Vilniuje, todėl pradėjau ieškoti kitos man artimos srities. Nusprendžiau, kad tai

kostiumo dizainas. Įstojau, pabaigiau studijas, po jų kūriau

dizainą, stilizavau, tačiau nesijaučiau esanti savo vietoje. Nors negaliu pasakyti, kad dirbti drabužių dizaino srityje man nesisekė, turėjau darbo, tačiau ten nesijaučiau iki galo savimi. Tad pasukau, kur norėjau nuo pat mažens, – į

juvelyriką. Praėjus metams po studijų baigimo gimė „Mellow“. Tai buvo netradicinė juvelyrika – papuošalai, sukur-

ti iš varžtų, trosų. Šią kryptį vysčiau beveik trejus metus, o prieš pusantrų metų prisijaukinau ir tradicines juvelyrikos technikas. Dabar jaučiu, kad esu savo vietoje.

– Kaip supratai, kad juvelyrika yra būtent tai, ko tu iš

tiesų nori?

– Šis jausmas atėjo gana natūraliai. Nuo pat mažens

ieškodavau, kurdavau, buvau smalsus vaikas. Tėčio garažas

man buvo įdomesnė vieta nei lėlės svetainėje. Vaikystė taip ir prabėgo: garaže, sandėliukuose, malkinėje. Vis bandydavau iš atsitiktinių surastų daiktų – medienos, varžtų ar kitų smulkių daikčiukų – kažką sukurti. Iš viso to dažniau-

siai išeidavo kažkas, labiausiai panašus į papuošalą. ( Juo-

kiasi.) Niekada nenorėjau būti astronaute – nuo pat mažens turėjau kryptį, lankiau su menu susijusius būrelius.

Į mano kūrybą palaipsniui atėjo ir darbas su tauriaisiais

metalais. Visada kūriau, kuriu ir, ko gero, kursiu tai, ką pa-

ti norėčiau nešioti. Pati pradėjau norėti mažesnių papuošalų: subtilesnių, ne taip garsiai šaukiančių, labiau pritaiko-

mų, norėjau papuošalo, kuris žinutę sakytų šiek tiek kitaip. Tad prieš pusantrų metų kūryboje atsirado taurieji metalai ir tradiciniais juvelyrikos metodais sukurti papuošalai.

32

LAMŲ SLĖNIS


– Papasakok, kaip „Mellow“ idėja pavirto kažkuo

apčiuopiamu?

– Žinojau, kad noriu sukurti savo prekinį ženklą. Dar

mokykloje pradėjau su tuo žaisti, sukūriau savo prekės ženklą, nors neturėjau jokio suvokimo, kaip visa tai vyksta, dariau, kaip jaučiau. Ten ir buvo „Mellow“ šaknys.

„Mellow“ reikšmė yra labai plati, bet, visų pirma, man

tai reiškia paradoksą. Tai tam tikra pozityvi būsena: ap-

svaigęs, lengvas, minkštas. Anglų kalboje „mellow“ – įvai-

riai naudojamas epitetas, iš esmės reiškiantis teigiamas būsenas. O man pačiai labai patinka šis paradoksas: išgir-

dus žodį mintyse kyla lengvumo, minkštumo asociacijos, tačiau pamačius papuošalą šios iliuzijos tarsi subliūkšta –

jame atsiskleidžia suvaldytas grubumas, juvelyrikai nebūdingos detalės, keistos medžiagos.

– Ne kartą esi sakiusi, kad kūryba tau – komunikacijos

forma. Ką visus šiuos metus kurdama nori pasakyti?

– Bėgant laikui ši žinutė keičiasi. Man atrodo, „Mellow“

nėra tradicinis prekės ženklas, iš anksto nusistatęs savo

žinutę ir ja tolygiai sekantis. Mes, žmonės, augame, bręs-

tame, mąstome ir permąstome dalykus, vertybes, kažkas

gyvenime atsiranda, kažkas dingsta. Todėl ir kiekviena mano kolekcija – vis apie kažką kitą. Noriu kurti visiškai

ištobulintą prekės ženklą. Todėl ir kolekciją per metus iš-

leidžiu vos vieną – noriu ją išgyventi. Na, o ir sužinoti, ką

nori pasakyti, reikia laiko. Taip atsiranda skirtingos kolekcijos su vis kitomis mintimis.

Kolekcijoje „Oldnewme’18“ atradau save naujai – iš

vienos papuošalų kūrimo krypties perėjau į kitą, tačiau

joje vis tiek išliko pamatinis mano principas – varžtas. Naujoji kolekcija „Ma/Ima“ gimė iš visus metus mano

aplinkoje vis atsirasdavusių naujų mamų. Jaunos, veiklios, karjeras kuriančios ir labai įkvepiančios moterys ir jų tapimas mama – tai kolekcijos objektas. Man buvo įdomu

LAMŲ SLĖNIS

33


suprasti, kaip asmeninis egoizmas pasikeičia ir suskamba

ža detalė, kuri mus padaro mumis – unikaliais vienetais.

suvokia motinystę, kaip jos jaučiasi susilaukusios vaikų,

tokią, kokia esu. Neišbarstyk ir nepamesk savęs. Jeigu esi

visais motiniškais jausmais, įdomu suprasti, kaip merginos kas vyksta jų viduje. Naujosios kolekcijos simboliai pasakoja šią istoriją. Dvikomponenčiai papuošalai, kuriuos

sujungęs gali pamatyti vienetą, simbolizuoja motiną ir

vaiką: ji – kaip ir vienas žmogus, tačiau savyje jau nešioja kitą gyvybę. Šis laviravimas tarp vieno ir dviejų, besitęsiantis visą gyvenimą, pasirodė labai įdomus. Kūryboje

man norisi išbaigtumo, nuoseklaus pasakojimo, istorijos. Anksčiau apie motinas mąsčiau gana stereotipiškai, tačiau stereotipas pats savaime reiškia negebėjimą įsigilinti. Todėl sustabdžiau save, paklausiau, pabandžiau suprasti.

– O kokią prasmę tu pati teiki papuošaluose vyraujan-

čiam varžto motyvui?

– Varžas – tai skirtingų dalykų jungimo simbolis. Kas

sudaro žmogų? Patirtys, išgyvenimai, idėjos, pamokos, tikslai. Varžtas tarytum viską sujungia į vieną visumą. Ma-

34

LAMŲ SLĖNIS

Atrodo, išsuksi ir viskas pabirs. Simbolis, kuris laiko mane

užsispyręs, nori siekti, esi drąsus, sugalvojai nugalėti baimę – varžas yra tai, kas visus šiuos dalykus laiko. Tai it mane sutvirtinantis simbolis. Galbūt dėl to ir norisi jį visada

nešiotis su savimi. Džiaugiuosi, kad ir kitiems tai nėra tie-

siog papuošalas, o tam tikras idėjos įkūnijimas, simbolis, kurį žmonės renkasi nešioti nuolat. Tikiu juo. Dėl to jaučiu, kad tiki ir kiti.

– Melita, o kuo tau patinka juvelyrika? Kuo ji tave žavi?

– Man labai patinka visa dirbinio atsiradimo eiga. Taip,

šiandien ryte nusilakavau nagus, bet jei tik pamatytum

mano rankas darbo dieną! Jos purvinos, žaizdotos, apli-

pusios dulkėmis. Ir žinai ką? Man tai be galo patinka! Darbas su metalu, gebėjimas iš tokios sunkiai suvaldomos ir kietos medžiagos sukurti kažką smulkaus, trapaus ir

dailaus. Šveisti, poliruoti, pjauti, lituoti. Juvelyrikoje mane


LAMŲ SLĖNIS

35


36

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

37


veža kiekvienas žingsnis. Man patinka kurti dizainą, galvoti idėją, man patinka metalų savybės, gera žiūrėti, kaip

negražiai atrodo ką tik sulituotas ir rūgščių paveiktas dirbinys, patinka žinojimas, kad galiu metalą kažkuo paversti, stebėti ir kontroliuoti jo virsmą. Ir šalia viso to žinoti: tai nėra tik

daiktas. Per jį galiu išsakyti žinutę. Dar man labai patinka jausmas, kad galiu kažką padaryti savo pačios rankomis.

– Kokia, tavo akimis, yra juvelyro profesija? Kokių sa-

vybių ji reikalauja?

– Tai sudėtingas ir daug žinių reikalaujantis amatas.

Juvelyrui svarbu turėti teorinių žinių, išmanyti fiziką, chemiją, gemologiją. Bet kartu tai ir labai praktiškas rankų

įdirbis. Darbas su metalais reikalauja didelio kantrumo,

susikaupimo, detalumo. Be to, darbo procese yra vietų, kurioms įtakos padaryti negali: kaip vyksta, taip ir vyks.

Negali paspausti mygtuko, kuris išjungtų tam tikros papuošalo dalies kaitimą. Turi išmokti priimti, pasiduoti

karščiui, ugniai, metalui ir jo savybėms. Kiekvienas metalas turi savo principus, turi, ką pasakyti, ir nesakys kitaip.

Kad ir kaip tau, juvelyrui, to reikėtų. Žinoma, turi būti ir

fiziškai stiprus. Juk būna tokių akimirkų, kai tenka ir ko-

ja į sieną įsispirti – metalo viela pati neišsitemps! (Juokiasi.) Vieni sako, kad juvelyrams reikia drąsos. Aš manau, kad rei-

kia daugiau – meninio suvokimo, jausti proporcijas, reikia įdirbio, kantrumo, pastabumo, noro padaryti nuo pradžių iki galo.

– Ar jauti, kad savybės, kurias ugdai dirbdama juvelyre,

persikelia ir į santykius su žmogumi?

– Man atrodo, viskas susisieja su asmenybės branda –

noras susikaupti ir ramiai dirbti, gebėjimas darbą atlikti iki

galo. Tai daro įtaką ir santykiams su žmogumi, juk pats esi ramesnis. Kai atsidūriau juvelyrikoje, supratau, kad ir mano

gyvenime prasidėjo ramesnis periodas. Anksčiau blaškyda-

vausi, turėjau daug idėjų, užmojų, norėjau daryti ir viena, ir

kita. Tuo metu man tai patiko, tačiau po kurio laiko supratau, kad blaškytis nebenoriu, ir tada į gyvenimą atėjo juvelyrika. Manyje atsirado daugiau ramybės, susikaupimo, jautrumo.

38

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

39


40

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

41


– Su kokiomis medžiagomis mėgsti dirbti labiausiai?

Ką kuri šiuo metu?

– Šiuo metu mėgstu dirbti su baltu auksu ir briliantais.

Mėgstu ir gintarą. Tai akmuo, turintis savo specifiką, jis yra būtent toks, o ne kitoks. Tai neretai padiktuoja ir

būsimo papuošalo dizainą. Taip, gali pjauti, šlifuoti, bet,

man atrodo, jei sugebi akmenį priimi tokį, koks jis yra, tarp kūrėjo ir medžiagos atsiranda ryšys.

Man patinka kurti papuošalus, turinčius simboliką. Kad

žiedas būtų ne šiaip daiktas su kitokiu dizainu, bet savyje slėptų asmenines istorijas. Kartą pas mane atėjo vaikinas

ir užsakė savo merginai žiedą – praėjus vos savaitei jų dukters gimimo. Jiedu susipažino ant smėlio, žaisdami

tinklinį, tad ant dviejų žiedo briaunų – smėlio tekstūra. Jis

inkrustuotas dviem briliantais, didesnysis simbolizuoja merginą, o mažesnysis – jų dukrytę. Suprantu, kad neretai

kuriu ne tik dizainą, o ir istoriją. Tame slypi pats didžiausias juvelyrikos užsakymų žavesys: vyksta komunikacija tarp

tavęs, kūrėjo, ir žmogaus, kuriam kuri. Kurti įkvepia akimirkos iš klientų gyvenimo.

– Sakai, kad juvelyrikoje detalės tau svarbiau už viską.

Ar taip ir gyvenime?

– Aš galiu nueiti į prekybos centrą, sustoti ir tyrinėti

makaronų pakuotę. Man tai labai įdomu, mėgstu dairytis. Mano dėmesį dažnai pagauna paprasti buitiniai dalykai. Dėl to man patinka kelionės – jose gali pamatyti daug

netikėtų detalių, o tai mane labai įkvepia. Kai trūksta

įkvėpimo, važiuoju į parduotuvę ir stebiu ten esančius daiktus: lygintuvo ar virdulio linkius, detales, mygtukus. Kur

benueičiau, pačiose neįprasčiausiose vietose matau detales, o tai atsiskleidžia ir kūryboje, ir mane supančioje aplinkoje.

42

LAMŲ SLĖNIS


– O kaip atrodo tavo mielos akimirkos su savimi? Ką

mėgsti veikti, kai nedirbi?

– Pastarojoje kelionėje, prisimenu, turėjome vieną

poilsio dieną, bandžiau gulėti ant gulto ir nieko neveikti. Tai truko penkiolika minučių, o tada prisiminiau, kad

nemoku šokinėti į vandenį ant galvos, – mano gulėjimas

pavirto mokymusi. ( Juokiasi.) Kai turiu laiko ir nieko neveikiu, aš vis tiek kažką kuriu – paišau, nuvažiuoju į studiją. Kūryba man – geriausias laikas su savimi.

LAMŲ SLĖNIS

43


GYVENK KAIP... NORI

VIETA. Mūsų amžiuje vieta, kur

PROJEKTO VIZIJA

itin reikšmingu gyvenimo gerovės

tai, bet ir pasaulines socialinių ryšių kompaktiškame ir itin patogiame

Šią spragą užpildys konversijos pr miesto kontekste išties išskirtiniai

APIE SENAMIESČIO VERSLO KULTŪRĄ NAMAI GYVENIMUI IR VERSLUI WWW.PAUPYS.LT

Gyvenimo tempui vis greitėjant, iš naujo perkainojame vertybes ir susidėliojame prioritetus. Juk gyvendami XXI a. didmiestyje tikrai nenorėsite kas rytą eikvoti brangaus laiko automobilių spūstyse, o besiplečiantis akiratis, aplankyti modernūs Europos sostinių verslo centrai bei noras susikurti komfortišką ir įkvepiančią kasdienybę leidžia svajoti ir apie kitokią darbo aplinką. Vilniaus senamiestyje kylantis „Paupio“ verslo kvartalas išpildys daugelį šiuolaikinio miestiečio darbo ir verslo poreikių. Pačioje sostinės širdyje, Vilnelės krantinėje, statomi nestandartiniai, išskirtinės kokybės biurai leis mėgautis modernia darbo vieta gamtos apsuptyje. Čia dirbančiųjų poreikius atlieps greta įsikursiančios kavinės ir restoranai, gurmaniškos parduotuvės, sporto klubas ir net šiuolaikiškas miesto turgus.

PROJEKT

44

LAMŲ SLĖNIS


rioje gyvename, dirbame ir leidžiame laisvalaikį, tampa

kriterijumi – tai pastebi ne tik žymiausi šalies architek-

ų tendencijas nagrinėjantys mokslininkai. Nedideliame,

Vilniaus senamiestyje maža šiuolaikiškų verslo centrų.

rojekto metu atgimsiantis „Paupio“ ir čia įsikursiantys verslo namai.

SKIRTINGI POREIKIAI. Auganti lai-

ko vertė ir noras prasmingai bei kokybiškai

praleisti kiekvieną akimirką, atrasti pusiaus-

vyrą tarp darbo ir poilsio – tai natūralūs šiuolaikinio žmogaus poreikiai. Trumpas

atokvėpis upės pakrantėje, gurmaniški pietūs moderniame turgaus restorane, vakaro

susitikimas greta esančiame bare ar iškrovos valandėlė sporto klube – dirbantieji ir gyvenantieji miesto centre visada atras laiko mažiems malonumams.

ARCHITEKTŪRA. Dirbti unikalios architektūros apsuptyje – tai kilstelėti

verslo įvaizdį, darbo kultūrą ir vidinę darbuotojų motyvaciją bent keliais laip-

teliais aukštyn. „Paupio“ verslo namai – tai penkių skirtingų unikalios architektūros pastatų kompleksas. Kiekvienas Nacionalinės premijos laureato Audriaus Ambraso architektų biuro projektuotas pastatas – vis kitoks. Modernūs biurai išsiskiria terasomis su iš jų atsiveriančiu vaizdu į senamiestį ir Vilnelę. A kla-

sės biurai bus aprūpinti modernia infrastruktūra ir pažangiais technologiniais sprendimais. O nestandartinės senamiesčio pastatų erdvės leis lanksčiai planuoti patalpas pagal verslo poreikius, patogiai dirbti ir gerai jaustis.

TO VIZIJA

LAMŲ SLĖNIS

45


GYVENK KAIP... NORI PROJEKTO VIZIJA

VERSLO ĮVAIZDIS. Vieta, kurioje dirbame

ar kuriame verslą, atlieka ir svarbią reprezen-

tacinę įvaizdžio kūrimo funkciją. Nuo seno

verslumu garsėjusiame „Paupyje“ bursis šiuo-

laikiško, atsakingo, inovatyvaus verslo atstovai. Modernūs biurai bus pritaikyti skirtingiems verslų ir čia dirbančių žmonių poreikiams, dar-

bo susitikimams, konferencijoms. Autentiška

senamiesčio aplinka tik sustiprins patikimo, sėkmingo ir kūrybiško verslo įvaizdį.

46

LAMŲ SLĖNIS

PROJEKTO VIZIJA


VISKAS ŠALIA. Gyventi lengviau,

kai nuo namų iki darbo, vaikų darželio ar mokyklos, sporto klubo ar mėgstamos kavinės galima nesudė-

tingai ir greitai nuvykti nuosavu ar viešuoju transportu, ar dar geriau – tiesiog pėsčiomis. Paslaugų lokalumas didmiesčiuose įgauna vis dides-

nę reikšmę. Iš „Paupio“ verslo namų per keletą minučių pasiekiami Pavilnių regioninis parkas, Misionierių ir Bernardinų sodai. Be to, čia dirban-

tieji turės galimybę įsikurti tame pa-

čiame rajone, o gyvenantiems kitose Vilniaus vietose verslo namai bus itin lengvai pasiekiami.

BENDRYSTĖS JAUSMAS. Ten, kur dirba laimingi žmonės,

kurti sėkmingą ir atsakingą verslą kur kas lengviau. Tūkstan-

tmečio kartos atstovams bendrystės jausmas – vienas kertinių

sėkmės faktorių. Sėkmingi ir kūrybingi žmonės nori dirbti

šalia panašių į save. Aukštos kvalifikacijos darbuotojai buriasi tarpusavyje. Na, o miestai, galintys pasiūlyti erdvę burtis verslo bendruomenėms, turi milžinišką pranašumą.

NAMAI GYVENIMUI IR VERSLUI | WWW.PAUPYS.LT

LAMŲ SLĖNIS

47


Tekstas: Laisvė Radzevičienė | Nuotraukos: Lina Jushke

48

PASKUI KETURIAS KOJAS Reikia pamatyti, kaip šunys jos klauso. Atrodo, tarsi ji skaitytų jų mintis ir nuspėtų norus. GRĖTĖ INDIČIANSKYTĖ-KRUTOVIENĖ lengvai galėtų tapti bet kurio keturkojo geriausia drauge. Kodėl – ir pati nežino. Aiškiai supranta tik viena – dalinti meilę šunims yra jos pašaukimas. Tiesa, ieškoti jo teko ilgai.

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

49


– Grėte, ar visada namuose turėjai draugą ant keturių kojų?

– Man buvo šešeri, kai pažįstami tėvams atidavė miš-

rūnę. Užupis tada dar buvo tikras kaimas, šunys lakstydavo palaidi, o mes, vaikai, drauge su jais. Vieną dieną kaly-

tė pabėgo. Savaitę verkiau, ieškojau jos, bet taip ir neradau. Antrojo mūsų šuns, taksiuko Džiugo, likimas irgi buvo

tragiškas. Neilgai gyveno ir kitas taksas, kurį tėvai jau parsivežė su neaiškiais negalavimais. O tada draugai tėvams padovanojo dar vieną taksą. Kartą taksą turėjęs, kito šuns jau nenorėsi...

– Ši taisyklė galioja visoms veislėms?

– Nebūtinai, bet su taksais dažnai taip nutinka. Kai

pirmą kartą pati rinkausi sau šunį, dairiausi į tuo metu

madingas veisles – gal šarpėjus, o gal kolis iš filmo apie

Lesę, arba labradoras. Tačiau tėvai nusprendė, kad tokie šunys namams yra per dideli, taigi pas mus atkeliavo tak-

sas. Šuo, mažame kūne turintis didelę širdį. Nuo to takso ir užsikabliavome. Kieme turime tujų alėją, kur visi šeimos numylėtiniai ir palaidoti.

