ŽMOGAUS ŠIRDIS SUTVERTA DANGUI by knygos.lt

KĘSTUTIS KĖVALAS VYTAUTAS RAŠKAUSKAS

VILNIUS 2024

Pokalbiai

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Nuotraukų autoriai

Kitos nuotraukos iš Kęstučio Kėvalo asmeninio archyvo.

Atsiprašome nuotraukų autorių, kurių tapatybės nepavyko nustatyti.

ISBN 978-609-466-834-0

Brangieji, jūsų rankose – sustabdyto gyvenimo potėpiai: idėjos, įspūdžiai, prisiminimai.

Tai – ne teologinė knyga, kuri pretenduotų pateikti visus atsakymus apie mus supančią tikrovę, o jaukūs ir bičiuliški pokalbiai, kuriuose grožimės gyvenimu, kaip brangiausia dovana, ir dalinamės tikėjimu, kad žmogaus širdis sutverta dangui.

Kartu tai pirmoji galimybė geriau pažinti žmogų, kurį viešumoje esame įpratę matyti kaip kunigą, vyskupą, arkivyskupą.

Šioje knygoje Kęstutį Kėvalą pirmiausia kalbinu kaip žmogų, kurio gyvenimo istorijoje – posūkiuose ir atradimuose – skleidžiasi Kūrėjo gerumas ir globa. Čia kalbame apie kasdienius ir amžinuosius dalykus, aptardami vieną ar kitą širdžiai mielą progą: Vasario 16-ąją, Motinos dieną, Kalėdas.

Žinote tuos pokalbius, kuriuos malonu prisiminti net po ilgo laiko, kuriems skirtos valandos tiesiog praskrieja? Toks buvo pirmasis mano interviu su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu vienoje Knygų mugėje, todėl atsisveikinant spontaniškai išsprūdo: „Gal pasikalbėjimus tęskime?“

Nuoširdžiai ačiū pašnekovui, intensyvioje arkivyskupo darbotvarkėje kaskart rasdavusiam laiko pokalbiams. Gyvai ar nuotoliu, po dienos darbų ar ankstyvais savaitgalių rytais – su Kęstučiu Kėvalu kalbėjomės ilgiau nei metus. Dar tiek pat užtruko pokalbius suguldyti į knygą.

Labai ačiū visiems, ją įsileidžiantiems į savo namus ir širdis. Tikėjimo, džiaugsmo ir vilties dovanos, kuriomis dalinasi Kęstutis Kėvalas, tikiuosi, įkvėps ir jus. Kad ir kur būtumėte, kad ir kokiu keliu šiuo metu eitumėte – tegul jus stiprina ir palaiko dangaus begalinis spindesys.

Vytautas Raškauskas

TURINYS

9 SAUSIO 13-OJI: „Tą naktį Lietuva pasirinko išlikti ir nugalėti“

33 VASARIO 16-OJI, KOVO 11-OJI: „Niekam nepavyko mumyse užgniaužti žinojimo, kad galime turėti savo valstybę, kultūrą, laisvę“

49 GIMTADIENIS: „Švęsti – vienas iš dešimties esminių nurodymų žmogui“

65 GAVĖNIA: „Jau ilgus metus per gavėnią veikiu tą patį –tvarkausi maldos, darbo, poilsio ritmą“

81 VELYKOS: „Krikščionybės esmė – dalintis džiaugsmu, ramybe, paguoda ir taip keisti pasaulį“

87 MOTINOS DIENA: „Didžiausia pagalba – kad mama kiekvieną dieną už mane meldžiasi“

105 ŠEIMOS DIENA: „Būdamas kunigu dažnai turiu elgtis kaip šeimos žmogus“

131 TĖVO DIENA:

„Būdamas su tėčiu aiškiai supratau, kad norint daug pasiekti reikia sunkiai ir kantriai dirbti“

