Žmogžudystės Flyto namuose

FLYTO NAMUOSE

LU CI ND A R ILEY

OGŽU DY ST ĖS FL YT O NA MU OS E

Iš angl ų kalbos vert ė Ma rt yn as Sa kuti s

Ro manas

Lucinda RILEY THE MURDERS AT FLEAT HOUSE

Macmillan, an imprint of Pan Macmillan, London, 2022

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Lucinda Riley, 2022

© Miguel Sobreira / Trevillion Images

© Martynas Sakutis, vertimas į lietuvių kalbą, 2022

© „Tyto alba“, 2022

ISBN 978-609-466-695-7

Šis romanas skiriamas visiems svajotojams. Niekada nepasiduokite ir nenustokite kovoję –Lucinda nenustojo. Lucindos šeima

SĄVOKŲ ŽODYNAS

AA Anoniminiai alkoholikai. Organizacija, padedanti alkoholikams pasiekti blaivybę.

AEO Asocialaus elgesio orderis. Išduodamas teismo norint užkirsti kelią tam tikram asmens elgesiui.

KTB Kriminalinių tyrimų biuras. Policijos skyrius, kuriam priklauso dauguma detektyvų.

KP Karališkoji prokuratūra.

NVT Nusikaltimo vietos tyrėjas. Jų darbas – nusikaltimo vietoje surasti ir užfiksuoti įrodymus, tokius kaip pirštų atspaudai ir DNR pavyzdžiai.

ĮŽANGA

Brangūs skaitytojai, tikiuosi, kad ir jūs ne ką mažiau džiaugiatės galėdami versti naujo Lucindos Riley romano puslapius. Galbūt esate aistringas ciklo Septynios seserys gerbėjas ir nekantriai laukiate, kol Lu cinda jus perkels į naują gyvybe pulsuojantį pasaulį. Gal, nors jos kūrinių skaityti dar neteko, jūs susiviliojote žadėtu krimina liniu romanu. Šiuo atveju liūdėdamas turiu pradėti nuo pabai gos, kad jūsų skaitomiems puslapiams suteikčiau konteksto. Jei dar nežinote, Lucinda – Mama – mirė 2021 m. birželio 11 d., po to, kai 2017 metais jai buvo nustatytas stemplės vėžys. Esu vy riausias Lucindos sūnus ir bendraautoris (skubu pridurti, kad ne šios knygos). Kartu mes sukūrėme knygų seriją vaikams An gelai sargai, o manęs laukia užduotis užbaigti jos milžinišką li teratūrinį palikimą – aštuntąjį, paskutinį, Septynių seserų ciklo romaną.

Todėl noriu jums visiems papasakoti, kaip užgimė Žmogžu dystės Flyto namuose. Pirmiausia, ši knyga buvo parašyta 2006 metais, tačiau tada taip ir neišvydo dienos šviesos. Kai jauniau si Lucindos vaikai pradėjo eiti į mokyklą, Lucinda parašė tris knygas, kurioms neturėjo leidėjo. Dvi iš jų paskui buvo išleistos

ir sulaukė didžiulio pripažinimo: Helenos paslaptis ir Drugelių kambarys. Užbaigusi Septynių seserų ciklą ji visada troško iš leisti trečiąjį, dabar jūsų rankose laikomą romaną. Lucinda nuodugniai perrašė Helenos paslaptį ir Drugelių kambarį (nuo knygos parašymo praėjus dešimtmečiui, tą pada ryti norėtų bet kuris autorius). Mama neturėjo progos perrašyti Žmogžudysčių Flyto namuose. Taigi, nutaręs išleisti šią knygą turėjau priimti sudėtingą sprendimą. Ar prisiėmęs atsakomybę turėčiau suredaguoti, adaptuoti ir atnaujinti šį tekstą taip, kaip ji ir būtų norėjusi? Po daugybės apmąstymų nusprendžiau, kad svarbiausia yra išsaugoti Mamos balsą. Todėl tekstas buvo re daguojamas kiek galima mažiau. Taigi visa, ką skaitysite, yra Lucindos darbo 2006 metais rezultatas.

Mama labai didžiavosi šiuo projektu. Tai vienintelis jos pa rašytas kriminalinis romanas, tačiau ištikimi skaitytojai iškart atpažins jos lygių neturintį talentą pavaizduoti erdvę, kurioje vyksta veiksmas. Manau, kad jums bus įdomu sužinoti, jog tuo metu, kai buvo rašoma ši knyga, mano šeima gyveno paslaptin goje neaprėpiamo kraštovaizdžio vietovėje, kurioje ir rutulioja si romano įvykiai. Be to, knygoje aprašoma Norfolko mokykla labai primena mokyklą, į kurią mes, jos vaikai, ėjome. Laimei, galiu patvirtinti, kad internato koridoriuose panašių dramų ne patyrėme.

Kaip ir galima tikėtis, užmirštos paslaptys iš praeities daro didžiulę įtaką šių dienų įvykiams, o veikėjų kūrimo meistrystę iliustruos detektyvė inspektorė Džiaz Hanter. Manau, sutiksite, kad ji turi potencialo tapti dar vienos knygų serijos pagrindine veikėja. Galbūt taip ir turėjo nutikti, bet kitame gyvenime.

Harry’is Whittakeris, 2021 m.

PROLOGAS

Šv. Stepono mokykla, Norfolkas

2005 m. sausis

Žmogysta lipo laiptais, vedančiais į šeštos klasės* korido rių – labirintą batų dėžės dydžio kambarėlių, kuriuose jaunuo liai gyveno po vieną – buvo girdėti tik žvangėjimas bei šniokštimas, sklindantis iš pasenusių radiatorių – tų ketaus sargų, kurie pastaruosius penkiasdešimt metų iš paskutiniųjų šildė Flyto namus ir juose gyvenančius berniukus.

Flyto namai buvo vienas iš aštuonių Šv. Stepono mokyklos internatų, taip pavadintas jo statybų metu, prieš 150 metų, dir busio direktoriaus garbei. Netrukus po karo šis atgrasus raudo nų plytų Viktorijos laikų pastatas buvo paverstas gyvenamosio mis patalpomis, kurias dabartiniai gyventojai vadina „blusynu“.

Tai taip pat paskutinis pastatas, dar nesulaukęs taip reikalingo remonto. Per ateinančius šešis mėnesius koridoriuose, laiptinėse, bendrabučiuose ir bendruosiuose kambariuose bus

* Angl. Sixth form – Anglijoje ir Velse tai paskutiniai dveji neprivalomi mokslo metai norintiems perlaikyti vidurinės mokyklos baigimo egzaminus arba besiruo šiantiems aukštesnio lygio baigiamiesiems egzaminams, kurių reikia norint toliau siekti išsilavinimo. (Čia ir toliau vertėjo pastabos.)

išluptas grindis dengiantis suplyšęs juodas linoleumas, pagel tusios sienos bus perdažytos ir papuoštos magnolijomis, o ar chajiškose dušinėse sumontuota blizganti nerūdijančio plieno įranga ir paklotos žvilgančios baltos plytelės. Tai daroma bandant numaldyti įnoringus šiuolaikinius tėvus, kurie primygti nai reikalavo, kad jų vaikai gyventų ir mokytųsi apsupti viešbu tį, o ne lūšną primenančio komforto.

