Viešbutis Nr. 21

TVARKINGI KAMBARIAI

„Šilta, juokinga, šmaikščiai parašyta knyga... Stiprus ir autentiškas balsas.“ – Irish Independent

VIEŠBUTIS NR. 21

ROMANAS

SUJAUKTI GYVENIMAI

VIEŠBUTIS NR. 21

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Ieva Alber tavičienė

VILNIUS 2024

Senta RICH HOTEL 21

Bloomsbury Publishing, London, 2023

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © Senta Rich, 2023

This translation of HOTEL 21 is published by Tyto Alba by arrangement with Bloomsbury Publishing Plc.

© Design by David Mann

© Ieva Albertavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2024

© „Tyto alba“, 2024

ISBN 978-609-466-817-3

Viešbutis Nr. 1

* * *, Heistingsas. 2011 m. vasaris–2011 m. vasaris

Viso: 3 savaitės

Daiktai:

Žirklutės × I

Kremo mėginukas × II

Žiebtuvėlis × I

Plaukų segtukas su perlu × I

Pincetas plaukeliams pešioti × I

Marškinių saga × I

Auksinė segė × I (paskutinis daiktas)

1 SKYRIUS

Laikausi pirmosios dienos taisyklės. Bent koks nors bėdos ženklas, bent menkiausia užuomina apie problemą, ir aš išeinu. Iš trylikto viešbučio dingau nė neprasidėjus pirmai pamainai. Vadovei pasakiau, kad mirė mama ir turiu grįžti į Škotiją. Nesu buvusi Škotijoje, bet turėjau išvažiuoti kuo toliau, kad jie nelauktų manęs sugrįžtant. Problema buvo ne pats viešbutis ar jo valdymas ir net ne kitos darbuotojos, o tai, kad pas juos anksčiau jau dirbo toks žmogus kaip aš.

Dabar pirmomis dienomis nebesinervinu. Anksčiau nervindavausi, tačiau esu turėjusi tiek daug pirmųjų dienų, jog teko susidaryti sąrašą, kad nepamirščiau. Tai jau dvidešimt pirmas viešbutis, kuriame pradedu dirbti kambarine. Svarbus įvykis, vertas atšvęsti, tegul ir slapčia. Pilve jaučiu virpulį, bet ne iš jaudulio, kuris paprastai siejamas su naujo darbo pradžia. Tai džiugus virpulys, nes nekantrauju kuo greičiau pradėti. Tik duokit man valytojos vežimėlį, parodykit, į kurią pusę traukti, ir tapsiu geriausia jūsų viešbučio kambarine.

Puoselėju viltį, kad po pirmos dienos būsiu palikta viena, – daugumoje įstaigų įprasta supažindinant su darbu

Rich • Viešbutis Nr. 21

keletui dienų skirti porininką – taip jie užsitikrina, kad suprasime, kaip tvarkomasi jų viešbutyje, nors iš tiesų penkių žvaigždučių viešbučiai beveik niekuo nesiskiria vienas nuo kito, apskritai viešbučiai nelabai skiriasi vienas nuo kito, net nesvarbu, kiek tų žvaigždučių. Skiriasi tik tvarkymosi rezultatas. Penkių žvaigždučių viešbučiuose užtiesalas ant ką tik paklotos lovos turi būti taip gerai įtemptas, kad nuo jo atšoktų mesta moneta.

Paprastai porininkė pamato, kad dirbti moku, ir greitai palieka mane manytis vieną. Labai nepatogu, kai visą dieną kas nors sekioja iš paskos, stebi kiekvieną tavo judesį, tada tenka dirbti daugiau ir ilgiau. Man ir pačiai nepatinka, kai paprašo lydėti kitą naujokę. Per petį nuolat žvilgčiojantis žmogus jaukia darbo rutiną. Kai tenka prižiūrėti naujokes, pirmai dienai baigiantis visada pasakau vadovybei, kad jos jau gali dirbti vienos, nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne. Kartais jos susidoroja su darbo krūviu, kartais ne. Bet kambarinių paklausa didelė, tad jeigu naujokes atleidžia, nesijaučiu kalta – ar bent jau stengiuosi nesijausti.

Mano šiandienos planas paprastas: greitai įrodyti, jog tvarkytis moku, kad rytoj jau dirbčiau be palydos. Ak, o visų svarbiausia – pasistengti, kad visi mane pamėgtų.

