VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

R omana s

Iš anglų kalbos vertė Indrė Kairytė

Vilnius, 2021

1

Jis buvo piktas ir bjaurus aukštas vyras ir nervingai žingsniavo po namus. Tokiai veiklai naujuose namuose nebuvo daug vietos – tik keli vienas šalia kito išsidėstę kambariai su lėtai besisukančiais ventiliatoriais lubose ir tiksinčių antikvarinių laikrodžių rinkiniu ant sienos. Butą nuo vieno iki kito galo vyras įveikė žaibiškai – toks spartumas buvo tarsi sėk­ mė, bet kartu ir priminė praradimus. Apsisukęs ant kulno vėl pradėjo nuo pradžių. Prislėgtas skaudžių minčių tarsi brovėsi per šį butą, per šią žemę, per šį pasaulį. Žingsniuoti pradėjo surūkęs cigarą ir išgėręs škotiško viskio. Nei vie­ na, nei kita nesuteikė malonumo. Viskio butelis ištisus mėnesius stovėjo per arti lango ir popietės saulė gėrimą sugadino. Tai vyras suprato tik paragavęs; viskis buvo toks kartus, kad teko išspjauti. Rūkydamas cigarą užsikosėjo, nes dūmai nemaloniai kuteno gerklę. Visa ta veikla, kurią taip mėgo: rūkymas, gėrimas, vaikštinėjimas, kad atsikratytų irzulio, – staiga malonumo nebeteikė. Kiek anksčiau buvo nuėjęs į kazino, leido laiką su jaunuoliais. Mėgino su jais varžytis. Net ir ten malonumą jautė neilgai.

7

Jami Attenberg

Iššvaistytas tūkstantis dolerių, apsilankyta tualeto kabinoje. Kokia to pras­ mė? Dabar jau taip mažai kas teikė jam džiaugsmo ar bent ką nors į tai panašaus. Palengvėjimas – taip jis vadino šią patirtį. Bandymas atlaisvinti gyvenimo gniaužtus. Žmona Barbara sėdėjo ant sofos. Abejinga, atsipalaidavusi, nuleidusi galvą. Taip, tarsi jo čia nė nebūtų. Vis dėlto dabar, kai jis sustojo priešais, pakėlė akis. Tada vėl nunarino galvą. Barbaros plaukai buvo dažyti juodai, matėsi šioks toks pagurklis, bet vis dėlto net ir sulaukusi šešiasdešimt aš­ tuonerių žmona buvo tokia pat smulki ir didžiaakė kaip anksčiau. Kadaise jos siekta kaip didžiojo prizo. Jis manė, kad ją laimėjo – tarsi pliušinį žaislą mugės žaidime. Moteris vartė Architectural Digest žurnalą. Tos dienos prabėgo, mieloji, – pamanė jis. – Tokie daiktai tau nebepasiekiami. Jų gyvenimas tapo gėdingas.

Dabar būtų puikiausias metas pripažinti, kad visus šiuos metus klydo, atsiprašyti už savo veiksmus, atvirai išpasakoti visas savo klaidas. Kam? Jai. Savo vaikams. Visiems kitiems. Tinkamiausia akimirka išpažinti savo gyve­ nimo nusikaltimus, dėl kurių pakliūta į tokią situaciją. Jo trūkumai plaukė ir sukosi priešais akis tarsi kaleidoskope – spalvingi, gyvi, alsuojantys nerim­ stančios sąžinės likučiais. Jei tik galėtų suklijuoti daleles ir šukes, sukurti di­ desnį vaizdinį, suvokti savo pasirinkimą, suprasti, kaip atsidūrė klaidingoje gyvenimo pusėje, o gal visada joje ir buvo. Ir visuomet bus.

Užuot taip pasielgęs, jis susierzino dėl viskio ir papriekaištavo žmonai, kad jei būtų geriau prižiūrėjusi namus, nieko panašaus nebūtų nutikę. Be to, prisakė nekišti nagų prie termostato – temperatūra turėtų būti tokia, kaip patinka jam. Barbara pervertė žurnalo puslapį. Jo viskis ir visi skundai jau buvo įkyrėję.

– Kaimynas apačioje vėl kažką burbėjo, – tarstelėjo. – Apie šitai, – ji mostelėjo į vyro kojas. Kaimynai per lubas girdi jo žingsnius.

