VISKAS YRA SUKRUŠTA by knygos.lt

VISKAS YRA SUKR ŠTA KNYGA APIE VILTĮ

MARK MANSON

Vilnius, 2019

Turinys

I dalis. VILTIS 1 skyrius. Nepatogi tiesa ...................................................................... 11 2 skyrius. Savikontrolė – tai iliuzija ................................................... 29 3 skyrius. Niutono emocijų dėsniai .................................................. 57 4 skyrius. Kaip įgyvendinti visas savo svajones ........................... 87 5 skyrius. Viltis yra sukrušta...............................................................125 II dalis. VISKAS YRA SUKRUŠTA 6 skyrius. Žmogiškumo formulė......................................................151 7 skyrius. Skausmas – universali konstanta.................................177 8 skyrius. Jausmų ekonomika ..........................................................207 9 skyrius. Galutinė religija..................................................................231

Padėka ......................................................................................................250 Pastabos...................................................................................................252 Apie autorių............................................................................................302

SKYRIUS

Nepatogi tiesa

ykiame Centrinės Europos kaime nedideliame žemės lopinėlyje tarp buvusių kareivinių sandėlių iškils geograﬁškai sutelkto blogio tinklas, tankesnis ir tamsesnis, nei pasaulis kada nors matė. Per ketverius metus čia sistemingai bus atrinkta, pavergta, nukankinta ir nužudyta daugiau nei 1,3 mln. žmonių, ir visa tai – teritorijoje, kiek didesnėje nei Manhatano Centrinis parkas. Ir niekas nieko nesiėmė, kad visa tai sustabdytų. Išskyrus vieną žmogų. Tai pagrindinis pasakų ir komiksų elementas: didvyris veržliai žygiuoja į deginančias pragaro žiotis, kad susiremtų su didžio blogio apraiška. Šansų jokių. Loginis pagrindas juokingas. Tačiau nuostabus mūsų didvyris nė nesudvejoja, nė nekrūpteli. Jis oriai priima iššūkį ir užmuša drakoną, sutriuškindamas piktuosius įsiveržėlius, išgelbėdamas planetą ir gal net princesę ar dvi.

Viskas yra sukr šta

Ir trumpą laiką rusena viltis. Bet ši istorija ne apie viltį. Ši istorija apie tai, kad viskas visiškai sukrušta. Sukrušta tokiu mastu, kokį šiandien mums, besimėgaujantiems nemokamu belaidžiu ryšiu ir „Snuggie“ pledo su rankovėmis patogumais, sunku net įsivaizduoti. Vitoldas Pileckis dar prieš apsispręsdamas slapta įsigauti į Aušvicą jau buvo karo didvyris. Jaunystėje šis karininkas pelnė apdovanojimą už dalyvavimą 1918 m. Lenkijos ir sovietų kare. Jis komunistams kiaušus išspardė dar tada, kai dauguma nė nežinojo, kokie šunsnukiai jie iš tikrųjų yra. Po karo Pileckis persikėlė į Lenkijos provinciją, vedė mokytoją ir susilaukė dviejų vaikų. Mėgo jodinėti, nešioti madingas skrybėles ir rūkyti cigarus. Gyvenimas buvo paprastas ir geras. Tada prasidėjo visas tas Hitlerio reikalas ir, nespėjus Lenkijai nė batų apsiauti, naciai žaibiškai užkariavo pusę valstybės. Kiek daugiau nei per mėnesį šalis prarado visą savo teritoriją. Kova tikrai nebuvo sąžininga: iš vakarų braunantis naciams, rytuose įsiveržė sovietai. Tarsi būtum atsidūręs tarp kūjo ir priekalo, tik kūjis – tai didybės manijos apsėstas ir pasaulį bandantis užkariauti masinių žudynių iniciatorius, o priekalas – nesuvaldomas ir beprasmiškas genocidas. Aš vis dar nesu tikras, kuris yra kuris. Iš pradžių sovietai, tiesą sakant, buvo daug žiauresni nei naciai. Jie į tą mėšlą jau buvo įsivėlę anksčiau, žinote, kai ėmėsi viso to reikalo „nuversti vyriausybę ir gyventojus pajungti savo klaidingai ideologijai“. Naciai tebebuvo savotiški imperialistai skaistuoliai (žvelgiant į Hitlerio ūsus, nesunku tai įsivaizduoti). Skaičiuojama, kad per pirmuosius karo mėnesius sovietai suėmė daugiau nei milijoną Lenkijos piliečių ir išsiuntė juos į Rytus. Sekundę pamąstykite apie tai. Milijonas žmonių per kelis mėnesius

