Page 1

ISBN 978-609-95929-1-6

ATGIMĘS KRETINGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ DVARAS

Leidinyje apžvelgiama Kretingos dvaro sodybos istorija, supažindinama su jame veikiančio Kretingos muziejaus ekspozicijomis ir rinkiniais. Kretingos dvaro ištakos siekia XV amžių, jį valdė Žemaičių seniūnai Kęsgailos, didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, didikai Chodkevičiai, Sapiegos, Masalskiai, Potockiai, Zubovai ir Tiškevičiai. Pasauliniai karai bei sovietinė okupacija sunaikino kelis šimtmečius puoselėtos dvaro sodybos grožį. 1991 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė dvarą perdavė Kretingos muziejui, kurio iniciatyva dvaro sodyba paskelbta kultūros vertybe. Muziejus tapo reikšmingu bendruomenės kultūros ir turizmo centru, kuriame pažinimas derinamas su turiningu poilsiu, praeitis jungiama su dabartimi, o dvaras akcentuojamas kaip neišsenkanti kultūros versmė, kuria galime didžiuotis ir pristatyti pasauliui.

ATGIMĘS KRETINGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ DVARAS


ATGIMĘS KRETINGOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ DVARAS

KRETINGOS MUZIEJUS 2018


Leidinys išleistas Kretingos rajono savivaldybės lėšomis

Koncepcijos autoriai: Vida Kanapkienė, Julius Kanarskas, Jolanta Klietkutė Vyr. mokslinis redaktorius Julius Kanarskas Sudarė Jolanta Klietkutė Kalbos redaktorė Reimunda Ruškuvienė

© Kretingos muziejus, 2018

ISBN 978-609-95929-1-6 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)


TURINYS 5

Vida Kanapkienė. Žvaigždės vedami

Istorijos puslapiai 15 29 49 63

Julius Kanarskas. Dvaro istorija Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai Jolanta Klietkutė, Jurgita Tertelienė. Žiemos sodas – dvarų kultūros perlas Julius Kanarskas. Pirmoji Lietuvoje elektrinė

Kretingos muziejaus ekspozicijos 67 71 77 83 95 101

Dalia Padriezienė. Muziejaus rinkiniai Julius Kanarskas. Kretingos krašto priešistorė Julius Kanarskas. Kretingos dvaro istorija ir kultūra Julius Kanarskas. Kretingos krašto istorija Nijolė Vasiliauskienė. Etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“ Danutė Šorienė, Jurgita Tertelienė, Julius Kanarskas. Emocinis pažinimas Muziejuje

Dvaro mįslės 105 111 117 127

Julius Kanarskas. Sugrįžusios grafų Tiškevičių relikvijos Danutė Šorienė. Prakalbinti Kretingos muziejaus tapybos eksponatai Julius Kanarskas. Grafų Tiškevičių koplyčios paslaptis atvėrus Jolanta Klietkutė. Mįslingas eksponatas – grafų Tiškevičių karūna

Dvaro parkas 131 139 145 148

Julius Kanarskas. Vasaros sodas – prarasta grožio oazė Jurgita Tertelienė, Jolanta Klietkutė. Dvaro parkas pažinimui ir poilsiui Vida Kanapkienė. Fontano „Mergaitė su vandens skėčiu“ odisėja Grafų Tiškevičių dvaro sodybos planas

150 Asmenvardžių rodyklė 154 Santrumpos 154 Santrauka 155 Summary 156 Streszczenie 157 Резюме 158 Iliustracijų autoriai 158 Iliustracijų šaltiniai 159 Muziejaus rėmėjai 159 Partneriai 159 Informaciniai rėmėjai


ŽVAIGŽDĖS VEDAMI Vida Kanapkienė,

Kretingos muziejaus direktorė

Namai tie danguj buvo, kur saulė tekėjo. Dėl to mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo. Grafas Juozapas Tiškevičius (1850–1905) Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvaro rūmuose veikia nuo 1991 metų. Įsikūrę čia suvokėme, kad esame nepaprastoje erdvėje, kur architektūra, istorija, kraštovaizdis papildo vienas kitą ir suteikia šiam dvarui ypatingą žavesį ir istorinę vertę. Didingi XIX a. neoklasicizmo stiliaus grafų Tiškevičių rūmai su unikaliu Žiemos sodu, kuriame žiemą ir vasarą žydi egzotiniai augalai, istoriniai dvaro pastatai, parkas, 78 000 eksponatų turintys Muziejaus rinkiniai sudarė sąlygas būtent čia plėtoti muziejininkystę, kurti patrauklią turizmo infrastruktūrą. Supratome, kad reikės daug laiko ir pastangų, intelektinių ir materialinių išteklių, kad gyvenimui sugrąžintume laiko ir žmonių sunaikintą dvaro istorinę atmintį. Tvirtai tikėjome, kad tik nuosekliai dirbdami turėsime galimybę atgaivinti dvaro istorinius pastatus, kurie vėl reprezentuotų kraštą ir skleistų dvaruose puoselėtą menų grožį. Mus vedė idėja grąžinti į dvarą nepelnytai užmirštus grafų Tiškevičių herbo simbolius – mėnulį ir žvaigždę. Jų šviesa sklido toli po visą pasaulį ir nešė žinią apie iškilią grafų Tiškevičių giminę, garsėjusią meno kolekcijomis, kultūros ir meno mecenatyste, domėjimusi istorija, mokslo ir technikos naujovėmis, kurias sėkmingai diegė savo dvaruose. Ta kultūros šviesa norėjome dalytis su kitais: mėnuo su žvaigžde kvietė pakilti virš kasdienybės rutinos, susitelkti kūrybai, naujų idėjų paieškoms ir jas įkūnyti čia ir dabar, kad dvaras pražystų naujomis spalvomis. Kelias, kurį pasirinkome, buvo nelengvas, su gausybe kliūčių, tačiau žinojome, kad jis veda į priekį, link šviesos, kur mėnuo su žvaigžde... Tuo keliu ėjome visi, kam rūpėjo išsaugoti kultūros paveldą, istoriją, dvarų kultūrą, atmintį dvaro valdytojų, taip daug nuveikusių Kretingos labui: pastatytos bažnyčios, vienuolynas, mokyklos, pradėti tiesti keliai ir įkurti parkai. Ėjome tuo keliu, kad galėtume išsaugoti krašto tyrėjų, krašto istorijos namų įkūrėjų ir saugotojų – mokytojo Juozo Žilvičio, kraštotyrininko Igno Jablonskio, Žemaitijos tyrinėtojo Juozo Mickevičiaus ir kitų – atminimą. Tai jie 1935 m. įkūrė Kretingos muziejų ir išsaugojo jo eksponatus sunkiais karo ir pokario metais. Jų atminimui įamžinti 2015 m. ūkvedžio namo kiemelyje pastatėme atminimo ženklus – skulptūras iš akmens: Muziejaus įkūrėjui J. Žilvičiui – angelą trimitininką, Muziejaus direktoriui J. Mickevičiui – Rūpintojėlį, kraštotyrininkui I. Jablonskiui – stogastulpį.

Laikas nutiesė Kretingos muziejaus kelią, kuris prasidėjo 1935 metais: pradžioje Muziejus įsikūrė Kęstučio gatvėje, vėliau savo namus surado XVII a. istorijos ir architektūros paminkle – pranciškonų vienuolyno pastate. Jame Muziejus 1985–1986 m. visuomenei pristatė ekspozicijas: „Krašto istorija nuo seniausiųjų laikų iki šiandienos“ ir „Senasis liaudies menas“. 1991 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienuolynas grąžintas broliams pranciškonams, o Kretingos muziejus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu „Dėl buvusių grafų Tiškevičių rūmų perdavimo kraštotyros muziejui“ įkurtas Kretingos dvaro sodyboje. 1992 m. įvyko oficialus Muziejaus atidarymas naujose patalpose, lankytojams duris atvėrė pirmosios dvarų kultūros, liaudies meno ekspozicijos. Įsikūrę dvare įvertinome ne tik jo privalumus, bet ir laukiančius iššūkius, nes sovietmečiu dvaro pastatai, teritorija buvo pritaikyta ūkinėms reikmėms, pastatai stovėjo neprižiūrimi, dauguma jų – avarinės būklės. Parko reprezentacinėje dalyje atsirado mechaninės dirbtuvės, katilinė, garažai, bendrabučiai, kolegijos pastatas. Šie statiniai nesiderino su dvaro rūmais ir ardė parko ansamblio vientisumą. Taigi reikėjo sugriauti mitą, kad dvaras – ne atsitiktinių pastatų kompleksas, įtikinti visuomenę, kad parkas – ne galvijų ganyklos ar krepšinio aikštės, o išskirtiniai kultūros paveldo objektai. Todėl pirmiausia tiksliai suformulavome muziejinės, ūkinės-organizacinės veiklos tikslus ir uždavinius, išskyrėme prioritetus ir buvome pasirengę tvirtai jų siekti. Tik konkretūs darbai galėjo atnešti sėkmę atstatant prarastą kultūros erdvę ir sukurti naują, inovatyvų Muziejų. Pirmiausia inicijavome teisinių dokumentų, kurie sustabdytų šios teritorijos niokojimą, priėmimą. Pastangos davė rezultatų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. nutarimu Kretingos dvaro sodyba įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų – sąrašą. 1995 m. uždarosios akcinės bendrovės „Projektavimo ir restauravimo institutas“ architektė Nijolė Kazakevičiūtė parengė itin svarbų dokumentą – „Kretingos dvaro sody-

1. Kretingos grafų Tiškevičių herbo rekonstrukcinis piešinys. Kretingos muziejus. 2010 m.

5


13. Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centro atidarymas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2013 m. 14. Kavinė „Nemiga“ buvusiame dvaro šiltnamyje. Fot. Donatas Butkus. 2007 m. 15. Buvusio dvaro šiltnamio pastatas. Fot. Donatas Butkus. 2012 m. 16. Kretingos muziejaus Tradicinių amatų centras. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m. 17. Tradicinių amatų centre duonos kepimo užsiėmimą veda Vida Viskontienė. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m. 18. Tradicinių amatų centre saldainių gamybos užsiėmimą veda Asta Norvaišienė. Nuotrauka iš A. Norvaišienės asmeninio archyvo. 2018 m.

10


19. Dvaro rūmų parterio panorama su Kretingos aukštesniosios žemės ūkio mokyklos pastatu. Fot. Jolanta Klietkutė. 2010 m. 20. Griaunamas Kretingos aukštesniosios žemės ūkio mokyklos pastatas. Fot. Daiva Jazbutytė. 2015 m. 21. Dvaro rūmų panorama. Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m. 22. Tvarkoma buvusios Kretingos aukštesniosios žemės ūkio mokyklos teritorija. Fot. Daiva Jazbutytė. 2015 m. 23. Numatomos atkurti rūmų verandos vieta. Fot. Jolanta Klietkutė. 2016 m. 24. Dvaro rūmų panorama. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m. LMAVB RSS, A-341, p. 4

11


25. Kretingos muziejaus kolektyvas švenčia Lietuvos valsybės atkūrimo 100-mečio jubiliejų. Iš kairės: Danutė Šorienė, Regina Stonkienė, Birutė Drungilienė, Aurelija Danguolė Gedgaudienė, Jonas Vitkauskas, Eleonora Ranciuvienė, Vita Stripinienė, Adelė Kelpšienė, Jurgita Paulauskienė, Liuda Kanarskienė, Nijolė Vasiliauskienė, Stanislava Strielienė, Jolanta Klietkutė (atsitūpusi), Jurgita Tertelienė, Inga Jurginienė, Irma Barkuvienė, Jadvyga Kniežienė, Rokas Venckus, Dalia Padriezienė, Daiva Butkienė, Donatas Butkus, Nijolė Vasiliauskienė, Albina Budrevičienė, Julius Kanarskas, Lina Pocienė, Asta Kelpšienė, Gabrielė Černeckytė, Roma Luotienė. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m. vasario 16 d.


ISTORIJOS PUSLAPIAI

KRETINGOS DVARO ISTORIJA GRAFAI TIŠKEVIČIAI ŽIEMOS SODAS – DVARŲ KULTŪROS PERLAS PIRMOJI LIETUVOJE ELEKTRINĖ


26. Peter Snayers. Kircholmo (Salaspilio) mūšis 1605 m. rugsėjo 27 d. Apie 1620 m. Sasnažo (Sassenage) pilies muziejus Prancūzijoje. Kretingos muziejaus ekspozicija


KRETINGOS DVARO ISTORIJA Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei Tiksli Kretingos dvaro įkūrimo data kol kas nežinoma. Jis buvo įkurtas Melno taikos sutartimi Lietuvai XV amžiuje atitekusioms Kretingos apylinkės žemėms administruoti ir valstybės sienai kontroliuoti. Iš pradžių dvaras priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms, o 1532 m. atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir tapo karališkąja valda. Ją administravo didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto skiriami valdytojai. 1566 m. dvarui priklausė 861 valakas (per 18 408 ha) žemės, o sodyba su žemės sklypu plytėjo Kretingos kaimo šiaurės rytinėje dalyje ir apėmė 3 valakus (per 64 ha) žemės. 1572 m. balandžio 10 d. mainais už didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui perduotas valdas Svisločiuje (Baltarusija) dvarą įsigijo Lietuvos didysis maršalka, Livonijos valdytojas ir Žemaičių seniūnas Jonas Chodkevičius. Jam 1579 m. mirus, valdą paveldėjo sūnus, vienas žymiausių XVII a. pradžios Lietuvos didikų ir karvedžių Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621). Jį labiausiai išgarsino 1605 m. rugsėjo 27 d. netoli Rygos įvykęs Salaspilio (Kircholmo) mūšis, kuriame, turėdamas keturgubai mažiau karių, sutriuškimo vieno galingiausių Europoje švedų karaliaus Karolio IX kariuomenę.

Jonas Karolis Chodkevičius pavertė Kretingą svarbiu užsienio prekybos ir katalikybės centru. Kovai su protestantizmu 1602 m. įkūrė bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyną ir pirmąją medinę bažnyčią. 1605–1617 m. pastatė mūrinį vienuolyno su bažnyčia pastatų kompleksą, 1609 m. suteikė Kretingai Magdeburgo teisę ir pastatė Karolštatu pavadintą miestą, įsteigė parapinę mokyklą ir prieglaudą. Grafas pageidavo po mirties būti palaidotas pranciškonų bažnyčioje po altoriumi įrengtoje kriptoje, šalia vaikų ir pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės. Tačiau antroji žmona Ona Aloizė Ostrogiškė vyro valios neįvykdė, Chotyno tvirtovėje (Ukraina) mirusio grafo kūną išsivežė į Ostrogą ir ten 1622 m. palaidojo. Kretingoje Joną Karolį Chodkevičių mena Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje esantys jo ir žmonos Sofijos portretai, pagrindines ir šonines bažnyčios duris puošiančios grafą ir jo šeimos narius vaizduojančios portretinės hermos, jo vardu pavadinta gatvė bei Rotušės aikštėje 2009 m. atidengtas paminklas (architektas Adomas Skiezgelas, skulptorius – Rimantas Eidėjus). 1622 m. dvarą paveldėjo grafo duktė Ona Scholastika Chodkevičiūtė-Sapiegienė, užrašiusi jį kaip nuotakos kraitį vyrui, Lietuvos didžiajam maršalkai Jonui Stanislovui Sapiegai. Naujajam savininkui 1635 m. mirus ir nepalikus įpėdinio, po dalybų dvaras atiteko mirusiojo broliui iš antrosios tėvo santuokos, karaliaus sekretoriui ir Lietuvos didžiajam raštininkui Kazimierui Leonui Sapiegai, vėliau tapusiam Lietuvos dvaro maršalka ir pakancleriu. Šiam 1656 m. taipogi mirus bevaikiam, turtus paveldėjo sūnėnas Kazimieras Jonas Sapiega, tapęs Lietuvos didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada, kurio rankose atsidūrė visa valstybės valdžia ir kariuomenė. Aprimus karams su švedais, Kazimieras Jonas Sapiega 1672 m. skyrė lėšas pranciškonų vienuolyno ir bažnyčios remontui. Chodkevičių statyta bažnyčia buvo gotikinė, bebokštė, o po remonto prie pagrindinio fasado buvo pristatytas stačiakampis bokštas su piramidine smaile, virš presbiterijos iškilo renesansinis signatorijos bokštelis. 1672 m. inventorius liudija, kad dvaro sodybą iš šiaurės ir vakarų pusių juosė Akmenos upė ir užtvenktas bevardis jos intakas, iš rytų ir pietų pusių saugojo akmenų siena, kurioje nuo miesto pusės buvę įrengti vartai ir tiltas. Visi pastatai mediniai, o rūmai pastatyti ant akmenų mūro pamatų. Į šiaurę nuo tvenkinio jau stovėjo ūkinės dvaro dalies – palivarko – sodyba. Kazimierui Jonui Sapiegai sutelkus į savo rankas aukščiausią administracinę ir karinę valdžią, Sapiegos pasijuto

27. Sinkevičius. Kretingos miesto, bažnyčios ir vienuolyno įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621). 1822. XVII a. 2 deš. portreto kopija. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Fot. Vytas Karaciejus. 2012 m.

15


5 1

8

9

10

11

12

13

14

2

3

4

6

7

6 16

16 15

44. Kretingos dvaro rūmai. H. Kiuncelio atvirukas. Halė, XX a. 2 deš. pirmoji pusė. KM GEK18067 45. Kretingos dvaro rūmų vakarinio korpuso mansarda (kairėje), oranžerijos pastogė (viduryje) ir reprezentacinio (rytinio) korpuso antrasis aukštas. Apie 1910–1911 m. pastato rekonstrukcijos projektas. Vakarų korpuse: 1. Svečių kambarys. 2. Koridorius. 3.  Mergaičių kambarys. 4. Grindys. 5. Miegamasis. Oranžerijoje: 6. Stogas. 7. Stiklinis stogas. Reprezentacinis (rytinis) korpusas: 8. Vonios kambarys. 9. Jaunojo grafo kambarys. 10. Jaunųjų grafų (berniukų) kambarys. 11. Jaunųjų grafų mokytojo kambarys. 12. Rūbinė. 13. Grafienės miegamasis. 14. Grafienės rūbinė. 15. Damų (grafienės ir grafaičių) kambarys. 16. Vaikų kambarys. 17. Balkonas. KM GEK11915

22


10 11 2

3

4

5

12

6

14

13

7

8

15

16

17

9 21

1

18

20 19

7 1

5

6

9 7

11

3 4

8

2

10

12

46. Kretingos dvaro rūmų vakarinio korpuso pirmasis aukštas (kairėje), oranžerijos pusrūsis (viduryje) ir reprezentacinio (rytinio) korpuso pusrūsis. Apie 1910–1911 m. pastato rekonstrukcijos projektas. Vakarų korpuse: 1. Prieangis (tambūras). 2. Mergaičių kambarys. 3. Vonia. 4. Kamara (sandėliukas). 6. Virtuvė. 7. Biuras (administracinės patalpos). 8. Asmeninis kabinetas. 9. Senosios grafienės kambarys. Oranžerijoje: 10–11. Maisto sandėliukas. 12. Virtuvė. 13. Sieninė spinta. Reprezentacinis (rytinis) korpusas: 14. Rūkykla. 15. Maisto sandėliukas. 16. Tarnautojų kamnarys. 17. Valgomasis. 18. Siuvimo kambarys. 19. Tarnautojų virtuvė. 20. Tarnaičių miegamasis kambarys. 21. Senoji koplyčia. KM GEK11915 47. Kretingos dvaro rūmų vakarinio korpuso antrasis aukštas (kairėje), oranžerijos pirmasis aukštas (viduryje) ir reprezentacinio (rytinio) korpuso pirmasis aukštas. Apie 1910–1911 m. pastato rekonstrukcijos projektas. Vakarų korpuse: 1. Mažasis salonas. 2. Veranda. 3. Vyrų (ponų) kambarys. Oranžerijoje: 4. Vyrų kambarys. 5. Žiemos sodas. 6. Valgomasis. Reprezentacinis (rytinis) korpusas: 7. Bufetas (mažasis, šeimos valgomasis). 8. Muzikos salė. 9. Grafo miegamasis. 10. Biblioteka ir archyvas. 11. Pokylių salė. 12. Įėjimas. KM GEK11915

23


61. Grafai Juozapas ir Sofija Tiškevičiai (viduryje) su grafienės tėvais Klotilda ir Aleksandru Horvatais (sėdi kraštuose) ir šeima. Nežinomas fotografas. Apie 1880 m. KM IF6835 62. Marija Tiškevičienė su tėvu Stanislovu Puslovskiu, sūnumi Stanislovu Tiškevičiumi, dviem dukromis ir jų guvernantėmis. Fot. A. Stenderis. Sanremas, apie 1903 m. KM IF6877


GRAFAI TIŠKEVIČIAI Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei

Kretingos grafų Tiškevičių šaknys glūdi Berdyčeve (Žytomiro sr., Ukraina), kurio žemes giminės pradininkui 1320 m. dovanojo didysis kunigaikštis Gediminas. Nuo 1567 m. Kretingos Tiškevičių protėviai rezidavo Lahoisko dvare, netoli Minsko (Baltarusija), iš kurio persikėlė į Biržus ir Astravo dvare 1811 m. įkūrė nedalomą valdą – Biržų majoratą, tapusį etnografinėje Lietuvoje įsikūrusios grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos lopšiu. Oficialioje giminės genealogijoje kretingiškiai grafai nesudarė atskiros giminės linijos, tačiau, norėdami išsiskirti iš kitų giminės atstovų, pagal šeimos rezidenciją vadinosi Lentvario, vėliau – Kretingos Tiškevičiais. Tik Užutrakio paveldėtojas Juozapas Tiškevičius (1868–1917) 1901 m. įkūrė Užutrakio majoratą, davusį pradžią grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linijai.