137 SĄJŪDŽIO DIENA: „Visi jautėme, kad kartu kuriame gyvenimą ir naująją Lietuvą“

167 DIDIEJI ŠILUVOS ATLAIDAI: „Šiluvą vadinu mūsų tikėjimo tėviške“

183 VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA:

„Jie buvo mūsų kailyje ir puikiai išmano mūsų situaciją – visas viltis, godas, nuopuolius“

201 KALĖDOS:

„Susėdimas prie Kūčių stalo man būdavo tikras stebuklas, nes staiga apimdavo visiška ramybė“

211 APIE VILTĮ:

„Kai niekas nebeklauso ir nebegirdi, kai nebėra į ką kreiptis – Dievas vis dar klausosi“

221 APIE LYDERYSTĘ IR MOTYVACIJĄ KURTI: „Grūdas, laikomas sau, tampa bevaisis“

245 APIE BESIKEIČIANČIĄ BAŽNYČIĄ: „Turime užduotį išlaikyti esmę, bet neprisirišti prie formų“

SAUSIO 13-OJI:

Tą naktį Lietuva pasirinko

išlikti ir nugalėti

Kai kalbama apie visą nepriklausomybės atkūrimo laiką, taip pat ir Sausio 13-osios įvykius, dažnas pamini, kad svarbi pergalės priežastis – atsakas į smurtą taika, vienybe ir daina – tai šiandien vadiname Dainuojančia revoliucija. Kas tokio buvo toje lietuvių vienybėje, tame ramiame buvime susikibus už rankų, kas privertė suklupti imperiją, savo arsenale turėjusią, atrodo, visus įmanomus ginklus? Kodėl Dovydas įveikė Galijotą?

Sausio 13-ąją dar kartą žmonijos istorijoje buvo pakartotas fenomenas, kai neginkluotas pasipriešinimas tampa stipresne galia nei ginklai. Jis labai aiškiai pagrįstas krikščioniška pasaulėžiūra – be jos vargu ar apskritai mums būtų kilusi mintis, kad tai įmanoma. Be jos nebūtų padrąsinimo imtis to, kas būtų galėję atrodyti kaip beprotybė – išeiti prieš didžiulę jėgą, kuri regisi nenugalima. Tačiau įrodėme, kad jeigu žmogus visiškai pasitiki Dievu, ginklai nebegali išgąsdinti.

Diakonystės šventimai, 2000 m.

Tai iliustruoti galėtų Šventojo Rašto istorija, kaip Dovydas eina kovoti pirmiausia pasitelkęs ryžtą ir pasitikėjimą, o tada veikia ir antgamtinė pagalba, kuri visą tautą atveda į neįtikėtiną pergalę. Senajame Testamente gausu panašių istorijų. Kaip, pavyzdžiui, prispausta ir išblaškyta nedidelė Izraelio tauta galėjo išsivaduoti iš Egipto nelaisvės ir nusigauti į Pažadėtąją žemę? Šią istoriją, atrodo, atkartojo ir mūsų tauta, ir būtent Sausio 13-oji tapo vienu didžiausių laisvės egzaminų.

Tąnakt tikrai kilo įvairiausių minčių, pavyzdžiui, galbūt lipkime ant tankų, atimkime okupanto ginklus – bet ilgametė patirtis gyvenant su okupantais diktavo elgtis kitaip, nes žinojome: priešintis ginklais nepakaks. Juolab kad jau turėjome puikių neginkluoto pasipriešinimo pavyzdžių, kaip „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ –tai irgi buvo netiesioginė, tačiau galinga kova su sovietų ginklais ir tankais. Kitas pavyzdys – Eucharistijos bičiulių sąjūdis, kovojęs malda, kurios sovietai baiminosi taip, kad per Šiluvos atlaidus maldininkus gąsdindavo siųsdami virš galvų skraidyti naikintuvus – tai buvo galios demonstravimas, nors žmonės viso labo meldėsi. Matyt, buvo jaučiama, kad visgi kovojama su ginklais ne iš šio pasaulio.

