Patrick modiano
Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius
1942 metų birželio mėnesį vienas vokiečių karininkas Paryžiuje prieina prie kažkokio jaunuolio ir klausia: „Atleiskite, pone, kur yra Žvaigždės aikštė?“ Jaunuolis pirštu parodo savo kairę krūtinės pusę1.
Žydiškas anekdotas
I
L
aikotarpiu, apie kurį pasakoju, kaip tik švaisčiau palikimą, atėjusį man iš Venesuelos. Vie-
ni kalbėjo tik apie gražiąją mano jaunystę ir juodąsias garbanas, o kiti drabstėsi įžeidimais. Darsyk, jau paskutinį kartą, perskaitau straipsnį, kurį specialioje Ici la France2 laikraščio laidoje apie mane parašė Leonas
Rabatetas3: „<...> Ar dar ilgai turėsime būti Rafaelio Šlemilovičiaus šėlionių liudininkais? Kiek dar šis žydas nebaudžiamai valkiosis su savo neurozėmis ir epilepsija nuo Tukė iki Antibo iškyšulio, nuo Labolio iki Eks le Beno4? Paskutinį kartą klausiu: ar dar ilgai šios padermės atsibastėliai tyčiosis iš Prancūzijos sūnų? — 7 —
patrick modiano
Kiek dar taip abejingai plausimės rankas dėl to žydiško užkrato? <...>“ Tame pačiame laikraštyje daktaras Bardamiu5 pratrūko keiksmais apie mane: „<...> Šlemilovičius?.. Ak! Klaikiai prašvinkęs geto pelėsis!.. Šikano nuoalpa!.. Apyvarpės nuoraiža!.. Besmegenė libanietiška drėbla!.. Bum! Tararam! Tik pasižiūrėkite į šitą judėjišką žigolo... šitą nesutramdomą arijaičių krušeivą!.. Laikas padaryti abortą tam negroidui! Tam patrakusiam geltonsnapiui abisinui ir pinigų maišui!.. Gelbėkite!.. Kad jį kas nors išmėsinėtų... ar iškastruotų!.. Gelbėkite nelaimingąjį daktarą nuo jo nelemtų benefisų... Dėl Dievo, tegu jį nukryžiuoja!.. Kontrabandinis bjaurasties mišrūnas... Joškis iš kosmopolitinių rūmų pakampės!.. Kolektyvinė krušykla made in Haifa!.. Kanai!.. Davosas!.. Kapris ir visa kita!.. Štai jums didieji perdėm hebrajiški viešnamiai!.. Išvaduokite mus nuo to apipjaustyto dabišiaus!.. Jo Saliamono modelio rausvų maseračių... Jo Tiberiados tipo jachtų!.. Sinajaus sukirpimo kaklaraiščių!.. Tegu vergės arijės nukanda jam pimpalą!.. savo dailiais dantukais... mažomis rankelėmis... išlupa jam akis!.. Muškite kalifą!.. Tekyla maištas krikš— 8 —
žvaigždės aikštė
čionių hareme!.. Skubėkite!.. Skubėkite!.. Nustokite laižyti jam kiaušius!.. Meilintis jam už dolerius!.. Išsilaisvinkite!.. Drąsos, Madlona6!.. Kitaip daktaras verks!.. Mirs iš sielvarto!.. Siaubinga neteisybė!.. Sanhedrino7 sąmokslas!.. Jie mirtinai nekenčia Daktaro!.. Patikėkite manimi!.. Konsistorija8!.. Rotšildo bankas!.. Kajenas d’Anveras9!.. Šlemilovičius!.. Padėkite Bardamiu, mergytės!.. Į pagalbą!..“