Žmogysta akimirką sustojo priešais kambarį Nr. 7 ir įsi klausė. Kadangi penktadienis, aštuoni jaunuoliai, gyvenantys šiame aukšte, turėtų būti išsiregistravę ir išėję į aludę Folteša me, gretimame turgaus miestelyje, tačiau protinga patikrinti. Nieko neišgirdusi, figūra pasuko rankeną ir žengė į vidų.

Tyliai uždariusi duris ir įjungusi šviesą žmogysta beveik iškart pajuto įsigėrusį, priplėkusį paauglišką tvaiką – neplau tų kojinių, prakaito ir siautėjančių hormonų mišinį, kuris per daugybę metų įsiskverbė į visus Flyto namų kampelius.

Sudrebėjusi nuo skaudžių prisiminimų, kuriuos šis kvapas atgaivino, žmogysta vos nepargriuvo užkliuvusi už krūvos ne rūpestingai ant grindų numestų apatinių. Tada nuo spintelės paėmė dvi baltas tabletes, pakeitė jas dviem identiškai atrodan čiomis tabletėmis, apsisuko, išjungė šviesą ir išėjo.

Gretimoje laiptinėje sustingęs stovėjo kitas, neaukštas, piža ma apsirengęs žmogus, išsigandęs artėjančių žingsnių garso. Apimtas panikos nėrė į nedidelę nišą po laiptais žemesnėje laiptų aikštelėje ir susiliejo su šešėliais. Jei dešimtą valandą va karo jį kas nors rastų ne lovoje, jo lauktų bausmė, o šiąnakt jis daugiau nebeatlaikytų.

Sustingęs tamsoje, besidaužančia širdimi, stipriai užmerkto mis akimis, lyg tai jam galėtų kaip nors padėti, klausėsi užgniaužęs

Žmogžudystės Flyto namuose

kvapą, o žingsniai laiptais praslinko vos už kelių centimetrų nuo jo galvos ir galiausiai gailestingai nutolo. Drebėdamas iš paleng vėjimo išslinko iš slėptuvės ir koridoriumi nuskubėjo į savo mie gamąjį. Lipdamas į lovą pažiūrėjo į žadintuvą ir suprato, kad prireiks dar bent valandos, kol jį priglobs miegas, tada užsitempė antklodę virš galvos ir pagaliau leido ašaroms tekėti.

Maždaug po valandos į kambarį Nr. 7 įėjo Čarlis Kevendi šas ir griuvo į lovą.

Jam aštuoniolika, vienuolikta valanda vakaro, penktadienis, o jis lyg vaikas įkaltintas šiame prasmirdusiame triušių narve. Ir atsikėlus septintą ryto reikės eiti į prakeiktą koplyčią. Šį tri mestrą jau dukart ten nepasirodė, daugiau sau to leisti nebegali. Jau ir taip teko vilktis į Džounso kabinetą dėl tos nesąmonės su Mileriu. Džounsas kėlė triukšmą, kad išmes, jei nepakeis savo elgesio, bet būtinybė elgtis pavyzdingai jį erzino. Tėvas aiškiai pasakė, kad jei nepasieks gerų aukštesnio lygio* egzaminų re zultatų ir atitinkamo mokyklinio įvertinimo, pinigų metų per traukai neduos.

Po velnių, tai būtų prakeikta katastrofa.

Tėvas metų pertraukai apskritai nepritarė. Hedonizmas jam buvo nepriimtinas, o mintis apie sūnų, driūksantį kokiame Tai lando paplūdimyje, greičiausiai apsvaigusį nuo kvaišalų, jo vi siškai nežavėjo, ypač jei jis už tai dar ir turės sumokėti.

Kaip tik prieš trimestro pradžią kilo didžiulis barnis dėl Čarlio ateities. Jo tėvas Viljamas Kevendišas buvo be galo sėk mingas baristeris Londone ir visada manė, kad Čarlis seks jo pė domis. Augdamas Čarlis apie tai niekada pernelyg nesusimąstė. Tačiau paauglystei einant į pabaigą jis pamažu ėmė suvokti, ko

* Angl. A Level (Advanced level) – aukštesnio lygio egzaminai, kuriems ruošiantis pasirinktų dalykų mokomasi aukštesniu lygiu. Laikomi praėjus dvejiems mokslo metams po vidurinės mokyklos baigimo egzaminų.

iš jo tikimasi, atrodo, nepaisant jo norų. Čarlis buvo avantiū ristas, adrenalino fanatikas. Bent jau pats save tokiu laikė. Jam patiko gyvenimas ant bedugnės krašto. Galvojant apie gyveni mą įklimpus į slogią, hierarchinę Vidinio Templio* atmosferą, jam suko vidurius.

Be to, tėvo suvokimas apie sėkmę buvo visiška atgyvena. Šiomis dienomis viskas yra kitaip. Gali daryti ką nori. Visos tos nesąmonės apie garbingumą tinka Čarlio tėvų kartai.

Čarlis nori būti didžėjus ir žiūrėti, kaip gražios pusnuogės moterys Ibisoje strikinėja po šokių aikštelę. Taip. Va čia jau ge riau! Be to... dirbant didžėjumi galima padoriai užsidirbti. Žinoma, pinigai bet kokiu atveju niekada nekels daug prob lemų. Jei jo viengungis penkiasdešimt septynerių metų dėdė staiga nenuspręs susilaukti vaikų, Čarlis paveldės šeimos dvarą su tūkstančiais hektarų dirbamos žemės.

Buvo sugalvojęs ir ką veiks su ja. Tereikia vystytojams par duoti kelis hektarus su statybos leidimais, ir uždirbs milžiniš kus turtus!

Ne, jį erzina ne ateities finansai, o faktas, kad šykštus tėvas jo finansus valdo dabar.

Jis jaunas ir nori pasilinksminti.

Būtent tokios mintys sukosi Čarlio Kevendišo galvoje, kai jis išsiblaškęs paėmė dvi tabletes, tokias pat, kokias nuo penkerių metų gėrė kiekvieną vakarą, ir pakėlė stiklinę vandens, kurią jam paliko matrona**.

* Angl. Inner Temple. Viena iš dviejų teisinių asociacijų, veikiančių Templyje – vie name iš svarbiausių Anglijos teisės centrų.