Nepatogi tiesa

tiesiog dingo. Vieni nesustojo, kol neatsidūrė Sibiro gulaguose; kiti po kelių dešimtmečių aptikti masinėse kapavietėse. Net ir šiandien daugelio dar nepavyko rasti. Pileckis kovėsi tuose lenkų mūšiuose – ir prieš vokiečius, ir prieš sovietus. O kai pralaimėjo, su savo draugais lenkais karininkais Varšuvoje subūrė pogrindinę pasipriešinimo grupę. Jie pasivadino slaptąja Lenkijos armija. 1940 m. pavasarį slaptoji Lenkijos armija sužinojo, kad vokiečiai stato milžinišką kalėjimų kompleksą kažkokiame užkampyje, mieste pietinėje šalies dalyje. Vokiečiai šį naują kalėjimų kompleksą pavadino Aušvicu. 1940 m. vasarą iš vakarinės Lenkijos dingo tūkstančiai karininkų ir iškiliausių piliečių. Pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai ėmė bijoti, kad toks pats masinis įkalinimas, kurį vykdė rytuose sovietai, dabar gresia ir vakaruose. Pileckis su savo draugais įtarė, kad Aušvico kalėjimas, kuris dydžiu prilygo nedideliam miestui, yra susijęs su žmonių dingimais, ir kad jame jau galbūt kali tūkstančiai buvusių Lenkijos karių. Štai tada Pileckis savo noru slapta įsigavo į Aušvicą. Iš pradžių tai buvo gelbėjimo misija – jis leisis areštuojamas, o vos ten patekęs, drauge su kitais Lenkijos kariais galės suorganizuoti maištą ir pabėgti iš lagerio. Misija buvo tokia savižudiška, kad lygiai taip pat jis galėjo paprašyti vado leidimo išgerti kibirą chlorkalkių. Jo vadai manė, kad jis pakvaišęs, taip jam ir pasakė. Tačiau bėgant savaitėms problema tapo vis opesnė: dingo tūkstančiai lenkų elito atstovų, o Aušvicas sąjungininkų žvalgybos tinkle tebebuvo milžiniška balta dėmė. Jie neturėjo supratimo, kas ten vyksta, o galimybės ką nors sužinoti buvo menkos. Galiausiai vadai nusileido. Vieną vakarą Varšuvoje prie eilinio kontrolės punkto Pileckis leidosi areštuojamas esesininkų už tai,

Viskas yra sukr šta

kad nesilaikė komendanto valandos. Ir netrukus jis jau buvo kelyje į Aušvicą – vienintelis žmogus, savo noru įžengęs į nacių koncentracijos stovyklą. Ten patekęs jis pamatė, kad iš tiesų Aušvice daug blogiau, nei manyta. Kaliniai, sušaukti į patikrinimo rikiuotę, buvo reguliariai sušaudomi už tokius menkus nusižengimus kaip nevalingas judesys ar netiesus stovėjimas. Fizinis darbas buvo alinantis ir nesibaigiantis. Žmonės tiesiogine prasme dirbdavo iki nukritimo, dažnai vykdydami nenaudingas ir beprasmes užduotis. Per pirmąjį Pileckio kalinimo mėnesį trečdalis žmonių barakuose mirė nuo išsekimo, plaučių uždegimo arba kulkos. Nepaisant to, 1940 m. pabaigoje Pileckis, komiksų niekšelis superdidvyris, kažkaip sugebėjo įvykdyti šnipinėjimo operaciją. Ak, Pilecki! Titane, čempione, skrendantis virš bedugnės, kaipgi sugebėjai sukurti žvalgybos tinklą, slėpdamas žinutes skalbinių pintinėse? Kaip, lyg koks Makgaiveris, susimeistravai radijo imtuvą iš atliekamų dalių ir pavogtų baterijų, o tada sėkmingai persiuntei lagerio puolimo planus slaptajai Lenkijos armijai Varšuvoje? Kaip, sukūręs draudžiamų daiktų pristatymo tinklą, kad į lagerį kaliniams atgabentų maisto, vaistų, drabužių, išgelbėjai nesuskaičiuojamą galybę gyvybių ir atnešei viltį į atokiausią žmogaus širdies dykumą? Ką šis pasaulis padarė, kad tavęs nusipelnė? Per dvejus metus Aušvice Pileckis subūrė pasipriešinimo grupę. Čia galiojo pavaldumo struktūra, buvo rangai ir vadai, logistikos tinklas, bendrauta su išoriniu pasauliu. Ir viso to per tuos dvejus metus esesininkų sargyba nepastebėjo. Galutinis Pileckio tikslas buvo stovykloje sukurstyti visuotinį sukilimą. Jis tikėjo, kad pasitelkus pagalbą ir koordinavimą iš išorės, pavyks pabėgti iš kalėjimo, įveikti negausius esesininkų sargybos būrius ir iš-