Prie siaurų juodų durų, ant kurių auksinėmis raidėmis užrašyta „Tarnybinis įėjimas“, einu kone pasišokinėdama, jausdama malonų jaudulį širdyje.

Po juodu nertiniu su gobtuvu dėviu baltutėlius krakmolytus marškinius ir dailų juodą sijoną, aviu patogius juodus batelius – jie panašūs į bėgimo batelius, kuriuos šiaip jau drau-

džiama avėti, bet žinau, kad šie dar atitinka taisykles, taigi išsisuksiu. Per petį permesta tvarkinga kuprinė. Niekuo nesiskiriu nuo kitų darbuotojų, einančių į darbą Londono penkių žvaigždučių viešbutyje „Magnolija“.

Prieš atverdama duris stabteliu apžiūrėti vyrą ir moterį, ryšinčius juodas prijuostes – tokias uniformas turi tik aukščiausios klasės įstaigos. Į oranžinį skalbyklos sunkvežimį jie stumia didelius storos drobės vežimėlius, pilnus į gniutulus susuktų baltų paklodžių ir užvalkalų. Jie prabėgom dirsteli į mane, ir aš jiems linkteliu.

Abu darbuotojai atsako tuo pačiu. Viešbutis didelis, tad jie nėra tikri, ar matė mane anksčiau – iš tiesų tai jiems tas pats, tačiau visi darbuotojai laikosi nerašytų pagarbaus elgesio taisyklių. Toks yra darbo dideliuose viešbučiuose privalumas.

Bet anonimiškumas visada malonus, bent jau kurį laiką. Mažesniuose viešbučiuose tvyro draugiškesnė atmosfera, čia visi vieni kitus pažįsta ir stengiasi pačią pirmą dieną įsiminti naujoko vardą.

Mažesnėse įstaigose paprastai išdirbu ilgiau – sykį net aštuonis mėnesius, o tai man jau rekordas. Didesniuose, ypač penkių žvaigždučių, viešbučiuose nesu išdirbusi ilgiau nei mėnesį. Tiesiog mažesniuose jaučiuosi patogiau ir ilgiau ištveriu smarkiai nerizikuodama, o dideliuose imu greičiau nenustygti ir netrukus tenka žaidimą baigti. Be kita ko, dideliuose viešbučiuose ir svečiai labiau linkę skųstis dėl menkniekių.

„Magnolija“ atidaryta 2016-aisiais, taigi vos prieš trejus metus. Visada teikiu pirmenybę naujesniems viešbučiams, nes juose didelis valymo priemonių ir įrangos pasirinkimas, viskas puikios būklės, nieko netrūksta. Dulkių siurbliai veikia visu pajėgumu, todėl nėra reikalo slapčia sukeisti savo šlamšto su

Rich • Viešbutis Nr. 21

kieno nors geresniu, kaip nutinka senesniuose viešbučiuose. Plovimo kibirų gręžtuvai nesuskilę, taigi gerai išgręžia plaušinę šluostę, o valytojų vežimėliai lengvai rieda koridoriais.

Viešbutyje Nr. 7 mano vežimėlis visada krypdavo dešinėn. Nors kitos kambarinės buvo draugiškos, niekas nenorėjo keistis su manimi vežimėliais. Įsidarbinau paskutinė, tad ir gavau prasčiausią. Geresnį gavau tik tada, kai viena darbuotoja išėjo iš darbo, ir man leido pasiimti josios, o kreivąjį palikau naujam darbuotojui.

Mėgstu nedidelius iššūkius. Pradėdama dirbti „Magnolijoje“ nusprendžiau pagerinti ankstesnio penkių žvaigždučių viešbučio rekordą ir ištempti ilgiau nei mėnesį – išsikeltas tikslas visada suteikia daugiau malonaus jaudulio. Taigi turėsiu nepamesti galvos ir neskubėti.

Prieš dvejus metus keturių žvaigždučių viešbutyje Nr. 15, Kornvalyje, išdirbau net septynis mėnesius. Mano viršininkė ponia Gomes labai nusiminė, kai pranešiau išeinanti iš darbo, kad „būčiau arčiau šeimos“. Niekas nė nesuabejojo tokiu paaiškinimu.