** Angl. Matron – internatinėje mokykloje už medicininius ir apgyvendinimo rei kalus atsakinga moteris.

Uždėjo tabletes ant liežuvio ir gausiai gurkštelėjo vandens, kad jas nurytų, o stiklinę pastatė atgal ant spintelės prie lovos. Ištisą minutę Čarliui nenutiko nieko ir jis dūsaudamas to liau mąstė, kokia nepalanki jo padėtis. Tačiau tada, beveik nepastebimai, jis pajuto, kad kūnas ima drebėti. – Kas per velnias?!. Drebulys intensyvėjo, tada tapo nevaldomas ir Čarlis staiga pajuto, kad jam veržia gerklę. Dabar jau apimtas panikos, ne suvokdamas, kas vyksta, ir dusdamas, sugebėjo nusvirduliuoti kelis žingsnius iki durų. Jis čiupo rankeną, bet vis augant siau bui grabaliojo ją nesugebėdamas palenkti ir galiausiai sukniubo pusiau praradęs sąmonę, viena ranka įsikibęs gerklės, iš burnos veržiantis putoms. Jo gyslomis srūvant mirtiniems nuodams, gyvybiškai svarbūs organai negavo deguonies ir pamažu nusto jo veikti. Tada atsipalaidavo jo viduriai ir jaunuolis, kadaise va dintas Čarliu Kevendišu, po truputį tiesiog nustojo egzistuoti.

Flyto namuose

PIRMAS SKYRIUS

Robertas Džounsas, Šv. Stepono internatinės mokyklos di rektorius, stovėjo susikišęs rankas į kišenes – įprotis, dėl kurio nuolat skalpavo savo globotinius, – ir spoksojo pro savo kabi neto langą.

Žiūrėjo, kaip apačioje į pamokas ir iš jų einantys mokiniai kerta koplyčios veją. Rankos buvo drėgnos nuo prakaito, dėl adrenalino širdis daužėsi – po šio įvykio tai įprasta jo bū sena.

Pasitraukė nuo lango ir atsisėdo už savo rašomojo stalo. Ant jo stūksojo krūva nepaliestų dokumentų ir laiškų, į kuriuos dar neatsakė.

Išsitraukęs nosinę nusivalė plikę ir giliai atsiduso. Buvo begalybė potencialiai košmariškų situacijų, su kurio mis galėjo susidurti už šimtus paauglių berniukų ir mergaičių atsakingas direktorius: narkotikai, patyčios ir šiais mišrių inter natinių mokyklų laikais nesustabdomu fantomu tapęs seksas.

Per keturiolika metų, kai dirbo Šv. Stepono mokyklos di rektoriumi, Robertui tam tikru mastu buvo tekę susidurti su visomis šiomis problemomis.

Tačiau visos šios krizės buvo menkniekis, palyginti su tuo, kas nutiko praėjusį penktadienį. Didžiausias direktoriaus koš maras – mokinio, už kurį yra atsakingas, mirtis.

Jei ir buvo koks būdas visiškai sunaikinti mokyklos reputaciją, tai būtent šis. O smulkmenos apie tai, kaip vaikinas mirė, buvo beveik nesvarbios. Robertas puikiai įsivaizdavo, kaip bū riai tėvų, ieškančių internatinių mokyklų, Šv. Steponą braukia iš savo sąrašo.

Visgi Robertas guodėsi faktu, kad ši mokykla gyvuoja dau giau nei keturis šimtus metų ir peržiūrėjęs įrašus pamatė, kad panaši tragedija buvo įvykusi ir anksčiau. Tikėtina, kad skaičiai trumpam kris, tačiau laikui bėgant praėjusio penktadienio įvy kiai tikrai užsimirš.

Tragiška mokinio mirtis įvyko 1979-aisiais, tada daiktų saugykloje rūsyje buvo rastas negyvas berniukas. Jis pasikorė prie kablio ant lubų pririšęs laidą. Šis incidentas jau buvo tapęs mokyklos folkloro dalimi. Vaikai mėgo skleisti mitą, kad šio berniuko siela vaidenasi Flyto namuose.

Vaiduoklį priminė ir jaunasis Roris Mileris, nes jį tame kambaryje rado užrakintą – ten įkalintas išbuvo visą naktį.

Čarlis Kevendišas, neabejotinas šio įvykio kaltininkas, kaip visada viską neigė, dar blogiau – jam tai atrodė juokinga... Ro bertas Džounsas nevaldomai drebėjo, troško pajėgti gedėti šios prarastos jaunos gyvybės, tačiau žinojo, kad nepavyks.

Šis berniukas neramumus kėlė nuo pat tos akimirkos, kai įžengė į mokyklą. O dėl jo mirties neaiški tapo ir Roberto ateitis. Kadangi buvo penkiasdešimt šešerių, laukė, kol galės po ketverių metų išeiti į pensiją ir gauti viso dydžio išmokas. Jei bus privers tas atsistatydinti, maža vilties, kad pavyks darbo vietą rasti kur kitur.

Praėjusią naktį vykusio neeilinio valdytojų tarybos posėdžio

Žmogžudystės Flyto namuose

metu jis pasisiūlė atsistatydinti. Tačiau valdytojai direktorių pa laikė.

Kevendišo mirtis buvo atsitiktinė... dėl natūralių priežasčių. Jis mirė nuo epilepsijos priepuolio.

Tai buvo vienintelė Roberto vilties prošvaistė. Jei tik koro neris paskelbs verdiktą, kad mirtis įvyko dėl natūralių priežas čių, ir istorijos per daug neeskaluos spauda, galbūt situaciją pa vyks suvaldyti.

Tačiau kol toks verdiktas nepatvirtintas, jo reputacija ir ateitis kabo ant plonyčio siūlelio. Žadėjo paskambinti šį rytą.

Ant jo stalo veriamai suskambo telefonas. Jis įjungė garsia kalbį.

– Taip, Džene?

– Jums skambina iš koronerio biuro.

– Sujunk.

– Ponas Džounsas?

– Taip, klausau.

– Skambina Malkolmas Glenisteris, vietos koroneris. No rėjau su jumis aptarti vakar atlikto Čarlio Kevendišo skrodimo rezultatus.

Robertas sunkiai nurijo seiles.

– Žinoma, pirmyn.

– Patologas padarė išvadą, kad Čarlis mirė ne nuo epilepsi jos priepuolio. Jis mirė nuo anafilaksinio šoko.

– Supratau. – Robertas dar kartą nurijo seiles bandydamas atsikrenkšti. – Tai... kokia jo priežastis?

– Na, kaip greičiausiai žinote, jo medicininiuose įrašuose ma tyti, kad turėjo stiprią alergiją aspirinui. Kraujyje buvo rasta šeši šimtai miligramų aspirino, o tai atitiktų dvi nereceptines tabletes.

Robertas nieko neatsakė, nes gerklė išdžiūvo taip, kad kal bėti negalėjo.