Daktaras neatleido man už Demaskuotą Bardamiu, kurį jam išsiunčiau iš Kaprio salos. Šioje apybraižoje išreiškiau žydo jaunuolio susižavėjimą, kai būdamas keturiolikos metų vienu prisėdimu perskaičiau Bardamiu kelionę ir Luji Ferdinano vaikystę10. Pro akis nepraleidau jo antisemitinių pamfletų, kaip pasielgtų bet kuris geraširdis krikščionis. Aš apie jį parašiau: „Daktaras Bardamiu nemenką savo kūrybos dalį paskyrė žydiškai temai. Nieko stebėtino, juk daktaras Bardamiu yra vienas iš mūsų, tai didžiausias visų laikų žydų rašytojas. Štai kodėl jis apie savo rasės — 9 —
patrick modiano
brolius kalba su tokia aistra. Perdėm romantiškais kūriniais daktaras Bardamiu primena kitą mūsų rasės brolį Čarlį Čapliną, ypač polinkiu prie graudžių detalių, jaudinančių persekiojamų žmonių paveikslų... Daktaro Bardamiu sakinys yra „žydiškesnis“ už išdailintą Prusto sakinį – tai lyg švelni, verksminga muzika, kuri pamažu jus patraukia, nors ir yra trupinėlį nenuoširdi...“ Priėjau išvadą: „Tik žydas gali iš tikrųjų suprasti kitą žydą ir tik žydas gali su deramu nusimanymu kalbėti apie daktarą Bardamiu.“ Atsakydamas daktaras man atsiuntė įžeidžiamą laišką: pasak jo, aš orgijų ir milijonų padedamas vadovavau pasauliniam žydų sąmokslui. Iškart persiunčiau jam Dreifuso psichoanalizę, kur aš juodu ant balto patvirtinau kapitono kaltę, ir taip pasireiškė jo autentiškas žydiškumas. Išplėtojau šitokią tezę: Alfredas Dreifusas aistringai mylėjo Liudviko Šventojo11, Žanos d’Ark ir šuanų12 Prancūziją, ir taip galėtume paaiškinti jo pašaukimą karo tarnybai. Bet Prancūzija, ne, ji nepanoro žydo Alfredo Dreifuso. Tada jis išdavė ją, kaip keršijama niekinamai moteriai, dūręs jai lelijos žiedo pavidalo pentinu. Baresas13, Zola ir Deruledas14 visiškai nesuprato tos nelaimingos meilės. — 10 —
žvaigždės aikštė
Be abejo, tokia interpretacija sutrikdė daktarą. Jis daugiau nerodė jokių gyvybės žymių. Rabateto ir Bardamiu plūdimąsi užslopino liaupsės, kurias man žarstė aukštuomenės kronikininkai. Daugelis citavo Valeri Larbo15 ir Skotą Ficdžeraldą, lygino mane su Bernabutu, netgi praminė jaunuoju Getsbiu. Žurnalo nuotraukose mane vaizdavo palenkta galva, o žvilgsnis buvo nuklydęs į tolumą. Mano melancholija tapo priežodžiu moterų žurnalų skiltyse. Žurnalistams, kurie kamantinėjo mane priešais Carlton, Normandy ar Miramar viešbučius, aš nepaliaujamai skelbdavau savo žydiškumą. Beje, mano veiksmai ir elgesys visiškai prieštaravo tokioms prancūzų išpažįstamoms vertybėms, kaip kuklumas, taupumas ir darbas. Iš savo Rytų protėvių perėmiau juodas akis, prabangos pomėgį ir norą pasirodyti, taip pat nepagydomą tinginystę. Aš nepažinojau močiučių, verdančių uogienes, niekada nemačiau šeimų portretų, neskaičiau katekizmo. Vis dėlto be paliovos svajojau apie provincialią vaikystę. Mano vaikystės pasaulį užpildo anglė guvernantė, ir ji monotoniškai praslenka dirbtiniuose Dovilio paplūdi— 11 —