Nustebau, kai stambus, liulantis ponios Gomes veidas apniuko ir jos visad drėgnose akyse sužibo ašaros. Ji stipriai mane apkabino, prispaudė mano skruostą prie savo didžiulės, minkštos krūtinės, atsiduodančios talko milteliais ir pakalnutėmis.

Akimirką jos glėbyje susimąsčiau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei ponia Gomes būtų buvusi mano motina. Ar, užuot valiusi penkių žvaigždučių viešbučius, aš juose apsistočiau? Ar norėčiau būti kitokia, nei dabar esu? Paprastai greitai išmetu tokias mintis iš galvos, nes jos nenaudingos ir niekur neveda.

Galiausiai ponia Gomes paleido mane iš glėbio ir tvirtai suėmė už pečių.

– Tu esi geriausia mažoji darbuotoja, kokią tik esu turėjusi, – pasakė ji.

Nusišypsojau jai, nuoširdžiai džiaugdamasi komplimentu. Malonu girdėti, kad gerai atlieki savo darbą, bet dar maloniau žinoti, kad ji nė trupučio manęs neįtarė. Man ir pačiai buvo liūdna išeiti. Svečiai ten dažniausiai apsistodavo ilgesniam laikui, tad atsiveždavo kalnus lagaminų, pilnų asmeninių daikčiukų. Spintos dažniausiai lūždavo nuo elegantiškų drabužių ir prašmatnių dizainerių batelių. Voniose – o tai mano mėgstamiausias kambario kampelis bet kuriame viešbutyje – visi paviršiai būdavo nustatyti dailiais prabangiai kvepiančių kremų indeliais ir makiažo dėžutėmis, kurias atidarius išsiskleisdavo menininko verta šešėlių paletė su elegantiškais teptukais ir žvilgiomis lūpų dažų tūtelėmis.

Viena viešnia turėjo penkiasdešimt dvejus lūpų dažus.

Taip, suskaičiavau, ir man tai padarė įspūdį. Svarsčiau, gal vienus paimti. Mėlyna gumine pirštine apmautos rankos pirštais pasukau juodos spindinčios tūtelės apačią ir it apkerėta

žiūrėjau, kaip lėtai išnyra dar nepaliesta rubino raudonumo dažų lazdelė, žvilganti ryškioje vonios šviesoje. Nugara iki pat sprando šovė adrenalino pliūpsnis, bet aš, sunkiai atsidususi, įdėjau tūtelę atgal į jai skirtą aksominį maišelį. Tokią kolekciją sukaupusi moteris bus itin dėmesinga smulkmenoms ir iškart pastebės, kad kažko trūksta. Be to, anksčiau esu turėjusi nekokios patirties su lūpų dažais ir jaučiau, kad tai pernelyg rizikinga.

Vietoj to lėtai atsegiau jos kosmetinę, o šiai atsivėrus, išvydau daugybę tūtelių, indelių ir žvilgių plastikinių dėžučių.

Panardinau ranką iki pat dugno, kur guli smulkesni pamiršti daikčiukai, tokie kaip lūpų balzamai. Atsargiai kuičiausi tarp indelių ir tūtelių, kol smiliumi užčiuopiau mažą dangtelį. Norėdama suprasti indelio dydį, čiuopiau jį piršto galiuku, tada lėtai ištraukiau, mėgaudamasi kūną užplūdusia adrenalino banga, kvėpuodama tankiau nei įprastai.

Tai buvo mažas baltas mėginuko indelis, truputį susitepęs nuo ilgo gulėjimo kosmetinės dugne, ne didesnis už pusę nykščio. Jis idealiai man tiko. Viešbučio viešnia nė nepastebės, kad jis dingo. Įsimečiau jį į priekinę prijuostės kišenę ir akimirką stovėjau laukdama, kol nuslūgs jaudulys ir mano gyvybiniai rodikliai vėl taps normalūs. Man buvo nesvarbu, kas tame indelyje; vis tiek niekada nenaudoju paimtų daiktų. Tiesiog turiu juos, kaip toji moteris turi lūpų dažus.

Niekas negali pasigirti šimtaprocentine atmintimi. Net jei viešnia pastebėjo, kad tas mažas indelis dingo, vargu ar įtarė kambarinę. Gal pamanė, kad pametė jį kelionėje arba išmetė ir visai apie tai pamiršo. Jei ir būtų pastebėjusi ir pasiskundusi, ponia Gomes vis tiek nebūtų patikėjusi, kad aš galėčiau ką nors pavogti, tegul ir mažutėlį mėginuko indelį, gulėjusį kosmetinės dugne. Būčiau prisiekinėjusi, spausdama netikras ašaras, kad nė nepaliečiau tos kosmetinės, – juk mums nevalia liesti svečių daiktų, nebent iškiltų būtinybė.