Nepatogi tiesa

leisti į laisvę dešimtis tūkstančių gerai pasirengusių Lenkijos partizanų kovotojų. Jis siuntė savo planus ir pranešimus į Varšuvą. Laukė mėnesius. Išgyveno. Bet tada ėmė vežti žydus. Iš pradžių autobusais. Paskui sausakimšais vagonais. Netrukus jie pradėjo plūsti dešimtimis tūkstančių – vilnijanti žmonių srovė tyvuliuojančiame mirties ir nevilties vandenyne. Atplėšti nuo šeimos ir praradę orumą, bežadžiai jie slinko į atnaujintus „dušus“, kur buvo nuodijami dujomis, o vėliau sudeginami. Pileckio pasauliui siunčiami pranešimai tapo baisūs. Jie žudo dešimtis tūkstančių žmonių kasdien. Daugiausia žydų. Bendras aukų skaičius gali būti milijonai. Jis maldavo slaptosios Lenkijos armijos kuo greičiau išvaduoti stovyklą. Sakė, kad jei jie negali išvaduoti stovyklos, bent jau tegu subombarduoja. Dėl Dievo meilės, bent jau tegu sunaikina dujų kameras. Bent tiek. Slaptoji Lenkijos armija jo pranešimus gavo, bet manė, kad Pileckis perdeda. Protu jie nesuvokė, kad kas nors gali būti taip sukrušta. Nesąmonė. Pileckis buvo pirmasis žmogus, pranešęs pasauliui apie holokaustą. Jo žvalgybos medžiaga buvo persiunčiama įvairioms Lenkijos pasipriešinimo grupėms, o tada Lenkijos vyriausybei, kuri egzilio sąlygomis veikė Jungtinėje Karalystėje ir perduodavo pranešimus sąjungininkų vadams Londone. Pagaliau ši informacija pasiekė Dvaitą Eizenhauerį (Dwight Eisenhower) ir Vinstoną Čerčilį (Winston Churchill). Jie taip pat manė, kad Pileckis perdeda. 1943 m. Pileckis suprato, kad jo organizuojamo maišto ir pabėgimo iš kalėjimo planas neišdegs: nei slaptoji Lenkijos armija, nei amerikiečiai su britais neatvyks. Labiausiai tikėtina, kad