patrick modiano
miuose, kur mis Evelina vedžioja mane už rankutės. Mama mane palieka su polo žaidėjais. Tik vakare ji ateina prie lovelės manęs pabučiuoti, bet kartais nesivargina nė tiek. Aš jos laukiu, net negirdžiu mis Evelinos, skaitančios apie Deivido Koperfildo nuotykius. Kiekvieną rytą mis Evelina nuveda mane į Poney Club žirgyną. Prasideda mano jodinėjimo pamokos. Aš būsiu garsiausias pasaulyje polo žaidėjas, nes noriu patikti mamai. Prancūziukai žino visas futbolo komandas. O aš galvoju tik apie polą. Vis kartoju šiuos magiškus žodžius: Laversine, Cibao la Pampa, Silver Leys16 ir Porfirijas Rubiroza17. Žirgyne visą laiką esu fotografuojamas su mažąja princese Laila, ji jau mano sužadėtinė. Po pietų mis Evelina Markizės de Sevinjė cukrainėje nuperka mums šokoladinių skėtukų. Bet Lailai labiau patinka karameliniai ant pagaliukų. Tie, kurių gali nusipirkti pas Markizę de Sevinjė, būna su gražiais pagaliukais ir pailgi. Kartais pavyksta nuklysti nuo mis Evelinos, kai ji veda mane į paplūdimį, tik ji žino, kaip mane rasti – aš būnu su ekskaraliumi Firuzu arba baronu — 12 —
žvaigždės aikštė
Triufaldinu, o šie garsūs žmonės yra mano draugai. Ekskaralius Firuzas vaišina mane šerbetu su pistacijomis ir šaukia: „Tu esi toks pat smaližius, kaip ir aš, mano mažasis Rafaeli!“, o baronas Triufaldinas visą laiką vienišas ir liūdnas sėdi Saulės bare. Šie senyvi ponai pasakoja man nepabaigiamas istorijas, kurių veikėjos: Kleo de Merod, Otero, Emiljena Alanson, Lijana de Puži18, Odetė de Kresi19. Tai buvo fėjos lyg iš Anderseno pasakų. Mano vaikystė prigrūsta dar ir tokios butaforijos, kaip oranžiniai lauko skėčiai pliaže, prašmatnusis Pré-Catelan restoranas, prestižinė ponios Atmer mokykla, Deividas Koperfildas, grafienė de Segiur20, motinos apartamentai Konti krantinėje ir trys Lipnickio21 autorystės nuotraukos, kuriose aš stoviu prie kalėdinės eglutės.
O štai čia mano mokymosi metai šveicariškuose koledžuose ir pirmieji flirtai Lozanoje. Duizenbergas, kurį man per aštuoniolikos metų sukaktuves pa— 13 —
patrick modiano
dovanojo dėdulė Vidalis iš Venesuelos, šliuožia melsvoje vakaro prietemoje. Įvažiuoju pro vartus ir riedu per parką, nuožulniai besileidžiantį iki Lemano ežero, paskui pastatau automobilį ties apšviestos vilos priebučiu. Kelios merginos šviesiomis suknelėmis laukia manęs susėdusios vejoje. Negalėčiau geriau už Skotą Ficdžeraldą aprašyti „vakaruškų“, kai prieblanda tokia švelni, juokas toks skambus, o šviesų spindesys toks ryškus, kad visuomet veda į pagundą. Tad patariu jums paskaityti šio rašytojo kūrybos, ir jūs susidarysite tikslų vaizdą apie mano paauglystės dienų džiaugsmus. Kraštutiniu atveju perskaitykite Larbo Ferminą Markez.
