Laidotuvių gėlės
Morta
Dvi savaitės iki Kalėdų. Piktavilkiai
– Kodėl nešarvojome močiutės laidojimo namuose, kaip planavome iš pradžių? – klausiu pašnibždomis pasvirdama į mamą ir neatitraukdama akių nuo karste gulinčios Bronytės.
Namai neatpažįstami. Baldai iš svetainės išnešti, o jos centre įrengta pakyla močiutės karstui. Paskutinio atsisveikinimo altorius išpuoštas baltomis žvakėmis ir gėlėmis. Abipus karsto – suolai giminaičiams, užtiesti baltais divonais. Su Dalyte sėdime tik dviese taip arti. Nosies šnerves kutena sumišęs žvakių, gėlių ir, regis, pačios mirties kvapas.
Mama bejėgiškai skėsteli rankom ir vėl jas susideda sau ant kelių.
– Tai kad, pasirodo, močiutė jau viską buvo susiorganizavusi savaip, – taip pat pasvirdama arčiau paaiškina pašnibždomis.
Kažkodėl nė kiek dėl to nenustembu. Močiutė visada geriausius balius iškeldavo, turėjom susiprasti, kad ir laidotuves pati iš anksto bus suderinusi. Nujausdama, kas buvo jos patikėtinės, grįžteliu durų pusėn. Matau, kaip kaimynė Angelė ir kitos kaimo moteriškės sėdi kambarėlio gale, išsirikiavusios palei sieną. Visų galvos it nuometais pridengtos juodomis nėriniuotomis skepetaitėmis. Veidai kupini rimties ir susikaupimo. Pačios kaip mirties nuotakos taikiai laukia savo eilės. Koks jausmas laidoti draugę? Kaimynę? Moterį, su kuria pykaisi ir taikeisi? Su kuria vaikus kartu auginai, leidai į mokyklą ir kėlei jų vestuves? Koks jausmas sudėti šaltas draugės rankas ir apipinti pirštus rožančiumi? Taip apsunksta krūtinė, net sprangus gumulas pakyla gerklėje, žvakių liepsnos akyse išplaukia. Įdomu, ar jos taip pat turi pasiruošusios įkapių suknias? Visos be žodinio susitarimo laidoja viena kitą. Moka ritualus, žino, su kuo kalbėti ir ką sakyti... Žino, kam, kiek sumokėt.
Prasiveria durys ir sunkiai besiremdama lazdele įeina dar viena moteriškė. Anzelmina? Bežodžiu linktelėjimu pasveikinusi drauges prieina prie karsto, merkia atsineštas baltas gėles į vazą ir sėdasi prie kitų kaimynių. Mūsų akys susitinka. Moteris taip gailiai atsidūsta, regis, lyg paglosto žvilgsniu. Jos akyse pamačiusi gailiai blizgančias ašaras, pati sumirksiu blakstienomis ir nusisuku. Kokios geros tos moteriškės.
Nors Bronytės mirtis nebuvo netikėta, ji vis tiek buvo ne mažiau skaudi. Tą dieną iš pat ryto, kaip ir visada, važiavau į gėlių sandėlį, tada užklupo kiti darbai, o tas telefonas vis kažkur nepasiekiamas. Tik iš kelinto karto mamai pavyko susisiekti su manimi jau po pietų. Kol atvykau, viskuo buvo pasirūpinta. Ūmai pasijuntu tokia maža, tokia išsigandusi. Tai kaip aš be močiutės dabar?
Vėl įsižiūriu į tylias moteriškes. Juk jos taip pat turėtų sėdėti čia, prie karsto, šalia mūsų, kaip šeima.
Koks negailestingas gyvenimas, o gal kokia baisi mirtis? O gal graži? Juk močiutė buvo mylima, visada apsupta draugių ir artimųjų. Visada namuose skambėjo juokas ir nesibaigiantys pokštai. Nereikia bijot vienatvės, sakė ji. Būti vienam dar nereiškia būti vienišam. Bronytė gal paskutiniais metais ir neturėjo vyro gyvenime, bet tikrai niekada vieniša nebuvo.