63. Lelivos herbas, naudotas ant grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeimos firminių vokų. XIX a. pab. KM GEK29662/1

myli!). Kiti šaltiniai nurodo Tiškevičių giminės šūkiu buvus Nec aspera terrent (Ir sunkumai nebaugina). Kretingos Tiškevičiai paliko ryškų pėdsaką ne tik Kretingos, bet ir Lentvario, Palangos, Užutrakio, Vilniaus istorijoje. Palangą, kurią valdė ilgiausiai – 120 metų, pavertė kurortu. Lentvaryje, Užutrakyje ir Palangoje įrengė reprezentacines dvarų sodybas su gražiausiais krašte parkais, pastatė naujas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčias, rekonstravo Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Kretingos dvarą grafai Tiškevičiai oficialiai įsigijo 1874 metais, bet į Kretingą įžengė daug anksčiau, kai pirmąkart jį 1828 m. balandžio 20 d. išsinuomojo iš grafų Zubovų, o paskutinį kartą nuomą atnaujino apie 1864 metus ir labai prisidėjo prie dvaro infrastruktūros kūrimo. Kretingos dvaras nuo 1874 m. iki 1891 m. buvo vieno turtingiausių Lietuvos didikų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) šeimos rezidencija.

Herbas ir devizas Grafai Tiškevičiai naudoja modifikuotą herbą „Leliwa“ (Leliva). Jo skydo žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, ir šešiakampė žvaigždė. Virš skydo pavaizduota grafo karūna ir iš jos kylančios trys arba penkios povo plunksnos, kurių fone pasikartoja žvaigždė su pusmėnuliu. XIX a. pab.–XX a. pr. buvo naudojama šio herbo atmaina su penkiakampe žvaigžde. Giminės herbas su šešiakampe žvaigžde ir pusmėnuliu yra ant kėdžių iš Kretingos dvaro rūmų didžiojo valgomojo, ant Tiškevičių šeimos koplyčios durų Kretingos parapijos antrosiose kapinėse ir pranciškonų bažnyčios frontone. Herbas su penkiakampe žvaigžde puošia rūmų Rausvąją (Muzikos) salę, jis išspausdintas ant XIX a. pab.–XX a. 1-2 deš. naudotų Aleksandro Tiškevičiaus šeimos firminių pašto vokų ir laiškinio popieriaus lapų. Tai senas didikų giminių herbas, turintis labai gilias ištakas. Lelivos ženklą savo antspaude 1140 m. naudojo vokiečių grafas vienuolis benediktinas šv. Bertoldas fon Garstenas. Geltona aštuonkampė žvaigždė ir pusmėnulis mėlyname fone buvo 1155–1196 m. Kiprą valdžiusio imperatoriaus Izaoko Komneno simbolis. Manoma, kad į Europą šį ženklą iš Artimųjų Rytų atsivežė kryžiuočių riteriai. Lenkijos karalystėje herbas Leliva pirmąkart paminėtas 1399 m., vėliau jis tapo daugiau kaip 800 giminių simboliu. Tiškevičiai jį gavo XVI amžiuje, susigiminiavę su Lenkijos karalystės bajorais ir tapę grafais. Tiškevičiai, kaip ir visi didikai, turėjo savo giminės šūkį. Juozapas Tiškevičius (1850–1905) giminės istoriją aprašančioje knygoje Tyszkiewiciana (Poznanė, 1903 m.) rašo, kad giminės devizas skelbė: Deligas quem diligas! (Išsirink, ką

Kretingos dvaro kūrėjas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) Juozapas Tiškevičius gimė 1835 m. Ašmenos pavieto bajorų maršalkos Mykolo Juozapo (1805–1844) ir Onos Zabielaitės (1807(?)–1857) Tiškevičių šeimoje, Trakų Vokės dvare. Šeimoje užaugo trys broliai, jauniausias, Vladislovas, (gim. 1832 m.) mirė vaikystėje. Vyriausiasis brolis, Biržų majorato ordinatas Mykolas (1826–1897), tapo europinio masto kolekcininku, archeologu egiptologu. Brolis Jonas Vytautas Emanuelis Juozapas (1831–1892) paveldėtoje Trakų Vokėje pastatė naują rezidenciją, įrengė parką. Juozapas vaikystę leido Trakų Vokės, Valažino ir Lahoisko dvaruose. Jo auklėjimu rūpinosi bibliografas, filologas Adomas Benediktas Jocheris, muzikos pagrindų 29


103. Napoleonas Orda. Kretingos dvaro rūmai. 1875 m. Krokuvos nacionalinis muziejus 104. Kretingos dvaro rūmai. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m.


ŽIEMOS SODAS – DVARŲ KULTŪROS PERLAS Jolanta Klietkutė,

Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja,

Jurgita Tertelienė,

Gamtos skyriaus vedėja Nacionaliniame Krokuvos muziejuje saugomame 1875 m. lenkų dailininko Napoleono Ordos (1807–1883) Kretingos dvaro rūmų raižinyje matome tik centrinius rūmus, o būsimos oranžerijos vietoje – tuščia erdvė. Rūmų vakarinę sieną puošia mažas balkonėlis. Apie 1875 m. grafas Juozapas Tiškevičius sumanė du atskirus dvaro rūmų pastatus apjungti oranžerijos pastatu, kuriame įkurtų Žiemos sodą. Jauniausia Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Horvataitės duktė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska (1876–1953) prisimena, kad „abu šiuos namus [rūmų korpusus] – tėvų ir vaikų – pamenu dar sujungtus laikinu statiniu. Tai buvo dengtas medinis koridorius ant stulpų – negražus, nepatogus ir nešildomas. Netrukus mano tėvas ėmėsi statyti žiemos sodą, kuris turėjo sujungti abu namus. Akivaizdu, kad daugybę metų šią funkciją žiemos sodas atliko kuo puikiausiai“ (KMMA, f. 16, b. 127, l. 7). Kretingos dvaro oranžerija – sudėtinė rūmų dalis, jungianti reprezentacines sales ir grafų apartamentus. Pastatas yra 16 m aukščio – prilygsta dviejų su puse aukštų namui. Žiemos sodo interjero ir augmenijos išplanavimo projektą 1880 m. sukūrė Johanas Larasas (1820–1893), vienas geriausių to meto Prūsijos parkų architektų. Oranžerija buvo trijų aukštų. Čia augo vėduoklinės palmės, agavos, cikas (vienas seniausių žemės augalų), bananmedžiai, apelsinmedžiai, citrinmedžiai, lauramedžiai, kaktusai, dracenos, kiparisai, vijokliniai augalai. Jau tuomet augo araukarija, ūgiu siekianti antrąjį aukštą. Buvo įrengti nedideli, kanalais sujungti vandens baseinai, virš kurių nutiesti tilteliai. Vandenyje užveistos dekoratyvinės žuvytės. Virš baseinų tryško du fontanai, o tarp jų į trečiąjį baseiną iš po koralų antrojo aukšto uolomis krito vandens krioklys. Baseinėlių vanduo kriokliui atitekėjo iš dvaro tvenkinių. Apačioje Žiemos sodą supo dirbtinės uolienos ir olos. Elena Klotilda minėjo, kad „iš Raudonosios jūros buvo atgabenti gyvi mėlynos spalvos koralai, kuriuos reikėdavo nuolat laistyti vandeniu“ (KMMA, f. 16, b. 127, l. 8). Didžiausioje oloje pavakariais nemokamai buvo vaišinami lankytojai, atvykdavę iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus, o taip pat poilsiautojai iš Palangos. Čia tilpo apie šimtą žmonių. E. K. TiškevičiūtėOstrovska rašė: „Įstiklintas viršuje ir šonuose, visą žiemą išlaikantis kambario temperatūrą, tas didžiulis pastatas iš priekio užapvalintas baliono forma, su galerijomis aplinkui, su fontanu, kaskada, grotomis, pilnas palmių ir žalumos sutelkė šeimos gyvenimą. Ten buvo sėdima, žaidžiama, valgoma. Kai kurios galerijos buvo tokios plačios, kad galėjo tarnauti kaip valgomieji net tuomet, kai svečių būdavo daugiausia. Vakare žiemos sodas buvo apšviestas elektrinėmis lankinėmis lempomis, kas tuo metu buvo labai neįprasta. Tai tikriausiai buvo pirmoji elektros šviesa Rusijos imperijoje. Mūsų vaikiškiems žaidimams žiemos sodas buvo rojumi. Tarp palmių ir subtropinių auga-

49

105. Kretingos dvaro rūmų oranžerija iki Pirmojo pasaulinio karo. Makso Ehrhardto atvirukas. Klaipėda, XX a. pirmoji pusė. KM IF8654 106. Kretingos dvaro Žiemos sodas. Paulinos Mongirdaitės atvirukas. XX a. pr. KM IF44. Muziejuje saugomos vazos, stovinčios ant baliustrados krašto 107. Kretingos dvaro Žiemos sodas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m.


122. Tarybinio ūkio-technikumo pedagogų kolektyvas. Vidos Mockevičienės asmeninis archyvas 123. Tarybinio ūkio-technikumo studentai 124. Žiemos sodo panorama. Fot. Jolanta Klietkutė. 2012 m. 125. Žiemą nuostabiais žiedais pražysta puošniosios strelicijos (Strelitzia reginae), dar vadinamos rojaus paukščio gėlėmis. Fot. Jurgita Tertelienė. 2007 m. 126. Ryškiaspalviais žiedais ir vaisiais lankytojus džiugina paprastasis granatmedis (Punica granatum). Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m. 127. 2013 m. rudenį Lietuvos jūrų muziejus Kretingos muziejui padovanojo septynis Koi karpius (Koi carpio). Japonijoje šios žuvys laikomos meilės ir draugystės simboliu. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m.

54


128. Vienas gražiausių Žiemos sodo spygliuočių augalų – aukštoji araukarija (Araucaria heterophylla). Fot. Jurgita Tertelienė. 2017 m. 129. Iš Japonijos ir Taivano kilęs paprastasis cikas (Cycas revoluta) yra seniausias ir per 90–120 milijonų metų mažiausiai pakitęs augalas žemėje. Fot. Jurgita Tertelienė. 2017 m. 130. Kiekvienais metais sulaukiame mažųjų bananų (Musa acuminata Colla) derliaus. Fot. Jurgita Tertelienė. 2017 m. 131. Pirmieji raudonausiai vėžliai (Trachemys scripta elegans) Žiemos sode apsigyveno 2003 m. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m. 132. Nuo 2014 m. Žiemos sode gyvena eršketinių šeimos žuvis – sterlė (Acipenser ruthenus), vardu Reginas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m. 133. Kretingos muziejaus kolektyvas, 2000 m. Nijolės Vasiliauskienės asmeninis archyvas 134. Kartu su direktore Vida Kanapkiene planuojame darbus Žiemos sode. Fot. Donatas Butkus. 2012 m.

55


160. Vandens malūnas-elektrinė (dešinėje) ir stalių dirbtuvės (kairėje). Nežinomas fotografas. KM IF7214 161. Žiemos sodas. Palubėje kabo dvi elektros apšvietimo lempos. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m. KM P6865/5


PIRMOJI LIETUVOJE ELEKTRINĖ Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei lankas, įrengtas tarp ore esančių anglies strypelių). Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska rašė: „Vakarais žiemos sodas buvo apšviečiamas lankinėmis elektros lempomis, kas tuo laiku buvo labai nepaprasta. Tikriausiai tai buvo ar ne pirma elektros šviesa Rusijos valstybėje.“ (KMMA, f. 16, b. 127, l. 8). Vėliau elektrinėje pagaminta elektros energija pradėta naudoti rūmų patalpoms apšviesti. „Iš pradžių iš to buvo maža naudos, kadangi šviesa mirgėjo ir vargino akis, – toliau prisimena Elena Klotilda TiškevičiūtėOstrovska. – Darbuotis prie šios šviesos buvo neįmanoma. Reikia turėti omeny, kad visa tai vyko prieš keletą dešimtmečių, šio išradimo pradžioje. Mes kantriai laukėme ir po kelių metų patobulintos elektros lemputės mūsų lūkesčius pateisino.“ Elektros jungiklių tuomet nebuvo. Paleidus veikti elektrinę, visos pajungtos lempos sušvisdavo, o elektrinės varikliams sustojus – vienu metu užgesdavo. Aleksandro Tiškevičiaus laikais elektrą tebegamino 6 HP vandens turbina, o Žiemos sodui ir kambariams apšviesti pradėtos naudoti kaitrinės elektros lemputės. Garo varikliui sugedus, nuo 1912 m. energijai išgauti buvo naudojamas lokomobilis. Dvaro elektrinėje elektros energija buvo gaminama ir stalių dirbtuvių įrenginiams sukti, atsiradus kuliamosioms mašinoms, ir joms sukti. Iš viso 1920 m. elektrinė energiją tiekė 150 elektros lempų.

Juozapas Tiškevičius, nuolat domėjęsis naujausiais mokslo ir technikos pasiekimais, diegęs juos savo valdose, tapo pirmosios Lietuvoje elektrinės, kurią įrengė rekonstruotame Kretingos vandens malūno pastate, įkūrėju. Lietuvos centrinio valstybės archyvo byloje „Kretingos elektros stotis“ (f. 388, ap. 1, b. 789, l. 40) Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijos atstovas N. Lukavičius 1920 m. spalio 8 d. rašė: „Elektros stotis pil. Al. Tiškevičiaus dvare, du kilometrų nuo Kretingos geležinkelio stoties, pastatyta 1878 m. (pirmutinė elektros stotis Lietuvoje).“ Deja, kitų šią datą patvirtinančių faktų kol kas nėra. Iš turimų šaltinių žinome, kad dvaro matininkas Jonas Šostakas 1878–1880 m. paruošė projektus tvenkiniams pertvarkyti. Pagal juos tvenkiniai turėjo tapti vandens elektrinės, parko fontanų, krioklio bei dvaro vandentiekio sistemos rezervuaru. Išlikę dvaro kasos išlaidų dokumentai liudija, kad elektrinė buvo įrenginėjama 1883 metais. Darbams vadovavo dvaro inžinierius Kietorovskis, dirbo samdomas mechanikas ir šaltkalvis. Jiems padėjo pagalbiniai darbininkai, kuriems atlyginimą dvaras mokėjo už darbadienius arba atliktą konkretų darbą, pavyzdžiui, detalių parvežimą iš Klaipėdos, krosnies mūrijimą, grindų pakeitimą ir pan. Sofijos Tiškevičienės 1883 m. surašyta pažyma apie išlaidas elektrinės statybai byloja, kad darbų rangovas buvo Vokietijos pilietis Huberis, pagal sutartį už atliktus darbus gavęs 8 548 vokiškas markes (KM GEK30893). Kartu su malūno įrenginiais sumontuota vandens turbina, pastatytas elektros generatorius ir garo variklis, išmūryta krosnis garo katilui, o šalia pastato – aukštas raudonųjų plytų mūro kaminas. Mechanizmai, detalės turbinai, vamzdžiai garo mašinai, mechanizmų diržai ir kitos dalys atvežti iš Klaipėdos. Orinei elektros linijai tarnavo penki mediniai stulpai, kuriuos dvaro darbininkas Kazimieras Žiobakas nudažė žalios spalvos dažais. Elektros laidus grafas, manoma, parsivežė iš Lentvario, kuriame 1882 m. atidarė vinių ir vielos gamyklą. Elektrinės įrenginius suko vandens turbina, o per sausrą ir žiemą – garo variklis, kuriam garą gamino mediena ir durpėmis kūrenamas didžiulis katilas. Elektros energija iš pradžių buvo tiekiama tik Žiemos sodui. Jam apšviesti užteko trijų lankinių, kitaip vadinamų – Voltos, elektros lempų (apšvietimo įtaisas, kuriame šviečia Voltos

162. Grafienės Sofijos Tiškevičienės kvitas dvaro kasos išlaidų knygoje apie išlaidas pirmajai Lietuvoje elektrinei įrengti. 1883 m. KM GEK30893

63


163. Kretingos dvaro Žiemos sodas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m. 164. Dvaro menų festivalio „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“ baigiamasis renginys. Iš kairės: Šarūnė Petruškevičienė, Steponas Zonys, Loreta Piaseckienė, Loreta Ramelienė, Antanas Vinkus, Dalia Kužmarskytė, Vida Kanapkienė, Virginija Kochanskytė. Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m.


KRETINGOS MUZIEJAUS EKSPOZICIJOS

MUZIEJAUS RINKINIAI KRETINGOS KRAŠTO PRIEŠISTORĖ KRETINGOS DVARO ISTORIJA IR KULTŪRA KRETINGOS KRAŠTO ISTORIJA ETNOGRAFIJOS EKSPOZICIJA „SAULĖS RATU“ EMOCINIS PAŽINIMAS MUZIEJUJE


165. Numizmatikos rinkinys. Senoji numizmatikos ekspozicija. Fot. Vytas Karaciejus. 2009 m. 166. Taikomosios dailės rinkinys. Dvarų baldai. XIX–XX a. pirmoji pusė. Senoji rūmų damų buduaro ekspozicija. Fot. Jonas Strazdauskas. 2010 m.


