Page 1

2018 balandis (74)

DIZAINAS ĮKVEPIA

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ

DALIUS ALEKSIEJEVAS

EGLĖ JUOZAITYTĖ

KRISTINA KRUOPIENYTĖ


2

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

3


Vyriausioji redaktorė

Algimantė Ramanauskienė Redaktorė

Karolina Aleksandravičiūtė Eligijus Ramanauskas

Kūrybos vadovas

Mantė Jaruševičiūtė

Komunikacijos projektų vadovė

Laisvė Radzevičienė

Žurnalistė

Vaida Jankūnaitė

Kalbos redaktorė

Lina jushke

Fotografė

Dovaldė Butėnaitė

Fotografė

Gintarė Damidavičienė

Reklamos projektų vadovė Viršelis:

Nuotrauka: Povilas Vaketis Drabužiai: iš Kristinos Kruopienytės ir „Audimo“ kolekcijos „Art Wave“ Modelis: Beatričė Savickaitė

Kontaktai: reklama@lamuslenis.lt info@lamuslenis.lt www.lamuslenis.lt Reklaminiai projektai žymimi

© 2018 Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Zubizu projects‟ sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.

4

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

5


6

LAMŲ SLĖNIS


REDAKCIJOS LAIŠKAS

L

aikai, kai didelis turimų daiktų skaičius buvo puikios finansinės padėties įrodymas ir užtikrindavo žmonių gerbūvį, praėjo. Panašu, kad pervargę nuo nesuskaičiuojamų pasirinkimų galimybės ir persisotinę aplink esančių milijonų daiktų, didesnę pilnatvę pajunta tie, kurie sugeba gyventi su mažiau. Ir iš tiesų, ar jums neatrodo, kad daugelio mūsų namus užpildę neretai nereikalingi daiktai suvalgo tiek daug erdvės, kad juose nebelieka vietos nei pokalbiams, nei mintims, nei idėjoms? Juk tik labai maža dalis mūsų turi tiek, kiek jiems reikia iš tiesų. Ir, priešingai, visiems mums gerai pažįstamas jausmas, kai stovint prie pilnutėlės drabužių spintos kamuoja mintis, kad ir vėl nėra ką apsirengti... Kad pagaliau atėjus šiltam pavasariui galėtume išvalyti savo mintis, visų pirma turėtume pabandyti išvalyti savo lentynas, nuoširdžiai sau prisipažinti ir drąsiai atsisakyti visko, ko mums visai nereikia. Ir priešingai – su didžiausiu malonumu pasilikti daiktus, kurie įkvepia ir širdyje užima ypatingą vietą. Smagaus skaitymo! Karolina A. Instagram: @carolain_a

LAMŲ SLĖNIS

7


NAUJIENOS Vaza „True Colours LP7“ 83 € „&tradition“

Šviestuvas „LT05 North“ „E15“ Nuo 690 €

Puodo padėklas „House 19 € Doctor“

Belgiškas paplūdimio rankšluostis „Libeco“

Grindinis šviestuvas „LT06 Nuo 785 € Palo“ „E15“

GEOMETRIJOS

Kilimas „Anisya“, trijų dydžių „Linie Design“ Nuo 348 €

8

LAMŲ SLĖNIS

ŽAIDIMAI

100 €


Stalas „Basis“ „E15“

Puodelis „Nista“ „Nicolas Vahe“

Naujiena

9€

Šezlongas / staliukas „FK01 Theban“, trijų dydžių „E15“ Nuo 3358 €

Lėkštė / dubenėlis „Nista“ „Nicolas Vahe“ 21 €

Dubenėlis „Nista“ „Nicolas Vahe“

22 €

Visa rasite interjero salone „4 Urban Soul“, Mindaugo g. 27, Vilniuje

www.4urbansoul.lt

LAMŲ SLĖNIS

9


NAUJIENOS

TIK TAI, KAS BŪTINA

Lietuviško ženklo „Mezgės“ kolekcija „Basic“ – tai megztiniai, iš kurių pašalintos sudėtingos konstrukcijos, nuvalytos nereikalingos detalės, tokie, kurių visumą kuria jais vilkinti moteris. Modeliai skirti ne ieškančioms, o jau atradusioms savo stilių. Skandinaviška ramybė, neutralios spalvos, minimalistinis dizainas ir maksimalus noras būti savimi yra „Basic“ pagrindas. Tai naujosios pavasario-vasaros kolekcijos pradžia – vėliau ją papildys „Style“ ir „Resort“ modeliai.

JAUNYSTĖS ELIKSYRAS ODAI IR PLAUKAMS Kosmetikos linija „Hemp Care“ prisotinta organinių kanapių aliejaus. Priemonėse gausu ne tik šio aliejaus, bet ir vitaminų B1, B2, E, omega-3 bei omega-6 riebiųjų rūgščių. Šios medžiagos gerai žinomos dėl savo antioksidacinių, maitinamųjų ir drėkinamųjų savybių. Tai tikras jaunystės eliksyras, sustiprinantis ir pagerinantis odos ir plaukų būklę. Kosmetika pagaminta Italijoje. Produktų kainos – nuo 5,99 Eur. www.eurovaistine.lt http://kurybingumomokykla.lt

10

LAMŲ SLĖNIS


NAUJIENOS

BALTAS PAVASARIS

Ženklo „Flow“ pavasaris kalba apie lengvumą ir paprastumą. Jokių nereikalingų detalių, tik vos keli būtiniausieji daiktai. Baltas ir stilingas džemperis pasiūtas iš aukštos kokybės šimto procentų medvilnės. Marškinėliai sukurti bendradarbiaujant su menininke Kriste Stan, kuri viena linija įkūnijo „Flow“ moterį, atsiduodančią intuicijai ir gyvenimo tėkmei. „Flow“ drabužių rasite salone „The Place“, Subačiaus g. 17, Vilniuje. www.flowfemme.com

BŪTI DRAUGE

GEOMETRINIAI ŽAIDIMAI

Šį pavasarį „Vagabond“ batų gamintojai dedikuoja

Naujoji „erikahoc“ (diz. Erika Paulauskė) rankinių ir kuprinių

bendrystės temai. Pasirinkta avalynės estetika pabrėžia

kolekcija žaidžia geometrinėmis formomis. Moderniai miesto

bendrumus, siejančius daugelį šių dienų klajoklių. Ben-

moteriai skirtos kolekcijos veidu antrą kartą tapo modelis Julija

drystės galia atsiskleidžia ir „Vagabond“ pavasario kam-

Steponavičiūtė. „Erikos Paulauskės dizainą vertinu dėl šilto mi-

panijoje, raginančioje dalytis savomis klajonių istorijomis,

nimalizmo, kuris tuo pačiu išlieka ir labai funkcionalus. Taip pat

juk kiekvienas šią temą suvokiame savaip ir vis kitaip.

man labai artimas šio ženklo požiūris į moterį, kuri yra būtent tokia, kokios mes visos: kartais trapi, kartais ryžtinga ar net pikta, kartais be galo laiminga, bet visą laiką labai moteriška“, – teigia J. Steponavičiūtė. Pačiai dizainerei E. Paulauskei naujausia kolekcija – tai būdas perteikti ženklo vertybes, pasakoti „erikahoc“ istoriją bei eksperimentuoti, į kūrybą įpinant naujų detalių. www.erikahoc.com

Nuotraukos: Vika Paškelytė

LAMŲ SLĖNIS

11


Iliustratorė ir komiksų kūrėja AKVILĖ MISEVIČIŪTĖ, prisistatanti Akvilės Magicdust vardu, sako, kad jos darbas – emocijas paversti spalvomis. Sūrus pajūris, atogrąžų miškas, šlapias asfaltas, citrininis šifonas – tai tik keli jos mėgstamiausių spalvų pavadinimai. Prieš jūsų akis – įkvėpimų dešimtukas, leisiantis šiek tiek geriau suprasti spalvotai magiškas jos istorijas.

MAGIŠKOS DULKĖS

Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotrauka: Rasa Juškevičiūtė

GABRIEL ALCALA. Ši iliustratorė įkvepia vitališkumu, nes sugeba labai aštriai perteikti mintį, fluorescentinėmis spalvomis pavaizduoti kažką siurrealaus, seksualaus. Ji groja Majamio roko grupėje „Jacuzzi Boys“, kuri skamba taip pat gyvybingai kaip ir jos iliustracijos. Klausantis šios muzikos, galima neatsikvėpus dviračiu numinti 30 km.

12

LAMŲ SLĖNIS


KNYGA. Sandros Cisneros knyga „The House on Mango Street“, nes nukelia į vaikystę. „In English my name means hope. In Spanish it means too many letters. It means sadness, it means waiting. It is like the number nine. A muddy color. It is the Mexican records my father plays on Sunday mornings when he is shaving, songs like sobbing.“

FILMAS. Mike’o Millso filmas „20th Century Women“ – už atmosferą ir gylį. Filme groja ankstyvojo pankroko garso takelis, jame vaizduojama 70-ųjų Kalifornija, riedlentininkas berniukas ir trys jo gyvenimo moterys: vieniša mama Dorothea, vyresnioji draugė menininkė Abby ir jo bendraamžė simpatija Julie.

MIRANDA JULY. Nes jos darbai yra nepatogiai jautrūs. Pirmą kartą apie Mirandą July sužinojau, pamačiusi jos režisuotą filmą „Me and You and Everyone We Know“. Vėliau atradau, kad ji kuria performansus, rašo knygas (mano mėgstamiausia – „No One Belongs Here More Than You“). Kartu su mados namais „Miu Miu“ sukūrė programėlę „Somebody“, įtraukiančią žmones pasakyti savo artimiesiems, draugams, mylimiesiems dalykus, kurių pats nedrįsti. 

LAMŲ SLĖNIS

13


NATHANIELIS RUSSELAS. Už lengvumą ir žaismingumą. Jo darbai truputį komiški, tačiau tuo pat metu jo iliustracijos yra pilnos humanizmo. Be piešimo jis važinėja riedlente ir kuria muziką.

ALEJANDRO JODOROWSKY. Nes jis yra labai išmintingas šamanas. Filmuose, knygose, komiksuose ir psichomagijos seansuose, skirtuose pagydyti žmonių traumas, jis sujungia visą išmintį, kurią sukaupė per asmeninius išgyvenimus ir surinko iš visų sutiktų Pietų Amerikos ir kitų pasaulio dalių šamanų, garsių poetų, rašytojų, religijų ir psichologijos mokymų.

PRINCESS NOKIA. Už moterišką jėgą. Niujorke užaugusi reperė Princess Nokia savo dainose urbanistinį femizmą, lotynų ir Afrikos kultūrų juodosios magijos bei gamtos kultus maišo su 2000ųjų paauglystės patirtimis.

14

LAMŲ SLĖNIS


NORA VASCONCELLOS. Nes nebijo būti savimi. Riedlentininkė Nora Vasconcellos visaip juokauja savo vaizdo klipuose ir nebijo atrodyti kvailai. Ji nesistengia atrodyti seksuali savo instagrame. Jai to ir nereikia – ji važinėja taip gerai, kad tapo pirmąja mergina, prisijungusia prie „Adidas“ komandos. Ji įkvepia, nes nebijo nukristi ir susižeisti.  

ESPO – STEPHENAS POWERSAS. Nes tai yra tiesiog labai gerai. Pirmą kartą pamačiau jo gatvės meną važiuodama traukiniu Filadelfijoje. Visas miestas buvo išmargintas jo „Meilės laiškų“ projekto kūriniais – pozityviais ir poetiškais grafičiais. Miestus ir gatves atsimenu pagal užrašus ant sienų. Negali būti nieko geriau nei Espo, kuris užrašų estetiką sujungia su pozityvia žinute miestui.

KALI UCHIS. Nes jos muzika yra kaip medus. Mėgstamiausios eilutės iš jos dainos „After The Storm“ yra šios: „If you need a hero, just look in the mirror“ (liet. „Jei tau reikia herojaus, tiesiog pažiūrėk į veidrodį“).

LAMŲ SLĖNIS

15


Prieš keletą metų pirmą kartą apie menotyrininkę AISTĘ PAULINĄ VIRBICKAITĘ išgirdau vienoje parodoje. Jos vardas tąsyk buvo ištartas su pagarbiu susižavėjimu, o aš tyliai sau nusprendžiau išsiaiškinti, kas ji tokia. Išsiaiškinau. Iš pradžių dailės kursuose, kuriuose ji užsidegusi pasakojo apie garsiausius ir įdomiausius pasaulio menininkus, vėliau parodose, kuriose susidurdavome, o galiausiai – šiame interviu. Ir žinote ką? Kuo toliau, tuo labiau ji man patinka.

IŠSIŠOKĖLĖ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Lina Jushke

– Nujaučiu, kad meno žmonėms Lietuvoje ateina geri laikai… Gal tai – tik nuojauta? – Ateitis – gana aiški. Iš Vakarų Europos mes greitai daug ką perėmėme: keliaujame po tas pačias šalis, valgome tokį pat maistą, žiūrime tuos pačius filmus, muzikos tos pačios klausome, – tačiau gelmėje vis dar egzistuoja dalykų, kurie mus skiria. Na, kad ir tolerancijos lygis. Meną ir jo suvokimą irgi priskirčiau prie tų gilumos dalykų. Atrodo, darosi normalu kalbėti apie meną, tačiau

16

LAMŲ SLĖNIS

eiti meno žiūrėti, kabinti meną ir juo džiaugtis namuose dar nesame įpratę. Mes vis dar perkame baldą mieliau nei paveikslą. Kad tai taptų natūraliu poreikiu, turi praeiti daug laiko. Tradicijas, įpročius reikia ugdyti nuo mažens. Taigi geresni laikai ateina, tik labai pamažu.

– Man nepatinka pasakojimai apie giluminius jausmus – jei jau ieškome gilumos, kalbėkime apie lyriškumą ir nenorą provokuoti. Labai atsargus tas lietuviškas menas – ir senesnis, ir šiuolaikinis – tik nežinau, ar tai apibrėžia tautos savitumą, ar tiesiog toks yra mažos šalies charakteris – atsargus ir lėtas. Galime kalbėti apie kiekvieno menininko – Daug metų uždaros sienos gal- išskirtinumą, savitą charakterį, kurį būt suformavo savitą ir originalų jis turėtų saugoti ir puoselėti, tačiau Lietuvos menininkų stilių? Europos tautai priskirti bendrumus – sudėkontekste tai – stiprybė? tinga.


LAMŲ SLĖNIS

17


18

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

19


– Nori pasakyti, kad teritorijos, ribos, apibrėžimai mene neturi jokios reikšmės? – Žinoma, kad meną veikia vieta, kurioje jis kuriamas. Dideliame mieste lengva išsišokti, provokuoti, būti ryškiam ir matomam. Lietuvoje gi esame apsisiautę pilka spalva, ir tai – ne charakteris, o aplinkybės, kurios veikia. Nors, tiesą sakant, jos veikia vis mažiau ir mažiau. – Įdomu, kaip Lietuvos meno pasaulis reaguoja į išsišokėlius? – Lietuvos meno pasaulis visada buvo konservatyvus. Paryžiuje studijavę arsininkai Antanas Gudaitis, Viktoras Vizgirda nė nematė tikrojo Paryžiaus avangardo, tačiau tai, ką jie parvežė į Lietuvą, šokiravo, sukėlė tikrą skandalą, didžiausias diskusijas. Šiandien mėginimų išsišokti yra, retkarčiais pasigirsta koks skandalas, tačiau meno lauke konservatyvumas labai gyvas. Labiausiai už viską man čia nepatinka etiketės ir tai, kad autoritetai visada žino, kas blogai, o kas – gerai. Siaubinga, kai toks jaunam studentui pasako – tu nemoki tapyti, esi bevil-

20

LAMŲ SLĖNIS

tiškas. Kaip jam gyventi tada? Tik bū- menininkas? Palaukit, jūs Chagallo ti tokiam, kaip dėstytojas, ir gauti ge- nežinot?! Diskutuojame apie šiuolairą pažymį? kinį meną, o jie nežino kertinių, svarbiausių dalykų mene? Man buvo šo– Ir pati baigei Vilniaus dailės kas, ištiko visiška krizė, pirmoji minakademiją. Esu tikra, kad nebuvai iš tis buvo mesti, ką darau. Protingi, ištų studentų be nuomonės... silavinę žmonės nežino net ryškiausių, – Mokiausi gerai, baigiau studijas populiariausių dailės istorijos vardų... kaip visi, rengiausi kaip visi, rašiau Bet nemečiau. Vietoj to pradėjau rarecenzijas apie meną kaip visi – o ta- šyti istorijas apie žymius menininkus. da įsidarbinau vienoje reklamos agen- Pagalvojau, gal ir tai kažkam bus nautūroje tekstų autore. Netrukus paste- dinga. Dabar, kai žmonės ateina į mabėjau, kad vieni mano tekstai ima no kursus ir prisipažįsta nežinantys veikti kitus. Dar stipriau viskas pasi- Mikelandželo, net nemirkteliu – viskeitė, kai pradėjau daugiau bendrauti kas gerai, jie gali jo nežinoti. Aš juk su žmonėmis ir nėriau į socialinius irgi nežinau daugybės svarbių dalykų tinklus. Vienu metu buvo itin popu- iš, tarkime, fizikos. liari Google+ bendruomenė, joje meMan patinka kalbėtis su žmonėtus ar net dvejus rinkosi smagūs žmo- mis, išgirstu keistų klausimų, tačiau nės, kurie dalyvaudavo įvairiausiose jie įdomūs, man pačiai sukelia minčių. diskusijose ir kūrė itin kokybišką tu- Tikriausiai dėl noro kalbėtis ir benrinį. Toje bendruomenėje nuspren- drauti su publika, kuri yra gerokai pladžiau dalintis pastebėjimais apie šiuo- tesnė nei meno laukas, ir esu išsišolaikinį meną. Kartą į savo paskyrą kėlė. O gal ir dėl to, kad rašydama įmečiau filmuką apie Marcą Chagal- kitokius tekstus, galėjau nepriklausylą. Akimirką buvau sudvejojusi – tam ti nuo meno pasaulio – duos stipenlaikui, apie kurį kalbėjau, menininkas diją ar neduos, patvirtins projektą ar lyg ir buvo per senas, tačiau filmukas nepatvirtins. Tai, kad nepriklausai nuo – be galo smagus. Netrukus sulaukiau valstybinių pinigų, suteikia labai daug klausimų – kaip įdomu, o koks čia laisvės.


LAMŲ SLĖNIS

21


22

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

23


– Kaip manai, kodėl Lietuvos meno laukas toks uždaras? – Todėl, kad patys lietuviai – uždari ir atsargūs. Menininkai įsivaizduoja, kad aplinkui visi kiek ir jie patys žino apie meną, jie pyksta ant tų, kurie jų nesupranta. Žmonės, vertinantys meną, pyksta, nes nesupranta, ką menininkai nori pasakyti. Tas abipusis nesusikalbėjimas nieko gero neduoda. – Ar kaip nors įmanoma tą situaciją ištaisyti? – Ji turi natūraliai kisti. Turės praeiti dar daug laiko, kol menininkai supras, kad viešumas jiems padeda, o ne kenkia. – Ne kartą esu pajutusi atsainų požiūrį: ak, tu nieko nesupranti. Ar menininkui nusileisti iki to, kuris žiūri į jo paveikslą, nėra lygis? – Nusileisti ir nereikia, reikia kalbėtis ir būti atviriems. Menas žiūrovą turi patempti, kilstelėti, o ne pataikauti jo skoniui. Atotrūkis tarp menininkų ir plačiosios publikos ypač išaugo 9 dešimtmetyje, kai visuomenei nerūpėjo kultūra. 1989–1990 m. tas kontaktas dar lyg ir buvo: meną, menininkų rengiamus performansus daugelis priėmė kaip protesto būdą. Vėliau prasidėjo ignoravimas – menininkai gėrė naujienas iš atsivėrusių Vakarų, o žmonėms tuo metu tiesiog reikėjo išgyventi. Dabar viskas pasikeitė, tačiau nesusikalbėjimas, įtarumas vienas kito atžvilgiu liko.

24

LAMŲ SLĖNIS

– Jei turėtum galimybę persikelti į bet kokį kitą laikmetį, kuriame labiausiai norėtum atsidurti? – Neturiu fantazijos… Nesugalvoju. Gal tai būtų 6-ojo dešimtmečio Niujorkas su savo atradimais ir pasikeitimais? Tą patį klausimą man uždavė, kai stojau į Dailės akademiją, tada sakiau: Paryžius, XX amžiaus pradžia, – dabar apsigalvojau, nebenoriu. Gal tai būtų 90-ųjų pradžia, Sąjūdis? Po to, kai atgavome Nepriklausomybę, meno lauke vyko įdomių dalykų. Visai neseniai perverčiau senus meno katalogus – nepaprastai įdomūs darbai, keisti performansai, keisti kūriniai, tarsi menininkai būtų šaukę – žiūrėkit, dabar tai mes pavarysim, viską pakeisim! Nuostabi betvarkė. Labai gaila, kad tada menas niekam nerūpėjo, muziejai nieko nepirko, daugelis kūrinių dingo, liko tik nuotraukose ir prisiminimuose. Labai paslaptingas, įdomus dešimtmetis, nors šiaip gyventi jame nenorėčiau. Metams bėgant, požiūris labai keičiasi – ir į save, ir į menininkus, ir į meną. – Aš irgi taip sakau, kad keičiasi, – per parodų atidarymus galerijose pilna žmonių, o ir į tavo dailės istorijos kursus nėra lengva patekti. – Pastaraisiais metais jaučiu, kad žmonės pradeda labiau domėtis daile. Priežastys įvairios: kai kas atrado laiko ir pinigų pomėgiams, kiti daug važinėja po pasaulį, lanko muziejus, me-

no darbai juos užkabina, kai kas susiduria su kolegomis iš užsienio, kurie meno temą dažnai renkasi neformaliam pokalbiui. Esu sulaukusi tokių prisipažinimų: sėdime gerame restorane, kolegos aptarinėja ant sienos kabantį paveikslą, o aš neturiu, ką pasakyti, todėl jaučiuosi blogai. Pokalbiai apie meną yra patogi, vienijanti tema. Prieš keletą metų, kai pradėjau rašyti istorijas iš garsių menininkų gyvenimų, surašiau viską, ką žinojau. Tada reikėjo naujos, įdomios informacijos, pradėjau galvoti, kaip ir ką būtų galima papasakoti, kad žmonėms būtų įdomu. Savo dailės istorijos kursus rengti pradėjau prieš ketverius metus. Kažkada sakiau, kad niekuomet nedėstysiu, bet štai – dėstau ir man tai labai patinka. Gal tik iš klausytojų norėtųsi daugiau klausimų ir diskusijų. Be galo įdomu, kaip skirtingai žmonės mato ir kaip skirtingai priima meną. – Juk sakome – gražu arba negražu. Menas yra toks subjektyvus, ypač jį vertinant. – Atsiriboti nuo subjektyvaus požiūrio padeda dailės istorija. Ji – tarsi pokalbis, diskusija, ginčas tarp epochų, menininkų. Gražu, negražu – gėlės gali būti gražios, bet jos retai kelia klausimus. Mene yra kitaip: kuo daugiau jo pažįsti, tuo įdomiau darosi, ir sakyti gražu ar negražu norisi vis rečiau. Būna kūrinių, kurie visiems patinka, o tu niekaip negali suprasti – kodėl? Gali būti, kad nušvitimas ateis tik po dešimties metų. Bet tikrai ateis.


LAMŲ SLĖNIS

25


26

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

27


28

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

29


– Kaip nutiko, kad tu pradėjai domėtis menu? – Mano tėvai – menininkai. Visada sakydavau, kad menininke tai jau nebūsiu, norėjau rašyti. Į žurnalistiką neįstojau, pridariau gramatinių klaidų. Stok į menotyrą, pasiūlė tėtis. Pirma reakcija buvo – ne, ne! O paskui apsigalvojau ir visai gerai išėjo. Rašau apie tai, kas mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Iš tiesų vaikams meną reikia rodyti nuo labai anksti. Tai, ką jie vaikystėje su menu išgyvena, nešiojasi iki pat gyvenimo pabaigos.

si ir tiek. Kritikai visada paieškau žodžių, kalbu asmeniškai ir retai sakau, kad tai, kas daroma, yra visiškai blogai. Juk niekada nežinai, gal šis menininko kūrybos etapas tėra kelias į kažką labai gražaus ir talentingo. – Netgi Lietuvoje esama kolekcininkų, kuriems kolekcijas padeda kaupti menotyrininkai. Ar ir tu tuo užsiimi? – Porą kartų yra buvę, kad klausė mano nuomonės, tačiau man tikrai neįdomu nurodinėti, kad tą verta pirkti, o to – ne. Šį procesą matau kitaip – ilgi pokalbiai, vaikščiojimai po galerijas, diskusijos. Nemėgstu korporatyvinių kolekcijų, jos protingos, gerai apgalvotos, tačiau negyvos. Tvarkingos, bet neįdomios. Kur kas įdomesnės – surinktos žmogaus, kuris gal kažko nežinojo, nesuprato, bet jose jauti šilumą, bendrą kontekstą. Kiekvienai kolekcijai reikia skirti savo laiko, tik tada ji bus ypatinga.

– Kaip gaila, kad Lietuvoje vis dar neturime šios tradicijos... Įprasta manyti, kad vaikai meno nesupranta ir po galerijas jų nėra ko vedžiotis. – Norėtųsi, kad visa tai atsirastų greičiau, tačiau tradicijos taip lengvai nesukuriamos. Iš jaunų žmonių matau, kad jie apie meną žino daugiau. Negalima kaltinti vien tėvų, kad jie per mažai dėmesio skiria vaikų meniniam auklėjimui, visiems reikia čia augti – ir šeimai, ir mokyklai, ir mu– Kaip paveikslai atsiranda tavo ziejams. Dirbtinai nepaskubinsi. Ti- namuose? kiuosi, Modernaus meno muziejus – Aš neturiu paveikslų kolekcijos, šioje srityje daug nuveiks, o tuomet ant sienų kabo tiesiog keli paveikslai. kitiems irgi reikės pasitempti. Kai kurie iš jų padovanoti menininkų, bet daugiausia perku juos pati, nes, – Lietuvos meno pasaulis – labai žinia, gerų paveikslų niekas nedovamažas: neabejoju, kad su daugeliu noja. Vis dažniau man atrodo, kad menininkų draugauji. Ar drįsti juos labai gražu namuose, kai sienos yra kritikuoti? visiškai baltos. Gera girdėti tylą. – Neturiu daug draugų tarp meniNa, gerai, prisipažinsiu, gaunu neninkų, su daugeliu tiesiog sveikinuo- blogų nuolaidų.

30

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

31


Miegamasis – tai erdvė, kur nusimetame ne tik drabužius, bet ir dienos rūpesčius, vieta, kur gera panirti į knygų, filmų, malonių pokalbių, minčių ir sapnų pasaulį, kur ramybė ir atsipalaidavimas – svarbiau už viską. Šį kartą pravėrėme konkurso „Metų interjeras / Auksinė paletė ‘17“ dalyvių miegamųjų duris ir įkvėpimo ieškojome bendrovės „Lonas“ įsteigtos „Geriausio miegamojo projekto“ nominacijos darbuose.

PRAVERTI MIEGAMOJO DURIS...

32

LAMŲ SLĖNIS


INDUSTRINIS MINIMALIZMAS Nuotraukos: Leonas Garbačiauskas Pavadinimas: „Drills & Hollywood“ Autorius: „Authentic Interior Design Studio“ (Aida Šniraitė)

JAV urbanistikos ir industrinės Šnipiškių kaimynystės įkvėpto nedidelio biudžeto buto jaunai moteriai koloritą ir medžiagiškumą padiktavo pačios užsakovės išlavintas skonis. Kuriant šių namų interjerą buvo siekiama padaryti jį funkcionalų, bet neapkrautą – įkomponuojant betoną, medį, juodą ir baltą spalvas. Erdvės perplanuotos minimaliai – perkeltos miegamojo durys, kad būtų vietos didelei spintai. Šviesios baltos sienos kontrastuoja su betonu,

raudonomis plytomis, juoda spalva ir neapdoroto medžio imitacijos tekstūromis. Vienintelis spalvos potėpis – paveikslas bei pagalvėlė, o Yves’o Kleino mėlynos patalynė miegamajame – lyg tų potėpių pratęsimas. Miegamajame paliktos originalios betono lubos suteikia dramos bei natūralumo. Į akis krinta kiekvienos moters svajonė – buduarinis staliukas su moderniu Holivudo apšvietimu, o permatoma vaiduokliška kėdė visiškai neapkrauna erdvės.