– Be epilimo tablečių, kurias Čarlis nuo epilepsijos gėrė kas dien, ir minimalaus kiekio alkoholio, patologas daugiau nieko nerado. Jis buvo visiškai sveikas.

Robertas atgavo balsą.

– Ar galėjo likti gyvas, jei būtų buvęs rastas anksčiau?

– Jei gydymas būtų buvęs pradėtas nedelsiant, tada taip, be veik garantuotai. Tačiau mažai tikėtina, kad per tas kelias mi nutes iki prarandant sąmonę jam būtų pavykę pasikviesti pa galbą. Nieko nuostabaus, kad niekas jo nerado iki ryto.

Robertas stabtelėjo ir pajuto, kad kraują stingdanti baimė kiek atslūgo.

– Tai kas bus toliau? – paklausė.

– Na, mes žinome, kaip jis mirė. Dabar klausimas kodėl? Jo tėvai patvirtino, jog Čarlis žinojo esąs alergiškas aspirinui. Jis apie alergiją žinojo visada.

– Tabletes greičiausiai išgėrė per klaidą. Nėra kito paaiški nimo, juk taip?

– Spėlioti nežinant visų faktų ne mano darbas, direktoriau, tačiau yra neatsakytų klausimų. Deja, vyks policijos tyrimas.

Robertas pajuto, kaip bąla.

– Supratau, – tyliai atsakė. – Kaip tai paveiks kasdienę mo kyklos veiklą?

– Turėsite tai aptarti su vyriausiuoju detektyvu.

– Kada atvyks policija?

– Manau, gana greitai. Netrukus su jumis susisieks ir viską suderins. Tai tiek, viso gero.

– Viso gero.

Robertas išjungė garsiakalbį ir jam ėmė svaigti galva. Tris ar keturis kartus įkvėpė, lėtai ir giliai.

Policijos tyrimas... Robertas papurtė galvą. Tai blogiausios naujienos, kokių galima tikėtis.

Tada suvokė: pastarosiomis dienomis jis galvojo vien apie mokyklos reputaciją. Tačiau, jei įsikišo policija, koroneriui kilo abejonių, ar Kevendišas aspirino išgėrė per klaidą.

– Jėzau Kristau, – ištarė. Nejaugi jie mano, kad tai nužudymas. Robertas dar kartą papurtė galvą. Ne, tai ko gero tik formalumas. Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, Čarlio tėvas gana įta kingas, kad išsireikalautų tyrimo. Jis prisiminė daugybę kartų, kai Kevendišas stovėjo priešais jo stalą ir be jokio susidomėji mo klausydamasis papeikimų iš aukšto žiūrėjo į jį. Kaskart vis kas būdavo taip pat: Robertas jam primindavo, kad archajiš ka praktika kitus berniukus išnaudoti kaip asmeninius tarnus buvo pamiršta jau prieš daugybę metų, ir jeigu jie su tavo no rais nesutinka, negali jų skriausti tol, kol šie pradės tau tarnauti. Čarlis sutikdavo su jam skirta bausme ir toliau elgdavosi lyg nieko nebūtų nutikę. Čarlis iš pradžių stojo į Itoną, bet neišlaikė stojamųjų egzaminų. Nuo tos dienos, kai pasirodė Šv. Stepone, aiškiai leido suprasti, kad mokyklą, jos direktorių ir kitus mo kinius laiko už save prastesniais. Jo arogancija gniaužė kvapą.

Ieškodamas įkvėpimo Robertas spoksojo į lordo Grenvilio Dudlio, XVI amžiuje įkūrusio šią mokyklą, paveikslą, tada pa žvelgęs į savo laikrodį suprato, kad beveik pietų metas. Dūrė pirštu į vidaus telefono mygtuką.

– Taip, pone Džounsai?

– Džene, gal galėtum užeiti?

Po kelių sekundžių tarpduryje pasirodė guodžiantis Dženės Kolman siluetas. Mokykloje ji dirbo pastaruosius trisdešimt metų: iš pradžių valgykloje, o baigusi sekretorių kursus – admi nistratoriaus asistente iždininko kontoroje. Kai prieš keturioli ka metų atvyko Robertas ir sužinojo, kad jo sekretorė netrukus išeis į pensiją, pasirinko Dženę, kad ją pakeistų.

Ji tikrai nebuvo viena rafinuočiausių kandidačių, bet

Robertui patiko jos ramus, šaltakraujiškas stilius, o žinios apie mokyklą buvo nepakeičiamos jam pratinantis prie direkto riaus pozicijos.

Dženę mylėjo visi – nuo valytojų iki valdytojų. Ji žinojo visų vaikų vardus, o dėl ištikimybės mokyklai nebuvo jokių abejo nių. Ji buvo trejais metais vyresnė už Robertą, taigi dar arčiau pensijos, todėl Robertas dažnai susimąstydavo, kaip susitvar kytų jai išėjus. Dabar apgailestaudamas suvokė, kad, ko gero, išeis greičiau už ją.

Dženės nebuvo visą praėjusį trimestrą, nes jai darė klubo operaciją. Ją pavadavo kompetentingas žmogus, ko gero, daug geriau nusimanantis apie biuro techniką, tačiau Robertas pasi ilgo motiniškai atrodančios Dženės ir džiaugėsi, kai ji sugrįžo. Pasiruošusi užrašų knygutę ir rašiklį Dženė savo apvalų kūną nutupdė į kėdę priešais rašomąjį stalą ir labai susirūpinusi pa žiūrėjo į Robertą.

– Jūs išblyškęs, pone Džounsai. Gal atnešti stiklinę van dens? – Ji kalbėjo Norfolko tartimi.

Robertas staiga panoro priglausti galvą prie didelės Dženės krūtinės, pajusti jos motiniškų rankų apkabinimą, tame glėbyje nurimti.

– Skambino iš koronerio biuro, – pasakė vydamas šalin tą mintį. – Prastos naujienos. Vyks policijos tyrimas. Dženė kilstelėjo vešlius antakius.

– Ne! Negali būti.

– Lieka tikėtis, kad greit viską užbaigs. Visur šniukštinėjanti policija sukels tik trikdžių ir nerimo.

– Tai jau tikrai, – sutiko Dženė. – Ar manote, kad visus ap klaus?

– Neįsivaizduoju, tačiau nėra jokių abejonių, kad turė sime visus perspėti. Bet kurią akimirką turėtų paskambinti

Žmogžudystės Flyto namuose

detektyvas. Daugiau sužinosiu pakalbėjęs su juo. Tačiau, ko gero, geriausia mintis būtų rytoj ryte sušaukti mokyklos su sirinkimą didžiojoje salėje, įspėti visus, kas laukia. Tai reiškia visus, net virtuvės pagalbinius darbuotojus. Ar gali tuo pasirūpinti?

– Žinoma, pone Džounsai. Dabar pat to imsiuosi.

– Ačiū, Džene.