MUZIEJAUS RINKINIAI Dalia Padriezienė,

vyr. fondų saugotoja

nuose surinkti archeologijos radiniai. 1936 metais Muziejus gavo vertingą dovaną – Palangos grafienės Antaninos Tiškevičienės ir jos sūnaus Stanislovo Tiškevičiaus dovanotą senovės gintaro dirbinių kolekciją (gautas 131 dirbinys). Deja, 1937 m. eksponatus kopijoms pasigaminti pasiskolinęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejus vertybių nebegrąžino. Šiandien kolekcija priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui, didžioji jos dalis eksponuojama Palangos gintaro muziejuje. Archeologijos rinkinys komplektuojamas nuo 1958 m., Kretingos muziejui pradėjus organizuoti archeologinius tyrinėjimus. Pradžioje jiems vadovavo Lietuvos istorijos instituto archeologai, vėliau – kraštotyrininkas, archeologas mėgėjas Ignas Jablonskis, nuo 1988 m. archeologijos objektus savarankiškai tiria Muziejaus darbuotojai. Rinkinyje saugomi Reketės, Pryšmančių I ir II, Ėgliškių (Andulių), Kašučių, Gintarų, Kvecių, Kretingos (Padvarių), Lazdininkų (Kalnalaukio), Kalnuvėnų kapinynų, Padvarių, Šlikių, Sūdėnų, Ėgliškių pilkapynų, Palangos neolitinės stovyklavietės, Imbarės, Kartenos ir Sauserių piliakalnių, Šliktinės aukojimo vietos, Kretingos dvarvietės ir senamiesčio tyrinėjimuose aptikti pavieniai radiniai ar jų komplektai. Dalis jų vienetiniai, unikalūs. Numizmatikos rinkinyje – daugiau nei 4 400 eksponatų. Vertingiausia dalis – devyni sidabro monetų lobiai (2 875 monetos) iš Baublių ir Gargždų (1937 m.), Kvecių (1959 m.), Kunigiškių (Palangos) ir Kretingos (1962 m.), Genčų (1963 m.), Lazdininkų ir Salantų (1964 m.), Kašučių (1970 m.). Monetos kaldintos Vilniuje, Karaliaučiuje, Rygoje, Krokuvoje, Torunėje, Gdanske ir kituose miestuose, naudotos Lenkijos–Lietuvos valstybėje ir Prūsijos karalystėje. Seniausias ir vertingiausias – Kunigiškių (Palangos) lobis, kurį sudaro Aleksandro ir Žygimanto pusgrašiai ir šilingai, datuojami 1414–1529 metais. Dydžiu ir aukšta sidabro praba iš kitų išsiskiria Salantų lobis, kurį sudaro XVII–XVIII a. antrąja puse datuojamos monetos, kaldintos Olandijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Ispanijoje. Kolekcijai priklauso daugiau kaip 1150 pavienių monetų. Pajūrio regiono savitumą atskleidžia Etnokultūros rinkinys, pradėtas kaupti nuo Muziejaus įkūrimo pradžios. Šiandien jame daugiau kaip 4 330 eksponatų. Didesnė jų dalis – XVIII a. pab.–XX a. pirmosios pusės valstiečių tradicinės kultūros objektai, išskirstyti į atskirų liaudies buities eksponatų grupių kolekcijas. Linų pluošto apdirbimo įrankių kolekcija gausiausia, vertingiausias jos eksponatas – seniausias Lietuvoje įrankis linams apdirbti – jėkelis, datuojamas 1741 metais. Unikali parakinių ir tabokinių,

Muziejus prasideda nuo pirmo eksponato. Jų rinkimas, saugojimas ir tyrinėjimas – tai tarsi laiko šukių dėlionė, kuri su eksponatų gausa ir įvairove sudaro krašto ir tautos istorijos, gyvensenos, papročių ir tradicijų kaleidoskopą. Kretingos muziejus, užimantis svarbią vietą Lietuvos muziejų sistemoje, supažindina lankytojus su Šiaurės Vakarų Lietuvos pajūrio regionui būdingu materialinės ir dvasinės kultūros palikimu, kurį atskleidžia daugiau nei 78 tūkstančius eksponatų turintys Archeologijos, Ikonografijos, Dokumentų, Spaudinių, Istorinės buities, Vaizduojamosios ir taikomosios dailės, Faleristikos, Mažosios architektūros, Bonistikos, Numizmatikos, Etnokultūros ir Tekstilės rinkiniai. Gausiausias – Ikonografijos rinkinys, jame – pusė (apie 40 000) visų Muziejaus eksponatų: fotografijų negatyvai ir pozityvai, atvirukai, fotoatvirukai, devociniai paveikslėliai, vizitinės ir kitos kortelės, žyminiai ženklai. Rinkinys aprėpia plačiausius Šiaurės Vakarų Žemaitijos istorijos aspektus, mena iškilius žmones, supažindina su išnykusiais ar atgimusioje Lietuvoje sukurtais kultūros paveldo objektais. Vertingiausi – 1940 m. į Muziejų patekę grafų Tiškevičių fotografijų albumai ir pavienės fotografijos, kuriose įamžinti Tiškevičių šeimos nariai, giminės, artimieji ir draugai, gyvenamieji ir poilsiui skirti pastatai, vietovės. Grafus fotografavo pirmoji Lietuvoje moteris fotografė Paulina Mongirdaitė ir pirmasis Kretingos fotografas Ignas Stropus, tačiau labiausiai jie mėgę fotografuotis Klaipėdos, Vilniaus, Sankt Peterburgo, Rygos fotografijos paviljonuose. Rinkinyje yra kelios iš Tiškevičių giminės kilusio garsaus fotografo Benedikto Henriko Tiškevičiaus darytos nuotraukos. Įdomus Aleksandro Tiškevičiaus Pirmojo pasaulinio karo metais sukauptų atvirukų ir fotografijų rinkinys. Dokumentų rinkinys, kuriame yra apie 10 000 eksponatų, pasakojančių apie valstiečių, miestelėnų, miestiečių, dvaro, dvasininkijos gyvenimą nuo XIX a. antrosios pusės iki šių dienų, pradėtas kaupti XX a. antrojoje pusėje. Vertingiausi dokumentai – Salantų bažnyčios 1641– 1712 m. sutuoktuvių metrikų knyga, Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios 1793–1821 m. krikšto metrikų knyga, kurioje yra įrašas apie būsimojo vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus krikštą. Daug vertingos krašto istorijai medžiagos yra Kretingos dvaro išlaidų registracijos knygose, ūkiniuose dokumentuose ir asmeninėje korespondencijoje. Svarbius lietuvių tautos istorijos faktus iliustruoja sovietų okupacijos, tremties ir rezistencijos dokumentai. Daugiau kaip 8 000 eksponatų sudaro Archeologijos rinkinį, kuriam pradžią davė 1935 m. ardomuose kapiny-

67


172. Akmens amžiaus ir ankstyvųjų metalų laikotarpio ekspozicija. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m. 173. Vėlyvojo geležies amžiaus ekspozicija. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m.


KRETINGOS KRAŠTO PRIEŠISTORĖ Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei Ekspozicija veikia Kretingos dvaro rūmų pusrūsiuose, kuriuose grafų Tiškevičių laikais buvo dvariškių (tarnautojų ir tarnų) virtuvė, valgomasis, kamara, poilsio kambariai ir dvaro vaistinėlė. Ekspoziciją 2012 m. projektavo dizaineris Anatolijus Klemencovas, o 2012–2014 m. rengė muziejininkas Donatas Butkus. Joje eksponuojami archeologiniai radiniai, jų replikos, maketai ir pagalbinė ikonografinė medžiaga pasakoja apie Vakarų Lietuvos pajūrio regiono ir Kretingos krašto gyventojų materialinę kultūrą nuo seniausiųjų laikų iki XIII amžiaus po Kristaus. Seniausi eksponatai – klintys su faunos liekanomis (suakmenėjusiais koralais ir moliuskais), ledynmečiu atneštos iš Skandinavijos kalnų. Paskutinio ledynmečio pabaigoje ir atšilusio klimato pradžioje gyvenusius gyvūnus mena Kurmaičių, Kunigiškių ir Bajorų karjeruose aptiktos gauruotojo mamuto griaučių liekanos: stuburo slankstelis, kaukolės viršutinė dalis ir ilties gabalas. Įdomios yra 5000–2500 metais pr. Kristų augusių ąžuolų kamienų, rastų Minijos žvyro telkinyje prie Kartenos, nuopjovos. Seniausi pajūrio krašto gyventojai buvo klajokliai medžiotojai ir žvejai. Apie neolito laikotarpiu, IV–III tūkstantmetyje pr. Kr., prie jūros gyvenusius žmones byloja Palangos (prie Rąžės upės) ir Šventosios senovės stovyklavietėse aptikti ginklai, darbo įrankiai ir namų apyvokos reikmenys. Tai medinė kultuvė, kauliniai kirvukai, peikena, skobteliai, ietigalis ir strėlių antgaliai, iš rago pagaminti kirvis ir kaplys, akmeniniai skobtai ir gludintuvai, įtveriamieji kirviai ir kapliai, kirviai ir kaplys su pragręžta skyle kotui, titnaginiai gremžtukai, gramdukai, peilis, strėlių antgaliai, ietigalis ir kirveliai. Jau tuo metu žvejybai žmonės mokėjo pasidirbinti tinklą, kuriam panardinti naudojo akmeninius

pasvarus, o virš vandens jį laikydavo pušies žievės plūdės. Iš gintaro jie gamino amuletus, kabučius, sagutes ir vamzdelinius karolius, o iš molio lipdė puodus, dubenėlius taukiniams šviestuvams. Remiantis profesorės Rimutės Rimantienės atliktų senovės stovyklaviečių archeologinių tyrinėjimų duomenimis, buvo sukurtas ir eksponuojamas Šventosios stovyklavietės maketas. Ekspozicijos centrinėje dalyje stovi medinė stulpinė skulptūra, išdrožta pagal IV tūkstantmečio pr. Kr. I ketvirčiu datuojamą radinį Šventosios gyvenvietėje, siejamą su senovės gyventojų tikėjimu. Vėlyvajame neolite iš Vidurio Europos atsikėlė virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros gentys. Jie buvo klajokliai, gyvulių augintojai, raiteliai. Šios kultūros atstovus mena akmeninė buožė, keraminė taurė su virveliniu ornamentu, akmeniniai pentiniai laiviniai kirviai (dalis jų su liejimo siūlės imitacija), akmeniniai dviašmeniai kirviai. Žymiai daugiau žinių teikia metalų laikotarpio – žalvario ir geležies amžių – archeologijos paminklai, pasakojantys apie I tūkst. pr. Kr.–XIII a. po Kr. materialinės kultūros palikimą. Ekspozicijoje matome Ankštakiuose, Rūdaičiuose, Kurmaičiuose, Kalgraužiuose, Sauseriuose, Pryšmančiuose ir Gribžinuose aptiktus ankstyvųjų metalų laikotarpio dirbinius: žalvarinius smeigtukus įvijine galvute, vario lydinio įmovinius kirvius, bronzinius įmovinius ietigalius, geležinę adatą, ankstyvojo geležies amžiaus keramines urnas iš Šlikių ir Rūdaičių pilkapių. Ėgliškių kaime, šalia Kretingos, archeologai ištyrė pilkapyną, kuriame buvo mažiausiai septyni pilkapiai – kolektyvinio laidojimo paminklai. Ekspozicijoje esančiame

174. Senojo ir vidurinio geležies amžių ekspozicija. Fot. Jolanta Klietkutė. 2013 m.

71


194. Chodkevičių salės fragmentas. Baldai. XVIII–XIX a. KM GEK451, 454, 455. Grafų Chodkevičių giminės herbas (dail. Andrius Miežis). Drobė, akrilas. 2012 m. KM GEK27577. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m.


KRETINGOS DVARO ISTORIJA IR KULTŪRA Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei

Ekspozicija veikia Kretingos dvaro rūmų pagrindiniame korpuse. Grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais reprezentacinio korpuso antrajame aukšte buvo vaikų ir guvernančių gyvenamosios patalpos, o XX a. pirmojoje pusėje čia gyveno grafienė Marija Tiškevičienė su vaikais. Antrojo aukšto vestibiulyje prasidedanti ekspozicija pasakoja, kad Kretingos dvaras įkurtas XV a. Lietuvai atgavus iš Vokiečių ordino nedidelį pajūrio ruožą. Dvaras buvo reikalingas Kretingos apylinkės žemėms administruoti ir Lietuvos–Vokietijos sienai kontroliuoti. Iš pradžių jį valdė Plateliuose rezidavę Žemaičių seniūnai Kęsgailos, o nuo 1532 m. valdą administravo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Žygimanto Senojo (1467–1548) ir Žygimanto Augusto (1520–1572) skiriami vietininkai. Dvarui priklausančių žemių ribas galima pamatyti apie 1861 m. sudarytame Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos dvaro valdų plane. Šalia esančiame koridoriuje eksponuojami matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. sudaryti Kretingos grafystės, dvaro ir miesto planai, fotografės Paulinos Mongirdaitės apie 1910 m. darytos Kretingos turgaus aikštės nuotraukos, 1879– 1899 m. parengti Dimitravo, Genčų ir Pryšmančių palivarkų planai, 1904 m. Aleksandro Tiškevičiaus užsienio pasas, Brėvikių (Alsėdžių vls.) dvarininko Stanislovo Narutavičiaus 1910 m. birželio 3 d. laiškas A. Tiškevičiui dėl jų įkurtos Telšių lenkų gimnazijos išlaikymo, A. Tiškevičiui atsiųstas kvietimas į 1913 m. vasario 20 d. Petropavlovsko sobore rengiamas gedulingas mišias Romanovų dinastijos carams, imperatoriams ir imperatorėms atminti, Sofijos Tiškevičienės 1887 m. liepos 1 d. iš Krokuvos į Palangą vyrui Juozapui Tiškevičiui siųstas laiškas. Tarp šių eksponatų – unikalūs dokumentai: kunigaikščio Mykolo Juozapo Masalskio 1761 m. kovo 30 d. raštas, kuriame Karolštato (Kretingos) magistratui nurodoma neapkrauti mokesčiais vokiečių amatininkų, o siekiant mieste išvengti gaisrų – visuose namuose išmūryti virš stogų kaminus ir atsisakyti šiaudų dangos, taip pat Telšių žemės teismo 1815 m. rugsėjo 6 d. parengta ginčo tarp Kretingos bernardinų vienuolyno ir Kretingos dvaro savininko Platono Zubovo dėl kasmetinės duoklės mokėjimo vienuolynui tiriamoji medžiaga, paruošta išsiųsti Vilniaus aukščiausiajam teismui.

Grafai Chodkevičiai Nuo 1572 m. iki 1622 m. Kretingą valdė viena galingiausių ir įtakingiausių Lietuvos didikų Chodkevičių giminė. Ryškiausią pėdsaką istorijoje paliko Žemaičių seniūnas, Vilniaus vaivada, Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621). Jis Kretingoje 1602–1617 m. pastatė bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną, 1609 m. Kretingai suteikė Magdeburgo teisę ir įsakė šalia bažnyčios pastatyti miestą, kurį pavadino Karolštatu, įkūrė mokyklą ir prieglaudą. Ekspozicijai skirtos dvi nedidelės salės, kuriose matome Chodkevičių herbą (piešė dailininkas Andrius Miežis), giminės genealoginį medį, Jono Karolio Chodkevičiaus ir jo pirmosios žmonos Sofijos Mieleckaitės portretus.

77

195. Nežinomas skulptorius. Šv. Marija Antiochietė. XVII a. KM GEK1894 196. Koridoriuje eksponuojami grafų Tiškevičių asmens dokumentai, kunigaikščio M. J. Masalskio 1761 m. raštas, Telšių teismo 1815 m. tiriamoji medžiaga dėl duoklės mokėjimo vienuolynui. Fot. Jolanta Klietkutė. 2013 m.


211. Ūkvedžio namo kiemas prieš restauravimą. Fot. Jolanta Klietkutė. 2012 m. 212. Ūkvedžio namo kiemas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m.


KRETINGOS KRAŠTO ISTORIJA Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei

Dvariškiai

Ūkvedžio namas – istorinę ir architektūrinę vertę turintis pastatas, pastatytas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje. 1838 m. rekonstruotas, pritaikytas laikinai dvaro valdytojų rezidencijai. Jame įrengta nedidelė puošni salė su sienine tapyba, kurią dekoravo dailininkas profesionalas, gerai susipažinęs su XVIII a. pab.–XIX a. Vidurio Europos, ypač Anglijos, interjerų dekoravimo principais. 1885 m. namas atnaujintas. Čia gyveno dvaro tarnautojai, veikė dvaro ūkvedžio būstinė, skalbykla, dvaro savininkų lengvojo automobilio garažas, daržininkystės skyriaus staliaus dirbtuvės. Pastato kieme stovėjo akmenų mūro tvartų pastatas, kur buvo auginami žirgai ir gyvuliai, kurių produkcija (pieno, mėsos produktai) buvusi skirta dvaro savininkų šeimynai. 1944 m. pab.–1945 m. pr. pastate įsikūrė Raudonosios armijos ligoninė, o sovietmečiu – Kretingos tarybinio ūkio kontora, vaikų darželis, apylinkės tarybos būstinė, gyveno darbininkų šeimos. Kieme stovėjęs tvartas nugriautas. 1996 m. pastatas įrašytas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis 2012–2015 m. renovuotas (architektas Juozas Tilvikas, darbų vykdytojas – uždaroji akcinė bendrovė „Pajūrio restauratorius“). Jame įrengta ekspozicija „Kretingos krašto istorija“ (projektavo ir rengė Jurgio Vroblevičiaus dizaino studija), čia įsikūrė ir Kretingos muziejaus administracija. Pastato pusrūsiuose – pagrindinė ekspozicijos dalis, pasakojanti apie dvariškius, dvaro verslus, Kretingos fotografus, miesto praeitį, švietimą, pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Priestate esanti kita ekspozicijos dalis supažindina lankytojus su pokario Kretingos socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu gyvenimu, pasipriešinimu okupaciniam režimui, Atgimimu ir tremties istorija.

Gausiausias tarnautojų būrys buvo Juozapo Tiškevičiaus laikais (1874–1891 m.): dvaro ir palivarkų ūkvedžiai, iždininkas-kasininkas, raštininkas, matininkas, inžinierius, gydytojas, daržininkas, girininkai, medžioklis, rūmų ekonomė, vaistininkė, šveicorius, kambarinės ir guvernantės. Gyveno jie ūkvedžio name, rūmuose, šveicoriaus ir daržininko name, mieste stovėjusiuose dvaro statytuose namuose. Visi priklausė bajorų arba miestiečių luomui, buvo išsilavinę, vadovavo ūkinei dvaro veiklai, vykdė finansinę valdos apskaitą, prižiūrėjo miškus ir dvaro infrastruktūros objektus, auklėjo ir mokė grafų vaikus. Dvaro administracijos veiklą atspindi kumečio Jurevičiaus 1910 m. išmokų knygelė, žymeklis kertamai J. Tiškevičiaus miškų medienai ženklinti, aliejaus dirbtuvių „Oelit“ darbininko Balio Dziubinskio 1925 m. atsiskaitymo knygelė, grafų Tiškevičių herbinis spaudas pašto siuntoms antspauduoti, grafienės Sofijos Tiškevičienės 1891– 1893 m. išlaidų dienynas, firminis dvarininko Aleksandro Tiškevičiaus kanceliarijos vokas. Ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje paliko iš Vamberko (Čekija) 1884 m. atvykusi dvariškių Suchanekų šeima. Apie jos pirmtaką, dvaro stalių ir rūmų orkestro muzikantą Pranciškų Suchaneką (1852–1922), pasakoja jo ir žmonos nuotraukos, Ant. Vondračeko knygyne Vamberke įsigytos 1872–1875 m. Prahoje išleistos knygos, fleitos, kuriomis Pranciškus grojo rūmų orkestre. Kretingoje gimusį ir iš tėvo amatą bei pomėgį muzikai paveldėjusį Vladislovą Suchaneką mena staliaus įrankiai, buities reikmenys, iš Čekijos 1903 m. parsivežta Otomaro Lederhoferio dirbtuvėse Prahoje pagaminta armonika, jo

213. Ūkvedžio namo kiemas restauravimo metu. Fot. Daiva Jazbutytė. 2014 m. 214. Iš akmenėlių išdėliota data „1838“ ūkvedžio namo šiaurinėje sienoje. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m.

83


248. Dvaro malūnas-elektrinė prieš restauravimą. Fot. Jolanta Klietkutė. 2008 m. 249. Restauruotas dvaro malūno-elektrinės pastatas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m.