LAMŲ SLĖNIS

33


34

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

35


36

LAMŲ SLĖNIS


MELSVA RAMYBĖ Nuotraukos: Darius Petrulaitis Pavadinimas: „Namo interjeras Vasaros gatvėje“ Autoriai: „Akta“ (Normundas Vilkas, Dovilė Paunksnytė)

Kurdami šį trijų asmenų šeimos namų interjerą dizaineriai stengėsi išnaudoti visus erdvės privalumus. Atsižvelgus į natūralios šviesos kiekį tiek miegamajam, tiek kitiems kambariams parinktos nepretenzingos apdailos medžiagos. Didelis dėmesys erdvėse skiriamas natūralaus ir dažyto

medžio tekstūroms ir tekstilės deriniams. Mėlyna spalva fragmentiškai atsikartoja visose patalpose ir taip papildo interjere vyraujančius šviesius tonus. Baldas už miegamojo lovos pagamintas iš dažytos faneruotės – matoma medžio faktūra suteikia namams jaukumo.

LAMŲ SLĖNIS

37


38

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

39


40

LAMŲ SLĖNIS


RAMINANTI POVANDENINIO PASAULIO GALIA Nuotraukos: Leonas Garbačiauskas Pavadinimas: „Boards“ Autorius: „Redeco“ (Vismantė Tubelytė)

Akvariumas tapo pagrindiniu šių namų akcentu – jis puikiai matomas iš skirtingų interjero erdvių. Jūrinės kilmės akvariumas bėgant laikui prisipildys ryškių spalvų, tad kurdama interjerą dizainerė pasitelkė baltą ir juodą spalvas. Dalinai atvirame miegamajame siekta sukurti intrigą – ja tapo metalo, betono, juodos spalvos

bei akvariumo derinys. Šaltus, tvirtus ir grubokus paviršius sušildo minkšta patalynė, o kontrastas tik dar labiau išryškina kambario jaukumą. Miegamojo lovos atramai panaudota ažūrinė perforuoto metalo dekoro sienelė. Jos žavesys atsiskleidžia drabužinėje įjungus kryptinį apšvietimą.

LAMŲ SLĖNIS

41


42

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

43


44

LAMŲ SLĖNIS


PRAEITIES IR DABARTIES DRAUGYSTĖ Nuotraukos: Leonas Garbačiauskas Pavadinimas: „Čiurlionio namai“ Autorius: „Prusta“ (Eglė Prunskaitė-Braziulė)

Butas įrengtas istoriniame 1860–1914 m. statytame name Čiurlionio gatvėje, Vilniuje. Interjeras kurtas kreipiant dėmesį į istorinį palikimą šiame bute – paliktos autentiškos detalės: senų plytų sienos, durys, krosnis, per-

sipinančios su moderniais ir šiek tiek urbanistiniais elementais: metalo ir stiklo pertvaromis, grubiomis metalinėmis baldų kojomis. Tai tarsi praeities ir dabarties sankirta viename interjere, subtili jų draugystė.

LAMŲ SLĖNIS

45


46

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

47


Dėmesį prikausto ne tik melancholiškos, neretai juodai baltos fotografijos, bet ir ji pati. „Mano asmeninis stilius – tai klasikinio ir paryžietiško stilių derinys su tam tikromis grubiomis detalėmis“, – sako fotografė EGLĖ JUOZAITYTĖ. Su mergina kalbamės apie jos pažintį su fotografija, kasdienius įkvėpimus ir asmeninio stiliaus subtilybes.

PASIVAIKŠČIOJIMAS PO URBANISTINĮ PEIZAŽĄ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

„Fotografija mano gyvenime atsirado visai netikėtai: ją atradau paauglystėje, kai pasiėmusi seną „muilinę“ ėmiau fotografuoti natiurmortus. Galėdavau ilgiausiai sėdėti namuose ir juos kurti. Ironiška, kad šiuo metu fotografuoti natiurmortų visiškai nemėgstu, – labiausiai patinka fiksuoti žmones.“

48

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

49


50

LAMŲ SLĖNIS


„Fotografuoti žmonių portretus man patinka labiausiai. Džiaugiuosi, kad galiu „padaryti juos gražius“. (Juokiasi). Turiu galvoje tai, kad išvydę fotosesijos rezultatus žmonės neretai padėkoja, sako niekad negalvoję, kad gali taip puikiai atrodyti nuotraukose. Jų džiaugsmas iškart užkrečia ir mane. Mėgstu fiksuoti žmonių emocijas, mano fotografijos neretai būna juodai baltos, melancholiškos.“

LAMŲ SLĖNIS

51


„Dažnai tiek modeliai, tiek paprasti žmonės į fotosesijas atvyksta įsitempę. Tuomet stengiuosi su jais susipažinti, papasakoti, jog fotosesijos metu nevyksta nieko blogo ar sudėtingo, ko turėtum bijoti ar gėdytis, – tai linksma, smagi veikla, kurios metu atsipalaiduosime ir gerai praleisime laiką.“

52

LAMŲ SLĖNIS


„Kaip ir daugelis žmonių, įkvėpimo ieškau aplinkoje. Sutinku daug menininkų, kurie savo idėjomis įkvepia tiek kūryboje, tiek ir kasdieniniame gyvenime. Taip pat patinka stebėti kitų fotografų darbus – nemažai laiko praleidžiu „Pinterest“, „Tumblr“ platformose. Šiuo metu orientuojuosi į Patricko Demarchelierio darbus, tačiau niekad neturėjau to vieno vienintelio ypač įkvepiančio fotografo.“

LAMŲ SLĖNIS

53


„Pati prieš objektyvą jaučiuosi labai ramiai. Kadangi žinau, kaip viskas vyksta, visa fotografavimosi baimė yra išnykusi. Kartais net atrodo, kad neturiu kantrybės fotosesijoms, kai fotografuoju ne aš, o mane, – tada norisi greitai viską baigti ir judėti toliau. Žinoma, daug lemia ir pasitikėjimas fotografu. Kai tave fotografuoja tavo draugas ar pažįstamas, fotosesijos tampa tiesiog linksmu laiko praleidimu.“

54

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

55


56

LAMŲ SLĖNIS


„Daugiausiai rengiuosi taip, kad būtų patogu, subtilu, tačiau stengiuosi nepamiršti ir kokio nors ryškaus įvaizdžio akcento, pabrėžiančio mano stilių. Štai kad ir apsirengiu juodai, tačiau tam, kad būtų įdomiau, įvaizdį užbaigiu raudona striuke ar masyviais odiniais batais. Stengiuosi madą derinti su patogumu. Fotografuojant kartais tenka ir ant žemės atsigulti – stengiuosi, kad tai galėčiau daryti be vargo!“

LAMŲ SLĖNIS

57


„Mano asmeninis stilius – tai klasikinio ir paryžietiško stilių derinys su tam tikromis grubiomis („edgy“) detalėmis. Paauglystėje man labai patiko pankrokas – bandžiau būti metalistė, tad truputis šio prieskonio yra likę iki šiol.“ (Šypsosi).

58

LAMŲ SLĖNIS


„Labai patinka nedideli žiedai ir grandinėlės, po truputį pradedu dėvėti laikrodžius, skareles, kitus nedidelius, subtilius akcentus. Prie aksesuarų priskirčiau ir kvapą: patys mėgstamiausi mano kvepalai – Sospiro „Opera“, jie skirti tik ypatingoms progoms.“

LAMŲ SLĖNIS

59


60

LAMŲ SLĖNIS


„Skirtingos vietos skirtingai įkvepia mano įvaizdžius. Pavyzdžiui, nuvykus į Londoną man norisi rengtis ekstravagantiškai – rodos, kad negali išeiti į gatvę apsirengusi paprastai. Neseniai lankiausi Balio saloje – ten norėjosi ryškių spalvų. Lietuvoje norisi daugiau melancholiškų, juodai baltų atspalvių.“

LAMŲ SLĖNIS

61


„Stilingą žmogų apibūdinčiau dvejopai – man patinka tiek žmonės, nebijantys atrodyti keistai ir eksperimentuoti su savo įvaizdžiu, tiek ir dėvintys labai subtiliai, ypatingai derančius drabužius. Kartais pastebiu, jog žmogus atrodo labai paprastai, tačiau tiesiog turi stiliaus pojūtį – tai mane ir žavi.“

62

LAMŲ SLĖNIS


„Kalbant apie makiažą, dažniausiai ryškinu lūpas. Tai greita, paprasta ir iškart sukuria įvaizdį. Nebijau raudonų, tamsiai raudonų lūpdažių. Vakare eidama į miestą „užsidedu“ lūpas ir galiu keliauti.“ (Juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

63


Suspėti paskui greitosios mados tendencijas – tai tarsi gaudyti vėją tuščiuose laukuose. Kur kas įdomiau – leistis to vėjo nešamam ir patirti visus subtilius, intriguojančius, nenuspėjamus ir jaudinančius mados gūsius, kurie kasmet įsiveržia į mūsų gyvenimus, kad suteiktų jiems žavesio ir permainų jausmą. Jei vertinate kokybiškus ir ilgalaikius santykius su drabužiu, iš tiesų visai nesvarbu, kokia vėjo kryptis pranašaujama šiandien.

VĖJO

KRYPTIS:

NENUSPĖJAMA

Šalikas

Balenciaga 345 Eur

Bateliai

Céline 550 Eur

Nuotraukos: Elas Ramanauskas Stilius: Mantė Jaruševičiūtė Drabužiai: iš parduotuvės „Mados Linija“

64

LAMŲ SLĖNIS


Auskarai

Céline

1230 Eur

Suknelė

Balenciaga

2150 Eur

Rankinė

Céline 930 Eur

ŠVELNUS

BRIZAS

Visa rasite parduotuvėje „Mados Linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

65


Džemperis

Balenciaga

860 Eur

Rankinė

Céline

1450 Eur

Auskarai

Céline

795 Eur

66

LAMŲ SLĖNIS


Akiniai

Chloé

370 Eur

Sijonas

Balenciaga

1300 Eur

Batai

Céline

730 Eur

JŪRINIO

VĖJO

PAGLOSTYMAI

Visa rasite parduotuvėje „Mados Linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

67


Rankinė

Céline

2450 Eur

Suknelė

Sacai

2350 Eur

Batai

Marni

640 Eur

68

LAMŲ SLĖNIS


Akiniai

Céline

310 Eur

Suknelė

Sacai

NENUSPĖJAMAS

VAKARIS

Visa rasite parduotuvėje „Mados Linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

69


Akiniai

Céline

310 Eur

Suknelė

Céline

2690 Eur

70

LAMŲ SLĖNIS


Rankinė

Céline

2900 Eur

Auskarai

Jil Sander

195 Eur

Batai

Marni

660 Eur

RYTŲ

DVELKSMAS

Visa rasite parduotuvėje „Mados Linija“, Didžiojoje g. 28, Vilniuje

LAMŲ SLĖNIS

71


Atrodo, rajonų žemėlapių kūrimas juos lydi kažkaip natūraliai. Juk kokioje daugybėje skirtingų miestų ir rajonų jiems teko pagyventi. Dabar savo ateities planus sužadėtiniai architektė GABRIELĖ KUNEVIČIŪTĖ ir verslo administravimo srityje dirbantis ir chemijos magistro laipsnį turintis UGNIUS ATKOČIŪNAS, nostalgiją keliančių žemėlapių „Map My Hood“ kūrėjai, sieja su Trakais. Bet juk niekada negali žinoti, kur žemėlapis nuves toliau...

KUR ŽEMĖLAPIS NUVES... Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Gabriele, Ugniau, papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo? Gabrielė: Trejus metus dirbau architekte, tačiau man trūko kūrybos. Projektuodama visada norėdavau užsiėmimo, nutolinsiančio mane nuo kompiuterio ekrano. Kurdama žemėlapius, žinoma, nuo jo nenutolau, tačiau tai man vis tiek labai patinka! Ryte nubudus pirmąsias valandas skiriu žemėlapiams, o tik vėliau dirbu su architektūriniais projektais. Visada norėjau sau susikurti kelių rajonų žemėlapius. Pirmą kartą šią idėją pamačiau gyvendama Kopenhagoje. Žinoma, ten žemėlapis buvo visai kitoks, nei mes kuriame dabar, tačiau taip pat labai gražus. Jo pamačiusi užsinorėjau, tačiau pagalvojau: „Juk ir pati galiu pasidaryti kažką panašaus“. Nuo tos minties praėjo maždaug treji metai,

72

LAMŲ SLĖNIS

per juos susikaupiau ir padariau kelis žemėlapius mūsų naujiems namams. Kuriant šį butą labai norėjosi kažką pakabinti ant baltų sienų. – Tačiau vis dar to nepadarėte! Ugnius: Tikėjomės šito klausimo. (Juokiasi). Gabrielė: Paradoksalu – šį projektą pradėjome nuo savų namų, tačiau galiausiai nutiko taip, kad sau žemėlapius susikūrėme paskiausiai. Prižadu, kad ant žemės pastatyti rėmai kada nors bus pakabinti! Ugnius: Visa istorija ir prasidėjo šiose erdvėse – čia, kur dabar sėdime. Ši idėja į kažką didesnio išaugo užsukus draugams. Kadangi sulaukėme artimiausių draugų palaikymo, pradėjome žemėlapių kurti daugiau. Taip padarėme kelis dovanoms, jais domėtis

pradėjo kiti pažįstami. Sukūrėme feisbuko puslapį, sudalyvavome kalėdinėje „Lofto“ mugėje. Joje susipažinome su Kaune įsikūrusia interjero studija „Minimalistas“, jie panoro įtraukti mūsų darbus į savo parduotuvės asortimentą. Vėliau sukūrėme bendrų projektų su „Misija Sibiras“, nekilnojamojo turto agentūromis. Labai smagu stebėti, kaip veikla, prasidėjusi atsitiktinai sukūrus žemėlapį sau, pamažu išsiplėtė į didesnius ir platesnius projektus. Dideliu paskatinimu veikti buvo ir mūsų draugų, turinčių spaustuvę „Skaitmeninis krokodilas“, apsilankymas. Pamatę žemėlapius jie pasakė: „Arba per savaitę sukuriat logotipą ir prekinį ženklą, arba mes padarysim tai pirmi!“ Žinoma, jie juokavo, tačiau tai buvo spyris, paskatinęs veikti, – per tą savaitę viską ir padarėme.


LAMŲ SLĖNIS

73


74

LAMŲ SLĖNIS


Gabrielė: Kai dirbi be jokio konkretumo, labai sudėtinga. Kūrybai reikia tam tikrų apribojimų, atsiradus konkretiems terminams tiesiog susikaupi ir padarai. Man atrodo, kad šie žemėlapiai yra ne apie tikrąjį oficialų rajoną, nustatytą miesto plane, tačiau labiau apie tai, kas tau pačiam yra tavo rajonas, ką tu jauti, ką laikai savo rajonu. Ugnius: Žemėlapis „Vilnius, Naujamiestis“ buvo pirmasis Gabrielės darbas, antrasis – „Trakai, Lietuva“. – Dėl Trakų – suprantu, tačiau, įtariu, Vilniaus Naujamiestis įamžintas taip pat neatsitiktinai... Ugnius: Kai dar abu buvome studentai, gyvenome tame pačiame Vilniaus Naujamiesčio rajone, abu apsipirkinėjome toje pačioje Mindaugo „Maximoje“. Įtariu, kad vienas kitą matėme daug daug kartų, abu vaikščiojome tomis pačiomis gatvėmis, tačiau vienas kito nepažinojome. Gabrielė: Trejus su puse metų gyvenome tame pačiame rajone! Ugnius: Po kurio laiko susipažinome. Na, o liepos mėnesį bus mūsų vestuvės. Gabrielė: Susipažinome Vilniuje, penktadienio vakarą. Jokiais kontaktais neapsikeitėme, Ugniui pasakiau tik savo vardą. Ir jis man parašė! Gaila, kad tą žinutę pamačiau tik po mėnesio. Jei nebūčiau tada jos pamačiusi, mes niekada nebebūtume susitikę, nes po savaitės išvykau į Ispaniją. Pu-

sę metų susirašinėjome, susiskambindavome. Ir, matyt, gerai abu rašyti mokėjom, nes vienas kito laukę pusę metų susitikome ir jau penkerius metus nebeišsiskiriame. (Šypsosi). – Tai koks jūsų mėgstamiausias rajonas? Ugnius: Šiuo metu turbūt Kauno senamiestis. Ten praleidžiame gana daug laiko, o ir Nemuno ir Nėries santaka atrodo gražiai. Gabrielė: Jeigu man reiktų rinktis pagal tai, kaip rajonai atrodo žemėlapyje, – rinkčiausi Lazdynus. Ugnius: Prieš kelerius metus mums teko gyventi Lazdynuose. Tai kadaise buvo prestižinis Vilniaus rajonas, jis yra gavęs apdovanojimą už architektūrinį unikalumą. Žiūrėdamas į rajonus iš viršaus juos matai kitaip nei iš apačios. Taip supranti jų struktūrą, pamatai Lazdynų ratus, Pašilaičių žiedus, Senamiesčio raizgalynes. Tai sukelia smalsumą. – Ar žemėlapiuose pastebite, kaip keičiasi miestai? Ugnius: Daugiausiai žemėlapiuose matyti, kokie miestai buvo praėjusių metų rugpjūčio mėnesį. Tačiau Vilnius taip greitai apstatomas! Jei žmonės eina į draugų įkurtuves Pilaitėje ar Naujamiestyje, kartais rajonus tenka papildyti patiems. Žemėlapiai neatsinaujina taip greitai, kaip sparčiai statomi namai.

Gabrielė: Jeigu nustotume juos atnaujinti, po metų ar kelerių pamatytume visai kitą miesto vaizdą – daug tuščių vietų, kurių yra žemėlapyje, realybėje jau nebebūtų. Ugnius: Būtų nepaprastai įdomu pamatyti, kaip Vilnius, palyginus su šiandiena, atrodys po kokių keturiasdešimties metų. Kažkada Gabrielė kūrė Barselonos ir Amsterdamo žemėlapius: jie praktiškai juodi – taip smarkiai miestai apstatyti. Palyginus su jais, Vilnius yra gana šviesus. Įdomu bus stebėti, kaip bėgant metams jis juoduos, augs, plėsis. – Šis projektas tarsi kviečia į miestų ir jų rajonų žemėlapius pažvelgti kitaip – per asmeninių asociacijų prizmę. Ką jums patiems reiškia mėgstamiausio rajono žemėlapiai? Ugnius: Užaugau mažame miestelyje, vėliau atsikėliau į Vilnių, teko gyventi skirtinguose jo rajonuose. Tačiau visada žinojau, kad tai – laikina. Kai atsikeli į nuomojamą butą, jauti, kad šie namai laikini. Tačiau žmonės, užaugę, pavyzdžiui, Justiniškėse, į šį rajoną žiūri visai kitaip – sentimentaliau. Jie mato savo mokyklą, išvaikščiotus takus, mamos darbą, į kurį eidavo po mokyklos. Mano gyvenime rajonai keitėsi per dažnai, kad prie jų galėčiau prisirišti. Savo rajono kaip ir neturiu, tačiau man labai artimas Naujamiestis. Turbūt dėl to, kad jame susipažinome su Gabriele.

LAMŲ SLĖNIS

75


76

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

77


Gabrielė: Aš į rajonus žiūriu grafiškai. Man, priešingai nei Ugniui, visos vietos, kuriose gyvenau, sukelia sentimentų. Ir Lazdynuose, nors ten gyvenome labai trumpai, buvo labai smagu. Naujamiestis man, ypač dabar, kai atvykstu iš Kauno, atrodo tobulas rajonas. Kaskart atvykus norisi vaikščioti jo gatvėmis. Visada prisimenu Valby rajoną Kopenhagoje. Mintyse jį matau labai gražų. Ten gyveno draugė, eidavome pasivaikščioti, važinėdavome dviračiais. Nieko labai ypatingo, tačiau tai buvo smagus laikas. Turbūt nostalgiją vietoms ir kelia ne tik pati aplinka, bet ir tai, kokį gyvenimo etapą jose išgyvenai. – Papasakokite, kaip žemėlapiai kuriami? Kaip judu pasiskirstote darbus? Gabrielė: Parsisiunčiu žemėlapį ir jį redaguoju. Ištrinu mano manymu nereikalingą informaciją, žemėlapyje palieku tik tai, kas man atrodo gražiausia, esminius elementus: takus, gatves, pastatus ir vandens telkinius. To užtenka, kad susidarytum pagrindinį miesto ar rajono vaizdą. Pati juos redaguoju savo nuožiūra: keičiu linijų storius, spalvas, punktyrine linija apibrėžiu rajono ribas. To žemėlapiuose dažnai nebūna – rajonų ribos apibrėžiamos bendrajame miesto plane. Ugnius: Aš į šią veiklą įsitraukiau padaugėjus užsakymų. Galima sakyti, kad Gabrielė dirba su kūrybine dalimi, o man tenka techninė pusė: logistika, užsakymai. Nors veikla ir labai

78

LAMŲ SLĖNIS

Apie kiekvieną rajoną egzistuoja tam tikri stereotipai, visi jie turi pravardes.

mažytė, vienam viską daryti būtų sudėtinga. Gabrielė: Man atrodo, jei būčiau dirbusi viena, nebūčiau išvis padariusi nieko didesnio. (Juokiasi). Ugnius: Kadangi abu turime darbus, tai – šalutinis projektas. Aš dirbu verslo administravimo srityje, tačiau turiu ir chemijos magistrą. Patys pirmieji žingsniai, kūrybos pradžia, žinoma, buvo daug malonesni, nei dabar, kai prasidėjo santykiai su klientais, logistika. Juk kai tavo darbus pamato daug žmonių, turi būti pasiruošęs skirtingoms reakcijoms. Na, mes tai tiesiog darome, neieškome atsakymo kodėl. Kartais negali paaiškinti, kodėl darai vienus ar kitus dalykus. Mums smagu. – O kodėl mes vis kitaip jaučiamės skirtingose miesto vietose? Kur jums labiausiai patinka leisti laiką? Gabrielė: Man pačiai dažnai kyla šis klausimas. Ugnius: Visiems turbūt maloniausia leisti laiką senamiestyje, jis yra traukos centras. Tačiau kiekvienas rajonas turi savitų bruožų. Vilnius gana įvairus miestas – rajonai turi savas kultūras, juk net formuojami jie buvo atsižvelgiant į tai. Apie kiekvieną rajoną egzistuoja tam tikri stereotipai, visi jie turi pravardes. Anksčiau vykdavo net kautynės tarp rajonų. Tai reiškia, kad žmonės jaučiasi priklausą savo rajonui, supranta save kaip jo gyventoją. Susipažinus su žmogumi, vienas pirmųjų klausimų: „Kur gyveni?“


LAMŲ SLĖNIS

79


80

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

81


82

LAMŲ SLĖNIS


Gabrielė: Į atsirandantį socialumą ar antisocialumą tarp žmonių galima pažvelgti ir iš rajonų perspektyvos. Naujųjų Vilniaus rajonų dirbtinis suformavimas didžia dalimi lėmė žmogaus izoliaciją. Nepaprastai svarbu, kaip jie suprojektuoti. Yra daug gerų pavyzdžių užsienyje ir ne tokių gerų pavyzdžių Lietuvoje. Miestus ištinka krizė, kai iš jų centrų šeimos ima išsikraustyti į priemiesčius. Pagal Richardą Rogersą ir Anne Power – miestai traukia jaunus žmones ir naujus imigrantus, tačiau jie linkę netekti jau susikūrusių dirbančių šeimų. Juose lieka pagyvenę, „liekantys nuošalyje“ gyventojai. Visa tai priklauso nuo to, kaip mes tvarkome jau veikiančias apstatytas miesto teritorijas, o ne kuriame ir apstatome naujus rajonus, kokius prioritetus skiriame visuomeninėms erdvėms ir pastatų projektavimui. Žinoma, senosiose miesto dalyse visada būti smagiausia – ten, kur yra daugiau žmonių. Visgi kai senamiestyje ar centre jau viską žinai mintinai, labai smagu patyrinėti ir kitas miesto dalis, ne tokius populiarius rajonus. Juose galima atrasti daug įdomių dalykų. Norint atrasti kažką naujo, dažniausiai nebūtina net išvykti iš miesto, tereikia nuvykti į kitą rajoną. Ugnius: Ši veikla mums leido geriau pažinti miestus. Kurdami žemėlapius išmaišėme daug rajonų, individualių namų gyvenviečių, kur, atrodo, niekada nebūtume patekę. Gyveni savo laiptinėje, bet, dažnu atveju,

Miestus ištinka krizė, kai iš jų centrų šeimos ima išsikraustyti į priemiesčius.

net į kitą aukštą užlipęs nesi. Ką jau kalbėti apie rajoną, esantį visai nepakeliui. Bet juk taip sveika pamatyti, kaip skirtingai gyvena žmonės. Tai veikla, priverčianti tyrinėti. – Jūs ir patys esate išmaišę nemažai vietų. Skaičiau, kad gyvenote Madride, Naujajame Džersyje, Kopenhagoje, Vilniuje, Kaune. Kaip nutiko, kad dabar judu – Trakuose? Gabrielė: Nuolat norėjau judėti, išbandyti visas progas, kurios suteikiamos gyvenime, ypač kai esi studentas. Visgi kai studentas nebesi, vis tiek atrodo, kad yra daug progų, – ir toliau važiuoji. Madride gyvenau per „Erasmus“ mainus, tris mėnesius praleidau Naujajame Džersyje, po jo sugrįžau į Vilnių, po studijų persikėliau į Kopenhagą, vėliau – į Kauną. Dabar bandome persikelti į Trakus. Vis dažniau pasvajoju apie pastovesnę gyvenimo vietą. – Toji vieta yra čia? Gabrielė: Turbūt. Nors, iš tiesų, ji irgi atrodo laikina. Paskutinio taško vis dar ieškome, tačiau Trakuose tikrai praleisime nemažai laiko. – Kodėl Trakai? Juk tiek daug žmonių iš mažų miestelių keliasi į Vilnių, Kauną... Gabrielė: Mano tėvai turėjo čia butą dar nuo tada, kai buvau visai mažytė. Jis du dešimtmečius buvo užkonservuotas sovietmečio stadijoje – net tų laikų puodeliai stovėjo virtuvės spintelėse.

LAMŲ SLĖNIS

83


Ugnius: Abu Gabrielės tėvai – architektai. Prieš daug metų tėtis gavo paskyrimą renovuoti Trakų pilį, o kartu ir šį butą. Pasibaigus darbams tėvai išsikraustė gyventi į Širvintas, o butas ir liko. Jis buvo tvarkingas, autentiškas. Atvažiuodavome čia savaitgaliais. O tada atėjo laikas, kai pradėjome intensyviai ieškoti buto. Nusižiūrėjome vieną Kaune, bet jį nupirko mums visai iš po nosies. Po visų ieškojimų išvykome į kelionę su motociklu. Sugrįžę ėmėmės tvarkytis šį butą. Labai norėjosi numalšinti naujų namų kūrimo alkį. Jautėme šiokį tokį spaudimą iš aplinkos: daug mano draugų – trisdešimtmečiai. Atėjo laikas, kai didžioji jų dalis pradėjo kurtis sau namus. Eini pas vienus, kitus, trečius į įkurtuves. Pamažu pradedi jaustis, kad jei neturi namų – gyvenime darai kažką blogai. Lietuviams labai svarbu turėti nuosavą kampą, čia nėra įsišaknijusios tradicijos būstą nuomotis visą gyvenimą. Taip pradėjome remontą čia, išvengėme buto pirkimo. Kurį laiką tikrai čia pagyvensime – juk Vilnius labai arti. – Kas šitame miestelyje jums labiausiai patinka, o kas ne? Ką radote čia, ko pasigedote kituose miestuose? Gabrielė: Čia labai jaukus miestelis, visi kaimynai pažįstami, jie sveikinasi, pakalbina. Tai labai stebina ir džiugina. Be to, čia daug švaresnis oras. Ugnius: Išėjęs į lauką jauti ežero drėgmę.