Matau, kaip tarpduryje šmėsteli naujai pasirodžiusi grupelė žmonių. Man nematyta moterėlė, priėjusi prie Angelės, palenkia žilą galvą ir, burną prisidengdama ranka, kažką pasako jai į ausį.
Nepasigirsta nė šnipštelėjimo. Angelė be žodžių klausosi, nei akių nepakelia, nei joks raumenėlis nesukruta veide. Kai moterėlė baigia kalbėti, Angelė jai pritariamai linkteli ir ši sugrįžta prie grupelės vyriškių, nusiveda juos į kitą kambarėlį.
Vėl atsisuku į tokį mažutį, sunykusį močiutės kūną. Neįtikėtina, kad čia ta pati gyvybinga ir linksma moteris, visą gyvenimą lydėjusi mane ir laikiusi už rankos. Ta pati, kuri mokė nerti vąšeliu ir siuvinėti, kuri pjaustė obuolius į blynų tešlą ir aliejais tepdavo kasas, kad plaukai blizgėtų. Močiutė mokė, kada ir kokias žoles rinkti vaistams, kaip paslėgti sūrį ar pinti pienių vainikus, kaip prie nedidelio pagaliuko pritvirtinti aguonos žiedlapį ir pasidaryti lėlytę. Akys vos išsausėja ir vėl sudrėksta. Prisiminimai keičia prisiminimus.
Žiūrėk į batus, dar šiandien pamokė kažkuri moteriškė, jei žiūrėsi į veidą, sapnuosis.
Bet čia juk mano močiutė!
– Mama?
– Mh?
– O čia Statkevičiaus suknelė? – įtariai nužiūrinėju prabangų drabužį, puošiantį Bronytę, pasiruošusią į paskutinę kelionę.
– Mhm, – patvirtina mama, – ta pati, kurią nusipirko, kai su Mantu išsiskyrei. Pameni, atėjom pasveikinti prie teismo rūmų?
Lūpos kampas savaime kilsteli į šypsnį. Be abejo, kad pamenu. Močiutė su mama, pasipuošusios gražiausiais rūbais, laukė manęs prie teismo rūmų su gėlėmis ir sveikinimo tostais, net buvo įrengusios
šampano staliuką. Mantas turbūt labiau dėl mūsų džiaugsmo įsižeidė nei dėl nepavykusios santuokos. Tą nurautą skyrybų šventę pamenu geriau nei pačias vestuves.
– O ji nebuvo šermenims pasiruošusi kito rūbo? – iš atminties išnyra, kaip močiutė rodė viską ir aiškino iki mažiausių smulkmenų: šitas paveikslėlis bus į rankas, šitas po pagalve. Šitas rožančius... Sulaikau
žvilgsnį ties kaulėtais sunertais pirštais ir įsispoksau į juodą blizgantį rožančių, kaip žaltį susirangiusį tarp jų. – Pamenu, kaip vis išnešdavo tokią mėlyną suknelę pravėdint ir lakinius batukus kartą per metus nublizgindavo.
– Ta iš mados išėjo, tai pernai pakeitė į šitą, o batai tie patys, – atsainiai paaiškina mama, lyg kalbėtų apie savaime suprantamus dalykus.
Žvilgteliu į elegantiškus lakinius batelius plona, keturių centimetrų pakulne. Bronytė labai mėgo puoštis.
– Ką dabar daryt su ta kita suknele? – susimąstau.
– Tai gal antrai dienai? – rimtu tonu pasiūlo Dalukė.
Atsisuku sutrikusi į ją ir sugaunu trumpam šmėstelėjusį pašaipų šypsnį. Vos susilaikau neprunkštelėjusi.
Močiutė taip pat visada, net ir sunkiausiu gyvenimo momentu, mokėjo pasijuokti. Akivaizdu, tai persidavė ir mums.
Staiga nežinia iš kur pasigirsta gailus vaitojimas, aš net krūpteliu.
Atsisukusi atpažįstu tą pačią žilagalvę moterį, apsigobusią juoda skara, ir keturis vyriškius su ja. Visi jau be paltų.