Ji atsistojo, tada paklausė:

– Ar jau atskambinote Deividui Mileriui? Šįryt jis vėl skam bino, tris kartus.

Robertui mažiausiai norėjosi klausytis bepročio alkoholiko, panikuojančio dėl savo sūnaus.

– Ne, neskambinau.

– Na, jis kelis kartus skambino vakar vakare, paliko žinučių, kažką kalbėjo apie tai, kad Roris telefonu atrodė prislėgtas.

– Žinau, sakei. Jam teks palaukti. Šiuo metu galva užimta svarbesniais dalykais.

– Gal norėtumėte arbatos? Atrodote taip, kad nepakenktų pakelti cukraus lygį. Padeda ištikus šokui.

– Ačiū, būtų gerai. – Dėkingai linktelėjo.

Ant jo stalo suskambo telefonas. Dženė jį pasiekė pirma ir atsiliepė:

– Direktoriaus kabinetas.

Ji šiek tiek paklausė, tada delnu uždengė telefono ragelį ir sušnabždėjo:

– Komisaro pavaduotojas Nortonas, nori su jumis pasikal bėti.

– Dėkui.

Robertas paėmė ragelį ir palaukė, kol Dženė išskubėjo pro duris.

– Čia direktorius, klausau.

– Direktoriau, skambina komisaro pavaduotojas Nortonas iš KTB. Greičiausiai žinote, dėl ko skambinu.

– Taip.

– Pamaniau, kad reikia jus perspėti, jog siunčiu kelis detektyvus tirti Čarlio Kevendišo mirties.

– Aha, taip. Taip. – Robertas Džounsas nežinojo, ką dau giau sakyti.

– Jie pasirodys rytoj.

– Iš kur?

– Iš Londono.

– Iš Londono?

– Taip. Bylą perdavė mums į KTB Specialiųjų operacijų sky rių. Dirbsime kartu su Šiaurės Norfolko policija.

– Suprantu, kad privalote dirbti savo darbą, pavaduotojau, tačiau man, be abejonės, kelia nerimą mokyklos veiklos trikdy mas, o ką dar kalbėti apie panikos veiksnį.

– Mano kolegos turi labai daug panašių atvejų patirties, di rektoriau. Neabejoju, kad situaciją sutvarkys jautriai ir patars jums, ką daryti su darbuotojais ir mokiniais.

– Taip. Bet kokiu atveju ketinau rytoj sušaukti visos mokyk los susirinkimą.

– Puiki mintis. Mano komanda turės progą iš anksto in formuoti visus mokykloje ir, galbūt, kiek nuraminti dėl savo buvimo tarp jų.

– Tada taip ir padarysiu.

– Gerai.

– Ar galėtumėt pasakyti detektyvų, kuriuos siųsite, vardus?

Po šio klausimo įsivyravo trumpa pauzė, galiausiai komisa ras atsakė:

– Dar nesu tikras, tačiau iki dienos pabaigos paskambinsiu ir pasakysiu. Ačiū už sugaištą laiką.

Žmogžudystės Flyto namuose

– Ačiū, pavaduotojau. Viso gero. „Ačiū už ką?“ – dėdamas ragelį į vietą savęs paklausė Ro bertas ir susiėmė už galvos.

– O Dieve, – sumurmėjo. Šitie policininkėliai klausinės apie visų praeitį... asmeninį gyvenimą... niekada negali žinoti, ką iškapstys. O įtariamuoju gali tapti ir jis pats...

Skaičiai krinta jau trejus metus. Šiomis dienomis konku rencija labai didelė. Mokyklai šito reikėjo mažiausiai. Arba ma žiausiai reikėjo jam – kiek savanaudiškiau pagalvojo keldamas ragelį ir ruošdamasis skambinti valdybos pirmininkui.

ANTRAS SKYRIUS

Džiazmina Hanter-Koglin – draugai ją vadino Džiaz, o buvę kolegos detektyve inspektore Hanter – atitraukė užuolaidas ir pažvelgė pro savo nedidelio miegamojo langą. Per aprasojusius langus buvo matyti nedaug, kondensatas liejo peizažą, kuriame vyravo Salthauso pelkės ir už jų esanti niūri Šiaurės jūra. Negalvodama užrašė savo inicialus ant stiklo, visai kaip vaikystėje, aki mirką pažiūrėjo į DHK ir ryžtingai nubraukė K.

Ji žvilgtelėjo į daugybę kartoninių dėžių, išmėtytų ant mie gamojo grindų. Įsikraustė prieš tris dienas, tačiau iškapstė tik svarbiausius daiktus, tokius kaip pižama, virdulys ir muilas, o daugiau nieko nelietė.

Šis nedidelis namelis viskuo skyrėsi nuo to minimalistinio buto baltomis sienomis Doklanduose, kuriame gyveno kar tu su buvusiu vyru. Ir jai tai patiko. Įprastai ji būdavo pedantiškai tvarkinga, tačiau išpakuoti daiktų nenorėjo dėl to, kad ateinančiomis savaitėmis šiam nameliui teks ištverti didžiulį remontą. Santechniką rezervavo savaitei, kad įrengtų centrinį šildymą, stalius turi paskambinti rytoj ir susitarti, kada išma tuos virtuvės baldus, taip pat paliko žinučių ir keliems vietos dekoratoriams.

Žmogžudystės Flyto namuose

Džiaz tikėjosi, kad po poros mėnesių pelkių namelis iš vidaus bus toks gražus, kaip ir buvo galima tikėtis žiūrint į jį iš išorės. Šiandien lauke buvo šviesiau, taigi Džiaz nusprendė iš pat ryto išeiti paklampoti po pelkę, link jūros. Apsiavė ilgaaulius batus, apsivilko „Barbour“ striukę, atidarė laukujes duris ir įkvėpusi gaivinančio pajūrio oro išėjo į lauką. Jos namelis stovėjo prie pakrantės kelio, skiriančio kaimą nuo pelkės ir jūros. Vasarą kelią užkimšdavo būriai turistų, bandantys pasiekti Šiaurės Norfolko paplūdimius ir pakrantės kaimus, tačiau šiandien, sausio pabaigoje, jis buvo tuščias.

Tyrinėdama peizažą Džiaz juto vis dar nežymų pasitenkini mo jausmą. Dėl to, kad aplink plytėjo lyguma ir trūko medžių, vaizdas atrodė niūrus ir atšiaurus, tačiau Džiaz reikėjo šito laukinio peizažo. Jame nebuvo nieko, kas pagražinta, niekas ne trikdė atšiauraus horizonto, kuris daugybę mylių driekėsi į abi puses. Paprasta tolumoje susijungiančios žemės ir jūros linija ir milžiniška erdvė tiko jos nepretenzingam būdui.