ETNOGRAFIJOS EKSPOZICIJA „SAULĖS RATU“ Nijolė Vasiliauskienė,

Etnokultūros skyriaus vedėja Etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“ atidaryta 2011 metų balandžio 15 dieną buvusiame Kretingos dvaro vandens malūne, kuris XVI a. buvęs medinis, XVIII a. IV ketvirtyje, dvarą valdant Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui, išmūrytas iš akmenų. Grafas Juozapas Tiškevičius malūną rekonstravo, pristatė fachverkinio stiliaus antrąjį aukštą. 2001–2003 metais Kultūros vertybių departamento lėšomis likviduota avarinė pastato būklė, 2010–2011 metais, vykdant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansuotą projektą „Kretingos dvaro sodybos paminklinių pastatų renovavimas ir pritaikymas turizmui“, malūno pastatas rekonstruotas, erdvės pritaikytos Etnografijos ekspozicijai įrengti. Ekspozicijos tikslas – perteikti Žemaitijos krašto etninės kultūros turtingumą, išskirtinumą, supažindinti lankytojus su žemdirbių buitimi, darbais ir papročiais, kalendorinėmis šventėmis, jų sąsajomis su ūkio darbais, pristatyti vertingiausius etnografijos, liaudies meno eksponatus. Ekspoziciją „Saulės ratu“ sudaro penkios dalys: „Budinam žemelę“, „Pavasario ir vasaros džiaugsmai ir rūpesčiai“, „Rudens gėrybės“, „Linelis dengia, linelis rengia, linelis vestuves kelia“, „Gyvename šviesos ir užgimimo laukimu“, kurias pristato etnografijos eksponatai, tekstai, fotonuotraukos ir filmuota medžiaga. Nuotraukos gautos iš Lietuvos nacionalinio ir Šiaulių „Aušros“ muziejų, filmuota medžiaga – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinio kultūros centro. Ekspozicijos centre – simbolinis metų laikų ir žmogaus gyvenimo ratas, kuriuo vedamas lankytojas. Kasmetį laiko ratą pradedame nuo Žemaitijoje šauniai iki šių dienų senąsias tradicijas išlaikiusių Užgavėnių švenčių. Po žiemos žemdirbiui labai svarbu prikelti žemelę iš miego, kad ji vėl atgytų ir duotų gausų derlių. Tad ankstyvą pavasarį žemė budinama trankia švente. Užgavėnes pristato senosios, originalios nagingų meistrų pagamintos, ne vienerius metus naudotos Užgavėnių kaukės (datuojamos XIX a. vid.–XX a. pr.; dvi kaukės iš Skuodo r., kitos – iš Kretingos r.). Autoriai: Juozas Kužys, Petras Jakumas, Kazimieras Gliožeris, Donatas Žibinskas, Antanas Burba, Valerijonas Viluckis, Adolfas Andriejus Viluckis. Didelė dalis kaukių fotografijų puikuosis Mariaus Jovaišos albume „Neregėta Lietuva“, o parodos „Neregėta Lietuva“ reklaminį plakatą puošė Juozo Kužio, gyvenusio Narvydžių kaime, Skuodo rajone, išdrožta ličyna.

250. Dvaro malūnas-elektrinė po pirmojo restauravimo darbų etapo. Fot. Jolanta Klietkutė. 2008 m. 251. Restauruotas dvaro malūnas-elektrinė. Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m. 252. Amatų mugė „Suku, suku darbų malūnėlį“. Fot. Jolanta Klietkutė. 2012 m.

95


271. Interaktyvus Salaspilio mūšio pristatymas. Fot. Jolanta Klietkutė. 2017 m.


EMOCINIS PAŽINIMAS MUZIEJUJE Danutė Šorienė,

vyr. muziejininkė-istorikė,

Jurgita Tertelienė,

Gamtos skyriaus vedėja,

Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei Didžiausias iššūkis muziejui – užmegzti kuo artimesnius ryšius su lankytoju, sudominti jį, suteikti kuo daugiau vertingos informacijos: šiandien lankytojui neužtenka statiško įdomių ir retų eksponatų demonstravimo ekspozicijoje. Vienas iš būdų paįvairinti informacijos sklaidą – interaktyvūs sprendimai nemonotoniškai ir įdomiai pateikti kuo daugiau žinių, įvesti žaidybinius elementus, atsižvelgiant į lankytojų amžių bei interesus. Muziejus įgyvendino keturis projektus inovatyvioms technologijoms ekspozicijose įdiegti. Pirmoji kregždė – „Emocinis pažinimo efektas muziejuje“ (projekto vadovė – Dailės skyriaus vedėja Danutė Šorienė), įgyvendintas dviem etapais – 2015 m. ir 2016 m., finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Kretingos rajono savivaldybės. Jam pradėta ruoštis 2012 m., kai Muziejus, Lietuvos dailės muziejui tarpininkavus, gavo teisę pasigaminti žymaus flamandų dailininko Peterio Snayerso (1592–1667) XVII a. nutapytos batalinės kompozicijos paveikslo „Salaspilio mūšis“ išdidintą kompiuterinę kopiją (3 x 4,5 m). Tada ieškota būdų, kaip sudominti lankytoją, kad jis kuo ilgiau sustotų prie paveikslo, kuo daugiau sužinotų apie jame užfiksuotą įvykį, jo istorinę reikšmę. Tai problemai išspręsti pasitarnavo minėtas projektas: Muziejaus ekspozicijoje „Kretingos dvaro istorija ir kultūra“ įrengtas kompiuterinis terminalas, suteikiantis galimybę patiems lankytojams „prakalbinti“ paveikslą, įsigilinti, gauti žinių trisdešimčia temų. Peterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“ vaizduoja 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilyje įvykusį lemiamą mūšį tarp Lietuvos ir Švedijos kariuomenių. Jame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, vadovaujama didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, nugalėjo triskart didesnę švedų armiją, kurią į mūšį vedė karalius Karolis IX. Šaltiniai teigia, kad prieš kovą J. K. Chodkevičius meldė Švč. Mergelės Marijos pagalbos, o pasiekęs pergalę pasižadėjo pastatyti Kretingoje naują pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną. Šį pažadą jis ištesėjo 1607–1617 metais. 2015 m. vienoje iš ekspozicijos „Kretingos dvaro istorija ir kultūra“ salių įrengtas interaktyvus stalas, kuriuo naudodamasis lankytojas pats gali sužinoti įdomiausius

Kretingos dvaro istorijos faktus. Jame įdiegti trys žaidimai: lankytojai gali pabandyti surinkti valstiečių dvarui mokėtą činšą – natūrinę duoklę už žemę, pataisyti fontano mechanizmą, kad jis vėl pradėtų veikti, pagelbėti dvariškio šuniui parnešti medžioklio nušautą antį. Lankytojams įdomi viktorina „Pasitikrinkite, ką žinote apie Kretingos dvarą ir jo savininkus“. Pritrūkus žinių, gelbsti trys monitoriai: čia itin daug informacijos apie dvaro sodyboje stovėjusius ir šiandien stovinčius pastatus ir statinius bei jų nuotraukos. 2017 m. įgyvendintas projektas „Kretingos muziejaus Žiemos sodo ekspozicijos papildymas inovatyviomis technologijomis“ (projekto vadovė – Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė), kurį taip pat finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kretingos rajono savivaldybė, suteikė galimybę Muziejui nusipirkti planšetinių kompiuterių. Žiemos sodo lankytojas kompiuteryje gali pats apžiūrėti jį dominančius augalus ir gauti aktualią informaciją lietuvių ir anglų kalbomis: pakanka įvesti augalo numerį (1–97) ir įrenginys parodo informaciją apie augalą (pavadinimą, kuriuose kraštuose auga, kaip žydi ar nokina vaisius, kokios priežiūros reikalauja ir t. t.). Vaikai ir jaunimas gali susipažinti su Žiemos sodo augmenija žaisdami interaktyvius pažintinius žaidimus „Surask mano žiedą / vaisių“ ir „Aš naudingas ar nuodingas?“ 2018 m. ekspoziciją praturtino Lietuvos kultūros tarybos ir Kretingos rajono savivaldybės finansuotas projektas „Kretingos dvaro istorijos ir kultūros ekspozicijos atnaujinimas inovatyviomis technologijomis“ (vadovas – direktorės pavaduotojas Julius Kanarskas): Klaipėdos dizaino centras (direktorius Vakaris Bernotas) interaktyvios multimedijos priemonėmis pagal Sofijos Horvataitės (Tiškevičienės) 1857–1858 m. kelionės po Europą dienoraštį sukūrė animacinį filmą, pasakojantį apie aplankytas vietoves ir vietas, lankytinus objektus, kelionėje patirtus įspūdžius. Kretingos muziejus, siekdamas skatinti emocinį muziejinių vertybių ir krašto istorijos pažinimą, ateityje lankytojui tikisi pateikti dar ne vieną staigmeną.

101


272. Kretingos dvaro ūkvedžio namo Tapybos salės lubos. Fot. Jolanta Klietkutė. 2016 m.


DVARO MĮSLĖS

SUGRĮŽUSIOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RELIKVIJOS PRAKALBINTI KRETINGOS MUZIEJAUS TAPYBOS EKSPONATAI GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KOPLYČIOS PASLAPTIS ATVĖRUS MĮSLINGAS EKSPONATAS – GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KARŪNA


273. Aleksandro Tiškevičiaus šeima. Iš kairės į dešinę stovi žmona Marija (1866–1939), Aleksandras Tiškevičius, sūnūs Stanislovas (1888–1965) ir priekyje Kazimieras (1896–1941); sėdi dukros Aleksandra (1893–1983), Ona Marija (1897–?), Izabelė (apie 1900–?), uošvis Stanislovas Puslovskis (1820–?), ant grindų – sūnus Jurgis (1899–1939). Fot. Paulina Mongirdaitė. Palanga, apie 1905 m. KM IF6878


SUGRĮŽUSIOS GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ RELIKVIJOS Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei Antrasis pasaulinis karas ir 1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija sugriovė daugelio Lietuvos gyventojų gyvenimą, negailestingai naikino per šimtmečius susiklosčiusias tradicijas. Šioje nacių ir bolševikų surengtoje mėsmalėje atsidūrė ir Kretingos grafai Tiškevičiai. Marija Tiškevičienė (1866–1939) karo pradžioje išvyko į Varšuvą ieškoti joje tarpukariu atsidūrusių vaikų – dukterų, sūnų Stanislovo ir Jurgio. Deja, ši kelionė buvo lemtinga: grafienė į Kretingą negrįžo, – mirė Lenkijoje. Palaidota seniausiose ir svarbiausiose Varšuvoje Povonzkų kapinėse. Kretingos grafą Aleksandrą Tiškevičių (1864–1945) enkavedistai 1940 m. iškeldino iš rūmų, leisdami apsigyventi ūkvedžio name, o po to – Pryšmančių dvare. Tačiau netrukus enkavedistai Pryšmančius pavertė pasienio zona, iš kurios evakavo visus gyventojus, todėl 1941 m. grafas atsidūrė Židikų dvare, kurį jo žmona buvo gavusi kaip kraitį iš tėvo Stanislovo Puslovskio. Iškraustydami iš Kretingos enkavedistai Aleksandrui Tiškevičiui leido pasiimti asmeninius daiktus ir šeimos relikvijas. Turtas nacionalizuotas: dalis vertybių perduota Vytauto Didžiojo kultūros, Telšių Žemaičių „Alkos“ ir Kretingos muziejams, kita dalis – išgrobstyta. Prabėgus 75-eriems metams nuo šių įvykių, Kretingos muziejų pasiekė informacija, kad iš Kretingos išsivežtus grafo Aleksandro Tiškevičiaus asmeninius daiktus ir šeimos relikvijas išsaugojo Židikų dvaro ūkvedys Bronislovas Vaitkevičius. Jam grafas juos paliko 1944 m. rudenį traukdamasis į Vokietiją, kurioje 1945 m. gegužės 27 d. mirė ir buvo palaidotas Elstene. Ilgus dešimtmečius grafų Tiškevičių šeimos daiktus ir relikvijas saugoję ūkvedžio Bronislovo Vaitkevičiaus palikimo paveldėtojai sutiko juos perleisti Kretingos muziejui, jau įsikūrusiam atgimusiame Kretingos dvare. Kretingos rajono savivaldybės tarybai bei Savivaldybės administracijai pritarus ir suteikus finansavimą, į Kretingos dvarą 2016 m. pabaigoje sugrįžo 37 grafų Tiškevičių šeimos kultūros vertybės bei keturios fotografijos ir atvirukai, susiję su grafų Tiškevičių Židikų ir Darbėnų dvarų ūkvedžiais Bronislovu Vaitkevičiumi ir Vladislovu Bortkevičiumi. Vertybės priklausė dviem grafų Tiškevičių giminės kartoms: pirmajai grupei priskiriami 1855–1890 m. datuojami Juozapo ir Sofijos Horvataitės Tiškevičių asmeniniai daiktai, antrajai – Kretingą paveldėjusio vyriausiojo sūnaus Aleksandro Tiškevičiaus šeimos nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio naudoti daiktai.

274. Ženklelis su erelio (Lenkijos karalystės herbo) atvaizdu. XVIII–XIX a. Sidabras, auksavimas. KM IB16. Fot. Julius Kanarskas. 2017 m. 275. Sofija ir Juozapas Tiškevičiai. Fot. Oto van Bošas. Frankfurtas prie Maino, 1882–1885 m. KM IF6831

105


298. Nežinomas dailininkas. Madona su miegančiu kūdikiu. Drobė, aliejus. XVII a. KM GEK439. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m.


PRAKALBINTI KRETINGOS MUZIEJAUS TAPYBOS EKSPONATAI Danutė Šorienė,

vyr. muziejininkė-istorikė

gėjas muziejininkas Pranas Genys (1902–1952) 1940 m. spalio 8 d. rašė Kauno valstybiniam kultūros muziejui: „Kretingoj iš grafo Tiškevičiaus [meno turtų] liekanų gavau apie 20 portretų. Daugiau nieko. Tačiau atrodo, kad grafas Tiškevičius turėjo ne tik portretus. Lankantis pasienio viršininko štabe, matėme gražių kilimų, stilingų baldų, marmuro staliukų ir kt. Į rūmus įeiti neleidžia. Teko girdėti, kad ten yra vienas kambarys visokio turto prikrautas ir uždarytas.“ 1940 m. spalio 19 d. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, atstovaujama Adolfo Nezabitausko ir Vytauto Kazimiero Jonyno, įgaliojo Viktorą Lingį (Kretingos muziejaus vedėjas 1936–1940 m.) ir Fabijoną Šulcą (dailininkas, Kretingos gimnazijos piešimo ir braižybos mokytojas 1932–1949 m.) Kretingos dvaro rūmų paveikslus, skulptūras ir kitus meninės reikšmės turinčius daiktus parvežti į Kretingos muziejų. Iš lapkričio 6 d. A. Nezabitausko ir V. K. Jonyno rašto, adresuoto Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos viršininkui, aišku, kad V. Lingiui nepavyko iš Raudonosios armijos dalinio užimto Kretingos dvaro išvežti visų meno kūrinių. Kultūros paminklų apsaugos įstaigos nurodymu, „saugumo ir priežiūros sumetimais“ dalis meno vertybių tais pačiais metais paimtos iš nedidelio Kretingos muziejaus ir perduotos Kauno ir Telšių muziejams: šiandien Žemaičių muziejuje „Alka“ yra devyni paveikslai (portretai), nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – penkiolika. Grafas Aleksandras Tiškevičius tarpukariu besikuriančiam Karo muziejui padovanojo Vladislovo Leščinskio (1852– 1916) paveikslą „Napoleono deklaracijos paskelbimas 1812 m. Vilniaus katedroje“. Kretingos muziejuje likę dailės kūriniai į gaunamų eksponatų knygas įrašyti tik 1954–1957 metais. 2005 m. Muziejuje dirbę Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro menotyrininkai-restauratoriai surašė eksponatų defektinius aktus, padėjo papildyti paveikslų aprašymus. Medžiaga apie muziejuje saugomus XVI– XVIII a. paveikslus, kurie ne vienas papuoštų ir nacionalinių muziejų sales, kaupiama ir pildoma iki šiol. Žinoma, kad grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) dvaro rūmuose turėjo koplyčią, išpuoštą meno kūriniais. Anot kunigo Petro Ruškio, „naminėje koplyčioje, kurioje kartais laikydavosi šv. Mišios, ypatingai pasižymi savo gražumu keturių evangelistų paveikslas Le Valentin darbo. Įdomios čia ir stacijos (Kryžiaus kelio stotys), kaipo vienos iš

Vaizduojamosios dailės rinkinyje yra keletas įdomių XVI–XVIII a. tapybos kūrinių. Tai daugiausia grafams Tiškevičiams priklausiusios, Kretingos ir Palangos dvaruose buvusios meno vertybės. Kiek jų buvo ir kokios, sužinoti nepaprastai sunku. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys rašo: „Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tie patys Tiškevičiai susirinko vertingiausius meno kūrinius iš visų savo dvarų dabartinės Lietuvos teritorijoje. Karui pasibaigus, viską sugebėjo parsigabenti iš jau bolševikinės Rusijos. Tačiau tų vertybių negrąžino į atgautus dvarus, nes, kaip dauguma buvusių feodalų, įtartinai žiūrėjo į nuo Lenkijos atsiskyrusią Lietuvą. Tad visi meno kūriniai buvo įkurdinti Tiškevičių rūmuose Varšuvoje. Tačiau jau pirmosiomis karo dienomis viskas sudegė – ir rūmai, ir tai, kas juose buvo.“ (Savaitė, 2012 m.) Kiekvienas tapybos kūrinys turi savo unikalią istoriją, ne visada užrašytą muziejų eksponatų knygose. Kartais, bendradarbiaujant su menotyrininkais, kitais muziejais, pasiseka surinkti šiek tiek įdomios medžiagos apie vieną ar kitą kūrinį. 1940 m. sovietai, okupavę Lietuvą, ėmėsi dvarų meno vertybių nusavinimo, šį procesą pavadinę „registravimu“, kurį atlikti buvo pavesta 14 iš dailininkų, mokytojų, muziejininkų sudarytų komisijų, kurių darbe, be abejo, dalyvavo ir sovietų valdžios paskirti prižiūrėtojai. Komisijoms dirbti nebuvę lengva: dvaruose sukaupti turtai buvo grobstomi, naikinami, dvarus užėmę Raudonosios armijos ar NKVD kariuomenės daliniai jų tiesiog neįsileisdavo. Grafų Tiškevičių Palangos dvare likusias meno vertybes suregistruoti ir perduoti jas šalia dvaro buvusiems muziejams Lietuvos švietimo ministerija pavedė Kauno valstybinio kultūros muziejaus sudarytai komisijai. „Švietimo ministerijos pavesti ir muziejaus deleguoti dail. V. Kairiūkštis, dail. J. Vaitys, dalyvaujant Palangos milicijos milicininkui P. Armonui ir Antaninos Tiškevičienės įgaliotinei Makavickaitei surašėme žemiau išvardytus daiktus [...]“ – rašoma 1940 m. rugpjūčio 6 d. komisijos dokumente (saugomas Kretingos muziejuje). Kadangi grafienės Antaninos Tiškevičienės įgaliotinė atsisakė „nešti atsakomybę“ ir saugoti nusavintą turtą, jis sukrautas Palangos pradžios mokyklos klasėje, o raktas perduotas sargui. Dalis šių meno vertybių pateko į Kretingos muziejų. Nusavintų Kretingos dvaro meno vertybių sąrašo nėra, spėjama, kad jo ir nebuvo. Žemaičių muziejaus „Alka“ stei-

111


309. Gerardas Bagdonavičius. Koplyčia-mauzoliejus iš šiaurės pusės. Apie 1922–1925 m. Kretingos muziejus 310. Koplyčia-mauzoliejus iš šiaurės pusės prieš restauravimą. Fot. Julius Kanarskas. 2014 m.


GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KOPLYČIOS PASLAPTIS ATVĖRUS Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei Nuo Šiaulių–Palangos plento įvažiuojančius į Kretingą pasitinka vienas gražiausių miesto pastatų – grakšti neogotikinė koplyčia senosiose kapinėse. Tai buvo pirmasis Lietuvoje sakralinės architektūros statinys, pastatytas pagal Liepojoje gyvenusio ir Kuršo gubernijos architektu dirbusio švedų kilmės architekto Karlo Eduardo Strandmano (1867–1946) projektą. Vėliau šis autorius suprojektavo Palangos, Švėkšnos, Salantų, Ylakių, Kelmės, Gruzdžių ir kitas bažnyčias. Koplyčią-mauzoliejų 1893 m. pastatė Kretingos dvaro paveldėtojas grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) su motina grafiene Sofija Tiškevičiene (1837–1919). Jų sumanymu, koplyčia-mauzoliejus turėjo tapti šeimos ir giminės narių amžinojo poilsio vieta. Į ją pirmasis iš senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčios turėjo būti perkeltas sarkofagas su amžinybėn iškeliavusio grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) palaikais. Statybai panaudotos raudonojo molio plytos, išdegtos Kretingos dvaro plytinėje. Per metus plytinė galėjo išdegti nuo 300 iki 700 tūkstančių plytų, kurių didžioji dalis buvo skiriama pardavimui, o kitos naudotos dvaro ir palivarkų pastatų, taip pat ir koplyčios, statybai bei remontui. Sudėtingo profilio figūrinės plytos pargabentos iš Įsruties (Mažoji Lietuva) plytų fabriko. Statinio pamatai išmūryti iš natūralių ir skaldytų lauko akmenų, kurių Kretingos apylinkėse niekados netrūko. Koplyčios-mauzoliejaus pastatas gana erdvus, dviejų aukštų, ištęsto stačiakampio plano, 6,12 x 15,88 m dydžio, iki 16,39 m aukščio (su kryžiumi aukštis siekia 17,78 m), kompaktinio tūrio, vienanavis, su siauresniu ir žemesniu prienaviu priekinio fasado pusėje ir apside galiniame fasade. Pastato cokolinėje dalyje įrengta laidojimo kripta, virš kurios kyla koplyčia – maldai ir susikaupimui skirta patalpa. Cokolinę dalį iš abiejų šonų ir galo apjuosė aukštas atvežtinio grunto sampilas. Jo viršus ir priešais koplyčią įrengta aikštelė išgrįsta lauko akmenimis. Pagrindinis fasadas siauras ir aukštas, suremtas išlakiais kontraforsais, užsibaigia lygiagrečiais smailiais navos ir prienavio skydais, kurie, žiūrint iš arti, tarsi susilieja į vieną, krabais ir fialomis pagyvintą kontūrą. Fasado centre dominuoja ryškus smailiaarkis, gausiai dekoruotu masverku puoštas langas bei reljefiška, ornamentuota pokarnizinė juosta. Apačioje, sienos viduryje įkomponuotas smailiaarkis mauzoliejaus portalas su dvivėrėmis metalinėmis, kaltiniais ornamentais puoštomis durimis. Vizualiai koplyčios-mauzoliejaus aukštį mažina abipus išmūryta atraminė sampilo siena su bokšteliais. Abipus pastato priekinėje sampilo dalyje įrengti laiptai, vedantys į koplyčią. Šoninių fasadų sienos stačiakampės, su laiptuotais kontraforsais, skaidančiais plokštumą į tris vertikalias dalis, kurių centre įrengta po langą su masverkais ir smailiaarkėmis sąramomis. Stogas dvišlaitis, uždengtas skalūno žvynais. Kairiajame prienavio šone – įėjimas į koplyčią. Durys medinės, dvivėrės, filinginės, puoštos grafų Tiškevičių herbų, neogotikinių rozečių ir stilizuotų keturlapių žiedų raižiniais. Jas darė dvaro stalius Pranciškus Suchanekas su sūnumi Vladislovu. 117

311. Koplyčios-mauzoliejaus pagrindinis fasadas nuo gatvės pusės. Fot. L. Kazakevičius. Kaunas, 1933 m. ČDM Ng-15225 312. Koplyčios-mauzoliejaus pagrindinis fasadas prieš restauravimą. Fot. Jolanta Klietkutė. 2015 m.


342. Darbėnų žydų užuojautos raštas mirus grafui Juozapui Tiškevičiui: „Keletas gilaus Darbėnų žydų gedulo žodžių dėl Grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties 1891 m. gegužės 26 d. „Jo priešaky žengia malonė, atverdama kelius Jo žingsniams“. Šią lemtingą valandą, kurią mes, Darbėnų žydai, susirinkome, nepasotinama ir godi žemė vėl prasižioja, kad prarytų visiems brangaus Grafo Juozapo Tiškevičius kūną. Taip, Grafas išėjo ten, iš kur nebesugrįžtama. Teisingi yra Karaliaus Dovydo žodžiai: „Žmogus – tarsi vėjo dvelktelėjimas, jo dienos – tarsi plazdantis šešėlis“ [Ps 144, 4]. Ši visiems, o ypatingai mūsų, Darbėnų žydams, skaudi netektis yra nepakeičiama ir nepaguodžiama. Dabar tik jaučiame ir suvokiame, ko mes netekome, kaip tapome našlaičiais. Bet pasiguosime. Grafas Juozapas Tiškevičius iš tikrųjų nemirė, mirė tik trapus kūnas, mirė tik žemiškasis apvalkalas; bet išaukštinta Jo siela gyva, gyva per amžius, tarp teisiųjų, ant pjedestalo, kurį jis pasistatė gyvas būdamas atlikęs daugybę gailestingų ir labdaringų darbų. Atmintis apie jį, apie Jo gerus darbus, dosnumą niekuomet neišdils iš mūsų sąmonės. Jis padėdavo, pradžiugindavo daugelį žmonių, suteikdavo darbą ir pragyvenimo priemones jų stokojantiems, nepaisydamas vienokio ar kitokio išpažįstamo tikėjimo ar tautinės kilmės. Pasiguosime ir tuo, kad mylimas Grafas paliko vertus palikuonis, kurie, pasitikime Viešpačiu, seks brangaus tėvo pėdomis. Biblijoje sakoma: „Pailso Karalius Dovydas ir buvo palaidotas Sione“ [1 Kar 2, 10], ten pat apie karvedžio Joabo mirtį parašyta: „Mirė Joabas ir palaidotas dykumoje“ [1 Kar 2, 34]. Žodžių „Pailso“ ir „Mirė“ skirtumą Talmudas aiškina tuo, kad Dovydas, palikęs elgesiu ir tikėjimu savęs vertą sūnų, nusipelnė amžinojo gyvenimo ir visai nemirė, o Joabas, palikęs savęs nevertą, nuodėmingą palikuonį, tikrai mirė. Karštai melsimės už nepamirštamo Grafo Juozapo Tiškevičiaus sielos ramybę ir nuolankiai pasivesime Aukščiausiojo, Teisingojo Teisėjo, valiai. Amžinasis davė, Amžinasis paėmė, tebūnie palaimintas Amžinojo vardas. Amen. Bendruomenės atstovai: Telšių bendruomenės rabino padėjėjas Darbėnų miesteliui A. Talpis, Darbėnų rabinas Jozefas Aleksandras, sinagogos seniūnas Leibas Hiršas Levi, miestelio valdybos narys Hiršas Štochas, išsilavinęs žydas Aizikas Vulfsonas, Šloma Levi, Henechas Zimonas, Leibas Blizas, Mendelis Keidanas, Š. Gurvičius, Michailas Kaganas, Beras Volpertas, Chackelis Garberis, Chaimas Levi, Šnejeris Keidanas, Vulfas Štochas. Patvirtinta apskritu Telšių bendruomenės rabino padėjėjo Darbėnų miesteliui antspaudu.“* Iš rusų kalbos išvertė Jolanta Klietkutė, redagavo Julius Kanarskas; pasirašiusius asmenis identifikuoti padėjo prof. Eric L. Goldstein, Emory universitetas, JAV

*


MĮSLINGAS EKSPONATAS – GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ KARŪNA Jolanta Klietkutė,

Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja Kretingos muziejaus fonduose saugoma aštuonkampė baltos spalvos metalo karūna (KM IB18), kurią Darbėnų miestelio žydų bendruomenė kartu su užuojautos laišku dėl Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties (1891 m. gegužės 26 d.) atsiuntė Tiškevičių šeimai. 1950 m. dirbinys rastas grafų Tiškevičių koplyčios palėpėje, 1958 m. – padovanotas Kretingos muziejui: sulankstytas, aplaužytas, be inkrustacijų. Karūna buvusi puošni: vainiko viršus ir apačia apjuosti gelsvos spalvos metalo juostelėmis, sujungtomis ažūrinėmis to paties metalo gėlytėmis (stilizuotos ramunės?). Plokštumos pagražintos neišlikusiu kiauraviduriu augalinių motyvų ornamentu, sujungtos gelsvos spalvos metalo juostelėmis trišakiais galais. Karūnos viršaus smaigai padabinti kalinėtomis Rusijos imperijos herbo (grafas Juozapas Tiškevičius daug metų tarnavo Rusijos imperijos kazokų daliniuose, turėjo pulkininko laipsnį) pagrindinėmis figūromis: išliko du erelio figūros fragmentai. Muziejuje saugomos atrastosios, labai deformuotos karūnos ilgis – 280 mm, plotis – 210 mm, aukštis – 100 mm. (originalioji galėjusi būti kiek kitokia: apskritimo formos, skersmuo 220–230 mm); plokštumų plotis – 85 mm, aukštis – 55 mm; plokštumas viršuje ir apačioje rėminančių juostelių ilgis – 100 mm, plotis – 8–9 mm; plokštumų briaunas puošiančių detalių aukštis – 55 mm, plotis detalių trišakiuose galuose – 20–24 mm. Gilią prasmę karūnai suteikia viršutinėje ir apatinėje juostelėje bei dviejose karūnos plokštumose hebrajiškais rašmenimis iškaltos citatos iš Šventojo Rašto. Viršutiniame apvadėlyje: „Tavo tarnas, Viešpatie [...]. Kada tik Sandoros Skrynia buvo pakeliama kelionei, Mozė sakydavo: „Pakilk, Viešpatie! Tebūna išblaškyti tavo priešai, tebėga nuo tavo veido, kurie tavęs neapkenčia!“ [Sk 10, 35]. O kada tik ji buvo padedama poilsio, jis sakydavo: „Sugrįžk, Viešpatie, prie nesuskaitomų Izraelio tūkstančių!“ [Sk 10, 36]. Teapsivelka tavo kunigai teisumu, tavo ištikimieji tešaukia iš džiaugsmo [Ps 132, 9]. Palaimintas yra šventasis [Dievas], dovanojęs Torą mūsų žydų tautai.“ Apatiniame apvadėlyje, kurio išliko tik dvi nepilnos juostelės: „Ši karūna priklauso valdovams [neįskaitomi vienas ar du žodžiai]. Tai [fragmentas nulaužtas] darykite iš kartos į kartą.“ Vienoje plokštumoje iškalta: „Šį Leviataną sukūrei, kad žaistų [jūroje] [plg. Ps 104, 26]“*, kitoje likę tik padriki žodžiai, tikėtina, citatų pradžios ir pabaigos. Kodėl Darbėnų žydų bendruomenė ant karūnos iškalė būtent šias citatas iš Šventojo Rašto? Veikiausiai norėjo priminti Dievo savybes kaip sektiną pavyzdį.

343–345. Grafui Juozapui Tiškevičiui skirta Darbėnų žydų bendruomenės dovana – karūna-vainikas. KM IB18. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m. *

127

Iš hebrajų kalbos išvertė Lara Lempert


346. Dvariškiai prie antrojo tvenkinio. Paulinos Mongirdaitės atvirukas. Palanga, XX a. pr. Jolantos Klietkutės asmeninis archyvas 347. Dvaro parko antrasis tvenkinys. Fot. Jolanta Klietkutė. 2015 m.


DVARO PARKAS

VASAROS SODAS – PRARASTA GROŽIO OAZĖ DVARO PARKAS PAŽINIMUI IR POILSIUI FONTANO „MERGAITĖ SU VANDENS SKĖČIU“ ODISĖJA GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ DVARO SODYBOS PLANAS


348. Ąžuolų grupė parterio pietinėje dalyje, įėjimas į parką ir šiaurės vakarinis skveras nuo parterio rytinės pusės. Fot. Paulina Mongirdaite. XX a. 1 deš. Dainiaus Raupelio asmeninis rinkinys 349. Ąžuolų grupė parterio pietinėje dalyje, įėjimas į parką ir buvusio šiaurės vakarinio skvero vieta nuo parterio rytinės pusės. Fot. Jolanta Klietkutė. 2018 m.


VASAROS SODAS – PRARASTA GROŽIO OAZĖ Julius Kanarskas,

direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei

Nuo XIX amžiaus iki pat Pirmojo pasaulinio karo Kretinga garsėjo dvaro parku, kurį labiausiai 1878–1891 m. išpuoselėjo grafas Juozapas Tiškevičius, įkūręs Kretingoje šeimos rezidenciją. Pasauliniai karai ir sovietinė okupacija šią nuostabią grožio oazę sunaikino. Buvusį parką mena išlikę fragmentai: liepų ir kaštonų alėjos, senieji ąžuolai, parko tvoros, tvenkiniai, krioklio uola, altanos kalva ir pora akmeninių suolų. *** Dvaro sodybą nuo seno juosė ir karštomis vasaros dienomis nuo kaitros saugojo tradiciniai šiam kraštui želdiniai – liepos, ąžuolai, klevai, uosiai, šermukšniai, beržai, prie tvenkinio ir į jį įtekančio upelio augantys juodalksniai. Iki šių dienų dvaro parteryje išliko keletas senų ąžuolų. Pasak padavimo, po vienu didžiuliu ąžuolu, kurį XX a. pradžioje nuvertė audra, mėgęs sėdėti ir būsimus darbus apmąstyti didysis Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, sumanęs XVII a. pradžioje šalia dvaro pastatyti bažnyčią su vienuolynu ir miestą. Dvaro parkui pradžią davė Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio 1771–1790 m. užveistas didelis vaismedžių sodas. Jis buvo geometrinio plano, su takais, liepų alėjomis padalintas į šešiolika stačiakampių dalių, plytėjo į pietus nuo rūmų. Sode augo daugiau kaip 320 įvairių vietinių ir introdukuotų rūšių vaismedžių. Dvarą įsigiję grafai Zubovai greta sodo ėmėsi kurti peizažinį (angliškąjį) parką. Jame, nekeičiant natūralaus reljefo, išryškintos natūraliai augančių želdinių grupės, suformuoti apžvalgos takai, pastatytos kelios pavėsinės. Peizažiniam parkui pagyvinti už senojo tvenkinio, upelio slėnyje, iškastas aptakios konfigūracijos antrasis tvenkinys, kurio krantinės sutvirtintos akmenimis. Priešais senuosius rūmus įrengtas gėlynas ir nedidelis dekoratyvinis baseinas su fontanu. Pasak dvaro tarnautojo Vladislovo Suchaneko, fontaną puošė didelė iš žalvario ir švino nulieta moters skulptūra. Nuo Kretingos miesto ir Kartenos kelio (dab. Vytauto g.) dvaro laukais link parko vedė dvi kaštonų alėjos: viena driekėsi palei vaismedžių sodo rytinį pakraštį (išliko šiaurinė dalis, esanti tarp dvaro parko ir ligoninės), kita – nuo Kartenos kelio antrojo tvenkinio pietine pakrante (išliko jos fragmentas Dvaro gatvės pradžioje). Abi alėjos susikirto ties užtvankos pylimu, skiriančiu senąjį ir antrąjį tvenkinius. Prie peizažinio parko prijungta šiaurės vakarų vaismedžių sodo dalis, kurią 1816 m. apjuosė aukšta akmenų mūro siena. Iki mūsų dienų išliko tik vakarinė šios tvoros dalis, skirianti parką nuo Vilniaus gatvės. Sodui sumažėjus, 1874 m. jame augo 194 vaismedžiai: 120 obelų, 70 kriaušių, 4 apelsinmedžiai. Grafų Zubovų įkurtas ir puoselėjamas parkas kartu su Gargždų, Plungės, Rietavo ir Šateikių dvarų parkais 1839 m. pateko į gražiausių Telšių apskrityje angliškojo stiliaus parkų penketuką. Grafas Juozapas Tiškevičius, tapęs dvaro šeimininku, Kretingoje ėmėsi kurti savo šeimos rezidenciją. Pirmiausia ėmėsi pertvarkyti parką, suteikdamas jam prancūziškojo (geometrinio) parko bruožų. Angliškojo parko da131

350. Parko inžinerinės sistemos kūrėjas, dvaro matininkas Jonas Šostakas. Fot. N. Dosas. Sankt Peterburgas, 1875 m. KM IF7018. 351. Vasaros ir Žiemos sodų puoselėtojas, dvaro daržininkas Liudvikas Haidukas. Nežinomas fotografas, XX a. pr. KM IF7127


ji apžvalgos takai prie senojo tvenkinio, įkurtas unikalus, kretingiškių ir Muziejaus lankytojų pamėgtas Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu, nugriauta šaudykla, katilinė, dalis garažų, mokomasis korpusas. 1997 m. Kretingos dvaro sodyba su parku buvo paskelbta valstybės saugoma kultūros vertybe, o 2005 m. pripažinta nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu. Nugriovus sovietmečiu statytą mokomąjį korpusą, atsivėrė erdvi parterio panorama. Atstačius verandą ir altanas, atnaujinus tvenkinio pietinės pakrantės takus, užbaigus pagrindinio žiedinio privažiavimo rekonstrukciją, šalia dvaro rūmų atsiras nauja rekreacinė erdvė. Muziejaus administracija siekia atkurti neužstatytą prancūziškojo (geometrinio) stiliaus parko dalį. Remiantis 2006 m. archeologinių tyrinėjimų duomenimis, archyvinėmis nuotraukomis ir parkų architekto Johano Laraso 1879 m. parengtu planu, pirmiausia ruošiamasi atkurti šiaurės rytinį skverą su fontanu. Šis skveras jungėsi su pietrytinėje ir šiaurės vakarinėje parko dalyje buvusiais kitais dviem skverais. Šiaurės vakarinio skvero didžioji dalis yra užstatyta, o išlikusiame plote 2006 m. nutiesti takai ir pasodinti gėlynai. Pietrytinėje geometrinio parko dalyje yra jau antrą dešimtmetį nenaudojama ir apleista žaidimų aikštelė, kurioje buvo dar vienas skveras su gėlynais, tujomis, skulptūromis ir fontanu. Šiam skverui atkurti taip pat yra visos galimybės, apie jį renkami archyviniai-istoriniai duomenys. Juos žymiai papildytų archeologiniai tyrinėjimai: leistų atsekti skvero takų ir gėlynų išplanavimą, nustatyti čia buvusio fontano formą ir matmenis. Kretingos dvaro parkas vasaros sezono metu, kaip ir grafų Tiškevičių laikais, gausiai lankomas turistų ir poilsiautojų. Atgaivinant parką, buvo išpuoselėta peizažinė parko dalis. Belieka kantriai laukti atgimstant prancūziškojo (geometrinio) parko su gėlynais, fontanais, dekoratyviniais krūmais, skulptūromis, atgaivintomis karpomų mažalapių liepų alėjomis ir kretingiškius bei miesto svečius rotondoje pasitinkančiu dvaro orkestru.

priešais rūmus atkūrė žvaigždinio plano gėlyną, bet privalėjo atsisakyti brangiai kainuojančių fontanų. Liudininkai teigia, kad buvo paliktas tik vienas fontanas (prie didžiųjų vartų), o kiti užpilti žeme, jų teritorija užsėta veja. Uolieną skeliančio gnomo skulptūrą, keletą kiparisų ir tujų bei dalį parko šviestuvų grafas padovanojo kretingiškio generolo Vlado Nagevičiaus kuriamam Karo muziejaus sodeliui. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrus Kretingos tarybiniam ūkiui, jo direktoriaus Semionovo įsakymu 1946–1947 m. parkas su vaismedžių sodu buvo gerokai išretintas malkoms, išnaikinti seni paminkliniai medžiai ir vaismedžiai. Pagal 1951 m. ir 1959 m. patvirtintus Kretingos miesto užstatymo projektus dvaro parkas ir sodas turėjo tapti miesto parku, 1958 m. paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu. Nepaisant to, parko vientisumas ir harmonija buvo sugriauta, didelė parko dalis prarasta: vaismedžių sodas iškirstas, gėlynas ir prancūziškosios parko dalies skverų želdiniai sunaikinti, palikta tik keletas senų ąžuolų, kaštonų, pavienių medžių, liepų alėjos. Prancūziškojo parko teritorijoje atsirado žemės ūkio mokyklos (technikumo) šiltnamiai, žaidimų aikštelė, du daugiaaukščiai mūriniai bendrabučiai, elektros pastotė. Į vaismedžių sodą perkeltos sovietų kariuomenės karių kapinės, jame pastatyti garažai, katilinė, šaudykla. Visuomenei ir valdžios įstaigoms susirūpinus kultūros ir gamtos paveldo apsauga, Kretingos tarybinio ūkio-technikumo administracijos iniciatyva 1970 m. architekto A. Jovaišos vadovaujama grupė parengė parko sutvarkymo, 1978 m. architektas Algis Knyva – parko želdinių projektus, pagal kuriuos apželdinta iki tol dirvonavusi buvusio vaismedžių sodo teritorija. Aukštesniosios žemės ūkio mokyklos pradėtus parko atkūrimo darbus nuo 1992 m. tęsia Kretingos muziejus. Per ketvirtį amžiaus buvo atnaujinti parko alėjų takai, įrengtos dvi poilsio aikštelės, sodinami nauji medžiai, atkurtas parteris su žiediniu taku, gėlynais, rožynu ir fontanu, įrengti nau-

378. Senasis parko tvenkinys. Kairėje, antrame plane, matosi krioklio kraštas. Oto Albrechto atvirukas. Berlynas, apie 1915 m. KM IF1524 379. Senasis parko tvenkinys. Fot. Jolanta Klietkutė. 2013 m.

