Page 1


Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.

ISBN ... © Tekstas, Beata Tiškevič, 2017 © Viršelio dizainas, ..., 2017 © UAB BALTO trader, 2017


Su mama sėdime kavinėje. Saulės šviesa šokinėja per visus sta­ liukus, tad mums klaikiai karšta. Užsisakom ledų. Mama atvažiavo pasveikinti manęs su gimtadieniu, kadangi į šventę, kaip visada, jos nekviečiau. Darbo neturiu, planų ateičiai taip pat, neseniai išsiskyriau, mano draugai nuo manęs nutolę, negaliu pakęsti net pati savęs. Jaučiuosi esanti nevykėlė ir net neturiu ką jai papasakoti. Kiekvienas jos klau­ simas mane siaubingai erzina. – Taigi, ką tu dabar veiki? – po ilgos pauzės paklausia mama. – Nieko, – beveik urgzdama atsakau pro sukąstus dantis. Mama išsigąsta mano slepiamos agresijos ir šiek tiek atsitraukia. Ji atrodo kaip mažytis šuniukas, kuriam kažkas didele plaštaka vis plekšteli per galvą. Šuniukas nesupranta, kodėl taip vyksta. Imu jos gailėtis. Sėdim. Jaučiu didelę vidinę įtampą. Tikriausiai primenu visko nekenčiančią ir net saulėtą dieną sugebančią švytėti juodais paakiais paauglę. Ant mamos kaktos pastebiu prakaito lašelius, o jos pirštai nervingai čiupinėja meniu. – Bet kiek čia daug žmonių! Oo... – dirbtinai nusistebi apsidai­ riusi. Tikriausiai negali pakęsti tos spengiančios tylos. O aš, užvertusi akis, tarsteliu: – Mama, čia juk miesto centras. Popietė... Ji ir vėl pasijunta pasakiusi kažką labai kvailo. Dažnai priver­ čiu ją taip jaustis. Nors visiškai to nenoriu, bet išsprūsta ir viskas. 5


Beata Tiškevič

Įsivaizduoju, kaip atrodome iš šono, ir mane apima graudulys. Sėdi mama su dukra gražią saulėtą dieną, abi sveikos, jaunos, galėtų taukšti visokius niekus, juoktis ir tiesiog būti laimingos. O mes sė­ dim susikausčiusios, stebim viena kitą tokiais žvilgsniais, lyg ban­ dytume ištirpdyti tą didžiulį tarp mūsų tvyrantį ledkalnį, tačiau jis netirpsta. Norėčiau su mama palaikyti gražius, nuoširdžius santykius. Ne­ noriu, kad ji per mane kentėtų. Aš nenoriu urgzti. Bet tomis aki­ mirkomis, kai pati jaučiuosi esanti didžiulė nevykėlė, mamos buvi­ mas šalia tą dar labiau išryškina. Ir dėl to siaubingai ant jos pykstu. Mama ištiesia gimtadienio atvirutę – man kaipmat suspaudžia širdį. Ji visada perka tas apgailėtinas spalvotas neskoningas atvirutes iš prekybos centrų. Dažniausiai su kačiukais. Nežinau, ar kačiukus ji renkasi dėl to, kad jie kadaise taip patiko man, ar dėl to, jog pati labai juos myli. Atvirutėje jau būna parašytas banalus tekstas, kaž­ kas panašaus į: „Gyvenimas – kaip pumpuras, lai skleidžiasi jis...“ Niekada neperskaitau jų iki galo. Didžiąją dalį laiko man tiesiog labai gaila savo mamos. Atvirutės viduje – pinigai. Širdyje plaka liūdnas monologas, kurį taip norė­ čiau garsiai ištarti, tačiau nepajėgiu. Tas atstumas tarp mūsų toks didelis, ir aš net nežinau, kaip jį įveikti. Mama, kaip mes atsidūrėme prie šio staliuko, tokios svetimos viena kitai? Kaip mes atsidūrėme šioje situacijoje, kai visai negalime viena kitos priimti, pamilti? Galbūt tu mane jau myli, o man dar nepavyksta? Kodėl mums nepavyksta užmegzti paprasto pokalbio? Atleisčiau net lengvabūdiškumą. Bet aš negaliu tavęs priimti. Ne šiandien. Šiandien aš ir pati savęs negaliu priimti. 6