84

LAMŲ SLĖNIS

Gabrielė: Žinoma, tai nebuvo aspektas, dėl kurio čia atsikėlėme, tačiau tai mus kasdien pradžiugina. Pagrindinis argumentas, nulėmęs mūsų pasirinkimą, buvo artumas iki Vilniaus. Be to, čia turėjome savo erdvę, kur šviesu ir gera, kur per langus iš pietų šviečia saulė. Na, o vasarą, už trijų minučių – ežeras. Ugnius: Trakai toks miestelis, kuriame nesunku sulaukti svečių. Žmonės mėgsta lankyti Trakus. Be to, Trakai yra Lietuvos triatlono sostinė. Pradėjau domėtis triatlonu, atviro plaukimo sąlygos čia geros, paprasta treniruotis. Pasiimi hidrokostiumą, plūdę, nueini į ežerą ir plauki. Vasarą čia būna daug turistų, tad minusas – sausakimšos parduotuvės. Gabrielė: O man kaip tik labai patinka, kai daug žmonių mieste. Šiek tiek pasigendame draugų, miesto judrumo. Bet Vilnius už dvidešimties minučių kelio, o tai tikrai nėra neįveikiamas atstumas. – Na gerai, o koks judviejų ir „Map My Hood“ ateities scenarijus? Ugnius: Planuojame kuriam laikui išvykti ieškoti nuotykių, neturime jokio didesnio plano. Na, o „Map My Hood“ norėtume perkelti toliau Lietuvos ribų. Gabrielė: Labai įdomu sužinoti, ar užsienyje mums pavyktų kažką nustebinti. Yra toks planas, tačiau iki galo tikras būti negali. Juk planai turi savybę keistis. (Juokiasi).


LAMŲ SLĖNIS

85


86

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

87


88

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

89


SKANDINAVIŠKOS VERTYBĖS KVAPO INDELYJE Nuotraukos: „Bijūnai prie namo“ archyvo

90

LAMŲ SLĖNIS


Įsivaizduokite platų kraštą, pasislėpusį akmenuoto kelio pabaigoje. Kraštą, pilną nebyliai stūksančių miškų, sidabrinių ežerų, atkampių salų ir snieguotų kalnų. Kraštą, kuriame vyrauja gamta ir valdo metų laikai. Kraštą, didesnį už Vokietiją, Prancūziją ar Italiją, tačiau turintį vos dešimtadalį jų gyventojų. Kur laivų ir dviračių yra daugiau nei žmonių. Kraštą, kurį su žemynine Europa sieja vos 60 kilometrų siena.

LAMŲ SLĖNIS

91


Tai kraštas, pasirinkęs savą kryptį ir per šimtmečius suformavęs kitokį gyvenimo būdą. Čia klesti etikos, sąmoningumo, pasitikėjimo, lygybės ir pagarbos vertybės. Čia pirmenybė teikiama gyvenimo pusiausvyrai, draugystei, šeimai ir kartu patiriamoms kasdienės laimės akimirkoms. Ar tai romantiška? Idealistiška? Ne, tai tiesiog tikra. Ir tai verta patirti kiekvienam. „Skandinavisk“ – tai du vaikinai anglai, kadaise įsimylėję dvi šviesiaplaukes skandinaves ir likę Skandinavijoje. Jų kuriami subtilūs aromatai yra įkvėpti daugiau nei 15 metų ke-

lionių po Šiaurės regioną, todėl kiekvienas „Skandinavisk“ namų kvapas yra lyg nedidelis Skandinavijos gabalėlis, unikalus įspūdis, supiltas į indelį. „Skandinavisk“ namų kvapų – žvakių ir kvapų difuzorių – kolekciją sudaro tokie aromatai kaip HAV (jūra), SKOG (miškas), FJORD (fjordas), Ö (sala), BÆR (uoga), RO (ramybė), HYGGE (jaukumas), KOTO (jaukus buvimas namuose), LEMPI (meilė) ir daugiau išskirtinių kvapų. Namų kvapų kolekcijos kuriamos Danijoje, o gaminamos Prancūzijoje, laikantis griežčiausių Europos Sąjun-

gos kokybės standartų. Kvapniosios žvakės yra gaminamos iš augalinio vaško su 100 procentų medvilnės dagtimi. Kiekvieno kvapo žvakė supilta į individualaus dizaino stiklinį indelį ir turi graviruotą buko medienos dangtelį, kurį galima naudoti kaip padėkliuką degančiai žvakei. Kiekvienas dailus indelis sukurtas taip, kad ir sudegus žvakei jį būtų galima naudoti kaip žvakidę ar interjero dekoro elementą. Kvepianti 190 gramų žvakė dega daugiau nei 45 valandas, o 200 ml kvapo difuzorius savo aromatu džiugina mažiausiai tris mėnesius.

„Skandinavisk“ namų kvapų kolekcijas rasite parduotuvėje „Bijūnai prie namo“, Verkių g. 44, namų apdailos centro „UNIDECO“ II aukšte. www.bijunai-prienamo.lt

92

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

93


– suomiškas žodis, nusakantis „jaukų buvimą namuose“. Tarsi prieglobstis nuo atšiauraus Šiaurės klimato. Erdvė, kurioje atgimsta siela. Delikatūs Baltijos gintaro ir jazmino aromatai, sujungti su egzotiškais mandarinais bei vanile, užliejantys kūną šiluma.

– daniškas žodis „jaukumas“. Hygge – tai daniškas DNR, menas kurti intymumą, bendravimą ir jaukumą mažiausiuose kasdieniuose momentuose.  Tai ką tik užpiltos arbatos ir kepto braškių pyrago kvapas. Tai rožių žiedlapiai ir laukinės mėtos skynimas.

– skandinaviškas žodis „miškas“. Tarsi šiaurės miškai, apimantys pusę Skandinavijos, besitęsiantys nuo tolimųjų pietų iki paties poliarinio rato. Rytinėje migloje paskendusios pušų spyglių, pakalnučių, muskuso ir senos odos natos.

– skandinaviškas žodis „uoga“. Primena šeimos išvykas į gamtą, ieškant nuostabiųjų miško gėrybių – uogų. Mėlynės, šilauogės, spanguolės… Jų stebuklinga transformacija stiklainėlyje, ledai, užpilti dar šiltu salsvo kvapo pagardu. Tarsi rojaus gabalėlis, tirpstantis burnoje!

94

LAMŲ SLĖNIS


– skandinaviškas žodis „ramybė“. Subtili šviežiai nupjautos žolės, ką tik nukritusių lapų, gintarinių miškų ir gulėjimo kopose simfonija. Tikra ramybė gamtoje.

– švediškas žodis „sniegas“. Sausas ir traškus kvapas, nušviečiantis tamsiausią naktį žieminių uogų ir sušalusios medienos užuomina.

– norvegiškas žodis „fjordas“.

– švediškas žodis „sala“. Kelionė per šilku tviskantį ežerą į apleistą salą, kurią gaubia tylūs miškai. Drėgni, apsamanoję akmenys po kojomis, aplink tvyrantis erškėtrožių ir rojaus obuoliukų aromatas… Šiluma dvelkiantys prisiminimai!

Spygliuočių miškai, laisvai krentantys kriokliai ir gausūs sodriai prinokusių juodųjų serbentų, aviečių ir laukinių uogų sodai. Kvapas, įkvėptas didingų Norvegijos fjordų dramatiškumo!

– suomiškas žodis „meilė“. Dienos, kai pasaulis judėjo beprotiškos romantikos žingsniu, kai viskas buvo tik juoda ir balta. Nesenstantis rožių, braškių, švelniųjų bijūnų ir ąžuolinių kerpių derinys. Tarsi romantika belstųsi į Jūsų namų duris!

LAMŲ SLĖNIS

95


BEGĖDIŠKAI TALENTINGOS Tekstas: Gediminas Kukta Nuotraukos: Kasia Rucinska ir Natalia Janula

Kaip jautiesi? Klausimas paprastas. Tačiau kodėl jį išgirdę vis dar sutrinkame? Štai „Kaip gyveni?“, „Kas geresnio?“, „Kas naujo?“ atrodo normalūs, o čia staiga kažkas lenda į tokią asmeninę teritoriją – jausmus. Ima ir užsidega raudona šviesa: tyli, išsisukinėji, pameluoji. Psichologai ramina. Visi jausmai – teigiami ir neigiami – vienodai svarbūs, ir nereikia gėdytis apie juos kalbėti. Būtent šią žinutę skelbia pavasarį prasidėjusi „Jaunimo linijos“ 2 proc. begėdystės kampanija „Jausmai gėdos nedaro“. Vizualinę jos pusę – veidą slepiančius žmones – įamžino dvi talentingos fotografės iš Lenkijos, šiuo metu karjeros laiptais kylančios Londone: Kasia Rucinska ir Natalia Janula.

96

LAMŲ SLĖNIS

– Tai... kaip jaučiatės? Kasia: Puikiai. Po ilgos žiemos pagaliau atėjo pavasaris. Ryte galiu pabusti su saule, esu laiminga. Natalia: Jaučiuosi… stipriai. – Vienas naujausių jūsų darbų – nuotraukos „Jaunimo linijos“ kampanijai „Jausmai gėdos nedaro“, kuri skatina begėdystę – kalbėjimąsi apie jausmus atvirai. Papasakokite, kaip jūs, gyvendamos Londone, atsidūrėte lietuvių projekte? Natalia: Lietuvius iš kūrybinės komunikacijos agentūros „Autoriai“, vykdžiusios projektą, pažinojau jau kelerius metus. Kartą kartu dirbome


Londone, nuo to laiko palaikėme draugišką ryšį. Kai jie užsiminė apie begėdystės idėją, man ji iškart patiko. Kasia: Po beveik metus trukusios tylos man paskambino Natalia. Papasakojo apie kampaniją ir jos pagrindinę idėją. Pamaniau, kad tai gali būti nauja pradžia mūsų senai draugystei.

Kasia: Mėnuo prieš „Jaunimo linijos“ projektą dirbau su italų autorių Francescos Cavallo ir Elenos Favilli knyga „Good Night Stories for Rebel Girls“. Fotografuoti menininkes, kurios įkvėpė moteris visame pasaulyje, buvo neįkainojama patirtis. Supratau, kad noriu daugiau dirbti su žmonėms iš kitų šalių. Jie atveria kitokį požiūrį – Dažnai imatės tokių avantiūrų į pasaulį. Gali pamatyti, kokie yra ki– tarptautinių projektų? tų žmonių darbo įpročiai, kaip jie Natalia: Visada mėgau dirbti su skirtingai mato tuos pačius dalykus. tarptautiniais projektais. Dalyvauju kitose šalyse rengiamose meno rezi– „Jausmai gėdos nedaro“ – socidencijose, bendradarbiauju su įvairiais alinis projektas, o jus dirbate su mažmonėmis nuotoliniu būdu – inter- dos ir menine fotografija. Kaip sunetu. derinote socialinį kampanijos as-

pektą, madą ir meną? Kasia: Save visada vadinau konceptualios mados fotografe. Mane domina ne tik vizualiai gražus vaizdas, bet ir tai, kas yra už jo. Vos tik gavome užduotį, galvoje pradėjo suktis idėjos, kaip viskas galėtų atrodyti. Žinodamos, kad nuotraukose žmonės turės būti užsidengę veidus, supratome – turime daryti kažką paprasto ir minimalistinio. Natalia: Visi tavo paminėti aspektai svarbūs dėl skirtingų priežasčių. Socialinis aspektas suteikia vaizdui kryptį, o mada ir menas dažnai įsilieja vienas į kitą, jų dažnai net nereikia specialiai jungti ar derinti.

LAMŲ SLĖNIS

97


– Kada paskutinį kartą pačios norėjote užsidengti veidus iš gėdos? Natalia: Rodos, paskutinį kartą didelę gėdą jaučiau, kai būdamas kitoje šalyje tėtis leptelėjo kažką neįtikėtinai politiškai nekorektiško ir riboto. Jis net nesuvokė, jog aplink buvo jį suprantantys žmonės. Kasia: Manau, tokį jausmą patyriau labai seniai. Pastaruoju metu skaičiau nemažai knygų, mokančių nejausti gėdos dėl savo jausmų ir minčių.

– Tačiau šiandien kas nors galėtų pasakyti: „Pažiūrėkite į feisbuką ar instagramą – ten visi tik ir dalinasi jausmais ir dvasiniais išgyvenimais“. Kur yra ta riba tarp atvirumo ir perdėto atviravimo? Kasia: Niekada neviešinau asmeninio gyvenimo socialiniuose tinkluose, tačiau manau, kad daliai žmonių šios platformos gali padėti. Netgi drąsinčiau juos imtis ir kažką jose daryti. Pavyzdžiui, viena mano draugė neseniai pradėjo jutubo „vlogą“: ji filmuoja trumpus filmukus apie savo kasdieninį gyveni– Kaip jums atrodo, kodėl jaus- mą. O aš lyg apsėsta juos žiūriu. Kodėl? mais svarbu dalintis? O gal kai ku- Nes ji parodo man, jog nesu keisčiauriuos turėtumėme pasilaikyti sau sias žmogus pasaulyje. Kad mes visi – nebūti kaip atverstos knygos? esame šiek tiek keisti – ir tai yra gerai. Kasia: Manau, kad tik dalindamasis jausmais gali sulaukti pagalbos iš – Daug jaunų žmonių nelinkę kito žmogaus. Jis gali padėti į proble- apie jausmus atvirauti net su geriaumą pažiūrėti iš kitos perspektyvos. siais draugais ir šeima, jau nekalbant Kaip sakoma, „sharing is caring“ (liet. asmeninius „vlogus“. Ką jiems padalintis reiškia rūpintis). sakytumėte? Natalia: Viskas paprasta  –  dalinKasia: Aplink jus yra daug daugiau damiesi žmonės jausis laimingesni. gerų ir galinčių padėti žmonių, nei jūs

98

LAMŲ SLĖNIS

manote. Ir, aišku, neverskite savęs kažko būtinai imtis, daryti. Būkite kantrūs, skirkite sau daugiau laiko, neskubėkite. Natalia: Pradėti kalbėti visada sunku, bet kai išdrįsti, viskas pradeda keistis. Tampa lengviau, šviesiau, labiau pakeliama. Patikėkite. – Leiskimės gilyn į jūsų biografijas. Kaip atsidūrėte Londone? Kasia: Prieš aštuonerius metus sėdėjau studentų bendrabutyje su kambario drauge ir, pamenu, pasakiau jai: neišlaikiau vairavimo egzamino, neturiu lėšų pradėti fotografijos verslo, išsiskyriau su vaikinu, – tai geriau varom į Londoną užsidirbti. Natalia: Atvykau čia aplankyti draugo ir… viskas kažkaip patiko. O kadangi seniai norėjau išvykti iš Lenkijos, tiesiog likau Londone, pradėjau ieškoti darbo, įstojau į fotografijos meno bakalauro studijas, prieš dvejus metus baigiau taikomųjų menų magistro studijas ir, galima sakyti, tapau londoniete.


LAMŲ SLĖNIS

99


100

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

101


– O fotografija – kaip ir kada ji atėjo į jūsų gyvenimus? Kasia: Fotografuoti labai mėgo mano tėtis. Pamenu, didelėje komodoje jis laikė šimtus fotografijų, o aš sėdėdavau svetainėje ir knisdavausi jose. Be to, mano senelis buvo dailės mokytojas. Kurdavo keistus daiktus iš atliekų. Jie abu mane įkvėpė. Patys, matyt, to net nežinodami. Natalia: Dar būdama keturiolikos fotoaparatu pradėjau daryti juodai baltas nuotraukas ir ryškinti jas su draugu tamsiame vonios kambaryje. Buvo neįtikėtinai linksma.

vis labiau domina meninis ir socialinis kūrinio kontekstas. O tiek fotografijoje, tiek madoje, tiek, sakykim, reklamoje, šiandien matyti susidomėjimas medijų derinimu, skaitmeniniais kraštovaizdžiais – 3D modeliai, fotogrametrija, skaitmeniniai koliažai, skaitmeninė aplinka. Visa tai dažnai lydi ir mano kūrybą. – Turite įkvėpėjų fotografijos pasaulyje? Kasia: Bent aš stengiuosi per daug ir per dažnai nežiūrėti kitų fotografų darbų. Įkvėpimo verčiau ieškau teatre, pavyzdžiui, „Sadlers Wells Theatre“ rodomuose spektakliuose. Natalia: Mane įkvepia tarpdiscipliniški kūrėjai, kurie fotografiją jungia su kitomis medijomis – Pipilotti Rist, Edas Atkinsas, Elizabeth Price. Ir, aišku, garsieji fotografai Rinko Kawauchi, Wolfgangas Tillmansas, Gregory Crudsonas, Helmutas Newtonas.

– Kasia, kokias mados fotografijos tendencijas šiuo metu pastebi? Kas yra ant bangos mados fotografijoje? Kasia: Tiesą sakant, dabar mados fotografijoje ant bangos yra viskas, kas apskritai aktualu visuomenėje. Feminizmas, lyčių vaidmenų klausimai. Be to, klasikinis grožis jau seniai nebėra kažkas tokio. Dirbdama vis labiau ieškau ir pastebiu paprastus – Koks didžiausias kiekvienos iš žmones, mažiau retušuoju odą. Pa- jūsų profesinis pasiekimas? vyzdžiui, naujausios fotografo Louiso Natalia: Yra keli įvykiai, kuriuos Bankso nuotraukos itališkame „Vo- galėčiau pavadinti savo sėkme. Nesegue“ yra tiesiog nuostabios. niai surengiau dvi parodas Londone ir vieną Glazge. Taip pat grįžtu į – Tu, Natalia, priešingai, pasirin- Goldsmito universtetą ir pradedu kai meninę, o ne mados fotografiją. doktorantūros studijas, jau kurį laiką Natalia: Tiesą sakant, vis dar ieš- bendradarbiauju su Londone įsikūkau ir bandau apibrėžti savo nišą. Ji rusia kūrybine meno ir paramos įmoyra kažkur tarp taikomųjų menų, ne „Heart n Soul“. konceptualiosios fotografijos, judanKasia: O aš manau, kad to didžiaučių vaizdų ir skulptūriškumo. Mane sio kol kas dar nepasiekiau...

102

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

103


104

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

105


106

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

107


108

LAMŲ SLĖNIS


BŪK ATSAKINGAS! Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

Renginys Briuselyje Didžioji dalis pasaulio valstybių leidžia bandymus su gyvūnais, atliekamus mėginant naujas kosmetikos priemones ir jų ingredientus. Jiems kasmet panaudojama maždaug pusė milijono gyvūnų – dažniausiai bandymai atliekami su pelėmis, žiurkėmis, triušiais, jūrų kiaulytėmis ir žiurkėnais. Tokie eksperimentai pasižymi žiaurumu ir daro gyvūnams nebepataisomą žalą. Siekdami atkreipti dėmesį į šią problemą, kosmetikos bendrovė „The Body Shop“ ir organizacija „Cruelty Free International“ į renginį Briuselyje pakvietė tinklaraštininkus ir žurnalistus iš visos Europos. Renginio dalyviai surengė protestą prie Europos Parlamento, norėdami paraginti kovoti prieš bandymus su gyvūnais kosmetikos pramonėje.

Pasaulis juda tinkama linkme Organizacija „Cruelty Free International“ skaičiuoja, kad bandymai su gyvūnais, atliekami kosmetikos pramonėje, be jokių apribojimų leidžiami vykdyti 195 pasaulio šalyse. Šie skaičiai baugina – bet kita vertus, džiugu, kad pasaulyje atsiranda vis daugiau šalių, draudžiančių taip kankinti gyvūnus ir prekiauti kosmetika, su kuria buvo atlikti šie bandymai. „Žmonės jaučiasi pasimetę. Daug kur pasaulyje norima, kad bandymai su gyvūnais pasibaigtų, bet šalių įstatymuose yra begalės trūkumų. Daugelis jų draudžia bandymus su gyvūnais, bet ten, kur jie leidžiami, nereikalaujama apie juos pateikti ataskaitų.

LAMŲ SLĖNIS

109


Dėl to itin sunku apskaičiuoti bandymų mastus. Tikrai žinoma, kad vienam bandymui atlikti panaudojama šimtai gyvūnų. Jei kompanija savo testams naudoja tik gyvūnus, masteliai yra beprotiški“, – pasakoja „Cruelty Free International“ direktorė Michelle Thew.

Humaniškos alternatyvos Egzistuoja net kelios alternatyvos bandymams su gyvūnais. Ironiška, tačiau pasitelkus jas gaunami kur kas tikslesni rezultatai, ir dažnai alternatyvūs eksperimentai kainuoja pigiau. Populiariausia – „in silico“ kompiuterinė simuliacija. Naudojant šią sistemą dirbtinai sukuriamas „gyvas“ pacientas: jis kvėpuoja, kraujuoja, kalba, net miršta. Taip atliekant bandymus galima prognozuoti, kaip organizmas reaguos į tam tikras medžiagas. Kompiuteriu atliekami ir neinvaziniai bandymai – magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos tyrimai. Jų rezultatai aiškiai rodo skirtingus organizmo, smegenų veiklos pokyčius. Dar viena alternatyva – „in vitro“ ląstelių tyrimai ir bandymai, atliekami dirbtinėje sistemoje. Bandymų metu laboratorijose dirbtinai užauginamos ląstelės ir audiniai, kurie vėliau naudojami išbandant įvairias medžiagas. Pradinė medžiaga tokiems bandymams išgaunama iš žmonių ląstelių – dažniausiai operacijų metu pašalintų audinių. Skirtinguose kosmetikos ar jos ingredientų bandymuose kartais dalyvauja ir savanoriai – gyvūnų teises ginantys žmonės. Jiems bandomosios medžiagos duodamos mikrodozėmis – vadinasi, nekelia pavojaus. Tada šių medžiagų poveikis stebimas ir fiksuojamas. Pasaulyje šios alternatyvos sulaukia didelio palaikymo. Juk inovatyvūs sprendimai – etiški, humaniški, nepažeidžia gyvūnų teisių ir yra tikslesni!

110

LAMŲ SLĖNIS


Pasirašyti peticiją galite čia

LAMŲ SLĖNIS

111


Vienos didžiausių dizaino bendruomenių Lietuvoje „Critical“ klientai – nuo pirmuosius žingsnius žengiančių startuolių ir įkvėpimo konferencijų iki kosmetikos ir farmacijos sektoriaus milžinų. Apie tai, kas padeda naviguoti tokiame plačiame pasirinkimų, sprendimų ir idėjų spektre, kalbamės su dizaino agentūros „Critical“ projektų vadove GRETA MILEVIČIŪTE ir dizainere INGRIDA KIRKLIAUSKAITE.

PAKUOTĖS DIZAINO HAIKU Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Kaip agentūros pavadinimas „Critical“ atspindi jūsų darbo braižą? Ingrida: Po žodžiu „critical“ slepiasi kritinio mąstymo filosofija, kurią puoselėja 23 narių kūrybinė komanda. Nebijome užduoti nepatogių klausimų savo partneriams ir patiems sau. Spręsdami verslo ar socialinius iššūkius nesivadovaujame tik estetiniais kriterijais, daug dėmesio skiriame analizei, vykdome tyrimus, tik tada formuluojame užduotis. Smagiausia, kad pavadinimas ir gimė pačioje agentūros bendruomenėje. Ieškojome, kas sieja mus kaip komandą, kokias ver-

112

LAMŲ SLĖNIS

tybes puoselėjame ir koks mūsų po- dina tam tikras emocijas. Mes įsimyžiūris į dizaino procesą. lime daiktus, kuriuose matome ką nors artima sau, ir norime tai turėti. – Specializuojatės pakuočių di- Įdomu vis iš naujo atrasti pakuotę zaino srityje, kuo jums įdomus šis kaip erdvę kūrybai, šviesti vartotoją, darbas? reikšti socialines idėjas. Ingrida: Žaviuosi pakuotės kaip Greta: Pakuotės dizainas tam tikra objekto specifika. Tai palyginti trum- prasme primena haiku poeziją. Keliopai gyvenantis meno kūrinys, kurio mis eilutėmis turi pasėti mintį, palikekspozicinė erdvė yra ne muziejai ir ti įspūdį, atskleisti idėją. Pakuotės kūgalerijos, bet parduotuvių lentynos ir rybos laukas yra ribotas, pilnas griežmūsų namai. Požiūris į pakuotę kinta tų taisyklių. Jos ekspozicinė erdvė – – žmogus įsigyja daiktus ne vien dėl kontekstas, kuriame ji egzistuoja, yra jų sudėties, bet ir dėl estetinės vertės, praktiškai nevaldoma. Ši specifika pakuri atspindi pirkėją kaip asmenybę, kuotę daro itin įdomiu galvosūkiu ir išreiškia jo požiūrį į gyvenimą, suža- objektu kūrybai.


LAMŲ SLĖNIS

113


Pakuotės dizainas tam tikra prasme primena haiku poeziją. Keliomis eilutėmis turi pasėti mintį, palikti įspūdį, atskleisti idėją.

114

LAMŲ SLĖNIS


Nuotraukos: „Packshot Studio“ (fotografas Kernius Pauliukonis, retušavo Robertas Gaudiešius)

LAMŲ SLĖNIS

115


– Kas, jūsų manymu, yra geras pakuotės dizainas, kokie faktoriai tam svarbūs? Ingrida: Pagrindinis pakuotės tikslas, kurį dažnai pamiršta daugelis dizainerių, – tai sukelti vartotojui emocijas, jį nustebinti, ne tik gerai vizualiai atlikti užduotį. Geras pakuotės dizainas apeliuoja į vartotojo jausmus, jį tarsi užkalbina, perteikia tam tikras vertybes, priverčia nusišypsoti, o paėmus pakuotę į rankas – tęsti pažintį su produktu. Kuriant pakuotės dizainą svarbu atsižvelgti į užduotį, kurią formuojame kartu su klientu pagal tikslinės auditorijos lūkesčius. Tam, kad geriau suprastume vartotoją, atliekame tyrimus, kalbiname žmones parduotuvėje. Taip išgirstame tikruosius žmonių poreikius ir galime sukurti pakuotės dizainą, kuris bus pastebėtas. Greta: Svarstau, ar geras pakuotės dizainas nėra tik skambi frazė. Techniškai pakuotė yra gera, kai jos konstrukcija tarnauja paskirčiai. Visa kita yra pridėtinė vertė, kurią išskiriame lengvindami vartotojo kelią. Pakuotės dizainas organiškai auga kartu su paklausa. Tad tobulėti visada yra kur. – Ar kurdami pakuotes atsižvelgiate į tai, kad jos būtų draugiškos aplinkai? Ingrida: Visuomet stengiamės pasiūlyti klientams ekologiškai draugiškesnius pakuotės sprendimus. Rekomenduojame rinktis ekologiškai atsa-

116

LAMŲ SLĖNIS

kingus popieriaus gamintojus, vengiame skirtingas medžiagas, pavyzdžiui, popierių ir plastiką, naudoti vienoje pakuotėje, dažniausiai popierinių dėžučių konstrukcijas kuriame taip, kad joms sutvirtinti nereikėtų klijų. Taip pakuotes lengviau rūšiuoti. Greta: Manau, esame teisingame kelyje. Vartotojai vis dažniau pastebi ir renkasi prekių ženklus, kurie nesikrato socialinės atsakomybės ir prisideda prie gamtos išsaugojimo. Būdama sąmoninga dizaino bendruomene, mes nuolat ieškome, kaip prisidėti prie įvairių socialinių iššūkių sprendimų. – Kokias pakuočių dizaino inovacijas būtų galima išskirti? Ar ši dizaino sritis apskritai greitai kinta, evoliucionuoja? Ingrida: Pakuotės evoliucionuoja taip pat greitai, kaip ir žmonės, kurie jas naudoja. Gamintojai stengiasi patenkinti besikeičiančius vartotojų lūkesčius ir atsižvelgti į dabar pasaulyje kylančias problemas. Šiuo metu ypač daug dėmesio skiriama ekologijai – gamintojai bendradarbiauja su perdirbimo įmonėmis, stengiasi savo produkcijoje naudoti perdirbtas medžiagas ir sudaryti palankesnes sąlygas perdirbimui produktą panaudojus. – Ingrida, kaip apibūdintum savo asmeninį kūrybos braižą? Ingrida: Anksčiau jausdavausi blogai, kad visi mano darbai atrodo skirtingai ir sunku pamatyti, kad juos kū-

rė vienas žmogus. Tačiau laikui bėgant supratau, kad tai ir yra didžiausia mano stiprybė. Kiekvienas produktas, kuriam kuriame pakuotės dizainą, yra skirtingas – savo sudėtimi, paskirtimi, tiksline auditorija ir t.t. Projektų metu išsikeliu vis naujus iššūkius, aktualius būtent tam produktui, ir stengiuosi juos įgyvendinti. Mano darbui tai suteikia įdomumo, o man leidžia nuolat tobulėti. Parduotuvėje niekam nereikia vizualinio vientisumo – vartotojas nori būti nustebintas. – Su kokiais klientais dirbti įdomiausia? Ingrida: Labai vertinu klientų atvirumą ir norą bendradarbiauti. Kai dirbame kaip viena komanda, rezultatas būna daug stipresnis. Klientas padeda geriau suprasti tikslinę auditoriją ir produkto ypatybes, o mes kuriame vaizdą. Vienas mūsų klientų, su kuriuo išties įdomu dirbti, – įmonė „Valentis“. Dirbame kaip komanda ir galutinis produktas džiugina abi puses. Greta: Įdomiausia dirbti su įvairių industrijų inovacijomis, produktais ar paslaugomis, keičiančiais mūsų įpročius ir darančiais gyvenimą geresnį. Taip pat labai vertiname, kai klientas dega aistra savo kuriamam produktui, tiki jo potencialu ir nešama nauda, – tai uždega ir mus. Viena tokių užduočių, kaip jau minėjo Ingrida, – tai mūsų kurta pakuotė „Valentis“ produktui „SmartHit IV“.