Panašiai ir Sausio 13-oji – iš tiesų tai mūsų tautos pastangos, kaip yra kvietęs palaimintasis Jurgis Matulaitis – „blogį nugalėti gerumu“. Juolab kad žmonės suprato, jog tie vaikinai tankuose patys yra vergai: 18-mečiai,

20-mečiai, neaišku ko prigirdyti – liudininkai pasakoja tąnakt matę tuščias kareivių akis, tuščius žvilgsnius, galų gale jų agresiją prieš beginklius žmones. Ir vis dėlto tie kareiviai nesiryžo važiuoti per minią, nors ir bandė. Žmonių minia sustabdė tankus.

Sovietų kariuomenės agresija tą naktį, su tankais ir šautuvų buožėmis, primena Piloto įspėjančius žodžius

Jėzui: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“

(Jn 19, 20) Bet abiem atvejais išgirdus grasinimą nebėgama, nesuklumpama. Atrodo, tik pats Dievas gali įkvėpti tokią stiprybę pavojaus akivaizdoje. Ar tose miniose anuo metu buvo justi Dievo artumas, kaip žadama eilutėje „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20)?

Atsiminkime, kaip Jėzaus pasakyti žodžiai „mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36) sutrikdo Pilotą. Vadinasi, jie kalba visiškai skirtingomis kalbomis. Pilotas –jėgos ir galios kalba, o Jėzus – meilės. Ir jie visiškai nesusišneka. Jeigu Jėzus būtų prabilęs Piloto kalba, būtų iškart nubaustas, o dabar Pilotas sako, kad nežino, ką su Jėzumi daryti. Mano manymu, Sausio 13-ąją mes taip pat kalbėjome okupantams negirdėta kalba, ir jie pasijuto bejėgiai. Pirmiausia jie pamatė, kad mes su jais nekovojame. Antra – buvo daug maldos, giesmių. Ir staiga žmonė-

se užsiliepsnojo nežemiškas ryžtas, tvyrojo neįtikėtina nuotaika, visi ją jautėme. Sausio 13-ąją Vilniuje būti negalėjau, nes dar buvau priklausomas nuo tėvų, bet kai Vytautas Landsbergis tą naktį pakvietė eiti savo miestuose ir kaimuose į gatves, mes nejučia atsidūrėme gatvėje ir pamatėme, kad ji tiesiog sausakimša. Tiek žmonių Kauno Juozapavičiaus prospekte, Šančiuose, aš daugiau niekada nemačiau – nei per šventes, nei per paradus.

O mano tėvas kaip tik ėjo į kareivines, ten dirbo elektriku, ir matė, kad tankai buvo paruošti išvažiuoti į gatves. Šančiuose ir Panemunėje buvo įsikūrusios desantininkų pajėgos. Tėvas pažinojo vadovus ir yra prasitaręs, kad jiems sakė: „Vyrai, nepradėkit, jūs šitos tautos nepaimsit, jau viskas, važiuosit jūs ar ne – jau pralaimėta.“

Kažkas įvyko, tarytum galutinai viduje persivertė, ir buvo aišku, kad nepasiduosime. Gerai atsimenu tą jausmą, kai nebeliko jokios baimės. Primena pasakojimus, kaip Romos imperijos laikais į Koliziejų ėjo pirmieji kankiniai. Tai tokia pagava, kad, galima sakyti, visi patyrėme transą gerąja prasme. Į strateginės svarbos objektus plaukė žmonių jūra – juk jeigu ima Vilnių, tai ir čia pradės. Ir mes iškart traukėme prie Kauno televizijos bokšto Vaižganto gatvėje.

Tai buvo tarsi tautos krikštas. Visiems tapo aišku, kad ši naktis lems tolesnę mūsų istoriją. Kovo 11-ąją nepriklausomybę atgavome de jure, o Sausio 13-ąją – de facto. Nes paskelbus de jure, ore dar tvyrojo įtampa, neži-

nojome, kaip sovietai elgsis, bet visiems buvo aišku, kad tikrai reaguos. Ir ta įtampa vis neatlėgo. Nors vėliavos pakabintos, bet dar tvenkėsi debesys, jautėme, kad dar turės būti atomazga.

