Žurnalas knygos.lt Nr. 3. 2024 m.

2024 m.

Karolis Klimas Patricija Tilvikaitė Henrikas Vaitiekūnas

Kai parašai

1

MultiArt Silk FSC 200 g/m2

pirmą knygą Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

GIMĘ IŠ GAMTOS.

2

TOP 5 PRIEŽASTYS ATVYKTI Į DRUSKININKUS Veiklų įvairove ir išskirtinumu daugiabriaunis Lietuvos kurortas kasmet pritraukia gausybę turistų iš tolimiausių pasaulio karštų. Tad gyvendami Lietuvoje turime didžiulę prabangą – mums nereikia įveikti tūkstančių kilometrų, kad kokybišku SPA, sanatoriniu poilsiu bei gausiomis pramogomis galėtume džiaugtis kada tik panorėję. Druskininkai – ranka pasiekiamas sveikatos šaltinių kurortas, svetingas 365 dienas per metus! Štai 5 populiariausios priežastys, kodėl verta atvykti į Druskininkus.

G

1

ALYBĖ SVEIKATINIMO PROCEDŪRŲ

Šimtus metų žmonės į Druskininkus traukė dėl sveikatinimosi procedūrų. Čia iš kartos į kartą savo meistrystę perduodantys specialistai įsisavina vis daugiau naujų terapijų. Nuo purvo vonių iki gintaro terapijų, nuo pirties ritualų iki gydymo muzika, nuo didžiulio masažų pasirinkimo iki šalčio kameros ir dar daug kitų žmogui naudingų patirčių galima rasti viename mieste. Procedūroms atlikti yra pasitelkiamos pačios įvairiausios gamtos teikiamos gėrybės: druska, medus, pušų ekstraktai, akmenys, molis, aliejai, deguonis… Iš viso per metus čia yra atliekama virš 400 rūšių įvairiausių procedūrų, naudojama naujausia diagnostinė aparatūra, taikomos retos arba visiškai unikalios terapijos. Kūno ir sielos gydymu čia užsiima toli gražu ne vien istorinės Druskininkų gydyklos, taip pat kurorte veikia ir daugybė sanatorijų bei SPA centrų.

2 N

UO SNIEGO VASARĄ IKI TROPIKŲ ŽIEMĄ

Druskininkai bet kuriuo metų laiku gali pasiūlyti turiningų pramogų visai šeimai. Net žvarbią žiemą čia galima pasijusti it pietų kurorte – Vandens parke oro temperatūra visada siekia 30–31, o baseinų vandens – 26–27 laipsnius šilumos. Tuo metu vasaros įkarštyje pasiilgus žiemos taip pat neprireiks stebuklų lazdelės – tereikia praverti „Snow Arenos“ duris, kur vidutinė temperatūra svyruoja nuo 2 iki 4 laipsnių šalčio, o pažangiosios technologijos slidinėjimo trasas leidžia aprūpinti šviežiu, jokių cheminių priedų neturinčiu sniegu.

D

3

ŽIAUGSMAS GYVENTI AKTYVIAI

Druskininkai gali pasiūlyti įvairių laisvalaikio formų, kurios skatina kuo daugiau judėti gryname ore. Apie 60 km kurorto dviračių trasų driekiasi miesto takais, Nemuno ir ežerų pakrantėmis. Be dviračių, taip pat galima išbandyti elektrinius paspir-

tukus bei velomobilius. Aktyvaus laisvalaikio entuziastai Druskininkuose ras ir teniso kortus, tinklinio, krepšinio, futbolo, paplūdimio teniso aikšteles bei golfo aikštyną, o ekstremalių potyrių gerbėjai laukiami „UNO“ nuotykių parke.

T

YRAS ORAS, O KAI KUR – NET ŠVARESNIS NEI KALNUOSE

4

Nors Druskininkai išpopuliarėjo dėl čia vinguriuojančių gydomųjų versmių, kurorto oras irgi yra ypatingas. Aplink nėra pramonės ir kitų taršos šaltinių, todėl miestą supantys pušynai gerai išvalo orą ir prisotina jį eteriniais aliejais. Norint dar geresnių sąlygų kvėpavimui, vertėtų aplankyti jau K. Dineikos sveikatingumo parką ir jame esantį jonizacijos paviljoną. Pastarasis ypatingas tuo, kad ten kvėpuojama dar švaresniu, neigiamais jonais prisotintu oru, kurių koncentracija šiame paviljone yra kone 100 kartų didesnė nei kalnuose.

5 G

ALIAUSIAI, KOKIOS GI ATOSTOGOS BE GASTRONOMINIŲ PATIRČIŲ!

Druskininkai pelnytai didžiuojasi įvairialype virtuve – kurorto maitinimo įstaigos siūlo nuo tradicinių tautinių iki prašmatniausių aukštosios gastronomijos patiekalų. Tad čia galite atrasti ir egzotiškiausius pasaulio skonius: gardžiuokitės Samarkando blyneliais, norvegišku šakočiu, jūrų gėrybėmis ar net dilgėlių lledais. edais. Tuo metu šviežiausių ekologiškų produktų rrytais ytais dairykitės tiek vietinių, tiek miesto svečių pamėgtame p amėgtame Druskininkų turguje.

230 METŲ JŪSŲ SVEIKATOS ŠALTINIŲ KURORTAS: www.druskininkai.lt

2024 m.

Arno Gedrio nuotraukos

Priešais Monikos Požerskytės objektyvą viršelio herojai

Ką gali knygos? Beveik viską!

Klasikiniai XIX amžiaus romanai, kuriuos paslapčia nuo namiškių skaitė Deborah Feldman, padrąsino ją nusimesti itin uždaros Satmaro chasidų bendruomenės Niujorke pančius. Rašytojos išsilaisvinimo istorija, sudė­ ta į knygą „Neortodoksiška“, sulaukė daug dėmesio visame pasaulyje ir padėjo jai išsikovoti laisvę. Išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams Deborah pasakoja daugybę įdomių savo istorijos detalių, o dar daugiau jų atskleisti ketina Vilniaus knygų mugėje, į kurią atvyksta BALTO leidy­ bos namų kvietimu pristatyti naujos knygos „Egzodas“.

Knygos moko mylėti, atrasti save ir suprasti kitą. „Knygos tam tikra prasme yra gynyba ir užuovėja“, – tvirtina debiutuojanti rašytoja Patri­ cija Tilvikaitė.

Knygos skatina keliauti. Netgi laiku – kaip dar vieno žurnalo pašnekovo Keno Folletto istoriniai trileriai, nukeliantys į viduramžių Angliją.

Knygos ragina išbandyti kažką naujo – tarkim, nerti į ledinį vandenį kartu su mokslininke dr. Susanna Søberg, su kuria pokalbį taip pat rasite žurnale.

Galų gale – knygos mus padaro geresnius. Bent šiek tiek. Arba bent jau galime to viltis, kaip mano Marijus Mikutavičius – užkietėjęs skaitytojas nuo vaikystės. Žurnalas KNYGOS.lt – apie knygas ir žmones, kurie jas rašo. Ir, be abejo, apie tuos, kurie skaito. Jei kam nors atrodo, kad knygoms nebelieka lai­ ko, paklausykite politologo Mažvydo Jastramskio patarimo: grįžę vakare namo padėkite telefoną į stalčių.

POPIERIUS KURIA KNYGOS KULTŪRĄ

Popieriaus pramonė yra viena iš žiedinės ekonomikos pavyzdžių pasaulyje. Europoje ir Šiaurės Amerikoje popieriaus perdirbama apie 70 procentų, o popieriaus gamintojas UPM jau dabar 94 procentus atliekų naudoja naujiems produktams arba kaip energijos išteklių ir iki 2030 metų siekia gamybos be jokių atliekų.

TURINYS

8

Kai parašai knygą.

KAROLIS KLIMAS, PATRICIJA TILVIKAITĖ, HENRIKAS VAITIEKŪNAS

Mano namai – Berlynas.

18 DEBORAH FELDMAN Savo malonumui.

24 MAŽVYDAS JASTRAMSKIS žanrų paminklai.

26 Detektyvinių ERNESTAS PARULSKIS Knygos mus daro geresnius.

28 Bent šiek tiek. MARIJUS MIKUTAVIČIUS Išsiuvinėti recenziją.

34 RŪTA KAČKUTĖ Šventosios Žemės pagundos. Kunigaikščio 36 pėdomis. DALIA SMAGURAUSKAITĖ tampa trileriu.

40 KaiKENistorija FOLLETT laiku.

46 Kelionės AURIMAS ŠVEDAS aš išmokau.

48 KoŽIVILĖ KROPAITĖ-BASIULĖ

Leidėjas BALTO leidybos namai leidykla@balto.lt, www.balto.lt Vilniaus g. 9, LT-01102 Vilnius

skaitė prie Smetonos.

52 Kaip GEDIMINAS KULIKAUSKAs 60 Kelyje.

LINA EVER, JURGITA LIEPONĖ Skanaus.

72 EDITA GAVELIENĖ jėga.

74 Grupės CHRISTIE TATE ir DAINIUS JAKUČIONIS pjūvis.

80 Tikslus LINA BUTVIDIENĖ kaip šalta! Bet naudinga!

82 Brrr, SUSANNA SØBERG milijonai.

86 Sparkso NICHOLASAS SPARKSAS Ne tik karalienių metraštininkė.

92 PHILIPPA GREGORY QUENTINAS TARANTINO 98 ir jo taisyklės Įveikti priešus su 106 TOMU DIRGĖLA žiurkė.

112 Knygų LINA GIRČYTĖ-JUŠKĖ

REDAKTORĖS Irma Laužikaitė ir Ana Treščina

102DIZAINERIS Tadas Šaučiulis

Tiražas – 20 000 egz.

Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

KALBOS REDAKTORĖS Sigita Bertulienė ir Birutė Medelytė Viršelyje -- Karolis Klimas, Patricija Tilvikaitė ir Henrikas Vaitiekūnas.

Monikos Požerskytės nuotrauka

BALTO GRUPĘ VIENIJA KŪRYBIŠKUMAS, INOVATYVUMAS IR DRĄSIOS IDĖJOS

TOP 10

2023 metais knygos.lt pardavė beveik milijoną knygų. Kokios buvo perkamiausios?

2

4

7 8

8

1

3

5

6

9

10

Jie priklauso skirtingoms amžiaus grupėms, jų keliai kasdienybėje nesusikerta. Tačiau BALTO leidybos namų autorių trijulė turi ir šį tą bendro – išsipildžiusią svajonę tapti knygos autoriais.

Kai parašai

knygą Irma LAUŽIKAITĖ, Ana TREŠČINA

H

Henrikas VAITIEKŪNAS kadaise svajojo tapti rašytoju, bet karjeros kelias pasisuko kiek kitaip ir jis tapo žurnalistu. Legendiniu, nes atpažįstamas iki šiol, nors televizijos ekrane pasirodo tik kaip svečias. Jaunystės svajonė, kaip pats mėgsta kartoti, šiek tiek per vėlai tapo realybe, tačiau viena knyga literatūros debiutas veikiausiai nesibaigs. Pirmosios knygos „Felčerio užrašai“ pagrindu tapo kelerius metus žurnalisto rašyti straipsniai apie sveikatą ir savęs pažinimą, bet jau seniai jam kirba noras sukurti romaną.

Karolio KLIMO kelias link savo svajonės vedė per suvokimą, kad ne didelis uždarbis, o prasmę kurianti veikla yra jo gyvenimo tikslas. Nutaręs atsisakyti gerai apmokamo darbo reklamos agentūroje, jis išsiuntė CV kelioms Vilniaus gimnazijoms. Darbo pasiūlymo sulaukė tą pačią dieną. Debiutinės knygos „Mokytojas“ autorius, remdamasis trejų mokytojavi10

mo metų patirtimi, taikliai pavaizdavo daugelio kolegų kasdienybę ir svariai prisidėjo prie mokytojo profesijos prestižo kėlimo. Knyga tapo perkamiausiu praėjusių metų grožiniu kūriniu Knygos.lt, o geriausių metų knygų konkurse sulaukė daugiausiai 15min skaitytojų balsų.

Patricija TILVIKAITĖ gyvena knygomis – ne tik dirba leidyklos projektų vadove, bet ir laisvalaikiu perskaito galybę romanų. Apie juos su bičiule rašo tinklalapyje, kuris tapo vienu populiariausių Lietuvoje, į jų nuomonę įsiklauso galybė skaitytojų. Rašyti „Svetimkūnių“ Patricija sėdo taip, kaip pastaruosius septynerius metus sėda į psichoterapeutės kėdę – bandydama įsiklausyti į savo ir savo kartos skaudulius, suprasti juos, o tada parodyti jiems, kur durys. Jos kompiuteryje guli jau ir antro romano rankraštis, o mintyse rašytoja audžia trilerio siužetą.

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Monikos Požerskytės nuotraukos, Godos Žalgevičienės makiažas MultiArt Silk FSC 90 g/m2

11

12

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

KAROLIS KLIMAS

N

Ne autobiografija

Norėjau parašyti knygą, kuri užkabintų aktualią ir kartu nesenstančią temą, būtų įdomi ir naudinga kuo platesnei auditorijai. Regis, tikslą pavyko pasiekti.

Džiaugiuosi, nors kartu ir šiek tiek stebiuosi, nes to­ kio populiarumo nesitikėjau – „Mokytojas“ žaibiškai patraukė auditorijos dėmesį, buvo perleistas net šešis kartus, pateko į Knygos.lt perkamiausiųjų TOP’ą, tapo skaitytojų favoritu geriausių metų knygų konkurse, kurį rengia portalas 15min. Vienas iš dalykų, kurį skai­ tytojai pabrėžia kaip didelį pranašumą – Privalomas neprivalomų knygų sąrašas, kuris jau anksčiau yra su­ laukęs susidomėjimo, o knygoje jis atnaujintas.

Vos pasirodžius „Mokytojui“, visi klausinėjo, kiek kūrinyje tiesos ir kiek išmonės. Kažkodėl labai no­ rima padėti knygą į kurį nors stalčiuką... Geriausių knygų konkurse „Mokytojas“ buvo priskirtas groži­ nės literatūros kategorijai. Ar pradžiugino toks įver­ tinimas? Vien būti nominuotam jau gerai. Juk knygą komisija galėjo „nurašyti“ vien dėl populiarumo – pernai ji tapo viena skaitomiausių Lietuvoje. Dėl didelės sklaidos ir reklamos kūrinys nepasidaro nei geresnis, nei blogesnis – tiesiog labiau skaitomas.

Nors didelė sklaida ar reklama nepagerina kūrinio, tiesiog jis tampa žinomesnis. Tai lyg ir turėtų būti akivaizdu, bet populiarumas formuoja didesnius skaitytojų ir kritikų lūkesčius, sukelia ne tik simpati­ jų, bet ir antipatijų, tam tikrą išankstinį nusiteikimą, kurį net profesionalams gali būti sunku padėti į šalį. Čia kaip mokykloje: mokytojai sako, kad nemėgs­ tamų mokinių neturi, bet iš tiesų būna visaip. Todėl esu dėkingas, kad konkurso komisija knygą įvertino nešališkai.

Vienas literatūros tyrinėtojas yra pasakęs, kad žan­ ras yra kliūtis, kurią reikia įveikti ieškant naujų meni­ nių formų. Todėl visada sakau, kad „Mokytojas“ – ne­ įprasto žanro grožinis kūrinys. Reikia labai neišmanyti literatūros, kad nuspręstum „Mokytoją“ įsprausti į kokius nors siaurus rėmus, pavyzdžiui, populiariojo romano, kaip mačiau vienoje recenzijoje. Kažkiek tur­ būt yra ir populiariosios literatūros elementų, bet joks man žinomas žanras „Mokytojo“ iki galo neapibrėžia.

Galbūt ši knyga yra tam tikra žanrų sintezė, kuri atlie­ pia pasikeitusius šiuolaikinės visuomenės skaitymo įpročius ir lūkesčius?

Man pačiam atrodo įdomu, kad „Mokytojas“ ne­ telpa į jokio žanro ribas. Skaitydamas niekuomet nemąstau apie kūrinio autobiografiškumą, jei riba nėra iki galo aiški. Man, tarkime, kur kas svarbiau, ar

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

tekstas paveikus, ar ne. O ar jame 30 ar 85 procentai autobiografiškumo, tikroviškumo, visiškai nedomina.

Domina ne tikrovė, o tikrumas, tai yra nuoširdumas.

Apskritai sąvoka „autobiografiškumas“ labai įparei­ goja: ar iš tiesų galima perteikti savo gyvenimą tokį, koks jis yra? Mano, kaip rašytojo, svajonė parašyti knygą, kurią galėčiau paduoti žmogui į rankas ir pa­ sakyti – tai esu aš. Niekaip negalėčiau to teigti apie „Mokytoją“. Per daug nepapasakota, kad šį kūrinį būtų galima vadinti autobiografija, o aš visko papa­ sakoti ir nesiruošiau – tik tai, kas susiję su mokykla (ir tai ne viską). Ar knygoje aprašytos pamokos, si­ tuacijos iš tiesų vyko, ar buvo išgalvotos (arba iš da­ lies išgalvotos), mano manymu, turi mažai reikšmės.

Jeigu kas nors būtinai lieptų pasirinkti, sakyčiau, kad „Mokytojas“ yra arčiausiai autofikcijos. Tokio žanro literatūros kūrėjas asmeninius išgyvenimus supina su išgalvotais, o skaitytojams tampa nebeaišku, kas yra autoriaus vaizduotė, o kas tikri įvykiai. Vieniems tai kelia dar didesnį smalsumą, kitiems – nepasitenkini­ mą. O man, kaip skaitytojui, nustatyti ribą tarp fakto ir išmonės dažniausiai atrodo tiesiog nereikalinga. Įdomiausia, kad ant manęs labiausiai supyko... mokslinės fantastikos gerbėjai. Jiems užkliuvo, kad Franko Herberto „Kopą“ pavadinau popsine ir pris­ kyriau prie literatūros, kuri bus įkandama silpnes­ niam mokiniui, norinčiam užsikabinti už skaitymo.

Kaip sakė vienas žmogus, žodžių iš dainos neišmesi.

Na, iš knygos vieną kitą žodį išmesti galima, jei ti­ ražas kartojamas. O jei rimtai, „Kopą“ skaičiau nuo­ širdžiai susidomėjęs. Pradedančiajam tai per didelės apimties tekstas, bet iš tikrųjų lengvai skaitomas ir įtraukiantis. Jam atsidūrus šalia „Rugiuose prie be­ dugnės“ ir „Musių valdovo“, kuriuos taip pat reko­ mendavau mažai skaitantiems gimnazistams, ėmiau svarstyti, ar dėl „Kopoje“ dominuojančio pramogi­ nio aspekto manęs nesukritikuos snobiškai nusitei­ kę švietimo ar literatūros ekspertai. Žodis „popsinė“ buvo skirtas jiems, bet tapo pamoka man – dabar žinau, kokia Lietuvoje gausi ir kovinga mokslinės fantastikos gerbėjų bendruomenė. Tikrai nesu nu­ siteikęs nei prieš mokslinės fantastikos, nei prieš kitokio žanro literatūrą – džiaugiuosi, kad žmonės apskritai skaito knygas. Toks ir buvo vienas iš tikslų rašant „Mokytoją“ – sudominti literatūra tiek jau­ nesnius, tiek vyresnius. Visuomenei, kuri myli kny­ gas, nebaisūs jokie apokaliptiniai mokslinės fantas­ tikos scenarijai.

Mano svajonė yra parašyti knygą, kurią galėčiau paduoti žmogui į rankas ir pasakyti – tai esu aš.

13

14

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

PATRICIJA TILVIKAITĖ

Terapijos seansas

M

Mano debiutinio romano herojai mėgsta tą patį, ką ir aš... Skaitytojams daliju linkėjimus nuo „Sve­ timkūnių“ veikėjo Nikitos – laikinas tatuiruotes.

Pirmą tatuiruotę pasidariau vos sulaukusi pilname­ tystės – gal taip norėjau parodyti, kad imu į rankas savo gyvenimą ir nuo šiol pati jį valdysiu? Pradėjau ne nuo nedrąsaus bandymo – iš karto kaliau per visą šlaunį istorinį maro daktarą, netrukus ir moterį aš­ tuonkoję, o kiek vėliau – raganą ant laužo, ilgame­ čio moterų tildymo ženklą.

Atėjimas pas meistrą, kuriuo pasitiki, atsidavimas į jo rankas ir išlaisvina, ir sujungia. Tokiomis akimir­ komis primenu sau, kad egzistuoja Patricija, kuri kentėjo nuolatinius panikos priepuolius dėl men­ kiausių dalykų. Tačiau egzistuoja ir ta, kuri stovi priešais savą, bet svetimą žmogų ir leidžia jam kurti be išsamių susitarimų, tik su meile ir pasitikėjimu.

Patricija, atėjusi pirmosios tatuiruotės, spoksojo per petį ir dvejojo. Patricija, dabar ateinanti į studiją, kontrolę atiduoda. Kad ir kas jai buvo metų metus kartota ir įteigta, dabar ji be baimės rodo savo ne­ tobulumus – anksčiau ji nebūtų pozavusi vilkėdama drabužį be rankovių. Iš tiesų – su kiekvienu piešiniu jaučiuosi vis labiau savimi.

Turiu ne vieną tatuiruotę, susijusią su aistra kny­ goms: ant kojos įsikūrė trys „Makbeto“ raganos, pe­ čius gaubia Edgaro Allano Poe varnai, dešinę ranką puošia rašytojos Jurgos Ivanauskaitės įkvėptos pa­ kalnutės. Dar neturiu „Svetimkūniams“ skirtos tatui­ ruotės, bet ji bus – faktas!

Mano gyvenime daug knygų. Pirmiausia esu skaitytoja – kai pasakau, kiek per metus perskaitau knygų, visuomet kitų akyse matau nuostabą. Ir vis dar mokausi nesiteisinti, nuo mažens labai greitai skaitau, daug tam skiriu laiko, tad ir susidaro ne­ menkas skaičius – pernai perskaičiau beveik du šimtus. Su geriausia drauge pokalbius apie knygas perkėlėme į instagramą ir feisbuką – sukūrėme tin­ klaraštį book.duo. Mano darbas taip pat susijęs su knygomis – dirbu leidykloje.

Kodėl nutariau išbandyti kitą barikadų pusę? No­ rėjau parašyti romaną, panašų į tuos, kuriuos skaitau savo malonumui. Apie šiuolaikinius žmones, jau ne jaunimą, bet dar ir nelabai žinančius, kas jie ir kodėl jie. Dar norinčius tėvų pritarimo, bet nebenorinčius girdėti jų pamokymų. Ieškančius savęs, suvokiančius, kad laikrodžiai tiksi, o gal tik tuo gąsdina aplinkiniai? Žinojau istoriją, kurią noriu papasakoti, ir veikėjus,

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

kuriuos noriu pavaizduoti. Turėjau savyje visą pasa­ kojimą ir norėjau jį kažkur padėti – net nežiūrėjau į jį kaip į knygą, tik kaip į kokį svetimkūnį, kurį nešiojausi.

Rankraščio nepaslėpiau stalčiuje, nors ir baisu buvo jį paleisti į pasaulį. Suprantu, kad knygą galima to­ bulinti iki begalybės, bet norėjau, kad ji kalbėtų apie jaunus žmones Lietuvoje. Jei būčiau tobulinusi dar dešimt metų, ji jau nebekalbėtų nei apie šiuolaikinį žmogų, nei žinočiau, kaip tas šiuolaikinis dvidešimt­ kažkelerių metų žmogus kalba.

O gal knyga taip pat kelio į savęs supratimą dalis?

Rašyti romano sėdau taip, kaip pastaruosius septyne­ rius metus sėdu į psichoterapeutės kėdę – neslepiu, kad gyvenu su nerimo sutrikimu, depresija, nemi­ ga. Norėjau atlikti šiokį tokį egzorcizmą. Įsiklausyti į skaudulius, o tada jiems parodyti, kur durys. Atlikau savo skaudulių ir patirčių skrodimą. Jei skaitant skau­ dės, – vadinasi, pjūvis tikslus.

Džiugu, kad ir skaitytojai knygą priėmė labai atvira širdimi. Ir jiems artimos narciziškų asmenybių kelia­ mų problemų, saviraiškos temos. Per susitikimus jie papasakoja kartais net artimiausiems neišsakytus skaudulius, jie jaučiasi pamatyti, išgirsti, esantys saugioje erdvėje, kurios kartais nepavyksta susi­ kurti net namuose. Ne viena skaitytoja Medoje at­ pažino save ir pasakojo apie mamą, kuri kritikuoja ką tik pagimdžiusios dukros išvaizdą, apie spaudi­ mą laikytis dietų dar darželyje, apie šeimos šventes, kurios baigiasi ašaromis geriausiu atveju ir visišku subyrėjimu blogiausiu. Atvirumas, kuris man buvo esminis kriterijus rašant, skaitytojams leidžia ma­ nimi pasitikėti ir trumpas susitikimas tampa mažu terapijos seansu.

Tikiuosi, romanas taps priebėga visiems besijau­ čiantiems nepatogiai dėl dalykų, kurie daugeliui atrodo savaime suprantami. Visiems, kuriems mei­ lė ne­ateina natūraliai, – ar artimiesiems, ar ieškant partnerio. Kurie per ilgai rinkosi tai, kas patogu, o ne kaip norisi. Kurie gal net neskyrė laiko išsi­ aiškinti, kaip norisi. Gal net nesijaučia nusipelnę žinoti. Kurie kenčia ir tai truputį romantizuoja. Ar kenčia ir nežino, kaip nebekentėti. Nežadu, kad „Svetimkūniai“ išspręs problemas. Bet gal pavyks iš jų pasijuokti? Knygoje humoro labai daug. Bet ne be priežasties – neįsivaizduoju terapijos sean­ so, kuriame nejuokaučiau. Aišku, kad tai gynyba, būdas susidoroti su tuo, kas slegia. Betgi ir knygos tam tikra prasme yra gynyba ir užuovėja.

Knygos tam tikra prasme yra gynyba ir užuovėja.

15

HENRIKAS VAITIEKŪNAS

P Vienas pagrindinių dalykų gyvenime – taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai.

16

Esu smalsutis

Per susitikimus su skaitytojais dažnai pa­ juokauju, kad būnant tokio amžiaus kaip aš parašyti knygą yra tas pats, kaip septynias­ dešimtmetei vaiką pagimdyti, – kažkoks ne­ susipratimas. Dabar, jei tą knygą iš naujo rašy­ čiau, joje būtų mažiau informacijos, nes girdžiu atsiliepimų, kad per daug visko pridėjau. Bet ką padarysi, kad esu smalsutis. Va, pastaruoju metu įnikau į kosmosą. Jį nagrinėdamas pasi­ junti smiltele. Kitas galbūt pasakytų, kad nieko nesupranta, todėl neįdomu, ir apskritai geriau to nė nežinoti, o aš nepraleidžiu nežinomų dalykų. Radęs kontekste nepažįstamą žodį, jo neprašoku, toliau neskaitau. Nors visai nerei­ kia žinoti, pavyzdžiui, kas tas baltasis triukš­ mas, bet pasigūglinu ir įsidėmiu. Todėl raginu skaitytojus – sužinokime tai, ko neišmanome.

Vienas pagrindinių dalykų gyvenime – taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. Manau, kad ir dėl to geriau parašy­ čiau straipsnį nei jaunas žurnalistas, kuris dar neturi gyvenimiškos patirties filtro. Kai dės­ čiau studentams, mėgdavau netikėtus šuolius: „O žinote, kad 1957 metais, kai buvo paleistas pirmasis dirbtinis Žemės palydovas...“ Jiems naujiena. Datą pirmą kartą išgirdo, o aš buvau tų įvykių dalyvis.

Iš smalsumo ir įgimto noro pirmam ką nors pranešti gimsta ir visi pastarieji mano straips­ niai „Lietuvos sveikatoje“, tapę dažna mudvie­ jų su žmona diskusijų tema. Ji sako: „Tu paimi ir per valandą parašai.“ – „Bet aš visą savaitę apie jį galvojau, – atsikertu, – ir pusryčius su tavimi valgydamas, ir vakarieniaudamas, ir ei­ damas su pusbroliu susitikti.“ Būna, kad temą padiktuoja vienas kažkur išgirstas sakinys. Iš­ tisai galvoje rašau, o kai iš tikrųjų sėdu rašyti – mintis greitesnė, nebespėju paskui ją. Žinau pradžią, o kuo baigsis – neaišku, kartais mintys nuneša ir į šoną.

Dažnai manęs klausia, o kodėl gi aš tuos straipsnius, kurie tapo mano knygos pagrindu, pradėjau rašyti. Matyt, tuo metu ieškojau ko­ kio nors darbo, užsiėmimo ir turbūt ne pagrin­ dinio, o iš pašalio. Paskambinau savaitraščio

„Lietuvos sveikata“ redaktorei Jolantai Babi­ liūtei ir pasisiūliau. Ji – ypatingas žmogus, tik nesuprantu, kodėl apie ją niekas nerašo. Prieš trisdešimt metų įkūrė tą laikraštį ir jį veža. Man Jolanta pasakė: „Pakilk virš medicinos, pasižiū­ rėk į ją iš viršaus.“ O paskui leido dėstyti mintis, apie ką noriu. Net straipsnio pavadinimas nie­ kada nebuvo pakeistas.

Knygą rašyti kažkada ragino buvusi BALTO leidybos namų vadovė Daina Žemaitytė, bet atsisakiau. O paskui tą kvietimą prisiminiau ir jau pats pasisiūliau, tik jau su sava idėja. Ma­ tyt, kirbėjo kažkur giliai jaunystėje kilęs noras tapti rašytoju. Tik atsitiko taip, kad pasukau į žurnalistiką. Pagalvoju ir apie dar vieną knygą, bet rašysiu tuo atveju, jeigu nereikės jos pri­ statinėti. Žinoma, juokauju. O gal ir ne. Apva­ žiavau su knygos pristatymais kone visą Lie­ tuvą. Per žurnalistinio darbo metus jau buvau gerai susipažinęs su regionų žmonėmis, o da­ bar maloniai tai prisiminiau. Suvalkiečiai nori parodyti, kad jie neskūpūs. Žemaičiai žiūri įta­ riai, o į pabaigą sako: „Pasirodo, geras žmogus, tik nebespėjom nieko jam padovanoti.“ Dzū­ kams svarbu pabaliavot – iškart už stalo sodi­ na, vaišina cepelinais, dar ir samagono ištrau­ kia. Marijampolėje gavau lašinių paltį, gražiai perrištą kaspinu. Tie lašiniai ypatingi, prie jų žmonės penkis mėnesius eilėje stovi, kol rei­ kiama kiaulė užauga. Ten pat aptikau ir keturis felčerius. Pasirodo, jie dar tikrai neišnykę. Bu­ vau pažadėjęs, kad jei rasiu, duosiu knygą. Ga­ vau ir dar vieną įsimintiną dovaną – 1967-ųjų degtukus, prie tų cigarečių, kurias paminėjau knygos pradžioje. O pakeliui į Klaipėdą sugedo mano ištikimoji mašinytė, taip skubėjau pas skaitytojus, kad tempėm ją į Klaipėdą, paskui į Vilnių. Išlaidos – keli šimtai eurų, užtat da­ bar žinau, kokia ta tikroji knygos kaina. Bet aš pinigų neturėjau ir neturėsiu, dėl to visai ne­ sijaudinu, o be humoro būtų sunku išsiversti.

Jei yra panelei į vyrus kandidatų trys ar penki, vis tiek išsirinks tą, kuris turi geriausią humoro jausmą, o ne tą, kuris gražiausias. Gyvenimas yra toks, kad be humoro neišgyvensi.

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

17

Apie žmones, turinčius daug pasiteisinimų dėl to, kokie yra. Dar daugiau dėl to, kokie nėra.

Neįtikėtina kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio kelionė, užburianti Venecija ir neblėstanti meilė.

Po ilgo išsiskyrimo pora patraukia piligrimų keliu netoli Berlyno, bet ar jie grįš namo kartu?

Ieškantiems dovanos – novelių rinkinys puošnioje dėžutėje.

Ieškantiems patikimos informacijos – mokslu pagrįsti gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės atsakymai.

naujienos Vilniaus knygų mugėje

Nauja Liusės Barton istorija apie visą gyvenimą ramybę drumstusias paslaptis.

Kaip galėjo viduramžiais Angllijoje iškilti iki šiol nuostabą keliančios gotikinės katedros, kai aplink siautė karai ir badas?

Tikros istorijos įkvėptas romanas apie vokiečių emigrantą, kuris pakliūva į nacių žvalgybos tinklą Niujorke.

Per vieną nepamirštamą savaitę paplūdimyje susipina net kelių žmonių istorijos, meilė, persekiojimas, pareiga ir svajonės.

Ar gali išvengti žudiko, jei tavo vardas įtrauktas į mirčiai pasmerktųjų sąrašą?

„Neortodoksiška“ autorės pasakojimo tęsinys.

Dėmesio: rašytoja atvyksta į Vilniaus knygų mugę!

Alexa Vachon nuotrauka

20

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

Mano namai – Berlynas Dalia MUSTEIKYTĖ

„Ar aš – šimtaprocentinė žydė?“ – vaikystėje širdį ir protą draskiusio klausimo savo močiutės, iš Vengrijos kilusios ir Holokaustą išgyvenusios Irenkos, paklausė būsimoji pasaulinių bestselerių autorė Deborah FELDMAN.

T

„Taip“, – patikino mylimiausias ir artimiausias žmogus, bet atsakymų, ką reiškia būti žydu šiuolaikiniame pasaulyje, ji ieškojo daugybę metų.

Neįtikėtina rašytojos istorija, kurią Deborah sudėjo į stulbinamai išpopuliarėjusį literatūrinį debiutą „Neortodoksiška“ ir ką tik lietuviškai pasirodžiusią knygą „Egzodas. Mano neortodoksiška kelionė į Berlyną“, įkvepia bet kokiomis aplinkybėmis neprarasti savęs.

Ilgai nemačiusi kitokio pasaulio nei sveiku protu nesuvokiamomis taisyklėmis supančiotas Satmaro chasidų kvartalas Niujorke, septyniolikos už beveik nepažįstamo vyro ištekinta, šiandien ji – laisva laisvo pasaulio moteris, drąsiai reiškianti nuomonę televizijos laidose ir straipsniuose. Mandagiais laiškais leidėjai Jungtinėse Valstijose 2009-aisiais atmetinėjo Deborah Feldman debiutinės knygos rankraštį, nes netikėjo, kad istorija apie jos pabėgimą iš itin uždaros bendruomenės pasieks tiek skaitytojų visame pasaulyje, o knygą dar labiau išpopuliarins „Netflix“ miniserialas „Neortodoksiška“ (angl. Unorthodox), nominuotas net aštuoniems televizijos „Oskarams“ – „Emmy“ apdovanojimams. „Neortodoksiška“ leidybos teisės parduotos daugiau nei dvidešimtyje šalių.

MultiOffset FSC 90 g/m2

Šiuolaikiško pasaulio centre Niujorke ir XXI amžiuje chasidų moterys skutasi galvas, plikes slepia po perukais, net vidurvasarį mūvi storas kojines su siūle ir kone nuo gimimo žino, kad jų misija – ne lavintis, siekti profesijos, bet virti valgį pagal kašrutą, penktadieniais atsiduoti sutuoktiniui ir stengtis gausinti bendruomenę. Slapta aistra literatūrai, nuo mažens ne visai leistinais būdais gautos ir po čiužiniu laikytos knygos, vėliau nuo vyro slėptos studijos pagal koledžo suaugusiųjų programą, daug ryžto, drąsos siekti išsilaisvinti iš santuokos ir bendruomenės pančių. Galiausiai – iškovota pergalė, bilietas jai ir sūnui į „kitą“ pasaulį, kuriame jiedu nuo 2014-ųjų yra Berlyno gyventojai, Vokietijos piliečiai.

Pirmąją knygą Deborah rašė paskatinta teisininkės, į kurią kreipėsi prieš pasitraukdama iš bendruomenės. Advokatė išdėstė pasiūlymą: „Galime veikti pagal įstatymus, bet vargu ar laimėsime. Geriausia rinktis kitą, nors ir skausmingą, kelią – viešumą bei atvirumą.“ Taip kilo knygos idėja. Po neįtikėtinos sėkmės leidėjai reikalavo tęsinio – atsirado „Egzodas“, kurio pirminę versiją Deborah vėliau gerokai perdarė.

21

Septyniolikos Deborah buvo ištekinta už kartą matyto jaunuolio (nuotraukoje – akimirka iš jų vestuvių), pora susilaukė sūnaus Izaoko. ­Knygoje „Neortodoksiška“ papasakota istorija įkvėpė kino kūrėjus

„Niekada nesilankiau Lietuvoje. Žinau, kad iš ten kilusi viena iš mano prosenelių, kuri vėliau persikėlė į Angliją. Kol kas neturiu daug informacijos apie ją, bet būdama Lietuvoje, tikiuosi, spėsiu daugiau patyrinėti. Žinau, kad Vilniuje ir visoje šalyje kadaise gyveno daug žydų. Mes su vyru vienoje Estijos salų turime nediduką vagonėlį, kartais nuvažiuojame ten pailsėti, bet iki šiol nesugalvojome užsukti į Lietuvą. Dabar, manau, dažniau sustosime Vilniuje“, – išskirtiniame interviu žadėjo trisdešimt septynerių rašytoja.

Kur sutikote savo būsimą vyrą? Jis – vokietis?

Taip, vokietis. Susitikome paprastai – draugo gimtadienio vakarėlyje. Jis – iš teisės pasaulio, bet abu dieviname literatūrą, kartu skaitome, rekomenduojame vienas kitam knygas, domimės istorija. Jo šaknys – Latvijoje, tad labai norėjome atvykti į Vilnių drauge, bet jam Knygų 22

mugės dienomis reikia būti kitur. Nieko tokio, atvažiuosime kitąkart.

Kaip sekasi jūsų sūnui Izaokui?

Jam tuoj aštuoniolika. Labai didžiuojuosi sūnumi, nes jis itin savarankiškas ir baigia mokyklą aukščiausiais balais, nors dėl mokslų niekada nespaudžiau. Jau pateikė dokumentus į universitetą Miunchene – tame mieste federalinę ekonomiką studijavo ir daktaro disertaciją apsigynė mano prosenelis Gustavas. Jis, beje, buvo vienas paskutinių studijas baigusių žydų – vėliau jiems Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

Asmeninio albumo nuotraukos

Kaip klostosi jūsų gyvenimas? Girdėjau, neseniai ištekėjote. Šįsyk vyrą rinkotės sava valia, turbūt kitas jausmas, nei tekant septyniolikos už kitų parinkto sutuoktinio?

Ištekėjau pernai lapkritį. Taip, tai buvo visiškai priešinga patirtis. Šįkart dėl savo vestuvių nepajudinau nė piršto (juokiasi). Tiesiog nuėjau ir pasirašiau popierius. Nuoširdžiai nenorėjau ceremonijų, ritualų, kuriuos patyriau tekėdama pirmąsyk. Jei matėte serialą, galėjo susidaryti įspūdis, kad tada vestuvėse dalyvavo penkiasdešimt ar šimtas žmonių, tačiau tikrovėje jų buvo gal tūkstantis. Tam įvykiui mes ruošėmės daug mėnesių, išmesta nežinia kiek pinigų... Todėl šįkart norėjau priešingybės – kad būtume visiškai vieni.

aukštasis mokslas tapo neprieinamas. Su Gustavu kai kurias paskaitas lankė Josefas Mengele (karo nusikaltėlis, Aušvico koncentracijos stovyklos gydytojas, garsėjęs išskirtiniu žiaurumu).

Izaokas – šiuolaikiškas vaikinas, gal kiek brandesnis nei bendraamžiai, domisi istorija, jam svarbu teisingumas, jis svarsto, ką reiškia būti visuomenės, bendruomenės dalimi, kalba apie vertybes. Mes nuostabiai sutariame, bet kai kur esame ir labai skirtingi – kitaip ir būti negali, juk turėjome kitokias patirtis. Beje, jis visai neseniai lankėsi JAV pas savo ortodoksiškus senelius ir tėtį, kuris pasitraukė iš bendruomenės, nebėra toks religingas, tačiau liko konservatyvus. Kai šeima paklausė, kas naujo jo gyvenime, Izaokas atsakė, kad turi merginą. „Ar ji žydė?“ – puolė klausinėti. „Ne, man nesvarbu jos tautybė“, – atsakė sūnus. „Nieko tokio, ji juk gali priimti mūsų tikėjimą“, – nesutriko jo tėtis. „O kodėl turėtų?

Mums ir taip viskas gerai“, – stebėjosi Izaokas. „Na jau ne! Turi susirasti žydę“, – seneliai buvo griežtos nuomonės. Pokalbis puikiai iliustruoja trijų kartų požiūrių skirtumus, kuriuos – vėlgi – lemia skirtingos patirtys.

Jūs jau dešimt metų Berlyne, kaip apibūdintumėte šį laiką?

Kai atsikraustėme, Europa tiesėsi po ekonomikos krizės, bet grėsė visi kiti kataklizmai: 2015-aisiais prasidėjo nevaldoma nelegalios migracijos į žemyną banga, smuko euras. Tada, sakyčiau, visas Vakarų pasaulis išgyveno sunkumus, bet Berlyne tai buvo ypač juntama. Ankstesnio saugumo ir klestėjimo jausmo nebeliko.