LAMŲ SLĖNIS

117


– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami šio produkto pakuotes? Ingrida: „SmartHit IV“ – tai naujos kartos maisto papildų linija, pagaminta naudojant patentuotą technologiją EPT. Pasak gamintojo, ši technologija užtikrina iki šešių kartų efektyvesnį vitaminų, mineralų ar augalinių ekstraktų pasisavinimą žmogaus organizme. Tai didelė ir svarbi inovacija maisto papildų srityje. Gavę užduotį sukurti pakuotę šiam produktui, būtent apie tai ir norėjome garsiai pranešti vaistinių klientams. „Valentis“ leido mums reikštis drąsiai – naudoti ryškias spalvas, žaismingus ornamentus. Tokie dizaino sprendimai retai pasitaiko farmacijos srityje, todėl „SmartHit IV“ šiame kontekste atrodo išties inovatyvus ir revoliucingas produktas. – Kaip įvertinate, ar jūsų sukurti darbai yra sėkmingi, pateisino lūkesčius? Ingrida: Sėkmei matuoti yra daug būdų. Pirmasis indikatorius – jei sukurtas dizainas nustebina mane kaip kūrėją, tikiu, kad jis gali nustebinti ir vartotojus. O jei ir kliento reakcija tokia pati, suprantu, kad einame teisinga linkme. Produktui patekus į lentynas, stebime, kaip į jį reaguoja vartotojai, sekame pardavimo statistiką. Taip pat labai džiaugiamės, kai mūsų kurtos pakuotės būna pastebėtos ir tarptautiniu mastu, – laimi apdovanojimus konkursuose, būna publikuojamos geriausiuose pakuočių dizaino tinklaraščiuose.

118

LAMŲ SLĖNIS

Pakuotė yra galingas įrankis ne tik siekiant padidinti produkcijos pardavimą, bet ir perteikiant tam tikras vertybes, keičiant žmonių įpročius ir pasaulėžiūrą.


LAMŲ SLĖNIS

119


Greta: Sėkmę matuojame kartu su klientu – susitikę praėjus metams po projekto pabaigos. Metų pakanka įvertinti, ar projektas atliepia išsikeltus tikslus, o kartais net ir pranoksta lūkesčius. Sėkmės stebėjimas ir dalijimasis ja padeda mokytis ir augti. – Ką darote, kai ištinka kūrybos blokas, kai sunku kurti ir tiesiog dirbti? Ingrida: Manau, kūryba dizaino srityje yra gana logiška. Pakuotės dizainas turi perteikti ne kūrėjo asmeninius jausmus, o sukelti jausmus vartotojui. Visi dizaino sprendimai būna argumentuoti ir atlieka tam tikrą funkciją, todėl ir pati kūryba tampa panaši į matematinę lygtį, kur žinomas rezultatas, – tereikia atrasti nežinomuosius, kad formulė būtų teisinga. Netikiu mūzomis, kurios diktuoja mums idėjas ar neša įkvėpimą. Tikiu, kad kūrybiškumas yra kaip raumuo: jį reikia nuolat mankštinti, tobulinti įgūdžius, kelti sau vis didesnius tikslus ir žengti koja kojon su dizaino tendencijomis. Greta: Išsikvėpti nėra kada! Mūsų darbe monotoniją išsklaido sutiktos asmenybės, parodos, dizaino konferencijos, kelionės ir visa tai, kas pade-

120

LAMŲ SLĖNIS

da atrasti kitą požiūrio tašką. Agentūroje turime ir savų metodų, kaip neužsistovėti vietoje. Bent porą kartų per mėnesį organizuojame kūrybines dirbtuves, į jas kviečiame įvairių industrijų atstovus. – Kas vis dėlto šiame darbe jus įkvepia? Kokie pasauliniai ženklai, kalbant apie pakuočių dizainą, jus žavi? Ingrida: Įkvėpimo galima semtis visur – stebint ir reflektuojant aplinką. Dažniausiai įkvepia su dizainu net nesusiję dalykai: literatūra, teatras, kinas, sukauptos patirtys, sutikti žmonės. O dizaino darbai yra tik geri pavyzdžiai, kuriuose matome, kaip buvo išspręstos tam tikros problemos, ir galime iš to pasimokyti. Žaviuosi ženklais, kurie siekia ne tik daugiau parduoti, bet ir visuomeninės gerovės – drąsiai reiškia socialines idėjas (pavyzdžiui, „United Colors of Benetton“), prisideda prie labdaringų projektų („Kiehl’s“), pasižymi atsakingu požiūriu į aplinkosaugą („Procter & Gamble“). Apskritai pakuotė yra galingas įrankis ne tik siekiant padidinti produkcijos pardavimą, bet ir perteikiant tam tikras vertybes, keičiant žmonių įpročius ir pasaulėžiūrą.


LAMŲ SLĖNIS

121


Pastaruoju metu ji išgyveno šiek tiek sėslesnį kūrybos etapą. Ir ne, jos noras kurti tikrai neišblėso, priešingai, – klausantis, kaip aistringai ji kalba apie madą, atrodo, dar labiau padidėjo. Dvejus metus drabužių dizainerė KRISTINA KRUOPIENYTĖ bando surasti atsakymą, kaip vienu metu būti ir mama, ir kūrėja. Ir, panašu, jį rado. Juk Kristinos studijoje jau kabo 2019 metų pavasario-vasaros drabužių kolekcija. Jos klostėse susipina viskas, ką galite pavadinti tobulomis atostogomis: švelniose linijose supasi jūra, vėjyje plaikstosi plaukai, aplanko naujų įspūdžių nuojauta.

ŽINGSNIU PRIEKYJE Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Panašu, kad drabužių dizaineriai pavasarį pajaučia kiek anksčiau nei visi kiti... – Tikrai taip! Vos pasirodo saulė, pajuntu, kaip žmonės nori keistis, atsinaujinti, jiems norisi daugiau spalvų, naujų drabužių. Dizainerių pasaulyje pavasaris prasideda nuo rudenį vykstančios medžiagų parodos. Praėjusį rugsėjį keliavau į Paryžių ir jau tada pamačiau madingiausias 2019 m. pavasario-vasaros kolekcijų medžiagas. Ankstyvą rudenį turime nujausti, kas bus madinga už pusantrų metų. Kartais pataikai, kartais ne visai – būna,

122

LAMŲ SLĖNIS

kad tavo požiūris labai skiriasi nuo visų kitų. Prisimenu, rudenį nuvykusi į parodą pamačiau, kad visų medžiagų klostėse – vien gėlės. O savo kūryboje gėlių naudoju labai mažai. – Tai kaip žinoti, kas bus madinga daugiau nei po metų? – Intuityviai. Kai daug metų seki mados tendencijas ir nuolat žinai, kas vyksta pasaulyje, išsiugdai intuiciją. Juk madai įtaką daro ir socialiniai, ir politiniai, ir ekonominiai veiksniai. Analizuoju ir darau logines išvadas, kodėl praėjus tam tikram laikui žmonės ga-

li norėti vienokių ar kitokių spalvų, medžiagų, raštų. Kai daug laiko praleidi sekdamas garsiausių pasaulio mados namų kolekcijas, pamažu ir pats pradedi jas jausti. Viskas, ką pamatai, pajauti, po kurio laiko pavirsta į medžiagos gabalėlį, turintį rankoves. (Juokiasi). Jei kuri konceptualius drabužius ar aksesuarus, kuriuos parduodi tik nišiniuose butikuose ar privatiems klientams, esi mados piramidės viršūnėje. Per dvejus metus aukštosios mados idėjos pasislenka į apačią – maždaug po tiek laiko pramonėje kuriantys dizaineriai jas prisijaukina.


LAMŲ SLĖNIS

123


Vieniems ar kitiems tuo metu ypač populiariems mados namams pasiūlius tam tikrą sprendimą, didžioji dalis klientų panašių daiktų užsimano tik po kurio laiko. Žinoma, į pramonę, į masinę gamybą negali tiesiogiai perkelti visos tam tikrų mados namų kolekcijos. Dažniausiai masinėje gamyboje nusėda tam tikros detalės, spalvynas, raštai, akcentai. Avangardiniai, itin drąsūs konstrukciniai sprendimai pramonėje nuraminami – ten jie pavirsta mažytėmis intrigomis. – Panašu, kad mados dizaineriai visada žingsniu priekyje, o klausti apie šio pavasario mados tendencijas reikštų, kad jums reikia sugrįžti į praėjusius metus... – Taip, būtent. Šis klausimas visada mane išgąsdina. Aš negaliu aprašyti tendencijų, nes tai – ne mano darbas. Kai drabužių dizaineris domisi tendencijomis, jis domisi labai specifiniais dalykais: siluetais, technologiniais sprendimais, medžiagų tarpusavio derinimu. Dabar esu visai kitame kelyje, galvoju, kas bus po metų. (Juokiasi). – Kristina, papasakokite apie naująją savo ir „Audimo“ kolekciją. Kokios temos joje vyrauja? – Bendradarbiavimas su „Audimu“ buvo vienas nuostabiausių mano karjeroje – man buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė, tik padiktuota tema – atostogos. Kurdama šią kolekciją apmąsčiau savo poreikius, pradėjau galvoti, kaip atrodo tobulos mano atostogos. „Audimo“ ženklas visada buvo siejamas su aktyviu laisvalaikiu, tačiau šią kolekciją norėjau susieti ne tik su aktyviu, bet ir su intelektualiu laisvalaikiu. Juk pamažu daugelio žmonių atostogos tampa įvairiapusiškesnės. Atostogų tikslas – ne vien pailsėti, tačiau kartu ir pamatyti kuo daugiau, pajausti miestą, susirinkti daug įspūdžių, galbūt užsiimti joga, aplankyti šalia esančius miestelius, užsukti į meno galeriją, pasisemti įkvėpimo muziejuje. Kadangi esu estetė, atostogaujant man reikia ne tik patogios, bet ir gražios, nenuobodžios aprangos.

124

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

125


Kolekcijos nuotraukos: Povilas Vaketis Modelis: Beatričė Savickaitė Kūrybos vadovė: Oksana Točickaja

126

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

127


128

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

129


Mano drabužių kolekcijoje susipina vasara, atostogos, mažų pajūrio miestelių magija, judrios gražiausių pasaulio miestų gatvės.

Kurdama 2019 m. pavasario-vasaros kolekciją atsispyriau nuo nuostabaus Viduržemio jūros pakrantėje, visai netoli Barselonos esančio Kadakės miestelio. Tai miestelis, kuriame mėgdavo atostogauti menininkai, jame kūrė ir savo vilą turėjo Salvadoras Dali. Daug žymių dailininkų čia yra rengę savo plenerus, šis miestelis padarė didelę įtaką jų kūrybai. Mano drabužių kolekcijoje susipina vasara, atostogos, mažų pajūrio miestelių magija, judrios gražiausių pasaulio miestų gatvės. Kad ir kur bebūtume, per atostogas tampame įspūdžių kolekcionieriais. Būtent šią nuotaiką ir norėjau perkelti į naująją kolekciją. Kurdama šiuos drabužius turėjau galimybę sukurti savo medžiagas, visi mano sumanymai buvo įgyvendinti. Paprastai tai dizaineriui sukelia daug problemų – tikrai ne visada pavyksta surasti tokią medžiagą, kokios reikia.

130

LAMŲ SLĖNIS

Sukūriau daug eskizų, o galiausiai sujungiau griežtas ir banguotas, lengvas linijas. Konstruktyvinė, dekoratyvinė linija – tai elementas, nuo kurio aš kasdien atsispiriu savo kūryboje. Linija ir dėmė – it mano kūrybos skiriamasis ženklas. Vienur linijos labai grafiškos, piktesnės, kitur – labai ramios, jaukios. Kadangi kartais ir pati blaškausi gyvenime ir kūryboje, neišvengiamai tai atsispindi ir drabužiuose. Medžiagas marginančiose linijose galima įžvelgti vėjo plazdenimą, jūros bangas, o nutrūkusi linija simbolizuoja intrigą ir netikėtumą. Kolekcija gana dinamiška: turbūt dėl to, kad ji susijusi su didžiausiais mano gyvenime džiaugsmais ir sunkiausiais praradimais. Kadangi kolekciją pradėjau kurti motinystės pradžioje, buvau įsitikinusi, kad pavyks išvengti juodos spalvos. Visgi galiausiai supratau, kad tai – praktiškai neįmanoma. (Juokiasi).

– Pakalbėkime apie lietuviškos mados pasaulį. Kur link jis eina? – Apie lietuvišką mados pasaulį negaliu pasakyti nieko blogo. Kažkada netrūko kritikos lietuviškai madai, tai, kaip lietuviai atrodė gatvėse. Man atrodo, ši kritika buvo laiku ir vietoje, galbūt kažką išsakyti žodžiai privertė pasitempti. Dabar jauni žmonės gatvėse atrodo nepaprastai gražiai. Deja, pas mus nevyksta mados savaitės, kaip didžiuosiuose pasaulio miestuose. Vyksta „Mados infekcija“, kurioje daugelį metų dalyvaudavau, tačiau kartais ji virsdavo į perdėtai suvaidintą renginį. Mano galva, kai kurie veikėjai tam renginiui suteikdavo beskonybės atspalvį. Kartais tai tapdavo nebežavinga, neįdomu. Daugelis šiame renginyje siekia parodyti savo originalumą novatoriškomis idėjomis, unikaliais sprendimais. Tai labai sveikintina, tačiau juk nebūtina sau ant galvos užsidėti karnavalinių rekvizitų.


LAMŲ SLĖNIS

131


132

LAMŲ SLĖNIS


Mano galva, lietuviškos mados kryptis viena – iš Lietuvos. Mūsų šalyje rinka mažytė. Tiems, kurie nusprendžia likti ir realizuoti save čia, sunku. Šiek tiek silpnesniems įtaką daro masių geidžiami dalykai – išlikti nišiniam visuomet sunku. Visi tapo kosmopolitais, viskas prieinama vieno mygtuko paspaudimu. Lietuvos mada tikrai nemirs – ji gyvuoja, atsiranda naujų dizainerių. Visgi toji klaustrofobija, kurią išgyvename, yra kenksminga. Lietuvoje galima kurti nuostabius dalykus, bet labai svarbu mokėti juos pasiūlyti pasauliui. Juk tiek daug gražių dalykų yra gimę ne didžiosiose mados sostinėse, o nedidelėse salose, miesteliuose, šalių pakraščiuose. Kūrėjai ten labiau atsipalaidavę, atitraukę nuo buities ir visų aplinkos spaudimų. Esu dėkinga savo klientėms – jos mane labai išdrąsina, įveda naujų vėjų į mano kūrybą. Didžioji jų dalis nori kažko paprasto, tačiau su užslėptu kabliuku, mažyte intrigėle, nematyta detale. Tai didelis iššūkis. Visgi kartais pykstu ant savęs: klientės man padaro tokią didelę įtaką, kad mano kūryba visai supaprastėja. Kaip kūrėja aš irgi blaškausi, abejoju. Mano tiesiai visada eina per aplink. Na, o geriausi kūriniai, įdomiausi sprendimai, kolekcijos vinys dažniausiai gimsta

pačioje darbo pabaigoje. – Kristina, man atrodo, kad savo kūryba bandote ant podiumų demonstruojamą madą priartinti prie žmonių... – Mano kūrybos pradžioje būdavo organizuojami avangardinės mados festivaliai, juose kurdavome netradicinius siluetus, formas. Tik po kurio laiko atėjo supratimas, kad tuos rūbus reikia dar ir parduoti. (Juokiasi). Dabar jauni dizaineriai apie tai galvoja vos pradedami kurti. Daug dalykų mano kūryboje suformavo darbas pramonėje. Kuriu nemažai drabužių, susijusių su kasdieniu vartojimu, paprastu vartotoju. Ten išmokau, kad svarbu atsižvelgti į žmonių poreikius. Dėl to mano kolekcijos tapo iškart suprantamos – nereikia laukti dešimtmečio, kad suprastum švarkelį. Mielai sugrįžčiau į tuos laikus, kai galėjau kurti kolekciją negalvodama apie tendencijas. Šiais laikais tai didžiulė prabanga. Aukštosios mados arčiau gatvės mes niekada nepriartinsime. Ten egzistuoja tam tikri reikalavimai, aukštoji mada tiesiog per brangi. Prie kasdieniškesnio vartojimo ją priartinti gali paprastesni sprendimai: sumažintas rankų darbo kiekis, technologijų panaudojimas.

LAMŲ SLĖNIS

133


134

LAMŲ SLĖNIS


– Kas labiausiai įkvepia jūsų kūrybą? – Mane labai įkvepia gatvės mada. Visai nebūtina, kad mano dėmesį patraukęs žmogus būtų pasipuošęs naujausias tendencijas atspindinčiais drabužiais. Pavyzdžiui, šiandien mane įkvėpė jūsų kolegės džemperis. ( Juokiasi). Štai – prieš jūsų akis įvyko įkvėpimas. Man nebūtina matyti užbaigto įvaizdžio, dalykus matau fragmentiškai: pastebiu, kaip žmonės įdomiai suderina spalvas, atkreipiu dėmesį į nematytus akcentus, išraiškingus akinių rėmelius. Pastarasis mano gyvenimo etapas šiek tiek sėslesnis. Pagaliau pajaučiau pavasarį ir savo širdyje. Kadangi dukrą Smiltę, kuriai dveji, daugiau padeda prižiūrėti seneliai, vis dažniau madą pamatau nebe tik žurnaluose, bet ir gatvėse. Mane tikrai įkvepia ten matomas vaizdas. Daug žymių dizainerių įkvėpimo ieško gatvės madoje. Prieš daug metų aš nesuprasdavau, ką gatvėje tokio įdomaus galima atrasti, tačiau dabar tikrai matau, kiek ten daug gražių jaunų žmonių. Gatvėje susimaišo skirtingi įvaizdžiai, skirtingi žmonės, juos pamačius mano viduje vyksta cheminės reakcijos. Žinau viena: įkvėpimą reikia gaudyti tikrai ne namuose, dažnai net ne studijoje. Joje taip pat egzistuoja daug buities, kuri tikrai neįkvepia. Kadangi viskas, kas yra aplink, daro įtaką kūrybai, tiesiog sėdėti ir laukti įkvėpimo negalima.

– O kaip keitėsi jūsų kūrybinis kelias per keliolika metų, praleistų drabužių dizaine? – Džiaugiuosi, kad dabar man nebereikia nieko įrodinėti. Anksčiau, savo kūrybinio kelio pradžioje, turėdavau pagrįsti kiekvieną savo sprendimą. – Kristina, kaip apibūdintumėte dabartinį savo gyvenimo ir kūrybos etapą? – Dabar viską visiems pasakysiu. (Juokiasi). Aš niekaip nesuvokiu, kaip man būti ir mama, ir dizainere tuo pat metu. Jau dvejus metus bandau susivokti, kad esu mama. Jaučiu ir žinau, kad vaikas – svarbiausias mano prioritetas. Nepaisant to, man labai norisi kurti – gimus Smiltelei šis azartas nedingo. Nesu iš tų mamų, kurios gimus vaikui meta darbus, namuose gamina maistą ir rašo receptų knygas. Aš noriu kurti sukneles, noriu ir toliau save realizuoti. Sakau atvirai, vien tik būdama mama labai kenčiu dėl savirealizacijos trūkumo. Su vaiku suspėti visur – labai sudėtinga, dėl to mano kūryboje šioks toks atsitraukimo etapas. Pati ją auginu, noriu stebėti, kaip ji auga. Dabartinis laikotarpis vaiko gyvenime labai įdomus. Mudvi kartu einame į studiją, lankome fabrikus, duodame interviu, keliaujame į rimtus susitikimus. Mama ir dizainerė – du mano gyvenimai, tarp kurių bandau atrasti ryšį. Žinoma, net ir būdama mama, atradau būdų, kaip save realizuoti. Kūryba man

– it vanduo. Jei reiktų užsidaryti namuose ir rūpintis tik vaiku – tai nebebūčiau aš. Dėl to stengiuosi surasti būdą, kaip viską suderinti. Žinau, kad per dieną turiu tris ramybės valandas, kai mano vaikelis eina pogulio. (Juokiasi). Kadangi pati esu buvusi studentė, be to, dėsčiusi jiems paskaitas, gerai žinau, kiek daug laiko jie turi vystyti idėjoms. Aš pati taip norėdavau, kad mano studentai išprotėtų dėl mados, bandžiau juos įpratinti į dalykus pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Mano sutiktas jaunimas mąsto kitaip nei mes. Jiems įtaką daro gerai išvystyti prekių ženklai ir jų rinkodaros triukai. Jie galvoja, kad tai, ką mato mados reklamose, yra gerai, pradeda jas kopijuoti. Mane tai liūdina. Kai mes mokėmės, žūtbūt norėjome padaryti kitaip nei bet kas kitas. Dabar nemažai studentų bando su kažkuo susitapatinti. – O kas jus motyvuoja kurti? – Kūryba yra mano gyvenimas, mano aistra. Visą laiką bijodavau, kad kažkada ateis metas, kai kurti nebenorėsiu. Pasirodo, to bijoti visai nereikia. Juk praėjus norui daryti viena, ateina noras realizuoti save kitur. Jei ne sukneles, galbūt kursiu rankines, jei ne rankines – gal tapysiu paveikslus. Turiu močiutę, kuriai virš devyniasdešimt, tačiau iki šiol ji nori stilizuoti, siūti sukneles, megzti, puoštis. Labai smagu matyti šį nesibaigiantį norą kurti. Įtariu, tai paveldima. (Šypsosi).

LAMŲ SLĖNIS

135


136

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

137


Italų vyriškos mados namų „Corneliani“ pavasario-vasaros kolekcija – tai subtili elegancija, paliekanti erdvės modernaus vyro poreikiams ir aistroms. Šaltesni pavasario ir šilti vasaros atspalviai – lyg aliuzija į jūros gaivą ir dykumos karštį. Dėvėti „Corneliani“ drabužius – tai lyg priklausyti uždaram džentelmenų klubui, kurio nariai vertina išskirtinumą ir aukščiausią kokybę.

ŠIUOLAIKINIŲ DŽENTELMENŲ KLUBAS Nuotraukos: „Corneliani“ archyvo

Turtingą istoriją turintys italų mados namai šį sezoną atiduoda duoklę jaunesnei auditorijai. Kolekcijoje vyrauja dailūs įvairaus kirpimo švarkai, kiek siauresnės ir trumpesnės kelnės, o subtilios elegancijos akcentas – ant kaklo rišama skarelė – kuria gaivią vėjuoto pavasario nuotaiką. Žaibiškai besikeičiantis gyvenimo ritmas šiandien diktuoja ir naują stiliaus pulsą. Universalios mados taisyklės pamažu nyksta, atsiveria erdvė patiems kurti tendencijas pagal asmenines savybes ir pomėgius. Mados na-

138

LAMŲ SLĖNIS

mai „Corneliani“ siūlo drąsiai reikšti save pasitelkiant kasdienius drabužius, lengvai prisitaikančius prie skirtingų kasdienių situacijų bei sąlygų ir leidžiančius mėgautis subtilia elegancija. Šio sezono įkvėpimo šaltiniu tapo judėjimas. Tad kolekcijoje susilieja urbanistinis gyvenimo būdas ir laisvalaikis. Tai trijų dalių istorija apie kelionę – per miestą ir dykumą. Ji užrašyta spalvos kalba ir pigmentais, pasiskolintais iš impresionistų paveikslų. Šaltesni pavasario atspalviai derinami su pilkšva ir žalsva. Modernų

braižą tradiciniams itališkiems audiniams suteikia plonyčiai dryželiai ir susikertančios linijos. Sumaniai derinami atspalviai pabrėžia tekstūrinius kontrastus, o naujos audinių faktūros kuria kasdienį elegantišką įvaizdį. Išryškintos drabužių detalės kalba apie sintezę tarp laisvalaikio aprangos ir rankų darbo drabužių: drėgmei atsparūs užtrauktukai, nailonas su atspaudais, pasiskolintais iš tradicinių drapiruočių, medvilnė su membrana drabužiams suteikia funkcionalumo ir užtikrina aukščiausią kokybę.


LAMŲ SLĖNIS

139


Saulei kylant vis aukščiau horizonto linijos, pamažu ryškėja ir drabužių spalvos. Vasaros pradžioje atsiranda naujų spalvų derinių. Violetinė ir alyvuogių žalsva derinama su skirtingais pilkos atspalviais – nuo blyškios iki visiškai juodos. Drabužiai lengvi, pasiūti iš beveik besvorio nailono, atsikartojantys audinių pynimai primena raštus, susikuriančius vėjui pustant smėlį. Vidurvasarį terakotos šiluma maišoma su pačia gryniausia balta ir natūraliais dykumos atspalviais – melsva ir rusva. Minkštėja ir drabužių siluetai, o natūralūs audiniai jiems suteikia subtilumo ir atsipalaidavimo jausmą. „Corneliani“ drabužiai – kaip laikas, kuriuo gyvename. Jie keliauja kartu su mumis per mūsų kasdienius iššūkius ir atspindi mūsų aistras. Leidžia mėgautis pavasario gaiva ir elegantiškai nerti į vasaros karštį...

140

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

141


142

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

143


144

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

145


146

LAMŲ SLĖNIS


„Corneliani“ drabužių galite įsigyti vyriškų drabužių salone Didžiojoje g. 38, Vilniuje.

LAMŲ SLĖNIS

147


148

LAMŲ SLĖNIS


PAVASARIS SPINTOJE

ATOSTOGŲ NUOJAUTA Nuotraukos: Greta Gedminaitė Modelis: Eglė Jezepčikaitė

Optimizmas ir gaivi estetika, švelni, gyva, skleidžianti šilumą ir įsimylėjusi gyvenimą moteris – tai elementai, visus kūrybos metus lydintys prekės ženklo „Studio Toma“ dizainerę Tomą Jankauskaitę. Naujoji dizainerės pavasario-vasaros sezono suknelių kolekcija – ne išimtis. Ją dizainerė sukūrė įkvėpta kelionių po tolimus šiltuosius kraštus. „Norėjau sukurti lengvą, patogią ir spalvingą kolekciją, kuri lengvai rastų kelią į merginų ir moterų, planuojančių atostogas, besiruošiančių

vasaros šventėms ar tiesiog norinčioms atsinaujinti, spintas. Šiai kolekcijai įkvėpimo sėmiausi keliaudama, o ypač kūrybai svarbus buvo laikas, praleistas Šri Lankoje“, – pasakoja Toma. Specialiai iš Šri Lankos kūrėja parsivežė šiaudines skrybėles, iš užsienio siuntėsi avalynę, nuotraukose įkomponavo harmoningai derančius egzotiško stiliaus lauko baldus. Naujojoje kolekcijoje pristatoma 15 skirtingų suknelių modelių, kurtų iš pavasarį ir vasarą praktiškų medžiagų de-

rinių: viskozės, medvilnės, lino, poliesterio. „Dalį medžiagų parsivežiau iš Vokietijos, kitos atkeliavo iš Italijos. Naujos suknelės margintos stilizuotų gėlių raštais, taškuotos, dryžuotos. Spalvos varijuoja nuo ryškios raudonos iki pastelinės rausvos“, – pasakoja dizainerė. Nauja kolekcija – nauji vėjai: ją dizainerė pristato kartu su papuošalų ženklo „Munė design“ kūrėja Ramune Bulaukaite. Būtent ji sukūrė spalvingus minimalistinio stiliaus auskarus, derančius prie suknelių.

LAMŲ SLĖNIS

149


150

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

151


152

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

153


STILIUS

KRYPTIS: RYTAI Lininis sijonas „Roggykei“ 988 Eur Japonijos mados namų „Roggykei“ drabužiai – nepavaldūs laikui ir madai, pasižymintys sudėtingomis konstrukcijomis, tačiau kasdienybėje lengvai pritaikomi. Išskirtinis „Roggykei“ akcentas – apskritimo forma kirptos rankovės, kelnės ar net visas drabužio siluetas. Šio sezono kolekcijos drabužiuose vyrauja linas, medvilnė ir šilti žemės atspalviai. Kiekvienas jų – skirtingas ir unikalus, o tai kuria laiko tėkmės ir nuolatinės kaitos efektą.