Tačiau pirmas skundas sukuria precedentą. O jei dar kas nors pasiskųstų, net jei ir dėl mažo, nieko verto niekučio? Tai jau būtų pavojaus signalas. Prie mano vardo atsirastų klaustukas, o aš negaliu taip rizikuoti.

Galiausiai vis tiek kas nors pasiskundžia, nes imu vis labiau rizikuoti. Tai neišvengiama. Praėjus trims savaitėms po mėginuko, iš didžiulės perpildytos kosmetinės, paėmiau mažą

rausvo nagų lako buteliuką. Viešnia nužygiavo tiesiai į registratūrą ir garsiai apkaltino vagyste kambarinę. Stojusi akistaton su viešbučio valdytoju, ponia Gomes grūmėsi už mane kaip dantis iššiepęs sarginis šuo. Jos manymu, aš buvau angelas, kaip ir visi kiti jos darbuotojai. Be abejo, išsisukau, bet mažai tikėtina, kad ji būtų gynusi mane antrąkart.

Jei tik kas nors manimi pasiskundžia, dvi savaites stengiuosi neišsišokti ir nieko neimu, nors man tai tikra kankynė. Kramtau nagus, netenku apetito, vos prisiverčiu suvalgyti sviestu apteptą skrebutį. Paskui įteikiu prašymą išeiti iš darbo, nurodžiusi įtikinamą priežastį, ir susirandu kitą viešbutį kitoje vietoje.

Ne kiekviename viešbutyje tvarkyti kambarius taip paprasta ir ne visada išeiti taip lengva. Kartą įsidarbinau mažame trijų žvaigždučių viešbutyje Džersio saloje – tiesiog norėjau mažumėlę pailsėti nuo Anglijos svetingumo pramonės. Tai buvo viešbutis Nr. 8. Vos atvykusi supratau, kad padariau klaidą. Ne todėl, kad administracija akylai stebėjo kambarines, kad šios nieko negvelbtų, – tiesiog ten darbavosi tvirtai suaugusi klika, į kurią buvo ne taip lengva įsiskverbti. Ją sudarė aštuonios vyresnės moterys – visos iš vienos italų šeimos. Tarpusavyje jos kalbėjosi itališkai ir aiškiai neturėjo laiko naujokei, taigi mano pastangos priversti jas mane pamėgti greitai nuėjo niekais.

Svarsčiau, gal laikantis pirmos dienos taisyklės, išsyk išeiti, bet buvau ką tik atvykusi keltu. Pirmą kartą plaukiau laivu ir didumą kelionės praleidau nukorusi galvą per bortą, vemdama pavėjui. Negalėjau vėl lipti į denį, todėl nusprendžiau vieną ar dvi dienas palaukti ir pasižiūrėti, ar pavyks palenkti moteris į savo pusę.

Iškart nutariau dėtis išsiblaškiusia, pažeidžiama vargšele, kurios marškiniai nuolat išsipašę, kuri amžinai ką nors pameta – tarkim, raktus nuo savo kambario bendrabutyje. Ir dar per pačią pirmą pamainą. Antrai dienai baigiantis jos jau kalbėjo su manimi angliškai, vaišino čiulpinukais, kad turėčiau jėgų dirbti. Joms atrodžiau pernelyg išblyškusi. Moterys netgi priėmė mane į bendrą arbatpinigių fondą. Ne visi kambarinėms duoda arbatpinigių, o ir tie, kurie duoda, palieka juos viešnagės pabaigoje. Vadinasi, jie gali išsiregistruoti per tavo laisvadienį, ir taip neteksi tau skirtų arbatpinigių. Daugumai kambarinių tai tiesiog sėkmės reikalas. Juos pasiima ta, kuri randa. Girdėjau, dėl šios priežasties viešbučių svečiai Amerikoje arbatpinigių palieka kasdien.