Eidama per kelią ji akies kampučiu pamatė iš pašto išeinantį vyrą, už kokių penkiasdešimties metrų. Ji kirto kelią ir pasiekė šiurkščią pelkių žolę, buvo susitelkusi į raminantį vandens žliug sėjimą po kojomis, tačiau pasirodė, kad kažkas šaukia jos vardą. Nusprendė, kad tai tiesiog kuolingų klyksmai, – paukščiai buvo ratu sutūpę į dešinę nuo jos, – ir toliau lipo įkalne, kuri vienintelė saugojo namelį nuo potvynių – šis faktas sukėlė dau gybę diskusijų, kai bandė gauti būsto paskolą.

– Džiazmina! DI Hanter! Prašau, palauk sekundę! Šį kartą nebuvo jokių abejonių. Ji sustojo ir apsisukusi pa žiūrėjo į kelią.

„Jėzau! Ką jis čia veikia?“ – Pasibaisėjusi Džiaz grįžo atgal. Sustojo už kelių metrų nuo jo ir išspaudė šypsenėlę, kuri neat sispindėjo jos akyse.

– Laba diena, DI Hanter.

– Sere, kodėl jūs čia?

– Malonu ir tave matyti, – pasakė Nortonas ir ištiesė ranką.

– Atsiprašau, – atsiduso, galiausiai priėjo prie jo ir paspaudė ranką, – tiesiog nežinojau, kad atvyksite, ir tiek.

– Nieko tokio. Taigi, ar pakviesi į vidų, kol nemiriau nuo šalčio su šiuo plonu švarku?

– Taip, žinoma. Užeikite.

Viduje Džiaz Nortoną pasodino ant sofos ir pakurstė ugnį. Abiem išvirė kavos ir prisėdo ant medinės valgomojo kėdės.

– Graži vietelė, – pasakė Nortonas, – jauki.

– Dėkui, – atsakė, – man patinka.

Tada kilo nejauki pauzė.

–Taigi, Džiazmina, kaip laikaisi?

Buvo keista girdėti, kaip Nortonas į ją kreipiasi vardu. Šis faktas tik rodė, kiek per pastaruosius mėnesius pasikeitė jos gy venimas, tačiau atrodė, lyg jis į ją žiūrėtų iš aukšto.

– Viskas gerai, – atsakė.

– Atrodai... geriau. Veide kiek daugiau spalvos, nei kai ma tėmės ankstesnį kartą.

– Taip, Italijoje šilta net žiemą.

Dar viena pauzė. Džiaz norėjo, kad jis eitų tiesiai prie reikalo.

– Iš kur sužinojote, kad aš čia? – galiausiai paklausė, nesi ryždama pati eiti prie esmės. – Įsikrausčiau vos prieš tris dienas.

Nortonas tyliai nusijuokė.

– Keista, kad tau dar reikia klausti, kai pati dirbai Jarde, ta čiau net mūsų kompiuteriai nustatė tik tiek, kad Salthauso gat vės dvidešimt devintas namas. Atvykęs ant durų neradau jokių numerių, todėl pasiteiravau pašte.

– A, – tarstelėjo Džiaz.

– Kodėl čia? – paklausė Nortonas.

Žmogžudystės Flyto namuose

– Greičiausiai dėl vaikystės atostogų. Man visada patiko Norfolkas ir čia ne ką blogiau nei kitur. Taip pat netoli tėvų.

– Taip, žinoma.

Dar viena pauzė.

– Taigi, – Nortonas staiga prakalbo dalykiškai, nes jautė ją nekantraujant, – nori žinoti, kodėl važiavau kelis šimtus kilo metrų, kad ankstyvą žvarbų sausio rytą pasimatyčiau su tavi mi. Bandžiau prisiskambinti į mobilųjį, tačiau panašu, kad jo atsisakei.

– Palikau jį išvykdama į Italiją. O grįžusi nusprendžiau, kad jis man nereikalingas.

Nortonas linktelėjo.

– Bet kokiu atveju Šiaurės Norfolke iš jo maža naudos. Maniškis ryšio nepagauna nuo Noridžo. Taigi, čia atvykau... nes noriu, kad grįžtum į darbą.

Džiaz kiek patylėjo.

– Maniau, kad viskas gana aišku, – tyliai pasakė.

– Taip, bet visa tai buvo prieš septynis mėnesius. Išėjai ap mokamų atostogų, išsiskyrei, radai, kur gyventi...

– ... ir neketinu iš čia išvykti dirbti į Londoną, – griežtai pertraukė Džiaz.

– Neabejoju, kad neketini. – Nortonas nė kiek nesutriko.

– Be to, kaip galėčiau grįžti? Kodėl manot, kad norėčiau grįžti?

– Džiazmina, gal bent minutę nustotum gintis ir išklausy tum, ką turiu pasakyti, – jo balsas netikėtai sugriežtėjo.

– Atsiprašau, sere, – atsakė, – tačiau, gal nepyksite, kad po kalbiai apie praeitį manęs netraukia. – Džiaz žinojo, kad elgiasi priešiškai, bet negalėjo nieko padaryti.

– Taip, matau... – Jis pakėlė į ją akis. – Tačiau noriu žinoti, kodėl taip pyksti ant manęs. Ne aš buvau tau neištikimas.

– Tai smūgis žemiau juostos, sere.

– Na, – Nortonas apžiūrinėjo savo nepriekaištingai sutvar kytus nagus, – gal tau atrodė, kad buvau.

– Sere, aš suprantu, kad dėl mano vyro negalėjote nieko padaryti. Tuo metu jau buvau nusivylusi ir...

– ... tai buvo paskutinis lašas, – Nortonas gurkštelėjo kavos ir pažiūrėjo į ją. – Džiazmina, ar žinai, kiek kainuoja rasti ir ap mokyti detektyvą inspektorių?

– Ne, nežinau.

– Na, ko gero, maždaug tiek, kad užtektų dar vienam na meliui.

– Ar norit, kad jausčiausi kalta?

– Jei padės, tada taip. – Nortonui pavyko išspausti nedidelę šypseną. – Net nesuteikei man šanso viską su tavimi aptarti. Vieną savaitę dirbi už savo stalo, o kitą jau išsinešdini į Italiją.

– Neturėjau kito pasirinkimo.

– Tai tau taip atrodo. Tikėjausi, kad dėl gerų mūsų santykių jausiesi galinti ateiti pas mane ir viską aptarti, tik tiek. Jei būtu me sutarę, kad tavo atsistatydinimas yra vienintelė išeitis, ne būčiau tau trukdęs. Tačiau tu tiesiog... pabėgai, be jokios atas kaitos, be nieko!

Džiaz veidas buvo abejingas.

– A. Tai to jūs čia atvykote? Reikia ataskaitos?

Nortonas irzliai atsiduso.

– Klausyk, aš darau, ką galiu. Elgiesi kaip agresyvi paauglė. Faktas toks, kad oficialiai tu vis dar mums dirbi.

