Page 1

Rugsėjis 2015 (44)


2

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

3


LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė TINKLARAŠTIS

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

Žurnalistė

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

PAULINA KISIELIŪTĖ

Žurnalistė

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

MONIKA REPČYTĖ

Žurnalistė

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė TINKLALAPIS

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

4

LAMŲ SLĖNIS

FACEBOOK

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK


LAMŲ SLĖNIS

5


REDAKCIJOS LAIŠKAS

N

e, aš tikrai nemoku gaminti! Visai neseniai teko tai pripažinti. Nors visada kažkodėl bandžiau save ir kitus įtikinti, kad gaminti man patinka. Deja, iš tiesų maisto ruošimas man kelia daugiau panikos nei džiaugsmo. Visas tas receptų studijavimas, ingredientų rinkimas, puodų ir keptuvių kaitimas, pridegę pyragai, neiškepusi mėsa, sukritusios daržovės... Virtuvės šefams būdingos koncentracijos ir nuojautos aš, deja, nepaveldėjau ir neišsiugdžiau. Gal todėl labai nesistebiu, kai vaikas prašo: „Mama, ar galėtum iškepti tą savo juodą pyragą?“ Ne, originalioje nuotraukoje šis pyragas turėtų būti švelniai rusvas, kvepiantis apelsinais. O maniškis kaskart sudega, kad ir kiek kartų aš jį bekepčiau... Tik nesupraskite manęs klaidingai – maistą aš dievinu! Man, žinoma, labai patinka juo mėgautis. Aš mėgstu skaityti romanus apie maistą, gal net pati norėčiau kada nors tokį parašyti. Man smagu užsirašinėti receptus, bet praktiškai jų taip niekada ir nepanaudoti. O kaip gražu žiūrėti į subtiliai patiektą maistą! Maistas man –

6

LAMŲ SLĖNIS


kaip meno rūšis, tarsi paveikslas, į kurį malonu pasinerti mintimis, kuris sužadina visas tavo jusles, verčia žavėtis arba šlykštėtis, bet niekada nepalieka abejingo. Ir dar… Maistas man – tai istorijos. Man jos skaniausios pasakojamos tarškant peiliams ir šakutėms ar skanaujant gabalėlį dieviško pyrago, gal net ryšint prijuostę ar sumerkus rankas į miltus. Tik tos rankos turėtų būti ne mano. Aš labiausiai mėgstu klausytis. Ko gero, gana greitai pritapčiau Niujorke. Draugė pasakojo, kad ten niekas negamina maisto namie – užuot gaišę laiką virtuvėje draugai susitinka restorane ir smagiai beplepėdami mėgaujasi tuo, kas jau paruošta kitų ir dailiai patiekta lėkštėse. Taip, manau, mano vieta – ten! O jums – skanaus skaitymo apie tuos, kuriems maistas – pati švenčiausia religija. Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

7


SALDUS KAIP ALUS...

14

LĖKŠTĖSE – NE TIK PELĖDOS

20

Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

8

LAMŲ SLĖNIS

ITALO NUOTYKIAI LIETUVIŠKAME TURGUJE

38 Reklaminiai straipsniai žymimi


SESĖS VIRTUVĖJE

60

RANKOS ŽEMĖJE 95 LAMŲ SLĖNIS

9


NAUJIENOS

NAMŲ DARŽELIS Sveikas maistas nebūtinai turi būti nuobodus ir beskonis. Priešingai, sveikas maistas gali būti skanus, pikantiškas, glostantis akį ir širdį. Skanaus ir įdomaus maisto visai paprasta užsiauginti namie, tad net amžinai skubantis miesto gyventojas lengvai gali tapti daržininku. Pakaks į pagalbą pasitelkti naująją sėklų liniją „Green Life“. Kvapieji bazilikai, raudonėliai, mėtos ir keliolika kitų gardžių žolelių – šiuos prieskonius galima auginti vazonuose ar loveliuose, jiems puikiai tiks šviesi palangė, balkonas ar nedidelė oranžerija. Šie prieskoniai jūsų gyvenimui suteiks lengvumo, nepakartojamo malonumo ir gurmaniško skonio. NAUDINGA. LENGVA. MALONU.

www.seklos.lt

LIETUVIŠKAS DIZAINAS LONDONE Londono dizaino festivalyje Lietuvos atstovai šiemet savo kūrybą pristato prestižinėje ekspozicijoje „Tent London“. Jungtinė dizainerių ekspozicija „Lithuanian Design Block“ taip pat pateko ir į specialią zoną „Super Brand London“, kur tradiciškai pristatomi geriausi ir inovatyviausi dizaino pasiekimai. Šiųmečiame Londono dizaino festivalyje bus pristatomi šeši lietuviški dizaino ženklai: „Formuniform“, „Okiiko“, „March“, „TADAM! Studio“, „Emko“ ir „Sedes Regia“. „Tent London“ rugsėjo 24-27 d. bus pristatomi ir trijų konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2015“ laureačių bei trijų jaunosios kartos grafikos dizainerių ir iliustratorių darbai. Dizaino festivalio svečiai galės išvysti Dominykos Barkauskaitės sukurtas inovatyvias garso kolonėles „Mood Moon“, Urtės Šmitaitės antrinių žaliavų rūšiavimo sprendimą „Spider bin“ bei indų kolekciją „Giria“, sukurtą iš lietuviškų medžių žievės (diz. Evelina Kudabaitė). Londone taip pat bus eksponuojami Vilniaus dailės akademijos grafikos studijų absolvenčių Aistės Papartytės ir Linos Itagaki bei grafikos dizainerio Rimanto Juškaičio darbai.

10

LAMŲ SLĖNIS

Evelinos Kudabaitės indų iš medžio žievės kolekcija „Giria“


LAMŲ SLĖNIS

11


NAUJIENOS

ŠILTI GIGANTAI

Australiškos merino vilnos pledas

Diz. Anna Mo

Kilimas

Diz. Hans Sapperlot

Megzta kepurė

Diz. „Lebenslustiger“


Sėdmaišis

Diz. „Zilalila“

Kėdė

Diz. Hans Sapperlot Rankų darbo pledas

Diz. „Loopy Mango“

Artefaktai iš parodos „Sea Art“

Diz. Sharyn Cairns ir Laura Hutton

LAMŲ SLĖNIS

13


14

LAMŲ SLĖNIS


SALDUS KAIP ALUS... Alumi gardinti keksiukai, brauniai, sausainiai, tortai ir pyragai... Sunku įsivaizduoti? Visai ne! Tai, kas saldu, idealiai dera su tuo, kas tamsu ir deginta. Stauto stiliaus aluje, kaip kad naujasis „Švyturio Juodas“, esantis degintas ir rūkytas salyklas sušvelnina intensyvų kepinių saldumą. O šio alaus skonis, pasižymintis skrudintos kavos, karčiojo šokolado ir rūkytų grūdų tonais, puikiai papildo desertų skonį. Pasak alaus someljė Jono Lingio, alus visada derėjo su maistu, tik esame tai šiek tiek primiršę: „Alus yra be galo universalus savo kvapu ir skoniu – nuo burną traukiančio rūgštaus iki saldaus, nuo drebinančiai kartaus iki švelnaus. Tikiu, kad išbandę alaus bei saldumynų derinį iš naujo atrasite ir visą alaus vartojimo kultūrą.“

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Idėja ir stilius: Mantė Jaruševičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

15


16

LAMŲ SLĖNIS


BRAUNIAI SU JUODUOJU ALUMI Reikės:

330 ml stauto stiliaus alaus „Švyturio Juodas“; 240 g juodojo šokolado; 150 g miltų; 4 šaukštų kakavos; 4 šaukštų cukraus; 4 kiaušinių; 140 g sviesto; žiupsnelio druskos. „Švyturio Juodą“ alų supilkite į stiklinę. Lukterėkite, kol puta nusės ir alus šiek tiek sušils kambario temperatūroje. Miltus sumaišykite su kakava ir druska. Padėkite į šalį. Išlydykite sviestą ir šokoladą (įdėkite dubenį su ingredientais į verdantį vandenį). Cukrų ir kiaušinius išplakite elektriniu plaktuvu. Kiaušinių masę atsargiai įmaišykite į šokoladą. Gerai išmaišę supilkite miltų ir kakavos mišinį. Galiausiai įpilkite alaus ir viską vėl gerai išmaišykite. Tešla turėtų būti skysta. Supilkite ją į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepkite 180 laipsnių orkaitėje apie 25 min. Patikrinus mediniu pagaliuku braunis neturi lipti, bet ir nebūti visiškai sausas. Ataušinkite ir ragaukite.

LAMŲ SLĖNIS

17


18

LAMŲ SLĖNIS


ALAUS SKONIO KEKSIUKAI Reikės:

250 ml stauto stiliaus alaus „Švyturio Juodas“; 250 g sviesto; 75 g nesaldintos kakavos; 300 g cukraus; 140 ml grietinės; 2 didelių kiaušinių; 2 šaukštelių kepimo miltelių; 275 g miltų; šiek tiek vanilės esencijos. Sviestą sudėkite į puodą ir pradėkite tirpinti ant nedidelės ugnies. Į sviestą supilkite „Švyturio Juodą“ alų, sviestui ištirpus, nukaiskite puodą. Suberkite kakavą ir cukrų, išmaišykite. Grietinę sumaišykite su kiaušiniais ir šiek tiek paplakite. Supilkite alaus mišinį. Galiausiai suberkite miltus, kepimo miltelius ir vanilės esenciją. Gerai išmaišykite. Į kepimo skardą sudėkite keksiukų kepimo popierėlius, 2/3 jų pripildykite paruoštos tešlos. Kepkite 17-20 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Patikrinkite mediniu pagaliuku – kai jis ištraukus bus sausas – keksiukai iškepę.

LAMŲ SLĖNIS

19


20

LAMŲ SLĖNIS


LĖKŠTĖSE – NE TIK PELĖDOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kiekvienas mūsų turi TĄ savo dubenėlį, iš kurio valgoma sriuba skanesnė, TĄ vieną lėkštę, kurią visada padedame aukščiau kitų lėkščių. Juk indai, iš kurių valgome, yra ne mažiau svarbūs nei tai, ką valgome. GRETA URNIEŽIŪTĖ ir IGNĖ ALĖBAITĖ – keramikos studijos „Owls in Bowls“ kūrėjos. Sujungus moderniąsias technologijas ir senąsias tradicijas dėl magiškų „Owls in Bowls“ indų pietūs restorane ar jauki vakarienė namuose virsta ritualu, draugus ir artimuosius suburiančiu prie bendro stalo.

– Igne, Greta, prašau, prisistatykite! Greta: Mes – dvi merginos, besislepiančios už pavadinimo „Owls in Bowls“. Pridurčiau ir tai, kad nesame keramikės. Aš esu baigusi dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Ignė: O aš studijavau kultūros istoriją ir antropologiją. Pastaruoju metu

dirbau reklamos srityje. Ko gero, mus abi sieja panašus estetikos jausmas ir jos poreikis kasdieniame gyvenime. Greta: „Owls in Bowls“ komandos sudėtis vis keitėsi, neseniai prie mūsų prisijungė Ignė. O aš šiuo metu esu atsakinga už studijos įvaizdžio kūrimą, dizaino darbus ir gamybą. Ignė: Buvo įdomus laikotarpis: išė-

jusi iš fotostudijos, kur tuo metu dirbau prodiusere, pradėjau lankyti keramikos užsiėmimus. Norėjosi saviraiškos, ką nors veikti, lipdyti, naujų patirčių. Kaip tik tuomet kolega pakvietė prisijungti prie „Owls in Bowls“. Pasiūlymas nuskambėjo laiku ir vietoje, tad iškart sutikau. Dabar rūpinuosi studijos komunikacija ir bendrauju su klientais.

LAMŲ SLĖNIS

21


– Jums, be abejo, svarbu, kokiuose induose patiekiamas maistas. Ar todėl ir gimė „Owls in Bowls“? Greta: Iš tiesų „Owls in Bowls“ įkvėpė ne maistas, bet labai gražūs indai, kuriuos pastebėjome gaminamus Lietuvoje. Prieš keletą metų keramika dar nebuvo tokia populiari, tad su buvusia kolege sumanėme, jog reikia visa tai „išnešti“ į dienos šviesą ir parodyti žmonėms. Taip prieš trejus metus, prie vienos keramikės prisijungus keletui kitų, ir atsirado „Owls in Bowls“. Startavome ganėtinai lėtai, mat nuo pat pradžių norėjome galutinai išpildyti viziją ir tik tada pradėti projektą. – Kokia yra jūsų filosofija? Greta: Mums norisi skatinti bendravimą, suburti žmones atgal prie bendro stalo. Ši idėja ir buvo atspirties taškas. Kai į mus pradėjo kreiptis šefai, ėmėme orientuotis ir į restoranus. Ignė: Mums stalo kultūra – neatsiejama nuo bendruomeniškumo jausmo. Mums valgymas yra ne tik fizinių poreikių tenkinimas, bet ir emocinė patirtis. Žaidžiant su vizualiąja stalo dalimi – indais, tekstile ir pan. – tą patirtį galime sukurti visiškai skirtingą, priklausomai nuo vietos, laiko, sezoniškumo. O tai yra svarbu ir šefams. Valgymas, tarsi ritualas, susideda iš daugybės dalių. – Taigi, kodėl „Pelėdos“ (owls – liet. pelėdos)?

22

LAMŲ SLĖNIS

Greta: Buvome sugalvoję įvairiausių pavadinimų. O šis kažkaip ėmė ir prilipo dėl gražaus skambesio anglų kalba. Be to, jis puikiai vizualizuojasi: pelėdos ir visi tie dubenėliai, apvalumai. Ir šiaip jis yra įdomus, žaismingas, netikėtas ir gana gerai įsimenantis. – Su kokiais keramikais bendradarbiaujate? Jų ieškote ar jie patys beldžiasi į jūsų duris? Greta: Iš pradžių ir ieškojome, ir patys beldėsi, tačiau pradėjus gaminti indus restoranams, atsirado ir naujų reikalavimų. Restoranuose indų vartojimas visiškai kitoks: ne arbatos puodelis vieną kartą per dieną, o nuolatinės partijos po penkis ar dešimt kartų per dieną. Restoranų indai mūsų gamybos procese turi pereiti tam tikrus testus, kaip indaplovės, rūgšties, mikrobangų krosnelės ir t. t. Tad pradėjome pačios kurti ir mūsų produkcijos dizainą, ir ieškoti kitų jos gamybos vietų: dažniau kreipiamės ne į kūrėjus, o į amatininkus. Dabar mūsų produkcija yra išsibarsčiusi per kelias vietas. Jei reikia, kad indai būtų lipdyti pagal užsakymą, einame pas vienus žmones, jei reikia, kad jie būtų žiesti ir turėtų kitą estetinę plastiką, einame pas kitus. Glazūravimas ir degimas dažnai vyksta dar kitur. Norint išpildyti visus reikalavimus, mums pačioms, ne keramikėms, teko įgyti labai daug žinių, daug skaityti. Šiuo metu medžiagas siunčiamės iš užsienio.


LAMŲ SLĖNIS

23


24

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

25


– Greta, tu pati kuri ir indų dizainą. Kokias fazes indas pereina nuo idėjos iki jos realizavimo? Ar jis kinta? Greta: Visų pirma nusipieši eskizą, žinai, kokių tau reikia parametrų, kokias funkcijas indas turės atlikti, ką tu į jį dėsi. Tada konsultuojiesi, ar tai įmanoma, kokie sprendimai yra optimaliausi, kokios kyla rizikos. Keramika yra gana sudėtinga sritis: pasitaiko daug broko, tad kaskart gamindamas tiražą skaičiuoji, kad dalį gaminių teks tiesiog išmesti. Priklausomai nuo formos, jie gali deformuotis. Ir glazūra

26

LAMŲ SLĖNIS

ne visą laiką dengiasi taip, kaip tu nori, tad tenka išbandyti kelis skirtingus padengimo būdus. Perėjus visas tas stadijas rezultatas neišvengiamai kinta. Kartais supranti, kad tai, ko norėjai, pagaminti tiesiog neįmanoma. Geriausia – specializacija vienoje srityje, o ne šaudymas į visas puses. – Kiekviena „Owls in Bowls“ lėkštutė, dubuo ar puodukas yra tarsi meno kūrinys, iš kurio dar ir valgoma! Ar sunku suderinti funkcionalumą su skulptūriškomis indų formomis? Ignė: Funkcionalumas mums yra

labai svarbus. Norime kurti ir kuriame vartojamą daiktą. Indą, kuris nestovėtų, nedulkėtų kur nors lentynoje. Greta: Populiarėjant maisto kultūrai taip pat didėja ir pasiūla, todėl turi nuolat sekti, stebėti, žiūrėti, kas vyksta pasaulyje, ir stengtis sukurti ką nors netikėto. Štai, pavyzdžiui, šie keramiko sukurti indeliai yra tuščiaviduriai – tai labai žavi žmones, nes jie tikisi sunkaus, monolitinio indo, o jį pakilnojus pasirodo, jog jis labai lengvas, tarsi išpūstas. – Man kartais atrodo, kad iš ypa-


tingų indų reikia valgyti ypatingą maistą... Ką daryti, kad lėkštė neužgožtų patiekalo? Greta: Stengiamės nebūti pernelyg ekstravagantiški. Mus įkvepia gamta, mums artimos gamtos spalvos, raštai, formos. Juk ir maistas ateina iš gamtos. Apskritai maisto kultūroje atsiranda daug modernumo, kartais meno lėkštėje pasitaiko šiek tiek daugiau nei turėtų būti... Norisi kurti tiems virtuvės šefams, kurių estetinis ir vizualinis suvokimas sutaptų su mūsų. Kad mūsų indai netrukdytų jo sukurtam maisto šedevrui,

o jo maistas – mūsų lėkštei. Būna smagu atrasti panašios filosofijos šefus. Ignė: Svarbios ir spalvos. Neįsivaizduoju kokios nors žalios, labai ryškios lėkštės... – „Owls in Bowls“ kūriniai keliauja tiek po Lietuvos, tiek po pasaulio restoranus. Kokiais užsakymais didžiuojatės? Ignė: Mūsų indais labiausiai domisi amerikiečiai, galbūt todėl, kad kol kas prekiaujame tik internete. Amerikiečiai nebijo rizikuoti, išbandyti tai,

kas nauja, atrasti naujų kūrėjų. Europiečiai konservatyvesni, labiau prisirišę prie savo prekinių ženklų, tradicijų. Nenoriu teigti, kad europiečiai visiškai nesidomi mūsų indais, tačiau pastebime tokias tendencijas. Europos regione turbūt išskirtume Skandinavijos šalis, kurių dėmesys mus labai džiugina, nes mums artima jų estetika. Užsieniečius ypač domina archaiška raugo keramika, kuri mums, lietuviams, yra gana įprastas dalykas. Greta: Indas merkiamas į duonos, grūdų ar kitą raugą. Kiekvienas indas išeina unikalus, indo padengimo rau-

LAMŲ SLĖNIS

27


28

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

29


30

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

31


go raštu procesas – nenuspėjamas. Kaip tik neseniai siuntėme savo keramiką amerikiečių žurnalui „Saveur“ – Amerikoje gyvenantis lietuvių kilmės šefas juose fotografuos kalėdinius lietuviškus patiekalus. Daugiausia užsakymų, žinoma, sulaukiame Lietuvoje. Čia indus galima pačiupinėti, apie juos kalbėti lengviau. Kiekvienas restoranas nori išsiskirti, tad daugiausiai sulaukiame užsakomųjų projektų. Štai restorane „Stebuklai“ yra garų indas, sukurtas tuomet, kai bendradarbiavome su dizaineriu Justinu Silkausku, šiuo metu gyvenančiu Londone. Tarp mūsų klientų – ir „1Dublis“, „Sofa de Pancho“, jiems kaip tik kuriame papildomą partiją indų meksikietiška tema. Mūsų indų bus galima rasti spalį Vilniuje duris atversiančiame šefo Gasparo Fernandeso restorane ir Kaune, „Uokse“. Kalbant apie užsienį, labiausiai didžiuojamės Danijos sostinėje Kopenhagoje esančio restorano „Relae“ užsakymu. Šis restoranas šiemet išrinktas tarp 45 geriausių pasaulio restoranų. Jo estetika mums labai artima.

visi – nei daug, nei mažai, keletą kartų per metus. O įkvėpimas... jis ateina iš visur. Ignė: Kartais ir maistas įkvepia! Dar būna, kad pamatai įdomią glazūrą, ir sugalvoji jai indą. Greta: Ne paslaptis ir tai, kad sekame šefus, tendencijas, žiūrime ir pastebime jų poreikius. Su maisto tendencijomis ateina ir indų tendencijos. Modernūs pasitaškymai lėkštėse vis dar populiaru. Yra reikalavimai ir pačiai lėkštei: ji turi būti didelė, kuo plokštesnė, kad nenubėgtų padažas, su krašteliais, kad neišbyrėtų žirneliai... Spalvos ir tonai – gamtiški, šviesūs, pasteliniai. Šios spalvos labai artimos mums su Igne, nes pačios tokios esam... Ignė: Bijom spalvų! (Juokiasi.) Greta: O taip, aš labai bijau spalvų, užsidėti ryškų sijoną man jau iššūkis!