– Savo namuose galiu vaikščioti, kiek užsigeidęs, – atkirto jis.

– Žinoma, – sutiko žmona. – Gal tik nedaryk to taip vėlai vakare.

8

VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

Triukšmingai trypdamas jis nužygiavo į miegamąjį ir kniūbsčias griuvo ant lovos. Niekas manęs nemyli, – pagalvojo. – Bet man ir nerūpi. Kurį laiką tikėjo, kad galėtų vėl atrasti meilę net ir dabar, pasenęs. Klydo. Na ir gerai, esu nemylimas, – pamanė. Užsimerkęs leido sau dar kiek pasvajoti: paplū­ dimys, akinamai baltas smėlis, ryškiai mėlynas dangus, paukščių čiulbesys netoliese, šlaunis, per ją braukiantys pirštai. Šlaunis niekam konkrečiai ne­ priklausė. Bet kuri koja, išnirusi iš atminties klodų. Mintyse jo ranka spus­ telėjo įsivaizduojamą šlaunį. Norėjo sukelti skausmą. Tikėjosi susijaudinti, bet pradėjo žiopčioti gaudydamas orą. Suspaudė širdį. Paleisk mane, – pa­ manė jis. Negalėjo pajudėti, gulėjo veidu paniręs į garsus slopinančią pagal­ vę. Gaiviai kvepiančią levandomis. Levandų laukas, pastelinės, vėsios gėlių spalvos, perskirtos ryškių žalios intarpų. Paleisk mane. Tos dienos praeityje.

Po devyniasdešimties minučių paramedikas Koris išvyko į paskutinį tos dienos iškvietimą. Sodo kvartalas. Širdies smūgis, septyniasdešimt trejų metų vyras. Ligonio žmona jį ir partnerį pasitiko be žodžių. Pasirėmusi į miegamojo durų staktą stebėjo juos dirbančius, kol galiausiai įsitaisė ant sofos svetainėje. Kaip akmuo kieta ledo karalienė. Varliškos akys išvirtu­ sios. Virš galvos tiksi šiurpą keliančių laikrodžių eilė. Kokia daugybė dei­ mantų jai ant rankų ir kaklo. Koris nesąmoningai palietė du deimantinius auskarus dešinėje ausyje – vieną padovanojo buvusi žmona, kitam skrupu­ lingai sutaupė pats.

Prieš jiems išvykstant su pacientu, Koris pranešė moteriai ligoninės, į kurią gabens jos sutuoktinį, pavadinimą. Nesulaukė žodinio atsako.

Ji paprasčiausiai spoksojo. Koris pamojo ranka moteriai priešais veidą.

Ka trybės taurė buvo beveik persipildžiusi. Nuolat trūko miego. Mažiau­ siai troško, kad ir šią moterį tektų gabenti kartu.

– Nagi, ponia, – kalbino jis.

Galiausiai ji triukšmingai atsiduso ir ėmė žiopčioti gaudydama orą. Jei nebūtų žinojęs tiesos, Koris būtų galėjęs prisiekti, kad ji stovėjo ant mirties slenksčio ir ką tik sugrįžo į gyvenimą.

9

2

Aleksa lovoje, bet nemiega. Parietusi kojas po savimi. Oro kondi­ cionierius beprasmiškai ūžia. Sportinės kelnės, minkšti palaidi marški­ nėliai, kašmyrinės kojinės – gimtadienio dovana, gauta prieš ketverius metus, kai dar nebuvo išsiskyrusi ir vyras vis dar norėjo ją pradžiuginti.

Ant ištiestų kojų ilsisi nešiojamasis kompiuteris su dvidešimt devyniais procentais įkrautos baterijos. Atverstas bylos puslapis, kuriame ji kažką greitai spausdino – tarsi įtempto pirštų bėgiojimo klavišais kažkokiu būdu pakaktų paversti šią bylą pergalinga. To tikrai nebus.

Aleksos įspūdingos didelės rudos akys ir plonos, rimtos, tvirtai suspaustos lūpos rodė švelnų sielvartą, tokį pažįstamą, kad galėjai jį liesti, tarsi glostyti. Tai nebuvo nei gerai, nei blogai. Tiesiog buvo toks jausmas.