Odinė rankinė „Campomaggi“

Skrybėlaitė su kaspinu „CA4LA“

Batai atviru priekiu „Marsèll“

298 Eur

238 EUR

689 Eur

Kiekvienas pirkėjas, įsigydamas šią

Juodas kaspinas – šios japoniš-

„Marsèll“ batai kuriami atsižvel-

Italijoje pagamintą odinę rankinę su

kos skrybėlaitės akcentas. Be

giant į žmogaus pėdos ypatumus.

dviem nusegamomis rankenomis,

to, skrybėlės kraštas gali būti

Subtilūs netobulumai ir sendintos

gauna ir specialų dizainerio Marco

parauktas ir tai suteiks jai dar

detalės avalynei suteikia papil-

Campomaggi sukurtą kremą, pade-

daugiau elegancijos.

domo patogumo – net avėdamas

dantį ilgiau išsaugoti rankinės odą ir

naujus batus jautiesi taip, lyg bū-

unikalumą. Ypatinga kremo sudėtis

tum juos nešiojęs visą gyvenimą...

ir subtilus kvapas jau tapo šio ženklo išskirtiniu bruožu.

154

LAMŲ SLĖNIS


STILIUS

ŠVENTĖ KASDIEN Paltas „Kaipo“ „D.Efect“ 349 Eur Šį sezoną „D.Efect“ dizainerės Eglės Onos Žiemytės mintyse klasika derinama su sportinio stiliaus detalėmis, o žaismingi akcentai kviečia švęsti pavasarį ir vasarą. Modernumas, funkcionalumas ir kokybė tapo esminiais kūrėjos prioritetais, o kolekcijos ašimi – drabužiai, skirti tiek darbui, tiek laisvalaikiui.

Rankinė „Nodini“

Auskarai

Bateliai „Coco“

„Bottega Veneta“

„Kenneth Jay Lane“

„The Row“

1350 Eur

45 Eur

750 Eur

Rankų darbo pinta rankinė nedi-

Tarp šio dizainerio kūrybos

Įspiriami „The Row“ bateliai „Coco“

delė, bet pakankamai talpi. Švelni

gerbėjų yra ne vienas karališ-

patogūs it lygiapadžiai ir subtiliai

rožinė spalva gali būti derinama ir

kosios šeimos atstovas. O šie

elegantiški it aukštakulniai. Avėkite

su ryškiais raštais, ir su neutralių

skulptūriški auskarai pagaminti

juos tiek prie džinsų, tiek prie puoš-

spalvų drabužiais.

iš plonyčio paauksuoto metalo,

nios suknelės.

tad atrodo, jog netikrų perlų burbuliukai tiesiog sklando ore.

LAMŲ SLĖNIS

155


Įdomiausi dalykai gimsta, kai susitinka skirtingos kūrybiškos mintys. Atitikmenų Lietuvoje neturinčio projekto „Vilkmergės Someljė Akademija“ iniciatorių, alaus someljė VIDMANTĄ ČIČELĮ, ir džinsinių drabužių ženklo „Pando Wear“ kūrėjus suvedė dėmesys detalėms ir kokybei, pasididžiavimas savo amatu ir noras juo dalytis su kitais. Taip gimė unikalios uniformos – savotiškas simbolis, kad jomis vilkintys someljė ir barmenai yra tikri savo srities ekspertai.

UNIFORMA – IT KOKYBĖS SIMBOLIS Nuotraukos: Gintautas Rapalis

– Vidmantai, „Vilkmergės Someljė Akademija“ – naujas projektas, skirtas edukuoti Lietuvos barmenus ir someljė. Kaip gimė jo idėja? – Kai maždaug prieš porą metų sužinojau, kad „Vilkmergės“ darykla ieško alaus someljė, iškart pagalvojau, kad drauge galime nuveikti daug prasmingų ir įdomių dalykų. Pastūmėtas susidomėjimo alumi ir šio bendradarbiavimo, išvažiavau studijuoti į „Beer Academy“ Jungtinėjė Karalystėje ir įgijau someljė laipsnį. Grįžus drauge aptarėme, kaip kitiems galėtume padėti pažinti šio gėrimo pasaulį ir atverti naujas skonių patirtis. Mūsų vizija sutapo: dalijomės žiniomis apie Lietuvos aludarystės tradicijas, organizuodavome degustacijas. Susidomėjusiųjų skaičius auga, todėl įkūrėme „Vilkmergės Someljė Akademiją“ – kad dar daugiau žmonių galėtų pasisemti žinių apie aludarystę, degustavimo būdus, derinimo su maistu principus, išmoktų pajusti skonių niuansus ir perteiktų savo žinias kitiems. – Kokių tikslų ir planų išsikėlė ši 156 LAMŲ SLĖNIS

akademija? – Lietuvoje tapo įprasta, kad apsilankę vyninėje ar restorane tikimės sulaukti patarimo, su kokiu gėrimu derinti vieną ar kitą patiekalą. Tačiau dažniausiai kalba sukasi apie vyną. Net ir paklausus žmonių, su kuo jiems asocijuojasi žodis „someljė“, daugelis paminės būtent vyną. Tačiau alus jam anaiptol nenusileidžia! Su „Vilkmergės Someljė Akademija“ siekiame sugriauti mitus, persekiojančius šį gėrimą dar iš sovietinių laikų. – Specialiai šiam projektui bus sukurtos barmenų uniformos. Kokią žinią jos turėtų skleisti? – Labai svarbu tinkamai ir kokybiškai aprengti barmenus ir someljė, nes jų darbas reikalauja pasitikėjimą keliančio įvaizdžio. Pamatę specialia kolekcija vilkinčius baro darbuotojus žinosite, kad šie yra išėję alaus kategorijos someljė mokymus ir yra alkoholio verslo ekspertai. – Sukurti uniformų dizainą patikėta „Pando Wear“ dizaineriams. Kodėl pasirinkote būtent juos? Kuo

patraukė šio ženklo filosofija ir idėjos? – „Vilkmergės Someljė Akademijos“ iniciatorius ir „Pando Wear“ dizainerius suvedė dėmesys detalėms ir kokybei. Tarp „Pando Wear“ ir „Vilkmergės Someljė Akademija“ atrandame labai daug bendro – pirmiausią meilę ir pasididžiavimą savo amatu, jo ištobulinimą. – Ne vienerius metus keliaujate po Lietuvos barus edukuodamas barmenus – ar tenka kalbėti apie barmeno išvaizdos svarbą? – Vis dar ne visi supranta, kad baro personalą turi vienyti detalės. Geriausia, kai žmogui nereikia spėlioti, kuris bare esantis žmogus yra darbuotojas. Yra daugybė būdų tą pasiekti, bet vieninga apranga turbūt yra pats geriausias ir įtikinamiausias iš jų. Visi nori lankytis vietose, kur švaru, gražu ir visi šypsosi. Rūbas gali suteikti pasitikėjimo savimi ir kitais, to nebereikia niekam įrodinėti. Barai, kurie supranta, ką daro, tam tikrai skiria daug dėmesio.


LAMŲ SLĖNIS

157


158

LAMŲ SLĖNIS


Tarp „Pando Wear“ ir „Vilkmergės Someljė Akademija“ atrandame labai daug bendro – pirmiausią meilę ir pasididžiavimą savo amatu.

LAMŲ SLĖNIS

159


160

LAMŲ SLĖNIS


AŠ UŽ IŠLIEKAMĄJĄ VERTĘ

Pando Wear įkūrėjas

Kurdami ženklą „Pando Wear“ nuo pat

Mes puikiai žinome, kad reikia nemažai

nėra lengva išsiskirti kitų ženklų masė-

pradžių pasirinkome kokybės kelią. Ko

laiko norint pelnyti žmonių pasitikėjimą.

je. Tai labai konkurencinga rinka, norint

gero, tai atėję iš mano paties pasaulė-

Ženklo plėtra, kad ir koks tai produktas

plėstis ir išlikti reikalaujanti nestandarti-

žiūros: vertinu daiktus, kurie turi išlieka-

bebūtų, yra sunkus ir laiko reikalaujan-

nio požiūrio.

mąją vertę. Idėja kurti džinsinius dra-

tis darbas. Tikimės, įdėtos pastangos

Seniai norėjome prisidėti prie panašaus

bužius gimė prieš septynerius metus ir

vieną dieną padės mums pasiekti dar

projekto kaip „Vilkmergės Someljė Aka-

per tą laiką transformavosi kelis kartus.

aukštesnį lygį.

demija“ – deja, vis pritrūkdavo laiko.

Manau, koncepcijos išgryninimas – tai

„Pando“ drabužius dėvintis žmogus

Idėja sukurti someljė uniformas mums

nesibaigiantis procesas, evoliucija.

vertina autentiškus daiktus, kurie pabrė-

labai patiko ir buvo smagu prie jos

Siekdami kokybės ir unikalumo nuėjo-

žia jo stilių. Sutinkame pačių įvairiausių

prisidėti. Pirmiausia sudomino pati „Vil-

me netrumpą bandymų kelią, kuriame

„Pando“ gerbėjų: nuo gatvės muzikantų

kmergės someljė akademijos“ koncep-

savus džinsinius audinius, naudojame

iki bankų darbuotojų. Turime nemažą

cija – ji išties turi nemažai panašumų su

modernias džinso apdirbimo technikas.

pasisekimą ir už Lietuvos ribų, tačiau

ženklo „Pando Wear“ filosofija.

LAMŲ SLĖNIS

161


Su prekės ženklo „bobríq“ minimalistinių aksesuarų kūrėja ALINA BOBRIK susitinkame saulės pripildytuose jos namuose. „Sukurtas objektas turi susilieti su žmogumi – tik tada jis taps ypatingas“, – savo kūrybos filosofiją pristato Alina.

ASIMETRIŠKOS MINIMALIZMO INTERPRETACIJOS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Alina, kokį papuošalą kuri šiuo metu? – Šiuo metu daugiausiai savo jėgų skiriu pavasario dizaino mugėms. Taip pat jau dėlioju mintis apie naują kolekciją ir vieną projektą, kuris bus ne visai susijęs su papuošalais, – bet kol kas apie jį daugiau nieko neišduosiu... (Šypsosi). – Kokia yra tavo prekės ženklo „bobríq“ istorija? – Viskas prasidėjo tikriausiai gana banaliai. Aš dirbau ir vis dar dirbu darbą biure, IT srityje, kur tenka daug

162

LAMŲ SLĖNIS

bendradarbiauti su klientais, programuotojais. Matyt, dėl to reikėjo veiklos, kuri padėtų pravalyti smegenis. Esu intravertė, tad iš pradžių bandžiau siuvimą, piešimą, o vieną dieną sugalvojau, jog man reikia vieno papuošalo, ir po to jį susapnavau – čia ir yra toji banalioji dalis. (Šypsosi). Susapnavau jį labai konkretų – nuo to viskas ir prasidėjo. Prieš trejus metus ėmiau gaminti kaklo papuošalus iš karoliukų, o netrukus sužinojau, kad Vilniuje vyksta juvelyrikos kursai, į kuriuos iškart užsirašiau ir pradėjau

lankyti pamokas. „bobríq“ vardą jau turėjau kurdama kaklo vėrinius iš karoliukų, su juo perėjau ir į juvelyriką. Iki tol man atrodė, jog juvelyrika yra gana nepasiekiama sritis, kad Lietuvoje to išmokti sudėtinga. Man patinka dirbti su smulkiais objektais – nors teoriškai lyg ir neturiu kantrybės. Tačiau kai suprantu, kad pagaminto papuošalo rezultatas priklauso tik nuo manęs, panika laiku ko nors nesuspėti, ką nors padaryti negerai išnyksta. Tuomet susikaupiu, pabūnu su savimi ir imu kurti.


LAMŲ SLĖNIS

163


– Ar galėtum apibūdinti moterį, dėvinčią „bobríq“? – Iš tikrųjų aš kuriu kitokiai moteriai nei esu pati – mano kūryba skirta moteriai, kokia norėčiau būti. Šiek tiek drąsesnei, daugiau keliaujančiai ir visur besilankančiai. Žinoma, tai darau ir pati, tiesiog norėtųsi tokioms veikloms skirti daugiau laiko. Kaip minėjau, manau, kad esu intravertė, tad kuriu laisvesnei moteriai, kuri šiek tiek daugiau save puoselėja, lepina ir, žinoma, mėgsta puoštis. Man norisi įkvėpti moteris, kad jos imtų laisviau jaustis. Kai pradėjau šią veiklą, susipažinau su daugybe jų – niekada anksčiau nesusimąstydavau, kokios jos savikritiškos, kuklios. Man patinka su jomis bendrauti ir iš dalies parodyti, jog darbų, kurie joms patinka, kūrėjas yra toks pats žmogus kaip jos. Noriu įkvėpti moteris būti drąsias. Kartais tam, kad galėtum priderinti kokius nors auskarus, visai nereikia ryškaus makiažo – mes jau savaime esame žavios. – „bobríq“ instagrame rašoma, jog kiekvienam daiktui reikia asmenybės, kad jis taptų meno kūriniu. Papasakok apie šią mintį plačiau. Kokia yra tavo kūrybos filosofija? – Aš kuriu labai paprastus daiktus. Tai nėra itin sudėtingų detalių kūriniai, tad ši mintis ir yra apie tai – tai žmogus puošia aksesuarą, o ne atvirkščiai. Kiekviena moteris jau savaime yra išskirtinė ir su tuo pačiu aksesuaru atrodys savaip. Objektas turi susilieti su žmogumi – tik tada jis bus ypatingas. Kol kas jaučiu, jog noriu kurti daug pasiruošimo dėvėti nereikalaujančius daiktus. Tokius, kuriuos galėtum užsidėti prie bet ko, – kad žiedas ar auskarai taptų tau mielu daiktu ir nekeltų problemų galvojant, kaip turėtum atrodyti, kad galėtum jį dėvėti.

164

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

165


166

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

167


– Tavo kūriniuose vyrauja minimalistinės formos. Ką tau reiškia minimalizmas? Ar ir kitose srityse jį propaguoji? – Pradėjusi kurti apie minimalizmą kaip gyvenimo filosofiją nebuvau susimąsčiusi – man tiesiog patiko tokia stilistika. Tačiau susipažinusi su kitais šios srities kūrėjais supratau, kad kuo toliau, tuo labiau keičiasi ir mano požiūris. Nesu užsibrėžusi taisyklių gyventi be daiktų ar nevažinėti automobiliu, bet pradedu apie tai susimąstyti. Kai kraustėmės į naujus namus, suvokiau, kiek daug nereikalingų daiktų mes turime, kartais netgi esame pamiršę, kad juos turime. Tad dabar pati labiau apgalvoju kiekvieną pirkinį – ar man jo reikia, ar ilgai jį naudosiu. Labai norėčiau pradėti mažiau vartoti. – Tavo kūriniai taip pat neretai yra asimetriški? – Tiesa – savyje nešiojuosi truputį chaoso, kuris, matyt, persikelia ir į mano juvelyriką. Nemanau, kad viskas pasaulyje turi būti labai teisinga ir standartiška. Pagrindinis mano kūrybos principas – naudoti standartines formas, tačiau jas pakeisti taip, kad kūrinyje jos taptų išskirtinės. Pirmoji mano pristatyta kolekcija susidėjo iš įvairių asimetriškai suderintų ar modifikuotų plokštumos interpretacijų. Antrojoje kolekci-

168

LAMŲ SLĖNIS

joje – „Pool“ – taip pat vyravo nestandartinės formos, tačiau jos buvo kiek lygesnės, švelnesnės, mažiau tekstūriškos. Labiausiai mane įkvepia architektūra. Kelionių metu pamatyti vaizdai susijungia – taip gimsta naujos formos, faktūros. Man patinka grožį kurti šiek tiek kitaip. Kuriant užtenka atrasti vieną paprastą elementą – į jį pažiūrėjus savo kampu, įdomiai jį modifikavus ir gimsta gražūs dalykai. Net ir mano sukurtoje auskarų poroje vienas auskaras skiriasi nuo kito, jie nevienodi. O šį pavasarį pristatysiu naujus, masyvesnius žiedus. – Kaip manai – ar sunku išmokti juvelyrikos meno? Kokių savybių tam reikia? – Dirbant su juvelyrika reikia kantrybės, kruopštumo. Aš savęs dar nevadinčiau juvelyre, nes vis dar mokausi, esu tik pačioje kelio pradžioje. Manau, juvelyru gali vadintis tada, kai jau sugebi pagaminti sudėtingus papuošalus su daugiau įmantrių detalių. Iš esmės juvelyrikos meno išmokti įmanoma – man sudėtinga tik tai, kad kartais neturiu kantrybės šulinio. (Šypsosi). Šiuo metu dirbu su auksu ir sidabru – ženklaus skirtumo tarp jų nėra, tačiau pastebėjau, jog su auksu man dirbasi smagiau. Labai patinka jo šiltas atspalvis – rodos, kad auksas turi kitokią dvasią.


LAMŲ SLĖNIS

169


170

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

171


– Ar pati mėgsti puoštis? – Dažniausiai pati dėviu tik auskarus, žiedus ar grandinėlę, tad galėčiau sakyti, kad puoštis nemėgstu, – bet tai nebūtų visiška tiesa. Nors mano aprangoje dažniausiai nugali patogumas ir paprastumas, tai nereiškia, kad įsigysiu darbinį kombinezoną ir visuomet su juo vaikščiosiu. Mano spintoje viskas sukasi apie paprastumą. Norisi turėti daugiau daiktų, kurie ilgai tarnautų ir gerai atrodytų daug metų. – O kaip tada atrodo tavo papuošalų lentyna? – Aš neturiu papuošalų lentynos! (Juokiasi). Visi mano papuošalai yra skirti bandymui – tai, ką pagaminu, turiu išbandyti, taigi juos ir dėviu. Na, kartais, kai ištinka kokia nors smagi proga, nueinu į studiją, pasirausiu stalčiukuose ir ką nors užsisegu. Neatsimenu, kada paskutinį kartą dėvėjau kieno nors kito kurtus aksesuarus. – O kokios tendencijos šiuo metu vyrauja juvelyrikos pasaulyje? – Atvirai pasakius, nežinau... Mąstau, ar man reikėtų dėl to panikuoti ir jaudintis, – tačiau aš nekuriu papuošalų pagal tendencijas, tendencijos man siejasi su komercija, todėl nesistengiu ir nenoriu jomis kliautis. Suprantu, kad kuriu komercinį produktą, tačiau nenoriu paleisti savo kūrybinio įkvėpimo. Manau, kad akylai sekdamas tendencijas gali prarasti dalį savęs. Norisi, kad mano sukurti darbai gimtų iš mano vidaus, nebūtų padiktuoti aplinkos. – Šiuo metu įsirenginėji naują studiją. Papasakok, kokia ji bus. – Studija bus visai šalia namų. Taip išėjo visai neplanuotai, ir galbūt visai nėra privalumas – neretai nuėjus į studiją, pagunda sugrįžti namo labai didelė. (Juokiasi). Dabar man svarbu tai, kad galiu dirbti patalpoje viena – tokioje veikloje labai norisi savos tvarkos. Mano studija yra mano erdvė, mano chaosas, ir nors jai šiuo metu dar trūksta įvairiausių lentynų, dirbti jau galima – dėl to labai džiaugiuosi.

172

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

173


174

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

175


Pūsto stiklo „Iittala“ vazų asortimentą papildo moderni dizainerių Ronano ir Erwano Bouroullecų kolekcija „Ruutu“. Daugybė skirtingų spalvų bei du nauji – vandens melsvos ir lietaus – atspalviai bei minimalistinės vazų formos leidžia kurti originalias puokštes derinant pačias įvairiausias gėles.

176

LAMŲ SLĖNIS


Trapūs besiskleidžiantys žiedai ir laukinių augalų šakelės, gaivūs žali lapai ir pievų kvapas – puošdami namus pavasarinėmis puokštėmis pamirškite bet kokias griežtas taisykles ir verčiau pasikliaukite savo nuojauta. Gražu tai, kas tikra, gyva ir natūralu. Netobula, bet artima. Tai, kas mūsų namus paverčia kūrybiškais ir unikaliais. Juk namai be gėlių – lyg apniukęs pavasario dangus... Tad drąsiai megzkite romaną su gėlėmis ir merkite žiedus į unikalias „Iittala“ kolekcijos vazas.

STIKLO ROMANAS SU GĖLĖMIS Nuotraukos: „Iittala“ archyvo

Stiklo grožis Žymiausių skandinavų ir kitų pasaulio šalių dizaino genijų sukurtos vazos žavi paprastomis formomis ir iš gamtos pasiskolintomis spalvomis. Į daugumą jų norisi ne tik merkti gėles, bet tiesiog žiūrėti ir mėgautis švariomis linijomis, į kurias sudėta daug sumanumo, laiko ir rankų darbo. „Iittala“ atstovaujamų kūrėjų darbai, rodos, ištrina ribas tarp įmanoma ir sunkiai įgyvendinama. Aukščiausia meistrystė ir ilgametę patirtį turinčių stiklapūčių, dizainerių bei kitų sričių profesionalų bendrystė pavertė šį ženklą atpažįstamu visame pasaulyje. „Iittala“ istorija prasidėjo 1881-aisiais, kai nedideliame Suomijos Italos kaimelyje buvo įkurta stiklo gamykla. Čia gimdavo pūsto, spausto, poliruoto, dažyto ir graviruoto stiklo gaminiai. XX a. pradžioje „Iittala“ indus imta dekoruoti įstabiais ornamentais. Ši kompanija pirmoji dekoratyvius indus pavertė funkcionaliais ir estetiškais dizaino objektais. „Iittala“ kūriniai praturtina daugelio žmonių namus, suteikia grožio jų kasdieniams ritualams ir erdvės saviraiškai. O moderni legendinių dizainerių Kajaus Francko ar Alvaro Aalto filosofija ir šiandien įkvepia dizaino gerbėjus visame pasaulyje. „Iittala“ visada buvo svarbu kurti ne tik gražius, bet pirmiausia – laikui nepavaldžius dizaino objektus, kuriuos norėsis perduoti iš kartos į kartą.

LAMŲ SLĖNIS

177


Žymaus architekto Alvaro Aalto kurtos vazos – tai originalus rankų darbo rezultatas. 1936 m. sukurtą kolekciją šiemet papildo dvi naujos spalvos: melsva ir samanų žalsva.

178

LAMŲ SLĖNIS


Nemirtingos legendos Nors šiandien „Iittala“ dirba su daugeliu pasaulyje pripažintų dizaino vardų, vis dėlto du iš jų yra neatsiejama šio ženklo istorijos dalis – tai Alvaras ir Aino Aalto. Alvaras Aalto visada siekė išlaisvinti stiklą iš geometrinių formų ir kurti organiškų, tarsi gyvų formų objektus. Dizainerių pora tvirtai tikėjo, kad kūriniai privalo būti gražūs, praktiški ir prieinami daugeliui.

Alvaro Aalto kūryba visada buvo keliais žingsniais ateityje. Dar 1936 m. jo sukurta stiklo vazų kolekcija dėl savo paprastumo ir organiškumo buvo vadinama revoliucinga. Šie jo kūriniai, įkvėpti bangų (suomių kalba „aalto“), iki šių dienų yra laikomi Suomijos dizaino simboliu ir vienais žymiausių kada nors sukurtų stiklo dizaino darbų. Kiekviena A. Aalto kolekcijos vaza gaminama „Iittala“ gamykloje, jų galima rasti įvairiausių spalvų ir dydžių. Tai – viena ikoniškiausių „Iittala“ kolekcijų.

Kita „Iittala“ legenda – tai suomių dizaineris, skulptorius ir edukatorius Timo Sarpaneva. Moderniuose jo stiklo darbuose menas žengė koja kojon su kasdienio naudojimo dizaino objektais. T. Sarpaneva dirbo ne tik su stiklu, bet eksperimentavo ir su tekstile, medžiu, porcelianu ir metalu. Unikalus šio kūrėjo braižas išgarsino Suomijos dizainą visame pasaulyje, jo darbai buvo eksponuojami žymiausiuose muziejuose ir galerijose. Būtent šis žmogus sukūrė ir žymųjį „i“ logotipą, laikomą kompanijos simboliu ir šiandien.

LAMŲ SLĖNIS

179


T. Sarpanevos sukurta „Iittala“ kolekcija „Claritas“ – tai nuostabus meno kūrinys. Kiekviena vaza kuriama pasitelkus ypač sudėtingą techniką. Oro burbulai, spalvoto stiklo sluoksniai ir įmantrios formos reikalauja ypatingų stiklo meistrystės žinių ir talento. „Claritas“ vazų šiandien galima rasti daugybės skirtingų spalvų (o tai buvo visiškai neįsivaizduojama anuomet, kai jos išvydo dienos šviesą pirmą kartą!) Beje, kiekvienos vazos dydis ir aukštis priklauso nuo ją gaminusio meistro braižo. Ir būtent dėl to šiuos T. Sarpanevos darbus galima laikyti vienetiniais meno kūriniais.

Aukščiausia kokybė, prieinama daugeliui Dar vienas suomių stiklo menininkas legenda – tai Oiva Toikka ir jo turtinga, vaizduotę žadinanti kūryba. Unikalus O. Toikka kūrybos braižas atsiskleidžia ir jo kurtuose dizaino objektuose. Pastarieji dažnai kiek nutolsta nuo tradicinio suomiško dizaino grynumo ir minimalizmo. Šis tarptautiniu mastu pripažintas kūrėjas yra pelnęs ne vieną svarų dizaino apdovanojimą, pavyzdžiui, „Kaj Franck Design Prize“ ar „Prince Eugen Medal“. O. Toikka vazų kolekcija „Kastehelmi“ (suomių kalba „rasos lašai“) gimė

180

LAMŲ SLĖNIS

įkvėpta rasos lašelių blizgesio, kai šie lyg perlai žiba nutvieksti ankstyvo ryto saulės. Pirmosios lašeliais puoštos spausto stiklo vazos sukurtos 1964 m., o naujam gyvenimui ši vazų kolekcija buvo prikelta 2010-aisiais. Iš tiesų O. Toikka nusprendė panaudoti stiklo lašelius kaip dekoraciją – norėdamas paslėpti gamybos metu atsiradusias žymas. Taip buvo sukurtas unikalus dizaino objektas, „Iittala“ klientų mėgstamas jau daugiau nei pusę amžiaus.

Jaunieji vizionieriai Legendinių „Iittala“ dizainerių draugiją nuolat papildo nauji talentai iš viso pasaulio ir visus juos sieja bendra filosofija. Jie – tai „Iittala“ paveldo tąsa ir ateitis. Vieni tokių – prancūzų duetas, broliai Ronanas ir Erwanas Bouroullecai. Jų vazų kolekcija „Ruutu“ (suomių kalba „deimantas“) – tai formos paprastumas ir aukščiausios klasės amatininkystė – kuriant vieną vazą reikia net septynių amatininkų rankų ir 24 valandų darbo. Vazas galima rinktis iš penkių skirtingų dydžių ir septynių spalvų paletės. Šie skaidrūs ir trapūs darbai formuoja subtilų kolekcijos „Ruutu“ charakterį, o brolių Bouroullecų kolekcija 2015 m. pelnė prestižinius apdovanojimus „iF Product Design Award“ bei geriausio iš geriausių produktų vardą konkurse „Red Dot“.


Nuolat auganti „Iittala“ kolekcija „Kastehelmi“ (diz. Oiva Toikka) šiemet pasipildė keturiomis naujomis spalvomis: skaidria, vandens melsva, samanų žalsva ir pilka. Vaza „Kastehelmi 154 mm“ taps tikra interjero puošmena ir baigiamuoju stalo dekoro akcentu. Spausto stiklo vazos dydis – optimalus tulpėms ar mažoms rožytėms ir nedidelėms gėlių puokštelėms.

LAMŲ SLĖNIS

181


182

LAMŲ SLĖNIS


Kiekvienas „Claritas“ (diz. Timo Sarpaneva) kūrinys – lyg unikalus menininko darbas. Oro burbuliukai, spalvoto stiklo sluoksniai ir išbaigtos formos reikalauja ypatingų žinių apie stiklo meną ir šios medžiagos savybes. Ne veltui suomių dizaino autoriteto T. Sarpanevos kūriniai eksponuojami viso pasaulio muziejuose. Papuoškite jais ir savo namus.

Vazų pavasario puokštėms rasite interjero salonuose „Iittala“: PC „Ozas“ Vilniuje ir PLC „Mega“ Kaune, taip pat www.ginalasinterjeras.lt

LAMŲ SLĖNIS

183


Sumuštinis su lašiša, obuoliais ir pistacijomis REIKĖS:

184

LAMŲ SLĖNIS

mėgstamos duonos

Ant duonos riekelės užtepkite

šaltai rūkytos atlantinių lašišų filė „Viči“

kreminio sūrio, uždėkite plonai

obuolio

supjaustyto obuolio gabalėlius

kreminio sūrio

ir plonai supjaustytą lašišą.

skrudintų pistacijų

Pabarstykite skrudintomis

žiupsnelio druskos ir pipirų

pistacijomis.