Vyvenimas

Suvalgiusi ledus, imu dar labiau gailėtis mamos. Ji sėdi susi­ kūprinusi, įrėmusi žvilgsnį į tuščią dubenėlį. Man gaila ir savęs. Viena, išsiskyrusi, bedarbė, su katinu, kuris jau pradėjo šikti ant stalo, be draugų, jokių planų ateičiai ir jokio kūrybinio įkvėpimo – tik baimės, baimės, baimės. Einu namo plyštančia širdimi. Aš visada svajojau, kad tėvai man būtų tarsi saugus uostas, kuriame būčiau priimta tiesiog už tai, jog esu, bet net ir jiems reikėjo nuolatos ką nors įrodinėti. Ir dabar, kai neturiu kuo pasigirti, nežinau net apie ką šnekėti su mama. Mokydamasi mokykloje, lėkdavau namo su keturiais ar penkiais dešimtukais pasigirti mamai. Jau tarpdury besididžiuodama savimi puldavau vardyti: – Ir iš matematikos... dešimt! Iš lietuvių tik aš vienintelė gavau dešimt! Chemija – dešimt ir... kas dar... a! Anglų rašinys – dešimt. Jausdavausi tokia laiminga, tokia verta meilės. Tuomet mama mane mylėdavo. Ji labai džiaugėsi mano dešimtukais. Kitokių pa­ siekimų aš neturėjau. Net nežinau, kokie jie galėjo būti. Dalyvavi­ mai olimpiadose, prizinės vietos, gabiausio moksleivio rinkimai. Tai buvo vieninteliai dalykai, kuriais galėjau nudžiuginti savo mamą ir taip pajusti jos meilę. A, ir dar... migrena. Klaiki migrena! Klaikus skausmas, vėmi­ mas – man, žinoma, labai nepatikdavo, kai užeidavo šie priepuoliai, bet tuomet visa šeima susivienydavo ir susiburdavo prie mano lovos, apsupdami mane meile, rūpesčiu ir šiluma. Tokių vienybės akimir­ kų nepatirdavome net per Kalėdas. Visą paauglystę nemėgau savo mamos. Man atrodė, kad ji man buvo nepagrįstai žiauri. Nejaučiau jos meilės. Net šukuodama 7


Beata Tiškevič

plaukus pešdavo taip, kad galėdavau apsiverkti. Ji mane baudė už viską – buvimą savimi, atvirumą, pažeidžiamumą, kitoniškumą, pirmuosius įsimylėjimus. O aš ir buvau tokia... Tiksliau, NE TOKIA. „Ne tokia kaip visos mergaitės“, – sakydavo mama. Kitoms mergaitėms neatsiklijuodavo naujų batų padas jau kitą savaitę, kitos mergaitės buvo tvarkingos, jos taip greitai neišsitepdavo, kitos mergaitės nesidomėjo berniukais, o jeigu ir domėjosi, tikrai neišreikšdavo jiems savo jausmų – nes pir­ mai išreikšti savo jausmus buvo didelė gėda ir pažeminimas. Kitos mergaitės pamokas ruošdavo iškart grįžusios iš mokyklos, nenorė­ davo lankyti karatė ir netrokšdavo pažinti pasaulio. O man viskas buvo įdomu. Niekad nesupratau, kodėl reikia būti tokiai, kaip kitos mergaitės. Kodėl tik mergaitės? Kodėl man reikia tilpti į „mergai­ tės“ stereotipą? Aš niekad nesijaučiau esanti mergaitė. Net nežinojau tikslaus apibrėžimo, kas tai yra. Matydavau, kad mergaitės puikiai žaidžia krepšinį, pasižymi aštriu protu, kaip mano klasiokė Liepa, kuri jau 6-oje klasėje astronomijos vadovėlį vartė kaip žurnalą, o pianinu ga­ lėjo groti nežiūrėdama į jį, matydavau, kaip mergaitės puikiai kars­ tosi tvoromis, įspūdingai bezda, gudriai apgauna mokytojus, rengia spiritizmo seansus ar platina žolę. Tad štai kokios buvo mergaitės! Tokios, kokios, tėvai manė, mes negalime būti. Mane iki šiol erzina tie apibrėžimai. Ir taip gaila, kai tuo užsii­ ma moterys! Kai jos viena kitą apibrėžia ir apriboja... Mamos daro didelę įtaką savo dukroms. Ir mano mama man padarė labai didelę įtaką, iš kurios turėjau labai ilgai vaduotis, kol pagaliau išdrįsau būti savimi, o ne ta stereotipine mergaite. 8