138


DVARO PARKAS PAŽINIMUI IR POILSIUI Jurgita Tertelienė,

Gamtos skyriaus vedėja,

Jolanta Klietkutė,

Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėja Kretingos dvaro parkas – mišraus stiliaus, plyti 23 ha plote. Jam pradžią davė Vilniaus vyskupas Ignas Jokūbas Masalskis, XVIII a. pabaigoje užveisęs vaismedžių sodą. Peizažinį parką XIX a. pirmojoje pusėje suformavo grafai Zubovai, o grafų Tiškevičių laikais jis tapo mišraus stiliaus parku, kurį kartu su vaismedžių sodu grafas vadinęs Vasaros sodu. Pirmaisiais pokario dešimtmečiais nukentėjusį parką 1978 m. ėmėsi gaivinti Kretingos žemės ūkio technikumo administracija. Nuo 1992 m. jį tvarko ir prižiūri Kretingos muziejus. Muziejaus užsakymu 1995 m. uždarosios akcinės bendrovės „Projektavimo restauravimo institutas“ architektė Nijolė Kazakevičiūtė parengė svarbų dokumentą „Kretingos dvaro sodybos apsaugos reglamentą“ (atnaujintas ir pakoreguotas 2003 m.). Parkas išvalytas, pradėti formuoti takai, vejos, gėlynai, 2002 m. iš reprezentacinės dalies iškelta automobilių stovėjimo aikštelė, 2006 m. parteryje atkurti rožyno fragmentai, 2007 m. rekonstruota parko tvora su vartais. 2002 m., siekiant prikviesti į parką kuo daugiau lankytojų ir pagyvinti kraštovaizdį, pietinėje parko dalyje, buvusiame vaismedžių sode, pastatytas Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu. Idėjos autorius – Pajūrio krašto šviesuolis, Šventosios girininkijos girininkas Rimantas Antanas Kviklys. Projektą parengė dailininkė-dizainerė Rita Gorodeckienė, architektai – Alfredas Gytis Tiškus ir Edmundas Giedrimas. Projektą įgyvendinti Muziejus ėmėsi kartu su klubu „Kretingos krašto ainiai“, 2001–2012 metų vasaromis surengę tautodailininkų ir meistrų kūrybines stovyklas, kuriose aštuoni medžio, akmens ir geležies apdirbimo meistrai sukūrė trylika skulptūrų, žyminčių svarbias Lietuvai ir Kretingos miestui datas. Skulptūras išdrožė tautodailininkai: Feliksas Lukauskas (Kretingos miesto įkūrimui, Žolinėms), Adolfas Andriejus Viluckis (Kūčioms, Kalėdoms, adventui), Steponas Žiubrys (rudens lygiadieniui), Raimundas Puškorius (Joninėms–Rasoms, saulės laikrodžio stulpą), Valerijonas Veitas (Vėlinėms), Tadas Šorys (pavasario lygiadieniui, Naujiesiems metams ir Trims karaliams), klaipėdietis Vidmantas Gorodeckis (Jurginėms). Akmentašys Liudvikas Beniušis sukūrė ženklus Žalgirio mūšiui, Valstybės ir Lietuvos Nepriklausomybės dienoms. Metalo darbus atliko Albinas Šeputis. Ekspozicijai sukurti sunaudota 50 kub. m akmens skaldos, 15 kub. m ąžuolo medienos. Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu visuomenei pristatytas per 2002 m. rugpjūčio 10 d. surengtą

380. Dvaro parko planas: 1. Dvaro rūmai (muziejus). 2. Fontanas. 3. Senieji ąžuolai. 4. Ūkinis pastatas (amatų centras). 5. Ratinė (etnografijos eksponatų saugykla). 6. Vandens malūnas (etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“). 7. Ūkvedžio namas. 8. Bravoras. 9. Padvarių kaimo kryžius. 10. Altana (apžvalgos aikštelė). 11. Meilės akmuo. 12. Krioklio uola. 13. Akmuo „Grafienės Sofijos vaišių stalas“. 14. Parko tiltelis. 15. Kaštonų alėjos. 16. Pasimatymų sala. 17. Dvaro ligoninės ir prieglaudos pastatas, kuriame buvo atidarytas pirmasis lietuviškas darželis. 18. Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu. 19. Liepų alėjos. 20. Antrojo pasaulinio karo karių kapinės. 21. Mūrinė tvora 381. Kretingiškių ekskursija prie riedulio, vadinamo grafienės Sofijos Tiškevičienės vaišių stalu. Fot. Jolanta Klietkutė. 2014 m.

139


401. Fontanas su mergaitės skulptūra parteryje priešais rūmus. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m. KM P6865/3 402. Fontanas su mergaitės skulptūra parteryje priešais rūmus. Fot. Jolanta Klietkutė. 2016 m.


FONTANO „MERGAITĖ SU VANDENS SKĖČIU“ ODISĖJA Vida Kanapkienė,

Kretingos muziejaus direktorė

Garsusis grafų Zubovų XIX a. įkurtas ir grafų Tiškevičių 1878–1880 metais pertvarkytas parkas, vadintas Vasaros sodu, laiko ir žmonių buvo sunaikintas. Siekdami atkurti dvaro parko paveldą ir buvusią jo šlovę, muziejininkai išanalizavo archyvinę medžiagą, ikonografijos rinkinius. Itin vertingos informacijos suteikė Palangos fotografės Paulinos Mongirdaitės albumas „Kretynga“, sudarytas 1890 metais. Jame buvo vienintelė pirmojo fontano prie rūmų, parko parteryje, nuotrauka, kurioje matyti apvalios formos fontano apskritimo viduryje stovėjusi apie 1,62 m aukščio grakšti mergaitės skulptūra, virš kurios galvos tryško vandens srovės, sukūrusios skėčio formą. Dar keturi mažesni fontanai supo skulptūrą iš šonų. Ši nuotrauka paskatino suvienyti Muziejaus specialistų, atskirų institucijų, politikų, verslininkų pastangas sukaupti lėšas ir atstatyti nepaprasto grožio mažosios architektūros šedevrą – fontaną „Mergaitė su vandens skėčiu“. 2004 m. ir 2006 metais, tikėdamiesi tiksliai nustatyti buvusią fontano vietą, Muziejaus archeologas Donatas Butkus ir istorikas Julius Kanarskas atliko archeologinius tyrinėjimus (finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos). Ištirtas 87 kv. m dydžio plotas, kuriame archeologai rado įvairių kultūros vertybių ir, svarbiausia, atidengė XIX a. pab.– XX a. pr. fontano baseino (kurio išorinis skersmuo  – 7,2 m) pamatus su dugno liekanomis, rytiniame fontano pakraštyje – iš degtų plytų išmūrytą 1,29 x 1,53 m dydžio sklendės šachtą, kurios plytos panaudotos kaip suvenyrai aukcionuose. 2007 metais Kultūros paveldo departamentas, įvertinęs archeologinių tyrinėjimų mokslinę medžiagą, parko pirmąjį ir antrąjį fontanus įrašė į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o Kretingos muziejus ėmėsi vykdyti projektą „Atkurkime kartu Kretingos dvaro parko fontanus“. Pirmiausia į organizacinį komitetą subūrė žymius rajono kultūros, verslo atstovus, politikus, kraštiečius, lėšoms kaupti atidarė tikslinę sąskaitą banke. Organizacinio komiteto branduolys – Vladas Algirdas Bumelis, Kretingos rajono Garbės pilietis, uždarosios akcinės bendrovės „Sicor Biotech“ generalinis direktorius, Antanas Algimantas Baranauskas, Kretingos rajono Garbės pilietis, valstybės įmonės Kretingos miškų urėdija urėdas, Antanas Barasa, uždarosios akcinės bendrovės „Damba“ direktorius, Edmundas Giedrimas, architektas, Petras Kurmis, P. Kurmio firmos „Medis“ savininkas, Almantas Skruibys,

403. Archeologų atkasti senojo fontano pamatai. Fot. Julius Kanarskas. 2006 m. 404. Fontano atkūrimo darbų pradžia. Fot. Donatas Butkus. 2007 m. 405. Pirmą kartą įjungta atstatyto rūmų parterio fontano srovė. Fot. Donatas Butkus. 2009 m.

145


10 Dvaro ūkiniai pastatai

3

2

1 Tradicinių amatų centras ir Muziejaus bilietų kasos (šiltnamio pastatas). Vilniaus g. 37

9

Tiškevičių dvaro rūmai 1

2 Etnografijos ekspozicija (vandens malūnoelektrinės pastatas). Vilniaus g. 41

6

4

Automobilių stovėjimo aikštelė

3 Kretingos krašto istorijos ekspozicija (ūkvedžio namas). Vilniaus g. 43

4 Rūmų parterio fontanas Vilniaus g. 20, Kretinga

Palanga Šiauliai 5 Grafų Tiškevičių dvaro rūmai. Vilniaus g. 20 410. Grafų Tiškevičių dvaro sodybos planas. Piešė Inga Idaitė. Fot. Jolanta Klietkutė


6 Žiemos sodas. Vilniaus g. 20 7

5

7 Dvaro parko senasis tvenkinys

8 Astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu dvaro parke

9

8

Ratinė (Muziejaus eksponatų saugykla ir ūkinės patalpos). Vilniaus g. 39

A11

E272 10 Spirito ir alaus darykla (bravoras). Salantų g. 3, Padvariai


ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ Abelmanaitė Basia 92 Aleksandras II 30 Aleksandras Jozefas 125 Aleksandravičius Antanas 87 Andrė Eduardas Fransua 39, 42–43, 137 Andriuškevičius Algirdas 92 Armonas P. 111 Arūnas Sakalauskas 147 Bagdonas Andrius (Bogdanas Andrejus) 24, 36, 85, 122, 137 Bajeris 124 Baltuška Silvestras 121 Baranauskas Antanas Algimantas 91, 145, 147 Baranskas Vytautas 51, 58, 146–147 Barasa Antanas 145, 147 Barišauskas Kazimieras 73 Barkauskas Mečys 87 Barkuvienė Irma 12 Basanavičius Jonas 89 Batoras Steponas 34 Bavarskienė Emilija 136 Bavarskis Henrikas 136 Bavarskis Petras 136 Bendikas Juozas 89 Beniušis Liudvikas 139 Bernotas Vakaris 79, 101, 109 Bibikovas Ilja 30 Bimbirytė-Mackevičienė Aistė 113–114 Biolendorfas 19 Bizauskas Pranciškus 90, 112 Blizas Leibas 125 Bogdanas Andrejus → Bagdonas Andrius Bortkevičius Vladislovas 35, 105, 122 Bortkevičiūtė Sofija 35, 89 Borumas Augustinas 98 Bosas Antanas 147 Bosienė Loreta 147 Brazdžius Kęstutis 8, 143 Bružys Edmundas 147 Budrevičienė Albina 12 Budrikis Stasys 7 Buivydaitė Daiva 112 Bumelis Vladas Algirdas 145, 147 Burba Antanas 95 Burneikis Bronislovas 90 Butkienė Daiva 8, 12 Butkienė Zita 146

Butkus Donatas 12, 71–72, 75, 123, 132, 143, 145 Butkus Juozas (Butkų Juzė) 89 Chodkevičiai 76–78 Chodkevičienė Mieleckaitė Sofija 15, 77 Chodkevičius Jonas 15 Chodkevičius Jonas Karolis 15, 77–78, 88–89, 101, 131, 146 Chodkevičiūtė-Sapiegienė Ona Scholastika 15 Cirtautaitė Elena 153 Cirtautaitė Irena 153 Cirtautaitė Marija 153 Cirtautas Petras 153 Cirtautas Viktoras 153 Cirtautienė Elena 153 Civinskaitė Elena → Tiškevičienė Civinskaitė Elena Civinskis Zenonas 41 Cvirka Rokas 58 Čepulis Kazimieras 89–90 Černeckytė Gabrielė 12 Černiauskas Vaižgantas 58 Daimleris Gotlybas 31 Dargis Edmondas 147 Daugudis Vytautas 74 Daujotas Vladas 89 Daukantas Simonas 88 Daukintienė Alma 147 Daukintis Bronius 147 Daulianskis Jonas 40 De Bulonė Valentinas (Valentin de Boulogne) 19, 68, 79, 111–113 De Ligne Elena Apolonija 17–18, 78 Dembinska Elena 45 Dembinska Kristina 45 Dembinska Marija 45 Dembinska Sofija 45 Dembinska Sofija Marija → Tiškevičiūtė Dembinska Sofija Marija Dembinskis Andrius Antanas 45 Dembinskis Henrikas Albertas Stanislovas 45 Dembinskis Henrikas Antanas 45 Dembinskis Jonas Antanas 45 Dembinskis Liudvikas Antanas 45 Dirvelė Augustinas 89–91 Domarkas Virginijus 147 Drobenko-Tarasiuk Zinaida 89

150

Drungilas Antanas 68 Drungilienė Birutė 12 Dziubinskis Balys 83 Eidėjus Rimantas 15 Einars Žydrūnas 146 Eitavičius Jonas 87 Ekertas 119 Fajard Marija 122 Fokinas P. 121, 123 fon Garstenas Bertoldas 29 Fransua Bušė 19 Furmanskytė Elena → Survilienė Furmanskytė Elena Gagliardi 113 Garberis Chackelis 125 Gauronskis Stanislovas 108 Gedgaudienė Aurelija Danguolė 12 Gediminas 29 Gedminienė Roma 56 Gedrimas Pranas 21, 25, 27, 42, 85 Genys Pranas 111 Gerardini Jean 115 Giedrimaitė-Slumenienė Emerencijona 89 Giedrimas Dominykas 68 Giedrimas Edmundas 139, 145–147 Giniūnienė Asta 112 Gliožeris Kazimieras 95, 98 Goldstein Eric L. 125 Gorodeckienė Rita 139 Gorodeckis Vidmantas 139 Grigalavičienė Elena 72 Grmela Antonis Pranciškus (Grmela Antoni Franciszek) 118 Grudzinskas Vladas 87 Grufas Erazmas 122, 125 Gudynas Pranas 69, 111, 123 Gukovskis Konstantinas 51 Gurinavičius Konstantinas 122 Gurvičius Š. 125 Gustavas Adolfas 16 Haidukas Liudvikas 21, 36, 51, 85, 122, 136–137 Henebergai 106 Horvatai 51, 105 Horvataitė Felicija Sofija 34 Horvataitė Jadvyga 34 Horvataitė Sofija → Tiškevičienė Horvataitė Sofija Horvatas Aleksandras 28, 30, 34, 37


Horvatienė Volodkavičiūtė Klotilda 28, 34 Huberis 63 Husas Jozefas 42 Jablonskis Ignas 5, 7, 67, 72 Jablonskis Jonas 89 Jagutis Kostas 87 Jakumas Petras 95 Jankauskas Rimantas 123–124 Janulaitienė Joana 58 Janušaitis Aloyzas 38, 91 Januševičius Povilas 89 Jasenskis Stanislovas 18 Jazbutytė Daiva 123, 143 Jekaterina II 17–18, 78, 134 Jocas Leonas 38 Jocheris Adomas Benediktas 29 Jodka Pranciškus 17, 77, 87 Jonauskas Antanas 92 Jonynas Vytautas Kazimieras 111 Jovaiša A. 138 Jovaiša Marius 95 Juchnevičiūtė Dainora 99 Jucys Juozas 92 Juknevičius Stanislovas 140 Jurevičius 83 Jurginienė Inga 12 Jurkus Pranas 98 Juška Antanas 89 Juzumavičius Vincentas 89 Kaganas Michailas 125 Kairiūkštis Vytautas 25, 111 Kalinauskas Vytautas 87 Kanapkienė Vida 8–9, 55, 65 Kanarskas Julius 8–9, 12, 47, 72, 101, 114, 125, 143, 145 Kanarskienė Liuda 12 Karolis IX 78, 101 Karolis XII 16 Kasperaitienė Sofija 92 Kasperaitis Pranas 92 Katkus Juozapas 92 Kazakevičiūtė Nijolė 5, 139–140, 146 Kazlauskas Gintaras 123–125 Keidanas Mendelis 125 Keidanas Šnejeris 125 Kėkštas (Kiekšė) Juozas 92 Kelpšienė Adelė 12 Kelpšienė Asta 12 Kęsgailos 15, 77 Kietelis 21 Kietorovskis 63 Kiška Stanislovas 90 Klanius Antanas 68 Klein F. E. 79, 114 Klemencovas Anatolijus 71 Klietkutė Jolanta 12, 125

Kliukas Aldas 123, 147 Knechtas Hansas 79, 114 Kniežienė Jadvyga 12 Knyva Algis 26, 56, 60, 138 Kochanskytė Virginija 64 Komnenas Izaokas 29 Kontrimas Adolfas 92 Kontrimas Kazimieras 92 Kopalovskis Juozapas 85 Kosakovska Vanda Liudvika → Tiškevičienė Kosakovska Vanda Liudvika Kosciuška Tadas 17 Kozakaitė Justina 124 Krajevska Šiškauskaitė Kamilija 122, 125 Kreitneris 19 Kristina (Švedijos karalienė) 16 Kubilius Valerijonas 140, 146 Kurmis Petras 145, 147 Kužys Juozas 95, 97–98 Kužmarskytė Dalia 64 Kviklys Rimantas Antanas 139 Landeris 119 Lapinskas Juozas 26, 56 Larasas Johanas 49–50, 132, 138 Lasavickas Sigitas 72, 74 Lazdauskaitė 125 Lempert Lara 127 Leščinskis Vladislovas 111 Levi Chaimas 125 Levi Leibas Hiršas 125 Levi Šloma 125 Lingienė Danutė 97 Lingys Viktoras 111 Litvinas Domininkas 19 Liubomirska Marija Kristina Aleksandra → Tiškevičienė Liubomirska Marija Kristina Aleksandra Liubomirska-Gauronska Elena 37 Liudvikas XV 19 Loncka Antanina Sofija → Tiškevičienė Loncka Antanina Sofija Lonckis Stanislovas Antanas Ignotas 43 Lonckis Vladislovas Tomas Juozapas 43 Lonskis Stanislovas 43 Lukauskas Feliksas 139 Lukavičius N. 63 Lukšėnienė Vytautė 124 Luotienė Roma 8, 12, 75 Lūža Antanas 93 Lūžienė Juzefa 93 Mačiulis-Maironis Jonas 45