– Ruošiatės parodai Berlyne. Kokius darbus ten pristatysite? Ignė: Lapkričio mėnesį Berlyne, lietuvės Giedrės Bartelt galerijoje „Trofėjas“ vyks paroda. Tai – mažytė galerija, joje pristatomi autoriai iš – Ar pačioms tenka daug keliauti? Baltijos šalių ir Rytų Europos. Būsime Kur semiatės įkvėpimo? trise su latve fotografe Ieva Jansone Greta: Keliaujame tikriausiai kaip ir rankų darbo lino gaminių kūrėju. Į

32

LAMŲ SLĖNIS

parodą stengsimės pakviesti kuo daugiau šefų! Siekiame atrasti su jais asmeninį ryšį, kartais rengiame rinkodarines kampanijas – siunčiame į restoranus „Owls in Bowls“ indų šukes kartu su atviruku, kad šefai galėtų susipažinti su mūsų kūryba, pačiupinėti, apžiūrėti. Greta: Daug kas sako, kad indai realybėje yra gražesni nei nuotraukose. – Ar maisto keramika yra tinkamas mediumas savo idėjoms išreikšti? Greta: Man atrodo, kai pradedi kažką daryti ir su tuo susigyveni, toji veikla tampa maloni ir tinkama terpė idėjoms. Taip man yra su keramika. Net laisvalaikiu galvoju apie naujus projektus, ieškau įdomių restoranų, kur galėčiau ką nors netikėto pamatyti. Ignė: Darant tai, kas iš tikrųjų patinka, įdomu būna visada. Pamenu, kartą skambinu Gretai savaitgalį, kai ji išvažiavusi į gamtą su palapinėmis, sakau: „Atsiprašau, kad trukdau“. O ji man atsako: „Baik tu, man – malonumas!“. Lygiai taip pat yra ir man. Kai dirbome samdomus darbus, taip būdavo ne visada.


LAMŲ SLĖNIS

33


34

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

35


36

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

37


38

LAMŲ SLĖNIS


ITALO NUOTYKIAI LIETUVIŠKAME TURGUJE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Vieną dieną jis nusirišo kaklaraištį ir užsijuosė prijuostę. „Tai buvo geriausias mano gyvenimo sprendimas“, – nė kiek neabejoja virtuvės šefas GIAN LUCA DEMARCO. Italas slidininkas, jaunystėje žavėjęsis ir sportiniu ėjimu, savo lietuvio karjerą pradėjo Lietuvos olimpinėje delegacijoje. Mūsų šalies biatlono federacija jam buvo dar vienas laiptelis į gražaus gyvenimo svajonę, kurią galiausiai išpildė žavinga lietuvė Eglė, du vaikai, kulinarijos studija Vilniuje ir šią vasarą Nidoje atidarytas restoranas.

Draugai lietuviai seniai sulietuvino itališką jo vardą, šaukia paprastai – Lukai. Jis greitakalbe beria lietuviškus žodžius, kartais supainioja priesagas arba moteriškai giminei prideda vyrišką galūnę. Tamsaus gymio, tačiau italo jame reiktų paieškoti, – nei renesanso menininkų apdainuoto tobulo profilio, nei garbanotų juodų plau-

kų. Su languotais marškiniais Lukas labiau primena šaunų, nuoširdų vaikiną iš Vilniaus ar Kauno apylinkių, gal tik minkštas dainingas akcentas išduoda, kad jis – atvykėlis. „Duok man kukurūzų, dar obuolių pasverk ir tuos tris porus“, – nardo šeštadienį su pintine rankoje ir kuprine ant nugaros viename Vilniaus tur-

guje. Pauosto prieskonių ryšelį, kurį iš savo sodo atnešė močiutė, pakilnoja ūkininko darže užaugintus didžiulius pomidorus, praskleidžia rasotus salotų lapus. „Ak, man čia patinka, ne taip brangu, kaip Halės turguj, ten bobutės visai iš proto išsikraustė, anksčiau ką už litą parduodavo, dabar euro prašo“, – stebisi.

LAMŲ SLĖNIS

39


Geri, švieži produktai – viena svarbiausių skanaus maisto paslapčių. Jei reiktų rinktis – daržovės ar mėsa, Lukas visada ją dėtų į lėkštę. „Esu mėsėdis, priverstų kas tapti vegetaru, nusižudyčiau“, – emocingai moja ranka. Stebėti, kaip jis perka, kaip kalbina pardavėjus, kaip juokauja, kaip atsargiai savo studijoje ant stalo dėlioja parsineštas gėrybes ir su kokia meile jas deda puodan – tikras malonumas. Toks pat skanus, kaip ir traškios, vyne troškintos voveraitės, sukimštos į keptą, didelį lietuvišką svogūną. – Lukai, juk tavo kelias iki virtuvės buvo ilgas ir tęsėsi daug metų? – Mano diedukas buvo virėjas, mano abi močiutės skaniai gamino, ir mama. Nuo vaikystės patiko trypčioti aplink puodus, tačiau ypatingos aistros virtuvei nejaučiau. O ir šeima sakė: ne, Liuka, ne, tai sunkus darbas, rinkis kitą, kuris atneštų daugiau ramybės ir daugiau pinigų. Užaugau mažame kalnų kaimelyje, karvių pas mus buvo daugiau nei žmonių (juokiasi). Vėliau tėvai persikraustė į kiek didesnį – Volpjano. Esu šiaurietis, o žinote, ką šiauriečiams dovanoja, kai jie pradeda eiti į mokyklą? Varpelį, kurį riša karvėms po kaklu, kad šios nepasiklystų kalnuose. Varpelis yra tarsi priminimas, kad esi kalnietis ir

40

LAMŲ SLĖNIS

visą gyvenimą būsi susijęs su karvių varpelių skambesiu. Dirbti pradėjau anksti, tėvai taip mane mokė. Nuo aštuonerių močiutei padėdavau ūkyje doroti kiaules, ganiau karves, o vieną dieną, buvau gal šešiolikos, tėvas pasikvietė ir pasakė: „Liuka, esi jau vyras, tau reikia ieškoti darbo.“ Ne dėl to, kad šeimai trūktų pinigų, dėl to, kad norėjau sportuoti, – tuo metu lankiau kalnų slidinėjimo ir sportinio ėjimo treniruotes. Kalnų slidinėjimo sportas ypač brangus – slidės, apranga, keltuvai. Pirmąjį savo darbą gavau restorane. Norėjau į virtuvę, bet pas mus, Italijoje, lengvai ten nepakliūsi, teko pradėti nuo padavėjo. Prieš keletą metų, baigęs Italijos maisto akademiją ir atlikęs praktiką, su Egle ir vaikais užsukome padėkoti mano pirmiesiems restoranų šeimininkams. Vienas restoranas ir dabar veikia. Šeimininko sūnui jau trylika, o tada buvo tik ką gimęs. „Ar tu žinai, kas yra tavo tėvas?“ – paklausiau jo. „Na, virėjas“, – atsakė. „Ne, jis nėra paprastas virėjas, tai žmogus, kuris mane išmokė amato. Tas amatas mane gelbėjo, kai buvo sunkūs laikai, o dabar aš turiu mėgstamą darbą ir galiu išlaikyti savo šeimą“, – pasakiau. Ir tai – tikra tiesa. Kai mano šeimą užklupo bėda, virtuvė buvo vieta, kuri mus visus išgelbėjo.


LAMŲ SLĖNIS

41


42

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

43


44

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

45


46

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

47


– Kad ir dirbdamas restorane, vis dėlto nusprendei studijuoti tai, kas su maistu visiškai nesusiję – tarptautinio bendradarbiavimo ir socialinių, ekonominių ar politinių projektų probleminėse šalyse rengimą. – Paklausiau šeimos patarimo, tačiau, matyt, sunku išvengti to, kas skirta. Dvidešimties universitetas man suteikė galimybę išvykti į misiją. Atsidūriau Kaune, Palemone. Dirbau „Caritas“ vaikų centre, globos namuose, su jaunimu iš gatvės. Per aštuonis mėnesius išmokau lietuvių kalbą, – Kaune kitaip negalima (juokiasi). Įsivaizduoti negalėjau, kad taip paprastai su Lietuva neišsiskirsiu. Grįžęs į Italiją tęsiau studijas, 2006-aisiais, kai Turine vyko žiemos olimpinės žaidynės, mane pakvietė padirbėti Lietuvos olimpinės delegacijos asistentu. Susidraugavau su lietuviais sportininkais, po metų vėl susitikome Turine – universiadoje. Atrodė, viskas klostosi puikiai, Lietuvos biatlono federacija pasiūlė bendradarbiauti, pakvietė dirbti į Lietuvą. Rimtai svarsčiau tą pasiūlymą, tačiau vieną dieną gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – tėtis darbe pate-

48

LAMŲ SLĖNIS

ko į nelaimingą atsitikimą. Galvojome, mirs, tačiau išgyveno, tris mėnesius praleido komoje, o vėliau ketverius metus – ligoninėse. Mama jį dabar prižiūri, nuo tos dienos ji irgi nedirba. Šeimos būtis tuo metu užgriuvo ant mano pečių. Palikau universitetą, dirbau gal keturis skirtingus darbus – virtuvėje, rytais Marijos radijuje, remontuodavau automobilius, naktimis ir šeštadieniais atsiliepinėdavau informacijos telefonu. Mintis apie darbą Lietuvoje nustūmiau toli į šoną. Maniau, geras sūnus turi laikyti frontą, rūpintis tėvais. Dar vieną laišką su kvietimu prisijungti prie Lietuvos biatlono federacijos gavau po metų. Daug nesvarstydamas padėjau jį ant stalo. Ten laišką ir rado mama. Pasikvietė mane: „Jei esi nekvailas, išvažiuosi. Pagimdžiau tave ne tam, kad tėvams aukotum savo gyvenimą.“ Lietuvoje atsidūriau 2008-aisiais, birželio 6-ąją, per mamos gimtadienį. Ji sakė, kad tai – geriausia jos gimtadienio dovana. Darbas su rinktine buvo mano svajonių išsipildymas – ieškojome rėmėjų, daug keliavome, ruošėmės varžyboms.


LAMŲ SLĖNIS

49


50

LAMŲ SLĖNIS


– Ir ten, tarp sportininkių, pirmą kartą pamatei savo žmoną Eglę? – Visai ne! Sutikau ją dar po dvejų metų, naktį, mieste. Tada pagalvojau, kad Eglė – neįtikėtinai linksmas žmogus. Mums patiko kalbėtis, lydėdavau ją namo, iki Užupio, žinojau Eglės nuostatą: visi italai – šmikiai. Buvome geri draugai ir ji man sakydavo, kad niekuomet netekės už užsieniečio, nes labai myli Lietuvą. Tačiau aš laimėjau. Man ji labai patiko, po dviejų draugystės mėnesių buvau pasirengęs vesti. Prisimenu, paskambinau savo vienuolei į Italiją, papasakojau, kad radau žmoną. „Liuka, tu visada skubi, gal nusiramink, jei po šešių mėnesių nepakeisi savo nuomonės, tada pirk žiedą.“ Po pusmečio vienuolei pasakiau, kad nė per centą nuomonės nepakeičiau. „Tada pirškis“, – pritarė. Nupirkau žiedą ir palikau darbą Lietuvos rinktinėje. Supratau: jei noriu būti šeimos žmogus, negaliu važinėti po pasaulį ir nebūti namie po keletą mėnesių. Pirmosios mano piršlybos buvo nevykusios, – labai jaudinausi. Antrą kartą piršausi su muzika, Eglė sutiko, po metų mes susituokėme ir dabar turime du vaikus – dukrą Magdą ir sūnelį Beną. Mano žmona – nereali moteris. Ji yra nuostabiausia, kas man nutikę gyvenime. Po vestuvių sporto palikti nenorėjau, įsidarbinau vienoje viešojoje įstaigoje. Tai nebuvo svajonių darbas, tikrai kentėjau. Dar kiek ir būčiau susirgęs depresija. Mintį, kad kažką reikia keisti, pasėjo Eglės patėvis. Jis sunkiai sirgo, gulėjo lovoje nepasikeldamas, tačiau jautėsi laimingas žmo-

gus. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, kai jau negalėjo nieko pasakyti, merkė man akį, suprask, viskas gerai, Lukai! Nerealus bičas! Mudu dažnai pasikalbėdavome. „Jei tau kaklaraištis nesuteikia laimės, jei jį ryšėdamas netgi neuždirbi kalno pinigų, tai kam tau jo reikia? – klausė manęs. – Gal kaklaraištis pernelyg užveržtas ir tavo smegenys negauna oro, kad negali priimti sprendimo?“ Daug apie tai galvojau, praėjo gal pusmetis. Žmona irgi matė, kad kažkas negerai su manimi darosi. Buvo neseniai gimusi Magda ir aš vieną dieną išdrįsau pasakyti: „Egle, noriu važiuoti į Italiją studijuoti.“ „Važiuojam“, – ji sutiko. O toliau viskas greitai klostėsi – įstojau į Italijos maisto akademiją Pjemonte. Nelabai tikėjau, kad pavyks, tačiau po trijų dienų gavau kvietimą. Apsidžiaugiau ir apsikakojau tuo pat metu – koks kvailys, sugalvojau savo gyvenimą apversti aukštyn kojomis. Šeima, vaikas, o aš dabar mokėsiu baisius pinigus už savo studijas! Iš visų įstojusiųjų baigėme aštuoniese, buvau antras pagal balus. Gavau vietą Pjemonte „Michelin“ žvaigždės restorane. Pjemonto regionas – trumų karalystė, garsėjame raudonuoju vynu, šokoladu, sūriais. „Michelin“ žvaigždės man nebuvo svarbiausias dalykas, norėjau mokytis iš geriausių. Turėjau garbės dirbti, kalbėtis ir bendrauti su pirmuoju Italijoje tris „Michelin“ žvaigždes gavusiu šefu – Gualtiero Marchesi. Jis rašė savo knygą, o aš gaminau jo patiekalus. Tai buvo neįkainojama patirtis. Visą gyvenimą už ją dėkosiu savo mokytojams ir angelams.

LAMŲ SLĖNIS

51


52

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

53


54

LAMŲ SLĖNIS


– Kodėl po metų vis dėlto iš Italijos grįžote į Lietuvą? – Todėl, kad Lietuva – mūsų namai. Todėl, kad Dievulis man padovanojo Lietuvą. Kad ši šalis mane padarė žmogumi – geresniu ar blogesniu, bet žmogumi. Visada galiu grįžti į Italiją, bet aš gyvenu čia, noriu čia gyventi ir myliu Lietuvą. Piktinuosi, kad manęs nepriėmė į Šaulių sąjungą, nes jei kas rimto atsitiktų, juk eičiau kovoti už savo šeimos šalį. Italijoje esame įpratę prie migrantų, žinau: gali būti geras svečias ir blogas svečias. Geras svečias, kaip mes, italai, sakome, yra tas, kuris išmoksta kalbą, kuris dirba, rūpinasi namais, vaikais ir gyvena pagal įstatymus. Oi, kauniečiai mane gerai išauklėjo – nepatinka, esi svetimas, grįžk į savo namus.

ne šiaip sau. Turėjai nuosavo restorano viziją? – Svajojau apie nedidelį restoranėlį, kuriame pats gaminčiau kokybišką maistą, tačiau rasti jam patalpas pasirodė misija neįmanoma. Vieni manimi tiesiog nepasitikėdavo, – ei, italiūkšti, eik iš čia. Kitos patalpos mano sumanymui netiko, trečios buvo beprotiškai brangios, velnias žino, kiek makaronų ir kavos turėčiau parduoti, kad už jas sumokėčiau. Pradėjau dirbti kulinarijos studijoje „Čiop Čiop“. Atradau dar vieną savo savybę – man labai patinka bendrauti su žmonėmis, juos mokyti, pasakoti apie gimtosios šalies kultūrą, maistą. Vieną dieną netikėtai sužinojau, kad parduodama „Kulinarijos studija“. O juk kasdien melsdavau Dievą: duok man tokį darbą virtuvėje, kad dar galėčiau skirti laiko ir šeimai! – Mokslus Italijoje, matyt, baigei Bet studija?! Ne, Dievas turi begalinę

fantaziją, jis mane visada nustebina, tai jis mane veda keliu. Žmonės dažnai tuo netiki, bet aš išmokau pasiduoti jo valiai – jei manai, kad taip turi būti, tai, Dieve, varyk. Šią vasarą Nidoje atidarėme restoraną „Tarp Kitko“. Prasidėjo viskas nuo to, kad restorano Juodkrantėje „Pamario takas“ savininkas Jonas paprašė konsultacijų. Nepajutome, kaip pradėjome draugauti. Neįtikėtina, bet radau vaikystės draugą Lietuvoje! Po vasaros Nidoje – dar ir brolį. Bendras verslas mūsų neišskyrė, suartino. Jonas – išskirtinis žmogus, jei aš būčiau toks geras, būčiau šventas (juokiasi). Visą vasarą su šeima praleidome Nidoje, neseniai grįžome. Žiemą, žinau, noriu gyventi Vilniuje, dirbti savo kulinarijos studijoje, bet kitą vasarą „Tarp Kitko“ vėl atidarysime. Tai buvo labai sėkmingas ir smagus projektas.