Dažnas, prisimindamas Sausio 13-ąją, pamini, kad tai ir buvo tos įtampos, blogos nuojautos ir sunkaus laukimo kulminacija. Labai vylėmės optimistinio scenarijaus, kad mus tiesiog pripažins, nemažai žmonių iš Gorbačiovo tikėjosi humaniškumo. Jis buvo susitikęs su Reaganu, bendravęs su Vakarų politikais, todėl klaidingai manėme, kad sovietai nesiryš mūsų atvirai pulti.

Tad koks tas laikas buvo belaukiant, tarp de facto ir de jure ?

1990 m. pavasarį, tuoj po nepriklausomybės paskelbimo, prasidėjo ekonominė blokada – ėmė trūkti benzino ir parduotuvėse maisto. Tai buvo laikas, kai žmonėms kilo įvairių pamąstymų, kad gal sovietai mus užverš ekonomiškai ir parklupdys. Kai kas netgi pradėjo dvejoti –gal vis dėlto galėjome kitaip susitarti. Tą matėme ir, pavyzdžiui, Kovo 11-ąją, kai Seimo salėje visą dieną vyko karščiausios diskusijos, ar skelbti nepriklausomybę, ar suverenitetą. Buvo teigiančių, kad pakaks ir suvereniteto, vadinasi, būtume autonomiška didelio darinio dalis, nes neva negalime tiesiog imti ir nukirsti visų ryšių. Bet Landsbergis su savo bendražygiais sugebėjo įtikinti: arba nepriklausomybė, arba viskas yra tik šnekos ir hu-

moras, nes tikrai jie mūsų nepaleis. Mes turime kirsti visus ryšius iškart, kitaip nieko nebus. Mano šeimoje irgi visiems buvo aišku, kad turi būti nepriklausomybė be jokių nuolaidų. Tėvai man augant nuolat šnekėdavo apie tai, kad gyvename nesąmonėje, idiotizme. Žinoma, su mumis, vaikais, apie pavergtą tėvynę niekas specialiai nekalbėjo, bet visada girdėdavome, ką tėvai šneka su draugais. Jie mus saugodavo, liepdavo neklausyti, eiti į kitą kambarį, bet iš tėvo laikysenos visada jutau, kad turiu būti labai atsargus su visais sovietiniais simboliais. Pavyzdžiui, prieš įžengdamas į namus turėdavau nusirišti pionieriaus kaklaraištį. Pusę kelio namo eidavau su juo kaip pionierius, o artėdamas prie namų būtinai nusiriš-

Kėvalų šeima, 1977 m. Iš kairės: Antanas, Kęstutis, Irena, Jūratė

davau, nes tėvas kartą pasakė: „Su šituo raudonu skuduru mano akyse nesirodyk.“ Buvo aišku, kad jam tai didelis įžeidimas, nors ir dirbo elektriku kariniame dalinyje.

Aš įsirašiau į pionierius mažai ką apie tai nutuokdamas. Maniau, kad tai yra privaloma mokyklos lankymo dalis – man atrodė, kad kaip einant į bažnyčią tarsi savaime suprantama, kad esi krikštytas, taip moksleivis būtinai turi būti pionierius. Pionieriumi tapau anksti, trečioje ar ketvirtoje klasėje. Tada tėvas labai supyko: „Kodėl manęs nepaklausei? Turėjai su manimi pasitarti.“ Sakau: „Visiems rišo, tai ir man užrišo, kaip man reikėjo pasitarti?“ Bet iš jo reakcijos aiškiai supratau, kad padariau kažką blogo. Tada pradėjau ieškoti atsakymo kodėl, ir pamažu ėmiau suprasti, jog viskas kur kas sudėtingiau.