– Dabar, kai pati dirbi su šunimis, jau tikrai žinai, kaip

išsirinkti patį geriausią draugą?

– Pirmiausia reikia sau atsakyti į klausimą, ar man ti-

krai reikia šuns. Antrasis klausimas – kam jis man reika-

lingas? Visada to paklausiu žmonių, kurie prašo, kad pa-

dėčiau jiems išsirinkti šunį. Jeigu sulaukiu atsakymo: ai, kad ant sofos šalia pagulėtų, kad turėčiau draugą, visada

sakau – tai jums reikia katės, o ne šuns. Su šunimi – daug reikalų. Jį reikia vedžioti, jį užimti, dresuoti. Kad ir kaip būtų keista, šuniui dresūra mažiausiai reikalinga, labiau – šeimininkams. Kad jie išmoktų bendrauti, kad mokėtų

patogiai gyventi mieste ir svarbiausia – kad šuo gautų ir fizinės, ir protinės veiklos.

50

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

51


52

LAMŲ SLĖNIS


Žinau daugybę istorijų, kai šeimininkai, nusipirkę ak-

pavyko, prasidėjo kur kas smagesnė veikla – triukai, varžy-

tiniai tampa blogi – medžioja viską aplinkui, gano. Galiau-

edukacijai, važinėdavome po mokyklas, vaikų stovyklas.

tyvias veisles, su savo šunimis nieko neveikia. Tada auginsiai įvyksta nelaimės. Štai kodėl svarbu suprasti, ką reiškia

viena ar kita šuns veislė. Lėtam, ramaus temperamento šeimininkui visiškai negalima auginti šuns, kurio temperamentas ir energetika stipresnė. Su tokiu jis paprasčiausiai

bos, parodos. Eltonas tapo mano partneriu, jis puikiai tiko Šiandien jis tikras terapijų meistras, vežu jį pas šunis, kurie

bijo, yra agresyvūs. Žinau, jei man nepavyks iki galo perskaityti šuns, tikrai pavyks Eltonui.

Kitą šunį įsigijau tikslingai – su amerikiečių Staford-

nesusitvarkys. Taigi mitas apie pirmąjį atbėgusį visiškai

šyro terjeru norėjau sportuoti. Tai veislė, įtraukta į pavo-

žinios ir aiškus suvokimas, kokio augintinio iš tiesų reikia.

Ilgai ir daug domėjausi, ketverius ar penkerius metus lau-

netinka. Ne vidinis balsas ir jausmas turi kalbėti, o įžvalgos,

– Tačiau pati, panašu, vadovavaisi ne racionaliais ar-

gumentais, kai iš prieglaudos pasiėmei augintinį Eltoną? – Eltoną paėmiau laikinai globai. Tuo metu norėjau

jingų veislių sąrašą, kai kas tokius šunis vadina koviniais. kiau savo Aasbo Bu Dulio. Net kolegos atkalbinėjo – imk

normalų šunį, kam tau šitas? O aš užsispyriau įrodyti, kad ir su tokia veisle galima dirbti ir sportuoti.

Šiais metais pirmą kartą dalyvavome varžybose. Važia-

daugiau sužinoti apie šunis, buvau tik pradėjusi savo kelio-

vome laimėti, bet koją pakišo mano jaudulys ir netinkamas

visko išmokau. Maniau, paimsiu, paglobosiu, išauklėsiu ir

lus – Aasbo iškart pajuto mano įtampą, norą konkuruoti,

nę į jų pasaulį. Pati dar visai žalia, drauge su Eltonu daug

surasiu jam namus. Laukinuką norėjau reabilituoti, pada-

ryti taip, kad jis taptų normaliu, socialiu šunimi. Kai mums

mąstymas. Šunys labai jaučia mūsų siunčiamus mikrosigna-

padaryti įspūdį. Šunys žmones pažįsta geriau nei mes juos. – Nuo ko prasidėjo tavo kinologinė kelionė?

LAMŲ SLĖNIS

53


– Gyvūnai žavėjo nuo vaikystės, mane netgi pravar-

džiuodavo beždžione ar Tarzanu. Užaugau Užupyje, mūsų

vyras atnešdavo arbatos, kartais kokį mandariną nusilupda-

lakstydavo kur panorėję. Vaikystėje jaučiau ypatingą ryšį su

nieko nemoku ir nesuprantu, ką turėčiau šioje Žemėje veik-

kaimynai tuo metu čia dar augino vištas ir triušius, o šunys gamta. Darželyje, kai manęs paklausdavo, kuo norėčiau

būti užaugusi, atsakydavau – šunimi. Jei žaisdavome namus, tai kažkas būdavo mama, kažkas tėtis, o Grėtė – šuo.

Kai mūsų namuose atsirado pirmasis taksas, suradau

dresūros mokyklą. Paskambinusi sužinojau, kad taksų jie

nedresuoja. Neliko nieko kito, tik bibliotekoje ieškoti enciklopedijų apie šunis ir dresūros knygų. Radau vieną – žalią ir nublukusią „Tarnybinę ir dekoratyvinę šunininkys-

tę“. Iš jos išmokau visas veisles, radau ir keletą komandų.

vau. Žiūrėjau animaciją ir galvojau, kad esu niekam tikusi, ti. Taip begulėdama ir bežiūrėdama animacinius filmus, užkliuvau už televizijos laidos apie šunis. Pažiūrėjau vieną laidą, kitą, galiausiai – visus jos sezonus. Ir mane tai įkvėpė!

Šiandien nė už ką nesutikčiau su to šoumeno dresavimo

metodais, o anuomet jie man parodė kelią. Tada pagalvojau: aš juk visada jaučiau natūralų ryšį su šunimis, kolekcionavau viską, kas su jais susiję, – žurnalus, statulėles, plakatus. O kas, jei įkurčiau Lietuvoje šunų reabilitacijos centrą?

Ir vėl – galybė knygų, žurnalų, internetas. Tada atsirado

Netrukus mano mažasis šunelis jau mokėjo sėdėti, gulėti

Eltonas, o aš pasiprašiau tapti dresuotojos asistente.

Paauglystėje buvo rimtesnių reikalų nei šunys – nuo

priimtų. Pakliuvau pas puikią specialistę, ji pasakė – gerai,

ir sveikintis.

trylikos filmavausi serialuose, lankiau „Skalvijos“ kino mokyklą, svajojau studijuoti režisūrą. Grįžau pas šunis gal

aštuoniolikos, tuomet tėvai dovanų gavo taksą. Vedžiojau

jį į dresūrą, mudu puikiai išlaikėme egzaminus, o aš atidžiai gaudžiau kiekvieną dresuotojos žodį. Kai kuriuos dalykus, frazes savo darbe naudoju iki šiol.

Žinojau, kad man niekas nemokės, buvo svarbu, kad tik

tu turi talentą, imu tave. Beveik trejus metus kartu dirbome, o prieš metus mūsų keliai išsiskyrė, įkūriau savo akademiją. – Joje turbūt aiškini, kad nereikia savo šuns sudievinti,

tapti jo tarnu, o ne draugu?

– Oi, nežinau, aš ir pati truputį dėl šunų esu išprotėjusi.

Tais metais, kai baigiau gimnaziją, režisierių kurso ne-

Vadinu savo šunis vaikais, mano vyrą tai labai nervina, bet

pasipriešino – taigi įstojau mokytis vadybos. Tada dar mė-

galima, bet ribos turi būti. O ir lepina kiekvienas skirtingai

rinko. Norėjau pasiimti laisvus metus, bet tėvai griežtai

ginau imtis verslo, taigi pamaniau, kad verslo studijos bus

naudingos. Bet laiko tam neliko, kai pradėjau vadovauti universiteto studentų atstovybei. Nėriau į šį darbą stačia

galva – pakeitėme įstatus, sukūrėme kuratorių programą, surengėme stovyklą. Tai buvo naudingas laikas, iš kurio gavau labai daug. Bet po metų prezidentės pareigas perdaviau ir visiškai nebežinojau, ką veikti toliau.

54

Pusę metų gulėjau lovoje, nieko nevalgiau, būsimasis

LAMŲ SLĖNIS

man taip juos abu lengviausia pasikviesti. Lepinti šunis – viena mano klientė maisto pilną dubenį visada laiko

šuniui po nosimi, ji leidžia jam žymėti visus namų kampus, loti ant svečių. Toks lepinimas man atrodo šuns gadinimas, nes aš savo šunis lepinu kitaip – negailiu pinigų veterinarams,

kartą per pusmetį darau išsamius jų sveikatos tyrimus, tvarkingai, sveikai maitinu. Jei atvirai, savo šunims išleidžiu daugiau pinigų nei sau.


LAMŲ SLĖNIS

55


– O ką apie tai sako tavo vyras?

– Karolis, mano vyras, išmokė mane tartis ir drauge

priimti sprendimus. Nuo tada, kai kartu įsikūrėme, zyziau, kad noriu šuns, bet jis vis nesutiko. Tuomet į mūsų namus

laikinai atėjo Eltonas. Turėjome jį atiduoti po šešių savaičių, o po keturių Karolis paklausė: „Gal galime pasilikti?“ Paskui

nejučia atsirado antrasis šuo, tada dar ir katė Ūsė. Norėčiau ir trečio šuns, bet suprantu, kad trims šunims pritrūktų

laiko, juk nė neprisimenu, kada namuose gaminau valgį. Be to, Karolis sako – pirma mums reikia vaiko su dviem

kojomis, o jau tada galėsi pasiimti ir trečią – su keturiomis. – Tai ką reiškia – gyventi su šunimis?

– Labai nenuobodų gyvenimą. Šuo visada atneša į

namus teigiamų pokyčių, išdaigų ir, žinoma, pamokų.

Nesvarbu, koks oras, į lauką su juo turėsi eiti, vadinasi, gyvensi sveikiau. Šunys keičia žmones į gerąją pusę, jeigu tik žmonės jiems tai leidžia.

56

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

57


58

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

59


ADRENALINO GENAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Naktis kažkur laukuose šiaurėje, kai virš galvos padangė švyti ryškiausiomis spalvomis. Milžiniškos bangos ir platūs Meksikos paplūdimiai. Ilgi vakarėliai mažose žydro vandenyno apsuptose salose. Nakvynė laukiniuose Kanados miškuose, nuo kurios net vietiniams gyventojams šiaušiasi oda. Saulės pasitikimas aukštai kalnuose... Argi tai neskamba kaip svajonių darbas? Greičiausiai fotografas, vaizdo įrašų kūrėjas ANDRIUS ŠEŠELGIS pirmą kartą dar vaikystėje į rankas paėmęs fotoaparatą nė nutuokti negalėjo, kad šis mažas daikčiukas jį nuves į pačias įsimintiniausias gyvenimo akimirkas.

60

LAMŲ SLĖNIS


NAUJI HORIZONTAI

LAMŲ SLĖNIS

61


– Andriau, fotografija domiesi nuo pat vaikystės. Ką

tuomet, dar būdamas vaikas, mėgai fotografuoti?

– Fotografija susidomėjau dar besimokydamas moky-

kloje, man buvo gal keturiolika metų. Draugai tuo metu domėjosi automobiliais, o manęs toji sritis visai netraukė

– buvo įdomesnis meno pasaulis. Prisimenu, man labai

patikdavo žiūrėti įspūdingas gamtos fotografijas internete, analizuoti, kaip žmonės nuotraukose perteikia gamtos grožį. Pats labai mėgau leisti laiką gamtoje, tad viskas išplaukė natūraliai: laikas gamtoje ir artumo fotografijai jausmas

kažkaip organiškai išsivystė į norą pačiam pamėginti užfiksuoti laukines akimirkas. Iš savo santaupų nusipirkau pirmąjį fotoaparatą. Kaip dabar prisimenu – „Fujifilm Fi-

nePix S6500fd“. Pradėjau mokytis, kaip juo naudotis, skaityti straipsnius, pamokas apie fotografiją. Vėliau įrangą atsinaujinau, po truputį tobulėjau, bet tai vis tiek tebuvo

mano hobis. Vieną dieną iš manęs pavogė ir fotoaparatą, ir kompiuterį. Kadangi tuo metu kompiuterio reikėjo la-

biau, nusprendžiau, kad apsieisiu be fotoaparato. Daugiau nei pusmetį nefotografavau, bet galų gale supratau, kad be fotoaparato gyventi vis dėlto nelabai moku. Tad nusipirkau naują įrangą ir tęsiau pažintį su fotografijos pasauliu.

– Prieš porą metų šalia fotografijos pradėjai kurti ir

vaizdo įrašus. Kuo ši sritis tave sužavėjo?

– Dar prieš susidomėdamas vaizdo įrašų kūrimu gana

daug keliavau. Po kelionės turėdavau šimtus nuotraukų, bet jas peržiūrėti užtrunka daugybę laiko, todėl didžioji jų dalis tiesiog gulėdavo nenaudojamos. Kartą „YouTube“ akį

užkabino kitų žmonių kelionių filmukai. Man labai pati-

ko idėja, kad per 3–5 minutes galima tiek daug parodyti:

perteikti gražiausias kelionių akimirkas, pajausti emociją, kuria gyvena keliautojai, jausmą ir idėją sustiprinti muzi-

ka ir garso efektais. Tad pats pamėginau nufilmuoti vieną savo kelionę po Ameriką ir man tai be galo patiko!

62

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

63


– Na, tai koks tas keliaujančio fotografo, videografo

geriausių plaukiojimo banglente vietų Meksikoje, todėl pats

– Šiuo metu dirbu su keliautoju Jokūbu Laukaičiu. Jis

dęs šį sportą ir anksčiau, tačiau, prisipažinsiu, šį kartą šiek

darbas? Kaip atrodo tavo darbo dienos?

kuria klipus „YouTube“ kanalui ir prieš kelis mėnesius buvo paskelbęs, kad ieško vaizdo medžiagos kūrėjo, kuris galėtų keliauti su juo, padėtų jam filmuoti ir kurti

tiek pervertinau savo sugebėjimus ir vos nepaskendau, kai nutrūko lentos pavadėlis.

Prisimenu, kartą Kanadoje turėjau susitikti su draugais

turinį. Kartu dirbame jau du mėnesius, o mūsų darbas

ir kartu pradėti kelionę automobiliais. Mano draugai nuo

laiką viską filmuodami intensyviai keliaujame, tada su-

mėginti iki jų nusigauti autostopu – man tai vienas įdo-

vyksta maždaug taip: išvykstame į kelionę ir tam tikrą grįžtame atgal į Lietuvą arba apsistojame kokiame nors kitame pasaulio kampelyje ir iš visos sukauptos medžiagos kuriame vaizdo montažus.

– Į kokius įsimintiniausius nuotykius tave nuvedė šis

darbas?

– Man tenka aplankyti vienas gražiausių vietų pasauly-

je, susipažinti su vietiniais, jų kultūra, o tai turbūt ir yra pats geriausias dalykas keliaujant. Taip pat norisi išbandy-

ti įvairiausias veiklas, sužinoti ir pajausti, ką gali pasiūlyti

tam tikra vieta. Prisimenu, yra tekę kopti į aukštus kalnus

ir ten pasitikti saulėtekį, nakvoti kalnuose, leisti naktį lau-

kuose stebint Šiaurės pašvaistę. Neseniai buvau vienoje

64

labai norėjau pamėginti sugauti didesnes bangas. Esu ban-

LAMŲ SLĖNIS

manęs buvo nutolę kokius 600 km, aš nusprendžiau pamesnių keliavimo būdų. Susistabdžiau vieną automobilį, vėliau kitą, po jų – sunkvežimį. Galiausiai atsiradau kaž-

kokiame užmiestyje, 100 km iki mano finišo. Jau buvo visiškai sutemę, tad nuėjau į vietinį barą – aplink daugiau

nieko nebuvo. Užsisakiau arbatos, paskambinau draugams paprašyti, kad atvažiuotų manęs pasiimti. Bet kaip tyčia

draugai tą vakarą surengė vakarėlį, tad atvykti nebegalėjo. Taip naktį teko praleisti miške: pasitiesiau miegmaišį, nes

palapinės neturėjau, šalia savęs pasidėjau purškalą nuo meškų (Kanadoje tai – būtinas dalykas) ir taip praleidau naktį. Ryte vėl tranzavau, o mane vežusieji stebėjosi, kaip

manęs nesuvalgė meškos ar pumos. Na, bet aš vis dar čia, pasimokęs ir sustiprėjęs! ( Juokiasi.)


LAMŲ SLĖNIS

65


66

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

67


68

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

69


– Apie netradicines darbo vietas tikriausiai gali pa-

pasakoti ne vieną istoriją. Kokiose vietose dirbi? Kaip atrodo tų gražių kadrų užkulisiai?

– Kelionių metu prie kompiuterio sėdėti daug netenka.

Dažniausiai visus montažus darau jau sugrįžęs, o keliaudamas daug filmuoju ir fotografuoju. Kartais pasitaiko ir

visai ekstremalių situacijų: kai kadrą bandai pagauti sto-

vėdamas ant krioklio krašto, kalno skardžio. Vis dėlto ši rizika tikrai nėra vien dėl gero kadro. Aš labai mėgstu

adrenaliną, o tokios situacijos primena, kokie mes, žmonės, trapūs. Man tiesiog patinka toks keliavimo būdas, o filmavimas ir fotografija prie to prisideda kaip hobis.

– O ką tau svarbiausia kiekviename kadre užfiksuoti? – Kūryboje tai nuolat keičiasi... Iš pradžių aš norėdavau

parodyti kuo daugiau gražių vaizdų ir pridėti įvairiausių modernių perėjimų tarp kadrų. Dabar norisi papasakoti kokią nors istoriją, perteikti emociją: noriu, kad žmogus pajaustų tai, ką būdami tam tikroje vietoje jautėme mes.

– Andriau, koks esi keliautojas? Papasakok, kokiais

būdais pasirenki pažinti kiekvieną aplankytą šalį?

– Aš labai mėgstu gamtą, tad pirmasis dalykas, kurį

stengiuosi aplankyti, – toje šalyje gražiausi gamtos stebu-

klai. Labai patinka įlipti į kokį didesnį kalną ir apsidairyti, kaip viskas atrodo iš viršaus. Žinoma, keliaudamas daug

laiko skiriu ir vietinei kultūrai. Mėgstu susipažinti su ne-

didelių miestelių gyventojais, pasižiūrėti, kaip jie ten gyvena, kuo verčiasi, kokios jų tradicijos. Nesu pats didžiau-

sias didmiesčių gerbėjas. Ten daug triukšmo, kamščių, žmonės visur skuba, jiems daug mažiau rūpi tradicijos. Tai

labai išvargina. Mėgstu pabandyti keliauti autostopu, miegoti kur nors ant kalno po žvaigždėmis be palapinės, per-

nakt kopti į kalną ir jo viršūnėje pasitikti dieną, pamatyti

saulėtekį. Mėgstu ir patikrinti, kuo tam tikra vieta gyvena naktį, – ypač jeigu esu kokioje nors saloje.

70

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

71


72

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

73


– Ar jau gali pasakyti, kuri pasaulio dalis tavo širdžiai

pati artimiausia?

– Metus esu pragyvenęs Kanadoje, tokiame mažame

miestelyje – Banfe. Jis įsikūręs kalnuose, nacionaliniame

parke, apsuptas gražiausios gamtos ir laukinės gyvūnijos. Man ten labai patiko. Tai turbūt viena nuostabiausių

vietų, kuriose esu gyvenęs. Laisvalaikiu griebdavau snie-

glentę, lėkdavau nuo kalnų, eidavau į žygius. O ir pats

miestelis toks jaukus, nedidelis. Jau pirmąją dieną ten

atvykęs gatvės viduryje sutikau einantį milžinišką briedį. Ten pamačiau ir meškų, grizlių, vilkų, lūšių... Dėl to ši

vieta mane ir sužavėjo – atrodė, kad dar niekada nebuvau taip arti gamtos, toji laisvė, gaivus oras, jokio triukšmo – visa tai paperka. Tiesiog į paiešką įveskite Banff arba Lake Louise (miestelis netoliese) ir bent šiek tiek įsivaizduosite, apie ką aš!

Vis dėlto kad ir kiek daug mačiau, vis tiek geriausias

jausmas būna sugrįžus čia – į Lietuvą. Nors dar visiškai tvirtai neapsisprendžiau, ar čia ateityje ir gyvensiu, bet tai tikrai labai tikėtina.

– Jeigu tau reiktų išsirinkti kelias mylimiausias vietas

visame pasaulyje, kokios jos būtų?

– Visų pirma Banfas Kanadoje. Taip pat Kuta Lom-

boko saloje Indonezijoje. Ten nuostabiai graži gamta, labai populiarus banglenčių sportas ir žmonės ten atsipalaidavę, tiesiog mėgaujasi lėtu gyvenimo ritmu. Na, ir

žinoma, Lietuva. Čia taip pat labai gražu, turime keturis

metų laikus, čia mano šeima ir geriausi draugai – derinys, kuriam sunku atsispirti. (Šypsosi.)