Kurį laiką ši naujoji, užmaršioji asmenybė man patiko, ji padėjo įsilieti į moterų būrį, ir daug greičiau, nei jos įprastai būtų priėmusios naujokę – jei apskritai būtų priėmusios. Matydamos mano tariamą išsiblaškymą ir silpnumą, jos pačios pasijusdavo geriau, nes buvo organizuotos ir stiprios. Tuo ir naudojausi. Ten būdama kuo puikiausiai išmokau nutaisyti nekaltas Bembio akeles, leisdavau joms užrišti man prijuostę ir net neatsiklausus sukišti už sijono marškinius. Tokia globa ir tupinėjimas kaip apie mažą vaiką man buvo visiškai nauja patirtis. Žinoma, savo darbą atlikdavau nepriekaištingai, kad netapčiau toms moterims našta, kitaip jos nepajudintų dėl manęs nė piršto, net jei būčiau šluba ar kuprota. Viešbučių valymo sektoriuje niekas nedirba už kitą. Vis dėlto buvo sunku nuolat apsimetinėti. Ilgainiui ėmė erzinti jų rūpestis – reikėjo daug pastangų nepamiršti, kad esu išsiblaškiusi menko intelekto mergina, o aš nebuvau prie to pratusi. Penkias savaites sėkmingai gvelbiau svečių daiktus

išvengdama skundų, bet sykį nuo naktinio staliuko paėmiau vaisinį lūpų blizgį. Dėdama jį į priekinę prijuostės kišenę numaniau, kad tai rizikinga, bet jau troškau aštresnių pojūčių. Ir, žinoma, kitą dieną viešnia pasiskundė, esą kambarinė paėmusi jos lūpų blizgį. Visos moterys stojo mūru už mane, kol verkšlendama pūčiau snarglius į virtuvinį popierių.

– Mažoji, mieloji Noelė? – šaukė jos. – Ji niekada nevogtų!

Po dviejų savaičių įteikiau prašymą išeiti iš darbo. Pasakiau, kad susirgo močiutė ir turiu padėti ja rūpintis, kitaip ją išveš į slaugos namus. Moterys pasibaisėjo – Italijoje vyresniais giminaičiais visada rūpinasi pati šeima. Jos išsiuntė mane namo, apkrovusios dovanomis mano tariamai „senolei“.

Makaronus ir alyvuogių aliejų atidaviau vietinei moterų prieglobsčio organizacijai. Pati labiau mėgstu keptas pupeles su skrebučiu.

Svarbiausia man – neįkliūti vagiant, niekada. Teistumo taip paprastai nenusikratysi, be to, manęs daugiau niekada nepriimtų dirbti viešbučio kambarine. Todėl ir stengiuosi imti tik mažus, nereikšmingus niekučius, kurių svečiai nepasigestų arba neradę, blogiausiu atveju, tiesiog suabejotų, ar apskritai turėjo tokį daiktą. Pavyzdžiui, nagų kirpiklius, plaukų segtukus, kojines (žinoma, švarias), rašiklius (nebrangius), kosmetinius pieštukus (iš kosmetinės dugno). Kartais, nujausdama, kad diena bus palanki, galiu paimti vyro kaklaryšį iš spintos ar kostiumo krepšio. Nuo švelniai prasiskiriančio užtrauktuko garso man šiurpsta nugara iš malonumo.

Gvelbti iš vyrų daug paprasčiau, jie žymiai rečiau kelia triukšmą. Dažniausiai jiems gėda pasakyti, kad dingo kakla-

Senta Rich • Viešbutis Nr. 21

ryšis. Jiems atrodo, kad patys pamiršo įsidėti, vyresni net ima kaltinti žmoną, kad ši neįdėjo. Daugumai skundai kelia stresą, jie linkę vengti ginčų, taigi dažniausiai renkuosi moteris – čia rizika didesnė, tad ir atlygis daug malonesnis, kai išsisuku, o paprastai taip ir būna. Be to, man patinka kuistis puikių daikčiukų pilnose kosmetinėse.