Jis iš vidinės kišenės išsitraukė voką ir pastūmė link jos.

– Kas čia? – sumurmėjo raukydamasi.

Viduje buvo algos lapeliai, korespondencija, susijusi su banko sąskaita, kuria dalijosi su Patriku, mėnesiniai išrašai, ku riuos ir toliau siuntė jos senuoju adresu, taigi jų akivaizdžiai

Žmogžudystės Flyto namuose

nebuvo mačiusi. Voke taip pat buvo jos prašymas išeiti iš dar bo, kurį paskubomis parašė oro uoste ir išsiuntė prieš lipdama į lėktuvą, skrendantį į Pizą.

– Nelabai... profesionalus išvykimas, taip?

– Ne, ko gero, nelabai, tačiau nemanau, kad dabar tai svarbu.

Džiaz įkišo laišką atgal į voką ir pasiūlė jam.

– Prašom, sere. Oficialiai jums jį įteikiu. Atsistatydinu. Ar tiks?

– Taip, jei tu to nori. Klausyk, Džiazmina, aš suprantu. Ži nau, kad jauteisi nuvilta ir sugniuždyta, o tavo asmeninis gyve nimas buvo virtęs griuvėsiais. Tau, ko gero, reikėjo laiko viską apmąstyti.

– Jo! Maždaug taip ir buvo, sere. – Ji įnirtingai palinksėjo galva.

– O kadangi buvai pasipiktinusi ir įtūžusi, pasielgei taip, kaip tuo metu liepė instinktai, o instinktai tau sakė bėgti. Bet jie tave taip pat ir apakino. Nejaugi to nematai?

Džiaz tylėjo.

– Ir, – tęsė Nortonas, – kadangi buvai apakusi, priėmei ne apgalvotą sprendimą, kuris, be to, kad gali sunaikinti daug ža dančią karjerą, dar ir kainavo man vieną geriausių mano pa reigūnų. Klausyk, – draugiškai nusišypsojo, – aš ne idiotas. Žinojau, kas vyksta. Ko gero, buvo siaubinga sužinoti, ką daro tavo vyras, ypač dėl to, kad sužinojai kone paskutinė.

Tyla.

Nortonas atsiduso.

– Galiausiai viskas grįžta prie to paties: santykiai darbe yra pavojingi, ypač kai užsiimi tuo, kuo užsiimame mes. Aš tą patį pasakiau detektyvui vyriausiajam inspektoriui Koglinui, kai man pranešė, kad norite susituokti.

Džiaz pakėlė akis.

– Tikrai? Patrikas man sakė, kad davėte savo palaiminimą.

– Iš tikrųjų pasiūliau vienam iš jūsų pereiti į kitą padalinį, kad bent jau nesistumdytumėt pečiais tame pačiame. Jis manęs maldavo, kad leisčiau tau likti, kur esi. Taigi, užuot praradęs jus abu, nusprendžiau pamėginti, nors žinojau, kad tai prasta mintis.

– A, sere, ar sakėte, kad jis vyriausiasis inspektorius?

– Taip, tavo buvusį vyrą neseniai paaukštino.

– Nesivarginkite ir nuo manęs sveikinimų nesiųskite.

– Nesijaudink, nesiųsiu.

Žiūrėdama į jį Džiaz pagalvojo, kad Nortonas atrodo visiš kai ne vietoje – apsivilkęs prabangiu, Savil Rou siūtu kostiumu, o kadangi sėdi ant žemos sofos, sulenktos ilgos kojos beveik siekia krūtinę.

– Ar žinojote, sere? Apie Patriką ir... ją?

– Girdėjau gandų, tačiau negalėjau kištis. Jei dėl to jausiesi geriau, praėjus porai savaičių po tavo išvykimo ji pateikė pra šymą būti perkelta į Padington Griną. Ji žinojo, kad neįstengs konkuruoti su tavimi. Visi komandos nariai keršydami su ja elgėsi atšiauriai. Žinai, tu buvai labai populiari. Jie tavęs ilgisi.

Nortonas plačiai nusišypsojo – parodė gražią eilę stiprių, baltų dantų. Džiaz nesusivaldė nepagalvojusi, kad dėl vešlių juodų plaukų, bąlančių ties smilkiniais, ant nosies kabančių skaitymo akinių ir to, kad sensta, jis tik atrodė oriau.

– Na, sakykime, kad malonu girdėti. Žodžiu, ką dabar veikia Patrikas ir jo numylėtinė detektyvė konsteblė, yra jų reikalas. Manęs tai nebedomina. Be to, – šmaikštavo Džiaz, – galite ją perspėti, kad, vos jis pajus konkurenciją, ji sulauks peilio į nu garą.

– Neabejoju tuo. Tavo buvęs yra talentingas pareigūnas, ta čiau kartu ir žiauriai ambicingas. Vienas dalykas, kurio negalėjo

Žmogžudystės Flyto namuose

priimti, buvo potencialiai už jį geresnė žmona. Žinojau, kaip jis su tavimi elgėsi – nuolat kenkė, žemino, tačiau kadangi niekada nesikreipei į mane, negalėjau nieko padaryti.

– Ta situacija buvo be išeities. Jis buvo mano vyras.

– Sutinku. Bet kokiu atveju, jeigu išmoks laikyti savo kelnes užsegtas, drįstu teigti, kad galiausiai pasieks tai, ko siekia.

– Jei tik nori, tegu išdulkina kad ir visą departamentą. Man tikrai nerūpi.

– Puikus nusiteikimas, – džiaugsmingai atsakė Nortonas. –Taigi, ar tikrai nori, kad pasiimčiau šitą laišką? Žinai, kad tada viskas bus oficialu.

Pamojavo laišku prieš ją.

– Taip, noriu.

– Gerai, DI Hanter, – staiga dalykiškai pasakė Nortonas, –kadangi turėjau progą situaciją aptarti su tavimi, aiškiai paro dei, kad esi pasiryžusi palikti pajėgas. Paimsiu šį laišką ir pa brukęs uodegą grįšiu į Londoną, ir net neužsiminsiu apie kitą variantą, kurį ketinau pasiūlyti.

Įsivaizduodama Nortoną pabrukta uodega Džiaz nusišyp sojo. Ji kilstelėjo antakius ir atsiduso:

– Nagi, galite ir papasakoti, jei jau taip toli atvažiavote.

– Nori tikėk, nori ne, bet yra ir kitų KTB skyrių. Galbūt bū čiau pasiūlęs pereiti į vieną jų.

– Gal Padington Grino? Tada galėčiau jaukiai pasišneku čiuoti tête-à-tête su savo buvusio vyro meiluže.

– Apsimesiu, kad šito vaikiško komentaro negirdėjau. Ta čiau jis puikiai atskleidžia esmę. Klausimas, atsistatydinai dėl situacijos vis-à-vis su Patriku? Ar dėl to, kad nebenorėjai dirbti šito darbo?