Vokietijos kanclerės Angelos Merkel autoritetas susvyravo, o pasaulį sukrėtė teroristų atakos Prancūzijoje, kilusios dėl žurnale „Charlie Hebdo“ paskelbtų pranašą Mahometą pašiepiančių karikatūrų. Paskui pasipylė atakos įvairiuose Vokietijos miestuose, pasikeitė Izraelio politika, tai irgi darė įtaką Vokietijai ir Vakarų Europai, paūmėjo klimato krizė – visko neišvardysi, bet tas dešimtmetis man buvo laikas, per kurį išties suaugau visomis reikšmėmis, sukauptomis patirtimis. Tai laikas, kai pasijutau stipria ir tapau pasaulio piliete – žmogumi, kuris ne tik auga pats, bet ir kaip visuomenės, aplinkos dalis. Žinote, galvoju, kad trys pirmi gyvenimo dešimt­ mečiai buvo kupini naivumo – tai normalu, kai esi jaunas, nes vaikystėje ir jaunystėje smalsiai tyrinėjame ne tik pasaulį, bet ir patys save. Berlyne iš to išaugau, ėmiau labiau kreipti dėmesį ne į save, o į santykį su pasauliu, ne kaip jis veikia mane, o kaip aš galiu daryti įtaką jam. Tad bren-

MultiOffset FSC 90 g/m2

dau suvokdama, kad yra svarbesnių dalykų nei mano pačios kelias. Tuo pat metu ieškojau, kas sieja kiekvieną mūsų per asmenines patirtis.

Kaip esate rašiusi, po pirmos knygos sėkmės leidėjai jums siūlė greitą kelią toliau mėgautis šlove: įsilieti į laisvą amerikietiškąjį gyvenimą ir aprašyti, kaip ten gerai, kur „seksas, narkotikai, rokenrolas“, bet pasirinkote kitą gyvenimą Europoje. Kodėl?

Aš tikrai norėjau prisijaukinti tą amerikietiškąją svajonę. Tačiau augusi aplinkoje, kur viską lėmė kelių šimtmečių tradicijos ir taisyklės, už jos ribų nesijaučiau sava – stengiausi tapti TO pasaulio dalimi, bet žmonės manęs tokios nematė. Praraja tarp manęs ir jų buvo per didelė. Nuvykusi į Europą įsitikinau, kad žmonės čia turi kitų įpročių, kitą gyvenimo patirtį, kuri kažkuria prasme artimesnė tai, kurioje augau. Žinau, kalbu painiai, bet Europoje supratau, kad čia mane priims greičiau nei Amerikoje. Čia žmonėms svarbiau kiekvieno jų istorija, šaknys. Tiesiog jaučiau, kad mano sėkmė, mano ateitis yra Europa, nors ir užaugau Jungtinėse Valstijose. Bendruomenė, kurioje gimiau ir sulaukiau pilnametystės, į Ameriką atvyko iš Europos ir net nebandė integruotis. Jie taip pat uždarai gyventų bet kur.

Ar po pasitraukimo iš bendruomenės buvote įkėlusi koją į savo vaikystės rajoną Niujorke?

Gal porą kartų jutau didelę pagundą užsukti ir pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Bet greitai tai išgaravo, nes išėjus knygai tapau gerai žinoma, daugybė žmonių bendruomenėje ėmė linkėti man blogo, todėl vien pasirodyti kur nors šalia tapo pavojinga. O ir pati įsitikinau, kad nuo šiol mano namai – Berlynas, kur esu mažiau atpažįstama ir laisva. Kitose vietose, net Jeruzalėje, nebūčiau tokia saugi, nes daug kas tebepyksta dėl to, ką padariau.

Europoje supratau, kad čia mane priims greičiau nei Amerikoje. Čia žmonėms svarbiau kiekvieno jų istorija, šaknys.

„Egzode“ pasakojate, kaip bandėte pažinti savo protėvius, jų istoriją. Kaip manote, kodėl kiekvienam mūsų taip svarbu pažinti savo šaknis?

Labai jau šabloniškas pasakymas, kad visko turime mokytis iš praeities. Laikas rodo, kad esame netikę šio dalyko mokiniai. Manau, geriausia mokytis iš istorijos randant asmenišką santykį su ja – kas istorijos kontekste esi šiandien, kaip praeities įvykiai lėmė, kad esi toks, koks esi, iš kur atėjai, kas vyko pasaulyje, kai protėviai priėmė likimą (taip pat ir mano) lėmusius sprendimus. Išsiaiškinau savo proprosenelės istoriją.

Ji gimė Galicijoje, ši teritorija dabar priklauso

23

Alexa Vachon nuotrauka

syvaus miesto – istoriją. Jis visada ne tik kvėpavo laisvės dvasia, iš čia kilo nacizmas. Visi šie faktai, vokiečiu nepripažinto prosenelio istorija galbūt atrodo abstraktūs, tačiau jie man atvėrė duris į pasaulį, kuriame išties ir norėjau būti. Daug dalykų nesikartoja paraidžiui, bet jie – tam tikros alegorijos, kelrodžiai ir raktai. Dėl jų susidomėjau Europos, kolonializmo, fašizmo istorija. Apie tai ir rašiau knygoje.

Lenkijai, nepaprastai religingoje žydų šeimoje, tačiau širdžiai neįsakysi – įsimylėjo vedusį vyrą, kataliką. Kilo baisus skandalas, tad 1893-iaisiais jiedu pabėgo į Miuncheną, kuris tuo laiku buvo modernus neįtikėtinos laisvės miestas, kur daugybė moterų gyveno nuodėmėje, augino vaikus, ir niekam tai nerūpėjo. Jie niekada nesusituokė, nes tai buvo neįmanoma, tačiau drauge nugyveno laimingą gyvenimą, susilaukė vienintelio vaiko – mano prosenelio. Jis siekė tapti vokiečiu, remdamasis tuo, kad tėtis buvo vokietis. Bet kai į valdžią atėjo naciai, jo pilietybės prašymas buvo atmestas. Tačiau tą pilietybę, kurios nesuteikė jam, gavau aš, remdamasi šiuo istorijos faktu. Tai pasakoju kaip patvirtinimą, kad viskas kartojasi, o aš nesu pirma giminėje, kuri iš kažkur pabėgo.

Tas laisvės troškimas, noras griauti varžančias sienas perduodamas iš kartos į kartą kažkokiu nepaaiškinamu būdu. Nagrinėdama šiuos dalykus pažinau ir Miuncheno – neįtikėtinai progre-

24

Kodėl nutarėte papildyti savo antrąją knygą „Egzodas“?

Knyga Amerikoje pasirodė netrukus po to, kai išėjo „Neortodoksiška“, kurios sėkmė buvo didžiulis netikėtumas leidyklai. Ji mane spaudė kuo greičiau rašyti kitą knygą, kad pasinaudotume debiutinės šlovės spinduliais. Sakė, kad reikia kalti geležį, kol karšta, – žmonėms čia ir dabar įdomu, kaip gyvenu, nes pirmoji knyga paliko intrigos, kaip man sekasi tvarkytis naujame pasaulyje. Buvau prispausta rašyti, nors po „Neortodoksiškos“, pasirodžiusios 2009-aisiais, buvo prabėgę vos treji metai. Ką apie tokį trumpą laiką gali parašyti?.. Klausiau, ko iš manęs tikisi. Atsakė, kad papasakočiau, kaip tapau tikra amerikiete, mėgaujuosi laisve, seksu ir visais šio pasaulio malonumais. Pagalvojau, kad nieko panašaus dar nepatyriau, bet gal reikia bandyti?

Na, jei jau tokia turėtų būti mano istorija... Jie mane lyg ir įtikino dalykais, kurių nė nebuvo.

Atvykusi į Berlyną supratau, kad netapsiu tuo, kuo nesu. Čia radau nepriklausomą leidėją, kuris norėjo išversti ir išleisti mano pirmąją knygą „Neortodoksiška“. Dvejojau, kad nieko gero iš to nebus, nes amerikiečiai leidėjai dar 2012-aisiais Frankfurto knygų mugėje visiems ją siūlė – niekas, ničniekas nesusidomėjo, nors „Neortodoksiška“ buvo pristatoma kaip didelė sensacija. Visi sakė, kad tema pernelyg jautri, o knyga gali tik sukelti antisemitizmo bangą. Taigi mano leidėjai amerikiečiai buvo nuleidę rankas kam nors užsienyje parduoti knygos teises. Tik mažyčiam vokiečių leidėjui neatrodė, kad kils kokių nors problemų: „Manau, ši knyga žmonėms patiks, vokiečių skaitytojai niekuo nesiskiria nuo amerikiečių.“ Jis paskambino į Ameriką ir prisistatė: „Esu vienintelis leidyklos darbuotojas, turintis vieną kabinetą ir išleidžiantis keturias knygas per metus. Noriu pirkti teises leisti „Neortodoksišką“.“ Kaip sakė, taip padarė. Vokietijoje knyga ir jos mažulytė leidykla sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Žinoma, paskui leidėjas pasakė tą patį, ką ir jo kolegos amerikiečiai: „Dabar reikia naujos knygos.“ Net nusipurčiau: jokiu būdu, nes esu labai

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

nepatenkinta tuo, kas parašyta. Tada pasiūlė pakeisti, ką noriu, ir papildyti. Šis variantas tiko. Sėdau ir kai ką perrašiau, gerokai papildžiau nauja informacija, kaip gyvenu. Į ją įdėjau ir savo proprosenelės istoriją, nes ją išsiaiškinau tik Vokietijoje – giminei tai buvo tabu, nė vienas apie ją neužsimindavo. Mano prosenelis slėpė savo tapatybę, įsigijo padirbtus dokumentus.

Tą sužinojau tik tada, kai pati kreipiausi į Vokietijos instancijas dėl pilietybės, mano prašymo pagrindas ir buvo jo vokiškos šaknys. Šeimos paslaptis buvo atskleista tik tada, kai su advokate nuvykome į Miuncheną raustis archyvuose. Tuomet ir išgirdau, kad dokumentai netikri.

Jei nebūčiau persikėlusi į Vokietiją, niekada to nebūčiau sužinojusi. Ši istorija tapo knygos ašimi – juk kartais atrandame save tik suvokę, iš kur atėjome, kokie žmonės buvo mūsų protėviai, ką iš jų paveldėjome.

Nesu pirma giminėje, kuri iš kažkur pabėgo.

Tas laisvės troškimas, noras griauti varžančias sienas perduodamas iš kartos į kartą kažkokiu nepaaiškinamu būdu.

Kaip jums sekėsi taip greitai išmokti vokiečių kalbą ir net pradėti ja rašyti?

Pernai išleista mano esė knyga, kurią parašiau vokiškai, dar neišversta į anglų. Man patinka rašyti vokiškai. Be to, labai gelbsti tai, kad mano gimtoji kalba – jidiš, turinti daug panašumo į vokiečių. Kartais ginčijamės su redaktore. Ji sako: „Betgi žmonės nesupras!“ Aiškinuosi: „Bet juk sakinys labai aiškus, paprastas, visi pavartoti žodžiai – vokiški!“ Ji: „Bet mes tokių žodžių nevartojame.“ Rankraštį davėme keliems specialiai pasamdytiems redaktoriams, prašydami, kad pabrauktų vietas, kur kas nors neaišku. Paaiškėjo, kad nesuprantamų vietų jie rado kone kiekviename sakinyje! Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad buvo išbrauktas vos vienas sakinys.

Kitkas liko, nes žodžiai išties tinkami, tiesiog jie vartojami ne kasdienėje šnekamojoje kalboje, o posakiuose. Žmonės paprasčiausiai pamiršo jų prasmę, bet žino, ką reiškia posakis. „Visi, išskyrus tave, šiuos žodžius pamiršo“, – konstatavo redaktorė. Pagalvojau – ir gražu, ir liūdna būti paskutiniu žmogumi, kuris prisimena tam tikrą žodį. Taigi man rašyti vokiškai – labai poetiška veikla, dažnai tam tikra kova, bet kartu – įkvėpimas. Greičiausiai angliškai jau ir neberašysiu.

Netgi taip?!

Taip, nes man anglų kalba – skolinta, ne mano.

Ji priklauso kitiems. Šią kalbą pasirinkau, nes tam tikru laiku ji buvo lengviausias kelias bendrauti su aplinkiniais. Išmokau ją puikiai, bet niekada nejutau, kad anglų – mano sielos kalba.

Ji neatspindi to, ką išties jaučiu ir kas esu.

MultiOffset FSC 90 g/m2

Kuri kalba yra jūsų sielos kalba?

Ta, kuria rašė Paulas Celanas (vokiškai kūręs garsus žydų kilmės poetas, gyvenęs 1920– 1970 metais). Kritikai apie Celaną sako, kad vokiečių kalba, kuria kalbama po Antrojo pasaulinio karo, yra jo. Iš tiesų po karo ši kalba buvo nuvertinta, Celanas daug dirbo, kad ją prikeltų, praturtintų, sukurtų kalbos sistemą. Jis buvo vienas mano raktų mokantis vokiškai – pradėjau nuo poezijos, nes eiliuotą tekstą reikia suprasti ne paraidžiui. Kai dar nesupranti, kokia turėtų būti taisyklinga sakinio struktūra, geriausia mokytis žodžių iš poezijos, kur žodžių reikšmė platesnė.

Be to, klausant poezijos geriausia pajusti, kaip reikia juos tarti. Paskui ėmiausi skaityti klasiką.

Pavyzdžiui, Franzą Kafką. Mane žavėjo tai, ką po karo rašė vokiečių autoriai, ypač Uwe Johnsonas.

Tik gerokai vėliau perėjau prie šiuolaikinių rašytojų tekstų, nors negalėčiau sakyti, kad dabar jų labai daug skaitau. Man artimesnė 1­ 970-ųjų literatūra, prie naujausios gal dar nepriėjau? Šiandien galvoju, kad ir kas nutiktų – gal kada teks išvykti iš Vokietijos, gal pasaulis apvirs aukštyn kojomis, – bet vokiečių kalba visada bus mano.

Nepaisant to, imuosi ir kitų kalbų – savarankiškai pramokau prancūziškai, domiuosi kitomis romanų kalbomis, po truputį čiupinėju ir lenkų, per ją noriu pereiti prie kitų slavų kalbų. Dievinu tai, ką rašo britų istorikas ir rašytojas Timothy Gartonas Ashas. Man labai įdomi jo, kaip europiečio, patirtis, požiūris į Europos istoriją. Jis sako, kad išmokęs vieną germanų, vieną romanų ir vieną slavų kalbą galėsi pasiekti didžiausius Europos lobius – jos paveldą. Paskui ir daugiau kalbų išmokti bus paprasčiau, nes jos viena su kita susipynusios.

Ką rašote dabar?

Turiu daug projektų, kurie konkuruoja dėl mano laiko. Rašau romaną, bet tuo pat metu vis užsinoriu imtis kitokių rašinių apie visuomenės problemas ir skaudulius, papolemizuoti. Mano romanas – apie dvi moteris, kurias buvau sutikusi, jos viena apie kitą nenutuokia.

Galvoje bandau sudėlioti, kas būtų, jei jos būtų buvusios pažįstamos. Abi patyrė išžaginimus ir su šios traumos pasekmėmis tvarkėsi labai skirtingai, užtat man įdomu suvesti šias gyvenime nesusitikusias moteris romane, įdomu, kaip jos spręstų problemas kartu. Abi turi tvirtą konservatyvų religinį pamatą: viena katalikė, kita – žydė, išpažįstanti judaizmą. Nagrinėju, kaip religija veikia visuomenę, socialinius ir politinius įvykius, vyrų ir moterų santykius. Jautri tema?

Na, man tokios ir patinka!

25

Savo malonumui

Kaip per metus perskaityti per pusšimtį knygų? „Padėti telefoną į stalčių“, – pataria politikos mokslų daktaras Mažvydas JASTRAMSKIS.

P

Paskutinę praėjusių metų dieną politologas feisbuke paskelbė ne vieno savo sekėjo lauktą sąrašą knygų, kurias perskaitė 2023-iaisiais. „Savo malonumui“, – pabrėžė, nes į jį neįtraukta profesinė literatūra.

Turite knygelę, kurioje kruopščiai pasižymite, kokias mintis knyga sukėlė?

Knygelės neturiu, bet turiu kitas dvi praktikas.

Pirma, kartais pieštuku pasižymiu knygoje patikusias vietas. Antra, telefone turiu sąrašą, kurį vis papildau perskaityta nauja knyga ir jai priskiriu balą. Bet balų viešai neskelbiu – jie tik man.

52 knygos per metus (be darbinės literatūros!) – gausus derlius. Kokią turite skaitymo rutiną?

Geriausias skaitymo laikas yra ilgas šeštadienio rytas lovoje su kava. Bet įprastai skaitau vakarais, po 1–2 valandas per dieną. Dažnai prie manęs prisijungia katinas Džo, kuris susideda letenas ant peties ir bando gaudyti knygos skirtuką.

Kaip išsirenkate, kas atsidurs rankose?

Kartais peržiūriu leidyklų naujienas, ir būna, 26

Haroldo Žalūdos (VU TSPMI) nuotrauka

Kaip kilo mintis paskelbti perskaitytų knygų sąrašą?

Pirmą kartą geriausiomis per metus skaitytomis knygomis pasidalijau 2019 metų gruodį, o vėliau pradėjau skelbti ir visą sąrašą. Paskatino vienas žmogus ir viena mintis. Žmogus iš didžiosios Ž yra bičiulis Paulius Ambrazevičius, kurio knygų sąrašų nekantriai laukdavau ir norėdamas pažiūrėti, ar yra kas nors bendra, ir pasitikėdamas rekomendacijomis. O mintis buvo tokia, kad influencinimo sraute pasigesdavau daugiau įrašų apie knygas. Tad pagalvojau – gal galiu truputį ir pats nuklysti nuo politikos?

kad tai paskatina pasinėrimą į sužavėjusio rašytojo kūrybą – šią vasarą taip atsitiko su Ágota Kristóf. Kartais nusprendžiu perskaityti kelias knygas iš Booker premijos trumpojo sąrašo. Kartais pavargstu nuo sunkios profesinės literatūros ir tiesiog noriu atsipalaiduoti su fantastika.

Ar savo namų bibliotekoje neturite specialios lentynos, kurioje dedamos knygos tam tikra tema? Tarkim, romanai apie politikus...

Per pastaruosius penkerius metus teko ne kartą kraustytis. Tad pasinaudosiu proga viešai atsiprašyti knygų, kurioms daug laiko teko praMintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

leisti dėžėse ir stirtose ant stalų, palangių. Kai turėsiu naujas knygų lentynas, skirsiu specia­ lias vietas mėgstamiausiems rašytojams, tarp jų yra Kazuo Ishiguro, Haruki Murakami, Ursula K. Le Guin, Cormacas McCarthy, George’as R. R. Martinas. Taip pat ir mano akademinę širdį užvaldžiusiai temai – JAV istorijos, politikos ir visuomenės tyrimams. Šiame kampelyje tikriausiai atsidurs ir grožinės literatūros autorių kūriniai, padedantys giliau pažinti šias temas.

Pavyzdžiui, mano palyginti neseniai atrastų Williamo Faulknerio ir Johno Steinbecko.

Kitaip tariant, nemedžioju knygų, kurių veikėjai – politikai. Tačiau mėgstu romanus, kuriuos skaitydamas galiu permąstyti tyrimus, susieti faktus su grožinės literatūros gyliu.

Pavyzdžiui, XX amžiaus viduryje politikai iš Apalačų kalnų regiono garsiai pasisakė už JAV atsitraukimą nuo pasaulio reikalų. Skaitydamas ankstyvą niūrią McCarthy kūrybą, kuri skleidžiasi šiame izoliuotame ir vargingame regione, neišvengiamai pradedi pinti abi gijas.

Skaitomiausių knygų sąrašus – vasaros ir metų – skelbia buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. Ar jūsų skaitymo skoniai sutampa?

Peržvelgiu ir šiuo metu esu nusižiūrėjęs Mat­ thew Desmondo knygą apie skurdą ir nelygybę JAV – man įdomiau, ką politikai rekomenduoja iš negrožinės literatūros. O grožinėje su Obama yra persidengimų, tačiau įdomu tai, kad teko skaityti kitas jo rekomenduojamų rašytojų knygas, pavyzdžiui, Benjamíno Labatuto, Emily St. John Mandel, George’o Saunderso. Reikės pavartyti naujesnes, rekomenduotas prezidento.

Lietuviai neturi tokių tradicijų. Ne tik sąrašų skelbimo, bet, atrodo, ir skaitymo tradicijų. Kol kas į atmintį lenda tik kurioziškos situacijos, tarkim, kai aukšto rango politikas nežinojo George’o Orwello „Gyvulių ūkio“... Yra tarp jų aistringų skaitytojų, su kuriais aptariate ir ­knygas?

Su politikais įprastai susitinku televizijos arba radijo laidose rinkimų laikotarpiu – diskusijose paprastai knygos nefigūruoja. Bet tarp politikų tikrai yra skaitančių, pavyzdžiui, Matas Maldeikis, ir pats neseniai parašęs knygą, socialiniuose tinkluose dalijasi įspūdžiais apie skaitytą dokumentinę literatūrą. Atsimenu, kad Gediminas Kirkilas yra po mano sąrašais pridėjęs rekomendacijų. Tačiau pas mus tai tikriausiai nepopuliaru, nes mažoje šalyje ir skaitanti auditorija yra mažesnė.

MultiOffset FSC 90 g/m2

TOP 6

2023 metais perskaitytų knygų sąrašą Mažvydas Jastramskis pateikė suskirstęs į keturias grupes: skaitymo katarsis; labai gerai; solidu; geriau skaityti, negu neskaityti. Į geriausiųjų – skaitymo katarsį – pateko šešios knygos: „Tai knygos, kurioms esu dėkingas už tai, kad atsirado mano gyvenime. Skaitydamas gailėjausi mažėjančio puslapių skaičiaus. Tikėtina, nubraukiau ašarą.“ • GEORGI GOSPODINOV „TIME SHELTER“ („Laiko slėptuvė“, šįmet pasirodys ir lietuviškai) – puiki meistro knyga apie žmonių ir visuomenių gyvenimą praeityje ir bandymus ją atkurti.

• YURI HERRERA „MEKSIKOS TRILOGIJA“ – trys apysakos apie socialines Meksikos problemas, pagardintos pasakiškumu ir magiškuoju realizmu.

• CHEON MYEONG-KWAN „WHALE“ – nuvalkiotas palyginimas, bet tai yra korėjietiškas „Šimtas metų vienatvės“, žiaurus ir komiškas.

• GUADALUPE NETTEL „STILL BORN“ – skaudi istorija apie dvi moteris, nenorėjusias vaikų. Tema užšifruota meistriškame pavadinime.

• ÁGOTA KRISTÓF „STORAS SĄSIUVINIS“ – groteskas, karo žiaurumas, išgyvenimo siaubai, pereinantys į visiškai mindfuck lygio naratyvinius žaidimus.

• WILLIAM FAULKNER „LIGHT IN AUGUST“ („Rugpjūčio šviesa“, 1965 metais buvo išleista ir lietuviškai) – gali per metus perskaityti šimtą knygų, o gali ir vieną Faulknerį, ir pastarasis tikriausiai vis tiek nusvers tą šimtą.

Manau, ne vienas atrėžtų, kad dirba, o ne knygas skaito. Kaip jūs randate laiko skaityti?

Visada randame laiko veikloms, kurios mums atrodo prasmingos ir teikia malonumą. Vienas iš būdų – grįžus namo vakare padėti telefoną į stalčių.

27

Detektyvinių žanrų paminklai Menotyrininkas ir ištikimas detektyvų skaitytojas Ernestas PARULSKIS narsto savo pamėgto žanro knygas, sudėlioja jas į lentynėles ir prisipažįsta, kokių pasakojimų nepraleidžia.

D

Detektyvinė literatūra man panaši į skulptū­ rą dėl trijų priežasčių. Pirma, abi šias meno rūšis lengviausiai atpažįsta bet kas, net ir paviršutiniškiausi diletantai (kitų vizua­ laus meno šakų, net, pavyzdžiui, tapybos ar grafikos, atpažįstamumas yra sudėtin­ gesnis) – viena yra grožinė literatūra apie nusikaltimų tyrimą, kita – trimatis menas, viskas aišku! Antra, detektyvinė literatūra ir skulptūra, abi su kategoriškais žanriniais apriboji­ mais, savyje turi daugybę požanrių, kurie šį katego­ riškumą labai sušvelnina. Na, o trečia – abu menai turi retą bendrumo savybę: jie organiškai susitinka realybėje, kapinėse. Skulptūra būtent kapinėse at­ lieka savo natūraliausią, pomirtinės atminties, funk­ ciją, o detektyvams nenatūrali mirtis, žmogžudystė yra pagrindinė žanro funkcionavimo sąlyga. Šioje vietoje privalau atsispirti pagundai rašyti apie skulptūrinius požanrių siužetus šiuolaikinėse kapinėse (tai gali tapti tema kitam – ne literatū­ riniam – žurnalui) ir persijungti į pasakojimą apie detektyvinės literatūros požanrius, kurių įvairovė tokia pati intensyvi, kaip ir stilių gausa lietuviškų kapinių paminkluose. Ir kurie patys tapo žanriniais paminklais.

Taigi pirminis teiginys jau išsakytas – žmogžudystė yra būtina detektyvo sąlyga. Ar tikrai? Juk mįslingi, tyrimo verti nusikaltimai gali būti įvairūs. Vagystės, sukčiavimas, šantažas ar šiaip chuliganizmas. Žino­ ma, tokio tipo siužetų literatūroje parašyta daug, bet žmogžudystės eliminavimas skaitytojui siunčia aiš­ kų signalą – tai nėra tikras, paminklinis, detektyvas.

Viską paaiškina statistika – gudrios, protingos, ilgai planuotos žmogžudystės su nepsichopatiniu moty­ vu tikrovėje beveik neegzistuoja. Arba, tiksliau for­

28

muluojant, žmogžudysčių pasaulyje daug (Lietuvoje 2021 metais nužudyti 76 žmonės), bet tai daugiau­ sia nepaprastai liūdnos, piktos ir tragiškos buitinės, artimo rato žmogžudystės, o sugalvotos, literatūri­ nės, maksimaliai netikroviškos žmogžudystės yra artefaktai, talentingų rašytojų rankose galintys virsti meno kūriniais. Šitaip susiformuoja pagrindinis detektyvinis žan­ ras „Kas tai padarė?“, kur „tai“ yra žmogžudystė.

Mįsles šioje formulėje sprendžia ir išsprendžia ketu­ rių tipų (bei jų tarpusavio kombinacijų) detektyvai: 1) policininkai; 2) su policija bendradarbiaujantys konsultantai; 3) su policija konkuruojantys priva­ tūs detektyvai; 4) policininkus erzinantys mėgėjai.

Detektyvams mįsles spręsti trukdo kelių įtariamųjų grupė, kurioje yra ir žmogžudys arba žudikė.

Ir viskas – tikro detektyvo bazė gatava. Toliau prasideda požanriai, iš jų paminklinę metaforą (pažadu, šiame tekste jos nebevartosiu) labiausiai atitinka „Užrakinto kambario paslapties“ žanro detektyviniai romanai, kuriuose žmogžudystė įvyk­ doma uždaroje patalpoje, į kurią niekas negalėjo patekti ir niekas negalėjo išeiti. Atrodo, kad žudi­ kas tiesiog ištirpo ore. Uždaro kambario siužetą pirmą kartą panaudojo Edgaras Allanas Poe apsa­ kyme „Žmogžudystė Morgo gatvėje“ (tai pirmas 1841 metais parašytas detektyvinio žanro kūrinys), o paskutinio karto nėra – siužetas iki šiol aktyviai interpretuojamas.

Antras labai populiarus detektyvinis žanras – „Už­ daras įtariamųjų ratas“, kai žmogžudystė įvykdoma izoliuotoje aplinkoje: lėktuve, laive, traukinyje, sa­ loje ar užpustytoje sodyboje. Nusikaltimo tyrėjui ir visiems dalyviams aišku, kad žmogžudystę padarė kažkuris iš jų. Tiriant paaiškėja, kad kiekvienas iš

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

MultiOffset FSC 90 g/m2

tyvai nedosniai verčiami į kitas kalbas. Vokiškai lo­ kaliame vartojimo lauke lieka ir gausūs ekscentriški detektyvai, pavyzdžiui, Jörgas Maureris jau parašė penkiolika romanų apie komisaro Jenerveino bylas (viename jų nusikaltimo auka tampa Danijos šuo­ lių nuo tramplino rinktinės narys, kuris nužudo­ mas šuolio metu, pasiekęs aukščiausią skrydžio su slidėmis tašką), bet į kitas kalbas jo kūryba neverčiama. Todėl ypač džiugu, kad lietuviš­ kai galima perskaityti du vokiečių rašytojo Karsteno Dusse’o romanus – „Dėmesingo įsisąmoninimo vadovas žudikui“ ir „Mano vidinis vaikas – žudikas“ – puikius ekscen­ triško detektyvo pavyzdžius. Kaip ir Jörgas Maureris, Karstenas Dusse’as ekscentriš­ kumą naudoja konstruodamas siužetą, o ekscentrišką konstrukciją, pasakojančią apie Vokietijos aukštesniosios vidurinės klasės kasdienybę, lydi juokingos situacijos. Štai ir viskas. Mano subjektyviame rei­ tinge kitiems žanrams vietos nebeliko. Aš, žinoma, žinau, kad jų yra gerokai daugiau.

Kažkada skaičiau straipsnį, skirtą detekty­ vinės literatūros žanrams ir požanriams, kurių ten buvo suklasifikuota daugiau nei šimtas, bet mums, skaitytojams, tiek nereikia – užtenka geros žmogžudystės tinkamoje vietoje, įdomaus mįslės sprendiko ir vieno kito pajuokavimo, kad detekty­ vas tuoj pat atsirastų mūsų lentynoje.

© SHUTTERSTOCK

įtariamųjų turėjo ir motyvų, ir galimybių nužudy­ ti. Žymiausias žanro pavyzdys – Agathos Christie „Žmogžudystė Rytų eksprese“, kur veiksmas vyks­ ta Balkanų kalnų pusnyse įstrigusiame traukinyje, o šviežiausia siužeto interpretacija yra 2023-iųjų lap­ kritį „Hulu“ platformoje parodytas serialas „Žmog­ žudystė pasaulio pakraštyje“ (angl. A Murder at the End of the World). Čia žmogžudystės viena po kitos byra Islandijos pakraštyje pastatyme viešbutyje.

Pusnys, be abejo, irgi yra.

Izoliuotuose detektyviniuose kūriniuose tyrė­ jais dažniausiai tampa atsitiktinai į žmogžudystes įsipainioję privatūs detektyvai arba mėgėjai, po­ licininkai į tokias situacijas rašytojų valia patenka retai. O štai „Policinės dramos“ žanro svarbiausiais veikėjais tampa nusikaltėlius gaudantys policinin­ kai. Tokius romanus galima vadinti gamybinėmis dramomis, parodančiomis skaitytojams policijos kasdienybę, biurokratinį teisėsaugos mechanizmą, čia nevengiama palandžioti po pareigūnų šeimos, meilės, draugysčių ir priešų pasaulius. Policiniuose romanuose būna tiek daug tarnybinės ir privačios dramos, kad detektyvinė pasakojimo dalis lieka an­ trame plane. Santykių narpliojimas žmogžudysčių fone yra nepaprastai dėkinga medžiaga serialams ir jų sukurta nesuskaičiuojama daugybė. Žymiau­ sia policinė drama „Įstatymas ir tvarka“ (angl. Law & Order) prasidėjo 1990 metais, gana greitai tapo franšize su dešimtimis savarankiškų serialo atšakų, kurios (ne visos) rodomos iki šiol.

Aš nemėgstu policinių dramų, nei tekstinių, nei kinematografinių, bet žanrą privalėjau aprašyti dėl švedų Maj Sjöwall ir Pero Wahlöö kūrybos – jų de­ šimties romanų apie komisarą Becką serija, forma­ liai pasakojimas apie policininkų darbą, turi vieną svarbų bruožą – humorą. Tikslus pajuokavimas reikiamoje vietoje (jokiais būdais ne dirbtinis juo­ kinimas) detektyvams suteikia atsitraukimo patirtį, kuri dar labiau parodo, kad literatūrinės žmogžu­ dystės yra ne fakto, o meno kūriniai.

Humoras, ypač sujungtas su kriminalinėmis situa­ cijomis, pagimdė mano favoritinį detektyvinį žan­ rą – ekscentriškus detektyvus. Šiek tiek keista, kad būtent šį žanrą virtuoziškai valdo Vokietijos rašyto­ jai, šiaip negarsėjantys savo detektyvine literatūra.

Jie jos rašo labai daug, bet kažkodėl vokiški detek­

29

Knygos daro mus geresnius.

Dalia MUSTEIKYTĖ

Bent šiek tiek

Vaikystėje knyga jam buvo pramoga, paauglystėje – nuotykis, o ir dabar Marijus MIKUTAVIČIUS neskaitęs ilgai neištvertų.

K

Kodėl? Užspaustų įgimtas smalsumas perprasti pasaulį, kitus ir save patį. Tokių dainų žodžių ir tekstų, kokius rašo jis, taip pat be knygų greičiausiai nebūtų. Vien iš asmeninės patirties, tegul ir spalvingos, daug gilių tekstų neprirašysi.

Tėvai tikriausiai vienturtį anksti užvertė knygelėmis ir spaudė, kad šios būtų naudojamos pagal paskirtį. Kada pradėjai skaityti?

Skaityti tėtis mane išmokė šešerių – nežinau, ar tai anksti. Pamenu pirmąsias knygutes.

Viena buvo „Kaip gaidelis pono dvarą griovė“, kita – apie uodą. Savo vaiką irgi spaudžiau pradėti skaityti šešerių.

Pavyko?

Taip. Norisi, kad būtų labiau į tai linkęs, stengiuosi, deriuosi: paskaityk penkiolika ar dvide-

30

šimt minučių, gausi žaidimą ar ką kita. Skaitymo laikas turėtų pamažu ilgėti. Suprantu, kad dabar sudėtingiau, nes vaikai paprasčiausiai turi daugiau pramogų – multikai, televizorius, visokie žaidimai, draugai. Mes tiek variantų neturėjome: arba žaidi kieme, arba sėdi namie ir skaitai. Juk kažkuo užsiimti reikėjo. Taip ir užaugome – knyga buvo pramoga. Nežinau, ar būčiau jas skaitęs, jei būčiau turėjęs kompiuterinius žaidimus. Greičiausiai – ne, būčiau žaidęs. Norisi suderinti, kad mano vaikas turėtų ir viena, ir kita. Nes aš savo oldskūliniu įsitikinimu galvoju, kad knygos mus padaro geresnius.

Bent šiek tiek. Ir tikrai – išmanesnius bei supratingesnius.

Viename interviu skaičiau, kaip vaikystėje būsimos krepšinio žvaigždės Šarūnas Jasikevičius ir Žydrūnas Ilgauskas konkuravo, kuris perskaitys daugiau knygų apie indėnus. Kas buvo tavo herojai – indėnai ar šaunuoliai iš Alexandre’o Dumas romanų?

Mano herojai buvo ir indėnai, ir trys muškietininkai. Vienu metu norėjau būti ir Harka, ir D’Artanjanu. Tiksliau, ne juo, labiau mėgau Atą. Toks išmintingas girtuoklis man atrodė labai cool. Dar buvo „Kapitono Blado kronika“ apie piratą – puiki vaikystės nuotykių knyga.

Liselotte Welskopf-Henrich, Vokietijos autorė, buvo prirašiusi nuotykių knygų apie indėnus

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

MultiOffset FSC 90 g/m2

31

Mikos Savičiūtės nuotrauka, fotografuota Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje

Mikos Savičiūtės nuotrauka, fotografuota Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje

„Harka“, „Kelias tremtin“, „Anapus Misūrio“, „Jaunasis vadas“ ir kitų. Vėliau, jau suaugęs, paskaičiau, kad ji negyveno Amerikoje, bet buvo istorikė, mokslininkė. Tai ir jaučiasi knygose – jos parašytos labai realiai, įsitikinau vėliau skaitydamas mokslinę literatūrą apie kolonizavimo laiką, indėnų gentis. Viskas suliteratūrinta, bet arti tiesos. Beje, prieš kokius penkerius metus parduotuvėje pamačiau „Harką“, nusipirkau, perskaičiau darkart – lygiai taip pat gerai įtraukia. Dar vaikystėje patiko istorijos apie Robiną Hudą. Jis kietas. Mano herojai – kaip ir visų tos kartos.

32

Į tėvų biblioteką irgi įsisukdavai?

Tėvai turėjo daug lietuvių literatūros: Baltušis, Petkevičius, Venclova, Avyžius, Sirijos Gira, iš jaunesnių – Granauskas. Namie buvo sukaupta kažkiek smetoninės Lietuvos knygų ir gausus pokarinių rinkinys. Skaičiau viską. Ir Baltušis iki šiol man atrodo geras rašytojas. Tiesa, kai skaičiau prisiminimus, ne taip seniai išleistus jo dienoraščius, labai nusibodo, o jis pats pasirodė siaubingas myžnius. Bet man patiko, kaip rašė romanus.

Esi sakęs, kad dėl to, jog daug skaitei, buvai liūd­nesnis vaikas.

Gal nebūtinai dėl knygų, o tiesiog šiaip užsiparinęs? Gal liūdnesnis dėl to, kad augau vienas, gal iš tėčio paveldėjau kažkokią melancholiją. Dabar esu kur kas didesnis ekstravertas nei vaikystėje. Tada buvau linkęs į save, mėgau užsidaryti savo pasaulyje, nes tiesiog daug būdavau vienas. Ir su knygomis. Kol gyvenome Lazdijuose, būdavo, nusivarau nuo kojų lakstydamas, tada imu knygą ar žurnalą. Persikėlus į Vilnių, atsirado daugiau galimybių, bet ir toliau skaičiau. Kaip jau sakiau, nebuvo kompiuterinių žaidimų.

O dabar kas ima viršų – žaidimai ar knygos?

Nebežaidžiu. Nors pasiilgstu ir pasvajoju apie naują „PlayStation“. Savas vis kam nors atiduodavau, o paskui imdavau svajoti, kad noriu naujos. Dabar nežaidžiu dėl to, kad per mažai laiko. Ir dėl sūnaus Majaus – kad nerodyčiau pavyzdžio. Nors kai jis buvo mažas, dar pažaisdavau kokiais nors tankais, bet prasidėjus karui Ukrainoje juos iškart ištryniau. Tada apskritai beveik lioviausi žiūrėti filmus, mažai skaičiau – kokius metus, galima sakyti, niekuo nesidomėjau, išskyrus tą suknistą karą. Buvo didžiulis kablys klausytis Feigino, Arestovičiaus ir visų

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

kitų komentarų. Nors suvokdavau, kad nesąmonė, kad kartais nuo to tik bunku, niekas kitas netraukė. Nežinau, ar čia iš nerimo, ar šiaip iš žurnalistinio smalsumo, kai suvoki, kad gyveni naujoje ir, ciniška tai sakyti, įdomioje epochoje, karas – šalia. Iki tol skaitydavai tik knygose, o dabar jis – tikras. Visada mėgau knygas apie karą, bet pastaruoju metu gavome visą paletę vaizdų, sukrėtimų. Galiausiai supratau, kad nieko naujo karo tema nebesužinosiu ir ją reikia paleisti.

Paauglystėje neapėjai mūsų kartai prieinamos klasikos nuo „Juodojo obelisko“ iki „Rugiuose prie bedugnės“?

Skaičiau, kaip ir visi, kas patekdavo pro geležinę uždangą ir buvo praleidžiama cenzūros.

Iki mūsų patekdavo tie rašytojai, kurie cenzoriams atrodė mažesni kapitalistai ar labiau komunistai, – nežinau. Klasika nuo viduramžių buvo privaloma mokykloje. Be to, tėvai buvo susipirkę pasaulinės literatūros lobyną, ar kaip kitaip ta serija rudais viršeliais vadinosi.

Tais laikais kiekviena inteligentų šeima turėdavo jas turėti. Paskui universitete vėl teko imtis klasikinės literatūros nuo Stendhalio iki Dostojevskio, tad iš esmės viską, kas buvo, ką reikėjo, perskaičiau. Mano karta, man atrodo, dėl to ir susišneka, nes visi ant to paties molio užaugę, mūsų gyvenimai susidėlioję ant panašių pamatų. Visi esame perėję Hemingway, Remarque’ą ar Salingerį. Augom ir brendom mažiau blaškydamiesi, turėdami labai aiškią kryptį, tas pačias gaires. Angliškai tuo metu beveik niekas neskaitėme, rusiškai aš irgi nelabai skaičiau.

Geriausia knyga vadini Michailo Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Kodėl? Ją irgi skaitei ne originalo kalba?

Taip, lietuviškai. Man nesvietiškai graži pati istorija, graži meilė, nes ji nėra saldi ar patetiška, o racionali, aistringa, kartu protinga, rami, be jokių blondiniškų ar mačistinių reikalų. Pagrindinis herojus kaip ir niekuo neypatingas, Margarita gal impozantiškesnė. Nuostabiai sudėliotas tekstas, susipina šis ir anapusinis pasauliai, šėtonas, Dievas, Jėzus Kristus, Viešpats, mirtis – tie dalykai visada įdomūs.

Ir dar – ten nubaudžiami blogieji, visi niekšeliai, mulkiai, subinlaižiai gauna pagal nuopelnus. Viskas, ko reikia geram trileriui. Be to, Bulgakovas tikrai mokėjo rašyti, labai geri jo ­dialogai.

MultiOffset FSC 90 g/m2

Tarp mėgstamiausių autorių mini Vytautą Misevičių ir jo knygą „Jaunasis pagonis“, kurią, prisipažinsiu, paauglystėje praleidau. Kuo ji ypatinga?