LAMŲ SLĖNIS

55


56

LAMŲ SLĖNIS


– Lukai, ar tavo virtuvėje galima paragauti patiekalų, atkeliavusių iš tavo šeimos? – Mano diedukas garsėjo savo įdarytu triušiu. Triušį jis ir dabar žaibiškai išdoroja, išima kaulus, negaliu jo aplenkti. Vieną dieną jis nusprendė, kad virtuvė atsibodo ir išėjo prekiauti į turgų. Turguje labai greitai irgi tapo garsus, nes padėdavo išsirinkti pačius geriausius produktus. Man toks triušis, kaip jo, neišeina. Dar nesiryžtu kepti ir kito dieduko varškės pyrago. Gal dėl to, kad jis vieną šaukštą cukraus dėdavo į burną, o du į dubenį? Kažkoks paslaptingas receptas, kurio niekam iš šeimos nepavyksta pagaminti. Mūsų šeima visada mėgo gerą, kokybišką maistą. Lietuvoje, pastebėjau, dažniau vertinama išvaizda nei skonis. Jei nepadarei grožio lėkštėje, tai koks tu šefas?! Argi ne keista – dar vakar makdonalduose buvo eilės, o šiandien jau visi gurmanai. Sako man vienas valgytojas: tavo mėsainis be fantazijos. Ką reiškia be fantazijos?! Bandeles

patys kepame, papriką ant grilio skrudiname, svogūnus karamelizuojame, mėsą lietuvišką patys išpjaustome ir sumalame, visi žino mano meilę rozmarinui, jo irgi dedame, dar pelėsinio sūrio, o man sako – be fantazijos! Tegu Užkalnis vertina, toks yra jo darbas, tačiau kodėl visi kiti nori būti užkalniais? Ei, žmonės, jei turite supratimą apie maistą, tai ateikit ir džiaukitės, o ne vertinkite. Nes vertinimas yra lyginimas. O su kuo lyginate? Maistą visi mes gaminame skirtingai, asmeninės virtuvės tuo ir žavios, kad skanaujame skirtingų šefų patiekalus. Lietuviai draugai man dažnai sako: „Lukai, neimk į širdį.“ Aš nesugebu įstatyti mygtuko – imk į širdį, neimk į širdį. Vertinu diskusiją, visada sakau – diskutuokime, o ne kaltinkime vieni kitus. Lietuviai mėgsta varyti, Italijoje taip nėra. Norėčiau įprasti prie to varymo, žinau, taip būtų paprasčiau gyventi, bet negaliu. Juk vis dar esu italas, o ne lietuvis.

LAMŲ SLĖNIS

57


58

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

59


60

LAMŲ SLĖNIS


SESĖS VIRTUVĖJE Netgi tėtis kartais pamiršta, kad abi jo dukros – tamsiaplaukės. „Esat tokios skirtingos, – sako. – Viena juoda, kita – balta.“ Kad bendrovės „The Management Company“ direktorė Adelė Kačiulienė ir sporto, laisvalaikio bei verslo centro „Forum Palace“ vadovė, dvi mažas dukreles dabar auginanti Kotryna Starkienė yra vandeniu neperliejamos, kardu neperkertamos seserys, daug kam būna naujiena. Tačiau iš pirmo žvilgsnio visiškai nepanašios, jos abi savo namuose dalijasi tuo pačiu požiūriu į pasaulį ir fantastiškai skaniai gamina. Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kol Kotrynos svajonių virtuvė įrenginėjama, susitinkame Adelės namuose. „Katriona tokioje kaip mano virtuvėje neturėtų ką veikti“, – juokauja Adelė, neįtikėtinu greičiu spintelėse slapstydama įrankius bei produktus, iš kurių ką tik prigamino skaniausių užkandžių. Adelė mėgsta šviesias erdves, kuriose nedaug daiktų. Kotryna, gi,

niekaip neišsiverstų be indų, indelių, servetėlių, nėrinių, garbanotų lėkštelių, Provanso spalvų. Vienokia ar kitokia virtuvė joms abiems – nepamainoma pokalbių, gyvybės ir aistrų vieta. Čia dažniausiai išaiškėja didžiausios paslaptys, čia aptariami svarbiausi šeimos reikalai, dalijami patarimai, rieda džiaugsmo ir skausmo ašaros.

LAMŲ SLĖNIS

61


62

LAMŲ SLĖNIS


Šviesiaplaukė, juokais nuolat trykštanti ir aukštakulniais kaukšinti Adelė trejais su puse metų vyresnė už tamsiaplaukę, melancholišką svajoklę Kotryną. „Ji visada liks mano vyresnioji sesė, – šypteli ta. – Tarp mano dukrų Mėtos ir Elzės – metų skirtumas lygiai toks pat. Tikiuosi, jos bus tokios pat artimos. “ „Bet juk visos seserys taip bendrauja“, – pečiais gūžteli Adelė. Trijų vaikų – Felicijos, Stepono ir Vincento – mamai atrodo, kad seserų kraujo ryšys yra be galo stiprus, neišnykstantis visą gyvenimą. Ir tuomet, kai jų vyrai – Martynas Kačiulis ir Martynas Starkus – pradeda burbėti, kad sesės viena kitai skiria pernelyg daug laiko, abi tvirtai žino: niekas, netgi jie, negali pakeisti to, kas atėję iš vaikystės namų.

Saldumynais niekas tada nelepino, gavusi ketvirtadalį zefyro, atsikando gabalėlį, o likusį įdėjo į kumštinę pirštinę. Grįžusi pirštinę pasidėjo ant batų dėžės, ten šuo ją ir rado. Aš netekau savo zefyro, o Katriona pilnomis ašarų akimis tikino, kad nešė taip atsargiai... Ji visada buvo geresnė, – aš kniaukdavau jos saldainius, kurių ji prisitaupydavo. Kai vakarais atsiguldavome į lovą, imdavau judinti prie šviestuvo prikabintą, iki pirmojo mūsų abiejų lovos aukšto nuleistą paveikslą, kuriame buvo pavaizduota Kotrynos bažnyčia. Paveikslas įkyriai brūžindavosi į sieną, o sesė kantriai tylėdavo. Kartą neištvėrė: „Man labai gaila, kad tu taip siūbuoji tą bažnyčią. “ Ir ji niekuomet nesiskųsdavo tėvams, kai ją erzindavau ar stumdydavau.

- Gal vaikystėje jūs buvote labiau viena į kitą panašios? Kotryna: Vaikystėje gal mūsų išvaizda mažiau skyrėsi, tačiau charakteris – kaip diena ir naktis. Adelė: Mane tik išleisk kur nors! Seneliai, pusbroliai, pusseserės. Gyvenome Justiniškėse, po mokyklos lėkdavau ne namo, o pas močiutę, į centrą. Kotryna likdavo su tėvais. Kai negrįždavau kokias tris dienas, ji rašydavo man laiškus: „Sese, pasiilgau tavęs, grįžk!“ Kotrynai labai reikėdavo namų, tėvai jos niekur nepalikdavo nakvoti. Ji buvo daug rimtesnė ir atsakingesnė už mane. Kartą, prisimenu, iš darželio man parnešė zefyrą.

- Ar tėvai buvo pasiskirstę: Adelė – tėčio, Kotryna – mamos? Arba atvirkščiai? Adelė: Tikrai nejautėme, kad kuris nors vienas kurią nors iš mūsų labiau mylėtų. Tiesiog Kotryna visada buvo labiau prie tėvų, nors ir galvojo, kad yra įvaikinta. Kotryna: Nežinau, kodėl taip maniau, vakarais atsiguldavau į lovą ir galvodavau, kad tėvai mane įsivaikino. Išvis daug galvodavau – kodėl yra taip, o ne kitaip, kodėl tas šitaip pasakė, o anas – taip? Kol buvome mažos, nesutarėme, pliekdavomės kaip reikiant, aš negalėdavau apsiginti. Kai ūgtelėjau, pati pradėjau Adelę erzinti, lysdavau į

jos kambarį, kai ateidavo draugai. Mūsų mama pasakodavo istorijas apie savo brolį ir seserį, kaip jie gražiai sutardavo, kaip jos brolis atsisakydavo naujų batų, kad tik sesuo naujus turėtų. „Visi už vieną, vienas už visus turi būti, o jūs...“ – kaskart nusimindavo ji po dar vienų mūsų muštynių. Adelė: Ir kaip baisu būdavo iš jos girdėti: „Tai duosiu pagalius, užmuškit viena kitą!“ Kotryna: Bet jei tik nutikdavo kas nors rimto – stodavome viena už kitą. Tuomet mobilieji telefonai dar tik buvo prasidėję, tėvai mums abiems davė vieną. Aš išvis neturėjau kam skambinti, o Ada priskambino tiek, kad tėvai žagtelėjo išvydę sąskaitą. Galėjau parodyti jos telefonų knygelę, kai gynėsi, kad nežino, kam priklauso telefonų numeriai, kuriais buvo skambinta, bet neparodžiau. Lygiai kaip ir ji kantriai tvarkė namus, kai pirmą kartą grįžau prisigėrusi vyno ir man buvo labai bloga. Adelė: Kai Kotryna gimė ir tėvai ją parvežė namo, sesė buvo visai neįdomi. Sėdžiu piešiu, o ji rėkia. Močiutė prašo, kad jai čiulptuką paduočiau, man – nė motais. Bet vos tik prie Kotrynos priėjo pusseserė, sukilo pyktis: parverčiau ją ant lovos ir įkandau į pilvą – ko prie MANO sesės lendi?! O vėliau, nors dienomis pykdavomės, vakarais, jei tik pasiskųsdavo, kad mokykloje negerai, kad nedraugauja, lovoje pradėdavau kurti keršto planus: nueisiu, pasakysiu, padarysiu.

LAMŲ SLĖNIS

63


64

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

65


66

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

67


68

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

69


Kotryna: Lūžis mūsų santykiuose įvyko, kai paskutinėje mokyklos klasėje išvažiavau mėnesiui į Škotiją. Paskambinau telefonu Adai, ji apsiverkė. Tik vėliau sužinojau, kad buvo susirašiusi ant lapelio, ką su manimi kalbės, ką svarbaus man turi pasakyti. Adelė: Tikrai, paprašiau, kad greičiau grįžtų ir... apsiverkiau. Ant lapelio buvau surašiusi, kas vyksta kiekvienoje serialo „Be namų negerai“, kurį kartu žiūrėjome, serijoje. Kotryna: Tąsyk pirmą kartą pajutau, kad ji manęs pasiilgo. Iš tiesų draugauti pradėjome, kai atsirado Ados Martynas. Vėliau jiedu susituokė, Ada išsikraustė iš namų, o aš viena neradau juose sau vietos. Iki šiol jaučiu, kad ji – vyresnioji sesė. Pagalvoju: būčiau milijonierė, vis tiek ji manimi rūpintųsi. Ji turi tris vaikus, aš du, o jai atrodo, kad man sunkiau, kad man reikia padėti. Adelė: Mes visada žinojome viena apie kitos meiles. Ir sakydavome tiesą, jei vaikinas nepatikdavo. Kai Kotryna pirmą kartą man prasitarė apie savo vyrą Martyną, pamenu, aš net aiktelėjau: „Bet jis mažesnis už tave!“ Kotryna: Martynas niekaip nebuvo panašus į mano vyro idealą. Mano svajonių vyras turėjo būti aukštesnis už mane, dirbti normalų darbą nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro. Ir jokio pramogų verslo! - Kotryna, tavo vyras Martynas yra prasitaręs, kad judvi su Ada daugybę laiko prakalbate telefonu. Įdomu, kiek kartų per dieną skambinate viena kitai?

70

LAMŲ SLĖNIS

Kotryna: Mano vyras buvo įvedęs tokią tvarką: kai jis grįžta, aš Adai nebeskambinu. Adelė: Kai išvažiuoju į Prancūziją, būdavo, parašau jai ir du tūkstančius žinučių per mėnesį. Dabar bendrauti lengviau, yra skaipas. Įsijungiame nuo ryto ir gyvename viena kitos namuose: „Palauk, aš dabar į dušą nubėgsiu. “ „O aš dabar vaiką pamigdysiu. “ Man atrodo, kad visos sesės taip gyvena ir taip bendrauja. Kotryna: Mes nesame įpratusios rodyti savo jausmų, nuolat vaikščioti apsikabinusios ar bučiuotis, tai, kas yra mūsų viduje, gerokai stipriau, nei galime išreikšti žodžiais. - Mamos jūs panašios ar skirtingos? Adelė: Kotryna niekuomet neleis savo vaikų nuskriausti, o aš – leisiu. Kad ir kaip man būtų gaila savo vaiko, svetimam žmogui nepapriekaištausiu. Kotryna – gali. Ji išvis labiau smulkmeniška, labiau rūpinasi savo vaikais. Jos namuose visada yra karšto ir šviežio maisto. Kai atvažiuoja pas mus į Prancūziją, stebisi, kad savo vyro tokiu maistu, kokį mes valgome, neprimaitintų. Aš sriubas verdu retai, mums pietums užtenka užkandžių, o ji ir šonkauliukų prikepa, ir troškinių pridaro, ir cepelinų išverda. Kotryna: Užtat tavo vaikai valgo makaronus su triufeliais, mėgsta krevetes ir sušius. Ir tu gali vakarienę savo draugėms suruošti per valandą! Tikrai norėčiau iš Ados pasimokyti organizuotumo, nes jei mus užgriūna

svečiai, aš pradedu ruoštis nuo ryto – anksčiau atsikeliu, viską superku, bet staiga kažkas nutinka, svečiai ateina, o mano virtuvė dar nesutvarkyta. Adelė: Kotrynai patinka valgio gaminimo procesas, o man nepatinka, noriu kuo greičiau jį baigti, viską sutvarkyti ir sėsti prie stalo su draugėmis. Kotryna: Aš negaliu staiga, man reikia susirašyti, ką gaminsiu, išsidėlioti produktus, juos pasverti. Įkvėpimas dažniausiai ateina naktį, kai visi suminga. Paprašau, kad grįždamas iš darbo Martynas parvežtų kavos, sutvarkau virtuvę ir pradedu... Adelė: Kalėdų šventes visada švenčiame mūsų tėvų namuose Riešėje. Kūčių patiekalus ruošia mama, man nepatinka visos tos mišrainės ir silkės. Aš gaminu Kalėdų pietus, Kotryna rūpinasi saldžiu stalu. Kai ji pradeda vardyti, ką valgysime, suprantu, kad ir vėl nemiegos iki ketvirtos ryto. Kotryna: Dieną ne tortai galvoj, tai viena šaukia, tai kita. O naktį – ramu... Kol kepa biskvitas, galvoju, kremą išsuksiu, bet nepajuntu, kaip prisėdu ir baigiu žiūrėti filmą. Mano vaikai nėra ragavę pirktinio torto, kiekvienas gimtadienio rytas mūsų šeimoje prasideda nuo šaldytuvo – ir kokį šį kartą mama tortą padarė? Žinau, būtų lengviau nupirkti, gal netgi gražesnį, nes mano kartais išeina truputį šleivi, bet mums tas žaidimas patinka. Aną dieną vyresnioji Mėta auklei sako: „Mano mama kepa žiauriai gražius tortus!“ Na, ar gali būti geresnis įvertinimas?


LAMŲ SLĖNIS

71


72

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

73


- Ir kas jus abi išmokė gaminti? Adelė: Man atrodo, kad mudvi su Kotryna pradėjome gaminti, nes mūsų mama nelabai gamino. Daug laiko praleisdavome pas močiutę, aš buvau etatinė ėjikė į parduotuvę. Antradieniais atveždavo dešreles, gerai prisimenu, atstovėjusi eilę ir nusipirkusi du kilogramus dešrelių, jas pasidėdavau ir vėl grįždavau į eilės galą. Kotryna: Aš nedaug prisimenu, kaip mes gyvenome pas močiutę, bet žinau, kad ji skaniai gamino. Pirmasis mano prisiminimas iš virtuvės yra blynai, kuriuos mokė kepti tuo metu populiarios laidos „Saulės zuikutis“ vedėjai. Blynai su obuoliais. Man rodos, iškepiau ne pačius skaniausius, bet nuo to viskas prasidėjo. Kartą netgi vištą iškepiau, kai mama sirgo. Vis laksčiau klausti, ką ir kaip reikia daryti. Ada, o pameni, kaip tėvams pietus darėme ir viską sudeginome? Adelė: Restoraną namuose pavadinome „Tulpė“, o tėvai, nesulaukę pietų, patys pasiėmė kažko užkrimsti iš šaldytuvo. Paskui abi žliumbėme, kad jie mūsų nesupranta. Kotryna: Trečioje klasėje per darbų pamoką darėme sumuštinius. Iš namų reikėjo atsinešti produktų. Mama man padavė duonos, sūrio, bet prišoko Ada ir iš baltos duonos prispaudė žvaigž-

74

LAMŲ SLĖNIS

dučių. Į mokyklą ji man liepė pasiimti nuo Kalėdų likusių mandarinų ir graikinių riešutų. Galvoju – kokia nesąmonė sumuštinis su sūriu ir graikiniais riešutais! Juk dar viskas čia prieš Oliverio gimimą buvo (juokiasi). Mokykloje mokytojos subėgo žiūrėti, kokius originalius sumuštinius pagaminau. Buvau žvaigždžių žvaigždė! Iš tiesų mudvi su Ada labai anksti pasidalijome – ji salotas maišo, o man – visokie pyragiukai, sausainiai, tortai. Adelė: Kotrynai patinka tiksliai pagal receptą gaminti, o aš jį tik perskaitau, pagaunu įkvėpimą ir fantazuoju. Kotryna: Ji – šakar makar salotas ir sugalvoja, man neišeina taip. Adelė neturi kulinarinių knygų, ji ateina pas mus, pasiskaito, sugalvoja ir pagamina. Kur išvažiavusi, man būtinai parveža konditerijos knygų, nors pati tortų nedaro. Adelė: Matuok viską, temperatūrą žiūrėk, fe, nuobodu! Kotryna: Bet buvo laikas, kai puošdavai tortus rožėmis? Adelė: Netikri buvo tortai, iš pirktinių biskvitų. Su tavaisiais nėra net ko lyginti!

ti makarūnsus. Nieko jai nesakiau, tobulinau, kad tikrai nustebinčiau, kai grįš namo. Adelė: Mane veža Katrionos makarūnsų tortas. Tokio nėra pasaulyje daugiau! Kotryna: O mane kiekvieną kartą nustebina jos keptas omletas. Tiesiog omletas. Nes tokio skanaus dar niekur nesu valgiusi.