74

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

75


76

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

77


78

LAMŲ SLĖNIS


– Ne taip seniai sugrįžai iš Meksikos. Papasakok, ko-

kią Meksiką tau teko pažinti?

– Apie Meksiką yra susiformavęs stereotipas, kad ten

labai pavojinga, kad ten vykti nereikėtų, o jei jau nuvy-

kote – reiktų būti ypač atsargiems. O mes ten nuvažia-

vome 7000 km ir supratome, kad tikrai nereikėtų vadovautis stereotipais. Meksikoje susipažinome su vienais

draugiškiausių žmonių, kokius esu kada nors sutikęs. Jie

visada noriai padeda, labai maloniai bendrauja. Žinoma, yra ir pavojingų vietų, kurių reikėtų privengti, bet kur jų

nėra? Meksikos gamta tiesiog atima žadą, ji labai įvairi. Yra didelių kalnų, vulkanų, olų, kuriose galima nardyti, gražiausių paplūdimių ir salų.

– Andriau, kokie bus tavo 2019-ieji?

– Nuo vasario mėnesio turėčiau du mėnesius praleis-

ti Indijoje, ten keliausime motociklais. Pavasario viduryje galvojame aplankyti Pakistaną – nepaprastai smalsu pamatyti, kaip toje šalyje verda gyvenimas. Kol kas žinau

tik tiek, bet neabejoju, kad kelionių ir atradimų bus daugiau, nei galiu įsivaizduoti.

LAMŲ SLĖNIS

79


AISTĖS KELIONĖ Tinklaraščio „Basic Approach“ autorę AISTĘ SVARAUSKAITĘ, socialiniuose tinkluose dar žinomą Mondayjazz vardu, pakviečiau į trumpą kelionę. Apsnigto miesto keliais ir gatvėmis riedėdamos ryškiai mėlynu visureigiu „Nissan Juke“, kalbėjomės apie šiuolaikinio tinklaraštininko gyvenimą neprisirišant prie griežtų darbo valandų ir vietos, apie tai, kaip uždirbti iš savo idėjų socialiniuose tinkluose kuriant įdomų turinį, ir gyventi taip, kaip tau patinka. Kasdien.

– Aiste, jei dabar galėtum atsidurti bet kur, kur norėtum būti?

– Šiaip labai norėčiau į Islandiją, skrisiu ten gegužę. O jei

Lietuvoje... Į Nidą! Man labai patinka žiemą prie jūros. – O kur eini, kai nori nuo visko pailsėti?

– Kai labai noriu pailsėti, dažniausiai išvažiuoju kur nors

su draugų kompanija. Turime tokią tradiciją – bent kartą per

metus visi kartu išvažiuoti į didesnę kelionę. Buvome Madeiroje, Fuerteventūroje, dabar turime planą aplankyti Keniją.

– Vadinasi, nesi vienišė, kuri pailsi tik likusi viena?

– Iki šiol man visada reikėdavo draugų, bet, tiesą sakant,

nusprendžiau nuo šių metų pradėti labiau mylėti save, pirmiausia nusipirkau vienintelį likusį bilietą į baletą „Spragtukas“ ir nuėjau jo pažiūrėti viena.

Kalbant apie keliones, gal dar nesubrendau keliauti viena,

nors labai norėčiau tai išbandyti, pajusti, ką tai reiškia. Tik kol kas nematau prasmės savęs spausti.

80

LAMŲ SLĖNIS


„NISSAN JUKE“: KOMPAKTIŠKAS MIESTO VISUREIGIS Su Aiste miesto gatvėmis keliavome naujuoju sportišku ir praktišku „Nissan Juke“. Šis mažasis miesto visureigis nustebino ne tik ryškia dangaus mėlynumo spalva, bet ir erdvumu, patogumu bei stilingumu. Estetiškas kompaktiškojo visureigio stilius, jame įdiegtos naujausios išmaniosios technologijos, galimybė mėgautis fone skambančia muzika su garso sistema „Bose Personal“ ir pasirinkti skirtingus važiavimo režimus – nuo sportinio iki ekonominio – leido mėgautis kelione ir įtraukiančiu pokalbiu.

Žiūrėkite vaizdo įrašą ir keliaukite kartu su mumis!

LAMŲ SLĖNIS

81


– Ar tau apskritai patinka būti kelyje – važiuoti, eiti ar

minti dviratį? Juk, sakoma, judėjimas – pats geriausias būdas išsivalyti galvą.

– Stengiuosi judėti, nes per dieną galvoje prisikaupia

daugybė darbų, vaizdų, kitų žmonių įspūdžių ir nejučia

pradedi gyventi kitų žmonių problemomis. Kadangi gyvenu netoli senamiesčio ir dažnai naudojuosi viešuoju

transportu, būna, išlipu kur nors toliau ir pėsčiomis einu iki namų. Man tiesiog smagu pažiūrėti, kuo gyvena žmo-

nės, ką jie veikia, kokiose kavinėse sėdi, kaip apsirengę. Vasarą atsiranda dviratis. Per dieną numindavau apie penkiolika kilometrų. Ir su kompanija, ir viena.

Keliaujant svetur, skrydis man nėra pati maloniausia

kelionės dalis, kur kas smagiau atskridus į vietą išsinuo-

moti automobilį ir važiuoti. Tada visai kitaip pamatau ir

aplinką, ir žmones. O šiaip labai mėgstu keliauti su kuprine ir autentiškas patirtis.

– Ir tomis patirtimis mielai dalijiesi instagrame?

– Kai kurie žmonės, sekantys mane socialiniuose tin-

kluose, yra susikūrę įspūdį, kad mano gyvenimas labai žavus ir gražus. Ir tokį įspūdį jie susidaro pamatę vieną nuotrauką su miegamojo kambario kampu. Esu girdėjusi ir tokių pasakymų: „Tu, matyt, turtingų tėvų dukra?“

Taip, aš įdedu daug darbo ir laiko, kad mano nuotrau-

kos atrodytų gražios, bet pati esu labai paprastas žmogus, myliu savo šeimą ir draugus, mėgstu pabūti su savimi, su knyga ir keliauju labai paprastai. Visiškai nemėgstu prabangių viešbučių, keliaudama galėčiau gyventi ir palapi-

nėje. Jau girdėjau, kad Islandijoje galima išsinuomoti automobilį, kuriame yra ir lova, – gali bet kur parkuotis ir nakvoti. Kartu galima išsinuomoti ir palapinę, ir net Wi-

Fi ryšį. Taip ir išeina tos gražios pinterestinės nuotraukos, kur kojos iš palapinės iškištos, o tolumoje kalnai matosi... – Paprastai socialiniuose tinkluose blogos nuotaikos

niekas nerodo. O tu ar esi kada rodžiusi, kad tau blogai?

82

LAMŲ SLĖNIS


– Kaip tik neseniai parašiau instagramui tekstą šia te-

ma, bet kitą dieną atsikėliau ir nusprendžiau, kad vis dėlto nereikia to viešinti. – O kodėl?

– Į instagramą žmonės dažniausiai ateina norėdami

pabėgti nuo kasdienybės, pamatyti gražių, įkvepiančių ar

juokingų vaizdų, todėl būtent tokiais ir norisi dalintis. Kita vertus, pati kartais žiūrėdama į tas gražias kitų žmonių

nuotraukas pagaunu save begalvojant – o kodėl aš dar ne ten, kodėl taip negyvenu, nesu tokia madinga, ne taip gerai atrodau?.. Kurį laiką maniau, kad aš viena taip jaučiuo-

si, bet paskui supratau, kad panašius jausmus išgyvena 90 procentų instagramo vartotojų. Suprantu, kad daugeliui kitų gyvenimai dažnai atrodo įdomesni nei jo paties, bet

jei kažkieno nuotraukos verčia tave blogai jaustis, tiesiog

nebesek to žmogaus! Vis dėlto norisi, kad socialiniai tinklai skleistų teigiamus įspūdžius.

– Kaip manai, kuo tu sudominai tuos daugiau nei 12

tūkst. instagramo sekėjų? Negi tikrai visų svarbiausia –

gražūs drabužių deriniai, juk jais dažniausiai ir daliniesi? – Matau, kad tos, kurios skiria itin daug dėmesio dra-

bužių deriniams, pritraukia daug daugiau sekėjų. Bet mano tikslas niekada ir nebuvo surinkti 50 tūkst. sekėjų, sukurti iš to verslą, užsidirbti daug pinigų ir mesti savo darbą. – O koks buvo tavo tikslas?

– Aš pirmiausia turėjau aiškią idėją. Nuo mažens do-

mėjausi mada, vartydavau senus mamos „Burda“ žurnalus, tada ėmiau domėtis mados tinklaraštininkėmis, ieškoti

savęs (kiek stiliaus tragedijų buvo pridaryta...), o tada vieną dieną kurso draugės sako: „Ar galėtum nustoti šnekė-

jusi apie tai – pradėk rašyti!“ Pabandžiau ir pamažu viskas išsirutuliojo. Esu svarsčiusi, kodėl kitų merginų sekėjų skaičius auga kur kas greičiau nei mano, – ko gero, taip

yra todėl, kad aš visiškai neteikiu tam prioriteto. Važiuo-

dama į kelionę nesivežu penkiasdešimties skirtingų dra-

LAMŲ SLĖNIS

83


bužių ir neprašinėju draugų, kurie tuo metu atostogauja, kad mane nuolat fotografuotų. Į visa tai žiūriu kur kas paprasčiau. O per atostogas apskritai stengiuosi nuo visko atsijungti. Fuerteventūroje pirmas kelias dienas neturėjo-

me telefono ryšio ir tai buvo pats geriausias poilsis. Tad jei manot, kad pavargot ir reikia kur nors išvažiuoti, iš tiesų pakanka išjungti telefoną.

– Ir vis dėlto – juk prabudusi iš ryto pirmiausia į rankas

imi telefoną?

– Kadangi telefonas – ir mano žadintuvas, anksčiau

išjungusi garsą dar kiek panaršydavau socialiniuose tinkluose. Bet baigiantis metams pasižadėjau sau daug daly-

kų, susijusių su meile sau. Todėl dabar išjungusi žadintuvą

telefono nebeliečiu, kol nuvažiuoju į darbą, – apie dvi valandas. Geriau jau pusryčiaudama fone įsijungiu kokį serialą ar klausau muzikos.

– Ką dar sau pasižadėjai?

– Skaityti daugiau knygų. Mokykloje piktybiškai ne-

skaitydavau, nes man tiesiog nepatiko, kad kažkas mane

verčia. Bet stiprus noras skaityti atsirado prieš porą metų, kai supratau, koks tai didelis malonumas. Labai mėgstu

pirkti knygas, nemėgstu jų skolintis. Geriau jau paremsiu rašytoją ir pasidėsiu knygą į lentyną užlenkusi puslapius su man patinkančiomis mintimis.

Taip pat pasižadėjau dar daugiau keliauti ir kuo dau-

giau laiko praleisti gamtoje.

– Vasarą mirkdavai vandeny – buvai užsidegusi van-

denlenčių sportu. O žiemą peršokai ant kitos lentos – snieglentės?

– Mama kažkada klausė, ar aš kada nors sustosiu ir pailsėsiu.

Ji pati – tikra darboholikė, kadangi mane užaugino viena – matyt, iš jos ir perėmiau norą bėgti, lėkti, nes juk galiu tiek daug visko nuveikti! Todėl vienas iš naujamečių pažadų buvo atrasti balansą tarp darbo ir laiko sau, išmokti sustoti ir pailsėti.

84

LAMŲ SLĖNIS


Nuo vaikystės esu tokia. Dešimt metų lankiau moder-

niųjų šokių būrelį, paskui trejus – dailųjį čiuožimą. Tai bu-

vo sena mano svajonė, bet įstojus mokytis tam tiesiog ne-

beliko laiko. Vis dėlto iki šiol kartais nuvažiuoju ant ledo, pačiuožinėju. O paskui mano gyvenime atsirado vanden-

lentės. Su kolege visą vasarą į vandenlenčių parką važinėjom kaip į darbą... Ten – labai smagi bendruomenė, daug drau-

giškų žmonių ir kiekvienas su savo skirtingomis patirtimis

ir veiklomis. Be to, daug laiko praleidi gamtoje, vandenyje, išmoksti naujų dalykų. Vasarai pasibaigus šovė mintis – o

ką gi aš veiksiu žiemą? Ir nusprendžiau peršokti ant kitos lentos – snieglentės. Išbandžiau, ir puikiai sekasi.

Kita seniai užslėpta mintis buvo alpinizmas. Išbandžiau

laipiojimą uolomis uždarose patalpose, ateinančią vasarą planuoju nuvažiuoti į Tatrus ar Alpes.

Kažkas klausė – ar man taip greitai viskas atsibosta, ar

tiesiog vis nerandu patinkančios veiklos? Būna visaip – vienos veiklos baigiasi dėl tam tikrų priežasčių, tada atsi-

randa kitos. Ir jei jau kažkas mane sudomina, neriu į tai giliai. Kitas dalykas – tai žmonės, kiekvienoje srityje jie

labai skirtingi ir be galo įdomūs, pažindamas juos ir pats sužinai naujų dalykų, tobulėji.

– O ką manai apie dabar tokį populiarų „nomadic

lifestyle“ gyvenimo būdą, kai žmonės keliauja po pasaulį neprisirišdami prie vienos vietos, kurdami internetinius verslus, rašydami blogus?

– Darbas kelionių srityje man leido suprasti, kad keliauti

nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jei tau nebesinori sėdėti biure, jei manai, kad gali rasti

veiklos internete – rašyti blogą, dirbti grafikos dizaineriu, fotografuoti ar tvarkyti kitų ženklų socialinius tinklus, – tai gali tapti smagiu gyvenimo būdu.

– Ar pati niekada nenorėjai taip gyventi?

– Man toks gyvenimo būdas patinka, tad kada nors gal

ir norėčiau tai išbandyti. Turiu bičiulį, kuris rašo straipsnius įvairiems užsienio klientams ir šiuo metu su sužadėtine

LAMŲ SLĖNIS

85


keliauja po Aziją, planuoja aplankyti Havajus, pakeliauti

po Jungtines Valstijas. Žvelgiant iš šalies, kyla mintis – iš kur jie tuos pinigus traukia... Bet iš tiesų jo gyvenimo

būdas mane įkvepia, supranti, kad labai norėdamas gali

viską. Ir tam, kad pradėtum, nereikia nei didelių pinigų, nei pažinčių. Kaip tik šiandien pintereste radau vieną Alberto Einsteino frazę, jis dėkojo visiems žmonėms, kurie

jam pasakė „ne“, nes tai jį išmokė viską pasidaryti pačiam. – Gal pasirinkus tokį gyvenimo būdą reikia susitaikyti,

kad ir tavo poreikiai turės būti mažesni, turėsi būti pasirengęs savaitę valgyti tik ryžius ir ne visada žinoti, kur šiąnakt nakvosi?..

– Manau, būna visaip – priklausomai nuo to, kiek gali

sau leisti. Bet jei tau tiesiog patinka nežinoti, kur šiąnakt

nakvosi, jei ta nežinomybė traukia, to gali pasiekti ir

turėdamas daug pinigų. Manau, kad tokiam gyvenimo būdui pirmiausia reikia drąsos ir išmokti nesijausti

priklausomam nuo pinigų. Juk mes nuo jų labai priklausomi. Viena mano buvusi kolegė metė atsibodusį darbą ir išvažiavo gyventi į Gruziją, miško trobelę. Pamenu, kažkas

juokėsi – koks čia gyvenimo būdas? O man atrodo, kad

mus visus kartu sudėjus nė vienas neturime tiek drąsos, kiek turėjo ji. Viską mesti ir gyventi taip, kaip tau tikrai patinka, reikia be galo daug drąsos.

Gerai pagalvojus, ir aš taip galėčiau, juk nelabai kas čia

mane ir laiko. Bet tikiu, kad niekas gyvenime nenutinka

be priežasties ir viskas nutinka savu laiku. Kaip ir meilė ateina tada, kai reikia. Tad jaučiu, kad kada nors galiu tam ryžtis, bet kol kas nespaudžiu savęs.

– Sutiktum, kad populiariausi socialiniuose tinkluose

yra tie, kurie atvirai dalijasi savo gyvenimo istorijomis, lyg žiūrėtum kokį realybės šou?

– Mano bičiulė Agnė Šimanskytė, kuri dabar kaip tik

žiemoja Azijoje, kartą feisbuke parašė, kad socialiniai tinklai mums tapo dienoraščiu, o juk dienoraštis visada

86

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

87


būdavo laikomas po devyniais užraktais ir, gink dieve, niekam nerodomas. O dabar savo gyvenimą pateikiame

lyg ant delno. Aš iki šiol dažnai rašau tik sau, užsirašinėju

tam tikras mintis, išsikeliu metų tikslus. Prieš kokius trejus metus rašiau, kiek norėčiau uždirbti, kiek sekėjų turėti, ką

nuveikti, ką turėti. Tai buvo daugiausia materialūs dalykai. O pastaraisiais metais mano užrašytas svarbiausias tikslas

visada būna toks pat – noriu būti laiminga. Juk į šį žodį telpa viskas. Tik kiekvienas savo laimę atranda vis kitaip.

Savo kasdienybę socialiniuose tinkluose viešinantys

žmonės, kurių iš tiesų visai nepažįstame, tarsi tampa mūsų draugais. Būna, renginyje su kuo nors susipažįstu ir jau

žinau, ką jis valgo, su kuo gyvena, kaip rengiasi, kur keliauja, bet nežinau, koks jis iš tiesų žmogus.

Dažnai socialiniuose tinkluose matai ir kaip rutuliojasi

dviejų žmonių santykiai. Dažnai tie santykiai išyra, nes tampa per daug vieši.

– O tu pati viešumo nebijai?

– Aš stengiuosi neperžengti tam tikrų ribų. Dalinuosi

kelionių vaizdais, knygomis, savo portretais, bet retai rodau

draugus, artimuosius. Suprantu, kad žmonėms būtų įdomu, bet norisi kai ką pasilikti tik sau. Neseniai atšvenčiau

gimtadienį. Namie su šeima valgėme picą, buvo labai smagi diena ir man visai nesinorėjo ja dalintis internete. Norėjau tiesiog pabūti su savo žmonėmis.

– Ar tavo instagramo paskyroje daug reklamos?

– Negaliu teigti, kad jos nėra, bet ten ne tiek daug

apmokamos reklamos. Stengiuosi nedirbti su ženklais, kurie man nepatinka, nenoriu būti skelbimų lenta. Sulaukiu

nemažai pasiūlymų iš įdomių mažų prekės ženklų ir jei

man tikrai labai patinka jų idėja, galiu pareklamuoti ir šiaip. Yra tokių influencerių, kurie už pinigus daro bet ką. O

aš, jei nesijausčiau gerai reklamuodama tam tikrą daiktą, tiesiog atsisakau pasiūlymo. Pavyzdžiui, vilkėti drabužiais, kurie visai ne mano stiliaus. Žmonės jau įpratę, kad už

88

LAMŲ SLĖNIS


reklamą reikia susimokėti, nors vis dar atsiranda tokių, kurie nori kelių įrašų ir siūlo 30 eurų. Tenka tiesiog mandagiai atsisakyti.

– Praskleisk paslapties šydą, kiek uždirba žymūs

tinklaraštininkai?

– Labai skirtingai. Vieni už įrašą prašo 50 eurų, kiti –

100, dar populiaresni – kelių šimtų. Galvoje turiu apytikslį savo paslaugų kainoraštį, bet visada esu linkusi derėtis, juk ne viskas pinigais pamatuojama. Kol kas man tai – tik papildomas uždarbis, juk turiu ir kitą darbą.

– O populiarumas ar kutena širdį? Juk nori nenori

tampi atpažįstamas, tavo gyvenimą nuolat seka tūkstančiai nepažįstamų žmonių...

– Nepasakyčiau, kad mane labai atpažįsta. Bet sulaukiu

nemažai žinučių iš nepažįstamų žmonių, jie klausia

patarimų, dažnai bendrauja su manimi kaip su drauge. Viena vertus, smagu, kad tavimi pasitiki, bet ar norėčiau kada nors pamatyti save ant žurnalo viršelio? Kol kas taip nemanau. Nujaučiu, kad dauguma žymių žmonių nėra labai

laimingi, nes jų gyvenimas afišuojamas viešai, o būdamas

atpažįstamas, viešumoje privalai nuolat būti kiek kitoks, nei esi iš tikrųjų. O kam gi patinka bėgti nuo savęs? Man būtų kur kas smagiau save realizuoti kitaip, galbūt vesti

mokymus, dalintis savo žiniomis su kitais, nei matyti savo veidą žurnale ir galvoti – kiek daug gyvenime aš pasiekiau!