Memelis, kryžiuočių žygiai, lietuvių kelias per užšalusią Baltiją į Gotlando salą mušti žuvėdų švedų... Man tai darė įspūdį. Perskaitęs knygą iš esmės atsiverčiau į pagonybę: kaip koks „Romuvos“ atstovas pradėjau smilkyti smilkalus, melstis Perkūnui ryte ir vakare. Net norėjau savo Šeškinės kiemo draugus priveikti tapti pagonimis, kažkokį savo žegnojimosi būdą buvau sugalvojęs (juokiasi). Bet visi į tai žiūrėjo kreivai ir nepavyko jų palenkti į savo pusę. Aišku, po kiek laiko užsidegimas išblėso – išaugau, bet knyga patiko, apie senąją Lietuvą iki tol nelabai ką žinojau, o atmosfera perteikta labai gerai. Ko gi berniukui reikia: karžygiai, ginklai, vaikino, kurio šeimą išpjovė kryžiuočiai, istorija... Tais laikais istorijos vadovėliuose šį Lietuvos etapą prabėgdavome labai greitai, daug literatūros apie tai neturėjome, tad tokie romanai buvo atradimas.

Keista, kad anuo laiku Misevičius ėmėsi tokios temos. Iki tol tebuvau skaitęs visai kitokią jo knygą – „Danuko Duduliuko nuotykius“. Ši – tiesiog vaikiška lalala, o „Jaunasis pagonis“ bręstančiam paaugliui pakasė širdelę.

Kiek suprantu, ir tu gyveni skaitymo šuorais – čia norisi visko ir daug, čia kurį laiką knygos neimi į rankas.

Taip nutiko karo pradžioje, dar anksčiau – kai buvau atradęs podkastus ir užsikabinęs juos žiūrėti. Dar per karantiną buvau susidomėjęs investavimu, nes nutariau, kad pramogų verslui – šakės, reikia kažką gyvenime daryti. Prisisiunčiau knygų ta tema ir puoliau jas skaityti.

Bet tai jau praėjo. Dabar skaitau nedaug grožinės literatūros. Dažniausiai – istorines, biografines knygas, publicistiką, apie politinius įvykius. Įdomu ir religijos istorijos bei teorijos, nes noriu susivokti, apie ką jos, kuo, tarkim, grįstas islamas, kas Korane man skamba keistai, o kas galbūt visiškai teisingai. Kas ir iš ko kilo žydų tikėjime. Įdomu, kaip religijos susipina, kaip tai veikia pasaulio tvarką. Krikščionybė, Vatikanas irgi apgaubti paslaptimi, štai dėl ko šmikis Danas Brownas taip iškilo su savo „Da Vinčio kodu“ bei „Angelais ir demonais“. Tema labai gera, o jei dar pridedi pikantišką istoriją – sėkmė garantuota. Bažnyčia tik vaidina, kad yra atvira, iš tiesų vos ne masonų ložė. Kai pradedi kapstytis ir suvokti, kokia jų hierarchija, luo-

Mano karta, man atrodo, dėl to ir susišneka, nes visi ant to paties molio užaugę, mūsų gyvenimai susidėlioję ant panašių pamatų.

Visi esame perėję Hemingway, Remarque’ą ar Salingerį.

33

mai, kaip jie gyvena ir kokias problemas sprendžia (kartais žmogiškas ir labai primityvias), būna labai įdomu.

Ir kaip Majui tavo vaikystės istorijos?

Net nežinau. Skaitydavau jam įdomesnes, smagesnes. Prieš miegą, kai išsekdavo jėgos pačiam kurti vietoje, griebdavausi „Danuko Dunduliuko“ istorijų. Mažam, iki kokių penkerių, patikdavo, bet paskui jau nutraukdavo: „Tėti,

Mikos Savičiūtės nuotrauka, fotografuota Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje

Daug knygų pradėjęs meti per petį? Nesi iš tų, kurie kankinasi, kad privalomai pabaigtų skaityti?

Numetu daugybę. Yra knygų, kurias bandžiau priveikti per kelis kartus. Pavyzdžiui, Hermanno Hesse’ės „Stiklo karoliukų žaidimą“. Ją mėginau pradėti gal penkis kartus, nes, na, maždaug apsiskaičiusiam žmogui privaloma. Nė velnio! Nelipo nors tu ką. Būna ir dabar užbėgęs į knygyną čiumpu ką nors, skubiai perverčiu, susižaviu, o parsinešęs paskaitau – nei čia faina, eina visai ne į ten, kur tikėjausi.

Tada imu kitą. Tai prakeiktas mūsų vartotojiškumas – kaskart noriu kažko naujo. Save baru: šmiki, kiek namie knygų, kurias atsi-

vertei ir nepabaigei? Pabaik tas ir galėsi pirkti naują. Bet kaip šarka imu ir vėl perku... Paskui problema, kam visas tas surinktas kolekcijas atiduoti. Prieraišumo knygai nebejaučiu, nes šiais laikais jų išleista siaubingas kiekis. O, pavyzdžiui, mano tėvai negali knygomis atsikratyti – tos pačios, kurias mačiau vaikystėje, ir galybė naujų guli lentynose. Siūlau pravalyti, bus daugiau erdvės: „Ne! Čia visas mūsų gyvenimas. Kai kurias knygas taip sunkiai gavome.“ Aš turiu tik keletą vaikystės knygų išsaugojęs, bandžiau jas duoti sūnui.

34

nebenoriu apie tą Danuką.“ Vienas draugas pasakojo, kaip savo vaikui davė paskaityti Gaidaro „Timūrą ir jo būrį“ – knygelę iš mūsų vaikystės. „Ir kaip?“ – klausia. „Visai neblogai, bet, tėti, kas yra tie piòneriai?“ Jam pionieriai, kuriuos sukirčiavo „piòneriai“, kaip pokemonai ar kokie riteriai. Greičiausiai mūsų vaikai jau viską mato ir matys kitaip.

Ar tu, dainų tekstų autorius, mėgsti poeziją?

Labai mažai jos skaičiau. Man tikriausiai tą norą atmušė mama. Ji mėgo eilėraščius. Kai dovanodavo kokią nors knygą, priešlapyje parašydavo citatą iš eilėraščio. Kadangi ji yra mano mama, tos citatos dažniausiai skambėdavo kažkaip didaktiškai, su užkoduota mintimi, kaip gyvenime turėčiau elgtis. Tai natūraliai kėlė atstūmimo reakciją, kaip ir visi pamokymai.

Aš greičiausiai neteisus dėl eilėraščių. Kažkada Aistei Smilgevičiūtei pasakiau, jog visai nežinau poezijos, tai ji man atitempė tris lietuvių autorių knygas, kad pamažinčiau išsilavinimo spragas. Dabar galvoju kitaip, yra įspūdį darančių eilėraščių, bet vaikystėje esu sugadintas. Juk dauguma eilėraščių buvo tokie klaikiai komunistiški: „Atsakai už žemę ir už visą šalį...“ Arba ideologinis Mieželaitis, arba Maironis, kuris atrodė kažkokia senovė. Aš – betono vaikas, duokit ne tai, o kas man svarbu! Gal dėl to anuo metu ir neatradau poezijos.

Elektroninės skaityklės lengvai prilipo?

Knyga kietais viršeliais yra jaukiau. Bet skaityklės – žiauriai patogu, neišgyvenu didelės dramos ir neturiu perlipti per save popierinę knygą keisdamas į ją. Nė velnio. Skaityklė yra tobula, ją gali skaityti ir naktį, ir dieną, į kelionę įsimesti kelis šimtus knygų. Viena užkniso – verti kitą.

Yra knygų, kurias skaitei po kelis kartus? „Meistrą ir Margaritą“ – bent penkis sykius.

Remarque’o „Juodąjį obeliską“ – siaubingą skaičių kartų, nes ši knyga absoliučiai nuostabi dėl humoro, dialogų. Hemingway „Atsisveikinimą su ginklais“ – taip pat be skaičiaus. Ir kaskart toje vietoje, kur herojai mylisi ir dreba žemė, apsiverkiu. Graudinuosi, nes žinau, kad blogai baigsis – jie žus.

Apskritai pastebėjau, kad kartais užėjęs į knygyną noriu nusipirkti net tas knygas, kurias galbūt jau turiu. Arba tas, kurias kadaise skaičiau, jas žinau. Čia gal tas pats kaip su vaikystėje klausyta muzika – ji tau patinka,

tavęs nenuvylė ir žinai, kad nenuvils niekada.

O naują – muziką ir knygą – dar turi prisipratinti, daug ko neišmanai ar esi per senas, susiformavęs ir daug kas tau netinka. Reklama daugybę knygų vadina bestseleriais, bet žinau, kad po tuo slepiasi ir krūva šlamšto, kuris gal kitiems tinka, bet ne mano. Kai suabejoju, skambinu bičiuliui Aidui Puklevičiui: „Rekomenduok knygą.“ Jis iškart greitakalbe išpila tiek, kad stabdau, nes nespėju užsirašyti. Patarimų klausiu kitų draugų, gaunu dovanų – artimieji žino, kas man patinka. Tačiau su senom knygom, kurios tave formavo, yra ramiausia.

Jos atrodo kaip draugai – jas žinai ir vėl nori pirkti. Gal dėl to, naudodamiesi mūsų nostalgija, leidėjai jas vis iš naujo leidžia? Šiais laikais knygų pasirinkimas toks, kad gali deginti bet kokį smalsumą. Viskas aprašyta. Tik skaityk ir, ko gero, gali net nebaigti universiteto – per jas gausi visą žmonijos patirtį ir informaciją. Kad tik akys laikytų. Mano senelis, atsimenu, su lupa prisikišęs prie lapo vos ne po vieną raidę vedžiodavo. Dabar gerai, kad yra krūva audioknygų. Jau perku akinius vis storesniais stiklais. Užsidėjęs specialiai skirtus skaityti atrodau panašiai kaip Algio Greitai Sūrskis. Kažkaip reikės akis išsaugoti.

Sako, svarbu valgyt morkų, žiūrėt į žalią spalvą – ji ramina.

Girdėjau, kad iš skaitytojo tampi rašytoju – rašai knygą?

Esu pradėjęs dvi. Vienas iš Naujųjų metų pažadų buvo kurią nors pabaigti, matyt, tą vaikišką. Bandysiu padaryti – noriu. Bet tam reikia disciplinos, o su metais aš vis mažiau jos turiu.

Nors gal ir niekad neturėjau. Bet reikia kažkaip save įvaryti į kampą, susiimti ir pabaigti. Kaip tą padaryti su pirmąja, maždaug įsivaizduoju.

Galvojau, viskas bus paprasčiau, bet berašydamas ėmiau plėstis... Apimtimi jau noriu rauti „Žiedų valdovo“ link, pridėti daugiau charakterių, dirbtinio pasaulio, fantazijos. Tada susinervinu, kad niekas neskaitys. Reikia kažkaip gudriai užrišt – pabaigti idėją, kuri lyg ir nieko.

Pradžia padaryta, kūdikis gimė, dabar jis tiesiog turi užaugti.

Kita knyga yra apgalvota – pusiau biografinė, pusiau apskritai apie mūsų laikmetį. Ją rašydamas susidūriau su dilema: kaip pasakoti istorijas ir nutylėti, kam jos nutiko? Dėl to kartais užstringu. Kaip sako bičiulis Egidijus: „Daug nuotykių, daug įvykių – nėra ką pasakoti.“

SKAITYTOS NE KARTĄ

Man nesvietiškai graži pati istorija, graži meilė, nes ji nėra saldi ar patetiška.

Absoliučiai nuostabi dėl humoro, dialogų.

Kaskart toje vietoje, kur herojai mylisi ir dreba žemė, apsiverkiu.

35

Išsiuvinėti recenziją

Gyčio Norvilo ir asmeninio albumo nuotraukos

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta KAČKUTĖ puoselėja svajonę, kad kalbos apie knygas taptų kasdienybės dalimi.

Pakanka Rūtai Kačkutei žvilgtelėti į išsiuvinėtą skirtuką, kai į atmintį grįžta skaitant knygą apėmusios mintys

36

Ir ne tik svajoja: ilgą laiką ji prisidėjo prie Vilniaus knygų mu­ gės kultūrinės programos, rengė literatūros festivalį „Vilniaus lapai“ ir kadaise sumanė organizuoti Metų knygos rinkimus! Šįmet Metų knyga bus skelbiama jau devynioliktą kartą, ge­ riausios renkamos net penkiose kategorijose: suaugusiųjų grožinės ir negrožinės, poezijos, paauglių ir vaikų. O viskas pra­ sidėjo nuo Rūtos pokalbio su bičiule, kodėl nenoriai skaitomos lietuvių autorių knygos. Šio pašnekesio tąsa – tarptautinė kon­ ferencija, kurioje literatūros lauko profesionalai apie tai dalijosi mintimis, o Rūtai įsiminė svečio iš BBC pasakojimą, kaip prie skaitymo skatinimo gali prisidėti žiniasklaida. Tada ir kilo min­ tis – kodėl nepabandžius išrinkti metų knygos? „Juk bet kokios varžybos visuomet skatina susidomėjimą“, – įsitikinusi Rūta.

Metų knygos rinkimų idėja sudomino Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką ir LRT, biblioteka pateikė 2005-ai­ siais išleistų knygų sąrašą, profesionalai atrinko vertingiausias, o LRT į laidas ėmė kviesti žodžio meistrus. 2005-aisiais į Metų knygos pretendentų penketuką pateko Gintaro Beresnevičiaus „Pabėgęs dvaras“, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Artumo jausmas“, Kęstučio Navako „Gero gyvenimo kronikos“, Sigi­ to Parulskio „Miegas ir kitos moterys“ ir Jurgos Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“. Pastarasis romanas ir buvo pripažintas Metų knyga. „Didele balsų persvara“, – pamena Rūta. Smagiausia tai, kad po kelerių metų, apie 2010-uosius, skaitytojai vėl atsigręžė į lietuvių autorius, susidomėjimas tuo, ką parašė savi, neslūgsta ir iki šiol. „Gerą dešimtmetį aktyviai dalyvavau Metų knygos rinkimuose, tuomet perskaitydavau visas nominuotąsias. Man labai patiko paaugliams skirtos kny­ gos, jos dažnai būdavo įdomesnės už suaugusiųjų – pamenu, kaip sužavėjo jaunimui rašyti Akvilinos Cicėnaitės romanai.“ Be knygos muziejaus direktorė nepraleidžia nė dienos. „Aš vi­ sada skaitau“, – juokiasi ji. Prie lovos patogiai laukia pagrindinė tuo metu skaitoma knyga – jau kurį laiką Olgos Tokarczuk ro­ manas „Jokūbo knygos“: „Tai lėto skaitymo knyga, tačiau ilgam negaliu jos palikti, nes užsimirš siužetas“. Visuomet namuose yra dar keletas pradėtų skaityti knygų, dažniausiai susijusių su profesija – istoriniai veikalai. Eidama į darbą ar išsiruošusi pasi­ vaikščioti, ji būtinai užsideda ausines ir knygų klausosi. Papras­ tai tai būna detektyvas kuria nors iš skandinavų kalbų – istorikė puikiai moka daniškai, taip pat skaito norvegiškai ir švediškai.

Perskaitytų knygų sąraše – jau dvidešimt metų kruopščiai jį pildo – atsiranda ir šiuolaikiniai skandinavų romanai. Anksčiau prieš kelionę tekdavo ilgai sukti galvą, ką įsidėti į lagaminą, nes mintis, kad gali pritrūkti knygų, kėlė siaubą. Dabar užtenka tik pasiimti elektroninę skaityklę – ramu, kad nepristigs. Kelio­ nėse būtinai užsuka į knygyną ir išsirenka tos šalies autoriaus knygą, išverstą į kurią nors kalbą, kuria gali skaityti.

Duoklę skaitymo aistrai muziejaus vadovė atiduoda ir pasiner­ dama į kitą pomėgį – siuvinėjimą: „Siuvinėjo močiutė ir mama, to išmokau dar vaikystėje. Kryželiu esu išsiuvinėjusi daugybę knygų skirtukų, netgi surengiau keletą parodų, dabar kai kurie darbai puošia namų sienas.“ Tokios garbės nusipelno ne kiek­ viena knyga, tik ta, kurią skaitant kyla skirtuko idėja. Puikiau­ sia recenzija – pakanka tik žvilgtelėti ir grįžta prisiminimas apie knygą!

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Išskirtinė 100 knygų kolekcija Surink visą!

tik knygos.lt/kolekcija MultiArt Silk FSC 90 g/m2

37

Šventosios Žemės pagundos

Irma LAUŽIKAITĖ

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga „Kelionė į Jeruzalę“ praverstų ir šiuolaikiniam smalsiam keliautojui – per kelis šimtmečius kelionių sąlygos pasikeitė, tačiau maršrutai liko tie patys.

38

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knygos „Kelionė į Jeruzalę“ (1614, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka) iliustracija

K

Kunigaikštis piligriminėje kelionėje praleido dvejus metus – iš Nesvyžiaus išvyko 1582-ųjų rudenį, grįžo 1584-ųjų vasarą. Jis aplankė ne tik Šventąją Žemę – genamas smalsumo nuvyko ir į Egiptą, bene pirmasis iš Lietuvos įkopė į didžiosios Egipto piramidės viršūnę, aprašė Sfinksą ir Memfio akropolį. Apie tai, ką matė ir patyrė šioje kelionėje, papasakojo Abiejų Tautų Respublikos valdovui Steponui Batorui. Tarp norinčiųjų išgirsti buvo ne tik karališkieji asmenys, taigi kartoti savo pasakojimą teko ne kartą, gal tai ir įkvėpė visa tai surašyti į knygą. Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ 1601-aisiais buvo išspausdinta lotynų kalba, po kelerių metų – ir lenkų. XVII amžiuje knyga pasirodė dar vokiečių ir rusų kalbomis, tad pagrįstai ją galima vadinti pirmuoju mūsų krašto bestseleriu. „Esu varčiusi du ar tris šios knygos egzempliorius, spėju, kad Lietuvoje saugoma apie dešimt įvairių leidimų knygų“, – sako istorikė Milda Kvizikevičiūtė. Lietuviškai Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga išleista tik po keturių šimtmečių – 1991 metais, iš lotynų kalbos išvertė Ona Matusevičiūtė.

PIRMASIS PILIGRIMINĖS KELIONĖS APRAŠYMAS, skirtas vykstantiesiems į Jeruzalę, pasirodė dar IV amžiuje. XVI amžiuje jau buvo susiformavęs mechanizmas, kaip tokia kelionė gali vykti, aiškus maršrutas ir elgesio modelis – tuo metu Jeruzalė priklausė musulmoniškajai Turkijai. „Radvila Našlaitėlis nebuvo pirmasis didikas iš LDK, susiruošęs į piligriminę kelionę, – atkreipia dėmesį istorikė. – Dažniausiai keliauta į Italiją, tačiau buvo pasiekusiųjų ir Jeruzalę. Tačiau ne kiekvienas keliautojas paliko prisiminimus, be to, ne kiekvienas aprašymas pasiekė mūsų dienas.

XIX amžiuje išleistas kelionių aprašymų į Šventąją Žemę sąvadas, XVI amžiuje tokių suskaičiuota apie trys šimtai, tarp jų įrašytas ir Radvila Našlaitėlis. Tad žvelgiant iš Vakarų Europos konteksto, piligriminės kelionės nebuvo retas reiškinys.“ Radvilos kelionės maršrutas buvo tipinis: jis, kaip ir dažnas piligrimas, Šventojoje Žemėje praleido dvi savaites, pamatė viską, ką visi veržėsi pamatyti.

Atvykėlius dažniausiai globojo pranciškonai, vienas svetimšalis nesileisdavo į atradimus, žingsnis į šoną – ir jau pavojinga. Taip pat kiekviena diena Jeruzalėje brangiai atsieidavo – už viską reikėjo mokėti, ir nepigiai. „Iš esmės tai buvo standartizuota kelionė“, – sako Milda Kvizikevičiūtė. ­Neįprastai kunigaikštis pasielgė tik iš Šventosios

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

Žemės pasukęs į Egiptą – tuo metu europiečiams šis kraštas buvo egzotika.

Istorikė Milda Kvizikevičiūtė

Našlaitėlio pasakojimas – ne nuotykių romanas, nors, atkreipsiu dėmesį, jų yra daug ir jie labai įdomūs.

JEI KELIONĖS NEGALĖTUME PAVADINTI IŠSKIRTINE, kodėl knyga tapo populiari ne tik Abiejų Tautų Respublikoje, bet ir visoje Europoje? „Susidėjo daug veiksnių“, – teigia Milda Kvizikevičiūtė. Nors istorikai iki šiol neturi tvirtų atsakymų, kas rašė tekstą – pats Radvila ar jo diktuojamas sekretorius, kada jis buvo parašytas – dar kelionėje ar grįžus, ir kokia kalba. Manoma, kad piligriminėje kelionėje kunigaikštį lydėjęs jėzuitas Tomas Treteris lenkų kalba rašytą rankraštį išvertė į lotynų ir pasakojimą pateikė labai patraukliai – lyg laiškus draugui. Lotynų kalba pasirinkta neatsitiktinai – norėta pasiekti kuo platesnę auditoriją.

Prie populiarumo neabejotinai prisidėjo ir apdairiai pasirinktos spaustuvės. Tarkim, pakartotinis leidimas spausdintas vienoje geriausių to meto spaustuvių – Antverpene, įkurtoje Christophe’o Plantino. „Ši spaustuvė garsėjo kokybe – naudojo tik gerą popierių, buvo įsigijusi savo šriftus, leidinius puošė gražiomis graviūromis, – pasakoja istorikė. – Įdomu, kad šiai leidyklai iliustracijas yra kūręs ir Peteris Paulas Rubensas. Spaustuvė iš vienų paveldėtojų pereidavo į kitų rankas, išliko šeimoje, kol XIX amžiuje parduota Antverpeno miestui ir įkurtas muziejus. Jei pavyktų tyrėjui padirbėti jo turtingame archyve, būtų galima patyrinėti ir Našlaitėlio knygos pėdsakus, yra išlikęs kunigaikščio susirašinėjimas su spaustuve.“ ANUOMET KNYGOS PO EUROPĄ plito taip pat, kaip ir dabar, – per muges. Spaustuvininkai knygas susikraudavo į vežimus ir važiuodavo į Frankfurtą, kur rinkdavosi kolegos iš įvairių miestų – parduoti savo leidinių, įsigyti kitų. XVII–­ XVIII amžiais pasirodė keturi „Kelionės į Jeruzalę“ leidimai lotynų kalba, du – vokiečių, šeši – lenkų, vienas – rusų. Suskaičiuoti, kiek išspausdinta egzempliorių, neįmanoma, kaip ir pabandyti nustatyti jos kainą. „Tuo metu knygas pardavinėdavo neįrištas, spaustuvininkai siūlydavo atspausdintus puslapių blokus. Kartais senose knygose aptinkame įrašą, už kiek ji pirkta ir kiek atsiėjo įrišimas. Kartais juokaudama patariu nusipirkus knygą užrašyti, kam ji priklauso, kokiomis aplinkybėmis įsigyta ir kiek kainavo. Tyrėjui po kelių šimtų metų šie įrašai yra kur kas įdomesni už patį knygos turinį, nes papasakoja daug apie to meto kasdienybę. Mes, kurie dirbame su knygomis, iš tokių detalių daug galime sužinoti.“ 39

„Kito pasirinkimo neturėjau, tik sekti Radvilos pėdsakais ir kurti istorijas“, – juokiasi Dalia SMAGURAUSKAITĖ, pristatydama istorinį romaną „Sugrįžimas į Veneciją“.

Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio knyga buvo skaitoma keletą šimtmečių. „­ XVIII amžiuje vienas lenkų autorius enciklopedijoje rašo apie chameleoną ir kaip šaltinį nurodo „Kelionę į Jeruzalę“, – pasakoja istorikė. – Nors aprašymas tikrai nėra tikslus, šiuolaikiniam žmogui gali kilti dvejonių, ar tikrai Našlaitėlis matė šį gyvūną, tačiau XVIII amžiaus tyrinėtojas rėmėsi jo žodžiais, didiko pasakojimas atrodė patikimas. Džiaugiuosi kelionių aprašymuose aptikusi pasakojimų apie maistą.

Našlaitėlis neaprašo, ką valgė, matyt, maitinosi standartiškai, tačiau užfiksavo, kad teko ragauti banano – tai pirmasis žinomas lietuvis, aprašęs, kaip valgė šį egzotišką vaisių – su duona.

Taip kaip dabar vaikai ant riekės batono dedasi banano griežinėlių ir dar paskanina nutela.“

Kunigaikščio pėdomis

„NUO LIETUVIŠKO „KELIONĖS Į JERUZALĘ“ LEIDIMO praėjo jau trisdešimt metų, ji nebuvo pakartota, – apgailestauja istorikė. – Senųjų knygų tekstai yra šiek tiek kitokie, jie nėra lengvai skaitomi. Našlaitėlio pasakojimas – ne nuotykių romanas, nors, atkreipsiu dėmesį, jų yra daug ir jie labai įdomūs.“ Tarkim, Egipte kunigaikštis įsigijo vyro ir moters mumijas. Išvežti radinius buvo draudžiama, prasmukti pro turkų tikrintojų žvilgsnius padėjo vertėjas ir raštininkas žydas, kuriam Radvila už tylą dosniai atsilygino. Kunigaikštis nutarė nepaisyti tarp jūreivių sklandančių prietarų, kad gabenti mumijas laivu – pražūtinga. Tačiau kai jūroje jį užklupo didžiulė audra ir Radvilą lydintis kunigas ėmė guostis, kad negali sudėti bluosto, nes užsimerkus iškart išnyra keistais drabužiais apsitaisiusi pora (apie nelegalų krovinį dvasininkas nė neįtarė ir mumijų nebuvo matęs), neapsikentęs kunigaikštis įsakė išmesti nelemtas dėžes į jūrą.

Dėl ramybės. „O gal reikėtų knygą įskaityti? Gal Našlaitėlio pasakojimo apie kelionę būtų smagu klausytis?“ – svarsto istorikė.

40

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

V

Kodėl Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis?

Mano akimis, tai kunigaikštis, likęs mūsų šalies istorijos paraštėse ir neradęs kelio į populiariąją kultūrą, nors potencialo netrūksta – jis nebuvo pirmas lietuvis, aplankęs tolimus kraštus, bet tikrai garsiausias. Be to, ir meno mecenatas, ir karuose dalyvavo, ir įvairiuose politiniuose įvykiuose, buvo išsilavinęs, matęs pasaulio. Jo gyvenime nestigo įdomių įvykių – kad ir kelionė pas Prancūzijos karaliaus brolį Henriką Valua, išrinktą Lietuvos ir Lenkijos karaliumi. Ką ir kalbėti apie visą Radvilų giminę – vieną galingiausių ir turtingiausių ne tik LDK, bet ir Europoje. Tad ieškant idėjų knygai netikėtai į galvą atėjo mintis papasakoti būtent apie kunigaikštį – juk ir pati daug keliauju, domiuosi Artimaisiais Rytais, Lietuvos istorija. Ėmiausi gilintis į tai, kas man pačiai buvo labai įdomu, – į piligrimines keliones, keliones laivais, Veneciją ir, žinoma, į patį kunigaikštį. Taip Radvilos Našlaitėlio kelionė savotiškai virto jo gyvenimo istorija, papasakota Juozapo Šemetos, bajoro iš Vilniaus, lūpomis.

Ar teko lankytis tose vietose, kur kadaise keliavo Radvila?

Dar studijuodama kultūros istoriją ir antropologiją porą kartų lankiausi Nesvyžiuje.

Tada pilis tik buvo pradėta restauruoti, į vidų patekti nepavyko. Tačiau net ir po dviejų dešimtmečių puikiai prisimenu pilies kiemą, jausmą vaikštant po rudenėjantį parką ir Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią. Vėliau lankiausi Venecijoje, Baryje (kur kunigaikštis aplankė Bonos Sforcos kapą), Kipre, Jeruzalėje ir prie Negyvosios jūros Egipte. Bet visos šios kelionės vyko dar prieš gimstant idėjai parašyti „Sugrįžimą į Veneciją“.

Pradėjusi rašyti knygą – tai buvo 2019 metais – dar kartą vykau į Veneciją, kad apsilankyčiau Arsenale ir jame įsikūrusiame laivybos muziejuje, pasivaikščiočiau gatvėmis, kuriose MultiArt Silk FSC 90 g/m2

Asmeninio albumo nuotraukos

Vieną pavasario vakarą prieš kelerius metus komunikacijos specialistė ir rašytoja žingsniavo Gedimino prospektu Vilniuje, grožėjosi violetiniais potėpiais išraižytu dangumi ir... mintyse užčiuopė istorijos siūlo galą. Istorijos apie kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį, apie Veneciją, tolimus kraštus ir kelionių burtus. Žinoma, ir apie meilę, be kurios pasaulis būtų pilkas ir nuobodus.

virė mano herojų gyvenimas. Ruduo, oras darganotas, Venecija nebuvo labai maloni lankytojams – visai kaip prieš kelis šimtus metų. Vėliau planuose jau buvo Libanas, per kurį Rad­vila Našlaitėlis keliavo į Jeruzalę, bet dėl politinės situacijos kelionę teko atidėti.

Venecija romane atgyja – meile šiam miestui pulsuoja kiekvienas sakinys. Nesunku įsivaizduoti, kaip skaitytoją apima noras būtinai ten apsilankyti...

Būna miestų, kurie nustebina estetika, tačiau nepalieka gilesnio įspaudo sieloje. O būna tokių, kurie ilgam įsirėžia atmintyje, lyg palenda po oda ir pasilieka kartu visam laikui. Venecija būtent tokia – kaip istorijų kaleidoskopas, kurį pasukęs kaskart gausi vis kitokį vaizdą, pasakojimą, personažą. Venecija mane patraukė ne tik savo virsmu iš pelkės į galingą jūrų respubliką, savo pirkliais, amatininkais, dailininkais ir keliautojais, aristokratais ir dožais, karnavalais, teatrais ir kalėjimais, kapitonais ir paprastais jūreiviais. Savo valdžios institucijomis, griežtomis taisyklėmis ir laisva dvasia. Venecija keičiasi dieną keičiant nakčiai, keičiasi kartu su metų laikais, su saule, lietumi ir rūku. Venecija – kaip miražas, pastatyta iš akmens, oro ir vandens. Venecija labai medžiagiška ir kartu neapčiuopiama. Tad kas gali būti dar įdomiau už tai, ko negali taip paprastai aprėpti ir suprasti?

Daliai Smagurauskaitei buvo svarbi kiekviena detalė – prieš rašydama dar kartą vyko į Veneciją, nes norėjo apžiūrėti Arsenale įsikūrusį laivybos muziejų

Venecija – kaip miražas, pastatyta iš akmens, oro ir vandens.

41

Kai istorija tampa trileriu Gerda PELECKYTĖ

Pasaulyje istoriniais romanais išgarsėjęs britų rašytojas Kenas FOLLETTAS kadaise pradėjo rašyti knygas dėl paprastos priežasties – jam reikėjo pinigų automobiliui sutaisyti. Šiandien jis yra išleidęs jau 37 romanus, dauguma jų – bestseleriai.

42

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Ū

Ūkanotą popietę septyniasdešimt ketverių Kenas Follettas maloniai leidžia savo namuose – Viktorijos stiliaus pilaitėje su nuostabiu anglišku sodu už ­valandos kelio nuo Londono. Per „Zoom“ vaizdo skambutį rašytojas mielai aprodo darbo kabinetą: solidūs angliški baldai, į sieną atremta gitara, masyvios knygų lentynos, šeimos fotografijos, kompiuteris su trimis didžiuliais ekranais. Čia gimsta jo kūriniai, kuriuos puikiai vertina tiek skaitytojai, tiek profesionalūs istorikai. Garsiausias jo romanas „Žemės stulpai“ šiemet mini 35 metų sukaktį ir iki šiol neprarado populiarumo!

Olivier Favre nuotrauka, fotografuota West Stow anglosaksų rekreaciniame parke

Istorija tikriausiai domėjotės nuo pat mažumės?

O ne, mokykloje istorija man buvo nuobodi. Apskritai šį mokslą sudėtinga pateikti įdomiai, žinoma, romane lengviau, bet jei tiesiog kaltum istorinius faktus – tame nėra ničnieko patrauklaus. Vaikystėje man labai greitai tapdavo nuobodu, todėl istorijos mokiausi tik iki trylikos metų, kol tai buvo privaloma. Tačiau vėliau gyvenime supratau, kad iš istorijos visgi galima išpešti naudos. Ėmiau į ją gilintis ieškodamas temų romanams – ir staiga ji tapo įdomi, o galiausiai net paaiškėjo, kad žodžiai „istorija“ ir „bestseleris“ gali derėti vienas su kitu.

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

Jūsų knygose labai daug smulkių detalių: piešiate viduramžių herojus taip aiškiai, lyg pats būtumėt juos matęs. Kiek užtrunka surinkti tas detales? Kiek trunka jūsų tyrimai, kol galiausiai prisėdate viską sudėti į romaną?

Kruopščiai suplanuoti romaną ir atlikti visus reikiamus tyrimus man užtrunka apie metus. Tada per metus surašau juodraštį ir dar vienus metus jį perrašinėju.

Tačiau per gyvenimą jau esate išleidęs 37 knygas.

Taigi kartais užtrunkate trumpiau nei trejus metus...

Kai būdamas dvidešimt kelerių pradėjau rašyti trilerius, daugybę dalykų dariau netinkamai. Viena iš esminių klaidų – rašiau per greitai, todėl mano rašliavos nebuvo kokybiškos. Pirmąsias dešimt knygų parašiau labai greitai, ir nė viena netapo bestseleriu.

Tuomet sulėtinau tempą. Trukmė priklauso ir nuo žanro: parašyti trilerį netrunka trejų metų, nes jis neilgas ir jam nereikia išsamių tyrimų. Mano trilerių apimtis – apie 100 tūkstančių žodžių, o istorinių romanų – apie 300 tūkstančių. Skirtumas vis dėlto didelis.

43

Karjerą pradėjote kaip žurnalistas. Bet žurnalistika jums nebuvo prie širdies?

Man tiesiog nelabai patiko laikraščiai, labiau traukė knygos, tad supratau, kad reikia keisti sritį. Bet tas jaunystės etapas, kai dirbau žurnalistu, buvo visai neblogas. Būdavo smagu ryte ateiti į darbą visiškai neįsivaizduojant, ką tą dieną teks veikti. Darbai kasdien būdavo skirtingi: nuo mitingų iki žmogžudysčių, taigi nebuvo nuobodu.

Bet galiausiai mečiau tą darbą ir ėmiau rašyti knygas. Troškau leisti bestselerius ir turėti milijonus skaitytojų – toks buvo kuklus mano noras, tik nelabai turėjau supratimo, kaip to pasiekti: šiek tiek užtruko, kol išsiaiškinau.

Ir kokia ta paslaptis?

Svarbiausia, kad skaitytojas dalytųsi emocijomis su knygos veikėjais. Jei herojus ko nors išsigando – ir skaitytojas turi išsigąsti. Jei knygoje nutiko kažkas liūdno, idealu, jei skaitytojas išspaudžia ašarą.

Keista, iš tiesų jis juk žino, kad tą istoriją išgalvojo toks Follettas, patogiai sėdintis prie savo kompiuterio. Tačiau vis tiek patiria nuoširdžių emocijų – tai vadinu literatūros stebuklu. Jei moki kurti tuos stebuklus, sulauksi sėkmės.

Ilgus metus rašęs įtemptus trilerius, vieną dieną savo leidėjui staiga pranešėte rašąs istorinį romaną. Jis neapsidžiaugė?

Jis atrodė labai susirūpinęs, nes tai galėjo blogai baigtis. Nuoširdžiai užjaučiu leidėjus, nes jų gyvenime daug neužtikrintumo. Kasmet jie išleidžia po kelis šimtus naujų knygų, neturėdami jokio supratimo, kuri taps populiari ir uždirbs pinigų, o kurią teks sunaudoti prakuroms. Leidėjai amžinai ieško stabilumo, todėl jiems patinka tokie autoriai kaip aš, kurie kaskart iškepa po bestselerį. Jie sako: „Štai kitąmet išleisime naują Folletto knygą, ir ji užkamšys visas biudžeto skyles.“ Tačiau kai pareiškiu, kad man tai nusibodo ir nuo šiol noriu daryti kažką kita, juos ištinka šokas.

Vis dėlto jūsų sprendimas rašyti istorinius romanus labai pasiteisino – „Žemės stulpai“ sulaukė didžiausios sėkmės. Knyga išversta į daugiau nei 30 kalbų. Ar dabar, parašęs jų daug, jau galėtumėte pavadinti save istoriku?

Tikrai ne.

Gal jūs pernelyg kuklus?..

Dar niekas nėra pavadinęs manęs kukliu (juokiasi). Istorikai koncentruojasi tik į faktus, o aš panaudoju vaizduotę, kad istorija atgytų. Esu nuoširdžiai dėkingas istorikams, kurie atliko visą juodą

44

„VAKARAS IR RYTAS“ pradeda Kingsbridžo seriją. XI amžiaus Anglijoje, kurią niokoja velsiečiai ir vikingai, susipina gabaus laivų statytojo, paskui mylimąjį į svetimą kraštą atsekusios normanų bajorės ir vienuolio, norinčio savo kuklią abatiją paversti mokslo centru, likimai. Šios trijulės sumanumo ir užsispyrimo dėka atokus Kingsbridžas suklesti.

„ŽEMĖS STULPAI“ nukelia į XII amžiaus Angliją.

Mūrininkas Tomas Statytojas dega noru savo rankomis sutverti katedrą. Kingsbridžo prioras Filipas ryžtasi prikelti gaisro suniokotą bažnyčią. Ar jiems pavyks įveikti galingo vyskupo intrigas ir įgyvendinti bendrą svajonę?

darbą, o man teliko perskaityti jų parašytas knygas – ir pasinaudoti ta informacija. Man juk nereikia kasinėti žemės, kad atrasčiau kokią puodynės nuolaužą, ar muziejuose nagrinėti senovinių dokumentų, parašytų lotyniškai. Aš tiesiog pasinaudoju jų atliktu sunkiu darbu, transformuodamas jį į skaitytojams patrauklų kūrinį, todėl kartais prieš istorikus jaučiuosi truputį kaltas.

Kaip šeima reaguoja į jūsų darbą?

Jie jau įpratę – juk knygas rašau beveik penkiasdešimt metų. Ir mano vaikai, ir anūkai užaugo tai matydami. Turiu šešis anūkus: vyriausiajam trisdešimt, jauniausiajam keturiolika. Tiesą sakant, jaunėlių knygos nelabai domina – jie mieliau renkasi televizorių. Mes dažnai matomės, bendraujame, kažką veikiame drauge, bet nekalbame apie mano darbo reikalus. Jiems esu ne garsus rašytojas, o tiesiog senelis – šeimoje manęs niekas nelaiko įžymybe (juokiasi).

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Kai parašote knygą, kas pirmas ją perskaito?

Turbūt žmona Barbara, bet iš tiesų tą pirmąjį juodraštį nusiunčiu daugeliui žmonių. Jį perskaito artimieji, draugai, tada sulaukiu komentarų. Žinoma, perskaito redaktoriai Londone ir Niujorke. Ir dar kokie penki šeši istorikai: jiems sumoku, kad perskaitytų ir atrastų klaidų. Jie perskaito ir atsiunčia pakoreguotą variantą, todėl istorinės klaidos mano romanuose labai retos.

Tarp istorikų turite gerą reputaciją?

Viliuosi, kad taip. Jie gerbia civilį, kuris apsikrauna galybe rūpesčių, kad tik pateiktų faktus teisingai. Kai kurie rašytojai dėl to nesuka galvos – tiesiog sukuria siužetą, ir tiek, o istorikus tai siaubingai erzina. „Riteris nujojo šimtą mylių“, – rašo neišmanėliai, o istorikai ginčijasi, kad arklys negali tiek nujoti. O aš gilinuosi į detales kaip beprotis.

Pamenu, knygoje „Šviesos šarvai“ rašiau apie verpiančią moterį: prieš tai peržiūrėjau daug dokumentinių filmų apie verpimą rateliu, bet man vis tiek buvo neaišku, iš kur atsiranda tas siūlas. Tada pabandžiau verpti pats – ir supratau!

O kaip gimė jūsų knyga „Vakaras ir rytas“? „Vakaras ir rytas“ yra „Žemės stulpų“ priešistorė, abi knygos – iš Kingsbridžo serijos. Sykį susimąsčiau, kaip Kingsbridžas tapo miestu.

Vietovės per amžius juk keičiasi: miestai virsta kaimais, kaimai – miestais. Anksčiau Kingsbridžas buvo mažas kaimelis, bet laikui bėgant gyventojų daugėjo, jie dirbo, statė namus. „Įdomu, bet ne dramatiška – reikia dramos“, – pamaniau. Ir tada prisiminiau vikingus. Jų išpuoliai Anglijoje buvo siaubingi ir truko apie du šimtus metų. Skandinavai šiandien atrodo tokie mieli žmonės – sunku patikėti, ką jie išdarinėjo dešimtajame amžiuje. Taip su piktaisiais vikingais mano istorijoje atsirado ir drama: mirtinas pavojus, kova už gyvybę, pasipriešinimas. Tyrinėti istorijos detalių vykau į Oslą, aplankiau Vikingų laivų muziejų, ten išvydau rekonstruotus laivus – labai įspūdingus, bet kartu ir bauginančius. Mintyse iškart iškilo vaizdas, kaip stoviu Anglijos paplūdimyje, – ir staiga pamatau tuos laivus, atplaukiančius tiesiai į mane. Tai ir tapo romano pradžia.