Aleksa šią vasarą viena. Akligatvyje stovinčiame name, mieste už ke­ turiasdešimt penkių minučių kelio į vakarus nuo Čikagos. Dukra išvy­ kusi, leidžia laiką su jos buvusiu vyru. Ant naktinio stalelio – puodelis 10

VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

valerijonų arbatos, kurią ji gerdavo kiekvieną vakarą, nors gėrimas niekada neveikdavo taip, kaip turėtų. Tarsi galėtų užmigdyti. Gal juo­ kaujate. Aleksa pernelyg įsitempusi ir nervinga. Ta arbata – įprotis. Gal vieną dieną iš tiesų išvers iš koto.

Suskambo telefonas. Mama. Su ja Aleksa kalbėdavosi retai; tik ret­ karčiais užsimegzdavo niūrūs pašnekesiai. Apsikeitimas gyvenimiškais faktais. Tėvais Aleksa nusivylė jau prieš daugelį metų. Santykiai niekada nebus nuoširdūs. Tad kam stengtis juos palaikyti? Vis dėlto ji atsiliepė.

Niekas niekada taip vėlai vakare neskambina su geromis naujienomis.

Jei neatsilieptų, tik būdrautų visą naktį, spėliodama, kas nutiko. Ver­ čiau paprasčiausiai sužinoti.

Barbara prabilo silpnu ir švelniu, kiek gergždžiančiu, bet kartu ir saldžiu balsu.

– Turiu naujienų, – tarė ji. – Tavo tėvas ligoninėje. Veikiausiai mirs.

Aleksa aiktelėjo.

– Būtent taip reagavau ir aš, – pasakė motina.

Vykęs juokelis – kartais Barbara moka pajuokauti. Tačiau Aleksa nesijuokė. Taigi mama norėjo sužinoti, ar ji galėtų nieko nelaukdama atvykti į Naująjį Orleaną.

– Man reikia trupučio pagalbos, – prisipažino mama. Ta pati Bar­ bara, iš dukters niekada neprašydavusi nieko, tik malonaus elgesio ir kad retkarčiais elgtųsi tyliau. Aleksai visada atrodė, kad tai neįvykdomi reikalavimai.

– Atvyksiu rytoj, – pažadėjo ji.

Jautėsi smarkiai, kone erotiškai susijaudinusi. Taigi tai vyksta. Nuo šiol viskas bus kitaip.

Dabar jau niekaip nebeužmigs.

11

3

Grifito parke Garis įtemptai stebėjo virš Los Andželo besileidžian­ čią saulę. Norėjo nusiraminti. Tik atvykęs į miestą ėjo pasivaikščioti kiekvieną dieną laisvu laiku tarp susitikimų, kuriuos pavyko suplanuo­ ti, – dėl jų susitarti nebuvo lengva, ypač rugpjūčio pabaigoje. Kas rytą, anksti, kol dar būdavo vėsu, ryžtingai apsukdavo ratuką aplink Sidab­ rinio ežero vandens saugyklą, kiekvieną popietę jau ramiau pasivaikš­ čiodavo po Grifito parką. Klajodavo po teritoriją dulkėtais keliukais, užkopdavo prie observatorijos. Skindavosi kelią pro sustojusių džiaugs­ mingų turistų grupeles, pro jų laikomas iškeltas kameras, paruoštas paslėpti nepatrauklius pozuojančiųjų bruožus. Namuose Naujajame Orleane nebuvo galimybės pramankštinti kojų – bent jau ne šitaip. Šiandien vaikščiodamas Garis stengėsi apie nieką nemąstyti. Toks buvo tikslas. Išvalyti smegenis.

Prieš dvi valandas tikėdamasis pasiekti trokštamą ramybę suvalgė svaiginantį skanumyną. Jis buvo glaistytas šokoladu.

12

VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

Suskambo mobilusis. Garis neatsiliepė, nes skambino mama. Kodėl gi turėtų su ja kalbėtis? Motina kartu su tėvu jo gyvenime išdygo vė­ lai. Prieš tai daugybę metų laikėsi deramo sveiko atstumo. Dešimtme­ čius trukęs žodžiais neišreikštas susitarimas nesipainioti vieni kitiems po kojų kažkokiu būdu staiga žlugo. Gimdytojai persikėlė į Naująjį Orleaną. Kas žino kodėl? Tikrai ne dėl nuoširdaus troškimo užmegzti emocinius ryšius su juo ir jo šeima. Artumas – ne jo tėvams. Ir vis dėlto štai jie, kas antrą savaitę sėdi svetainėje laukdami, kol sūnus pasiūlys iš­ gerti. Pasirūpins jų poreikiais. Patys per tą laiką artimiau pažindinasi su jo žmona ir dukra, kurias jis mieliau būtų nuo jų saugojęs. Jei tik būtų galėjęs, būtų surentęs sieną, skiriančią nuo gimdytojų. O jie nuolat kal­ bėjosi. Šnekučiavosi. Ar nepakanka, kad nuolat tenka matyti tėvus per vakarienes? Ar tikrai būtina dar ir atsiliepti į skambučius?