LAMŲ SLĖNIS

185


Lašišos užkandis su jogurtiniu padažu

UŽKANDŽIUI REIKĖS:

186

LAMŲ SLĖNIS

šaltai rūkytos atlantinių lašišų filė „Viči“

Padažui skirtus ingre-

mažų salotų lapų

dientus susmulkinkite

šviežių agurkų

ir sumaišykite su grai-

ridikėlių

kišku jogurtu. Atskirkite

šviežių krapų

salotos lapus, į juos

PADAŽUI REIKĖS:

įtupdykite keletą plonai

graikiško jogurto

supjaustytų ridikė-

kaparėlių

raugintų agurkėlių

žiupsnelio druskos

šviežių krapų

lių, agurko ir lašišos gabalėlių. Pagardinkite šaukšteliu jogurtinio padažo ir žiupsneliu krapų.


#VIČI #SkanuIšKarto Gardžių receptų ieškokite Viči Facebook paskyroje!

LAMŲ SLĖNIS

187


Restorano „Trinity“ vyriausiasis virtuvės šefas DALIUS ALEKSIEJEVAS atvirauja, kad siekdamas tapti geru virtuvės šefu, turėjo paaukoti labai daug. O kaipgi kitaip – juk virtuvės šefo darbas (o gal reiktų sakyti gyvenimo būdas?), tikrai neapsiriboja aštuoniomis darbo valandomis. „Šis darbas – kaip smėlio duobė. Įmerki kojas ir visą gyvenimą iš jos kapanojiesi“, – šypteli. Nepaisant visko, kaip sako Dalius, gyvenimas tėra mainai – jei dienos pabaigoje jautiesi laimingas, vadinasi, jie sėkmingi.

SĖKMINGI MAINAI Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Daliau, galima sakyti, į virtuvę pakliuvai atsitiktinai – pradėjai dirbti padavėju, kol suprasi, ką nori veikti toliau. Užsikabinai taip, kad išvykai kulinarijos studijuoti į Angliją. Kaip atrodė šis gyvenimo etapas? – Dar dirbdamas padavėju pradėjau domėtis apie kulinarijos mokslus Lietuvoje, tačiau nukabinau nosį. Pasiklausinėjau protingų žmonių ir jie patarė, kad geriausias variantas – važiuoti dirbti į restoraną užsienyje. Suradau restoraną, į kurį norėjau patekti, o pagal jį – universitetą, siūlantį galimybę jame atlikti praktiką. Birmingemo universitete studijavau kulinarinių menų vadybą. Praktikuodamasis JAV pirmąjį praktikos mėnesį išmokau tiek, kiek universitete per trejus metus. Amerikoje praleidau trylika mėnesių. Tai buvo juodas darbas šešias dienas per savaitę, šešiolika valandų per parą. Pir-

188

LAMŲ SLĖNIS

muosius mėnesius dirbau šaltų užkandžių sekcijoje. Šioje srityje labiausiai atsiskleidė kūrybingoji pusė – turėdavau sukurti įvadinius užkandėlius, vadinamuosius šefo komplimentus. Tai buvo kasdien vis kitoks vieno ar dviejų kąsnių užkandis. Kadangi vyriausiasis šefas siekė, kad restorane būtų išmetama kuo mažiau maisto produktų, šiam užkandžiui specialiai užsakyti produktų nebuvo leidžiama. Juos turėdavau sukurti iš to, kas likdavo virtuvėje. Kiekvieną dieną turėdavau paruošti maždaug pusantro šimto užkandžių, jau nekalbu apie kitus darbus. – Ir visa tai tave taip sužavėjo? Prisipažinsiu, skamba nelabai patraukliai... – Šis darbas – kaip smėlio duobė. Įmerki kojas ir visą gyvenimą iš jos kapanojiesi. Nežinau, tai keista profe-

sija. Ji taip įtraukia, kad nebepaleidžia ir pamažu perauga į gyvenimo būdą. Prisimenu, pradirbęs šešiolika valandų, sugrįžęs namo ir toliau galvodavau, ką gaminsiu rytoj. Įtampos ten buvo daug, tačiau ji – labai naudinga. Buvo akimirkų, kai maniau: „Velniop viską“. Pagrindinis šefas tame restorane su manimi elgėsi griežtai, o metų gale, paskutinę darbo dieną pasakė, kad buvau vienas geresnių ten dirbusių žmonių. Tuo momentu tai buvo reikšmingas įvykis. Vėliau sugrįžau į Lietuvą, iki ketvirtųjų mokslo metų pradžios buvo likę du mėnesiai. Dirbdamas padavėju susipažinau su Martynu Praškevičiumi. Parašiau jam, jis buvo neseniai atsidaręs „Stebuklus“. Pasisiūliau pas jį padirbėti porą mėnesių. Per tą laiką iš Martyno išmokau daug dalykų: suvokiau apie bendrą maisto estetiką, požiūrį į ingredientą, jo išreiškimą.


LAMŲ SLĖNIS

189


– Kokių kulinarinių skirtumų pastebėjai tarp šių trijų šalių? – Lietuvos gastronomija labai jauna – it koks nesubrendęs paaugliukas. Amerikoje ir Anglijoje jau ilgą laiką vystomos gastronominės tradicijos, ten žmonės įpratę dirbti, žino, kad darbas virtuvėje labai sunkus. Lietuviams dar sunku suprasti, kad virėjo darbas neapsiriboja tradicine aštuonių valandų darbo diena. Kitas skirtumas – žinios. Prieš septynerius metus Lietuvos gastronominiame žemėlapyje nebuvo beveik nieko. Kiek vėliau atsidarė „Stebuklai“, „Lauro lapas“. Tai buvo pirmieji restoranai, dalykus darantys kitaip nei visi. Pasaulio mastu tai nebuvo kažkas ypatingo, tačiau Lietuvai jie buvo didelis žingsnis pirmyn. Jie parodė, kad maistas gali būti ir estetiškas, ir įdomus, ir skanus. Pamažu žmonės suprato, kad maistas gali tapti pramoga, įdomia patirtimi, laisvalaikio praleidimu. – O kaip susijungė tavo ir „Trinity“ keliai? – Restorane „Naked Bite“, dėl kurio ir sugrįžau į Lietuvą, išsiskyrė mano ir savininkų požiūris. Palikau tą vietą. Lietuva – mažas kraštas, aplinkiniai apie tai sužinojo, žmonės pradėjo skambinėti su pasiūlymais. Pradėjau vaikščioti į darbo pokalbius, gavau tris pasiūlymus dirbti šefu. Kartą paskambino bičiulis ir papasakojo, kad šalia Šv. Kotrynos bažnyčios planuojama atidaryti barą. Mano pirmas atsakymas buvo griežtas. Nesiruošiau kepti mėsainių ir kurti baro meniu. Norėjau augti, nenorėjau užstrigti kažkur vien dėl to, kad tai – „fainas“ projektas, kad

190

LAMŲ SLĖNIS

mokama gera alga. Pinigai niekada nebuvo mano prioritetas. Į savo komandą nepriimu žmonių, kurie darbo pokalbio metu pirmiau paklausia apie algą, o tik vėliau apie tai, kas mes esame, ką galime jam pasiūlyti. Žinoma, žmogus turi užsidirbti, tačiau jei nori dirbti su manimi, ne tai turėtų būti pagrindinė motyvacija. Yra pilna vietų, kurios tiesiog moka pinigus. Mes nesame viena iš jų. Taigi padėkojau už pasiūlymą ir iš mandagumo nuėjau į susitikimą. Išdėsčiau savo lūkesčius. Ir štai jau treji metai, kai čia dirbu. Lygiai prieš trejus metus ir tris mėnesius įkėliau koją į šias patalpas pirmąjį kartą. Tuo metu čia net laiptų nebuvo! – Kokia yra „Trinity“ idėja? – Trys erdvės, šalia bažnyčia, šventoji trejybė, kadaise šiose patalpose buvęs moterų vienuolynas – šie dalykai turėjo įtakos „Trinity“ koncepcijai. Pagrindinis mūsų korys – svečias. Aplink jį lipdome visa kita. Restorane niekada nenaudojame žodžio „klientas“. Ypač daug dėmesio skiriame svetingumui. Čia bandome sukurti ir svečiui pasiūlyti tobulo vakaro planą: vakarą pradedi aperityvo bare, vėliau kyli į restoraną, o po vakarienės leidiesi žemyn į digestyvo barą. Gilinamės į tai, ko čia užsukusiam iš tiesų reikia. Restoranas atsidaro vakare, jis – labiau proginė vieta. Pirmame aukšte aplinka neįpareigoja pasipuošti, gali užsukti padirbėti, papietauti. Būtent dėl to sukūrėme naują, šiek tiek kasdieniškesnį bistro meniu. Jauni šefai mėgsta į vieną lėkštę sukišti viską, ką tik moka. Vėliau supratau, kad maistas turi būti estetiškas, tačiau

kartu ir suprantamas. Mūsų meniu pagrindas – klasikiniai Viduržemio jūros regiono patiekalai. Žinoma, juos pateikiame per savo prizmę, tačiau išlaikomos pagrindinės jų vertybės ir savybės. Pavyzdžiui, varguolių sukurtas troškinys „beef bourguignon“, gaminamas iš bulvių, jautienos, morkų, svogūnų. Mes kumpį pakeičiame plėšytu jaučio žandu, atskirai marinuojame ir deginame svogūnus, ant sviesto kepame morkytes, bulves. Išlaikome patiekalo esmę, tačiau jį patiekiame šiek tiek kitaip. – O ko reikia, kad virėjas patektų į tavo virtuvę? – Patirtis tikrai nėra pagrindinis dalykas. Kartais net iš veido galima suprasti, ar žmogus tinkamas šiam darbui. Kad dirbtų pas mane, jis turi norėti mokytis. Gal tai nuvalkiota frazė, tačiau man labai svarbu, kad žmogus būtų atviras. Nemėgstu manančių, kad viską žino geriau už kitus. Jei manai, kad tau nėra kur tobulėti, – šita vieta tikrai ne tau. Juk visko žinoti neįmanoma. Būtent dėl to pirmuosius pusę metų dirbome trise. Nesinorėjo įsileisti žmonių, kurie tiesiog nenori dirbti. Be to, naujo žmogaus priėmimas – ne mano vieno, o visos komandos sprendimas. Svarbu žinoti, koks žmogus paklius į mūsų šeimą. Kartą esu įdarbinęs virėją, norėjusį tapti pradinukų mokytoju. Aš jį išmokiau pagrindų, o jis taip užsikabino, kad dar ir dabar dirba virtuvėje. Labai dažnai žmones ši profesija įtraukia netikėtai, atsitiktinai. Iš aplinkinių dažnai girdžiu: „Buvau informatikas, medikas, muzikantas...“ Visus juos sutraukė virtuvė. Kaip? Nežinau.


LAMŲ SLĖNIS

191


192

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

193


– Kokių taisyklių reikia laikytis tavo virtuvėje? – Visiškai netoleruoju išsisukinėjimų, pasakymų „Čia ne mano darbas“. XXI a. indulgencija – laiko neturėjimas. Šitame amžiuje žmonės mėgsta teisintis: „Nepadariau, nes neturėjau laiko.“ Taip pasakydami jie tarsi išperka savo nuodėmes. Negaliu pakęsti tinginystės. Klysti yra žmogiška, iš klaidų mes mokomės. Mano kaip šefo karjera ant to ir pastatyta – aš mokiausi ne iš kitų, o iš savo klaidų. Viskas gerai, jei žmogus nori stengtis ir tobulėti. Tačiau nepakenčiu, kai klaida kartojasi nuolat tik dėl to, kad tau nerūpi, kad tingėjai. – O kaip manai, kodėl virtuvėje tiek mažai moterų? – Nežinau, tai labai slidi tema. ( Juokiasi). Tai fiziškai sunkus darbas. Vyrai yra tiesiog patvaresni. Jautrus klausimas, galiu prisišnekėti. ( Juokiasi). Darbas virtuvėje: tai ilgos darbo valandos, didelis fizinis krūvis, reikia nešioti milžiniškas dėžes, tampyti šiukšlių maišus. Be to, tai aukštos psichologinės įtampos darbas. Virtuvėje tu esi virėjas ir niekam nerūpi, tu vyras ar moteris. Ten visi dirba vienodai daug. Visgi esu dirbęs su keliomis labai geromis virtuvės šefėmis, jos buvo tikrai stiprios moterys. – Apskritai, kokie dalykai, kalbant apie maistą, virtuvę, tau patys svarbiausi? – Svarbiausia – pagrindinis ingre-

194

LAMŲ SLĖNIS

dientas, jo kokybė. Žinoma, kokybiškas, skanus, be jokių priedų užaugintas obuolys pats savaime lėkštėje netaps idealiu desertu, tačiau man labai nepatinka per daug priedų. Jei obuolys prifarširuojamas cinamono, cukraus – užgožiamas pagrindinis ingredientas. Taip dingsta patiekalo esmė ir tampa visai nebesvarbu, jei vietoje obuolio panaudosime ananasą ar kažką kitą. Svarbiausia – išlaikyti geriausias pagrindinio ingrediento savybes. Jei turi gerą žaliavą, tereikia jos nesugadinti.

žemuogėmis įkvėpė mane sukurti desertą. Paruošiau manų košės putėsius su natūralių žemuogių šerbetu ir deginto cukraus plokštelėmis. Visiems šis desertas labai patiko, o aš supratau, kad visų širdis palietė nostalgijos jausmas. Juk didžioji dalis žmonių užaugę su močiučių ar mamų virta manų koše. Kita mano tema – miškas. Labai mėgstu pušis. Virtuvėje naudoju pušų spyglius, marinuoju valgomus pušies kankorėžius, patiekalus gardinu pušų sirupu, pušų druska, pušų cukrumi.

– Pristatydamas degustacinius vakarus „Tasting Trinity“ sakei, kad kiekvienas šefas turi savo temą. Vieni šefai kalbėjo apie prisiminimus, kiti apie romantiką. O kokia yra tavoji tema? – Nostalgija. Virtuvės šefai turi tiesioginį kontaktą su žmogaus emocijomis. Labai reta profesija gali tuo pasigirti. Maistas – labai jautri tema. Juk visi svarbiausi įvykiai – giminių susitikimai, gimtadieniai, pasimatymai – vyksta aplink stalą. Prisimenu, vienas sėkmingiausių „Naked Bite“ desertų buvo paremtas mano ir, greičiausiai, daugelio mūsų vaikystės prisiminimu. Vaikystėje vasarą su draugais buvome sodyboje, atsikėlėme iš ryto, rasotoje pievoje rinkome žemuoges. Parsinešus jas draugų mama pasiūlė išvirti manų košės su šviežiomis uogomis. Prisipažinsiu, tuo metu aš nekenčiau manų košės, tačiau toji buvo nepaprastai skani. Šilta manų košė su šviežiomis

– Maistas, muzika ir gamta. Kaip šie trys dalykai tavo gyvenime papildo vienas kitą? – Muzika ir gamta – didžiausi mano įkvėpėjai. Myliu gamtą, mėgstu vaikščioti miške, ypač pušynuose. Kadangi planavau studijuoti kažką susijusio su muzika, visą gyvenimą grojau, klausau skirtingos muzikos. Būna, besiklausant dainos pradedu jausti skonius. Nuo tokių mažų impulsų ir atsispiriu. Juk net geriausias pasaulio patiekalas, patiekiamas netinkamoje aplinkoje, praranda savo prasmę. Viena, kai patiekalas patiekiamas skambant gerai muzikai, jaukioje atmosferoje, gražiuose induose, tačiau visai kas kita, jei tą patį patiekalą tau įduočiau į rankas ir liepčiau suvalgyti kažkur gatvėje, kur daug triukšmo, nebūtinai geras kvapas, daug blaškančių detalių. Mėgstu ramybę, turbūt dėl to man tokia artima gamta ir muzika.


LAMŲ SLĖNIS

195


196

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

197


– Tavo instagramo paskyroje be maisto praktiškai nieko daugiau ir nėra... – Visai neseniai sugrįžau iš Portugalijos. Tai pirmosios mano atostogos nuo to, kai pradėjau dirbti virtuvėje. Tačiau dėl to tikrai nesiskundžiu ir neliūdžiu. Nejaučiu, kad virtuvė – tai mano darbas. Man patinka stresas, tai savotiškas šios profesijos žavesys. Dirbant šį darbą, dažnai ateina pasitenkinimas supratus, kiek daug iš savęs sugebėjai išspausti, džiugina žinojimas, kad nuolat augi. Tai – it savotiškas narkotikas.

ir su broliu. Mes nebendraujame nuolat, retkarčiais susitinkame, susiskambiname. Gera žinoti, kad jam viskas gerai. Kad įrodytum savo draugystę ir ryšį, nebūtina per savaitę prašnekėti dvidešimt valandų. Geras draugas neįsižeidžia, jei neparašau jam, nesupyksta, kai užmirštu pasveikinti su gimtadieniu. Dirbu nuo šešiolikos metų, tačiau niekada nebuvo taip, kad baisiai laukčiau penktadienio, kad labai liūdėčiau dėl pirmadienio. Man atrodo, jei sekmadienį keikiesi, kad rytoj bus pirmadienis, – reiškia, su tavo gyvenimu kažkas negerai, turėtum kažką keisti. Labai lengva užstrigti ir nugyventi vi– Ką tau teko paaukoti dėl darbo są gyvenimą tik dėl penktadienių. virtuvėje? – Daug. Jei nori būti tikrai geras – Negaliu nepaklausti... Svajoji virtuvės šefas – praktiškai viską. Ži- apie savą restoraną? noma, stipriai pasikeičia suvokimas, – Taip. Prieš išvykdamas į Angliją kas yra asmeninis gyvenimas. Pagal pasirašiau sau dešimties metų planą, visus visuomenėje priimtinus teisingų galutinis dešimtmečio tikslas – nuosantykių ir laisvalaikio standartus, šis savas restoranas. darbas atima tikrai daug. Čia dirbdamas turėjau vos du laisvus savaitga– Kiek liko metų? lius. Bet dėl to nesijaučiu blogai. Pra– Treji. Kai aiškiai žinai savo tiksdėjau kitaip vertinti žmones. Kadan- lą, daug paprasčiau suprasti, ką turi gi neturi daug laiko, aplink save nori daryti, kad jį pasiektum. Aš noriu tuturėti tik tikrus draugus. Nepaisant rėti savo restoraną, tačiau turiu tam visko, aš linkęs mąstyti, kad viskas gy- tinkamai pasiruošti, atrasti savo stilių. venime yra mainai. Jei dienos pabaigoje jautiesi laimingas – greičiausiai – O koks tavo restoranas būtų? šie mainai sėkmingi. – Mažas. Jame būtų daugiausiai keturiasdešimt vietų. Norėčiau sukurti – O kaip išlaikyti santykius su kuo artimesnį santykį su savo svečiais. draugais, kai jiems nėra laiko? Kol kas dar neturiu aiškios savo mais– Su nemaža dalimi žmonių, su ku- to stilistikos, tai ilgų metų virtuvėje riais bendravau anksčiau, kontaktas darbas. Labai svarbu suvokti, kas tu, iš dingęs. Aš turiu labai gerus du draugus, kur tu, ką nori pasakyti. Kol kas žinau mes užaugę kartu, tad mums niekada nedaug, tačiau esu tikras, kad tarp manebuvo reikalo nuolat bendrauti. Kaip nęs ir svečių bus labai artimi santykiai.

198

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

199


200

LAMŲ SLĖNIS


VERŠIENOS KARPAČAS SU ŠPROTAIS 4 PORCIJOMS REIKĖS:

VERŠIENOS KARPAČUI:

ŠPROTŲ MAJONEZUI:

• 500 g veršienos išpjovos

• 5 kiaušinių trynių

• Druskos

• 20 ml obuolių acto

• Baltųjų pipirų

• 20 g trintų garstyčių

• Sviesto

• 400 ml rafinuoto aliejaus • Druskos • Baltųjų pipirų • 4 konservuotų šprotų • 2 šalotinių svogūnų • 100 ml kefyro • 10 ml alyvuogių aliejaus • 8 kaparių uogų • 80 g kaparėlių • Krapų

Pasiruoškite veršienos karpačą: veršienos išpjovą apibarstykite prieskoniais, iš visų pusių apkepkite keptuvėje su įkaitusiu aliejumi. Apkeptą veršienos išpjovą dėkite į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepkite dar 8 minutes. Mėsai iškepus praverkite orkaitę ir palikite apie 20 minučių. Pravėsusią mėsą tvirtai suvyniokite į maistinę plėvelę ir užšaldykite. Supjaustykite maždaug 1-2mm storio griežinėliais.
 Pasiruoškite šprotų majonezą. Iki vientisos masės suplakite kiaušinių trynius, garstyčias, obuolių actą, šprotus, druską, pipirus. Nuolat maišydami po truputį pilkite aliejų iki kol majonezas pasieks reikiamą konsistenciją. Šalotinius svogūnus supjaustykite žiedais, užpilkite kefyru. Taip užmarinuotus svogūnus palaikykite pernakt. Marinuotus šalotinius svogūnus apvoliokite miltuose ir kepkite keptuvėje, kol įgaus auksinį atspalvį. Plonai pjaustytą mėsą paskirstykite lėkštėje ir sudėkite likusius ingredientus.

LAMŲ SLĖNIS

201


202

LAMŲ SLĖNIS


RAVIOLIAI SU RIKOTOS SŪRIO IR ŠPINATŲ ĮDARU 4 PORCIJOMS REIKĖS:

TEŠLAI:

RIKOTOS SŪRIO IR ŠPINATŲ ĮDARUI:

• 15 kiaušinio trynių

• 400 g rikotos sūrio

• 300 g miltų

• 2 kiaušinių

• Maldono druskos

• 100 g Gran Moravia sūrio (smulkiai tarkuoto)

• Alyvuogių aliejaus

• 100 g šaldytų špinatų (smulkiai supjaustytų) • 50 g panko džiūvėsėlių PIPIRŲ-SVIESTO PADAŽUI: • 200 g sviesto • 100 ml baltojo vyno • Po 10 g baltųjų ir juodųjų pipirų PETRAŽOLIŲ ALIEJUI: • 100 ml rafinuoto aliejaus • 100 g petražolių • 125 g mažųjų špinatų

Paruoškite raviolių tešlą. Visus ingredientus sumaišykite kartu ir kočiokite, kol gausite vientisą tešlą. Tešla turėtų būti elastinga, tačiau nelipti prie rankų. Tešlą suvyniokite į plėvelę ir padėkite į šaldytuvą 30 minučių. Įdarui visus reikiamus ingredientus sumaišykite. Tešlą iškočiokite labai plonai, išsispauskite norimą formą ir patepkite kiaušinio plakiniu. Į tešlos centrą įdėkite įdarą. Kraštus užspauskite. Paruoškite padažą. Į karštą keptuvę sudėkite pipirus ir kaitinkite, kol pasijus stiprus pipirų kvapas. Nesudeginkite. Supilkite baltąjį vyną, leiskite šiek tiek nugaruoti ir bemaišant po truputį dėkite sviestą, kol padažas sutirštės. Pagardinkite druska. Išvirusius raviolius sudėkite į lėkštę, užpilkite padažu, papuoškite mažųjų špinatų lapais.

LAMŲ SLĖNIS

203


204

LAMŲ SLĖNIS


KREVETĖS TEMPUROJE SU BULVIŲ IR MANGŲ SALOTOMIS 4 PORCIJOMS REIKĖS:

TEMPURAI:

BULVIŲ IR MANGO SALOTOMS:

• 125 g miltų

• 150 g bulvių

• 75 g kukurūzų krakmolo

• 70 g mango

• 5 g kepimo miltelių

• 30 g majonezo

• 100 g gazuoto vandens

• 5 g česnakų laiškų

• 16 tigrinių krevečių su

• 10 g petražolių

kiautais • Druskos

• 15 g šalotinių svogūnų • 10 ml alyvuogių aliejaus MANGŲ PIURĖ: • 180 g mango tyrės • 70 g vandens • 2,8 g agaro miltelių • 20 ml žaliosios citrinos sulčių • 4 lapų Radicchio salotų

Paruoškite tempuros tešlą. Sausus ingredientus sumaišykite ir pamažu įmaišykite gazuotą vandenį. Į paruoštą tešlą merkite krevetes ir kepkite įkaitintame aliejuje, kol apskrus. Nusausinkite aliejaus perteklių. Mango piurė reikalingus ingredientus bemaišant užvirkite, užvirusią tyrę supilkite į skardą, palaukite kol atvės ir sustings. Sustingusią masę kartu su žaliosios citrinos sultimis susmulkinkite elektriniu trintuvu iki vientisos purios masės. Paruoškite bulvių ir mangų salotas: visus ingredientus smulkiai supjaustykite ir sumaišykite. Krevetes, bulvių ir mangų salotas, mangų piurė sudėliokite lėkštėje. Galite pagardinti žaliųjų citrinų majonezu.

LAMŲ SLĖNIS

205


206

LAMŲ SLĖNIS


ANTIES KRŪTINĖLĖ SU SOJOS KARAMELĖS PADAŽU 4 PORCIJOMS REIKĖS:

• 4 antienos krūtinėlių • 150 g sviesto

PERLINIO KUSKUSO SALOTOMS: • 200 g perlinio kuskuso

OBUOLIŲ GASTRIQUE: • 150 g cukraus • 150 g obuolių acto • 20 g morkų • 20 g baltųjų svogūnų • 10 g čiobrelių • 500 g obuolių • 250 ml baltojo vyno

• 50 g kapotų džiovintų abrikosų • Kelių česnakų laiškų • 50 g sviesto SOJOS KARAMELĖS PADAŽUI: • 100 ml sojų padažo • 200 ml vandens • 2 anyžiaus žvaigždžių • 100 g baltojo cukraus • 5 g aitriųjų čili pipirų dribsnių • 2 cinamono lazdelių • Kelių gvazdikėlių • Kininio kopūsto (bok choy)

Antienos odelę apibarstykite druska ir pipirais, įdėkite į šaltą keptuvę ir kepkite ant vidutinės ugnies, kol apskrus ir odelė įgaus auksinį atspalvį. Įdėkite sviesto. Antienos krūtinėlę perkelkite į orkaitę ir kepkite dar 5 minutes 180 laipsnių kaitroje. Iškeptą krūtinėlę palikite šiltoje vietoje apie 15-20 minučių. Kininius kopūstus (bok choy) kepkite įkaitintoje keptuvėje su kario aliejumi, kol apskrus. Paruoškite sojos karamelę: visus ingredientus sudėkite į puodą ir virkite ant vidutinės temperatūros, kol sutirštės. Pasiruoškite obuolių gastrique: cukrų ir actą užvirkite kartu su morkomis, čiobreliu, svogūnais ir pakaitinkite, kol susidarys tamsi karamelė. Supilkite baltąjį vyną, užvirkite, sudėkite obuolius. Pagarinkite, kol obuoliai suminkštės. Gautą masę sutrinkite ir nukoškite per sietelį. Viską sudėkite į lėkštę.

LAMŲ SLĖNIS

207


Į pokalbį KAROLINA BRUSOKIENĖ, vienintelio Lietuvoje veganiško rankų darbo šokolado „Ach“ kūrėja, atkeliauja nešina šešiomis spalvingose pakuotėse pasislėpusiomis juodojo šokolado plytelėmis. „Norėjome sukurti ne tik veganišką, bet ir kuo sveikesnį, ekologišką produktą – tokį, kuriuo mėgautis galėtų ir sergantieji diabetu, netoleruojantieji laktozės ar gliuteno“, – pasakoja Karolina.