Viskas yra sukr šta

pasirodys sovietai, o tai dar blogiau. Pileckis suprato, kad likti stovykloje pernelyg rizikinga. Buvo laikas bėgti. Žinoma, jam tai padaryti buvo lengva. Pirmiausia jis apsimetė sergantis ir pateko į stovyklos ligoninę. Ten pamelavo gydytojams ir nurodė darbo grupę, į kurią neva turįs sugrįžti. Jis teigė privaląs dirbti naktinėje pamainoje kepykloje, kuri buvo lagerio pakraštyje prie upės. Gydytojams jį paleidus, Pileckis nuėjo į kepyklą, kur stojo prie „darbo“ iki 2 val. ryto, kol baigė kepti paskutinė duonos partija. Tada teliko nukirpti telefono linijos laidą, tyliai atverti galines duris, esesininkų sargybai nematant persirengti vogtais civilio drabužiais ir aidint į jį taikomiems šūviams nuskuosti pusantro kilometro iki upės, o paskui pagal žvaigždes surasti kelią atgal į civilizaciją. Šiandien daugelis dalykų pasaulyje atrodo sušikti. Neprilygstantys (nė iš tolo) nacių holokaustui, bet vis tiek labai sušikti. Tokios istorijos kaip Pileckio mus įkvepia. Suteikia viltį. Priverčia pasakyti: „Na, po velnių, tada viskas buvo daug blogiau, ir tas vyrukas visa tai įveikė.“ „Ką tokio pastaruoju metu padariau aš?“ – štai ko šioje tviterio žinučių ir šlykščios pornograﬁjos lavinos eroje turime klausti savęs, ant sofos sėdinčių ir bulvių traškučius kemšančių panditų. Kai kiek atsitraukiame ir pažvelgiame iš šalies, suvokiame, kad kol tokie didvyriai kaip Pileckis gelbsti pasaulį, mes tesugebame daužyti uodus arba skųstis, kad kintamoji srovė nepakankamai stipri. Pileckio istorija yra vienas didvyriškiausių dalykų, su kokiais teko susidurti gyvenime. Nes heroizmas – ne tik drąsa, ištvermė ir sumanios strategijos. Tai įprasti dalykai, ir jie neretai pasitaiko ėmusis ne tokių herojiškų užduočių. Ne, būti herojiškam – tai gebėti įžiebti viltį ten, kur jos nėra. Uždegti degtuką ir apšvies-

Nepatogi tiesa

ti tuštumą. Parodyti geresnio pasaulio galimybę – ne geresnio pasaulio, kuriame norime būti, bet tokio, apie kurį nežinojome, kad toks išvis galėtų egzistuoti. Imti veikti tokioje situacijoje, kai viskas atrodo visiškai sukrušta, ir kažkaip vis tiek sugebėti pakreipti gera linkme. Drąsa yra dažnas dalykas. Atsparumas taip pat. Bet heroizmas turi tam tikrą filosofinį aspektą. Yra didis klausimas „kodėl?“, kurį didvyriai iškelia – neįtikėtina priežastis ar tikėjimas, kuris išlieka nepalaužiamas, kad ir kas nutinka. Ir štai kodėl mūsų kultūrai šiandien žūtbūt reikia herojaus: nebūtinai todėl, kad viskas blogai, bet todėl, kad praradome tą aiškų „kodėl?“, uždegdavusį ankstesnes kartas. Mūsų kultūrai reikia ne taikos, gerovės ar naujų gamintojų ženklų ant elektromobilių. Visa tai turime. Mūsų kultūrai reikia šio to rizikingesnio. Mūsų kultūrai ir žmonėms reikia vilties. Matęs karą, kankinimus, mirtis ir genocidą, Pileckis niekada neprarado vilties. Nors neteko savo valstybės, šeimos, draugų ir tik per plauką nežuvo pats, jis niekada neprarado vilties. Netgi po karo, kai valdė sovietai, jis niekada neprarado vilties, kad gyvens laisvoje ir nepriklausomoje Lenkijoje. Niekada neprarado vilties, kad jo vaikų gyvenimas bus ramus ir laimingas. Niekada neprarado vilties, kad išgelbės dar ne vieną gyvybę ar padės dar keliems žmonėms. Po karo Pileckis grįžo į Varšuvą ir tęsė žvalgybą. Dabar jo akiratyje buvo komunistų partija, kurios įtaka čia didėjo. Ir vėl jis buvo pirmasis žmogus, įspėjęs Vakarus apie blogį – šįkart informavo, kad sovietai infiltravosi į Lenkijos vyriausybę ir suklastojo rinkimų rezultatus. Jis taip pat bus pirmasis, aprašęs sovietų žiaurumus Rytuose per karą.