Pirmiausia informacijos ieškojau šeimos aplinkoje. Aplinkiniai paprastai kalbėjo labai nedaug. Mes žinojome, kas eina į bažnyčią, jie šiek tiek drąsiau kalbėjo ir apie buvusią Lietuvą, bet dauguma ta tema tylėjo, o kai kurie ir iš tikrųjų tikėjo socializmu. Dar mano vaikystėje nemažai bendraamžių tikrai tikėjo, kad viskas su esama sistema yra gerai.

Visgi veikė „Amerikos balsas“ ir Vatikano radijas. Mūsų name šios radijo stotys aidėdavo per visą laiptinę, nes norėdami pagauti bangas, kurias valdžia trikdydavo, visi garsindavo radijo imtuvus, o tuo metu durys būdavo tik rėmas ir du faneros lakštai. Arba eina ta laiptine išgėręs koks kaimynas ir staiga prie namų užtraukia „Lietu-

va, Tėvyne mūsų“. Tada išbėga kaimynė ir pasigirsta patylomis: „Tylėk, Vaclovai, ką tu darai, bus blogai.“ Būdavo, kaimynai švenčia gimtadienius, vardadienius ir staiga apie dvyliktą nakties užtraukia Tautišką giesmę. O juk tai buvo kriminalinis nusikaltimas, galėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Bet kad ir kiek kartų kas panašaus vyko – niekas nieko neįdavė. Iš to galima spėti, kad žmonės tyliai širdyse palaikė lietuvišką dvasią, nors savo darbuose vienas Dievas žino, ką turėdavo oficialiai kalbėti.

Apskritai, istoriškai Kaunas buvo labai lietuviškas miestas, kitaip nei kiti didmiesčiai, kur kūrėsi daug fabrikų, o dirbti juose į šiuos miestus buvo atkelta daugybė kitataučių.

Kaune tam tikru mastu netgi, sakyčiau, veikė laisvoji rinka – turgus, slapti fabrikėliai. Vaikystėje oficialiose parduotuvėse dažnai nerasdavau man reikalingų dydžių

rūbų, ir jei ne turgus – nežinau, kaip būčiau išsivertęs. Turgus veikė, nors vargšus jo prekeivius nuolat semdavo ir bausdavo.

Turbūt įspūdingiausias sovietmečiu man buvo Bažnyčios gyvenimas – kad ir kaip būtų, per Kalėdas ir Velykas į bažnyčias suplaukdavo didžiulės minios. Tokia daugybė žmonių vieningai giedodavo, ir jausmas ten būti – visiškai kitoks, visai kita respublika. Giedame Švč. Mergelės Marijos litaniją ar aplink bažnyčią einame birželinėje procesijoje – atrodytų, nieko įspūdingo, tačiau jaučiamės kaip kitame pasaulyje, kur viskas stipriai kitaip. Bažnyčia

buvo simbolis ir įrodymas, kad kitokio pasaulio galimybė apskritai yra įmanoma – gyvenant sovietinėje melo sistemoje kartais nelengva būdavo tuo patikėti.

Skaitant istorinius pasakojimus susidaro įspūdis, kad į

bažnyčią eidavo tik patys drąsiausi ir neretai būdavo už

tai persekiojami. Ar nebuvo baisu ten lankytis?

Jeigu kas kaltindavo, sakydavau, kad mano tėvai eina ir mane kviečia eiti kartu, o aš nenoriu pyktis su tėvais.

Tarsi permesdavau atsakomybę tėvams, o jų žodis iš tiesų būdavo paskutinis. Pavyzdžiui, mano pradinių klasių mokytoja sakė, kad tėvai yra suklaidinti, tiki Viduramžių pasakomis. Aš jai atsakiau, kad čia yra visai kitas klausimas – suklaidinti ar ne, – bet šiandien mano uždavinys yra nesusipriešinti su tėvu ir motina. Taigi turėjau paruošęs atsakymą ir todėl buvau gana drąsus. Kitas dalykas – mes daug nežinojome apie dramatiškus trėmimus, šaudymus, neturėjome literatūros apie tai. Tik nepriklausomoje Lietuvoje visiškai nukrito uždanga ir galutinai supratome, kad gyvenome pragaro prieangiuose. Visuomenė buvo tiek sterilizuota nuo bet kokių diskusijų, kad trūko elementariausių žinių apie tai, kas mums nutiko. Atsimenu, kad man tiesiog pakirto kojas, kai supratau, kokia didelė tautos dalis atsidūrė Sibire. Vadinasi, mes gyvenome baisioje represinėje aplinkoje ir mūsų, kaip vaikų, viena „laimė“ buvo, kad mes ne-