ŠOKOLADO PLYTELĖ VIETOJ VITAMINŲ Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė Fotografuota: kavinėje „Italala Caffé“

– Į šokoladų verslą įsitraukėte prieš pusantrų metų. Kas paskatino ryžtis šiam žingsniui? – Iki „Ach“ šokoladų dirbau statybų projektų srityje. Gimus dukrytei gyvenome Druskininkuose, ten turėjome svečių namus. Tai buvo visiškai kitoks ritmas – galima sakyti, gyvenome vasaromis. Labai norėjau imtis kitokios, labiau romantiškos, moteriškos veiklos. Ir tuomet visai atsitiktinai sužinojau apie veganiškų šokoladų verslą. Taip ir prasidėjo mano ir „Ach“ istorija. Visuomet mėgau šokoladą, dėl jo sudėtyje esančių natūralių riebalų iš šokolado net veido kaukes darydavau, mane visada žavėjo tikro juodojo šokolado kvapas. Nupirkę šį verslą viską

208

LAMŲ SLĖNIS

kardinaliai pakeitėme: pirmuosius metus paskyrėme šokolado tobulinimui – norėjosi jį padaryti kuo sveikesnį. Atrodė, sulig kiekviena diena, kiekvienu nauju bandymu šokoladą įsimylėdavau dar labiau. – Siekėte atrasti sveiko šokolado formulę – ar jums svarbu sveikas gyvenimo būdas? – Sveiką gyvenimo būdą propaguoju nuo pat vaikystės. Vasaras leisdavau nedideliame senelių ūkyje, padėdavau jiems auginti daržoves, vaisius, o kartais tekdavo padirbėti turguje. Visada stengėmės valgyti sveikai, vartoti tik natūralius produktus. Sukūrus šeimą ir gimus vaikams norėjome ugdyti ir jų sveikus įpročius. To-

dėl ir šokoladą siekiame kurti sveiką, kad juo mėgautis galėtų ir mažieji. Juk vaikai labai mėgsta saldumynus – duoti bet ko nesinori, o visai neduoti taip pat atrodo nesąžininga. – Kaipgi tobulinote naujuosius šokoladus? – Norėjome sukurti ne tik veganišką, bet ir kiek įmanoma sveikesnį, ekologišką produktą, tokį, kuriuo mėgautis galėtų ir žmonės, sergantys diabetu, netoleruojantys laktozės, gliuteno. Sojų grietinėlę pakeitėme sveikesne – ryžių – grietinėle, fruktozę – kokosų žiedų cukrumi, turinčiu karamelės poskonį (jis šiuo metu pats populiariausias sveikas produktas).


LAMŲ SLĖNIS

209


210

LAMŲ SLĖNIS


Nuotraukos: Martynos Paukštės

Rodos, kad kuo daugiau skaitai, giliniesi, kokios naudos kiekvienas elementas suteikia žmogui, vis labiau nustembi, kiek daug gali padaryti, kad valgydamas šokoladą taptum vis sveikesnis! Kurdami naujus skonius juos pirmiausia išbandydavome namuose – vyras ir dukrytė būdavo pirmieji mūsų kurto šokolado ragautojai. Kadangi labai mėgstame gaminti namuose, į procesą noriai įsitraukia ir vaikai – dukrytė ypač mėgsta iš šokolado rankioti razinas. (Juokiasi). O kai namuose pasklinda šokolado kvapas, rodos, ir pats prisipildai laimės. Nesame mažų šokolado manufaktūrų konkurentai, nes einame visai kita – sveikos gyvensenos – kryptimi. Mūsų šokoladai ne tokie saldūs, bet ne mažiau skanūs. Vartojant natūralų šokoladą atgyja skonio receptoriai. Aš pati turėjau silp­nybių, pavyzdžiui, labai mėgdavau patiekalus gardinti majonezu – o dabar man jo visiškai nesinori. Kai atgaivini skonio receptorius, imi jausti tikrąjį produktų skonį, jam pagardinti nereikia jokių skonio stipriklių ar cheminių priedų. – Kuo jūsų šokoladas skiriasi nuo įprasto? – Esminis skirtumas yra cukraus kiekis. Įprastai cukraus gausu net ir juodojo šokolado sudėtyje, o ką jau bekalbėti apie pienišką... Mes ne tik atsisakėme cukraus, bet gamindami šokoladą naudojame ir neapdorotą kakavos sviestą. Buvau nustebusi, kaip jo skonis skiriasi nuo kitų Lietuvoje parduodamų šokoladų: kitoks net šokolado kvapas, spalva. Taip pat nenaudojame palmių riebalų, kurie, net jei ir ekologiški, nėra sveikas produktas. Visi „Ach“ šokoladų sudėtyje esantys produktai yra natūralūs, visos žaliavos ekologiškos. Netrukus tai patvirtinsime ekologiškų produktų sertifikatais. Netgi riešutai yra pirmojo derliaus, vos nuraškyti nuo medžių iš karto atkeliauja pas mus. Skoniui išgauti naudojame valgomuosius eterinius aliejus, o ne skonio stipriklius, tad mūsų šokolade nerasite jokių cheminių priedų. Mes nenorime keisti žmonių požiūrio į mitybą, brautis į jų pasirinkimo laisvę, tačiau tie, kurie sąmoningai nori gyventi sveikiau, gali pasirinkti lietuvišką gaminį, pagamintą su didele meile, ir jį skanaudami įgauti sveikatos. Mūsų šokoladas – it vitaminai!

LAMŲ SLĖNIS

211


– Akį traukia ir jūsų šokolado pakuotės! – Su pakuotes kūrusia dizainere viena kitą supratome nuo pirmųjų žodžių. Norėjome, kad pažvelgus į pakuotę burnoje imtų kauptis seilės ir iškart norėtum šokolado paragauti! Taip ant pakuočių atsirado ranka piešti skonį atspindintys elementai ir skaičiai – žmogui nebūtina prisiminti skonio, užtenka šokoladą susieti su vienu ar kitu skaičiumi. Norėjome, kad ir šokolado pakuotė spinduliuotų sveikumą, todėl pasirinkome sidabro elementus. Sidabras nuo seno siejamas su sveikata, netgi yra dedamas į vandenį siekiant pagerinti jo savybes. Kelias buvo ilgas, tačiau labai džiaugiamės pasiektu rezultatu. Mūsų komanda kol kas nedidelė, tad šokoladus tiek gaminame, tiek pakuojame patys, viską darome rankomis. Net dėžutes lankstome patys! – Kaip pavyksta atrasti vis naujų skonių ir kiek jų šiandien galima rasti jūsų asortimente? – Turime šešis skonius. Pirmuoju numeriu pažymėtas mano mėgstamiausias šokoladas su mėtomis ir razinomis. Razinos turi saldumo, mėtos – gaivos, o juodasis šokoladas – kartumo. Šie skoniai burnoje susijungia ypač gardžiai. Vienas populiariausių – levandų ir citrinų skonio šokoladas. Levanda ramina, bet ir teikia gaivumo, o citrina šokoladui prideda šiek tiek rūgštelės, tad šis skonis yra pats gaiviausias! Rožių ir juodųjų pipirų šokoladas kiek aštrokas. Nors rožes labiausiai mėgsta moterys, būtent šis šokoladas labiausiai mėgstamas vyrų. Sakoma,

212

LAMŲ SLĖNIS

dar Kleopatros laikais norėdamos apsispręsti moterys įkvėpdavusios rožių aromato ir taip lengviau priimdavusios sprendimą. O mums kilo mintis, kad rožių galima ne tik įkvėpti, bet ir paragauti – pajusti jų skonį ir kvapą visapusiškai. Turbūt nėra žmogaus, kuris nemėgtų pistacijų. Mūsų šokolade jos puikiai dera su druska ir ypač patinka tiems, kurie nemėgsta itin saldžių dalykų. Migdolai su cinamonu yra šilčiausio skonio, tinkančio vėsesniais vakarais. Tai – ispanų mėgstamas skonių derinys. Asortimente turime ir tikrą juodąjį šokoladą, skirtą užkietėjusiems sveikuoliams. Aš pati jį naudoju gamindama maistą – kepdama keksiukus, braunius ar net įberiu žiupsnelį į troškinius. Sodrus juodasis šokoladas patiekalui suteikia nestandartinį, labai gerą skonį. – Netrukus pristatysite ir naują skonį? – Tai bus šokoladas su kanapių sėklų aliejumi ir godži uogomis. Kanapinoidai turi gydomąjį poveikį: jie veikia raminamai, yra naudojami Parkinsono, Alcheimerio ligų profilaktikai. Pora lašų kanapių sėklų aliejaus gali padėti nuraminti epilepsijos priepuolius, gydyti nemigą. Godži uogos taip pat turi daug vitaminų. Šio šokolado paragauti bus galima jau birželį. – Vienas jūsų tikslų – „Ach“ šokoladus pristatyti ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. – Šiuo metu daugiausiai ir eksportuojame į užsienio šalis – mūsų šokoladų jau galima paragauti Švedijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, aktyviai

bendraujame su Suomija. Šiais metais norime savo tinklą plėsti Vakarų Europoje bei Japonijoje, tad žingsnis po žingsnio to siekiame. Lietuvoje sveiko maisto mada plinta ne taip greitai, tačiau pastebime džiugių pokyčių. Norisi, kad Lietuvoje mūsų nelygintų su kitomis mažomis šokolado manufaktūromis – mes ne tik gaminame kitokį šokoladą, bet norime akcentuoti, kad mūsų šokoladas yra sveikas. Pati geriausia mada yra sveika mada, ir ji vis populiarėja. – Jūs ne tik kuriate šokoladą, bet jau daugiau nei dešimtmetį savanoriaujate Raudonajame Kryžiuje, senelių namuose. – Dirbti tiesiog dėl savęs man visada atrodė nepakankama, tad šalia įprastų pareigų visada norėjosi save realizuoti darant kažką gero kitiems. Nuo keturiolikos metų dirbau senelių namuose. Savanoriška veikla tiek Raudonajame Kryžiuje, tiek Maltos ordine mane daug išmokė, suteikė įgūdžių, kaip suburti komandą, organizuoti projektus. Taip pat prie „Ach“ šokoladų verslo esame įsteigę „Šokolado angelų fondą“, jo tikslas – padėti vaikams, sergantiems cukriniu diabetu. Vasarą planuojame keletą renginių, kurie kviestų žmones prisidėti prie šio projekto ir padėti vaikams – jų metu parduotų šokoladų lėšų dalis atitektų sergančių vaikų reikmėms. Kai gauni, visada turi ir duoti. Mūsų produktas yra sveikas, nekenksmingas, o jei mums pasiseks ir pasieksime daug žmonių, visu gėriu galėsime pasidalyti ir su vaikučiais.


LAMŲ SLĖNIS

213


Daugelis ne kartą esame pasvajoję pradėti savo verslą, tačiau neretai šios mintys ir lieka tik mūsų galvose. Komercinių interjerų kūrimo įmonės „Dizaino matas“ partneriai TOMAS JASIULIS ir VIDMANTAS VEIKALAS nusprendę dirbti sau nepabijojo surizikuoti, o dabar skatina savas idėjas išdrįsti įgyvendinti ir kitus. „Prieš pradėdami net neįsivaizdavome, kad aplink yra tiek daug pagalbos ir galimybių“, – sava patirtimi dalijasi V. Veikalas.

100 000 M2 KŪRYBINĖS LAISVĖS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Kokia buvo jūsų nuosavo verslo pradžia – norėjosi laisvės dirbti tai, ką mėgstate, gauti didesnes pajamas, o gal sukurti naują produktą? Tomas: Ilgus metus dirbau pats sau. Kai darbų apimtys ėmė didėti, tam, kad sėkmingai vystytume veiklą toliau, reikėjo įkurti įmonę ir taip plėsti verslą. Iki „Dizaino mato“ įkūrimo tiek aš, tiek Vidmantas dirbome panašius darbus: mano sritys buvo projektavimas, kūryba, tam tikrų

214

LAMŲ SLĖNIS

produktų įdiegimas, interjerai namams, parduotuvėms, biurams, o Vidmantas rūpinosi projektų įgyvendinimu. Vidmantas: Taip mudu ir susipažinome – prieš septynerius metus Tomas kūrė interjerą vienai parduotuvei, aš buvau atsakingas už jos prekybos tinklo plėtrą. O prieš keletą metų susitikus visai dėl kitų priežasčių, Tomas pasiūlė prisijungti prie „Dizaino mato“ komandos.

Tomas: Tada pradėjome koncentruotis į komercinių interjerų, biurų, prekybos vietų interjero kūrimą nuo kūrybinio proceso iki įrengimo, logistikos, priežiūros ir parduotuvės atidarymo. Vidmantas: Kartu sukūrėme paslaugą, kuri yra unikali. Mūsų paslaugų paketo tikslas – aprėpti kuo daugiau grandžių, kuo mažiau su naujos vietos įrengimu susijusių rūpesčių paliekant užsakovui.


Tie, kas turi idėją, turėtų neabejoti ir bandyti. Rizika yra sąlyginai nedidelė.

– Ar pamenat, kokia gi buvo toji pradžia? Tomas: Mano sena svajonė buvo turėti tokį partnerį ir kolektyvą, kurie padėtų kompleksiškai ir kokybiškai atlikti užduotis. Vidmantas: Kartais dirbdamas vienas tiesiog negali patenkinti didelių klientų poreikių – reikalingos paslaugos yra iš skirtingų sričių. Aš prie „Dizaino mato“ prisijungiau po pirmojo veiklos pusmečio. Tomas nenorėjo tvarkytis su administracine dalimi, o man ji visai patinka – taip mes nesunkiai pasidalijome funkcijomis. Tomas: „Dizaino matas“ gyvuoja jau pusantrų metų. Manome, kad kaip pakankamai jauna įmonė jau turime gana tvirtą poziciją rinkoje, atliekame svarbius projektus, turime stiprų užsakovų ratą.

– Verslui pradėti pasinaudojote Europos Sąjungos investicijomis, ar sudėtinga buvo jas gauti? Vidmantas: Pasinaudojome net keliomis priemonėmis. Viena jų – konsultacijų kompensavimas, kai iš patvirtinto konsultantų sąrašo galima pasirinkti specialistus ir kreiptis į juos patarimų ir pagalbos verslo plėtrai (priemonė „Verslo konsultantas LT“, finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis). Konsultavomės tiek su teisininkais, buhalteriais, tiek su verslo plėtros žinovais. Projektavimą mes vykdome įmonės viduje, tad tam reikia mažiau resursų. Tačiau kita mums tenkanti atsakomybė yra užsakovo vardu laikinai prisiimti visus finansinius įsipareigojimus. Juk negali kiekvieną kartą vykti pas klientą su atskira sąskaita ir

prašyti ją padengti. Kad galėtume šią atsakomybę prisiimti, įmonei reikėjo apyvartinių lėšų. Tačiau ieškant, kur gauti papildomų lėšų, įmonei buvo vos pusė metų, tad bankai net nesileido į kalbas dėl paskolų, prašė atnešti metines finansines ataskaitas. Tuos pirmuosius metus negalėjome vegetuoti vien dėl to, kad galėtume gauti paramą. Tad mums pagelbėjo kredito unija, suteikusi lengvatinę paskolą iš „Verslumo skatinimo 2014– 2020 m. fondo, finansuojamo Europos socialinio fondo“ lėšomis. Su UAB „Investicijų ir verslo garantijų“ („Invega“) suteikta paskolos garantija galėjome lengviau pasiskolinti reikiamą sumą su geromis palūkanomis. Parašėme verslo planą, užpildėme visas formas ir taip gavome lėšų pirmajam projektui.

LAMŲ SLĖNIS

215


Trečioji mums padėjusi priemonė – darbo užmokesčio kompensavimas pagal priemonę „Subsidijos verslo pradžiai“. Įmonės, kurios panaudoja gautą kreditą iš „Verslumo skatinimo 2014–2020 m. fondo“, įgyja teisę gauti kompensaciją darbo užmokesčiui, galinčią sudaryti net pusę kredito sumos. Iš pradžių atrodė, kad pradėti verslą bus be galo sudėtinga, tačiau šios priemonės išties daug ką palengvino. Tomas: „Invega“ pagalba gautos investicijos padėjo mums būti ten, kur dabar esame. Stipri darbo pradžia leido sparčiai judėti į priekį. Ir vien dėl gero starto sulaukiame sugrįžtančių klientų, norinčių įgyvendinti naujus projektus. Vidmantas: Be gero starto viskas vyktų žymiai lėčiau. Kai esi finansiškai pajėgus, gali priimti visai kitus ilgalaikius sprendimus, gerinti santykius su partneriais. Tad „Invegos“ pagalba gau-

216

LAMŲ SLĖNIS

ta lengvatinė paskola mums buvo it katalizatorius – darbo procesai ėmė klostytis labai sparčiai. Tomas: Būtent dėl to, kad esame finansiškai stabili įmonė, turime ne vieną partnerį, su kuriuo puikiai bendradarbiaujame. Viename projekte kartais dalyvauja net dešimt ar penkiolika tiekėjų, tad labai svarbu sukurti pasitikėjimo vertus ryšius. – Papasakokite daugiau apie „Dizaino mato“ veiklą ir savo komandą. Tomas: Mūsų komandą sudaro trys architektės-dizainerės, vadybininkas, Vidmantas ir aš. Aš esu kūrybos vadovas, Vidmantas – įmonės direktorius ir partneris. Orientuojamės į komercinius interjerus, parduotuves, kavines, išskirtinių reklamos produktų verslui kūrimą. Vidmantas: Galime sakyti, kad parduodame dizainą, skatinantį pardavimus. Tai reikalauja išskirtinių, akį traukiančių ne tik interjero, bet ir reklaminių produktų, kurie didin-

tų kliento parduodamų prekių matomumą. Tomas: Skaičiuojant pagal erdvę, esame įrengę daugiau nei šimtą tūkstančių kvadratinių metrų. Gana išsiplėtė ir mūsų veiklos geografija: savo veiklą vykdome Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, o artimiausiu metu, tikiuosi, plėsimės ir į Vakarus. – Ką patartumėte žmonėms, norintiems pradėti savo verslą? Koks yra jūsų sėkmingo verslo receptas? Vidmantas: Manau, kad žmonėms, kurie turi subrandintą idėją ir kuriems iki apsisprendimo trūksta tik vieno žingsnio, pats laikas tą paskutinį žingsnį žengti ir įmonę kurti. Prieš pradėdamas net neįsivaizdavau, kad aplink yra tiek daug pagalbos ir galimybių. Konsultacijos padeda gauti paskolą, paaiškina, ką ją gavus daryti, o darbo užmokesčio kompensavimas padeda šiek tiek drąsiau plėstis. Tad tie, kas turi idėją, turėtų neabejoti ir bandyti. Rizika yra sąlyginai nedidelė.


LAMŲ SLĖNIS

217


Dažų studijos „Namai ir objektai“ vadovas MINDAUGAS KOMSKIS visada buvo jautrus spalvoms. Tiek dirbdamas šviesų dailininku teatre, tiek gilindamasis į fotografijos subtilybes, tiek šiandien, siekdamas, kad lietuviai pagaliau išdrįstų į savo namus įsileisti daugiau natūralių žemiškų spalvų bei raštų ir pagaliau suprastų, kad balta ir pilka – tai saugus, bet toli gražu ne pats įdomiausias pasirinkimas.

SPALVŲ TERAPIJA NAMAMS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Modestas Ežerskis, „Little Greene“, „Paint & Paper Library“ archyvo

– Kaip atradote spalvų pasaulį? – Pamenu, kaip studijuodamas režisūrą susidūriau su scenos apšvietimu, dar vadinamu „teatro šviesų dizainu“. Kuriant apšvietimą kolegų spektakliams spalva mane jaudino, aš ją jutau. Todėl tie spektakliai būdavo ryškūs ir spalvingi. Iš atsiliepimų supratau, kad ir žiūrovus tai paliesdavo. Šviesa ir spalva teatre naudojamos atmosferai sukurti ir paryškinti, sustiprinti aplinkybių svarbai, perteikti nuotaikai, sureikšminti vienam ar kitam įvykiui – bet taip pat ir užmaskuoti vaidybiniam „brokui“, padėti aktoriui, kad scena suskambėtų. Interjere beveik tas pats, tik mažiau dramos, daugiau harmonijos. Na, o vėliau su spalvomis susidūriau Londone stu-

218

LAMŲ SLĖNIS

dijuodamas fotografiją. Fotostudijoje taip pat naudodavau spalvas, o lauke fotografuodavau naktį. Mano darbuose be spalvų neapsieinama. Į Londoną išvažiavau įkvėptas režisieriaus Juozo Miltinio ir visada žinojau, kad grįšiu. Čia – mano namai. Londone esu įkūręs pastatų restauravimo kompaniją, tad esu lankęsis įvairiuose namuose ir susipažinęs su skirtingos stilistikos interjerais. Mano klientai – grafikos dizaineriai, žurnalų redaktoriai, fotografai, menininkai – visi jie savo namus siekia paversti erdve, į kurią norėtųsi sugrįžti, ir visi jie mėgsta spalvas. Jų dėka pažinau britišką interjero stilių ir spalvų paletę. Išbandęs britų gamintojo „Little Greene“ dažus ir pamatęs, ką su jais gali-

ma sukurti, buvau sužavėtas ir panorau tuo pasidalyti su lietuviais. Tiesa, su šia mintimi gyvenau penkerius metus, kol pribrendau ir dabar galiu savo atradimais dalytis su visais, svajojančiais savo namus pripildyti spalvų. – Su kokiais mitais dažniausiai tenka susidurti dabartiniame darbe? – Jų daug! Pavyzdžiui, kad dažai tėra statybinė prekė, kad statybininkas geriausiai žino, kokie dažai tinka mūsų namams, kad nėra skirtumo, ar dažai pagaminti naudojant chemines, ar natūralias medžiagas (įskaitant ir natūralios kilmės pigmentus), kad nėra svarbu, ar siena kvėpuoja, ar ne, kad spalva gali kisti priklausomai nuo šviesos, kad dažai nėra interjero dalis...


LAMŲ SLĖNIS

219


– Kokią patirtį siekiate sukurti dažų studijoje „Namai ir objektai“? – Norisi, kad čia užsukę žmonės patirtų individualią spalvų kelionę. Tai lyg terapija, padedanti atrasti sau tinkančias ir mielas spalvas, derančias skirtingose interjero erdvėse, ir iš jų sukurti harmoningą aplinką. Siekiame, kad interjero dizaineriai skirtų daugiau dėmesio ekologijos aspektui ir pagal tai rinktųsi dažus. Todėl stengiamės suteikti kiek galima daugiau informacijos, kaip parenkant dažų spalvas ir jų rūšis kurti interjerą. Išmanant visas šias subtilybes, belieka jas kūrybiškai pritaikyti ir taip sukurti išskirtinį interjerą – nudažant ne tik erdvės sienas, bet ir grindis, baldus ar kitas interjero detales. Spalvų pasirinkimui studijoje naudojame įrankius, kuriuos sukūrė pirmieji spalvų ekspertai ir dažų dizaineriai. Dažų gamintojo „Little Greene“ paletė sukurta tikrų spalvos gurmanų. Joje kiekviena spalva turi antrąją pusę ir dera bet kokiame interjere. Spalvų gamoje yra ir neįpareigojančių atspalvių, ir kontrastingų, ryškių, architektūriškų spalvų. Ši spalvų paletė kurta remiantis Didžiosios Britanijos paveldo archyvu, tad spalvos yra žemiškos, ne tik žinomos visame pasaulyje pagal savo pavadinimus, bet taip pat gali būti atpažįstamos ir pagal atspalvį, pavyzdžiui, populiarioji „French Grey“ ar klasikinė „Portland Stone“. Tikrais dažais dažytas paletes galima parsinešti į savo aplinką ir niekur neskubant išsi-

220

LAMŲ SLĖNIS

rinkti patikusias spalvas. Studijoje turime ir dažytų lentelių rinkinį: dėliojant vieną spalvą prie kitos galima atrasti sau artimą koloritą ir galiausiai dažų mėginėlius išbandyti ant dažymui paruoštų sienų. Visa tai mums leidžia užtikrinti, kad klientas atras savo spalvą, galės ją išbandyti namuose keičiantis apšvietimui ir taip išvengs siurprizų kuriant namus, kuriuose jauku gyventi. Be to, dažus galima derinti su to paties gamintojo „Little Greene“ tapetais, kurių raštai ir spalvos atkurti pagal senovinius prabangiausiuose Londono namuose rastus tapetus. Gamintojų siūlomi tapetų spalvų ir dažų deriniai leidžia be didelio vargo sukurti vientisą ir darnų interjerą. Beje, pasirinkti dažų ir tapetų spalvas galima tiek mūsų studijoje, tiek mūsų ekspertams atvykus į kliento namus. O jei įrenginėjant interjerą pritrūksite dažų, lengvai galėsite jų užsisakyti „Namai ir objektai“ internetinėje parduotuvėje. – Kokios spalvos šiandien vyrauja lietuvių namuose? Ar žmonės ryžtasi drąsiems sprendimams? – Lietuviai kol kas retai įsileidžia spalvas į savo namus, nors pasitaiko ir išimčių. Vis dėlto mūsų namuose vyrauja balta ir pilka. Tai lemia keletas priežasčių. Viena jų – panorę savo namuose sodresnių spalvų žmonės galiausiai nuleidžia rankas, nes standartinių dažų gamintojai neišgauna būtent tokio atspalvio, kokio norima. Įprastuose

dažuose vyrauja cheminės kilmės medžiagos, įskaitant ir pigmentus, todėl spalva neišlieka pastovi ir kinta keičiantis šviesos šaltiniui. Taip nutinka ir dėl to, kad pigmento matavimo būdas skirtas dideliems dažų kiekiams, o perkant mažesnį kiekį tikslumo nelieka ir spalva gali skirtis net keliais tonais. Įsigyjant dažus mūsų studijoje, taip niekada nenutiks. Nesvarbu, ar sumaišytume 250 ml, ar 10 litrų, spalva liks tiksliai ta pati. Kita priežastis, kodėl žmonės baidosi spalvų interjere, yra tai, kad dažų rinkoje sunku rasti žemišką, malonią, artimą gamtai spalvą. Tad balta spalva yra ekonomiškas ir saugus pasirinkimas. Kai kurie mano, kad gyvenant šalyje, kurioje didžiąją metų dalį vyrauja atšiaurus klimatas ir apniukęs dangus, nudažius namų sienas baltai jie taps šviesesni. Klystama! Balta spalva – ne spalva. Gryna balta yra pati nuobodžiausia, nes ji labiausiai atspindi šviesą, yra intensyvi, ryški ir varginanti. Būdami baltoje aplinkoje greičiau pavargstame nei apsupti pastelinių atspalvių. Kodėl modernios meno galerijos dažo sienas baltai? Ogi kad sukurtų kuo didesnį kontrastą meno kūriniui. Taip sukuriama beveik klinikinė aplinka, žiūrovas savotiškai išvedamas iš patogios erdvės ir visas dėmesys lieka kūriniui – taip siekiama šokiruoti ar sustiprinti efektą. Jūsų namai neturėtų būti tokie. Namuose juk norime jaustis minkštai ir jaukiai.


LAMŲ SLĖNIS

221


222

LAMŲ SLĖNIS


– Na, o kaip spalvos veikia mūsų jauseną ir nuotaiką? – Spalvos yra gyvos, jos pilnos energijos ir žmogų veikia tiesiogiai. Spalvos įtaka yra begalinė. Spalva – tai nuotaika. Vienos ramina, kitos, priešingai, mums suteikia energijos. Tamsios spalvos gali skleisti jaukumą vienaip, šviesios – kitaip. O kalbant apie dažus, kreidiniuose dažuose spalva atsiskleidžia sodriausiai. Kreidinis dažas dėl savo pobūdžio sugeria daugiausiai šviesos, todėl jo pigmentas matyti ryškiausiai. Kuo dažas blizgesnis, tuo spalvos sodrumas labiau blunka. Išdažius kreidiniais dažais sienos tarsi išnyksta, aštrūs kampai suminkštėja, sienų paviršius tampa it aksominis. Daug žodžių telpa į kreidinių dažų skardinę, bet kad jie įgautų prasmę ir atgytų, pirmiausia reikia juos išbandyti.

vų yra sintetinės ir turi mažai ką bendra su žmogumi ir gamta. Kompanija „Little Greene“ bendradarbiauja su Didžiosios Britanijos paveldo archyvu bei nacionalinio paveldo išsaugojimo organizacija „The National Trust“, tad turi galimybę apsilankyti prabangiausiuose Londono ir visos Anglijos pastatuose, kuriuose iki šiol išlikę anuometiniai interjerai, tapetai ir dažytos sienos. Daug tokių pastatų yra restauruoti atkuriant autentiškas paveldo spalvas. Britai yra spalvos meistrai, tai susiję su giliomis jų prekybos bei kolonijine istorija ir kitų tautų pažinimu. Pažinę ir išbandę visus gražiausius pasaulio pigmentus, jie sukūrė savąją spalvų paletę. „Little Greene“ paletėje iš viso 220 spalvų, vyrauja ištobulintas ir laiko patikrintas „Colours of England“ spalvynas ir jį papildantys pilki, melsvi, – Kaip nepasiklysti dažų paletėje, rožiniai atspalviai. Dauguma spalvų kur šimtai skirtingų atspalvių? Kaip yra natūralios, gamtiškos, artimos šią problemą išsprendė dažų gamin- žmogui ir puikiai derančios skirtingos tojas „Little Greene“? stilistikos interjeruose. – Dažai pirmiausia buvo pradėti naudoti industrinėje srityje (Karalie– Kiekviena spalva – tai maža isnės Viktorijos laikų Anglijos laivynas torija, į kurią įdėta daug rankų darieškojo būdo, kaip impregnuoti medį, bo, tiesa? kad šis būtų kuo atsparesnis ir ilga– Taip, iš tiesų visos spalvos turi saamžiškesnis), tik paskui jie pamažu vo istoriją. Net individualūs kiekvienos atėjo ir į paprastų žmonių namus. Tad spalvos pavadinimai yra vienaip ar kišių laikų didžiųjų dažų gamintojų su- taip susiję su vieta ar laikotarpiu, iš kukurto industrinio kolorito spektras rių jos kilusios ar kur buvo naudojabegalinis. Industrinė paletė gali būti mos. Pavyzdžiui, „Mid Azure Green“ sudaryta iš tūkstančių skirtingų ats- yra 1930 m. buvusi itin populiari žalspalvių ir visi jie bus... moksliškai nuo- vai melsva spalva, „Mister David“ – bodūs. Žinoma, egzistuoja ir suma- šviesiausia iš tamsesnių gelsvų – buvo žintų industrinių palečių, tačiau pro- mėgiama Prancūzijos virtuvėse, nes sublema išlieka ta pati – dauguma spal- stiprina saulės ir šilumos pojūtį.