Vėliau keliavau po Angliją, ieškodamas išlikusių anglosaksų pastatų. Dauguma buvo mediniai, todėl jų jau seniai neliko, tačiau išliko kelios bažnyčios: jos mažytės, mažesnės už kambarį, kuriame dabar sėdžiu. Nuvykau ir į Šerbūrą Prancūzijoje, nes ten vyksta dalis kny-

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

gos veiksmo. Vienuoliktajame amžiuje ten stūksojo pilis, kurios šiandien nebėra. Stovėjau ant to ištuštėjusio kalno ir įsivaizdavau, kaip iš pilies matėsi uosto dokai.

Esate rašęs turbūt apie kiekvieną amžių – nuo dešimtojo iki dvidešimt pirmojo. Kuris jums labiausiai patinka?

Myliu viduramžius. Tų laikų žmonės buvo tokie kaip mes – per tūkstantį metų beveik nepasikeitėme. Tačiau jie gyveno visiškai kitaip: tekdavo patirti daug vargo, sunkaus fizinio darbo, pavojų ir agresijos. Nebuvo normalių vaistų – jei žmogus susirgdavo, dažniausiai tiesiog mirdavo. Maistas buvo labai prastas, drabužiai – iš šiurkščių audinių, o ir tų daugelis teturėjo tik po vieną kitą. Nekilmingi žmonės neturėjo lovų, miegodavo tiesiog ant grindų. Koks sunkus turėjo būti jų gyvenimas! Tačiau jie buvo nepaprastai išradingi. Jie statė katedras ir malūnus, kūrė laivus ir pramonės šakas. Sakyčiau, viduramžių žmonės buvo genialūs. Ir aš dievinu tą kontrastą, nes jis byloja: kad ir kokios nedėkingos būtų aplinkybės, tu vis tiek gali sukurti kažką nuostabaus ir amžino. Viduramžiais statytos katedros juk tebestovi iki šių dienų, pjesės, parašytos penkioliktajame amžiuje, šiandien tebestatomos pasaulio teatruose. Ir jei žmonija sugebės išlikti, jei nesunaikinsime savęs atominėmis bombomis, tos bažnyčios galbūt stovės ir pjesės bus vaidinamos dar tūkstantį metų. Argi ne nuostabu?

Jūs sugebėjote iš rašymo labai padoriai uždirbti – šiandien esate turtingas žmogus. Ar džiaugiatės tuo?

Iš visos širdies (juokiasi). Man nuoširdžiai patinka daug uždirbti.

Ar tai pakeitė jus kaip asmenybę?

Sunku atsakyti. Pats taip nemanau, bet turbūt reikėtų klausti aplinkinių – gal ko nors nepastebėjau?.. Gal iš tiesų pinigai mane padarė baisiu egoistu? Bent jau mano gyvenimo būdas tikrai pasikeitė. Nuo 1978-ųjų, taigi prabėgo jau keturiasdešimt šešeri metai, aš gyvenu gražiuose namuose, važinėju gerais automobiliais, lankausi restoranuose, dėviu brangius drabužius, keliauju po puikias šalis. Materialiai mano gyvenimas pasikeitė šimtu procentų. Tačiau kasdienybė nepasikeitė: kaip tada, taip ir dabar rašau romanus kasdien nuo penktos ryto iki keturių popiet. Tik anksčiau tai dariau maža rašomąja mašinėle, o dabar – kompiuteriu su trimis ekranais.

Ėmiau gilintis į istoriją ieškodamas temų romanams – ir staiga ji tapo įdomi, o galiausiai net paaiškėjo, kad žodžiai „istorija“ ir „bestseleris“ gali derėti vienas su kitu.

45

© SHUTTERSTOCK

Kokių dar pomėgių turite?

Esu roko grupės narys. Groju bosine gitara, bet praeityje esu išbandęs ne vieną instrumentą – net ir balalaiką. Daug skaitau. Su žmona turime kasdienį ritualą: po vakarienės susėdame į fotelius ir porą valandų skaitome, dievinu tą laiką.

Ką tik perskaičiau Philipo Rotho „Sabato teatrą“: skaičiau jau antrą sykį, nes kaip tik ruošiamės į Niujorką žiūrėti pagal knygą pastatyto spektaklio. Manau, Rothas yra geriausias mano laikmečio rašytojas. Mielai skaitau Michaelo Connely detektyvus. Atsiverčiu ir Charlesą Dickensą – neseniai skaičiau jo „Mažylę Dorit“. Nemėgstu tik eksperimentinės modernistinės literatūros, ji manęs visai netraukia. Be abejo, domiuosi istorija.

Kodėl jūs vis dar dirbate? Juk galėtumėte nesikelti penktą ryto, skirti laiką vien malonumams ir kiauras dienas tįsoti Seišelių paplūdimyje?

Galėčiau, bet ta mintis visai neatrodo patraukli. Dieve, kaip būtų nuobodu! Nieko neveikti, tik sėdėti pliaže ir gurkšnoti romą su kola? Ne, ačiū. Mintis apie išėjimą į pensiją mane siaubingai gąsdina.

Keliautumėte sau po visą pasaulį...

Kelionės yra puikus dalykas, kai turi tikslą.

Daug kartų keliavau genamas smalsumo, kai reikėjo patikslinti kažkurias romano detales – tai buvo išties įdomu. O kelionė be tikslo būtų tik laiko gaišimas. Kai kurie žmonės skrenda į Indiją tik tam, kad pamatytų Tadž Mahalį. Manęs tai visai nevilioja. O štai kiūtoti muziejuje ir aiškintis, kaip veikia verpimo ratelis, kad paskui galėtum tai išmaniai aprašyti knygoje, – štai kur tikrasis gyvenimo grožis.

46

Piterboro katedra Kenui Follettui padarė neišdildomą įspūdį ir įkvėpė parašyti istorinį romaną „Žemės stulpai“

Iš knygų galima spręsti, kad jus domina tik Anglijos ir Europos istorija?

Sakyčiau, mane domina Vakarų civilizacijų istorija. Europa ir Šiaurės Amerika – tai pasaulyje dominuojančios civilizacijos, bent jau kol kas.

Aš jose užaugau, jas pažįstu, jose lengviau randu mane dominančių temų.

Prieš tūkstantį metų niekas Europoje, o gal ir visame pasaulyje nebuvo laisvas. Niekas negalėjo pasirinkti religijos. Jei viduramžiais žmogus būtų pareiškęs, kad netiki į Dievą, čia pat būtų nužudytas. Žmonės savo valstybėse neturėjo balso teisės, negalėjo rinkti valdovų, visi gyveno priespaudoje.

Ir pažvelkite, kokią pažangą žmonija padarė nuo tų laikų. Kaip sunku turėjo būti žmonėms, valdomiems karaliaus, atsistoti ir pasakyti: „Visi turi būti lygūs. Mes nusipelnėme laisvės“! Taip kalbėti buvo be galo pavojinga, žmonės už tai keliaudavo į kalėjimą ar netekdavo galvos. Tačiau visgi atsirado drąsuolių, kurie nepabijojo rizikuoti gyvybe ir pasipriešinti nelaisvės pančiams. Nepaprastai jais žaviuosi. Žvelgiant iš istorijos perspektyvos, ką manote apie šiandienos karus, apie Izraelį, Rusiją, Ukrainą? Pastebite paralelių?

Man jie kelia siaubą. Pasaulyje dar daug žmonių neįsivaizduoja, koks baisus buvo Antrasis pasaulinis karas. Mes vis dar žudome vieni kitus – tai taip žiauru ir neteisinga!.. Ir labai sunku tai sustabdyti. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip turėtų baigtis karas Ukrainoje: rusai juk neišeis namo, o ukrainiečiai nepasiduos, ir tas karas gali tęstis dar dvidešimt metų. Tarp Izraelio ir Palestinos jis ir vyksta jau keliasdešimt metų, šiandienis konfliktas tėra vienas iš jo epizodų. Ir padėtis tik blogėja, man dėl to labai liūdna ir neramu.

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Tiesa ar mitas?

Apie popierių ir knygas mitus kurti lengva, o juos paneigti kur kas sunkiau. Šios užduoties ėmėsi vienos didžiausių knygų gamintojų Baltijos šalyse, spaustuvės „BALTO print“ direktorius Antonio PINEDA. Ar pirkdami knygą prisidedame prie miškų naikinimo?

Ne, tai mitas! Tik apie 13 procentų pasaulyje išgaunamos medienos naudojama popieriui gaminti.

Europoje net 80 procentų spaudai naudojamos celiuliozės – iš tvarių šaltinių. Taikomos sertifikavimo schemos, siekiant tai užtikrinti, todėl galime teigti, kad Europos popieriaus pramonė išties padeda saugoti miškus.

Teigiama, kad miškai sparčiai nyksta. Ar tai tiesa?

Mitas! Jei perkate Europoje spausdintą knygą, galite būti ramūs – miškus išsaugosime ir ateities kartoms.

Nuo 2005 iki 2020 metų Europos miškų plotas auga po 2 proc. kasmet. Tai sudaro 1500 futbolo aikščių ploto per dieną!

Ar knygų gamyba sekina energijos išteklius?

Ne. Europos celiuliozės ir popieriaus pramonė yra pati žaliausia, nes 62 procentus pirminės gamybai naudojamos energijos gauna iš atsinaujinančiųjų šaltinių.

2010–2018 metais bendrą pirminės energijos kiekį pavyko sumažinti 11,6 procento. Tai didelis laimėjimas lyginat su praėjusio amžiaus pradžia, kai popieriui pagaminti prireikdavo kur kas daugiau energijos išteklių.

Mitas ar tiesa, kad spausdinimas teršia aplinką?

Mitas! Popierius gyvena net kelis gyvenimus.

2020 metais Europoje iš viso buvo surinkta ir perdirbta 56 mln. tonų popieriaus, tai yra pasiektas net 74 proc. perdirbimo lygis. Didesnis knygų spausdinimas Europoje (negu kitur) yra puiki žinia Žemei, nes naudojama daug daugiau perdirbto popieriaus ir daug švaresnės energijos.

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

BALTO print – vieta, kur gimsta knygos! Čia buvo atspausdintas ir šis žurnalas.

• Didžiausia Lietuvoje knygų spaustuvė.

• Per mėnesį išspausdina daugiau nei 1 milijoną aukščiausios kokybės knygų Lietuvos ir užsienio leidykloms.

• Net 96,28 procento spaustuvės atliekų yra perdirbamos, o visa gamybai naudojama elektra – iš atsinaujinančių šaltinių.

www.baltoprint.com

47

Kelionės laiku Istoriko ir ne vienos knygos autoriaus Aurimo ŠVEDO namų bibliotekoje yra lentyna, skirta romanams, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka... istorikai.

J

Jau vaikystėje jus traukė knygos, nukeliančios į kitą epochą?

Rodos, nuo penktos klasės stiprėjo įsitikinimas, kad man patinka istorijų pasakotojo amatas. Jis susijęs su gebėjimu klausytis ir interpretuoti įvairius liudijimus apie praeitį ir joje nutikusius kasdienius bei įstabius dalykus, taip pat – su mo­ kėjimu kurti dėmesį patraukiančias, emociškai paveikias istorijas. Taigi vaikystėje nelabai ge­ bėjau suvokti, kuo gi skiriasi rašytojo ir istoriko veikla, juk abu jie kuria dėmesį užvaldančius pa­ sakojimus. Tokiuose pasakojimuose istorija pir­ miausia atsiskleidžia kaip nuotykio, sudėtingų išbandymų, pasiaukojančios draugystės, hero­ jiškų žygdarbių erdvė. Mano vaikystė ir jaunystė prabėgo skaitant Alexandre’o Dumas „Tris muš­ kietininkus“, Rafaelio Sabatinio „Kapitono Blado odisėją“, Karlo May „Vinetu“. Šie rašytojai įkvėpė mane keliauti laiku ir erdve. O tai – kiekvieno is­ toriko kasdienybė.

Asmeninio albumo nuotrauka

Ar daug knygų jūsų namuose?

Mano ir mano šeimos biblioteka įkurdinta vie­ name palyginti nedideliame darbo kambaryje, skirtingose pusėse sustatytose lentynose, uži­ mančiose visą sienų plotą. Vienoje pusėje yra su istorija, jos teorija, kitomis humanitarinių moks­ lų svarstomomis temomis susijusios knygos.

Kitoje – karaliauja grožinė literatūra. Ši kolekci­ ja, beje, yra didesnė nei akademinės literatūros „rezervatas“. Romanai, kuriuose pagrindinį vaid­ menį vaidina istorikai, stovi tarp mokslo knygų, atskirame tokiai specifinei literatūrai skirtame „langelyje“.

48

Ir kas tame „langelyje“ sudėta?

Istoriko profesija, žvelgiant iš rašytojo ar kino režisieriaus perspektyvos, atrodo nuobodi. Kas gali nutikti žmogui, kuris dienas leidžia archyvų ar bibliotekų tyloje, kurio didieji gyvenimo iš­ šūkiai yra susiję su dokumentų paieška, knygų skaitymu ir tekstų rašymu? Todėl nenuostabu, kad istorikus – praeities artefaktų kolekcininkus ir perpardavinėtojus, menotyrininkus, istorinių parodų kuratorius – rašytojai prisimena, kai krau­ pų bei paslaptingą nusikaltimą bandančiam iš­

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

narplioti detektyvui prireikia „pagalbos iš salės“, kitaip tariant, languotu švarku apsivilkusio, tyliai kalbančio, drovaus ir akiniuoto eksperto arba ele­ gantiška suknia pasidabinusios, kandžia ironija tvilkančios universiteto profesorės. Šie antraeiliai herojai, paprastai atlikę savo – vaikščiojančios en­ ciklopedijos – vaidmenį, pasitraukia iš skaitytojo regėjimo lauko arba miršta šiurpia mirtimi vos padėję konkrečios bylos tyrime pasiekti persilau­ žimą. Tokios knygos mane mažai domina.

Aš ieškau ir kolekcionuoju knygas, kuriose at­ skleidžiami įdomūs, ryškūs, komplikuoti, dau­ giaprasmiai istorikų ir istorikių portretai. Šioje kol kas ne tokioje ir didelėje kolekcijoje galima rasti tematikos bei stilistikos prasme labai skir­ tingų knygų: nuo science fiction rašytojos Connie Willis romano „Pasaulio pabaigos knyga“ ir brolių Boriso bei Arkadijaus Strugackių eksperimentų kryžminant fantastiką, distopiją bei sovietinės sistemos kritiką ir formos bei turinio prasme ra­ finuotų Williamo H. Gasso, Penelope Lively, Gra­ hamo Swifto, Winfriedo Georgo Sebaldo ar José Saramago knygų.

Nuo kurios knygos prasidėjo ši jūsų kolekcija?

Pirmoji knyga šioje kolekcijoje buvo Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“ (vertė Laiman­ tas Jonušys). Šis romanas sukonstruotas kaip pamokų serija, dėstoma paskutinėmis istorijos mokytojo Tomo Kriko darbo vidurinėje mokykloje dienomis. Į pensiją besiruošiančio liūdno moky­ tojo pasakojamos istorijos iš pirmo žvilgsnio at­ rodo lyg chaotiška atsiminimų, impresijų ir faktų samplaika, tačiau ilgainiui jos susijungia į visumą, atskleidžiančią sudėtingą nelinijinę sąveiką. Ro­ mane išmonė istorizuojama, o istorija apgaubia­ ma vaizduote. Krikas pasakoja istorijas tam, kad išsigelbėtų, ištvertų tai, ko negalima atsikratyti, ir surastų prasmę beprotybėje.

Su kokiu veikėju istoriku jūs lengviausiai susitapatinate?

Romanai apie istorikus nėra pati lengviausia li­ teratūra, nes šių kūrinių epicentre herojai arba herojės sprendžia sudėtingus profesinius ir egzis­ tencinius iššūkius, kenčia, abejoja, blaškosi, ieš­ ko ir nebūtinai randa atsakymus į jiems ramybės neduodančius klausimus. Tačiau jeigu jau reikia pasirinkti vieną veikėją, kuriai nuoširdžiai simpa­ tizuoju, tai tebūnie žurnalistė, karo koresponden­ tė, istorikė ir maištininkė Klaudija Hempton, kuri visuomet ieškojo savojo kelio, nebijojo rinktis ir klysti. Šios istorikės portretą romane „Mėnulio ti­ gras“ sukūrė rašytoja Penelope Lively.

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

Trys knygos, kurias patartumėte atsiversti norinčiam patirti istoriko darbo kasdienybę?

Tebūnie Connie Willis romanas „Pasaulio pa­ baigos knyga“. Tai „Hugo“ ir „Nebula“ premijo­ mis apdovanotas pasakojimas apie Oksfordo is­ torikus, kurie per 2054-ųjų Kalėdas laiko mašina išsiunčia jauną medievistę Kivrin Engle į vidu­ ramžius. Kodėl rekomenduoju būtent šią knygą?

Dėl vienos paprastos priežasties. Joje labai sub­ tiliai pasakoma viena svarbi mintis: norint būti geru istoriku, neužtenka erudicijos, dar reikia iš­ lavintos empatijos, kuri leidžia perprasti kitame erdvėlaikyje gyvenusius žmones, juos užjausti ir... netgi mylėti.

Kitos dvi knygos, parašytos istorikų. Leidykla „Aukso žuvys“ tuoj išleis iškilaus prancūzų isto­ riko, medievisto Marco Blocho knygą „Istorijos apologija, arba Istoriko amatas“.

Trečioji knyga – filologo, filosofo, politiko ir diplomato Manto Adomėno romanas „Moneta & labirintas“, kuriame pasakojama apie istoriką Tomą Narvydą, kuris apsisprendžia tapti žvalgybi­ ninku ir stoja į nuožmią kovą su Lietuvos valstybės ­priešais.

Kai skaitote istorinį romaną, kabinėjatės prie faktų ir detalių ar pavyksta pasinerti į pasakojimą? O gal kaip tik vengiate istorinių romanų, nebent jo herojus – istorikas?

Erudicijos, empatijos ir vaizduotės sąveikos lauke gimstantys grožinės literatūros kūriniai kartais pasiūlo labai įdomias praeities interpre­ tacijas, moko kelti drąsius klausimus, gilinasi į istorinių asmenybių mąstymą bei emocijas, siūlo pasvarstyti: „O kas būtų, jeigu?..“ Todėl man pa­ tinka skaityti romanus, kuriuose dirbama su pra­ eities, atminties ir istorijos temomis. Šiuo atveju faktologinis tikslas man nėra pats svarbiausias dalykas. Juk romano autoriaus deklaruojama me­ ninė tiesa ne visuomet privalo sutapti su man, kaip kultūros istorikui, itin svarbia moksline ­tiesa.

Vaikystėje rašytojai įkvėpė mane keliauti laiku ir erdve. O tai – kiekvieno istoriko kasdienybė.

Galite rekomenduoti, kokius istorinius romanus vertėtų atsiversti?

Pasiūlysiu tris lietuvių rašytojų kūrinius. Tai Ra­ sos Aškinytės „Glesum“, Sandros Bernotaitės „Akys chimeros“ ir Ugnės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“. Tiek tematikos, tiek formos prasme kū­ riniai yra skirtingi. Mano manymu, jie atskleidžia, kokia įvairi, įdomi ir mūsų istorinę kultūrą pratur­ tinanti yra XXI amžiaus lietuvių rašytojų kūryba, priverčianti susimąstyti apie praeities, istorijos ir atminties sąveiką.

49

Kai pasirodė mano knyga #fainiausiapasaulymočiutė, labai išgyvenau, kaip reikės ją populiarinti. Apie tai svarstant viena draugė, kurios vyras yra rašytojas, pasakė, kad reikės keletą pristatymų surengti. Kiek? Penkis kokius – patvirtino. Oho, galvojau. Penkis kartus pasakoti apie savo knygą viešai...

Živilė KROPAITĖ-BASIULĖ

Ko aš išmokau Su istoriku Norbertu Černiausku

Asmeninio albumo nuotraukos

Į renginį – su Aiste Plaipaite ir močiute Ona Butrimaite-Lauriniene

50

D

Dabar jau praėjo dveji metai, vasario pradžioje vykau į Kazlų Rūdą šios knygos pristatyti... ­63-iąjį kartą. Kovą vyksiu į Jurbarką, vėliau – į Šilutę, Skuodą... Su Aiste Plaipaite, padedančia gyvinti tuos pristatymus muzika ir pokalbiais, esame pakviestos į Airiją. Taip kad tai net ne pabaiga.

Nesakau, kad visur (ar kur nors) miesteliuose dėl norinčiųjų atvykti su mumis susitikti susidaro spūstys ir nebelieka kėdžių, tačiau į biblio­ tekas įsiprašome ne pačios. Vadinasi, poreikis išgirsti apie Lietuvos istoriją yra. Per visą šį laiką supratau daugybę skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, yra Bibliotekos ir yra bibliotekos. Vienose dirba entuziastingi žmonės, negalintys nurimti, kol skaitytojams neatvežė VISŲ autorių, kitose tvyro požiūris „na va, kažkaip judam judam, krutam krutam, gyvenam gyvenam“, gal ir gerai, kad atvykot. Kai kuriose dirba bibliotekininkės, ne tik pateikiančios gilią tavo knygos analizę, kai pristato kaip viešnią, bet ir kažkokiu būdu mobilizuojančios visą miestelį prikept kepinių, visus apskambinti ir pakviesti į renginį. Niekad nepamiršiu Raguvos – bendruomenės pirmininkė sausakimšai pripildė namus lankytojų, viena gyventoja prinešė „močiutės skarų“, kuriomis iškabino sienas. Kai paklausiau, kokia technika tos skaros gamintos, atsakė: „Audyms an trikampią rėmą.“ Kita primezgė mano šeimai kojinių.

Didelė laimė buvo susitikti visokių visokiausių žmonių. Nuo tų, kurie verkė, nes sakė turėję labai panašaus optimizmo tremtinę mamą ar močiutę, iki tų, kurie ateidavo po renginio pamoralizuoti, kad ne visiems tremtis buvo liūdna patirtis ir kad „gniuždau jų orumą“. Nuo tų, kurie į renginį atėjo netyčia, o jo pabaigoje vedė už knygas per „Revolut“, iki tokio vieno durno trolio Panevėžy, kuriam turėjome grasinti policija – tik tada jis apleido salę. Nuo mokinių Vilniaus licėjuje, kurie visi buvo iš anksto perskaitę knygą, iki mokinių, nesakysiu kur, kurie sėdėjo telefonuose.

Tremtinių namuose viena moteris nuogąstavo, kad turi keturis vaikus, tačiau niekas apie ją neparašė knygos. Ir su nuoskauda, ir su mintim, kad „va tu tai gera anūkėlė“. Ne iškart aš ta gera anūke tapau. Vaikystėj apie partizanų bunkerius klausyt buvo pabodę, Aukštaitijos istorikai kurį laiką buvo mane nurašę kaip prastą žurnalistę, kuri „dirba radijuje, bet į paminklų atidengimus su močiute neatvyksta“. Taigi perėjau visus etapus, kol prisikasiau iki šito, kai Močiutės – o drauge ir Lietuvos XX amžiaus vidurio kraupi istorija – yra labai gyva.

Man dieviškai pasisekė, kad Močiutė tokia ilgaamžė. Visą šį laiką šita knyga, drįsiu manyti, irgi jai palaikė gyvybę. Kas nors užveždavo pyragų, Richardas, mano kolega iš televizijos, maldamasis Aukštaitijoje kaskart darydavo lankus, kad tik pažiūrėtų, kaip laikos močiutė, ir drauge pakikentų. Yra skambinę Seimo narių, prašančių Močiutės kontakto, nes jų prašė rinkėjai. Tie rinkėjai – ačiū jiems – kartais ir dabar Močiutėlei paskambina.

Močiutė ir toliau mane moko, kad nereikia perspaust, kad jau gana kankintis, kad nebereik tiek lakstyt su knyga. Nereik pervargt, reik būt su vaikais ir nekišt visiems to savo „juodo darbo“. „Apsramynk, niekas gi neliepia išparduot viso tiražo“, – sakė praėjus kokiems trims mėnesiams po knygos išleidimo. To, aišku, moko ir visa ko mokytojai: „Ar tu kada bematai vaikus“, iš kur tu turi tiek jėgų, perdegsi, kiek jau ten per kartą parduodi tų knygų, gi neapsimoka.

Apsimoka, jei nors vienas iš šimto mokinių pasako: „Nežinojau, kuo lageris skirias nuo tremties, bet dabar žinau.“ Jei graži močiutytė rausvais skruostais pasidžiaugia pirmąsyk perskaičiusi tremtinių prisiminimus, kuriuose tiek daug akcento tam, kaip jie jautėsi. Kad prisiminimai apie lagerius ir tremtį – kad ir kaip makabriškai tai skambėtų – dėl Močiutės humoro ir gyvybingumo turi ir „linksmąjį kampą“. Apsimoka, jei kas nors ateina papasakot, kaip gimė tame kaime, kur močiutė kalėjo. Arba kad neš knygą anūkams, kad jie nenustotų mylėt Lietuvos. Kad jiems Lietuvos būtų ilgu.

Iš istoriko Norberto Černiausko išmokau, kad tam, kad pats nepavargtum nuo savo knygos, turi vis iš naujo ją paskaitinėti ir rasti pasakojimams naujų detalių. O pati iš savęs išmokau dar daugiau: apie Lietuvą, dialektus, maršrutus, viešąjį transportą. Išmokau viešai kalbėt priešais tikrus žmones, o ne vien įsivaizduojamiems, ir kalbėti, o ne vien kažką vesti ar moderuoti. Išmokau šešiasdešimt tris kartus iki paskutinės akimirkos nežinot, kiek ir kaip viskas šįsyk bus, ir, tai paskutinei akimirkai praėjus, dar ir dar kartą įsitikint, kad buvo lygiai ne taip, kaip buvai nusipiešusi, ir kad vienintelė teksto gyvybės sąlyga yra skaitytojai, vienintelis populiarinimo kelias – degančios jį parašiusiojo akys.

Man viskas dar ir kaip apsimokėjo. Tik Močiutei knygų pristatymo skaičiaus neminėkime – kovą jai bus 95-eri, ir laikas kaip reikiant pataupyt jos sveikatą.

Tik Močiutei knygų pristatymo skaičiaus neminėkime – kovą jai bus 95-eri, ir laikas kaip reikiant pataupyt jos sveikatą.

51

„Alma littera“ užsienio svečiai Vilniaus knygų mugėje – italų „Strega“ premijos laureatas ir „Bookerio“ sąrašo nominantas

PAOLO GIORDANO

GRAEME MACRAE BURNET

„Tasmanija“

„Pacientė“

Prestižinės Italijos literatūros premijos „Strega“ laureatas. Žmogus, kurio viduje darniai sugyvena tyrėjo ir rašytojo sielos. Knygų „Pirminių skaičių vienatvė“, „Žmogaus kūnas“, „Užgrobti dangų“ autorius Paolo Giordano iš Romos į Vilniaus knygų mugę atvyksta pristatyti naujausio romano „Tasmanija“.

Škotų rašytojo Graeme’o Macrae Burneto detektyvinį romaną „Pacientė“ „New York Times“ išrinko viena svarbiausių 2022 metų knygų. Apie ją bus galima išgirsti Vilniaus knygų mugėje tiesiai iš du kartus „Man Booker“ premijai nominuoto, į ilgąjį „Booker Prize“ bei „Gordon Burn Prize“ trumpąjį sąrašą patekusio knygų autoriaus lūpų.

Į lietuvių kalbą egzistencinio nerimo kupiną romaną apie pasaulį, kuriame gyvename, išvertė Rasa Di Pasquale. „Tai – mūsų laikų istorija“, – taip apie naująjį P. Giordano kūrinį kalba italai, o literatūros kritikai gyvybingame ir šiuolaikiškame romane įžvelgia biografinių rašytojo gyvenimo motyvų.

Rašytojas žvelgia į pasaulį, kuris neturi ateities, kuriame sutrikusi ir įsibauginusi žmonija nebeišlaiko savo rankose kontrolės svertų, o visuotinis sąmyšis nuodija intymiausius žmonių jausmus ir griauna tarpusavio santykius.

Pagrindinis romano veikėjas, keturiasdešimtmetis Paolas, meta fiziką ir pradeda rašyti straipsnius Italijos dienraščiui. Jis mato griūvantį, į šipulius byrantį pasaulį, aklavietėje atsiduria jo santuoka, asmenines krizes išgyvena bičiuliai, o horizonte tvyro karų ir pasaulinių kataklizmų nuojautos. Paolas jaučia, kad bręsta globali visos planetos krizė. Bėgdamas nuo savęs ir savo sunkumų jis blaškosi po pasaulį, susitikimas su atominės bombos sprogimą išgyvenusiu vyru jam tampa savotišku apsivalymo ir susitaikymo aktu, o išdrįsęs atsiverti meilei ir skausmui, Paolas gali surasti savo išsigelbėjimo krantą. Savo Tasmaniją.

Romane „Pacientė“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, rašytojas Graemeʼas Macrae Burnetas skaitytojams siūlo pažaisti tikrovę. Jo pasakojimo centre – jauna londonietė, kuri nusprendžia įminti sesers mirties paslaptį. Susikūrusi alternatyvią tapatybę, ji kreipiasi į sesers psichoterapeutą kaip pacientė. Netrukus jiedu įsitraukia į tamsų ir grėsmingą žaidimą, o sutrikusi moteris nebesuvokia, kur realybė, o kur pramanas, kur jos tikrasis aš, o kur – susikurta asmenybė.

G. M. Burneto rašymo stiliuje susipina kriminalinės, istorinės, grožinės literatūros ir psichologiniai elementai. „Pacientėje“ įmantriai audžiamas įtemptas pasakojimas, tyrinėjantis siaurą ribą tarp tiesos ir apgaulės, sveiko proto ir beprotybės. Tai intelektualus, subtiliu humoru prisodrintas romanas su originalia detektyvine linija. „Man patinka, kad žmonėms sunku klasifikuoti mano knygas, „Pacientę“ jie vadina ir kriminaliniu, ir istoriniu, ir gotikiniu romanu, ir literatūrine fantastika. Tačiau rašydamas knygą apie jos žanrą aš visai negalvoju, man svarbu, kad veikėjai skaitytojus pagautų, jų istorijos įtrauktų“, – yra sakęs rašytojas.

Graemeʼas Macrae Burnetas gimė 1967 metais Kilmarnoke, dabar gyvena Glazge.

Paolo Giordano knygos „Tasmanija“ pristatymas vyks vasario 24 d., šeštadienį, 12 val. Konferencijų salėje 5.1

Graeme’o Macrae Burneto knygos „Pacientė“ pristatymas vyks vasario 24 d., šeštadienį, 16 val. Konferencijų salėje 5.1

Nuožmi ir kvapą gniaužianti istorija, PAKERĖSIANTI „DYGLIŲ IR ROŽIŲ DVARO“ SKAITYTOJUS

NAUJIENA – ANTRA DALIS

BESTSELERIŲ AUTORĖS SARAH J. MAAS SERIJA

„Įspūdinga fantastinė istorija, į kurią pasinėrę skaitytojai nenorės jos palikti.“ – Kirkus Reviews

Kaip skaitė prie Smetonos

54

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

Gediminas KULIKAUSKAS

Vilijos Handschin archyvo nuotrauka

Blogai perka, nuobodžiai rašo, brangiai parduoda, banalybes leidžia – prieš 90 metų triukšmingas Lietuvos knygų pasaulis ir jo žmonės irgi turėjo kuo skųstis. To meto leidybos ir skaitymo džiaugsmai, įpročiai ir rūpesčiai kai kuo primena ir šių dienų aktualijas.

MultiOffset FSC 90 g/m2

„Vairo“ bendrovės Kretingos knygyne, apie 1932-uosius.

Už prekystalio stovi savininkas Stasys Bavarskis ir jo žmona Emilija

55

GARDESNIO KĄSNIO MEDŽIOKLĖ Pašnekinę ano meto Lietuvos knygų žmones, nustebtume atpažinę verksmingą šių dienų toną. „Metai iš metų mes jau įpratę ašaroti ir skųstis savo dailiąja literatūra. Sueiname su rašytojais – pasibėdavojam, paaimanuojam. Sueiname su skaitytojais – ta pati giesmelė. Pagaliau patenkame pas leidėjus – ten visiškai liūdna...“ – 1933 metų sausį laikraštyje „Dienos naujienos“ rašė literatūros apžvalgininkas Tomas Grigas.

Jam atitarė tų pat metų vasarį „Dienos“ laikraščio žurnalisto šnekintas Kauno knygų leidybos bendrovės „Sakalas“ direktorius Antanas Kniūkšta.

Solidus žmogus – „Sakalas“ tuomet pateko į didžiausių to meto krašto leidyklų trejetuką (iki 1940-ųjų išleido 608 leidinius), jo lyderiais tuomet buvo „Spaudos fondas“ (857 knygos) ir „Šviesa“ (740 knygų). „Sakalas“ leido tokio kalibro lietuvių autorius kaip Kazys Boruta, Bernardas Brazdžionis, Juozas Grušas, Vincas Krėvė, Oskaras Milašius, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas... Arba užsienio literatūros vilkus – Williamą Shakespeare’ą, Selmą Lagerlöf, Karlą May, Erichą Marią Remarque’ą, Jules’į Verne’ą, Thomą Mayne Reidą.

Antanas Kniūkšta be užuolankų prisipažino, kad jam „<...> mažai kuris grožinės literatūros veikalas visiškai apsimokėjo“. Bet vis tiek juos atkakliai leido – tai ne šiaip kokia prekė, ne koks bekonas: „Knygą aš myliu, džiaugiuos, kada ji išspausdinta ir guli pas mane ant stalo.“ O pinigų grožinės literatūros džiaugsmams „Sakalo“ direktorius sakėsi prasimanąs leisdamas vadovėlius: „Išleidžiu vieną kitą vadovėlį, kurs šiek tiek mane kompensuoja. Turėdamas keletą litų vėl leidžiu kokį nors veikalą, kurs šiek tiek gali prisidėti prie mūsų kultūros kėlimo...“ Kiti, smulkesni, leidėjai, atrodo, buvo mažesni idealistai, nes, anot Tomo Grigo, beletristika daugeliui – „kaip švęstas vanduo kipšui: iš tolo kratosi ir žegnojasi“. Vietoj to irgi dairytasi galimybės spausdinti vadovėlius, nes tokia leidyba reiškė garantuotus pinigus beveik be rizikos. „Gardesnis ir riebesnis kąsnis, tai vadovėlis. Todėl ir nenuostabu, kad ir visi leidėjai pasidarė vadovėlių medžiotojais“, – ironizavo literatūros apžvalgininkas.

Pelningiausi tarpukariu – vadovėliai

Poezijos knygos nebuvo graibstomos

muose rasi ir radiją, ir patefoną, bet tik ne bib­ liotekėlę. Net valdininkų žmonos, „kurių vyrai gauna 600–800 litų į mėnesį <...> nenusipirks nė vieno lietuviško literatūros veikalo“.

Knygas žmonės skaitė, bet pirkdavo išties retai, nes taupė – 1933-ieji buvo pats ekonominės krizės įkarštis. Be to, knygas buvo įprasta skolintis: iš draugų, leidžiant ratu per rankas ar iš knygyno, kur už nedidelį mokestį „duodavo paskaityti“ į namus ar į čia pat esančią skaityklą.

Tai galiojo net naudotiems leidiniams, kaip 1933 metų pavasarį „Dienos naujienų“ žurnalistui skundėsi vienas senelis, pardavinėjęs tokias knygas Kauno Žaliakalnio turguje, net ir ten grožines knygas „visi nori gauti ant prakato“ (tai yra išsinuomoti).

Reikia pastebėti, kad daugelis to meto knygynų buvo ir pusiau bibliotekos. Ypač centriniai valstybiniai, kurių būta kone kiekvienam mieste ir kurie gaudavo tam tikrą metinį finansavimą naujoms knygoms įsigyti, „senoms taisyti“ (matyt, perrišti) ir spaudai prenumeruoti. Todėl dažnai turėjo ir skaityklą, ir tokį gausų būrį skaitytojų, kad kartais jų skaičių „tekdavo riboti dirbtinėmis priemonėmis: įvedant didesnį mokestį“. Nuo valstybinių norom nenorom tekdavo neatsilikti ir privatiems knygynams, savo reklamose įterpdavusiems, kad „knygos duodamos skaityti“.

LIETUVIAI SKAITO, BET NEPERKA Dėl tokios padėties „Sakalo“ direktorius Antanas Kniūkšta kaltino inteligentiją, kurios na56

Atidus skaitytojas – Kybartų muitinės viršininko Ipolito Kymanto sūnus Vytautas. Lietuvos nacionalinis muziejus

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

NE FANTASTIKAI IR POEZIJAI Anot „Sakalo“ direktoriaus Antano Kniūkštos, apverktiną grožinės literatūros padėtį pataisyti galėjo tik kokių 700–800 kaimo bibliotekėlių tinklas valsčiuose, kuris leidėjui leistų būti tik­ ram dėl savo ateities. Nes „juk pasitaiko, kad mūsų autoriai parašo neblogų veikalų, bet savo kūrybą turi laikyti stalčiuose, nes labai retą tegalima rizikuoti išleisti“.

Koks gi buvo to meto lietuvių skaitytojų literatūrinis skonis? Čia leidyklos vadovas rėžė, kad „mūsų publika visiškai nemėgsta fantastinių veikalų. Pavyzdys – romanas „Didysis pasaulio sukrėtimas“. Tas veikalas Prancūzijoj yra premijuotas, jo ten išpirko keliolika laidų, o Lietuvoje, reikia prisipažinti, kad yra vienintelis romanas, kurio tiek mažai nupirko. Mes jo išpardavėm ne daugiau kaip poezijos, o poezijos, tur būt, visi žino, kad Lietuvoje 200–300 egz. daugiau niekas nepardavė“. Leidėjas, matyt, turėjo omeny

MultiOffset FSC 90 g/m2

Vilijos Handschin archyvo nuotrauka

Štai Marijampolės centrinis knygynas per metus gaudavo 1300 litų, iš jų 400 litų išleisdavo spaudai prenumeruoti, o likusius – naujoms knygoms pirkti. Savo skaityklos neturėjo, bet kasdien spaudos ir knygų duodavo paskaityti apie 60–80 skaitytojų.

Raseinių „valstybinio-centralinio“ knygyno atstovas „Dienos naujienoms“ gyrėsi, kad jų skaityklą 1932 metais aplankė 16 tūkst. žmonių (bene pusę jų sudarė moksleiviai). Bet miestas didžiavosi raseiniškiais knygų pirkėjais, kurie, anot „Lietuvos žinių“, 1933 metais vos per porą mėnesių nupirko net 30 egzempliorių Vinco Mykolaičio-Putino superbestselerio „Altorių šešėly“. O Zarasų valstybinio knygyno vedėjas 1933-iųjų liepą sukėlė didelį miestiečių pasipiktinimą, kai išvykdamas kelioms dienoms knygyną tiesiog užrakino, nepalikęs patikėtinio, priimančio skaitytojus.

Lietuvos knygynų statistiką apibendrinęs Kauno centrinis valstybinis knygynas skelbė, kad daugiausia (iki 58 procentų) skaitoma beletristikos, o mažiausiai – 1 procentą – „tikybinio turinio knygų“.

Tarp skaitančiųjų beveik visur dominavo moksleiviai (nuo 30 procentų Kaune iki 70 procentų Šiauliuose), antri būdavo kariai ir valdininkai (apie 30 procentų), o treti – amatininkai ir prekybininkai. Mažiausiai skaitė ūkininkai, dažniausiai ėmę tik „pritaikomosios technikos knygas: statyba, medžio, molio dirbiniai“.

1922 metų Henri Allorge’o fantastinį romaną „Le grand cataclysme“.

Kad su lietuviška poezija blogai, pastebėjo ir literatūros apžvalgininkas Tomas Grigas, niūriai konstatavęs, kad „<...> skaitytojai į poeziją visiškai mažai dėmesio tekreipia ir savo ignoravimą pareiškia nepirkdami poezijos leidinių“.

Ir taip jos nemėgsta, kad net rašo laikraščių redakcijoms laiškus, prašydami spausdinti mažiau poezijos. Spėliota, kad „poezijos Lietuvoje tragedija“ vyksta dėl poetų atitrūkimo ir nenoro „reaguoti į tikrą, neišmislytą, nepasaldintą ir nenučiulptą gyvenimą. Romantizmas išnyko iš gyvenimo, romantizmas nebepakenčiamas ir literatūroj“.

Ką gi, fantastikos reikalai Lietuvoje gal kiek ir pasitaisė, tačiau poezijos tiražai, atrodo, liko panašūs.

Užsukite į knygyną! „Vairo” bendrovės knygynas Kretingoje

1933-iaisiais išleistas Vinco MykolaičioPutino romanas „Altorių šešėly“ tapo sensacija

KAS TOPŲ VIRŠŪNĖSE? Vis dėlto būta ir sėkmės istorijų. Kaip pirmą iš didelį pasisekimą turėjusių grožinės literatūros kūrinių „Sakalo“ vadovas įvardijo 1929 metais išleistą Ericho Marios Remarque’o romaną „Vakarų fronte nieko naujo“.