Moteris aimanuodama puola kniūbsčia prie karsto ir šaižiai sudejuoja, net šiurpai nubėga po oda. O rauda, o vaitoja! Nė žodžio nesuprantu. Atlydėję vyrai sėdasi už nedidelio staliuko, paruošto turbūt specialiai jiems. Abi su mama išsigandusios sužiūram viena į kitą.
– Kas čia? – klausiu stebėdama viską kaip siurrealistinį kiną.
– O, viešpatėliau, giedoriai su raudotoja!
– Kodėl tu juos pakvietei? – sutrikusi suraukiu antakius.
– Ne aš, – pasiteisina mama ir abi be žodžių suprantame, kas.
– Ką ketini daryti?
– Tai turbūt apsiverksiu? – Mama įsmeigia man į akis siaubo kupiną žvilgsnį.
Vos neprunkšteliu, greit susitvardau ir smalsiai nužvelgiu kitus naujus atvykėlius, o tada niukteliu mamai ir parodau į staliuko pusę.
– Man atrodo, vienas giedorius užmigo.
– Tai gal neužmigo? – ciniškai konstatuoja Dalukė ir aš nusisuku nuo žmonių, kad nieks nematytų tos kvailos mano šypsenos.
Toks durnas juokas vis ima. Atrodo, kuo gyvenime skaudesnis momentas, tuo juokingiau viskas. Pamėginu susikaupti ir įsižiūriu į bejausmį močiutės veidą. Kai pagaliau pavyksta susitvardyti, įsiklausau į vis garsėjančią raudą. Moterėlė taip verkia, taip verkia, atrodo, žodžius nematoma ranka traukia iš krūtinės.
Oi, Bronyte, oi, drauge mieliausia,
Oi kap da ne laiku tavi Dzievulis pas savi pasišaukė,
Oi, Bronyte, oi kap negalvojau, Kad tai ašai tau raudelas raudosiu, Kad tai ašai verksiu an tavo grabelio.
Palikai dukrelį ir anūkėlį vienas, Tai kap dartės tavo mergaitės be tavį, Kap mes be tavį visos dartės būsim?
Oi kad nesušaltai, kad žamelė lengva būtų, Oi kad tau gėlalės visus metus žydėtų.
Oi, Bronyte, oi, mieliausia...
Bukai spoksau prieš save ir jaučiu, kaip mano skruostais ašara ašarą ritina.
Raudotoja taip įsiverkia, kad rauda užkerta kalbą ir tesigirdi tik graudus aimanavimas. Po kiek laiko vienas iš vyriškių prieina ir pakelia nusilpusią moterėlę, nusiveda prie stalelio, pasodinęs įduoda į virpančią ranką stiklinę vandens. Vyrai, pavartę nedideles knygeles nutrintais viršeliais, užtraukia liūdną giesmę, kad sudreba širdis ir seni langai. Ašaros nesiliaudamos srūva skruostais. O raudotoja vis nesiliauja, vis taip skaudžiai unkščia, regis, nė oro negali įkvėpt.
Kilsteliu baltą nosinaitę prie akių, brūkšteliu per nosį.
– Prisiminiau aš ją, – trūkčiojančiu balsu sušnabžda mama. – Jos su močiute bažnyčios chore giedojo kartu. Draugės buvo.
Ilgainiui raudotoja net prislopsta. Sėdi su vyrais išbalusi ir tyli.
Giedoriai sodriais vyriškais balsais švelniai traukia giesmę po giesmės. Močiutės svetainėje prisirenka daugybė žmonių, visi atėjo paskutinį kartą atsisveikinti su ja. Absurdiškas linksmumas seniai nebeima. Širdis iš skausmo išsipučia, ašaros vis tvindo akis.
Dar nežinau, ar suprantu, kad tas šaltas kūnas karste – tai mano močiutė. Protu gal suvokiu, bet ne širdimi.