LAMŲ SLĖNIS

89


MOKYTOJAS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Norėčiau, kad mano mokykloje būtų buvęs toks mokytojas. Kviečiantis atvirai kalbėtis, kiekviename žingsnyje ieškoti prasmių ir klausti kodėl, kuklus ir be patoso, nestatantis savęs į viską žinančiojo poziciją, tačiau keliantis kažkokią tylią pagarbą ir pasitikėjimą. Šiais laikais, kai mokytoju būti iš tiesų labai sudėtinga, sugebantis atrasti džiaugsmą ir prasmę pačiuose mažiausiuose dalykuose ir nuoširdžiai tuo pasimėgauti. Turbūt šių savybių vedinas Salomėjos Nėries gimnazijos mokytojas DONATAS KRIUKAS ir atėjo mokyti. Ne tik technologijų ir dizaino, bet ir buvimo geru žmogumi.

– Donatai, kodėl šiandien mes susitinkame mokyklo-

je, o ne kažkur kitur? Ar jau atsakei sau į klausimą – kodėl esi mokytojas?

– Kaip ir daugelis jaunų žmonių, aš ieškojimo, ką noriu

veikti ateityje, neišvengiau. Stojimo metu mane suviliojo

žodžiai „technologijos ir dailė“. Žodis „technologijos“ man buvo naujas – besimokant mokykloje technologijų pamo-

ką vadinome darbais, todėl ši sąvoka buvo neatrasta ir įdomi. Taip pat žavėjo dailė – visada patiko būti kažkur šalia meno, patiko lipdyti, kurti. Jau tik nuvykęs studijuoti su-

90

LAMŲ SLĖNIS

pratau, kad už technologijų iš tiesų slepiasi darbai, tačiau man tai labai tiko. Besimokydamas ir dalyvaudamas įvai-

riose veiklose pamačiau, kad dizainas šioje srityje yra labai

silpnai ištobulintas. Pajutau, kad ši sritis galėtų būti mano, pradėjau domėtis, ruošti medžiagą, dalyvauti seminaruose, vėliau – juos vesti. Taip patekau į sistemą, prie kurios galėjau prisidėti ir pats.

Vėliau mano kelyje pasitaikė projektas „Renkuosi mo-

kyti“. Pabandžiau jame sudalyvauti, perėjau didelę atranką

ir patekau. Mano dėmesį atkreipė projekto idėja – į mo-


kyklą svarbu įnešti naujų vėjų, mokykla turi keistis. Visos

šios mintys mane labai žavėjo ir įkvėpė. Nors tuo metu jau

– Papasakok man, koks yra mokytojo darbas?

– Labai dinamiškas. Jame daug ne tik vadybos, bet ir

turėjau nuolatinį darbą, dirbau spaudos dizaino srityje,

psichologijos. Tai visiškai nemonotoniškas darbas. Nors kar-

sirinkau mokyti. Prisimenu, pirmieji metai mokykloje bu-

čia daug, tik ne visada jie labai smagūs. Šiandien Lietuvos

turėjau veiklą, kurią galėjau tęsti, kurioje man sekėsi, – pa-

vo sudėtingi – daug ruošimosi, daug pokyčių. Programa įpareigojo mokykloje dirbti dvejus metus, o šiandien skai-

čiuoju jau dešimtus. Į mokyklą atėjau dėl iššūkių: naujumo, modernumo, saviraiškos. Kol kas iššūkių netrūksta – turbūt dėl to šiandien ir galime apie tai kalbėtis. (Šypsosi.)

tais daug problemų ir tampa monotonija. ( Juokiasi.) Iššūkių

švietimo sistema ieško savęs, o kai pats esi joje – jautiesi šiek tiek pasimetęs, gyveni nežinomybėje. Į tai aš žiūriu dviprasmiškai. Iš vienos pusės, nežinojimas atveria kelius, esi laisvesnis priimti naujoves, jų ieškoti, jomis gyventi. Iš kitos pusės – nežinomybė vargina, kyla abejonė, ko mes siekiame?

LAMŲ SLĖNIS

91


– Kaip tu žiūri į visa tai, kas vyksta dabar: streikai, pro-

blemos, mokytojo profesijos prestižas?

– Stengiuosi atsiriboti nuo visų šių dalykų. Esu tikras,

kad mokytojo prestižas priklauso nuo kiekvieno mokytojo

tiesiogiai – kaip tu jautiesi toje profesijoje, kiek padarai dėl mokyklos, dėl mokinių, savo darbo vietos – tiek grįžtamosios vertės ir gauni. Turi pats žinoti, ką gali padaryti ge-

riausiai, turi stebėti aplinką, kas vyksta Lietuvoje, visuomenėje, o ne užsidaryti į tradicijų burbulą ir įkyriai bandyti

visiems primindinėti, kad anksčiau buvo geriau. Gyvenimas nostalgijoje ir tikėjime, kad anksčiau mokiniai buvo darbš-

tesni, niekur nenuveda. Labai svarbu priimti dabartinę si-

tuaciją ir ieškoti būdų ją pakeisti. Jeigu to daryti nenori – reiškia, ši vieta tau netinka, ieškokis kažko kito. Man atro-

do, svarbu atrasti save šiuolaikinėje mokykloje, nes vaikai

nėra iš praeities, vaikai yra iš dabar, tad kodėl jiems turėtų tikti metodai, veikę prieš kelis dešimtmečius? Žinoma, yra

daug sudėtingų situacijų, o džiaugsmų – mažai, tačiau kaskart jiems įvykus atsiperka visos problemos. Štai sėdžiu ant

mokinio sukurtos kėdės, ji mane džiugina jau pusę metų ir vien dėl to galiu sugerti dalį neigiamų emocijų.

92

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

93


– Kokios problemos tau mokykloje kelia didžiausią

nerimą? Ar dažnai tenka patarti, išklausyti?

– Emocinės. Mokiniai turi tikrai daug emocinių pro-

blemų. Visi jie – labai jautrūs. Neretai savo bloga nuotaika jie pridengia daug dalykų: tam tikro darbo ar užduoties

nedarymas tik dėl to, kad šiandien – bloga nuotaika. Prisimenant save, tokio argumento mokykloje niekada nebūčiau

naudojęs. Mokykloje daug vaikų iš nepilnų šeimų – tai jautrus socialinis kontekstas, kurio negalima pamiršti. Turi

būti budrus, nujausti, kas kiekvieną vaiką gali užgauti. Daž-

nai vadovaujuosi intuicija, tačiau sprendimų siūlyti už kitą nedrįstu. Man atrodo, kad tai per daug pavojinga – gali nukreipti ten, kur mokinys eiti visai nenori. Tačiau pasiūlau

variantus: kad prieš priimdamas sprendimą pagalvotų, pabandytų, eksperimentuotų, atsisakytų kategoriškos pozici-

jos. Tai labai intuityvu. Vis dėlto čia aš esu atviras. Jei kažką užgaunu – atsiprašau, juk negalėjau žinoti, kad tam tikras dalykas mokinį gali paliesti tiesiogiai. Niekada nestatau

savęs į viską žinančiojo, galinčiojo poziciją, nebijau pasakyti, kad tam tikrų dalykų aš nemoku taip pat kaip ir jie. – Kokie yra šiuolaikiniai mokiniai?

– Mokiniai mokykloje drąsūs, tačiau reiktų kalbėti apie

tai, į ką ši drąsa nukreipta: dažnai – į atsiribojimą nuo ki-

tų, nuo užduočių atlikimo. Aš labai pasigendu iniciatyvos, ir nebūtinai tik savo pamokose. Yra keli visuomeniški, iniciatyvūs mokiniai, savanoriaujantys, dalyvaujantys, tačiau

daug ir tokių, kurie susikuria sau laisvo laiko būti namie prie kompiuterio. Drąsa jiems pasiteisina.

– Kaip padaryti, kad vaikas norėtų mokytis? Kaip jį

motyvuoti?

– Kažkas tikrai gautų apdovanojimą, jei sugebėtų atsa-

kyti į šį klausimą. ( Juokiasi.) Aš manau, kad viskas vyksta per santykį. Su vienais santykis pavyksta, atsiranda abipusis pasitikėjimas. Su kitais – ne. Tada mokinys tiesiog me-

chaniškai atlieka paskirtas užduotis. Neturiu misijos pa-

94

LAMŲ SLĖNIS


veikti visus. Nemanau, kad turiu save plakti, jei mano asmenybė netinka kažkuriam mokiniui. Juk tam, kad tap-

čiau jo draugu, nepamesiu savęs ir netapsiu klounu. Aš stengiuosi, kiek tik galiu, parodau galimybes, skiriu užduotis. Kitam galiu pasiūlyti daugiau: nukreipti, parodyti

dar daugiau galimybių, idėjų, kur galima sužinoti daugiau, įlįsti giliau. Jei atsiranda bent vienas toks, kuris nori eiti, daryti, dalyvauti, inicijuoti, – tai didelis laimėjimas. Toji sėkmė, mano galva, susikuria per asmeninį santykį.

– Skaičiau tave tituluojant vienu perspektyviausių mo-

kytojų Lietuvoje. Kokius kriterijus sau keli? Ar turi savo paties mokytojavimo principus?

– Prisimenu, kažkada sukūriau dekoratorių būrelį, bet

pamačiau, kad į jį ateina vienas, du, kartais – nė vienas

mokinys. Labai krimtausi dėl to, klausiau savęs, kodėl taip yra. Tačiau galiausiai supratau: šiai mokyklai turiu pada-

ryti viską, ką galiu geriausiai, o tai pajutę kiti prisidės. Šia logika vadovaujuosi iki šiol – nesidraskau, kad kažkam

įtikčiau. Noriu, kad mokykla būtų gera, kad į ją noriai at-

eitų mokiniai, kad jie mielai čia būtų, nebijotų, kalbėtų. Tokių principų laikausi. Visiems esu pasakęs – jeigu turite idėją, norite ją įgyvendinti – ateikite, sakykite, prašyki-

te pagalbos. Aš pats mokykloje esu išgyvenęs tą kančią, kai turėdamas idėją ilgai kaupiausi, bet taip ir neišdrįsau – ne-

buvo žmogaus, kuriam galėčiau pasipasakoti. Dėl to pats stengiuosi palaikyti bet kokias iniciatyvas, suteikti pagalbos

visiems, kada tik galiu. Tai man daug reiškia – kad mokiniai ir kolegos pajustų palaikymą. Niekada neatsisakau, nes gero žmogaus buvimas mokykloje man labai svarbus.

– Dėstai technologijų ir grafinio dizaino pamokas.

Papasakok, kokias užduotis formuluoji mokiniams? Ko juos mokai?

– Užduotys – labiau sąlygų nusakymas, variantų pasiū-

lymas. Tai tarsi karkasas, į kurį noriu, kad mokinys dėtų

savo prasmes. Niekada nesakau, ką daiktas turi reikšti, iš

LAMŲ SLĖNIS

95


96

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

97


ko konkrečiai jį pagaminti. Visada paaiškinu, kodėl ši užduotis naudinga, skatinu imtis ir savų užduočių. Noriu, kad

kuriant bet kokį daiktą – kėdę, užrašą – mokiniui kiltų klau-

simų, atsirastų noras domėtis, prasmė, socialinis kontekstas. Svarbu, kad jie išlaisvintų savo mintis. Žinoma, neretai būna, kad mokiniai pasirenka lengviausią kelią – padaro tai, ką aš pateikiau kaip pavyzdį. Kiti nori pagalvoti ilgiau, nustebinti

save ir kitus. Čia aš matau sėkmę – žmogus įsijungia ir supranta, kodėl tai daro, ne tik bukai kažką atlieka. – Ar esi reiklus mokytojas?

– Man atrodo, kad nesu reiklus, tačiau jei paklaustum mo-

kinių, turbūt išgirstum, kad esu ne tik reiklus, tačiau ir griežtas, kartais net piktas. ( Juokiasi.) Pykčio tikrai nekaupiu, ne-

turiu nė vieno mokinio, ant kurio pykstu, nors nė neabejoju, kad kažkuris taip galvoja. Jeigu mokiniai triukšmauja, aš sto-

viu ir laukiu, kol jie nustos, – tokia neutrali mano reakcija. Turbūt dėl to jiems susikuria rimto ir be emocijų žmogaus paveikslas. O aš tai darau, nes žinau – veikia labiausiai.

– Kaip atrodo tavo svajonių mokykla, ideali vieta mokyti? – Tai erdvė, kurioje susirenka mokiniai, kolegos, joje vyks-

ta procesai ir visi jaučia prasmę, kodėl tai daro. Nežinau, ar tai tinka į kažkokį modelį, tačiau bet kuri veikla turėtų būti paremta prasmės ieškojimu, aplinkos nagrinėjimu: kodėl vieni

daiktai sukurti tokie, o ne kitokie, ką juos kurdamas žmogus galvojo, kokią jie kitam atnešė naudą. Man tai labai svarbu.

98

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

99


SVAJONIŲ PIRKINIŲ KREPŠELIS | TEN, KUR GIMSTA GERIAUSIOS IDĖJOS

T Tik tiek, kiek reikia

D

ši

Apgalvotas dizainas, subtilios spalvos, mi-

n

nimalistinis siluetas ir iki galo išbaigtas

tu

įvaizdis – taip galėtume apibūdinti „Ferm

si

Living“ darbo stalą. Kūrėjai suteikia galimybę patiems pasirinkti norimą stalviršį ir darbo stalo kojas – taip jūsų idėjų kampelis taps dar asmeniškesniu.

Miesto šviesos Daugiau nei septyniolika metų kuriančio, sofistikuotą skandinavišką funkcionalumą puoselėjančio danų gamintojo „Hay“ sukurtas stalinis šviestuvas „Marselis“ ant jūsų darbo stalo atneš žavaus urbanistinio šurmulio. Tai išskirtinio dizaino objektas, įkvėptas miesto gatves apšviečiančių lempų architektūrinio silueto. Iš plieno ir aliuminio pagamintas šviestuvo pagrindas yra kelių spalvų – kad būtų lengviau priderinti prie savojo darbo kambario interjero.

100

LAMŲ SLĖNIS


Tvarka – madinga

Darbo stalo aksesuarai – tai it paskutinis štrichas, pie-

iant tobulą savo darbo stalo paveikslą. Ir beržo medie-

nos pagaminta elegantiška žurnalų ar dokumentų dė-

uvė leis ant darbo stalo išlaikyti tobulą tvarką ir nepa-

imesti tarp įdomiausių minčių ir netikėčiausių idėjų.

Marmuro atgimimas Kiekvienas unikalus ir vis kitoks, nes pagamintas iš natūralaus marmuro luitų. Britų dizaino pasididžiavimas „Tom Dixon“ jau seniai pasakoja apie savo meilės romaną su šiuo madingu, prabangiu ir stilingu akmeniu. Būtent dėl to naujoji jų kolekcija papildyta dailiais miško žalios spalvos marmuriniais aksesuarais – popieriaus svareliais, padėkliukais, skirtingų formų žvakidėmis. Tai monumentalus ir išskirtinis darbo stalo aksesuaras.

LAMŲ SLĖNIS

101


ISTORIJA APIE LAIMINGAS AKIS Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Optikos salono „glasses on“ optometrininkė RAIMONDA SONIENĖ spinduliuoja užkrečiamu ramumu ir pasakoja, kad jos darbe susijungia ne tik medicina ir fizika, bet ir menas. Menas sukurti ryšį, pajausti žmogų, padėti jam atsisakyti baimių ir atsiverti. Moterį nuoširdžiai domina kiekviena akių istorija, galbūt dėl to vakarais užmerkus savas akis rytojus jos negąsdina, priešingai – kelia patį didžiausią susidomėjimą.

– Raimonda, tai kaip jus sužavėjo optometrininkės

dar daugiau. Juk vizitai pas medikus ar sveikatinimo

– Studijuodama sociologijos ir psichologijos magistrą

neretai jie jaučiasi nesuprasti, nesulaukę tinkamo dėmesio,

profesija?

pajutau, kad turiu laisvo laiko ir galiu papildomai padirbėti. Būtent tada užsimezgė mano draugystė su optika. Tapau

optike-konsultante ir neilgai trukus supratau, kad šiame

darbe galiu sėkmingai taikyti savo turimas psichologijos žinias. Lemtingas lūžis įvyko man supratus, kad mano

žinios įgautų dar didesnę prasmę, jei tapčiau optometrininke. Kad sujungusi psichologijos žinias, praktiką pardavimo srityje ir įgijusi naujų fizikos žinių, galėčiau žmogui padėti

102

LAMŲ SLĖNIS

specialistus žmonėms ne visada sukelia teigiamas emocijas, jautrumo. Aš nuoširdžiai norėjau ir buvau pasiruošusi

griauti šiuos stereotipus. Įstojau mokytis antrosios

specialybės – fizikos, siekiau optometrininko kvalifikacijos. Mane domino kiekviena akių istorija, degiau noru ne tik konsultuoti, bet ir dalyvauti kiekvienos akių istorijos

kūrime. Prisipažinsiu, praėjus vienuolikai metų šioje srityje

akių istorijos mane domina tik dar stipriau. Ir dabar jaučiu, kad ir aš stipriai prisidedu prie to, kad jos būtų laimingos.


LAMŲ SLĖNIS

103


– Papasakokite, koks yra jūsų darbas? Kuo jis jus žavi?

– Optometrininko darbas reikalauja atidumo, tikslu-

mo ir gilių žinių, nes čia susipina ir fizika, ir medicina. Parinkdamas akinių ar kontaktinių lęšių korekciją turi

taikyti konkrečias fizikos taisykles ir atsižvelgti į žmo-

giškuosius faktorius. O tai jau tampa menu... Tam, kad žmogus nejaustų baimių ir noriai pasakotų savo akių is-

toriją, visų pirma tu pats turi būti atviras ir patikimas. Mano galva, šio darbo sėkmė būtent nuo to ir priklauso – nuoširdaus susikalbėjimo.

104

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

105


106

LAMŲ SLĖNIS


– Juk iš tiesų, gero santykio su į saloną užsukusiu

žmogumi užmezgimas gali nulemti net atliekamų procedūrų sėkmę...

– Be abejo. Neabejoju, kad didesnė dalis optometrinin-

ko darbo sėkmės priklauso nuo sukurto abipusio ryšio. Kiekvienas atvejis, kiekviena akių istorija – individuali. Todėl kuo daugiau informacijos surenki, kuo labiau įsigilini į žmogaus poreikius, tuo didesnė pasitenkinimo garantija.

– Šis darbas apima gerokai daugiau nei vien tinka-

mų akinių parinkimą. Tai – bendravimas, gebėjimas suprasti, tiesa?

– Nemėgstu žodžio „klientas“ – tai atitolina mane nuo

žmogaus. Visi, kas užsuka pas mane, tampa mano pažįs-

tamais. Vizitas nėra apibrėžtas laiko: su vienais užtrunkame pusvalandį, o su kitais – kelias dienas po valandą. Man

labai svarbu ne tik išgirsti – noriu, kad ir aš būčiau teisin-

gai išgirsta. Taip pat stengiuosi palaikyti bendravimą su

žmogumi net ir išleidusi jį į gyvenimą su naujais akiniais. Gerai įsimenu veidus, todėl nepasidroviu prieiti gatvėje ir

pasisveikinti, dažnai būna, kad draugystę tęsiame virtua-

lioje erdvėje – man išties rūpi. Mano tikslas – būti arčiau žmogaus. Tik tada esu tikra, kad iškilus klausimui jis kreip-

sis tiesiai į mane, o man, asmeniškai susipažinusiai su žmogaus akių istorija, tęsti ją bus tik dar įdomiau.

LAMŲ SLĖNIS

107


– Jeigu reiktų išvardyti kelis svarbiausius akių priežiūros

ritualus, kokie jie būtų? Kas kasdien prižiūrint akis svarbiausia?

– Visų pirma, akių higiena. Šiuolaikinio gyvenimo tem-

pas daro įtaką mūsų bendrai sveikatai ir, be abejonių, labai

uogos ir daržovės, vitaminų A, E ir D turintis maistas, antioksidantai liuteinas ir zeaksantinas.