Garis vėl nukreipė dėmesį į saulę, į ryškų rožinį saulėlydį. Neteisin­ ga buvo teigti, kad siekia atsikratyti minčių. Iš tiesų siekė nebemąstyti apie moteris. Nebenorėjo žinoti, ką jos galvoja ar jaučia. Visą gyvenimą praleido jomis rūpindamasis – priešingai nei tėvas, kuriam tai niekada nerūpėjo. Tačiau Garis nebenorėjo taip gyventi. Norėjo tuštumos. Troš­ ko minčių ramybės.

Išskyrus dukrelę Eiverę. Ji visada jam rūpės.

Paskui parašė žmona. Garis matė jos vardą, bet neįsisąmonino žinu­ tės po juo. Viena po kitos rikiavosi tuzinai jos žinučių, į kurias jis vis dar neatsakė. Jei ilgiau palūkės, gal nebereikės atsakyti. Garis pasvarstė: Jei žinutės nebematome, ar ji apskritai dar egzistuoja? Ji tampa tik kadaise kažkam kilusia mintimi. Neabejotinai užčiuopiau tiesos gyslą, – pamanė.

Silpnai kumštelėjo orą. Tereikia dar penkias minutes paspoksoti į šį nelemtą saulėlydį ir tikrai viską išsiaiškinsiu. Dar nepalik manęs, saulėlydi, nedrįsk manęs palikti, mažasis ryškiaspalvi dangaus skliaute. Tik ne tada, kai tiek nedaug trūksta, kad viską išsiaiškinčiau.

13

Jami Attenberg

Vėl suskambo telefonas. Sesuo.

Ir sesuo bus išimtis, – nusprendė jis. Planas niekuo nesirūpinti jau žlugo.

Su Aleksa pasikalbėti Garis norėdavo visada. Ji buvo ne tik sesuo, bet ir draugė. Jie kartu ištvėrė tuose namuose Konektikute. Suimti jos ištiestą ranką – natūralus jausmas. Vis dėlto gal ir vertėjo prieš atsilie­ piant dar akimirką palūkėti. Susisiekti bandanti motinos, žmonos ir sesers trijulė tegalėjo reikšti ką nors bloga. Ar egzistuoja geresnis būdas sugadinti saulėlydį, nei atsiliepti į telefono skambutį? Tačiau juk skam­ bino Aleksa, o jis ją mylėjo, tad atsiliepė. Apie tėvo širdies smūgį sesuo kalbėjo tokiu uždususiu balsu, kad skambėjo bene džiaugsmingai. Gal kam nors kitam tai ir būtų pasirodę nederama, bet ne jam. Jis – jos pusėje, o ji – jo. Kai pokalbį baigė, saulė jau buvo nusileidusi, o Garis pasijuto beverkiantis. Štai aiškumo akimirka. Kad ir kaip jam būtų patikę ištrinti iš galvos mintis apie moteris, tačiau gal dar maloniau būtų nebegalvoti apie tėvą.

O tai dabar jau pasirodė įmanoma. Pagaliau.

Netoliese stovėjo iš pasivaikščiojimo grįžusi moteris. Vogčiomis dirs­ telėjo į Garį, nužvelgė ilgas jo kojas, aptemptus prakaituotus marškinė­ lius ir emocijų kupiną veidą; pribloškianti stambi nosis. Tamsios vyro garbanos prilipusios prie drėgnos kaktos. Jis verkia, – suprato moteris.

Ar tai jaudina, ar atstumia? Pati nesusivokė. Tada pažvelgė į milžiniškas vyro rankas. Žiedo nebuvo.

Tyliai pamanė: Jei teks užmegzti dar vieną pažintį internetu, nušoksiu nuo šios uolos krašto. Nebegaliu, tikrai daugiau nebegaliu.