Laidotuvių dienos rytas išaušo saulėtas, bet žvarbus. Stoviu prie kapo duobės, klausau, kaip kunigas paskutines maldas kalba, kaip tyliai ir melodingai sielvartą lieja raudotoja. Žemė tokia įšalusi, kad, regis, šerkšnas į kojų padus sunkiasi, o per padus tiesiai į širdį. Glausdama prie krūtinės glėbį baltų chrizantemų, pasitaisau juodus akinius. Įdomu, ar pajuntame, kada prasideda gyvenimo pabaiga? Šiandien mūsų šeimoje į eilę prie dangaus vartų stoja mama, aš – iš karto po jos... Susimąstau, ar pati pajusiu savo pabaigą? Ar bus baisu?
– Dulkės sugrįš į žemę, iš kurios kilo, o dvasia – pas Dievą, kuris ją davė.
Su paskutiniais kunigo žodžiais tatuiruoti duobkasiai čiumpa mikliai mosikuoti šiūpeliais. Vyrai pluša net sukaitę. Mes visi su paltais, o jie paraitotom baltų marškinių rankovėm. Ant apnuogintų dilbių ar iš apykaklių vis šmėsčioja tatuiruočių raštai. Ritmingas krentančios žemės garsas aidi kaip pritariamasis vokalas ūmai giesmę užtraukusiems giedoriams. Ašarom prapliumpa raudotoja, o su ja ir visi išlydintieji. Su kiekvienu šiūpeliu pasemiamos žemės – vuššš...
Pasigirsta sunkus huššš..., kai krentanti žemė pažyra ant medinio karsto dangčio.
Suspaustas lūpas sukandu dantimis. Chrizantemas kaip paskutinį močiutės apkabinimą dar stipriau priglaudžiu prie širdies. Vėsūs, vešlūs žiedai glosto veidą. Atrodo, tik dabar pradedu suprasti visko pabaigą ir įkvėpdama sukūkčioju. Su kiekvienu energingu šiūpelio vuštelėjimu metu sunkų žiedą po žiedo, nulaistytus ašarom ir gėla. Pečiai pradeda virpėti nuo sulaikytos raudos. Galiausiai pratrūksta ašaros – ne kaip gailūs pavieniai lašeliai, bet kaip išsiveržusios upės; liejasi ant chrizantemų ir įšalusios gruodžio žemės.
Vuššš... huššš... vuššš... huššš... Mirties akivaizdoje visas gyvenimas tampa bereikšmis, o gal labai reikšmingas? Po mirties tavęs nebebus, bet po mirties pasiliks tai, ką sukūrei. Pasiliks tie, kurie mylėjo tave, pažino ir gyveno gyvenimą drauge su tavimi. Nematančiom akim bukai stebiu, kaip karstą praryja žemė. Vuššš... huššš... vuššš... huššš... Vyrai darbuojasi neatsikvėpdami. Huššš... jau nė nepasigirsta, tik žemė dusliai trenkiasi į žemę. Vis stipriau kandu lūpas, kol pajuntu burnoje saldaus kraujo skonį, ir pratrūkstu balsu. Garsiau už giedorius ir pačią raudotoją, garsiau už staugiančias vilkes miške. Tesigirdi tik mano vienos graudus cypimas – skaudi goda. Ir ritmingas krentančios žemės garsas. Žiūri susirinkusieji į mane, jaučiu
kūną smaigstančius gailestingus jų žvilgsnius. Bet man nė motais, kiek ašarų suskaičiavo, kaip pamatavo mano skausmą. Šiandien aš laidoju savo močiutę, šiandien laidoju dalelę savęs.
Agnius
Atsirėmęs į medį atokiau nuo visų stebiu, kaip kaimo banditai, pasipuošę baltais marškiniais ir kaklaraiščiais, bet su kerzais, mikliai darbuojasi kastuvais. Įgudusiais judesiais vaikinai sparčiai sutvarko nedidelį žemės plotelį. Paplodami šiūpeliais suformuoja kauburėlį.