– Galiu spėti, kad kasdien į darbą einate nusiteikusi

apkrauna akis. Akių higienos taisyklių privalo paisyti ne

pozityviai? Pasakykite atvirai, ar tikrai įmanoma kie-

regėjimą. Tokie įpročiai kaip taisyklinga laikysena, apšvie-

– Gyvenime esu pozityvus žmogus, todėl ir darbe po-

tik turintys regos sutrikimų, bet ir norintys palaikyti gerą

kvieną dieną džiaugtis tuo, ką darai?

timas, darbo ir poilsio režimai turėtų tapti kasdieniu ritu-

zityvumo man netrūksta. Vis dėlto svarbu suprasti, kad

cija. Reguliari akių patikra gali padėti palaikyti gerą regė-

manda. Palaikome vienas kitą, džiaugiamės pasiekimais,

alu. Labai svarbi ir reguliari akių patikra ir tinkama korekjimą ir išvengti rimtesnių akių sutrikimų. Neturint nusi-

skundimų profilaktiškai reiktų tikrinti akis kasmet, o tu-

rintiems regos sutrikimų – dar dažniau – kas pusę metų. Taip pat svarbų vaidmenį atlieka teisinga ir tinkama ko-

rekcija. Nepamirškite, kad per silpni ar per stiprūs akiniai vienodai vargina akis. Tik tinkama korekcija gali užtikrinti regėjimo komfortą ir pristabdyti regos sutrikimų progre-

savimą. Nepaprastai svarbi ir sveika mityba. Ji gali sustiprinti regėjimą, apsaugoti akis nuo kai kurių ligų atsiradi-

108

mo ir jas sulėtinti. Geriausi akių draugai yra spalvotos

LAMŲ SLĖNIS

savaime jis neatsiranda: jį kuriu kartu su nuostabia ko-

esame atviri vieni kitiems. Kita vertus, kaip gali nesidžiaugti, jei myli tai, ką darai? Šito dalyko niekaip nesu-

vaidinsi – tiesiog išeina natūraliai. Kasdien džiaugiuosi, kad darbas man nėra rutina. Kiekvienas atvejis, pašne-

kovas, kiekviena diena vis kitokia, savaip įdomi. Iš kie-

kvienos akimirkos gali pasiimti tiek, kiek nori pats. O aš noriu, kad naktį užmerkus akis rytojus negąsdintų, bet keltų susidomėjimą. Pavyksta. (Šypsosi.)


LAMŲ SLĖNIS

109


– Raimonda, nemažai girdėjau apie jus ir iš jūsų spindu-

liuojančią ramybę. Ar jau žinote, kaip gyvenime ją surasti?

– Mano ramybės uostas – šeima. Turiu vyrą, nuostabią

dukrą, tėvus, šunį. Kai šeimoje jauti harmoniją, visur kitur

irgi natūraliai išlieki ramus. Jautiesi saugus, nieko neslepi, gal todėl ramybė pati spinduliuoja iš vidaus?

Aš ir mano šeima kartu ėjome mano svajonės link: ma-

no vyras buvo rūpestingas tėtis, kai išvykdavau studijuoti. Dukra ilgėdavosi, bet kantriai laukė, tėvai palaikė ir skatino. Taip mano svajonių profesija tapo ir šeimos svajone. Įvyko

grandininė reakcija, kuri tęsiasi iki šiol. Žmonėms dažnai

sunku sustabdyti save ir namų problemų neatsinešti į darbą, o darbo – į namus. Aš stengiuosi, kad tiek vienur, tiek kitur problemų apskritai būtų kuo mažiau, nehiperbolizuoju men-

kniekių. Kiekvienas iš mūsų galime pasirinkti: džiaugtis

mažais dalykais arba dėl jų verkti. Aš renkuosi džiaugtis. (Šypsosi.)

110

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

111


GALIU BŪTI VISOKIA Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

Interjero salono „Decosense“ meno vadovę AGNĘ POVILONYTĘ gatvėje gali sutikti vilkinčią tiek klasikinius baltus marškinius, tiek butanietišką tautinį kostiumą. Ji teigia nesiekianti niekam nieko įrodyti, tenorinti gerai jaustis savo kailyje.

112

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

113


„Manyje gyvena skirtingos stichijos, todėl ir mano stilius nėra vienalytis. Patinka ir puošnūs drabužiai (praėjusiame gyvenime tikriausiai gyvenau kur nors rūmuose!), taip pat artimas ir japoniškas minimalizmas, vintažiniai 90-ųjų, 80-ųjų rūbai. Stiliaus sąvoka labai plati – aš galiu būti visokia“

114

LAMŲ SLĖNIS


„Stiliaus pojūtis atėjo iš vaikystės – mane supo daug kūrybos, gyvūnų, mama ir močiutė puoselėjo mano laisvę ir leido pačiai rinktis, ką dėvėsiu. Visas sukneles rinkdavomės drauge. Todėl ir dabar deriniai gimsta intuityviai. Tereikia savęs paklausti – ir gausi atsakymą.“

LAMŲ SLĖNIS

115


„Turiu keletą derinių, su kuriais visada gerai jaučiuosi. Vienas jų – butanietiškas vyriškas vilnonis kostiumas, kurį iš kelionės po Tibetą, Nepalą ir Butaną parsivežiau prieš ketverius metus. Mane visad žavėjo tautiniai kostiumai, turiu tradiciją iš kiekvienos kelionės tokį parsivežti. Norėdamas pasipuošti, gali dėvėti jį su baltais marškiniais ir specialiu diržu. Tokius kostiumus Butano gyventojai dėvi kiekvieną dieną, o viršutinę dalį, esančią virš diržo, naudoja kaip rankinę ar maišelį savo daiktams ir nešuliams susidėti, tad ji visada atrodo labai architektūriškai.“

116

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

117


„Turiu nemažą kimono kolekciją – juos dėviu tiek namuose, tiek norėdama pasipuošti, darydama veido masažus ar šaudymo iš lanko treniruotėse. Mėgstu dėvėti kostiumus. Jei kurčiau madą – tai tikrai būtų vyriška mada.“

118

LAMŲ SLĖNIS


„Kurį laiką mėginau į savo drabužinę įnešti spalvų, tačiau jas prisijaukinti man sekasi sunkiai. Dirbant interjero salone mane kasdien supa daugybė spalvų ir raštų, tad pačios apranga turi neblaškyti, koncentruotis reikia ne į save, o į aplinką, iš kurios ir semiesi įkvėpimo. Dėvėdama santūrias spalvas aš daug ramesnė, geriau jaučiu formas, lengviau priimti sprendimus ir patarti žmogui, kokį dizainą rinktis.“

LAMŲ SLĖNIS

119


120

LAMŲ SLĖNIS


„Man patinka žiedai, masyvesni kaklo papuošalai. Kai ėmiau mokytis kosmetologijos, procedūrų metu turėdavau visus savo aksesuarus pasidėti į šalį, būdavo nejauku, jausdavausi it apsinuoginusi. (Šypsosi.) Po to natūraliai prie to pripratau, tačiau kai galiu, labai mėgstu mūvėti žiedus, puoštis vėriniais.“

LAMŲ SLĖNIS

121


„M

pake

sijon

gyve

tą ve

saug

drab

kost

„Niekam nenoriu nieko įrodyti – tiesiog noriu gerai jaustis savo kailyje. Manau, kad stilius yra savęs išraiška – taip, kaip save tuo momentu jaučiu, išreiškiu per visas savo drapanas! Tačiau jei nedėviu spalvų, nereiškia, jog manyje tamsa. (Šypsosi.) Iš tikrųjų geriausiai jaučiuosi dėvėdama juodus drabužius, juodoje spalvoje gyvena visos kitos spalvos. Taip pat patinka ir balta, jos teikiamas švaros pojūtis.“

122

LAMŲ SLĖNIS


Mėgstu ir pati atnaujinti savo drabužius. Radusi seną mamos sijoną sumaniau jį šiek tiek

eisti. Akriliniais dažais pataškiau jo priekį, o po kurio laiko pasisiuvau net keletą tokių pačių

nų pagal tą patį modelį! Supratau, jog seną drabužį galima nesunkiai prikelti naujam

enimui. Taip jis iškart tampa autentiškas, kitoks, mielesnis tau pačiam – bet smagu ir kad

ertina kiti, atsiranda užsakymų. Atsakingiau vartoju tiek pati, tiek ir mano aplinka. Juk reikia

goti tai, ką turi. Su šia idėja gimė noras keisti aplinką, kurioje gyvenu, atnaujinti senus

bužius ne tik juos perdažant, bet ir persiuvant, pridedant daugiau detalių. Sijonai, liemenės,

tiumai, netgi paltai gali atrasti naują gyvenimą.“

LAMŲ SLĖNIS

123


„Stilingas žmogus turi būti sąmoningas ir sąžiningas pats sau. Jis daro tai, kas jam patinka, per save transliuoja, ką jaučia. Manau, jog visi turi stiliaus pojūtį, tereikia intuicijos, kuri ateina per savęs pažinimą.“

124

LAMŲ SLĖNIS


„Interjero salono kūrybos vadovės darbas yra labai dinamiškas. Smagiausia, kad gali prisiliesti prie garsių pasaulio mados namų, pažinti jų istoriją ir ja pasidalyti su kitais. Juk kiekvienas daiktas turi savo pasaką.“

LAMŲ SLĖNIS

125


„M

pake

sijon

gyve

tą ve

saug

drab

kost

„Sakoma, jog sulaukus trisdešimties norisi naujų potyrių – taip ir aš ėmiau kelti klausimą, kokia sritis dar mane žavi. Buvau nusprendusi, jog jei keisiu specialybę, tai bus kostiumo dizaino, mados verslo sritis, tačiau vasarą prieš porą metų atėjo supratimas, jog jau dabar galiu užsiimti dizainu. Todėl pasirinkau visiškai naują amatą – ėmiau mokytis kosmetologijos. Tai dar vaikystėje kilęs noras, kurio nepabūgau įgyvendinti šiame gyvenimo etape – prieš pat savo trisdešimtmetį sužinojau, kad įstojau į kosmetologijos studijas.“

126

LAMŲ SLĖNIS


Mėgstu ir pati atnaujinti savo drabužius. Radusi seną mamos sijoną sumaniau jį šiek tiek

eisti. Akriliniais dažais pataškiau jo priekį, o po kurio laiko pasisiuvau net keletą tokių pačių

nų pagal tą patį modelį! Supratau, jog seną drabužį galima nesunkiai prikelti naujam

enimui. Taip jis iškart tampa autentiškas, kitoks, mielesnis tau pačiam – bet smagu ir kad

ertina kiti, atsiranda užsakymų. Atsakingiau vartoju tiek pati, tiek ir mano aplinka. Juk reikia

goti tai, ką turi. Su šia idėja gimė noras keisti aplinką, kurioje gyvenu, atnaujinti senus

bužius ne tik juos perdažant, bet ir persiuvant, pridedant daugiau detalių. Sijonai, liemenės,

tiumai, netgi paltai gali atrasti naują gyvenimą.“

LAMŲ SLĖNIS

127


128

LAMŲ SLĖNIS


„Dar viena veikla, kurią atradau panašiu keliu, – tai Kyudo – vienas seniausių Japonijos kovos menų ritualas, kurio metu iš lanko šaudoma į taikinį. Šio ritualo metu labai svarbus susikaupimas, koncentracija. Kiekviena maža detalė labai svarbi: jei tavo kūnas ar riešas bent truputį pasisuko į kitą pusę, niekada nepataikysi. Vis dėlto tikslas nėra pataikyti, nors ir labai žmogiška to norėti – svarbus pats procesas. Kyudo man yra susikaupimas, savęs surinkimas. Lankas mane moko būti čia ir dabar. Būdama maža labai norėjau tapti samurajumi, tad prieš dvejus metus netikėtai atradusi Kyudo supratau, jog šaudymas iš lanko – tai dar vienos vaikystės svajonės išsipildymas!“ (Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

129


„Rytų kultūra, lankų meistrystė, kelionės, skirtingi žmonių keliai, netgi kvapai yra mano įkvėpimai. Per kvapą galiu prisiminti visus nutikimus, istorijas su kvapais sieju ir dabar. O didžiausia mano įkvėpėja yra gamta. Joje gali rasti visko – užtenka išeiti į mišką, pabėgioti, ten pakvėpuoti. Dar, nors ir nesu melomanė, mane visada kūrybiškai nuteikia muzika.“

130

LAMŲ SLĖNIS


„Manau, kad iš mados niekada neišeis tiek žiemą, tiek vasarą praverčiantis kašmyrinis megztinis. (Juokiasi.) O kalbant plačiąja prasme – gera vidinė būsena, mylima veikla, kasdien vedanti į priekį.“

LAMŲ SLĖNIS

131


LAGOM – ATRASTI AUKSO VIDURIUKĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė | Nuotraukos ir vizualizacijos: „Ausrine Studio 3D“ Švediškas žodis „lagom“ – tai visame pasaulyje išpopuliarėjusio šiaurietiško gyvenimo būdo apibrėžimas, aprėpiantis pačius įvairius mūsų kasdienio gyvenimo aspektus. Lagom – tai galimybė (o ir būtinybė!) trumpam stabtelėti ir atitrūkus nuo vis greitėjančio pasaulio pulso įsiklausyti į savo vidinį balsą, atsinaujinti emociškai ir fiziškai, išmokti gyventi harmoningai bei sąmoningai ir susikurti savotišką jaukumo kokoną, kuriame jaustumėmės saugūs ir ramūs. Kas yra lagom?

Visur gerai – namuose geriausia

Nelengva glaustai paaiškinti, ką reiškia lagom. Šis žodis,

Kad ir kiek daug keliautume, kad ir kaip dažnai keistume

kartais verčiamas kaip „nei per daug, nei per mažai, tik tiek,

gyvenamąją vietą, namai – tai vieta, kur visi norime to paties:

viduriukas, ir balansas, ir nuosaikumas, ir harmonija. Ir tai

kas ir kokie mes esame. Namų jausmas – neatsiejama šios

kiek reikia“, iš tiesų turi ir daugiau sinonimų: tai ir aukso

pats taikliausias ir išsamiausias šiaurietiško charakterio, savimonės ir gyvenimo dėsnių apibūdinimas.

šiaurietiškos filosofijos dalis.

Lagom moko, kaip namuose susikurti ramią ir jaukią

Lagom mums padeda atrasti tikrąjį savo kelią ir eiti juo

atmosferą, kad grįžus po darbo visos stresą keliančios mintys

kai nuolatinis spaudimas jau tapo įprastas, kai privalome

su kuriais juntate asmeninį ryšį, tuos, kurie jums brangūs

per pačias įvairiausias kasdienes situacijas. Gyvenant laikais, sekti kas sekundę besikeičiančias pasaulio naujienas, technologijų progresą ir popkultūros tendencijas, išties verta atsigręžti į Europos šiaurę, kur ne globalios problemos ir ne

populiarumo vaikymasis, o būtent nuosaiki harmonija įvardijama kaip pats svarbiausias gyvenimo aspektas.

Kaip pritaikyti lagom filosofiją kasdieniame gyvenime ir

ko ji moko apie mus pačius? Kaip pasitelkus lagom kurti harmoningą aplinką namuose, santykiuose, darbe ir visuo-

menėje? Lagom teigia, kad egzistuoja daugybė mažų galimybių ir pasirinkimų, kurie mus veda į šį kelią.

132

ramybės ir jaukumo. Lagom namai – tai erdvė, atspindinti,

LAMŲ SLĖNIS

liktų už durų. Dekoruodami namus rinkitės daiktus ir baldus, emociškai ir patrauklūs estetiškai. Daiktai, kuriais apsupame save, turėtų daryti mus laimingus ir skleisti džiaugsmą. Ir visai nesvarbu, ar tai itin elegantiška sofa, kuriai kantriai tau-

pėte keletą mėnesių, ar mažytis pigus suvenyras iš įsimintinų atostogų. Lagom filosofija paprasta: norėdami išsivalyti namus nuo nereikalingų daiktų, pradėkite juos skirstyti į dvi

kategorijas: praktiška ir emociška. Visa tai, ko negalite priskirti nė vienai šių kategorijų, tiesiog išmeskite.

Idealu, jei daiktas atliepia abu aspektus – jis ir funkcionalus,

ir sentimentalus. Tačiau reikia nepamiršti, kad svarbiausia – su-


LAMŲ SLĖNIS

133


sikurti erdvę, kurioje jaustumėmės laimingi ir ramūs. At-

kreipkite dėmesį, kad visumą kuria net menkiausios smul-

kmenos: nuo tam tikras emocijas žadinančio namų kvapo, gyvų augalų, į namus įnešančių dalelę gamtos, pasirinktos

spalvų paletės ar nuotraukų, kuriomis įprasminate prisimi-

nimus, iki dekoratyvių daikčiukų, kuriuos statote ant lentynos. Lagom savotiškai artimas fengšui filosofijai. Abiejų tiks-

las toks pat – sukurti harmoningą erdvę ir kiek galima la-

biau priartėti prie tobulybės. Lagom mus moko kasdienius įpročius ugdyti mažais žingsneliais. Ir teigia, kad rutina

formuojasi per nuoseklią elgseną, o ne veiksmų trukmę. Tad raktas į stabilumą jūsų gyvenime yra nuoseklumas. Mažiau yra daugiau Ir paprastumas! Jis, galima sakyti, yra lagom filosofijos

ašis. Užuot į namus žvelgus lyg į išbaigtą paveikslą, lagom siūlo įsivaizduoti baltą drobę ir joje pamažu dėlioti gyvybės

pilnas erdves, kuriose daiktai galėtų būti derinami tarpusavyje, o panorus – perstumdomi lyg žaislinės kaladėlės.

Lagom – tai „mažiau yra daugiau“ filosofija. Tad joje di-

džiausia prabanga – švarios linijos, geras skonis – tai taupu-

mas, rafinuotumas – nuosaikumas, o pati geriausia spalva – neutrali. Todėl švedų namų sienos taip dažnai tiesiog bal-

tos: lyg fonas emociškai svarbiems prie jų apsigyvenantiems

daiktams. Vadovaudamiesi lagom filosofija švedai didžiausią dėmesį skiria daiktų kokybei, praktiškumui ir ilgalaikiškumui. Verčiau pirkti mažiau, bet investuoti į kokybę.

Nors Švedijoje daug kalbama apie paprastumą ir neutra-

lumą, vis dėlto neapsigaukite – švedų namuose apstu ryškių spalvų ir raštų. Skirtingos tekstūros ir formos pasklinda po

namus pagalvėlių, minkštų užtiesalų ar užuolaidų audiniais. Minimalisto gyvenimas Lagom kalbama apie asmeninių poreikių ir mūsų gy-

venamos aplinkos dermę. Tai yra, ragina mus nepamiršti, kaip svarbu būti socialiai atsakingam ir vartoti tik tiek, kiek

iš tiesų būtina. Gal jums visai nereikia didelio namo, jei visus jūsų poreikius gali išpildyti nedidelis jaukus butukas?

Juk mažesnė erdvė – tai ir mažiau nereikalingo streso. La-

134

LAMŲ SLĖNIS


gom siūlo kuriant savo tobulus namus pradėti nuo mažų

pokyčių, kurie pamažu kurtų vis didesnę gyvenimo kokybę. Giliai švediškame gyvenimo būde įsišaknijęs minima-

lizmas mus išlaisvina nuo daugybės nereikalingų pareigų

ir atsakomybių. Jis padeda sužydėti individualiam skoniui

ir stiliui. Atradus visa tai ir prasideda pati įdomiausia žaidimo „kuriu savo namus“ dalis. Supratę, kas iš tiesų artima

ir svarbu mums patiems, galėsime susikurti saugią ir harmoningą erdvę. Apskritai švediškasis, arba lagom, mini-

malizmas nereikalauja nieko atsisakyti – jis tik skatina atrasti dar daugiau vertės daiktuose, kuriuos jau turime.

Lagom nereikalauja namuose daryti dramatiškų per-

versmų. Nes tai būtų nerealistiška ir kainuotų daug laiko ir pinigų. Lagom tik siūlo nuoširdžiai pasvarstyti, kodėl

gyvename apsikrovę daiktais, kurie galbūt mums nieko nereiškia, bet įkyriai kėsinasi į mūsų erdvę... Gal kai ku-

riuos baldus tereikia perstumti į kitą vietą ir jie suspindės kitomis spalvomis? Pamėginkite seniems daiktams su-

teikti naują gyvenimą atskleisdami visai kitą jų paskirtį. Lėtai ir kiek savanaudiškai Su lagom filosofija švedai nesiskiria ir užvėrę namų duris. Lagom siūlo dieną pradėti nuo paprasto klausimo: ką

galėčiau padaryti, kad jausčiausi gerai? Ir šį klausimą sau

turėtumėte užduoti bent kelis kartus per dieną. Stabtelėti ir prisiminti, kad vidinė pusiausvyra – visų svarbiausia. Lagom

mus moko gyventi sąmoningai, neskubant ir įsiklausant į savo mintis bei kūną, kad ir ko jie iš mūsų reikalautų. Šiuo

atžvilgiu lagom nepalieka jokių kompromisų – savo gerovės galima siekti net kiek savanaudiškai!