Greičiausiai tai lėmė neseniai Lietuvoje išgyventi Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Žurnale „Kardas“ rašyta, kad Remarque’o knyga visų lūpose: „Kiekvienas jautėsi turįs teisės autoritetingai kalbėti apie veikalą, kurio siužetas paimtas iš karo <...> Mat, kiekvienas mūsų kartos vyriškis yra ar tai betarpiškas didžiojo karo dalyvis, ar bent artimas visų karo ir pokarinių įvy-

Fantastinis romanas „Didysis pasaulio sukrėtimas“ lietuvių nepatraukė

57

GERIAU NEI PUSBONKIS

Vienas iš to meto bestselerių – Jono Marcinkevičiaus romanas „Sukaustyti latrai“

„Sakalo“ direktorius užsiminė apie keistą paradoksą – didžiausi lietuviškos grožinės literatūros tiražai buvo... iki litų pasirodymo, tai yra iki 1923 metų. Tuomet skaitytojai buvo alkani, tad būdavo išparduodami ir 10 tūkstančių lietuviškos literatūros leidinių egzempliorių. O 1933-iaisiais jau pirkta labai mažai. Tačiau rašoma kur kas daugiau: „Nėra tos dienos, kad aš negaučiau nors

vieno rankraščio. Būna tokių dienų, kad atsiunčia po keturis, penkis pundus. O siunčia daugiausia eilėraščių ir vertimų.“ Situacija vėlgi primena mūsų auksinius 1992–1994 metų laikus, kai Lietuvoje taškytasi daugiatūkstantiniais tiražais.

Baigiant leidyklų godas, dera pažymėti, kad visos geresnio gyvenimo viltys buvo susijusios su valstybe ir jos sprendimais. Antanas Kniūkšta prasitarė, kad leidykloje „<...> vis dar tebeturim vilties, kad tos įstaigos, kuriom turi rūpėti lietuvių dvasios penas, neužmirš knygos ir ją kuriuo nors būdu gelbės...“ Leidėjo žodžius daugmaž patvirtina 1933 metų pavasarį šnekintas Kauno Žaliakalnio turgavietės senolis, prekiavęs naudotomis knygomis: „Knygos dabar bloga kupčystė, bet ką padarysi, kad aš tas knygas taip myliu.“ Ir jis sakė, kad provincijoje perka geriau nei laikinojoje sostinėje.

Paklaustas, kokias labiau perka, kiek sutriko: „Tai daugiausia skaito apie lytį. Pačkudnos tai knygos. Mane tai vemti verčia paskaičius. Ale yra žmonių, kuriem reikalinga, ir aš mislinu, kad knyga koki bebus vis geriau negu pusbonkis.“ Prekeivio žodžius žurnalisto akyse patvirtino keli jaunuoliai, priėję nusipirkti (suderėjo po 60 centų už kiekvieną) knygų „Kaip apsisaugoti nuo nėštumos“ ir „Lyties badas“. Šių dienų Lietuvoje, kuri gyventojų skaičiumi tuoj susilygins su tarpukario (1933-iaisiais mūsų krašte buvo 2,45 milijono gyventojų, o 2022 m. – 2,8 milijono), knygų išleidžiama bemaž perpus daugiau. Pagal laikraštyje „Diena“ pateiktą statistiką, 1933 metais bendras leidinių tiražas siekė 2,37 milijono egzempliorių (891 knyga), o 2022 metais (kaip skelbiama leidinyje „Lietuvos leidybos statistika 2022“) šalyje knygų tiražas siekė 4,62 milijono egzempliorių ( 3 343 knygos).

GEDIMINAS KULIKAUSKAS – istorikas, knygų „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, „Respublika prieš Maskvą“, „Lietuvio kodas“ autorius.

Naujausia knyga – „ELEKTROS BOIKOTAS IR KITI PASAKOJIMAI APIE SMETONINĘ LIETUVĄ“.

58

Knygų viršelių atvaizdai – iš limis.lt (Lietuvos švietimo muziejaus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus) ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos

kių liudininkas, todėl kiekvienam šios knygos tema prieinama visose savo detalėse.“ Didelio populiarumo Lietuvoje sulaukė Helenos Mniszek „Raupsuotoji“ (lenk. „Trędowata“) – dar 1909 metais Krokuvoje išleistas ir labai Lenkijoje skaitytas (iki 1938 metų buvo šešiolika leidimų lenkų kalba) meilės romanas. Knygos autorė 1897–1903 metais gyveno Žemaitijoje, grafų Pliaterių dvaruose, teigiama, kad romano herojės prototipas buvo grafų Tiškevičių guvernantė Marija Fayard, palaidota Palangoje.

Tarp sėkmingiausių minėta ir Jono Marcinkevičiaus knyga „Sukaustyti latrai“ (kalėjime parašytas romanas kalinių buities tematika), taip pat Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Pastarasis, pirmąsyk išleistas būtent 1933-iaisiais, tapo metų literatūros įvykiu.

Antanas Kniūkšta ypač pabrėžė, kad šių knygų sėkmę vertina, nes jos buvo ne tik labai skaitomos, bet ir perkamos (tais sunkiais laikais skaitomumas ne visada reiškė ir perkamumą). Apibendrindamas lietuvių skaitytojo skonį, leidėjas teigė: „Mano įsitikinimu, mūsų publika mėgsta realistinius kūrinius, bet, kada jie būna atmiešti romantišku sentimentalizmu, taip pat turi nemažą pasisekimą.“

59

PARTNERIO TURINYS

„Galiu nuraminti: antroji knyga nebuvo parašyta per kelis mėnesius, ji ruošta taip pat ilgai ir kruopščiai, kaip ir pirmoji knygos dalis“, – pristatydamas šnipų romano „Moneta & labirintas“ antrąją dalį sako Mantas ADOMĖNAS.

Mariaus Morkevičiaus nuotrauka

ŠNIPAI IR LABIRINTAI

M

antai, priminkite skaitytojams pagrindinį savo romano personažą ir jo istoriją. Tomas Narvydas – koks jis?

Labai dažnai šnipų romanus įsivaizduojame pagal holivudinių kino filmų suformuotą stereotipą: ten daug šaudo, gaudo, nesustodami bėga ir vejasi. Man norėjosi pabrėžti, kad, be veiksmo – žinoma, jo neatmetant, jis irgi svarbus, – šnipų pasaulis gyvuoja ir veikia idėjose, mintyse, paslaptyse; visa tai pirmiausia yra mąstymo pasaulis. Kad visų svarbiausia žvalgų užduotis – suprasti ir pažinti priešo mąstymą ir strategijas. Tikrasis karas vyksta galvose.

Todėl Tomas Narvydas yra reflektuojantis personažas, jis supranta, kad didžiausios dramos skleidžiasi ten, kur susiduria skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros, taip pat skirtingos ateities ir praeities vizijos.

Tomas yra žmogus, idėjų ir mąstymo pasaulyje patiriantis ne menkesnius nuotykius negu fizinėje tikrovėje.

60

Maža to, Tomas Narvydas, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, yra pasidalijęs tarp sovietinės tikrovės, kurioje gimė ir praleido pirmuosius sąmoningo gyvenimo dešimtmečius, ir nepriklausomos Lietuvos tikrovės. Būti tarp dviejų pasaulių – svarbi jo tapatybės dalis; be tam tikros refleksijos bei bandymo apmąstyti savo praeitį būtų sunkiai suprantamas jo veikimas dabartyje, pasiryžimas aukotis, atsakymas į klausimą, kodėl leidžiasi vedamas slaptojo agento pašaukimo.

Kaip jūs pats apibūdintumėte antrąją romano dalį: kokia ji ir kas joje svarbiausia?

Be abejo, antrojoje dalyje daug tęstinumo – tai tos pačios intrigos ir tų pačių herojų likimo plėtotė. Vis dėlto atsiranda ir naujų motyvų.

Visų pirma išryškėja geopolitinė tema: svarbia temine gija tampa rašant 2014 metais prasidėjęs karas Ukrainoje. Karo pradžios įsukti procesai įsilieja į romano veiksmą ir jis skleidžiasi jau to karo akivaizdoje.

Dar vienas dalykas: antrojoje romano dalyje mėginama žvelgti į Didžiojo Žaidimo, Lietuvos ir Rusijos konflikto, ištakas ir pamėginti atsakyti, iš kur jis atsiranda. Drauge tai leidžia įsitikinti, kad tas mūsų Didysis Žaidimas prasidėjo ne vakar, ne prieš dvejus metus ir ne su Putino atėjimu į valdžią – tai sena kova dėl žemyno likimo, ji, tikėtina, nesibaigs nei su knygos herojais, nei su mūsų karta.

Apie tai galvodamas prisimenu Gilberto K. Chestertono esė apie „Rolando giesmę“.

Jis rašo, kad niekas iš tiesų neprisimena, kaip baigiasi tas kūrinys, ir trumpai tą pabaigą atpasakoja: Rolandas jau žuvęs, išdavikai nubausti, Karolis Didysis grįžta į savo rūmus – daugeliui atrodo, kad štai čia ir yra kūrinio pabaiga. Betgi ne! Iš tiesų paskutinės kūrinio eilutės kalba, kad, vos tik imperatorius pavargęs užmiega rūmuose, angelas sapne jį pažadina žodžiais: „Karoli, Karoli, kelkis! Pagonys puola tavo kraštą iš Rytų!“ Jis ką tik laimėjo mūšį Vakaruose – ir štai girdime, kad iš kitos pusės kyla nauja grėsmė. Ir Karolis keliasi, raunasi žilą barzdą ir sako: „Dieve, koks sunkus yra mano gyvenimas.“ Tas įspūdingas viduramžių kūrinys mums sako, kad istorija, politika niekada nesibaigia. Kad viena pabaiga yra ko nors naujo pradžia, o grėsmių vis kyla ir kyla. Tas bet kokio sprendimo ar veiksmo, pergalės ar pralaimėjimo negalutinumas – irgi vienas pagrindinių romano leitmotyvų.

O kas užkoduota knygos pavadinime?

Kokia moneta ir koks labirintas turimas omenyje?

Romane minimos dvi monetos: pirmojoje dalyje iškyla viena, simbolizuojanti monetos kaip mesto burto motyvą. Čia monetos metimas tampa meniniu motyvu, bet kartu ir savotišku maginiu veiksmu, galinčiu nulemti istorijos kryptį: nuo to, kaip kris moneta, priklauso, kaip susiklostys žmonių likimai ir net šalių istorijos.

Antroji, ne mažiau lemtinga ir pavaizduota knygos nugarėlėje, pasirodo – ir suvaidina lemtingą vaidmenį – jau antrojoje knygoje.

Na, o labirintas... Tai taip pat itin gerai atpažįstamas vaizdinys: nuo Minotauro labirinto, iš kurio rasti kelią Tesėjui padėjo Ariadnės siūlas, iki labirinto, nutapyto Mantujos kunigaikščių rūmų lubose. Ten ties kiekvienu labirinto posūkiu puikuojasi užrašas „Galbūt taip, galbūt ne“. Labirintas vienodai klaidinantis abiem kryptimis. Kartais labirintas man yra tikrovės, kurioje herojai pasiklysta ir ieško išėjimo, įvaizdis. Kartais – atvirkščiai: jie ieško paslėpto centro. Daug tikresnis nei bet kuris, pastatytas žmogaus rankų, yra tas pasaulio tiesų ir paslapčių labirintas, kuriame, ieškodami kelio į tiesą, veikia žvalgai ir šio romano herojai ir iki pat pabaigos, iki pat labirinto centro, nežinia – pasiseks jiems ar ne.

61

Kelyje

Tereikia žengti žingsnį, nes tik tada aplanko atradimai ir nutinka... stebuklai.

Asmeninio albumo nuotrauka

Irma LAUŽIKAITĖ

62

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

L

Liną EVER kelias – žygiai pėsčiomis – įkvėpė jau ne vienai knygai, po dviejų publicistinių atėjo laikas ir grožinei – ką tik pasirodė romanas „Pakeleiviai“. Jurgitos Lieponės „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ jau keliauja iš rankų į rankas ir skatina ant pečių užsimesti kuprinę.

Naujo Linos Ever romano „Pakeleiviai“ istorija prasideda, kai herojai lietuvė Rūta ir vokietis Ralfas išsiruošia savaitei į užmirštą viduramžių piligrimų kelią netoli Berlyno. „Šį romaną parašiau visai kitu stiliumi nei ankstesnius, – atkreipia dėmesį autorė. – Toks srautinis rašymas iš pradžių atrodo neįprastai, bet kai įtraukia, atrodo, kad atsiduri herojų galvose... Norėjosi sakiniais perteikti herojų mintis, jų atsivėrimus ir suvokimus. Sakiniai dėliojosi tam tikru ritmu, susiliejančiu su ėjimu.“ Tai jau penktas jūsų romanas, ką norėjote jame papasakoti? Ši knyga apie tai, koks galingas yra kelias.

Kol sėdi namuose, žmogus to net nesuvokia ir negali suprasti, kol nepabando. Anksčiau apie tai kalbėjau publicistinėse knygose – „Kelyje.

100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“ ir „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“, dabar norėjau tą pačią temą nagrinėti grožiniame kūrinyje.

Du žmonės išeina į kelią turėdami visiškai skirtingus lūkesčius. Po kelių mėnesių nesimatymo, kai pasaulį buvo ištikusi epidemija ir karantinas, jie nori pabūti kartu. Jie nekuria didingų planų, bet... Rūtai jau keturiasdešimt, ji nori vestuvių ir vaiko, tikisi, kad per tą savaitę išdrįs apie tai pasakyti. Ralfas norėtų ir toliau gyventi be jokių įsipareigojimų ir atsakomybių. Pora eina, kalbasi, sutinka atsitiktinius žmones, dialogai verda ir kiekvieno viduje, o kelionės pabaigoje jie nustemba, kaip pasikeitė svajonės. Atrodo, nieko tokio nenutiko, bet žingsniuojant įvykiai, kurie kadaise buvo sukrėtę ir laikomi giliai paslėpti, ima ir iškyla į paviršių. Pasiveja ir užgriūva.

Pakeleiviai, kurie atranda vienas kitą ir save?

Man patinka šis žodis, jis labai daugiaprasmis. Kelias suteikia galimybę ištirpti gamtoje ir pažvelgti į save iš šono, todėl einant ir nutinka stebuklų. Kelias – tai vieta, kur vyksta didžiulės

MultiOffset FSC 90 g/m2

Renato Neverbicko nuotrauka

MAŽI IR DIDELI STEBUKLAI

transformacijos, tu niekada nežinai, koks būsi kelio pabaigoje. O piligriminiame kelyje pakeleiviu gali būti ir Dievas, Rūta turi daug klausimų ir jam.

„Ši knyga apie tai, koks galingas yra kelias. Kol sėdi namuose, žmogus to net nesuvokia ir negali suprasti, kol nepabando“, – įsitikinusi Lina Ever

Rūta ir Ralfas eina tuo pačiu piligriminiu keliu, kuris aprašytas „Kavoje su apelsinais“. Kas sieja šias dvi knygas?

Pirmojoje knygoje norėjau parašyti apie Stebuklingo kraujo kelią greta Berlyno, kuriuo kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų. „Kavos su apelsinais“ pagrindu tapo tikra kelionė su bičiulėmis, todėl joje daug istorinių ir geo­grafinių nuorodų. „Pakeleiviuose“ pats kelias netenka reikšmės, tai tik pasakojimo dekoracija ar scenografija. Man buvo įdomu patyrinėti, kaip žmonės keičiasi išėję į tokią kelionę.

Be abejo, šioje knygoje yra realių detalių, skaičiusieji „Kavą su apelsinais“ atpažins nakvynės vietas, miestelius. Tai toks savotiškas mano žaidimas su skaitytojais. „Pakeleiviuose“ visi vietovardžiai ir vardai iš mažųjų, tik pagrindinių veikėjų vardai rašomi iš didžiosios. Kodėl?

Daug veiksmo rutuliojasi herojų mintyse, prisiminimuose, o juk ten viskas susimaišę. Tie žmonės, tie miestai iš praeities nebėra tokie svarbūs, jie viso labo prisiminimai. Svarbus yra dabarties momentas ir du klaidžiojantys keliautojai. Jų vardai svarbesni už miestelių ar bažnyčių pavadinimus, todėl leidau sau tai ir pabrėžti.

63

Kartais gyvenimo istorijos būna daug negailestingesnės, nei norisi aprašyti romane.

Stebuklingo kraujo keliu greta Berlyno kadaise plūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų

Ar pasakojimą įkvėpė tikra istorija?

Tai nėra mano istorija, užaugau mylinčioje šeimoje. Tačiau Rūtos istorija tikra, ją kadaise papasakojo viena mano pakeleivių. Kai kas gal sakys, kad negali būti tiek daug skausmo skirta vienam žmogui, bet, patikėkit, kartais gyvenimo istorijos būna daug negailestingesnės, nei norisi perteikti romane.

Kadangi jau trečioje jūsų knygoje minimas kelias, nesunku suprasti, koks jums svarbus ėjimas. ­Tiesa?

Esu ėjimo fanatikė. Anksčiau mėgau pasivaikščiojimus, trumpus žygius po kalnus. Bent savaitę trunkantys žygiai mano gyvenime atsirado tuomet, kai su kunigu Algirdu Toliatu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi išsiruošiau į Dailininkų kelią Saksonijos Šveicarijoje. Taip

64

netyčia susiklostė, kad pasirodžius knygai apie šią kelionę, ten vedžiau daug lietuvių grupių, kelią įveikiau keliolika kartų, sutikau daug smagių žmonių, išgirdau daug istorijų. Atvykdavo ir vaikščiojimo mėgėjų, kiti tokiais tapdavo įkvėpti pirmosios kelionės. Iš tiesų gal net labiau džiaugiuosi ne išleistomis knygomis, o žmonėmis, kuriuos pastūmėjau vaikščioti. Aš pati vis dar esu visiška ėjimo fanatikė – jei liūdna, jei baisu, jei nebežinau, kur toliau, aunuosi batus, imu lazdas ir einu. Po pusvalandžio veide jau atsiranda šypsena. Dabar gyvenu visai netoli Mauervego kelio, kur prieš trisdešimt penkerius metus buvo Berlyno siena, dabar pamėgto dviratininkų, bėgikų, vaikščiotojų. Tai 150 kilometrų, lydimų gražios gamtos ir skaudžios istorijos. Gal net kada nors subursiu vaikščiotojus ir pasiūlysiu nueiti šiuo keliu.

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

STOK IR EIK „Tai buvo viena gražiausių mano gyvenimo vasarų, kupina įspūdžių, naujų žmonių, patirčių ir nuospaudų“, – reziumuoja Jurgita Lieponė, sudėjusi prisiminimus į knygą „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“.

Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: Jurgita, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį.

Prieš „Camino Lituano“ pridedama – „piligriminis Šv. Jokūbo kelias“. Ką reiškia piligriminis?

Kiekvienam piligrimystė reiškia kažką kito.

Tiesą sakant, net nebūtinai piligrimystė, tačiau apskritai ėjimas pėsčiomis. Juolab kad pėsčiųjų kelių, maršrutų pasaulyje yra išties daug – tik rinkis ir eik. Be to, juk nebūtina eiti būtinai sužymėtais, esamais maršrutais. Ėjimas tuo ir žavus – atsistoji ir eini.

Piligriminiu Šv. Jokūbo keliu tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse tikrai eina ne tik tie, kuriems šis kelias – maldos kelias. Daugybė žmonių ėjimą renkasi ir dėl kitų priežasčių. Vieni taip leidžia atostogas, nes ėjimas išties išpučia mintis. Kiti eidami pėsčiomis pažįsta šalis, žmones, papročius, kultūrą.

Yra labai daug priežasčių leistis į kelią. O kalbant apie lietuviškąjį „Camino Lituano“, eiti juo pradėjau per pandemiją. Man jis atsivėrė visu savo grožiu, ir nė netikėjau, kad Lietuvoje galima atrasti tiek daug nematytų dalykų, susipažinti su tiek žmonių, patirti nepatirto, paragauti neragauto. Man šis kelias – pažintinis, kultūrinis atradimų ir žmonių kelias. Kartu ir vienat­ vės kelias, nes jame, skirtingai nei, tarkime, Ispanijoje, nėra didelio srauto žmonių.

Ne vienas mūsų esame girdėję pasakojimų, kaip piligriminis kelias pakeitė gyvenimą.

Nežinau, ar galima sakyti, kad kelias pakeitė gyvenimą. Jis nėra stebukladarys. Savo gyvenimus keičiame patys, kelias galbūt tai paskatina, nes eidamas išties turi daug laiko galvoti, kartais – ir priimti sprendimus. Kiekvienas turi savo dienos rutiną. Joje rytinis puodelis kavos, pusryčiai, tuomet darbas, o vakare galbūt namų ruoša, filmas ar tiesiog „Panorama“. Mano rutina daugmaž tokia. Tačiau išėjus į kelią tai pasiMultiOffset FSC 90 g/m2

„Camino Lituano“ Jurgitai Lieponei atvėrė akis – sako supratusi, kad Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis

Mano kelio atradimas – darbas nėra visas gyvenimas.

Panorau daugiau laiko skirti sau.

65

Ne kartą susitikimuose pasakojai apie knygą – kokius klausimus girdi dažniausiai?

Tradicinius. Ar tikrai lietuviškame kelyje nekyla rūpesčių dėl nakvynės. Kokių daiktų imti į kelionę, o ko neverta. Kaip neprisitrinti nuospaudų. Žmonėms, man atrodo, įdomiausios yra istorijos: kelyje sutikti žmonės, pasakojimai, patirtys.

Ir toliau kartkartėmis susikrauni kuprinę? „Camino Lituano“ man kol kas yra kelias be pabaigos. Kadangi pati dalyvauju kelio kūrėjų bendruomenės veikloje, turiu dar daug sumanymų ir darbų. Žvalgomos naujos kelio atšakos, vyksta tiek mūsų bendruomenės susitikimai, tiek pokalbiai ir susitikimai su Lietuvos savivaldybėmis dėl kelio bendrakūrystės, bendradarbiavimo ir panašiai.

Be to, man tai nėra tik vienas kelias. Šį pavasarį kojomis išmatuosiu Tenerifę, rudenį ketiname pėsčiomis keliauti po dar vieną mažiau žinomą salą. Pasaulis didelis, erdvus. Eiti tikrai yra kur. Ėjimas pėsčiomis – neatsiejama ir mano kasdienybės dalis. Per dieną stengiuosi nueiti bent jau tuos rekomenduojamus dešimt tūkstančių žingsnių.

Tad jei nežinai atsakymo – eik pasivaikščioti? Žinoma. Bet gal ne visiems? Kažkas savo atsakymus randa plaukdamas, kažkas – bėgdamas.

Būna visaip. Tačiau jei dar neišbandėte ėjimo, tikrai verta pabandyti. Beje, kai dar tiek daug nevaikščiojau, mane pačią labai įkvėpė du filmai – „Kelias“ ir „Laukinė“.

66

Aidos Murauskaitės, Rolando Valionio ir asmeninių albumų nuotraukos

keičia šimtu procentų ir jos – įprastos rutinos – lieka labai nedaug. Dienos rutina tampa labai vienoda – eiti. Kiekvieną dieną tau reikia nueiti nuo vienos nakvynės vietos iki kitos. Ėjimas atidaro minčių langą.

Tarkime, jei važiuotumei atostogauti į kitą šalį, ten tiek laiko būti su savimi neturėtum. Ypač jei nori pažinti šalį, apsistoji viešbutyje. Tokioje kelionėje tavo mintys irgi yra užimtos. Maudaisi jūroje, keliauji į ekskursijas, lankai muziejus ir panašiai. Arba mėgaujiesi „viskas įskaičiuota“ paketu. Nerti giliau į savo mintis taip neišeina.

Todėl būdami kelyje žmonės išties giliau mąsto.

Vienas grįžęs susimažina darbų apimtį, kitas nutraukia toksiškus santykius, trečias pamato kitas pasaulio spalvas.

Mano pačios svarbiausias atradimas – darbas nėra visas gyvenimas. Daug metų aš taip galvojau. O dabar panorau daugiau laiko sau, galbūt supratau, koks jis yra svarbus. Dar vienas mano asmeninis pokytis, kad pradėjusi eiti tapau ne tokia aršia vartotoja – kas dvejus metus nebekeičiu telefono, neperku daugybės dalykų, kuriuos seniau pirkdavau. Pagaliau iš viso atsisakiau automobilio ir ėmiau naudotis viešuoju transportu.

Bet ar tai padarė kelias? Manau, kad ne, galbūt jis tik parodė kitą kryptį. O gal kelias iš viso niekuo dėtas? Gal su metais keičiasi vertybės? Jei atvirai, aš tikrai nežinau atsakymo.

KĄ REIŠKIA BŪTI RUSIJOS KAIMYNE?

Asmeninio albumo nuotrauka

Vieną rytą savęs paklausė norvegė antropologė Erika Fatland, negalė­ dama pamiršti sapno – klajonių per miegus po milžinišką žemėlapį iš vie­ nos šalies į kitą palei Rusijos sieną. Ji nutarė į tokią kelionę leistis ir realia­ me gyvenime.

Per porą metų Erika Fatland sukorė per 20 000 kilometrų: laivu įveikė Šiaurės rytų jūrų kelią, skrido Šiau­ rės Korėjos vietinėmis oro linijomis, keliavo kinų greitaisiais ir kazachų lėtaisiais traukiniais, autobusais bei mikroautobusais, arkliais, taksi, kro­ vininiais laivais, baidare. Rezultatas: 14 aplankytų šalių – Šiaurės Korė­ ja, Kinija, Mongolija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Ukraina, Baltarusija, Lietuva, Lenkija, Latvija, Estija, Suomija, Norvegija – ir knyga apie tai, ką reiškia gyventi plėšrios imperijos pašonėje.

Per visą Rusijos istoriją jos siena išliko nepastovi, ir tai – švelniai ta­ riant. Slankiodama tai šen, tai ten ji vieną po kitos šlamštė kaimynines tautas, o būdavo, kad kurias imdavo ir išspjaudavo. Praėjus vos kelioms savaitėms po šio keisto antropo­ logės sapno rusai okupavo Krymą, Rytų Ukrainoje įsiplieskė karas. Ir tai tik buvo pradžia – 2022-ųjų vasario ­24-oji visiems laikams pakeitė šiuo­ laikinę Europą.

PARTNERIO TURINYS

Rašydamas knygą „Pažink Prancūziją“ Vytautas Kandrotas suprato, kad kelių skyrių šios šalies sostinei nepakaks. Tad po ketverių metų jis pristato naują leidinį – „Pažink Paryžių“.

PARYŽIUS VERTAS MIŠIŲ!

2019 metais pasirodžiusi „Pažink Prancūziją“ iš karto tapo bestseleriu: per keletą mėnesių iki kovido pandemijos buvo parduota didžioji dalis iš 3000 egzempliorių tiražo. Autorius tikisi, kad ne mažesnio susidomėjimo sulauks ir Paryžius.

Prieš ketverius metus išleidote knygą „Pažink Prancūziją“, kurioje aprašyti nepakartojami Bretanės, Normandijos, Provanso perliukai.

Paryžius į šią knygą netilpo?

Atsakysiu Prancūzijos karaliaus Henriko IV, kuris, būdamas protestantas ir siekdamas suvienyti šalį, priėmė katalikų tikėjimą, žodžiais: „Paryžius vertas mišių!“ Jau rašydamas „Pažink Prancūziją“ supratau, kad šalies sostinei poros skyrių nepakaks – šis miestas vertas atskiro leidinio.

Ar lietuviai, atvykę į 2024-ųjų vasaros olimpiadą Paryžiuje, knygoje ras naudingos informacijos, ką vertėtų aplankyti ar patirti šiame mieste?

Taip, be jokios abejonės, ir ne tik per olimpines žaidynes. Pastaruosius penkerius metus nuo Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimo surengti svarbiausią pasaulio sporto renginį Paryžiuje vyksta daugybė parengiamųjų darbų, kurie pirmiausia apima ne

68

sporto kompleksų statybas, o garsiausių paveldo objektų restauravimą, aikščių ir gatvių renovaciją, metro sistemos plėtrą.

Paryžius itin išradingai stengiasi išnaudoti turimas erdves. Rekonstruotuose Grand Palais vyks olimpinės fechtavimo ir tekvondo rungtys, o laikinajame Grand Palais Éphémère paviljone – dziudo ir klasikinės imtynės. Les Invalides priglaus šaudymo iš lanko rungtį. Po naujai perdažytu Eifelio bokštu per žaidynes įsikurs paplūdimio tinklinio aikštynas. Rekonstruotoje Santarvės aikštėje bus sumontuotos laikinos 3×3 krepšinio, breiko, riedlenčių ir laisvojo stiliaus BMX aikštelės bei tribūnos 30 tūkstančių ­žiūrovų.

Prancūzijos žiniasklaidoje dabartinis miesto atnaujinimas dažnai prilyginamas prefekto Georges’o Eugene’o Haussmanno suplanuotam miesto pertvarkymui XIX amžiaus viduryje ar prezidento François Mitterrand’o inicijuotiems „Didiesiems projektams“ XX amžiaus devintajame dešimtmetyje pasitinkant 200-ąsias Prancūzijos revoliucijos metines.

Paryžiaus olimpiados organizatoriai žada, kad atidarymo ceremoniją pirmą kartą jų istorijoje nemokamai nuo Senos krantinių galės stebėti apie 600 tūkstančių žiūrovų, nes atletus nuo Austerlico tilto iki Eifelio bokšto plukdys laivai.

Knygoje stengiausi apžvelgti ir 1900-ųjų, ir 1924-ųjų olimpines žaidynes, kurios vyko Paryžiuje, – jose taip pat netrūko išradingumo ir pirmų kartų.

Kokius knygoje minimus prancūzų įpročius rekomenduotumėte perimti ir lietuviams?

Prancūzijoje lankiausi apie dvidešimt kartų, bet mane tebestebina mandagumo kultūra ir menas gyventi. Nežinau, ar visiems lietuviams būtina paviešėti Paryžiuje, kad išmoktume nusišypsoti, pasisveikinti ir padėkoti. Parduotuvėje pasilenkus prie šaldytų produktų vitrinos prancūzas niekada nesugalvos tau pro nosį pasiimti jogurto ar sviesto...

O ir konflikto atveju prancūzai tampa pabrėžtinai mandagūs bei ramūs. Tai atvėsina bet kurį rėksnį ar sutrikdo nemandagų stuobrį.

Prancūzijos virtuvė garsi visame pasaulyje. Koks yra Paryžius keliaujantiems gastronautams?

Paryžius – gurmanų miestas ir dėl restoranų, ir dėl patiekiamo maisto įvairovės. Net ir po kovido pandemijos mieste tebeveikia daugiau nei 45 tūkstančiai kavinių ir restoranų. Tad kiekvienas ras sau priimtiną maitinimo įstaigą – nuo nišinio maisto vagonėlio iki „Michelin“ žvaigždutėmis įvertinto prabangaus restorano.

Kasmet gegužę Paryžiuje vyksta festivalis „Taste of Paris“, kuriame geriausi Prancūzijos virtuvės šefai kartu su maisto ir vyno gamintojais kviečia į nepakartojamas maisto gaminimo demonstracijas ir degustacijas.

Vis dėlto labiausiai džiugina mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir iš bet kurios situacijos sukurti nuotykį. Štai vienoje iš pastarųjų kelionių Paryžiuje kartu su keturiais vietiniais metro stotyje įlipome į liftą.

Palaukę minutėlę supratome, kad liftas sugedęs ir niekur nepajudėsime. Užuot keiksnoję, išlipome ir išsikvietėme gretimą liftą, prancūzai čia pat garsiai užtraukė dainos „I want something more“ posmelį, kurio žodžiai šioje situacijoje itin tiko...

Kokiu laikotarpiu rekomenduotumėte keliauti į Paryžių norint patirti didžiausių įspūdžių?

Paryžius yra lankomiausias Europos miestas – per metus čia apsilanko dau-

giau nei 20 milijonų užsienio turistų. „Euromonitor International“ jau trejus metus iš eilės jį išrenka patraukliausia turizmo kryptimi. Statistiškai mažiausiai turistų Paryžiuje pirmąjį metų ketvirtį, tuomet ir kainos žemiausios, ir eilės prie lankytinų vietų trumpiausios.

Geriausias laikas lankytis Paryžiuje – balandį–birželį, kai dar nėra karšta, ir rugsėjį–gruodį, kai šiltą rudenį pamažu keičia vėsūs orai, o aikštėse vyksta kalėdinės mugės. Vidurvasarį Paryžiuje darosi karšta ir tvanku, tačiau jei tam esate atsparūs, rekomenduoju apsilankyti Prancūzijos sostinėje liepos 14-ąją – Bastilijos paėmimo dieną. Vidurdienį Eliziejaus laukuose tradiciškai rengiamas įspūdingas karinis paradas, o vakare Marso lauke nuo Eifelio bokšto surengiamas 40 minučių trukmės muzikos, šviesų ir fejerverkų spektaklis.

Kaip keliautojas su Paryžiumi draugaujate jau 25 metus ir esate pamatęs tikrai daugiau nei tik turistinę miesto pusę. Koks jums atrodo tikrasis Paryžiaus veidas?

Paryžius per šį laiką man tapo savu miestu, kuriame nebereikia žemėlapio, GPS navigacijos ir net metro schemos.

Nebijau mieste pasiklysti ir taip dažniausiai atrandu dar nematytų pastatų, įspūdingų vietų ar šviežių gatvės meno kūrinių. Štai kad ir pusantro tūkstančio Paryžių okupavusių „Invaders“ įsibrovėlių, kuriais susidomėjau ir pradėjau juos medžioti tik jau rengdamas šią knygą...

Paryžius itin daugiasluoksnis – šalia sugyvena ir benamiai, ir patys turtingiausi šalies verslininkai. Gerai įsitvirtinę „bobo“ (buržua bohema) ir naujieji „pau-bo“ (vargšai bohemininkai). Kasdien Paryžiaus šaligatvius mindo šimtas tūkstančių studentų iš viso pasaulio ir antra tiek imigrantų. Suskaičiuota, kad daugiau nei du milijonus gyventojų turinčiame Paryžiuje kasdien lankosi „tik“ apie 60 tūkstančių turistų. Taigi šis miestas gyvena savo gyvenimą, ir mes, turistai, jam darome ne tokią jau didelę įtaką, kaip gali pasirodyti vaikštant po turistines zonas.

Bet tai supranti, kai lankaisi Paryžiuje ne pirmą kartą...

69

PARTNERIO TURINYS

Pažinti pasaulį klajonės po istorijos ir gamtos užkaborius Kad parašytum knygą, ypač pažintinę, reikia nueiti ilgą kelią, atkreipti dėmesį į kelkraščiuose slypinčias detales, pamatyti tai, ko nemato kiti, pažinti, suprasti ir atverti reiškinius taip, kad jie taptų suvokiami tiems, kurie vers knygos puslapius.

DRAMATIŠKA NEPAŽINTOS HEROJĖS ISTORIJA

užaugusios Vavelio rūmuose kartu su karaliaus vaikais, istorija. „Pirmą kartą apie Beatą, kuri tuose kraštuose žinoma kaip pirmoji Tatrų turistė, išgirdau kopinėdama Aukštųjų Tatrų viršūnėmis, – prisimena autorė. – Tada į atmintį įstrigo tik faktas apie jos baisią lemtį. Kas ji tokia buvo, pradėjau domėtis vėliau, o tada, lyg timptelėjus už siūlo, ėmė vyniotis įdomi istorija, kuri nebeatrodė tokia tolima: čia veikia ir mums gerai žinomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės valdovai, nestinga įvairių dramų, išdavysčių ir sąmokslų.“

KELIONĖ Į PRAEITĮ

Antrąjį romaną „Išdidumo kalinė“ prieš pat šių metų Vilniaus knygų mugę išleidusi komunikacijos specialistė Sonata Dirsytė tikina, kad dažniausiai istorijos pačios ją pasirenka: „Rašant istorinį romaną ištinka tam tikras apsėdimas gerąja žodžio prasme. Atrodo, kuo labiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizdinys ima virsti ryškiu filmu, kurį savo vaizduotėje pradedi matyti beveik išbaigtą. Lieka tik jį užrašyti.“ Romane „Išdidumo kalinė“ pasakojama dramatiška Beatos Ostrogiškės, Žygimanto Senojo mylimosios Kotrynos Hochstadės dukters,

70

Kai vienas ir tas pats domėjimosi objektas suburia bendraminčius, nutinka įdomiausių dalykų. Beveik septynerius metus užtrukęs Trečiojo Lietuvos Statuto vertimo į lietuvių kalbą procesas praėjusį rudenį įgavo formą – pasirodė elegantiškai įrišta

Trečiojo Lietuvos Statuto knyga. Šio projekto mecenatais tapo leidykla „Alma littera“ ir advokatų kontora „Glimstedt“. „Mūsų tikslas – kad Trečiojo Statuto tekstai gyventų, kad jie būtų prieinami istorikams, studentams ir visiems, kurie domisi mūsų šalies istorija ir teise“, – sako vertimo iš rusėnų kalbos iniciatorius, LDK instituto direktorius Rūstis Kamuntavičius. Statutą, kuriame galima rasti net ano meto visuomenės kasdienybės ir buities detalių, į lietuvių kalbą vertė istorikas Ričardas Jaramičius ir Vilniaus universiteto teisės istorikas prof. Jevgenijus Machovenka, jiems talkino ir daugiau tyrinėtojų.

GEDIMINAS IŠ ARTI

Vienos perkamiausių 2023-iųjų knygos „Mėlynas kraujas“ autorius kultūros istorikas Eimantas Gudas pristato naują knygą „Gedimino kraujas“, kurioje pasakojama ne tik apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą, bet ir apie visą dinastiją. Knygoje fiksuojama daugiau nei šimto jo giminaičių likimai. „Man buvo svarbu papasakoti apie

per knygas: mažiau žinomus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sūnus, ypač – apie užmirštas dukteris, atskleisti jų biografijas, nupiešti psichologinius portretus, siekius, išsipildžiusias ir neišsipildžiusias svajones, džiaugsmus ir nusivylimus.“

APIE PINIGUS VAIKAMS IR NE TIK

Keturių knygų autoriui socialiniam psichologui doc. Visvaldui Legkauskui temas anksčiau padiktuodavo pedagoginė ir mokslinė veikla. Naujausia jo knyga „Pinigų kelionė: nuo ­atsiradimo iki tavo kišenės“ atsirado iš hobio – numizmatikos: „Norėjau vaikams papasakoti, kaip veikia pinigai. Kodėl atsirado vienokios ar kitokios pinigų formos: prekiniai pinigai, pinigai-skola, monetos, banknotai, dekretiniai pinigai, galiausiai – elektroniniai pinigai ir kriptovaliutos.“ Istorinis pasakojimas išsiskiria tuo, kad jame beveik nėra datų, konkrečių vietų ir pavardžių. „Ši knyga yra ir kvietimas vaikams pasikalbėti apie pinigus su tėvais“, – tvirtina autorius, net neabejojantis, kad knygoje pateikiama ne-

mažai informacijos, kurios nežino net ir daugelis suaugusiųjų.

SPEKTAKLIAI GAMTOJE

KAIP GYVENO LIETUVIAI Istorikas dr. Zigmas Vitkus naujoje knygoje „Lietuvos kasdiena“ pasakoja apie mūsų ir mūsų protėvių kasdienybę nuo akmens amžiaus iki dabarties: kokius būstus rentė, kaip rengėsi, ką valgė, kuo vertėsi, kaip gydėsi, kaip kito ir buvo keičiamas Lietuvos kraštovaizdis. „Trumpai tariant, tai knyga apie gyvenimą. Buvo smagu ją rašyti, nors kai kurios temos, tarkim, apie kasdienį gyvenimą tremtyje, getuose ir partizanų bunkeriuose, nėra lengvos. Rašydamas pats iš naujo išgyvenau ir pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, kuris buvo ne tik pavojingas, bet ir visiškai crazy...“, – sako autorius.

„Būna, rašai apie gyvūnus, o atsiduri Afrikos valstybės istorijos peripetijose.

Skaitai apie varnėnus, o sužinai, kad Šekspyras kaltas dėl to, jog jie tapo invaziniai“, – rašymo ir skaitymo procesu žavisi gamtos fotografas ir rašytojas Marius Čepulis. Temos ir idėjos ilgai bręsta jo kompiuteryje, kol galų gale prisiverčia rašyti.

Naujausiame gamtininko kūrinyje, antrojoje knygos „Metai. Gamtos fotografo dienoraštis“ dalyje, ir jaunieji, ir suaugę skaitytojai sužinos, kas vyksta mūsų šalies gamtoje nuo (pa)vasario iki tol, kol barsukas apsiverčia ant kito šono. Autorius sako norėjęs visiems skaitytojams papasakoti, kokie spektakliai vyksta po Lietuvos padange, kokia mūsų šalis yra fantastiška. „Gal tai įkvėps mus visus labiau domėtis, rūpintis aplinka?“ – viliasi autorius.

71

Skanaus!

S

Butauto Barausko nuotrauka

Svarbiausia – nebijoti maisto. Apie tai gydytoja dietologė dr. Edita GAVELIENĖ kalba knygoje „Valgyk į sveikatą“. Ir tai ne tik žodžiai: jos namų bibliotekoje – daugybė kulinarinių knygų.