- Kai kalbate taip skaniai, atrodo, kad geras maistas jus iš tiesų daro laimingas? Kotryna: Ir kokia nelaiminga gali tapti, jei nebegauni to gero maisto! Dažnai pagalvoju, kad esu nuo jo priklausoma (juokiasi). Ada: Aš nemėgstu valgyti bet ko. Nesuprantu žmonių, kurie sako: ai, nusinešiau pietums į darbą grikių košės. Negaliu pakęsti nuobodaus maisto, tada jau geriau išvis nieko nevalgysiu. Ir apie žmogų, oi, kaip dažnai susidarau nuomonę, matydama, kas jo lėkštėje. Katriona sako, kad ji priklausoma nuo gero maisto, tai aš juk irgi. Ir ne tik nuo maisto, bet ir nuo kalbėjimo apie jį, kalbėjimo su žmogumi, kuris mėgsta - Ar esate kada viena kitą nuste- gerą maistą. Mano vyras žino: jei mūbinusios kokiu netikėtu patiekalu? sų kelionėje nepavyko skaniai pavalKotryna: Kol Ada gyveno Prancū- gyti, tai toji šalis man ir nepatiks. Pazijoje, aš pirmą kartą pamėginau kep- saulis man turi būti skanus.


LAMŲ SLĖNIS

75


76

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

77


R .StarkuvienÉs prancuziškai gurmaniškas dešimtukas Nuo pat pirmųjų dienų „Vyno klube“ karaliauja prancūziškas vynas. RASA STARKUVIENĖ, „Vyno klubo“ vadovė ir viena įkūrėjų, prisipažįsta iki šiol dažnai sulaukianti klausimo: „Kodėl?“ Tad kodėl ją taip vilioja Prancūzija – nesvarbu ar ten vyktų su reikalais, ar tiesiog atostogų? „Ogi todėl, kad mane ten be galo traukia kalba, spalvos, kvapai, skoniai, žmonės, – sako Rasa. – Man patinka lankytis Prancūzijos regionų vyninėse, valgyti patiekalus, kurių receptus naudoja viso pasaulio restoranai. Net knygos ir filmai, kuriuos renkuosi ir mėgstu žiūrėti po kelis kartus, mane kaskart nuneša būtent į Prancūziją. Tad štai mano prancūziškasis filmų ir knygų dešimtukas.“

#1

78

LAMŲ SLĖNIS

FILMAS „VATELIS“, REŽ. ROLAND JOFFE, 2000 M. Atrodo, Gerardui Depardieu patinka suktis virtuvėje ne tik gyvenime, bet ir kine. Garsųjį XVII a. šefą François Vatelį G. Depardieu suvaidino puikiai. Šviesos žaismu žavinti kostiuminė drama apie aistrą, kančią ir maistą. Puikiai perteikiama kūrybingo ir atsidavusio šefo darbo įtampa ir nuolat lydintis stresas. Jo gestai ir kalba tose scenose, kai pristatoma nekokybiška žaliava karaliaus puotai arba kai trūksta produktų, atskleidžia tipišką virtuvėje besisukančių žmonių būdą. „Aš praradau garbę, nepakelsiu tokios gėdos“, – taip garsusis šefas sutinka žinią, kad trūksta žuvies, tokiais žodžiais jis sielvartauja, kai keliems stalams pritrūksta kepsnių. Vaizdai su lūžtančiais nuo įvairiausių patiekalų stalais, o ypač įspūdingai pateiktos žuvys, sukelia norą atsikimšti gaivaus Luaros slėnio „Sauvignon blanc“. Mano mėgstamiausias vyndarys „Henri Bourgeois“ iš Sansero komunos. Patiekalas: baltos mėsos gėlųjų vandenų žuvis, apkepta svieste su prieskoniais.


#2

JULIE POWELL KNYGA „DŽIULĖ IR DŽIULIJA“ galbūt nebūtų tokia įspūdinga, jei ne jos labai sėkminga ekranizacija. Žavinga ir nepakeičiama aktorė Meryl Streep puikiai įkūnija Džiuliją Čaild, parašiusią kelias iki šiol pasaulyje populiarias prancūziškų receptų knygas. Gaminami patiekalai, prieskonių vardijimai, emocijos virtuvėje „užveda“. Atrodo, namai prisipildo visų įmanomų filme gaminamų patiekalų kvapų. Pasigaminti Džiulijos „Beef Bourguignon“ nėra sudėtinga, o prie patiekalo paieškokite Ronos slėnio ekologinės vyndarystės vėliavnešio Michel Chapoutier „Cotes du Rhone“ raudonojo vyno.

#3

„BABETĖS PUOTA“, REŽ. GABRIELIS AXELIS, 1987 M. – tai vienas „senųjų laikų“ filmų, patiksiantis tiems, kas mėgsta klasikinę prancūzišką virtuvę – vėžlių sriuba, blyneliai „Demidof“ su rusiškais ikrais ir grietine, putpelė, kimšta foie gras ir trumais. Vien tik matant ar skaitant (ši Isak Dinesen, arba Karen Blixen, knyga yra išversta į lietuvių kalbą) užsimanai iškeliauti kur nors skaniai pavalgyti, o kai pamatai, kokį vyną geria kūrinio personažai („Veuve Cliquot“ vintage šampanas, Burgundijos perlai, cheresas amontillado), tai susiruoši ir tikrai išeini... į svečius, pasikišęs po pažastim subrendusį „Michel Gross Nuits Saint Georges“ ar jaunatvišką „Faiveley Volnay“.

Dar vienas Gerardo Depardieu pasirodymas vaidinant šefą. Prašmatni XVII a. karališkoji puota Šantiji pilyje negali būti lyginama su vakarienėmis restorane „Grandhotel Pupp“ iš komedijos „PASKUTINĖS ATOSTOGOS“, REŽ. WAYNE WANGAS, 2006 M., tačiau ir šiame, visai kitokio pobūdžio filme Gerardas vaidina jautrų ir gerbiamą šefą Didjė. Paragauti garsiųjų jo patiekalų ir įgyvendinti savo svajonių į Prancūziją atvyksta amerikietė (Queen Latifah), kuriai dėl klaidingos diagnozės (kad ji klaidinga, sužinome filmo pabaigoje, nors galime numanyti ir pradžioje) buvo pasakyta, kad liko gyventi vos kelios savaitės. Višta Tchoupintulas, omarų salotos su porais ir dar daugybė patiekalų, čepsėjimas ir serviravimo subtilybės – tiesiog norisi atsikelti ir eiti kur nors pavalgyti. Norisi aliejuje su česnakais pakeptų mažųjų kalmarų ir vasarą Provanse primenančio „Domaine Ott“ rožinio vyno.

#4

LAMŲ SLĖNIS

79


#5

Tiems, kas manote, kad prancūzai arogantiški – puiki, nuotaikinga STEPHENO CLARKE‘O knygų serija „VIENERI METAI MĖŠLE“, „TIKRAS MĖŠLAS“, „ĮKLIMPĘS Į MĖŠLĄ“, „PASIKALBĖK SU SRAIGE“. Šios serijos anglišką variantą visada nusiperku Paryžiaus oro uosto spaudos parduotuvėje. Prancūzai ar anglai, vynas ar alus, arbata ar kava – amžinas vertybių karas. Tai ironijos kupinas gyvenimo vadovėlis, sufleruojantis, kaip paprašyti puodelio kavos su pienu, kad gautumėte kavos su pieno puta, o ne amerikietiškos kavos puodą, kad alaus jums atneštų tokio pat didumo stiklą kaip šalia sėdinčiam prancūzui. Britų, prancūzų, amerikiečių tautiniai skirtumai parodomi aprašant gurmaniško verslo organizavimo epopėjas trijose šalyse, maisto produktų vartojimo įvairovę bei ypatumus ir netgi kai kuriuos neįprastus teisinius šalių niuansus, kuriuos verta žinoti. Paryžius, kuriame veiksmas vyksta, man visuomet asocijuojasi su šampanu. O ypač su brolių Jean-Herve ir Laurent Chiquet daromu „Jacquesson Cuvee N 738“. Koks maistas tinka prie šampano? Idealiausiai prie šio – šilta foie gras su daugiaryžiu ir plonomis trumo drožlėmis.

#7

#6

„STEAK (R)EVOLUTION“, REŽ. FRANC RIBIERE, 2014 M. Taip, šis filmas apie mėsą ir kepsnius. Jei jūs galvojote, kad kažką nusimanote apie tai, po šio filmo viską pradėsite iš naujo. Filmo žiūrėjimas kino teatre paprastai neatsiejamas nuo spragėsių ir „Coca cola“. Tačiau šis filmas visas dvi valandas nedavė ramybės, kad reikia susirasti gero raudono, sodraus, pabrendusio Bordo regiono vyno, pavyzdžiui, „Chateau Ripeau“ 2008 metų. Čirškantys įvairaus dydžio kepsniai, mėsos brandinimas, šefų pasakojimai, ragavimai, struktūros skalsumas – visa tai taip įtaigiai nufilmuota, kad, atrodo, sėdi ten pat ir ragauji kartu... Filmas neša jus per visą pasaulį, kuriame tiek daug gėrio, tiek daug meilės savo šalies tradicijoms, meilės šeimai, meilės gyvūnams, gamtai, darbui, meilės šaliai, virtuvei, kolegoms, draugams – visiems.

„RŪMŲ SKONIAI“, REŽ. ETIENNE COMAR, CHRISTIAN VINCENT, 2012 M. Filmas, kuriame nuostabiai vaidina Catherine Frot, sukurtas pagal tikrą istoriją apie tradicinės prancūzų virtuvės šefę iš Perigoro Danièle Mazet – Delpeuch, dirbusią asmeninėje Prancūzijos prezidento virtuvėje. Šis filmas – tai šventė tiems, kas gyvena maisto gaminimu, kas vertina gerą žaliavą, kas supranta virtuvės darbo sudėtingumą ir kas myli prancūzišką virtuvę. Garbingo amžiaus ponia Danièle vis dar dirba restorane ir moko jaunuosius šefus bei mėgėjus. Įspūdingas šios šefės patiekalas – lašiša kimštas kopūstas su morkomis ir kiaulienos kumpiu. Prie jo rekomenduočiau taniškojo „Laplace“ vyninės vyno iš Madirano, Prancūzijos pietvakarių, regiono, kur gyvena mažiausiai žmonių, bet yra daugiausiai „Michelin“ žvaigždutes pelnančių restoranų.

80

LAMŲ SLĖNIS


„SPARNELIS IR ŠLAUNELĖ“, REŽ. CLAUDE ZIDI, 1976 M. Užkietėję vyno mėgėjai šio filmo prancūziškame pavadinime gali įžvelgti iki skausmo pažįstamą santrumpą AOC (Appellation d’Origine Controlee – graži ta prancūzų kalba!). O! Tai viena iš kelių Louis de Funès senųjų komedijų apie restoranų kritikus, maisto ir vyno mėgėjus, jau tada aktyviai kovojusius prieš masinį ir pigų maistą bei vyną. Šiuo metu, manau, ši kova būtų pasmerkta daugumos, gal net išvadinta „snobišku elitu“. Koks gi patiekalas tinka besijuokiant? Ogi Austrės, tos pačios, kurias valgė ir pats Louis.

#8

#9

Pagal Peterio Maylo knygą „GERI METAI“ pastatytas filmas (REŽ. RIDLEY SCOTTAS, 2006 M.) su Russellu Crow ir Marion Cotillard tikriausiai daugeliui iki skausmo pažįstamas ir dešimt kartų žiūrėtas. Sentimentali sugrįžimo į vynuogyną istorija su visomis vyndarių šeimoms būdingomis užuolankomis: kaimynas vynuogių prižiūrėtojas, suprantantis vynuogyno vertę, terroir sąvokos aiškinimas vaikams, gero vyno atskyrimas nuo blogo ir panašiai. Argi ne žavu? O jei dar atsidarysite Cinsault, Syrah, Mourvedre bei Grenache vynuogių mišinuką iš žavių Saint Cosme vynuogynų ir pasigaminsite skalsų įvairių daržovių troškinį (La Ratatouille), derinys tikrai bus įspūdingas.

#10

NINA GEORGE „LEVANDŲ KAMBARYS“ Seniai skaičiau tokią turtingos literatūrinės išraiškos knygą. Giliai, kartu ir jausmingai aprašyti įvairūs gyvenimo etapai. Iš pradžių maniau, kad vėl bus popsiškai rašoma apie meilę Provansui ir levandų spalvai ar kvapui. Tačiau po kelių puslapių jau svajojau šios knygos niekada neišleisti iš rankų. Tai, kas parašyta – išgyventa, mylėta, šokta, matyta. Vyno mylėtojams galiu pasakyti, kad šioje knygoje jūs plauksite pagrindinėmis Prancūzijos upėmis ir pro jus lėtai slinks mėgstami Šampanės, Luaros, Ronos slėnio regionai su vynuogynų vaizdais ir vyndarių kaimeliais. Koks gi maistas ir vynas tinka prie šio turinio... Įvairus. Prisikraukite pilną lėkštę sūrių: „Brie de Meaux“,„Crotin Chevre Chavignol“,„Langres Tradition“, „Delice D’Argental Truffe“, pasidėkite šalia keletą prancūziškųjų ragelių ir derinkite nuo gaivaus minerališko šampano iki sodraus Bordo raudonojo vyno. O jei pritrūks minčių, visuomet galite konsultuotis su „Vyno klubo“ ekspertais: www.vynoklubas.lt. LAMŲ SLĖNIS

81


82

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

83


84

LAMŲ SLĖNIS


KALTI BAUBUKAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Susitikusi su kūrybinės studijos „PetPunk“ prodiusere Migle Pelakauske iškart atkreipiau dėmesį į ant jos telefono pūpsantį gyvį – rožinis, pilvotas besišypsantis žaisliukas tik ir kviečia pačiupinėti. Tas pats ir pamačius prekės ženklo „Pildyk“ vadovės Dominykos Jonušienės išmanųjį. Visai neseniai „PetPunk“ kartu su mobiliojo ryšio paslaugos „Pildyk“ komanda Lietuvai pristatė „Baubukus“ – nuo dulkių ir nešvarumų telefonus saugančius ausinių angos kimštukus. Su Migle ir Dominyka kalbamės apie smagią verslo ir lietuviško dizaino jungtį.

– Migle, naujausias jūsų projektas – telefonų aksesuarų linija, kitaip tariant, Pildyko baubukai. Kaip vyko kūrybos procesas ir kuo jis skyrėsi nuo kitų jūsų projektų? - Personažų dizainas yra „PetPunk“ ir ypač dizainerio Gedimino Šiaulio didžioji stiprybė, tad ieškojimai šioje srityje kelia didelį profesinį susidomėjimą ir yra vieni įdomiausių. Kol personažų kolekcija įgavo galutinę formą, buvo išbandyta nemažai personažų temų ir juos jungiančių lei-

tmotyvų. Personažai buvo įgavę žmogiškus, gyvūnėlių, keistų daiktų ir kitokius pavidalus. Prieš galutinai apsispręsdami daug diskutavome ne tik tarpusavyje ir su klientu, bet išklausėme ir vaikų nuomonių. – Ar smagu dirbti su vaikais? Ką tau asmeniškai suteikė ši patirtis? Kaip manai, ką dvipusė komunikacija duoda galutiniam rezultatui? - Labai smagu. Įdomu tai, kad vaikai mielai norėjo būti ekspertais ir la-

bai drąsiai reiškė savo nuomonę – mergaitės prašė baubukus dažyti dryžuotai, rožiniai, kurti kuo mielesnius veidukus, o berniukai siūlė pridėti vieną kitą kabančią akį ar nutrūkusią galūnę – žodžiu, patarimų negailėjo! Manau, kad kurti vaikams yra didelė atsakomybė – norisi, kad jie iš mūsų gautų tai, kas mums patiems atrodo svarbu, formuoja mums priimtinas vertybes. Išlaikyti šį principą nepriklausomai nuo įsipareigojimų kiekvieno konkretaus projekto metu nėra taip lengva.