Vyvenimas

Aš buvau tobula. Puikiai mokiausi, namuose tėvams nesukel­ davau jokių problemų, nekalbėjau apie savo jausmus, problemas mokykloje. Dvejus metus iš manęs mokykloje kiti vaikai nuolat ty­ čiojosi, todėl ėjimas į mokyklą man asocijavosi su pragaru, tačiau aš stoiškai tyliai tai iškentėjau. Kiekvieną dieną įeiti į klasę buvo iššūkis. Stengiausi apskaičiuoti savo įėjimą taip, kad liktų kokios 30 sekundžių iki skambučio – tokiu būdu įėjus, už manęs tuoj pat pasirodytų mokytoja, ir niekas nieko man nepadarytų. Bet, jei bent truputį pavėluodavau, visa kla­ sė, mane išvydusi, imdavo baubti. Net prie mokytojos! Jei ateidavau per anksti, kabinėdavosi, mėtydavo į mane šiukšles, įžeidinėdavo, atimdavo daiktus, galėdavo ir pastumti. Viena klasiokė dar iki šiol kelia man dvejopus jausmus. Manau, ji nuoširdžiai manęs nekentė, nes sąmoningai man kenkdavo. Kai klasiokams pabosdavo iš manęs tyčiotis ir jie šiek tiek nurimdavo, ta mergina vėl visus pakurstydavo ir viskas prasidėdavo iš naujo. Kartą ji sugalvojo, kad mes mušimės. Sukvietė klasiokų ratelį, kuris apspito mus per pertrauką, ir trenkė man per galvą. Aš išsi­ gandau, atsitraukiau į kampą ir užsidengiau rankomis galvą. Ma­ nau, kad ir ji išsigando. Mūsų nevykusios „muštynės“ baigėsi, bet man pakako ir tų kelių minučių, rato moksleivių, apspitusių mus ir šaukiančių: „Duok jai, duok jai!“ Ir to vieno smūgio į galvą, kad jausčiausi silpna, pažeidžiama ir... viena. Manęs nepalaikė nei draugai, nei mokytojai, nei tėvai. Tėtis ne­ žinojo, nes jis mano gyvenimui laiko neturėjo, kadangi beveik kas­ dien gėrė. O mama, manau, apie tai nutuokė. Kartą, klasiokės anketoje perskaičiusi, kad dauguma mano ben­ dramokslių prie klausimo „Ko labiausiai nekenti iš klasės?“ parašė 9