151

Makavickaitė 111 Maksvytis Juozas 147 Malūkaitė-Petkevičienė Jadvyga 92 Markaitis Augustinas 92 Markauskas A. 89 Martušis Kalikstas 89 Masalskaitė-de Ligne Elena Apolonija → de Ligne Elena Apolonija Masalskiai 16, 78 Masalskis Ignotas Jokūbas 16–18, 88, 95, 131, 139 Masalskis Kazimieras Adrijonas 16 Masalskis Mykolas Juozapas 16, 77–78 Mašiotas Pranas 89 Matulionis Teofilius 90 Mazoviecka V. 80 Mažeika Juozas 8, 147 Merkatorius Gerardas 87 Michalovska Scholastika 122 Mickaniauskis Jonas 119 Mickevičius Adomas 39 Mickevičius Juozas 5, 7, 68, 122 Mieleckaitė Sofija → Chodkevičienė Mieleckaitė Sofija Miežis Andrius 76–77 Mikaločius Jaronimas 92 Mikučionienė Janina 147 Milkus Antanas 91 Mnišek Elena 122 Mockevičienė Vida 56, 58 Mongirdaitė Paulina 56, 67, 77, 85, 135–136, 145, 153 Mongirdas Vytautas 93 Mongirdienė Sofija 93 Moniuška Stanislovas 30 Mordasevičius Kazimieras 79, 114, 124 Musteriai 108 Nagevičius Vladas 138 Narutavičius Stanislovas 77 Naujalienė Janina 123 Naujėkas Alvydas 147 Nazimovas Vladimiras 30 Nemunienė Marija 125 Nesteckis Vincas 147 Nezabitauskas Adolfas 111 Nochumavičius Mejeris 25 Norkus Irmantas 147 Norkuvienė Alisa 147 Norvaišienė Asta 10 Odživolskis Slavomiras 90 Oginskiai 16, 19, 31 Oginskis Bogdanas 19 Oginskis Mykolas 19 Orda Napoleonas 31, 20, 48–49


Ortmanas 19 Ostrogiškė Ona Aloizė 15 Ostrovska Elena Klotilda Marija → Tiškevičiūtė-Ostrovska Elena Klotilda Marija Ostrovskis Aleksandras Antanas Feliksas 32, 45 Ostrovskis Kristinas Marija Antanas 47 Ostrovskis Leonas Grotas 47 Ožeraitis Jurgis 92 Pabrėža Jurgis Ambrozijus 88, 90 Padlevskis Juzefas 122 Padriezienė Dalia 12 Pakutinskas Feliksas 69, 74 Pakutinskienė Irena 69 Paliulionis Mečislovas Leonardas 45, 47 Palma Vyresnysis (Palma Vecchio) 115 Parčevskis Karolis 38 Paulauskas Jonas 40 Paulauskas Juozapas 68, 92 Paulauskas Vitolis 88 Paulauskienė Jurgita 8, 12 Pavelas I 79 Pečkaitis Jeronimas 90 Perkumaitė-Simutienė Magdalena 134 Petruškevičienė Šarūnė 64 Piaseckienė Loreta 64 Piekevičius Domininkas 88 Pikturna Virgilijus 92 Pliater-Zyberg Marija → Tiškevičiūtė Pliater-Zyberg Marija Pocienė Lina 12 Pocius Bronislovas 89 Pocius Juozas 146 Poniatovskis Stanislovas Augustas 17 Potocka Sofija Rožė Marija → Tiškevičiūtė Potocka Sofija Rožė Marija Potockis Vincentas Gavelas 18, 78 Puodžiukynas Algirdas 89 Pupaleigis Stanislovas 38 Purlys Gediminas 92 Puslovskis Stanislovas 28, 35, 104–105, 107 Puškorius Raimundas 139 Puteikis Naglis 146 Radžius Egidijus 92 Ramelienė Loreta 64 Ranciuvienė Eleonora 12 Rauchaitė Sofija 122 Rauchas Mykolas 122 Razgaitis Kostas 8 Reiganas Ronaldas 44 Rejeris 124

Reni Gvidas (Guido Reni) 68, 115 Reti Zelma 21 Ricci Giovani 113 Rimantienė Rimutė 71 Riomerienė Sofija 80 Riurikas 16 Rydelis Liucijonas 43 Romanovai 77 Rumeikienė Eugenija 97 Ruškys Petras 111, 114, 141 Saint-Clair Jemima Margaret Evart 122 Sapiega Antanas Kazimieras 16 Sapiega Jonas Stanislovas 15 Sapiega Jurgis Stanislovas 16 Sapiega Kazimieras Jonas 15–16, 78 Sapiega Kazimieras Leonas 15, 78 Sapiegaitė Masalskienė Kristina Rozalija 16 Sapiegos 15–16, 78 Savickis 19 Semionovas 53, 138 Senkevičius Henrikas 43 Sideravičius Jonas 115 Silkinas Piotras 92 Simutis Simonas Jurgis 134 Skalskis Juozapas 91 Skiezgelas Adomas 15 Skopyrevas M. 123 Skruibys Almantas 145 Smetona Antanas 87 Snayersas Peteris 14, 78, 101 Sneidersas Fransas (Frans Snyders) 115 Sobanska Liudvika Marija → Tiškevičienė Sobanska Liudvika Marija Stakėnas Virgis 161 Stalinas 93 Stonienė Rima 147 Stonkienė Regina 12 Stonkus Mindaugas 73 Strandmanas Karlas Eduardas 117 Strazdas Kazimieras 89 Strielienė Stanislava 12 Stripinienė Vita 8, 12 Stropus Ignas 67, 85 Suchanekai 83 Suchanekaitė Elžbieta 85 Suchanekaitė Irena 85 Suchanekaitė Stefanija 85 Suchanekaitės 86 Suchanekas Pranciškus 21, 25, 83, 85, 117–118 Suchanekas Vladislovas 83, 85, 117–118, 121, 131, 135 Suchanekienė Juzefa Stefanija 85

152

Suchodolskis Sergejus 35 Survila Alfonsas 87 Survilienė Furmanskytė Elena 87 Sviatopelk-Četvertinska Jadvyga Stefanija Marija Juzefina → Tiškevičienė SviatopelkČetvertinska Jadvyga Stefanija Marija Juzefina Šalkauskas V. 40 Ščefanavičius Stasys 88 Šeputis Albinas 139 Šeras Enikas 88 Šiaulys Juozas 146 Šilgalytė Ingrida 99 Šleinius Kazimieras 88 Šlykovič Hana Marija → Tiškevičienė Šlykovič Hana Marija Šorienė Danutė 12, 101, 143 Šorys Tadas 139 Šostakai 85 Šostakaitė Sofija Stefanija → Tiškevičienė Šostakaitė Sofija Stefanija Šostakas Jonas 21, 85, 120, 131, 134 Šostakas Leonardas 120 Šostakienė Bagdonavičiūtė Petronėlė 120 Štochas Hiršas 125 Štochas Vulfas 125 Šulcas Fabijonas 111 Švabauskienė Aldona 26, 56 Švechtenas Francas 43 Švilis Mikas 85 Taicas Judelis 88 Talpis A. 125 Tarvydas Balys 68 Tarvydas Leonardas 37, 120 Tautvydas Jonas 40 Tertelienė Jurgita 8, 12, 101 Tiškevičiai 6, 24, 29, 32–35, 40, 43–45, 53, 56, 58, 67, 69, 71, 79–80, 83, 85, 105, 108, 111, 117, 119, 121–123, 127, 135, 137–139, 145, 147 Tiškevičienė Civinskaitė Elena 32, 41 Tiškevičienė Horvataitė Sofija 19, 28, 30–32, 34, 41–42, 45, 49, 51, 53, 63, 69, 77, 79–80, 101, 105–107, 109, 117, 119–120, 122, 124–125, 134–135 Tiškevičienė Kosakovska Vanda Liudvika 43 Tiškevičienė Liubomirska Marija Kristina Aleksandra 32, 39, 41, 44 Tiškevičienė Loncka Antanina Sofija 32, 43–44, 46, 67, 68, 79, 108, 111, 114


Tiškevičienė Ona 29 Tiškevičienė Puslovskytė Marija 28, 32, 35–39, 53, 77, 80, 83, 104–105, 107, 121 Tiškevičienė Sobanska Liudvika Marija 44 Tiškevičienė Sviatopelk-Četvertinska Jadvyga Stefanija Marija Juzefina 42, 45, 47, 120, 121, 123–124 Tiškevičienė Šlykovič Hana Marija 44 Tiškevičienė Šostakaitė Sofija Stefanija 85, 109, 120, 122–124 Tiškevičienė Uršulė 9 Tiškevičius Adomas Marija 44, 47 Tiškevičius Aleksandras 19–21, 24–25, 27, 32, 35–40, 42, 44–45, 51, 53, 63, 67–68, 77, 79–81, 83, 85, 90, 97, 104–105, 107–108, 112, 117–122, 135, 137 Tiškevičius Aleksandras Lešekas 36 Tiškevičius Alfredas Marija 9, 33, 43–44, 47 Tiškevičius Andrius 42 Tiškevičius Antanas 32, 35, 41, 44, 80 Tiškevičius Artūras Kazimieras 42 Tiškevičius Benediktas Henrikas 67 Tiškevičius Feliksas Vincentas 32, 35, 42–44, 46–47, 68, 79, 114 Tiškevičius Jonas Konstantinas 30 Tiškevičius Jonas Motiejus 35 Tiškevičius Jonas Vytautas Emanuelis Juozapas 29–30 Tiškevičius Juozapas (1835–1891) 19, 21, 28–32, 34–35, 37, 41–42, 45, 49, 50–51, 53, 56, 63, 68–69, 77, 79–80, 83, 85, 95, 105–107, 111–114, 117, 119–127, 131, 135, 146 Tiškevičius Juozapas (gim. 1863 m.) 35 Tiškevičius Juozapas (1850–1905) 5, 29 Tiškevičius Juozapas (1868– 1917) 25, 32, 41, 45, 47 Tiškevičius Juozapas (1890–1967) 36–38 Tiškevičius Juozapas (Felikso Vincento sūnus) 43 Tiškevičius Juozapas Marija 42, 45 Tiškevičius Juozapas Steponas 43 Tiškevičius Jurgis 37–38, 42, 104–105, 107–108 Tiškevičius Kazimieras (1878) 35 Tiškevičius Kazimieras Viktoras Justinas Marija 36, 38–40, 80, 85, 104, 120–123

Tiškevičius Mikalojus Juozapas Karolis 31, 85, 120, 122, 125 Tiškevičius Mykolas (1826– 1897) 29–30 Tiškevičius Mykolas (1897–1955) 41 Tiškevičius Mykolas Juozapas 18, 29 Tiškevičius Stanislovas 33, 67 Tiškevičius Stanislovas Juozapas Marijonas 36–39, 44, 80, 104–105 Tiškevičius Steponas Eugenijus Marija 41 Tiškevičius Vladislovas (1865–1936) 32, 35, 39, 41–44, 113–114 Tiškevičius Vladislovas (g. 1832 m.) 29 Tiškevičius Zdislovas Stanislovas Kostka 42, 121 Tiškevičius-Lonckis Feliksas 33, 43 Tiškevičius-Lonckis Jonušas Marija 33, 43–44 Tiškevičiūtė Aleksandra Marija Sofija Marcelina 36, 80, 104 Tiškevičiūtė Alina 33, 43 Tiškevičiūtė Antanina 33, 43 Tiškevičiūtė Dembinska Sofija Marija 21, 32, 35, 38, 44–45 Tiškevičiūtė Elena 37 Tiškevičiūtė Imakulata Marija Elena 37, 39–40, 68, 80 Tiškevičiūtė Izabelė 37, 80, 104 Tiškevičiūtė Kristina Ona 43 Tiškevičiūtė Marija (1871–1943) 21, 31–32, 35, 38, 40, 44–46 Tiškevičiūtė Marija (1891– 1896) 36, 120–125 Tiškevičiūtė Marija Teresė 33, 43 Tiškevičiūtė Ona Marija 37, 80, 104, 107–108 Tiškevičiūtė Ostrovska Elena Klotilda Marija 21, 31–32, 35, 38, 44–47, 49, 51, 63 Tiškevičiūtė Pliater-Zyberg Marija 41 Tiškevičiūtė Potocka Sofija Rožė Marija 41 Tiškevičiūtė Sofija Marija 33, 43, 79 Tiškevičiūtė Volodkavičienė Jadvyga Vincenta 34 Tiškus Alfredas Gytis 139 Tubianskis Zalmanas 85 Tutlaitė Sofija 56, 135 Tutlis Jurgis 85 Untulis Matas 89 Urbakonienė Domilė 146 Usilavičius Juozapas 88 Vaickienė Jolita 147 Vaičekauskis Mikalojus 21 Vaičiulėnienė Ligija Sofija 91–92

153

Vaičiūnas Zigmas 56 Vainora Juozapas 122, 215 Vaitys J. 111 Vaitkevičius Bronislovas 105 Vaitkevičius Stasys 87 Valančius (Valančiauskis) Motiejus Kazimieras 89–91 Van Deikas Antonis 19 Varkalis Dionyzas 53 Varkojienė Jūratė 147 Varkojis Pranas 147 Vasiliauskienė Nijolė (etnografė) 8, 12 Vasiliauskienė Nijolė (valytoja) 12 Vaškys Justinas 90, 121 Veitas Valerijonas 139 Venckus Rokas 12 Verbutas Algimantas 92 Veržbolauskas Rapolas 92 Vėžauskaitė Viktorija 56 Vičys Rolandas 69 Vilčinskis Jonas Kazimieras (Wilczyński Jean Casimir) 30 Viluckis Adolfas Andriejus 95, 98, 139, 146 Viluckis Valerijonas 95 Vinkus Antanas 64 Viskontienė Vida 10 Vitė Sergejus 39 Vitkauskas Jonas 12 Vitkutė Birutė 89 Volfortas Artusas (Artus Wolffaerts) 112–113 Volodkavičiūtė Klotilda → Horvatienė Klotilda Volpertas Beras 125 Vulfsonas Aizikas 125 Zabielaitė Ona → Tiškevičienė Ona Zalskaitė Veronika 33 Zibolis Jonas 26, 53, 56 Zimonas Henechas 125 Zolkovas Abraomas 88 Zonys Steponas 64 Zubovai 29, 78, 131, 135, 139, 145 Zubovas Aleksandras 18 Zubovas Dmitrijus 18 Zubovas Gavrilas 19 Zubovas Nikolajus 18–19, 30 Zubovas Platonas 18, 77–78, 134 Žibinskas Donatas 95 Žilvitis Juozas 5, 7, 68 Žiobakas Kazimieras 63 Žiogienė Aldona 92 Žiubrys Steponas 139 Žygimantas Augustas 15, 77 Žygimantas Senasis 15, 77 Žvinys Rimantas 125


SANTRUMPOS ČDM – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus KM – Kretingos muziejus KMMA – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas KTU ASI – Kauno Technologijos Universiteto Architektūros ir statybos institutas LMAVB RSS – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyrius LVIA – Lietuvos valstybės itorijos archyvas ROKIM – Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus u. k. – unikalus kodas VRVA – Vilniaus regioninis valstybės archyvas

SANTRAUKA Kretingos dvaro ištakos siekia XV amžių, o pirmąkart jis paminėtas 1566 metais. Dvarą valdė Žemaičių seniūnai Kęsgailos, didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, didikai Chodkevičiai, Sapiegos, Masalskiai, Potockiai, Zubovai ir Tiškevičiai. Labiausiai dvaras klestėjo 1875–1891 metais, tapęs Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891), vieno turtingiausių Lietuvos didikų, šeimos rezidencija. Jame buvo pastatyta oranžerija su didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, įrengtas mišraus stiliaus parkas su kaskadiniais tvenkiniais, kriokliu, altanomis, fontanais, gėlynais, skulptūromis, kaštonų ir karpomų liepų alėjomis, vaismedžiu sodu. Šį grožį sunaikino pasauliniai karai bei nepagarba praeičiai persunkti sovietinės okupacijos dešimtmečiai. 1944 metais dvaras nacionalizuotas, jame įkurtas valstybinis ūkis, o rūmuose – žemės ūkio mokykla. Neliko rūmų vakarinio korpuso, mažosios architektūros statinių, skulptūrų, gėlynų, Žiemos sodo augalų, oranžerija paversta ūkiniu statiniu. Gražiausioje parko dalyje iškilo silikatinių plytų mūro bendrabučiai, katilinė, šaudykla, garažai, įrengta sporto aikštelė. Dvaro rūmus pripažinus valstybės saugomu architektūros paminklu, pastatas 1972–1986 metais restauruotas Žemės ūkio ministerijos lėšomis pagal XIX a. nuotraukas. Tačiau vaizdą sudarkė prie rūmų pristatytas Kretingos žemės ūkio technikumo mokomasis korpusas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 metais dvarą perdavė Kretingos muziejui, kurio iniciatyva dvaro sodyba paskelbta kultūros vertybe. 2001–2015 metais Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Valstybės, Kretingos rajono savivaldybės biudžetų, įvairių fondų ir verslininkų lėšomis restauruoti penki paminkliniai pastatai (rūmai su oranžerija, didysis šiltnamis, ratinė, vandens malūnas-elektrinė, ūkvedžio namas), atstatytas parterio fontanas, nugriauti sovietmečio pastatai, atnaujinta sodybos infrastruktūra, suformuotas kokybiškai naujas turizmo traukos centras su patraukliomis apie Kretingos krašto bei dvaro istoriją ir kultūrą pasakojančiomis ekspozicijomis, parodomis, šventėmis ir festivaliais bei išplėtota edukacine veikla. 2017–2018 metais renovuota senosiose miesto kapinėse stovinti grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus: restauruoti sarkofagai, įrengta sakralinė ekspozicija. 2018 metais Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Valstybės, Kretingos rajono savivaldybės lėšomis užbaigtas įrengti tradicinių amatų centras, populiarinantis krašto tradicinius amatus, tautodailę. Dvare įsikūrusiam Kretingos muziejui, kurį kasmet aplanko per 123 000 lankytojų, pavyko suderinti dvi svarbias veiklos sritis – klasikinę muziejinę veiklą ir lankytojų poreikius atitinkančių paslaugų plėtrą. Muziejus tapo reikšmingu bendruomenės kultūros ir turizmo centru, kuriame pažinimas derinamas su turiningu poilsiu, praeitis jungiama su dabartimi, o dvaras akcentuojamas kaip neišsenkanti kultūros versmė, kuria galime didžiuotis ir pristatyti pasauliui.

