Ilgai nedrįsau rašyti šia tema. Ir ne todėl, kad kažko bijočiau ar būtų per mažai informacijos. Yra žodžių, minčių, įvykių, prie kurių prisilietus skauda, nors atrodo, kad tai buvo jau pakankamai seniai ir tavęs niekas nesieja su to laikotarpio įvykiais. Išmintingi filosofai teigia, kad skausmas - tai tik gyvybės ženklas, bet ne šiuo atveju. Šį kartą skausmą sukėlė neapykanta, agresija ir nužmogėjimas. Šį kartą skausmas – tai nebūtis. Projektą „Gyvenimas yra gražus“ kartu su kolege istorike pasirinkome sąmoningai. Nesistengėme būti originalios galvodamos pavadinimą, tik prisiminėme italų režisieriaus Roberto Benigni filmą - skaudų pasakojimą apie Italijos žydų gyvenimą ir likimą Antrojo pasaulinio karo metais. Pakvietusios vyresniųjų klasių mokinius į projektą tikėjomės rimtos ir brandžios diskusijos apie holokaustą, pilietiškos ir drąsios mokinių pozicijos, tačiau iš vaikų sulaukėme ne sausų istorinių faktų, o daug širdies, daug jausmo, perleisto per savo sąmonę ir suvokimą. Nuotraukos, miniatiūros, vaizdeliai, pasvarstymai, šiaip mintys, kartais šiek tiek padrikos, kartais su rašybos ir stiliaus klaidomis, bet tokios išjaustos ir tikros. Mergaitės žinutė, kurioje džiaugiasi draugo iš Izraelio pagalba verčiant užrašus, kitos merginos pasvarstymai, kad akmenukai prie antkapių – tai pabirusios mintys, kad tokių dalykų pamiršti nevalia. Laukė darbas – visa tai ištaisyti, sutvarkyti, sudėlioti nesugadinant to jausmo, kad tikrai pajuto, tikrai išgyveno. Apibendrindama mokinių darbus dar kartą įsitikinau, kad žmogus pats nulemia, ką jis pasirinks: gėrį ar blogį, meilę ar neapykantą. Kitokio pasirinkimo būti negali. Mažoji Šeduvos mergaite, sustingusi laiko skulptūroje, nuėjusi mirties keliu ir atgulusi pelkėtoje duobėje, atrask savo vaikiškoje širdelėje vilties kibirkštėlę. Žmonijai to labai reikia. Lietuvių kalbos mokytoja Laimutė Verbickienė
6