Moteris buvo pilateso trenerė. Vedė privačias treniruotes turtingiems žmonėms, nesivarginantiems išeiti iš biuro ar namų. Veikla jai puikiai sekėsi. Turėjo daug laukiančių klientų. Jos kūnas buvo nepriekaištingas.

Gyveno nuosavame būste. Nesvarbu. Visa tai nesvarbu. Jai niekaip nesi­ sekė su kuo nors susipažinti.

14

VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

Ištyrinėjusi vyrą, pamanė: O jei jis ir yra tas vienintelis? Kodėl ne jis?

Kas, jei dabar pasuks galvą, pažvelgs į mane ir nusišypsos? Tai galėtų reikšti, kad jis sugebėtų mane pamilti. Mylėk mane, mylėk, mylėk, – mintimis šaukė ji net Gariui apsisukus ir vingiuotu takeliu patraukus gyventi li­ kusio savo gyvenimo. Akimirką moteris pasijuto susimovusi. Ne tavo kaltė, ponia. Negalėjai numanyti, kas dedasi Gario galvoje.

15

4

Eiverė po pusryčių gulėjo išsitiesusi ant apatinio dviaukštės lovos gulto ir svajingomis, tarsi stiklinėmis akimis žvelgė į prieš ją čia miego­ jusių mergaičių vardus, išraižytus virš galvos, viršutinio gulto apačioje.

Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad bus tiek vardų? Kuri pirmoji parašė sa­ vąjį? Ebė, Nataša, Tori, Latoja ir dar keli tuzinai kitų paliko savo pėd­ sakus. Eiverė norėjo pridurti ir savo vardą, bet nebuvo įsitikinusi, ar šiame pasaulyje jau egzistuoja taip pat, kaip kitos mergaitės.

Ar taip, kaip, pavyzdžiui, egzistuoja gyvatės. Stovykloje vyko Gy­ vačių savaitė. Šie gyviai egzistuoja, nes turi tikslą. Gyvatės šliaužioja, medžioja grobį. Eiverei dvylika; kuo užsiima ji? Valgo, kvėpuoja, daro namų darbus. Ko pasiekė? O jei jos gyvenimo tikslas ir yra gyvatės?

Eiverė pagalvojo apie savo mylimus Homo sapiens. Mamą, tėtį, pus­ seserę Seidę, su kuria niekada nesusitikdavo, bet nuolat susirašinėdavo, turbūt ir močiutę, senelį... Atsidarė namelio durys. Pasirodė stovyklos auklėtoja Gabrielė – ta, kuri nesiskuto bikinio zonos. Eiverė prie ežero tai matė. Visi matė. Plaukai, kyšantys iš po maudymosi kostiumėlio.

16

VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

Eiverė nežinojo, tai gerai, ar blogai. Juk tai tik plaukai. Kodėl aš nežinau? Kodėl negaliu nuspręsti? Gyvatės paprastos. Gyvates suprantu.

Gabrielė priėjo prie Eiverės ir švelniai pasakė, kad joms reikia pasi­ kalbėti. Visos mergaitės namelyje akimirksniu sureagavo: – Ooo. Jos su auklėtoja išėjo iš namelio ir kiek pasivaikščiojo. Vyresnioji mergina laikė ranką Eiverei ant peties. Tada įspraudė jai į rankas tele­ foną. Stovykloje telefonai buvo draudžiami, tad akimirką spausdama jį rankose Eiverė pajuto jaudulį. Atrodė, kad telefonas yra jos draugas. Jis palaikė ją, kai to nedarė niekas kitas. Visada lieka žinutės. Visada egzis­ tuoja instagramas. Visada laukia vaizdo įrašai apie gyvates.

Eiverės mama telefonu papasakojo apie senelį. Jis serga, atsidūrė li­ goninėje, gali mirti.

– Pamaniau, norėtum tai žinoti, – tarė mama. – Žinau, kad judu buvote draugai.