LAMŲ SLĖNIS

85


86

LAMŲ SLĖNIS


– O kaip gimė pavadinimas – baubukai? - Pavadinimas buvo sugalvotas dar prieš atsirandant pirmiesiems personažų eskizams, nes tiesiog reikėjo darbinio. Kol vyko kūrybinės paieškos, šis žodis taip prilipo, kad, matyt, ir pasufleravo galutinę personažų pasaulio idėją. Taip atsirado maži spalvoti monstriukai. Žodžiu, reikia atidžiai rinktis, ką kalbi ir kaip dalykus vadini, nes paskui viskas materializuojasi!

diškas tipas, kuris visur ir visada valgo. Pankas – apatiškas stebėtojas, pasyvus protestuotojas, kuris viską žino geriau už kitus – tipiškas paauglys. Be to, rytas visai prastas paros metas Pankui. Rožinis baubukas yra nuolat neadekvačiai laimingas, švelnus stryksintis sutvėrimas, bandantis gauti viso pasaulio dėmesį – tokia mažytė balerina ir t. t. Kiekvienoje didesnėje žmonių kompanijoje bent vienas toks yra. Norėjom, kad jie personifikuotų pačias išraiškingiausias žmonių savy– „Maži baubukai – mažos niek- bes ir kurtų šiltą santykį su vartotoju. šybės“? Kaip atsirado ši asociacija? - Yra tokių mažų dalykėlių gyveni– Dirbant su 3D ir animacija prame, kurie nuolat nutinka, atrodytų, be eina nemažai laiko, kol projektas ištavo žinios – kad ir kaip saugai akinių vysta dienos šviesą. Kiek laiko turėjo stiklus, jie vis tiek kažkaip išsitepa, au- praeiti, kol atgijo pirmasis baubukas? sinių laidai susinarplioja, kad ir kaip - Procesas nėra greitas, bet, manau, tvarkingai juos padėjai, žadintuvas ne- didžiausias iššūkis dirbant tokia techsuskamba visai be jokios priežasties. nika, yra iki galo išreikšti režisieriaus Kilo idėja surasti šių mažų kiaulysčių sumanytą pasaulio viziją ir nepasi„kaltininkus”. Galvojam, kad tai grei- duoti kompromisams, kuriuos lemia čiausiai nešvarūs baubukų darbeliai. technologiniai ribojimai. Judesiai, mimikos, personažų tarpusavio sąveika – Kiekvienas baubukas, rodos, ir kuria veikėjų charakterius, o tam turi savo istoriją. Kokios jos? reikia ne tik technologinių kompe- Taip, kiekvienas iš jų yra asme- tencijų, atkaklumo, bet ir atitinkamo nybė, pavyzdžiui, Triakis yra gerašir- jautrumo subtilioms detalėms.

LAMŲ SLĖNIS

87


88

LAMŲ SLĖNIS


Triakis yra geraširdiškas tipas, kuris visur ir visada valgo. Pankas – apatiškas stebėtojas, pasyvus protestuotojas. Rožinis baubukas yra nuolat neadekvačiai laimingas. – Kokie pirmieji įspūdžiai buvo pamačius, pačiupinėjus figūrėles? - Iš tiesų tai geras jausmas. Viena yra dirbti su vaizdu, derintis, tartis, tobulinti dizainus, ir visai kas kita yra matyti, kaip ilgo darbo rezultatas transformuojasi į apčiuopiamą daiktą. Įdomu pamatyti, kaip tai interpretuojama toje naujoje medijoje, kokiomis savybėmis personažai pasipildo dėl medžiagiškumo. Manau, daugelis žmonių, kurių darbo rezultatas apsiriboja vaizdu ekrane ir neįgauna fizinės formos, pritartų, jog kartais labai pasiilgstama to efekto, kurį suteikia apčiuopiamumas.

lį šiame procese. Tikrai yra klientų, kurie linkę dirbti su dizaino profesionalais, ieško tam tikrų siaurų sričių dizaino specialistų ir juos vertina.

– Kokiais projektais ir idėjomis gyvenate dabar? - Dabar labai intensyviai dirbame prie animacinio trumpo metro filmo. Tai mūsų išgalvota istorija apie tai, kas vyksta po mirties, kurią norime papasakoti taip, kad būtų įdomu visai šeimai. Jame taip pat daug magiškų personažų, darančių visokius gražius stebuklingus dalykus. Patiriam įvairių iššūkių, nes greičiausiai tai bus pirmas Lietuvoje tokio tipo filmas, taigi daug – Verslas ir dizainas Lietuvoje. Ar ką tenka išrasti ir pereiti. Labai norim Lietuvos verslas moka už dizainą? parodyti, kas iš to išeis. Laukite! - Visi ieško geriausio varianto sau, tad negaliu apibendrinti, nes „geriausias“ kiekvienu konkrečiu atveju labai www.petpunk.com skiriasi. Tai natūralu, nes kaip žmonių, https://www.facebook.com/petpunk taip ir jų verslų lūkesčiai tokie nevieInstagram: @petpunkpic nodi! Tie, kas turi didelių ambicijų, progresuoja, supranta ir dizaino indė-

LAMŲ SLĖNIS

89


90

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

91


KOMENTARAS DOMINYKA JONUŠIENĖ Prekės ženklo „Pildyk“ vadovė

– Dominyka, kaip gimė idėja sukurti aksesuarų mobiliesiems telefonams liniją? - Aš periodiškai domiuosi įvairiais trendais, nori nenori žinau, kas yra madinga, kas patinka jauniems žmonėms. Žmonės kuo toliau, tuo labiau personalizuojasi ir personalizuoja daiktus. Telefonas šiuo metu yra tarsi rankos tęsinys – neatsiejama kasdienybės dalis. Kaip rengiamės patys, taip „rengiame“ ir savo telefoną. Egzistuoja įvairiausi telefono dėkliukai, lipdukai, kiti niekučiai. Vadinasi, egzistuoja ir poreikis suasmeninti savo telefoną – iš juodos plytos sukurti ką nors gražesnio. Tad ir aksesuarų gamintojai žengia koja kojon su mada. Kalbant apie telefonų kištukus, apie juos perskaičiau internete ir pradėjau domėtis. Bet nepavyko rasti nieko smagaus, be to, tai, ką radau, buvo beprotiškai brangu. Taip ir gimė mintis, kad reikėtų aksesuarų, kurie apsaugotų telefoną nuo dulkių, liniją sukurti patiems. Žinoma, būtų buvę žymiai patogiau kištukų užsisakyti ir parsisiųsti iš užsienio. Tačiau galbūt paskatinta to, kad pati turiu vaikų, norėjau sukurti ką nors miela ir artima. Vis dėlto tai – projektas iš širdies. Juk baubukus tiesiog dovanojame „Pildyk“ klientams, pasipildžiusiems telefono sąskaitą.

92

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip rinkotės dizainerius, kurie kurs baubukus? - Tiesiog žinojau, kad jei kursime personažus, geriau už „Petpunk“ niekas to nepadarys. Jie yra be galo stiprūs ir aš, būdama lietuvė, jais didžiuojuosi. Dizaino srityje mūsų šalis tikrai turi kuo didžiuotis. Buvau mačiusi „Petpunk“ spektaklį „Tėčio pasaka“: man iš tiesų patinka jų stilius ir tai, kaip jie dirba.

kur kas daugiau grįžtamojo ryšio. Pamatėme, kad baubukai yra lyderiai ir vaikams patinka labiausiai. Paaiškėjo, kad jiems visai nesvarbu spalva, bet labai svarbu baubuko poza, akys, jų gyvybingumą įkūnijančios savybės. Na, o trečiasis apklausų etapas padiktavo tai, kad kištukai turėtų būti tikri monstrai, baubai, tikros pabaisos! Kad nebereikėtų klaidžioti migloje, „Petpunk“ dizaineris Gediminas pripaišė krūvą monstrų, su šiais eskizais – Kūrybos procese dalyvavo ir ėjome pas vaikus ir rinkome jiems lavaikai. biausiai patinkančius. Išrinkome de- Turėjau viziją, kad būtų smagu šimt labiausiai patikusių baubukų. aksesuarus susieti su vaikiškomis emocijomis, atspindėti tam tikrus vai– Gal baubukai įdomūs ne tik vaikų archetipus, pavyzdžiui, vienas vaiz- kams? duotų hiperaktyvų vaiką, kitas pa- Tai labai įdomu! Iš pradžių tikspuoštų labai drovaus vaiko telefoną. line auditorija įvardijome vaikus, kuTad ir pirmoji užduotis dizaineriams rie jau turi telefoną (pirmaklasiai, anbuvo emocijas paversti personažais. traklasiai). Kita kategorija – kai turėPo to surengėme pirmąją vaikų ir pa- ti telefoninį žaisliuką jau pasidaro šiek auglių apklausą. Ir mus sumalė į mil- tiek „be ryšio“ (maždaug 16-mečiai). tus... Sulaukėme nemažai kritikos. Dar buvo antrinė auditorija – jaunos Vaikai savybes ir personažus atpažino, studentės, kurioms turėti baubuką gatačiau daugelis klausė – kam man to lėtų būti tiesiog smagu. Tačiau galiaureikia? Įžvalga, kad drovus vaikas no- siai atsirado ir trečia auditorija, kurios rėtų turėti mažą drovų baubuką, ne- nebuvome numatę – tai trisdešimpasiteisino. Tuomet nusprendėme tmetės moterys. Ir jos perka bent po kurti gyvūnus, objektus, kurie neturi du baubukus... Panašu, kad pavyko tokio stipraus emocinio krūvio. sukurti kai ką universalaus ir mielo, Surengę antrą apklausą, sulaukėme dėl to labai džiaugiamės.


LAMŲ SLĖNIS

93


94

LAMŲ SLĖNIS


RANKOS ŽEMĖJE Tekstas: Paulina Kisieliūtė, Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kaip netikėta Dusios ežero pakrantėse, laukinėse pievose, susidurti su gražuoliu kopūstu, minkštomis it sviestas salotomis, sodriai raudonais burokėliais, špinatais, ropėmis, cukinijomis... Pasirodo, ta pieva – tai jaunos ūkininkės VAIDOS TŪLABAITĖS daržas, puoselėjamas pagal gamtinės, arba natūraliosios, žemdirbystės principus. Jokių cheminių trąšų, pesticidų ir kitos chemijos – tik natūralios sąlygos įprastoms ar mažiau girdėtoms daržovėms, uogoms ir žolelėms augti. Tiesa, dar reikėtų pridėti šiek tiek išminties, vidinės ramybės ir begalinės meilės savo darbui. Visa tai Vaida su savimi į „Padusinio“ ūkį atsinešė už nugaros palikusi didmiesčių gyvenimą ir ją ilgai kankinusį nerimą.

LAMŲ SLĖNIS

95


„Man atrodo, žmogus nusiramina, kai pagaliau atranda tai, kas jam geriausiai sekasi, ką jis labiausiai mėgsta daryti, – sako ūkininkė Vaida, vedžiodama po savo pievas. – Pagaliau supratusi, kad esu savo kely, nusiraminau ir aš. Juk viskas prasideda nuo tavęs paties, kai pradedi vertinti save. O aš labai vertinu tai, ką pati užsiauginu, nes žinau, kad tie augalai tikrai maistingi, ir jų skonis kitoks. Gamtoje pasikrauni energijos, atrodo, net daiktų daug nebereikia. Štai vasarą pakako dviejų suknelių, dviejų porų batų. Visa kita išnešiau, išdalijau, iš-

96

LAMŲ SLĖNIS

mečiau. Kai siela valosi, norisi ir namus išsivalyti.“ Vaida pasakoja nė dienos nedirbusi pagal specialybę, nors yra baigusi nekilnojamojo turto vertinimo vadybos studijas. Gamta, ūkininkavimas ją traukė visada, mat didžiąją vaikystės dalį moteris praleido prie Dusios ežero, pas močiutę, su tėvais gyveno įvairiuose Lietuvos kaimuose, būdama 13-os persikėlė į Druskininkus. Tačiau likimas iš pradžių ją nunešė į kitą sferą – žuvininkystę. Vėliau, susipažinusi su būsimu vyru, Vaida išvyko padirbėti namų tvarkytoja į

Norvegiją. Tačiau labai greitai suprato esanti ne savo rogėse. „Gimus dukrai kelerius metus išvis nežinojau, kuo noriu užsiimti gyvenime. Nors jau turėjome nusipirkę sodybą vienkiemyje. Kai ten apsigyvenome, iš pradžių ir man buvo labai sunku, nes jau daug laiko buvo praleista gyvenant ne kaime. Turėjau nueiti ilgą kelią, kol pripratau būti laukinėje gamtoje, kol ją prisijaukinau, – atvirai kalba Vaida. – Pradėjau nuo gėlių, nes norėjosi puošti aplinką. Paskui atsirado šiltnamis. O tada pamažu gimė ir svajonė ūkininkauti.“


LAMŲ SLĖNIS

97


98

LAMŲ SLĖNIS


Iš pradžių svarsčiusi apie ekologišką ūkininkavimą, galiausiai Vaida atrado gamtinę žemdirbystę. Paeksperimentavusi mažame daržiuke ir patenkinta rezultatais, nusprendė savo daržą išplėsti ir pamėginti tai, ką užsiaugina, parduoti vietos turguose. Šiandien Vaidos ūkis, kurį jį Dusios ežero garbei pakrikštijo „Padusiniu“, išsibarstęs 15 arų plote. Čia – gausybė gėrybių: nuo įvairiausių salotų, svogūnų, šiltnamyje nokstančių raudonskruosčių pomidorų ir agurkų, paprikų, ropių, burokėlių, sojų pupelių, morkų, cukinijų iki riešutų ir kriaušių... Svaiginančiai kvepia čiobreliai, levandos, raudonėliai, melisos, peletrūnai ir daugybė kitų žolelių. Visa užauginta vadovaujantis biodinaminės ir gamtinės žemdirbystės principais, t.y. nenualinant dirvos.

Vaida savo daržoves augina taip, kad jose būtų visos žmogui reikalingos medžiagos. O tai, anot jos, įmanoma tik sukuriant augalams kuo geresnes augimo sąlygas, stengiantis atkartoti pačią gamtą. Dirva turinti būti biologiškai aktyvi, tokia, kokia yra nešienaujamose pievose, krūmynuose ar miškuose. „Žmonės paprastai daržuose ravi piktžoles, tada gamina kompostą ir juo tręšia daržus. O kam tai daryti? Juk miške metų metus nuo medžių, augalų krenta lapai ir susidaro biologiškai aktyvi paklotė – taip augalai natūraliai pamaitinami, – pasakoja ūkininkė. – Juk net ekologiškose trąšose gali trūkti tam tikrų medžiagų, mineralų, o mano darže augalai iš karto gauna visą reikiamą drėgmę, gerųjų bakterijų, jie čia auga kaip natūralioje gamtoje.“

LAMŲ SLĖNIS

99


100

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

101


102

LAMŲ SLĖNIS


Ūkininkauti aš visada norėjau. O kai nori, imi ir darai. LAMŲ SLĖNIS

103


104

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

105


106

LAMŲ SLĖNIS


Tai, ką mes vadiname piktžolėmis, Vaida pavadintų geržolėmis. Jos suvalgo maisto perteklių, didesnės apsaugo daržoves nuo perkaitimo, nuvilioja kenkėjus, o šaknimis išpurena kietesnius dirvožemius. Be to, dažnos jų valgomos arba sunaudojamos kaip vaistažolės. Tik gerokai paūgėjusios geržolės nuraunamos ir klojamos lysvėse – nei viena iš daržo neiškeliauja. Žemės paviršius dar dengiamas žole, lapais, šiaudais. Išdžiūvus vienam sluoksniui, dengiamas kitas. Toje drėgmėje natūraliai dauginasi įvairūs mikroorganizmai, padedantys augalui gauti reikiamą kiekį maistinių medžiagų, arba, kaip sako Vaida, subalansuotą mitybą. „Ūkininkauti aš visada norėjau, – šypsosi jauna moteris. – O kai nori, imi ir darai. Visa tai iš maksimalizmo – jei daryti, tai tik taip, kaip geriausia! Dabar net rankos jau nebenusiplauna...“

LAMŲ SLĖNIS

107


108

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

109


110

LAMŲ SLĖNIS


SIDRO NAMŲ ISTORIJOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Andrius Zigmantas

Netrukus spalį medžių šakos ims svirti nuo prisirpusių obuolių ir kriaušių. Mažuose Anglijos ir Prancūzijos sidro ūkiuose tai – pats darbymetis. Į Sidro kelią šį rudenį leisis ir du lietuviai – MYKOLAS ŠEVČENKA ir MILDA MONSTAVIČIŪTĖ. O savo obuoliais ir kriaušėmis kvepiančius atradimus jie pristatys grįžę namo, šeimyniško restorano ir parduotuvės „Sidro namai“ lentynose.

- Kodėl sidras? Mykolas: Sidras yra labai įdomus gėrimas, be to, matėme, kad Lietuvoje šiam gėrimui yra niša. Tai, kas siūloma parduotuvėse ar daugumoje barų, yra masinio vartojimo gaminiai. Lietuvių supratimu, sidras yra saldus gėrimas skardinėje, papuoštoje žaismingu pavadinimu. Mums norėjosi Lietuvai pristatyti tikrąjį sidrą. Milda: Sidras, kaip ir vynas, turi labai seną istoriją ir kultūrą. Lietuvoje tos kultūros niekada nebuvo, tad ir

bandome ją įvesti. - Kokio klimato reikia sidrui „užaugti“ ir subręsti? Mykolas: Sidras, kaip ir šampanas, kalvadosas ar konjakas, yra gaminamas ir turi giliausias tradicijas tam tikruose regionuose. Anglijoje tai – pietvakarinė šalies dalis, Ispanijoje – šiaurė, kur nėra taip karšta, Prancūzijoje – Normandija. Obuoliams ir kriaušėms, iš kurių spaudžiamas sidras, reikia tinkamo dirvožemio, drė-

gmės, šilumos. Lietuva taip pat turtinga obuolių, tačiau sidro čia praktiškai niekas negamina. Tiesiog ne kiekvienas obuolys tam tinkamas. Kita vertus, nebūtina kopijuoti anglų ar prancūzų. Verta eksperimentuoti. Štai jau turime vieną lietuviško sidro gamintoją – „Obela“. Tai pusę metų brandintas sidras iš lietuviškų obuolių. Tiesiog verslo žmonės pamatė nišą, pasistažavo Anglijoje ir pabandė. Pagamino dešimt skirtingų rūšių sidro, trys iš jų pasirodė geriamos.