Viešbutyje Nr. 3 iš spintos paėmiau šilkinį šalikėlį. Viešnia turėjo jų visą glėbį, ne mažiau kaip dešimt, visi buvo surišti ant vienos pakabos. Buvau aštuoniolikos ir dar tik mokiausi šio amato gudrybių – maniau, ji nepastebės, bet ji pastebėjo. Išsisukau tik todėl, kad jos vyras, švelnaus būdo, greitai raustantis žmogus, vos nealpo iš gėdos, kai jo žmona, mostaguodama rankomis, spigiu balsu pareikalavo iškviesti policiją ir apieškoti kambarinės namus. Atsiprašęs už „nesusipratimą“, jis paskubomis išsivedė žmoną per vestibiulį ir įsodino į taksi, nors ši toliau skųsdamasi kinkavo galva bei rodė pirštu. Stengiausi atrodyti įsižeidusi ir įskaudinta man mesto kaltinimo, bet viešbučio valdytojas, apsidžiaugęs, kad porelė išvyko, liepė man nesijaudinti, ir visi grįžome prie savo darbų. Vis dėlto mano vardas buvo suterštas, taigi turėjau iš ten dingti.

Vėliau darbuotojų kambaryje kitos kambarinės, šaipydamosi iš moters kaltinimų, susibūrė aplink mane ir guodė, kaip įmanydamos. „Ir kas apskritai norėtų tų jos šalikėlių?“ Viešnia buvo jau septintoje dešimtyje ir rengėsi senamadiškai. Prisidėjau prie jų pašaipų. „Tarsi aš nešiočiau tokį daiktą.“

Bet aš juokiausi ne iš moters. Man juoką kėlė mintis, dėl ko tokia kaip aš galėčiau vogti. Joms atrodė, kad daiktas turi būti vertingas, dailus ar kam nors reikalingas. Jos ničnieko apie tai nenutuokė!

2 SKYRIUS

Vagiu ne dėl finansinės naudos. Tada būčiau paprasčiausia vagilė, bet aš ne tokia. Imu tuos daiktus, kurių svečiai dažniausiai nepasigenda – ar bent tikiuosi, kad nepasiges. Taip pat viliuosi, kad svečiams bus gėda pranešti, jog kambarinė paėmė jų plaukų segtuką ar, sakykim, pincetą. Be abejo, tai rizikinga. Bet užtat kaip jaudina! Gvelbiu šiuos daikčiukus svečiams iš panosės ir tiesiog juos pasilieku.

Pirmą kartą kai ką paėmiau iš piktumo – dabar tuo nesididžiuoju, nors tada didžiavausi. Ji buvo vardu Alison Rodžers.

Mums buvo po dešimt metų, kartu lankėme pradinę mokyklą.

Nemėgau Alison, ji mane erzino. Jos balsas buvo spigus, kiekvieną žodį pabrėždavo, lyg stengtųsi kalbėti kaip suaugusi.

Rudus plonyčius plaukus perskirdavo per vidurį ir iš šonų susegdavo segtukais, kalbėdama nuolat spjaudydavosi – tiesiog taškydavosi dideliais seilių purslais. Tenorėjo žaisti vienintelį žaidimą – grožio saloną: ji būdavo jo savininkė, o visi kiti turėdavo pas ją šukuotis plaukus ir tvarkytis nagus. Aš visą pertrauką prasėdėdavau tualete, užuot žaidusi su Alison Rodžers.

Vieną karštą vasaros dieną mūsų mokytoja panelė Radklif,

švelnaus balso moteris, įkopusi į septintą dešimtį, atidarė visus langus, tačiau oras klasėje vis tiek buvo sunkus ir sausas. Alison Rodžers karštis, rodės, buvo nė motais, ji visą rytą neužsičiaupdama tarškėjo apie savo vieno svaro monetą, gulinčią jos melsvo medvilninio sijono su kloste per vidurį kišenėje, užsegamoje užtrauktuku. Po mokyklos ketino iškart eiti į saldumynų parduotuvę ir nusipirkti irisų.

Ji taip visus erzino, kad klausytis jos tarškėjimo tapo nepakenčiama, o atėjus pietų metui visiems jau darėsi bloga nuo jos nuolat atsegamos kišenės ir demonstruojamo „lobio“.

Kiti vaikai stengėsi elgtis taip, lyg jiems ta moneta nerūpėtų, tačiau primerktose jų akyse įžiūrėjau pavydą. Ilgainiui mums taip įgriso ta nesibaigianti tirada, kad išvis nustojome kreipti į ją dėmesį. O tada Alison Rodžers padarė klasikinę mokyklinukės klaidą. Ji suspaudė monetą tarp nykščio ir smiliaus ir atkišo priešais save, kad visi galėtų pasigėrėti, kaip ši spindi ir žaižaruoja karštoje lipnioje saulės šviesoje.