supratome, kur esame. Prisimenu filmą „Gyvenimas yra gražus“, kur tėvas koncentracijos stovykloje savo vaikui pasakoja, kad visa, kas vyksta aplink, yra tik žaidimas.

Taip ir mes vaikystę praleidome iš visų pusių – televizijos, radijo, mokyklos – girdėdami pasakas apie tai, kaip viskas nuostabu, kad mes esame pačios geriausios valstybės vaikai ir, Dieve mano, kaip baisu kitur, kur „Vakarų imperialistai“ išnaudoja darbininkų klasę.

Aišku, kai jau bendraklasiai pradėjo gauti iš Amerikoje gyvenančių giminaičių dovanų, pavyzdžiui, kramtomosios gumos – tai ją dalydavomės po mažytį gabaliuką, kad visi galėtume bent paragauti. Ir tada tikrai kildavo klausimas: o kodėl mes čia neturime tokios gumos? Buvo kažkas panašaus po penkiolika kapeikų, bet tiek kvapo, tiek skonio požiūriu nebuvo net ką lyginti. Arba amerikietiškas šokoladas – koks tai buvo skonis!

O pas mus daugelis maisto produktų buvo labai paprasti ir prasti.

Kaip nutiko, kad nežinojote apie tremtis? Jūsų ausis turėjo pasiekti bent jau nuogirdos, užuominos.

Nuogirdų buvo, pavyzdžiui, mano tėvo šeimos dalis buvo ištremta į Sibirą ir mes žinojome, kad jie ten buvo, bet tai buvo tabu tema vaikams. Jie kalbėdavosi daugiau tik tada, kai mus išprašydavo už durų paaiškinę, kad tai yra suaugusiųjų reikalas, kai suaugsim – suprasim. Grei-

čiausiai bijojo, kad pradėsime apie tai šnekėti mokykloje. Taigi mūsų sąmonėje buvo nebent užuominos, kad esame užgrobti, tačiau užgrobėjai tiki, kad tai mums yra geriausia, kas galėjo nutikti. Mes tikrai nesuvokėme jų nusikaltimų masto.

Užsiminėte apie visuomenėje įsivyravusią baimę kalbėti, dalintis. Kaip nutiko, kad Sausio 13-ąją tos baimės nebeliko? Kiek esu kalbėjęs su partizanais ir jų ryšininkais – jie taip pat liudijo, kad atlikdami žygdarbius nejautė jokios baimės. Kas vienija šias situacijas – partizanų kovas ir Sausio 13-ąją?

Čia išsipildo Jėzaus žodžiai: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Partizanai aiškiai matė, kad okupacinė armija atėjo žudyti – jų broliai ir seserys žuvo, ir jiems buvo labai aišku, kas yra sovietai. Partizanai ėjo kovoti apsisprendę „arba-arba“ – tai yra arba laimėsime, arba žūsime. Sausio 13-osios dalyviams taip pat teko šis išbandymas. Tą naktį žmonės suprato, kad renkasi savo lemtį ir turi apginti laisvę – arba būsime laisvi, arba liksime gyventi toje pačioje nesąmonėje, kur ir buvome. Tą naktį Lietuva pasirinko išlikti ir nugalėti.

Tačiau kaip nejausti baimės, kuri atrodo natūrali ir labai žmogiška reakcija į bauginančias, pavojingas aplinkybes?