LAMŲ SLĖNIS

111


- O kiek skirtingų rūšių sidrų galima rasti „Sidro namų“ lentynose? Mykolas: Mūsų asortimentas keičiasi. Neprisirišame prie vieno gamintojo, vis bandome, ieškome ir pristatome savo atradimus. Šiandien turime apie 20 skirtingų sidro rūšių. Daugiausia – iš mažų Anglijos ūkių. Juk sidras yra gimęs Anglijoje, čia jis išgyveno daugybę skirtingų etapų – nuo prasčiokų iki aukštuomenės, o vėliau vėl paprastų žmonių gėrimo. Dirbame ir su ispanų sidro gamintojais, turime keletą rūšių prancūziško sidro iš Normandijos. Pasitaiko ir malonių atradimų. Štai prieš porą savaičių buvome Estijoje. Sutikome žmogų, kuris anksčiau dirbo rimtą darbą, bet įvertinęs obuolio potencialą nusprendė viską mesti ir ėmė gaminti sidrą. Įkūrė savo sidreriją ir spaudžia puikų sidrą. Klausiau jo, kaip ruošiasi išlaikyti tą patį skonį. O jis atsakė neturįs tokio tikslo – jo sidras kasmet gali būti vis kito skonio. Milda: Dirbame su mažais ūkiais, tie žmonės, be sidro gamybos, užsiima žemdirbyste, gyvulininkyste. Sidro metas – ruduo, kai nuimamas obuolių ir kriaušių derlius. Jis jau tuoj tuoj prasidės. Žiemą sidras brandinamas. - Ar patys visus tuos ūkius esate aplankę? Mykolas: Kol kas dar ne. Visus šiuos metus buvome susikoncentravę į darbą čia, statėme „Sidro namus“. Milda: Įdomių sidrų paieškos vyk-

112

LAMŲ SLĖNIS

davo internete – šiais laikais viskas paprasta! Bet šį rudenį vyksime į didelį sidro ir alaus gamintojų festivalį Anglijoje. Ten bus pristatoma daugiau nei 1000 sidro rūšių. O paskui važiuosime aplankyti savo ūkininkų. Anglijoje sidro klodai – neišsemiami... Bet yra ir daugiau šalių, kur gaminamas šis gėrimas: tai ir Jungtinės Valstijos, ir Argentina, Naujoji Zelandija, neseniai sidro banga atsirito ir iki Australijos. Gal kada turėsime ir australietiško sidro, bet kol kas norisi sukurti ir pripratinti lietuvius prie sidro kultūros. - Ir kaip gi sekasi tą kultūrą skleisti? Mykolas: Neblogai. „Sidro namuose“ rengiame sidro gamintojų pristatymus, mokome sidrą derinti su maistu, kad žmonės suprastų, jog tai nėra gėrimas, kurį išgėrei ir pamiršai. Milda: Sidras, kaip ir vynas, gali būti vakarienės dalis. Lietuvoje žmonės įpratę prie sidro gėrimų, juos geria vasarą prie ežerų, per vakarėlius. O juk gerą sidrą galima gerti kaip vyną. Mykolas: Be to, tradiciškai manoma, kad sidras yra moterų gėrimas. Mes bandome šią taisyklę laužyti. Smagu, kad užsuka vyrų, kurie iš tiesų domisi šiuo gėrimu. Aišku, būna ir klasikinių atvejų, kai peržiūrėjęs visą sidro asortimentą klientas klausia, ar turim alaus... Jie tiesiog nesiryžta pabandyti. O juk tokio sidro niekur kitur negausi.


LAMŲ SLĖNIS

113


114

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

115


- Kokia virtuvė dera prie sidro? Mykolas: „Sidro namų“ virtuvė europietiška. Kurdami meniu galvojome apie Anglijos virtuvę, ieškojome šios virtuvės akcentų. Milda: Klientai labai mėgsta bulvių ir čederio sūrio spurgytes. Taip pat populiarus lašišos kepsnys su obuolių ir avokadų pagardu. Dominuoja įvairūs obuolių patiekalai. Visa kita tiesiog atkartoja ar papildo sidro skonį. Kol kas meniu kuriame patys. Visur stengiamės pridėti savo ranką. Juk esame šeimyninis restoranas. Ir savo klientams norime perteikti šią dvasią. - Lietuviai turbūt nėra lengvai naujoves priimanti tauta, tiesa? Kokie žmonės pas jus užsuka? Milda: Susiformavo lojalių klientų ratas, bet ateina ir vis naujų žmonių – pabandyti, paragauti. Sakyčiau, mūsų klientus galima padalyti į dvi grupes: gurmanai, ragavę sidro keliaudami ir ieškantys naujų, įvairesnių skonių. Kiti klientai rinkdamiesi sidrą pirmenybę dažniausiai teikia saldesniems, įprastesniems skoniams. Juk Lietuvoje žmonės iki šiol yra ragavę tik sidro gėrimų, prisotintų saldikliais ir dažikliais, tad ir susiformavęs įvaizdis, kad sidras turi būti saldus. Mykolas: Bet ir tai pamažu keičiasi. Iš pradžių asortimentą formavome pagal savo skonį. Tiesiog ragavome ir rinkomės. Žinoma, pirmiausia labai greitai išpardavėme visus saldžius sidrus ir likome su sausesniais. O pas-

116

LAMŲ SLĖNIS

taruoju metu – priešingai: saldūs sidrai užsistovi lentynose. - Ar sidrą galima vadinti nišiniu gėrimu? Mykolas: Na, sidras gaminamas tik tam tikruose regionuose, jis nėra toks sofistikuotas kaip vynas, paprastesnis savo pateikimu, bet šiaip tai labai įdomus ir turtingas gėrimas. Milda: Prancūzijoje, Normandijoje, žmonės sidro išgeria daugiau nei vyno. Ispanijos šiaurė taip pat neatsiejama nuo sidro, ten labai daug sidro gamintojų ir sidrerijų. Šio gėrimo kultūra ten siekia apie 800 metų. - Nors sidras gaminamas iš obuolių ir kriaušių, vis dėlto obuoliai dominuoja? Mykolas: Angliškas sidras iš obuolių vadinasi cider, o gėrimas iš kriaušių – perry. Tradiciškai tai yra iš obuolių pagamintas gėrimas. Kriaušių sidras sutinkamas rečiau, nes kriaušių tiesiog mažiau užauginama. Be to, egzistuoja toks pavojus – obuolys pūva iš išorės, o kriaušė – iš vidaus. Ar kriaušės nebuvo supuvusios, sužinosi tik paragavęs gėrimo... Milda: Ir skonis jų skiriasi. Kriaušių sidras šiek tiek saldesnis, nes kriaušė turi daugiau cukraus. Kriaušių sidrai net nėra klasifikuojami, kaip obuolių – sausas, pusiau sausas, pusiau saldus ar saldus. Visi kriaušių sidrai dažniausiai yra vidutiniškai saldūs. Beje, sidro rūšių yra tokia pat begalė kaip ir vyno rūšių.


LAMŲ SLĖNIS

117


118

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

119


Mykolas: Yra rūšiniai sidrai, pagaminti iš vienos obuolių rūšies, nors paprastai maišomi skirtingi obuoliai. Štai Anglijoje sidras tradiciškai pilstomas į mažus buteliukus. Prancūzai dažnai renkasi šampaninius butelius. Bet tai tik pateikimo klausimas. Turime ir tikro ispaniško šampaninio sidro. Jo antrinė fermentacija vyksta jau ne statinėje, o butelyje. - O pakuotė ir jos pateikimas sidro pasaulyje svarbus? Mykolas: Angliški sidrai pasakoja apie gamintoją, o tai yra ūkininkai, todėl ir etiketėse dominuoja ūkio elementai. Tarkime, vienas mūsų ūkininkas turi tokį senovinį obuolių traiškymo aparatą, varomą arkliu. Tad jo etiketėse ir dominuoja tas vadinamasis „malūnas“. Dažnai tiesiog atkartojami tam tikri regiono akcentai ar pavadinimas. Vienas gamintojas savo sidrą vadina paukščių vardais. Modernesni ūkiai akcentuoja savo pavadinimą. Na, o dažniausiai angliško sidro pavadinimas – tai gamintojo pavardė, nes tai – gilias tradicijas turintis šeimos verslas.

mintojus. Norime pirma pamatyti patys, o paskui gal ir žmonėms tokią pramogą siūlysime. Juk įdomiausia – ne tik išgirsti, bet ir pamatyti savo akimis. - Gal turit minčių ir savo sidrą gaminti? Mykolas: Turim! Šiemet kaip tik planuojam pasidaryti bandomąją partiją. Po truputį rezgam planus, kaip viskas turėtų atrodyti, kur sidrą laikysim ir t. t. Savo sodo neturim. Bet juk viskas – aplink. Geriausiai sidrui tinka vėlyvieji obuoliai, turintys daug taninų, bet ne per daug rūgštūs. Mums tai bus didžiulis eksperimentas.

- O kaip eksperimentavot įrenginėdami „Sidro namus“? Mykolas: Absoliučiai viską čia darėme patys. Tik baldų patys negaminome, bet patys nusprendėme, kokie jie turėtų būti. Norėjome ramių, pastelinių gamtos atspalvių, modernaus interjero. Patys dažėme ir dėžes, vėliau virtusias sidro siena. Milda: Specialiai nesamdėme jokios interjero studijos, tiesiog turėjo- Šį rudenį ketinate leistis į Sidro me viziją ir ją sulipinome. kelią. Kas tai? Mykolas: Tai kelias pietvakarinėje - Ką abu veikėte iki „Sidro namų“? Anglijos dalyje, kur susitelkę daugybė Mykolas: Aš dirbau rinkodaros srisidro ūkių. Mes pasirinkome savo tyje. O dabar visą savo laiką skiriu maršrutą, kad aplankytume savo ga- šiai vietai.

120

LAMŲ SLĖNIS

Milda: Aš taip pat. Iki šiol „Sidro namuose“ esu ne pilnai dviem kojom. Čia labiau mano hobis, vaikas. Vakare esu šio vaiko mama, o dieną dirbu biure, atstovauju žymiam pasauliniam prekės ženklui. Didelėse kompanijose turi savo sritį ir esi atsakingas tik už ją. O mažame šeimos versle privalai daryti viską – išnešti šiukšles, išplauti grindis, spręsti rimtus strateginius klausimus ir t. t. Mykolas: Bet tai įdomu. Man tai buvo iššūkis. Čia nieko už tavęs nėra, esi už viską atsakingas. Čia mes lošiame savo pinigais, todėl ir atsakomybė yra didesnė. Neturime tikslo būti tik restoranu, mąstome šiek tiek plačiau. Norime tam tikrus gamintojus pristatyti plačiau. O norint juos atsivilioti į Lietuvą dažnai reikia didžiulio įdirbio, derybos dažnai užtrunka ir pusę metų. Milda: Su sidru Lietuvoje tikrai yra ką nuveikti. Jei būtume tik eilinis restoranas ir neturėtume to nišinio produkto, greičiausiai nebūtų taip įdomu. Mykolas: Lietuvoje šiais metais apskritai labai padaugėjo mažųjų gamintojų, nesiorientuojančių į mases: tai šokoladai, tai sultys, tai dar kas nors. Tikiu, kad kai kuri gerą dalyką, tai anksčiau ar vėliau bus įvertinta. Mūsų tikslas – tapti sidro ekspertais.


LAMŲ SLĖNIS

121


122

LAMŲ SLĖNIS


KAVOS! Tekstas: Toma Mačiulskytė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

O ką jūs atsakote, kai jūsų paklausia: „Kavos ar arbatos?“ Šio interviu herojai nė nemirkteldami rėžia: „Kavos!“ Tiesa, šį kartą toks klausimas net nenuskambėjo, nes visi žinojo, jog gersime kavą. Tai Agnė ir Tadas Dėdinskai. Žmonės, kurie gyvena su kava bei svaigiu jos aromatu, užbūrusiu mesti stabilius darbus ir imtis alternatyvaus kavos verslo – netrukus duris atvers jų kavinukė „Kavos virėjai“. Taigi patekome mes tarsi į kavos degustaciją jų namuose, lofte. Mums prieš akis buvo malamos kavos pupelės, vėliau keisčiausiais būdais ruošiama kava, kuri, pasak Agnės, ne tik tonizuoja, bet ir nuteikia kūrybiškai.

Agnė: Pradėsime nuo kavos! Tadas: Galiu paruošti šviežiai skrudintos, aromatingos kavos bei parodyti visą jos ruošimo procesą. (Tadas pradeda malti kavos pupeles.)

tu mąstome ir negalime įvardyti tikslios akimirkos, kada kava pasibeldė į mūsų duris. Tadas: Nors šiaip su kava gyvename visada. Namuose visada turime vienokios ar kitokios rūšies kavos pu– Kaip kava atėjo į jūsų gyvenimą? pelių. Ją visada patys malame ir ruoAgnė: Mes ir patys pastaruoju me- šiame.

Agnė: Pavyzdžiui, kavą paruoštą „Chemex“ kavinuke, pamatėme apsilankę pas vienus kavos skrudintojus. Pasidomėjome, jie mums maloniai pradėjo pasakoti apie skirtingus kavos paruošimo būdus, kavos pupelių rūšis. Iki šiol su jais bendradarbiaujame, jie yra didžiausias mūsų įkvėpimo šaltinis.

LAMŲ SLĖNIS

123


– Vadinasi, kavos žmonės nejaučia jokios konkurencijos ir taip paprastai dalijasi savo žiniomis? Tadas: Na, kiek mums teko susidurti, visi tikrai malonūs žmonės. Agnė: Mums irgi norisi skleisti ir dalytis savo žiniomis, kad žmonės suprastų, jog egzistuoja ne tik plikoma kava su tirščiais arba iš espresso aparato. Yra keletas alternatyvių būdų paruošti puikią kavą be tirščių. Mums patiems rytinis kavos puodelis yra labai svarbi dienos dalis. Tadas: Tai tarsi ritualas, kuriam visada skiriame laiko. Ryte, vos tik atsikėlus, ruošiame kavą, ramiai atsisėdame, kalbamės ir pradedame dieną. Agnė: Rytais geriame juodą kavą be cukraus. Nors aš labai mėgstu saldintą su pienu, tačiau tai tarsi desertinė kava, kuria retai save lepinu. Tadas: Mes daug keliaujame. Esame išmaišę Europą, Aziją. Visur sten-

124

LAMŲ SLĖNIS

giamės paragauti kavos, atrasti kažką naujo. Iš kelionių parsivežame daug įkvėpimo. Agnė: O praėjusią žiemą man teko pasisvečiuoti per šventinį laikotarpį pas bičiulius Kopenhagoje. Kai grįžau, turėjau daug šviežių minčių dėl mūsų veiklos, susijusios su kava, dėl „Kavos virėjų“. Iš karto po to su Tadu nuvykome pailsėti į pajūrį, nes labai mėgstame ten būti ne vasaros metu. Pasivaikščioti tuščiomis gatvėmis, bristi pajūryje per sniegą. Vieną vakarą sėdėjome mūsų mėgstamame restoranėlyje ir pradėjome kalbėtis. Tadas: Ten gimė idėja, kad norime turėti savo vietą, kur žmonės galėtų ateiti, praleisti laiką kartu su draugais ar tiesiog su savo mintimis, atsigerti šviežios, kokybiškos kavos iš įvairiausių pasaulio kampelių ir sužinoti apie skirtingus jos paruošimo būdus. Taigi

netrukus, spalį, Vilniuje duris atvers mūsų šviežios kavos kavinė „Kavos virėjai“. – Papasakokite, o ką veikėte prieš tai? Kokiose srityse dirbote? Agnė: Aš esu baigusi rinkodaros mokslus, pastaruosius kelerius metus dirbau reklamos agentūroje ir buvau atsakinga už renginius. Toli buvau nuo viso šito, tačiau lūžis įvyko tada, kai manęs ėmė nebedžiuginti pirmadieniai. Supratau, kad atėjo laikas kažką keisti. Tadas: O aš esu baigęs vadybą ir dirbau pardavimų srityje. Mano atsakomybės darbe buvo bendradarbiavimas su Baltijos šalimis. Ten dirbau kelerius metus ir viskas lyg ir gerai buvo, tačiau laimės neradau. Žinojau, kad reikia kažką pakeisti. Pradėjau kalbėtis su Agne ir taip gimė mūsų avantiūriška idėja.


LAMŲ SLĖNIS

125


126

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

127


128

LAMŲ SLĖNIS


– Tai vis dėlto, kodėl žmonėms reikėtų gerti gerą kavą? Tadas: Visų pirma dėl išraiškingo kvapo ir skonio, dėl aromatų įvairovės, kurie būdingi tik tam tikriem pasaulio regionams ir šalims. Štai pauostykite šviežiai maltų kavos pupelių. (Duoda pauostyti.) Agnė: Čia Kenija? Tadas: Taip, čia prieš 10 dienų paskrudintos Kenijos pupelės. Agnė: Apskritai, visi kavos skoniai ir aromatai slypi pupelės viduje. Ir kuo vėliau ją sumali, tuo sodresniais, tirštesniais aromatais ir skoniais gali mėgautis. Tad geriausia malti pupeles prieš pat kavos ruošimą. Tadas: Tuoj mes ir paragausime. O ruošimo būdų yra įvairiausių: Frenčpresas – pats įprasčiausias ir visiems žinomas kavinukas, kuris padeda nukošti kavos tirščius, Aeropresas – kiek rečiau sutinkamas ir ypatingas tuo, kad juo paruošta kava atskleidžia ryškias skonio ir kvapo savybes, kava tampa sodresnė. Per „Chemex“ kavinuką išgaunama arbatinė kava, kiek švelnesnė. Šis būdas yra mūsų mėgstamiausias, kiekvieną rytą geriame tokią kavą. (Tadas ruošia kavą „Chemex“ kavinuku.)

– Kas jums yra kava? Tadas: Man tai šiluma, gilūs vaikystės prisiminimai. Vaikystėje mano tėvai, močiutė maldavo kavą ir tas kvapas man iki šiol asocijuojasi. Agnė: Tado tėvai pasakojo, jog tais laikais kažkas atveždavo kavos pupelių iš Etiopijos. Ir dabar jo mėgstamiausia kava yra būtent iš ten. Tadas: Jie iš pradžių bandė ją žalią gerti, o paskui sugalvojo pasiskrudinti orkaitėje. Ir dabar kai paruošiame jiems kavą, sako, kad skonis labai panašus. Agnė: Man kava – pabuvimas su savimi. Kelių minučių skyrimas sau. Niekada negeriu kavos paskubomis. Tadas: Bet kartu ir pokalbis. Agnė: Taip, drauge ir pokalbis su artimu žmogumi ar bičiuliu. – Iš kokių kelionių parsivežėte idėjų? Tadas: Sunku išskirti vieną. Mes mėgstame tiesiog užsukti į kokią vietą, pasikalbėti su ten dirbančiu, kavą ruošiančiu žmogumi. Jei tai yra tos vietos savininkas, dar geriau, nes dažniausiai jis puikiai nusimano ir turi ką papasakoti.

Agnė: Mus maloniai nustebino Portugalija. Mes šių metų gegužę susituokėme ir išvykome į pietų Portugaliją pakeliauti. Tai kad ir kur užeitum, ar į kavinę, ar į degalinę – beveik visur gausi kokybiškos kavos. Ten labai stipri kavos kultūra ir tai mus džiugino. – O ar mes Lietuvoje turime kavos kultūrą? Agnė: Manau, kad tik dabar pradeda kurtis toji kavos kultūra. Mes tikimės, kad prisidėsime ir kartu kursime kavos kultūrą Lietuvoje. (Tadas pila kavą.) Tadas: Ragaukite. Tai Kenijos kava, ji turi šiek tiek daugiau rūgštelės. – Ar teisingas mitas, kad kava kenkia sveikatai? Tadas: Viskas kenkia, ką vartojame be saiko. Keli tokie puodeliai per dieną tikrai nekenkia. Agnė: Aš sakyčiau atvirkščiai, žmogui suteiks daugiau laimės. Mes ir patys pajaučiame, kad nuo kavos mes daromės linksmesni, ji žadina kūrybiškumą.