Kastuvo rankena į žemę įspaudžia kryžiaus simbolį. Profesionalumas net baugina. Greitai suneša ir sudeda ant šviežiai suformuoto kapo gėles, beveik kaip floristai. Nutyla giedoriai. Žmonės išskystėja. Tik gailūs moteriški kūkčiojimai trikdo rimtį.
– Kas išsiverkia žodžiais, tam lengviau, nei kad ašarom verkt, –vėjas atneša kažkieno žodžius ir aš susidomėjęs vėl įsmeigiu akis į sugniužusią jauną moterį prie kapo.
Kol nieks nepažino, jau metas ir man keliauti iš čia, bet negaliu atitraukti akių nuo Mortos, glaudžiančios prie krūtinės paskutinį chrizantemos žiedą. Niekada nemaniau, kad tos gėlės gali būti tokios gražios. Stebiu, kaip tamsius garbanotus plaukus taršo šiaurys. Kaip priėjusi kita, į Mortą labai panaši, moteris įsikabina jai į parankę, abi suremia galvas ir, regis, vėl susigraudina. Spėju, mama.
Morta dėvi juodą paltą, plati apykaklė pakelta, besiplaikstančiuose plaukuose auksu blyksčioja nedideli auskarai. Nors saulę pakavojo pilki debesys, juodi masyvūs akiniai vis dar dengia beveik pusę veido. Ir aš niekaip negaliu atitraukti akių nuo rauda virpančių kraujo raudonumo jos lūpų. Kažkodėl kyla mintis, kad jei taip gražiai ir mane
laidotų, turbūt iš karsto prisikelčiau dėl jos. Ištiesčiau šaltas rankas iš grabo, sugriebčiau jos šiltas ir išlipčiau. Mintis net patį išgąsdina, nusipurtau ir pagaliau patraukiu link automobilio. Tai štai kokios tos Rutkauskaitės, pamanau.
– Ale kokios gražios laidotuvės buvo, – ausis pasiekia praeinančios senyvos moteriškės balsas.
– Nu labai, – jai pritaria kita. – Jau tep verkė dukra su anūki, tep verkė, kad in jas bežiūrinc ir aš vis graudzinaus.
– O žinojai, – vėl kreipiasi pirmoji, – prieš numirdama Bronytė susdėjo naujus dancis. Gyvent moteriškė ketino...
– Nežnojau! Jezus, kap gaila... – su gilia užuojauta atsidūsta antroji. – Šiciek pinigų... Ir pasmirė.
Sustoju Piktavilkiuose, senelių kieme. Senelių jau seniai nebėra, tačiau mano tėvai dažnai užsuka į sodybą, drauge aplanko giminaičius, likusius gyventi kaime. Prieš užeidamas vidun dar išeinu prie gatvės ir, susikišęs rankas į striukės kišenes, žiūriu į dvi sodybas priešais. Nors dar nieks nežino, bet viena jų jau mano, kita – bus mano. Kaip gerai čia viskas susiklostė. Geriau net suplanavęs nebūčiau.
Staiga lyg iš niekur prieina Nojus.
– Sveikas, pusbroli, o ką tu čia veiki? – Ištiesia man dešinę, tvirtai paspaudžia. – Tavo mama sakė, kad neatvažiuosi.
– Pasikeitė planai, – burbteliu trumpai ir vėl įsižiūriu, kas vyksta Rutkauskienės sodyboj. Dalis laidotuvėse dalyvavusių žmonių lipa iš automobilių ir eina į trobą.
– Ane? O kur vakar buvai? – įtariai teiraujasi Nojus. – Aš tau visą vakarą prisiskambinti bandžiau.
– Gal geriau net neklausk, – pats nusijuokiu iš tos absurdiškos situacijos.
– Tai aš jau paklausiau, sakyk, – pusbrolis atsisuka į mane net visu korpusu.
– Buvau laidotuvėse.
– Kieno? – susidomėjęs paseka mano žvilgsniu į Rutkauskienės sodybą.
– Nežinau.
– Kaip nežinai?