Ar tikrai buvo? Jau tada, svilinamai karštą rugpjūčio rytą grįžda­ ma į namelį, Eiverė mąstė apie drauge su seneliu praleistą laiką per pastaruosius šešis mėnesius. Jis paimdavo ją po pamokų ir naujuoju automobiliu vežiodavosi po miestą, pliaukšdamas apie savo gyvenimą, savo verslą. Pirmą mėnesį ji klausydavosi, bet iš kalbų nedaug ką tesu­ prasdavo. Kelis kitus mėnesius ji tik žvelgdavo pro langą ir svajodavo apie gyvūnus, medžius, žolę, upę ir pakrantes, kuriose įsikūrę žmonės pragyvenimui užsidirba rinkdami austres ir gaudydami krevetes. Pasta­ ruoju metu ji vėl pradėjo klausytis ir tada suprato, kad senelis pasakoja blogus dalykus. Jis darė blogus dalykus. Nors ir laikė save didvyriu.

Kartu ir nuobodžiaudama, ir suintriguota Eiverė paklausė, ar tokia veikla nėra nelegali.

– Šiame pasaulyje nėra nė vieno nekalto. Patikėk manimi, visi čia nusikaltėliai. Tikriausiai visi, išskyrus tave. Tu išties nekalta, tiesa?

17

Jami Attenberg

– Nežinau, kokia aš, – atvirai atsakė Eiverė.

– Niekada nesikeisk, vaikeli, – paprašė senelis.

Vis dėlto Eiverei jo žodžiai neskambėjo įtikinamai. Veikiau teigi­ nys nei prašymas. Tada senelis prisidegė cigarą, automobilis prisipildė dūmų. Ji sumosavo rankomis, sklaidydama juos nuo veido. Išleisdamas Eiverę prie namų senelis paragino: – Nepasakokime tavo mamai, kad prie tavęs rūkiau, – ir įteikė šimto dolerių banknotą. – Klausyk, jei ji pasiteirautų, sakyk, kad susidūrė­ me su rūkančiu mano bičiuliu, – Eiverė pažvelgė į pinigus delne, tada pakėlė akis į jį. Nieko nesakė, jautėsi priblokšta. – Tu gera derybinin­ kė, – tarė senelis ir ištiesė dar vieną kupiūrą. Nužvelgė vertinamu žvilgs­ niu. – Tai naudingas gebėjimas, – pridūrė jis.

Eiverė sutikdama linktelėjo. Sutikdama su viskuo.

Turbūt pinigai jai tikrai patinka. Pinigus ir reikėjo mėgti. Bet dabar ji tapo melage. Iki šios akimirkos nebuvo melagė, o dabar staiga tokia tapo. Ar jis dėl to kaltas, ar ji?

Po dvidešimties metų Eiverė susitikinės su vyru, rūkančiu cigarus.

Jis nebus jai geras; tiesą pasakius, santykiai bus gana įtempti. Jie vienas kitą puldinės, ginčysis dėl politikos, dėl vyro darbdavio, Eiverės nesu­ vokimo, kaip jis gali dirbti tokiam žmogui, dėl moralų, etikos, kapita­ lizmo. Drauge jie išbus gerokai ilgiau, nei vertėtų, o kiekvieną kartą jam užsirūkius cigarą Eiverė nekęs to kvapo. Dėl kažkokios priežasties tarp visų tų priekaištų niekada nenuskambės nė žodelis apie cigarus. Santy­ kiams pasibaigus Eiverė supras: nuo to ir reikėjo pradėti – nuo cigarų.

Visas tas reikalas galėjo baigtis gerokai greičiau.

Artėdama prie namelio, kurio verandoje rąžėsi ir plepėjo kambario draugės, Eiverė mėgino suvokti savo jausmus. Žinojo, kad seneliui kaž­ kas negerai. Kad jai mažų mažiausiai bus geriau, kai jo šalia nebebus.

Tačiau tuo pat metu galvojo: mirtis yra liūdna. Niekas neturėtų mirti.

18

VISA TAI GALĖTŲ BŪTI TAVO

Joks gyvas padaras nenusipelno mirties. Eiverė žinojo, kad tokia ta gamta. Suprato, kad viskas cikliška. Kiti jos seneliai jau mirę. (Jie buvo gerokai geresni žmonės už šį senelį – ji žinojo ir tai.) Vis dėlto kas nors kur nors turėtų dėl senelio paliūdėti. Taigi Eiverė paverkė.

Pasiekusi lovą atsigulė ant čiužinio ir išsitraukė rašiklį. Prie kitų mer­ gaičių vardų prirašė savąjį. Tada šalia pridūrė ir jo. Viktoras.

19