154


SUMMARY The origins of the Kretinga Manor dates back to the 15th century; it was mention in 1566 for the first time. The Manor was ruled by Samogitian elders the Kęsgaila, the Grand Dukes Sigismund I the Old and Sigismund II Augustus, and the nobles: the Chodkevičius, the Sapiega, the Masalskis, the Potockis, the Zubovas and the Tiškevičius. The age of flourishing of the Manor was in 1875–1891, when the residence of Juozapas Tiškevičius (1835–1891), one of the richest Lithuanian noblemen, was established in the Manor. Here, an orangery with Europe’s largest private winter garden was built, and a mixed-style park was planted with cascading ponds, a waterfall, a summer-house, fountains, flower-beds, sculptures, chestnut and lime-trees alleys and a fruit tree garden. This beauty was destroyed by the world wars and the decades of the Soviet occupation soaked with disrespect for the past. In 1944, the estate was nationalized and a state farm was founded here, while the Manor hosted an agricultural school. The western wing of the building was destroyed as well as the architectural structures, sculptures, flower-beds, and the plants of the Winter Garden; the orangery was turned into a household building. Silicate-brick masonry dormitories, a boiler room, a shooting range, garages, and a sports ground were erected in the most beautiful part of the park. After recognizing the Manor as a state-protected architectural monument, the building was restored in 1972–1986 by the funds of the Ministry of Agriculture according to the photos of the 19th century. However, the view was defaced by a training block of Kretinga Agricultural Technical School adjoined to the Manor. In 1991, the Government of the Republic of Lithuania handed over the Manor to the Kretinga Museum, on the initiative of which it has been declared a cultural property. In 2001–2015, five monumental buildings (the Manor with the orangery, the large greenhouse, the coach-house, the water mill-power station, and the steward’s house) were restored by the funds of the European Union Structural Funds, the State budget, Kretinga District Municipal budget, various foundations and businessmen; the parterre fountain was rebuilt, while the structures of the Soviet period were demolished. The infrastructure of the estate was renewed, and later a new-quality tourism centre has been established which organises attractive exhibitions, expositions, festivals and celebrations that tell about the history and culture of Kretinga region and the Manor, as well as offers educational activities. In 2017– 2018, the Chapel-Mausoleum of the Tiškevičius was restored located in the old cemetery of the town: sarcophagi were restored and a sacred exposition was installed. In 2018, with the funds of the European Union Structural Funds, the State budget and Kretinga District Municipality budget, a traditional handicrafts centre has been completed that promotes traditional crafts and folk art. The Kretinga Museum, located in the estate, which receives 123,000 visitors each year, has managed to harmonize two important areas of activity – the classical activity of museums and the development of services that meet the needs of visitors. The Museum has become an important centre of the community’s culture and tourism, where knowledge is combined with meaningful recreation and the past is connected with the present. Nowadays, the Manor is an inexhaustible source of culture that we can be proud of and present to the world.

155


STRESZCZENIE Początki majątku w Kretyndze sięgają XV wieku, a pierwsza wzmianka o nim pochodzi z 1566 roku. Właścicielami majątku byli starostowie żmudzcy z rodu Kieżgajłów, wielcy książęta Zygmunt Stary i Zygmunt August, możnowładcy z rodów Chodkiewiczów, Sapiehów, Massalskich, Potockich, Zubowów i Tyszkiewiczów. Okres największej świetności majątku – to lata 1875–1891, wtedy stał się on rezydencją rodzinną Józefa Tyszkiewicza (1835–1891), jednego z najbogatszych możnowładców na Litwie. Wzniesiono tu oranżerię z największym w Europie prywatnym ogrodem zimowym, urządzono park pałacowy ze stawami kaskadowymi, wodospadem, altanami, fontannami, kwietnikami, rzeźbami, alejami kasztanowymi i sadem owocowym. To piękno zostało zniszczone przez dwie wojny światowe oraz kilka dziesięcioleci okupacji sowieckiej, która charakteryzowała się brakiem szacunku wobec przeszłości. W 1944 roku zespół pałacowy został znacjonalizowany, na jego terenie urządzono gospodarstwo państwowe, a w samym pałacu mieściła się szkoła rolnicza. Nie zachował się ani korpus zachodni pałacu, ani budynki małej architektury, ani kwietniki, ani roślinność ogrodu zimowego, natomiast oranżeria została zamieniona na budynek gospodarczy. W najpiękniejszej części parku wyrosły murowane akademiki z cegły silikatowej, kotłownia, strzelnica oraz garaże, zbudowano też boisko sportowe. W latach 1972–1986, po uznaniu zespołu pałacowego za pomnik architektury znajdujący się pod opieką państwa, został on zrekonstrukowany ze środków Ministerstwa Rolnictwa według XIX-wiecznych zdjęć. Ale widok oszpecił dobudowany korpus szkoleniowy Technikum Rolniczego w Kretyndze. W 1991 roku rząd Republiki Litewskiej przekazał pałac Muzeum miasta Kretyngi, z jego inicjatywy zespół pałacowy został uznany za zabytek kultury. W latach 2001–2015 dzięki środkom uzyskanym z europejskich funduszy strukturalnych, z budżetu państwa oraz samorządu rejonu kretyndzkiego, od różnych fundacji i przedsiębiorców odnowiono pięć budynków o randze zabytku (pałac wraz z oranżerią, duża cieplarnia, wozownia, młyn wodny–elektrownia, dom ekonoma), odbudowano fontannę parterową, zburzono budynki z okresu sowieckiego, odmowiono infrastrukturę zespołu pałacowego, oddano do użytku nowy ośrodek informacyjny przyciągający turystów, zawierający atrakcyjne ekspozycje dotyczące historii i kultury okolic Kretyngi oraz pałacu. Prowadzona tu jest szeroko zakrojona działalność edukacyjna, polegająca na organizowaniu wystaw, świąt, festiwali. W latach 2017–2018 została odnowiona znajdująca się na starym cmentarzu kaplica grobowa hrabiów Tyszkiewiczów, odrestaurowano w niej sarkofagi, urządzono ekspozycję o tematyce sakralnej. W 2018 roku dzięki środkom uzyskanym z europejskich funduszy strukturalnych, z funduszy rządowych oraz samorządu rejonu kretyndzkiego udało się uruchomić centrum rzemiosła tradycyjnego, popularyzującego lokalne rzemiosło i wyroby rękodzieła ludowego. W mieszczącym się w pałacu Muzem miasta Kretyngi, które co roku odwiedza około 123 000 zwiedzających, udało się połączyć dwie ważne dziedziny działalności, czyli klasyczną działalność muzealniczą oraz rozwój sfery usług odpowiadających zapotrzebowaniom turystów. Muzeum stało się ważnym ośrodkiem kulturalno-turystycznym, w którym działalność poznawcza jest połączona z treściwym wypoczynkiem, przeszłość łączy się ze współczesnością, a pałac jest traktowany jako niewyczerpane źródło kultury, którym można się szczycić i prezentować go światu.

156


РЕЗЮМЕ Истоки Кретингского имения относятся к 15 веку, а первое упоминание о нем датируется 1566 годом. Имение принадлежало жемайтийским старостам Кясгайлам, великим князьям Сигизмунду Старому и Сигизмунду Августу, вельможам Ходкевичам, Сапегам, Масальским, Потоцким, Зубовым и Тышкевичам. Более всего имение процветало в 1875-1891 годах, став резиденцией семьи одного из самых богатых литовских дворян Юзефа (Осипа) Тышкевича (1835–1891). В имении была построена оранжерея с крупнейшим в Европе частным Зимним садом, оборудован парк смешанного стиля с каскадными прудами, водопадом, беседками, фонтанами, клумбами, скульптурами и аллеями из каштанов и стриженных лип и фруктовым садом. Эта красота была разрушена мировыми войнами и пропитанными неуважением к прошлому десятилетиями советской оккупации. В 1944 году имение было национализировано, в нем было учреждено государственное хозяйство, а во дворце – сельскохозяйственная школа. Не осталось западного корпуса дворца, сооружений малой архитектуры, скульптур, цветников, растений Зимнего сада, а оранжерея была превращена в хозяйственную постройку. В самой красивой части парка выросли общежития из силикатного кирпича, котельная, стрельбище, гаражи и спортивная площадка. После того, как дворец имения был признан охраняемым государством памятником архитектуры, в период с 1972 по 1986 год здание было отреставрировано на средства Министерства сельского хозяйства по фотографиям 19 века. Однако вид портил пристроенный к зданию дворца учебный корпус Кретингского сельскохозяйственного техникума. В 1991 году Правительство Литовской Республики передало имение Кретингскому музею, по инициативе которого усадьба имения была объявлена культурной ценностью. В 20012015 гг. на средства структурных фондов Европейского Союза, правительственного бюджета и бюджета самоуправления Кретингского района, а также на средства других различных фондов и предпринимателей было отреставрировано пять мемориальных зданий (дворец с оранжереей, большая теплица, каретный сарай, водяная мельница-электростанция, дом заведующего хозяйством), восстановлен фонтан в парке, напротив дворца, снесены советские здания, обновлена инфраструктура усадьбы, сформирован качественно новый туристический центр с привлекательными экспозициями, выставками, праздниками и фестивалями, а также образовательными мероприятиями, посвященными истории и культуре Кретингского края и имения. В 2017–2018 гг. восстановлена расположенная в старом городском кладбище часовнямавзолей графов Тышкевичей – отреставрированы саркофаги, оборудована сакральная экспозиция. В 2018 году на средства структурных фондов Европейского Союза, Правительства и самоуправления Кретингского района было завершено оборудование центра традиционных ремесел, занимающегося популяризацией краевых традиционных ремесел и народного искусства. Обосновавшемуся в имении Кретингскому музею, который ежегодно посещают свыше 123 000 посетителей, удалось согласовать два важных направления деятельности – классическую деятельность музеев и развитие услуг, которые отвечают потребностям посетителей. Музей стал важным культурным и туристическим центром общества, в котором познание сочетается с содержательным отдыхом, прошлое объединяется с настоящим, а поместье акцентируется как неисчерпаемый источник культуры, которым мы можем гордиться и представить миру.

157


ILIUSTRACIJŲ AUTORIAI Albrecht Oto 362, 378 Andersonas K. 75 Bačarelis Marčelas 29 Bagdonavičius Gerardas 309 Baltėnas Arūnas 35 Bavarskis A. 53 Butkus Donatas 14–15, 134, 141, 143, 156, 193, 366, 404–405 Čižas ir Lopatinskis 73 De Bulonė Valentinas (De Boulogne Valentin) 299 Dossas N. 350 Erhardt Maks 40, 145 Feličis G. 74 Filibertas Fleris Stanislovas 70 Idaitė Inga 155, 410 Jazbutytė Daiva 20, 22, 213, 322 Jonkuvienė Dovilė 357 Kahan & Co 115 Kanarskas Julius 30, 55, 94, 101, 148–149, 167, 181, 188, 274, 276, 280–281, 288, 310, 316–321, 323, 327, 335, 340–341, 354, 357, 403 Kapočius Tomas 298–303, 307–308 Karaciejus Vytas 27, 165, 183, 185, 187 Kavaliauskas Laisvūnas 328 Kazakevičius L. 311, 313 Kiuncelis H. 44

Klein F. E. 303 Klietkutė Jolanta 3–5, 7–8, 10, 12–13, 17, 19, 21, 23, 25, 57–58, 104, 107, 110, 112, 117, 124, 126–127, 131–132, 142, 151, 163–164, 172–180, 184, 192, 194, 196–197, 199–202, 205–208, 210–212, 214–221, 225–265, 267–272, 277–279, 282–287, 289–297, 304, 312, 324–326, 329, 331, 334, 336–337, 343–345, 347, 349, 368, 370, 373, 375, 377, 379, 381–382, 393–394, 396, 398, 402, 408–410 Knechtas Hansas 301 Komerija Lukas Fortūnatas 89 Kovalskis L. 90 Labil-Giar Adelaida 33 Lampi Johann Baptist 34 Larasas Johanas 108 Levickis S. 93 Lukšėnienė Vytautė 330 Luotienė Roma 154, 190, 266 Lūža Antanas 314 Merkevičius Algimantas 189 Mickevičius Juozas 32 Miečkovskis Janas 98–99 Mongirdaitė Paulina 24, 48–50, 69, 95, 106, 109, 111, 161, 273, 346, 348, 352–353, 358–361, 364, 367, 371, 374, 376, 401

Mordasevičius Kazimieras 302, 338 Neuschäffer O. 64 Orda Napoleonas 39, 67, 103 Pazetis A. 77 Petrašiūnas A. 305–306 Ropytė Rimantė Pranciška 34 Simutis Simonas Jurgis 51, 365 Sinkevičius 27 Sybergas C. 97 Snayers Peter 26 Solovjovas S. 76 Stenderis A. 62 Stoškus Kęstutis 186 Strazdauskas Jonas 11, 166, 168, 203–204, 209, 222–224 Stropus Ignas 59, 79–80, 96 Survila Alfonsas 60, 83, 135–137 Šimkus Juozas 9 Štrausas A. ir Bžozovskis J. 37 Štrausas Aleksandras 65 Tertelienė Jurgita 125, 128– 130, 157–159, 395 Tiškevičius Benediktas Henrikas 38, 91, 362 Tyszkiewicz Hanna Maria 102 van Bošas Oto 375 Zatorskis Vladislovas 78 Zibolis Jonas 56, 114, 121, 138–139, 144–147 Zubovas V. 119–120, 152

ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI Barkauskaitės Montvilienės Dalios asmeninis archyvas 358 ČDM archyvas 34–35, 311, 313 Giedrimo Edmundo asmeninis archyvas 88 Handschin Vilijos asmeninis archyvas 372 Klietkutės Jolantos asmeninis archyvas 346 Kretingos muziejaus archyvas 2, 6, 9, 26, 32, 37–38, 44–52, 54–55, 59–65, 68–87, 89–99, 102, 105–106, 118, 123, 135–137, 140, 148–150, 153, 160–162, 169–171, 182, 191, 195, 198, 273, 275, 309, 314– 315, 332, 339, 350–351, 359, 362, 364–365, 367, 378, 380, 383–392, 397, 399–400, 401, 406–407 Krokuvos nacionalinio muziejaus archyvas 39, 67, 103 Krokuvos Vavelio karališkosios pilies archyvas 28 KTU ASI Architektūros istorijos ir paveldo tyrimo centro archyvas 113, 119–120

LMAVB RSS archyvas 24, 353, 361, 366, 371, 374, 376 LVIA 31 Mockevičienės Vidos asmeninis archyvas 122 Norvaišienės Astos asmeninis archyvas 18 Olštyno (Lenkija) archyvas 108 Raupelio Dainiaus asmeninis archyvas 115, 348, 360, 369 ROKIM archyvas 358 Romualdo Beniušio asmeninis archyvas 40 Ruzgailos Stanislovo asmeninis archyvas 53 Trakų istorinio nacionalinio parko archyvas 100 Varšuvos karališkosios pilies archyvas 29 Varšuvos nacionalinio muziejaus archyvas 33 Vasiliauskienės Nijolės asmeninis archyvas 133 VRVA 56, 117, 121, 138–139, 144–147, 152


MUZIEJAUS RĖMĖJAI Kretingos rajono savivaldybė UAB „Biotechpharma“, valdybos pirmininkas, akademikas, profesorius, rajono Garbės pilietis Vladas Algirdas Bumelis UAB „Terekas“, Generalinis direktorius Juozas Maksvytis UAB „P. Varkojis ir kompanija“, savininkai Jūratė ir Pranas Varkojai UAB „Smagratis ir kompanija“, savininkai Alma ir Bronius Daukinčiai VĮ Kretingos miškų urėdija, urėdas Antanas Algimantas Baranauskas

AB „Žemaitijos linai“, direktorius Juozas Alfonsas Šiaulys UAB „Damba“, direktorius Antanas Barasa UAB „Edrija“ generalinis direktorius Edmondas Dargis UAB „Dujų spektras“, direktorius Alvydas Naujėkas UAB „Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija“, prezidentas Antanas Bosas E. Bružio gamybinė-komercinė firma, savininkas Edmundas Bružys Kavinė „Pas grafą“, direktorė Violeta Lazauskienė, savininkas Rimas Valentukonis

UAB „Medis“ P. Kurmio firma, savininkas Petras Kurmis

VšĮ „Kretingos maistas“, savininkai Alisa ir Irmantas Norkai

UAB „Pamario restauratorius“, direktorius Aldas Kliukas, direktoriaus pavaduotojas statybai Algimantas Zokaitis

Kraštiečiai Sabina ir Ro Advokatas Petras Macenis

UAB Medicinos centras „Lorna“, direktorė Loreta Bosienė

UAB „Vudva“ generalinis direktorius Edmundas Valantiejus

VšĮ Palangos reabilitacijos ligoninė, direktorė Rimantė Aleknavičienė UAB „Parama“, direktorius Saulius Prikockis Verslininkė Rima Stonienė Kraštiečiai Janina ir Albertas Mikučioniai UAB „Gidentus“ odontologijos klinika, savininkė Ieva Gaučienė UAB „Ringesta“, direktorius Almantas Skruibys

UAB „Tripletas“, direktorius Zenonas Ramonas

HBH „Čia visada gera“, direktorė Rada Matulevičienė UAB „Pajūrio auditas“, direktorius Arūnas Bučys UAB „Augma“, direktorius Arūnas Spyčius UAB Alaus restoranas „Paršelio rojus“, savininkas Gintautas Rekašius UAB „Trevena“, direktorius Algirdas Liaudanskis UAB „Gausoja“ direktorius Arūnas Viršilas

Architektas Edmundas Giedrimas

Kraštietis Paulius Laučys

Vlado Baltuonio ūkininko ūkis „Baltuonių kalakutų ūkis“, savininkai Vilija ir Vladas Baltuoniai

UAB „Alkuras“, direktorius Juozas Motiejauskas UAB „Dojus agro“, vadovas Audrius Kavaliauskas

Kraštietis Steponas Vaičikauskas

Verslininkas Henrikas Docius

PARTNERIAI

INFORMACINIAI RĖMĖJAI

Lietuvos Nacionalinė filharmonija Klaipėdos koncertų salė Vilniaus rašytojų sąjunga Vilniaus dailės akademija

„Pajūrio naujienos“ „Švyturys“ „Banga“ LRT


Leidinyje apžvelgiama Kretingos dvaro sodybos istorija, supažindinama su jame veikiančio Kretingos muziejaus ekspozicijomis ir rinkiniais. Kretingos dvaro ištakos siekia XV amžių, jį valdė Žemaičių seniūnai Kęsgailos, didieji kunigaikščiai Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, didikai Chodkevičiai, Sapiegos, Masalskiai, Potockiai, Zubovai ir Tiškevičiai. Pasauliniai karai bei sovietinė okupacija sunaikino kelis šimtmečius puoselėtos dvaro sodybos grožį. 1991 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė dvarą perdavė Kretingos muziejui, kurio iniciatyva dvaro sodyba paskelbta kultūros vertybe. Muziejus tapo reikšmingu bendruomenės kultūros ir turizmo centru, kuriame pažinimas derinamas su turiningu poilsiu, praeitis jungiama su dabartimi, o dvaras akcentuojamas kaip neišsenkanti kultūros versmė, kuria galime didžiuotis ir pristatyti pasauliui.

Išleido Kretingos muziejus Vilniaus g. 43, 97104 Kretinga www.kretingosmuziejus.lt

Dizainas, maketavimas, asmenvardžių ir iliustracijų rodyklės, viršelio nuotrauka Jolantos Klietkutės Viršelio dizainas Ingos Idaitės Vertėja iš hebrajų kalbos į lietuvių kalbą Lara Lempert Vertėja iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą Irena Fedorovič Išvertė iš lietuvių kalbos į anglų ir rusų kalbas UAB House of languages

Ketvirtajame viršelio lape grafų Tiškevičių herbas iš knygos Genealogija domu Tyszkiewiczów w XV, XVI i XVII wiekach, 1862 m.

Tiražas 1300 egz.

ISBN 978-609-95929-1-6

Spausdino Standartų spaustuvė Dariaus ir Girėno g. 39, Vilnius www.standart.lt


Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras  

© Kretingos muziejus, 2018

Atgimęs Kretingos grafų Tiškevičių dvaras  

© Kretingos muziejus, 2018

Advertisement