Lagom artimas kitam populiariam konceptui – „slow

living“, lėtam gyvenimo būdui. Ši filosofija ragina nepamirš-

ti, kaip svarbu tinkamu metu sustoti ir pasirūpinti savimi, savo jausmais ir emocijomis. Kalbant apie paprasčiausias kasdienes situacijas bei vartotojiškumą, lagom primena, kad

labai dažnai mūsų poreikiai yra kur kas mažesni nei norai. Ir priešingai, kalbant apie emocijas, lagom teigia, kad mūsų poreikiai išties gali viršyti mūsų norus ir tai visiškai normalu. Kaip ir verkti ar juoktis lygiai tiek, kiek mums to reikia.

LAMŲ SLĖNIS

135


Aušrinė Samauskienė „Ausrine Studio 3D“ įkūrėja, grafikos dizainerė

LIETUVIŠKAS LAGOM ATSPINDYS – Aušrine, kaip susipažinai su lagom filosofija?

– Šį švedišką žodį išgirdau daug vėliau, nei intuityviai

Lietuvoje, kaip ir Skandinavijoje, daug ūkanotų ir šaltų

kad lietuviškas gyvenimo būdas labai artimas šiaurietiš-

džiame namuose ir siekiame čia susikurti jaukumą, kad

ėmiau taikyti lagom principus savo gyvenime. Pastebėjau, kajam. Mes, lietuviai, mėgstame dirbti, bet jei jau ilsimės, tai norime ilsėtis kokybiškai, leisti laiką įdomiai ir prasmingai, kasdienybėje kuriame savus ritualus ir nuolat stengiamės visame kame atrasti balansą. Mes, kaip ir

skandinavai, mėgstame natūralias medžiagas, sveiką gyvenseną, ekologiją.

Tad pirmą kartą išgirdusi apie lagom, iškart pagalvo-

jau – tai štai kaip visa tai vadinasi!

– Kaip manai, iš kur kyla tas mus ir Šiaurės šalių gy-

ventojus siejantis ryšys?

136

– Ko gero, viskas prasideda nuo panašių oro sąlygų.

LAMŲ SLĖNIS

dienų, trūksta saulės, tad natūraliai daugiau laiko pralei-

galėtume pailsėti ir pasipildyti energijos, kurios taip trūksta. Iš čia kyla ir maži ritualai, tarkime, mūsų mėgstamos kavos pertraukėlės, Švedijoje vadinamos fika.

Ir, žinoma, mus bei skandinavus sieja aistra panašiai

interjero dizaino stilistikai.

– Kokie namai yra lagom namai?

– Kuo daugiau domiesi, tuo geriau supranti, kad la-

gom aprėpia ne tik namų interjerą, bet apskritai viso gy-

venimo filosofiją. Ir ji tinka tiek klasikinį, tiek modernų ar urbanistinį stilių mėgstančiam žmogui.


Kalbant apie namus, lagom – tai nuolatinės balanso

paieškos atsirenkant tai, kas reikalinga, emocionalu, kokybiška ir ko būtų galima atsisakyti. Ir tai labai indivi-

dualus procesas. Galbūt vienas mėgsta skaityti knygas, o

kitam svarbiau lentynose turėti daug žurnalų dailiais viršeliais. Svarbiausia, kad namai nebūtų apkrauti nereikalingais daiktais.

prieskoninių žolelių, gamtos raštų ir motyvų. Jaustis gam-

tos dalimi šiuo metu madinga visame pasaulyje, ir, mano manymu, tai labai puiki tendencija.

– Ar lagom filosofijoje galima atrasti praktinių pata-

rimų, kaip susikurti autentiškus ir patogius namus?

– Lagom pataria namuose naudoti kuo daugiau baltos

Lagom namai – tai šviesūs, neslegiantys namai, erdvė,

spalvos, žemiškų tonų, vengti ryškių, greitai nusibostan-

tekstūros bei kitos natūralios medžiagos: vilnos, medvil-

daugiau natūralios šviesos. Kad namai ne slėgtų, o kurtų

kurioje vyrauja balta spalva ir ją sušildančios medžio nės, lino pledai, pagalvėlės ar patalynė.

Kitas svarbus šios filosofijos aspektas – tai buvimas

gamtoje, aktyvi ir sveika gyvensena. Lagom skatina net vėsiu oru kuo daugiau laiko leisti gryname ore. Ryšys su

gamta persikelia ir į namus, todėl čia daug gyvų augalų,

čių spalvų, be to, susikurti tokią erdvę, kurioje būtų kuo

laisvės ir jaukumo jausmą, baldus patariama statyti prie

sienų, paliekant daugiau tuščios erdvės. Taip pat siūloma

rinktis ne tūrinius, o smulkesnius, mažesnius baldus. Mažesnėje erdvėje spintas galima integruoti į sienas nuo pat žemės iki lubų, tada jos ne taip kris į akis. Lagom ragina

LAMŲ SLĖNIS

137


neapsikrauti daugybe smulkmenų. Pavyzdžiui, verta iš

realybės loftų. Prisidėjau ir ieškant originalių fasado

tūralaus vaško. Natūralios medžiagos, molio, keramikos,

giant į lagom principus.

trijų žvakių pasilikti tik vieną, bet tikrai kokybišką, na-

stiklo dirbiniai namams suteikia tikrumo ir natūralumo,

„Lagom Lofts“ interjerą kūrėme remdamiesi tiek la-

o to mes visi šiandien esame išsiilgę. Apskritai lagom

gom filosofija, tiek šių metų interjero dizaino tendenci-

ki arba jums brangūs emociškai.

dratūros būstų erdves.

siūlo namuose palikti tik tuos daiktus, kurie yra praktiš-

jomis, be to, siekėme vizualiai padidinti nedidelės kva-

Čia, kaip ir rekomenduoja lagom ekspertai, vyrauja

– Na, o kokiomis gudrybėmis mažą erdvę paversti

nesudėtingos spalvų schemos, augalai, natūralios medžia-

– Mažą erdvę didina šviesios spalvos, mažesni baldai,

baldus rinkome ne tik pagal grožį, bet ir atsižvelgdami į

optiškai didesne?

smulkūs raštai, optiškai tolsta apšviestos sienos. Erdvės

iliuziją kuria spindintys paviršiai, ir ne tik veidrodžiai –

tai gali būti kelios blizgios plytelės. Nedidelėje erdvėje

reikėtų atsisakyti stambių, sunkių užuolaidų, didelių kilimų – verčiau rinktis romanetes ir nedidelį kilimėlį jaukumui sukurti.

– Kokios spalvos dabar madingos interjere ir ką šiuo

klausimų pasakytų lagom specialistai?

– Ne tik lagom estetikoje, bet ir 2019-ųjų interjero

dizaino tendencijose vyrauja žemiškos spalvos. Šiemet itin populiari keliautojo tematika. Ją atspindi dramblio kaulo, molio, akmens, pieno atspalviai.

– Ar bendraudama su klientais pastebėjai, kokiuose

namuose dažniausiai gyvena laimingi žmonės?

– Pastebėjau, kad laimingi žmonės kuria laimingus

namus! Viskas prasideda ne nuo namų, bet nuo pačių jų gyventojų. Patys gražiausi man namai, kuriuose žmonės

gyvena su meile. Ant savo namų sienų jie kabina svajo-

nes, kelionių nuotraukas, turi savus ritualus, įsirengia

jaukius kampučius. Gražiausi namai tikrai ne tie, kuriuose vyrauja ideali tvarka ir nerasi nė dulkelės, – gražiausi tie, kurie kurti iš širdies, kur verda tikras gyvenimas.

– Tau teko prisidėti kuriant naująjį projektą „Lagom

Lofts“. Kokias idėjas perkėlei į šių namų erdves?

– Buvau atsakinga už trijų „Lagom Lofts“ butų inter-

jero dizainą. Sukūriau vieną parodomąjį ir porą virtualios

138

sprendimų – kad viskas būtų vientisa ir sukurta atsižvel-

LAMŲ SLĖNIS

gos ir tekstūros, žemiški tonai, daug šviesos. Daiktus ir jų praktinį panaudojimą, ilgaamžiškumą, kokybę, ekolo-

giją. Palikome tik tai, kas galėtų kelti emociją, ir tai, kas išties reikalinga visaverčiam šiuolaikiškam gyvenimui.

Parodomasis loftas – tai balansas tarp erdvės ir funk-


cijos, tarp minimalizmo ir jaukumo, tarp moderno ir

laikinius dizaino rėmus įpintos džiunglės, tropikai, kelionės...

knyga ar filmu kampeliu, tiek stilinga darbo zona. Vonios

kad jame tilptų viskas, kas svarbiausia patogiam gyveni-

kur įrengta spinta ir lentynos. Ten įmontuota ir skalbyklė,

tematiką ir nostalgišką dekorą. Šilumos ir jaukumo su-

klasikos. Svetainės zona tapo tiek jaukiu laisvalaikio su

kambaryje funkcionaliai išnaudojome erdvę po laiptais, lieka daug vietos buitinei chemijai ir kitiems namų apy-

vokos daiktams. Virtuvėje, optimaliai pamažinę kai kurią

jos įrangą, sudėjome viską, ko reikia patogiam gaminimui. Erdvę siekėme padidinti šviesiomis spalvomis, tinkamu apšvietimu, atsisakėme stambių baldų. Šis dizainas at-

spindi ir šių metų interjero tendencijas. Pasirinkti „cri-

Trečiasis nedidelis loftas funkcionaliai išplanuotas taip,

mui. Kurdami šį interjerą rinkomės šiuolaikiško stiliaus

teikia medžio, medvilnės, lino tekstūros, taip pat smulkialapiai ir prieskoniniai augalai bei džiovintos miško ir pievų augalų kompozicijos, paveikslėliai, natūralaus vaš-

ko žvakės. Tai interjeras, kuris primena iš pasivaikščiojimo po mišką, pievą ar kalnus parsineštą energiją ir įkvėpimą.

ttall“ stiliaus juodo rėmo langai ir antresolės turėklai, taip

pat ir kitos smulkesnės interjero detalės. Naudota mediena, stiklas, namus puošia augalai.

Visai kitoks vienas iš virtualios realybės butų – tai į šiuo-

LAMŲ SLĖNIS

139


MADA

NEPAMESTI SAVO INDIVIDUALUMO Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Laura Jaraminaitė Drabužiai: Kotryna Lipkevičiūtė ir Urtė Vosyliūtė Modelis: Giedrė Šekštelytė

Kostiumo dizainerės URTĖ VOSYLIŪTĖ ir KOTRYNA LIPKEVIČIŪTĖ pavasarį „Mados infekcijoje“ pristatys pirmąją bendrą kolekciją „SSTKMS“, vaizduojančią žmogaus susitaikymą su neigiamomis emocijomis ir buitimi. „Sujungusios jėgas nenorėjome tapti vienu objektu, stengėmės išlaikyti ir savo individualumą“, – pasakoja komandinio darbo balansą atradusios merginos ir jau dėlioja naujus kolekcijos modelius.

140

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

141


– Kaip iššifruoti kolekcijos pavadinimą – „SSTKMS“? Kotryna: Šios kolekcijos idėją sutalpinome į penkis

etapus. „SSTKMS“ kolekcija pasakoja apie žmogaus su-

sidūrimą su iššūkiais, gyvenimo negerumais – kaip jis elgiasi tokiose situacijose, išmoksta su jomis susitaikyti

koje, tačiau iš jų pasiimi tai, kas geriausia.

– Pristatykite šią kolekciją savais žodžiais.

Kotryna: Kolekcija gimė iš asmeninių patirčių, tačiau

ir visa tai pakreipia savo naudai. Vieno iš etapų – „Susi-

jų pasakoti visiems nesinori – siekiame, kad kiekvienas

Urtė: Kadangi kolekcijos koncepcija išėjo gana asme-

Urtė: Praėjusių metų pradžia buvo sunki mums abiem

taikymo“ –priebalsės nugulė į kolekcijos pavadinimą.

žmogus kolekciją suprastų savaip.

niška, norėjome šiek tiek atsitraukti. Juk kiekvienas žmo-

– ėmėme kalbėti, ką norėtume daryti kitaip, ar verta tęs-

kūryba būtų vien asmeniniai mūsų išgyvenimai. Tad as-

kokie nors įvykiai ar tam tikri aplinkos veiksniai daro

gus patiria skirtingus jausmus, tad nesinorėjo, kad visa meniškumus užšifravome pavadinime – jie liko kaip įkvė-

pimas mums, o žmonės kolekciją galės interpretuoti savaip. Kotryna: Pavadinimas reiškia susitaikymą, tačiau ne-

norėjome vartoti būtent šio žodžio: neretai žmonės, gal-

vodami apie susitaikymą, ima galvoti ir apie prisitaikymą, savęs užmarštį. O mes norime nešti priešingą žinutę –

142

susitaikai su nemaloniais dalykais, vykstančiais tavo aplin-

LAMŲ SLĖNIS

ti studijas. Kalbėjome ir apie mus supančią buitį – kaip

mums įtaką. Kai imi jaustis ne komforto zonoje, pasi-

meti, mėgini nuo to pabėgti, bet galų gale susitaikai. Susitaikymas gali būti dvipusis – kaip „prisitaikymas“ ir

kaip „susitaikymas“. Mes tai suprantame kaip teigiamą veiksmą – susitaikymą su esama padėtimi.

Iš šių apmąstymų gimė mintis sukurti ką nors kartu.


LAMŲ SLĖNIS

143


144

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

145


146

LAMŲ SLĖNIS


Kotryna: Kolekcijoje vizualizavome reakciją į neigia-

liemenei siūti panaudojome senų oda aptrauktų durų su

kis etapus: „Buitis“, „Sumišimas“, „Perėjimas“, „Pabėgi-

Kotryna: Aksesuarų iš daiktų yra po keletą kiekviena-

mus aplinkos veiksnius, rutiną. Viską suskirstėme į penmas“ ir „Susitaikymas“. Mūsų akimis, negali pabėgti nuo

savo gyvenimo ir buities, kuri ne visada džiugina. Turi visa tai priimti iš teigiamos pusės, atrasti ramybę ir suvokti, jog tai yra tavo gyvenimo dalis. Žinoma, gali kažką keisti, bet nereikia stengtis nuo to pabėgti.

– Kokiais elementais stengėtės šias idėjas perteikti?

Kotryna: Norėjome atsitraukti nuo saugių spalvų –

dažnai matomų žemiškų, melsvų tonų. Iš karto atsisakėme baltos ir juodos spalvos.

Urtė: Kad neatrodytų, jog vaizduojame kelią iš gėrio

į blogį ar atvirkščiai. (Šypsosi.)

sagutėmis interpretacijas.

me kolekcijos etape, jie simbolizuoja savo buities priėmimą. „Mados infekcijoje“ jų pamatysime dar daugiau.

– Ar jūsų vaizduojamam žmogui pavyksta ištrūkti iš

tos rutinos ir sumaišties, pajusti lengvumą?

Kotryna: Manau, kad taip. Net ir mums pačioms sun-

kiai prasidėję metai pasibaigė labai teigiamai. Atsižvel-

giant į tai, netgi nepavyktų sukurti kolekcijos, kurios potekstė būtų kitokia. Vadinasi, ir mūsų kolekcijos žmogui viskas juda į gerąją pusę. (Šypsosi.)

Urtė: Nesinorėjo, kad kolekcija moralizuotų, kas yra

Kotryna: Neretai žmonės galvoja, kad būseną, kai tau

teisinga, o kas ne, todėl kurdama net negalvojau, ar visa

da. Norėdamos pabėgti nuo šio stereotipo, pasitelkėme

tą kolekciją, jau galime spręsti, ar jos žmogui pavyko su-

yra gerai, galima perteikti balta spalva, o kai blogai – juopastelinius tonus. Antrąjį, patį blogiausią – „Sumišimo“

etapą nusprendėme perteikti pasitelkusios sluoksniavimą, sunkius margus audinius.

Urtė: Taip pat stengėmės būsenas perteikti siluetais

– „Buities“ siluetas gana statiškas, o kituose etapuose jis pereina į neaiškius odos, mezginių derinius.

krypsta į gerą, ar į blogą pusę. Dabar, žvelgdami į sukur-

sitaikyti. Štai dabar galiu pasakyti, jog susitaikymas įvyksta, tačiau kuriant, matyt, viskas vyko intuityviai, apie tai negalvojant.

– O kaip judvi susitikote?

Kotryna: Susipažinome studijuodamos kostiumo di-

Kotryna: Labai norėjome kaip aksesuarus įtraukti ir

zainą Vilniaus dailės akademijoje, kur iš pradžių ėmėme

skirtoje kolekcijoje buvo panaudojusi keletą buitinių

davome, siūdavome, ėmėme keistis patarimais ir tik tada

pačius buities objektus. Urtė praėjusį pusmetį studijoms daiktų, iš kurių sukūrė aksesuarus, tad šią idėją norėjome išlaikyti. Panaudojome tokius įprastus daiktus taip tele-

ne kartu kurti, o tiesiog kartu dirbti – kartu modeliuonatūraliai gimė idėja kažką sukurti kartu.

Urtė: Iš tikrųjų aš anksčiau nebuvau linkusi dirbti su

foną, lempą ir pavertėme juos kolekcijos aksesuarais –

kuo nors kitu, buvau individualistė, tačiau padirbusi su

Urtė: Tiesa, mes nevengėme viena kitos ankstesnės

Kotryna: O aš kaip tik visada norėjau išmėginti ko-

rankinėmis.

Kotryna supratau, kaip tai yra puiku.

kūrybos. Būtent dėl to, kad viena kitoje atradome mums

mandinį darbą, nes jei turi draugą, su kuriuo dar gali ir

ti. Kurdamos šiuos aksesuarus nenorėjome sietis su so-

tina, svarbiausia duoti vienas kitam daug laisvės ir visada

patinkančių kūrybos elementų, ir pradėjome kartu dirbvietiniu palikimu. Tad kai kur tiesiogiai naudojome daik-

tus, o kai kur – idėjas perteikėme detalėmis. Tarkime,

dirbti, tai labai puiku. Sveika sąjunga yra labai sveikinkalbėtis.

Urtė: Dirbdamos daug galvojome, kaip mums nepamesti

LAMŲ SLĖNIS

147


148

LAMŲ SLĖNIS


ir savo individualumo. Juk aš esu aš, o Kotryna – Kotryna.

Kotryna: Būtent. Norėjome kai ką paimti iš mano

kūrybos, kai ką iš Urtės, tai sujungti, suderinti, kad nei viena nepamestume savęs.

Urtė: Todėl jei žinodavau, kai kūrėme, kad Kotrynai

vienas ar kitas dalykas sekasi geriau nei man, – tai ir sakydavau, kad būtent ji to imtųsi. Taip pat ir Kotryna sa-

kė man. Todėl darbai vyko ir vyksta darniai ir intuityviai. Taip ir dirbome prie visų sprendimų prisiliesdamos abi: viena sugalvoja rankinės formą, kita – rankeną. (Šypsosi.)

– Vadinasi, susitikusios jau žinojote, kokiu keliu no-

rite eiti?

Kotryna: Visą gyvenimą linkau prie menų, apie kos-

tiumo dizaino studijas galvojau taip pat jau gana seniai. Baigusi mokyklą keletą metų niekur nestojau – tada ir supratau, kad kostiumo dizainas yra ta sritis, kur noriu save realizuoti.

Urtė: Mano visa šeima sukasi dailės srityje, tad man

nuo pat mažens atrodė, jog neturiu kito pasirinkimo. ( Juokiasi.) Lietuvių kalbos, matematikos nemokėjau, tad iškart baigusi mokyklą ėjau mamos pėdomis ir pasirinkau

kostiumo dizaino studijas. Tačiau praėjusiais metais buvo kilę klausimų dėl būtent šių studijų, nors šiuo metu

manau, kad pasirinkau teisingai… Mados sritis labai

plati, tad nežinau, kurioje būtent jos dalyje norisi būti, – tačiau būti norisi.

– Kolekciją kūrėte būdamos akademinėse atostogose,

po kurių į mokslus sugrįšite pavasarį?

Kotryna: Tiesa. Praėjusį pavasarį labai rimtai pažiūrėjome

į mokslus. Akademijoje tuo metu vyko daug pokyčių, todėl nusprendėme pasiimti akademines atostogas – tam, kad neiššvaistytume tų mokslo metų. Manome, kad per metus viskas stojo į vietas ir dabar galėsime sugrįžti ir tęsti studijas.