Beata Tiškevič

mano vardą... ant manęs supyko. Pradėjo šaukti. Neatsimenu, ką tiksliai, bet jai buvo gėda, kad aš esu jos dukra. Ta, kurios visi ne­ kenčia. Sunku palaikyti tą, kuris yra skriaudžiamas. Niekas nenori būti silpnųjų pusėje. Dauguma žmonių mano, kad tavo kaltė, jeigu esi silpnesnis, diskriminuojamas ir žeminamas. Duok atgal. Sustiprėk. Dėk į dantis taip, kad maža nepasirodytų. Štai ką jie patarinėja. Bet, o kas, jeigu nenori tapti toks pats, kaip tie, kurie iš tavęs ty­ čiojasi? Jeigu nenori slėpti savo pažeidžiamumo, jeigu tiki, kad turi teisę būti toks, koks esi? Apie tai niekas nekalba – tokio pasirinkimo nėra. Man buvo labai sunku. Aš niekada nenorėjau grįžti namo, nes čia gyveno siaubinga mamos kontrolė, tėčio alkoholizmas, jų tar­ pusavio konfliktai (kartais net smurtiniai), o mokykloje... manęs tiesiog visi nekentė. Aš mielai būčiau pradėjusi gerti ar pūsti žolę. Mielai būčiau ir nusižudžiusi, bet mamos kontrolė buvo tokia griež­ ta, kad net tam erdvės ar laiko neturėjau. Ji skaičiavo valandas ir minutes, kada turiu grįžti namo. Mintinai žinojo visą mano pamo­ kų tvarkaraštį. Nė minutės negalėjau užtrukti. Vienintelis mano išsigelbėjimas buvo dienoraštis – ir aš jį stropiai rašiau. Man patikdavo išlieti savo jausmus, pasipasakoti. Tačiau vie­ ną dieną močiutė pasakė, kad ji girdėjo, kaip mama skaitė dienoraš­ tį tėčiui. Vėliau mane mama dar ir aprėkė dėl to, kad dienoraštyje užsiminiau apie savižudybę. Būti atvirai net ir su dienoraščiu tapo pavojinga. Išmečiau jį. Kaip aš gyvenau? Kaip išgyvenau? Visą savo dėmesį sutelkiau į mokslus. Viską mintinai kaldavau. Man puikiai sekėsi visi dalykai. 10


Vyvenimas

Labai mėgau griežtus ir piktus mokytojus, nes tokių pamokose nebuvo vietos mūsų su klase tarpusavio santykiams. Ten galėjau atskleisti savo intelektą bei žinias. Tokių mokytojų pamokose jaus­ davausi saugi. Aš nekenčiau savęs. Jaučiausi negraži ir nevykėlė. Troškau vieną dieną sutikti žmogų, su kuriuo galėtume bendrauti kaip dvi gimi­ ningos sielos, kuriam būtų nesvarbu, kas vyksta mano namuose, mokykloje ir kad iš manęs kiti tyčiojasi. Bet tokio žmogaus nebuvo. Aš vis įsimylėdavau kokį nors berniuką – labai vildamasi, kad tai bus TAS berniukas, bet nemokėjau išreikšti savo jausmų. Pri­ sipažindavau mylinti taip nevykusiai ir nevėkšliškai, kad dar ilgai būdavo gėda. Pavyzdžiui, kartą prisipažinau vaikinui iš kitos klasės, kad jis man patinka, tada, kai jis stovėjo prie geografijos kabineto kartu su visa savo klase. Buvo labai gėda ir jam, ir man. Nuo tos dienos į jį net nebežiūrėjau. Kitiems berniukams patikdavo tos mergaitės, kurios patikdavo visiems kitiems berniukams. Jos dažniausiai būdavo drąsesnės, kietesnės, rengdavosi geresniais drabužiais, po truputį imdavo reikšti savo seksualumą, o mane visi vadino „lenta“. Buvau labai labai liesa, nes nemėgdavau valgyti. Tiesiog man visas maistas buvo labai ne­ skanus. Mielai mėgaudavausi tik saldumynais ar greituoju maistu. Kartą mama dėl to nusiuntė mane pas psichiatrę, nes galvojo, kad man anoreksija. Būti poliklinikos psichiatru nėra pati geriausia galimybė gyvenime, bet man pasirodė, kad ta gydytoja visai gerai leidžia laiką. Psichiatrė tingėjo su manimi kalbėtis, todėl tik paklau­ sė, kodėl atėjau. Pasakiau, kad mane atsiuntė mama, nes jai atrodo, jog aš sergu anoreksija. Psichiatrė uždavė man virtinę klausimų: 11