– Tai štai, turiu vieno svaro monetą, už kurią nusipirksiu irisų ir galbūt kelis kolos buteliukus, – pareiškė ji. – Ar dar kas nors turi tokią monetą saldainiams po pamokų nusipirkti?

Ji apžvelgė klasę, klausiamai pakėlusi antakius – gerokai per aukštai. Visi papurtė galvas.

– Ak, vadinasi, tik aš, – tarė ji ir tyliai sau niūniuodama vėl užsegė monetą kišenėje.

Tą akimirką kažkas manyje spragtelėjo. Per sekundę Alison Rodžers iš pagyrūnės virto piktdžiugiautoja, todėl privalėjau nubraukti jai nuo veido tą savimi patenkintą šypsenėlę.

Po pietų turėjome dailės pamoką, per kurią pasistengiau atsisėsti šalia jos. Alison mėgo savo spigiu balseliu visiems nurodinėti – paprastai aš ignoruodavau tuos paliepimus, kol ga-

liausiai jos dėmesys nukrypdavo į kurį nors kitą vaiką, tačiau šiandien nusprendžiau taikstytis su jos bjauriu elgesiu. Mums darbuojantis vis klausinėjau, ką ji piešia, nors mačiau, kad ten tik purvinas rudos kliokės sūkurys. Bet ji išdidžiai pareiškė, kad tai stebuklinga giria, kurioje gyvena vienaragis. Atsilošusi nusibraukė dažais suteptas rankas į plastikinę prijuostę ir nupūtė ant akių užkritusią plaukų sruogą.

– Piešti labai smagu, – kvyktelėjo ji. – Bet piešdamas pinigų neuždirbsi. Taip sako mano tėtis.

Ji atrodė tokia patenkinta savo pastaba ir tą akimirką man toptelėjo, kad Alison Rodžers apskritai per daug didžiuojasi viskuo, ką daro.

– Kaip tau pavyko nupiešti tokį rudą verpetą? – paklausiau, rodydama į jos kliokę.

Kol ji pasakojo, kaip tepdama dažus staigiai pasuko riešą, dešine ranka atsargiai prasegiau jos sijono kišenę. Lėtai įkišau du pirštus vidun, švelniai suspaudžiau monetą ir vikriai, niekieno nepastebėta, ją ištraukiau. Vėl atsargiai užsegiau užtrauktuką, o tada numečiau nuo stalo teptuką. Pasilenkusi jo paimti įgrūdau monetą už savo batelio krašto – niekam nešaus į galvą čia jos ieškoti.

Tada ėmiau laukti. Laukiau ilgai. Pagaliau, kai ėmėme dėtis savo piešimo priemones, mano pastangos atsipirko.

Pasigirdo tyli dejonė, kuri netrukus peraugo į klaikų, spigų riksmą.

– Dingo mano moneta! – kaukė Alison. Jos žandai išsipūtė ir paraudo it nudegę saulėje, akys blizgėjo tiek nuo ašarų, tiek nuo pastangų pūsti žandus. Ji išvertė kišenės pamušalą, ir dabar šis atrodė kaip ausis, prilipusi jai prie klubo, standi ir nejudanti. – Matot? – rėkė ji. – Nėra!

Rich • Viešbutis Nr. 21

Panelė Radklif stengėsi ją nuraminti. Gal iškrito iš kišenės. Liepė visai klasei ieškoti. Atidžiai, perspėjo ji, nes buvo tikra, kad moneta tebėra kabinete.

Kol Alison nevaldomai sriūbavo, visi vaikai, tarp jų ir aš, ieškojome tos monetos po visą kabinetą. Mane tai šiek tiek erzino – vyliausi, kad daug judėti nereikės, nes moneta spaudė man pėdos šoną. Tačiau ieškodama jos po stalais ir kreidučių dėžutėse vos įstengiau nuslėpti šypseną.

Alison Rodžers po pamokų tikrai neis į parduotuvę pirkti irisų – galbūt dabar pagaliau ji užsičiaups ir liausis gyrusis.

Dairiausi į kitus vaikus, tikėdamasi pamatyti slepiamas pasitenkinimo šypsenas, tačiau visi buvo labai rimti, traukė iš lentynų knygas ir kasėsi galvas, jaudindamiesi dėl vargšelės Alison ir jos prarastos vieno svaro monetos.