LAMŲ SLĖNIS

149


150

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

151


Urtė: Mokomės ne dėl diplomo, todėl supratusios, jog

praėjusiais metais išmokome nedaug, nusprendėme šiek

pagrindinis jūsų įkvėpimo šaltinis?

kūrybos niekur nepabėgome – būtent akademinių atos-

akademijoje įkvėpimu tapdavo konkretūs objektai, gamtos

kilti mintis, jog galbūt kaip tik šiais metais, kai nestudi-

keitė natūraliai. Šiuo etapu supratau, kad man svarbus

tiek atsitraukti nuo akademinio gyvenimo. Tačiau nuo

togų metu ir gimė mūsų naujoji kolekcija. Dabar ima

javome, išmokome daug daugiau. Mums norisi mokytis, o ne tiesiog būti mokymosi įstaigoje. Juk kurti galime ir dviese, namuose.

– „Mados infekcijoje“ pamatysime užbaigtą naująją

kolekciją. Kokiame kūrybos etape dabar esate?

Kotryna: Po „Mados injekcijos“ leidome sau pailsėti,

Urtė: Įkvėpimas – labai kintantis dalykas. Dirbant

motyvai ar laikmetis, o kai pradėjome dirbti sau, tai pasi-

santykis su žmonėmis. Kai kalbiesi, bendrauji, diskutuoji, tada pamatai, kad vienas viską supranta ir išmano vienaip, kitas – visaip kitaip. Tai priverčia permąstyti savo idėjas

dar ir dar. Todėl tik dabar pradėjau suprasti – santykis su mane supančia aplinka ir yra didžiausias įkvėpimas. Jis skatina dialogą su pačia savimi.

Kotryna: Visada stebi žmones, savo draugus, ką jie vei-

o dabar jau kibsime į darbus.

kia, – tai sudaro didelę tavo kasdienybės dalį, todėl natū-

norisi pakoreguoti, kažką patobulinti, pakeisti.

su kitu žmogumi nustebsi, kiek daug gali iš jo išmokti.

Urtė: Liko užbaigti likusius 15 modelių, kuriuos vis Kotryna: Rodos, labai daug dalykų pasikeitė kūrybos

proceso metu. Ir dabar pažvelgusios į „Mados injekcijai“ pateiktus 20 eskizų matome, ką norime pakeisti.

Urtė: Tai ir yra kūrybos dviese pliusas– gali pasikon-

sultuoti, pasitarti, pergalvoti. Kuriant dviese veiksmas nestovi vietoje.

Kotryna: Pamenu, dar praėjusiais metais kalbėjome,

ralu, kad žmonės tampa ir tavo įkvėpimu. Pradėjęs dirbti

– Kuris kūrybos etapas jums įdomiausias?

Kotryna: Man smagus visas procesas – nuo eskizų iki

fotosesijos. Labai smagu tai, kad visą kolekciją mes siuvame pačios. Tada ir rezultatas tampa labiau išjaustas, kiekviena detalė padaryta taip, kaip norisi.

Urtė: Daug kas sako, kad jau matomas rezultatas teikia

kad mados konkursuose dalyvauti reikia tada, kai turi

daugiausiai džiaugsmo, tačiau man labiausiai patinka sun-

viskas pasikeitė... (Šypsosi.)

nauja, kad nebuvo taip sunku, kaip iš pradžių galvojai.

savo konkretų stilių, kai jau žinai savo braižą, o štai kaip

– Kokie bus kiti modeliai – ar jie vaizduos tuos penkis

būsenos etapus?

Urtė: Taip – „Injekcijoje“ pristatėme po vieną kiekvie-

no etapo modelį, o dabar stengsimės kiekvieną etapą pratęsti ir sustiprinti kitais modeliais, kad būtų lengviau matyti veiksmo liniją.

152

– Ši kolekcija – apie žmogaus būsenas. Žmogus ir yra

LAMŲ SLĖNIS

kiausi procesai – juos įveikęs supranti, kad išmokai kažką


LAMŲ SLĖNIS

153


STILIUS

PATOGUMAS – MADINGA KOMBINEZONAS „PIKAM“, „MAJE“ Marškinių apykakle papuoštas mados namų „maje“ subtiliais pilkšvais dryželiais dekoruotas kombinezonas su kišenėmis – patogus ir elegantiškas kasdienis palydovas.

SPORTINIAI BATELIAI

RANKINĖ

MARŠKINIAI

„FASTER W20“, „MAJE“

„MSHEA M“, „MAJE“

„CRAVI“, „MAJE“

Jau ne vienerius metus sportiniai bateliai yra tapę neat-

Ikoniškas prekės ženklo rankinės modelis „M“, šįkart

Balti natūralaus audinio marškiniai privalo būti kiekvienos

siejamais kasdienybės kompanionais. Patogūs, įdomaus

dekoruotas spalvingomis kailį imituojančiomis me-

moters spintoje. Dar geriau, jeigu jie dekoruoti dailiomis

dizaino, tačiau neperkrauti ir derantys praktiškai su

džiagos detalėmis, su prisegama rankena. Galite ne-

karštas dienas menančiomis gėlėmis ir lengvabūdiškumo

viskuo – platėjančiais džinsais, sijonu, kombinezonu.

šioti persimetę per petį ar tiesiog laikydami rankose.

įspūdį sukuriančiomis plazdančiomis rankovėmis. Derinkite prie plačių juodų kelnių ar klasikinio kirpimo mėlynų džinsų.

154

LAMŲ SLĖNIS


STILIUS

ANTIKOS MITAI ŠIUOLAIKINEI MOTERIAI Italų mados namų „Max Mara“ pavasario-vasaros 2019 m. kolekcija – tai istorija apie Antikos pasaulio mitus ir jų reikšmę, savaip pakeičiančią šiuolaikinę moterį. Naująja kolekcija pasakojama apie atsakingą ir galiojimo laiko neturinčią madą. Paradoksalu, tačiau šia kolekcija mados namai skatina vartoti mažiau, apgalvoti kiekvieną savo pirkinį ir rinktis tik tai, kas turės išliekamąją vertę ir po kelerių metų. Video medžiaga: Max Mara archyvas

RANKINĖ

ŠILKO SKARA

PALAIDINĖ

„ANIT7XS“, „MAX MARA“

„DERUTA“, „MAX MARA“

„BERBER“, „MAX MARA“

Nedidelė krokodilo odos rašto tamsaus šokolado

Gaiviais pavasariškais tonais marginta natūralaus

Derinti panašius spalvų tonus pataria garsiausi

spalvos rankinė su prisegama delnine viduje – tai

šilko skarelė primins lengvą ir šiltą, veidą kute-

pasaulio stilistai. Natūralaus šilko berankovė švelnaus

nostalgišką vintažo jausmą jūsų įvaizdžiui suteik-

nantį pavasario vėją.

smėlio spalvos palaidinė idealiai tiks prie tos pačios

siantis aksesuaras.

spalvos kelnių kostiumo.

LAMŲ SLĖNIS

155


NAUJA PRADŽIA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Fotografuota restorane „Kiškio kopūstai“

Prieš trejus metus maisto fotografė ir stilistė EGLĖ JUZUMAS uždarė visas duris Lietuvoje ir paskui mylimą vyrą išsikraustė gyventi į Rygą. Virsmų laikas – taip ji vadina šį etapą, per kurį gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Šiandien ji vėl čia, Vilniuje, ant kelių sūpuodama dešimties mėnesių sūnų Leoną, pamažu dėlioja savo kasdienybę iš naujo. Gal kiek lėčiau, giliau ir labiau įsiklausydama į save. Pašalinio triukšmo vis mažiau lieka tiek jos nuotraukose, tiek gyvenime.

– Prieš mažiau nei metus gavai geriausią darbą pasaulyje

juokauju, kad man tiesiog nuvažiavo stogas... Atrodė, kad

– Gavau sudėtingiausią ir įdomiausią darbą pasaulyje!

Visas tas kelias nuo tada, kai sužinojau, kad laukiuosi,

– mamos... Koks jis tau?

Niekada nebuvau iš tų, kurie apie motinystę galvoti pradeda

iki pat dabar, yra nesustojantis virsmas. Motinystė – tai

neplanuotas, jis buvo suplanuotas spontaniškai. Kai man

labiausiai siejasi su tuo, kaip keičiuosi aš pati, kokia noriu

labai anksti. Negaliu sakyti, kad mūsų vaikas buvo stuktelėjo trisdešimt, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Tą pavasarį, netrukus po mano gimtadienio, mirė tėtis, tai buvo labai sunkus etapas. Aš natūraliai ėmiau kelti tėvų ir

nuolatinis darbas su savimi. Tad vaiko gimimas man būti ir ko dar turiu išmokti.

– O ko jau spėjai išmokti per tuos nepilnus Leono gy-

vaikų santykių klausimą – ką vaikai duoda tėvams? Svarsčiau,

venimo metus?

pati turėčiau vaikų. Buvo pasikeitusios ir gyvenimo

tol buvau įsisukusi į daugybę projektų, gyvenau nuolati-

mėnesį pakeisti visą savo gyvenimą. Išėjau iš darbo,

Išvažiavusi iš Lietuvos lengviau atsikvėpiau, nes tuo metu

kokia esu pati, koks mano santykis su tėvais, kaip būtų, jei aplinkybės: prieš kiek laiko buvau priėmusi sprendimą per

susikroviau lagaminus, pasiėmiau šunį ir išvažiavau gyventi į Rygą. Ten neturėjau nieko, išskyrus savo žmogų. Visų tų

virsmų fone aš ėmiau vis dažniau pastebėti mažus vaikus

ir ta mintis manęs niekaip nepaleido, o kai sukako 31-eri,

156

aplink matau tik vaikus! Ir tada labai greitai atsirado Leonas.

LAMŲ SLĖNIS

– Buvau priversta išmokti sustoti ir sulėtinti tempą. Iki

niame lėkime, kai vieno darbo nebaigęs jau imiesi kito. turėjau pretekstą nesiimti darbų, kurių nenorėjau daryti, o juk iki tol man būdavo be galo sunku pasakyti „ne“. Jaučiausi, lyg visą laiką privalau sutikti, nes „juk aš galiu“! Bet niekada neklausdavau savęs, ar tikrai noriu tai daryti.


BON APPÉTIT

LAMŲ SLĖNIS

157


– Ir visada turėjai perfekcionisto sindromą, tiesa

– Taip. Vaiko atsiradimas mane pamažu moko to per-

fekcionizmo atsikratyti. Suprantu, kad padaryti tobulai ne visada įmanoma. Pasiruoši, susiplanuoji, o kažkas nepa-

vyksta, nes vaikui – pietų miegas, nes jis šiandien nevalgo, nes susirgo, nes jo nuotaika ne ta... O aš labai mėgstu pla-

nuoti, bent jau žinoti kelis žingsnius į priekį. Ir jei neturiu

plano B, man būna labai sunku. Dabar jau išmokau priimti, kad bus taip, kaip bus.

Kaip ir turbūt kiekviena mama, galiu pasakyti, kad kol

neturi vaiko, tol nežinai, kiek iš viso sugebi mylėti. Nesu-

dvasinu motinystės, nesakau, kad tai vienintelė mano gy-

venimo prasmė ir kad joje atradau save. Tai visada bus didelė mano gyvenimo dalis. Leono gimimas praturtino mano gyvenimą naujomis mintimis ir vidiniais išgyveni-

mais. Išmokau būti čia ir dabar. Graužia sąžinė, jei laiką,

kurį galiu skirti Leonui, tenka atiduoti kažkam kitam. Smagu stebėti, kaip tas mažas žmogus atranda pasaulį. Pradėjau kur kas labiau vertinti laiką ir energiją, nešvaistyti jų bet kur ir bet kam. Jei koks pasiūlymas ar sumany-

mas nėra tiek vertas, kiek man vertas mano laikas su vaiku, tai mums nepakeliui. Tiesą sakant, paaštrėjo visos cha-

rakterio savybės – tiek teigiamos, tiek neigiamos. Tampu ne tik švelnesnė, rūpestingesnė, bet ir nepakantesnė žmo-

nių bukumui. O šiaip gyvenimas tiesiog supaprastėjo. Ir aš manau, kad tai yra labai gerai! Nes mums visiems tikrai reikia daugiau paprastumo. Ir tikrų dalykų. – Kokį norėtum užauginti Leoną?

– Gerą ir laimingą žmogų. To išmokau iš savo vyro, nes

aš turbūt pirmiausia būčiau norėjusi užauginti protingą. ( Juokiasi.) Dar norėčiau, kad Leonas turėtų stiprią saviver-

tę, pasitikėtų savimi. O visa kita, jei tik norės, jis pasieks pats. – Leonas gimė, kai jau buvote grįžę iš Latvijos į Lietuvą?

– Čia grįžome, kai laukiausi gal penktą mėnesį. Apsi-

stojome Kaune. Tik neseniai persikraustėme į Vilnių.

158

LAMŲ SLĖNIS


Latvija buvo geras etapas ir aš jo vis dar truputį nos-

talgiškai ilgiuosi. Gyvenime aš arba labai planuoju, arba sprendimus priimu labai spontaniškai. Tą kartą uždariau visas duris ilgai negalvojusi, ir išvažiavau paskui mylimą

žmogų. Ir Ryga man buvo savotiškai saugus etapas. Nors nemokant latvių kalbos susirasti darbą atrodė gana bevil-

tiška, kurį laiką vis dar grįždavau su projektais į Lietuvą. Vėliau pamačiau, kad tai gana bergždžias važinėjimas. Ir pirmą kartą nuo studijų laikų aš tris mėnesius tiesiog nie-

ko neveikiau. Ir lipau sienomis... Vyras išeidavo į darbą,

draugai Lietuvoje, nėra su kuo net kavos išeiti atsigerti. Vyras man sakydavo – tu skaityk, eik pasivaikščioti, daryk

ką tik nori. O aš negalėjau, nes jaučiausi visiškai nenaudinga. Lyg ir žinojau, kad man reikia pailsėti, nes emociš-

kai buvau visiškai išsekusi, bet negalėjau ilsėtis nieko neveikdama. Toks užburtas ratas...

O tada sulaukiau pasiūlymo iš vieno latviško maisto

žurnalo. Jie ieškojo maisto fotografo ir stilisto. Kažkada

buvau dariusi interviu su žurnalo įkūrėja ir vyriausiąja re-

daktore Signe Meirane, mudvi apsikeitėme keliomis maisto knygomis. Vis dėlto pirmojo pasiūlymo atsisakiau. – Kodėl?

– Man buvo labai sunku perlipti per savo ego – būti

tik fotografe. Juk Lietuvoje visą laiką mano vizitinėje kor-

telėje buvo parašyta: žurnalo ar portalo vyriausioji redaktorė. Jaučiausi turinti solidų žinių bagažą ir nemažai patirties. Tad pirmą kartą sudvejojau, bet po kelių mėnesių Signe vėl susisiekė su manimi ir pasiūlė dar kartą. Aš tuo metu išgyvenau dėl tėčio netekties, supratau, kad man būtinai reikia išeiti iš namų, ir sutikau.

Latviško žurnalo etapas buvo smagus, dirbau iš tiesų

mėgstamą darbą pilnai įrengtoje fotostudijoje su pilnai

įrengta virtuve, šaunia komanda. Ten praleidau beveik pusantrų metų.

O tada mes grįžome į Lietuvą.

LAMŲ SLĖNIS

159


– Ar pajutai, kad gimus vaikui pasikeitė ir tavo kūrybos

braižas, gal atradai naują požiūrio kampą ar apskritai naujų spalvų?

– Gal vis dar laukiu to spalvinio nušvitimo... Pasikeitė

tik tai, kad pasidariau dar labiau nepakanti nekokybei ir

„chaltūrai“. Laikas, kurio ir taip turiu mažai, man tapo dar brangesnis. Visame kame, kartu ir mano nuotraukose, din-

go daug nereikšmingų dalykų, viskas tarsi išsigrynino. Dabar noriu tik esmės, be jokių pašalinių blizgučių, trupinių ir kitokių pabarstukų.

– Gal kilo naujų minčių, ką dar norėtum nuveikti mais-

to fotografijoje?

– Tiesą sakant, man kilo daug minčių, nesusijusių su

maistu. Aš vėl noriu mokytis ir užsirašiau į juvelyrikos kur-

sus. Tai buvo sena mano svajonė (kaip ir architektūra). Tik ji ilgai laukė tinkamo laiko. Pažvelgti į juvelyriką iš arčiau nusprendžiau ne dėlto, kad ketinu keisti profesiją ir staiga

pradėti gaminti papuošalus. Tiesiog pritrūkau įkvėpimo ir

pasijutau įsispraudusi į kažkokius rėmus. Tikiuosi, kad čia atrasiu kitokį žvilgsnio kampą ir naujas erdves kūrybai. Tai kaip treniruotė iš naujo ir iš nieko kurti grožį.

Grįžus gyventi į Vilnių pradžioje buvo labai sunku. Juk

išvažiuodama čia palikau visišką chaosą, nuolatinį bėgimą

ir skubėjimą. Grįžau lyg ir tokia pati, bet kartu ir pasikeitusi. Ir dar su vaiku – visiškai sulėtinusi tempą. Buvo sun-

ku nelyginti savęs su tais, kuriuos visada mačiau šalia, matant, kaip toli jie dabar nužengę. – Jauteisi kažką praleidusi?

– Taip, ir kad nebegaliu jų pasivyti. Dirbu su savimi, kad

suprasčiau, jog ne tai turiu daryti, ne vytis kitus, o tiesiog eiti savo keliu ir nesukti sau galvos.

Per ateinantį mėnesį esu pasižadėjusi sau įvardyti, ką

noriu daryti, kur mano niša ir kas galėtų būti mano klientai.

160

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

161


162

LAMŲ SLĖNIS


– Bet maistas, tas šventas dalykas, kurį taip ypatingai

matai per savo fotoobjektyvą, niekur nedings iš tavo gyvenimo?

– Man maistas nuotraukose yra kur kas daugiau nei

substanciją, kurią suvalgai ir pamiršti. Nuo tada, kai są-

moningai pradėjau domėtis maisto kultūra, visos veiklos, kurių tik ėmiausi, sukosi apie tai. Kažkada labai norėjau studijuoti maisto kultūros komunikaciją viename Italijos gastronomijos institute, tačiau aplinkybės nesusiklostė tin-

kamai. Man be galo įdomi restoranų kultūra, svetimų šalių maisto kultūros tradicijos ir apskritai visi gastronomi-

jos judėjimai. Aš vis dar tuo gyvenu. Patys geriausi skai-

tiniai man yra knygos ir žurnalai apie maistą. Tai, kad dabar šiomis temomis nerašau, nereiškia, kad toliau ne-

kaupiu žinių. Mano mintys vis dar sukasi šiomis temomis.

Aplink vis dar matau daug klišių, pasenusio mąstymo.

Norėčiau čia atrasti savo nišą maisto kultūros komunika-

cijoje, kad joje atsirastų daugiau kokybės. Prastas skonis mane labai erzina.

O kasdienis mano maisto racionas labai paprastas. Ma-

no tikslas šiemet – daugiau gaminti namie, nes kelerius pastaruosius metus praktiškai visai negaminau. Gyvenda-

mi Rygoje mes mėgdavome išbandyti naujas vietas, dabar

su vaiku neturime tiek daug galimybių išeiti. Be to, Leonas jau pradeda valgyti rimtą maistą ir man norisi, kad jis bū-

tų kuo kokybiškesnis, kad jo mityba būtų turtinga ir įvairi. O tam reikia gaminti pačiam. Tad tikiuosi, kad šis mano naujas tikslas visai šeimai išeis į naudą!

LAMŲ SLĖNIS

163


164

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Eglė Juzumas


Granola lietuviškais motyvais

REIKĖS: •

2 stiklinės avižų dribsnių

1 stiklinė grikių dribsnių

2 šaukštai lazdyno riešutų sviesto

1 šaukštas linų sėmenų aliejaus

200 g lazdyno riešutų

100 g aguonų

100 g džiovintų spanguolių

4 šaukštai medaus

Didesniame inde išmaišykite avižų ir grikių dribsnius, linų sėmenų aliejų, lazdyno riešutų sviestą, aguonas, skaldytus lazdyno riešutus ir skystą (ištirpintą) medų. Suberkite į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą, kepkite iki 200°C įkaitintoje orkaitėje apie 30 min., kas 10 min. pamaišydami, kad dribsniai skrustų tolygiai. Iškepusius dribsnius atvėsinkite ir sumaišykite su džiovintomis spanguolėmis. Laikykite sausai sandariame indelyje.

LAMŲ SLĖNIS

165


166

LAMŲ SLĖNIS


Kokosų pieno jogurtas REIKĖS: •

1 skardinė ekologiško kokosų pieno*

4 kapsulės probiotikų**

3 šaukštai kokosų pieno vandens***

Atidarykite kambario temperatūros kokosų pieno skardinę, nugriebkite tirštąją kremo dalį ir sumaišykite su probiotikų kapsulėmis. Jei atrodo per tiršta, įpilkite iki 3 šaukštų kokosų pieno vandens. Pridenkite švaraus audinio skepetaite ir palikite šiltoje vietoje pastovėti 36–48 val. Kai jogurtas įgaus švelnaus rūgštumo ir jo paviršiuje matysite iškilusius mažus burbuliukus – jis tinkamas vartoti.