Skaityti medikė labai mėgsta nuo vaikystės. Knyga jai – šventas reikalas. Tačiau prisipažįsta – buvęs gana ilgas laikotarpis, kai ji mokydamasi rezidentūroje neleisdavo sau paskaityti jokios ki­ tos knygos, tik labai rimtą profesinę literatūrą: „Aišku, kartą per mėnesį vis tiek nugvelbdavau kokią vieną knygą ir skaitydavau pasislėpusi pati nuo savęs, bet legaliai leidau sau atsiversti su specialybe nesusijusį kūrinį tik tuomet, kai apsigyniau diser­ taciją. Dabar leidžiu sau daugiau, labai mėgstu ir kasdien šį tą paskaitinėju.“

74

Nuo vaikystės Edita, kaip pati sako, turi liguistą potraukį pirkti knygas: „Gal tai iš tėvų nusižiūrėta, nes jie turėjo didelę bibliote­ ką. Jos pačios namuose biblioteka taip pat nemaža. Daug lentynų skirta kulinarinėms knygoms. „Nedrįsčiau sakyti, kad kolekcio­ nuoju, bet išvažiavusi į užsienį visuomet parsivežu tos šalies tra­ dicinės virtuvės receptų knygą. Jei vykstu ne pirmą kartą, tada gal ir nebeperku, bet pirmą visada imu, kas patraukia akį.“ Kulinarinės knygos gydytojai dietologei praverčia kaip įkvėpimo ir naujų idėjų šaltinis. Tiksliai pagal receptą ji nemėgsta gaminti.

Dukra visuomet klausia, kaip įmanoma nieko tiksliai neseikėjant skaniai pagaminti, o mamai natūraliai taip išeina – paima šio, pa­ ima to, ir štai jau patiekalas. „Man teko laimė turėti dvi močiu­ tes, viena su mumis gyveno. Ji buvo Smetonos laikų šeimininkė, baigusi specialius kursus, kur mokėsi ir siūti, ir maistą gaminti, ir visas namų ruošos gudrybes – pasakoja Edita. Stypsodama šalia anūkė įsidėmėjo visokius kulinarinius ir konditerinius niuansus. Šeimoje valgyti ji gamina viena, vyras prisideda tada, kai reikia apdoroti žuvį ir mėsą. Savarankišką gyvenimą pradėjusi dukra jau irgi susidomėjo maisto gamyba, o anksčiau tik epizodiškai pasisukinėdavo prie puodų. Sūnūs dvyniai, kuriems dabar 22-eji, mėgsta sportuoti, turi savo mitybos režimą, todėl ir valgyti ruo­ šiasi patys. „Ir vis tiek matosi, iš kokios valgymo įpročių aplinkos jie kilę. Išėję savanoriais į kariuomenę pasakojo, kad geriausios dienos būdavo, kai duodavo daržovių, nes tada jie galėdavo po dvi porcijas suvalgyti – visiems kitiems vaikinams daržovių neį­ kiši, o maniškiams skanu, – šypsosi gydytoja dietologė. – Sūnūs, kaip visi jauni žmonės, gal ir būtų linkę į kraštutinumus ir norė­ tų išmėginti įvairias madingas mitybos teorijas, bet pasiklausia mano nuomonės, padiskutuojame. O mano esminė nuostata pa­ prasta – maistas turi būti sveikatai palankus ir skanus.“ Kai su žurnaliste Virginija Rimkuviene nusprendė rašyti knygą „Valgyk į sveikatą“, gydytoja dietologė panoro ne tik suteikti skaitytojams mokslu grįstų bazinių mitybos žinių, bet ir papa­ sakoti apie tai, kaip maitinasi ji pati: „Nemanau, kad atsiveriu iki galo, jaučiuosi turinti aplinką, kuri yra mano, ir apie tai ne­ dera atvirauti. Valgymas ir maistas – labai asmeniškas dalykas, bet man, kaip gydytojai, kalbantis su pacientu būtų sudėtinga arba nesąžininga nepasakyti to, kas susiję su manimi. Tačiau man nepatinka, kai visi kas tik netingi kalba ir rašo knygas apie mitybą, remdamiesi asmeninėmis rekomendacijomis: aš pa­ sveikau, tai ir tau tas pats padės. Tai neteisingas požiūris, nes mes visi labai skirtingi. Tu gali nurodyti tik kryptį ir išdėstyti savo teorijos pagrindus, vildamasis, kad žmogus susidomės ir pats ieškos informacijos bei ras savo kelią. Eiti tuo pačiu keliu du žmonės retai kada gali. Vengiu skaityti interneto komen­ tarus, bet įsidėmėjau, kai po kažkurio mano viešo pasisaky­ mo buvo parašyta: jeigu nori, kad viską būtų galima valgyti, paklausk Editos.“ Prajuokino. Iš esmės taip ir yra – viską, kas suteikia maistinių medžiagų, galima ir netgi būtina valgyti, o kokius produktus rinktis – tai jau individualu.“

75

76

Mary Rafferty nuotrauka

Grupės jėga

Jei psichoterapeutas įsijaustų į žurnalisto vaidmenį, ko jis pasiteirautų grupinės terapijos dalyvės?

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Ž

Žurnalui „Knygos.lt“ pasiūlius tokį eksperimentą, psichoterapeutas Dainius JAKUČIONIS entuziastingai ėmėsi darbo ir knygos „Grupė“ autorei Christie TATE pateikė daugybę įdomių klausimų apie psichoterapijos užkulisius.

Jūsų knygą tam tikra prasme skaičiau profesionalo žvilgsniu. Bandžiau užjausti daktarą Rozeną, svarsčiau, ar galėčiau grupėje atlikti panašų vaidmenį. Skaitydamas mėginau tai įsivaizduoti, bet pasirodė gana sudėtinga.

O taip, man irgi neįsivaizduojama, kaip psichoterapeutai susidoroja su tokiu darbu. Valdyti grupę – tai tarsi atlaikyti labai įtemptą kardiotreniruotę.

Kada jums kilo idėja asmeninę istoriją panaudoti knygos siužetui?

Prireikė daug laiko, kad galėčiau atsigręžti į įvykius, nulėmusius mano gyvenimą. Buvau jau beveik dešimt metų ištekėjusi, kai susimąsčiau apie knygos rašymą. Apsidairiau aplinkui ir pagalvojau, kad galbūt tai yra istorija, kurią būtų verta papasakoti. Istorija apie vienišą, per didelius reikalavimus sau keliančią moterį, kuri mano, kad mirs viena, bet galiausiai susilaukia dviejų vaikų, turi vyrą ir daro karjerą. Kaip tai atsitiko? Mano atsakymas – visa tai tapo įmanoma dėl grupinės terapijos.

Praėjus dešimtmečiui puikiai prisiminėte visas terapijos detales. Kaip jums tai pavyko?

Mano atmintis itin gera. Galiu prisiminti datas, kokius drabužius žmonės dėvėjo ir kitas smulk­menas – tai labai praverčia. Vis dar lankau terapijos grupę, o daugelis knygos veikėjų tebėra mano gyvenime. Taigi tam tikra prasme didieji mano gyvenimo įvykiai gyvi ne tik mano galvoje, bet ir mano grupės draugų bei terapeuto galvose.

Galiu remtis daugelio kolektyvine atmintimi.

Kiek jūsų grupės narių vis dar tęsia terapiją?

Lankiau tris terapijos grupes, o dabar tik vieną. Knygoje aprašyti žmonės, su kuriais aš vis dar esu grupėje, yra keturi. Aš lankau grupę jau 22 metus. Su mumis yra vyras, kurio grupinės

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

CHRISTIE TATE knygoje „GRUPĖ“ perteikia autentišką grupinės psichoterapijos patirtį.

Viskas prasidėjo tada, kai ji, ambicinga būsimoji teisininkė, skeptiškai nusiteikusi įžengia į patalpą, kur turės atverti savo sielos žaizdas ne tik psichoterapeutui, bet ir nepažįstamiesiems. Knygos autorė pasakoja, kodėl šis būdas padėti sau ir kitiems yra toks veiksmingas.

terapijos patirtis – apie 30 metų. Tai tikrai neįprasta ir galbūt daugeliui žmonių suvokimas, kad terapija gali trukti taip ilgai, kelia diskomfortą. Tačiau būtent taip pasiekiami rezultatai.

Kuo dar neįprasta jūsų grupinės terapijos patirtis?

Amerikoje yra organizacija – Amerikos grupinės psichoterapijos asociacija, o vienas svarbiausių grupinės terapijos autoritetų yra psichoterapeutas Irvinas Yalomas. Kai aš šio visame pasaulyje garsaus specialisto paklausiau, ar jis galėtų kur nors užsiminti apie mano knygą, ar pateikti trumpą apžvalgą, jis pasakė, kad negali to daryti, nes tikrai nesutinka su dviem dalykais.

Pirmoji priežastis buvo ta, kad grupės vadovas Rozenas leido grupės nariams bendrauti ne tik per susitikimus. (Paprastai grupinės terapijos dalyviai negali bendrauti už grupės ribų, o jei netyčia susitinka, apie tai papasakoja grupei – Dainiaus Jakučionio past.). Kitas svarbus psichoterapijos normas laužantis dalykas buvo tai, kad mums leidžiama kalbėti apie tai, kas vyksta grupėje. Tradiciškai manoma, kad taip elgtis negalima.

Kaip manote, ar atviras kalbėjimas apie psichologines problemas padeda greičiau rasti tinkamą sprendimą?

Atvirumas mane išlaisvino. Šventai tuo tikiu. Į grupę atėjau spręsti dviejų svarbių problemų, neleidusių atsiskleisti visam mano žmogiškajam potencialui. Norėjau įveikti valgymo sutrikimo keliamas problemas, taip pat siekiau page-

77

Šiuo atsakymu labai sudominote mane kaip psichoterapeutą. Ar galėtumėte, remdamiesi savo patirtimi, paaiškinti daktaro Rozeno pasirinkimą elgtis ne taip, kaip dauguma psichoterapeutų?

Daktaro Rozeno supratimu, daugelio psichologinių problemų prigimtis yra pagrįsta priklausomybe. Jis į viską žvelgia per šią prizmę. Arba tu pats esi nuo kažko priklausomas, arba tave paveikė kito žmogaus priklausomybė. Jo įsitikinimu, priklausomybę lemia slaptumas ir izoliacija, o priešnuodis jiems yra bendruomeniškumas.

Jūs neprivalote saugoti savo tėčio, viršininko ar dėdės. Atskleisdami savo paslaptis sukuriate erdvę pokyčiams. Čia galite pasakyti tai, ką turite pasakyti. Manau, daktaras Rozenas tiki, kad nuo priklausomybės kenčiantys žmonės tikrai pasveiksta tik atskleidę tai, ką slėpė.

Skaidrumas kalbant apie savo psichologinius sunkumus turėtų padėti žmonėms geriau suprasti save. Man įdomu, kokių reakcijų sulaukėte išleidusi knygą? Kaip ją įvertino draugai ir šeimos nariai?

Kai kurie grupės nariai ragino nesustoti. Kiti sakė, kad elgiuosi netinkamai, atskleisdama visam pasauliui, ką mes darome per grupės praktiką. Jie pasijuto išnaudoti, aš tai visiškai suprantu. Taigi grupėje vyko įvairūs procesai, ir kadangi knygos išleidimas užtrunka labai ilgai, turėjome laiko viskam aptarti. Kalbant apie mano šeimos narius, jie nemėgsta viešumo ir nėra turėję jokios psichologinės terapijos. Šie mane mylintys ir palaikantys žmonės atsidūrė nevienareikšmiškoje padėtyje, ir aš tai suprantu. Įsivaizduoju, kaip nepatogiai jie pasijuto sužinoję, kad knygoje atskleidžiau dalykus, apie kuriuos niekada nekalbėjome. Man buvo sakoma: „Mes tavimi didžiuojamės. Mes mylime tave. Tai buvo sunku skaityti.“ Tačiau mano sesuo, manau, su manimi nebesikalba būtent dėl knygos. Mudviejų ryšys ir šiaip jau buvo įtemptas. Knyga tiesiog dar tvirčiau užveržė mazgą. Santykiai nenutrūko, bet esame labai atitolusios. Tai buvo paties blogiausio scenarijaus išsipildymas.

78

DAINIUS JAKUČIONIS, GYDYTOJAS PSICHOTERAPEUTAS Daugiau nei penkiolika metų nagrinėja su žmogaus kūnu ir protu susijusius klausimus, pastaruosius dešimt metų aktyviai konsultuoja kaip psichoterapeutas. Jau daugiau nei septynerius metus veda mokymus, skaito pranešimus įvairiose konferencijose, susijusiose su psichologine gerove ir psichine sveikata, aktyviai dalijasi asmeninei saviugdai skirtomis psichologinėmis įžvalgomis socialiniuose tinkluose. Jis taip pat yra su psichologiniais sunkumais padedančios susidoroti programėlės „Sensa“ bendraautoris ir naujos psichologinės televizijos laidos „Savam prote“ vedėjas.

Skirmanto Lisausko nuotrauka

rinti asmeninius santykius. Deja, turėjau daug paslapčių, kurios mane labai slėgė ir atitolino nuo kitų žmonių. Taigi šis atvirumas buvo tarsi raktas, atvėręs duris į savęs pažinimą. Tai darau beveik pusę savo gyvenimo. Man jau penkiasdešimt, todėl žvelgdama atgal matau, kad atsivėrimas buvo absoliučiai svarbus ir lemiamas teigiamų pokyčių veiksnys.

O kaip santykiai su draugais?

Daug mano senų pažįstamų su manimi susisiekė ir atnaujino ryšį. Jie buvo maloniai nustebinti sužinoję, kad po to, kai pradingau kažkur Čikagoje, ėmiau lankyti psichoterapiją. Taigi knyga tapo ir portalu, per kurį susisiekiau su tais, kurių tikriausiai jau nebūčiau trukdžiusi.

Kam naudingiausia perskaityti „Grupę“?

Tikiuosi, kad iš knygos daugiausia naudos gauna individualią psichoterapiją lankantys žmonės, kurie pasijunta užstrigę, judantys ne ta kryptimi arba ne taip greitai, kaip norėtų.

Mano patirtis rodo, kad grupinių seansų dinamiškumas išjudina procesus. Taip pat grupė suteikia galimybę per naujai užmegztus santykius su jos nariais tvarkyti savo asmeninių ryšių problemas. Tai tarsi tarpasmeninis žaidimas daugiamačiais šachmatais. Visos mano santykių problemos, turiu omenyje tai, kad su

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Jeffo Elliso nuotrauka

moterimis bendrauju kitaip nei su vyrais, kad mėgstu įtikti žmonėms ir kad esu kamuojama stiprios konfliktų baimės, – visa tai atsiskleidė per pirmąjį terapijos mėnesį. Grupėje nėra kur slėptis, prie tos pačios problemos galima sugrįžti daug kartų, todėl dirbama efektyviai.

Be to, lankyti grupinę terapiją ir finansiškai naudingiau. Nežinau, kaip yra jūsų šalyje, bet Jungtinėse Valstijose individuali psichoterapija yra labai brangi, o lankyti psichoterapijos grupę yra tris kartus pigiau. Žinoma, tenka leistis į tam tikrą kompromisą, nes reikia dalytis laiku su kitais septyniais žmonėmis. Tai sudėtinga, ir man tai labiausiai nepatiko lankant grupę.

Norėjau viso psichoterapeuto dėmesio tik sau, tačiau kai pagaliau jis sutelkė dėmesį į mane, pasišiaušiau. Tai irgi buvo atspindys to, kaip bendrauju su kitais žmonėmis – pirmiausia siekiu suartėti, o paskui atstumiu. Kai priežastis tapo akivaizdi, turėjau daug dirbti, kad išmokčiau užmegzti gerus artimus santykius, kurių anksčiau neturėjau.

Christie Tate tvirtina, kad atvirumas ją išlaisvino

Kokie buvo sunkiausi iššūkiai?

Darbas grupėje išryškino, kad visą gyvenimą tramdau savo pyktį. Su tuo faktu susidurti buvo labai sunku, pasijutau tarsi ant peilio ašmenų.

Reikalas tas, kad augau religingoje katalikų šeimoje. Buvau mokoma, kad merginos niekada nepyksta, todėl net pagalvoti apie pyktį atrodė nuodėminga. Natūrali žmogiška emocija buvo nuslopinta. Kai atsidūriau grupėje, tapo akivaizdu, kiek daug pykčio laikau savyje ir kad pajutusi nepasitenkinimą ar susierzinusi iškart užsidarau ir emociškai atitolstu nuo kito žmogaus. Tai kėlė problemų visuose mano santykiuose. Buvau įsitikinusi, kad nukėlusi dangtį ir leidusi išsiveržti kunkuliuojančiam pykčiui sugriausiu santykius. Baisu net pagalvoti, ką reiškia išleisti laukinį, nuodingą pyktį į laisvę.

Tuomet niekas manęs nebemylės. Nebeleis sugrįžti, todėl patirsiu didžiulę gėdą. Turėjau susikūrusi iliuziją, kad neliesdama nepatogių klausimų ir valdydama savo pyktį valdau padėtį. Man patiko jausti, kad kontrolė yra mano rankose, o ji juk išslys iš rankų, kai atidarysiu sliekų pilną skardinę. Ką tuomet darysiu, negi teks pykti visą likusį gyvenimą? Nė viena mano baimė nepasitvirtino, bet jos buvo labai įsišak­ nijusios, todėl teko sunkiai dirbti, kad atsikratyčiau ilgametės pykčio naštos.

Jūsų skleidžiama žinia apie pyktį yra labai svarbi.

Norėčiau, kad ji būtų išgirsta, nes tai ne tik jūsų

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

Atsivertusi kiekvieną šių neįtikėtinų atsiminimų puslapį, pagalvodavau: „Kaip gaila, kad šios knygos neperskaičiau būdama dvidešimt penkerių.

Man tai būtų buvę be galo naudinga!" – Reese Witherspoon

vienos, o viso Vakarų pasaulio problema. Mes visi esame įsitikinę, kad pykti negražu, nors iš tikrųjų pyktį būtina išreikšti, o su jo padariniais galima susitvarkyti. Grupinė terapija nuosekliai moko šio įgūdžio, nes priima su meile. Malonu žinoti, kad įveikėte iššūkį.

Labai to troškau. Mačiau, kaip kiti grupės nariai vaduojasi iš pykčio. Jie priešinasi, priešinasi ir galiausiai paleidžia. Žavėjausi ir stebėjausi jais, bet tas procesas mane labai gąsdino. Turėjau įtikinti save, kad įstengsiu. Pagalvojau: o Dieve, Dieve, kaip man baisu, bet juk tai, ką matau vykstant su kitais žmonėmis, yra tikra. Jų pavyzdys suteikė drąsos ir man. Šiek tiek palietėme grupės dinamiką. Koks, jūsų nuomone, yra pats naudingiausias ar svarbiausias grupėje patirtas aspektas?

Apie tai, kas yra ir kaip veikia grupės dinamika, sužinojau tik patekusi į grupę. Visada jaučiau, kad atsidūrusi tarp žmonių atlieku tam tikrą vaidmenį, o grupėje supranti, koks tai vaidmuo.

Aš visada buvau gera mergaitė, o tai lėmė, kad gyvenime neturėjau jokios galios. Visuomet paisydavau taisyklių ir užimdavau antraeiles pozicijas, manydama, kad tai tiesiog atsitiktinumas.

Tik tuomet, kai ir grupėje ėmiau elgtis lygiai taip pat, pamačiau, kad iš tikrųjų pasirenku vietą labai arti autoriteto, bet pati netampu vadove ir

79

todėl jaučiuosi auka. Grupėje supratau, kad galėčiau išbandyti kitus vaidmenis – pirmiausia saugioje grupės terpėje, nes tai išbandyti darbe būtų baisu. Dirbdama advokatų kontoroje visai nenorėjau būti tuo žmogumi, kuris rėžia: „Aš nesutinku, manau, turėtume patraukti baudžiamojon atsakomybėn!“ Pasijutau labiau įgalinta suvokusi, kad galiu būti ir griežtesnė arba užimti lyderės poziciją, bet nebūtinai tokia turėsiu būti visą laiką, nes galiu rinktis.

Kas jūsų gyvenime pasikeitė išleidus knygą?

Iki knygos pasirodymo mano šeimoje buvo daug paslapčių. Kai mano tėvai, gyvenantys kitoje valstijoje, atvažiuodavo aplankyti, stengdavausi nuslėpti, kad turiu eiti į terapiją.

Dabar jiems atvykus į miestą, tiesiog sakau: „Ei, aš einu į grupę. Kai baigsiu, susitiksiu su jumis papusryčiauti.“ Tai atrodo tik smulkmena, bet man gera, kad nebereikia nieko slėpti, nes viską visiems pasakiau. Jaučiuosi kur kas labiau atsipalaidavusi. Tai nuostabus dalykas.

Mane abstulbino, kad knyga sulaukė didelio atgarsio. Ką tik išgirdau, kad ji įtraukta į Harvardo universiteto programą. O juk nebūčiau galėjusi nė svajoti, kad bus išleista, juo labiau kad ne tik mano gimtinėje, bet ir kitose šalyse. Aš paprasčiausiai norėjau, kad ji būtų išspausdinta ir atsidurtų mano rankose. Tapusi knygos autore nustojau dirbti teisininke ir rašau visą darbo dieną. Tai didžiulis privalumas. Vis dar gaunu laiškų, kuriuose žmonės man pasakoja apie savo terapiją arba prašo daktaro Rozeno telefono numerio. Esu rašytoja, ne terapeutė, bet būti kito žmogaus augimo dalimi yra privilegija. Tikiuosi, kad niekada to nelaikysiu savaime suprantamu dalyku.

Kokią žinią norėtumėte perduoti Lietuvos skaitytojams?

Sakyčiau, kad kiekvienas gali naudotis principais, kuriuos sužinojau grupėje. Jums tai prieinama, net jei neturite prieigos prie grupinės terapijos, netikite ja arba negalite sau to leisti.

Paieškokite draugo, dvasininko ar kolegos, kuriam galima patikėti savo tamsias paslaptis. Nors tai ir labai baugina, bet padeda nusimesti slegiančią naštą. Taip pat tikiuosi, kad mano knyga paskatins kuo daugiau Lietuvos psichoterapeutų imtis grupinės terapijos. Nesu psichoterapeutė, bet galbūt geriau ne priimti septynis žmones vieną po kito, o suburti juos visus kartu? Tai nebuvo knygos tikslas, bet visuomet labai noriu, kad ir psichoterapeutams būtų lengviau.

80

Jus gali sudominti HILARY JACOBS HENDEL „TAI NE VISADA DEPRESIJA“ Licencijuotos klinikinio socialinio darbo specialistės knygoje rasite žinių, kaip atrasti skausmą keliančių jausmų ištakas ir atpažinti gynybinius mechanizmus. Autorė dalijasi itin naudingu metodu – Pokyčių trikampiu, padedančiu išsikapanoti iš pasimetimo būsenos.

ANDERSAS HANSENAS „LIŪDNOS SMEGENYS“ Vienas perkamiausių švedų autorių psichiatras pasakoja apie tai, kaip žmonijos evoliucija lemia mūsų psichikos sveikatą. Autorius įkvepia optimizmo, ragindamas vertinti depresiją ir nerimą ne kaip sutrikimą, kurį reikia gydyti, o kaip galvos smegenų reakcijas į aplinkos pavojus ir dirgiklius, su kuriais reikia išmokti gyventi.

MEL ROBBINS „DUOK PENKIS SAU!“ Pasaulinio garso motyvatorės knygoje, kuri tapo „The New York Times“ bestseleriu, mokoma labai paprasto, tačiau itin veiksmingo savipagalbos būdo: kasryt žvelgiant į veidrodį sumušti delnais pačiam su savimi. Tai stiprina pasitikėjimą savimi ir leidžia įgyvendinti svajones.

81

Tikslus pjūvis Aktyvios bookstagramerės Linos BUTVIDIENĖS profesiją išduoda ir paskyros pavadinimas – Knygos pjūvis.

Aistringa skaitytoja yra... vaikų chirurgė ir į darbą visuomet nešasi knygą.

82

ir linksmos istorijos. „Kai kurios situacijos atrodo neįtikėti­ nos, bet aš, medikė, žinau, kad viskas būtent taip ir vyksta“, – juokiasi Lina. Jai patiko teismo medicinos patologo Richardo Shepherdo memuarai „Ne sava mirtimi“: „Girdėjau, kad kai ku­ riems ši knyga nepatiko, nes jaučiasi autoriaus arogancija. Bet dalis medikų iš tiesų tokie. Kodėl? Arogancija dažnam tarnauja kaip šarvas, juk tenka susidurti su daugybe skaudžių atvejų, turi reaguoti per akimirką, nepasiduoti emocijoms. Jei gydyto­ jas minkštas, mielas, nors prie širdies dėk, žmogus dažnai su­ abejoja jo autoritetu – aišku, tai negalioja vaikų gydytojams.“ Viena mėgstamiausių Linos knygų – Fredriko Backmano „Mo­ čiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“: kol kas tai vienintelis jos aptiktas romanas, kurio herojė – vaikų chirurgė, kaip ir ji pati.

Tiesa, Lina tik spėja, nes autorius užsimena, kad močiutė buvo chirurgė ir dirbo būtent su vaikais.

Jei knygos pavadinime ar aprašyme užsimenama, kad pasako­ jime dalyvauja medikas, labai tikėtina, jog tokia knyga neliks Linos nepastebėta. Taip neseniai pirkinių krepšelyje atsidū­ rė ir savo eilės laukia Leslie Wolfe trileris „Chirurgė“ ir istori­ nis Audrey Blake romanas „Mergina jo šešėlyje“, nukeliantis į XIX amžių, kai moteris negalėjo į rankas paimti skalpelio. „La­ bai smalsu ją perskaityti, dabar jau palankiau žiūrima į moteris chirurges, nors esu sulaukusi replikos: „O kada mus pagaliau gydytojas apžiūrės?“

Asmeninio albumo nuotrauka

M

„Medikai tikrai mėgsta skaityti knygas, – tvirtina Lina. – Ligo­ ninės priėmimo skubios pagalbos skyriuje paprastai dirba trijų keturių specialybių gydytojai, beveik visi į budėjimą atsineša po knygą.“ Ji niekada nepamiršta įsidėti į rankinę kokio nors romano, nors tarp medikų sklando prietaras, kad jei į darbą at­ sineši knygą, pacientų bus tiek, jog negalėsi jos net atsiversti: „Beje, neretai taip ir nutinka, ypač dažnai nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens – tai traumų sezonas, tačiau žiemą truputį ramiau.“ Lina net neabejoja, kad medikai griebiasi knygų, nes skai­ tymas – puikus būdas bent trumpam atsijungti, pabėgti nuo realybės, ypač to reikia po kokio sudėtingo atvejo, kai sunku susitvarkyti su emocijomis ir ramiai laukti kito paciento. Gal to­ dėl dažniausiai kolegų rankose ji mato fantastiką, trilerius, de­ tektyvus – tokios knygos nereikalauja ypatingo susikaupimo, veiksmas jose intensyvus, kaip ir ligoninėje, juk bet kurią aki­ mirką gali atvykti pacientas: „Pastebėjau, kad medikai dažnai skaito žiauresnius trilerius, tarkim, tokius kaip Jo Nesbø kny­ gos, kur greitas veiksmas, šiurpūs nusikaltimai – jie įtraukia ir priverčia užmiršti, kas vyksta aplink.“ Studijų metais Lina, kaip ir bene visi jos kurso draugai, tarp paskaitų konspektų ir medicininių knygų sugebėjo rasti laiko Samuelio Shemo romanams „Dievo namai“ ir „Vargo kalnas“, kuriuose autorius medikas tikroviškai aprašė, su kokiomis pro­ blemomis susiduria pradedantis gydytojas. Ir, be abejo, dažnas atsivertė bene garsiausią knygą apie mediko darbą – Axelio Munthe’ės „Knygą apie San Mikelę“.

Ką skaityti norinčiam pajusti mediko darbo kasdienybę? Lina rekomenduoja Viliaus Kočiubaičio „Gydytojai miršta kitaip“: „Labai gerai atspindi mūsų, Lietuvos, realybę. Gydytojas vaiz­ duojamas ne kaip Dievas, o kaip paprastas žmogus, kurį gali ištikti perdegimo sindromas. Realybė tokia, kad medikų trūks­ ta jau ir didžiuosiuose miestuose, gydytojai dirba labai daug.“ Apie medikus patraukliai rašo Adamas Kay, jo knygose „Dabar tau skaudės“ ir „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ – graudžios

Brrr, kaip šalta!

Ana TREŠČINA

Bet naudinga! Šalčio įtaką žmogaus organizmui ne vienus metus tyrinėjanti Danijos mokslininkė dr. Susanna SØBERG pati ilgai nesiryžo išmėginti žiemos, bet žingsnis į vandenį ją padarė žvaigžde.

D

Dabar žavią mokslininkę žino daugelis šio sveikatinimosi būdo entuziastų. Jos parašyta knyga „Žiemos maudynės. Šiaurietiškas būdas gyventi laimingiau ir sveikiau“ tapo tarptautiniu bestseleriu, kurį kaip vadovėlį patartina perskaityti prieš pradedant praktikuoti.

84

Įšokti į ledinę jūrą Susanną Søberg paskatino noras patirti organizmo naudą, kurią mokslininkė jau seniai tyrinėjo

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

ĮDOMŪS FAKTAI APIE VANDENS TEMPERATŪRĄ

• Kai vandens temperatūra žemesnė nei 15 °C, jis mums atrodo siaubingai šaltas – bado odą ir gelia kaulus.

• Jei esate labai sušilę ir neriate į 15 °C (ar šiltesnį) vandenį, dėl temperatūros skirtumo galite patirti šalčio šoką ir pradėti gaudyti orą.

Žiemos maudynių entuziastų nestinga ir Lietuvoje: jų nauda jau įsitikino fotografas ir verslininkas Marius Jovaiša, dizainerė Jurgita Januškevičiūtė, agentūros „Olive. Gyva komunikacija“ bendraturtė Agnė Grigaliūnienė

Ramūno Greičiaus ir asmeninio albumo nuotraukos

• 2–4 °C vanduo yra labai šaltas ir aktyvina kūno skausmo receptorius.

Savo knygoje pateikėte daugybę mokslinių įrodymų apie šalčio terapijos naudą. Vis dėlto kodėl vien pagalvojus apie maudynes žiemą nupurto šiurpas? Žmonės instinktyviai saugosi ne tik didelio šalčio, bet ir alinančio karščio. Tai visuomet buvo naudinga evoliucijos požiūriu, nes saugojo žmoniją nuo išnykimo. Ir ilgai užsibuvęs speige, ir po kepinančiais saulės spinduliais rizikuoji žūti, jei nerasi šiltos olos arba pavėsio. Ši protėvių patirtis užkoduota mūsų DNR, tačiau taip pat mums visiems būdingas ir noras siekti komforto. Kiek­ viena žmonių karta vis ką nors patobulina, kad gyventi būtų patogiau. Dabar pasiekėme tokį evoliucijos lygį, kad mums jau beveik niekada nebūna nei per karšta, nei per šalta. Modernus gyvenimas tapo termiškai neutralus. Negana to, daugiausia laiko praleidžiame sėdėdami.

Akivaizdu, kad tai mums kenkia, nes per pastaruosius 50 metų daugėja šiuolaikinio gyvenimo būdo ligų, depresijos ir nutukimo. Tai didelė problema, kurią galime spręsti tik prisiversdami patirti šiek tiek daugiau temperatūros kaitos sukeliamo fiziologinio streso.

Kaip danams pavyko išsaugoti stiprias žiemos maudynių tradicijas, nepaisant visų civilizacijos patogumų?

Danijoje kone kiekvienas žmogus gyvena ne toliau nei 50 kilometrų iki jūros, o dauguma dar arčiau. Taigi galima tiesiog nuvažiuoti į paplūdimį ir išsimaudyti. Tačiau ir mūsų senosios tradicijos patyrė nuosmukių. Du pasauliniai karai ir pasklidusi žinia apie nacių atliktus eksperimentus koncentracijos stovyklose, kai žydai buvo kankinami šalčiu siekiant daugiau sužinoti apie hipotermiją, gerokai nuslopino entuziazmą. Vis dėlto po truputį šalto vandens teikiama nauda buvo prisiminta. Trūko tik mokslinės literatūros, kuri pagrįstų Šiaurės šalių gyventojų įsitikinimą, kad šaltas vanduo teikia sveikatos. Dabar mokslinių duomenų apie tai, kaip dozuotas šaltis veikia biocheminius procesus, medžiagų apykaitą ir nervų sistemą, yra tikrai labai daug, bet tai tikrai dar ne pabaiga.

Kaip manote, ar prie žiemos maudynių tradicijos stiprinimo prisideda tai, kad esate patrauklus žmogus, kuriuo norisi sekti?

Nesu tuo tikra. Mano socialinių tinklų paskyra išpopuliarėjo, bet manau, kad žmones kur kas labiau domina ne išvaizda, o tai, ar žmogus atrodo sveikas. Ledo žmogumi vadinamas Wimas Hofas yra pasiekęs pasaulio rekordų, bet tai, ką jis daro,

MultiOffset FSC 90 g/m2

85

šalčio poveikį žmogaus medžiagų apytakai, bet visiškai nieko nebuvo patyrusi savo kailiu. Juk maudytis šaltame vandenyje nėra malonu, nors ir naudinga. Išlipę žmonės dreba, bet vis tiek sugrįžta vėl ir vėl. Stebėdavausi, kodėl žmonės tokie keisti? Na, o žiemos maudynių entuziastai savo ruožtu stebėdavosi, kodėl nė karto nėra manęs matę vandenyje. Gerą pusmetį ignoravau besimaudančių žmonių replikas, kad būtinai turiu pati pajusti, koks tai gėris.

labai ekstremalu, todėl gali atrodyti netinkama kiekvienam. Na, o su manimi kur kas lengviau susitapatinti – esu tokia pat, kaip ir visi kiti žmonės.

Susannos Søberg „Žiemos maudynes“ patartina perskaityti prieš pradedant praktikuoti

Kai su plačia šypsena neriate į ledinį vandenį, atrodo, kad jums visai nešalta. Ar tikrai?

Dar ir kaip šalta! Turbūt net šalčiau nei kitiems skandinavams, kurie genetiškai labiau prisitaikę prie šalčio. O aš esu maišyto kraujo – pusiau danė, pusiau šrilankietė. Gimiau ir užaugau Danijoje, bet man būdavo per šalta čia maudytis net vasarą. Ekstremalūs dalykai tikrai ne man, todėl nė už ką nebūčiau lindusi į ledinį vandenį. Daugybę kartų lankiausi vietose, kur žmonės praktikuoja žiemos maudynes, kalbindavau ir užsirašinėdavau, ką pasakoja mauduoliai, bet pati likdavau ant kranto. Buvau mokslininkė, kuri nuodugniai išnagrinėjo teoriją, tyrinėjo

Kas nutiko, kad ryžotės išmėginti tą nekenčiamą šaltį?

Kai paskelbiau pirmuosius savo mokslinių tyrimų duomenis, gavau nemažai laiškų, kuriuose žmonės siūlėsi dalyvauti tolesniuose tyrimuose.

Mane kaip mokslininkę labai sudomino ispanų šeima, pasiekusi įspūdingų rezultatų, taikydama šalčio terapiją gydymo tikslais. Šeimoje augo mergaitė, kuri dėl sunkios autoimuninės kilmės odos ligos nuolat kentė didžiulį skausmą. Kai jai buvo vienuolika ar dvylika metų, tėvai pastebėjo, kad po maudynių šaltame vandenyje dukrai palengvėja. Šeima tai praktikuoja jau daugiau nei dešimt metų, o ligą suvaldžiusi mergina dalyvauja žiemos plaukimo varžybose ir šiaip yra fantastiška asmenybė.

Asmeninio albumo nuotrauka

Papasakokite apie tą pirmą kartą, kai nugalėjote baimę.

Kadangi buvo nepaprastai baisu, mane pakvietusi šeima pasakė, kad klube paruoš pus­ ryčius ir paragino pasikviesti savo vyrą, kad turėčiau šalia artimą žmogų. Iki šiol esu labai jiems dėkinga už postūmį ir pagalbą pradedant naują mano mokslinės kelionės dalį. Tos maudynės buvo pirmosios ne tik man, bet ir mano vyrui. Na, o dabar mūsų šeimoje visi esame termalistai – aš, vyras, du mūsų berniukai, net šuo.

86

Žodis „termalistas“ daugumai dar negirdėtas.

Ką tai reiškia?

Termalistas – tai žmogus, kuris stiprina sveikatą, derindamas šalčio ir karščio kontrastą, kvėpavimo pratimus. Šis terminas atsirado kartu su mano antrąja knyga, kurią kol kas galima paskaityti tik danų kalba. Atsitiko taip, kad tai vystosi jau kaip prekių ženklas „Thermalist“.

Gal jau pats metas klausti, ką naujo apie šaltį mokslas sužinojo nuo 2019-ųjų, kai Danijoje debiutavote kaip knygos autorė?

Mokslinio darbo išvadas paskelbiau 2021-aisiais, taigi galėčiau kalbėti apie jas. Vis dėlto

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

manau, kad šalims, kurios dar neprisijaukino šalčio terapijos, „Žiemos maudynės“ yra puiki įžanga. Per ketverius metus ši knyga tapo klasika. Pateikiau daug mokslinių faktų, bet skaityti nėra labai sunku, nes pasakojau ir apie tai, ką patiria šalto vandens terapiją praktikuojantys žmonės. Gali būti, kad mano pirmoji knyga net pralenkė laiką, nes vos pasirodžiusi ji nebuvo tokia populiari kaip dabar. Iki šiol gaunu daugybę fantastiškų atsiliepimų, o Danijoje išleidus ir antrąją knygą, dažnai žmonės įsigyja jas abi kartu.

Minėjote, kad Danija yra žiemos maudynių, o ne pirties mėgėjų šalis. Taigi temperatūrų kontrastų derinimo ir jūsų tėvynainiams dar tenka mokytis?

Tikrai ne kiekvienas Danijos gyventojas namie turi sauną, bet pastaraisiais metais pirtys vis labiau populiarėja. Idealią galimybę derinti šaltį ir karštį turi maudynių klubo nariai, nes beveik visi klubai įsirengia saunas. Buvau parengusi programą norintiesiems išmėginti šalčio ir šilumos terapiją, ji sulaukė labai didelio susidomėjimo. Tikslaus dalyvių skaičiaus nežinau, bet labiausiai mane nustebino, kad sulaukiau instruktorių, gydytojų, viešbučių ir SPA centrų atstovų. Pagalvojau: ei, žmonės, kas čia darosi? Šie kursai juk ne jums skirti! O jie visi dėkojo ir teiravosi, ar bus daugiau. Tad man teko grįžti prie idėjos, kurią kažkada padėjau ant lentynos, nes atrodė, kad bus per daug darbo įgyvendinant. Mėgstu, kad būtų padaryta tobulai, o tai pareikalauja laiko ir energijos. Vis dėlto ryžausi ir nuo šio vasario pradedu rengti kursus profesionalams, kad jie galėtų tapti naujojo metodo instruktoriais.

Kokie jūsų šeimos žiemos maudynių įpročiai?

Maudytis mums labai patogu, nes gyvename vos penkios minutės kelio nuo jūros. Tačiau man teko prisiversti ir ilgai užtrukau, kol pripratau reguliariai praktikuoti. Į vandenį brendu tik avėdama specialius batelius, nes ne tik šaltas, bet ir tamsus vanduo man kelia šiurpą – bijau to, kas gali būti ant dugno. Dažniausiai einame maudytis kartu su vyru. Galiu pasakyti, kad jis drąsesnis už mane. Nors apskritai žiemos maudynes dažniau praktikuoja moterys. Ypač ši tendencija ryški Jungtinėse Valstijose ir tose šalyse, kur klimatas šiltesnis arba nėra žiemos maudynių kultūros. O ten, kur šalčiau, vyrų ir moterų santykis daugmaž vienodas.

MultiOffset FSC 90 g/m2

ŽIEMOS MAUDYNIŲ NAUDA • Kai paneriame į ledinį vandenį, patiriame šalčio šoką. Jis priverčia plūstelėti endorfinus, kurie veikia kaip džiaugsmingas svaigulys.

• Svarbiausia pradėti maudytis ne vienam, o kartu su vienu ar keliais bendraminčiais. Maudynės su kitais suteikia ramybės ir saugumo jausmą, be to, daug smagiau ką nors daryti kartu su kompanija.

• Protas maudynes šaltame vandenyje suvokia kaip gyvybei gresiantį pavojų ir reikalauja visiško susitelkimo. Tuomet tiesiog neįmanoma galvoti apie kitus dalykus, o toks patyrimas – didelis pranašumas. Pati gamta padaro tai, ką geriausiai moka, – priverčia būti čia ir dabar.

• Dėl suaktyvėjusios šilumos gamybos sudeginama daugiau kalorijų – manoma, kad už tai atsakingas nedaug kam žinomas, bet labai svarbus audinys – rudieji riebalai.

• Praktikuojant šalčio terapiją įgyta valia ir ištvermė pravers ir siekiant kitų tikslų, pavyzdžiui, jei norėsite numesti svorio, pradėti bėgioti ar užsiimti kita sporto šaka.

Ar jūsų vaikams maudynės yra privalomos?

Mūsų sūnūs prisijungia, kai patys to nori. Sauną vaikai mėgsta labiau nei šaltą vandenį, bet įprotis vis tiek formuojasi – kartą per mėnesį jie ir išsimaudo, tiesa, jaunėlis tai daro dažniau.

Ką patartumėte tiems, kurie vis dar nesiryžta žiemos maudynėms?

Visuomet sakau: darykite, ką galite. Mačiau ir jau pripratau prie įvairiausių interneto kvailysčių, tarkime, prie teiginių, kad panardinus veidą į dubenėlį su šaltu vandeniu gaunamas toks pats efektas kaip ir panirus visu kūnu į eketę.