Nors gyvendamas Lozanoje ir pramogaudavau su draugais, susirinkusiais iš viso pasaulio, nebuvau toks kaip jie. Dažnai nuvažiuodavau į Ženevą. Nuošalaus Bergues viešbučio tyloje skaitydavau graikiškas bukolikas ir bandžiau meniškai išversti Eneidą. Per vieną tokį pasitraukimą į atšalius susipažinau su — 14 —
žvaigždės aikštė
jaunu aristokratu iš Tureno Žanu Fransua Dezesaru. Mes buvome tokio pat amžiaus, o jo išprusimas mane tiesiog pribloškė. Jau per pirmąjį susitikimą jis man pasiūlė perskaityti ištisą šiupinį, sudarytą iš Moriso Sevo Delijos, Kornelio komedijų ir kardinolo de Reco Memuarų22. Jis man ir atvėrė grožio pasaulį bei prancūziškos litotės paslaptis. Mane žavėjo tokie jo išskirtiniai bruožai, kaip taktas, kilnumas, nepaprastas jautrumas, kandi ironija. Prisimenu, kaip Dezesaras mūsų draugystę prilygino Robero de Sen Lu ir Prarasto laiko beieškant pasakotojo santykiams. „Kaip ir mūsų minimas pasakotojas, jūs esate žydas, – pasakė jis, – o aš esu de Noajų, de Rošuarų-Mortmarų, de Larošfuko pusbrolis, kaip ir Roberas de Sen Lu. Nesibaiminkite, jau geras šimtmetis, kaip prancūzų aristokratija jaučia trauką prie žydų. Aš jums duosiu perskaityti keletą Driumono23 puslapių, kuriuose šis šaunus vyras mums dėl to karčiai priekaištauja.“ Dėl Dezesaro be menkiausio sąžinės priekaišto paaukojau savo draugų internacionalą ir nusprendžiau į Lozaną daugiau nebegrįžti. — 15 —
patrick modiano
Iki dugno išnaršiau kišenes. Tebuvo likę vos šimtas dolerių. Dezesaras neturėjo nė sudilusio skatiko. Vis dėlto aš jam patariau mesti sporto apžvalgininko darbą Lozanos laikraštyje. Prisiminiau, kaip keletas savaitgalinių draugų anglų buvo nusitempę mane į vieną dvarą netoli Bornmuto, kad parodytų man senovinių automobilių kolekciją. Suradau kolekcionieriaus pavardę, tai pasirodė besąs lordas Alachabadas, ir už keturiolika tūkstančių svarų sterlingų pardaviau jam savo duizenbergą. Su tokia suma galėjome prideramai gyventi vienus metus ir neprašyti jokių telegrafinių perlaidų iš dėdulės Vidalio. Apsigyvenome Bergues viešbutyje. Tas ankstyvasis mūsų draugystės laikotarpis man paliko pačius šviesiausius prisiminimus. Rytais šlaistydavomės po Ženevos senamiesčio antikvariatus. Dezesaras mane užkrėtė savo aistra bronzos dirbiniams, nulietiems po 1900 metų. Prisipirkome jų kokią dvidešimtį, ir jie užgriozdino mūsų kambarius, ypač daug vietos užėmė pažaliavusi nuo laiko Darbo alegorija ir dvi puikios stirnos. Vieną popietę Dezesaras pareiškė, kad įsigijo bronzinį futbolininką. — 16 —
žvaigždės aikštė
– Netrukus Paryžiaus snobai už aukso kainą draskysis dėl šių dirbinių. Aš pranašauju, girdite, mano brangusis Rafaeli! Jei priklausytų tik nuo manęs, tai Albero Lebriuno24 stilius jau būtų atgavęs savo garbingą vietą. Aš paklausiau, kodėl jis išvyko iš Prancūzijos. – Karinė tarnyba, – aiškino jis, – niekaip nesiderino prie mano subtilaus sudėjimo. Taigi aš dezertyravau. – Galima viską atitaisyti, – tariau jam, – pažadu, kad Ženevoje surasiu miklų meistrą, kuris jums atspausdins suklastotus dokumentus. Galėsite be jokios baimės, kada tik panorėsite, grįžti į Prancūziją. Tamsių darbelių spaustuvininkas, su kuriuo užmezgėme ryšius, įteikė šveicarišką gimimo liudijimą ir pasą Žano Fransua Levi, gimusio 194... m. liepos 30 d., Ženevoje, vardu. – Nuo šiol esu jūsų rasės brolis, – tarė Dezesaras, – gojaus padėtis mane vargino. Aš nedelsdamas nusprendžiau išsiųsti į kairiųjų laikraščius anoniminį pareiškimą, kurį surašiau šitokiais žodžiais: — 17 —
įsigykite
knygą dabar