* Ne mažiau kaip 17% riebumo, kitaip jogurtas bus skystas. ** Naudokite tik kapsulių viduje esančius miltelius. Jeigu nerandate tinkamų probiotikų, vietoje jų galite naudoti 2–3 šaukštus pirktinio kokosų jogurto. *** Likusio skardinėje po kokosų kremu.

LAMŲ SLĖNIS

167


168

LAMŲ SLĖNIS


Šokoladiniai datulių triufeliai

REIKĖS: •

150 g datulių

100 g džiovintų slyvų

125 g kokosų miltų (ar trintų migdolų)

1 šaukštas kokybiškos kakavos

1 šaukštelis cinamono

Žiupsnelis druskos

Visus ingredientus sudėkite į virtuvės kombainą ir sutrinkite. Jei masė atrodo per biri, įpilkite šiek tiek vandens. Dėkite maždaug valandai į šaldytuvą, o kai atvės, rankomis formuokite graikinio riešuto dydžio rutuliukus ir apvoliokite kakavos milteliuose. Atvėsusią masę taip pat galite supjaustyti norimo dydžio kvadratėliais ir patiekti kaip žaliavalgišką braunį. Laikykite šaldytuve sandariame inde iki savaitės.

* Nekepti, vien iš augalinės kilmės, maistingų ingredientų, be cukraus, be miltų.

LAMŲ SLĖNIS

169


170

LAMŲ SLĖNIS


Greitas bolivinės balandos troškinys meksikietiškai Vos iš 5 ingredientų •

2 stiklinės vandens

1 stiklinė bolivinės balandos kruopų

1 skardinė smulkintų konservuotų pomidorų

1 skardinė konservuotų juodųjų pupelių

1 skardinė konservuotų kukurūzų

1 šaukštas šviežių žaliųjų citrinų sulčių

Prieskoniai (pagal skonį): •

1/2 šaukštelio aitriosios paprikos miltelių

1/4 šaukštelio juodųjų pipirų

1/4 šaukštelio druskos

1/4 šaukštelio česnako miltelių

1/4 šaukštelio Kajeno paprikos

1 šaukštas kapotos šviežios kalendros

Puode sumaišykite bolivinę balandą, vandenį ir konservuotus pomidorus. Užvirkite, sumažinkite ugnį ir virkite apie 12–18 minučių arba kol kruopos išvirs. Įmaišykite juodąsias pupeles, kukurūzus, žaliųjų citrinų sultis, pagal skonį įberkite prieskonių. Dėkite į dubenį ir patiekite šiltą su avokadais ar gvakamole, salsa, grietine arba paprastu graikišku jogurtu, sūriu, kukurūzų traškučiais. Laikykite likučius šaldytuve iki penkių dienų. Galima valgyti ir šaltą.

LAMŲ SLĖNIS

171


GĖLIŲ GLOBĖJA Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: asmeninis archyvas

Tarsi geros mintys jie dauginasi. Leidžia atžalas, lapus ir skleidžia žiedus, labiausiai džiugindami savo šeimininkę. Surinkusi juos iš pašalių ir apsnigtų konteinerių, priglaudusi tuos, kurie niekam nebereikalingi, fotografė AISTĖ VIRKETĖ įkūrė augalų prieglaudą „Gyvybės langelis“, o kad priglaustukams būtų patogiau, su vyru, irgi fotografu Evaldu, paliko Kauną, išsikraustė į laukus prie miško. Su daugiau nei trimis šimtais augintinių jie čia kuria kitokį gyvenimą. Gyvenimą, vibruojantį tyla, ramybe ir džiaugsmu.

– Aiste, ar gali taip būti, kad augalai išeina iš mados?

– Pastebėjau, kad pas mus išvis neatkeliauja augalai,

santykį su gamta. Į mano studiją atkako trys augalai iš

Dažniausiai žmonės atneša iš močiučių ar mamų paveldėtus,

terasoje, o rudenį tapo niekam nebereikalingi. Kai juos

matomi parduotuvių lentynose ar interjero žurnaluose. perduotus iš vienų namų į kitus arba tuos, kurių šeimininko išvis neliko. Kaip ir bet kuris augintinis, augalai priklauso

nuo šeimininko malonės: gal kažkam nebepatinka, šviesą

namuose užstoja, erzina kitą šeimos narį. Daug žmonių

išvažiuoja, persikrausto į kitus namus, jų augalai dažnai

atsiduria lauke, prie šiukšlių konteinerio. Pasiseks, jei kokia močiutėlė paims, o jei ne...

172

Visada sakau: augalai atspindi mūsų pasaulėžiūrą, mūsų

LAMŲ SLĖNIS

vieno garsaus Kauno restorano. Vasarą jie žydėjo lauko

pasiėmiau, loveliuose radau nuorūkų, cukraus pakelių, vienkartinių šaukštelių. Argi toks elgesys neparodo mūsų

požiūrio į aplinką, nejau niekas vaikystėje nemokė, kaip dera elgtis su gyvybe?

Augalai dabar dažnai tampa vienkartiniai. Nužydėjo,

papuošė aplinką vasarą – viskas, atsisveikiname. Galėtume pasilaikyti kitiems metams, bet kam vargintis, nupirksime


naujų. O ir tie greitai užauginti, specialiai pražydinti

Lietuvoje vyksta eksperimentai – kokį poveikį augalams

specialiai dažomi spalvoti viščiukai. Praėjo šventė ir išmetei

muzika, šeimininko pokalbiai. Pastaruoju metu pasirodo

augalai yra trumpalaikiai – kaip Kinijoje per Velykas į konteinerį.

– Bet prisiminkime nesenus laikus Lietuvoje, o gal ir

dabar dar taip būna: gimė penki kačiukai – vieną paliko, keturis paskandino. Jei kačiuko gyvybė nėra svarbi, kaip gali būti svarbi augalo?

– Mes tikrai turime labai mažai žinių apie kitas gyvybės

formas. Mokslininkai seniai įrodė: augalai jaučia. Netgi

turi aplinka, kurioje jie auga. Aiškinamasi, kaip juos veikia

vis daugiau straipsnių apie augalų terapiją, kinų, japonų

atradimai iš tiesų daro įspūdį. Augalai, kaip ir mes, žmonės, yra pilni vandens. Vanduo labai gerai sugeria vibracijas, daug rašyta apie tai, kokie skirtingi augalai užauga erdvėse,

kuriose klausomasi metalo, roko ar klasikinės muzikos. Augalai jaučia mūsų intencijas – ateiname pas juos su negatyvia emocija ar atsinešame gėrį.

LAMŲ SLĖNIS

173


174

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

175


– Kokia muzika dažniausiai groja tavo studijoje?

– Mano augalams patinka harmoningas, klasikinis

džiazas. Nesu botanikė ar psichologė, tačiau matau pavyzdžių – augalai atspindi namų harmoniją. Užtenka

vieno, kad pamatytum, ar namuose klesti sutarimas ir harmonija, ar šeimininkams užtenka laiko pasirūpinti vienas kitu ir aplinka.

– Augalų prieglauda vis dar skamba neįprastai. Nuo

ko viskas prasidėjo?

– Nors visos vaikystės namų palangės buvo apstatytos

augalais, niekas manęs nemokė kažkaip ypatingai su jais

elgtis, bendrauti ar gerbti. Vienu metu man netgi atrodė, kad augalų pas mus yra per daug – niekada negalėdavau atsisėsti ant palangės su knyga rankoje. O taip norėdavosi!

Nuolat matydavau, kaip mama su močiute mainosi augalais, kaip juos persodina. Jos kalbėdavo apie augalų ligas, priežiūrą.

Vaikystėje mėgau stebėti mišką, medžius, su šeima

važiuodavome grybauti ir uogauti. Tėtis personifikuodavo

medžius, paukščius, suteikdavo jiems žmogiškųjų savybių, pasakodavo netikėčiausias istorijas. Mudu su tėčiu turėjome savo medį. Kai pro jį važiuodavome, tėtis sakydavo – medis

taip išsikerojęs, nes toks jo charakteris. Jei žmogus myli

gamtą, tai knygų nereikia, pasakas jis kuria čia pat, miške. Aš ir pati stebėdavau prie namų augantį gluosnį ir beržą, jiedu buvo mano geriausi draugai. Štai kodėl nesuprantu

tų, kurie kerta medžius, – nuo senovės lietuviams medžiai buvo šeimos stabilumo, vienybės simbolis.

176

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

177


178

LAMŲ SLĖNIS


– Turbūt ne veltui sakome: pasodink medį, pastatyk

Kartais atrodo, kad bijome būti arti žemės, nes nenorime

– Tai įaugę į mūsų kraują ir, neabejoju, anksčiau ar vėliau

provincialu, skleisti žemdirbio kvapą. Tačiau kuo toliau,

namą, užaugink sūnų...

išlenda į paviršių – tada mes pradedame stebėti aplinką, ją vertinti, suvokti, dėl kokios priežasties esame šioje

pasirodyti valstiečiai, egzistuoja keista baimė būti tuo didesne vertybe visa tai taps.

Matyt, reikia pereiti tam tikrus gyvenimo etapus, kad

žemėje, kokių taisyklių laikėsi tavo šeima ir ką gali sukurti

iš naujo atsigręžtumei į natūralumą, ekologiją, kad

kuo žmogus labiau nutolęs nuo gamtos, tuo didesnių

išsikeptais sausainiais. Nauji gyvenimo džiaugsmai suteikia

tu pats. JAV psichologų atlikto tyrimo rezultatų teigimu, psichologinių problemų turi. Esu skaičiusi, kad šiandien esama žmonių, taip nutolusių nuo gamtos, kad jie

nebesupranta, iš kokio pasaulio yra atėję. Nesakau, kad dabar visiems reikia nerti į miškus ir gyventi klajoklių

gyvenimą, tačiau išlaikyti pusiausvyrą būtina. Ir jei nėra

galimybių išvykti į žaliąsias zonas, tai reikia bent retsykiais

nuvažiuoti į botanikos sodą, pasivaikščioti tarp augalų.

mėgautumeisi ūkyje užaugintu maistu ar savo orkaitėje

naujų potyrių, galimybę dar geriau pažinti save. Džiugesys juk priklauso nuo to, kiek esam patys savimi patenkinti ir kiek mums iš tiesų reikia.

O reikia juk nedaug. Grįžtì į Dzūkiją, į gimtąjį

Leipalingį, ir pajunti milžinišką skirtumą – miesto vibracijos dingsta, o tyla ten ilsina, gyvina tave.

LAMŲ SLĖNIS

179


– Dėl tos tylos jūs ir išsikraustėte iš miesto į kaimą?

– Ne tik dėl jos, dar ir dėl augalų gyvybės langelio. Už

Kauno, Išorų kaime gyvename jau tris savaites. Tai įdomi vieta, jos dar neatradę nei kauniečiai, nei jonaviečiai. Mėgs-

tame kalbėtis su vietos žmonėmis, mes jiems įdomūs – ko čia atvykome? Kodėl pasirinkome šią vietą? – O juk tikrai – keistuoliai su augalais...

– Jausmas – tarsi iš amerikietiškų filmų. Į miestelį at-

sikelia šeima ir niekas nesupranta, ką jie čia veikia. Bet

mano augalų oazę galima ir čia aplankyti, tai kur kas smagiau nei mieste. Visada svajojau, kad augalų gyvybės langelis galėtų įsikurti didesnėje erdvėje.

Prieš metus su vyru Evaldu kalbėjome, kur norėtume

gyventi. Tada jam sakiau, kad norėčiau išvažiuoti į kaimą, o jis sakė, kad mielai pastatytų šiaudinį namą. Per Kalėdas

apie tai pakalbėję, Naujųjų metų vakarą netyčia radome skelbimą, kad už Kauno parduodamas sklypas su mišku už labai mažą kainą. Taip praėjusį pavasarį tapau ne tik sklypo savininke, bet ir ūkininke.

Mudu su Evaldu ieškojome erdvės, kurioje būtų ne tik

ramybės, bet ir gera vieta kūrybai. Abu esame fotografai, į darbą mums kasdien vaikščioti nereikia, kaime galime

būti visiškai nepriklausomi. Tuo pačiu labai norisi savo patirtimi dalintis su kitais, kurie norėtų, bet nedrįsta keisti savo gyvenimo.

180

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

181


182

LAMŲ SLĖNIS


– Aiste, kaip į tavo studiją pakliuvo pirmieji augalai?

– Klaidžiodama po gamtą kartą supratau: norėčiau tu-

rėti tokią erdvę, kur ir žiemą galėčiau būti tarp augalų. Net

ir fotografuodama dažnai norėdavau įterpti nuotraukose

augalą. Pirmuosius savo žaliai studijai pirkau, tam tikrų formų augalų niekas neatiduoda. Kai kuriuos vėliau pado-

vanojo artimieji, jiems atrodė, kad man labiau jų reikia. Paskui augalų pradėjau ieškoti skelbimuose. Ypač daug jų

būdavo nuotraukose, kurios skelbė apie parduodamus senus baldus. „O augalus atiduodate?“, – klausdavau. Kartais

paaiškėdavo, kad jei nebūčiau paklaususi, augalai būtų iškeliavę į šiukšlių konteinerį. Tada ir pagalvojau – kodėl

žmonės nevertina dalykų, kurie parduotuvėse nemažai

kainuoja? Argi nekeista, kad augalai nėra palikimas, kurį galima paveldėti? Vienu metu supratau, kad augalų aplink

mane pilna, o žmonės pradeda klausti, kaipgi gyvena jų ati-

duoti augalai. Prasidėjo komunikacija augalų ir gėlių kalba.

LAMŲ SLĖNIS

183


184

LAMŲ SLĖNIS


– Gal domėjaisi, ar tokie gyvybės langeliai egzistuoja

Mano svajonė – didžiulė pasaulio augalų oranžerija.

kur kitur pasaulyje?

Lietuvius tokia idėja vargu ar sudomins, tačiau turiu nuo-

– nejaugi aš viena tokį dalyką sugalvojau? Lietuvoje pa-

galų prieglaudai-oranžerijai reikia daugybės investicijų: ją

– Pradėjau domėtis natūraliai, nes negalėjau suprasti

našios informacijos neradau, internete aptikau vieną vietą Nyderlanduose, kur dvi merginos bute augina augalus

priglaustukus, tačiau atiduoti joms augalų negalima. Dar vienas žmogus veikia tarsi tarpininkas – iš vienų augalus pasiima, kitiems atiduoda.

– O būna, kad tu atiduodi?

– Dažniau iškeliauja ne augalai, o jų atžalėlės. Pasta-

ruoju metu gavau nemažai laiškų su prašymais ne tik atiduoti, bet ir pasiimti augalus. Visada kyla abejonių, ar tikrai

gali pasitikėti žmogumi? Juk taip dažnai lengvai gautas daiktas lengvai ir išmetamas.

jautą, kad užsienyje atsiras žmonių, kurie man padės. Aušildyti, drėkinti. Bet inovatyvus gyvybės langelis – tikrai

gera priemonė kalbėti apie tai, kas dabar išties svarbu: apie mūsų požiūrį į klimatą, gamtos apsaugą, vartojimo kultū-

rą. Augalų prieglauda yra žvilgsnis į pokytį, į tai, kaip mes reaguojame į gyvybę, žmogų, aplinką. Gal mano sumanymas ir naivus, juk kartais sulaukiu pašaipų, bet kalbėti apie

tai reikia. Tam tikri dalykai sklando ore, kažkas padaro pirmąjį ėjimą, pradeda veikti. Jau dabar skambina ir rašo

savanoriai, norintys padėti man prižiūrėti augalus. Bus nuostabu, jei atsidarys ir daugiau tokių augalų gyvybės langelių. Dėl to juk geriau bus mūsų visų Žemei.

LAMŲ SLĖNIS

185


186

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

187


UŽKODUOTA APRANGA Tekstas: Agnetė Voverė (AbstractStylist.com)

Aprangos kodas veikia kaip socialinis raktas, žymintis, kokiai sričiai priklausome, profesijai atstovaujame. Kai kurių profesijų atstovus pasitinkame pagal įprastą uniformą – gydytojus, pilotus, kasininkus ir t. t. Tačiau ką vilki likęs profesionalų pasaulis? Aprangos demokratizacijos laikais laisvalaikio ir verslo apranga turi kaip niekad daug bendrų vardiklių. Universalumo paieškos atvedė iki „smart casual“, kuris, panašu, niekur išeiti nesiruošia. O viskas prasidėjo nuo Havajų...

TRUMPA ISTORIJA Atsibudus ryte dar prieš trisdešimt metų, galvos taip stipriai neskaudėdavo nuo klausimo, ką šiandien rengtis. Vyrai paprastai rengdavosi kostiumą, o moterys – vadinamąjį pieštuko formos sijoną: formali apranga korporacijose buvo vienintelė pasirinkimo galimybė. Septintajame dešimtmetyje Havajų mados pramonė pradėjo rinkodaros iniciatyvą ir skatino vieną dieną per savaitę apsivilkti havajietiškus marškinėlius – taip pagerbti savas tradicijas ir paremti vietinius kūrėjus. Tokia diena buvo pavadinta „Aloha Fridays“, o persikėlęs į žemyną šis fenomenas pakeistas „Casual Fridays“ sąvoka. Penktadieniai pamažu virto visa darbo savaite – revoliucinė idėja tapo visuotinai priimta norma. Ir nors šiandien nuojauta natūraliai pakužda, ką į darbą vilktis derėtų, o ko ne, tai nebūtinai galiojo anuomet iš nusistovėjusių rėmų ištrūkusiems darbuotojams. Pasirodžius laisviesiems penktadieniams, pasitaikydavo ne vienas ir ne du, į biurą apsirengę, švelniai tariant, netinkamai. Liūdna tiesa, tačiau nusimetę varžančius kostiumus žmonės nelabai žinojo, ką vietoj to apsirengti.

188

LAMŲ SLĖNIS


Darbuotojų ir pačių darbdavių nesusigaudymą ir fantazijos trūkumą „Levi’s“ išvydo kaip verslo galimybę. Ši kompanija devintojo dešimtmečio pradžioje išleido aprangos gidą („A Guide To Casual Bussinesswear“), kuris, galima sakyti, apibrėžė tai, kaip šiandien suprantame šį aprangos kodą. Pardavimai ūgtelėjo, o „Levi’s“ komanda konsultuodavo ir įmones, norėjusias reglamentuoti darbo aprangą. LAISVĖ PAPRASTUMUI Šiuolaikiniai startuoliai keičia ne tik tradicinio darbo pobūdžio standartus, bet ir aprangos taisykles. Žodis „kasdienis“ (angl. casual) šiomis dienomis reiškia daug laisvesnį stilių nei terminą tik pradėjus vartoti. Startuolių logika paprasta – būk savimi, jauskis geriau ir dirbk našiau. Jaunų įkūrėjų ir verslininkų dėka į spintą ateina funkcionalūs drabužiai ir galimybė neatsisakyti savo unikalaus stiliaus. Natūralu, kad apranga atspindi jaunatvišką ir energingą darbo aplinką, tad ir drabužiai joje mažiau formalūs. Be to, darbo valandos verslo gimimo stadijoje yra tik abstrakcija, todėl svarbu jaustis patogiai visą dieną. Šio stiliaus ikona galėtų būti „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas, kurio uniformą sudaro absoliučiai laisvalaikio garderobas: pilki marškinėliai ir džinsai, t. y. nieko akivaizdžiai prabangaus ar itin oficialaus. Jau linksniuojamas ir naujas terminas, „Start-up Casual“, leidžiantis po darbo bėgti į klubą ir atvirkščiai. Vis dėlto kiekvienas darbdavys vadovaujasi savo principais ir taisyklėmis. Ironiška, tačiau šiandien havajietiški marškinėliai laukdami atostogų ilsisi lagamine.

LAMŲ SLĖNIS

189


AKIMIRKŲ DIEVAI

#workspace Darren Rowlands Fotografas, videografas Jungtinė Karalystė Instagram: @mrdrowlands

190

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

191


AKIMIRKŲ DIEVAI

#workspace Phoebe Soup Stilistė Honkongas Instagram: @phoebesoup

192

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

193


AKIMIRKŲ DIEVAI

#workspace Work Hard Anywhere Projektas apie skirtingas darbo vietas Visas pasaulis Instagram: @workhardanywhere

194

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

195


AKIMIRKŲ DIEVAI

#workspace Esther Clarkco Iliustratorė, kaligrafė JAV Instagram: @estherclarkco

196

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

197


IKI PASIMATYMO

VASARĮ www.lamuslenis.lt 198

LAMŲ SLĖNIS


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.