LAMŲ SLĖNIS

129


130

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

131


132

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

133


134

LAMŲ SLĖNIS


– Pakalbėkime apie jūsų namus. Kiek laiko gyvenate tokiame netradiciniame būste? Agnė: Vasarą buvo ketveri metai. Tadas: Niekada nenorėjome standartinio butuko. Ieškant savų namų aš buvau kategoriškas: man reikėjo balkono ir kad už lango būtų žaluma. Kai pirmą kartą atėjau čia – neradau nei balkono, nei žalumos už lango, tačiau iš karto supratau, jog noriu čia gyventi. Agnė: Tada su architektų pagalba viską išplanavome. Turėjome aiškią viziją, ką padaryti iš šios erdvės, kad būtų jauku gyventi. Tadas: Šiuo reikalu rūpinosi Agnė, visi nuopelnai tenka jai. – Ar vaikams atsiras vietos šiuose namuose? Tadas: Kai atsiras vaikai, atsiras ir nauji namai. Viena erdvė varžo: jei vienas nori apačioje žiūrėti filmą, tai kitas viršuje negali miegoti. Tad su vaikais būtų problemiška. Agnė: Tačiau kol kas mums yra labai gerai.

– Esate pora ir planuojate dirbti kartu diena iš dienos. Ar tai nebaugina? Agnė: Mes bendraklasiai ir vienas kitą pažįstame jau 21 metus. Tadas: O šiais metais, po 10 metų draugystės, susituokėme. Darbe mes pasiskirstome pareigomis bei žinome, kas už ką yra atsakingas. Nesikišame į vienas kito darbus, nebent patariame. Agnė: Iki šiol sutarėme, tad tikime, kad ir toliau sutarsime. – Ar jūsų mintys sutampa, ar nebūna, kad reikia kovoti? Tadas: Visko būna. Tikrai būna taip, kad visiškai nesutampa požiūriai. Agnė: Tuomet kažkuris turi turėti daugiau argumentų svariam nuomonės įrodymui. Tačiau aš manau, kad tokios diskusijos naudingos, nes tada gimsta geriausios idėjos ir sprendimai. Tadas: Svarbu nenukirsti griežtai ir duoti laiko apmąstymams. Tada po kiek laiko vėl grįžtame prie to paties klausimo ir galima daug produktyviau apie viską kalbėtis. Agnė: O šiaip per tuos metus drauge mes puikiai pažįstame vienas kitą.

Todėl yra kur kas paprasčiau. Tadas: Gerai žinome vienas kito ribas ir galime išlaikyti balansą. – Kiek tokia bendra veikla teikia jūsų santykiams džiaugsmo? Tadas: Oi, labai daug. Kaip pradžioj, taip ir dabar esame entuziastingai nusiteikę. Toks bendras darbas atnešė daug gerų emocijų, suteikė naujų spalvų. Agnė: Aš tik paantrinsiu ir paskatinčiau visus drąsiau žvelgti, nebijoti ir daryti tai, kas teikia malonumą. Tadas: Dar kavos? – Ačiū. O kokios kavos pupelės jums yra skaniausios? Tadas: Man asmeniškai Afrikos kavos: Etiopija, Kenija. Agnė: Mano tai Papua Naujoji Gvinėja. Kai pirmą kartą paragavau, iš karto pasakiau, jog tai mano kava. Nors dabar, kuo daugiau ragauju, tuo daugiau atrandu savo kavų. Tadas: Papua Naujoji Gvinėja yra artimesnė mūsų įprastam skoniui, turi daugiau kartumo.

LAMŲ SLĖNIS

135


136

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

137


138

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

139


140

LAMŲ SLĖNIS


LYG PRISIRPĘS DURIANAS Nors kelionės – jos darbas ir didysis gyvenimo nuotykis, kelionių organizatoriaus „Travel planet“ direktorė GABRIELĖ ŠTARAITĖ kiek netikėtai prisipažįsta, kad jei keliauti nebegalėtų, tikrai nepultų į gilią depresiją – jaustųsi laiminga namie. Ką tik pasirodžiusi Gabrielės knyga „Į Aziją su meile“ (leidykla „Alma Littera“) – tai asmeninių patirčių persmelkti pasakojimai tiems, kurie trokšta pažinti ir atrasti svetimus kontinentus. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

LAMŲ SLĖNIS

141


- Gabriele, kas būtų, jei kas nors uždraustų jums keliauti? - Tikrai nelaikau savęs keliautoja, kuriai kelionės yra būtinos kaip oras. Tikriausiai būtų liūdna, bet susirasčiau kitos veiklos. Keliauti – tai patirti kažką naujo, o nauji įspūdžiai galimi namuose. - Nors keliaujat po visą pasaulį, knygoje „Į Aziją su meile“ sugulė „atvirukai“ iš keturių Azijos valstybių: Mianmaro, Indijos, Indonezijos ir Vietnamo. Koks jūsų pačios asmeninis santykis su šiom šalim? Gal ten palikote kažką labai svarbaus?.. - Mano mylimiausia šalis visada yra ta, kurioje buvau paskutinėje, o labiausiai geidžiama – ta, į kurią planuoju važiuoti greičiausiai. Žinoma, kiekvieną aplankytą šalį mėgstu dėl tam tikrų dalykų: Birmą dėl dvasingumo, Indiją dėl jos spalvų ir chaoso, Indoneziją dėl to, kad kiekviena jos

142

LAMŲ SLĖNIS

sala lyg atskira valstybė, o Vietnamą dėl maisto. - Prisipažinkite – knygos labiausiai reikėjo jums pačiai, kad patirti įspūdžiai neišsibarstytų, o gal tai – nuoširdus noras padėti tiems, kurie Aziją dar tik ruošiasi pažinti? Ar rašyti įkvėpė visai kita priežastis? - Kai prieš daugiau nei dvejus metus sulaukiau pasiūlymo savo kelionių įspūdžius suguldyti į knygą, drąsiai tą mintį atmečiau. Nenorėjau dar vieno kelionių dienoraščio, perkelto į knygą. Man visada labai įdomu, kas nulemia, kokią šalį ar vietą žmogus pasirenka aplankyti. Kartais impulsu tampa nuotrauka, kartais straipsnis, labai dažnai – geri draugų ir pažįstamų atsiliepimai. Tad po metų atėjo mintis, kad galėčiau padėti užsikrėsti noru aplankyti man pažįstamas ir mylimas šalis. Man smagu, kad žmonės keliaudami daug išmoksta – įvertinti nesuprantamus dalykus, priimti kitokį gyvenimo būdą.


- Jei paprašyčiau apie tas keturias šalis papasakoti kvapais, kokie jie būtų? - Man beveik visa Azija kvepia smilkalais. Šventyklose ir gatvėse, namuose ir masažo salonuose. Dar kvepia rūku – pačios įspūdingiausios aplankytos vietos būdavo kylant saulei ir sklaidantis rūkui. Tai ir Baganas Birmoje, ir Bromo ugnikalnis Indonezijoje, ir ašramas prie Keralos kanalų pietų Indijoje, ir Sapos kalnai Vietname.

miausius patiekalus, tačiau skoniai įvairūs. Tad palyginsiu šalis su vaisiais: Indija yra saldus ir ryškus mangas, Birma – švelnus, bet tvirtas avokadas, Indonezija – kupinas vitaminų mangustinas, o Vietnamas – įvairus lyg drakono vaisius. Dar Aziją galima palyginti su garsiuoju vaisiumi durianu – jis specifinio skonio ir konsistencijos, tikrai nemalonaus kvapo, tačiau sveikas ir turi savo ištikimų gerbėjų būrį. Paragauti jo ne visi ryžtasi, aš ir pati tai padariau tik po tre- ...o skoniais? jų metų kelionių Azijoje, bet tikrai - Galėčiau paminėti savo mėgsta- nesigailiu.

- Esate sakiusi, kad kelionėse jums labiausiai įsimena netikėti susitikimai. Papasakokite apie keletą jų. - Įdomiausias sutapimų nuspalvintas susitikimas tikriausiai įvyko Borneo saloje, kur po vizito į nacionalinį parką žiūrėti orangutangų slapta vylėmės pamatyti garsiąją lietuvę Birutę Galdikas. Sutikome ją oro uoste, bet tik todėl, kad ji pati tą dieną pavėlavo į skrydį ir atvyko vėliau. Buvo smagu pakalbėti su ja bent 10-15 minučių. Ji jau žinojo apie mūsų grupę, mat buvome palikę jai lauktuvių jos įkurtoje orangutangų priežiūros ir stebėjimo stovykloje.

LAMŲ SLĖNIS

143


Dar keistesnis „susitikimas“ su nepaaiškinamu reiškiniu atsitiko taip pat Borneo, viešint dajakų genties kaime. Nakvojome greta „namuko“, kuriame laikomi mirusiųjų kaulai, ir naktį trise sapnavome (o gal nesapnavome) tą pačią šeimą, gulinčią šalia mūsų hamake... Birmoje įspūdį paliko susitikimas su vienuoliu, papasakojusiu savo gyvenimo istoriją. Bet kartais net nerei-

144

LAMŲ SLĖNIS

kia netikėtų istorijų – smagu pakalbėti tiesiog apie paprastą kasdienę veiklą: kaip sodinami ryžiai, kaip sekasi pardavinėti suvenyrus ar mokyti vaikus. - Kas jums pačiai keliaujant padeda pažinti vietos žmones? Juk nusiimti visas savo kaukes prieš nepažįstamąjį nėra taip lengva. Galų gale vietiniai, ko gero, retai būna linkę

leistis į šiltesnius santykius su turistais. Kaip per kelias dienas prisibelsti iki to tikrojo žmogaus? - Atsiverti nepažįstamam žmogui yra lengva. Keliaudama tikrai išgirstu širdį griebiančių pasakojimų apie tai, kaip tėvai sureguliuoja vaikų gyvenimus, kaip tampama šventikais ar kaip nesėkmingai klostosi šeimyninis gyvenimas. Kita vertus, Azijoje užsieniečius labai gerbia, tad kyla pagundų


pagražinti savo gyvenimo istoriją. Tai ypač jutau Indijoje, kur vos ne kiekvienas sutiktas pasakojo apie save lyg tai būtų Bolivudo filmo scenarijus – ta pati meilė tarp skirtingų religijų ar kastų, taip pat giriamasi apie savo kuriamą verslą ar puikią profesiją. Čia labai normalu sulaukti klausimų, ar turi vyrą, vaikų, ką dirbi – aš ir pati įpratau tokius klausimus užduoti per pirmas bendravimo minutes, nors Va-

karuose to tikrai nedarome. - Ar jums yra tekę sulaukti netikėtų kvietimų užsukti į svečius, kad ir pavakarieniauti prie šeimos stalo? - Į svečius vakarienės visada eidavau pas bent jau šiek tiek pažįstamus žmones. Azijoje labai svarbu etiketas, tad visada nešdavausi lauktuvių, dovanų vaikams. Neplanuoti kvietimai užsukti apžiūrėti paprastą buitį pasi-

taiko – tai atsitinka kaimuose, kur baltas žmogus yra daug didesnė atrakcija, nei mes galime įsivaizduoti. Juokauju, kad jei gaučiau po eurą už kiekvieną nuotrauką, kurioje tenka nusifotografuoti vietinių prašymu, būčiau turtinga. Bet įspėju: jei moterį ar merginą kvies fotografuotis vienas ar keli vyrukai Indijoje, galite būti tikros, kad savo draugams tą nuotrauką rodys pristatydami kaip savo merginą.

LAMŲ SLĖNIS

145


- Ar maistas padeda pažinti žmones? Kokias istorijas jis pasakoja? Ir kokių keisčiausių „prustiškų“ istorijų galėtumėte iš savo klajonių po Aziją papasakoti jūs? - Pagrindinis maistas Azijoje yra ryžiai, mums tai tik garnyras, o ten – priešingai. Auginti juos sunku – reikia tinkamai paruošti laukus, ypač jei tai ryžių terasos, o lietaus vandens ne tiek ir daug. Vietname, kaip ir Kinijoje, ryžiai tradiciškai yra patiekiami pačioje pabaigoje – užpildyti skrandyje likusiai tuštumai. Pamenu, kai svečiuose gausiai prisivalgę vaišių iš karšto bendro puodo krizenome iš mūsų vairuotojo, kuris dar pajėgė sukirsti ryžių, o „desertui“ sušlemštė ir užpilamos makaronų sriubos iš pakelio. Yra tokių birmietiškų patiekalų, kuriuos tiesiog privaloma valgyti pirštais. Vienas tokių – htamin lethoke, jo net pavadinimas reiškia „ryžiai, maišomi pirštais“. Ryžiai dedami į lėkštę kartu su kitais priedais ir pirštais išmaišomi. Prie vieno stalo sėdinčių žmonių valgis niekada nebūna vienodo skonio net ir tada, kai maišomi tie patys ingredientai. Keliaujant į Indiją dažnai neapleidžia nerimas, ar pavyks išvengti žarnyno problemų. Labai daug priklauso nuo jūsų organizmo – kai kurie keliautojai ragauja viską, per daug nesisaugo ir nepatiria jokių negalavimų,

146

LAMŲ SLĖNIS

o kiti suriečiami vos žengę pirmuosius žingsnius, dar nespėję nieko nė į burną paimti. Paprasčiausi patarimai: plaukite rankas, žiūrėkite, ką geriate. Leiskite sau kelias dienas apsiprasti su vietos virtuve, ypač jei nesate aštraus maisto mėgėjai. Svarbiausia taisyklė – eikite paskui minią. Jei vietiniai vengia tam tikro pardavėjo, ir jūs taip darykite. Atkreipkite dėmesį ir į klientus – vietos, kuriose gausu šeimų, bus saugiausios. Noriu papasakoti vieną istoriją apie prieskonius – prieskonių salomis kadaise buvo vadinamos Molukų salos, dabar priklausančios Indonezijai. Kasdieniame gyvenime labiausiai paplitę gvazdikėliai. Tik jų rasite ne patiekaluose, o cigaretėse. Jais skaninamos dauguma Indonezijoje parduodamų cigarečių (tokių surūkoma trylika kartų daugiau nei paprastų). Cigaretės su gvazdikėliais vadinamos kretek – į šį žodį panašų garsą skleidžia spragsintis prieskonis. Atsirado jos tik XIX amžiuje: pasakojama, kad vienas žmogus trynė savo krūtinę gvazdikėliais norėdamas sumažinti skausmą, o tada sugalvojo gvazdikėlių pridėti į savo sukamas cigaretes. Sakoma, kad vyras išsigydė astmą ir numalšino krūtinės skausmus. Gvazdikėlinės suktinės imtos pardavinėti vaistinėse ir greitai išplito po visas salas.


LAMŲ SLĖNIS

147


- Gal iš kelionių parsivežate ir įdomesnių receptų? Juk jie padėtų atgaivinti prisiminimus!.. - Po kiekvienos kelionės būna etapas, kai gaminu tos šalies maistą. Tiesa, tą daryti ilgai yra sunku. Ne visi patiekalai pavyksta ar yra mėgstami šeimos. Vis dėlto skaniausia virtuvė man yra Vietnamo – vasaros ir pavasario suktinukai, vietnamietiški blyneliai, pho sriuba. Kelionėse valgau daug jūros gėrybių, o jų Lietuvoje šviežių tikrai nedaug. Iš paskutinės kelionės parsivežiau daug receptų iš ajurvedinės virtuvės, tik dar išbandyti nespėjau – jau kraunu kuprinę į kitą kelionę. Vienas iš paprasčiausių patiekalų (minimas ir knygoje) – „vasaros“ suktinukai, kurių, priešingai nei

148

LAMŲ SLĖNIS

„pavasario“ suktinukų, nereikia kepti riebaluose. Įsigykite ryžių lakštų didžiuosiuose prekybos centruose. Juos reikės tik sudrėkinti vandeniu. Įdarą susigalvokite patys. Svarbiausia – pasiruoškite salotų lapų, špinatų, mėtų ir bazilikų lapelių. Tinka morka, agurkas ar net ridikėlis. Vasarą puikiai tiks ir svogūnų laiškai. Improvizuokite! Įdarui turėkite ir ryžių makaronų – išsivirkite jų nedaug, jie skalsūs. Vietnamiečiai į vidų suka vištieną, kiaulieną, krevetes – apkepkite mėsą ar jūrų gėrybes su mėgstamais prieskoniais, galima pridėti ir grybų. Pagrindiniai vyniojimo patarimai: neprikraukite per daug įdaro, pirmiausia užlenkite ryžių lakšto šonus ir vis paspausdami maistą susukite į ritinuką.


LAMŲ SLĖNIS

149


- Jei į keturias šalis, kurias aprašote knygoje, galėtumėte grįžti tik vieną kartą. Ką kiekvienoje jų norėtumėte pamatyti dar kartą? - Tikrai labai sunku būtų apsispręsti... Indijoje norėčiau dvi ar tris savaites praleisti ajurvedos centre. Birmoje – pakilti balionu virš 3000 pagodų slėnio Bagano (to dar nesu išbandžiusi). Indonezijoje grįžčiau pasisveikinti su nuostabiaisiais orangutangais, o į Vietnamą nuskrisčiau į maisto gaminimo pamokas.

niau tam trukdo ir kalbos barjeras. Jei tik įmanoma, kelionėje reikia pavažiuoti vietiniu transportu, pakalbinti mokinių ar studentų grupę, užsukti į skalbyklą ar mažą šventyklėlę. Tai vietos, kur pokalbis tikrai įsisuks.