Beata Tiškevič

– Ar tu turi brolių ar seserų? – Ne. – Kaip mokaisi mokykloje? – Labai gerai. – Gal pirmūnė esi? – Taip. – Aaaaišku. Parodyk man savo rankas. Nedrąsiai ištiesiau savo rankas jos link. Ji paėmė jas, pačiupinėjo, atrodo, kad darsyk jai tapo kažkas labai aišku. – Mhm, – sumykė kupina pasitenkinimo veido išraiška, – na, žinok, visų mano anoreksikių pacienčių rankos šąla, kaip tavo, ir jos visos vienturtės bei labai gerai mokosi. Taip, kad čia viskas sutampa. – Kas sutampa? – išsigandusi paklausiau. – Na, anoreksija sutampa, kas dar, – piktai atsakė gydytoja. – O tu mėgsti sriubytę? – Kokią? – Kopūstų, grybų, bet kokią... Aš savo anūkams tokią sriuuuu­ bytę išverdu, kad jie po dvi lėkštes suvalgo! – gardžiai laižydamasi lūpas pasakė. – Hm, gerai. – Aš tau čia apetitą sukelti bandau! Klausyk, kitą kartą ateik pas mane su mama. Gerai? Daugiau nė karto pas ją nenuėjau. Iki šiol esu įsitikinusi, kad jokia anoreksija nesirgau, o šios diagnozės patvirtinimas būtų dar labiau pabloginęs mano padėtį. Po daugelio metų skaitydama švei­ carų psichologės Alice Miller knygas supratau, kas man buvo. Ji rašė, kad vaikas, negaudamas tikrojo emocinio „maisto“, – dėmesio, šilumos, meilės, priėmimo – dažnai atsisako ir valgomo maisto. 12


Vyvenimas

Taip ir yra – iki šiol, jeigu jaučiuosi nesuprasta, neišklausyta, negaliu valgyti. Galiu valgyti tik puikiai nusiteikusi. Tuomet turiu fantastišką apetitą ir mėgaujuosi maistu. Man labai gaila, kad ta kvaila psichiatrė neišgirdo mano troš­ kimo tiesiog su kuo nors pasikalbėti, pagalbos šauksmo, neįžvel­ gė mano didelio nepasitikėjimo savimi ir nepanoro man padėti. Tikriausiai žinių tam turėjo, bet pasirinko kalbėti apie sriubytes. Labai gaila, tačiau viena neišsilavinusi specialistė ilgam suformavo neigiamą požiūrį į psichikos sveikatos specialistus, kol vėliau atra­ dau savo fantastišką psichoterapeutę.

Devintoje klasėje gyventi man tapo šiek tiek lengviau. Visas kla­ ses išskaidė, į jas atėjo naujų moksleivių, keitėsi pačių klasių struk­ tūra, reikėjo susipažinti iš naujo, suprasti, kas čia kiečiausias ir iš ko tyčiosimės dabar. Nors... augdami jau taip stipriai nebesityčiojome vieni iš kitų, o gal tik man taip atrodo, nes jie nustojo nuolatos ty­ čiotis iš manęs ir nukreipė savo dėmesį į kitus mokinius? Taip tikrai gali būti. Aš irgi tyčiodavausi iš kitų. Netgi iš savo draugų. Leisda­ vau sau atskleisti jų paslaptis. Tai buvo manimi pasitikėję žmonės. Galbūt jiems skauda iki šiol. Bet aš net tiksliai neatsimenu to. Atmintis dažnai išstumia tai, ką pats negero esi padaręs, nes per daug nemalonu tas šiukšles su savi­ mi nešiotis, o tai, ką negero padarė kiti, – netgi malonu prisiminti. 13