– Dėl abiejų priežasčių, – nuoširdžiai atsakė Džiaz.

– Gerai, leisk paklausti kitaip: štai tu, trisdešimt ketverių,

puikiai apmokyta KTB pareigūnė, gyveni Norfolko užkampyje kaip kokia senmergė. Ką, po galais, veiksi?

– Tapysiu.

Nortonas kilstelėjo antakius.

– Tapysi? Supratau. Ką, turi omenyje profesionaliai?

– Dievas težino. Jei nebūčiau tapusi policininke, įgijusi laipsnį Kembridže ketinau stoti į Karališkąjį menų koledžą. Bu vau gavusi vietą parengiamojoje programoje.

– Tikrai? – Nortonas atrodė nustebęs. – Gal dėl to ir turi akį smulkmenoms.

– Gal, bet kokiu atveju, planas toks. Ūkinį pastatą paver siu studija. Pardavus senąjį mūsų butą liko pakankamai pinigų, kad kurį laiką pragyvenčiau. Be to, Rytų Anglijos universitete yra programa, į kurią galvoju kandidatuoti kitais metais.

– Reikia pripažinti, kad čia nebloga vieta iš naujo atrasti savo kūrybiškumą, – sutiko Nortonas.

– Būtent, iš naujo, sere, – aistringai pasakė Džiaz. – Darbas policijoje mane užvaldė. Pamiršau, koks žmogus buvau.

– Hmm, – Nortonas palinksėjo galva. – Suprantu, bet at rodo, kad vėl save radai. Atrodo, kad tavo kovinė dvasia tikrai sugrįžo.

– Tikrai grįžo.

– Klausyk, – atsiduso vėl surimtėjęs. – Kiek bėgsi? Manau, kad nusivylei ne policija, o vyru, kuris buvo pasiryžęs kiekvie name žingsnyje kenkti tau ir naikinti tavo pasitikėjimą savimi. Stebėjau tave, Džiazmina. Klesti, kai jauti adrenalino antplūdį. Esi ypatinga detektyvė. Ir ne aš vienas taip manau.

– Jūs... labai malonus, sere.

– Dirbu su faktais, ne malonybėmis. Mane tiesiog ima kar tėlis, kai matau, kad tavo sugebėjimų žmogus pasiduoda vien dėl to, kad nenusisekė santuoka. Mačiau, kaip visus tuos metus

Žmogžudystės Flyto namuose

kiekvieną dieną kovojai su seksizmu. Ar tikrai leisi Patrikui lai mėti?

Džiaz toliau tylėjo ir atidžiai žiūrėjo į kilimą.

– Dabar paklausyk, – pasakė Nortonas. – Eikime tiesiai prie reikalo – kai kas įvyko. O jeigu pasakyčiau, kad turiu bylą, ku rią nagrinėti reikėtų pavažiavus vos kelis kilometrus nuo čia?

– Tyrimas čia, Norfolke? Kaip tai?

– Vietinėje internatinėje mokykloje vos už Foltešamo įvyko incidentas. Šeštadienio rytą savo kambaryje buvo rastas negy vas mokinys. Man paskambino, nes jo tėvas teisininkas, kuriam neseniai pavyko gauti kelių svarbių teroristų ekstradiciją į JK. Manęs paprašė ten nusiųsti kelis žmones ir įsitikinti, kad ne įvyko nieko nešvaraus.

Nortonas pažvelgė į šviesias žalias Džiazminos akis ir paste bėjo, kad jose žiba nežymus susijaudinimas.

– Tėvas?

– Iš tikrųjų skambučio sulaukiau iš komisaro. Žinai, kad Londono policija paprastai į tokius dalykus nesikištų, bet...

– ... gerai turėti draugų aukštuose postuose, – Džiaz nusi šypsojo užbaigdama jo sakinį.

– Tikrai.

– Tai nuo ko mirė tas berniukas?

– Jis sirgo epilepsija. Į įvykio vietą atvykę paramedikai sakė, kad ant kūno buvo matyti visi priepuolio požymiai. Tačiau jo tėvas reikalavo atlikti skrodimą, ir ne be reikalo. Šį rytą man skambino koroneris ir panašu, kad čia gali slypėti šis tas dau giau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

– Pavyzdžiui?

– Daugiau nieko negaliu atskleisti, kol nepasakei, ar imsiesi to, ar ne.

Jie abu žinojo, kad imsis.

Legenda byloja, kad Flyto namuose vaidenasi jaunuolis. Čia jo gyvenimas buvo toks nelaimingas, kad jis pasikorė ant geležinio kablio, įtaisyto ant rūsio lubų.

LUCINDA RILEY (Liusinda Raili, 1965–2021) – žymi airių kil mės rašytoja, pirmąją knygą parašiusi būdama dvidešimt ketve rių metų, kai baigė ankstyvą karjerą kine, teatre ir televizijoje. Jos knygos išverstos į 37 kalbas, visame pasaulyje jų parduota 40 milijonų egzempliorių. Pripažinimą Lietuvoje ir svetur autorei pelnė „Septy nių seserų“ ciklas, paremtas mitu apie garsųjį Plejadžių žvaigždyną. Holivudo kompanija ruošiasi pagal šį ciklą kurti serialą. Knyga „Žmogžudystės Flyto na muose“ išsiskiria iš bendro Lucindos Riley kūrinių konteksto. Tai vienintelis jos kriminalinis romanas, iš naujo atrastas bei suredaguotas jau po autorės mirties ir tarptautiniu mastu sulaukęs didžiulio rašytojos gerbėjų susidomėjimo. Netikėta Čarlio Kevendišo mirtis sudrebina Norfolke įkurto internato gy venimą. Aspirinui mirtinai alergiškas vaikinas prieš miegą išgeria dvi jo tabletes. Nors internato direktorius iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti įstai gos reputaciją ir laikyti įvykį nelaimingu atsitikimu, netrukus pradedamas kriminalinis tyrimas. Arogantiškas, išlepintas, merginų dėmesio neatsigi nantis Čarlis Kevendišas neretai sulaukdavo kreivų žvilgsnių. Bet kas galė jo trokšti jo mirties?

Tirti bylą imasi inspektorė Džiazmina Hanter su detektyvų komanda. Ta čiau Čarlio mirtis – tik tragiškų įvykių virtinės pradžia. Netrukus dingsta kitas mokinys, keistomis aplinkybėmis miršta vienas iš auklėtojų, o aplin kui ima sklisti kalbos apie šiurpius praeities įvykius mokyklos koridoriuo se. Aštuoni šimtai mokinių, du šimtai internato darbuotojų ir tarp jų be sislepiantis žudikas – žmogžudystės Flyto namuose tampa sudėtingiausia byla inspektorės Džiaz karjeroje.

„Intriguojantis detektyvas su gyvybingais dialogais ir įtikinamais personažų portretais.“