- Kiek ilgiausiai esate kur nors NEkeliavusi? - Kai susilaukiau dukrų, kelionės iš tolimų egzotinių virto artimomis europinėmis. Bet ir tada tikriausiai ilgiausiai namuose ištverdavau pusę metų. Esu už keliones su vaikais – jie - Jūsų kelionės – tarsi stereotipų nors ir svajoja apie atostogas su jūra laužymas: kuo mažiau turistinių ir baseinu, įprato ir po miestus bei vietų, kuo daugiau asmeninio san- muziejus vaikščioti. tykio su ta šalimi ir jos žmonėmis. Kodėl jums tai svarbu, juk vadovau- Gal atradote stebuklingą būdą, dama kelionių agentūrai lyg ir turė- kaip grįžus iš kelionės adaptuotis tumėte mąstyti kiek kitaip?.. čia, realybėje? Juk paprastai dar ma- Iš kur tas begalinis noras lanky- žiausiai savaitės prireikia įsivažiuoti „neturistines vietas“? Jei atvažiuo- ti į įprastinį ritmą... jate į Vilnių, ar pirmiausiai lankote - Anksčiau ir man adaptuotis grįNaująją Vilnią, Šeškinę ir Žemuosius žus užtrukdavo savaitę – kol papasaPanerius? Turistinės vietos dėl to ir koji įspūdžius, pripranti prie naujo tapo turistinėmis, kad ten tikrai verta ritmo. Dabar jau tą pačią dieną po apsilankyti. Žinau žmonių, kurie spe- naktinių skrydžių galiu važiuoti į darcialiai aplenkia Agrą Indijoje, nors ji bą, tačiau sulaukusi artimiausio sajiems ir pakeliui. Žinoma, kitas rei- vaitgalio turiu bent vieną dieną išsikalas yra asmeninis santykis su vieti- tingėti. Na ir su įspūdžių pasidalijimu niais. Ne kiekvienas keliautojas turi daug paprasčiau – dar keliaudama sudrąsos ar net poreikį bendrauti su vie- keliu nuotraukas į socialinius tinklus, tiniais. Labai dažnai tas kontaktas tad ir pasakoti daug nereikia. baigiasi pokalbiais su gidais, dar daž-

150

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

151


152

LAMŲ SLĖNIS


TU ESI ŠEFAS! Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Kamilė Džiugaitė

Na, tegul mama žino: jos sūnus ruošė valgį Japonijos imperatoriui, maitino Danijos ir Olandijos karalienę, tiekė patiekalus Norvegijos karaliui. Jo virtuvės stebuklų ragavo į Lietuvą atvykę garsiausi pasaulio dainininkai ir muzikantai. „Mamai tai svarbu, o aš savo svečių neskirstau į geresnius ir prastesnius. Nepasiseks, mesiu lauk patiekalą, ar jis karalienei būtų gamintas, ar papietauti iš gatvės užėjusiam“, – sako vienas geriausių šių dienų Lietuvos virtuvės šefų, restoranų „Time“ ir „Dine“ bendraturtis EGIDIJUS LAPINSKAS. Šalia sėdėdamas tėvo išmintį geria sūnus Karolis, stebuklų pilname virtuvės pasaulyje dar tik žengiantis pirmuosius žingsnius.

Su tėčiu dirbti nėra lengva. „Negaliu leisti, kad jis darytų klaidų. Jos demotyvuotų restorano personalą, užtat, kol nesijaučia tvirtai, leidžiu dirbti svetimose virtuvėse. Tegu semiasi patirčių“, – sako Egidijus, pakvietęs į naujųjų savo namų virtuvę Markučiuose. Ryto kavą geriame trise: šefas, aš ir dvidešimtmetis jo sūnus. Retsykiais prie mūsų prisėda mažuosius dvynukus – Barborą ir Klemensą – po namus

gainiojanti žmona Rasa. Dešimtmetis brolis nosies nekiša, kalbos apie maistą, kol neišalkęs, jam neįdomios. Tik jau nereikia įsivaizduoti, kad šioje virtuvėje kasdien gimsta stebuklai, o puoduose ant viryklės kunkuliuoja nematyti neregėti patiekalai. Kai vidurinėlis užsimano valgyti, mama į puodą meta makaronus. „Egidijus mėgsta gaminti iš to, ką randa šaldytuve“, – juokiasi, o vyresnysis dar

prideda, kad tėčiui tas pats patiekalas kiekvieną kartą išeina skirtingo skonio. Norėdamas neišmoksi. Atrodo, vyresnėlis eina tuo pačiu keliu, kurį kažkada pradėjo tėtis. Gal todėl Egidijus per daug nebambėjo, kai Karolis metė vidurinę mokyklą ir nusprendė mokslus baigti profesinėje. Ir labai gerai, kad nuėjo ten, kur rengiami virėjai, o ne šaltkalviai-remontininkai, kaip kad jis pats buvo padaręs.

LAMŲ SLĖNIS

153


154

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

155


156

LAMŲ SLĖNIS


„Mokykloje nuo tėčio laikų nedaug kas pasikeitę, mokėmės iš tų pačių vadovėlių“, – sako Karolis, o tėtis – piktas: „Kartą į susirinkimą atlėkiau iš darbo net nepersirengęs, sakau, jei norite, surinksiu šefų komandą, atvažiuosime su savo produktais, su įranga, pamėginsime jaunimą sudominti virėjo profesija, kad jums nereikėtų jų vaikyti su bizūnais. Per trejus metus, kol Karolis mokėsi, niekas taip ir nesikreipė. O gaila, nes virtuvė – puiki kūrybos erdvė.“ Tačiau ne kiekvienas iš mūsų tampa menininku. Lygiai taip pat ne visi virėjai tampa šefais. Kad puoduose kunkuliuotų ne šiaip sau sriuba, o fantastiško, neįtikėtino skonio sriuba, reikia ne tik žinoti, kada ir kokius prieskonius mesti, bet ir jausti dermes. „Metams bėgant kaupiasi patirtis, intuicija, nuojautos, skoniai. Prisimeni skirtingus jų derinius, o kai žinai ingredientus, juk nesunku savo galvoje juos suženyti. Juk dailininkas irgi žino, kokia spalva išeis, kai sumaišys žalią ir geltoną. Aš, pavyzdžiui, nežinau. Mocarela, pomidorai ir bazilikas yra tobulas derinys, bet reikia paragauti to, tikrojo. Neparagavęs – nežinosi. Pasaulyje dabar ran-

dasi šešiolikmečių, kurie kuria savo meniu, bet aš sakau, kad šešiolikos reikia mokytis, mokytis ir mokytis. Sulaukęs keturiasdešimties, aš jaučiu, kad išvis nieko nežinau.“ Baigęs virėjų mokyklą Egidijus praktiką atliko vienoje iš Vilniaus valgyklų. Sako, draugai iš jo tada juokėsi. Dabar jam atrodo, kad toji praktika buvo vertingiau už darbą bet kuriame prabangiausiame sostinės restorane, – jis sužinojo, kaip nereikia gaminti. Jo pradžia nebuvo lengva. Viename restorane dirbo vieną savaitę, kitame – kitą. Kas antrą naktį budėdavo poliklinikoje, nes jaunai šeimai reikėjo pinigų. Pirmasis sūnus gimė, kai Egidijui buvo vos dvidešimt, o jo žmonai Rasai nebuvo nė tiek. „Tada visi anksti tuokėsi“, – šypsosi abu ir tikina iš savo pirmagimio tiek daug nereikalaujantys. „Nereikia, kad vaikai mąstytų taip, kaip mes, jie turi savo kelią“, – atlaidžiai šypteli Egidijus, žvelgdamas į vyriausiąjį sūnų ir ant jo kelių sėdinčią jaunėlę Barborą. Karolis, atrodo, savo kelią pasirinko dar tada, kai septynerių priskuto pilną kibirą bulvių. Sako dabar neprisimenantis to jausmo, bet anuomet

turėti kišenpinigių buvę labai smagu. „Mėginau atkalbėti, sakiau, bus sunku dirbti karštyje. Dirbsi ne aštuonias valandas, kaip visi žmonės, o daug daugiau. Turėsi pavaduoti, kai tavo kolega susirgs, rengsi kitiems šventes, o pats liksi be jų“, – pasakoja Egidijus. Aštuonerių Karolis tėvo restorane kasdien priskusdavo po kibirą bulvių. Trylikos virtuvėje plovė indus, šefo sūnus anksčiau už kitus praėjo viską, kas tenka virtuvėje karjerą pradėjusiems vaikinams. Šešiolikos susirado darbą kitame restorane. „Jis viską daro puikiai, gal tik greičio trūksta, – įvertina sūnaus pastangas tėtis. – Man atrodo, jis turi daugybę dalykų, kurie yra įgimti. Aš juk irgi daug atsinešiau iš savo tėčio, kai man buvo šešeri ar septyneri kartu kepdavome mielines bandeles. Mums visai neblogai išeidavo.“ „Atrodo, kad Karolis jokio kito varianto nė nesvarstė, – ir mama Rasa taip mano. – Kartą buvau jį nusivedusi į darbą, drauge nuėjome į lėktuvą, į piloto kabiną, maniau, gal užsikabins, gal patiks, juk puiki profesija. Tris dienas apie mygtukus, pamenu, pakalbėjo ir viskas baigėsi, vėl – bliūdai, puodai.“

LAMŲ SLĖNIS

157


158

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

159


Sunku abejoti: Egidijus ir Rasa tikisi, kad ateis laikas, kai Karoliui galės patikėti savo restoraną. Juo labiau kad sūnus buvo liudininkas, su kokia meile tėtis jį kūrė. „Tai nebuvo paprasta, – prisimena Egidijus ir pasakoja ilgai ieškojęs žmogaus, su kuriuo galėtų jį atidaryti. Nes juk geram restoranui vien maisto neužtenka. Su bičiuliu, „Time“ ir „Dine“ restoranų bendraturčiu, gerai žinomu someljė Arminu Daraškevičiumi susitiko prieš vieną vyno degustaciją. Įsikalbėjo, sutarė drauge dalyvauti desertų čempionate. Egidijus tuomet dirbo viešbučio „Radisson Astoria“ restorano šefu. „Užėmėme antrąją vietą ir tai buvo labai aukštas įvertinimas“, – dabar prisimena ir prideda, kad bendras darbas juos įkvėpęs bendram projektui. Praėjo keletas metų, restoraną „Time“ svečiai netruko pamėgti. Praėjusiais metais šefas ir someljė atidarė dar vieną – „Dine“. Abu jie – madingos ir populiarios vietos. „Lietuvos restoranų galimybės gerokai mažesnės, negalime lygintis su pasaulinio garso restoranais, kurie gamina patiekalus iš vienetinių produktų, tačiau drąsiai sakau, kad prilygstame daugeliui tų, kurie turi Michelino žvaigždes. Lietuvių lygis – itin aukštas, tik mes savęs nevertiname“, – apie lietuvių restoranus kalba šefas. Dėl laisvės, dėl polėkio atsisakęs dirbti samdomą darbą Egidijus kartais pajuokauja, kad būti savininku

160

LAMŲ SLĖNIS

gerokai sunkiau. Ir vis dėlto svarstyklių lėkštė nusileidžia žemyn, kai jis pradeda svarstyti – kūryba ar nurodymai. „Kad ir kaip gražiai savininkai kalbėtų, kad ir kiek laisvės žadėtų, anksčiau ar vėliau susidūrimas vis tiek įvyksta, – sako. – Žiūrėkit, aš galiu! Bet polėkis juk kainuoja brangiai.“ Du restoranus kartu su bičiuliu įkūręs Egidijus neabejoja: kad sektųsi, žmonės iš restorano turi išeiti apimti euforijos. Kad sukeltum euforiją, turi būti „žiauriai kietas“. Įdomu, koks maistas euforiją sukelia jam pačiam? „Na, kad ir skaniai aprudusi, visiškai nesveika, apskrudusi žąsies odelė, – juokiasi. Klausimai apie skaniausią patiekalą, labiausiai mėgstamą virtuvę ar šefą Egidijui irgi kelia šypsnį. „Aš neturiu minčių, mane erzina stereotipai. Virtuvėje, atrodo, jau viskas pagaminta, kaip ir visos natos muzikoje yra sugrotos. Reikia daug laiko, kad iš tiesų nustebintum savo svečius. Lygiai kaip dailininkai, virtuvės šefai turi savo braižą. Pamatęs, kas yra lėkštėje, aš galiu pasakyti, koks šefas patiekalą kūrė. Tačiau pasakyti – tobulas... Ne, niekaip neišeina. Kas patinka man, gali visiškai nepatikti kitam žmogui.“ Egidijaus taisyklė – kuo mažiau kiši nagus prie skonio, tuo geriau. Druskos, pipirų restorane visada galima rasti ant stalo. „Mane stebina ne agurkai ir kaparėliai totoriškame bifštekse, o brandintos mėsos skonis“, – sako.


LAMŲ SLĖNIS

161


162

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

163


164

LAMŲ SLĖNIS


Kad ir koks tas skonis būtų, Egidijus pastabomis paprastai nesišvaisto. Žinoma, kad pastebi kitų pagaminto maisto niuansus, tačiau, kai eina su šeima vakarieniauti, mažiausiai nori galvoti apie tai, iš ko ir kaip kas pagaminta. „Stengiuosi nekritikuoti, – sako. – Jei skanu, pasakau, jei derinys ne itin vykęs, stengiuosi nekreipti dėmesio. Jei visai blogai, tai įvertinu kokybės ir kainos santykį. Aišku, kad būna pikta, jei moki daug, o mėsa prasta“. „Kai pradedi dirbti virtuvėje, tampi priekabesnis, – tėčiui pritaria ir Karolis. – Garsiai savo abejonių neišsakai, bet visada pagalvoji, o kaip pats būtum padaręs.“ Kai į namus užgriūna svečių, paprastai gamina Egidijus. „Aš turiu tokią laimę negaminti“–, – sako Rasa ir pasakoja, kad jos draugės seniau įsi-

vaizduodavusios, jog prabangūs patiekalai jai nuolat nešami į lovą. Klausimų, kas gamins, nekyla ir Karolio draugams. „Tu esi šefas“, – jie sako. „Bet kas būtų, jei draugai poetų prašytų deklamuoti eiles, į vakarėlį susirinkę gydytojai tikrintų savo draugų sveikatą? – juokauja Egidijus, per daugybę metų jau išmokęs atsiginti nuo įkyruolių. „Maisto gamyba turi būti ekspromtas, tik tada bus smagu“, – neabejoja. Kaip ir neabejoja tuo, kad jo sūnus vieną dieną irgi atidarys restoraną. „Koks jis bus, dar neįsivaizduoju“, – tyliai ištaria Karolis, lyg dar nedrįstų svajoti. Tėčio metai sako ką kita: „Kad ir koks restoranas būtų, svarbu, kad žmonės jį mėgtų, kad Karolis dirbtų tai, kas jam patinka, kad drąsiai eitų savo keliu. Jei jis bus tikras tuo, ką daro, žmonėms patiks.“

LAMŲ SLĖNIS

165


166

LAMŲ SLĖNIS


ILIUSTRACIJOS KALBA Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: Monika Dovidaitė; iliustracijos: Anya Dee

Mados iliustracija šiandien išgyvena tikrą renesansą. Kadaise tai buvo meno forma, pakeitusi fotografiją, bet vėliau egzistavusi jos šešėlyje. Galiausiai ji vėl išsikovojo teisę būti garbinama už savo originalumą. „Lamų slėnis“ kalbina jauną lietuvių iliustratorę, prisistatančią ANYA DEE. Neseniai kartu su stiliste Ernesta Jorude sukūrusi drabužių liniją „Chic Illustrated“ Anya Dee nuolat gyvena apsupta mados grožio.

- Ar tave dažnai įkvepia spalvos? - Pasaulį matau spalvomis. Spalvos kiekvienam daiktui suteikia kažkokį mistinį nuotaikos ir išraiškos jausmą. Naktį spalvos stebuklingai išnyksta – mėnulio šviesoje visa tampa juoda, pilka ir balta. Jaučiu, kad pasaulis, kaip mes jį matome, tėra iliuzija. Iš tiesų jis gali būti nuspalvintas taip, kaip mes jį norime matyti, jei tik pamėgintume pasvajoti. Dažnai pagaunu save svajojant ir mintyse kuriant įvairius paveikslus.

- Kokį vaidmenį spalvos atlieka tavo darbuose? - Kiekviena spalva ar atspalvis kuria ypatingą nuotaiką. Spalvos piešiniui gali suteikti teigiamą atspalvį arba įnešti į jį tamsumos. - Ką tau reiškia iliustracija? - Piešti pradėjau, kai nebegalėjau savo idėjų perteikti žodžiais. Jaučiau, kad man nepakanka užrašyti tekstą ar nufotografuoti idėją, kad būtų aišku – turėjau tai nupiešti pati. Tad man

iliustracija yra kalba, kuria bendrauju su žiūrovais, būdas išreikšti dabartinę nuotaiką ir jausmus. - Kaip apibūdintum savo kūrinius? - Tai mišrios technikos darbai, mano kūrybine išraiška iliustruojantys mados pasaulį ir tai, kas man yra gražu. Kartais jie būna siurrealistiniai, kartais labai realistiški, bet visomis prasmėmis atspindi mano pasaulio matymą.

LAMŲ SLĖNIS

167


168

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

169


170

LAMŲ SLĖNIS


Kolekcija “Chic Illustrated” Nuolatinė kaita ir bandymai prisitaikyti prie įvairiausių kasdienių situacijų tapo neatsiejama mūsų identiteto dalimi, paradoksaliai stabiliu bruožu, padedančiu išlaikyti dėmesį nuolat pro šalį lekiančioje ir nestabilioje kasdienybėje. Tai pagrindinis Anya Dee kolekcijos bruožas. Ją Anya kūrė kartu su stiliste Ernesta Jorude. Kolekcija siekiama atskleisti paslaptingas kiekvienos moters asmenybės puses bei tai, ką reiškia būti moterimi. Ji pakylėja mados iliustraciją į naują lygmenį ir laisvalaikio drabužiams suteikia elegancijos prieskonį.

LAMŲ SLĖNIS

171


172

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

173


Akimirku dievai

#foodies

Nora Eisermann ir Laura Muthesius Maisto stilistė ir fotografė BERLYNAS, VOKIETIJA www.nutsandwoods.de Instagram: @_foodstories_

174

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

175


Akimirku dievai

#foodies

Suus ir Johannas

Stilistė ir fotografas, pusryčių „maniakai“, vegetarai AMSTERDAMAS, OLANDIJA www.foodbandits.nl Instagram: @foodbandits

176

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

177


Akimirku dievai

#foodies

Karen Mordechai Maisto stilistė, fotografė, studijos „Sunday Suppers“ įkūrėja NIUJORKAS, JAV www.sunday-suppers.com Instragram: @sundaysuppers

178

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

179


IKI PASIMATYMO SPALĮ! www.lamuslenis.lt

180

LAMŲ SLĖNIS

Profile for Llamas' valley

Lamuslenis_2015_spalis  

„Lamų slėnis“ – tai erdvės, kuriose gera gyventi, kurti, ragauti gardų maistą, gėrėtis gražiais daiktais, klausytis įdomių istorijų.

Lamuslenis_2015_spalis  

„Lamų slėnis“ – tai erdvės, kuriose gera gyventi, kurti, ragauti gardų maistą, gėrėtis gražiais daiktais, klausytis įdomių istorijų.