Gal tai galėtume vadinti adrenalino pliūpsniu, kuris pakeičia visą kūno chemiją, bet kad baimės gali nebelikti, rodo Sausio 13-osios naktis. Įsivaizduokime, kaip įmanoma eiti prie Televizijos bokšto, kur šaudo, ir nesitraukti. Kaip įmanoma stoti prieš tanką, kai jis į tave važiuoja. Ir tik tada supranti, kad įmanoma, kai tave pagauna antgamtinis kovos už laisvę jausmas.

Jūs „būsite apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49) – tai

Jėzaus pažadas apaštalams, kuris buvo išpildytas per Sekmines. Apaštalai bijojo, drebėjo, ir štai staiga visi drąsiai eina, nors jiems grasina: būsite nužudyti. Bet tai jų nebegąsdina. Ši istorija atsikartojo Sausio 13-ąją, kai įvyko mūsų Sekminės, ir jėga iš aukštybių apgaubė mūsų žmones. Prie Televizijos bokšto, kur žmonėms teko didžiulis išbandymas, kur sprendėsi gyvybės ir mirties klausimas – jie nesitraukė, bet vieni kitus laikydami stovėjo, garsiai meldėsi ir giedojo.

Panašiai ir prie parlamento pastato, kur kunigas Robertas Grigas suteikė bendrą nuodėmių išrišimą visiems susirinkusiems. Pirmiausia kreipėsi į esančius viduje, o tada į minią lauke. Kunigas pasakė, kad kai kam iš susirinkusiųjų šią naktį gali tekti žūti už tėvynę, o visiems norintiems atlikti išpažintį nebus galimybės dėl žmonių gausos, todėl dabar tegul už nuodėmes gailisi visi ir visiems bus duotas išrišimas. Ir žmonės gailisi, atsiklaupę priima išrišimą, ir toliau stovi, ir meldžiasi susikibę rankomis.

Gyvenimas yra didelis menas, ir gražiai, prasmingai nugyventi mums skirtas dienas reikia mokytis.

Ši knyga – tai nauji ir niekur neskelbti bičiuliški pokalbiai, padėsiantys geriau pažinti Kauno arkivyskupą Kęstutį Kėvalą. K. Kėvalas šioje knygoje dalijasi vaikystės ir jaunystės prisiminimais, pasakoja apie savo pašaukimo kelią, svarsto apie darbų prasmę ir gyvenimą nužyminčią krikščionišką viltį.

Knygą sudaro 15 pokalbių, kurių temas diktuoja metų riboženkliai – svarbios minėtinos datos, pradedant Sausio 13-ąja, Vasario 16-ąja, baigiant Visų Šventųjų diena ir Kalėdomis. Atsispiriant nuo jų kalbama apie būtąjį ir būsimąjį laiką –praėjusias dienas, dabarties iššūkius, amžinąsias tiesas bei ateities svajones.

Laikas ir viltis – tai, kas mums kartu su gyvenimu padovanota avansu, be jokių nuopelnų. Mums tenkanti užduotis – puoselėti viltį ir tausoti laiką einant šventumo keliu. Autoriai kviečia apmąstyti šiuos uždavinius pasineriant į gyvenimiškus ir įtraukiančius pokalbius.

Kęstutis Kėvalas – Kauno arkivyskupas metropolitas. Gimęs ir augęs Kaune, Šančiuose, 1993 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 2000 m. įšventintas kunigu. 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė teologijos daktaro disertaciją „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus annus “. 2012 m., Šventojo Tėvo Benedikto XVI paskyrimu, Kristaus Prisikėlimo šventovėje Kaune įšventintas vyskupu. 2017 m. popiežius Pranciškus vyskupą K. Kėvalą paskyrė Telšių vyskupu ordinaru, o 2020 m. – Kauno arkivyskupu metropolitu.

Knygos sudarytojas Vytautas Raškauskas – politologas, publicistas, komunikacijos specialistas, dviejų vaikų tėvas. Šios patirtys atsispindi knygoje aptariamose temose – tai ne tik tikėjimo, bet ir valstybės, visuomenės, šeimos reikalai istoriniu bei šiandienos pjūviais.

© Evgenia

Levin