Nekomentuoju tokių teiginių, tik papurtau galvą ir nusijuokiu. Nesu interneto policininkė, ne mano darbas neigti įvairius prasimanymus, kurie neturi mokslinio pagrindo. Veido procedūra su ledukais suteikia žvalumo – jei to ir siekiate, tuomet viskas gerai. Vis dėlto negalima nė lyginti naudos, kurią gauname aktyvindami viso kūno receptorius su tuo nedideliu kiekiu receptorių, kurie yra veido srityje. Jei nėra galimybės pasinerti į šaltą jūrą, ežerą ar tvenkinį, palįskite po šaltu dušu. Jei negalite naudotis sauna, gerai bus ir vien tik maudynės. Arba atvirkščiai – vien tik pasikaitinkite kartą per savaitę. Bet kuriuo atveju tai bus geriau, negu iš viso nieko nedaryti.

87

Sparkso milijonai

Karolina MASAITYTĖ

Jameso Quantzo nuotrauka

Jis buvo nekilnojamojo turto ir telefoninės prekybos agentu, dirbo farmacijos įmonėje. Tačiau tikrasis Nicholo SPARKSO pašaukimas – rašyti ir puikiai parduoti romanus apie meilę.

88

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

M

„Mano knygas gali išrašyti kaip vaistus nuo liūdesio, – išskirtiniame interviu žurnalo Knygos.lt skaitytojams tvirtino 58-erių rašytojas. – Svarbiausia jų sudėtinė dalis – vilties jausmas.

Gyvenimas sunkus: pakilimai ir nuosmukiai, geri ir blogi laikai. Meilė ir išsiskyrimas, mylimi žmonės ir jų netektis... Sunku gyventi be vilties.

Savo knygose rašau apie jausmus, meilę, netektį ir viltį. Mano mėgstamiausias autorius ir įkvėpimo šaltinis – Stephenas Kingas. Rašydamas jis visada turi galvoje, kad istorija privalo sudominti skaitytojus. Ir aš laikausi šios nuostatos, nors, žinoma, mūsų žanrai labai skiriasi.“ Ką tik lietuviškai pasirodžiusi „Svajonių šalis“ – tai jau dvidešimt trečias rašytojo romanas.

Ir šios knygos, ir kiek anksčiau išėjusių „Paskutinio noro“ bei „Sugrįžimo“ ekranizacijos teisės jau parduotos, kaip ir naujausio anglų kalba išleisto romano „Counting Miracles“ („Skaičiuoti stebuklus“). Į ekraną sėkmingai perkelta gera pusė Sparkso kūrinių – jei skaičiuotume televizijos filmus, bent trylika. Paradoksas, bet nuožmiais ir išskaičiuojančiais laikais stiprios meilės istorijos, kurios dažniausiai klostosi nuostabių Šiaurės Karolinos gamtovaizdžių fone, pašėlusiai paklausios. Romanai išversti į pusšimtį kalbų, visame pasaulyje parduota 105 milijonai egzempliorių. Ekranizacijose, kurias jis pats dievina ir lygina su muzika, vaidina garsiausi mūsų laikų aktoriai. Penkiolika knygų yra atsidūrę „The New York Times“ populiariausiųjų sąrašo viršūnėje, o jų kūrėjas dažnai patenka į „Forbes“ brangiausių autorių sąrašus, nors ir gerokai atsilieka nuo didžiojo dešimtuko, kurį vainikuoja Joanne Rowling milijardas.

Sparkso turtas vertinamas 40 milijonų dolerių.

Garsus rašytojas, kuriam šlovės pavydėtų ne viena Holivudo žvaigždė, visai žemiškai tebegyvena Niu Berne, kur atsikraustė prieš trisdešimt metų. Čia vyksta ir pirmojo romano „Užrašų knygelė“ veiksmas, iš čia į saulėtąją Floridą ištrūksta „Stebuklų šalies“ veikėjas. Pats kūrėjas irgi mėgsta keliauti – per pastaruosius dešimt metų aplankė daugybę vietų, pamatyti kuo daugiau pasaulio kampelių tapo jo aistra.

Jį priimta vadinti paskutiniu XX ir XXI amžių romantiku, nors skaitytojai, vertinantys jausmingas ir svajingas Sparkso knygas, išskiria jas iš įprastų lengva ranka tiražuojamų meilės romanų. Rašytojo jausmų istorijos stiprios, nuoširdžios ir atpažįstamos, o jis pats mano, kad jo istorijų paslaptis – emocijos, kurių pritrūksta kasdienybėje.

MultiOffset FSC 90 g/m2

Galima nebent priminti, kad iki šiol romantiškiausiu laikomas pirmasis jo romanas „Užrašų knygelė“ pasirodė dar ano šimtmečio pabaigoje. Dar knygai neišėjus, literatūros agentė Theresa Park pardavė romano ekranizacijos teises „Time Warner Book Group“. Milijonas dolerių – tada pasakiška suma – leido rašytojui liautis prekiavus vaistais, persikelti į Šiaurės Karoliną, nupirkti tuometei žmonai Cathy tikrą vestuvinį žiedą – susituokę ką tik universitetą baigę vakarykščiai studentai negalėjo išlaidauti, deramų piršlybų ponia Sparks sulaukė tik po septynerių metų. Kaip ir gražių žodžių, kuriais Nicholas mielai dalijosi su žurnalistais. „Nežinau, kur mus nuneš gyvenimas, bet noriu būti su tavimi“, – sakė jis.

Deja, nei graži istorija, nei penkios atžalos, nei viso pasaulio moteris kerintys meilės siužetai neišgelbėjo jųdviejų santuokos. Nors dangus mato – abu stengėsi. Dar porą metų prieš skyrybas ponas ir ponia Sparksai „People“ žurna-

Nicholo Sparkso romanai išversti į penkiasdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota 105 milijonai egzempliorių, net du trečdaliai jų – rašytojo gimtosiose Amerikos Valstijose

89

Mano knygas gali išrašyti kaip vaistus nuo liūdesio.

Tikroviškos Nicholo Sparkso istorijos paperka nuoširdumu

Norite pasivaikščioti ten, kur ir „Svajonių šalies“ veikėjai? Atostogoms pasirinkite Sen Pito paplūdimį

90

© SHUTTERSTOCK

listams pasakojo, kaip užvis labiausiai vertina santuokinius ryšius, išeina pasivaikščioti ir atostogauja ar bent keliskart per metus keliauja vieni. Deja, 2015-aisiais ketvirtį amžiaus gyvavusi sąjunga iširo. Rašytojas santūriai priimtą sprendimą pavadino sunkiu, kalbėjo apie išsaugotą draugystę, tarpusavio pagarbą ir jungiančią meilę vaikams. Jis pabrėžia, kad skyrybos – asmeninis reikalas, ir tik pokalbyje išsitaria, kad mėgsta leisti laiką su suaugusiais vaikais: išaugino tris sūnus ir dvynes, kurioms jau dvidešimt vieni.

Galima įtarti, kad poros meilės ir išsiskyrimo istorija aprašyta kurioje nors iš pastarųjų Sparkso knygų. Interviu autorius sako, kad dažnai pasitelkia savo ir aplinkinių patirtį. „Manau, šis tikrumas persiduoda ir skaitytojui: mano istorijos pagrįstos kasdieniu nuoširdumu, todėl žmonės tapatinasi su veikėjais ir jų troškimais...

Stengiuosi perteikti visas paprastų žmonių patiriamas emocijas, kad skaitytojai galėtų atpažinti savo pačių džiaugsmą, sielvartą, aistrą, prisirišimą ir netektį“, – svarsto rašytojas, kaip ir „Svajonių šalies“ veikėjas muzikantas Kolbis, išmėginęs kelias specialybes, tačiau kaskart grįždavęs prie rašymo. Šią veiklą jis pamėgo dar vidurinėje mokykloje, tačiau pirmuosius tekstus, kurių taip ir nepaskelbė, laikė bandomaisiais rašinėliais prieš rimtą darbą. Išleisti ryžosi tik negrožinę knygą, pasakojančią apie indėnų lakotų dvasinius tikėjimus ir praktikas; per pirmuosius metus ji pasklido 50 tūkstančių vienetų tiražu, toli gražu neprilygstančiu nūdieniams Sparkso milijonams.

Gerbėjos visame pasaulyje nerimavo, kaip skyrybos paveiks rašytojo kūrybą, – jis ne sykį Cathy, buvusią paskolų bendrovės vadybininkę, buvo pavadinęs savo mūza. Tačiau net likęs be mūzos išsaugojo ypatingą darbštumą: pats pasakojo, kad iki pietų rašo romaną, paskui kiek pailsi, tada dirba su scenaristais ir prodiuseriais. Laikydamasis griežtos dienotvarkės ir gali kasmet parašyti po knygą.

Paskutinis romantikas – ne tik labai dalykiškas vyras, bet ir labdarys: 2008 metais paaukojo beveik 900 tūkstančių dolerių naujam lauko bėgimo takui Niu Berno vidurinėje mokykloje įrengti, savanoriavo kaip treneris – paauglystėje buvo perspektyvus bėgikas, gavo sporto stipendiją ir svajojo apie olimpines žaidynes, bet rimta trauma sukliudė. Dar 10 milijonų skyrė privačiai mokyklai, finansuoja Notr Damo universiteto kūrybinio rašymo programos, kurią pats andai baigė, stipendijas ir stažuotes.

Kur reikėtų apsilankyti jo knygų gerbėjoms (ir gerbėjams) iš Lietuvos, norintiems pasivaikščioti romanų herojų pėdsakais? „Dauguma mano istorijų klostosi Šiaurės Karolinoje, kur pats gyvenu.

Be to, kone kasmet pramogauju Sent Pito paplūdimyje, kur vyksta „Svajonių šalies“ veiksmas.

Floridoje visada apsistoju viešbutyje „Don CeSar“ (jame apgyvendinau ir Morganą su draugėmis).

Tikiuosi, romano gerbėjos įvertins ten praleistas valandas, kurias pats labai branginu. Skaitytojos (ir skaitytojai) galėtų pereiti Kolbio ir Morganos pėdomis plaukiodami kajakais, klajodami po Salvadoro Dalí muziejų, leisdami laiką paplūdimyje ir, žinoma, klausydamiesi muzikos!“ Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

Keturios lietuviškos meilės novelės prabangioje dovanų dėžutėje – šilumos išsiilgusioms širdims.

4 TAIP

REKOMENDUOJU, jei jums norisi nukristi į minkštus patalus, prisikirsti nepadoriai daug saldumynų, BET arba laikotės dietos, arba iki darbo dienos pabaigos liko neišmatuojamai ilgos valandos – IMKIT kažkurią iš novelių kavos pertraukėlės metu nė nesvarstydami.

Ir cukraus kiekis kraujyje pakils, ir gyvenimo meilės venos supulsuos, ir nuotaikos likučiai pargrįš namo.

Viktorija Pelėdos skaitiniai

meilės romanams ILONA MADELAINE: „Tai – komforto literatūra.

Labiausiai man patinka, kad nepaisant to, kokių problemų turi veikėjai, knygos pabaigoje viskas bus gerai.“

ASTA JOLANTA MIŠKINYTĖ: „Savotiška sielos terapija. Sunkiais gyvenimo momentais šviesios istorijos labai padeda užsimiršti ir vėl pradėti tikėti, jog ir tu gali būti laimingas.“

TYLA AUDROJE: „Kaip šilta antklodė šaltuoju metų laiku. Gali užsikurti židinį, susiraityti ant sofos, užsikloti puriu pledu ir jaukioje šviesoje atsiversti naują knygą, su kuria persikeli į visai kitą pasaulį“.

DONATA KONTENIENĖ: „Lengviausias būdas pabėgti nuo realybės. O kad kiltų toks noras, nebūtinai turi ko nors trūkti. Nejaugi fantastikos mėgėjams trūksta kosminių laivų ir ateivių?“ MultiOffset FSC 90 g/m2

BALTO meilės istorijos

Karščiausia naujiena Vilniaus knygų mugėje

Susipažinkite su Raminta Bekešiūte, kuri patogų darbą biure nuo aštuonių iki penkių savo noru iškeitė į psichologinių ir fizinių išbandymų kupiną tarnybą kariuomenėje. Kol jos draugės gimdė vaikus, ji devynis mėnesius paskyrė Tėvynei. „Mergina buvo raminta, bet nenuraminta. Būtent taip apibūdinu save ir savo vardą sieju su neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu.

Raminta Bekešiūtė. Per pastaruosius devynis mėnesius savo pavardę girdėjau dažniau nei vardą, tad pati kartais nustembu, kai nepažįstamiesiems prisistatau pavarde, o ne vardu“, – sako R. Bekešiūtė.

Savo devynių mėnesių išgyvenimus ji sudėjo į knygą „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“, kuri pirmą kartą pasirodys lentynose Vilniaus knygų mugėje. „Mano knygoje daug sarkazmo ir nuoskaudų. Ašarų, džiaugsmo ir, žinoma, keiksmažodžių. Nes tai buvo vienintelis mūsų emocijų išraiškos būdas – keiktis“, – autorė trumpai apibūdina savo knygą „Devyni mėnesiai kariuomenėje. Be pagražinimų“.

idomus faktai: Geriausias į kareivines atsivežtas daiktas – kojų pudra.

Nusipirkto kompaso taip ir nepanaudojo.

Kone kasnakt pabusdavo lygiai 3.30 val. ryto ir tyliai suvalgydavo šokoladinį batonėlį.

Vaikščiojimą teko kuriam laikui pamiršti. Reikėjo visur bėgti.

Vadai vos per 24 valandas įkalė į galvą, jog ginklas nuo šiol – neatsiejama kūno dalis.

„Visa kuopa rikiuojamės lauke. Rikiuotėje stovime laisvai. Vadas išdidžiai su pasimėgavimu ištaria mano pavardę: „Bekešiūte, staigiai bėgi valyti dulkių nuo savo lovos rėmo.“ Bėgdama laiptais į kuopą, užnugaryje girdžiu komandą „ATSISPAUDIMŲ PADĖTĮ UŽIMT“.

Sukyla ir stresas, ir adrenalinas. Nors nesu tikra, ar jau skiriu šiuos du savo pojūčius. Galvoje dvi mintys: „Mane keikia visa kuopa“ ir „Padaryk tai kuo greičiau, Bekešiūte.“ Rakinu spintelę, ieškau drėgnųjų servetėlių, vis dar nesu įsiminusi daiktų laikymo tvarkos spintelėje. Valau. Trenkiu servetėles į giliausią spintelės kampą, ją užrakinu ir puolu laiptais žemyn. „Tamsta grandini, laikinoji jaunesnioji eilinė Bekešiūtė, leiskite stot į rikiuotę“, – virpančiu balsu vos išlemenu. Matau, kaip Klimas su Žuliu man merkia akį ir šypsosi. „Gerai, – pagalvoju, – nepyksta.“ Jaučiu, kad Klimas ir Žulys ima man patikti, jie faini bičiukai.“

© Juras Stasiūnas

Po tarnybos 6 kilometrus nubėga greičiau, nei prieš tarnybą įveikdavo 3 kilometrus.

Knygos pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d. (sekmadienį) 14 val. 5.1 salėje.

Autorė prie leidyklos „Terra Publica“ stendo 5.A07 su parodos dalyviais susitiks: Vasario 23 d. (penktadienį) 16–17 val.

Vasario 24 d. (šeštadienį) 15–16 val.

Vasario 25 d. (sekmadienį) 15–16 val.

Grožinės literatūros naujienos suaugusiesiems Leidyklos „Terra Publica“ stendo su paryžietšku salonu ieškokite 5 salėje,

„The Sunday Times“ bestseleris

Amazon.com bestseleris Nr. 1

Laikraščių mergaitės

Išgyvenę

Alex Smith Vertė Ligita Karsbo

5.A07

„Spiegel“ bestseleris

Mergina melsva suknele

Lucy Clark Vertė Daumantas Gadeikis

Alena Schröder Vertė Indrė Dalia Klimkaitė

Vilniaus knygų mugės naujienos vaikams ir jaunimui Leidyklos „Debesų ganyklos“ stendo su Danos kiosku ieškokite 4 salėje,

3+ metų

3+ metų

4.08

7+ metų

Knygos leidimą finansuoja Europos Sąjunga pagal programą „Kūrybiška Europa“.

Kai mano tėtis tapo krūmu

Na ir kas?

Sonia Coudert Iliustravo Grégoire Mabire Vertė Asta Bieliauskaitė

Joke van Leeuwen Vertė Birutė Avižinienė

Domas ir Tomas.

Mokyklos detektyvai

7+ metų

10+ metų

PIRMAS ŽAIDIMAS!

BESTSELERIO AUTORĖ

Tomas Dirgėla, Vytautas Kandrotas Iliustravo Rytis Daukantas

Klanų kariai. Ugnis ir ledas Erin Hunter Vertė Danguolė Žalytė

Dramblys ant delno

Selemonas Paltanavičius Iliustravo Reda Tomingas

10+ metų

Smagi kelionė per Lietuvą Kristina Šerkšnienė

Santi U nuotrauka

Pagrindinės britų istorinių romanų autorės Philippos GREGORY herojės – moterys.

Ir ne tik tos, kurių kraujas mėlynas.

Ne tik karalienių metraštininkė

Karolina MASAITYTĖ

94

Mintis popieriuje prasideda nuo prisilietimo.

S

SOSTŲ KARAI BE DRAKONŲ

Apie Gregory romanus „Karalienės sesuo“ ar „Baltoji karalienė“ girdėjo net tie, kurie neskaitė penkiolikos tomų Tiudorų ir Plantagenetų ciklo.

2008 metų ekranizacija „Karalienės sesuo“ su Scarlett Johansson, Natalie Portman ir Ericu Bana uždirbo dukart daugiau, nei kainavo. ­2013-ųjų BBC serialas „Baltoji karalienė“ nominuotas „Emmy“, lyginamas su „Sostų karais“ (ir lygiai taip pat kaltinamas nutolęs nuo literatūrinio šaltinio). Prieš šešerius metus pasirodęs tęsinys „Baltoji princesė“ laikomas geriausia Gregory ekranizacija.

Gregory knygos apskritai kaip reta vaizdingos ir perkeltinos į ekraną, nors autorė nuolat pabrėžia, kad rašo prisilaikydama įvykių. Ir viename iš interviu leidiniui „The Canberra Times“ prisimena, kaip kartą „Sostų karų“ tėvas George’as Martinas juokais apkaltino ją pasisavinus jo medžiagą. Abu autoriai šmaikštavo: Martino „Ledo ir ugnies giesmė“ įkvėpta tų pačių Rožių karų, išmaitinusių ir daugybę Gregory siužetų.

Savo ruožtu Martinas yra sakęs, kad kolegės atskleisti nevaržomi Henriko VIII dvaro intymūs įpročiai persikėlė į jo Vesterosą. Tiesa, nė vienoje Britų ordino komandorės (rašytoja ir labdarė juo įvertinta prieš dvejus metus) knygoje nesutiksi drakonų ar kitų pramanytų padarų – užtat gali būti tikras dėl istorinės tiesos.

Anot autorės, kiekvienam romanui reikia maždaug metų kruopštaus tyrimo ir dar pusmečio rašymo, ieškant atsakymų į konkrečius klausimus, kurie iškyla sėdus prie popieriaus lapo.

Toks skrupulingas darbas žavi. Juolab Gregory tvirtina nerašanti nei istorinės fantastikos, nei istorinių meilės romanų. Ir nė neskaito tokių knygų. Kiti autoriai gali elgtis su praeitimi kaip panorėję, bet pačiai patinka nenukrypti nuo įvykių.

Rašytoja istoriją pamėgo universitete. Mokyk­ los laikais vos išlaikė šio dalyko egzaminą – istorijos nekentė kaip ir geografijos. Baigė žurnalistikos koledžą, porą metų sukosi „Portsmouth News“ laikraščio redakcijoje, dirbo vietos radijuje. Galiausiai Sasekso universitete pradėjo gilintis į anglų literatūrą. Tačiau privalomas istorijos kursas taip sužavėjo, kad galiausiai pati tapo diplomuota istorike, vėliau Edinburgo universitete apsigynė daktaro disertaciją. „Istorija atsako į visus egzistencinius gyvenimo klausimus ir visko išmoko“, – neabejoja ji.

Studijuodama doktorantūrą Edinburge, ji parašė pirmąjį vėliau graibstyte išgraibstytą romaną

MultiOffset FSC 90 g/m2

„Wideacre“ („Vaidekeris“). Ir nulėmė savo, kaip metraštininkės, likimą. Gregory nuo seno traukė Tiudorų dinastija, ypač domino rūmų moterų, dažnai vaidinusių nematomą, bet svarbų vaidmenį politikoje ir visuomenėje, likimas: atstumtos ar engiamos jos veikėjos rasdavo būdų, kaip įtvirtinti savo galią ir valią. Ji grąžino sudėtingą ir prieštaringą reputaciją Henriko VIII žmonai Anai Bolein, neretai vaizduotai kaip gašlaus vyro ir intrigantų giminaičių auka. Ir ištraukė į dienos šviesą daugelio primirštus ar net negirdėtus istorinių veikėjų moterų vardus. Plantagenetai, Tiudorai ar Stiuartai istorikei rašytojai artimi kaip kokie kaimynai.

Ji pati gyvena Lesteršyre su dukra, žentu, anūkais ir airių seteriu. Ir toliau pasakoja istorijas.

Pirmoji trilogijos „Fairmile“ knyga. Tai – vienos šeimos saga, kuri prasideda XVII amžiaus Anglijos pelkynuose, vėliau nukelia į Italiją bei Ameriką, ir atskleidžia, kaip paprasta moteris gali pradėti dinastiją ir kurti istoriją.

Nuožmių intrigų dėl sosto įkaitės – trys karališko kraujo seserys. Džeinė Grei Anglijos karaliene buvo vos devynias dienas, apkaltinta sąmokslu ir nuteista mirti. Jaunesnė sesuo Ketrina Grei ištremiama. Jaunėlė nykštukė Marija Grei mokosi tapti nematoma ir išlikti karalienės Elžbietos dvare.

NEMATOMOS DIDVYRĖS Neseniai lietuviškai pasirodęs romanas „Potvyniai“ – pirmoji trilogijos „Fairmile“ knyga. Jos fonas neišeina iš apyvartos per visus žmonijos gyvavimo metus: šalį krečia kruvinas pilietinis karas, neramu net atokiausiuose kampeliuose. Įtarūs kaimynai stebi vieni kitus: ar tik kas nors neparodys palankumo nuverstam karaliui. Žolininkė ir pribuvėja Alinora – visais laikais reikalinga ir kartu mirtinai pavojinga profesija – ypač 95

rizikuoja. Žmonės plaka liežuviais, o peno gandams nestinga: ar tik jos grožis nėra šėtono dovana? Gal ir vyras dingo norėdamas išsivaduoti iš sutuoktinės kerų? Ir už kokius pinigus našlė ar gyvanašlė nusipirko valtį?! Pakanka vien įtarimo ir raganų teismo, kai būti išteisintai ar nuteistai – vienodai prapultis. Moteris stengiasi niekam neužkliūti ir nieko neužrūstinti, nes prasčiokės gyvybė XVII amžiuje verta dar mažiau nei princesės. Jei iš tiesų – ne tik XVII amžiuje. Rašytoja primena, kad į istorijos pamokas žmonija linkusi žvelgti pro pirštus: „Liūdna, bet niekur nedingo įprotis smurtauti prieš moteris, įprotis joms mokėti mažiau, neatlyginti už nematomą darbą, kurį dauguma iš mūsų atlieka šeimose.“ Nenuostabu, kad vyrus, ir ne tik specialistus, erzina bandymas pažvelgti į praeitį kitomis akimis. Tačiau Gregory dažniau giriama už istorinį tikslumą ir įtraukiančius pasakojimus, įvertinta daugybe apdovanojimų, tarp jų – Sandraugos rašytojų premija ir telekomunikacijų bendrovės „Orange“ apdovanojimu už grožinę kūrybą. Pati autorė sako, kad suderinti tiesą ir knygos populiarumą visai paprasta – žmonėms patinka istorine tikrove pagrįsti tekstai, o tiesa kartais nuostabesnė už pramaną.

Autorės žodžiais, vyrų istorijos per visą žmonijos istoriją pasakoja apie didvyrius, kurie imasi išskirtinių žygių. Tačiau moterys elgiasi išskirtinai kone kiekvieną dieną. Neįtikėtinu atkaklumu ir gyvumu apdovanotos Gregory veikėjos net nelygiomis sąlygomis sugeba sėkmingai vadovauti verslui ir auginti vaikus. Dėl to jai ypač brangi trilogija „Fairmile“ – „Potvyniai“, „Dark Tides“

96

Vienas žinomiausių Philippos Gregory romanų „Karalienės sesuo“ virto filmu, pagrindines herojes įkūnijo Scarlett Johansson ir Natalie Portman

(„Tamsiosios bangos“) ir „Dawnlands“ („Aušros žemė“), prasidedanti XVII amžiaus Anglijos pelkynuose, nukelianti į Londoną, Italiją, net Ameriką ir atskleidžianti, kaip paprasta moteris gali pradėti dinastiją ir kurti istoriją. Juolab veiksmas apima XVIII amžių – Gregory daktaro disertacijos laikotarpį, kurį ji mėgsta ir puikiai išmano.

35 knygų (neskaičiuojame vaikiškų leidinių ir mokslinio veikalo „The Women of the Cousins’ War“ („Pusbrolių karo moterys“), pasakojančio apie tris garsias Rožių karo epochos veikėjas) autorė neketina sustoti. Praėjusių metų spalį ji grįžo prie negrožinės literatūros – pristatė knygą „Normal Women“ („Paprastos moterys“), perrašančią devynis šimtus Didžiosios Britanijos metų lūpomis tų, kurios iki šiol stokojo balso. O ateinančiais metais ketina debiutuoti kaip dramaturgė, pasiryžusi grąžinti gerą vardą nepelnytai apjuodintam karaliui Ričardui III – papasakoti apie riterišką, ištikimą ir ypatingų moterų (kaip be jų?) apsuptą monarchą, kurį apšmeižė Williamas Shakes­peare’as. Pustrečios valandos pjesė „Richard, My Richard“ („Ričardai, mano Ričardai“) bus pristatyta Šiaurės Preskoto Shakespeare’o teatre.

MEILĖ LYG IŠ ROMANO Gali būti, kad žanro pokyčius įkvepia dar sykį pasikeitęs pačios rašytojos gyvenimas: prieš porą metų ji išsiskyrė su trečiuoju vyru Anthony Masonu, su kuriuo praleido dvidešimt metų. Jų jausmų istorija papuoštų jos pačios romaną – kadaise išvydusi Anthony ji išsyk pametė galvą. „Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, bet, savo nuostabai, įsimylėjau tą pačią akimirką, vos tik susitikome“, – pasakojo ji „Gazette & Herald“ žurnalistei Maxine Gordon. Tačiau tada abu jie buvo įsipareigoję ir vėl susiėjo tik po gerų trijų dešimtmečių. Ir iškart tapo daugiavaikiais: Philippa išaugino dukrą ir sūnų, Anthony – taip pat keturių vaikų tėvas.

Gregory prisimena tada ir supratusi, kad galima pradėti iš naujo – nesvarbu, kokio amžiaus būtum.

Ir lygina savo istoriją su romanu „Baltoji karalienė“, kurio veikėja Elžbieta Vudvil, ištekėjusi už Eduardo IV, suvienijo Lankasterių ir Jorkų gimines. Kilminga našlė iš Lankasterių susuko galvą Jorkų karaliui – juodu greitai pamilo vienas kitą ir slapta susituokė vos po keturių savaičių pažinties, susilaukė dešimties vaikų. Philippa šventai įsitikinusi, kad ši jungtis buvo nulemta tikros meilės.

Kaip ir jos sąjunga su Masonu, dovanojusi jiems ilgus ir gerus metus nuostabiame Jorkšyro ūkyje, kur pasaulį išvydo garsiausios jos knygos.

1.2 salė

5.1

Konferencijų

salė

1.2 salė 1.3 salė

97

istorinis

KOTRYNA knygų mugės JOGAILAITĖ susitikimAs

ROžĖs IR Akmens kARALIenĖ

•

Eva Mattsson. Nuotrauka © Tony Oldenberg

su eva mattsson

Kodėl pasirinkote tokią knygos temą?

Kuo Kotryna Jogailaitė Jus sudomino?

Kuo ši asmenybė reikšminga Švedijai?

Kaip meno istorikė, jau daugelį metų labai domiuosi Renesansu – laikotarpiu, stiliumi ir idėjomis. Tai permainų Europoje metas, kai karališkieji rūmai užima savo pozicijas, nuolat keičiasi sienos. Šiai epochai būdingas karūnos idealas. Šeimos, kurioms pavyksta įgyti ilgalaikę ekonomikos, ginklų, bažnyčios kontrolę ir kurios išlaiko karūną šeimoje, įgyja didelę galią – tokiu būdu susikuria galingos dinastijos, tokios kaip Sforcų, Jogailaičių, Habsburgų ir Vazų. Jos rūpinasi savo galia ir išskirtinumu, ir demonstruoja tai įspūdingais rūmais, kultūra ir t. t.

Gyvenu Vadstenoje, mažame miestelyje, kuriame stovi fantastiška Vazų epochos pilis. 2008 m. iš Švedijos nacionalinės nekilnojamojo turto valdybos gavau užduotį ištirti pilies architektūrą ir unikalias vertybes. Istoriniuose aprašymuose visada minima, kad pilį pastatė karalius Jonas III. Tyrinėdama pastebėjau kai ką daugiau, ir mano susidomėjimas Kotryna Jogailaite išaugo. Ypač kai supratau jos kaip istorinės asmenybės reikšmę Sforcų ir Jagailaičių šeimoms. Tuo metu man ir kilo mintis parašyti Kotrynos Jogailaitės biografiją.

98

Kuo karalienė iš Lietuvos buvo svarbi Švedijai ir visai Europai?

Istorija negailestinga moterims... Tačiau šios moters įtaka pranoko epochą ir neblėsta Europoje iki šių dienų. Kotryna Jogailaitė – Lietuvos ir Lenkijos princesė, Švedijos karalienė, sujungusi trijų dinastijų galią ir iš Vilniaus į tuomet agrarinę ir atsilikusią Skandinavijos šalį atnešusi Europos kultūrą – nuo meno ir gastronomijos iki mūrinių pilių.

Pasinaudodama savo karališka kilme ir tarptautiniais ryšiais, Kotryna padarė lemtingą įtaką istoriniams įvykiams. Knygų mugės naujienoje – gausiai iliustruotoje ir daugiau nei 5 metus tyrinėtoje studijoje „Kotryna Jogailaitė. Rožės ir akmens karalienė“ pirmą kartą bus atskleista tikroji Švedijos karalienės biografija, o su žymiąja autore Eva Mattsson bus galima susitikti Vilniaus knygų mugės metu, leidybos namų „Obuolys“ stende. Knygos pristatymas – vasario 23 d. 13.00 val. 5.3 salėje.

Prieš 15 metų Kotryna Jogailaitė Švedijoje buvo palyginti nežinoma karalienė. Ir apskritai nebuvo parašyta jokia jos biografija. Apie ją buvo galima rasti tik kelias grožinės literatūros knygas, kurios tebuvo romantizuoti pasakojimai. Deja, moterys istorijoje aprašomos per jų emocijas ir asmenybę, tačiau dažnai remiamasi netiksliais duomenimis.

Moterų veiksmai istorikų nebuvo aprašomi – priešingai nei vyrų, kurių biografijose gausu konkrečių veiksmų, o informacija apie jausmus aptinkama retai. Nusprendžiau pasidomėti Kotrynos Jogailaitės gyvenimu, tuo, ką ji nuveikė, ir jos svarba politiniame žaidime. Norėjau papasakoti istoriją, kuri dar nebuvo papasakota. Kuo daugiau radau šaltinių, tuo surinkta informacija darėsi įdomesnė, išryškėjo Kotrynos Jogailaitės, kaip Švedijos Renesanso karalienės, istorinis paveikslas.

Kuo ypatinga buvo kilmingųjų santuoka tais laikais, kai gyveno Kotryna Jogailaitė?

Ar dažnai ji būdavo paremta nauda ne tik šeimoms, bet ir valstybėms?

Kilmingųjų dinastijų atstovai, norėdami išlaikyti ir plėsti savo teritorijas, turėjo atidžiai rinktis sutuoktinius, nes nuolat vyko kova dėl geografinių teritorijų, ypač apimančių prekybos kelius ir strategiškai svarbias vietoves. Renesanso laikais

santuokos buvo naudojamos kaip aljansų sutarčių dalis, siekiant užmegzti ilgalaikę prekybinę partnerystę ir palaikyti taiką tvirtose sąjungose.

Geriausias pavyzdys – Maksimilianas I. Jo šūkis Habsburgų valdžioje buvo: „Tegul kiti kariauja, o tu, laimingasis Habsburge, vesk!“ Taip jis per kelių kartų santuokas padidino Habsburgų galią.

Kunigaikščio Jono ir Žygimanto Augusto derybos dėl Jono vedybų su Kotryna istoriniuose šaltiniuose vadinamos „vedybų prekyba“.

Tai rodo, kad į santuoką buvo žiūrima kaip į prekybos susitarimo dalį. Tuo metu prieš santuoką moteris turėjo savo artimiausią vyriškos lyties giminaitį globėją, jis jos vardu spręsdavo viską, kas susiję su santuoka ir pinigais. Kai ji ištekėdavo, sprendimus priimdavo jos vyras. Taigi labai daug kas priklausė nuo moters ir globėjo santykių.

Būtent toks likimas laukdavo visų moterų tuo laikotarpiu. Skirtumas buvo tik toks, kad karališkosios dinastijos atstovų atveju santuoka atitiko visos šalies interesus. Sostą reikėjo užsitikrinti ilgalaikėje perspektyvoje, o santuoka taip pat buvo prekės ženklo, kurį norėjo sukurti karališkieji namai, dalis. Pagrindinis karalienės vaidmuo buvo pagimdyti vyriškos lyties įpėdinius, kurie galėtų perimti karūną, todėl šiam vaidmeniui paprastai būdavo pasirenkamos kuo jaunesnės nuotakos.

Tai, kad Kotryna buvo 11 metų vyresnė už Joną,

rodo, jog ji buvo pasirinkta ne vien dėl būsimo įpėdinio.

Kalbant apie diduomenę, dažnai lemiamą reikšmę turėjo teritorijų interesai ir klasinė struktūra, o likusiai visuomenės daliai buvo svarbus saugumas, galimybė aprūpinti šeimą. Santuoka iš meilės yra palyginti naujas reiškinys, ir net šiandien galima įžvelgti panašumų su Renesansu. Pavyzdžiui, kai žiniasklaidoje matome vyresnio amžiaus žymius politikus, šalia jų dažnai būna jauna, patraukli moteris, pabrėžianti vyro nemirtingumą.

Žinome, kad Švedijos pilyse rengiate spektaklius apie Kotryną Jogailaitę.

Kuo jie ypatingi?

Man realybė yra įdomesnė už išgalvotą istoriją. Ir iš jos galima pasimokyti. Dirbdama Vadstenos pilyje tyrinėjau, kaip skirtingos pasakojimo formos veikia auditoriją. Spektaklių tikslas buvo padidinti žmonių įsitraukimą ir žinias apie Kotryną Jogailaitę, laikmetį, ją supusią aplinką.

Yra tyrimų, kurie rodo, kad žmonės įsimena 20 % to, ką išgirsta, 30 % to, ką mato, ir 50 % to, ką mato ir girdi. Todėl spektaklyje derinu vaizdus, garsus iš Kotrynos gyvenimo vietų su pačia Kotrynos gyvenimo istorija. Tai paprastas ir nugludintas monologas, kuriame vaidinu Kotryną istoriniuose kambariuose, kuriuose ji gyveno. Spektaklį rodžiau Upsalos, Stokholmo ir Vadstenos pilyse, kur jis sutraukė daug žiūrovų. Projekto metu daug laiko praleidau puošdama suknelės, kurią ji dėvi Luko Kranacho Jaunesniojo portrete, kopiją. Ją dėviu per visus spektaklius.

Karališkosios šeimos atstovai diktavo, o patarnautojai rašė. Karališkoji šeima laiškuose retai išreikšdavo kokius nors jausmus ar asmeniškesnes nuomones. Dažnai laiškuose būdavo padėkos arba laiškai, kuriais duodamas tam tikras įsakymas.

Be rašytinių šaltinių, architektūrą ir interjero dizainą studijavau Milane, Krokuvoje, Vilniuje, Turku ir įvairiose Švedijos vietose. Architektūra yra svarbi kartu su šaltiniais apie įvairių šalių meistrus, statybininkus ir architektus. Juose galima rasti dėsningumų, kaip renesanso stilius iš Italijos pateko į Lenkiją-Lietuvą, Suomiją ir Švediją.

Kotrynos ir Jono santuokos pasekmė buvo ta, kad akmentašiai ir architektai persikėlė į Švediją, o prekyba tarp Lietuvos-Lenkijos ir Švedijos suaktyvėjo.

KNYGŲ MuGĖs

NAuJIENOs CITRINŲ DUONA Nepaprastai šiltas ir jaudinantis romanas apie moterų draugystę, kruopščiai saugomas paslaptis ir pamirštus gardžiausios gyvenimo laimės receptus.

KARO PRINCIPAI I dalis Privaloma perskaityti: Carlo von Clausewitzo karybos šedevre – viskas apie karybą.

Nuo išsamios įžvalgos ir laiko patikrintos strategijos – solidus kolekcinis leidimas.

VILKO SPĄSTAI

Ypatingas „degantis“ leidimas!

Pati įdomiausia nepapasakota Antrojo pasaulinio karo istorija – naujas bestselerio „Kapas jūroje“ autoriaus Aslako Nore’ės romanas!

Kur ieškojote medžiagos?

Ar buvo sunku rasti informacijos? Kiek laiko užtrukote, kol parašėte šią knygą?

Išstudijavau niekur nespausdintą originalią medžiagą, kurią radau Švedijos nacionaliniame archyve. Yra laiškų jai ir nuo jos, švenčių, ceremonijų aprašymų ir kt. Be to, studijavau įvairius istorinius šaltinius, rastus Švedijoje, Suomijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje, susitikau su žmonėmis, kurie turėjo informacijos apie to laikmečio literatūrą ir daiktus.

Su senais nespausdintais šaltiniais, tokiais kaip laiškai, sunku dirbti dėl to, kad jie paprastai yra oficialūs. Juos rašė įvairūs dvare dirbę žmonės.

KARŠTOs

PO KARALIAUS STEPONO VĖLIAVOMIS Kokios lietuvių kilmės istorinės asmenybės Jus dar domina?

Mane domina žmonės ir įvykiai, apibūdinantys mūsų bendrą istoriją. Šiandien apie tai nėra daug literatūros. Nuo XVI a. pabaigos turime daug bendro. Yra daug įdomių žmonių, kurie galėtų būti aktualūs naujai knygai, ne tik karališkosios šeimos atstovai, tačiau šiuo metu negaliu įvardyti nė vienos konkrečios asmenybės. Bet laikas parodys!

Įtaigus istorinis romanas nukels į XVI amžiaus Lietuvą. Kruvini karo debesys tvenkiasi virš Tėvynės... Amžinas priešas Maskvėnas kėsinasi į visa, kas šventa...

Knygos pristatymas vasario 22 d. 16 val.

Rašytojų kampe.

Knygų mugės svečias!

NAUJAS LEIDYBOS NAMŲ „OBUOLYS“ ĮVAIZDIS Leidybos 20-mečio proga įvaizdį ir logotipą atnaujina viena žinomiausių leidyklų Lietuvoje – leidybos namai „Obuolys“.

Puikiai skaitytojams atpažįstamas raudonas obuoliukas knygų kampe keičiasi į modernų užrašą „obuolys.“, o knygų nugarėlės nuo šiol bus paženklintos raide O.

99

Quentinas Tarantino ir jo taisyklės

Benas ŠIMKEVIČIUS

Mes dieviname jį kaip režisierių, tačiau dabar Quentinas TARANTINO nori, kad pamiltume jį kaip rašytoją. Savo devintąjį pilnametražį filmą „Vieną kartą Holivude“ jis pavertė romanu.

I

„Iš dalies galėčiau tai pavadinti savo memuarais.

1969-ųjų Los Andželas – tai aš, mano pasaulis.

Tai metai, kurie mane formavo. Nesvarbu, kad tuo metu man tebuvo šešeri. Tai mano meilės prisipažinimas Los Andželui, – sako Tarantino. – Knyga visai kas kita nei filmas, tačiau jei jis jums patiko, tikiu, norėsite sužinoti daugiau apie personažus, jų likimus ir paslaptis – tai, ko nebuvo juostoje.“

BALTO leidybos namai debiutinį Quentino Tarantino romaną rengia spaudai, jį bus galima perskaityti ir lietuviškai

100

1994-ųjų gegužės 15-oji, Kanų kino festivalis.

Dar vienas audringas vakarėlis. Prabangiam „Carlton“ viešbučiui priklausančio paplūdimio restorane keli šimtai nuolatinių festivalio svečių siaučia naktinio hedonizmo orgijoje, vainikavusioje karštą dieną, kupiną grūsties, peržiūrų, fotosesijų, interviu, spaudos konferencijų, milijonų dolerių vertės sandorių ar žlugusių vilčių.

Neišsipildžiusių troškimų bulvaras yra ne Holivude, o Pietų Prancūzijoje. Tai Croisette – plati krantinė, vingiuojanti palei Viduržemio jūros Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Julian Ungano nuotrauka

KULTO PRADŽIA

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

© SCANPIX

žydrynę, kino festivalio metu tampanti atvykusių žvaigždžių podiumu.