Beata Tiškevič

Vaidinti auką, pasiskųsti tuo – aplinkiniai bent jau pagailės, pa­ guos, o vėliau netgi tapsi didvyriu, kuris visa tai išgyveno. Taip ironiškai parašiau galvodama apie save – išsamiai aprašiau patyčias, kurias pati patyriau, bet to purvo, kurį neabejotinai pati skleidžiau, taip tiksliai aprašyti negaliu. Be jokios abejonės, manau, kad yra labai daug žmonių, kurių turėčiau atsiprašyti. Apie tai man padėjo susimąstyti vienas draugas, su kuriuo kalbė­ jome apie mokykloje patirtas patyčias ir kaip kartais vis dar suvir­ pame, susitikę tuos žiaurius klasiokus. Atrodo, kad vėl atsidūrėme vienoje klasėje ir tuoj viskas prasidės... – Beata, – nedrąsiai pradėjo mano draugas, – bet ir aš mokykloje tyčiodavausi. Kai iš manęs niekas nesityčiojo, aš imdavau tyčiotis, – jam buvo labai sunku tai prisipažinti. – Ignai, aš lygiai taip pat. Kai matai, kaip kiti tyčiojasi iš kla­ sioko, žinai, kad kelias pamokas, o gal net kelias dienas gali būti ramus: naujas grobis, nauja tema jiems yra kur kas įdomesnė už tave. Dėl to skatinti kitus tyčiotis, atskleisti paslaptis buvo labai naudinga. Įžengus į devintą klasę, laikas mokykloje ėmė lėkti labai greitai. Aš vis ką nors nesėkmingai įsimylėdavau, susiradau draugių būrį, su kuriomis jaučiausi kur kas saugiau, nors mūsų poreikiai skyrėsi. Prieš porą metų susitikau su viena iš tų draugių ir paklausiau, apie ką mes kalbėdavome. Pasiteiravau jos, ar esu kada nors pasakojusi, kaip jaučiuosi namuose. Jos atsakymas mane nustebino. – Ne, Beata, apie tai, kokie konfliktai vyksta tavo namuose, su­ žinojau tik tau baigus mokyklą. Tu kažkaip prasitarei. Tu niekada nieko nepasakojai apie savo tėvus ir atrodydavai linksma. 14


Vyvenimas

Supratau, kaip puikiai išmokau viską slėpti. Iki šiol man tai pakiša koją – jeigu dirbčiau pareigūne, tikriausiai tai būtų didelis privalumas. Tokiame darbe jausmų ir savo silpnumo slėpimas lai­ komas profesionalumo požymiu, bet gyvenime šios savybės pridaro daug žalos. Kadangi mano jausmai didžiąją gyvenimo dalį niekam nerūpėjo, o pasidalijusi jais jausdavau sukėlusi didelį diskomfortą aplinkiniams, išmokau juos užgniaužti. Ėmiau juos suprasti kaip nereikalingą šlamštą, kuris išduoda tik tai, kad esu silpna. Juk sti­ priems žmonėms jausmų nekyla, jie jų neturi! O man jie šokinėdavo po visą kūną, plėšydavo krūtinę, dėl jų negalėdavau užmigti, jie vis sukeldavo man migreną... Aš nekenčiau savo jausmų. Ir beveik išmokau į juos nekreipti dėmesio. Vaikai, augantys šeimoje, kur vienas iš tėvų yra priklausomas nuo alkoholio, išmoksta būti tokiais tylėjimo agentais. Šeimoje vyksta akivaizdūs dalykai – kaimynai mato, kaip tėvas namo grįžta jau nelygia trajektorija, o kartais jį kas nors parneša arba parveža policija. Jie girdi ir buitinių konfliktų operas – baimės, įtūžio klyks­ mus, pagalbos šauksmą ar baisius keiksmus, bet... visi apsimeta, kad nieko nevyksta. Šeima kitą rytą pradeda naują dieną nuo dušo ir švarių drabužių. Visi į gatvę išeina šypsodamiesi, net ir patys pamir­ šę savo praėjusios nakties ašaras ir bejėgiškumą. Kaimynai? Kaimynai vaidina tame pačiame spektaklyje  – jie šypsosi, sveikinasi ir „nieko negirdi“ bei „nemato“. Matyti nepa­ togu. Matyti reiškia prisiimti atsakomybę, imtis veiksmų, bet to daryti niekas nenorėjo. Kaip kaimynai apibūdintų tokią šeimą kaip mūsų? „Normali, paprasta šeima. Kaip ir visos. Abu tėvai dirba, vaikas visada švariai aprengtas, pavalgęs.“ Ko dar norėti? Ir tikrai – vaikui, augančiam tokioje šeimoje, atrodo lygiai taip pat. 15

Vyvenimas  

Knygos Vyvenimas istrauka

Vyvenimas  

Knygos Vyvenimas istrauka

Advertisement