Viskas yra sukr šta

Tačiau šį kartą jo veikla buvo atskleista. Pileckį įspėjo, kad tuoj bus suimtas, ir jis turėjo galimybę pabėgti į Italiją. Tačiau jis nesutiko – verčiau liksiąs ir mirsiąs Lenkijoje, nei bėgsiąs ir gyvensiąs svetimą gyvenimą. Vien laisvos ir nepriklausomos Lenkijos vizija tuomet jam teikė viltį. O be jos jautėsi niekas. Taigi ši viltis buvo ir jo pražūtis. 1947 m. komunistai suėmė Pileckį ir jam tikrai nebuvo malonūs. Jie beveik metus jį kankino taip žiauriai ir sistemingai, kad žmonai jis prisipažino: palyginti su tais kankinimais, „Aušvicas buvo vieni niekai“. Vis dėlto jis nesutiko bendradarbiauti su tardytojais. Pagaliau suprasdami, kad iš jo informacijos negaus, komunistai šį atvejį nusprendė panaudoti kaip pavyzdį. 1948 m. jie surengė parodomąjį teismą ir apkaltino Pileckį viskuo – nuo dokumentų klastojimo ir komendanto valandos pažeidimo iki šnipinėjimo veiklos ir išdavystės. Po mėnesio jį nuteisė, paskelbę mirties nuosprendį. Paskutinę parodomojo teismo dieną Pileckiui buvo leista kalbėti. Jis pasakė, kad visada buvo ištikimas Lenkijai ir jos žmonėms, kad niekada nesužeidė ir neišdavė nei vieno Lenkijos piliečio, kad dėl nieko nesigaili. Savo kalbą užbaigė šiais žodžiais: „Stengiausi gyventi taip, kad mirties valandą jausčiau džiaugsmą, o ne baimę.“ Ir jei tai ne pats kiečiausias dalykas, kurį kada nors girdėjai, tuomet noriu išgirsti, ką žinai kietesnio.

Kuo galiu padėti? Jei dirbčiau „Starbucks“ kavinių tinkle, užuot rašinėjęs žmonių vardus ant jų kavos puodelių, užrašyčiau štai ką: Vieną dieną tu ir visi, kuriuos myli, mirs. Ir be šios nedidelės grupelės žmonių, kuriai nepaprastai trumpą laiką

Nepatogi tiesa

rūpės tai, ką sakai ar darai, daugiau mažai kam būsi svarbus. Tokia yra nepatogi gyvenimo tiesa. Ir visa, ką galvoji ar veiki, tėra rafinuotas jos vengimas. Esame nereikšmingos kosmoso dulkės, vis susiduriančios ir besisukiojančios mažyčiame mėlyname taškelyje. Mes įsivaizduojame esantys svarbūs. Susigalvojame tikslą, o iš tiesų esame niekas. Mėgaukis savo sušikta kava. Žinoma, turėčiau tai užrašyti labai mažomis raidėmis. Ir kiek užtrukčiau, o tai reikštų, kad per rytinį piką eilėje laukiantys klientai išsiskirstytų. Ne pats puikiausias aptarnavimas. Ši priežastis veikiausiai tik viena daugelio, kodėl nesu samdomas darbuotojas. Bet rimtai, ar ranką prie širdies pridėjęs galėtum žmogui palinkėti geros dienos, žinodamas, kad jo mintys ir motyvacija kyla iš amžino įgimto poreikio vengti žmogiškosios egzistencijos beprasmiškumo? Nes beribėse erdvėse ir laike Visatai nerūpi, ar pavyks tavo mamos klubo sąnario keitimo operacija, ar tavo vaikai lankys koledžą, ar viršininkas galvos, kad tau pavyko sukurti nerealią lentelę. Nerūpi, kas laimės prezidento rinkimus: demokratai ar respublikonai. Nerūpi, ar kokia nors žvaigždė bus užklupta šniaukščianti kokainą ir įnirtingai (vėl) besimasturbuojanti oro uosto tualete. Nerūpi, ar miškai sudegs, ar ledas ištirps, vandens lygis pakils, oras užkais, o galbūt būsime sunaikinti pranašesnės ateivių rasės. Tau rūpi. Tau rūpi ir tu beviltiškai bandai save įtikinti, kad dėl to, jog tau rūpi, už viso to turi slypėti kažkokia didinga Visatos prasmė.