Kai 1992 metais Kanų nekonkursinėje programoje buvo parodytas debiutinis Quentino Tarantino filmas – žiaurus ir nuostabus neo-noir deimantas „Pasiutę šunys“ (angl. „Reservoir Dogs“), – tai tebuvo ambicingas, tačiau nedrąsus viauktelėjimas. Šį filmą Kanuose pamatė gal kokie penki žurnalistai, o Sandanso festivalyje jis sukėlė sprogusios bombos efektą ir sulaukė beprotiško pasisekimo. Per dvejus metus susiformavo tai, ką galima pavadinti Tarantino kultu, ir naujojo darbo „Bulvarinis skaitalas“ sėkmė festivalyje skambėjo it pergalingas staugimas. „Kai Quentinas, Johnas, Bruce’as, Uma ir Samas (Quentinas Tarantino ir filme vaidinę aktoriai Johnas Travolta, Bruce’as Willisas, Uma Thurman ir Samuelis L. Jacksonas – red. past.) pasirodė Kanuose, tai atrodė tarsi scena iš Samo Peckinpah vesterno „Laukinė gauja“ – žinote, tas epizodas, kai likę gyvi gaujos nariai žingsniuoja į paskutinį mūšį, – viename interviu yra vaizdingai pasakojęs filmo prodiuseris Lawrence’as Benderis. – Aplink mus iš karto kilo sąmyšis. Kai papietavome viešbutyje ir išėjome į gatvę, mūsų laukė kokie dvidešimt penki

102

automobiliai ir tūkstantinė minia. Trumpą atkarpą nuo „Carlton“ iki festivalių rūmų įveikėme gal tik per pusvalandį. Tai buvo nuostabu ir net šiek tiek baugino. O tada – premjera ir ovacijos. Kai išėjome iš salės, žmonės skandavo su prancūzišku akcentu: „Quentinai! Quentinai!“, o mes stovėjome apsupti minios. Tuo metu jaučiausi tarsi roko žvaigždė.“ Ir štai – tą karštą 1994-ųjų gegužės vakarą „Carlton“ paplūdimio vakarėlyje Tarantino, apsvaigęs nuo šlovės, alkoholio ir laiko skirtumo tarp Los Andželo ir Kanų, aikštelėje demonstravo įmantrius šokio judesius su aktore Meg Tilly. O po penkių dienų „Bulvarinis skaitalas“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“.

Komiška detalė – filmo kūrybinė grupė vos neišvyko iš Kanų, nesulaukusi triumfo valandos. Paskutinę festivalio dieną, pirmadienį, kai lagaminai jau buvo sukrauti, kino kompanijos atstovai nusprendė dar kartą suderinti išvykimą su festivalio organizatoriais. Atsakymas buvo trumpas: „Neišvykite.“ „Nusprendėme, kad filmas galbūt gaus kokį kritikų prizą, – vėliau pasakojo Lawrence’as Benderis. – Taigi pasipuošėme ir vėl nuvykome į rūmus. Buvo teikiami įvairūs apdovano-

1994-ieji. „Bulvarinio skaitalo“ triumfas Kanų kino festivalyje.

Iš dešinės: režisierius Quentinas Tarantino ir jo svita – aktoriai Uma Thurman, Bruce’as Willisas, Johnas Travolta su žmona Kelly Preston

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

jimai: geriausiam aktoriui, aktorei, specialusis žiuri prizas, geriausiam režisieriui, tačiau „Bulvarinis skaitalas“ vis dar nieko negavo. Netgi tada, kai liko neįteiktas tik pagrindinis prizas „Auksinė palmės šakelė“, visi manė, kad galbūt mums bus įteiktas koks specialus apdovanojimas – už geriausią aktorių komandą ar panašiai. Ir kai žiuri pirmininkas Clintas Eastwoodas atplėšė voką ir perskaitė: „Bulvarinis skaitalas“, visi pašoko nuo savo kėdžių ir ėmė glėbesčiuotis. Salėje aidėjo plojimai. Tiesa, girdėjosi ir švilpimas, protesto šūksniai, tačiau jie paskendo ovacijų jūroje.“

KAIP QUENTINAS TAPO TARANTINO Egzistuoja daugybė versijų apie sunkią režisieriaus vaikystę: motina, paauglė iš provincijos miestelio, turinti indėnų čerokių kraujo, augino nesantuokinį sūnų Apalačų kalnuose, kur Quentino senelis neva vertėsi naminės degtinės gamyba... Visa tai režisieriaus motinai Connie Zastoupil kelia juoką.

Quentinas Tarantino gimė 1963-iųjų kovo 27-ąją Noksvilyje, Tenesio valstijoje. Jo mama Connie – iš tikrųjų pusiau čerokių kilmės vietinė amerikietė, pusiau airė. Tačiau ji niekada negyveno Apalačuose – mokyklą pradėjo lankyti Los Andžele ir šį miestą laiko savo namais. „Taip, aš turiu čerokių kraujo, tačiau vargu ar kas nors galėtų atspėti į mane pažvelgęs. Tas kilmės sureikšminimas – ne kas kita, o sensacijų vaikymasis“, – Connie tvirtino žurnalistui Jeffui Dawsonui, knygos „Tarantino: Inside Story“ autoriui.

Connie išties buvo tik šešiolika, kai ji pradėjo lauktis pirmagimio. Puiki mokinė baigė mokyklą būdama penkiolikos ir ištekėjo tik todėl, kad norėjo tapti nepriklausoma moterimi. Ankstyva santuoka labai greitai iširo, o Quentinas gimė jau po skyrybų – jo tėvas Tony Tarantino ilgai net nežinojo, jog turi sūnų. Režisierius apie jį yra užsiminęs be didelės meilės: „Jis man ne tėvas. Juk tėvu tampi ne tada, kai permiegi su būsimo kūdikio motina, o tada, kai vaiką užaugini. Šis vyras turėjo daug laiko, kad mane susirastų, tačiau susidomėjo tik tada, kai išgarsėjau.“ Simboliška, tačiau berniuko vardą nulėmė... televizijos serialas ir knyga. Besilaukdama Connie pamėgo serialą „Gunsmoke“ („Parako dūmai“), kuriame kylanti to meto žvaigždė Burtas Reynoldsas vaidino vieną pagrindinių herojų

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

Quentino Tarantino filmografijoje – devynios juostos, kiekviena jų tapo ryškiu įvykiu. Režisierius tvirtina, jog dešimtasis filmas, kurio darbinis pavadinimas – „Kino kritikas“, bus paskutinis.

vardu Kvintas Asperas (angl. Quint Asper). „Man patiko šis vardas, bet norėjau, kad jis skambėtų kiek oficialiau. Tuo metu skaičiau Williamo Faulknerio romaną „Triukšmas ir įniršis“, kuriame vieno iš herojų vardas buvo Kventinas (angl.

Quentin). Nusprendžiau kūdikį, kad ir kokios lyties jis būtų, taip ir pavadinti. Tačiau, tiesą sakant, artimi bičiuliai iki šiol jį vadina tiesiog Q“, – yra pasakojusi Connie.

Kai Quentinui buvo dveji, jis su mama grįžo į Los Andželą, kur Connie antrą kartą ištekėjo – už muzikanto Curtiso Zastoupilo. Šis įsivaikino berniuką ir davė jam savo pavardę. Biologinio tėvo pavardę Quentinas susigrąžino tik sumanęs daryti karjerą kino pasaulyje – ši buvo kur kas skambesnė.

Nors ir antroji Connie santuoka greitai iširo, ji neskurdo, gyveno nuosavame name respektabiliame Los Andželo rajone, todėl visos istorijos apie genijų, kilusį iš visuomenės dugno, laužtos iš piršto. Tiesa, sėkmė turi kainą – mama kiauras dienas dirbdavo, todėl vienintelė atžala daugiausia laiko praleisdavo priešais televizorių. Connie elgėsi labai liberaliai – sūnus galėjo žiūrėti ką tik panorėjęs. Tuo metu, kai jo ben103

draamžiai mėgavosi animaciniais „Džumbo“ ar „Maugliu“, jaunasis Zastoupilas žiūrėjo „Kūno pažinimą“, „Išsilaisvinimą“ ar „Laukinę gaują“. „Johno Boormano „Išsilaisvinimas“ mane kaip reikiant sukrėtė, – minėtoje knygoje „Tarantino: Inside Story“ prisimena tuos laikus Tarantino. – Tuo metu mokiausi ketvirtoje klasėje. Ilgam įstrigo scena, kai aktoriaus Nedo Beatty herojus „žviegia lyg paršelis“. Kaip galima leisti tai stebėti berniukui iš padorios šeimos? Ar supratau, kad jį prievartauja? Ne, tačiau suvokiau – kad ir kas ten vyktų, jis tikrai tuo nesidžiaugia.“ Keturiolikos Quentinas pats parašė pirmąjį scenarijų, vėliau mėgino studijuoti aktorystę, o galiausiai apskritai metė mokslus. „Nekenčiau mokyklos, – yra prisipažinęs žurnalui „Vanity Fair“. – Ji mane gniuždė. Norėjau tapti aktoriumi. Nemėgstu to, kas man nesiseka. Matematikos aš nesupratau. Gramatika man kėlė siaubą.

Tačiau visada mėgau skaityti ir domėjausi istorija. Juk ji – tarsi kinas.“ Connie neprieštaravo, kai šešiolikos sūnus nutarė užtrenkti mokyklos duris, tačiau su sąlyga, kad susiras darbą. Tarantino įsidarbino bilietų pardavėju kino teatre, kuriame buvo rodomi pornografiniai filmai. Pirmasis darbas jo nesužavėjo: „Dirbti pornografiją sukančiame kino teatre skamba tarsi paauglio šlapių sapnų išsipildymas.

Tačiau aš nemėgau pornografinių filmų. Man patiko tikras kinas, o ne toks pigus ir bjaurus.“ Dvidešimtmetis Tarantino įsidarbino vaizdajuosčių nuomos centre „Video Archives“. Sunku įsivaizduoti tinkamesnę vietą kinomanui. Čia jis galėjo kasdien mėgautis savo didžiausia aistra, mėgstamiausiais „narkotikais“ – filmais. Videonuoma, kur, be Quentino, dirbo dar keletas panašių kino maniakų, tapo savotišku klubu. Jau po trejų metų kartu su keliais bičiuliais ir bendraminčiais Tarantino pamėgino sukurti savo pirmąjį filmą. Komedija „Mano geriausio draugo gimtadienis“, į kurią bičiuliai investavo visas savo santaupas – apie penkis tūkstančius JAV dolerių, liko nebaigta, tačiau buvo puiki treniruotė.

Maždaug tuo metu Tarantino parašė filmo „Tik­ra meilė“ scenarijų. Iš pradžių planavo juostą sukurti pats, tačiau pinigų nebuvo ir scenarijų teko parduoti – istoriją apie prostitutę Alabamą vėliau ekranizavo režisierius Tony Scottas. Taip pat buvo parduotas ir „Gimusių žudyti“ scenarijus – skandalingos šlovės sulaukusį filmą pastatė Oliveris Stone’as.

Už scenarijus gauti pinigai buvo išleisti filmui „Pasiutę šunys“. Tarantino parašė scenarijų per pusketvirtos savaitės. Iš pradžių filmas buvo su-

104

manytas kaip itin pigi, pusiau mėgėjiška juosta, tačiau scenarijumi susidomėjo prodiuseris Law­ rence’as Benderis, vėliau prodiusavęs daugelį Tarantino projektų. Jis ir kiti draugai pasistengė, kad tekstas pakliūtų į aktoriaus Harvey Keitelio rankas. Šis sutiko pats pridėti pinigų, kad tik filmas būtų pastatytas ir, aišku, jis gautų pagrindinį vaidmenį. Žiauri, tačiau kone kamerinė istorija apie tragiškai pasibaigusį juvelyrikos parduotuvės apiplėšimą dabar jau, be abejonės, priskirtinas kultinei klasikai.

Po „Pasiutusių šunų“ sėkmės naujoku susidomėjo Holivudas. Tarantino net buvo siūlyta imtis trilerio „Greitis“, tačiau jis nusprendė ir toliau

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

Vesterne „Ištrūkęs Džango“ beširdžio plantatoriaus vaidmenį meistriškai sukūrė Leonardo DiCaprio.

Tai buvo pirma juosta po keliolikos sėkmingos karjeros metų, kai Holivudo žvaigždė atliko ne pagrindinį vaidmenį.

Pirmaisiais smuikais filme griežė Jamie Foxxas ir Christophas Waltzas

eiti savo keliu. Ir... išskrido į Amsterdamą, kad galėtų ramiai užbaigti „Bulvarinio skaitalo“ scenarijų.

Po poros metų pasirodžiusi juosta, kaip minėta, pelnė pagrindinį Kanų festivalio prizą ir „Oskarą“ už geriausią scenarijų. Modernistinių ir postmodernistinių akcentų bei aliuzijų kupiname filme jau pastebimas ryškus režisieriui būdingas susižavėjimas „žemaisiais“ žanrais – pigia kriminaline literatūra, B klasės trileriais.

Juosta iki šiol cituojama ir imituojama. Ji prikėlė iš pelenų Johno Travoltos karjerą ir įtvirtino Tarantino reputaciją ne tik kaip originalaus autoriaus, bet ir kaip komerciškai labai sėkmingo kūrėjo – vien per pirmą rodymo laikotarpį maždaug 8,5 milijono JAV dolerių kainavęs „Bulvarinis skaitalas“ visame pasaulyje uždirbo daugiau nei 200 milijonų.

NUŽUDYTI BILĄ IR... VISUS KITUS Holivudui būdinga eksploatuoti sėkmę, tačiau Tarantino – pernelyg originalus kūrėjas, kad elgtųsi kaip visi. Užuot mėginęs sukurti dar vieną „Bulvarinį skaitalą“, jis šiek tiek pakeitė savo firminį stilių ir nufilmavo „Džekę Braun“ – gana santūrią juostą, kurioje nebuvo nei itin įtempto siužeto, nei gausybės susišaudymų, nei litrais trykštančio kraujo. Režisierius savitai interpretavo Elmore’o Leonardo romaną „Romo punšas“ ir papasakojo neįprastai švelnią (Tarantino standartais vertinant) istoriją apie žmones, kurių geriausi metai liko praeityje, apie antras galimybes ir vėlyvą meilę. Žinoma, ir čia buvo kriminalinis siužetas, vir-

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

tuoziškai parašyti dialogai ir ryškūs veikėjų paveikslai. Filme vėl vaidino Samuelis L. Jacksonas, taip pat Robertas De Niro, Bridget Fonda, Michaelas Keatonas, tačiau ryškiausiai čia sužibo dar dvi gerokai priblėsusios praėjusių laikų žvaigždės – Robertas Forsteris ir aštuntojo dešimtmečio siaubo bei blaxploitation (paprastai veiksmo filmai ir trileriai, skirti pirmiausia juodaodžių auditorijai) filmų diva Pam Grier.

Po „Džekės Braun“ Tarantino dingo šešeriems metams (Holivudui tai visa amžinybė). Dingo tam, kad 2003-iaisiais su trenksmu sugrįžtų.

Dilogija „Nužudyti Bilą“ iš pradžių buvo planuota kaip vienas filmas, tačiau dėl ilgesnės nei keturios valandos trukmės Tarantino sutiko su prodiuserio Harvey Weinsteino (taip, to paties Weinsteino, kuris vėliau buvo nuteistas už seksualinę prievartą, tačiau tai jau kita istorija) pasiūlymu kūrinį išleisti dviem atskiromis dalimis. Pirmojoje daugiau dėmesio skiriama veiksmui, antrojoje – daugiau dialogų. Tarantino kartais vadinamas veiksmo filmų kūrėju, tačiau iš esmės pirmasis tikras action buvo būtent „Nužudyti Bilą“, jo ketvirtas projektas, kuriame kinomanas režisierius klasikinį „keršto trilerį“ supynė su azijietiškais koviniais filmais, japonų juostomis apie samurajus, animė ir itališkais spagečių vesternais.

Pagrindine „Nužudyti Bilą“ žvaigžde, įkūnijusia Nuotaką, dar vadinamą Juodąja mamba, tapo Uma Thurman. Būtent jos lūpose nuskamba neabejotinai garsiausia citata apie vendetą: „Kerštas yra patiekalas, kuris skaniausias, kai patiektas šaltas.“ Po ketverių metų komos atsibudusi Juodoji mamba sudaro sąrašą tų, kurie 105

© SHUTTERSTOCK

per jos vestuves surengė žudynes, ir nusprendžia atkeršyti visiems ją užpuolusios žudikų grupuotės nariams.

Pasirodžius „Nužudyti Bilą“, Tarantino sulaukė priekaištų dėl mėgavimosi prievarta. „Kodėl turėčiau kažkam dėl to aiškintis? Ten, iš kur esu kilęs, prievarta yra normali pramogos forma. Prievartos scenos neatsiejamos nuo kino kaip oras nuo kvėpavimo. Jokia kita meno rūšis – nei literatūra, nei tapyba, net teatras – nesugeba taip vizualiai kaip kinas rodyti prievartos. Beje, todėl taip mėgstu kiną.

Filmai turi būti pramoga, o maniškių stilius ir intonacija labai nedviprasmiškai pabrėžia: tai tik pramoga, tik specialieji efektai“, – sakė jis interviu žurnalui „Cinema“.

Bene vienintele Tarantino nesėkme turbūt galima vadinti filmą „Mirties įrodymas“. Siužetas paprastas: aktoriaus Kurto Russello herojus, pravarde Kaskadininkas Maikas, savo automo-

106

biliu žudo dailias merginas. Tačiau ir maniakams būna nesėkmingų dienų: keturios naujos jo aukos staiga pačios tampa Maiko persekiotojomis. Filmas yra pagarbos duoklė dar vienam specifiniam žanrui – „slasher“. Taip vadinamas siaubo filmų porūšis, kuriame figūruoja žudikas maniakas, persekiojantis ir vieną po kitos žudantis aukas. Žinoma, iš slešerio Tarantino pasiskolino tik struktūrą ir ant senų pamatų pastatė naują statinį.

Tarantino – tikras postmodernizmo kūdikis.

Jį įkvepia ne tikras gyvenimas, o jo atspindys ekrane, šimtai ar net tūkstančiai filmų, kuriuos jis matė. Jo paties kūriniai – tikras sinefilo disneilendas, kuriame galima rasti daugybę nuorodų, užuominų, citatų. Ir visa tai Tarantino dažniausiai skolinasi ne iš didžiosios praeities klasikos, o iš Azijos veiksmo filmų, televizijos vesternų, siaubo filmų ir pigių trilerių. Žinoma, jis dievina ir Holivudo klasiką, tačiau taip pat –

„Vieną kartą Holivude“ režisierius vadina savo memuarais

Popierius padeda išgirsti tai, kas svarbu.

prancūzų „Naująją bangą“, Sergio Leone spagečių vesternus, keistus veiksmo filmus, kurių niekas nežino – niekas, išskyrus Tarantino. Jam neegzistuoja skirstymas į „žemąjį“ ir „aukštąjį“ meną. Ir jo filmai tai puikiai atspindi – jie tarsi sudėlioti iš įvairių stilių ir žanrų skiaučių ir tuo pat metu absoliučiai vientisi. Tarantino – neprilygstamas kino koliažo meistras.

Režisierius sukūrė savitą, „tarantinišką“, iš karto atpažįstamą stilių. Tarantino mėgsta filmuoti veikėjus iš apačios, ilgus kadrus, staigius vaizdo priartinimus (triukas, atkeliavęs iš aštuntojo dešimtmečio kovinių filmų). Daugelyje jo filmų yra virtuoziškai parašytų dialogų, kai herojai kalbasi iš pirmo žvilgsnio su juostos siužetu visiškai nesusijusiomis temomis, tačiau galiausiai būtent šie epizodai tampa savotiškomis filmo razinomis. Gausybė gerbėjų visame pasaulyje cituoja gangsterių diskusiją apie Madonnos dainą „Like a Virgin“ ar ginčą dėl arbatpinigių, kuriais prasideda „Pasiutę šunys“ – šios scenos tapo ne mažiau svarbia kino folkloro dalimi nei pagarsėjęs epizodas, kai Michaelo Madseno personažas nupjauna policininkui ausį ar finalinis „meksikietiško“ stiliaus susišaudymas. „Bulvarinį skaitalą“, žinoma, išgarsino nepakartojamas Johno Travoltos ir Umos Thurman tvistas retro stiliaus restorane, tačiau ne mažiau kultinė scena – dviejų kilerių pokalbis apie metrinę sistemą ir apie tai, kaip Prancūzijoje vadina mėsainius. Netgi „Nužudyti Bilą“, tikros veiksmo filmų enciklopedijos, kulminaciją kuriam laikui nutraukia išsamus filosofinis monologas apie Supermeną.

Dar vienas „tarantiniško“ stiliaus savitumas – ypatingas režisieriaus dėmesys filmų garso takeliui. Tarantino dirba kaip didžėjus virtuozas, parinkdamas savo mėgstamus kūrinius, klasiką supindamas su moderniais „gabalais“, o garsius hitus – su seniai pamirštomis melodijomis.

ŽAIDIMAS SU ISTORIJA 2009 metais pasirodę „Negarbingi šunsnukiai“ – pagarbos duoklė septintojo ir aštuntojo dešimtmečių kariniams veiksmo filmams, tokiems kaip „Purvinasis tuzinas“ ar „Navaronės patrankos“, tarsi pradėjo naują Tarantino karjeros etapą. Didžiausiu netikėtumu šiame herojiškame, tačiau tuo pat metu ironiškame ir ant parodijos ribos balansuojančiame Antrojo pasaulinio karo epe tapo finalinis epizodas, kai nuo herojų – slapto nacių naikintojų būrio narių – rankų anksčiau laiko žūsta pats Hitleris.

Logiška Tarantino įsivaizduojamo pasaulio evo-

MultiArt Silk FSC 90 g/m2

liucija: jeigu čia gali nutikti bet kas, kam daryti išimtis istoriniams faktams ar asmenybėms?

Tarantino tarsi provokuoja konservatyvius žiūrovus, burbančius dėl filmuose pasitaikančių istorinių netikslumų. „Ei, čia mano sukurtas kinas, mano pasaulis, kur žaidžiama pagal mano taisykles“, – rėžia Holivudo chuliganas apstulbusiam nuo taip laisvamaniškai traktuojamų istorinių įvykių žiūrovui.

Iš esmės panašų istorijos perrašymą žiūrovai matė ir vesterne „Ištrūkęs Džango“, nors pabrėžtinai kruviną buvusio vergo susidorojimą su plantatoriumi ir jo vyrais vis dėlto lengviau įsivaizduoti nei į orą su visa Trečiojo reicho vadovybe išlekiantį Paryžiaus kino teatrą.

Alternatyvios istorijos triuką režisierius pakartoja filme „Vieną kartą Holivude“, kuriame į išgalvotą aktoriaus Riko Daltono ir jo bičiulio kaskadininko Klifo Būto istoriją įpinami tikri 1969-ųjų rugpjūčio įvykiai, kai Charleso Mansono sektos nariai nužudė jauną aktorę Sharon Tate ir jos bičiulius. Skrupulingai atkūręs epochą (net juostos garso takelį sudaro kūriniai, skambėję tą vasarą Los Andželo radijo stočių eteryje), Tarantino nė nemirktelėjęs leidžia sau papasakoti alternatyvų finalą: dėl Daltono ir Būto įsikišimo pasmerktoji Tate išgelbėjama. Žiūrovai sutrikę? Pasipiktinę? Tačiau ar kas nors žadėjo dokumentinį tikslumą? Juk netgi filmo pavadinimas išduoda – pasiruoškite dar vienai sinefiliškai Tarantino pasakai.

Du „Oskarai“ ir dvi nominacijos šiems apdovanojimams už originalius scenarijus yra akivaizdus įrodymas, kad Tarantino – puikus rašytojas. „Vieną kartą Holivude“ virto didžiulės sėkmės sulaukusiu romanu, kuris bus išleistas ir lietuviškai. Nors filmą matę režisieriaus gerbėjai skaitydami knygą veikiausiai herojams suteiks juostoje vaidinusių aktorių Leonardo DiCaprio, Brado Pitto, Margot Robbie išvaizdą, tai visiškai nereiškia, kad romanas – tik filmo įvykių atpasakojimas. Tai savarankiškas kūrinys, kuriame herojų istorija papasakota visiškai kitaip, kupinas daugybės naujų epizodų, kuriems neatsirado vietos filme. Knyga prasideda ir baigiasi visai ne taip, kaip prasidėjo ir baigėsi juosta, pavyzdžiui, stulbinančią finalinę filmo sceną skaitytojai aptiks romano nė neįpusėję.

Atrodo, kad „Vieną kartą Holivude“ personažai nusipelnė savo istorijos pratęsimo: režisieriaus planuose – apie Riką Daltoną ir jo karjerą pasakojantis serialas „Bounty Law“, kuriame herojaus realybė susipins su serialo, kuriame jis vaidina, siužetu. Ir galbūt dar viena knyga.

1969-ųjų Los Andželas – tai aš, mano pasaulis. Tai metai, kurie mane formavo.

Nesvarbu, kad tuo metu man tebuvo šešeri. Tai mano meilės prisipažinimas Los Andželui.

107

Įveikti priešus su TOMU DIRGĖLA

Namuose jis turi tris patikimus konsultantus: ketverių Vainių Vakarį, septynerių Tautę Liepą ir devynerių Julių Ąžuolą. „Esu parašęs tris savo vaikams skirtas knygas, jie yra jų bendraautoriai, konsultavę, padėję redaguoti“, – pasakoja rašytojas, pridurdamas, kad vaikai puikiai įvertino naujovę – personalizuotą knygą. Turėti ją su savo vardu, į save panašiu veikėju gali visi – tam nebūtina augti rašytojo šeimoje.

Gretos Alice iliustracija

Kodėl personalizuotos knygos vaikams patrauklios?

Pirmiausia dėl to, kad jie patys gali atsirasti knygoje – ne tik su savo vardu, bet ir išvaizda – kiek tai įmanoma. Jau ir anksčiau kaip rašytojas paskelbdavau vieną kitą konkursą, o kuris nors jame dalyvaudavęs vaikas padėdavo, pavyzdžiui, sugalvoti personažui vardą, tada jis atsirasdavo knygoje, nors ir ne kaip svarbiausias veikėjas. Pasirinkus personalizuotą knygą, vaikui būna smagu, kad tampa svarbiu, netgi svarbesniu veikėju negu aš. Pirmoji tokia knyga išleista šią žiemą, koks mėnuo prieš Kalėdas, kita pasirodys prieš vasarą, trečioji – per Kalėdas.

Vaikų rašytojas Tomas DIRGĖLA temų knygoms nepristinga, nes puikiai žino, kuo jo skaitytojai gyvena.

Ar pirmasis bandymas pasiteisino?

Kilo didelis bumas, sulaukdavau mamų ir tėčių nuotraukų, kuriose jų laimingi vaikai su knyga rankose. Kaip savo vaikui nupirkti tokią knygą? Reikia nukeliauti į interneto svetainę namee.com/lt/, įkelti vaiko nuotrauką, parašyti vardą, keliais žodžiais jį apibūdinti – ir greitai knyga jau būna atspausdinta ir išsiųsta. Joje vaikas ras ne tik savo vardą, bet ir save patį iliustracijose.

Knygai pasirinkote temą apie kompiuterinių žaidimų pasaulyje paskendusius vaikus. Tai pasirodė aktualiausia?

Labai aktualu. Nemažai mano knygų susijusios su šiuolaikinėmis technologijomis. Rašydamas apie jas bandau vaikus apskritai pritraukti prie knygos, skaitymo, tad kalbu jiems svarbiomis temomis. Knygoje imituojamas daugybės vaikų (o ir mano) mėgstamo kompiuterinio žaidimo pasaulis. Skaitančiam vaikui tai teikia dvigubo džiaugsmo, nes ne tik su Tomu Dirgėla įveikia kokius nors priešus, bet dar visa tai vyksta „Minecraft“. Žaidžiate kompiuterinius žaidimus?

Taip. Kartais – su skaitytojais, nes man rašo ir jie, ne tik jų mamos ir tėčiai. Paklausia, kokius žaidimus kartais pažaidžiu, pasakau, kokiu slapyvardžiu esu prisijungęs. Mėgstamų žaidimų pavadinimais apsikeičiam ir per susitikimus su skaitytojais.

Jūsų šeimoje technologijų tema aktuali?

Taip, tenka kompiuterius riboti. Tarkim, mano vaikystės pramogos buvo paprastos – žaisti kieme su kamuoliu, draugais. Bet laikai keičiasi ir tą pasikeitimą reikia priimti man, kaip tėčiui, ir nezyzti vaikams, kad aš tai dariau viską kitaip. Jei mano vaikystėje būtų tokie telefonai ir kompiuteriniai žaidimai, būčiau daręs tą patį, ką dabar daro jie. Namuose esame nustatę ribas, kiek galima žaisti.

108

109

nis tekstas būtų susietas su knygos piešiniais. Pradėdami „skaityti“ paveikslėlius, įvardindami juose esančius daiktus, vaikai ne tik labiau įsitrauks į knygos istoriją, bet ir tobulins kalbą, vaizduotę, kūrybiškumą. Taip po truputį atsiras vis stipresnis mažylių susidomėjimas knygomis ir meilė joms.

2 žingsnis: Kaip išsirinkti tinkamą knygą?

Greičiausiai reiks ekperimentuoti renkantis pirmąsias knygas. Tačiau, kad išsirinktumėte tinkamą greičiau, pedagogė ir bestselerio „Skruzdėliukas Nežiniukas“ Rasa DMUCHOVSKIENĖ Raimondas JURGAITIS Inga ŠEDUIKIENĖ autorė Rasa Dmuchovskienė pataria dėmesį skirti vaiko amžiui. Jis daug pasako apie vaiko gebėjimus ir galimybes išlaikyti dėmesį.

Nuo vaiko amžiaus taip pat priklauso ir kokio smulkumo, detalumo iliustracijos turėtų būti knygoje. Kuo jaunesnis vaikas, tuo aiškesnės turėtų būti aplinkos, veikėjų emocijos, lengvai atpažįstamos situacijos. Taip pat svarbu, kad knygos personažas (-ai) ir jo išgyvenamos situacijos būtų artimos vaikui, jis lengvai pagal savo amžiaus patirtis susitapatintų su herojumi. Knygos aktualumas ir vaiko išgyvenama empatija sustiprina įsitraukimą į knygą. Lygiai taip pat veikia ir noras būti tokiu kaip herojus. Kaip sako Rasa, kuriant visas 5 knygos „Skruzdėliukas Nežiniukas“ dalis, vaikai buvo mano patariamasis balsas. Nuolat turėjau kritikų grupę, su kuria Kiek kartų davėte sau naujametinius pažadus? Sveikiau maitintis, aptardavau kiekvieną tekstą ir faktą, stebėdavau, kaip vaikai dažniau sportuoti, daugiau skaityti ir naudingiau praleisti laiką su reaguoja. Jeigu išgirsdavau: „Rasa, nesąąąąmonė!“ – suprasdavaikais? Pakelkite ranką tie, kuriems pažadai „nuo sausio 1-osios“ vau, kad kažką darau ne taip. Tačiau jei klasėje kildavo triukšmas, virsta į pažadą „nuo kito pirmadienio“, o ilgainiui ir vėl nugula į diskusijos, milijonas klausimų, žinodavau – einu tinkama linkme ir kitų metų pasižadėjimų sąrašą. tik belikdavo spėti užsirašyti kilusias idėjas iš vaikų klausimų.

Kaip save motyvuoti mes nepatarinėsim, tačiau turime idėją, kaip Manau, būtent todėl „Skruzdėliukas išpildyti vienus dažniausiai duodamų Nežiniukas“ ir yra viena populiariausių pažadų: daugiau knygų ir laiko su lietuviškų knygų vaikams apie gamtą. vaikais. Sujunkite juos! Daugiau skaityVaikai atranda atsakymus į klausikite drauge su savo mažaisiais. Nors, mus, kurie kyla mažose galvelėse ir tiesą sakant, tai galioja visokio amžiaus kuriems yra skaitoma garsiai, labai lengvai susitapatina su knygos vaikams. Net 89 proc. 6–8 metų vaikų, sako, kad mėgaujasi šiuo herojumi Nežiniuku. kuriems yra skaitoma garsiai, sako, kad Raimondas Jurgaitis, knygų serijos mėgaujasi šiuo laiku ir tai yra jų ypatinlaiku ir tai yra jų ypatingas, „Netelpa“ autorius, prideda, kad labai gas, smagus laikas kartu su tėvais. smagus laikas kartu su tėvais. svarbus ir teksto kiekis bei tipas. Kuo Greičiausiai nepatikėsite tuo, kad taip mažesnis vaikas, tuo trumpiau geba išlaikyti dėmesį. Tačiau net ir pat jaučiasi net 80 proc. 12–14 metų jaunuolių (Scholastic tyrimas, JK). trumpame tekste vaikiškose knygose turi būti smaikščios situacijos, Kaip padaryti, kad bent jau pažadai daugiau skaityti ir praleisti priverčiančios vaiką nustebti. Klausymą mažiesiems labai supadaugiau laiko su vaiku iš tiesų pradėtų pildytis „nuo Vilniaus knygų prastina eiliavimas. Jei kūrinys eliuotas, labai svarbus rimas. Jis mugės“? Gal pakaks tiesiog išsirinkti pačią geriausią vaikišką knygą kartais net svarbesnis už prasmę, nes vaikas trokšta prisiminti ir ir suprasti, kokią naudą jūsų mažyliui atneš prie jos praleistas laikas? kartoti smagią istoriją vėl. „Dar patys nemokantys skaityti vaikai Mintimis apie tai su knygos.lt žurnalo skaitytojais dalinasi leidyklos lengviau įsimena eiliuotą tekstą. Daug kartų girdėdami jį skaitant, „Flintas“ knygų autoriai Rasa Dmuchovskienė, Inga Šeduikienė ir netgi išmoksta mintinai. Paskui ir vieni varto mėgstamą knygelę bei Raimondas Jurgaitis. ją „skaito“, kartodami tekstą kiekviename puslapyje. Ir gera nuotaika 1 žingsnis: kaip įskiepyti meilę knygai? svarbu – o eiliuotai visada smagu“, – sako Raimondas.

Visi puikiai žino, kad pavyzdys, t. y., skaitantys tėvai, yra tas faktorius, Skaitant dėmesį išlaikyti gali padėti ir kitos knygos detakuris lemia ir vaiko meilę knygoms. Tačiau vien tik matyti skaitančius lės. Vis dažniau leidžiamos garsinės pasakos ar knygos su tėvus nepakaks. Meilė knygai užgimsta namuose skaitant balsu atverčiamomis, judinamomis detalėmis. Kurdama tokią pasakas nuo mažų dienų. „Ankstyvojo skaitymo nauda bene labiauknygelę „Dovana Pelytei“, Rasa Dmuchovskienė sakė, siai siejama su vaiko kalbos ir pažintinių gebėjimų raida. Manoma, kad tokios knygelės yra skirtos ne tik skaitymui, bet ir kad būtent skaitant su vaiku iki 2 metų formuojasi įpročio skaityti smulkiosios motorikos lavinimui. Tuo pat metu pagrindai. Labai svarbu, kad vaikai girdėtų tėvų balsą, kalbos ritmą, lavėja ir atmintis. Taigi, nauda triguba. Štai ir emociją – taip lavinama ne tik kalba, bet ir stiprėja psichinė vaiko turite pirmuosius žingsnius, padėsiančius išpildysveikata“, – teigia leidyklos „Flintas“ edukacinių knygelių autorė, ti porą naujametinių pažadų. pedagogė Inga Šeduikienė.

Skaitymas ir kokybiškas bendras laikas su Knyga turi patikti vaikams, rinkitės jas drauge. Inga sako, kad tėvai vaikais – tai investicijos, kurios atsipirks su kaupu!

Lietuvoje renkasi knygas su daugiau paveikslėlių, smulkių detalių ir Ir šiuos pažadus pradėti įgyvendinti tinkamiausias žaismingu tekstu. Kiti, konservatyvesni (o gal sentimentalesni), laikas yra ne pirmadienis, bet knygų mugė. Pasimanevengia pirkti knygų, kurias patys mėgo vaikystėje. Ji pabrėžia, kad tykime joje, mūsų ekspertai mielai suteiks jums visą knyga patikti turi ir suaugusiajam: „Kai įdomu skaitovui, pasidaro kur reikiamą pagalbą. kas įdomiau ir klausytojui.“ Tėvams svarbu, kad skaitant balsu žodi-

Knygos, vaikai ir naujametiniai pažadai

Net 89 proc.

6–8 metų vaikų,

Knygų žiurkė Tikslas buvo paprastas – reabilituoti knygų žiurkes. Linai GIRČYTEI-JUŠKEI tai ir pavyko.

Kiek per keturiolika metų susikaupė apžvalgų?

Sūnus mane jau praaugo, tinklaraštis tikriausiai irgi. Jame jau beveik 2 400 įrašų, kuriuos paskaityti žmonės buvo užsukę 673 tūkstančius kartų.

Kiek knygų guli prie lovos?

Spėčiau, kad apie penkiasdešimt knygų guli trijuose vis nuvirs­ tančiuose bokštuose. Jau laukiu vyro pastabos, kad neįmanoma iki spintos prisikasti. Visiškai nesilaikau Marie Kondo tvarkingų namų taisyklių – ji rekomenduoja namuose turėti apie trisdešimt knygų.

2023-iųjų atradimas?

Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, kurios nebuvau skaičiusi. Jei ne MO muziejaus paroda ir darbo knygų klubas, gal ir iki šiol ne­ būčiau knygos atradusi, nes tai nėra pats lengviausias skaitinys.

Skaitei nors vieną knygą iki ryto?

Ilgiausiai iki kokios antros nakties per atostogas skaičiau Lily King „Rašytojai ir meilužiai“. Esu miegalė ir miegas saldesnis.

Dažniausiai trileriai ir detektyvai trukdo miegoti, tad stengiuosi jų nepradėt skaityti darbo dienomis.

Smagiausiai pernai išklausyta audioknyga?

Andy Weir „Project Hail Mary“ („Projektas „Sveika, Marija“).

Seniai buvau skaičiusi ar klausiusi fantastikos, o ją labai mėgau paauglystėje. Labai patiko knygos idėja ir jos išpildymas, įdomiai išspręstas ateivio įgarsinimas. Įdomiausias aptiktas pokalbis su rašytoju?

Smagiai susiklausė Rašytojų namų tinklalaidės su rašytojais.

Perklausiusi interviu su Egle Frank, iš karto ėmiau ieškoti jos knygos. Visada įdomu pasiklausyti Tomo Venclovos, Unės Kau­ naitės ir energingų Jurgos Tumasonytės interviu.

114

Smagiausias knygos pristatymas?

Estų rašytojo Andraus Kivirähko romanas „Jau­ jininkas“. Labai daug juokėmės, kaip, manau, ir skaitydami knygą.

Smagiausias renginys?

Visada Vilniaus knygų mugė. Imu atostogas ir gyvenu mugėje keturias dienas. Nors tikriausiai kaip ir visi pasižadu per daug neprisipirkti, iš knygų mugės kas vakarą parsinešu pil­ ną kuprinę ir dar po maišą kiekvienoje rankoje knygų. Aplankytų renginių neskaičiuoju, bet dažniausiai net nėra kada pavalgyti, per tiek metų net nesu buvusi „Litexpo“ restorane, pro kurį tik­ riausiai praeinu šimtą kartų.

Kiek pernai perskaitei knygų?

Daugiau nei šimtą.

Ploniausia 2023-iaisiais perskaityta knyga?

Dukrai skaityta Astrid Lindgren „Nykštukas Nilsas Karlsonas“ – 94 puslapių.

Storiausia?

Lydios Sandgren „Gyvenimo raštai“ – 768 puslapių.

Praėjusiais metais socialiniuose tinkluose bene kasdien dalijaisi „The Curious Reader“ kalendoriaus įrašais – kuris įsimintiniausias?

Gaila, kad šįmet tokio kalendoriaus nebeiš­ leido – buvo smagi kasdienybės detalė.

Labiausiai man patiko įrašai apie knygų užkulisius: kaip atsirado knygų pavadini­ mai, kodėl vienaip ar kitaip vadinasi vei­ kėjai, kiek kartų buvo atmesti autoriaus rankraščiai ar kas gulėjo ant kokio rašyto­ jo stalo. Pavyzdžiui, kanoninį amerikiečių poetą Waltą Whitmaną, pasirodžius kny­ gai „Žolės lapai“, kritikai išvadino vulgariu ir rekomendavo apsilankyti pas psichiat­rą.

Atsakydamas į kritiką Witmanas pats sau pa­ sirašė pagiriamąją apžvalgą ir pasigyrė, kad pagaliau atsirado „amerikietiškas bardas“.

© FOTOPASTELĖ

S

Sukurti tinklaraštį „Fantastiškų (-os) knygų žiur­ kės“ įkalbėjo Švedijoje gyvenanti klasės draugė, prieš keturiolika metų ten jie jau buvo ant ban­ gos, Lietuvoje – pati pradžia. Linos sūnui tuomet buvo vos mėnuo, ji dar atsikalbinėjo neturinti laiko nei knygoms, nei apžvalgoms, bet pabandė ir iki šiol rašo apie tai, ką perskaitė. Jau keleri metai, kai tinklaraštyje šeimininkauja viena knygų žiurkė, bet vis tikisi, kad draugė vėl sugrįš rašyti apžvalgų.

Knygos viršelis, kurį pamačiusi tiesiog išsižiojai?

Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“, Alvydo Šlepiko „Namas anapus upės“, Manto Adomėno „Moneta & labirintas“.

BALDŲ IR INTERJERO SALONAS

Drobės g. 62, Kaunas | www.manosofa.lt +370 657 76660 | info@manosofa.lt

116