Idiotiškai sukrizenu, spirteliu akmenuką, o tada atsisuku į pusbrolį, kuris dar nė neišgirdęs, ką pasakysiu, jau žvengia! Sekundėlę pasvarstau, ar galiu juo pasitikėti, tačiau vėliau juk, šiaip ar taip, sužinos. Man reikės jo pagalbos, nes Nojus šaunus architektas.
– Tu tik niekam kol kas nesakyk, – atsargiai apsidairau į šalis, ar dar kas nors nesiklauso, – bet aš pusvelčiui nupirkau kaimynų sodybą, – parodau ištiesta ranka į apleistą trobą šalia Rutkauskų. –
O dabar noriu dar ir šią pirkti, – parodau į sodybą, pilną žmonių.
Nojus žvilgsniu pamatuoja žemės sklypą, apleistą sodą, likusius trobesius, tada įvertina Rutkauskienės ūkį ir susikryžiuodamas rankas ant krūtinės paprašo:
– Tai pasakok nuo pradžių.
– Kaip ir sakiau, noriu nupirkti ir Rutkauskienės sodybą, – prisipažįstu jam. – Pamaniau, iš anksto galiu pamėginti įsiteikti Rutkauskaitėm – nuvažiuoti į bobutės laidotuves. Aloyzas sakė, kad bus šarvojama laidojimo namuose. Davė salės numerį. Tai aš ten ir nuvariau. Lėkiau tiesiai po darbo, dar su kostiumu. Galvoju, patikrinsiu vandenis. Iškart gal gerą įspūdį padarysiu, vėliau bus lengviau susitart. Žodžiu, – kosteliu į kumštį, – nuvariau ten, kur Aloyzas sakė. Urna tokia graži buvo. Atsėdėjau, dar užuojautą nuėjau moteriškei pareikšti. Galvojau, su dukra kalbu. Viskas buvo gerai, kol nepasakiau, kad užjaučiu dėl mamos netekties, o pasirodo – uošvį laidojo. Nojus net galvą užvertęs užsikvatoja.
– Agniau, galėčiau to tikėtis iš ko nors kito, bet ne iš tavęs.
– Žinau. Aloyzas nemanė, kad aš rimtai ketinu važiuoti, todėl kai kažkas pasikeitė ir nusprendė šarvoti namuose, manęs taip ir neperspėjo.
Nojus springsta juoku, nė žodžio, rodos, negali pratarti, o kai atsigauna, pasidomi:
– Tai tu dėl Rutkauskienės sodybos tokius kryžiaus kelius eini? Pasakok, ką sugalvojai? Gal visą kaimą supirkti ketini?
– Viso kaimo gal ir ne, – nutęsiu mįslingai, – tik šituos du sklypus.
Abu susimąstę sužiūram į sodybas priešais.
– Tai vieną jau turi, kam tau antra?
– Aš kai ką sumaniau, – vilkiškai išsišiepiu.
– Aišku, daug įdomių dalykų galima padaryt su ta visa teritorija, – galiausiai pripažįsta ir Nojus, puikiai suprasdamas, kad sujungus sklypus būtų graži erdvė, o Rutkauskų žemės driekiasi net už upės.
Nenustebčiau, jei senė Rutkauskienė ir miško turėjo.
Nojus atsisuka į mane.
– Bus labai įdomu stebėti, kaip jas įtikinsi parduoti močiutės namus.
– Nemanau, kad reiks daug įtikinėti, – užtikrintai išsiviepiu. –Jos nė viena čia negyvena. Kam ta sena troba reikalinga?
– Na taip, išlaidos nemenkos, jei nori tvarkingą namą laikyt. Tačiau tu nepagalvoji apie sentimentus, joms tai nėra vien tik namas.
Per sušiktus sentimentus man nepardavė senelių trobos. Pats Nojus prieštaravo! Prisiminęs grikšteliu dantimis, tačiau nutyliu. Su pusbroliu geriau nesipykti. Be to, dabar dar geriau viskas išeis. Svarbu, kad Rutkauskaitės būtų sukalbamos, bet net ir tai ne bėda.
– Susimokės už kokį neplanuotą remontą ir persigalvos, – burbteliu po nosim.
ĮSIGYKITE KNY
GĄ DABAR