Žinoma, moneta taip ir neatsirado. Alison rėkė dar garsiau, visus kaltino pavogus jos pinigus. Panelė Radklif galop ją sutramdė. Labiau tikėtina, kad visą dieną traukydama monetą iš kišenės pati ją pametusi. Taip jai ir reikia – netgi mokytoja buvo tokios nuomonės. Vėl nužvelgiau kitus vaikus ir šįkart tikrai mačiau vos pastebimas šypsenas veiduose.

Iš mokyklos eidama namo stabtelėjau apleistos parduotuvės tarpduryje ir išsitraukiau monetą iš bato. Laikiau ją delne – šitiek bėdų per tave, pagalvojau.

Tada sugniaužiau ją kumštyje ir patraukiau namo siaura negrįsta gatvele, kurioje iš abiejų pusių rikiavosi nedideli namukai su priekiniais sodeliais. Vienas aptriušęs namelis priklausė senukui, kuris visada pamojuodavo man pro langą, kai ryte eidavau į mokyklą. Aš taip pat jam pamojuodavau, jausdamasi kaip suaugusioji. Jo sodelis buvo grūste prigrūstas juo-

kingų gnomų figūrėlių ir man, dešimtmečiam vaikui, tai buvo pats įdomiausias kiemas gatvėje.

Tą dieną mano akį patraukė vienas ypatingas gnomas, įsitaisęs prie pat priekinės sodo tvorelės. Jis plačiai ir linksmai šypsojosi, virš paukščių prausyklos iškėlęs žvejo tinklą. Toji linksma veido išraiška priminė man, kaip pasijutau, išgirdusi

Alison Rodžers raudą dėl pamestos monetos.

Apsidairiau po gatvę, pasižiūrėjau, ar priekiniame lange nematyti senuko. Įsitikinusi, kad aplinkui nieko nėra, persisvėriau per tvorelę ir įmečiau monetą į linksmojo gnomo tinklą.

– Prašom, – ištariau.

Staiga mane užliejo toks lengvumas, kad panūdau pasišokinėdama dumti namo, nors niekur neskubėjau. Kuo vėliau grįšiu į namus, tuo bus geriau.

Žodį „namai“ vartoju laisvai.

Man visiškai nerūpi, koks tai daiktas. Svarbu, kad anksčiau jis priklausė viešbučio svečiui, o dabar yra mano.

SENTA RICH – iš Londono kilusi rašytoja, šiuo metu gyvena Dubline. Baigusi filosofijos studijas ėmėsi radijo pjesių ir straipsnių žurnalams. Vėliau kūrė scenarijus Airijos ir Didžiosios Britanijos serialams ir televizijos laidoms. Išgarsėjusi kaip scenaristė, 2023 m. S. Rich išleido romaną „Viešbutis Nr. 21“.

Noelė – darbšti viešbučio kambarinė. Tiesiog pavyzdinga darbuotoja. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Ji mandagi, vengia konfliktų ir... vagia iš viešbučio svečių. Niekada neima nieko vertingo, tik mažus suvenyrus: lūpų dažus, segę ar šukas. Per aštuonerius darbo metus dar nė karto neįkliuvo. Vos pajutusi menkiausią grėsmę, sprunka ir pradeda viską iš naujo.

Ir štai Noelė stovi prie savo dvidešimt pirmojo viešbučio, pasiryžusi sumušti rekordą ir išdirbti jame ilgiau nei mėnesį. Tačiau „Magnolijoje“ sutiktos kambarinės sumaišo visas kortas. Šios drąsios, linksmos moterys, noriai priėmusios naujokę į savo būrį, ima akylai stebėti kiekvieną jos žingsnį. Bet polinkis vagiliauti – toli gražu ne vienintelė Noelės paslaptis.

Meilė be atsako, neužgijusios vaikystės traumos ir nesibaigiančios pastangos pritapti, pamirštant tikrąją save, privers Noelę pirmą kartą stabtelėti ir atsigręžti į praeitį. Ši nuoširdi, komiška ir jautri kleptomanės kambarinės išpažintis nepaliks skaitytojų abejingų.

„Sentos Rich romane „Viešbutis Nr. 21“ paliečiama daug svarbių temų: nuo savęs pažinimo, lytiškumo ir psichinės sveikatos iki moterų draugystės peripetijų.“ – Paste Magazine

ISBN 978-609-466-817-3

9 786094 668173

© Miles Rich-O’Shea