– Į ką reikėtų atsižvelgti renkantis dažų gamintoją? Kuo išskirtiniai „Little Greene“ dažai? – Pirmiausia reikėtų išskirti standartinius ir dizainerių kurtus dažus. Ir jei nusprendėte dažyti namus, svarbu atsižvelgti, kad dažai būtų pagaminti nenaudojant chemijos, būtų iš natūralių medžiagų. Bent jau jų pigmentas turėtų būti natūralus. Studijos „Namai ir objektai“ asortimento dažai yra šiek tiek brangesni už standartinius, bet 1 litro dažų pakanka 14 kvadratinių metrų plotui padengti – tai kur kas daugiau nei su standartiniais dažais. Be to, norint pasiekti puikų rezultatą, „Little Greene“ dažais pakanka dažyti du kartus, o dažant standartiniais gali prireikti ir šešių dažų sluoksnių. Tad galiausiai kaina išsilygina. Beje, mes visoms spalvoms siūlome vienodą kainą. Didžiosios Britanijos paveldo archyvo dažų tradicijos tokios senos, kad jų kokybė nekinta bėgant laikui. Šie dažai visada buvo skirti tiek profesionalams, tiek paprastiems žmonėms, norintiems atnaujinti namų interjerą. Dažant namų sienas šiais dažais nereikia specialių įgūdžių, jie puikiai dengia paviršių. Lietuvoje jau formuojasi dažytojų entuziastų bendruomenė – tai žmonės, atradę mūsų dažus ir vis ieškantys naujų projektų, ką dar namuose būtų galima atnaujinti. Kai kam tai net tampa savotiška atsipalaidavimo terapija ir galimybe išbandyti save naujoje srityje. Taip mums gimė mintis pradėti rengti dažų ir spalvų dirbtuves.

LAMŲ SLĖNIS

223


224

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

225


– Ne kartą paminėjote, kad dažas turėtų būti saugus aplinkai, ekologiškas. – „Little Greene“ dažai yra A+ kategorijos, juos gaminant nekenkiama gamtai. Norint išgauti aukščiausios rūšies dažus, naudojami natūralūs ingredientai – kreida, dažus rišančios medžiagos, natūralūs pigmentai ir vanduo. Beje, vandens dažuose yra itin mažai, todėl jie tokie sodrūs, pilni pigmento, bekvapiai, jais galima padengti kur kas daugiau paviršiaus nei bet kuriais kitais įprastais dažais. Šie dažai leidžia sienoms kvėpuoti, o jų spalva išlieka natūrali ir yra ilgaamžė. Todėl dažai puikiai tinka ir vaikų kambariui, ir net žaislams dažyti. – Kaip reikėtų derinti spalvas? – Pirmiausia reikėtų žinoti, kokį interjerą norima sukurti. Kiekviena spalva – tai nuotaika. Dvi kontrastingos spalvos padeda išryškinti detales ir atskirus objektus. Neutralių spalvų deriniais galima sukurti didesnės erdvės pojūtį ir atpalaiduojantį interjerą. Tradiciniai britų neutralūs tonai yra sodresnių žalios, pilkos, žemės spalvų ir namuose kuria ramybės jausmą. Modernios neutralios spalvos namams suteikia gaivos ir šviežumo. Na, o architektūriniai atspalvių deriniai naudojami norint kontrastingų akcentų. – Ar įmanoma išskirti šiuo metu madingas spalvas? – Kaip jau minėjau, lietuviškame interjere vis dar vyrauja balta ir pilka. Kartais bandau atkalbėti klientą, jei šis renkasi visiškai baltus dažus. Visada siūlau rinktis bent minimalų baltos atspalvį. Turime keletą skirtingų baltų, jos minkštesnės ir kitaip suspindi dienos ar vaka-

226

LAMŲ SLĖNIS

ro šviesoje. Gryna balta yra kieta spalva ir kontrastuoja su ją supančiais daiktais. Ypač daug dėmesio skiriama pilkai spalvai, kiekvienas renkasi pagal savo norus: ir šviesius, ir visiškai tamsius tonus. „Little Greene“ net yra išleidę pilkų dažų paletę, joje galima rasti nuo pačios švariausios iki samaninės pilkos. Ši paletė itin mėgstama mūsų interjero dizainerių ir architektų.

nesenstančių tapetų. Jei vis dėlto nesate tikri, galbūt vertėtų ne tapetuoti sienas, o jas dažyti. Perdažyti sieną kur kas greičiau, paprasčiau ir pigiau. Tapetai yra nemaža investicija, jie – tai tarsi sienos papuošalas. Tad jie kas kartą turėtų jus džiuginti ar bent jau neįkyrėti. Mūsų studijos tapetai yra laiko patikrinti, tai tarsi meno kūriniai. Jie – rankų darbo, pagaminti naudojant se– Ar populiaru derinti dažus ir nąją trafaretavimo techniką, ši juos tapetus? paverčia gyvu meno objektu, turinčiu – Labai! Tapetai, kuriais prekiau- savo raštą, faktūrą ir spalvų derinius. jame, yra dažyti tikrais sienų dažais ir trafaretuoti panašiais atspalviais. Tad – Kuo ypatinga naujoji „Paint & dažai padeda tapetams suskambėti. Paper Library“ tapetų kolekcija? Dažniausiai tapetuojama viena akcen– Tai nauja modernioji klasika. tinė siena, o kitos gali būti dažomos Tapetų raštai kurti bendradarbiaujant gamintojo rekomenduojama spalva – su britų menininku Hugo Daltonu. Jis tereikia išsirinkti, ar norite šviesių, ar raštus kūrė gamtoje, iš pradžių piešdatamsesnių sienų. Tapetų mėginius ga- mas pieštuku, o vėliau liedamas akvalima parsinešti ir išbandyti būsimame relę. Visi naujosios kolekcijos tapetai savo namų interjere. yra tarsi iš atkeliavę iš ateities, sukurti naudojant grafikos elementus, gėlių – Kaip išsirinkti tinkamus tapetus? motyvus, abstrakcijas. O sodrių spalvų – Pirmiausia taip pat reikėtų atsi- deriniai kiekvieną kartą pažvelgus man žvelgti, ar jie pagaminti iš natūralių sukelia daugybę teigiamų emocijų ir medžiagų. Jei renkatės raštuotus jaudulio. Tai ateitis dabartyje. tapetus, įvertinkite, ar jie atspausti skaitmeniniu būdu, ar dažyti tikrais – Kokios spalvos vyrauja jūsų padažais. Tapetai – tai ilgalaikė inves- ties namuose? ticija, tad žinoma, norisi, kad spalvos – Kai buvau mažas, mama atkirpišliktų kuo ilgiau, o tikri dažai sens- davo raudonos medžiagos skutelį ir ta ir dėvisi kur kas lėčiau nei skai- įkišdavo į drabužių kišenę sakydama, tmeniniai raštai. Bėgant laikui na- kad tai mano spalva ir ji man atnemams jie suteikia savitą, dar išraiš- šianti laimę. Aš mėgstu spalvas. Makingesnį charakterį. no spalvos – mėlyna, raudona, rožinė, Kartais sakau, kad renkantis tape- geltona. Bet tik išvardindamas spalvų tus reikėtų savęs paklausti, ar šis raštas pavadinimus, jų tiksliai neapibūdinu, man vis dar bus žavus po penkerių nes kiekviena spalva skirtingiems metų? Jei atsakymas „taip“, tada grei- žmonėms turi skirtingus atspalvius. čiausiai išsirinkote vieną iš klasikinių, Tai – labai subtilus jausmas.


LAMŲ SLĖNIS

227


228

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

229


Kalbėdama apie savo darbą interjero dizainerė VISMANTĖ TUBELYTĖ pasakoja, kad tai – ne tik spalvų parinkimas, linijų braižymas ar kompozicijų sudėliojimas. Šio darbo esmė – mokėti išgirsti ir iš padriko minčių kratinio sukurti bendrą namų, kuriuose kiekvienas gyventojas jaustųsi gerai, idėją.

SUKURK MAN TOBULUS NAMUS! Tekstas: Karolina Aleksandravičiūtė Nuotraukos: Lina Jushke

– Vismante, tai kaipgi atsirado šis noras – kurti gražius namus? – Noras kurti gražius namus manyje gyveno nuo pat vaikystės. Kai visos mergaitės žaidė lėlėmis, aš statydavau didžiausius miestus ir kurdavau namus, niekam neleisdavau jų paliesti. Mano kelyje pasitaikė daug žmonių, pastebėjusių mano polinkį piešti, kurti, mąstyti erdviškai, tad sąmoningai buvau nukreipiama į šią pusę. Prisimenu, dar mokykloje turėjau nuostabią prancūzų kalbos mokytoją, kuri labai gerai mane suprato: žinojo, kad man rūpi dizainas, tad nedrumstė mano ramybės su prancūzų kalba – kad tik galėčiau atsakingai ruoštis reikalingiems egzaminams. Vėliau,

230

LAMŲ SLĖNIS

vos persikėlusi į Vilnių, išbandžiau save skirtingose srityse, net vieną koją į žurnalistiką įmerkiau, tačiau galiausiai panėriau į dizainą. Čia ir likau. Kurį laiką dar svarstydavau, ar šis kelias tikrai man... – Dabar tokių abejonių nebekyla? – Pamažu jaučiu, kad šį laiką jau išaugau. Į tai, į ką anksčiau žiūrėdavau kaip į neišsprendžiamą problemą, dabar žiūriu kaip į susiklosčiusią situaciją, kuri bet kuriuo atveju turi išeitį ir dažnai daug paprastesnį, nei įsivaizduojame, sprendimo būdą. Toks požiūris leido labiau savimi tikėti. Bet kuris darbas turi sudėtingų situacijų – į jas žiūrint kaip į dideles

problemas, dirbti nemalonu. Gyvenimą reiktų paversti įdomiu žaidimu, o ne nesibaigiančia kančia. Jei aplink save matai dideles problemas, tai padaryti sudėtinga. Be to, kiekvienas interjero projektas – tai mokymosi procesas. Einant į priekį neišvengiamai tenka stabtelėti, tačiau čia ir slypi žavumas! Kiekviename projekte būna sudėtingesnių situacijų, bet juk žinoti viską – neįmanoma. Jei nebeklystame, vadinasi, štampuojame tuos pačius interjerus. Prieš kokius penkerius metus suklydusi labai nusimindavau, tačiau bėgant metams supratau, kad vos tik išmokau neužsidaryti savyje, viską išsprendžiu daug paprasčiau.


LAMŲ SLĖNIS

231


232

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

233


Daug laiko ir energijos iššvaistome bambėdami ir bijodami dalykų, kurie net nenutinka.

Interjeras susideda iš daug etapų. Tai kaip sudėtingo papuošalo kūrimas iš smulkių karoliukų. Niekada nebūna vienodų objektų, vienodų užsakovų. Vaikščioju labirintu – tiesaus ir aiškaus takelio nėra. Bendrauju su visais šeimos nariais, stebiu jų reakcijas, klausiu jų norų. Tik į susitikimą pasikvietusi visą šeimą galiu suprasti, kokie skirtingi šeimos narių prioritetai, ir sudėlioti viską taip, kad nė vienas gyvensiantis tuose namuose nesijaustų nuskriaustas. Interjero dizaineriui neretai tenka pabuvoti ir psichologu. Tai ne tik išplanavimų, spalvų ar kompozicijų sudėliojimas. Šio darbo esmė – mokėti išklausyti ir iš minčių kratinio sudėlioti bendrą namų idėją. Interjero kūrimo procese yra be galo daug dalyvių: šeima, baldininkai, apdailininkai, tiekėjai, partneriai, dizaineriai. Namus besikuriantis žmogus savo kasdienėje darbo aplinkoje įsidirgina, įsijautrina ir kartais neadekvačiai reaguoja į visai paprastus dalykus. Dažnai jis primėto pipiriukų, sukuria tokį minų lauką, kad ir visi kiti pradeda reaguoti panašiai. Aš esu ta žaidėja, kuri viską mato, nuramina, greitai suorganizuoja, apgalvoja ir apžaidžia, kad nenukentėtų projektas, užsakovas neužsiliūdėtų. – Į kokius dalykus kuriant namus svarbiausia atkreipti dėmesį? – Pačiame pirmame idėjų etape visiems labai smagu. Tačiau pamažu šypsenos iš veidų dingta dėl per didelių lūkesčių. Labai daug žmonių bijo atskleisti savo biudžetą, daug kam sudėtinga realiai įvertinti savo finansines galimybes. Visgi apsibrėžus

234

LAMŲ SLĖNIS

savo biudžetą nuo pat projekto pradžios, dirbti daug paprasčiau. Kuo tiksliau žinosiu, kokį biudžetą namams turi užsakovai, tuo lengviau mums bus eiti į priekį. Būna taip, kad įsibėgėjus projektui užsakovams svyra nuotaikos: jie prisižiūri gražių žurnalų, pinteresto, mintyse susikuria savo svajonių namus. Tačiau visai pamiršta, kad tose nuotraukose niekas nerašo, kiek kainuoja apdaila, kiek kainuoja santechnika ar baldai. Kartais žmogus išsigąsta mano pasiūlytos idėjos, nes ji neatitinka finansinių galimybių, o kai aš pasiūlau kažką adekvatesnio, jo mintys taip ir lieka prie pirmojo varianto. Tai žaidimas, mokantis mane, kaip išeiti iš labirinto, kad nebūtų nė vieno pralaimėtojo. Daug laiko ir energijos iššvaistome bambėdami ir bijodami dalykų, kurie net nenutinka. Kai tai supratau ir išmokau pritaikyti, pasidarė daug lengviau nuraminti ir užsakovą. – Susitinkame jūsų namuose. Kam kurti interjerą sunkiau – sau ar kitiems? – Sau namus kurti lengviau laiko atžvilgiu. Aš viską žinau, per daug nesvarstau. Juk pasiūla labai didelė, todėl reikia mokėti laiku save sustabdyti ir aiškiai žinoti, kur žiūrėti. Turbūt dėl to kurti namus sau sudėtinga nebuvo. Viskas vyko gana greitai, be jokių ilgų galvojimų ir rebusų sprendimų. Galbūt dėl to, kad prie šių namų nesirišame labai ilgam laikui. Sudėtingiausia dalis – viską užbaigti iki galo. Tarkime, neturiu kondicionieriaus, sienoje – tik išvesti laidai. Tačiau per metus akis jau priprato, nebekliudo. (Juokiasi).


LAMŲ SLĖNIS

235


236

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

237


– Kaip daiktai atkeliauja į jūsų namus? Esate „daug“ ar „mažai“ fanė? – Anksčiau buvau labai sentimentali, prisirišdavau prie daiktų. Pamažu supratau, kad nenaudojamų daiktų namuose turėti nereikia. Anksčiau man būdavo sunku kažką išmesti, o dabar viską tiesiog sudedu į dėžutę ir palieku prie šiukšlių konteinerio. Ne visi spėjame nunešti tuos daiktus tam tikroms organizacijoms, tačiau tikrai kiekvienas gali juos sudėti į dėžutę ir padėti šalia konteinerio. Daiktų aš nekaupiu, o jei jau pajuntu, kad dūstu, susirenkame su vyru ir sūnumi ir visi kartu nusprendžiame, ko iš tiesų mums reikia, o ko ne. Žmonės parduotuvių lentynose mato daug gražių daiktų, tačiau jiems sunku pamatyti visumą. Mano galva, žodžio „gražu“ nėra. Daiktas arba tinka, arba ne. Arba kuria bendrą harmoningą visumą, arba blaškančią disharmoniją. Taip, namuose gali būti daug daiktų, kartais net chaosas namuose yra gražus, tačiau jis turi būti su mintimi. Tarkime, žmogus mėgsta daug keliauti ir iš kelionių parsivežti daug skirtingų daiktų. Jie kuria chaosą, tačiau tokį artimą ir mielą.

238

LAMŲ SLĖNIS

– Vismante, ar jau žinote, kaip atrodytų jūsų svajonių namai? – Greičiausiai tai būtų namas. Jame būtų dar daugiau natūralaus šoko. Tenai atsirastų deginto juodo medžio, grubių faktūrų, o kažkur šalia – kontrastingas lygus paviršius. Savo kūryboje labai mėgstu pabrėžti skirtingas faktūras, man patinka lygios estetikos ir gryno grubaus paviršiaus kontrastas. Tai namuose sukuria gilią nuotaiką. Namuose būtų šviesių erdvių: vonia, vaiko kambarys. Tačiau kitos erdvės būtų gilios. Nesakau tamsios, nes žodis „tamsus“ turi neigiamą konotaciją. Tamsa asocijuojasi su blogiu. Bet iš tiesų tai tik susitarimo klausimas, tad svarbu parinkti tinkamus žodžius. – Matau, kad mėgstate augalus... – Atvirai pasakysiu – visą gyvenimą jų nemėgau. Šis etapas atėjo ne šiaip sau, turbūt ši naujoji augalų tendencija man padėjo pamilti gėles. Gėlės šiame bute atsirado dar ir dėl to, kad už lango – pušys. Labai svarbu, kad namų interjeras rištųsi su aplinka. Jeigu tarp namų erdvės ir to, kas už lango, padarytume didelį kontrastą, – erdvė mažėtų, tačiau tai sujungus interjeras vizualiai padidėja, pagilėja.

– O kaip gimsta unikalus kiekvieno dizainerio braižas? Kaip apibūdintumėte savo stilistiką? – Unikalus braižas susijęs su žmogaus charakteriu, gyvenimo būdu. Man labai patinka vienos daug keliaujančios dizainerės darbai. Matyti, kad kurdama ji labai atsipalaiduoja, jos sprendimai drąsesni. Žaviuosi, kad jos idėjos gimsta būtent taip. Yra ir tokių dizainerių, kurie stipriai užsikabina už pamatytų idėjų ir jų visai neapžaidžia savaip. Man pačiai labai svarbus estetikos ir tvarkos jausmas, nemėgstu per daug daiktų. Man labai artima kelių japonų ir vieno ukrainiečio kūryba. Ji švari, tačiau savyje turi šiek tiek agresyvumo. Agresyvumo nereikia bijoti, jame kartais yra daug švelnių dalykų. Mano vyras kartoja, kad ir taip esu labai švelni, tad man reikia rengtis šiek tiek agresyviau. Taip pat ir interjere: jeigu žmogus yra labai švelni asmenybė, jam reikia agresyvesnės aplinkos. Visi mes turime visokių savybių, tad reikia mokėti skirtingais būdais jas ištraukti. Jei vaikas labai energingas, piktas, jam gali padėti švelni ir rami aplinka. Jeigu žmogus mėgsta patinginiauti, jam reikia energizuojančių namų.


LAMŲ SLĖNIS

239


240

LAMŲ SLĖNIS


– Atėjus pavasariui labai norisi išmesti seną sofą ar kitaip atsinaujinti namus. Kokius patarimus duotumėte norintiems atsišviežinti savo gyvenamąsias erdves? – Pakeiskite užuolaidas, pagalvėles ar kilimą, pastatykite toršerą. Tai labai pakeičia namų charakterį. Nuo žemės sklindantis šviesos šaltinis suteikia daug jaukumo. Pakeiskite valgomojo stalo kompoziciją, į dalykus pažiūrėkite kūrybiškai. Tarkime, aną savaitę ieškojau tinkamo indo sukulentų kompozicijai, o vyras sugalvojo juos susodinti į pyragų kepimo formą. (Juokiasi). Labai patariu išsivalyti lentynas, atsisakyti nereikalingų daiktų. Tai labai išlaisvina mintis. – Daugiausiai žinome apie jūsų darbus, tačiau kuo gyvenate, kai nedirbate? – Širdyje esu visiškas vaikas ir manau, kad per dažnai save varžome. Esu ramaus charakterio, tačiau labai mėgstu iššūkius, nuotykius. Išėjus pasilinksminti su draugais, aš būnu ta, kuri pirmoji pradeda šokti, ta, kuri gali vakarėlyje išbūti iki paryčių, o ryte atsikelti į darbą. Esu daug veikti norintis degtukas, tačiau viduje tuo pat

metu ir labai ramus šeimos žmogus. – Girdėjau, kad mėgstate tapyti... – Tapiau prieš dešimt metų, tačiau studijų laikais nuo to šiek tiek perdegiau ir daugiau to daryti nebenorėjau. Kai prasidėjo užsakomieji paveikslai, tapyba pradėjo nebežavėti. Kūryba ir menas – tai ne bandelių kepimas. Man reikia ramybės ir laiko kažką sukurti, todėl niekada negalėdavau įvardinti konkrečių terminų – taip tik įspausdavau save į kampą, į tam tikrus laiko rėmus, atsirasdavo įtampa, o tai kurti tikrai nepadeda. Juk meną kuria emocinės būsenos. Atsiradus konkretiems laiko terminams, paėmus teptuką į rankas man nebekildavo jokių idėjų, jausdavau tik didžiulę atsakomybę prieš užsakovą ir daugiau nieko. Supratau, kad to nenoriu. Aš esu labai atsakingas žmogus, dažnai save graužiu, kaltinu. Dėl to viską mečiau ir pradėjau kurti interjerus. Po dešimtmečio supratau, kad vėl pasiilgau tapybos. Labai džiaugiuosi, kad susigrąžinau šį norą. Tačiau tai įvyko tik tada, kai pagaliau išsiaiškinau, kas lėmė, kad atsisakiau šio pomėgio. Ribos ir buvo tos priežastys. Jos niekada nepadeda.

LAMŲ SLĖNIS

241


242

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

243


(NE)REIKALINGI DAIKTAI Sekite Aistės Jakimavičiūtės kasdienybę instagrame: @aisteliutas

Tekstas: Aistė Jakimavičiūtė Nuotrauka: asmeninis archyvas

244

LAMŲ SLĖNIS


Vartotojiškos visuomenės rezultatas – pasaulis perpildytas daiktų. Kitaip nei mūsų tėvai ar seneliai, mes nustojome juos kaupti, nebemokame jų pataisyti, nebematome prasmės jų saugoti. Retas kuris įsirenginėdamas namus pasirūpina vieta rūsiui, palėpei ar milžiniškam tamsiam kambariui. Naujų daiktų džiaugsmas tapo momentinis – pasidžiaugiame „Ikea“ lentyna tol, kol ją surenkame, po to pradedame galvoti apie tai, ko trūksta šalia, – pirkinių sąrašas niekada nebūna tuščias. Jeigu ne daiktų – tai rūbų, jeigu ne rūbų – tai technikos, jeigu ne technikos – tai dar ko nors. Laimę dažnai asocijuojame su galimybe laisvai rinktis. Pasirinkimai pasitinka nuo pat ryto, kai pakeliui į darbą užsukame puodelio kavos – norėsite su pienu? Kokiu? Karvės, sojų, migdolų? Pienas šaltas, karštas, plaktas – kapučinas, latė, o gal flat white? Jeigu skaitydami galvojate, kad jums tokia problema nekyla, nes visada geriate juodą, jūsų paklaus, kokių pupelių norėsite (duokdie, kad rūšinės būtų tik vienos, bet ne – yra bent trys variantai). Espresas, juoda, americano, o gal virta nestandartiniu būdu? Ir tai – tik rytinės kavos puodelis. Kiekviename žingsnyje mus lydi tūkstančiai pasirinkimų. Gyvename laikais, kai kiekvienos rūšies daiktų yra tiek, kad skyriaus parduotuvėje nebeužtenka – galima atidaryti atskirą (įrašyti bet

kokią prekę) butiką. Barry Scwartzas savo knygoje „The Paradox of Choice“ puikiai apibūdina dabartinę mūsų būseną daiktų atžvilgiu. Anksčiau vieną ar kitą daiktą galėjome įsigyti tam tikroje parduotuvėje iš labai ribotos pasiūlos. Dabar ši užduotis tapo gerokai labiau komplikuota – renkamės ne tik modelį, spalvą, apdirbimą, prekės ženklą, kainą, bet ir kilmę, tampa svarbu, iš kokių medžiagų daiktas gaminamas, ar fabrike, kuriame jis pagamintas, neišnaudojami žmonės. Įvertinti kriterijus gali užtrukti net ilgiau, negu pats daiktas bus naudojamas. Turėdami tokį pasirinkimą negalime „pasimatuoti“ visų variantų, apžvelgiame kelis ir priimame sprendimą. Lauktą apsipirkimo džiaugsmą dažnai užgožia jausmas, kad parduotuvėje galbūt liko tas tobulas kitas variantas, kurio nepamatėme, nepasimatavome, neįvertinome, ir galbūt išsirinkome ne patį geriausią. Su nuolatine abejone savo pasirinkimu tenka susitaikyti ir susigyventi, patirti ją vėl ir vėl ir vėl. Tokia „laisvė“ po truputį pradeda smaugti. Iš lėto – pirmiausia džiaugsmą pirkiniais paversdama rutinos dalimi, vėliau apdovanodama svetimu gėdos jausmu matant Prancūzijos dydžio šiukšlių salą, plūduriuojančią vandenyne. Nuovargis nuo daiktizmo matyti tendencijose jau kurį laiką – minimalistiški namų inter-

jerai vis dar nepaprastai populiarūs, vis daugiau žmonių praktikuoja lėtą gyvenimą, domisi atsinaujinančia energija, tvaria mada, sąmoningu vartojimo mažinimu. Žmogus vėl ieško daikto, kuris tiesiog puikiai atliktų savo funkciją ir atspindėtų mūsų požiūrį į pasaulį, vertybes. Pagrindinis dizainerių tikslas – naudojant medžiagas, jų jungimo būdus, formas, faktūrą, spalvas, sukurti intuityvius objektus, kurie įsilieja ne tik į interjerą, bet ir į mūsų gyvenimo ritmą tiesiog savaime. Tai paaiškina, kodėl jie sugeba išlikti aktualūs ištisus dešimtmečius, natūraliai įsilieti į kiekvieną naują tendenciją. Sukurti nekomplikuotus objektus itin sunku dėl aplinkoje tvyrančio nuolatinio chaoso ir vizualinės informacijos triukšmo. Tačiau tokiame kontekste paprastumas ir funkcija tiesiog ima matytis ir išsiskirti. Sakoma, kad viskas, ypač dizaino tendencijos, atsinaujina ciklais, – ir panašu, kad dabar grįžtame ten, nuo ko viskas prasidėjo, – ieškome tam tikros srities specialistų, kurie garantuotų mums tvarumą ir stabilumą, kokybišką ir ilgalaikį naudojimą. Bandome susikurti erdves, kurios apsaugotų mus nuo aplinkoje tvyrančio chaoso. Noras lėtinti gyvenimą keičia ir santykį su daiktais – pradedame matyti juos ne kaip džiaugsmo šaltinį, o kaip priemonę džiaugsmui ir patirtims kurti.

LAMŲ SLĖNIS

245


AKIMIRKŲ DIEVAI

#gėlės #floristai Ashley Beyer Floristė, mama Solt Leik Sitis, JAV Instagram: @tingefloral

246

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

247


AKIMIRKŲ DIEVAI

#gėlės #floristai

Amanda Luu ir Ivanka Matsuba Floristės San Fransiskas, JAV Instagram: @studiomondine

248

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

249


AKIMIRKŲ DIEVAI

#gėlės #floristai Doan Ly Gėlių dizainerė Niujorkas, JAV Instagram: @doan_ly

250

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

251


AKIMIRKŲ DIEVAI

#gėlės #floristai Sammy Go Floristas, kūrybos vadovas San Fransiskas, JAV Instagram: @ lambertfloralstudio

252

LAMŲ SLĖNIS


LAMŲ SLĖNIS

253


Iki pasimatymo gegužę!

www.lamuslenis.lt

254

LAMŲ SLĖNIS

Lamuslenis 2018 04  
Lamuslenis 2018 04